Teisumo keliai. 6 dalis. Mašinos signalas, paskutinė dalis

John Fenn, 2017 m. gruodžio mėn. 9 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Po savaitgalio praleisto namuose, prieš man nuvežant Krisą į jo namų grupę, mes visada valgome restorane. Tai gali būti paprastas mėsainis, kurį valgome mašinoje, sėdėdami šalia geležinkelio bėgių, belaukdami pravažiuojančio traukinio, arba einame į restoraną su sėdimomis vietomis. Būtent tą dieną jis norėjo valgyti Braum viduje, tai vietinis mėsainių ir ledų parduotuvių tinklas. Jis buvo nusiteikęs (keptiems, be kaulo) „viščiukų piršteliams“ ir šokoladiniam pieno kokteiliui.

Jam patinka kampinis staliukas, po kuriuo patogiai palenda jo vežimėlis ir iš kur galima puikiai stebėti žmones, privažiuojančius prie maisto išsivežimui langelio. Kriso fizinis amžius 37, tačiau dėl smegenų pažeidimo gimdymo metu - jam aplink kaklą buvo apsivyniojusi virkštelė - jo protas yra kaip 4 metų vaiko. To pasekmėje jis yra pats draugiškiausias, kurį kada nors esate sutikę, keturmetis, 37-erių metų amžiaus kūne ir kuris nebuvo sutikęs nepažįstamo, ir kuris laido komentarus apie pravažiuojančias mašinas, traukinius, žmones, šunis, kas tik pasitaiko mūsų kelyje.

Mums sėdint kampe ir svarstant ką žmonės savo mašinose užsisako per maisto išsivežimui langelį ir kur jie važiuoja, per foninį šurmulį viduje, atkreipiau dėmesį į signalizacijos keliamą triukšmą, mašinų stovėjimo aikštelėje. Pamaniau, kad ji, kaip paprastai, išsijungs po 30 sekundžių ar panašiai, tačiau ji nenutilo – ši signalizacija sugausdavo kas kokias pusantros sekundės, tačiau tai vyko lauke ir girdėjosi tik foninis garsas.

Kadangi gaudimas tęsėsi, aš pamaniau: „Tikriausiai kokia vyresnio amžiaus neprigirdinti pora ar panašiai, nesusigaudo, kad įsijungusi jų signalizacija. Pabandysiu surasti, kieno tai mašina. „Nuskenavęs“ visus sėdinčiuosius, pastebėjau, kad buvau jauniausias iš visų klientų, neskaitant Kriso. Bet tada Krisas kažko paklausė apie kitą mašiną prie užsakymų priėmimų langelio ir mes ėmėme svarstyti ką jie užsisako, kur jie važiuoja, kokios rūšies mašiną vairuoja, o tas garsas vis dar pypsėjo. Pamaniau, kad tikrai reikia surasti senyvus žmones ir jiems pasakyti, kad įsijungusi jų signalizacija.

Norėdamas detaliai išstudijuoti mašinų stovėjimo aikštelę, kad pamatyčiau kurioje vietoje stovi šį triukšmą kelianti mašina, aš pakankamai pakreipiau savo kaklą, ir tai padariau tik tam, kad suprasčiau, jog tai buvo mano mašina! Aš buvau tas senas tipas, kuris net nenutuokia, kad įsijungusi jo mašinos signalizacija! Mano ranka greitai nėrė į kairę kišenę, kurioje netgi iš išorės galėjau justi raktinę ir kelias, už maistą sumokėtos grąžos gautas monetas. Kai atsisėdau, kišenėje suspausta moneta nuspaudė signalizacijos mygtuką – tai aš visą tą laiką kėliau triukšmą!

Erzinanti Šventosios Dvasios „signalizacija“

Viešpats bando mus auginti iš vidaus į išorę, mat Kristus - šlovės viltis - yra mumyse. Jo balsas, kaip ta įjungta signalizacija, lyg foninis triukšmas, kylantis iš mūsų dvasinio žmogaus į stelbiamą mūsų protą. Jo balsas, kaip minkštas, švelnus pasiūlymas, kaip mintis iš „giedro dangaus“. Jis visada yra, tačiau tol, kol mes arba nustumsime tą balsą toli, toli į pakraštį, aiškiai apsisprendę girdėti kitus balsus ir vos, vos girdėsime Jo balsą, arba mes tvarkysimės su problema, kurią Jis iškėlė.

Ar jūs niekada nepastebėjote, kai tarkime, jums reikia skubiai apmokėti kažkokią sąskaitą, Jis tuo tarpu darbuojasi jūsų širdyje dėl kokio nors brolio ar sesers? Jeigu jūs panašūs į mane, tai mąstote: „Taip, taip Viešpatie, turėčiau juos mylėti, bet gal geriau pakalbėkime apie šią sąskaitą?“ CHA

Prisimenate, prieš mums nusprendžiant patikėti Jėzumi, visi esame tai patyrę - kai tik išgirdote apie Jėzų, negalėjote išmesti Jo iš galvos; klausimas, ką gi su Juo daryti visada kybodavo fone. Nesvarbu kaip gyvenimas jus išblaškydavo, kai tik jūsų mintys persijungdavo į neutralią, arba ramybės būseną, jūsų sąmonėje iškildavo klausimas apie Jėzų. Taip Jis darbuojasi. Jo „signalizacija“ yra kiekviename iš mūsų ir mes arba užčiaupiame Jį, užpildydami savo laiką ir dėmesį išsiblaškymu, arba užgniaužiame gyvenimo dalykus ir nusprendžiame klausyti Jo, ir dėl Jo žengti į tai, ką Jis yra mums paruošęs.

Margaret Becker albume „Falling Forward” (1998) (liet.: „Krentant Pirmyn“)viena daina vadinasi „Clay and Water“ (liet.: „Molis ir Vanduo“), ten yra šie žodžiai: „Aš esu molis, aš esu vanduo, krentantis pirmyn, kai pasaulis taip greitai sukasi aplinkui, iš lėto aš tampu tuo, kuo esu. Niekas niekada neliks toks pat, ratas suksis visada. Aš jaučiu ugnį pokyčiuose, tačiau kažkaip ji nedegina. Kaip elgeta palaimintas, aš suklumpu malonėje, tiesdamas ranką į tai, kas laukia...“ Mes galime suklupti ir esant širdies nusistatymui, tapsime tuo, kuo esam – tai viso gyvenimo ilgio procesas. Jo nuosprendis, Jo teisumas nedegins, jeigu mes greitai susitvarkysime su savo širdimi.

Einant prie šerdies

Kai kurie iš mūsų yra patyrę piliečiai, kurie gyveno jau pakankamai ilgai, tad patyrė įvairius charizmatinius ir evangelinius pakilimus bei nuosmukius. Pradedant įžymiais tarnautojais, nupuolusiais nuo malonės prie sekimo eiliniu paviršutinišku mokymu, baigiant šuoliavimu per bažnyčias. Kai kurie iš mūsų esame patyrę žmonių, galvojančių, kad jie yra Šventoji Dvasia, poveikį. Jie privalo pastebėti kiekvieno klaidas ir nuodėmes, nors patys niekada nenukreipia kaltinančio piršto į save. Mes matėme visus, arba bent daugumą šių dalykų. Patyrę, vidutinio amžiaus piliečiai turi pakankamai laiko pereiti ir paragauti vienokio ar kitokio išsibalansavimo, o gal, kažkurį tai laiką, būti to išsibalansavimo dalimi, kol Viešpats juos sugrąžina į balansą.

Kažkuriuo metu dauguma suvokia, kad visa tai yra tik „klaida“, išsiblaškymas ir nebrandumas, nes tai nieko bendra neturi su Kristumi juose. Tai tiesiog dvasinis už-virtimas, apsimetantis dvasiniu augimu ir branda. Iš pradžių jie yra pasimetę, mat nebejaučia susidomėjimo paskutiniais „išsiliejimais“ arba ginčais, pradedant plokščia žeme, baigiant paėmimą seksiančiais vargais ir visokiais panašiais dalykais. Jie klausia savęs, kas su jais negerai. Praeityje jie būtų šokę į garsiausią ir įspūdingiausią dvasinės grupės vežimą, trimituojantį apie save. Tačiau dabar jie nori vieno dalyko – kažko realaus. Iš tikrųjų pažinti Dievą. Niekas kitas nepatenkina. Jie nori efektyvaus teisumo juose, jie nori pažinti teisumo kelius.

Jie „surimtėja“ ir suvokia šerdį, tai ko jie iš tikrųjų ieško – jie nori pažinti Tėvą ir Viešpatį Jėzų. Jie nori draugauti su Šventąja Dvasia. Jie nori, kad meilė, džiaugsmas, ramybė, švelnumas, pakantumas, lankstumas, dievobaimingumas, nuoseklumas, moralinis tobulumas, broliška meilė bei agapė meilė augtų. Jie nori būti pilni ir nieko nestokoti Kristuje. Jie nori šiuos laikus atitinkančio dvasinio gyvenimo. Jie nori tikrų draugų, kurie jų neišsižadėtų, nors jie ir pakeistų bažnyčią arba kokį kartą ar du netyčia juos įžeistų.

Jūs judate viena iš šių krypčių – kuria?

„O teismo nuosprendis yra toks: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad pasirodytų, jog jo darbai atlikti Dieve.“ Jono 3:19-21 Pasilikti tokiu pačiu, reiškia pasilikti tamsoje. Judėk pirmyn, lenktyniauk su teismo nuosprendžiu, bėk į šviesą.

Tapk tuo kuo esi – Tuo ir pabaigsiu

Nuo studijų laikų mano širdyje buvo užtikrintumas, kad pirmas ir svarbiausias dalykas yra ieškoti teisumo, panašiai kaip Nancy Honeytree „Evergreen“ albume (1975) (liet. „Visada žaliuojantis“), kurį turiu įsirašęs telefone ir kompiuterio dainų sąraše, ir kurio vis dar dažnai klausausi. Dainoje „Searchlight” (liet.: „Prožektorius“) yra tokie žodžiai: „Prožektoriau, nukreipk savo spindulį į mane, kai aš nesu ta, kuria turėčiau būti. Kai tamsa įšliaužia į vidų, nukreipk savo šviesą į mano nuodėmę, o prožektoriau, nukreipk savo spindulį į mane. Jėzau, kai mano gyvenimas bus atliktas, Tu pakviesi mane prie Savo Sosto. Kaip aš trokštu išgirsti Tave sakantį tą prisikėlimo dieną, o šauniai padirbėta, mano vaike, sveikas sugrįžęs namo! Sveikas sugrįžęs namo, vaike.”

Teisumo keliai yra procesas, o geriausiai padeda, kai žvelgi į juos iš ilgalaikės perspektyvos. Tėvas ir Viešpats investavo į mus amžinybei. Efeziečiams 2:7 sakoma, kad ateinančiais amžiais Jis ir toliau mums rodys Savo malonę bei palankumą Kristuje. Tvarkykis su klausimais, kuriuos Jis iškelia viduje, ir taisykis, mokykis iš klaidų bei judėk tolyn. Nenustok progresavęs voliodamasis purve. Leisk, kad teisumo darbas tavyje atrastų savo kelią. Nesiliauti augti Jame yra tavo tikslas Nr.1, taigi priderink savo emocijas, sprendimus ir veiksmus prie to, kaip Jis norėtų, kad galvotum, jaustum ir darytum. Užmokestis už teisumą yra ramybė. Achhhh.

Kitą savaitę nauja tema. Palaiminimai.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Teisumo keliai. 5 dalis. Tvarkantis su emocinėmis žaizdomis

John Fenn, 2017 m. gruodžio mėn. 2 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Jėzus niekada nesikeičia: Kaip Jis elgdavosi su žmonėmis evangelijose, taip Jis elgiasi su jumis ir manimi šiandien. Taigi, jeigu pažvelgsime į evangelijas, sužinosime, kaip Jis su mumis tvarkosi.

Nepriklausomai nuo to, mūsų vaikystė buvo sunki ar lengva, esame turtingi ar vargšai, moterys ar vyrai, Jo elgesys nesikeičia. Tiesa yra Tiesa, nesvarbu kur mes buvome ar kas esame, veikdamas iš vidaus į išorę, Jis visada mus kviečia suderinti savo emocijas ir mintis su Tiesa. Jis mums atveria progą priimti teisingus sprendimus, jausti teisingus jausmus ir bet kurioje situacijoje įžvelgti Jo Tiesą.

Taigi, kai kalbame apie emocinius sužeidimus, pirmiausiai turime paklausti, ar tie emociniai sužeidimai yra teisūs, ar neteisūs? Mat visi sužeidimai yra nevienodi. Kai kurie sužeidimai yra įvykių, kuriuos jie patys ir sukėlė, pasekmė. Tokie sužeidimai nėra pateisinami, juos tvarkyti reikėtų Viešpatyje, bet paliekant tai pačių žmonių širdims - kad jie patys prisiimtų atsakomybę už pasekmes. Jeigu jie nepripažintų Tiesos, tada tai padarys Jis. Tačiau kai kurios žaizdos yra pateisinamos - kai žmogus tampa kito žmogaus žodžio ar veiksmo auka. Jos turi būti gydomos Viešpaties, o tai dažniausiai reiškia - išgydymą per laiką. Pirmiausia apžvelkime nepateisintą sužeidimą.

Sužeidimas ir nusivylimas žmonėmis

Jono 6:26 Jėzus juo sekusiems žmonėms pasakė: „Jūs ieškote manęs ne todėl, kad matėte ženklų, bet kad prisivalgėte duonos (kurią Jis padaugino) lig soties.“ Ai, kaip tai turėjo sužeisti. Kai Jis pasakė kelis sunkiai suprantamus palyginimus apie savo kūno valgymą ir savo kraujo gėrimą, dauguma jų pasitraukė – sumišę, sužeisti ir praradę iliuzijas. (Jono 6: 51-66)

Ar jų skausmas buvo pateisinamas? Jų išdavystės jausmai buvo tikri. Jų gilaus nusivylimo Jėzumi jausmai buvo tikri. Jų gyvenimo planai staiga buvo pertvarkyti ir jie sugrįžo namo išsilaižyti žaizdų. Jie sekė paskui šį žmogų, nes, kaip jie manė, jis būsiąs naujasis karalius. Tačiau Jis TAIP juos įskaudino. Ar jų skausmas buvo pateisinamas? Ne. Ar jų sužeidimo, nusivylimo, išdavystės jausmai buvo tikri? Taip. Jausmai tikri, tačiau nepateisinami. Taigi Jis laukė, kad jie priderins savo jausmus prie Tiesos – Jis toks pats ir šiandien, su mumis.

O kaip su Morkaus 1:30-38, kai Jėzus apsistojęs Petro uošvienės namuose gydė visus, net ir po saulės laidos. Anksti rytą, norėdamas pabūti vienas ir pasimelsti, Jis pasitraukė. Kai mokiniai Jį surado, Petras, tikėdamasis, kad Jis ir vėl gydys, kaip tai darė praeitą vakarą pasakė: „Visi tavęs ieško!”. Deja, Jėzus pasakė, kad Jis eina į kitus miestus. KOKIE nusivylę turėjo būti visi žmonės – koks skausmas – jiems reikėjo išgydymo, o Jėzus dėl savo užgaidos viską atšaukia ir išvyksta. Kaip gi, gal kažkuris dar nespėjo Juo pasinaudoti praeitą vakarą ir yra paliktas sergantis arba sužeistas? Jų skausmas ir nusivylimas buvo tikri. Tačiau ar jų skausmas buvo pateisinamas? Ne. Ar jų nusivylimo, skausmo, pykčio jausmai buvo tikri? Taip.

Štai kada augimo Kristuje idėja tampa kūnu

Atsiekite savo jausmus nuo įsižeidimo akimirkos ir paklauskite savęs, ar jūsų skausmas yra pateisinamas? Jeigu taip, tai Viešpats yra su jumis ir galite prašyti, kad Jis su tuo susitvarkytų. Jis padės jums susitvarkyti su patiriamais jausmais ir neteisingumo pojūčiais.

Jeigu aptiksite, kad jūsų jausmai nėra pateisinami, nes jie kilo dėl to, kad norėjote kažko neteisingo, tada ir Jo nėra su jumis (mat priešinimasis teisybei yra puikybė, o Dievas išdidiems priešinasi). Jeigu nepasitaisysite, liksite patys tvarkytis su savo jausmais, kol tai padarysite. Jeigu ir toliau priešinsitės (kaip išdidūs žmonės), atsidursite dvasinėje saloje, kaltinantis visus tuos, kurie jus žeidžia, nuvilia ir palieka (nors jūsų jausmų kilmė neteisinga, nes jūs pats juos iššaukiate) – kol tapsite pasirengę pripažinti savo pačių trūkumus. Savo širdies bjaurumo pripažinimas ir šios būsenos ištaisymas per Kristų, vadinama augimu Kristuje.

Evangelijose yra dešimtys pavyzdžių, kai Jėzus nuvylė ir skaudino žmones, palikdavo juos sudaužytomis viltimis ir supykusius. Tai, kad kituose Jis sužadindavo šiuos jausmus, iš dalies ir nuvedė Jį ant kryžiaus. Jis supykindavo žmones bei sukeldavo juose emocijas, su kuriomis jie nenorėdavo tvarkytis. Jis nesikeičia!!! Jis vis dar taip veikia ir šiandien mumyse!

Jis vis dar provokuos mus, iš vidaus į išorę, pasirinkti teisingus sprendimus ir emocijas, arba klaidingus sprendimus ir emocijas. Jis mus skatina pripažinti Tiesą. TAI – apsisprendimo, padidėjusio sąmoningumo ir emocijų vieta. Tai susiję su mūsų situacija ir Tiesa. Vos tik suteikęs mums suvokimą apie tiesą, Jis nutyla ir stebi mūsų širdžių, proto ir emocijų veiklą, ką mes darysime.

Sužeidimas – gyvenimo faktas; žaizdos pasilikimas - pasirinkimas

Jausmai yra tikri, tačiau gyvenimas paliekant žaizdą – pasirinkimas. Nuolatinis savęs suvokimas sužalotu ar įsižeidusiu yra pasirinkimas. Taip, jūsų atmetimo, išdavystės, sužeidimo, pykčio jausmai iš tiesų yra jaučiami, tačiau įsižeidimas - pasirenkamas. Jeigu gavę atmetimo nuodų, jūs iš karto perjungtumėte savo emocijas ir mintis į meilę tam, kuris jus žeidžia ir kaltina, tuomet į sužeidimo nuodus būtų galima pažvelgti atsiribojus. Tai leistų apspręsti, ar sužeidimas, kurį jaučiate, yra teisingas ar ne.

Jėzus buvo nusivylęs, kad jo artimiausi draugai nepajėgė budėti ir melstis su Juo sode. Tai buvo pateisinamas skausmas (Morkaus 14:37), tačiau tas skausmas Jo nei kiek nepristabdė atlikti tai kas teisu (eiti ant kryžiaus). Didžiulis skirtumas. Kai įsižeidę žmonės ima pateisinti savo abejingumą gyvenimui, kai liaujasi švęsti, kai vėl ir vėl pasakoja apie savo žaizdas, pateisindami savo įsižeidimą, kaltina kitus, keliauja iš vienos bažnyčios į kitą, iš vieno susirinkimo į kitą, nuo vieno žmogaus prie kito, nesugeba apsistoti ir užmegzti tikrų, ilgalaikių santykių, tampa lyg dvasinės salos, kurioms jas supantys žmonės, tiesiog yra virtę jų įsižeidimo penu.

Mes negalime leisti, kad sužeidimai mus sustabdytų daryti tai kas teisu. Pasirinkimas daryti tai ką sako Žodis, nors tai prieštarauja visiems jūsų jutimams ir bet kokiems sužeidimams, yra augimo Kristuje dalis. Tuomet jūs neieškote savęs, neprovokuojate arba neatsakote į provokaciją, mylite nemalonius. Jūs atsakingas už savo jausmus. Nesiteisinkite hormonais, nuovargiu, liga, dideliu stresu – tiesiog būkite atsakingu už savo jausmus. Išmokite kontroliuoti jausmus. Mums vadovauja logika, mąstymas, Šventoji Dvasia, ir tik retais atvejais vien žmogiškos emocijos – jos tokios nepastovios. Mes turime būti atsakingi už savo jausmus, tai taip paprasta. Pasirinkite elgtis teisiai, nesvarbu ką jaučiate. Visada.

Vedamam Jėzaus visada reikia rinktis – Jis kaskart užduoda mums klausimus, kad atskleistų, kas yra mūsų širdyje

Jis paklausė dvylikos, kas jų manymu Jis yra - ar turi kas nors apreiškimą iš Tėvo, kas yra Jėzus. Šiandien Jis vis dar klausia žmonių: „Ką sakote, kas Aš esu?“

Neturėdamas kuo pamaitinti didžiulės minios, Jis atsigręžė į Pilypą ir paklausė, kaip jie pamaitinsią tiek daug žmonių. Jis stebėjo, ar Pilypas, arba kas kitas, mąstys „plačiai“ - remdamasis tikėjimu. Ar jie tikėsis kažko nepaprasto iš Viešpaties, mat jau buvo matę Jį darant daugybę stebuklų. Jis vis dar klausia mūsų, ką darysime susidūrę su neįmanomais dalykais; ar mes mąstysime „plačiai“, tikėdamiesi, kad Jis padarys kažką nepaprasta, ar kaip Pilypas, pasitrauksime į natūralią tikrovę ir ieškosime vien tik natūralių sprendimų?

Mato 17:25, 21:28, 22:42 Jėzus savo klausytojų klausia: „Ką jūs manote?“, Jis vis dar klausia ir mūsų: „Ką jūs manote?“ apie savo gyvenimiškas situacijas. Ar mes atsakysime iš teisingumo pozicijos, ar iš gilaus, bet neteisaus poreikio visuomet būti teisiu?

Morkaus 3:4 (tai yra užrašyta Mato bei Luko Evangelijose) Jėzus klausia: „Ar reikia daryti gera (per Šabą)?“ Jis vis dar mūsų prašo nustatyti, ar mūsų poreikis yra teisus ir tinkamas, o gal turėtumėm daryti kažką kitą. Kitą savaitę užbaigsiu šias serijas, kol kas tiek. Būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Teisumo keliai. 4 dalis

John Fenn, 2017 m. lapkričio mėn. 25 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Mega-bažnyčios darbuotojas trečiadienio vakaro pamaldose pasidalino, lyg ir nuostabiu liudijimu. Jis pasakojo kaip jo paauglys sūnus norėjo mašinos, ir ne bet kokios mašinos, o džipo. Naujo džipo. Jis pripažino, jog norėjo nupirkti tą džipą savo sūnui, kadangi šis greitai turėjo baigti vidurinę mokyklą ir jam reikėjo automobilio. Tačiau tam neturėjo pinigų, taigi jie meldėsi ir meldėsi.

Jis sakė, kad jie „nesiliovė melstis ir tikėti“, ir vieną dieną, kai jie vaikštinėjo po automobilių aikštelę, apžiūrinėdami džipus bei kalbėdamiesi su pardavėjais, galiausiai nusižiūrėjo vieną mašiną, bet kadangi neturėjo pinigų, pasuko namų link. Tačiau įvyko stebuklų stebuklas, pardavėjas pasakė automobilių pardavimų agentūros savininkui, o automobilių pardavimų agentūros savininkas, išgirdęs poreikį, nusprendė duoti jaunuoliui naujutėlaitį džipą. Koks liudijimas apie Dievo ištikimybę, jeigu nesiliauji melstis, pasakė jis visai bendruomenei. Šūksniai ir plojimai trečiadienio vakaro pamaldose buvo kurtinantys.

Tiesa

Tiesa yra tokia, kad tas žmogus buvo vieno bažnyčios departamento vadovas, o tos vietinės automobilių pardavimų agentūros savininkas priklausė šiai bendruomenei. Agentūros savininkas taip pat kalbėdavo kai kuriose bažnyčios rengiamose konferencijose, su kuriomis būdavo dažnai susijęs tėčio departamentas, taigi jie vienas kitą gerai pažinojo. Tikra yra tai, kad jis nesijautė kaltas, jog skambindavo po kelis kartus per dieną automobilių pardavėjui kokias 2 savaites, spausdamas jį duoti naują džipą jo sūnui... ir galiausiai po 2 savaičių bauginimų ir telefoninių skambučių pardavėjas davė mašiną. Visa tai vyko užkulisiuose, tik keli iš mūsų žinojo, ką jis daro... taigi mes buvome labai susikrimtę ir nusiminę dėl melo, kurį jis papasakojo tą trečiadienio vakarą.

Kova už teisumą jo širdyje vyko tarp išdidaus tėvo, norinčio duoti geriausią dalį savo sūnui, ir Viešpaties teisingumo augančio (bandančio augti) jame. Teisumas ieško subtilių priėjimo būdų prie mūsų širdies, ir Viešpats yra džentelmenas. Užtat galimybės padaryti teisingus sprendimus yra subtilios, beveik kaip iš vidaus kylantis pasiūlymas, mintys iš Dvasios, plūstančios į mūsų protą, tokios subtilios, kad dauguma žmonių yra kurti Jos balsui.

Galatams 4:19 Paulius sako: „Mano vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus.“

Tokia yra užtarimo malda, kuria mes visi meldžiamės už mylimuosius, kad jie ateitų pas Kristų, bet kai tik jie ateina pas Viešpatį, toliau meldžiamės, lyg besilaukdami ir gimdydami, auginame juos Kristuje. Dievas nepažeidžia žmogaus laisvos valios, tačiau mūsų maldos padeda Dvasios pastangomis* auginti asmenis iš dvasinio žmogaus viduje į išorinius jų gyvenimus, stiprinant juos iš vidaus, kad jie galėtų priimti teisingus sprendimus. Taip Viešpats sutvarkė, kad leidžia mums atsidurti situacijose, skatinančiose mus priimti sprendimus iš teisingumo pozicijos arba susitapatinant su savo senais įpročiais. *Efeziečiams 1:17-18, 3: 14-20, Kolosiečiams 1:9

1 Petro 2:2 parašyta: „lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui.“

Augti išgelbėjimui. Žodis, apie kurį Jis kalba, tai ne mūsų skyrius ir eilutė, kuriuos turime šiandien, jie tada juk neturėjo atspausdinto Naujojo Testamento – tai vyko prieš daug amžių. Žodžio pienas buvo Gyvasis Žodis, Kristaus asmuo juose bei Jo pažinimas – vaikščioti su Juo, kaip mažam vaikeliui su savo tėvais, ranka rankon, arti širdies, būti priklausomiems nuo Jo, skatinti, vadovauti ir mokyti juos pagrindinių dalykų, kurių dėka jie galėtų augti Jame.

Štai pavyzdys: Šokoladinio pyrago ant savitarnos stalo proga

Barbara ir aš valgėme vieninteliame mūsų mieste esančiame restorane su sėdimomis vietomis, kurio valgiaraštyje buvo salotų baras. Ten yra didelis žalumynų, daržovių užpilų ir padažų pasirinkimas. Tolimame salotų baro pakraštyje yra padėtas dienos desertas, kuris įtraukiamas į valgiaraštį, jeigu nusiperki salotų barą. Tą dieną desertui buvo šokoladinis pyragas.

Aš užsisakiau ypatingą dienos pasiūlymą, o tai buvo rūkytos mėsos kotletas, kuris įėjo į salotų baro komplektą. Ne amerikiečiams aš išversiu, ką reiškia „rūkytos mėsos kotletas“– rūkyta mėsa lėtai kepama ant silpnos ugnies su daug medžio dūmų, ir pagardinama vieninteliu svarbiausiu ingredientu, ką mes vadiname barbekiu, arba sutrumpintai BBQ. Mėsos kotletas – tai malta jautiena, suformuota kaip kotletas ir iškepta – šis mėsos kotletas yra iškeptas rūkykloje, o tai unikalus ir labai gardus derinys. Rūkytas mėsos kotletas ir aš esame seni draugai. Seni draugai. Užsisakydamas ypatingąjį, kaip komplekto dalį, gavau priėjimą prie salotų baro, o kaip jau sakiau, salotų barui priklausė pyragas.

Barbara užsisakė kažką kitą iš valgiaraščio, ir jai nepriklausė salotų baras. Mano dieta sudaryta griežtai iš proteinų ir salotų, o kalbant apie pyragus, tai manęs jie visai nedomina. Kas liečia Barbarą, tai jos gyvybę palaiko angliavandeniai. Jai patinka pyragai, duona, ir panašūs dalykai. Mūsų pietums artėjant prie pabaigos, kalbėjomės apie tai, apie ką dabar rašau ir kaip Viešpats leidžia patekti į tokias situacijas, kai arba vaikščiojame teisume arba sužlugdome teisumo darbą mumyse.

Mums apie tai kalbantis, pasirodė, kad pyragas ant salotų baro yra tobulas pavyzdys. Aš nenorėjau pyrago, tačiau Barbara būtų jį suvalgiusi. Iš mano pusės būtų neteisu nueiti prie salotų baro, paimti pyrago riekelę ir nusinešus ant stalo atiduoti Barbarai.

Žinoma, nei vienas iš mūsų to nebūtų padaręs, nesvarbu, kaip labai ji norėtų to pyrago, nes tai būtų vagystė – tačiau mes diskutavome, kaip nepastebimai atsiranda teisumo augimo asmenyje progos, kadangi krikščionys neturi teisumo – noriu pasakyti – teisumo kaip gyvenimo būdo savo širdyje.

Aš galėjau paprašyti, kad padavėjas atneštų pyrago gabalėlį Barbarai, tačiau mes būtumėm užmokėję už jį, nes tai neįėjo į Barbaros valgiaraštį. Taip pasielgti būtų teisinga. JEIGU būtumėm nesąžiningi, aš galėčiau paimti pyrago gabalėlį, kurio nenoriu ir atiduoti Barbarai, bet tada pavesčiau Viešpatį ir vidinį teisumą. Užmokestis už teisų elgesį yra ramybė ir tai yra daug arčiau Viešpaties, kuomet Jis gali man patikėti daugiau Savęs.

Apie vieną iš charakterio savybių, kurią Viešpats bando auginti mumyse skaitome 2 Petro 1:3-4: „Duodamas visą kruopštumą, kad pridėtumėm prie savo tikėjimo moralinį tobulumą...“ – tai paminėta pirmiausiai, o dauguma tikinčiųjų būtų pietavę, pasivogę pyrago gabalą nuo salotų baro ir atidavę jį savo žmonai, galvodami, kad Dievas laimina jų maistą. Tačiau Jis būtų stebėjęs. Jis turėtų žinoti, kad tai daug mažiau, ką Jis žino, kad jiems galima patikėti... ir netrukus ateityje Jis būtų jiems suteikęs kitą progą nevogti...

Maistas pamąstymui. Iki kitos savaitės. Būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com