Psichikos ligos ir paskutiniai laikai. 5 dalis (mano gyvenimas)

John Fenn, 2014 m. birželio mėn. 14 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Aš netyrinėju emocinę ir proto sveikatą šaltu akademiniu, teologiniu požiūriu, aš norėčiau papasakoti apie savo gyvenimą, apie tai, ką mes sutinkame kiekvieną savaitę ir netgi kiekvieną dieną, ir kaip išlaikyti sveiką protą bei emocijas.

Iš mano gyvenimo

Po 24 metų gyvenimo namuose atiduoti Chrisą gyventi į globos namus mums abiem buvo didelis išbandymas. Globos namai atrodė patogūs, ir mes turėjome ramybę iš Viešpaties, jie buvo 2 valandos kelio nuo mūsų namų. Pirmi 5 metai, kai jis ten apsigyveno, buvo baisūs.

Jis yra 4 metų amžiaus dėl to, kad gimdymo metu bambos virkštelė užsivyniojo ant jo kaklo, dėl to buvo nutrauktas deguonies tiekimas smegenims ir jos patyrė traumą, todėl nors jam fiziškai buvo 24 metai, jis negalėjo suprasti, kodėl negali daugiau gyventi namuose. Jis skambindavo mums ir verkdavo, garsiai kūkčiodamas, atsiprašinėdamas pro ašaras: „Atsiprašau, atsiprašau, aš pasielgiau negerai, aš būsiu geras, ar galima man dabar sugrįžti namo, aš noriu namo!” – galvodamas, kad jis padarė kažką baisaus, ir dėl to mes turėjome išsiųsti jį gyventi su svetimais žmonėmis 2 valandos kelio nuo namų.

Dėl atstumo ir tarnavimo tvarkaraščio, mes galėdavome jį pasiimti tik 1-2 naktims kas 4-6 savaites, nors dažnai kalbėdavomės su juo telefonu, ir bandėme įtikinti, kad jis nepadarė nieko blogo.

Po 5 metų, jis jau buvo 29, ir jis prarado norą gyventi. Jis pavojingai prarado svorį, nes atsisakė valgyti, ir greitai atsisakė keltis iš lovos, atsisakė gerti vaistus – jis norėjo tik numirti. Tikras prabudinimas įvyko, kai 2008 pavasarį man paskambino globos namų valdytojas ir pasakė, kad jie turi jį išsiųsti iš slaugos namų mirti, nes daugiau negali juo rūpintis.

Mes žinojome – tai įvyko todėl, kad mes atskyrėme jį nuo šeimos. Jeigu jūs pažįstate, arba pažinojote keturmetį, galite įsivaizduoti, ką reiškia pasakyti jam, kad jis negali daugiau gyventi namuose ir išsiųsti jį gyventi 2 valandos kelio nuo namų. Mes žinojome, kad turime persikelti arčiau jo, nes tai leistų jam kiekvieną savaitę grįžti namo, užuot grįžus kas mėnesį.

Kai mes persikėlėme ir jis galėjo lankytis namuose kas savaitę, jis vėl tapo toks, koks buvo anksčiau. Dabar po 5 metų, jis jau 34, ir mes tęsiame įprastą dienotvarkę. Aš nuvykstu pas jį penktadienio rytą, pasiimu jį pasivažinėti ir pusryčių, mes sustojame prie geležinkelio pažiūrėti, ar Tėvas paruošęs tą dieną pravažiuojančių pro miestą traukinių. Jei sukaukia greitosios pagalbos sirena, Chrisas visada čiumpa mano ranką ir sako: „Reikia pasimelsti“. Taigi mes meldžiamės už tą žmogų, kuriam jie skuba padėti, ir pabaigoje jis prideda širdingą AMEN!

Tada mes tvarkome reikalus: paštas, namai pasinaudoti savo vonia ir nusivilkti rūbus su „globos namų kvapu“, pasimatyti su mama, tada nunešti šiukšles į vietinį perdirbimo punktą, apsilankyti parduotuvėse, ir kitus dalykus, kuriuos mes galime nuveikti kartu su Chrisu. Šią savaitę Chrisas buvo apkirptas. Ponia, kuri kerpa jo plaukus visada duoda jam automobilių ir vairavimo žurnalų iš laukiamojo. Jam labai patinka automobiliai!

Chrisas viską komentuoja: mes pristabdome stotelėje prie sankryžos užmiestyje ir pasižiūrime į karves, kurios stebi kelią: „Sveikos, karvės!” –sako jis atidaręs langą ir iškišęs ranką, kad joms pamojuotų. (Ir žemu balsu atsako) „Labas, Chrisai, ką šiandien veiki?“ „Ką tik su tėčiu buvome apsipirkti, iki karvės“. (Toliau seka juokas iš savęs ir pats sau atsako: „Karvės nekalba, ar ne taip, tėti? Cha cha, ne, karvės nekalba, Chrisai. Bet kai kurios kalba! Juk tu žinai, kai nuvyksiu į dangų, kalbėsiuosi su karvėmis!”

Chrisas niekada nesutinka nepažįstamų ir beveik visi tarnautojai jį pažįsta, kai jis įvažiuoja pro duris, taigi, mes linksminamės. Jeigu jis pamato žmogų su kaubojaus kepure, kas įprasta Grove mieste, Oklahomoje, jis sako: „Labas kaubojau, ką šiandien veiki?“ Ir jeigu kas nors bando užimti visą praėjimą, kai mes įvažiuojame, jis sako: „Saugokitės, žmonės!” Ir sukikena prieš pridėdamas: „Atsiprašau“. Jei mes sutinkame kūdikį, jam reikia su juo pakalbėti, jei šunį –paglostyti. Mes pramogaujame.

Mes sugrįžtame namo apie 4 valandą po pietų (16:00), Barbara būna paruošusi jo mėgstamą valgį, ir Chrisas gali atsisėsti savo kėdėje su spalvinimo knygelėmis arba žiūrėti savo mėgstamus filmukus ir programas. Apie 8 arba 9 vakaro jis pasiruošęs eiti miegoti. Aš įjungiu krikščionišką vaikams skirtą CD muziką, pasakau jam: „Jo žaizdomis“, jis atsako: „Aš buvau išgydytas!” ir aš išjungiu šviesą.

Kitą rytą –vonia, nesvarbu, ar jis liko sausas ar prišlapino į lovą (jis negali atsikelti nakties viduryje, kad nueitų į tualetą, taigi aš niekada nežinau, ką rasiu ryte)... bet visada –vonia, tada mėgstami pusryčiai žiūrint mėgstamus animacinius filmukus ar programas arba meninis filmas. Donut Man, Gospel Bill, Davey & Goliath, NT/OT animaciniai pasakojimai, Team Umizoomi, Bubble Guppies, kai kurie Sasame Street, Barney- ir filmai, Cars, Cars 2, Herbie the Love Bug, Dumbo – tu gali pagalvoti, kad mūsų namai yra Disney filmų saugykla!

Po pietų trumpa malda už jį, tada mes sėdame į sunkvežimį, pravažiuojame porą kvartalų, pietaujame jam patinkančiame restorane, ir 17:00 aš grąžinu jį į globos namus. Tokia įprasta dienotvarkė.

Normaliai aš pasiimu jį į namus ir vėl grąžinu atgal į globos namus, nes Barbarai tai labai sunku emocionaliai. Man taip pat, bet aš pakeliu tai kitaip. Barbara linkusi jausti kaltę ir kokia netolygi yra priežiūra – juk tai be abejo nepakeičia mamos priežiūros. Aš priimu šitą kompromisą geriau.

Bet kiekvieną kartą, kai pasakau, kad laikas vykti į globos namus, jis nutyla. Jo energija dingsta, jis nutyla, kol susitaiko su faktu, kad jis vyksta atgal. Ir jis visada klausia: „Tai tu atvažiuosi manęs kitą savaitę, ar ne? Tu paimsi mane ketvirtadienį? „Ne, Chrisai, penktadienį, aš paimsiu tave“. „Ach, gerai “

Tai primena jam, kad mes abu turime eiti į darbą – jis nuo pirmadienio iki penktadienio eina į dirbtuves, ir jo mintys nurimsta. Bet, kai aš grąžinu jį ir pasirašau už jo vaistus, pakalbu su namų gyventojais ir darbuotojais, jis greitai persiorientuoja į globos namų gyvenimą, jis tampa kalbus, bendrauja su darbuotojais ir gyventojais, bet jam vis dar reikia užtikrintumo: „Tėti, tu atvyksi manęs kitą kartą, gerai?”

Aš patikinu jį vėl ir vėl, kad aš atvyksiu, atsakomybės svoris ir jo lūkesčiai sunkiai slegia mane kiekvieną savaitę ir aš meldžiuosi tokiomis maldomis sakydamas: „Tėve, išlaikyk mane gyvą ir sveiką, kad aš galėčiau būti čia dėl jo, apsaugok mane nuo nuodėmės ir kitų dalykų, kurie galėtų sutrumpinti man gyvenimą. Paimk jį pirmą, jei tai įvyks prieš surinkimo paėmimą, nes jis labai priklauso nuo manęs, prašau suteik man šitą malonę, bet aš pasitikiu Tavimi ir Tavo planu“. Visi arba kai kurie iš šitų dalykų visada išliejami Tėvui iš mano širdies, kai aš palieku Chrisą.

Aš visada vos sulaikau ašaras, kai vairuoju namo, emocionaliai nusiminęs, dėkodamas už aprūpinimą ir gerus žmones, kurie prižiūri Chrisą, už jo kaimynę ir artimiausią draugę Frankie, kuri taip pat myli Viešpatį. Ji yra misionierės mamos duktė, bet mama ją aplanko tik porą kartų metuose. Bet aš emocionaliai esu sužlugdytas ir turiu skirti kurį laiką tam, kad įveikčiau savo emocijas.

Kai aš važiuoju automobiliu, dažnai naudoju tą laiką, kad paskambinčiau žmonėms, kurie skambino man, arba kuriems reikia paskambinti, bet aš to paprastai negaliu padaryti po to, kai palieku Chrisą, šeštadienį. Jeigu aš nueičiau pakankamai toli emocijų takeliu, ar galite įsivaizduoti, kur šėtonas nuvestų mane – į depresiją, beviltiškumą, slegiančią kaltę...

Bet aš žinau geriau. Aš kovoju su emocijomis, žinodamas, kad šitie globos namai ir mūsų namai, kurie taip toli nuo mūsų draugų ir mūsų namų surinkimo Tulsoje, yra tai, ką Jis turi mums šiam laikui. Jo malonė visada yra dabar, bet malonė kažkieno gyvenime išsišakoja į kitų gyvenimus, ir tie, Tulsos surinkimuose buvo maloningi.

Taigi aš garbinu, apsvarstau. Dažnai važiuodamas namo esu tylus, meldžiuosi Dvasioje/dvasioje tyliai kalbomis, pasilieku su savo mintimis 30 minučių, tuo pačiu kalbėdamas Tėvui, arba tiesiog galvodamas. Dažnai aš nuspaudžiu stabdžius pasuku į šalikelę ir taip sėdžiu kelias minutes.

Šiuo metų laiku, yra nemažas sąrašas darbų, kuriuos reikia atlikti, bet Barbara žino, kad geriau manęs neprašyti, kai aš grįžtu nuvežęs Chrisą. Man reikia laiko pabūti vienam, tik aš ir Tėvas. Tada aš pats nukreipsiu savo mintis: reikia šienauti pievą, reikia rašyti savaitės mintis 2 savaitės į priekį, tada atsakinėti į Skype, elektroninius laiškus, kelionės planas, bet paprastai šeštadienio vakarais aš tiesiog negaliu priversti savęs, ką nors daryti, dėl sunkumo, kurį jaučiu. Tą vakarą man reikia būti „neutraliam“, gal pažiūrėti TV, pažaisti kompiuterinius žaidimus, arba padirbėti su savo laivu.

Bet pirmiausia Barbara ir aš atsikvepiame, kai pagaliau aš įeinu pro duris palikęs Chrisą. Mes praleidžiame laiką kartu, kalbamės apie pertvarkymą, kurio reikia globos namuose, rūbus, kurių reikia Chrisui, ir t.t. Tada emocinis ciklas pasibaigia, kol jis neprasidės vėl sekantį penktadienį.

Taigi, kai aš įterpiu šią seriją – langą į mūsų gyvenimą, ir visų pirma dėkoju jums už kantrybę. Antra, aš žinau, kad būti subrendusiu Kristuje nereiškia tobulumo, ir tai nereiškia gyventi be emocijų, kaip dvasiniam robotui. Tai reiškia eiti per gyvenimą su Juo. Leidžiant Jam ir Jo besąlygiškai meilei, kurioje jūs įsišakniję ir įsitvirtinę, nuolatos pakelti prieš Jo veidą kiekvieną iššūkį ir emocinį procesą. Bendrauti savo širdyje su Tėvu, su Viešpačiu, ir visada sugrįžti emocionaliai atgal prie Jo meilės.

Kitą savaitę atgal prie temos...laimimu ir dėkoju!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Psichikos ligos ir paskutiniai laikai. 4 dalis

John Fenn, 2014 m. birželio mėn. 7 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Kaip pasveikti nuo emocinio sutrikimo ir ligos? Kaip liautis tikėti melu?

Elijas ar Mesijas?

Mato 16:13 žmonės sakė, kad Jėšua buvo įsikūnijęs Elijas (arba kitas pranašas).

Tai buvo melas, bet žmonės tikėjo ir sakė kitiems, kad Jėšua buvo Elijas, todėl Viešpats paklausė mokinių, ką sako žmonės. Taigi aišku, kad jie girdėjo šituos melus kalbant. Bet kai Jis paklausė, kuo jie tiki, Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus“.

Jėšua pasakė, kad Petras žinojo, kas Jis, nes gavo apreiškimą iš Tėvo, ir kad ant tos apreiškimo uolos Jis pastatys Savo surinkimą. Visi tikintieji yra gavę tokį apreiškimą iš Tėvo, kad Jėšua yra Mesijas, ir mūsų pasirinkimas buvo liautis tikėti tuo, kuo anksčiau apie Jį tikėjome, kad Jis geras žmogus, pranašas, istorinė asmenybė, mitas, ir tikėti gyvu apreiškimu širdyje: Tu esi Kristus, Mesijas, Dievo Sūnus.

Ką daro apreiškimas

Kai Petras gavo apreiškimą iš Tėvo, kad Jėšua yra Kristus, tai apšvietė kaip dangiška šviesa kitų sakytą melą apie tai, kas Jis yra. Todėl Petras turėjo daryti pasirinkimą – tikėti kitų melu apie Jėšua, arba priimti apreiškimą ir tikėti Tėvo duota Tiesa.

Nuo šiol Petras savo širdyje turėjo būti apsisprendęs visada laikytis šitos tiesos. Todėl apreiškimas atėjęs iš Tėvo yra pamatas, kuris turi būti padėtas, kad asmuo galėtų suvokti melą, kai jį sutiks. Gavęs apreiškimą, žmogus turi rinktis. Bet jis turi norėti išspręsti problemą ir pabaigti visą protinę gimnastiką bei kovas prieš apreiškimą. Jis turi norėti liautis kovoti prieš Tiesą, kurią suteikė apreiškimas.

Hebrajams 6:4 sako, kad mes turėjome būti „apšviesti“ prieš paragaudami Jėzaus „dangiškos dovanos“. Jėšua sakė visiems, kas išgirdo ir pasimokė iš Tėvo, teateina pas Jį. Jis sakė, kai žmogus mato Sūnų, tada patiki Juo. Tas Sūnaus „matymas“ yra apreiškimas iš Tėvo. (Hebrajams 6:4, Jono 6:40, 45)

Tikinčiajam apreiškimas iš Tėvo yra gyvenimo būdas. Paulius tarp kitų dalykų dėl to meldėsi Eefziečiams 1:15-18 ir 3:14-20 bei Kolosiečiams 1:9. Savo kelyje mes gauname apreiškimus apie biblinius santykius, Šventąją Dvasią ir kalbas, apie tai, kad Dievas gydo šiandien, ir daug kitų karalystės apreiškimų.

Sunkioji dalis

Ateina kiti apreiškimai pastatyti ant pamatinio apreiškimo. Apreiškimai apie gyvenimo problemas leidžia pažiūrėti į mūsų gyvenimo istoriją iš Tėvo perspektyvos, išgelbėjimo ir meilės požiūriu. Laikas nuo laiko mes gauname apreiškimus, kai dar kartą apmąstome sprendimus, kuriuos padarėme praeityje. Mes suvokiame, kad jie buvo kvaili, ir galbūt mes turime už tai atleisti patys sau. Bet mums taip pat yra parodoma, kas buvo gera ir išmintinga.

Mes dažnai nesuvokiame, kad Tėvas rodo mums šitą praeities sprendimų panoramą, bet mes žinome, jog tai Jis, nes pasilieka prisiminimai, tik dingsta skausmas ir mes galime spręsti tarsi stovėdami šalia. Tada Jis eina giliau, rodo tai, ką mes galvojame apie save, ir tai, kas mes esame bei koks mūsų tikslas šioje planetoje.

Sprendimai, sprendimai

Sprendimas tikėti, palikti melą, priimti apreiškimą, gali būti pats sunkiausias dalykas, kurį asmuo yra daręs. Panaudokime pavyzdį išprievartautos mergaitės, kuri auga tikėdama melu, jog tai buvo jos pačios kaltė, kad ji kažkaip buvo per daug patraukli ar flirtavo su savo dėde/ tėčiu/ kaimynu, taigi ji pasidalino kalte dėl savo išprievartavimo.

Kad jinai pamatytų Tėvo apreiškimo šviesoje reiškia, jog dešimties metų mergaitė nėra atsakinga už grobuoniško vyro veiksmus, tai reiškia palikti tikėjimo sistemą, kuri yra patogi ir pažįstama. Ji patyrė visą vandenyną širdies skausmo, nes tikėjo melu, kuris vertė ją gyvenime daryti siaubingus sprendimus, bet mažų mažiausiai tai buvo pažįstama, su numatomais pavyzdžiais sėkmės ir nepasisekimų atveju. Tai buvo gyvenimo ciklas kuris turėjo iškreiptą saugumo jausmą.

Skausmas?

Leisti pasitraukti savęs smerkimui, tai būtų nežinoma žemė. Ji niekada taip negalvojo, ir jai buvo patogu save kaltinti, ne tik už tvirkinimą, bet gyvenimo kelyje ji patikėjo kitu su tuo susijusiu melu, kai ji kaltino save dėl kiekvienos nesėkmingos pabaigos tuomet, kai nebuvo laukiamo rezultato.

Pavyzdžiui, ji tikėjo, kad tai buvo jos kaltė, jog draugas mirė automobilio avarijos metu, kai jie buvo paaugliai, iškreipta logika ieškodama būdų, kaip melą paversti tiesa. JEI ji būtų pakvietusi savo draugą tą naktį pas save (nors ji tada apie tai net nepagalvojo) tada galbūt jos draugas nebūtų sėdęs į mašiną, ir tą vakarą nebūtų ėjęs prisigerti. Ir JEI ji būtų pakvietusi jį 10 vakaro pažiūrėti vėlyvo filmo, TADA avarija nebūtų įvykusi, taigi ji surado būdą, kaip apkaltinti save, kad jos draugas mirė.

Liautis tikėti melu yra kaip ėjimas į nežinomą teritoriją. Jeigu asmuo praleido visą savo gyvenimą kaltindamas save dėl kiekvienos blogos pabaigos, arba nelaimingo atsitikimo savo gyvenime ir tų, kurie yra aplink juos. Tai atrodo kaip sunkus darbas, ir kad labai skauda atmesti melą, nors iš tiesų, tai – irgi melas. Įsitikinimas Tėvo meile, atleidimu, malone atrodo per daug gerai, kad būtų tiesa, bet paleidimas visko ir priėmimas viso to gerumo, išsklaido nežinomybės baimę.

Priimti apreiškimą iš Tėvo yra pamatas

Apreiškimas iš Tėvo ateina kai mąstoma apie Jį, Jo Žodį, Jo kelius, ką Jis padarė mūsų gyvenime praeityje. Pažinti Tėvą yra raktas.

Aš raginu žmones skaityti Pauliaus laiškus, ir kur jūs matote žodį „Dievas“ pakeisti jį į žodį „Tėvas“, nes būtent apie tai rašo Paulius. Gerai pradėti skaityti Efeziečiams 1-3 skyrius. Mąstykite apie šitas tiesas, kurios sako pvz.: Tėvas palaimino mus visais dvasiniais palaiminimais danguje (Ef 1:3); Ef 2:6 pasakyta, kad Tėvas pasodino mus dangaus srityse šalia savęs Kristuje.

Ką tai reiškia? Kokia privilegija mums suteikta, kad dvasiškai mes esame Tėvo vaikai, šviesos vaikai, tie, kurie anksčiau buvome tamsos vaikais? Galvok apie šituos dalykus, ir greitai tu pamatysi, kad tavo mintys nuklydo į vaikystę, ten, kur tavo tėvai sakė tau, kad esi niekam tikęs, kad esi kvailas ir bukas ir nieko negali padaryti teisingai. Bet Tėvas myli tave, tiki tavimi, mėgsta tave.

Ir staiga tu suvoki, kad visa, ką jie sakė, buvo melas, arba jei tiesa, tai jau ne dabar, nes tu jau esi palaimintas visais dvasiniais palaiminimais, nes pakeitei šeimą ir kraujo liniją. Dabar tu esi karališkas vaikas, ir kai tik pasakai: „Tėve“, tu esi prie Jo sosto ir dangus tau atviras 24/7, kadangi Jis davė tau Dvasios garantą, nes Dievo Dvasia gyvena tavyje. Tu suvoki, kad nesi bukas ir kvailas, ir pagaliau, kad turi Kristaus protą.

Ir vieną dieną Tėvas nukreips tavo prisiminimus apie mokyklinę lentą, kur tu ir kitas mokinys lenktyniavo spręsdami matematikos uždavinį prieš klasę. Tada tu nekentei to spaudimo ir jauteisi kvailai, nes kitas vaikas pradėjo juoktis dėl tavo klaidų, kurias jis galėjo matyti, kai rašei ant lentos.

Ir staiga tu suvoki, kad tu nesi kvailas, tu tik nesugebėdavai to padaryti dėl spaudimo, ir viskas gerai... ir lėtai kaip atrišant didelį kamuolį nuo virvelės po vieną mazgą, Tėvas dienų, savaičių, metų laikotarpiu veda tave tolyn prisiminimų linija, suteikdamas tau apreiškimą, ir savo požiūriu rodydamas vieną melą po kito, koks jis yra. Ir vieną dieną tu suvoki, kad kažkas tavyje pasikeitė, pakyla džiaugsmas, kai tu patiri laisvę, tavo veidą lengviau nušviečia šypsena, ir argi saulė nešviečia skaisčiau šiandien...

Petras turėjo priimti nežinomybę, tikėti ir sakyti garsiai tai, ko niekada nesakydavo anksčiau: „Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus“. Ar tu priimsi apreiškimą taip, kaip jis priėmė, nors tas apreiškimas atrodytų keistas, nes tai nauja teritorija ir tau nepažįstama?

Kitą savaitę, pavyzdys iš Biblijos žmogaus, kuris tai praėjo, ir kito žmogaus, kuris – ne...iki tada. Laiminu

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Krikščionys ir psichikos ligos. 3 dalis

John Fenn, 2014 m. gegužės mėn. 31 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Praeitą savaitę aš rašiau, kad Efeziečiams 3:14-17 sako, jog mes turime būti įsišakniję ir įsitvirtinę besąlygiškoje meilėje, ir jeigu mes esame, mes galėsime suprasti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą.

Morkaus 4:17 Jėšua pasakė, kad tie, kurie nėra įsišakniję ir įsitvirtinę negali išstovėti prieš aplinkybių spaudimą ir žmonių nuomonę, bet „suklumpa“ tuomet, kai tie suspaudimai ateina. Šiame palyginime Jėšua apibūdina žmonių širdis, kurios sudarytos iš mažų akmenų, graikiškai „petrodes“, palyginime pavaizduotas plonas žemės sluoksnis ant viršūnių daugybės mažų akmenėlių.

Jie užauga leisdami kitiems matyti, tik tą ploną žemės sluoksnį, bijodami, kad kiti pamatys tuos mažus akmenėlius po paviršiumi, nuo kurių jie nežino kaip išsilaisvinti. Kiekvienas mažas akmenėlis – tai emocinė problema, arba minčių tvirtovė, kuri susidarė, kai asmuo patyrė kažką, kas sugriovė besąlygišką meilę širdyje, ir neleido Žodžio sėklai įsišaknyti.

Aš dalinausi, kad Jono 8:44 Jėšua pasakė, jog šėtonas stovi vienas, ir kai jis kalba melą, jis daro tai iš savęs – jis neturi su kuo susitarti. Dvasinėje srityje jis stovi išorėje ir žiūri į vidų. Jis kalba žmonėms dalykus, stebėdamas, ar jie sutiks su juo, ir jeigu jie sutinka, tai jam atveria duris įeiti į jų gyvenimus. Kai asmuo tiki melu, susitaria su melu, tuomet melas jam tampa tiesa. Tai nukreipia asmenį į emocinius ir psichikos susirgimus.

Suklupimas gyvenime

Įsišaknijimas besąlygiškoje meilėje sugriaus bet kokią galimybę susidaryti mažam akmenukui vaiko širdelėje, kai tik jis bandys ten užsimegzti. Pavyzdžiui, berniukas metė akmenį ir išdaužė kaimyno langą, jaučiasi siaubingai, ir ateina šėtono siųsta mintis, kad jis yra blogas.

Tėvai atsako į tą melą besąlygiška meile, patvirtindami, kad vaikas nėra blogas, kad jis visada yra mylimas, bet jis kažką padarė blogai ir turi patirti pasekmes. Bet koks bandymas susitarti su šėtono melu buvo sugriautas besąlygiška meile, taigi, bet koks mažas „akmenukas“ berniuko širdelėje niekada neturės progos susidaryti, nes kiekvieno pataisymo atveju, jis bus įtvirtintas besąlygiškoje meilėje.

Morkaus 4:17 graikiškas žodis išverstas: „jie suklumpa“ arba „įsižeidžia“, tai „skandalizo“, kas reiškia „padėti spąstus, arba suklupimo akmenį kelyje“. Tai NĖRA graikiškas žodis „spąstai“ (pagis), bet spąstų paspendimas tiesiogiai kelyje, kad jie įstrigtų ir būtų pagauti.

Jėšua pasakė, kad tuomet, kai sunkumai (aplinkybių spaudimas) arba persekiojimai (kitų nuomonės) pakyla dėl Žodžio, jie įsižeidžia (jie sutinka suklupimo akmenį savo kelyje). Morkaus 4:17

Aišku, kad suklupimo akmenis jų kelyje išdėsto šėtonas, bet tai reiškia, kad ir žmogės turi suvokti, jog jiems trūksta šaknų besąlygiškoje meilėje, todėl jie krenta, arba negali augti Viešpatyje, ir kaip žmonės kai kuriose srityse. Jie pasislepia po solidžia išore, kad žmonės matytų tą ploną žemės sluoksnį, bet slepia daugybę mažų akmenukų savo širdyse, kurie neleidžia emocijų šaknims augti į gylį.

Pažiūrėkime kaip tai veikia

Grįžkime prie to berniuko, kurio atvejį šioje serijoje aš naudoju kaip pavyzdį. Kai atėjo spaudimas dėl jo tėvų skyrybų, šėtonas turėjo progą kalbėti melą, kad tai buvo jo kaltė, ir kai berniukas sutiko su tuo melu, tai tapo jam tiesa. Kai jis patikėjo, kad tai buvo jo kaltė, ta „tiesa“, jog jis tapo priežastimi mamos ir tėčio skyrybų, jam buvo tokia skausminga ir destruktyvi, kad jis susikūrė iškreiptą fantazijų pasaulį ir atstūmė realybę, kad apsaugotų save nuo bet kokių kaltinimų savo gyvenime.

Emocinės traumos pasekmė reiškia, kad „F“ (angliškai „Fault“ – klaida) mokykliniame sąsiuvinyje reiškia, jog mokytojas suklydo. Tai buvo tik nesusipratimas – toks bus paaiškinimas, nes tiesa reikštų, jog jis buvo neteisus, ir vėl sustiprintų skyrybų skausmą. Taigi, jis sako melą, kad apsisaugotų nuo emocinio skausmo.

Tuo metu jis jau buvo suaugęs, melo sakymo pasekmės buvo sunkesnės. Kai jis pavogė beveik 4000$ iš restorano, pasiteisinimas: „tai buvo tik nesusipratimas“, nebuvo priimtas ir jis atliko bausmę kalėjime – vis dar prisiekinėdamas, kad yra nekaltas, ir kad tai kažkieno kito kaltė. Tas melas gali būti kildinamas iš tikėjimo, jog tai buvo jo kaltė, kai jo tėvai išsiskyrė.

Pripažinti tiesą, kad esi dėl kažko kaltas, ir vėl (nesąmoningai) sukeltų siaubą dėl esminės „tiesos“, kad jis buvo kaltas dėl tėvų skyrybų ir vėl, tai tiesiog per daug skausminga. Mažiau skauda praleisti 4 metus kalėjime prisiekinėjant, kad jis buvo neteisingai apkaltintas, negu priimti tiesą – štai kokia tiesa apie skausmą, kai nėra įsišaknijimo ir įsitvirtinimo besąlygiškoje meilėje.

Kitas pavyzdys

Pažiūrėkime jaunos merginos pavyzdį, kuri buvo seksualiai išprievartauta. Šis smurtas prieš ją visiškai sunaikino bet kokį įsišaknijimą besąlygiškoje meilėje, kokį ji tik turėjo. Ji ištekėjo, nes tai normalu, bet ji nepatyrė, kad vyro meilė ją patenkintų, nes ji niekada neišsilaisvino iš skausmo ir baimės, kuris buvo nuo tada, kai ji buvo išprievartauta.

Ji ištekėjo už labai nejautraus ir kartais beširdžio vyro, ir nors tam tikra prasme jinai jį mylėjo, bet vyrai ją visada žeidė, o moterys – ne. Ji pradėjo tikėti melu, kad tam, jog būtų pasitenkinus, jai reikia patirti kitos moters meilę, ir tai vedė į skyrybas, didelę sumaištį ir sutrikimus.

Arba

Ta pati mergina gali tikėti kitu melu, kad dėl to, jog buvo seksualiai vyro išprievartauta, jos dovana ir vienintelis talentas gyvenime – seksas. Augdama ji gali turėti lytinius santykius su daugeliu kitų vaikinų ir vyrų, ieškodama tų vienintelių santykių, kurie ją gali patenkinti besąlygiškai, neteisingai mąstydama, jog turėdama „seksą“ su kiekvienu, vieną kartą atras tą „vienintelį“.

Arba

Berniukas arba mergaitė užauga namuose, kur tėtis muša mamą. Tai nėra besąlygiška meile, bet vaikas auga galvodamas, kad stumdymas ir mušimas yra sutuoktinio meilės išraiška. Todėl, kai jie turi santykius, jie nesąmoningai išprovokuoja kito asmens pyktį, bandydami sukelti jame agresyvumą, nes giliai savyje, jie nepažįsta kitokių būdų išreikšti meilei.

Arba

Vaikas užaugo namuose, kuriuose visi labai užsiėmę. Kai tėvai kūrė karjerą, vaikai buvo nukreipiami lankyti įvairius sporto užsiėmimus bei visus renginius bažnyčioje ir mokykloje, o „šeimos laikas“ prie pietų stalo vakarais buvo kažkas, kas matoma tik senuose filmuose ir TV programose.

Vaikas auga nepatirdamas besąlygiškos meilės, nors tėvai gali jausti tą meilę savo vaikams, bet vaikas yra iš tiesų auklėjamas, kad meilė yra išreiškiama pagal tai, kokie jo pasiekimai sporte, mokykloje, arba bažnyčios veikloje, kurioje jis dalyvauja.

Vaikas patiria atlikimu paremtą meilę, jausdamas spaudimą gerai pasirodyti, kaip ištreniruotas ruonis kiekvieno muzikinio takto metu, sportinėse varžybose arba surinkimo veikloje. Tas vaikas gali augti nedrąsus ir galvoti, kad meilė priklauso nuo atlikimo – ir jų santuokos būna paremtos tuo, ką sutuoktinis gali dėl jų padaryti.

Arba tas vaikas gali suvokti, kad jis iš tiesų nėra besąlygiškai mylimas nepaisant, ką sako mama ar tėtis, nes jis pakankamai išmintingas, kad suprastų, jog tėtis ir mama iš tiesų labiau myli savo darbą. Kiek daug pamokslininkų, vadybininkų ir valdytojų, tvarkydami savo reikalus telefonu bendrų pietų metu, iš tiesų moko vaiką suprasti, kad darbas/kongregacija/kiti yra svarbesni negu jis ir šeima?

Visi šitie pavyzdžiai

Visi šitie ir dar daugybė scenarijų parodo, kokia emocinė ir protinė žala padaroma, kai asmuo nėra įsitvirtinęs ir įsišaknijęs besąlygiškoje meilėje. Mes, žmonės, esame sukurti gyventi su Dievu, pažinti dalykus dvasiškai virš proto žinių. Bet kai asmuo nėra įsišaknijęs ir įsitvirtinęs besąlygiškoje meilėje, šėtonas pasiruošęs padėti suklupimo akmenį tiesiai jo kelyje – paprastas mažas melas veda į didesnį melą ir dar į didesnį...

Kitą savaitę – kaip liautis tikėti melu, kaip valdo baimė, kuomet nėra besąlygiškos meilės širdyje, ir ką daryti, kad pradėtų sveikti jūsų emocijos. Iki tada. Laiminu jus!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu