John Fenn, 2018. Gegužės 25d.
Sveiki,
Dauguma jūsų žino apie mano gyvenimą, ir pažįsta mano
atvirumą. Aš nuolatos dalinuosi apie įvairius dalykus iš mūsų gyvenimo pradedant
tuo, ką juokingo pasakė mano vyriausias neįgalus sūnus, iki bendravimo tarp
manęs ir Barbaros, ir kai kuriais dalykais, ką man neseniai pasakė Viešpats,
kaip sakoma, „ dar karšta informacija“.
Mano galvos
svaigimas
Prieš porą metų daug keliavau, dalyvavau įvairiuose
susirinkimuose, ir dar darbas prie namų, todėl
buvau labai pavargęs. Kiekvieną savaitę turiu skirti laiko Krisui,
tarnavimo įsipareigojimai melstis, studijuoti, rašyti, susirašinėti,
elektroniniai laiškai, Skype ir pan., - ir tai nuolatos, nes pasaulinis namų
surinkimų ir draugų tinklas auga, taip pat dar tie, kurie nedalyvauja namų
surinkime, bet yra palaiminti tų mokymų, kuriais dalinuosi.
Buvau linkęs miegoti tik 5-6 valandas, turėjau daug
energijos ir man reikėjo veiklos. Neveiklumas man kančia. Man reiki a kažką
veikti ir kiekvieną dieną išeiti iš namų. Retai pasitaiko diena, kai neišeinu į
lauką.
Tą rytą aš atsisėdau ant lovos krašto ir staiga negalėjau
atskirti, kur viršus, kur apačia, kur dešinė, kur kairė. Taip nebuvo, kad
staiga pasaulis ėmė suktis, bet aš negalėjau suvokti, kur apačia, kur viršus,
suvokti to, ką sakė man akys. Tai buvo galvos svaigimas, ir man atrodė, kad
pasaulis greitai sukasi apie vertikalią ašį, tai svaigimas: staigus negalėjimas
suvokti, kur viršus, kur apačia, kur dešinė, kur kairė. Pasaulis nesisuka kartu
su galvos svaigimu, tik asmuo negali atskirti viršau nuo apačios, dešinės nuo
kairės.
Aš nedelsiant ėmiau mąstyti, kas yra viršus, kas yra apačia,
kairė, dešinė. Prisimenu, žiūrėjau į raudoną elektroninio laikrodžio šviesą ant
naktinio staliuko ir sutelkęs į tai dėmesį nusileidau ant pagalvės, gulėjau
taip ant kairio šono, kol viskas sugrįžo į normalias vėžes.
Bandžiau įvairius variantus. Supratau, kad galiu gulėti
ant kairio šono arba ant nugaros, bet jei nors šiek tiek gulint ant nugaros
pasukdavau galvą į dešinę vertikaliai ir nukreipdavau žvilgsnį į lubas, vėl
imdavo svaigti galva. Aš greitai pasukdavau savo galvą atgal į kairę ir
sustodavau. Aš negalėjau pasisukti, nei gulėti ant dešinio šono, nes svaigimas
sugrįždavo, užliedavo, kaip banga.
Vien tik atsisėsti ir vaikščioti reikėdavo didžiulių
pastangų susitelkti į tai, ką sakė man akys, ir kad pasakyčiau savo protui, kas yra teisinga. Statydamas
vieną pėdą prieš kitą turėdavau prasiveržti, kiekvieną žingsnį patvirtindamas
prote, kad tai teisinga ir į tai reikia susitelkti.
Aš kovojau, kad daryčiau viską teisingai, sutelkdamas į
tai savo protą.
Yra laikas
įsakinėti kūnui ir laikas- klausyti savo kūno.
Kai kurie krikščionys taip pasineria į tam tikro mokymo
srovę, kad ima manyti, jog gali
įsakinėti, skelbti, kalbėti žodį ir jis taps realybe, visiškai nepaisydami
sveiko proto ir būtino darbo, kurį turi atlikti patys.
Kartą žmogus, kuris dirbo mano raštinėje atėjo pas mane
vieną ankstyvą popietę ir paprašė maldos. Jis pasakė, kad kiekvieną dieną tuo
metu jam ima skaudėti galvą, ir jis jau meldėsi pats už save, dėjo rankas,
įsakinėjo, skelbė, surišo ir išvijo velnią, darė viską, ką tik nujautė reikia
daryti, bet nesijautė nuo to nė kiek geriau.
Pagalvojau, kad buvau jo paskutinis šaltinis, po to, kai
jis papasakojo, kad visi už jį jau pasimeldė,
ir padarė viską, kad jis išgytų. Mes atsisėdome ir aš padariau tai, ką visada
darau, kai kas nors prašo maldos, tai reiškia, sėdėti ir tylomis laukti, kad būtų
aišku, ką Tėvas paskys, arba atskleis. Staiga aš išgirdau Tėvą sakant:“ Jam
trūksta skysčių. Pasakyk, kad gertų vandenį ir liautųsi gerti kavą, aš jau
kalbėjau jam apie šitą problemą.“
Jis buvo sukrėstas, visiškai sukrėstas kokie „nedvasingi“
buvo šitie žodžiai. Jis buvo šiek tiek panašus į Naamaną raupsuotąjį iš
2Karalių 5, kuris stebėjosi įsakymu išsimaudyti 7 kartus Jordane, kad būtų
sveikas, bet galiausiai nusižemino ir padarė tai. Mano draugas tikėjosi
didžios, garsios, įsakančios maldos iš regėtojo, kad jis atsikratytų to galvos
skausmo,“ Gerk vandenį, ir nieko daugiau? Tikrai? Ar tai viskas?“
Kitą dieną jis pasitikrino: ir nuo tos dienos jo daugiau
nevargino galvos skausmas. Po metų susitikome ir jis vis dar buvo nustebęs, kad
toks paprastas patarimas jį išgydė.
Dalyvavau
konferencijoje Olandijoje
Buvau pavargęs po pasiruošimo kelionei jau prieš
išvykstant, po įsėdimo ir lėktuvą ir pačios kelionės, ir po to tiesiai atvykome
į pačią konferenciją. Pabudau penktadienio rytą ir jaučiau galvos svaigimą, bet
nusprendžiau būti sveiku ir elgtis kaip sveikas. Tą naktį, kai mūsų sūnus Brian
visus įvedė į gilų garbinimą mano akys staiga atsivėrė Viešpaties sričiai, ten
buvo Jėzus.
Aš galvojau, kad Jis prieis ir uždės rankas, bet Jis
pasakė :“ Ne, aš čia, kad patarnaučiau širdims ir sieloms šį vakarą. Tu pats
sau tai padarei“, ir tada Jis pasisuko ir nuėjo į susirinkusių žmonių tarpą,
dėdamas Savo ranką ant kelių žmonių, tai tęsėsi kelias minutes. Po to žmonių
liudijimai buvo nuostabūs ir kai kurie atvejai labai asmeniški. Jo artumas buvo
TOKS stiprus, ir daugelis buvo paliesti...bet ne aš.
Šiandien jau baigiau straipsniui skirtą limitą. Kitą
savaitę pasidalinsiu apie tai, ką Tėvas man pasakė tą šeštadienio vakarą apie Viešpaties
pastabą: “ tu pat sau tai padarei“ ir tai, ką Jis pasakė apie mano sveikatos
būklę. Iki tada, visus laiminu.
John Fenn
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.