Išbandymas sveikatos srityje. 3 dalis. Ko dar nebuvo filmavusi nei viena video kamera

John Fenn, 2016 m. kovo mėn. 26 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki, 

Man sakė, kad sunkiausia kolonoskopijos dalis tai – pasiruošimas, bet jie melavo.

Procedūra man buvo paskirta prieš kelis penktadienius, o kietą maistą turėjau liautis valgęs trečiadienį. Trečiadienį, 14 val., iš sandėliuko išsitraukiau dėžę su makaronais ir sūriu, kurią laikėm Krisui, nes jis tai mėgsta. Tuomet pavalgiau paskutinį kartą, o vakare, prarijau nekaltai atrodančią, mažą apelsinų skonio tabletę, buvusią pasiruošimo dalimi – tai buvo per naktį suveikiantys, laisvinamieji. Visai nepavojingai atrodo, pagalvojau. Be to, jie taip romiai aiškino, kad nebus jokių problemų.

Tą naktį mano skrandis ir žarnos jautėsi taip, lyg artėtų nacių Panzer divizija. Kad ir koks maistas buvo likęs mano sistemoje, jis kovojo ir sutartinai priešinosi. Visi mūšiai mano pilve vyko taip garsiai, kad susirūpinau, jog jei eičiau į lovą, pažadinčiau Barbarą. 2:45 po vidurnakčio viskas nutilo ir pavojus ją prižadinti dingo.

Iki ketvirtadienio vidurdienio Panzer divizija pasiekė pergalę, mano sistemoje neliko nieko. Apie 16 val., į didelį puoduką, iš butelio turėjau įsipilti kažkokio skysčio, sumaišyti jį su vandeniu ir išgerti, plius dar du tokius pat kiekius vandens. Viso 48 uncijas (1,4 l) ir viską iš karto.

Po 4 valandų turėjau tai pakartoti. Jau nebuvo kovos su Penzer divizija, nes manyje nebebuvo kovotojų, jokia armija nekovojo su tuo skysčiu, kuris iš esmės buvo medicininis drenažo valiklis. Aš miegojau ant sofos. Lankydamasis tualete, keldavausi ir guldavausi taip dažnai, kad skaičiuoti tuos kartus norėjau brėždamas brūkšnelius ant sienos. Juokinga, kai apie tai galvoji vidury nakties.

Tačiau palyginus su tuo kas vyko ligoninėje, tai dar buvo visai neblogai. Turėjau susivokti, kad tai nėra blogas sapnas, o realybė, mat užtraukusi užuolaidą esančią aplink mano lovą pasiruošimo palatoje, seselė man pasakė: „Nusiimkite visus savo rūbus ir papuošalus ir apsivilkite drobinę su nuleidžiamu atvartu galinėje dalyje. Geriausia, kad ant lovos atsisėstumėte tiesiog nuogu užpakaliu.“

Prisimenu pagalvojau „Juk moterys turi ištverti tokias procedūras visą laiką, ar ne?“ Kaip tik pro pasiruošimo kabinos duris įėjo Barbara ir pradėjo juoktis iš mano naujosios aprangos. Kiek galėdama draugiškiau ji pasakė: „Žinok, kad neprivalai to daryti, bet tai darai dėl savęs.“ Vertinu jos humoro jausmą, bet ne sarkazmą.

Jie apklojo mane šiltomis antklodėmis. Dešinės rankos viršuje įvedė kateterį. Kraujospūdžio matuoklis ant mano kairės rankos padėjo man pasijusti jaukiau, bet manau, kad iš tiesų įtampą pašalino raminantis preparatas suleistas per kateterį. Tada visos seselės pradėjo kalbėti kur jos ketina pietauti. Aš gi paskutinį kartą valgiau prieš 48 val. Gulėjau ten klausydamas kaip smulkiai jos aptarinėjo restoranų patiekalus ir kažkokią naują vietą, kuri anot jų buvo nuostabi. Mano seselė suprato situaciją ir netgi atsiprašė, bet po to prisijungė prie jų... Jos buvo tarytum kankintojos, apsirengusios seselių rūbais.

Jos nuvežė mane į tyrimo palatą ir pristatė gydytojui, su kuriuo buvau susitikęs prieš porą savaičių, trumpame pokalbyje apie procedūrą. Jam talkino du vyrai slaugytojai ir dar dvi medicinos seserys. Kai jie paprašė manęs apsiversti ant kairiojo šono, supratau, kad laikas baigėsi. Dešinysis mano šonas buvo apnuogintas prieš tuos absoliučiai nepažįstamus, svetimus žmones. Guodė tik tai, kad tą rytą buvau paskutinis ir jie visi norėjo priešpiečių. Taigi visi sutarėme, kad norime išeiti iš ten kiek įmanoma greičiau.

Dar prisimenu žodžius: „Ponai ir ponios, jūs tuoj įleisite video kamerą ten, kur jokia kita kamera niekada nėra buvusi.“ Visi nusijuokė. Jie juokėsi toliau, o šone stovintis slaugytojas kažką sušvirkštė į kateterį mano rankoje. Sekantis dalykas buvo tai, kad pabudau pasiruošimo kabinoje ir jaučiau pykinimą, nors nebuvo ko išvemti. Atrodė, kad seselė kažką sako, panašu į: „Nagi pone Fenai, atsibuskite, mes alkanos ir norime eiti priešpiečių.“ Galbūt garsiai ji to ir nepasakė, bet žinojau, kad ji taip galvojo.

Tuo metu gydytojas nuėjo į laukiamąjį pas Barbarą ir parodė jai 4 spalvotas mano žarnyno nuotraukas. Pasakė, kad iš tiesų aš esu švarus kaip švilpukas ir jis lauks manęs po 5 metų. Pastaroji detalė labiausiai nepatiko Barbarai, ji ir taip be pirštinės net nenorėjo liesti savo vyro žarnyno nuotraukų. Taigi, kaip sakiau – iš abiejų pusių švarus kaip švilpukas. Numetęs daugiau kaip 20 svarų (9 kg), bet dar turintis numesti 20 ir daugiau, reikia, kad susireguliuotų kraujo spaudimas. Dabar grįžtu prie lapkričio 22-jąją parašytos Lou žinutės iš Danieliaus 12:13: „O tu, tvarkyk savo reikalus be baimės ir susirūpinimo. Atsipalaiduok. Kai visa tai baigsis, tu būsi ant savo kojų ir gausi savo atlygį.“ (Message Biblija)

Procesas gali būti kažkam naudingas

Po to, kai Tėvas man liepė neplanuoti kelionių pirmuosius 3 šių metų mėnesius, aš spėliojau, kodėl Jis užuot mane iš karto išgydęs, tik informavo apie tai. Žinodamas Jo kelius supratau, kad tai gali būti išgydyta, man tereikia atlikti savo dalį – tai kas priklauso nuo manęs. Tai gali būti išgydyta mediciniškai, arba tiesiog su tuo galima gyventi.

Praeitą savaitę pasidalinau, kad po sausio diagnozės apie PV (prieširdžių virpėjimą) ir aukštą kraujo spaudimą, grįžęs namo uždėjau ranką ant savo širdies ir pasakiau: „Širdie ir elektronine sistema, Jėzaus vardu įsakau jums būti sveikiems. Įsakau savo kūnui – paklusk Dievo Žodžiui ir man, būk išgydytas, atsistatyk, sistemos darykit tai ką reikia, kad PV praeitų ir kraujo spaudimas grįžtų į normalų lygį, Jėzaus vardu.“ Kai po savaitės nuvykau į susitikimą su gydytoju ir, kai jis paklausė mano širdį, PV ir aukštas kraujospūdis vis dar tebebuvo.

Kai tariau Jėzaus vardą, Šventoji Dvasia nebuvo pasiųsta Tėvo ir neatliko darbo apie kurį įsakiau Jėzaus vardu. Taigi jokio pasikeitimo. Supratau, kad su problema turiu susitvarkyti natūraliu būdu. Prisiminkite ką rašiau apie 2007 metais nustatytą bazaliomą (odos naviką), tas pats kelias.

Aš nenorėjau, kad būtų atliekama elektrinė mano širdies „perkrovimo“ procedūra, nebent tai būtų procesas iš Tėvo ir reikštų, kad tuo būdu bus išgydyta PV. Atlikau tai, ką žinojau, kad reikia atlikti, bet Dvasioje nieko neįvyko. Matydamas rezultatą, kad kraujo spaudimas nukrito numetus svorio, galėjau daryti išvadą, kad su PV turiu tvarkytis kiek tik įmanoma natūraliai.

Procesas tęsiasi - aplankymas vasario mėnesį

Keistas dalykas, bet Viešpats mane aplankė po pradinės mano diagnozės, bet dar prieš širdies echoskopiją ir prieš kolonoskopiją. Kai kuo dalinausi apie tą aplankymą ir jį lydėjusį regėjimą vasario mėnesį. Aplankymo metu apie mano sveikatą jis pasakė: „Aš patenkintas, kad tu rimtai save disciplinuoji (valgymas/svoris). Mažai kas dėl savo kūno taip elgiasi tokioje situacijoje kaip ši. Aš labai patenkintas. Tęsk tai, ką darai.“ Kitais žodžiais – numetei 20 svarų, tu teisingame kelyje, tęsk toliau.

Ir tada Jis toliau kalbėjo apie tai, kas kitais metais vyks JAV. Apie kai kuriuos dalykus susijusius su ES, kas jos laukia (apie tai kalbėsiu per konferenciją Olandijoje), kalbėjo ir apie Kristaus kūną. Štai taip. Jis nedėjo ant manęs rankų, kad mane išgydytų, tik paminėjo mano sveikatą, o tada kalbėjo apie tai, kodėl Jis mane aplankė.

Kai esi Dvasioje, anksčiau buvę svarbūs klausimai, kuriuos turėjai būdamas kūne, neateina galvon. Būnant Dvasioje tai normalu, tai taip natūralu, kad beveik nesuvoki to (prisimink Petrą, norėjusį statyti palapines ant Atsimainymo kalno). Taigi net nenustebau, kad Jis nededa rankų ant manęs, tas klausimas iškilo tik tada, kai Jis išėjo, aš spėliojau: „Kodėl gi nepaprašiau uždėti ant manęs rankų?“

Tai tik sustiprina anksčiau pateiktą išvadą.

Baigiamosios mintys

Aš toliau garbinau ir dėkojau už Tėvo malonę. Jaučiau, kad man aišku, kodėl Jis pasirinko netiesioginį mano išgydymą, bet nutarė leisti patirti medicininį procesą. Aš prisiėmiau atsakomybę už tai, ką galiu kontroliuoti. Tai nutukimo ir aukšto kraujo spaudimo priežastys, plius genetinis paveldas – polinkis į PV, kurį, dalinai to nesuvokdamas, aš ir sukėliau.

Per daug valgydamas, aš pats tai iššaukiau, taigi vienintelė išeitis – mažiau valgyti ir numesti svorį. Kai tai rašau, jau esu numetęs 20 svarų ir esu pakeliui numesti kitus 15-20, mano kraujo spaudimas žemesnis, bet dar ne 120/80.

Galbūt tai nepadės tiems kurie susirgo, bet nežino savo kaltės, tačiau jeigu man dėl kažko Jis suteikė malonę, aš turiu atlikti savąją dalį. Tikiu, kad tokia pat malonė yra ir tiems, kurie nesuvokdami priežasties susirgo ir pakliuvo į kažkokią būklę ar ligą. Visų pirma ieškokime Jo, o ne išgydymo, nes išgydymas ir yra Jame. Nors mes visi turime klausimų, dalis tikėjimo yra pasitikėjimas ir turi būti taip, kaip 2 Timotiejui 1:12 sakė Paulius: „...nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu įsitikinęs, kad Jis gali išlaikyti iki anos dienos tai, ką Jam patikėjau.“

Kitą savaitę nauja tema, iki tada, būkite palaiminti!

JohnFenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Išbandymas sveikatos srityje. 2 dalis – Bet palaukite

John Fenn, 2016 m. kovo mėn. 19 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Aš dalinausi naujienomis, kurias sužinojau sausio 12 d., apie tai, kad man nustatytas prieširdžių virpėjimas arba PV ir aukštas kraujo spaudimas.

Be abejo problema buvo kraujo cirkuliacija. Mano senelė turėjo adatinę, mažą raudoną pagalvėlę, į kurią įsmeigdavo apie 50 smeigtukų ir siuvimo adatų, ją saugiai laikydavo siuvimo krepšyje. Panašiai ir man, visų pirma jie norėjo pradinių duomenų, kad galėtų ištirti kraujo veiklą, tada, kitą savaitę daugiau kraujo, atskaitos taškui nustatyti. Po to dar daugiau kraujo ištyrimui ir dar vienas dūris, patikrinti grupei. Tuo metu, su moteriške kuri ėmė kraują, jau pradėjome vadintis vardais. O kai viskas buvo baigta, mes jau žiūrėjome vienas kito šeimos nuotraukas ir kalbėjome apie jubiliejines datas.

Cholesterolio kiekis buvo žemas, toks kokio būta 1989 ir 1990, kai buvau kraujo donoru, tada irgi buvo matuojamas mano cholesterolio kiekis. Kepenys, inkstai tvarkoj, visos kitos cheminės sistemos veikė gerai – jokio energijos trūkumo. Kardiologas buvo visai patenkintas tokia mano būkle. Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad norėtų, jog mano kraujo spaudimas būtų žemesnis ir, kad man būtų labai naudinga, numesti kokius 20 svarų. Jis paskyrė man echoskopiją. Tai reiškia, norėjo patikrinti mano širdies darbą ultragarsu, iš vidaus.

Visa tai vyksta

Greitu tempu, savaitė po savaitės, kartais 2 vizitai per savaitę, buvo tikrinamos mano kūno sistemos. Jums aš pateikiu tik tai, kas linksma, kas vyko per paskutinius 2 mėnesius. Visi reikalingi gydytojai buvo toli ir ne po vienu stogu, nuo namų važiuoti reikėdavo po 2 valandas. Taigi porą kartų pasijaučiau lyg pelė, greitai bėgiojanti nuo vieno kampo prie kito, bandydamas išvengti transporto spūsčių, vildamasis pataikyti tarp pikų, kad tik laiku suspėčiau.

Grįžtant po vieno vizito, man paskambino mano sesuo ir tarp kitko pasakė, kad mūsų močiutę iš tėvo pusės, Močiutę Džo, prieširdžių virpėjimas kamavo visą jos gyvenimą. Aš buvau šoke nuo šios žinios. Dabar reikalas krypo giminės „prakeikimo“ link, ar ne? O gal tai tiesiog toks gyvenimas kritusiame pasaulyje?

Savo ūgį aš paveldėjau iš savo senelio, iš tėčio pusės ir žinau, kad savo baltus (galbūt žilus?) plaukus gavau iš močiutės, kuri pražilo būdama 40-ies. Taigi, ačiū močiutei ir už PV, man tikrai to reikėjo!

Širdies echoskopija

Aš suvokiau, kad kai Tėvas nutarė tiesiog informuoti mane apie turimas širdies problemas, su kuriomis man reikės susitvarkyti, užuot išgydęs, Jis tikėjosi, kad aš ir tvarkysiuosi su jomis, nes kitu atveju, Jis būtų mane iš karto išgydęs. Tos problemos, tai – PV ir kraujo spaudimas. Nors aš dėjau rankas ant savęs ir įsakiau Jėzaus vardu mano PV būti išgydytai, ir savo kraujo spaudimui sužemėti, nieko neįvyko. Dvasia nedalyvavo mano skelbime, nes Tėvas buvo nutaręs tiesiog man pasakyti, užuot išgydęs mane. Taigi, susitvarkyk su tuo Džonai – buvo nustatyta ši kryptis.

Aš susitelkiau į faktą, kad Jis vaikščiojo su manimi, kai aš vykdžiau tuos visus nurodymus, kai buvau badomas, baksnojamas, matuojamas ir kai galiausiai tai privertė mane pasijusti laboratorijos žiurke. Aš sėdėdavau ten ir mąstydavau: „Žinai, tu galėtum tiesiog iš karto viską užbaigti ir tai tau būtų geriau, be to, tu žinai, kad tavo cholesterolis yra geras. Taigi, kodėl reikia patirti šitą procesą?“

Bėda ta, kad aptikau, jog esu storas. Tai nebuvo didelis apreiškimas, išskyrus tai, kad Tėvas kreipė mano dėmesį susitvarkyti su savo kraujo spaudimu ir svoriu. Taigi nustatytas PV reiškė rimtą discipliną. Akivaizdu, kad Jis jau buvo suplanavęs man kovo mėnesį – numesti svorio ir pasitikrinti visas kitas sistemas, taigi aš pasiryžau ištverti šią discipliną.

Širdies echoskopija buvo jaudinanti. Technikas prispaudė mažą lazdelę prie mano krūtinės įvairiose vietose aplink širdį ir staiga mano širdis pasirodė monitoriuje. Žiūrint į mano širdies vidų, ryškia spalva matėsi priplūstantis ir ištekantis kraujas, pulsuojantys vožtuvai... aš buvau sužavėtas. Konsultacijos metu kardiologas pasakė, kad mano širdies būklė yra gera, ant sienelių nėra nuosėdų, taip pat ir ant arterijų (echoskopu ji patikrino mano miego arteriją ir aortą) švarus kaip švilpukas, treniruokis kiek nori.

Stebėjimai:

Kalbant apie genetiką, aš su džiaugsmu priėmiau savo ūgį ir baltus plaukus, negalvodamas, kad tai giminės prakeikimas. Bet dabar, PV privertė mane dar kartą susimąstyti apie tai, kad pasirinktinai vienus dalykus vadinau palaiminimu, o kitus prakeikimu, atėjusiu per giminės liniją. Vertinau save atrankinės teologijos būdu.

Klausimas: taigi jeigu PV aš paveldėjau iš močiutės Džo, tai galbūt jis neišgydomas? Ar tai ir yra viena iš priežasčių, dėl ko Tėvas man tik pasakė, jog turiu sveikatos problemą su kuria turiu susitvarkyti, kad Jis neketina to išgydyti, nesvarbu ką aš bedaryčiau, kad gaučiau išgydymą, nes tai mano DNR? Šį kartą Tėvas tylėjo.

Mano pirminės sveikatos priežiūros gydytojas (PSPG) ir kardiologas pasakė, kad PV savaime neišgyja. Kardiologas pasiūlė „perkrauti“ mano širdį, tai gražus būdas pasakyti, kad: „Mes ketiname jus nutrenkti. Elektros srove užmušti tuos elektrinius darželinukus bėgiojančius viršutiniame prieširdyje. Tikimės, kad tai juos nuramins ir tada vėl jus atgaivinsime. Jūs nieko neprisiminsite. Tai gali suveikti, bet gali ir nesuveikti.“

Taigi vėlų sausį aš pradėjau mesti svorį, nes pastaroji dalis buvo mano įtakos sfera. Prieš širdies echoskopiją, aš turėjau nutraukti savo kasdienį 2.1 mylios (3,5 km) pasivaikščiojimą, kadangi abu gydytojai pasakė, kad kitaip jie nesupras ar aš turiu kraujo krešulių ir užsikimšusių arterijų, ar gerai dirba vožtuvai. Aš žinojau, kad man reikia mesti svorį ir, kad tai yra kažkas, ko Tėvas nepadarys dėl manęs, nes tai mano darbas.

Taigi dabar aš pritrenktas ne tik tuo, kad savo PSPG esu pavadintas nutukusiu (dar tuos riebalus aš galėčiau pripažinti), bet ir tuo, kad man buvo pasakyta priartėti prie tokio svorio, kurį turėjau mokydamasis koledže. Aš jam atsakiau: „Na šito tai aš nepadarysiu, bet galiu sugrįšiu prie tokio svorio, kokį turėjau kai man buvo 35 metai – tai apie 235 svarai (107 kg).“

Aš toks laimingas, kad iš anksto Tėvas man leido tai sužinoti ir, kad davė Lou tą žodį, kuris mane sustiprino, kad ir kaip gąsdinančiai tai atrodė. Supraskite, mano regėjimo aštrumas 20/20 ar geresnis, aš niekada neturėjęs jokios operacijos ir nuo paauglystės gyvenau įsakinėdamas savo kūnui paklusti man ir Žodžiui, ir tai veikė. Taigi šie dalykai dabar man yra nauja teritorija.

Kaip aš netekau 20 svarų, 20 nukrito

Viena sritis, kurioje iki tol aš leidau savo kūnui elgtis taip kaip jis norėjo – tai maistas. Mes valgėme gerai, gerą, organišką, ne konservuotą maistą ir panašiai, bet visada man buvo sunku kontroliuoti porcijas. Jeigu karvė buvo maitinama tik žole, kodėl gi valgyti 1 hamburgerį, kai 2 yra daug geriau? Dėl šio argumento, daugiau valgydamas jaučiausi geriau. Būdamas 6‘6 pėdų ūgio (1.98 m), aš galėjau turėti didesnį svorį ir neatrodyti PEEEER storas.... bent jau aš sau taip sakiau. Veidrodis turėjo kitą nuomonę, bet aš nutariau jį ignoruoti.

Taigi ryte aš geriu sultis ir jeigu esu tikrai alkanas, ir noriu kažko stipresnio, juokinga, bet įsidedu 2 bananus į didelį plastikinį indą, pridedu šaukštą migdolų sviesto ir riešutų sviesto, 8 uncijas pieno (236 ml.) ir suplaku tai iki vientisos tirštos masės. Pietums arba 14 valandą valgau pagrindinį maistą, tik sąlyginai vadinu jį gausiu. Valgau tai ką noriu, tik mažiau. Vakare suvalgau kelis riešutus, atsigeriu arbatos, kartais nevalgau nieko, arba sukramsnoju kelis kąsnelius kažko. Aš numečiau 20 svarų (9 kg) ir iki kovo pabaigos tikiuosi numesti dar 15-20 svarų. Vėl pradėjau vaikščioti, pavasaris, daug darbo kieme.

Barbara buvo sužavėta, širdies echoskopija parodė, kad mano kraujagyslės švarios kaip 17-mečio, nors esu mėsėdis. Dievas davė tvirtus dantis ir aš juos naudoju pagal paskirtį. Baltymai ir tamsios daržovės, būtent tai ką aš mėgstu, be to, labiausiai mėgstu tamsų, mažiausiai 72%, šokoladą. Angliavandeniai mane mažai domina.

O TADA, kad reikalai nepašlytų

...mano gydytojas vos nenukrito nuo kėdės, kai atsakiau į jo klausimą: „Ne, man niekada nebuvo daryta kolonoskopija.“ „Ką?! Jums beveik 58 metai ir jūs niekada nebuvote taip tirtas? Sulaukusiam 50 metų, šį tyrimą rekomenduojame kas 5 metai. Noriu, kad kitą savaitę nueitumėte užsirašyti į eilę pas gydytoją.

Švarus kaip švilpukas, gera tai išgirsti iš gydytojo po širdies echoskopijos. Norint dar kartą išgirsti frazę „švarus kaip švilpukas“ reikės dar kai kur užsirašyti. Šiandien baigiau limitą. Kitą savaitę tęsiu nuo ten, kur dabar sustojau – daugiau klausimų, pastebėjimų ir kai kurios išmoktos pamokos.

Iki tada, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu