John Fenn, Pamiršti praeitį ir judėti į priekį, 3/3, Savaitės mintys, 2026-06-06

  John Fenn, Forgetting the past and moving forward, 3/3, Weekly Thoughts, 6/6/26

 

 Sveikinu visus,

Buvau ir tebesu didžiausias savo paties priešas. Anksčiau ieškodavau sau dėl to priekaištų, bet dabar esu už tai dėkingas. Suprantu Paulių, kuris Romiečiams 7, 1

Korintiečiams 15, Galatams 1, Filipiečiams 3 ir 1 Timotiejui 1 užsiminė apie savo praeities nuodėmes, taip pat rašė apie didelĮ gailestingumą, kurį jam parodė Viešpats. Manau, galime suprasti.

 

Būti didžiausiu savo paties priešu reiškia, kad nuolat tikrinu save, savo mintis, savo veiksmus. Neieškau nuodėmės, bet kalbėdamas ar rašydamas „skenuoju“ savo dvasią, ieškodamas bet kokių nuoskaudų ar klaidų, kurias galbūt padariau. Dėl šios priežasties, kai neturėjau progos su kuo nors susitvarkyti, mane tai iki šiol neramina.

 

Beveik prieš 30 metų su draugais valgėme restorane ir, pamačiusi draugę užsisakančią kardžuvę, pasakiau, kad kardžuvė yra nykstanti rūšis ir kad maisto pramonė ieško alternatyvų. Jaučiau LABAI didelį sielvartą viduje, nes pasakiau šią pastabą iš dalies tam, kad ji suprastų, jog valgo nykstančios rūšies žuvį, ir tai jai sukėlė diskomfortą. Tai nebuvo mano reikalas to daryti, ir iki šiol, jei ją pamatyčiau, atsiprašyčiau už tą komentarą prieš daugelį metų. (Nežinau, ar ji šiuo metu mirusi, ar gyva, todėl galbūt turėsiu atsiprašyti danguje.) Esu pats sau didžiausias priešas ir esu tikras, kad ji man atleido, nes iš jos veido išraiškos žinau, kad ją įskaudino tai, ką pasakiau, bet ji buvo per daug maloninga, kad atsakytų.

 

Tačiau šią nuodėmę panaudojau tam, kad ugdyčiau didesnį jautrumą tam, kaip mano žodžiai ir motyvai gali mane pakylėti ir pažeminti kitus. Aš tai naudojau, kad stebėčiau, ar nepasigirsta išdidumas ir įžeidžiantis sarkazmas, kol jie neišsprūsta iš mano burnos. Nuodėmė ir atleidimo malonė išliko kartu mano atmintyje apie tą įvykį.

 

Galime stebėtis, kodėl Viešpats mus pasirinko.

Romėnas, vardu Vegecijus, miręs 383 m., tyrinėjo, kodėl pirmojo amžiaus Romos armija buvo nenugalima. Po 300 metų, jo laikais, armijoje buvo daug aristokratų – valdžios pareigūnų, kurie visą gyvenimą neturėjo rimto darbo, sūnų. Jie užaugo prabangoje, o iki 300-ųjų vidurio armija nusilpo, o imperija dėl to nyko.

 

Jis atrado, kad pirmajame amžiuje Romos armiją sudarė vyrai, kurie gyveno sunkų gyvenimą. Jie specialiai ieškojo vyrų, kurie dirbo laukuose ir pramonėje, kurie užaugo dirbdami visokiu oru, kovotojų, smurtautojų, grubiausio visuomenės sluoksnio. Jiems reikėjo vyrų, kurie galėtų ištverti stingdantį šaltį ir vasaros karštį, kurie būtų įpratę prie ilgų ir sunkių dienų. Jiems reikėjo vyrų, kurie galėtų dirbti būdami alkani ir ištroškę. Jie išugdė geriausius kareivius ir buvo tiesioginė priežastis, kodėl Romos armija buvo geriausia pasaulyje.

 

 

Paulius rašė Timotiejui, kad „ištvertų sunkumus kaip kareivis“ (2 Timotiejui 2:3-6), treniruotųsi kaip atletas ir dirbtų kaip ūkininkas.

 

 

Viešpats sąmoningai pasirinko tave, nes tu pažįsti nuodėmę. Žodis „sunka“ 3 eilutėje yra graikiškas žodis „sunkakopatheo“. Žodis „sun“ arba „syn“ reiškia su, o kakopatheo reiškia „kentėti žalą“. Paulius sako Timotiejui „kentėti kartu su manimi“ kaip kareiviui Kristuje. Ar turite artimą draugą, kuris galėtų suprasti jūsų praeities ar dabarties sunkumus, kaip Paulius ir Timotiejus? Toliau Paulius sako: „Joks kareivis nesivelia į šio gyvenimo reikalus, kad įtiktų tam, kuris jį pakvietė būti kareiviu.“

 

 

Graikiškas žodis, reiškiantis „reikalus“ (šio gyvenimo), yra žodis „pragmateia“. Iš jo gauname anglišką žodį „pragmatic“. Tai reiškia „kasdienius gyvenimo įvykius“, kitaip tariant, joks kareivis nesirūpina civilio gyvenimu. Kareivio gyvenimas kitoks, jis sutelktas į gyvenimą kaip kareiviui. Vegecijus taip pat atrado pirmojo amžiaus Romos armijas, stovyklaujančias už miesto ribų, ir kareiviams nebuvo leidžiama eiti į miestą, išskyrus pavedimus. Jei matote krikščionį, gyvenantį kaip pasaulis, jis prarado savo gyvenimą arba niekada nežinojo, kad yra kitoks, Viešpaties akyse jis nėra civilis. Timotiejus būtų supratęs žodžių palyginimus, iš tikrųjų Paulius 7 eilutėje pasakė: „Viešpats duos jums supratimo apie tai, ką sakau.“

 

Viešpats jus pasirinko todėl, kad jūsų gyvenimas buvo sunkus.

 

Prisiminti savo praeitį, neprisimenant Jo gailestingumo ir malonės mums, yra kančia. Jie turi būti sujungti, kad būtų galima sutelkti dėmesį į užduotį. Mes esame Viešpaties kareiviai, sportininkai ir ūkininkai. Mes nesame tik civiliai, tvarkantys savo reikalus, kaip patys pasirenkame. Mes, turintys Kristų savyje, žinome, kad nešiojamės Jį visur, kur einame; darbe, poilsio metu, pramogaudami, laisvalaikio metu, atostogose, kai leidžiame laiką su šeima. Kristus yra mumyse ir mes turime tai suvokti. Tai padeda mums susikaupti. Naujojo Testamento realybėje mums nėra tokio dalyko kaip pasaulietinis. Viskas, kas esame, viskas, ką turime, viskas, ką darome, yra šventa. Kristus yra mumyse, viskas, ką turime, yra iš Jo.

 

 

Paulius mokė Timotiejų iškęsti sunkumus kartu su juo kaip kareiviu, neįsivelti į civilinius gyvenimo reikalus, susitelkti į Dievą ir Jo žmones, kad galėtų įtikti Tam, kuris pakvietė jį būti kareiviu. Pirmajame amžiuje kareiviai turėjo rėmėjus, šiandien sakytume, verbuotojus. Jie buvo atsakingi už geriausių įmanomų kareivių paiešką ir verbavimą Romai iš pačių šiurkščiausių žmonių. Paulius sako Timotiejui, kad Viešpats yra jo verbuotojas ir rėmėjas. Tas pats galioja ir mums. Jėzus mus verbavo į savo kūną, nes turėjome sunkų gyvenimą; mes pažįstame nuodėmę. Mes pažįstame sunkumus. Mes pažįstame skausmą. Jėzus mūsų ieškojo. Tyčia. Su planu. Su tikslu. Su ateitimi.

 

 

Paulius taip pat liepė Timotiejui treniruotis kaip sportininkui.

 

 

Timotiejus taip pat būtų iš karto supratęs šį raginimą. Pirmojo amžiaus sportininkas ateidavo iš gatvės į sporto salę. Jis nusirengdavo visus drabužius, kaip ir  mums iš kurių buvo atimtas mūsų pačių teisumas. Tada treneris įmasažuodavo alyvuogių aliejų į visiškai nuogo sportininko odą, tada nusiųsdavo jį į sauną, sausą karštį, kad aliejus įsigertų ir raumenys atsipalaiduotų. Tada jie grįždavo prie masažo stalo gauti daugiau aliejaus, o tada vėl į sauną.

 

 

Prieš treniruotę ar sporto varžybas treneris sportininko odą patepdavo hidrintu alyvuogių aliejumi. Šis tirštas, į taukus panašus gelis padengdavo sportininką nuo galvos iki kojų, kad jis taptų slidus priešininkui. Jei dar nematote, Viešpats yra treneris, aliejus yra Šventoji Dvasia, o tirštas aliejus yra patepimas, kuris mus pasiekia sunkioje situacijoje – tai laikinas patepimas, Dievo artumas, padedantis mums įveikti kovą.

 

Po varžybų sportininkas grįžo į sporto salę, o treneris nugramdydavo nuo  jo visą į taukus panašų aliejų, kad jį nuvalytų ir panaudotų kitai kovai. Tada, paskutinį kartą įtrynęs odą ir patepęs įprastu alyvuogių aliejumi, jis grįždavo į pirtį. 7 eilutėje sakoma, kad sportininkas privalo „žaisti pagal taisykles“. Maždaug tuo pačiu metu Petras rašė*, kad pirmiausia prie savo tikėjimo turime pridėti moralinį tobulumą, žinias, savitvardą, nuoseklumą toje savitvardoje, dievobaimingumą, kuris yra bendra gyvenimo kokybė Kristuje, brolišką meilę ir besąlyginę meilę. Tokios yra „taisyklės“, charakterio klausimai. Viešpatyje nėra sukčiavimo, turime būti dori, moralūs, etiški. Esame kaip sportininkas, nusirengęs  savo drabužis, apsirengęs Dvasia, Šventąja Dvasia ir Dievo artumu – nes sugedimas pakenktų mūsų aprangai. *2 Petro 1:5-8

 

Misionierė draugė Kaire papasakojo man apie jauną moterį, kurią pažinojo. Ta jauna moteris Kaire, Egipte, tapo krikščione, ir tai sužinojo jos tėvas. Jis ją sumušė, nuvilko visus drabužius ir išmetė pro duris. Ji nuoga bėgo gatvėmis pas savo draugus daugybę kvartalų, visiškai nuoga. Kai ji įėjo pro duris, jai buvo labai gėda dėl savo nuogumo, bet jos draugai ir žmonės gatvėje visi paliudijo, kad ji iš tikrųjų buvo apsirengusi lengvu, baltu, laisvu drabužiu ir visai nebuvo nuoga. Kaip žinia, nė vienas žmogus, matęs ją bėgančią gatve, nematė jos nuogumo; visi matė ją apsirengusią tuo lengvu baltu drabužiu. Tas drabužis dingo, kai jos draugė davė jai savo drabužių, ir ji jais slapta persirengė. Esame apsirengę šviesa. Esame apsirengę Dvasios aliejumi.

 

Taip, Viešpats yra mūsų Verbuotojas ir Mokytojas. Mes pamirštame, kas buvome, jei nebūtume išmokę pamokų, branginame tuos prisiminimus ir ištveriame sunkius laikus, bet dabar su Dievo buvimu mumyse, ant mūsų ir visur aplink mus.

 

Paskutinis dalykas, kurį Paulius pasakė, buvo dirbti kaip ūkininkui IR valgyti daržoves, kurias sodini. Kitaip tariant, praktikuok tai, ką skelbi. Tai sunkus darbas, kurį pripažino Paulius.

 

Tai procesas, kuris padeda mums  pamiršti, ir kai reikia,  prisiminti savo praeitį. Mums pasiseka, ir nepasiseka. Mes mokomės iš savo praeities, ir kiekvienas praeities prisiminimas turi būti sujungtas su Jo meilės, malonės ir atleidimo prisiminimu. Tikėkite, kad malonė ir meilė, apie kurią Paulius rašė Efeziečiams 3:20, yra „daugiau nei mūsų pažinimas“ (mūsų protas).

 

Siekti tikslo – aukščiausio pakvietimo Kristuje... tai procesas, ir nė vienas iš mūsų nėra tobulas ir dar nėra pasiekęs. Bet mes tęsiame...

Kitą savaitę nauja tema, iki tol, laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

Kaip mes vertiname Viešpatį, taip Jis Save atmatuoja mums

 

How we Value the Lord is How  He Measures Himself to Us

 

Sveikinu visus,

Prieš daugelį metų buvau didelės Biblijos mokyklos vykdomasis direktorius ir mėgau bendrauti su mokiniais. Pamokos vykdavo nuo 8 iki 12 val., po to biure

paprastai ateidavo pora mokinių, kurie norėjo su manimi pasikalbėti. Labai dažnai negalėdavau pietauti iki 14 val. ar vėliau, nes vienam mokiniui turėdavau skirti 2 valandas ar daugiau, kad jis galėtų išlieti savo širdį, ieškodamas patarimo, išminties, maldos ar žodžio iš Viešpaties.

 Vieną dieną mano sekretorė nutarė, kad praleidžiu per daug laiko su mokiniais, ir pasakė: „Žinai, Jonai, šie mokiniai ateina čia ir atima valandą ar dvi tavo laiko, o tą laiką būtų galima skirti svarbesniems dalykams. Prisimink, jie paprastai gauna minimalų atlyginimą, todėl mano, kad 1 valanda tavo laiko yra tas pats, kas 1 valanda jų laiko. Bet 1 valanda tavo laiko paveikia šimtus ar tūkstančius žmonių. Galbūt galėtume jiems nustatyti laiko apribojimus?“

 

Jos mintis buvo suprasta: žmogaus prigimtis vertina 1 valandą kito žmogaus laiko pagal tai, kaip mes vertiname 1 valandą savo laiko.

 

Nesiūlau riboti savo maldos laiko, nes 1 valanda Viešpaties laiko yra verta daug daugiau nei 1 valanda mūsų laiko. Aš nagrinėju, kaip mes vertiname savo meilę Viešpačiui. Ar mylime ir vertiname Jį už tai, ką Jis gali padaryti dėl mūsų? Ar mylime Jį, nes norime, kad Jis padarytų mus turtingus? Ar vertiname Jį dėl to poreikio, kuris šiuo metu yra pats skubiausias mūsų gyvenime? O gal tiesiog mylime Jį grynai iš savo dvasios, be jokių paslėptų motyvų?

 

Mačiau krikščionių, gyvenančių labai nuodėmingą gyvenimą, o paskui nustebusių, kodėl Jis neveikia jų labui. Mačiau žmonių, kurie giliai pasinėrė į garbinimą, bet paskui apsisuko ir pažiūrėjo filmą, pilną keiksmažodžių ir veltui minėjo Viešpaties vardą, o paskui stebėjosi, kodėl negirdi Jo balso. Mačiau krikščionių, kurie veltui mini Jo vardą, šaukdami „O Dieve“, o paskui stebisi, kodėl jie nėra jautrūs Jo vadovavimui ir nurodymams. Jei nusidėdami nejaučiame to nuliūdimo, kaip galime tikėtis pajusti Jo buvimą ir vedimą savo dvasioje?

 

Tikras mūsų širdies įvertinimas.

 

Jėzus tai pasakė Morkaus 4:24:

 

„Atidžiai apsvarstykite, ką girdite“, – tęsė jis. „Vertė, kurią tam priskirsite, bus tolygi tam, kas jums atmatuojama, ir dar daugiau.“

 

Šiuolaikinėje anglų kalboje galėtume sakyti: „Atidžiai įsigilinkite į tai , ką girdite. Jūsų pačių matu jums bus atmatuota...“

 

Jėzus pasidalijo palyginimu apie sėjėją, kuriame išsamiai aprašyti skirtingi žmogaus širdies tipai, matomi pagal dirvožemio rūšis, kurias Žodis randa pasėjęs žmogaus širdyje: akmenuota žemė, šiek tiek dirvožemio ir šiek tiek uolėta žemė, gera žemė, bet apaugusi piktžolėmis, ir gera žemė, kuri duoda pilną derlių. Po šio palyginimo Jėzus nurodė, kaip vertinate Jį, kaip Jis save atmatuoja jums.

 

„Savo lūpomis Jį šloviname, savo gyvenimais Jį išpažįstame.“ (Iš giesmės: „Šlovink mano siela, Dangaus Karalių“)

 

Prieš daugelį metų vienas labai žinomas surinkimo vadovas man su žėrinčiomis detalėmis pasakojo apie filmą, kurį matė ir kuris jam patiko – taip, filmas buvo kūniškas ir kelis kartus buvo veltui pasakytas Viešpaties vardas, bet jis man pakomentavo: „Tačiau filmavimas buvo toks geras, o vietos tokios nuostabios.“ Nustebau, kad jis labiau vertino filmavimo ir vietų grožį nei veltui vartojamą mūsų Viešpaties vardą. Man Jėzus ir Tėvas yra geriausi draugai, todėl tai, kas juos įžeidžia, įžeidžia ir mano dvasią.

 

Aš nesėdėčiau savo noru dvi valandas ir neklausyčiau, kaip kas nors keikia mano motiną ar tėvą, kai jie pasakoja savo istoriją. Aš arba sustabdyčiau juos, arba nutraukčiau jų pasakojimą, arba išeičiau. Kodėl turėčiau savo noru mokėti pinigus, kad žiūrėčiau tai, kas įžeidžia mano Viešpatį, ką jaučiu kaip savo dvasios nuoskaudą? Jei taip daryčiau, ar mano skundas, kad Jis su manimi nekalba, būtų teisingas? Ne.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Leiskite man priminti Morkaus 4:24: Viešpačiui teikiama vertė yra tai, kiek Viešpats  atmatuoja Savęs jums.

 

Taigi, kai esame jauni Viešpatyje, tai, ką čia sakau, yra augimo Kristuje iššūkiai. Jis į mus žiūri kaip į nesubrendusius kūdikius ar mažus vaikus, dvasiškai kalbant. Pirmaisiais metais, kai Jį pažinau, jaučiausi kaltas, žiūrėdamas filmus su keiksmažodžiais, kurie liūdino mano dvasią kaip bitės įgėlimas, kai juos išgirsdavau, bet toliau sėdėjau ir žiūrėdavau filmą. Kaltas, kaip ir buvo numatyta. Bet aš augau ir netrukus pradėjau labiau vertinti tai, kad neliūdinu savo dvasios, nei bet kokį filmą ar laidą, kurią žiūriu.

 

Kai vertinate Viešpaties buvimo savo dvasioje pojūtį 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, pastebėsite, kad pagundos praranda savo galią. Nesu tobulas jokiu būdu, tiesiog paklauskite mano žmonos (juokinga). Bet prieš daugelį metų pasiekiau tašką, kai vertinu Jo buvimą manyje taip, kad atmečiau bet ką, bet kokį tarnautoją, bet kokią pagundą, kas keltų grėsmę Jo buvimo manyje tyrumui. Nesu tobulas, bet mano motyvai tyri žmonių atžvilgiu, ir jei nuliūdinu savo dvasią, o tai nutinka, kai nuliūdinama Šventoji Dvasia, kuri yra Tiesa, noriu žinoti, ką padariau, ką pasakiau, ir noriu prašyti atleidimo.. Labiau už viską vertinkite dvasios bendrystę ir buvimą – ir tai yra procesas, kuriame tobulumo net Paulius sakė nemanąs pasiekęs. Tačiau jis rašė, kad pamiršta praeitį ir žengia pirmyn link Viešpaties Jėzaus kvietimo aukštumų.

 

Žodis turi galutinį autoritetą

 

Kai nustatome, ką ir ką iš tikrųjų vertiname labiausiai – Jo buvimą mumyse, kurį jaučiame 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę – tai reiškia, kad Dievo Žodis turi galutinį autoritetą. Žodis ir Dvasia kartu darniai veikia mūsų gyvenimą.

 

Pirmą kartą supratau, kad Žodį ir Dvasią vertinu labiau nei savo patirtį, kai būdamas 17 metų siekiau Šventosios Dvasios krikšto. Buvau skaitęs knygas parašytas žmonių, kurie netikėjo kalbomis, ir gerai žinomų charizmatų, ir taip užpildžiau savo galvą kitų nuomonėmis, kad Dievo nuomonė pasimetė mano minčių raizgalynėje. Galiausiai padėjau visas knygas, atsiskyriau nuo viso to ir grįžau prie vaikiško tikėjimo, skaitydamas ir tikėdamas Apaštalų darbų knyga taip, kaip ji buvo parašyta. Labiau už viską vertinu Dievo nuomonę Jo Žodyje.

 

Kai Šventoji Dvasia nusileido Apd 2 , jie kalbėjo kalbomis. Kai Petras ir Jonas atvyko į Samariją Apaštalų darbų 8 skyriuje, kad uždėtų rankas ant žmonių, ir šie priimtų Šventąją Dvasią, jie kalbėjo kalbomis. Kai Šventoji Dvasia nužengė ant romėno Kornelijaus, jo šeimos ir namiškių, jie kalbėjo kalbomis Apaštalų darbų 10 skyriuje. Kai Paulius uždėjo rankas ant dvylikos vyrų Efeze Apaštalų darbų 19 skyriuje, jie kalbėjo kalbomis, kai gavo Šventąją Dvasią.

 

Supratau, kad iki tol savo patirtį vertinau labiau nei Dievo Žodį ir Dvasią. Atgailavau, supratęs, kad mano problema buvo ne tikėjimo stoka, o  netikėjimas. Sakydavau: „Meldžiausi Šventosios Dvasios, bet jos negavau“, „Jie uždėjo ant manęs rankas, kad priimčiau Šventąją Dvasią, bet Viešpats man jos nedavė“, „Nieko neįvyko, todėl jos negavau“ ir dar daugiau. Atidėjau tai į šalį ir pradėjau labiau už viską vertinti Dievo Žodį ir Dvasią, tiesiog pasakiau: „Jie uždėjo ant manęs rankas, kad gaučiau Šventąją Dvasią, ir aš tai padariau. Šventoji Dvasia jau yra čia, žemėje, Viešpats neturi nieko daugiau padaryti, todėl aš ją gavau.“ Kai mes, keturi paaugliai, sėdėjome ant žolės ratu, susikibę rankomis, aš pradėjau matyti, kaip užmerkus akis, į galvą ateina raidės ir skiemenys, ir jie ragino juos ištarti, kol aš garbinau...  aš tai padariau, ir tuo metu aš pagaliau priėmiau Šventąją Dvasią.

 

Pagal tai, kaip  mes vertiname Jį, taip Jis atmatuoja Savęs mums. Jei sakome, kad nenorime Šventosios Dvasios, Jis to neperduos – jūs liksite atgimę iš naujo, jūsų dvasia atkurta Jo Dvasios, bet Jis nereikalaus eiti toliau – jei jūsų vertybė yra kalbos ir stebuklai, tada Jis jus ten sutinka – jūsų Jam teikiama vertė yra taip, kaip Jis Savęs atmatuoja jums.

 

Pamenu, kaip skaičiau Melo Tari knygą „Kaip galingas vėjas“.

 

Paspaudžiau jam ranką 1980-ųjų pabaigoje, išklausęs jo liudijimą. Jis matė nuostabius Viešpaties stebuklus per atgimimą Indonezijoje septintajame dešimtmetyje. Vienas iš tokių atvejų buvo toks, kai Viešpats liepė grupei eiti į vieną kaimą ir papasakoti apie Jėzų. Pakeliui upė, kurią jie turėjo kirsti, buvo patvinusi dėl sezoninių liūčių, o tilto per ją nebuvo per kelias mylias. Jie sustojo nežinodami, ką daryti. Bet tada jie suprato, kad Viešpats tikrai žinojo apie upę, kai davė jiems įsakymą, todėl jie tikės Juo labiau nei patvinusia upės vandeniu priešais save. Vienas iš jų įžengė į vandenį ir tvirtai atsistojo ant vandens paviršiaus. Tada žengė dar vieną žingsnį, tada dar vieną, ir visa grupė perėjo upę vandeniu, kad tęstų savo kelionę.

 

Jie gavo įsakymą, apreiškimą iš Viešpaties eiti į tą kaimą, ir kadangi jie vertino Jo įsakymą jiems labiau nei savo patirtį ir tai, ką matė jų akys, jie stebuklingai vaikščiojo vandeniu. Vertė, kurią jūs skiriate Žodžiui ir Dvasiai, yra ta pati vertė, kuria Jis savęs atmatuoja jums. Viskas prasideda nuo asmeninio apreiškimo, asmeninio širdies ištyrimo ir galbūt pertvarkymo ar net atgailos, kad būtų atkurtas vaikiškas tikėjimas.

 

Tai šiek tiek ilgiau nei įprastai, bet viliuosi, kad tai  veda prie naujo Viešpaties dalykų įvertinimo.

 

Nauja tema kitą savaitę, o iki tol – laiminu,

 

John Fenn

Newsletter May 2026

 2026 m. gegužės mėn. Naujienlaiškis

 Sveikinam visus,

 

Kelios asmeninės naujienos; Chrisas pagaliau persikėlė į naujus grupinio gyvenimo namus, ir mes esame LABAI dėkingi. Jie uždarė tuos namus dėl Covid ir perkėlė jį

į pertvarkytą rančos tipo namą su 32 colių durimis, įprasto dydžio virtuve ir svetaine, todėl jam buvo gana sunku judėti neįgaliojo vežimėlyje. Dabar jis grįžo į pažįstamą aplinką su dušu neįgaliesiems, 36 colių durimis, didele atvira virtuve, valgomuoju ir svetaine. Taip pat yra didelė betoninė terasa iš trijų namo pusių, todėl jis gali saugiai tyrinėti. Jo neįgaliojo vežimėlis yra „viena ranka varomas“, o tai reiškia, kad dešinėje pusėje yra rankena, kuria jis juda pirmyn ir atgal, kuri varo neįgaliojo vežimėlį, o pasukdamas tą rankeną jis gali jį vairuoti. Jis yra gana aktyvus tokioje erdvėje, ir matyti jį vakar riedant buvo tas pats, kas stebėti paukštį, paleidžiamą iš narvo.

 

Tačiau vakar (sekmadienio) popietę buvau su juo skubios pagalbos skyriuje, nes jis iškrito iš savo neįgaliojo vežimėlio. Personalas nebuvo apmokytas (kaip ne kartą prašiau) ir nežinojo, kad jo neįgaliojo vežimėlyje yra saugos diržas... jie priklijavo žaizdą ant kairiojo antakio, nes jis nebūtų pakentęs 4 siūlių, reikalingų žaizdai užsiūti. Tačiau vakar popietę, kai jį palikau, jis jautėsi gerai. Toks jau gyvenimas su Chrisu... visada atsiranda kažkas, į ką reikia atkreipti dėmesį. Kai sužinojau apie darbuotojų nesėkmę dėl apmokymų stokos, paskambinau ir pasikalbėjau su generaliniu direktoriumi, kuris sušaukė susitikimą su savo vadovais, kad aptartų jų nesėkmes. Ačiū už jūsų maldas!

 

Taip pat didelis ačiū už jūsų palaikymą po mūsų viduriniojo sūnaus Jasono mirties (nors jis gyvas). Ačiū už jūsų žinutes, asmenines dovanas ir maldas; jos mums visiems labai daug reiškė.

 

Grįžome iš konferencijos Nyderlanduose, ir buvo labai gera pamatyti senus draugus iš maždaug 15 tautų. Kai sutinki žmones, turinčius tą patį dvasinį lygį, iš karto tampame draugais, iš karto užmezgame bendrystę. Tai dvasiškai turtinga, ir  prisimename kad namų surinkime  Apaštalų darbų 2:42 vienodai minimas mokymas, bendrystė, maistas ir malda – Viešpatyje bendrystė tampa šventa, ypatinga.

 

Tulsos konferencija spalio 15–18 d.

 

Ieškojau Viešpaties, ko Jis nori, kad pasidalinčiau, ir Jis pasakė: „Dvasios vedamas gyvenimas“. Mokysiu kai kurių dalykų, kurių anksčiau nemokiau, ir kurie tikrai padės žmonėms suprasti, kaip suvokti Jo vedimą, balsą ir suprasti, kaip vaikščioti tikėjimu per Dvasią. Žinau, kad turėsiu ir kažką pranašiško 2027 metams, kuo pasidalinti, bet tuo metu dar nežinau, kuo. Jis tik pasakė: „Vėliau papasakosiu.“ Tai taip pat CWOWI 25-metis, todėl turėsime daug informacijos, dalomosios medžiagos, diskusijų apie namų surinkimą – tad prašome apsvarstyti galimybę prisijungti prie mūsų!

 

Podcast'ai: Brianas ir aš pradedame 30 minučių trukmės podcast'us, kurie bus paskelbti mūsų „YouTube“ kanale. Mudu su juo aptarsime aktualias temas, skelbsime kas savaitę arba maždaug kas 10 dienų. Pirmasis bus paskelbtas šio mėnesio pabaigoje, tad sekite naujienas. Tai bus papildomas įrašas prie mano 10 minučių trukmės trumpų mokymų, kuriuos skelbiu kiekvieną trečiadienį, kad galėtume giliau aptarti temas.

 

Tarnystės naujienos nuo Briano:

 

Džiaugiamės galėdami pranešti, kad sukūrėme naują įrankį pavadinimu „CWOWI Connect“, kuris padės CWOWI šeimos namų surinkimų dalyviams geriau susisiekti ir bendrauti visame pasaulyje. Kadangi CWOWI visada buvo santykiais paremta tarnystė, programėlė šiuo metu veikia tik su pakvietimais ir bus palaipsniui diegiama mūsų vadovų, filialų ir namų surinkimų tinkle.

 

Taip pat noriu nuoširdžiai padėkoti visiems už neįtikėtiną paramą ir atsiliepimus, susijusius su „Resilient Faith“ išleidimu. Atsiliepimai buvo labai padrąsinantys. Daugelis pasidalijo, kaip knyga juos paveikė, o keli įsigijo papildomų kopijų šeimoms ir artimiesiems. Knygą galima įsigyti CWOWI svetainėje, „Amazon“ ir daugelyje kitų mažmenininkų.

 

Artimiausiais mėnesiais su tėčiu taip pat planuojame pradėti bendrą pokalbių tinklalaidę, kurios abu laukiame.

 

Galiausiai, neseniai vykusi ES konferencija man asmeniškai buvo labai prasminga po brolio Jasono netekties. Buvo labai gydantis patyrimas būti apsuptam mūsų tarptautinės CWOWI šeimos – kartu apsikabinti, melstis ir net lieti ašaras. Dievas galingai veikė pamaldų metu ir daugeliui, jaučiančių naštą ir skausmą, atnešė išgydymą.

 

Dar kartą dėkoju jums visiems už maldas, padrąsinimą ir palaikymą. – Brian Fenn

 

KWOWI vaikai: Mes niekada nenorėjome, kad „Kids Without Walls International“ tik maitintų vaikus, bet kad suteiktų jiems priemones, reikalingas sėkmei gyvenime – ištraukti juos iš skurdo. Mūsų remiamiems vaikams augant, pradėjome padėti jiems pereiti į profesinę mokyklą ar aukštąjį mokslą. Kai kurie paaukojo šioms stipendijoms ir mes jums dėkojame – prašome apsvarstyti galimybę padėti mums jiems teikti pagalbą.

 

Kas jums tai? O jums...

 

Įtemptos dienos ar savaitės įkarštyje būna akimirkų, kai mes..

. dalykų, kurie mus palaiko, bet iš tikrųjų nepasisotina. Griebiame vaisių ir tęsiame. Kitas gali suvalgyti saldainį ar energetinį batonėlį, arba pasikrauti kofeino su kava, arbata ar gėrimu. Tačiau ateina laikas, kai kūnas tiesiog šaukiasi kažko kieto ir reikia atsisėsti, valgyti „tikrą“ maistą, ir jūsų kūnas sako „ačiū“.

 

Daugelis Kristaus kūne tai daro dvasine prasme. Jie eina nuo vienos temos prie kitos, kad palaikytų save, bet ieško kieto maisto. Lygiai taip pat žmogus gali būti toks užsiėmęs, kad valgo užkandžius, kad palaikytų save, kartais kelias dienas, kol supranta, kad jo kūnas šaukiasi tikro maisto, taip ir daugelis dabar Kristaus kūne. Jiems reikia kažko, kas suteiktų dvasinių maistinių medžiagų, vitaminų ir mineralų, kažko kieto.

 

Kai Jėzus sugrįš, Mato 25:31-40, Jis mokė, kad atskirs avių tautas nuo ožių tautų. Zacharijo 14:16-18 mums sakoma, kad „iš tautų, kurios išliks po didelio suspaudimo“ (Viešpaties sugrįžimo), jos kasmet ateis į Jeruzalę švęsti Palapinių šventės ir garbinti Karalių...“ Mums taip pat sakoma, kad tuo metu mes valdysime su Jėzumi visoje žemėje – būsime  vyriausybės tarnautojai, (juokinga). (1 Korintiečiams 6:2, Apreiškimo 5:10, 20:4, 6)

 

Jei esate Karalius ir grįžtate į žemę, kad įkurtumėte savo vyriausybę, kuri valdys teisingai ateinančius 1000 metų, kokius žmones norite įdarbinti? Jis mums sako Mato 25:31-40: „Buvau alkanas, ir jūs mane pavalgydinote, ištroškęs, ir jūs mane pagirdėte, nuogas, ir jūs mane aprengėte, ligonis ir kalinys, ir jūs mane aplankėte.“

 

Palyginkite tuos dalykus, kurių Jis ieško savo kūne, su tuo, kiek daug krikščionių šiandien švaisto tiek daug laiko prie kompiuterio ar telefono, nedalyvaudami aplinkinių gyvenimuose. Žmonės – jei visi bėgioja po internetą šaukdami, kad dangus griūva, dangus griūva, ar Kristaus kūnas neturėtų rimtai žiūrėti į santykius Kristuje? Viskas subalansuota – yra laiko internetui, nesupraskite manęs klaidingai. Bet jis nepakeičia tikrų žmonių. Ar pažįstate žmones, gyvenančius šalia jūsų? (pavyzdžiui)

 

Netrukus po Arabų pavasario pradžios, 2011 m. pradžioje mane aplankė Viešpats ir pasidalijo kai kuriais būsimais įvykiais Artimuosiuose Rytuose. Pradėjau nagrinėti arabų tautą po arabų tautos, klausdamas, ar kiekviena taps „karinga musulmoniška“. Po 3 ar 4 tokių įvykių paklausiau apie Egiptą, ir Jis man pasakė: „jis dabar netaps... (apie ką aš klausiau)“, o tada Jis pasakė: „(Bet) kas tau iš viso to? O tu; tu turi būti Tėvo reikaluose.“ Nuo to laiko daug kartų minėjau šį apsilankymą, bet jis padeda man susikaupti.

 

Nesvarbu, kiek domiuosi naujienomis „ten“ ir ką sako viena ar kita tarnystė ar mokymas, visa tai nepasiekia tokio svarbaus lygio, kad atitrauktų mane nuo to, kas iš tiesų svarbu. Pirmiausia aš ir mano žmona, tada mano vaikai/sutuoktiniai, po to anūkai ir dar po to tarnystė, nes jei laimėsiu pasaulį, bet prarasiu savo šeimą, būsiu pralaimėjęs.

 

Žmonės, vieniši ir susituokę, dažnai sako, kad nori Viešpaties valios jiems. Pamenu, kalbėjausi su viena moterimi, kuri kas mėnesį išleisdavo tūkstančius dolerių, kad ateitų į savaitės trukmės kursus Kolorado Springse tarnystėje, kur aš kartu su keliais kitais mokytojais vedžiau 15 valandų kursus. Mokykloje buvo imami nemaži pinigai už kiekvieną užsiėmimą, kiekvienas iš jų truko 2 dienas po 7 ir 8 valandas, vedamas iš eilės per 6 dienas. Mokykloje savaitės kursai buvo siūlomi maždaug kas 6 savaites.

 

Ši konkreti moteris buvo nuolatinė mokinė ir atėjo pas mane prašydama melstis už jos šeimą. Ji ėjo į mokyklą, kad daugiau sužinotų apie Viešpatį, tikėdamasi rasti raktą, kuris atvertų dvasines duris, pro kurias jos vyras ir paaugliai vaikai eitų su Viešpačiu. Melsdamasi už ją girdėjau Viešpatį sakant: „Pasakykite jai, kad nustotų pildyti savo metus šiais kursais ir eitų namo būti žmona ir motina, kuria Aš ją pašaukiau.“ Jai buvo sunku tai priimti, nes ji mėgo apreiškimą, žinias, emocinį pakilimą, kurį suteikdavo savaitės trukmės pamokos, vakarinės maldos ir garbinimas. Tačiau ji tai darė apleisdama savo šeimą. Jai buvo nemalonus pažadinimas atrasti, kad jos šeima yra jos tarnystė.

 

Be abejo, mums reikia mokytis ir augti, bet, kaip jau tiek kartų sakiau, Tėvas sukūrė teisumą, kad jis būtų išbandytas santykių rėmuose. Žinios išpučia, kaip sakoma 1 Korintiečiams 8:1, bet meilė ugdo. Graikiškas žodis „išpučia“ reiškia pūtimą į kažką, kad jį išpūstų. Žinios išpučia ego, sukurdamos klaidingą dvasinės brandos įspūdį. Bet jei norite tikros brandos, jums reikia santykių. Maitinti, aprengti, pagirdyti, aplankyti – tai įprasti, žemiški dalykai, kuriuos pastebi dangus, vertina žmogus ir kurių Mokytojas ieškos mūsų gyvenime, kai sugrįš.

 

Dar kartą ačiū, kad esate mūsų gyvenime!

 

Palaiminimai!

 

John ir Barb, Brian ir Amy

John Fenn, Pamiršti praeitį ir judėti į priekį? 2/3, Savaitės mintys, 2026-05-30.

 John Fenn, Forgetting the past and moving forward? 2/3, Weekly Thoughts, 5/30/26

 

Sveikinu visus,

Kaip buvo nagrinėta praėjusią savaitę, Paulius jautėsi taip, lyg jo gyvenimas būtų buvęs „ektroma“, persileidimas, abortas, nesuderinamas su likusia Kristaus kūno

dalimi. Tai nėra neįprastas jausmas, nesvarbu, ar tai būtų gimimo tvarka tarp kelių vaikų, ar galbūt jūs buvote tas „netikėtas“ nėštumas, kurį jūsų mama patyrė, kai jai buvo apie 40 metų, ir jaučiate, kad ji jūsų iš tikrųjų nenorėjo, o galbūt jūs pažinojote Viešpatį, nuklydote ir sugrįžote, jausdamiesi taip, lyg didžiąją savo gyvenimo dalį būtumėte praleidę Dievo valią.

 

Pažinojau vieną vyrą, kuris kiekviename pokalbyje minėjo savo praeitį, stengdamasis sau atleisti. Jis pažinojo Viešpatį, keletą metų buvo nutolęs, per kuriuos darė įprastus pasaulietiškus dalykus, kuriuos daro pasauliečiai, o paskui sugrįžo pas Viešpatį.

 

Jis kovojo ne su tuo, koks buvo jo gyvenimas prieš pažįstant Viešpatį, o su tuo, ką padarė nuo tada, kai Jį pažino. Jis negalėjo sau atleisti, kad kur laiką buvo pasitraukęs. Galiausiai supratau: jis labiau tikėjo savo nuodėme nei Viešpaties atleidimu. Todėl jis ieškojo Rašto eilučių, kurios patvirtintų jo baimę. Užuot ieškojęs malonės ir atleidimo eilučių, jis ieškojo visko, kas kalbėjo apie teismą ir nusigręžimą nuo Viešpaties. Jis ieškojo priežasčių, kodėl bus atstumtas. Vieną dieną supratau, kad jis labiau tikėjo savo nuodėme nei gelbėjančia Viešpaties malone ir atleidimu.

 

Kai jis tai pamatė, viskas pasikeitė. Jis padarė apsisprendė ir pasikeitė savo širdyje, kad nustotų ginčytis su Dievo meile ir atleidimu, ir pagaliau rado ramybę. Dabar jo kova buvo tikėjimas, kad malonė yra tokia nuostabi, tokia visa apimanti, tokia toli pranokstanti bet kokią nuodėmę, kurią jis buvo padaręs, darė ar galėtų padaryti, kad jis apsipylė ašaromis.

 

Kaipgi mes pažintume Jo malonės gelmes, jei atmintyje neišsaugotume savo nuodėmės gelmių?

 

Luko 7:36–50, o ypač 44–50 eilutėse, randame Jėzų valgantį su fariziejumi, vardu Simonas. Atėjo moteris, patepė Jėzaus kojas tepalu, nušluostė jas savo plaukais ir pabučiavo jo kojas.

 

Simonas galvojo, kad jei šis vyras būtų pranašas, Jis žinotų, jog ji nusidėjėlė. Jėzus, vartodamas priešingybes, kaip Jis taip dažnai darė (ir daro) savo mokyme, pasakė Simonui: „Tu, įeidamas į savo namus, nepasiūlei kaip įprasta vandens mano kojoms nuplauti, o ji nušluostė mano kojas ašaromis. Tu nedavei kaip pridera aliejaus atsigaivinti įeidamas į savo namus, o ji patepė mano kojas tepalu. Tu nepasisveikinai manęs įprastu bučiniu (į skruostą), kai įėjau į savo namus, bet ji nenustojo bučiuoti mano kojų.“

 

47 eilutėje Jėzus pastebėjo: „Jai daug atleista, todėl ji labai (Mane) mylėjo.“ O kam mažai atleista, tie (Mane) myli tik truputį. (Graikiškas žodis „oligos“ – menkas, mažas)

 

Tie, kuriems atleista nuodėmių gelmė, myli Viešpatį proporcingai. Tai reiškia, kad jiems taip pat dažnai sunku atleisti sau, NES jie žino savo nuodėmių gelmę. Tai gerai – dabar mes pažįstame malonę, meilę ir atleidimą, ir šias dvi priešingybes saugome savo atmintyje. Judas 4 eilutėje rašė: „Nepaverskite Dievo malonės „nedorumu“, arba šiuolaikine anglų kalba pasakytume taip: nepaverskite Dievo malonės leidimu nuodėmei. Tegul mūsų praeities prisiminimai būna artimi mūsų širdyse, bet Jo malonė ir meilė dar arčiau. Būtent Jo malonė ir meilė motyvuoja mus gyventi teisų gyvenimą.

 

Kodėl Dievas palieka mums prisiminimus?

 

Tai atrodo prieštaringa; Dievas atleidžia ir pamiršta, bet palieka mums mūsų prisiminimus ryškiomis spalvomis mumyse!

 

Galime skaityti, kad Dievas atleidžia ir pamiršta, bet Jis palieka mums mūsų prisiminimus dėl kelių priežasčių. Viena iš jų – pasimokyti iš praeities, kad prie jos negrįžtume. 1 Korintiečiams 10:6 ir 11 Paulius sako, kad dalykai, kurie nutiko Izraeliui, buvo mums pavyzdžiai, kad nesektume jų netikėjimo pavyzdžiu. Turime savo prisiminimus, kad mūsų praeitis galėtų parodyti mums mūsų klaidas ir nuodėmes, kad jų nekartotume.

 

Dauguma prisiminimų susiję su žmonėmis, kurie mus įskaudino arba kuriuos mes įskaudinome, o tai mums padeda įvertinti savo istoriją Biblijos tiesos šviesoje.

Būtent tai, kad pažįstame ir nuodėmę, ir malonę, žalą ir išgydymą, suteikia mums įrankius tinkamai interpretuoti Tėvo išmintį ir valią savo gyvenime. Jei žinotume tik pasmerkimą, viską, kas mums sakoma ar daroma, interpretuotume su pasmerkimu, savęs kaltinimu, jausmu, kad esame nepakankamai geri, ir kad mums visada ko nors trūksta. Tai, kad pažįstame malonę ir besąlyginę meilę, leidžia mums subalansuoti savo polinkį smerkti save be priežasties.

 

1 Jono 3:19-21 matome tiesą, kurią išmokau paauglystėje ir kuria gyvenu nuo tada. „Iš to žinome, kad esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje nuraminame savo širdį. Jeigu mūsų širdis mus smerkia, Dievas didesnis už mūsų širdį ir žino viską. Jeigu mūsų širdis mūsų nesmerkia, esame ramūs Dievo akivaizdoje.“ Surinkimo kultūra yra taip persmelkta kaltės ir pasmerkimo, kurie laiko avis eilėje kad sugrįžtų atgailauti  kiekvieną savaitę, todėl ši Naujojo Testamento tiesa mums atrodo svetima, kaip svetima nauja doktrina.

 

Tačiau jei išliksite jautrus savo dvasiai ir Dievo prigimties Dvasiai, jūsų atgimusioje dvasioje, kai nusidėsite, pajusite tą geluonį savo dvasioje. Pajusite tą sunkų jausmą, tą nuoskaudą savo dvasioje. Jūsų protui nereikės išgalvoti kaltės, jūs ją pajusite giliai savo dvasioje. Toks pojūtis, lyg mėlynė nuo sumušimo būtų   jūsų dvasioje. Tada  jūsų protas tai pastebi ir nusprendžia, kad pasielgėte neteisingai, nusidėjote. Susitelkite į tai, kad būtumėte jautrūs Jam savo dvasioje ir suvokite, kad Jis yra visiškai pajėgus jums pranešti, kada nusidėjote.

 

Galite būti vienintelis išgelbėtas žmogus savo šeimoje

 

Tai reiškia, kad Tėvas strategiškai jus patalpino jūsų šeimoje, kad melstumėtės už juos. Tačiau atsakomybė melstis už juos tenka ne jums ne vien dėl gimimo, bet dėl ​​gerų ir blogų prisiminimų, gautų gimus toje konkrečioje šeimoje. Gimei toje neišgelbėtoje šeimoje ir pirmasis atgimęs, kad Dievas, tavo Tėvas, turėtų užtarėją, kuris atvestų juos pas Jį, kad Jis   juos taip pat galėtų  išgelbėti. Tu esi ypatingas. Užimi ypatingą vietą savo šeimoje ir prieš Tėvą. Tu turi išsamiausias žinias apie gerąją, blogąją ir bjauriąją savo šeimos istoriją, ir Tėvas tai panaudoja, kad galėtum už juos melstis, kad Jis galėtų juos vėliau išgelbėti .

 

 

Kitą savaitę papasakosiu, kodėl tavo gyvenimas buvo toks sunkus, Dievo požiūriu, ir dar daugiau. Iki tol, laiminu,

 

John Fenn

 

cwowi.org ir parašyk man el. paštu cwowi@aol.com

John Fenn, Pamiršti praeitį ir judėti į priekį?, 1/3 d., Savaitės mintys, 2026-05-23

 

 John Fenn, Forgetting the past and moving forward?, 1/3, Weekly Thoughts 5/23/26

 

Sveikinu visus,

 

O kas tada, jeigu eilutė, kuria tikėjote metų metus, nepasako to, ką, jūsų manymu, ji iš tiesų sako?

Tai reikštų, kad savo lūkesčius iš Dievo grindžiate tuo, su kuo Dievas

nebendradarbiauja, nes Jis niekada nenorėjo perteikti to, ką jūs supratote. Tai paaiškintų, kodėl jautėtės bejėgiai savo pastangose ​​(nes Jo ten nėra, nes tai nėra tai, ką Jis iš tiesų pasakė).

 

Eilutė: „...vieną dalyką darau: pamirštu praeitį ir siekiu to, kas ateityje...“ Filipiečiams 3:14b

 

Graikiškai šioje eilutėje nesakoma pamiršti praeitį. Joje sakoma „nepaisyti, ignoruoti, nebesirūpinti“ praeitimi.

 

„...vieną dalyką darau: apleidžiu, ignoruoju, nebesirūpinu praeitimi ir siekiu ateities...“

 

Ar tai ką nors keičia? Jis nepamiršta, jis apleidžia ir nebesirūpina savo praeitimi.

 

Daugelis skaitė vertimus į anglų kalbą ir mano, kad Paulius visiškai pamiršo savo praeitį ir jie turėtų elgtis taip pat. Konfliktas kyla todėl, kad negalime pamiršti praeities; Dievas paliko praeitį mūsų atmintyje. Mes konfliktuojame ir svarstome, kaip Dievas gali pamiršti mūsų praeitį, kai mes kovojame su prisiminimais, kalte ir pasmerkimu? Atsakymas paprastas: eilutėje nesakoma pamiršti, joje sakoma nebesirūpinti, ignoruoti ir nekreipti dėmesio į savo praeitį.

 

Štai žodžio „pamiršti“ analizė: graikiškas žodis yra „epilanthanomai“. Epi-lanthano-mai yra sudarytas iš „epi“, kuris reiškia „ant“ arba „uždėtas“, ir „lanthano“, kuris reiškia „išvengti dėmesio“.

 

Paulius žaidžia žodžių žaidimą, naudodamas priešpriešas, kurios sukasi apie žodį „epi“, reiškiantį „ant“ arba „uždėti “. Jis sako, kad užsibrėžia užduotį pamiršti ir nebesirūpinti savo praeitimi, o visiškai atsidėti tam, kas Kristuje yra prieš jį.

 

Vieną dalyką darau: apleidžiu, nebežiūriu, nebesirūpinu savo praeitimi (epi-lanthan) ir tiesiuosi (epi-kteino) į tai, kas yra prieš jį...“

Kitaip tariant, jis sako, kad siekia Kristaus dalykų su tokiu pat intensyvumu, kokiu leidžia savo praeičiai likti nepastebėtai, ją apleidžia ir nebesirūpina.

 

Paulius nepamiršo savo praeities; 1 Korintiečiams 15:6-10

„...Jis pasirodė iš karto daugiau nei 500 žmonių, kurių dauguma tebėra gyvi, nors kai kurie jau mirę... o paskutiniam iš visų, jis pasirodė man, kaip gimusiam ne laiku, nes esu mažiausias iš apaštalų ir nevertas būti apaštalu, nes persekiojau Dievo eklesiją (ekklesia/šeimos susirinkimas).“ „Bet Dievo malone esu, kas esu.“

 

Matome, kad Paulius nepamiršo savo praeities, bet jos nepaisė, suvokdamas, kad „Dievo malone esu, kas esu“. Frazė „gimęs ne laiku“ yra vienas graikiškas žodis; ektroma. Pirmą kartą ji buvo pavartota Romos Senate, kai įstatymo projektas buvo pateikiamas svarstyti komitetui. Jei siūlomas įstatymo projektas būdavo atmetamas, buvo sakoma, kad jis patyrė ektromą – abortą. Įstatymo projektas buvo nutrauktas. Vėliau ji buvo vartojama apibūdinti abortą arba persileidimą nėštumo metu.

 

Tuo metu ji taip pat buvo vartojama priešlaikiniam, ne laiku gimusiam, gimdymui reikšti. Paulius gerai žinojo ir prisiminė savo praeities nuodėmės gilumą, teigdamas, kad čia jautėsi taip, lyg jo gyvenimas būtų persileidimas arba toks, kuris turėjo būti nutrauktas. Jis pabrėžė, kad iš tikrųjų gimė, bet jautėsi ne savo vietoje, nes tiek daug kitų buvo šalia Jėzaus tarnystės metu, o jis praleido Jo tarnystę IR Jo prisikėlimą. Daugiau nei 500 žmonių iš karto pamatė prisikėlusį Viešpatį, bet ne Paulius, todėl jis jautėsi taip, lyg būtų gimęs ne laiku, šalia kitų, ir dar blogiau, jis persekiojo Kristaus kūną.

 

Kiek krikščionių jaučiasi kaip Paulius – žvelgdami atgal, jie supranta, kad turėjo galimybių pažinti Viešpatį, bet to nepadarė. Arba jie pažino Viešpatį, o paskui vėl nupuolė į nuodėmę ir grįžo pas Jį, nešdamiesi kaltę dėl savo klajonių pasaulyje. Kiek daug jų jaučiasi taip, lyg jų gyvenimai turėjo būti nutraukti, kad jie nebuvo iš tikrųjų pageidaujami arba užaugo namuose, kuriems iš tikrųjų nejautė priklausantys? Kiek daug jų negali pamiršti savo praeities ir turi žinoti, kaip prisiminti pamokas be skausmo.

 

Galime pasimokyti iš Pauliaus pavyzdžio. Jis buvo labai atviras, kai pasidalijo tuo, kad jautėsi lyg jo gyvenimas būtų ektroma – galima sakyti, išgyventas abortas. Galatams 1:15-16 Paulius užbaigė: „Bet Dievui patiko, kad aš gimiau gyvas (atskyrė mane nuo motinos įsčių) ir pašaukė mane savo malone, kad apreikštų manyje savo Sūnų, kad skelbčiau Evangeliją...“

 

Kažkuriuo metu Paulius turėjo pasiekti savo paties pabaigą, savo ginčų apie tai, kodėl Viešpats negalėjo jo mylėti, išgelbėti, pašaukti, pabaigą ir tiesiog padaryti išvadą: „Dievo malone esu, kas esu“ ir „Dievui patiko, kad aš gimiau gyvas“ (ne ektroma). Efeziečiams 3:8 jis pasakė: „Ir man, mažiausiam iš visų šventųjų, suteikta malonė...“ Jo praeitis buvo visur. Nebuvo tada nė vieno šiandienos psichopatų plepalų, sakančių, kad tiesiog pamirškite praeitį. – ne – Paulius prisiminė savo praeitį, prisiminė iš to, kas buvo išgelbėtas, prisiminė didžiulę malonę, kuri jam buvo suteikta. TAI yra sprendimas. Ne bandyti „įveikti“ praeitį, bet matyti ją Kristaus šviesos šviesoje ir pasiekti savo pabaigą, pasinerti į Jo neišmatuojamą malonę ir meilę bei ilsėtis joje.

 

Net savo sūnui tikėjime Timotiejui pirmajame laiške Paulius rašo: „...Kristus atėjo į šį pasaulį (iš anksto žinodamas apie Pauliaus gyvenimą) išgelbėti nusidėjėlių, iš kurių aš esu pirmasis.“ Tai jis parašė 2–4 metai iki savo mirties, o ne tada, kai buvo jaunas Viešpatyje. Paulius labai gerai žinojo ir prisiminė savo praeitį. 1 Timotiejui 1:15

 

Galbūt kai kuriems tai buvo nauja mintis, kad Raštas moko mus Pauliaus gyvenime, jog neturime pamiršti praeities, bet mokytis iš jos, nebesirūpinti ja ir būti sąmoningi, kad galėtume nuolat suvokti Jo malonę. Eilutėje po to, kai parašė, kad yra didžiausias nusidėjėlis, jis pasakė: „Man buvo parodytas gailestingumas, kad Viešpats parodytų savo kantrybę kaip pavyzdį tiems, kurie Jį įtikės ir gaus amžinąjį gyvenimą.“

 

Jei (kai) kovojame su savo praeitimi, prisiminkime Pauliaus gyvenimą. Viešpats sąmoningai parodė didelę kantrybę Kristaus kūno persekiotojui kaip pavyzdį tiems iš mūsų, kurie vėliau pažins Viešpatį. Malonė, kurią gavote gyvenime, yra pavyzdys tiems, kurie jus pažįsta. Jei galėjote būti išgelbėti, tai gali ir jie. Taip pat apsvarstykite, kad kai Paulius buvo pakviestas pas Festą (prokuratorių/iždininką) Apaštalų darbų 24 skyriuje ir pas Erodą Agripą II Apaštalų darbų 26 skyriuje, jis jiems nepamokslavo ir nebandė nieko mokyti. Jis tiesiog kiekvienam paliudijo. Mūsų liudijimas yra būtent tai, kodėl mums buvo atleista ir įgalinta prisiminti nuodėmę, iš kurios buvome išlaisvinti.

 

Liaukitės dairęsi per petį, nustokite laikyti praeitį gyvą – taip, prisiminkite ją, bet lygiai taip pat svarbu prisiminkite malonę, kurią gavote.

 

Jei Paulius gali būti išgelbėtas, galime ir mes. Jei Paulius galėjo tęsti savo gyvenimą ir tarnystę, prisimindamas savo praeitį, galime ir mes.

 

Kitą savaitę, kaip mes galime tapti visaverčiais , laisvais nuo savo praeities ir visos kaltės, pasmerkimo ir sužeidimo, kurią gavome iš tų dienų? Iki tol, laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

Kaip mes vertiname Viešpatį, taip Jis Save atmatuoja mums

How we Value the Lord is How  He Measures Himself to Us

 

Sveikinu visus,

 Prieš daugelį metų buvau didelės Biblijos mokyklos vykdomasis direktorius ir mėgau bendrauti su mokiniais. Pamokos vykdavo nuo 8 iki 12 val., po to biure

paprastai ateidavo pora mokinių, kurie norėjo su manimi pasikalbėti. Labai dažnai negalėdavau pietauti iki 14 val. ar vėliau, nes vienam mokiniui turėdavau skirti 2 valandas ar daugiau, kad jis galėtų išlieti savo širdį, ieškodamas patarimo, išminties, maldos ar žodžio iš Viešpaties.

 

Vieną dieną mano sekretorė nutarė, kad praleidžiu per daug laiko su mokiniais, ir pasakė: „Žinai, Jonai, šie mokiniai ateina čia ir atima valandą ar dvi tavo laiko, o tą laiką būtų galima skirti svarbesniems dalykams. Prisimink, jie paprastai gauna minimalų atlyginimą, todėl mano, kad 1 valanda tavo laiko yra tas pats, kas 1 valanda jų laiko. Bet 1 valanda tavo laiko paveikia šimtus ar tūkstančius žmonių. Galbūt galėtume jiems nustatyti laiko apribojimus?“

 

Jos mintis buvo suprasta: žmogaus prigimtis vertina 1 valandą kito žmogaus laiko pagal tai, kaip mes vertiname 1 valandą savo laiko.

 

Nesiūlau riboti savo maldos laiko, nes 1 valanda Viešpaties laiko yra verta daug daugiau nei 1 valanda mūsų laiko. Aš nagrinėju, kaip mes vertiname savo meilę Viešpačiui. Ar mylime ir vertiname Jį už tai, ką Jis gali padaryti dėl mūsų? Ar mylime Jį, nes norime, kad Jis padarytų mus turtingus? Ar vertiname Jį dėl to poreikio, kuris šiuo metu yra pats skubiausias mūsų gyvenime? O gal tiesiog mylime Jį grynai iš savo dvasios, be jokių paslėptų motyvų?

 

Mačiau krikščionių, gyvenančių labai nuodėmingą gyvenimą, o paskui nustebusių, kodėl Jis neveikia jų labui. Mačiau žmonių, kurie giliai pasinėrė į garbinimą, bet paskui apsisuko ir pažiūrėjo filmą, pilną keiksmažodžių ir veltui minėjo Viešpaties vardą, o paskui stebėjosi, kodėl negirdi Jo balso. Mačiau krikščionių, kurie veltui mini Jo vardą, šaukdami „O Dieve“, o paskui stebisi, kodėl jie nėra jautrūs Jo vadovavimui ir nurodymams. Jei nusidėdami nejaučiame to nuliūdimo, kaip galime tikėtis pajusti Jo buvimą ir vedimą savo dvasioje?

 

Tikras mūsų širdies įvertinimas.

 

Jėzus tai pasakė Morkaus 4:24:

 

„Atidžiai apsvarstykite, ką girdite“, – tęsė jis. „Vertė, kurią tam priskirsite, bus tolygi tam, kas jums atmatuojama, ir dar daugiau.“

 

Šiuolaikinėje anglų kalboje galėtume sakyti: „Atidžiai įsigilinkite į tai , ką girdite. Jūsų pačių matu jums bus atmatuota...“

 

Jėzus pasidalijo palyginimu apie sėjėją, kuriame išsamiai aprašyti skirtingi žmogaus širdies tipai, matomi pagal dirvožemio rūšis, kurias Žodis randa pasėjęs žmogaus širdyje: akmenuota žemė, šiek tiek dirvožemio ir šiek tiek uolėta žemė, gera žemė, bet apaugusi piktžolėmis, ir gera žemė, kuri duoda pilną derlių. Po šio palyginimo Jėzus nurodė, kaip vertinate Jį, kaip Jis save atmatuoja jums.

 

„Savo lūpomis Jį šloviname, savo gyvenimais Jį išpažįstame.“ (Iš giesmės: Šlovink mano siela, Dangaus Karalių.)

 

Prieš daugelį metų vienas labai žinomas surinkimo vadovas man su žėrinčiomis detalėmis pasakojo apie filmą, kurį matė ir kuris jam patiko – taip, filmas buvo kūniškas ir kelis kartus buvo veltui pasakytas Viešpaties vardas, bet jis man pakomentavo: „Tačiau filmavimas buvo toks gražus, o vietos tokios nuostabios.“ Nustebau, kad jis labiau vertino filmavimo ir vietų grožį nei veltui vartojamą mūsų Viešpaties vardą. Man Jėzus ir Tėvas yra geriausi draugai, todėl tai, kas juos įžeidžia, įžeidžia ir mano dvasią.

 

Aš nesėdėčiau savo noru dvi valandas ir neklausyčiau, kaip kas nors keikia mano motiną ar tėvą, kai jie pasakoja savo istoriją. Aš arba sustabdyčiau juos, arba nutraukčiau jų pasakojimą, arba išeičiau. Kodėl turėčiau savo noru mokėti pinigus, kad žiūrėčiau tai, kas įžeidžia mano Viešpatį, ką jaučiu kaip savo dvasios nuoskaudą? Jei taip daryčiau, ar mano skundas, kad Jis su manimi nekalba, būtų teisingas? Ne.

  

 Leiskite man priminti Morkaus 4:24: Viešpačiui teikiama vertė yra tai, kiek Viešpats  atmatuoja Savęs jums.

 

Taigi, kai esame jauni Viešpatyje, tai, ką čia sakau, yra augimo Kristuje iššūkiai. Jis į mus žiūri kaip į nesubrendusius kūdikius ar mažus vaikus, dvasiškai kalbant. Pirmaisiais metais, kai Jį pažinau, jaučiausi kaltas, žiūrėdamas filmus su keiksmažodžiais, kurie liūdino mano dvasią kaip bitės įgėlimas, kai juos išgirsdavau, bet toliau sėdėjau ir žiūrėjau filmą. Kaltas, kaip ir buvo numatyta. Bet aš augau ir netrukus pradėjau labiau vertinti tai, kad neliūdinu savo dvasios, nei bet kokį filmą ar laidą, kurią žiūriu.

 

Kai vertinate Viešpaties buvimo savo dvasioje pojūtį 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, pastebėsite, kad pagundos praranda savo galią. Nesu tobulas jokiu būdu, tiesiog paklauskite mano žmonos (juokinga). Bet prieš daugelį metų pasiekiau tašką, kai vertinu Jo buvimą manyje taip, kad atmečiau bet ką, bet kokį dvasininką, bet kokią pagundą, kas keltų grėsmę Jo buvimo manyje tyrumui. Nesu tobulas, bet mano motyvai tyri žmonių atžvilgiu, ir jei nuliūdinu savo dvasią, o tai nutinka, kai nuliūdinama Šventoji Dvasia, kuri yra Tiesa, noriu žinoti, ką padariau, ką pasakiau, ir noriu prašyti atleidimo.. Labiau už viską vertinkite dvasios bendrystę ir buvimą – ir tai yra procesas, kuriame tobulumo net Paulius sakė nemanąs pasiekęs. Tačiau jis rašė, kad pamiršta praeitį ir žengia pirmyn link Viešpaties Jėzaus kvietimo aukštumų.

 

Žodis turi galutinį autoritetą

 

Kai nustatome, ką ir ką iš tikrųjų vertiname labiausiai – Jo buvimą mumyse, kurį jaučiame 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę – tai reiškia, kad Dievo Žodis turi galutinį autoritetą. Žodis ir Dvasia kartu darniai veikia mūsų gyvenimą.

 

Pirmą kartą supratau, kad Žodį ir Dvasią vertinu labiau nei savo patirtį, kai būdamas 17 metų siekiau Šventosios Dvasios krikšto. Buvau skaitęs knygas parašytas žmonių, kurie netikėjo kalbomis, ir gerai žinomų charizmatų, ir taip užpildžiau savo galvą kitų nuomonėmis, kad Dievo nuomonė pasimetė mano minčių raizgalynėje. Galiausiai padėjau visas knygas, atsiskyriau nuo viso to ir grįžau prie vaikiško tikėjimo, skaitydamas ir tikėdamas Apaštalų darbų knyga taip, kaip ji buvo parašyta. Labiau už viską vertinu Dievo nuomonę Jo Žodyje.

 

Kai Šventoji Dvasia nusileido Apd 2 , jie kalbėjo kalbomis. Kai Petras ir Jonas atvyko į Samariją Apaštalų darbų 8 skyriuje, kad uždėtų rankas ant žmonių, ir šie priimtų Šventąją Dvasią, jie kalbėjo kalbomis. Kai Šventoji Dvasia nužengė ant romėno Kornelijaus, jo šeimos ir namiškių, jie kalbėjo kalbomis Apaštalų darbų 10 skyriuje. Kai Paulius uždėjo rankas ant dvylikos vyrų Efeze Apaštalų darbų 19 skyriuje, jie kalbėjo kalbomis, kai gavo Šventąją Dvasią.

 

Supratau, kad iki tol savo patirtį vertinau labiau nei Dievo Žodį ir Dvasią. Atgailavau, supratęs, kad mano problema buvo ne tikėjimo stoka, o  netikėjimas. Sakydavau: „Meldžiausi Šventosios Dvasios, bet jos negavau“, „Jie uždėjo ant manęs rankas, kad priimčiau Šventąją Dvasią, bet Viešpats man jos nedavė“, „Nieko neįvyko, todėl jos negavau“ ir dar daugiau. Atidėjau tai į šalį ir pradėjau labiau už viską vertinti Dievo Žodį ir Dvasią, tiesiog pasakiau: „Jie uždėjo ant manęs rankas, kad gaučiau Šventąją Dvasią, ir aš tai padariau. Šventoji Dvasia jau yra čia, žemėje, Viešpats neturi nieko daugiau padaryti, todėl aš ją gavau.“ Kai mes, keturi paaugliai, sėdėjome ant žolės ratu, susikibę rankomis, aš pradėjau matyti, kaip užmerkus akis, į galvą ateina raidės ir skiemenys, ir jie ragino juos ištarti, kol aš garbinau...  aš tai padariau, ir tuo metu aš pagaliau priėmiau Šventąją Dvasią.

 

Pagal tai, kaip  mes vertiname Jį, taip Jis atmatuoja Savęs mums. Jei sakome, kad nenorime Šventosios Dvasios, Jis to neperduos – jūs liksite atgimę iš naujo, jūsų dvasia atkurta Jo Dvasios, bet Jis nereikalaus eiti toliau – jei jūsų vertybė yra kalbos ir stebuklai, tada Jis jus ten sutinka – jūsų Jam teikiama vertė yra taip, kaip Jis Savęs atmatuoja jums.

 

Pamenu, kaip skaičiau Melo Tari knygą „Kaip galingas vėjas“.

 

Paspaudžiau jam ranką 1980-ųjų pabaigoje, išklausęs jo liudijimą. Jis matė nuostabius Viešpaties stebuklus per atgimimą Indonezijoje septintajame dešimtmetyje. Vienas iš tokių atvejų buvo toks, kai Viešpats liepė grupei eiti į vieną kaimą ir papasakoti apie Jėzų. Pakeliui upė, kurią jie turėjo kirsti, buvo patvinusi dėl sezoninių liūčių, o tilto per ją nebuvo per kelias mylias. Jie sustojo nežinodami, ką daryti. Bet tada jie suprato, kad Viešpats tikrai žinojo apie upę, kai davė jiems įsakymą, todėl jie tikės Juo labiau nei patvinusia upės vandeniu priešais save. Vienas iš jų įžengė į vandenį ir tvirtai atsistojo ant vandens paviršiaus. Tada žengė dar vieną žingsnį, tada dar vieną, ir visa grupė perėjo upę vandeniu, kad tęstų savo kelionę.

 

Jie gavo įsakymą, apreiškimą iš Viešpaties eiti į tą kaimą, ir kadangi jie vertino Jo įsakymą jiems labiau nei savo patirtį ir tai, ką matė jų akys, jie stebuklingai vaikščiojo vandeniu. Vertė, kurią jūs skiriate Žodžiui ir Dvasiai, yra ta pati vertė, kuria Jis savęs atmatuoja jums. Viskas prasideda nuo asmeninio apreiškimo, asmeninio širdies ištyrimo ir galbūt pertvarkymo ar net atgailos, kad būtų atkurtas vaikiškas tikėjimas.

 

Tai šiek tiek ilgiau nei įprastai, bet viliuosi, kad tai  veda prie naujo Viešpaties dalykų įvertinimo.

 

Nauja tema kitą savaitę, o iki tol – laiminu,

 

John Fenn