Kaip mes vertiname Viešpatį, taip Jis Save atmatuoja mums

How we Value the Lord is How  He Measures Himself to Us

 

Sveikinu visus,

 Prieš daugelį metų buvau didelės Biblijos mokyklos vykdomasis direktorius ir mėgau bendrauti su mokiniais. Pamokos vykdavo nuo 8 iki 12 val., po to biure

paprastai ateidavo pora mokinių, kurie norėjo su manimi pasikalbėti. Labai dažnai negalėdavau pietauti iki 14 val. ar vėliau, nes vienam mokiniui turėdavau skirti 2 valandas ar daugiau, kad jis galėtų išlieti savo širdį, ieškodamas patarimo, išminties, maldos ar žodžio iš Viešpaties.

 

Vieną dieną mano sekretorė nutarė, kad praleidžiu per daug laiko su mokiniais, ir pasakė: „Žinai, Jonai, šie mokiniai ateina čia ir atima valandą ar dvi tavo laiko, o tą laiką būtų galima skirti svarbesniems dalykams. Prisimink, jie paprastai gauna minimalų atlyginimą, todėl mano, kad 1 valanda tavo laiko yra tas pats, kas 1 valanda jų laiko. Bet 1 valanda tavo laiko paveikia šimtus ar tūkstančius žmonių. Galbūt galėtume jiems nustatyti laiko apribojimus?“

 

Jos mintis buvo suprasta: žmogaus prigimtis vertina 1 valandą kito žmogaus laiko pagal tai, kaip mes vertiname 1 valandą savo laiko.

 

Nesiūlau riboti savo maldos laiko, nes 1 valanda Viešpaties laiko yra verta daug daugiau nei 1 valanda mūsų laiko. Aš nagrinėju, kaip mes vertiname savo meilę Viešpačiui. Ar mylime ir vertiname Jį už tai, ką Jis gali padaryti dėl mūsų? Ar mylime Jį, nes norime, kad Jis padarytų mus turtingus? Ar vertiname Jį dėl to poreikio, kuris šiuo metu yra pats skubiausias mūsų gyvenime? O gal tiesiog mylime Jį grynai iš savo dvasios, be jokių paslėptų motyvų?

 

Mačiau krikščionių, gyvenančių labai nuodėmingą gyvenimą, o paskui nustebusių, kodėl Jis neveikia jų labui. Mačiau žmonių, kurie giliai pasinėrė į garbinimą, bet paskui apsisuko ir pažiūrėjo filmą, pilną keiksmažodžių ir veltui minėjo Viešpaties vardą, o paskui stebėjosi, kodėl negirdi Jo balso. Mačiau krikščionių, kurie veltui mini Jo vardą, šaukdami „O Dieve“, o paskui stebisi, kodėl jie nėra jautrūs Jo vadovavimui ir nurodymams. Jei nusidėdami nejaučiame to nuliūdimo, kaip galime tikėtis pajusti Jo buvimą ir vedimą savo dvasioje?

 

Tikras mūsų širdies įvertinimas.

 

Jėzus tai pasakė Morkaus 4:24:

 

„Atidžiai apsvarstykite, ką girdite“, – tęsė jis. „Vertė, kurią tam priskirsite, bus tolygi tam, kas jums atmatuojama, ir dar daugiau.“

 

Šiuolaikinėje anglų kalboje galėtume sakyti: „Atidžiai įsigilinkite į tai , ką girdite. Jūsų pačių matu jums bus atmatuota...“

 

Jėzus pasidalijo palyginimu apie sėjėją, kuriame išsamiai aprašyti skirtingi žmogaus širdies tipai, matomi pagal dirvožemio rūšis, kurias Žodis randa pasėjęs žmogaus širdyje: akmenuota žemė, šiek tiek dirvožemio ir šiek tiek uolėta žemė, gera žemė, bet apaugusi piktžolėmis, ir gera žemė, kuri duoda pilną derlių. Po šio palyginimo Jėzus nurodė, kaip vertinate Jį, kaip Jis save atmatuoja jums.

 

„Savo lūpomis Jį šloviname, savo gyvenimais Jį išpažįstame.“ (Iš giesmės: Šlovink mano siela, Dangaus Karalių.)

 

Prieš daugelį metų vienas labai žinomas surinkimo vadovas man su žėrinčiomis detalėmis pasakojo apie filmą, kurį matė ir kuris jam patiko – taip, filmas buvo kūniškas ir kelis kartus buvo veltui pasakytas Viešpaties vardas, bet jis man pakomentavo: „Tačiau filmavimas buvo toks gražus, o vietos tokios nuostabios.“ Nustebau, kad jis labiau vertino filmavimo ir vietų grožį nei veltui vartojamą mūsų Viešpaties vardą. Man Jėzus ir Tėvas yra geriausi draugai, todėl tai, kas juos įžeidžia, įžeidžia ir mano dvasią.

 

Aš nesėdėčiau savo noru dvi valandas ir neklausyčiau, kaip kas nors keikia mano motiną ar tėvą, kai jie pasakoja savo istoriją. Aš arba sustabdyčiau juos, arba nutraukčiau jų pasakojimą, arba išeičiau. Kodėl turėčiau savo noru mokėti pinigus, kad žiūrėčiau tai, kas įžeidžia mano Viešpatį, ką jaučiu kaip savo dvasios nuoskaudą? Jei taip daryčiau, ar mano skundas, kad Jis su manimi nekalba, būtų teisingas? Ne.

  

 Leiskite man priminti Morkaus 4:24: Viešpačiui teikiama vertė yra tai, kiek Viešpats  atmatuoja Savęs jums.

 

Taigi, kai esame jauni Viešpatyje, tai, ką čia sakau, yra augimo Kristuje iššūkiai. Jis į mus žiūri kaip į nesubrendusius kūdikius ar mažus vaikus, dvasiškai kalbant. Pirmaisiais metais, kai Jį pažinau, jaučiausi kaltas, žiūrėdamas filmus su keiksmažodžiais, kurie liūdino mano dvasią kaip bitės įgėlimas, kai juos išgirsdavau, bet toliau sėdėjau ir žiūrėjau filmą. Kaltas, kaip ir buvo numatyta. Bet aš augau ir netrukus pradėjau labiau vertinti tai, kad neliūdinu savo dvasios, nei bet kokį filmą ar laidą, kurią žiūriu.

 

Kai vertinate Viešpaties buvimo savo dvasioje pojūtį 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, pastebėsite, kad pagundos praranda savo galią. Nesu tobulas jokiu būdu, tiesiog paklauskite mano žmonos (juokinga). Bet prieš daugelį metų pasiekiau tašką, kai vertinu Jo buvimą manyje taip, kad atmečiau bet ką, bet kokį dvasininką, bet kokią pagundą, kas keltų grėsmę Jo buvimo manyje tyrumui. Nesu tobulas, bet mano motyvai tyri žmonių atžvilgiu, ir jei nuliūdinu savo dvasią, o tai nutinka, kai nuliūdinama Šventoji Dvasia, kuri yra Tiesa, noriu žinoti, ką padariau, ką pasakiau, ir noriu prašyti atleidimo.. Labiau už viską vertinkite dvasios bendrystę ir buvimą – ir tai yra procesas, kuriame tobulumo net Paulius sakė nemanąs pasiekęs. Tačiau jis rašė, kad pamiršta praeitį ir žengia pirmyn link Viešpaties Jėzaus kvietimo aukštumų.

 

Žodis turi galutinį autoritetą

 

Kai nustatome, ką ir ką iš tikrųjų vertiname labiausiai – Jo buvimą mumyse, kurį jaučiame 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę – tai reiškia, kad Dievo Žodis turi galutinį autoritetą. Žodis ir Dvasia kartu darniai veikia mūsų gyvenimą.

 

Pirmą kartą supratau, kad Žodį ir Dvasią vertinu labiau nei savo patirtį, kai būdamas 17 metų siekiau Šventosios Dvasios krikšto. Buvau skaitęs knygas parašytas žmonių, kurie netikėjo kalbomis, ir gerai žinomų charizmatų, ir taip užpildžiau savo galvą kitų nuomonėmis, kad Dievo nuomonė pasimetė mano minčių raizgalynėje. Galiausiai padėjau visas knygas, atsiskyriau nuo viso to ir grįžau prie vaikiško tikėjimo, skaitydamas ir tikėdamas Apaštalų darbų knyga taip, kaip ji buvo parašyta. Labiau už viską vertinu Dievo nuomonę Jo Žodyje.

 

Kai Šventoji Dvasia nusileido Apd 2 , jie kalbėjo kalbomis. Kai Petras ir Jonas atvyko į Samariją Apaštalų darbų 8 skyriuje, kad uždėtų rankas ant žmonių, ir šie priimtų Šventąją Dvasią, jie kalbėjo kalbomis. Kai Šventoji Dvasia nužengė ant romėno Kornelijaus, jo šeimos ir namiškių, jie kalbėjo kalbomis Apaštalų darbų 10 skyriuje. Kai Paulius uždėjo rankas ant dvylikos vyrų Efeze Apaštalų darbų 19 skyriuje, jie kalbėjo kalbomis, kai gavo Šventąją Dvasią.

 

Supratau, kad iki tol savo patirtį vertinau labiau nei Dievo Žodį ir Dvasią. Atgailavau, supratęs, kad mano problema buvo ne tikėjimo stoka, o  netikėjimas. Sakydavau: „Meldžiausi Šventosios Dvasios, bet jos negavau“, „Jie uždėjo ant manęs rankas, kad priimčiau Šventąją Dvasią, bet Viešpats man jos nedavė“, „Nieko neįvyko, todėl jos negavau“ ir dar daugiau. Atidėjau tai į šalį ir pradėjau labiau už viską vertinti Dievo Žodį ir Dvasią, tiesiog pasakiau: „Jie uždėjo ant manęs rankas, kad gaučiau Šventąją Dvasią, ir aš tai padariau. Šventoji Dvasia jau yra čia, žemėje, Viešpats neturi nieko daugiau padaryti, todėl aš ją gavau.“ Kai mes, keturi paaugliai, sėdėjome ant žolės ratu, susikibę rankomis, aš pradėjau matyti, kaip užmerkus akis, į galvą ateina raidės ir skiemenys, ir jie ragino juos ištarti, kol aš garbinau...  aš tai padariau, ir tuo metu aš pagaliau priėmiau Šventąją Dvasią.

 

Pagal tai, kaip  mes vertiname Jį, taip Jis atmatuoja Savęs mums. Jei sakome, kad nenorime Šventosios Dvasios, Jis to neperduos – jūs liksite atgimę iš naujo, jūsų dvasia atkurta Jo Dvasios, bet Jis nereikalaus eiti toliau – jei jūsų vertybė yra kalbos ir stebuklai, tada Jis jus ten sutinka – jūsų Jam teikiama vertė yra taip, kaip Jis Savęs atmatuoja jums.

 

Pamenu, kaip skaičiau Melo Tari knygą „Kaip galingas vėjas“.

 

Paspaudžiau jam ranką 1980-ųjų pabaigoje, išklausęs jo liudijimą. Jis matė nuostabius Viešpaties stebuklus per atgimimą Indonezijoje septintajame dešimtmetyje. Vienas iš tokių atvejų buvo toks, kai Viešpats liepė grupei eiti į vieną kaimą ir papasakoti apie Jėzų. Pakeliui upė, kurią jie turėjo kirsti, buvo patvinusi dėl sezoninių liūčių, o tilto per ją nebuvo per kelias mylias. Jie sustojo nežinodami, ką daryti. Bet tada jie suprato, kad Viešpats tikrai žinojo apie upę, kai davė jiems įsakymą, todėl jie tikės Juo labiau nei patvinusia upės vandeniu priešais save. Vienas iš jų įžengė į vandenį ir tvirtai atsistojo ant vandens paviršiaus. Tada žengė dar vieną žingsnį, tada dar vieną, ir visa grupė perėjo upę vandeniu, kad tęstų savo kelionę.

 

Jie gavo įsakymą, apreiškimą iš Viešpaties eiti į tą kaimą, ir kadangi jie vertino Jo įsakymą jiems labiau nei savo patirtį ir tai, ką matė jų akys, jie stebuklingai vaikščiojo vandeniu. Vertė, kurią jūs skiriate Žodžiui ir Dvasiai, yra ta pati vertė, kuria Jis savęs atmatuoja jums. Viskas prasideda nuo asmeninio apreiškimo, asmeninio širdies ištyrimo ir galbūt pertvarkymo ar net atgailos, kad būtų atkurtas vaikiškas tikėjimas.

 

Tai šiek tiek ilgiau nei įprastai, bet viliuosi, kad tai  veda prie naujo Viešpaties dalykų įvertinimo.

 

Nauja tema kitą savaitę, o iki tol – laiminu,

 

John Fenn

Džonas Fenas NT Evangelizacija ne tai, ką jūs manote 2 iš 2, Savaitės mintys

 

John Fenn, NT Evangelism not what you think 2 of 2, Weekly Thoughts, 5/9/26

 

Sveikinu visus,

Paulius daugelį laimėjo Viešpačiui – kaip jam tai pavyko?

 Apibūdinau Evangelijos plitimą tarp 5 santykių sričių, per kurias paprastas žmogus

gali atvesti žmogų pas Jėzų: šeima, draugai, kaimynai, bendradarbiai, taikos žmogus. Paulius žmones daugiausia laimėdavo per taikos žmogų, pirmiausia eidamas į sinagogas, pilnas žmonių, kurie jau tikėjo Izraelio Dievu.

 

Apaštalų darbų 17:1-2 mums sakoma, kai Paulius išvyko iš Filipų ir atvyko į Tesaloniką: „...kur buvo žydų sinagoga, ir, kaip įprasta, Paulius nuėjo pas juos* ir tris sabatus kalbėjosi ir aptarinėjo, kaip Kristus turėjo kentėti...“ *Apaštalų darbų 13:5, 14-15; Apaštalų darbų 14:1; Apaštalų darbų 17:1, 10, 17: Apaštalų darbų 17:4; Apaštalų darbų 18:4-8; Apaštalų darbų 18:19; Apaštalų darbų 19:8.

 

Tai nuolat matome Pauliaus tarnystėje.

 

Pirmiausia jis kreipėsi į tuos, kurie jau tikėjo Izraelio Dievu. Manome, kad evangelizacija – tai pasiekti žmogų, kuris niekada negirdėjo apie Jėzų, ir tai gali būti to dalis. Tačiau Paulius to nedarė. Jis rado taikos žmones – žmones, kurie jį priėmė, nes jis buvo žydas ir taip pat tikėjo Izraelio Dievu – TADA jis pasidalijo Jėzumi.

 

Vienintelį kartą jis kreipėsi į žmones, kurie dar netiki Izraelio Dievu, buvo Apaštalų darbų 17:15-34, kai Atėnų Marso kalne jis pasidalijo Jėzumi su pagonimis graikais. Jis buvo daugiausia atstumtas, išskyrus kelis, remiantis 34 eilute. Mes neturime Pauliaus laiško Atėnų bažnyčiai. Apsvarstykite tai.

 

Mūsų šiuolaikinė versija, kaip sekti jo pavyzdžiu, būtų liudyti žmonėms, kurie galbūt visą gyvenimą lankė surinkimą (bažnyčią). Galbūt jie niekada nėra lankę jokio surinkimo, bet yra girdėję apie Jėzų ir priima jus – kaip pažįstamą, kurį verta geriau pažinti, arba kaip bendradarbį ar kaimyną. Taigi, užuot jautęsi pasmerkti, kad neliudija visiškiems pagonims, pagalvokite apie žmogų, kuris turi pagrindinį Dievo supratimą, dar Jo nepažįsta, bet pažįsta jus. Tegul jie laikosi to, ką Jis jums įsakė.

 

 

Romėnų, graikų ir žydų kultūrose namuose buvo reguliarios bendros vakarienės.

 

 

Jie kviesdavo šeimą, draugus, kaimynus ir bendradarbius, taip pat taikos žmogų. Žodis „sinagoga“ hebrajų kalba reiškia „susibūrimas“. Tikintiesiems – tiek žydams, tiek pagonims – šie susibūrimai buvo pirmieji „ vert, iš gr. ekklesia, surinkimai

( bažnyčios“). Tikrasis surinkimas, tikintieji, rinkdavosi , kaip sakoma Apaštalų darbų 2:42: dalytis apaštalų mokymu bendrystėje, maistu ir malda. Taip Evangelija taip greitai išplito, po vieną šeimos / bendruomenės valgį. Štai ką šiandien matome Šventąją Dvasią darant visame pasaulyje, nes kiekviena šeima susirenka pavalgyti.

 

Daugelis namų surinkimų prasideda nuo to, kad pagrindinė šeima ar asmuo pakviečia šeimą, draugus, kaimynus ir bendradarbius pavalgyti, pasidalyti tuo, ką Viešpats daro jų gyvenime, galbūt melstis, galbūt studijuoti Bibliją, galbūt garbinti... „surinkimas“ tampa gyva, kvėpuojančia bendruomene ir tikėjimo šeima.

 

Naujojo Testamento evangelistas

O kaip su tais pagonimis? Apaštalų darbų 21:8 Pilypas vadinamas „evangelistu Pilypu“. Apaštalų darbų 8:1 pasakojama apie persekiojimą po Stepono egzekucijos 7 skyriuje: „...po Stepono mirties tikinčiųjų persekiojimas buvo toks smarkus, kad jie visi, išskyrus apaštalus, išsisklaidė po Judėjos ir Samarijos apylinkes.“ Ir 5–8 eilutėse: „Pilypas nuvyko į Samarijos miestą ir skelbė jiems Kristų... ir matydamas bei girdėdamas jo daromus stebuklus, nes iš žmonių išeidavo netyrosios dvasios, šaukdamos garsiu balsu, ir daugelis paralyžiuotųjų bei luošų buvo išgydyti. Mieste kilo didelis džiaugsmas.“

 

Atsitiktinis skaitytojas, peržvelgęs šią ištrauką, gali pamanyti, kad Pilypas pamokslavo visiškiems pagonims, bet nustatykime kontekstą. Pirma, samariečiai buvo mišri žydų ir pagonių tauta, ir kadangi jie nebuvo gryni žydai, jų labai nekentė fariziejai ir kiti. Jėzaus palyginimas apie gerąjį samarietį Luko 10:29–37 perteikia šią neapykantą. Samarietė iš Jono 4 skyriaus uždavė Jėzui teologinius klausimus, pastebėdama, kad jų kunigai šventu vadino Samarijos kalną, o ne Jeruzalę, ir paklausė, kuris iš jų teisus. Čia Jėzus jai pasakė, kad vieta nesvarbi, nes Dievas yra Dvasia (24 eilutė), ir tie, kurie Jį garbina, turi tai daryti dvasia (iš savo širdies) ir tiesa (tyrais motyvais).

 

Samariečiai žinojo apie Izraelio Dievą.

Jie buvo pasimetę, kuri kunigystė, kuris kalnas, kuri liturgija yra teisinga. Be to, šio skyriaus pradžioje sakoma, kad kiekvienas tikintis paliko Jeruzalę ir nuvyko į Judėją (miesto apylinkes) ir Samariją (į šiaurę nuo Jeruzalės), ten apsigyvendamas su savo šeimomis. Tai reiškia, kad Pilypo pamokslavimas iš tikrųjų buvo skirtas paremti ir paaiškinti šį staigų žmonių antplūdį į šią vietovę.

 

Taigi evangelisto tarnystė remia surinkimą, bet jos nėra surinkime. Daugelis naujų tikinčiųjų, kurie buvo išgydyti, išlaisvinti ir tapo ne tik tikinčiaisiais, bet ir gavę Šventąją Dvasią kalbėjo Šventąja Dvasia kalbomis, turėjo tiesioginę vietinę paramą ir dvasines šeimas. Šie taikos žmonės, kuriuos Pilypas atvedė pas Viešpatį, galėjo dalyvauti šiuose bendruose pietuose su savo šeimomis, draugais, kaimynais ir bendradarbiais.

 

Ženklai ir stebuklai

 

Taip pat matome, kad tikras evangelistas savo tarnystėje patirs ženklų ir stebuklų. Girdėjome apie misionierius, kurie daugelį laimi Jėzui, ir apie nuostabius ženklus bei stebuklus, bet dažnai susimąstėme, kodėl MES to nematome savo gyvenime. Stebuklus matome ir šiandien, ir tais laikais, nes Galatams 3:5 Paulius klausia, ar stebuklai, daromi tarp jų, yra daromi Dvasios, ar Senojo Testamento Mozės įstatymo klausimo. Galatijos regionas yra Turkijos šiaurinė centrinė dalis, ir jis parašė savo laišką apie 56 ar 58 metus, beveik 30 metų po Sekminių, ir stebuklai vis dar buvo įprasti surinkimuose.

 

Tačiau mes paprastai nematome „didelių“ stebuklų, nes tai yra ženklai ir stebuklai, patvirtinantys Jėzaus teiginius. Tai yra aukščiausias ir geriausias Dievo Dvasios išliejimas evangelizacijoje. Netgi Morkaus 16:20 graikų kalba sakoma: „Ir jie išėjo, Viešpačiui veikiant su jais ir patvirtinant Žodį lydinčiais ženklais.“ (Daugumoje angliškų Biblijos vertimų pridedamas „juos“, sudarydamas įspūdį, kad Viešpats dirbo su jais ir patvirtino Žodį lydinčiais ženklais. Tačiau iš tikrųjų sakoma „Viešpats dirbo su jais ir patvirtino Žodį lydinčiais ženklais“ – ne veikdamas su jais, o su Žodžiu. Kad jų tikėjimas būtų Jame, o ne asmenyje.)

 

Evangelisto tarnystė NĖRA bažnyčios susirinkimuose.

 

Jų tarnystė vyksta už surinkimo ribų. Apaštalų darbų 8:14-17 matome, kaip Pilypas pakrikštijo naujus tikinčiuosius, o tada, angelo nurodymu, išvyko į pietų dykumos kelią, kur Šventoji Dvasia liepė jam pasidalyti Jėzumi su etiopų eunuchu. Kai samariečiai buvo laimėti Viešpačiui ir pakrikštyti, Pilypo dalis buvo atlikta. Petras ir Jonas atėjo ir uždėjo rankas ant žmonių, kad šie gautų Šventąją Dvasią, ir jie tai gavo.

 

1 Korintiečiams 12:27–31 Paulius rašo: „Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri to kūno nariai. Kai kuriuos Dievas paskyrė surinkime...“ Tai nustato kontekstą. Pirma, jis įtraukia visus į Kristaus kūną. Tada jis susiaurina savo dėmesį: „Ir Dievas paskyrė kai kuriuos (dovanas) surinkime“. Tai mums sako, kad jis kalba apie dovanas, randamas Kristaus kūne tam tikrame mieste ar regione.

 

Taigi, iš konteksto matome, kad Paulius nesako, jog šios dovanos bus randamos kuriame nors namų surinkime, bet jos gali būti randamos „surinkime“. Priskirdami tai „surinkimui“, žinome, kad namų surinkimus prižiūrėjo vyresniųjų poros ir asmenys, kuriuos Paulius Apaštalų darbų 20:28 įvardijo kaip „pastorius“ arba „ganytojus“, todėl suprantama, kad jie yra įtraukti. Tada jis rašo: „Pirmiausia apaštalai, antra – pranašai, trečia – mokytojai, po to – galios dovanos, tada – gydymo dovanos, pagalba, vadovavimas, kalbų įvairovė...“

 

Kadangi aplinka yra kolektyvinis surinkimas, vėlgi suprantame, kad ją prižiūri pastoriai/vyresnieji, o tada jis mini apaštalus, pranašus, mokytojus ir kitus, bet ne evangelistą. Priežastis tokia pati kaip aukščiau – evangelisto tarnystė vyksta už vietinio surinkimo ribų.

 

Tai buvo daug ilgesnės „Mintys“ nei įprastai, bet svarbu žinoti. Didysis pavedimas yra apie tai, kad būtume pakankamai arti žmonių, kad jie galėtų mumyse pastebėti (stebėti ir daryti) tai, ką Jėzus mums įsakė. Šie žmonės bus arba šeimos

šeimos nariai, draugai, kaimynai, bendradarbiai, arba taikos žmonės. Visiškai nepažįstami žmonės, kurie bendrauja su mumis dienos, savaitės, mėnesio ar metų bėgyje, nepatenka į šias grupes. Bet jie stebi mus, kaip mes elgiamės, jie girdi, kas išeina iš mūsų lūpų, nes niekada nežinome, ar tas visiškas pagonis gali tapti taikos žmogumi, ieškančiu atsakymų gyvenime, kuriuos jie pastebi jumyse.

 

Kitą savaitę nauja tema, iki tol, linkėjimai,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

NT evangelizacija, ne tai, ką manote 1 iš 2

NT Evangelism, Not what you think 1 of 2

 

Sveikinu visus,

 

Kiek pastorių apipylė savo bendruomenes kaltės jausmais ir pasmerkimu už tai, kad jos nepakankamai laimi žmonių Jėzui? Surinkimas siekia šlovės Kristui laimėtų  žmonių skaičiumi, kaip amerikietis senovinių vakarų ginkluotas kareivis,

pjaunantis įpjovas ant diržo už kiekvieną nužudytą žmogų. Dėl šių lūkesčių daugelis krikščionių mano, kad jie nuvilia Dievą arba nėra geri krikščionys, nes nelaimėjo daug žmonių Jėzui.

 

Tačiau... kai palyginsime šiuolaikinio surinkimo kultūros pastangas evangelizacijai ir palyginsime tai su tuo, ką iš tikrųjų sako Naujasis Testamentas, pamatysime didžiulį skirtumą. Nors Viešpats priima žmogų, nesvarbu, kaip jis ateina pas Jį, Šventajame Rašte aprašoma, kaip ankstyvasis surinkimas taip greitai laimėjo tiek daug žmonių Viešpačiui.

 

Grynai analitiniu pagrindu visi tie kruzeidai ir evangelizacija apgailėtinai nepakeitė tautų, visuomenių ir kultūrų.

 

Pirmasis skirtumas: Jėzus niekada nesakė, kad žmonės turėtų atgimti iš naujo.

 

Mūsų kultūra yra apie tai, kad žmonės „atgimtų iš naujo“. Jėzus to nemokė. Jono 3:3, privačiame naktinio susitikimo tarp Jėzaus ir Nikodemo metu, Jėzus jam pasakė, kad žmogus turi atgimti iš naujo, kad pamatytų Dievo karalystę. Tai yra teiginys apie tai, kas nutinka žmogaus dvasiai, kai ją atkuria Šventoji Dvasia. Tai niekada nebuvo evangelizacijos metodas. Jėzus niekada neliepė mokiniams atgimti iš naujo. Jis niekada neįtraukė termino „atgimti iš naujo“ į jokią viešą žinią.

 

Evangelizacija tapo žmonių skaičiavimu, rankų pakėlimu, dažniausiai vykstančiu beasmenėse auditorijose, stadionuose ar net palapinėse, o vienintelis dėmesys skiriamas tam, kad pamatytumėte tas rankas, pakeltas už Jėzų. Nėra jokio ryšio, tik žmonių skaičiavimas. Ar galite įsivaizduoti Jėzų tai darant tarp 5000, kai Jis padaugino kepalus ir žuvis? Ar galite įsivaizduoti laiką po stebuklo, kai Jis jiems pasakys: „Visi nulenks galvas ir užmerks akis, kad pamatytų, kas tiki, jog aš esu Mesijas?“ Žinoma, ne. Jo kultūra ir šiuolaikinio surinkimo kultūra yra du labai skirtingi dalykai. Tad kodėl gi nepriderinus savo įsitikinimų prie Jo kultūros, užuot bandę Jį įsprausti į savo kultūrą?

 

Mato 28:19-20 Jis pasakė štai ką:

 

„Eikite į visą pasaulį... mokydami juos laikytis visko, ką esu jums įsakęs.“ Žodis „laikytis“ čia reiškia stebėti ir daryti. Jėzaus evangelizacijos idėja yra mokyti žmones daryti tai, ką Jis mums įsakė, stebint mus. Jis nesakė bandyti priversti juos priimti sprendimą už Jį. Jis sakė mokyti juos laikytis ir vykdyti tai, ką aš jums įsakiau.

 

Graikiškas žodis, išverstas „laikytis“, yra „tereo“ iš žodžio „teros“, reiškiančio „žiūrėti“. Tuo metu jis buvo vartojamas kaip „saugoti, stebėti stebint“. Mes stebime tai, ką Jėzus mums sakė, ir gyvename pagal tai. Jie stebi mus, kad gyventume taip, kaip Jėzus liepė gyventi. Stebėdami mus, jie mokosi iš Jėzaus ir nori Jo savo gyvenime. Mokykite juos laikytis visko, ką esu jums įsakęs.

 

Savo lūpomis Jį šloviname, savo gyvenimu Jį išpažįstame.

 

Didysis pavedimas yra įsakymas būti pakankamai arti žmonių, kad jie galėtų stebėti mus darant tai, ko mus mokė Jėzus.

 

Norint atvesti žmones pas Kristų, reikia su jais užmegzti ryšį. Pranešama, kad tik 5 % tų, kurie Billy Grahamo kruzeiduose  priėmė sprendimą dėl Jėzaus, po metų vaikščiojo su Viešpačiu.* Jėzus liepė mokyti žmones leisdamas jiems „stebėti mus“, kai paklūstame tam, ką Jis mums liepė. *Mokytojo kelias; Ray Comfort.

 

Jau daugelį metų sakau: „Kiekvienas gali sakyti, kad yra krikščionis, bet Tėvas taip sugalvojo, kad teisumas įrodomas per santykių sistemą.“ Mes mylime Tėvą vertikaliai, o iš mūsų vaikščiojimo su Dievu dinamikos vertikaliai tas Gyvenimas teka horizontaliai kitų link. Taigi mes mylime Viešpatį visa širdimi, protu ir jėgomis ir (todėl) mylime savo artimą kaip save patį.

 

Naujasis Testamentas atskleidžia santykių sferas, kaip evangelija plito:

 

Jono 1:40-42 Andriejus supažindino savo brolį Petrą su Jėzumi. Šeima.

 

Pilypas buvo iš to paties miesto, Betsaidos, kaip ir Andriejus su Petru, Jono 1:43-44. Kaimynai.

 

Pilypas turėjo draugą Natanaelį, kurį supažindino su Jėzumi. Jono 1:45-51. Draugai.

 

Petras, Jokūbas ir Jonas buvo žvejybos verslo partneriai, Luko 5:10. Bendradarbiai.

 

Tas, kuris dar nepažįsta Jėzaus, bet pažįsta ir priima tave, o vėliau įtiki per tavo santykius, Luko 10:2-9. Ramybės žmogus.

 

Per Sekmines 3000 žmonių atėjo pas Viešpatį iš smalsumo išgirsti 120 kalbančių kalbomis. Tačiau tai nebuvo organizuotas žmonių stadionas. Nieko panašaus nematome per likusius 30 metų, aprašytų Apaštalų darbų knygoje. Nematome jokio Naujojo Testamento laiško, kuriame būtų nurodyta rengti masinius susirinkimus. Matome tik tas 5 pagrindines santykių sferas. ŠTAI kaip Evangelija plito Europoje pirmajame amžiuje.

 

Ir kaip greitai Evangelija plito tose 5 santykių sferose?

 

1 Tesalonikiečiams 1:8: „Iš jūsų sklido Dievo žodis...“ ne tik Makedonijoje (šiaurės Graikijoje) ir Achajoje (pietų Graikijoje), bet ir visur kitur jūsų tikėjimas Dievu yra paplitęs. tad mums nereikia nieko kalbėti.“

 

Pauliaus laiškas bažnyčiai Graikijos mieste Tesalonikoje yra vienas iš ankstyviausių jo laiškų, parašytas 50-aisiais metais, maždaug 20 metų po Sekminių, tačiau Evangelija jau buvo išplitusi nuo 120-ųjų Sekminių Jeruzalėje iki Graikijos tautos užpildymo. Žodis, išverstas „skambėjo“, yra „execheo“, ir galite pamatyti šakninį žodį „echo“. Tai reiškia „skleisti garsą“, o priekyje esantis „ex“ reiškia „garsas išeina arba garsas sklinda“. Jie tikrai atkartojo Jėzaus mokymus, o kiti stebėjo jų kelią su Viešpačiu santykiuose.

 

Romiečiams 1:8 ir 16:19: „Pirmiausia dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, kad apie jūsų tikėjimą kalbama visame pasaulyje.“ „Nes jūsų klusnumas žinomas visiems.“

 

Pauliaus laiškas mokiniams Romoje buvo parašytas Korinte 55 ar 56 metais, maždaug 25 metus po Sekminių ir Praėjus 5 metams po jo komentarų tesalonikiečiams apie Evangeliją Graikijoje. Po 20 metų visa Graikijos tauta išgirdo. Per dar 5 metus Romoje atsirado tiek tikinčiųjų, kad jų tikėjimas buvo žinomas „visame pasaulyje“. Evangelija neplito užpildydama stadionus ir skelbdama Evangeliją, prašydami pakelti rankas ir ateiti į aikštę pasimelsti. Ji plito per santykius. TAI yra NT evangelizacija.

 

Filipiečiams 4:22 – Jus sveikina visi šventieji, ypač Cezario namiškiai.

 

Kolosiečiams 1:4–6 – „Kadangi girdime apie jūsų tikėjimą Kristumi Jėzumi ir apie meilę, kurią jaučiate visiems šventiesiems... Evangelija duoda vaisių ir auga visame pasaulyje, kaip ir tarp jūsų nuo tos dienos, kai ją išgirdote ir tiesoje pažinote Dievo malonę.“

 

Šie 2 laiškai buvo „kalėjimo laiškų“* dalis, parašyti apie 64 metus, kai Paulius buvo kalėjime. *Efeziečiams, Filipiečiams, Kolosiečiams, Filemonui. Per 30 metų po Sekminių Evangelija išplito net Cezario namiškiuose. Nuostabu. Jie visi rinkdavosi namuose, o ne pastatuose, vadinamuose „surinkimais“, ir šios 5 santykių sferos yra tai, kaip buvo vykdoma evangelizacija. Žmonės stebėjo krikščionis. ir norėjo to, ką turėjo.

 

Jei svarstėte, ką auditorinio surinkimo kultūra daro ne taip, tai ir rasite. Kadangi auditorijos surinkimo modelis yra susirinkimai dideliame steriliame ir neutraliame pastate, santykiais pagrįsto tikėjimo elementai yra pašalinti. Kiekvienas kuria pagal savo rūšį, o tai reiškia, kad kai surinkimas renkasi dideliame pastate, ji mano, kad evangelizacija laikosi to paties modelio – suburti dideles grupes ir joms pamokslauti.

 

Šiuolaikinio pastoriaus pasaulinio atgimimo idėja reiškia daugiau pamaldų, didesnius pastatus, besiplečiančią bendruomenę. Tai, ką Jėzus pasakė Mato 24:14 apie tai, kad Evangelija bus skelbiama visame pasaulyje, kol ateis galas, buvo Jo laikų kontekste, kai jis susitikinėjo namuose, lauke, mažose grupėse, su šeima, draugais, kaimynais, bendradarbiais ir taikos žmogumi. Kitą savaitę panagrinėsime, kaip Paulius dalijosi Evangelija ir evangelisto tarnyste, kaip Biblija apibrėžia šią tarnystės dovaną, o tai labai atveria akis.

 

Iki tol, laiminu,

 

John Fenn

 

Apie apaštalus

 About Apostles 25/04/26

 

Sveikinu visus,



 Kadangi tiek daug žmonių save vadina apaštalais ar pranašais, atrodė naudinga šioje paskutinėje Savaitės Minčių serijos dalyje pasidalyti tuo, ką sako Biblija, o

ne kažkieno vizitine kortelė ar titulas, kurį jie deda prieš savo vardą.

 

Pradinis kontekstas

 

Mūsų laikais „penkeriopos tarnystės dovanos“ yra daiktavardžiai: apaštalas, pranašas, mokytojas, pastorius, evangelistas. Tačiau šie žodžiai yra graikiški žodžiai, transliteruoti į anglų kalbą. Tai reiškia, kad Biblijos vertėjai paėmė veiksmo žodžius, šiuo atveju „siųstasis“ arba „apostolos“, ir nusprendė, kad užuot apsistoję ties „siųstasis“, jie pavertė apaštalą anglišku daiktavardžiu apaštalas. Jie taip pat „tą, kuris pranašauja“, pavertė pranašu, „tą, kuris skelbia tiesą“, – mokytoju, „tą, kuris gano avis“, – pastoriumi, o „tą, kuris skelbia gerąją naujieną“, – evangelistu. Taip šie veiksmo žodžiai tapo daiktavardžiais, kurie puikiai įsiliejo į daugiau nei prieš 400+ metų egzistavusią auditorinio surinkimo kultūros hierarchiją.

 

Jie tą patį padarė su žodžiu „vyskupas“, kuris yra „episkopos“, reiškiančiu „tas, kuris prižiūri“. Apsvarstykite 1 Timotiejui 3:1 Karaliaus Jokūbo anglų kalba, o tada tikrąją graikų kalbą:

 

KJV: „Tiesus posakis: jei kas trokšta vyskupo pareigų, trokšta gero darbo.“

 

Graikų kalba: „Patikimas posakis: jei kas trokšta prižiūrėtojo pareigų, trokšta gražaus darbo.“

 

Taip pat apsvarstykite žodį „diakonas“ graikų kalboje „diakonia“, reiškiantį „tarnavimas“ arba „tarnauti“. Jie „tas, kuris tarnauja“, pavertė surinkime pareigybe, vadinama „diakonu“. Vertėjai mums labai pakenkė, paversdami šiuos veiksmo žodžius žodžiais, kurie per amžius tapo daiktavardžiais, nors tai gerai tarnavo pagrindinei denominacijos hierarchijai. Štai Romiečiams 11:13, pirmiausia Karaliaus Jokūbo versijoje, o vėliau graikų kalba, kad pamatytume, kaip pasikeitė reikšmė:

 

Karaliaus Jokūbo versija: „Jums kalbu pagonims. Kadangi esu pagonių apaštalas, aš išaukštinu savo tarnystę.“

 

Graikų kalba: „Jums dabar kalbu pagonims: iš tiesų esu siųstas jums tarnauti ir didžiuojuosi savo tarnyste (jums).“

 

Šiuolaikinėje auditorinėje bažnyčioje atrodytų, kad apaštalas yra daiktavardis, titulas. Taip pat atrodytų, kad būti apaštalu ar vyskupu (prižiūrėtoju) yra pareigos, nors iš tikrųjų graikiškas žodis yra „tarnystė“. Naujojo Testamento realybėse nėra tokio dalyko kaip „pareigos“ – ar tai būtų pastorius, ar apaštalas, užtarėjas, ar pranašas – yra žodis „tarnystė“ (diakonia).

 

Kas apibūdina apaštalą?

 

Atminkite, kad visą Naująjį Testamentą parašė šie pasiųstieji žmonėms namų surinkimuose.

 

Pirmiausia, pirminis apaštalo kontekstas yra tas, kad jie įkuria namų surinkimus. Jie padeda mokinystės procese per santykius su šeima, draugais, kaimynais ir bendradarbiais. Tai yra 4 pagrindinės santykių sferos, minimos NT. Penktoji būtų „ramybės žmogus“, kuris jus pažįsta, priima jus, bet dar nepažįsta Viešpaties.

 

Antra, Jėzus pasirodė jiems, kad duotų jiems užduotį. 1 Korintiečiams 9:1:

 

„Argi aš nesu laisvas?“ Argi aš nesu siųstasis (apaštalas)? Argi aš nemačiau Viešpaties? Argi jūs ne mano darbas Viešpatyje?“ Teiginys, kad jis laisvas, yra nuoroda į ankstesnį skyrių, kuriame jis aptarė laisvę valgyti, ką nori, čia teigdamas, kad jis praktikuoja tai, ko moko. Atkreipkite dėmesį, kad jis teigia esąs siųstasis (apaštalas), jis matė Viešpatį, o jie, korintiečiai, yra jo darbas Viešpatyje. Taip pat atkreipkite dėmesį, kad Paulius matė Viešpatį taip, kaip aš ar kiti – po Jo įžengimo Dvasioje. Tačiau tai vis tiek reiškia Viešpaties matymą, kaip parodyta šioje eilutėje; tai buvo dalis Pauliaus, kaip apaštalo, patikimumo; jis matė Viešpatį.

 

Trečia, jų paskyrimas skirtas konkrečiai grupei ar užduočiai. Rašydamas korintiečiams 1 Korintiečiams 9:2:

 

„Jei kitiems nesu siųstasis (apaštalas), tai jums esu, nes jūs esate mano siųstumo (apaštalystės) antspaudas.“ Jis nebuvo apaštalas visiems, tik konkrečiai grupei.

 

Galatams 2:9 Paulius rašė, kad Petras, Jokūbas ir Jonas „patyrė malonę“ jame ir... Barnabą ir ištiesė jiems bendrystės ranką, sutikdamas, kad jų tarnystė skirta žydams, o Paulius ir Barnabas buvo pasiųsti pas pagonis. Apaštalų darbų 9:15, kai Viešpats pasirodė Pauliui kelyje į Damaską, Jis konkrečiai pasakė, kad siunčia jį pas pagonis (ne žydus). Tai rodo, kad apaštalavimas turi konkrečią žmonių grupę ir kartu su jai taikomus apribojimus.

 

Kai Viešpats aplankė mane 2001 m. lapkričio 4 d. ir uždėjo ant manęs rankas, Jis pasakė: „Tu dirbi apaštalo darbą, o dabar aš uždedu ant tavęs rankas kaip apaštalui šiai užduočiai: noriu, kad tu įkurtum namų surinkimą ir namų surinkimų tinklą ir jį sutvarkytum taip, kad būtų lengviau kurti namų surinkimus visame pasaulyje.“ Mano, kaip  „siųstojo“ užduotis apsiriboja namų surinkimais, bet yra pasaulinė. Nesu siųstas kaip apaštalas auditorinėms bažnyčioms(surinkimams), nors jose laisvai ir laimingai tarnauju. Man nebuvo paskirta konkreti žmonių grupė, nes Jis pasakė „visame pasaulyje“. Mano apaštalystės ribos yra skirtos tiems, kurie tarnauja namuose. Aš mokau visų labui. Esu visiems regėtojas, pastorius ir prižiūriu mūsų CWOWI grupę, o mano apaštalystė skirta tik CWOWI. Todėl dirbu kartu su kitais, turinčiais skirtingus pašaukimus, visi esame toje pačioje komandoje ir padedame, kai prašoma.

 

Kai Jis pasakė: „Jūs dirbate apaštalo darbą“, Jis turėjo omenyje mane, mokau ir lankausi bažnyčiose, mokydamas ir konsultuodamas pastorius ir Biblijos mokyklų vadovus visais klausimais – nuo ​​jų asmeninių problemų ir konfliktų iki to, kaip sustiprinti gerą jų tarnystės poveikį žmonėms. Aš dariau tai, ką daro ir apaštalai, bet iki tol nebuvau apaštalas (siųstas). Manau, kad daugelis, kurie dirba apaštalo darbą, bet nėra apaštalai, save vadina apaštalais. Tačiau jie nekuria namų surinkimų, jie nėra skaidrūs, ir santykiuose, kurie yra to dalis, Jėzus jiems nepasirodė, kad uždėtų ant jų rankas, kad atliktų konkrečią užduotį grupei ar užduotį. Tačiau kadangi jie atlieka dalį to, ką daro apaštalas, auditorinės bažnyčios kultūra pasiduoda titulams ir daiktavardžiams bei gerbia tuos neteisingai įvardytus.

 

Paauglystėje Tėvas man pasakė, kad pašaukė mane būti regėtoju. Paauglystėje pradėjau mokyti ir tai yra viena iš pagrindinių, jei ne pati pagrindinė, dovana. Visada turėjau „pastoriaus širdį“, rūpinausi Dievo žmonėmis, kad juos vesčiau mokinystės procese. Mano, kaip apaštalo, paskyrimas buvo pridėtas 2001 m., tačiau tai yra konkreti užduotis. Ji paremta jau esamomis regėtojo, mokytojo, pastoriaus dovanomis. Jos skirtos visiems, bet mano apaštalystė skirta tik namų surinkimui (bažnyčiai ) ir tiems, kurie priklauso CWOWI tinklui. Petras, Jokūbas ir Jonas žinojo, kad jie yra apaštalai (siųstieji) žydams, Paulius ir Barnabas žinojo, kad jie yra pasiųsti pagonims. Paskyrimas, to paskyrimo ribos aiškiai matomos.

 

Ketvirta, apaštalo tarnystėje yra ženklų ir stebuklų, kaip teigiama 2 Korintiečiams 12:12: „Iš tiesų siųstojo (apaštalo) ženklai buvo demonstruojami tarp jūsų su visu kantrybe ir ištverme, ženklais, stebuklais ir galingais darbais.“ Nors savo tarnystėje esu patyręs dramatiškų stebuklų ir išgydymų, aprašytų ir evangelijose – luoši vaikščioja, kurtieji girdi, aklieji išgydomi ir dar daugiau, apie juos nekalbu, kad žmonės nematytų manęs, o ne Viešpaties.

 

Tačiau kartą Jam pasakiau, kad norėčiau matyti daugiau tokių dramatiškų išgydymų, ir Jo atsakymas mane nustebino: „Kodėl, tavo manymu, aš taip dažnai lankausi pas tave tavo susirinkimuose ir atveriu tokiam daugeliui žmonių akis, kad jie mane pamatytų arba žinotų, jog esu tarp jų? Tai taip pat yra ženklų ir stebuklų dalis.“ Taigi buvau pataisytas ir nuo to laiko apie tai neužsiminiau. Buvo tiek daug kartų, kai galbūt 6 ar daugiau žmonių pamatė Viešpatį tarp mūsų, kai Jis vaikšto aplinkui ir kalbėjo su žmonėmis, kai kurie Jį matė, o kai kurie tiesiog jautė Jį tiesiai priešais save arba savo dvasioje jautė Jo apkabinimą ar ranką ant savo dvasios peties. Paprastai keli žmonės turėjo vizijas, pamatė angelus arba šlovės debesį arba buvo paimti Dvasioje su Viešpačiu. Nuolat jaučiuosi nuolankiai ir stebiuosi, kad Jis tai daro, dažniausiai mūsų pamaldų metu mūsų konferencijose.

 

Prieš daugelį metų buvo laikas, kai buvo populiaru vadintis apaštalu. Kai kurie netgi reikalavo, kad pastoriai mokėtų dešimtinę jiems asmeniškai, o jų surinkimas – kad dešimtinę mokėtų jų tarnystei, taip praturtėdami per šią manipuliaciją. Tegul Viešpats pasigaili jų sielų. Nei Paulius, nei joks kitas apaštalas nereikalavo dešimtinės ar kitos finansinės paramos; Paulius tikėjosi, kad žmonės bendrauja su Kristumi juose ir aukoja tiems, kurie juos mokė, bet niekada nebuvo reikalavimo, todėl labai mažai kalbu apie pinigus. Be to, apaštalai turėjo ryšių, kaip atskleidžia Pauliaus laiškas apie jo keliones į su juo susijusius (namų) surinkimus – Romoje, Korinte, Efeze, Galatijos regione, Filipuose, Kolosuose ir Tesalonikuose. Jis rašė romiečiams, kad nori patekti į Ispaniją, bet nėra tikras, ar jam pavyks ten nuvykti. Jis nenorėjo kištis į kažkieno kito darbą, kaip teigiama 2 Korintiečiams 10:12-15: „Mes apsiribosime ta tarnystės sritimi, kurią Viešpats mums paskyrė, įskaitant ir jus...“

 

Taigi, Biblijos apaštalo apibrėžimo santrauka: Jie padeda mokinystės procese per santykius ir namų susirinkimuose. Viešpats jiems pasirodė, kad duotų konkrečią užduotį, kuriai jie „yra pasiųsti“. Jų užduotis skirta konkrečiai užduočiai ar žmonių grupei. Jų tarnystę lydi ženklai ir stebuklai.

 

Ir aš esu dėkingas visiems, kurie skaitote šiuos savaitės mintis ir mėnesinius naujienlaiškius. Laukiu dienos, kai galėsime pasveikinti vienas kitą veidas į veidą . Nauja tema kitą savaitę, iki tol – laiminu!

 

John Fenn

2026 m. balandžio mėn. naujienlaiškis

 April 2026 Newsletter

Sveikinu visus,

Visa mūsų šeima yra labai dėkinga už daugybę atvirukų, žinučių, el. laiškų, raštelių ir finansinių dovanų, kurias taip gausiai  mums atsiuntėte šiuo metu.

Jautėme jūsų maldų palaikymą, o finansinės aukos labai padėjo padengti labai brangias išlaidas, reikalingas žmogaus palaikų pargabenimui namo į JAV iš kito pasaulio krašto. Žodžiais neįmanoma perteikti, kaip mes jums esame dėkingi! Rašant šiuos žodžius, Jasono laidotuvės numatytos balandžio 17 d. Nors žinome, kad jis yra danguje, mums reikia, kad šeima susirinktų ir palaidotų jį su karine pagarba. Dėkojame už jūsų maldas!

Daugelis klausė apie Chrisą ir aš jums už tai dėkoju. Chrisui protiškai yra apie 4 metai, jis dar vaikas 46 metų vyro kūne. Viešpats tikrai juo rūpinasi, nors jis dar iki galo nesuprato, kad Jasonas yra danguje. Pavyzdžiui, praėjusį penktadienį, per jo savaitinį penktadienio/šeštadienio vizitą į namus, apie 11 val. ryto, matėme didelį verslo klasės reaktyvinį lėktuvą, praskrendantį virš mūsų ir besileidžiantį Grove, Oklahomos oro uoste.

Vėliau tą pačią popietę, apie 15 val., pajutau norą nuvažiuoti į oro uostą ir pažiūrėti, ar galėtume jį apžiūrėti. Grove oro uostas yra mažas, ir, žinoma, mums pavyko pastatyti automobilį kitoje tvoros pusėje, nei stovėjo lėktuvas. Po kelių minučių sustojo automobilis, iš jo išlipo du žmonės, nuėjo prie lėktuvo ir įlipo. Vos po kelių minučių užsivedė varikliai, lėktuvas nuriedėjo ant pakilimo tako ir pakilo – Chrisas buvo LABAI sužavėtas. Jis pasakė: „Taip, Viešpats tiesiog myli reaktyvinius lėktuvus.“ Jis norėjo paskambinti Jasonui ir Brianui, kad papasakotų jiems apie lėktuvą, ir, žinoma, pasakyti Brianui,  nebuvo problema. Tačiau likusią dienos dalį jis daug kartų kartojo: „Turime paskambinti Jasonui.“ Ir aš vis turėjau jam sakyti, kad negalime paskambinti Jasonui, nes Jasonas mirė ir dabar yra danguje. Jis kalbėjo apie lėktuvą iki vidurnakčio.

Prieš užmigdamas jis dar kartą paprašė paskambinti Džeisonui, bet galiausiai tyliai sau tarė: „Tu negali, Krisai, Džeisonas dabar gyvena danguje.“ Manome, kad jis pradeda suprasti. Prašau melstis.

Tikiu, kad Viešpats stebi kiekvieną iš mūsų taip pat, kaip stebi Krisą, mūsų lygmeniu, atsižvelgiant į mūsų gyvenimo įvykius, nes turime laukti Jo įsitraukimo ir buvimo. Kriso vaikiškas tikėjimas, kad Viešpats tiesiog myli lėktuvus ir todėl sutvarko mūsų žingsnius, kad galėtume patirti tai praėjusią savaitę, yra tai, ko siekiu kiekvieną dieną. Ieškau Jo įsitraukimo, Jo sutvarkytos mano dienos ir išsiugdžiau įprotį reikšti savo dėkingumą už kiekvieną „sutapimą“. Būkite dėkingi. Ugdykite požiūrį, kuris pirmiausia žvelgia į tai, koks būtų aukštesnis Tėvo tikslas visame kame, ir dėkokite.

Tulsos konferencija

Tai svarbus susibūrimas dvasiškai kalbant, kai Viešpats man pasako kai kuriuos konkrečius dalykus. Pagalvokite ir melskitės, gal galėsite  prisijungte prie mūsų.

Irano karas

Po poros savaičių (gegužės 1–3 d.) mūsų konferencijoje Nyderlanduose papasakosiu daugiau apie pranašystes, nes dalis to bus susiję su Europa, bet kai kuriais dalykais pasidalinsiu čia. Šie veiksmai prieš Iraną yra Ezechielio 38–39 karo paruošimo dalis. Naudojant modernius Ezechielio įvardytų tautų pavadinimus, tame kare bus Rusija, Turkija ir Iranas, puolantys Izraelį ir jo sąjungininkus.

Ezechielio 39:12 sakoma, kad Izraeliui prireiks 7 mėnesių palaidoti žuvusių priešo kūnus, o tai rodo, kad atakoje dalyvaus daugybė pėsčiųjų kareivių. Ezechielio 38:9 ir 16, regis, minimas oro karas, šiandien vykdomas dronais, nes 38:16 sakoma, kad jie bus „kaip debesis, dengiantis žemę“. Dabartiniai veiksmai prieš Iraną kartu su dronų naudojimu Rusijos ir Ukrainos kare sudaro pagrindą būsimam išpuoliui prieš Izraelį, naudojant žmonių jėgą ir dronus.

Ezechielio 38:11 sakoma, kad išpuolis bus nukreiptas prieš ramiai ir taikiai gyvenantį Izraelį, teigiant, kad jie puola Izraelį: „neaptvertų kaimų žemę tų, kurie ramiai ten gyvena“. Tai rodo, kad šių veiksmų prieš Iraną rezultatas bus vietinė taika Izraelyje – stebėkite žiniasklaidoje apie derybas su Libanu. Atsižvelgiant į tai, ką Ezechielis sako apie būsimą išpuolį prieš Izraelį kaip sausumos invaziją, kai (matyt) bus sunaikinta dauguma Irano tolimojo nuotolio raketų pajėgumų, tikėkitės taikos Izraelyje arba „poilsio“, kaip tai vadina Ezechielis. Įdomu tai, kad Ezechielis teigia, jog Izraelyje bus vietinė taika, o išorėje vyksta sąmokslas į jį įsiveržti su didžiuliu kareivių (ir galbūt dronų) skaičiumi.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad armijai įsiveržus, 38:19-22 sakoma, jog toje vietovėje tuo metu įvyks didžiulis žemės drebėjimas ir „smarkus lietus, kruša, ugnis ir siera“, kurie išmuš dronus ir supainios daugiakalbę armiją. Akivaizdu, kad iki to ko tai įvyks dar turime  laiko, todėl atmeskite kitaip pranašaujančiųjų žodžius.

KWOWI

Daugelis vaikų, kuriuos pastaraisiais metais rėmė rėmėjai, užauga ir nori stoti į profesinę mokyklą ar universitetą. Mokestis už mokslą per semestrą. Universiteto lygmeniu ji svyruoja nuo kelių šimtų dolerių iki 1000 JAV dolerių ar daugiau. Niekam apie tai neminėjome, nors CWOWI ir KWOWI iš nenurodytų aukų apmokėjo kelių studentų studijų mokestį ir knygas.

Nenorime pradėti visiškai naujo rėmimo lygio, bet esame atviri priimti bendras aukas, pažymėtas „švietimas“, kurios bus naudojamos studentams padėti individualiai, prireikus. Iki šiol mūsų vadovai Kenijoje atrinko studentus, kurie teigia norintys tęsti studijas profesinėje mokykloje ar universitete, ir pateikė mums rekomendacijas, manydami, kad tiems studentams pasiseks. Jei norite padėti su švietimu, pažymėkite savo auką KWOWI užrašu. Šiuo metu padedame vienam studentui, kurio specialybė yra žemės ūkis, ir kitam, kurio specialybė yra inžinerija, kiek pamenu. Dar pora, kuriems padedame, stoja į profesines mokyklas – kad susidarytumėte vaizdą, kam šiuo metu padedame iš nenurodytų lėšų. Ačiū! Išsilavinimas ir darbo įgūdžiai padeda šiems studentams ekonomiškai, o dalis jų sugrįš ir jų šeimoms, todėl poveikis vos vienam studentui yra didžiulis.

Pabaigai

Balandžio 27–gegužės 6 d. dalyvausime mūsų konferencijoje Nyderlanduose. Dėkojame už jūsų maldas. Prašome apsvarstyti galimybę atvykti į mūsų konferenciją Tulsoje spalio mėnesį, ji bus dvasiškai turtinga daugeliu atžvilgių. KWOWI vaikai yra nuostabūs, tikiuosi, kad taip pat peržvelgsite mūsų internetinį naujienlaiškį, kuriame rasite daugiau informacijos. Turime galimybių padėti padengti profesinių mokyklų ir kolegijų išlaidas kai kuriems mūsų vaikams, kurie su mumis mokosi pakankamai ilgai, kad baigtų žemesnio lygio mokyklas – mums reikia jūsų paramos, jei esate taip vedami. Yra dar daugiau, bet norime labai padėkoti už jūsų meilę ir paramą mūsų šeimai!

John ir Barb, Brian ir Amy

Sveikinu visus,

 

Visa mūsų šeima yra labai dėkinga už daugybę atvirukų, žinučių, el. laiškų, raštelių ir finansinių dovanų, kurias taip gausiai  mums atsiuntėte šiuo metu. Jautėme jūsų maldų palaikymą, o finansinės aukos labai padėjo padengti labai brangias išlaidas, reikalingas žmogaus palaikų pargabenimui namo į JAV iš kito pasaulio krašto. Žodžiais neįmanoma perteikti, kaip mes jums esame dėkingi! Rašant šiuos žodžius, Jasono laidotuvės numatytos balandžio 17 d. Nors žinome, kad jis yra danguje, mums reikia, kad šeima susirinktų ir palaidotų jį su karine pagarba. Dėkojame už jūsų maldas!

 

Daugelis klausė apie Chrisą ir aš jums už tai dėkoju. Chrisui protiškai yra apie 4 metai, jis dar vaikas 46 metų vyro kūne. Viešpats tikrai juo rūpinasi, nors jis dar iki galo nesuprato, kad Jasonas yra danguje. Pavyzdžiui, praėjusį penktadienį, per jo savaitinį penktadienio/šeštadienio vizitą į namus, apie 11 val. ryto, matėme didelį verslo klasės reaktyvinį lėktuvą, praskrendantį virš mūsų ir besileidžiantį Grove, Oklahomos oro uoste.

 

Vėliau tą pačią popietę, apie 15 val., pajutau norą nuvažiuoti į oro uostą ir pažiūrėti, ar galėtume jį apžiūrėti. Grove oro uostas yra mažas, ir, žinoma, mums pavyko pastatyti automobilį kitoje tvoros pusėje, nei stovėjo lėktuvas. Po kelių minučių sustojo automobilis, iš jo išlipo du žmonės, nuėjo prie lėktuvo ir įlipo. Vos po kelių minučių užsivedė varikliai, lėktuvas nuriedėjo ant pakilimo tako ir pakilo – Chrisas buvo LABAI sužavėtas. Jis pasakė: „Taip, Viešpats tiesiog myli reaktyvinius lėktuvus.“ Jis norėjo paskambinti Jasonui ir Brianui, kad papasakotų jiems apie lėktuvą, ir, žinoma, pasakyti Brianui,  nebuvo problema. Tačiau likusią dienos dalį jis daug kartų kartojo: „Turime paskambinti Jasonui.“ Ir aš vis turėjau jam sakyti, kad negalime paskambinti Jasonui, nes Jasonas mirė ir dabar yra danguje. Jis kalbėjo apie lėktuvą iki vidurnakčio.

 

Prieš užmigdamas jis dar kartą paprašė paskambinti Džeisonui, bet galiausiai tyliai sau tarė: „Tu negali, Krisai, Džeisonas dabar gyvena danguje.“ Manome, kad jis pradeda suprasti. Prašau melstis.

 

Tikiu, kad Viešpats stebi kiekvieną iš mūsų taip pat, kaip stebi Krisą, mūsų lygmeniu, atsižvelgiant į mūsų gyvenimo įvykius, nes turime laukti Jo įsitraukimo ir buvimo. Kriso vaikiškas tikėjimas, kad Viešpats tiesiog myli lėktuvus ir todėl sutvarko mūsų žingsnius, kad galėtume patirti tai praėjusią savaitę, yra tai, ko siekiu kiekvieną dieną. Ieškau Jo įsitraukimo, Jo sutvarkytos mano dienos ir išsiugdžiau įprotį reikšti savo dėkingumą už kiekvieną „sutapimą“. Būkite dėkingi. Ugdykite požiūrį, kuris pirmiausia žvelgia į tai, koks būtų aukštesnis Tėvo tikslas visame kame, ir dėkokite.

 

Tulsos konferencija

 

Tai svarbus susibūrimas dvasiškai kalbant, kai Viešpats man pasako kai kuriuos konkrečius dalykus. Pagalvokite ir melskitės, gal galėsite  prisijungte prie mūsų.

 

Irano karas

 

Po poros savaičių (gegužės 1–3 d.) mūsų konferencijoje Nyderlanduose papasakosiu daugiau apie pranašystes, nes dalis to bus susiję su Europa, bet kai kuriais dalykais pasidalinsiu čia. Šie veiksmai prieš Iraną yra Ezechielio 38–39 karo paruošimo dalis. Naudojant modernius Ezechielio įvardytų tautų pavadinimus, tame kare bus Rusija, Turkija ir Iranas, puolantys Izraelį ir jo sąjungininkus.

 

Ezechielio 39:12 sakoma, kad Izraeliui prireiks 7 mėnesių palaidoti žuvusių priešo kūnus, o tai rodo, kad atakoje dalyvaus daugybė pėsčiųjų kareivių. Ezechielio 38:9 ir 16, regis, minimas oro karas, šiandien vykdomas dronais, nes 38:16 sakoma, kad jie bus „kaip debesis, dengiantis žemę“. Dabartiniai veiksmai prieš Iraną kartu su dronų naudojimu Rusijos ir Ukrainos kare sudaro pagrindą būsimam išpuoliui prieš Izraelį, naudojant žmonių jėgą ir dronus.

 

Ezechielio 38:11 sakoma, kad išpuolis bus nukreiptas prieš ramiai ir taikiai gyvenantį Izraelį, teigiant, kad jie puola Izraelį: „neaptvertų kaimų žemę tų, kurie ramiai ten gyvena“. Tai rodo, kad šių veiksmų prieš Iraną rezultatas bus vietinė taika Izraelyje – stebėkite žiniasklaidoje apie derybas su Libanu. Atsižvelgiant į tai, ką Ezechielis sako apie būsimą išpuolį prieš Izraelį kaip sausumos invaziją, kai (matyt) bus sunaikinta dauguma Irano tolimojo nuotolio raketų pajėgumų, tikėkitės taikos Izraelyje arba „poilsio“, kaip tai vadina Ezechielis. Įdomu tai, kad Ezechielis teigia, jog Izraelyje bus vietinė taika, o išorėje vyksta sąmokslas į jį įsiveržti su didžiuliu kareivių (ir galbūt dronų) skaičiumi.

 

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad armijai įsiveržus, 38:19-22 sakoma, jog toje vietovėje tuo metu įvyks didžiulis žemės drebėjimas ir „smarkus lietus, kruša, ugnis ir siera“, kurie išmuš dronus ir supainios daugiakalbę armiją. Akivaizdu, kad iki to ko tai įvyks dar turime  laiko, todėl atmeskite kitaip pranašaujančiųjų žodžius.

 

KWOWI

 

Daugelis vaikų, kuriuos pastaraisiais metais rėmė rėmėjai, užauga ir nori stoti į profesinę mokyklą ar universitetą. Mokestis už mokslą per semestrą. Universiteto lygmeniu ji svyruoja nuo kelių šimtų dolerių iki 1000 JAV dolerių ar daugiau. Niekam apie tai neminėjome, nors CWOWI ir KWOWI iš nenurodytų aukų apmokėjo kelių studentų studijų mokestį ir knygas.

 

Nenorime pradėti visiškai naujo rėmimo lygio, bet esame atviri priimti bendras aukas, pažymėtas „švietimas“, kurios bus naudojamos studentams padėti individualiai, prireikus. Iki šiol mūsų vadovai Kenijoje atrinko studentus, kurie teigia norintys tęsti studijas profesinėje mokykloje ar universitete, ir pateikė mums rekomendacijas, manydami, kad tiems studentams pasiseks. Jei norite padėti su švietimu, pažymėkite savo auką KWOWI užrašu. Šiuo metu padedame vienam studentui, kurio specialybė yra žemės ūkis, ir kitam, kurio specialybė yra inžinerija, kiek pamenu. Dar pora, kuriems padedame, stoja į profesines mokyklas – kad susidarytumėte vaizdą, kam šiuo metu padedame iš nenurodytų lėšų. Ačiū! Išsilavinimas ir darbo įgūdžiai padeda šiems studentams ekonomiškai, o dalis jų sugrįš ir jų šeimoms, todėl poveikis vos vienam studentui yra didžiulis.

 

Pabaigai

 

Balandžio 27–gegužės 6 d. dalyvausime mūsų konferencijoje Nyderlanduose. Dėkojame už jūsų maldas. Prašome apsvarstyti galimybę atvykti į mūsų konferenciją Tulsoje spalio mėnesį, ji bus dvasiškai turtinga daugeliu atžvilgių. KWOWI vaikai yra nuostabūs, tikiuosi, kad taip pat peržvelgsite mūsų internetinį naujienlaiškį, kuriame rasite daugiau informacijos. Turime galimybių padėti padengti profesinių mokyklų ir kolegijų išlaidas kai kuriems mūsų vaikams, kurie su mumis mokosi pakankamai ilgai, kad baigtų žemesnio lygio mokyklas – mums reikia jūsų paramos, jei esate taip vedami. Yra dar daugiau, bet norime labai padėkoti už jūsų meilę ir paramą mūsų šeimai!

 

John ir Barb, Brian ir Amy

Regėtojai, pranašai ir asmeninės pranašystės #3 iš 3

 Seers, Prophets & Personal Prophecy #3 of 3

 

Sveikinu visus, 

 Kas yra regėtojas? Kas yra pranašas?

 Tai mums sakoma 1 Samuelio 9:9: „...tas, kuris anksčiau buvo vadinamas regėtoju, dabar vadinamas pranašu.“

 Regėtojams/pranašams suteikiama dovana retkarčiais matyti Viešpaties karalystę, kai to reikia pagal Viešpaties valią. 11 Samuelio 3 skyriuje Viešpats pašaukė Samuelį vardu: „Samueli, Samueli“, o jaunas berniukas pamanė, kad jį šaukia kunigas Elis. Eliui pasakius, kad tai Viešpats, 10 eilutėje rašoma: „Tada Viešpats atėjo ir atsistojo, kaip ir anksčiau, ir tarė: „Samueli, Samueli.“ 15 eilutėje sakoma, kad Samuelis bijojo papasakoti Eliui Viešpaties regėjimą. 21 eilutėje sakoma, kad nuo to momento Viešpats pasirodydavo Samueliui kaip Viešpaties Žodis.

 

Samuelis buvo pirmasis iš Izraelio tautos regėtojų/pranašų. Jis buvo paskutinis teisėjas. Ankstesni teisėjai buvo Debora, Gideonas, Samsonas ir kiti. Samuelis buvo paskutinis teisėjas ir pirmasis naujosios Izraelio tautos regėtojas/pranašas. Jis paskyrė Saulių jų pirmuoju karaliumi. Jis paruošė dirvą visiems Izraelio pranašams, kurie sekė paskui jį, nes Viešpats jiems pasirodė ir kaip „Viešpaties Žodis“.

 

Tačiau regėtojus ne tik aplanko Viešpats, jų dovana matyti Viešpaties karalystę taip pat parodoma Eliziejaus tarnystėje, kaip matyti 2 Karalių 6:13-17. Eliziejus ir jo padėjėjas buvo mieste, kur apsupo  priešo vežimų armija, ir jo padėjėjas labai išsigando. Eliziejus meldėsi, kad Viešpats atvertų ir jo akis, kad pamatytų tai, ką jis matė, tai yra angelų armiją, taip pat juos supančią. Eliziejus matė angelų buvimo sritį, taip pat ir karaliaus armiją gamtinėje srityje, kuri supo  miestą.

 

Kai buvau paauglys, 16 ar 17 metų, Tėvas man pasakė, kad pašaukė mane būti regėtoju, vartodamas šį terminą, ir tai buvo mano pašaukimas prieš mokytojo, pastoriaus ir apaštalo pašaukimą. (Kitą savaitę – apaštalo ir jo tarnystės apibrėžimas) Man dažniausiai taip nutinka, tarsi dviejų dimensijų perdanga, plačiai atmerktomis akimis matau gamtinę sritį ir Viešpaties sritį.

 

Kas apibūdina Naujojo Testamento regėtoją/pranašą?

 

Pamatas, ant kurio statome, yra  Efeziečiams 3:1-6, kur iš dalies sakoma: „Kad apreikštų paslaptį..., kuri buvo paslėpta per amžius ir kartas, o dabar apreiškiama Jo šventųjų apaštalų ir pranašų per Dvasią; Kad pagonys bus bendrapaveldėtojai, to paties kūno nariai ir kartu dalyvaus Kristaus Evangelijos pažade.“

 

Tai mums sako, kad pirmoji apaštalų ir pranašų funkcija yra dalytis Viešpaties apreiškimu apie malonę, suteiktą (mums) ne žydams. Štai kodėl pranašai ir mokytojai yra glaudžiai susiję, kaip matyti Apaštalų darbų 13: 1-3: „Ir susirinko kai kurie pranašai ir mokytojai... pasninkauti ir melstis...“ Pagrindinė pranašo funkcija yra ne skelbti pranašiškus žodžius, o dalytis apreiškimu apie Kristaus paslaptis. Mokymas ir pranašavimas yra glaudžiai susiję su apaštalais ir pranašais, nes jiems pavesta atskleisti gilesnes paslaptis apie Jėzaus darbą ir Jo kelius bei perduoti tą apreiškimą Kristaus kūnui.

 

JEI kas nors save vadina apaštalu ar pranašu, jo pagrindinė tarnystė yra mokyti ir dalytis apreiškimu apie tai, ką Jėzus padarė dėl mūsų. Jei jie neturi tų gilesnių paslapčių, jei viskas, ką jie daro, yra „pranašiški“ sapnai, regėjimai ir žodžiai – reikia suabejoti, ar jie tikrai yra pranašas (ar apaštalas).

 

Kaip . pranašaujantis skiriasi nuo  pranašo?

 

Apaštalų darbų 11:27-28 mums sakoma: „Tuo metu iš Jeruzalės į Antiochiją atvyko pranašų, ir vienas iš jų, Agabas, Dvasia  apreiškė, kad bus didelis badas...“

 

Tai rodo, kad pranašas turės pranašystės žodžius apie gamtos reiškinius, šiuo atveju – apie badą.

 

Apaštalų darbų 21:10-11 mums sakoma apie Agabą: „...jis priėjo, paėmė Pauliaus juostą, susirišo rankas ir kojas ir tarė: ‘Taip sako Šventoji Dvasia; Žmogus, kuriam priklauso šis diržas, Jeruzalėje bus apkaltintas žydų, o tada jie jį perduos pagonims (romėnams).“

 

Čia matome, kad pranašas taip pat kalba apie vyriausybių veiksmus, kartais ir apie individualius asmenis. Šiais Naujojo Testamento laikais pranašas pirmiausia mokys ir (arba) dalinsis Kristaus mumyse paslaptimis ir Jo darbu ant kryžiaus, prisikėlimu ir žengimu į dangų. Jie žvelgs į Dvasios sritį. Jie kalbės apie gamtą, vyriausybes ir individualius asmenis.

 

Palyginkite tai su Pauliaus paprastos pranašystės apibrėžimu 1 Korintiečiams 14:3: „Nes pranašas duoda žmogui žodį, kuris jį ugdo, ragina ar guodžia.“ Mes galime įžvelgti daug didesnį gylį tame, kuris vadinamas regėtoju/pranašu. Deja, kai kurie išgarsėjo manydami, kad, kadangi reguliariai pranašauja, jie yra pranašai. Pirmą kartą, kai žmogus pateikia paprastą pranašystę, tai gali būti ne kas kita, kaip pasakyti žmogui: „Jaučiu, kad Viešpats tave myli.“ Bet jei jie turi daug... patirties, jų pranašystės gali būti ilgesnės ir detalesnės– ne todėl, kad jie yra pranašai, bet todėl, kad jie yra labiau patyrę šios dovanos srityje. Kai kurie manė, kad jie yra pranašai, nes reguliariai pranašauja paprastąsias pranašystes – bet iš tikrųjų jie tiesiog yra labiau patyrę šios dovanos srityje.

 

Taip pat atminkite, kad kitos Dvasios apraiškos dera su dovanomis. Taigi žmogus, kuris, melsdamasis už ką nors, gali pamatyti mini regėjimą apie tą  žmogų ar situaciją , tai yra dvasių atpažinimas, taip pat gali suteikti jiems padrąsinimo pranašystę. Jie nėra pranašai, Dvasia tiesiog veikė per juos, kad tarnautų tam žmogui tuo, ko reikėjo. Pagrindinė pranašo tarnystė yra mokyti ir dalintis tuo, ką Kristus padarė dėl mūsų, matyti Dvasioje ir duoti pranašystės žodžius apie gamtą ir vyriausybes.

 

Išmintis apie asmeninę pranašystę

 

Apie asmeninę pranašystę galime pasimokyti iš šio Agabo ir Pauliaus pokalbio Apaštalų darbų 21 skyriuje. Pirmiausia Agabas pasakė: „Tai sako Šventoji Dvasia.“ Paprasta pranašystė labai dažnai yra kažkas, ką suvokia žmogaus dvasia, o tada jis išreiškia žodžiais. Tai labiau interpretacija to, ką jie jaučia savo dvasioje, ką sako Viešpats. Pranašas girdės pačią Šventąją Dvasią. Man tai dažniausiai nutinka, ir, kaip jau anksčiau mokiau remdamasis Apaštalų darbų pavyzdžiais, kai kalba pati Šventoji Dvasia, tai kalba konkrečiai, glaustai ir tiesiai (Apaštalų darbų 8:29; 10:19). Nėra jokio neapibrėžtumo ar dviprasmybės, kai girdi pačią Šventąją Dvasią kalbant tau. Agabas girdėjo konkretų Šventosios Dvasios žodį Pauliui.

 

Agabas pateikė Pauliui labai konkrečias detales, kad jį suims žydai ir perduos romėnams Jeruzalėje. Jo laukę sunkumai Pauliui nebuvo nauja informacija, nors konkrečios detalės buvo naujos, pranašiško asmeninio žodžio davimas bus tik patvirtinimas to, ką Viešpats jau parodė žmogui.

 

Anksčiau, ankstesniame skyriuje, Apaštalų darbų 20:22:24, Paulius rašė: „...Jaučiu vertą vykti į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks, nors Šventoji Dvasia kiekviename mieste liudija, kad manęs laukia suėmimas ir nelaimės. Bet nė vienas iš šių dalykų manęs nejaudina, nes aš nelaikau savo gyvybės brangia...“

 

    Paulius teigė, kad visur, kur jis keliavo, Šventoji Dvasia liudijo kitiems, kad jei jis eitų į miestą, jo lauktų suėmimas ir nelaimės. Tačiau jis sakė nežinantis konkrečių dalykų. Po to, kai jis juos paliko Apaštalų darbų 20 skyriuje, 21 skyrius prasideda tuo, kad Paulius plaukia į Tyro miestą, ir randa mokinius 4 eilutėje sako: „Jie per Dvasią jam sakė, kad jis neitų į Jeruzalę.“

 

Iki šiol, kur tik Paulius keliavo, mokiniai, kuriuos jis sutiko, turėjo liudijimą savo dvasioje, „blogą nuojautą“ dėl jo ėjimo į miestą, bet, kaip pats Paulius prisipažino: „Aš nežinau, kas man ten nutiks.“ Tai reiškia, kad visi tie įspūdžiai, visi tie žmonės, savo dvasioje turėjo miglotą liudijimą, kad jo laukia bėdos. Tik tada, kai pranašas Agabas pateikė tikslią informaciją apie tuos „blogus dalykus“ – žydai jį suims ir perduos romėnams.

 

Asmeninė pranašystė, kurią Paulius gavo iš Agabo, buvo apie jo ateitį, bet tai buvo tik konkreti informacija apie tai, ką Paulius jau žinojo. Asmeninė pranašystė nebus nauja informacija – tai bus patvirtinimas tų dalykų, kuriuos Viešpats jau jums apreiškė, ir kaip patvirtinantis žodis ji turės daugiau informacijos. Net kai Paulius sutiko Jėzų kelyje į Damaską Apaštalų darbų 9:5, Viešpats jam pasakė: „Sunku tau eiti  prieš jaučių akstiną.“ Jaučių akstinas buvo smaili lazda, kuria žmogus naudodavo iš už „jaučio“ peties ar riešo, kad ji nenuklystų nuo kelio. Jėzus, būdamas aštrus dviašmenis kalavijas, Dievo Žodis, akivaizdžiai jau kurį laiką baksnojo Paulių dėl to, kad Jis yra Mesijas, o Paulius tam priešinosi. Taigi net ir šis susitikimas su Jėzumi buvo susijęs su tuo, ką Paulius gavo iš Gyvojo Žodžio, o ne su visiškai nauja informacija. Jėzus jam patvirtino – kiek iš mūsų kurį laiką buvome Viešpaties „baksnojami“, kol galiausiai pasidavėme ir įtikėjome?

 

 

Kitą savaitę, apaštalai... iki tol, laiminu,

 

 

John Fenn

.