Tarptautinio namų surinkimo be sienų (CWOWI) 2018 m. gegužės mėn. naujienlaiškis

Sveiki,

Kaip matote viršuje, spalio mėn. mes ruošiame pirmą nacionalinę namų surinkimų konferenciją Tulsoje! Mes norėjome, kad žmonės jaustųsi tarsi namuose, o ne kaip susirinkę į konferenciją  dideliame šaltame viešbutyje, taigi pasirinkome Post Oak Lodge &  Retreat (http://www.postoaklodge.com), kuris yra tik 15min. kelio nuo Tulsa Tarptautinio Oro uosto, Rytų Oklahomos kaimo vietovėje tarp banguojančių kalvų ir stūksančių ąžuolų.

Beje, ketvirtadienio-sekmadienio konferencijos kaina yra juokinga: mokestis neviršija mūsų išlaidų, tik pora dolerių viršaus, kad galėtume pasirūpinti nenumatytomis šio renginio išlaidomis, - mes nesivaikome pelno. Konferencijos metu jūs galėsite aukoti ir tai taip pat bus pagalba.

Tai patarnavimas jums, indėlis į jus, susipažinimas su jumis bei parūpinimas vietos kiekvienam iš jūsų, kad galėtumėte pažinti kitus. Tai tiems, kurie yra  mūsų tinkle, ir tiems, kurie domisi namų surinkimais ir CWOWI, bei  CWOWI rėmėjams. Mes tikimės turtingo laiko Viešpatyje ir tikimės susipažinti su kitais tame pačiame dvasiniame puslapyje.

Mes dar nepublikavome šito mūsų tinklalapyje, norėdami visų pirma suteikti mėnesį laiko apsigalvoti tiems, kurie mus pažįsta. Mūsų erdvė labai ribota, ir vos tik paskelbus pirmą kartą atsiliepė tiek, kad jau užpildyta 25% vietų, o dar 4 mėnesiai iki paskutinio termino. Likusios vietos bus greitai užimtos, oficialiai paskelbus informaciją birželio mėnesį.

Ką pasakė Krisas

Dauguma prisimins iš jau anksčiau pasakotų dalykų, kad Krisas yra mūsų vyriausias sūnus, kuris gimė su aplink kaklą apsivyniojusia bambagyslės virkštele ir dėl to patyrė smegenų traumą. Fiziškai jis 38 metų, tačiau protiškai apie 4 metų. Ji naudojasi neįgaliesiems skirtu vežimėliu, šnekus, visada užkalbina praeivius ir yra juokingas. Visi gydytojai ir slaugytojai suvokė tai, ką mes pastebėjome prieš eilę metų, kad jis suvokia dalykus kaip daug brandesnis žmogus, bet dėl smegenų traumos neapdoroja informacijos teisingai ir dėl to funkcionuoja kaip 4-metis.

Grupės namuose jie kartą išvyko pasivėžinti ir kelionės metu  sutiko fermerį, kuris atpažino jų autobusą. Anksčiau jis turėjo neįgalų sūnų šios grupės namuose ir, pamatęs pažįstamą autobusą, sustabdė jį ir pakvietė pasižiūrėti karvių. Visi prižiūrėtojai sakė man, kad jie matė melžiamas karves ir 5-koję karvę- ji buvo deformuota ir turėjo papildomą koją augančią iš peties, ir kitus fermos gyvulius bei įrangą.  Krisas buvo labai sujaudintas to, ką matė ir pasakojo man be perstojo!

Jis buvo pas mus namie kaip įprasta penktadieniui/šeštadieniui su nakvyne. (Penktadienį/šeštadienį, kai mes nekeliaujame, ir kitomis dienomis, kai išvykstame kur nors savaitgaliais). Jis paklausė, kai mes pasiruošėme pusryčiams: „Tėti, ar žinai iš kur pienas atsiranda?“ Aš nekantraudamas atsakiau, nes tai buvo ne naujas klausimas, ir žinojau, ką jis atsakys, taigi  pasakiau: „Pienas iš karvių, Krisai”, į tai jis atsakė: „Ne. Pienas iš spenių. Tu suspaudi juos ir šššššš ištrykšta pienas!”

Aš sukikenau, ir jis nusijuokė dėl šito atradimo fermoje, o po kelių minučių jis jau sėdėjo pasiruošęs pusryčiams. Barbara turėjo daniškų pyragėlių pusryčiams, kuriuos Krisas vadino tiesiog spurgomis.*Daugiasluoksnis su daug kremo sviestinis pyragėlis, JAV dažnai turi vaisių viduje, ir būtent toks buvo šitas.

Aš ką tik buvau išgirdęs, kad pienas iš spenių, todėl spėliojau, ką dabar jis pasakys, kai pasodinau jį pusryčiams prieš save ir pasakiau jam, „...mama paruošė šią spurgą tau, nes galvojo, kad tau patiks“, o jis atsakė: „Tėti, žinai iš kur spurgos?“

Aš sukikenau pats sau ir pasakiau: „Ne.

Iš kur, Krisai, spurgos?“

Su užtikrintumu balse jis pasakė, keldamas ją prie burnos, „Iš Viešpaties!“

Nuostata

Nors daugelis mūsų gali sutikti su Krisu, kad spurgos iš Viešpaties, aš galvoju, kaip jis nedelsiant ir automatiškai suvokė esminį spurgų, kurios taip stipriai jį džiugino, šaltinį. Jis bedė tiesiai į esmę ir pripažino Viešpatį.

Krisas gyveno namuose pirmus 24 metus, o grupės namuose šiuos 14 pastarųjų metų. Grupės namuose, tokiose situacijose kaip šita, jam visada būdavo pasakoma, kada keltis, kada praustis duše, rengtis, kada valgyti, be jokio pasirinkimo, ką valgyti. Jam buvo pasakoma, kada sėsti į autobusą ir vykti į dirbtuves, valgyti priešpiečius, kuriuos paruošė kažkas kitas, neklausiant ko jis nori, kada grįžti namo autobusu, kada gerti vaistus, kada eiti į tualetą, kada pietauti be jokio pasirinkimo iš meniu, ir kada eiti miegoti.

Jam leidžiama 60 naktų per metus išvykti iš grupės namų, tai reiškia 5 naktys per mėnesį. Mes išnaudojame kiekvieną naktį kiekvienais metais. Kai aš pasiimu jį penktadienį, jis paprastai būna vis dar lovoje, kai atvykstu 8 valandą ryto. Jam patinka kai tėtis jį maudo duše ir nuskuta (jie neskuta jo grupės namuose, nes jam tai nepatinka, taigi jis laukia, kad aš kartą per savaitę atvyksiu ir nuskusiu jį). Kartą automobilyje aš paklausiau jo, kur jis nori valgyti pusryčius...ir tada mes išvykstame tvarkyti reikalų, važinėjame po parduotuves, pagal planą kurį mes su Barbara paruošėme per savaitę, kad darytume tai kartu su Krisu.

4 val. po pietų (16:00) mes grįžtame namo, kur jis gali sėdėti savo fotelyje, žiūrėti savo mėgstamus filmukus ar programas, žaisti su savo lentele, ar „piešimo lenta“ arba vartyti automobilių žurnalus. Ponia, kuri kerpa mums plaukus, užsiprenumeruoja „Automobilis ir vairuotojas“ žurnalą tik tam, kad Krisas galėtų pasiimti į namus leidinį kiekvieną kartą, kai kerpa jam plaukus, už tai jis visada jai gražiai padėkoja.

Namuose Barbara paruošia mėgstamą valgį, ir jis žino, kad kitas rytas-šeštadienis, todėl  jis gali miegoti ir pabusti tada, kada nori, ir tada praleisti rytą darydamas tai, ką nori: žiūrėti televizorių, žaisti ant grindų su mašinytėmis, ar kažką kitą. Apie 1-2 val. po pietų (13:00-14:00) jis pasiruošęs eiti į automobilį dar kelioms kelionėms, po to  greitas maistas, ir vėl atgal į grupės namus pietums.

Tarp visų šitų veiklų aš dirbu. Kai Krisas lovoje  apie 8val (20:00) vakaro aš paprastai rašau arba studijuoju iki vidurnakčio. Šeštadienio rytą aš atsikeliu ir paprastai  6 ryto aš rašau tol, kol jis pabunda apie 8-9 ryto. Mes rūpinamės juo tomis dienomis, nes tai vienintelis laikas per savaitę, kai jis gali pasirinkti tvarkaraštį, kokį maistą nori valgyti, ir kur vykti, ir ką matyti.

Reikia pasakyti, kad savo gyvenime, kuris vyksta pagal tvarkaraštį, kai jis mato „spurgą“ savo lėkštėje, jo pirma mintis yra apie Viešpatį ir kaip Jis parūpino jam tai. Aš supratau, kad vaikiškas tikėjimas nuostabus, atgaivinantis, skatinantis nusižeminti. Aš noriu pabrėžti Kriso dėkingumo nuostatą. Jis visada pabučiuoja mane ir Barbarą ir padėkoja, kad paėmėme jį kartu į parduotuvę, arba sako „ačiū už spagečius“  palydėdamas apkabinimu, kuris sulaužytų šonkaulius trapesniam žmogui, :D

Ne vienerius metus į mano el.pašto dėžutę ateina laiškai iš žmonių, kurie nori pasiginčyti su manimi dėl doktrinos. Paprastai jie nori pataisyti tai, ką parašiau, ir jie ne visada malonūs. Kai kurie yra tokie, apie kuriuos Paulius sakė, jog jie prieštarauja patys sau; priešiškume nepastebėti priešiškumo ir ginčytis dėl smulkių dalykų yra ne tik nesubrendimo požymis, bet tai nukreipta prieš patį žmogų ir tą didesnį darbą, kurį Viešpats nori jame atlikti.

Esu pratęs gauti el.laišką nuo ko nors, kas sakosi norįs pasikalbėti su manimi, duoda man savo telefono numerį, po to likusius 4 puslapius koreguoja mane dėl kokios nors doktrinos, kurią aš pasakiau, kaip jie mano. Nedelsiant jie staiga padaro išvadą bandydami pridėti punktą A prie punkto B ir prieidami prie punkto Z, kaip jei mano, jog aš taip teigiau, net nepaskaitę konteksto, kuriame tai buvo parašyta. Arba jie filtruoja tai per savo prizmę ir sako, jog skaitė norėdami rasti kažką neteisingo, juokinga... nereikia nė sakyti, kad jie nesulaukia mano skambučio, :D

O tada Krisas pasako tokį paprastą dalyką, kaip kad jo spurga ateina iš Viešpaties, ir visa kita dar kartą nublanksta nereikšmingame fone, ir tai nukreipia mane į tai, kas iš tiesų yra svarbu - pastebėti Dievo gerumą mažuose dalykuose, visada būnant dėkingu už tai, ką mes galime DARYTI, o ne už tai, ką norėtume daryti, bet dar negalime.

Kai Paulius pasakė Galatams 2:10, jog Petras, Jokūbas ir Jonas ištiesė „draugystės ranką“ jam ir Barnabui, nes jie „suvokė malonę“ juose, tai buvo vienas tų „spurginių“ momentų. Šie trys buvo pašaukti pas žydus, o Paulius ir Barnabas  - pas kitų tautų žmones. Tačiau jie suvokė Dievo malonę vienas kitame, nors protu jiems buvo sunku suprasti vienas kito pašaukimą gyvenime. 

Tai gerai, kad mums nereikia suprasti, mes tik turime ieškoti ir suvokti malonę vienas kitame. Tegu tai bus paprasta, gyvenkime esminiuose savo tikėjimo dalykuose, o visa kita tiesiog susidėlios teisingoje perspektyvoje ir tvarkoje.

Mes dėkojame už jūsų dovanas ir maldas. Vasarą dažnai patiriame paaukojimų sumažėjimą, kai žmonės teisėtai užsiėmę su savo šeimomis, atostogų laikas ir pan., taigi mes dėkojame už jūsų ištikimybę. Laiminame visus.

Džonas & Barbara, ir Krisas