Kodėl krikščionys taip greitai įsižeidžia? 4 dalis

John Fenn, 2012 m. balandžio mėn. 14 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki visi,

Kur tu nubrėži liniją?

Kaip gali krikščionys nesutarti vienas su kitu, patirti konfliktą ir galbūt netgi išsiskirti bei pasukti kiekvienas savo keliu neįsižeidę?

Apd 1:8 Jėšua (Jėzus) pasakė mokiniams, kad jie bus Jo liudytojais, apžvelgdamas palaipsniui augančias sferas, ir mes panaudosime šitą pavyzdį, kad nubrėžtume skiriamąją liniją tarp įsižeidimo ir nesutarimo.

„... ir jūs būsite mano liudytojais Jeruzalėje, Judėjoje, Samarijoje ir iki tolimiausių žemės pakraščių“.

Mūsų atveju vidinė sfera, Jeruzalė, esi tu pats (sutuoktinis), jauni vaikai namuose. Kitas ratas - išorinė sfera – tai Judėja. Jeruzalę supo Judėja ir tai atstovauja jūsų platesnę šeimą, kurią turite už savo natūralios šeimos ribų. Jei jūs neturite savo natūralios šeimos, Judėja atstovauja tavo artimiausius draugus ir patikėtinius, galbūt netgi artimiausią bendradarbį arba mokyklos draugą.

Judėjos išorėje yra Samarija. Jėšua laikais samariečiai nebuvo žydai, taigi mums jie atstovauja neišgelbėtus žmones, su kurias palaikome ryšius ir bendraujame savo gyvenime – šeima, bendradarbiai, kaimynai, draugai. Tolimiausios žemės dalys Jėšua laikais reiškė platų pasaulį už Samarijos ribų, o mums jis atstovauja svetimus žmones, su kuriais mes susitinkame gyvenime tvarkydami savo reikalus viešai ir darbe.

Žmonės, esantys kiekvienoje iš šitų sferų „Jeruzalės“ išorėje, gali susidaryti nuomonę apie tave, tavo elgesį, sprendimus, ar netgi apie tai, kaip tu augini savo vaikus. Tumpai sakant, jie gali turėti progą įsižeisti ant tavęs, ir tu ant jų. Reikia žinoti, kur tos ribos ir linijos, kur jie ir tu gali bendrauti.

Ribų nustatymas

Žmonės įsižeidžia tuomet, kai galvoja, kad kitas asmuo turi mąstyti taip kaip jie, bet taip nėra.

Prieš eilę metų mes pažinojome motiną, kuri krūtine maitino savo 5 metų vaiką. Berniukas turėjo miklias rankutes. Kartu su keliais žmonėmis mes stebėjome, kai berniukas priėjo prie mamos, atsegė jos palaidinės viršų jai dar nesuspėjus atsiprašyti ir pasiruošti jo maitinimui. Visi kiti susirinkime, išskyrus ją suprato Dievo perspėjimą nustoti maitinti krūtine vaiką, kai jam išdygsta dantys.

Jeruzalė

Šitos mamos „Jeruzalė” buvo ji pati ir jos rūpestis savo sūnumi. Visi kiti surinkime buvo Judėja. Keletas moterų smarkiai nesutiko su ta moterimi, pora iš jų įsižeidė ir supyko, susierzino, pasibjaurėjo ir atsisakė dalyvauti bet kokioje surinkimo veikloje, kur buvo ta moteris, kad nereikėtų stebėti kaip 5 metų vaikas nurenginėja mamą per priešpiečių pertrauką!

Štai čia yra linija – kiek laiko žindyti kūdikį buvo jos reikalas, nes tai buvo jos „Jeruzalės“ sritis. Už to vidinio rato ribų žmonės galėjo pasibjaurėję purtyti savo galvas, apkalbinėti ją už jos nugaros, bet kokiu atveju – jie buvo neteisūs prieš Dievą dėl savo įsižeidimo, nors dėl paties žindymo, jie buvo teisūs. Užuot įsižeidus jie turėjo melstis už tą mamą, kuri nenorėjo savo pirmagimiui leisti „užaugti“. Skirtingi dalykai nebūtinai yra blogi, jie tiesiog yra kitokie.

Garbinimo lyderiai

Vyras ir žmona buvo garbinimo komandos dalis, ir kol jie buvo patys talentingiausi muzikantai ir dainininkai, jie buvo ištikimi ir jautrūs Šventajai Dvasiai. Bet dvi moterys, kurios buvo geriausios draugės, ir kurios turėjo puikius balsus, paprašė manęs vietoj tos poros paskirti jas į garbinimo komandą. Moterys buvo įsižeidę dėl tos poros ir nejaukiai jautėsi, kai ta pora buvo scenoje.

Štai čia yra linija – pora nebuvo jų Jeruzalėje, jie buvo Judėjoje. Faktiškai surinkimas buvo dalis mano Judėjos, nes aš buvau pastorius. Ir šios poros dalyvavimas garbinimo komandoje buvo dalimi jų Judėjos taip pat. Bet aš turėjau valdžią tai garbinimo komandai, taigi tų moterų prašymas buvo šiurkštus ir netinkamas. Joms reikėjo ginti savo Jeruzalę – savo širdį ir darbą – ir nesivelti į tą situaciją.

Ne tavo reikalas, Petrai

Jono 21:20-22 Jėšua ką tik buvo pasakęs Petrui, kad kai jis pasens, bus nukryžiuotas, o Petras pamatė Joną, kuris jais sekė, kai jie vaikščiojo bei kalbėjo, ir paklausė Viešpaties „O kaip bus su juo?“.

Jėšua kalbėjo Petrui apie jo „Jeruzalę“ - jo likimą ir tikėjimą. Petras tada paklausė apie Jono „Jeruzalę“ - tai nebuvo jo reikalas. Jėšua patvirtino šį teiginį klausdamas. „Jei Aš noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas gi tau?“

Tai yra gera Biblijos pamoka, mergaitės ir berniukai: Kas gi tau? Ach, kai tai liečia kieno nors „Jeruzalę“, mes neturim teisės įsižeisti – mes galim nesutikti, suprasti dalykus kitaip ir elgtis kitaip, bet čia nėra pagrindo nutraukti draugystę dėl įsižeidimo.

Gerai, kad Petras neįsižeidė, bet mūsų dienomis ši situacija gali būti pritaikyta, kai kas nors paaukštinamas darbe, arba pasirenkamas atlikti užduočiai, kai atmetamas prašymas dalyvauti savanoriu surinkimo programoje - tokios situacijos gali ką nors paskatinti įsižeidus klausti dėl kitų žmonių „Jeruzalės“. Bet kas jiems darbo? Kas MAN? Ar jiems rūpi, kaip aš jaučiuosi? (Ne) Ar jiems rūpi, ką aš galvoju? (Ne).

Tai drąsu!

Mt 16:23, kai tik Jėšua pasakė mokiniams, kad Jis bus nužudytas ir trečią dieną prikeltas iš numirusiųjų, Petras pasikvietė Jį į šalį ir sudraudė: „Jokiu būdu, Viešpatie, taip neturi Tau atsitikti!“

Mes žinome, kad ėjimas ant kryžiaus buvo dalis Jėšua „Jeruzalės“. Tai buvo priežastis dėl kurios Jis atėjo į šį pasaulį. Taigi, kuomet Petras pasiūlė neiti ant kryžiaus, Jėšua atsakė: „Eik šalin, šėtone, tu mane įžeidi, nes tu mąstai nepaisydamas Dievo interesų, bet žmogaus“ (vertimas iš anglų k.). Jėšua turėjo apginti Savo „Jeruzalę“ nuo visų planų, kurie skyrėsi nuo Tėvo plano.

Jėšua tęsė sakydamas: „Jei kas nors nori sekti manimi, turi atsižadėti savęs ir imti savo kryžių“. Kaip tu atsižadi savęs? Tu atsižadi savęs, kai mąstai apie planą kieno nors kito gyvenime, kitokį negu jam turi Tėvas, tu atmeti mintis apie jį, apie to plano pakeitimą, ir tu atmeti pagundymą primesti tai, ką tu manai, kad jie turi daryti.

„Paėmimas kryžiaus“ kankinimo priemonė, tai ne nuoroda apie kiekvieną sunkumą. Jėšua pasakė būtent, jog tai pirmiausia mąstymas, po to primetimas to, ką tu manai, kad yra Dievo planas kitam asmeniui, tai yra neteisinga ir klaidinga. Jei taip darai – laikyk savo burną užčiauptą ir mintis nelaisvėje paklusnume Kristui, tai yra „kryžiaus paėmimas“. Tai daugeliui yra kankinimas, ar ne?

Galvok apie savo gyvenimą ir kitų gyvenimus pagal tas besiplečiančias sferas. Išlaikyk santykius tų Dievo nustatytų sferų ribose ir pasitikėk tuo, kaip Dievas veda tave, gali pasiūlyti savo mintis, bet neįsižeisk jei kažkas tvarkosi savo paties sferos ribose. Tai yra gilūs principai, kuriais aš pasidalinau ir aš neturiu daugiau vietos ir laiko parašyti apie tai detaliau, bet pažink Dievo kelius ir leisk Šventajai Dvasiai pritaikyti šituos dalykus tavo gyvenime.

Tai grąžina mus prie starto - „Tas, kuris myli savo brolį, gyvena šviesoje ir nieko piktinančio jame nėra“. Vaikščiok meilėje ir tu užuot įsižeidęs, tapsi maldos kariu.

Kitą savaitę nauja tema.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Kodėl krikščionys taip greitai įsižeidžia? 3 dalis

John Fenn, 2012 m. balandžio mėn. 7 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Kaip neįsižeisti ir nugalėti įsižeidimą

„Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nėra nieko piktinančio“ (1 Jn 2:10)

Greitas ir lengvas atsakymas, kaip atleisti įsižeidus arba apsisaugoti nuo jo – tai mylėti tą, kuris sudaro tau galimybę įsižeisti. Kaip tai padaryti? Tai - šio straipsnio tema.

Nr.1 - Sustabdyk savo emocijas

Mt 19:16-30, prie Jėšua (Jėzaus) priėjo vyras, kurį visi pažinojo, kaip „jauną turtingą valdininką“. Pokalbio pabaigoje tas vyras buvo pakviestas tapti mokiniu, jeigu viską parduos.

Kaip jūs žinote, kad „jaunuolis nuliūdęs pasitraukė, nes turėjo daug turto“. Jėšua čia turėjo puikią galimybę įsižeisti. Įsižeidimas yra apibūdinamas kaip kažkas, kas sąlygoja išankstinę nuostatą, arba tampa kliūtimi. Ar galite įsivaizduoti? Pats Viešpats pakviečia žmogų Jį sekti, bet tasai nueina šalin, nes myli turtą labiau nei Dievą.

Ar Jėšua supyko? Ar tas jaunas žmogus nežinojo, kas jį kviečia?! Argi jis nežinojo, kokia amžina šlovė jo laukia?! Nepaisant to, Jėšua neparodė nei mažiausio pykčio, nei susierzinimo, nei apmaudo ar nepasitenkinimo, kai tas žmogus nuėjo šalin. Jis nėjo jam iš paskos.

Ir tai esminis dalykas. Jėšua suprato, kad tai buvo to žmogaus sprendimas, tai buvo jo istorija. Jėšua nesutiko su jo sprendimu, bet tai buvo jo sprendimas. Jėšua neleido emocijoms, dėl to kas buvo gerai ar blogai užtemdyti Savo meilės jam. Jis išreiškė savo meilę žmogui išplėsdamas pakvietimą elgtis teisingai.

Mes pakliūvame į bėdą, kai bandome įpiršti tai, ką mes manome esant teisinga, arba tai, kaip mes manome, kad asmuo turėtų elgtis, arba tai, kaip jie įžeidė mūsų jausmus, arba blogai elgiasi. Mes bandome tai įpiršti į jų gyvenimus net nepaisydami ar jie nori tos mūsų nuomonės, patarimo, plano, ar ne. Tuomet mes įsiskaudiname, kai jie mus užpykdo. Ir mes pykstame, nes jie nedaro to, ką mes manome esant teisinga jiems daryti.

Jėšua norėjo, kad jaunuolis sektų Jį, bet nevertė jo tai daryti, tik pakvietė. Meilė išplečia pakvietimą daryti tai, kas gera, bet neįsižeidžia, kai pakvietimas atmetamas.

Nr.2 – Apmąstyk

„Tada Jėšua tarė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums: turtingas sunkiai įeis į dangaus karalystę“.

Jei Jėšua būtų įsižeidęs, šitie žodžiai būtų tokie: „Aš sakau jums, aš iš tiesų įsižeidęs, kad jis nuėjo šalin. Jis turėtų būti tobulas. Negi jis nežino, jog Aš sunkiai dirbu tam, kad padaryčiau vietos jam? Negi jis nežino, per ką Aš praėjau? Negi jis nežino, ką tai man kainuoja? Aš esu Viešpats!”

Bet vietoj to, Jėšua neperžengė emocinės linijos… Jis pasilaikė Savo nuomonę Sau. Jis susimąstė apie žmogaus sprendimą žvelgdamas į didesnį paveikslą.

Pradėkite nuo didesnės perspektyvos – jūs nenorite, kad tas žmogus eitų į pragarą. Todėl jūs meldžiatės už jį. Tuomet padarykite šiek tiek mažesnį ratą – jūs nenorite, kad jis prarastų savo šeimą, darbą, sveikatą, protą, ir t.t. Tada dar labiau jį sumažinkite iki pradžios, iki to įvykio su jumis, visa tai darykite nepasiduodamas emocijoms, susitelkęs į amžinąjį gyvenimą, bet ne į jausmus.

Jei jūs susitelksite ir nukreipsite savo jausmus melstis už jį, sugrįžkite prie paskutinio laiko, kai jūs galėjote sąžiningai melstis už jį su tyra širdimi, netgi jei jūs pradėjote tik nenorėdami, kad jis eitų į pragarą. Dabar suvokite, kad dėl kai kurių žmonių, tai bus tikra kova, bet jūs galite tai padaryti!

Nr.3 – Neturėk jokios kitos nuomonės tik skyrių ir eilutę

Nesigilink į jų emocinį bagažą, mes turime teisti vaisius, o ne širdis. Vaisius yra kažkada apvaisinto medžio matomas rezultatas. Persikas ar gilė, ar apelsinas prasideda, kai užmezgamas žiedas – matomas ir subrendęs vaisius pasirodo praėjus savaitėms ar mėnesiams po užmezgimo.

Tavęs tenai nebuvo, kai „vaisius“ privertęs juos pasakyti ar padaryti jums kažką, užaugo jų širdyje. Viskas, ką tu žinai yra tai, kad supuvęs vaisius buvo mestas į tavo daržą – vaisius, kuris pradėjo augti seniai, tau nežinomomis aplinkybėmis. Teisk tik „vaisių“, nebandyk susidaryti nuomonės, kas užaugino šitą pagedusį obuolį.

Štai taip tu myli juos - sustabdai savo emocijas, apsiribodamas vaisiumi ir nenagrinėdamas kaip ir kodėl, nes teisti širdis yra Dievo sritis. Tegu tavo malda būna pagrįsta Žodžiu apie tai, ką jie turi daryti (arba patys galvokite apie tai, ką jūs turite daryti sutinkamai su Žodžiu) - tiesiog mylėk juos, nes žinai, kad tas sugedęs vaisius, tai nėra tikrasis asmuo, bet kažkada praeityje į juos patekusios blogos sėklos rezultatas). Kadangi tu nenori, jog jie eitų į pragarą, tu palieki tuščią lauką savo prote apie tai, kodėl jie padarė tai, ką padarė, ir tiesiog meldiesi už juos bei ieškai būdų, kaip daryti jiems gera.

Prisimink štai ką: jei kartą padarei tai ką galėjai, kad turėtum ramybę su jais, o jie atsisako, tuomet jų problema nebėra su tavimi, tai dabar jau priklauso Jėzui. Nes jie, kaip rašiau praeitą savaitę, tapo stabmeldžiais ir stato savo įsižeidimą tarp savęs ir Viešpaties, atsisakydami paklusti Viešpaties Žodžiui.

Jei tu esi tas, kurį įžeidė, tai yra tarp tavęs ir Jėšua, ir užtenka tik trumpo momento, kad padarytum savo širdį teisią prieš Dievą.

Supuvę obuoliai

Pavyzdžiui, jei kas nors įsižeidė ant tavęs, supyko, nedelsdamas atsiversk Raštą ir žiūrėk kaip melstis už juos: „Kai eini melstis, atleisk žmonėms, kurie nusižengė prieš tave“ ir „Rūstaukite ir nenusidėkite“. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“. Jūs meldžiatės, kad jie vykdytų Žodį, nes jų problema yra su Gyvuoju Žodžiu (Mk 11:25-26; Ef 4:26).

Suderink savo nuomonę su skyriumi ir eilute - žinok, kad tai ką jie privalo daryti yra paremta Raštu, o ne tuo ką jie galvoja, jog reikėtų daryti, kad būtų teisūs savo pačių akyse – mylėk juos melsdamasis, jog jie vykdytų Žodį tam, kad būtų teisūs prieš Tėvą ir Viešpatį.

Sugrįžk atgal ir apmąstyk šituos žingsnius, sugrįžk emocionaliai nuo problemos. Jei jie yra įsižeidę ant tavęs, tai yra jų problema. Jei tu esi įsižeidęs – auk, tai ne dėl tavęs, o tam, kad taptum panašesnis į Kristų visuose dalykuose. Ne tai yra svarbu, kas teisus, o kas neteisus, neįrodinėk savo nuomonės. Viskas, ką tu gali padaryti – tai pabandyti sudaryti taiką, bet tuomet kai tu pasiūlei taiką, tai jau priklauso nuo jų ar ją priimti ar ne. Jei jie nepasirinks taikos, tuomet tavo rankos yra švarios.

Šitas žingsnis atgal tau padės pamąstyti - galbūt tu galėsi pamatyti, kur jie bus po metų, jeigu jie nesusitvarkys su įsižeidimu, tikru arba įsivaizduojamu, dėl ko jie tave kaltina. Tu gali pamatyti išmintį ir didelį paveikslą, jei mąstysi Viešpatyje, prašydamas jiems išminties meilėje, kad tu galėtum melstis už juos efektyviai taip, kaip liepė Jėšua.

Kai tai padarysi, tu galėsi NESUSIDARYTI asmeninės nuomonės, bet verčiau TĖVO ir SŪNAUS nuomonę. Tu žinosi, kad jų širdyje yra didesnės problemos, su kuriomis Dievas dirba, ir tai ne tavo reikalas, todėl nesusidaryk kitos nuomonės, o tik tą, kurią nurodo skyrius ir eilutė. Elkis teisingai, nes tiesa reikalauja atsakomybės, štai kodėl visi stengiasi nuo jos pabėgti. Pripažink visus blogus poelgius iš savo pusės, bet tada atleisk ir judėk toliau.

Tas, kuris myli savo brolį gyvena šviesoje, ir jame nėra nieko piktinančio (to kas sukeltų įsižeidimą).

Jei pakankamai ilgai gyveni, tu suvoki, kad dabar daug dalykų darytum kitaip, jei tik būtum tada žinojęs tai, ką dabar žinai. Bet ilgo bėgimo metu tai nieko nereiškia, svarbu tik išmokti pamoką ir, kad širdis pasiliktų meilėje.

Kitą savaitę: Kur mes brėžiame liniją?

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Kodėl krikščionys taip greitai įsižeidžia? 2 dalis

John Fenn, 2012 m. kovo mėn. 31 d.,

www.supernaturalhousechurch.org.

Stabmeldystė?

Praeitą savaitę aš rašiau, kad krikščionys, kurie įsižeidžia dėl kitų krikščionių yra stabmeldžiai. Dabar aiškinu.

„Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi“ (1 Sam 15:23).

„Užsispyrimas yra stabmeldystė“. Iš esmės, jei aš pasilieku įsižeidęs dėl kažko ir nesusitvarkau su tuo pagal Raštą (aš esu užsispyręs), aš laikau tą įsižeidimą tarp manęs ir Jėšua, tai tampa stabu – tuo, ką aš ginu, į ką kreipiu dėmesį, kam pasiduodu ir ką atsisakau palikti, nors žinau, kad Žodis sako, jog tai turiu padaryti. Štai kodėl Žodis vadina užsispyrimą stabmeldyste.

Kai mes su Barbara susitikinėjome mokydamiesi vidurinėje mokykloje, mes lankydavome vakarinį maldos susirinkimą, kuris prasidėdavo 7 pm / 19:00 kaimo sodyboje, apie 25 minutės važiavimo nuo Barbaros namų. Mes darydavome taip: aš paprastai atvažiuodavau iki jos namų 6:15, mes išvykdavome po 10 minučių ir atvykdavome į maldos susirinkimą 10 ar 5 minutės iki 7 valandos. Aš sakau, kad taip būdavo, bet tai niekada nevykdavo pagal mano tvarkaraštį :)

Ji vėluodavo, ir tai liūdino mane, arba aš supykdavau dėl ko nors kito, bet vis tiek skubėdavau atvykti iki jos namų laiku. O gal ji ir jos mama susiginčydavo ir susinervindavo. Dėl vienos ar kitos priežasties važiuodami į susirinkimą būdavome supykę.

Jis mylėjo savo Camaro

Mes taip pat vykdavome į kitą surinkimą sekmadienio vakarą. Šis susirinkimas vykdavo paeiliui vis kitų žmonių namuose ir jame dalyvavo paaugliai iš įvairių rajonų mokyklų, paprastai jiems vadovavo visų bendras draugas Deivas. Vieną sekmadienio vakarą Deivas pasidalino patyrimu, kuris rado atgarsį mano širdyje.

Deivas turėjo Chevy Camaro – tai buvo labai puikus automobilis paaugliui 1975 metais. Mūsų dienomis ne kiekvienas paauglys turėjo automobilį, taigi jei turėjai automobilį, buvai patraukli žvaigždė. Deivas tikrai, tikrai mylėjo savo mašiną. Prisimink Danny Zucko Graikijoje, prisimink Richie, Potsie ir Ralf Malph iš TV Laimingos Dienos.

Kartą jis sustojo prie šviesoforo ir Viešpats prakalbo jam: „Tu praktikuoji stabmeldystę“. Nesusimąstydamas jis atsakė: „Aš to nedarau, Viešpatie! Aš neturiu stabų, neturiu altorėlių ir relikvijų, kaip katalikai savo namuose! Viešpats pasakė: „Tu pastatei šitą automobilį tarp savęs ir Manęs, todėl tu praktikuoji stabmeldystę. Tai yra stabas tau. Tu myli jį labiau, negu tu myli Mane“.

Deivas tą vakarą gavo pamoką iš Žodžio, kuriuo aš šiandien pradėjau straipsnį, kad užsispyrimas yra stabmeldystė. Jis buvo užsispyręs dėl meilės savo automobiliui. Dievas galėjo pakeisti jį bet kurioje kitoje srityje, nedelsiant jis pakeisdavo prioritetus širdyje ir priimdavo, ką nori Viešpats - išskyrus tą mašiną. Jis priešinosi Viešpaties pastangoms tos mašinos perspektyvoje. Tą dieną jam reikėjo atlikti širdies operaciją ir nukelti tą automobilį nuo pjedestalo, nes tai užblokavo jam Viešpaties vaizdą.

Aš teisus; Ne, aš teisus

Taigi prieš šeštadienio maldos susirinkimus Barbara ir aš dažnai sėdėdavome lauke prie kluono ginčydamiesi, ir kiekvienas iš mūsų norėjo įrodyti savo požiūrį, bandydamas priversti kitą atsiprašyti arba bent sutikti. Staiga mano viduje pakilo Deivo patyrimas: „Jūs dėl savo užsispyrimo praktikuojate stabmeldystę. Nesvarbu, kas iš jūsų teisus, o kas ne, svarbiausia yra taika tarp jūsų“ (Gindami savo poziciją jūs pakeliate ją aukščiau Mano pastangų padėti jums atleisti ir judėti toliau, todėl kad jūs labiau mėgstate būti teisūs nei elgtis teisiai).

Pakalbėkime vėl apie karalių Saulių

Tu galėtum paklausti, kodėl ta pastraipa sako: „sukilimas yra kaip burtininkavimas (užsispyrimas - kaip stabmeldystė)“? Kodėl sukilimas yra kaip burtininkavimas, ir kodėl tai tarpusavyje susiję?

Burtininkavimas (užsispyrimas) yra manipuliacija. Liuciferis užsipyrusiai iškreipė tiesą ir manipuliavo kitais angelais. Taigi, kai žmogus gina savo poziciją reikalaudamas, kad būtų teisingai įvertintas, tai reiškia, kad jis užsispyrusiai manipuliuoja situacija dėl savo motyvų užuot tiesiog atleidęs ir judėjęs toliau. Štai kodėl Paulius paklausė: „O kvailiai galatai, kas jus apkerėjo?“ (Gal 3:1).

Galatais manipuliavo tikintieji, kurie sakė, kad jie turi paklusti įstatymui ir švęsti Izraelio šventes, kai Žodis to nesakė daryti.

Išmokite štai ką: Žmonės, kurie manipuliuoja ir burtininkauja visada padaro sudėtingu tai, kas jiems svarbu. Dievo kelias yra labai paprastas – nusimesk įsižeidimą, atleisk ir judėk toliau. Bet žmonės, kurie burtininkauja ir yra sukilę, privalo padaryti sudėtingą ir painią problemą tam, kad įrodytų savo teisumą tarytum tam, kad įžeistosios pusės būtų privalu atsiprašyti.

Dievo Žodis sako...

Taigi, grįžkime dabar prie pono Eilinio Krikščionio. Jis kažkuo buvo įžeistas – tai ant popieriaus lapo viena skiltis kairėje pusėje. Kitoje pusėje – dešinė skiltis, - tai ką sako Dievas:

„Kai jūs meldžiatės, atleiskite... gyvenkite gyvenimą vertą to pašaukimo, kurį gavote, būkite nusižeminę, kantrūs, pakęskite vienas kitą meilėje... stenkitės palaikyti Dvasios vienybę taikos ryšiais... jūs buvote pamokyti atsižadėti savo senojo žmogaus... ir apsivilkite nauju žmogumi, kuris sukurtas pagal Dievo paveikslą teisume ir šventume. Būkite kantrūs ir užjauskite vienas kitą, nes Kristus atleido jums jūsų nuodėmes... sekite Dievo pavyzdžiu ir vaikščiokite meilėje...“ (Mk 11:25, dalys iš Ef 4 ir 5 skyrių).

Taigi, viena vertus, jūs turite Dievo žodžius, kurie sako: aukite, atleiskite ir tęskite toliau, užimkite aukštumą, paleiskite savo įsižeidimą ir nuoskaudą, neteisingumo jausmą ir panašėkite atleisdami į Kristų.

Kitoje skiltyje ponas Eilinis Krikščionis nori pasilikti įsižeidęs. Jis yra stabmeldys. Jis tas, kuris burtininkauja manipuliuodamas savimi ir kitais tam, kad išteisintų save. Apreikštas žodis yra aiškus, nors jis vis giliau įsitvirtina savo įsižeidime.

Taigi, kodėl krikščionys įsižeidžia?

Tai todėl, kad jie geriau jau bus įsižeidę nei augs Kristuje. Mes manome, kad atiduoti savo gyvenimą dėl kito, kaip ir Kristus atidavė Savo gyvenimą už mus, reiškia jaustis nepatogiai, kai draugas prašo mūsų pasukti 10 minučių iš kelio ir nuvežti jį į surinkimą, arba galbūt dalyvauti surinkimo programoje mums iš tiesų yra sunkus darbas.

Tiesa yra tokia, kad pakloti savo gyvenimus už kitus reiškia, kad tu stengiesi užimti aukštumą, užuot slydęs žemyn, pasirinkdamas nelikti įsižeidęs, kuomet esi įžeidžiamas ar įskaudintas, pasirinkdamas padengti tą įsižeidimą meile ir leisti jam nukristi nuo jūsų kaip vandeniui nuo anties nugaros. Tai reiškia atiduoti savo gyvenimą už kitus.

Augimas Kristuje ateina, kai darai tai, ką Kristus liepė daryti, kai visos tavo emocijos, visas išdidumas, visas teisingumo supratimas šaukia, kad būtum išteisintas žmonių akyse. Augimas Kristuje vyksta, kai darai sunkius, bet teisingus sprendimus tuo metu, kai būtų taip lengva palinkti į įsiskaudinimą ir atmetimą, kai esi supykęs ant viso pasaulio, kad nori paspirti kiekvieną, kuris pasitaiko tavo kelyje. Tu paguldai savo gyvenimą dėl aukštesnio tikslo pasiekti ramybę ir judi toliau.

Augimas Kristuje nevyksta kai girdi Žodį, bet kai vykdai Žodį. Pasipriešinimas daryti tai, ką sako Dievas yra užsispyrimas ir stabmeldystė, manipuliacija ir burtininkavimas.

Augimas Kristuje reiškia mokymąsi, kaip paversti įsiskaudinimą, įsižeidimą, neteisingumą, melą prieš tave mažu fragmentu palyginus su visu gyvenimu.

Kitą savaitę - kaip tai padaryti?

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Kodėl krikščionys taip greitai įsižeidžia? 1 dalis

John Fenn, 2012 m. kovo mėn. 24 d.,

www.supernaturalhousechurch.org.

Kodėl krikščionys įsižeidžia daug lengviau nei bet kurie kiti žmonės?

Jei norime atsakyti į šį klausimą turime gilintis į Žodį, tada nustatyti ką užuot paklusę Žodžiui, žmonės iš tiesų daro, ir tuomet pamatysime esminę problemą, kodėl krikščionys taip lengvai įsižeidžia ir yra linkę dėl to nutraukti santykius Kristuje. Manau, kad būsite nustebinti atsakymo.

Mes visi tai matėme arba buvome auka, o galbūt netgi buvome vykdytojais - asmeniškai pažįstamas krikščionis, straipsnis, TV, CD tiki kažkuo arba pasako kažką, kas įžeidžia asmenį ir dėl to jie staiga skubotai nusviedžiami į šalį kaip sulamdytas pieno maišelis, kurio galiojimas baigėsi prieš dvi savaites.

Kodėl krikščionys yra tokie greiti išmesti žmones iš savo gyvenimo? Kodėl pastoriai sako: „Jei išeini iš mūsų surinkimo (priimtas pasirinkimas)... turi demoną, atveri save demonams, nes neturėsi apsaugos, nebūsi Dievo valioje, patirsi nelaimių ir dėl to žmonėms yra draudžiama kalbėti ar bendrauti su jais, ar netgi svekintis su jais viešai?

Kodėl daugeliu atvejų netikintys dažniau elgiasi kaip krikščionys nei patys krikščionys? Aš dažnai būnu apstulbęs, kaip žmonės savo darbe diena iš dienos pakenčia „sunkius“ žmones, dėl pinigų iškęsdami įvairiausius nepatogumus... diena iš dienos. Nors, kai brolis ar sesuo tiki kitaip, jie nedelsiant nutraukia visus ryšius!

Nepalyginamai brangesni ir svarbesni yra santykiai Kristuje - paremti Jėšua krauju. Nors ir kaip žemai mes juos vertiname... ar mes turime tas brangenybes? Dienos, kurios ateina parodys, kad santykiai, kuriuos mes turime Kristuje, bus pats svarbiausias dalykas.

Pradėkime nuo pradžių

Grįžkime į pirmą amžių, kur mes pradėjome praeitą savaitę: tai buvo laikas, kai kurie krikščionys valgė tik daržoves, o kiti sakė: nieko blogo gerti vyną, vieni sakė: tik šeštadienį tinka garbinti, o kiti – sekmadienį, vieni manė, kad būtina švęsti žydų šventes, o kiti tuo nesidomėjo, kai kurie valgė mėsą paaukotą stabams, o kiti manė, kad jokiu būdu to negalima daryti!

Pažiūrėkime į eilinį to laiko krikščionį ir, pasak Pauliaus, laikykime jį „silpnesnio tikėjimo“; kaip turėtų elgtis mėsos valgytojas, vyno gėrikas, stabams pašvęstos mėsos valgytojas, ir tas, kuris nešvenčia šeštadienio ir žydų švenčių?

Jeigu jis gyventų mūsų dienomis, tai jaustų teisų pasipiktinimą tais broliais, kurie nemato Dievo per tokios pačios spalvos akinius, ir jaustųsi teisus prieš Dievą, nukirsdamas visus ryšius su tuo asmeniu, nes Internete yra pakankamai mokymo apie kitus, kurie tiki taip, kaip jis. Jis vaikščiotų įsitikinęs savo prote, kad turi gilesnį apreiškimą, yra daugiau subrendęs ir teisus savo jausmuose, jog tas žmogus tikrai nuvylė jį. Trumpai tariant, jis atsiskirtų nuo jo dėl teisingos priežasties. Nors ar Viešpats su tuo sutiktų?

Priežastys dėl kurių verta nutraukti ryšius su kitais krikščionimis

„Prašau jus, broliai, įsidėmėti tuos, kurie kelia susiskaldymus bei papiktinimus, prieštaraudami mokymui, kurio jūs išmokote. Venkite jų!“ (Rom 16:17)

„Jums rašiau savo laiške, kad nebendrautumėte su ištvirkėliais. Suprantama, ne su visais šio pasaulio ištvirkėliais, gobšais, plėšikais ar stabmeldžiais, nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio. Bet jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu net nevalgykite kartu“ (1 Kor 5:9-11)

Kitose vietose Paulius kalba apie tuos, kurie suklaidina žmones patraukdami juos paskui save, ir norint apsaugoti kaimenę, reikia juos konfrontuoti. Tai šmeižikai, suvedžiotojai, kurie eina iš namų į namus (surinkimus ir namus) skleisdami gandus ir susiskaldymus, sėdami nesantaiką, juos reikia konfrontuoti ir sustabdyti (Apd 20:29; 1 Tim 4:7; Tit 1:10-11).

„Jei kas nors moko kitaip ir nesutinka su sveikais mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais bei dievotumo mokymu, tas yra išdidus, nieko neišmano, serga nuo ginčų ir nuo svaidymosi žodžiais, iš kurių atsiranda pavydas, nesutarimas, piktžodžiavimas, blogi įtarinėjimai ir kivirčai tarp sugedusio proto žmonių, praradusių tiesos nuovoką ir manančių, jog dievotumas esąs pasipelnymas. Šalinkis tokių” (1 Tim 6:3-5).

Galite rasti pavyzdį?

Žodyje nėra eilučių, kad reikia nutraukti santykius su žmonėmis todėl, kad jie valgo mėsą, o jūs - ne, jie geria vyną, o jūs – ne, jie garbina (Dievą) šeštadienį, o jūs – ne, jūs švenčiate žydų šventes, o jie – ne. Šiais atvejais, Paulius sako, nusileiskite ir gyvenkite meilėje vieni su kitais.

Mūsų dienomis Paulius galėtų pridėti, kad nėra priežasties nutraukti santykius su kitais tik dėl to, kad jie lanko „tą surinkimą“ arba... įžeidė mane, sužeidė mano išdidumą, neleido man kalbėti. Aš nebuvau paskirtas į tarybą, buvau toje pusėje kuri balsavo, kad naujas kilimas susirinkimo patalpoje turi būti mėlynas, o ne žalias, kad nepriėmiau vyskupo ________, kad netikiu, jog masinės maldos stadionuose gali pakeisti tautą ir t.t.

Kitas sluoksnis

Kitas sluoksnis atskleidžia esminę problemą – stabmeldystę. Jūs perskaitėte teisingai. Tie, kurie greitai įsižeidžia ir pasiruošę atsiskirti nuo kitų dėl to įsižeidimo, yra stabmeldžiai. Stabas yra kažkas, ką garbina ar laiko aukščiau už Dievą. Kitais žodžiais – tai kažkas brangaus, kas yra tarp tavęs ir Dievo.

Pagalvokite apie fariziejus Jėšua laikais – jie išaukštino savo įstatymą ir galvojo, kad Dievas nori daugiau nei kas iš tiesų parašyta Žodyje. Jie buvo stabmeldžiai. Jie ištraukdavo eilutes iš konteksto, sukurdavo eiles išvadų paremtų neteisingu supratimu, ir vertino tai aukščiau savo protuose nei tai, ką iš teisų sako Senasis Testamentas. Jie pyko ant Jėšua, kad Jis naudojo eilutes iš Rašto teisingame kontekste ir su teisinga intencija - teisingai konfrontuodamas jų įsitikinimus.

Jų stabmeldystė - savo išdidumo ir numylėtų doktrinų iškėlimas virš viso Žodžio balanso. Tai atsistojo tarp jų ir Dievo. Jie pasiekė tokį lygį, kad negalėjo kartu būti grupėje su kitais žmonėmis, kurie netikėjo jų numylėtomis doktrinomis, taigi tapo salomis, nors ir žmonių apsuptyje – jie nežinojo kaip gyventi grupėje ir platesnėje kultūroje, kuri juos supo, atsiskyrė nuo visuomenės ir potencialių draugų.

Ir dabar mes paliesime esminę problemą: jų tikėjimas buvo ne Dievu, bet kruopščiai susikurtomis doktrinomis ir idėjomis apie tai, koks yra Dievas ir ko, jų manymu, Jis nori. Visa kita juos žeidė.

Yra krikščionių, kurie menkai pažįsta Dievą, jie niekada nepakyla aukščiau išgelbėjimo lygio, bet sukuria įsitikinimų sistemą apie tai, koks yra Dievas ir ko Jis nori, galvodami, kad žinios prilygsta subrendimui (netiesa). Taigi, kaip specialistas apsupa save gausybe žinių, kad apsisaugotų nuo sužeidimo ir pasikeitimų, kurių jie žino, kad Dievas reikalauja tampant panašiu į Kristų.

Dievo įvaizdžio sukūrimas jiems teikia saugumo jausmą. Jis pažįstamas, patogus, ir jie priešinsis bet kam, kas bandys mesti iššūkį kruopščiai jų sukurtoms tikėjimo sienoms, manydami, kad jie yra subrendę. Iš tiesų, jie yra kaip tie, apie kuriuos Paulius pasakė 1 Kor 3:3, kurie įsižeidžia, nes kai kurie mėgo Pauliaus mokymą, o kitiems labiau patiko Apolo mokymas, ir abi grupės buvo viena dėl kitos įsižeidę. Paulius sakė, kad jie yra kūdikiai Kristuje, elgiasi kaip neatgimę, nes tarp jų buvo susipriešinimas.

Taigi... šitas sluoksnis yra esminis, kodėl krikščionys naudoja numylėtas, netikras priežastis, kad atsiskirtų nuo kitų tikinčiųjų. Kai kuriems lengviau būti stabmeldžiais, iš tiesų neaugti ir tikrai nepažinti Kristaus, bet ilsėtis tame kūdikio lygyje, slėptis už pažinimo ir slėptis nuo tikrai subrendusių žmonių ir asmenų Kristuje, didesnėje panašiai mąstančių tikinčiųjų bendruomenėje.

Štai čia mes pratęsime kitą savaitę - kaip pakeisti įsižeidusio asmens gyvenimo stilių subrendimu.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Alkoholis?

John Fenn, 2012 m. kovo mėn. 17 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Principai

Kelias praeitas savaites aš tikslingai NESIGILINAU į statistiką ir nepateikiau „žingsnio 1, 2, 3“ nei formulių nagrinėdamas šitas visuomenines problemas, bet stengiausi pateikti aukštesnius dėsnius, kad skaitytojas būtų pakankamai apginkluotas išmintimi ir gal būt skirtinga perspektyva šių problemų atžvilgiu.

Taigi šiandien tuo pačiu būdu aš pasidalinsiu apie alkoholinius gėrimus - atskleisdamas aukštesnius principus, užuot diskutavus apie vienus ar kitus alkoholio gėrimo aspektus.

Aukščiausias įsakymas – meilė

Rom 14:1 Paulius sako taip: „Silpno tikėjimo žmogų priimkite, bet venkite ginčų dėl skirtingų nuomonių“.

Paulius aiškina, kaip reikia elgtis su krikščionimis, kurie tiki kitaip dėl to ką jie gali valgyti arba ko negali valgyti, ką gali gerti arba ko negali gerti, ir kokią savaitės dieną tinka paskirti garbinimui. Aš cituoju iš knygos   Naujojo Testamento žodžių reikšmės pagal Earle: „Paulius omenyje turėjo žmogų, kuris daro dideles problemas iš mažų dalykų… preciziškai laikydamasis žmonių sukurtų taisyklių ir nuostatų”.

Frazę „vengti ginčų dėl skirtingų nuomonių“ taip pat galima versti „Priimkite… bet nesiginčykite dėl nuomonių”… arba „Priimkite, bet ne tam, kad pasiginčytumėt“

Dėl ko ginčytis?

Vienas įsitikinęs, kad galima viską valgyti, o kitas, kurio tikėjimas silpnas, valgo tik daržoves. Kuris valgo viską, teneniekina to, kuris valgo tik daržoves, o vegetaras teneteisia valgančio viską, nes Dievas jį priėmė (Rom 14:2-3, vertimas iš anglų k.).

Kas tu toks, kad drįsti teisti kito Žmogaus (Jėzaus) tarną (svarstomasis asmuo)?! Ar jis stovi, ar krenta – tai savajam Šeimininkui. Bet jis stovės, nes Dievas turi galią jį išlaikyti (Rom 14:4, vertimas iš anglų k.).

Kurią dieną reikia garbinti?

Paulius tęsia: „Vienas išskiria vieną dieną iš kitų dienų, o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas tebūna įsitikinęs pagal savo išmanymą. Tas, kuris išskiria dieną, daro tai Viešpačiui, ir tas, kuris neišskiria dienos, nesilaiko jos Viešpačiui. Tas, kuris valgo – valgo Viešpačiui, nes jis dėkoja Dievui, o tas, kuris nevalgo – nevalgo Viešpačiui ir dėkoja Dievui” (5-6 eilutės).

Paulius aiškina tą patį klausimą 1 Korintiečiams 8:4-6. Problema buvo dėl pagonių šventykloje paaukotos mėsos valgymo, kurią pardavinėdavo vietiniame turguje ir restoranuose. Vieni krikščionys tos mėsos nevalgydavo, o kiti nedarydavo iš to jokios problemos ir valgydavo.

Jiems Paulius sako: „... mes žinome, kad stabas pasaulyje yra niekas ir kad nėra jokių kitų dievų, kaip tik vienas Dievas... tačiau, ne visi turi tokį pažinimą“ (1 Kor 8:4-6).

Romiečiams jis sako labai panašiai: „Žinau ir esu įsitikinęs Viešpatyje Jėzuje, kad nieko nėra savaime netyro. Bet tam, kas mano esant netyrų dalykų, tam jie netyri“ (Rom 14:14).

Jei kas geria?

Rom 14:21, kalbėdamas apie panašias problemas, Paulius pamini gėrimą: „Gera yra nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas tavo brolį piktina, žeidžia ar silpnina“.

„Bet žiūrėkite, kad ši jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems“ (1 Kor 8:9).

Man patinka tai, ką Paulius pasakė Rom 14:13: „Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau nuspręskime neduoti broliui akstino nupulti ar pasipiktinti“.

Problema tokia

Rom 14:1 Paulius moko priimti silpnesnio tikėjimo žmogų, bet nesiginčyti su juo. Vietoj to, tie, kurie turi aukštesnį pažinimą nukrypsta nuo savo laisvės, jeigu silpnesnis tikėjime ateina jų valgymo metu, ir yra sužeidžiama jo silpna sąžinė, nes jis pamato juos valgant nepilnai iškeptą žlėgtainį, kai patys valgo tik salotas. Kitais žodžiais: vaikščiok meilėje ir valgyk kartu su juo salotas.

Praktiškas gyvenimas

Prieš keletą metų aš tarnavau viename susirinkime. Pastorius ir jo žmona, Amerikos italai, pasikvietė mane į spagečių pietus pagal geriausią italų tradiciją. Surinkimo vyresnysis ir jo žmona prisijungė prie mūsų taip pat, ir kai atsisėdome, pastorius įpylė kiekvienam raudono vyno, užuot įpylęs stiklinę vandens. Aš gėriau vyną, nors aš negeriu alkoholio.

1991 aš buvau Rusijoje ir vadovavau amerikiečių komandai, kuri pradėjo surinkimą kartu su keliais rusų draugais Jekaterinburge Uralo kalnuose maždaug 1200 mylių (2000 km) į rytus nuo Maskvos. Žmonės pas kuriuos mes svečiavomės negailėdami didelių išlaidų paruošė mums kalnus rusiško maisto su baltu vynu, kuris buvo kiekvienam įpiltas į taurę. Mes visi gėrėme, nors nei vienas iš mūsų amerikiečių grupės nevartojame alkoholinių gėrimų.

Kiekvienoje situacijoje reikia meilės. Tikslas ne tai - gerti ar negerti, valgyti ar nevalgyti, garbinti vieną kurią dieną ar kitą, tikslas yra meilė. Nebūkime vieni iš tų žmonių dėl kurių buvo susirūpinęs Paulius, kurie iš mažų dalykų daro dideles problemas ir nori ginčytis dėl savo numylėtos doktrinos iki tokio lygio, kad sukelia įtampą vietiniame kūne.

„Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save... bet jeigu tavo brolis įsižeidžia dėl tavo meniu, tu jau nebesielgi iš meilės. Savo maistu nežlugdyk to, už kurį mirė Kristus! Jūsų gėris (laisvė) tegul nebūna akstinas piktžodžiauti... Gera yra nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas piktina, žeidžia ar silpnina tavo brolį. Turi tikėjimą? Turėk jį sau, prieš Dievą“ (ištraukos iš Rom 14:12-22).

Sekančią savaitę: pastebėjome, kad krikščionys linkę įsižeisti greičiau nei kiti žmonės. Kokia to priežastis? Pasilikite su mumis...

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com