Džonas Fenas, įvairios mintys (1/2), Savaitinės mintys (2026 m. spalio 3 d.)

 John Fenn, bits and pieces 1/2, Weekly Thoughts 10/3

 

Sveikinu visus,

Per daugelį metų sukaupiau daugybę citatų bei minčių ir užsirašiau nemažai savo pastebėjimų. Mėgstu retkarčiais juos peržvelgti – atrandu naujų tiesų arba vėl

nusišypsau – ir pagalvojau, kad galbūt ir jums būtų įdomu juos paskaityti. Jei žinau, kas tai pasakė, nurodau autorių. Savo paties pastebėjimus palieku be nuorodų. Čia rasite visko: nuo gilių, mąstyti verčiančių minčių iki humoreskų... tikiuosi, jums patiks! Kiekvienas čia ras kažką sau.

 

Visų pirma – šiek tiek išminties apie santuoką:

Tu susituoki su žmogumi, kuris skiriasi nuo tavęs. Tai nėra problema, kurią reikia išspręsti. Tai žmogus, kurį reikia pažinti ir iš kurio reikia mokytis.

 

(Kalba Džonas) Per 48 santuokos su Barb metus (kai rašau šias eilutes) įsimylėjau daugybę moterų, ir kiekviena jų buvo ta pati Barb – tik skirtingais gyvenimo tarpsniais. Tai labai svarbu: vis iš naujo įsimylėkite žmogų, kuriuo jūsų sutuoktinis tampa kiekvienu gyvenimo laikotarpiu, nes dabartinis jūsų sutuoktinis nebėra tas pats žmogus, su kuriuo susituokėte. Prisiminkite pirminę priežastį, kodėl įsimylėjote savo sutuoktinį, ir vėl atraskite tą brangų dalyką kiekviename gyvenimo etape.

 

Įsimylėjau savo žmoną, kai buvome paaugliai. Vėl ją įsimylėjau, kai ji tapo mama. Vėl ją įsimylėjau stebėdamas, kaip ji augina tris mūsų sūnus. Vėl ją įsimylėjau, kai pamačiau ir įvertinau jos stiprybę bei ištvermę įveikiant daugybę gyvenimo mestų iššūkių. Vėl ją įsimylėjau pamatęs, kokia nuostabia močiute ji tapo. Įsimylėjau ją ir tada, kai likome dviese („tuščiame lizde“), žavėdamasis jos ilgalaikiu ryžtu siekti teisumo ir stebėdamas, kaip ji padarė mane geresniu vyru bei geresniu Kristaus sekėju. Taip, per santuokos su Barb metus įsimylėjau daugybę moterų, ir kiekviena jų buvo ji pati – tik skirtingais gyvenimo tarpsniais.

 

Pastebėjimai, citatos, mintys, šmaikštūs dalykai

 

Vairuodamas žoliapjovę nepabėgsi nuo bitės. (Asmeninė patirtis nupjovus žemėje įsikūrusių vapsvų lizdą.)

 

Negalima sustiprinti silpnųjų susilpninant stipriuosius. Negalima padėti samdomam darbuotojui žlugdant darbdavį. Negalima padėti vargšams sunaikinant turtuolius. Negalima visam laikui padaryti už žmones to, ką jie patys gali ir privalo padaryti. Abraomas Linkolnas.

 

Jei Evangelijose tiki tuo, kas tau patinka, ir atmeti tai, kas nepatinka, vadinasi, tiki ne Evangelija, o savimi. Augustinas.

 

Neturėtume spręsti apie kitus pagal jų veiksmus, o apie save – pagal savo ketinimus.

 

Tavo, kaip žmogaus, vertė nebuvo suteikta ant kryžiaus – ji buvo pamatuota kaina, sumokėta ant kryžiaus. Tavo vertė tau buvo suteikta tada, kai buvai sukurtas.

 

Dievas veikia antgamtiškai per natūralius dalykus, kad žmonės galėtų patys pasirinkti, kuo tikėti.

 

Socialiniai tinklai moko žmones reaguoti, o ne apgalvotai atsakyti. Reakcija yra momentinė, o atsakymas reikalauja apmąstymų ir gebėjimo matyti abi problemos puses.

 

Dėkoju, kad mano vaikai ne visur pasekė mano pėdomis. Taip lengviau miegoti naktimis. Draugas.

 

Neteisk mano gyvenimo knygos pagal tą skyrių, kuriame į ją įsijungei.

 

Kai kurie žmonės yra pernelyg protingi: jiems paprasti dalykai – tikra meilė, namai ir visa tai, kas sena ir gera – atrodo kvaili. Jie mano, kad tai skirta idiotams.

 

Motyvacija viską pajudina iš vietos, tačiau atsidavimas yra šaknis, palaikanti tą judėjimą.

 

Nežinojimas – tai tiesiog informacijos stoka. Kvailumas – tai atsisakymas tą spragą užpildyti.

 

Būk balsas, o ne aidas.

 

Gyvename melo kultūroje, kuri teigia: jei buvai neplanuotas kūdikis, vadinasi, buvai nepageidaujamas ir nemylimas.

 

Tikiuosi, kad tavo šeima visada turės namus, net jei neturėsi fizinio būsto, kuriame juos įkurdintum.

 

Komentaras apie piktą žmogų: jis nėra velnias, bet dirba jam.

 

Yra daugybė žmonių, kurie nenori gauti patarimų, kaip išspręsti savo problemas; jiems svarbiausia – aukos vaidmuo.

 

Esame atsakingi už paklusnumą, o ne už to paklusnumo rezultatus, nes jie ne visada būna akimirksniu matomi ar akivaizdūs. Jei ko nors neįmanoma išgydyti, tenka tai ištverti.

 

Atrodo, kad kai kurie žmonės alergiški sveikam protui.

 

Nuolankumas kyla iš savo vertės Kristuje suvokimo.

 

Dėl tikslo, kurio siekiame, verta leistis į kelionę.

 

Sunkiausia asmeninė kelionė – ta, kuri veda į tiesą. Todėl dažniausiai sunkus pasirinkimas bus tas, kuris atitinka Dievo valią.

 

Tai, kad Dievas delsia, nereiškia, jog Jis atsisako. (Dainininkas) Frankie Avalonas

 

Bandyti kurti žmonių brolybę nepripažįstant Dievo kaip Tėvo – tai tas pats, kas turėti rato stipinus be stebulės. (Aktorė) Irene Dunne

 

Mes priimame sprendimus, o tie sprendimai nulemia mūsų likimą.

 

Kai kurie žmonės tiesą apibrėžia kaip tai, kuo jie sugeba įtikinti kitus.

 

Mes matome dalykus ne tokius, kokie jie yra, o tokius, kokie esame patys.

 

Nelaimė – tai vienkartinis įvykis.

 

Niekada nebijokite patikėti nežinomos( nepažįstamos) ateities pažįstamam Dievui. Corrie ten Boom.

 

Daugiau – kitą savaitę. Iki tol – laiminu,

Džonas Fenas

cwowi.org

John Fenn, „Susitaikymas danguje“ (2/2), „Savaitės mintys“, 2026 m. rugsėjo 23 d.

 John Fenn, Reconciliation in heaven 2/2, Weekly Thoughts, 9/23/26

 

 Sveikinu visus,

 Vidurnaktį vagis bandė įsilaužti į tamsų namą. Staiga jis išgirdo balsą, sakantį: „Jėzus tave stebi“. Jis sustojo – dabar jau sunerimęs ir kiek išsigandęs – ir ėmė

svarstyti, kas tai pasakė. Labai lėtai ir atsargiai jis žengė dar vieną žingsnį. Ir vėl išgirdo: „Jėzus tave stebi“. Dabar jau labai išsigandęs, jis nukreipė žibintuvėlį ta kryptimi, iš kur sklido balsas, ir pamatė ant laktos tupinčią papūgą, kuri vėl pakartojo: „Jėzus tave stebi“. Pajutęs didžiulį palengvėjimą, jis garsiai sumurmėjo: „Koks gi žmogus mokytų savo papūgą sakyti „Jėzus tave stebi“?“ Papūga atsakė: „Tas pats asmuo, kuris savo rotveilerį pavadino Jėzumi.“

 

Tikrasis Jėzus iš tiesų viską mato; ateina akimirka, kai pripažįstami ir atneša susitaikymą tie geri darbai, kuriuos atliekame dėl kitų, tačiau kurie tuo metu lieka neįvertinti ar nesuprasti. Tai dalykai, kuriuos mato Dievas, o ne žmonės, tačiau Jis juos atsimena ir įrašo. Mato evangelijos 25 skyriaus 34–40 eilutėse Jėzus sako, kad tie, kurie maitino, girdė, įsileido į namus, lankė ligonius bei kalinius, bus prisiminti dėl šių veiksmų: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, – man padarėte.“ Galbūt prisimenate iš šios ištraukos, kad (krikščionys) klausė – visiškai nenutuokdami, jog Jis juos stebi: „Kada mes visa tai Tau padarėme?“ (39 eilutė). Atliekame gerų darbų net nesusimąstydami, kad jie prilygsta buvimui „Kristuje“, tačiau Jis juos būtent taip ir vertina; čia konkrečiais pavyzdžiais minimi vandens, maisto, drabužių, pastogės suteikimas bei draugų lankymas.

 

Geri dalykai mūsų gyvenime yra prisimenami, įrašomi ir už juos atlyginama. Tai, kad Biblijoje gausu nuorodų į danguje rašomas mūsų gyvenimo knygas, įrodo, jog Dievui Tėvui rūpi kiekvienas žmogus. Knyga rašoma tik tada, kai ji to verta. Tu esi vertas. Tavo gyvenimas YRA to vertas. Tavo gyvenimo knyga yra užrašyta, nes tu esi svarbus.

 

Antra, tai rodo, kad dangus – tai susitaikymo ir prisiminimų vieta, o ne vieta, kurioje ištrinami prisiminimai. Knygos saugomos tam, kad galėtume prie jų vėl ir vėl sugrįžti ir prisiminti. Kristuje užrašytos ne tavo nuodėmės – mat jos jau atleistos, – o tai, ką patyrei ir įveikei. Tavo kovos yra įrašytos Kristuje. Kaip sakė Dovydas – ašaros yra saugomos ir aprašytos (Ps 56, 8).

 

Pirmajame laiške korintiečiams (3, 1–15) Paulius ragina juos įveikti savo gyvenimo „medį, šieną ir ražienas“ – tai, ką jis įvardija kaip pavydą, nesantaiką ir susiskaldymą. Jis sako, kad įveikus šiuos dalykus, jie iš medžio, šieno ir ražienų virsta auksu, sidabru ir brangakmeniais. Būtent tokios kovos ir pergalės bus įrašytos jų knygose, kad visi matytų, kaip jie kovojo, krito ir kėlėsi bei galiausiai nugalėjo per Jį – kad kiekvienoje knygoje visa šlovė atitektų Jam.

 

Manoma, kad Jėzus yra vienintelis danguje, kuris per visą amžinybę savo pašlovintame kūne turės randų. Tie randai Jo kūne yra prisiminimų atspirties taškai; tai reiškia, kad prisimenama viskas mūsų gyvenime, kas susiję su Jėzumi ir tuo, ką Jis dėl mūsų padarė, įgydamas tuos randus. Galbūt mes neturėsime amžinų randų pašlovintame kūne, tačiau kiekvienas turime savo gyvenimo knygą – nuostabią istoriją apie Tėvo malonę, Jėzaus auką ir tai, kaip mūsų gyvenimai buvo pakeisti; istoriją, kurią visi galės skaityti. Kaip Jis saugo mūsų privatumą dabar, taip saugos ir tada – knygose neužrašomos nuodėmės, klaidos ar privatūs dalykai, tad baimintis nėra ko. Jose įrašyta tik tai, kaip Jis mus išgelbėjo, ką įveikėme ir kokią pažangą Jame padarėme. Žmonės yra amžini, todėl ir prisiminimai Kristuje yra amžini.

 

Aš ir Barb konferencijose bei susitikimuose esame pasakoję, kaip netrukus po to, kai būdama šešiolikos ji patyrė išgelbėjimą, Viešpats parodė jai jos namų danguje pradžią. Ji žvelgė į žemai vakaruose esančią saulę; šviesa skverbėsi pro medžio lapus už antrojo aukšto miegamojo lango. Staiga siena išnyko ir ji atsidūrė danguje. Ji nesižvalgė į dešinę, tačiau tiki, kad šalia jos buvęs asmuo buvo Viešpats. Jie stovėjo priešais nedidelį, iš akmens blokų sumūrytą namą, ir ji paklausė: „Viešpatie, ką aš matau?“ Jis atsakė: „Tai tavo namas danguje; kai duosi mums daugiau medžiagos darbui, mes jį užbaigsime.“ Tai nutiko dar prieš jai sužinant apie tai kalbančias Šventojo Rašto vietas; ji iki šiol saugo šį prisiminimą savo širdyje ir svarsto, kaip tas namas atrodo dabar, šiame jos gyvenimo tarpsnyje.

 

Šiek tiek to, ką mačiau danguje

Tą vyrą pažinojau maždaug metus ir sužinojau, kad jis mirė nuo širdies smūgio, būdamas kiek daugiau nei šešiasdešimties. Po kelių mėnesių buvau danguje, o šalia manęs buvo „mano“ (sargas) angelas. Mačiau tą vyrą vaikštantį upės pakrante – manau, tai buvo Gyvybės upė arba jos intakas. Jis kalbėjosi su vyresniu vyru, kuris, kaip Dvasia man atskleidė, buvo jo tėvas. Abu jie atrodė jaunesni, tačiau kartu žinojau, kad jie – tėvas ir sūnus.

 

Jiems einant priekyje

 maždaug 10 metrų (30 pėdų) atstumu priešais mus; negirdėjau, apie ką jie kalbėjosi, tad paklausiau savo angelo: „Tai ne tavo reikalas, nors galiu pasakyti, kad kalba eina apie tai, kaip jis paliko namus būdamas 17-os po ginčo su tėvu.“ Tolumoje, dešinėje pusėje, priešais mus ir juos matėsi grupė nedidelių stačiakampio formos namų, išsidėsčiusių maždaug ratu aplink centrinę aikštelę. Paklausiau, kas tai per vieta, nes atrodė, kad draugas su tėvu eina būtent ten. „Ten gyvena didelė jų šeimos dalis. Jų rančoje.“ Kadangi aplink namus plytėjo atvira pieva, viskas priminė didžiulę rančą, kokias galima pamatyti Vakarų JAV ar Kanadoje, tad pasiteiravau apie jos dydį. Angelas atsakė: „Galėtum tai įsivaizduoti kaip maždaug 405 hektarų (1000 akrų) plotą.“

 

Galėčiau kalbėti apie tai, kad dangus savo vidumi yra didesnis nei išore, bet tai galbūt paliksiu kitam kartui. Pakanka pasakyti, kad Jėzus dangų lygino su sėkla. Paimkime pavyzdį su obels sėkla: kiek obelų telpa vienoje sėkloje? O kiekviename obuolyje gali būti 6 ar 8 sėklos, ir kiekvienoje iš jų – tūkstančiai medžių bei jų vaisių. Kiekvienas šį tekstą skaitantis žmogus savo vidumi yra didesnis nei išore. Tavo viduje glūdi svajonės, viltys, pomėgiai, įgūdžiai ir sumanymai, gerokai pranokstantys tai, kas atsispindi dabartiniame tavo gyvenime. Ir tu, ir aš savo vidumi esame didesni, nei mūsų gyvenimas rodo išorėje. Dangus yra būtent toks.

 

Norėjau pasakyti, kad tėvas ir sūnus aptarinėjo įvykius iš savo bendro gyvenimo; jie kalbėjosi Šventosios Dvasios teikiamame visiško supratimo dvelksme – be jokio velnio įsikišimo ar menkiausios nesusipratimo tikimybės, – taip tarp jų įsivyravo ramybė. Taip pat susimąsčiau apie tai, kad šis reginys man buvo parodytas praėjus daugiau nei metams po draugo mirties. Vadinasi, net ir praleidus danguje vienerius metus, jis vis dar gilinosi į aplinkybes ir priežastis, kodėl būdamas 17-os paliko šeimą; esu tikras, kad tėvas galėjo jam paaiškinti savo motyvus, nes tarp jų akivaizdžiai tvyrojo ramybė. Maža mergaitė ir jos mažylis broliukas

Interviu metu esu pasakojęs, kaip vaikščiojau danguje su savo angelu, keliaudamas link Tėvo sosto, ir pamačiau mažą mergaitę, sėdinčią atsirėmus į medį, kol aplink ją ropinėjo jos mažylis broliukas. Už jų ir aplink juos buvo keturiolika suaugusiųjų iš mažiausiai keturių kartų; jie visi bendravo ir dalijosi mintimis. Pastebėjau, kad trūksta vienos kartos – vaikų tėvų. Angelas man pasakė: „Šie vaikai žuvo automobilio avarijoje, tačiau jų tėvai išliko gyvi ir liko žemėje. Kai įmanoma, danguje vaikus augina giminaičiai.“

 

Aš atsakiau: „Noriu pamatyti, kur tai parašyta Šventajame Rašte“, o jis atsakė: „Ar neskaitei laiško Efeziečiams 3 skyriaus 14–15 eilučių, kur Paulius rašė: „Dėl to aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, iš kurio kyla visa šeima danguje ir žemėje“? Yra tik viena šeima; nesvarbu, ar jie danguje, ar žemėje – tai viena šeima.“

 

Kiekvienoje šeimoje pasitaiko nesutarimų, nesusipratimų, nuoskaudų, bet būna ir džiugių akimirkų. Visa tai danguje yra švenčiama. Mane taip pat sužavėjo tai, kad daugybė kartų turėjo galimybę pažinti viena kitą, nors jų gyvenimus žemėje skyrė šimtmetis ar daugiau. Koks nuostabus susitaikymas!

 

Atminkite – jūsų ašaros yra saugomos, įvykiai, jas sukėlę, – užrašyti; smulkmenos, kurias darote dėl kitų, maldos ir veiksmai bei tai, ką įveikiame – viskas fiksuojama, kad ateinančiais amžiais galėtume prisiminti ir stebėtis nuostabia malone, mums suteikta Kristuje. Nuostabi malonė gimdo nuostabų susitaikymą.

 

Kitą savaitę – nauja tema. Iki tol – laiminu!

John Fenn

cwowi.org

2026 m. rugsėjo mėn. naujienlaiškis

 September 2026 Newsletter

 

 Sveikinu visus,

 

Man labai patinka mūsų konferencijos, nes jose susitinkame su žmonėmis, kuriuos iki tol pažinojome tik iš susirašinėjimo el. paštu, ir vėl pamatome senus draugus.

Tačiau labiausiai branginu malonų Viešpaties ir Tėvo buvimą – tai, kas visa tai sujungia į visumą. Konferencija Tulsoje vyks spalio 15–18 d., tad jei norite dalyvauti, turėtumėte mums parašyti adresu cwowi@aol.com.

 

 

 Kita didelė konferencija vyks Anglijoje gegužės 27–30 d.; registracijos nuoroda maždaug po mėnesio ar dviejų atsiras mūsų rubrikoje „Savaitės mintys“ (Weekly Thoughts) ir elektroniniuose naujienlaiškiuose.

 

 

 

Kitą mėnesį pristatysiu „Savaitės minčių“ ciklą tema „Pasirinkimo galia“.

 

Prieš kelis mėnesius mąsčiau apie tai, kaip Izraelis atmetė savo kunigystę, sakydamas Mozei, kad nenori tiesiogiai bendrauti su Dievu. Išėjimo knygos 20 skyriaus 21 eilutėje rašoma, kad Mozė „įžengė į tirštą tamsą, kurioje buvo Dievas“. Klausiau Tėvo, kodėl Jis pasirodė tamsoje, kai jie atmetė savo pašaukimą būti kunigų tauta, ir Jo atsakymas buvo paprastas: „Dėl jų netikėjimo. Ta tamsa apsaugojau juos nuo jų pačių netikėjimo.“

 

 

 

97-ojoje psalmėje (2 eilutėje) sakoma: „Debesys ir tamsa aplink Jį; teisumas ir teisingumas – Jo sosto pagrindas.“

 

 

 

Tai reiškia, kad šviesa simbolizuoja teisumą, o tamsa – teisingumą (teismą). Izraelis pats save nuteisė, pasirinkdamas neįgyvendinti savo pašaukimo būti „kunigų karalyste“ (Iš 19, 6).

 

 

 

Mums, tikintiesiems, Jis yra šviesa. Mes patys save nuteisėme teisingai – pasirinkome Dievo duotą vaistą nuo nuodėmės; taip pasielgę, nebūsime teisiami pagal savo praeities nuodėmes. Mes priėmėme Jo priešnuodį! Jėzų!

 

 

 

Apie tai kalbėjo Paulius Antrajame laiške korintiečiams (3 skyriuje), sakydamas, kad Mozė dengė savo šlove spindintį veidą šydu dėl Izraelio netikėjimo. Pagalvokite apie tai: Mozė slėpė nuo jų Dievo šlovę dėl jų netikėjimo. Gyvename laikais, kai Dievo šviesa visame pasaulyje spindi ryškiau nei bet kada anksčiau. Norintieji rasti priežasčių tikėti Jėzumi gali atsigręžti į daugybę šaltinių: nuo archeologinių radinių, nuolat patvirtinančių Biblijoje minimus žmones ir vietoves, iki internete skelbiamų mokymų bei liudijimų žmonių, kurie Jį matė ar patyrė stebuklų, ir daugybės kitų dalykų. Dar niekada nebuvo tiek daug studijoms skirtos medžiagos, Biblijos vertimų ar priemonių, leidžiančių skaityti, žiūrėti ir mokytis apie Jėzų.

 

Vis dėlto vis dar yra daugybė „abejojančių Tomų“ – žmonių, pasirinkusių netikėjimo tamsą, o ne veržimąsi į šviesą. Man labai patinka Išėjimo knygos 33 skyriaus 9–11 eilutės, kuriose pasakojama, kaip Mozė įeidavo į Susitikimo palapinę: ant jos nusileisdavo Viešpaties šlovės debesis, ir Viešpats kalbėdavosi su Moze toje šlovėje veidas į veidą, tarsi žmogus su draugu. Tačiau labiausiai man patinka 11-oji eilutė: „...tada Mozė palikdavo palapinę ir grįždavo į stovyklą. Tačiau jo tarnas Jozuė... likdavo palapinėje.“

 

Jozuė mylėjo Viešpaties buvimą. Jis būdavo palapinėje, kai Mozė ir Viešpats kalbėdavosi akis į akį, o Mozei išėjus, Jozuė pasilikdavo, kad ilgiau pabūtų Jo akivaizdoje. Ugdykime savyje tokią širdį – trokštančią pasilikti Jo akivaizdoje! Sekite spalio mėnesio savaitinių apmąstymų ciklą „Pasirinkimo galia“.

 

Iranas, Rusija – ruošiama scena

 

Pranašystė nurodo galutinį tašką – tarsi piltuvo siaurąją dalį, į kurią viskas sueina. Siauroji piltuvo dalis sutelkia tai, kas supilta į plačiąją dalį. Jei žinome, kad įvyks Ezechielio knygos 38–39 skyriuose aprašytas karas, ir matome Ezechielio išvardytas tautas bei aplinkybes, vedančias į tą karą, galime mintyse judėti atgal piltuvu link platesnio vaizdo. Žinome, kad tam tikru metu įvykiai plačiojoje piltuvo dalyje susiaurės ir galiausiai pasieks tą konkretų tašką, tačiau, kadangi pradžioje piltuvas labai platus, negalime žinoti smulkmenų.

 

Judant atgal: žinome, kad įvyks karas, kurį laimės Izraelis ir jo sąjungininkai, kaip pranašaujama Ezechielio 39 skyriuje. Žinome, kad Izraelis turi sąjungininkų, nes 38 skyriaus 21 eilutėje Dievas sako: „Aš pašauksiu kalaviją prieš jį visuose savo kalnuose.“ Pranašystėse kalnai simbolizuoja tautas; tai matome Danieliaus knygoje, kur kalnas, atskirtas be žmogaus rankų įsikišimo, krenta ant statulos pėdų ir išauga taip, kad užvaldo visą žemę – tai Dievo karalystė (tai tik vienas pavyzdys).

 

 

 

Žinome, kad jiems prireiks septynių mėnesių mirusiesiems palaidoti, o maisto, kuro ir kitų reikmenų atsargų jiems užteks septyneriems metams – visa tai bus paimta kaip grobis iš nugalėtų įsiveržusių kariuomenių. Mums sakoma, kad jie sausuma žygiuos į šiaurinę Izraelio dalį ir „kils kaip audra, kaip debesis, uždengiantis kraštą“. Žinome, kad Magogo (šiuolaikinės Rusijos) valdovas atvyks iš šiaurės kartu su sąjungininkais – Turkija, Persija (Iranu) bei kariais iš kitų tautų – tikėdamasis „pasiimti grobį“. Rašoma, kad Magogas jiems „bus skydas“ – tai reiškia, kad jis bus sąjungininkas bei karių ir ginkluotės tiekėjas.

 

 

 

Žinome, kad tai įvyks Izraeliui gyvenant taikoje, nes jie įžengs į „kraštą, kuriame kaimai neturi sienų“.

 

 

 

Įdomu tai, kad 38-ajame skyriuje (13 eilutėje) minimi „Šeba ir Dedanas, Taršišo (Ispanijos) pirkliai bei jų jaunieji liūtai“. Šeba ir Dedanas – tai šiuolaikinės arabų šalys, pavyzdžiui, Saudo A... .ypač Saudo Arabija ir kitos Persijos įlankos šalys. Ispanijos pirklius galima suprasti kaip Ispanijos kolonijas – t. y. Amerikos žemynus. „Jaunus liūtus“ galima laikyti Didžiosios Britanijos kolonijomis, nes jos karališkasis simbolis – trys auksiniai liūtai raudoname skyde. Vėlgi, tai reikštų Amerikos žemynus, prisijungiančius prie arabų tautų, kovojančių su įsiveržiančiomis kariuomenėmis.

 

Visos tos konkrečios detalės, kurias pranašauja Ezechielis, sudaro siaurąją piltuvo dalį.

 

Įvykiai, vedantys prie tų dalykų, yra plačiojoje piltuvo dalyje. Būtent tai dabar ir stebime. Tautos renkasi puses. Rusija stiprina ryšius su Iranu. Saudo Arabija ir kitos šalys stiprina tarpusavio ryšius, siekdamos atsvara Iranui. Žinant detales, esančias siaurajame piltuvo gale, galima stebėti, kaip ruošiama scena, kad visi elementai pajudėtų tuo piltuvu žemyn ir išsipildytų pranašystė.

 

Tikėtina, kad Rusija, Iranas ir Turkija dar labiau stiprins tarpusavio ryšius. Iš dviejų Ezechielio paminėjimų, kad jie uždengs žemę tarsi debesis ir atvyks kaip audra (9 ir 16 eilutės), galima spręsti, jog svarbų vaidmenį tikriausiai atliks bepiločiai orlaiviai ir oro pajėgos. Ruošiant šią scenos dalį, verta stebėti bepiločių orlaivių technologijų plėtrą. Taip pat turime atkreipti dėmesį, kad Ezechielis mini daugybę karių – įvairių tautų sausumos pajėgas, žygiuojančias į šiaurės Izraelio kalnus. Tad dabartinis Irano karinės galios naikinimas gali reikšti, kad galiausiai jie bandys užimti Izraelį pasitelkę tik pėstininkus ir bepiločius orlaivius... Visa tai galima svarstyti, spėlioti, apmąstyti... Kokie įdomūs laikai!

 

Tiesiog... stebėkite. Neskubėkite pernelyg džiūgauti dėl paėmimo į dangų; kai kurie žmonės taip susitelkę į dangų, kad tampa nenaudingi žemėje. Išlikite tvirti ir realistiški. Susitelkite į tai, ką Viešpats jums paruošė šiandien; išlikite ramybėje, nes Jis pasirūpins jumis ir ateityje bus toks pat ištikimas, koks yra dabar ir koks buvo praeityje. Jis buvo mums geresnis, nei mes patys sau. Ilsėkitės šioje tiesoje.

 

Šį mėnesį pristatomas garso įrašų ciklas „Sudaužytas tikėjimas“ (angl. *Shattered Faith*); Mintis apie tai, ką daryti, kai Dievo pažadai atrodo neišsipildę, manęs neapleidžia jau daugelį mėnesių; ko gero, vasarį mus ištikusi sūnaus Džeisono (Jason) mirtis prikėlė pamatines tiesas ir iššūkius, su kuriais pirmąkart susidūrėme beveik prieš 47 metus, gimus vyriausiajam sūnui Krisui (Chris). Tai akimirka, kai tiki tam tikrais dalykais, tačiau nutinka būtent tai, nuo ko, tavo manymu, tave saugojo tikėjimas. Dalijuosi mūsų pačių keliu į dvasinį atsigavimą ir pasakoju, kaip savo tikėjimą sustiprinome pasitikėjimu.

 

 

 

Dėkojame, kad esate mūsų gyvenimo dalis, ir už jūsų dosnumą – tiek maldas, tiek paramą mums!

 

 

 

Džonas ir Barb, Brajanas ir Eimi.

iųsti atsiliepimą

John Fenn, „Susitaikymai danguje“ (1/2), „Savaitės mintys“, 2026 m. rugsėjo 19 d.

 John Fenn, Reconciliations in heaven 1/2, Weekly Thoughts, 9/19/26

 

Sveikinu visus,

 

Jaučiau raginimą pasidalyti dalykais, kuriuos mačiau danguje ir apie kuriuos kalbu tik retkarčiais – interviu ar privačiuose pokalbiuose. Būtent: danguje mačiau

žmones, aptariančius nesutarimus ir situacijas, įvykusias jiems gyvenant žemėje. Mačiau tai daugybę kartų; tai paskatino mane pasigilinti į Šventąjį Raštą ir patvirtinti tai, ką mačiau, konkrečiomis Rašto vietomis. Apie tai rašoma Biblijoje, ir tai suteikia mums supratimo apie tarpusavio santykius danguje.

 

Tai turėtų suteikti ramybės tiems, kurie norėtų, jog būtų turėję progą galutinai atsisveikinti, pasakyti tai, ką reikėjo pasakyti, atsiprašyti ar sulaukti atsiprašymo prieš tai, kai artimas žmogus ar kažkas, su kuo bendravome, iškeliavo į dangų.

 

Jėzus buvo pirmasis

 

Pirmajame amžiuje vyravo mokymas, kad Mesijas ateis, nugalės romėnus ir įkurs savo karalystę su centru Jeruzalėje. Iš pradžių tokie lūkesčiai buvo būdingi visiems mokiniams; būtent todėl Jokūbo ir Jono motina prašė, kad jos sūnūs karalystėje sėdėtų Jo pašonėje. Judas bandė priversti Jėzų įrodyti savo galią, nesuprasdamas, kad Mesijas pirmiausia atėjo kaip kenčiantis tarnas, norėdamas paskelbti „maloningus Viešpaties metus“, o ne „Viešpaties keršto dieną“.

 

Kai Jis buvo suimtas ir mirė, mokiniai pasimetė ir išsigando – visas jų gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Viskas, ko jie buvo mokyti ir kuo tikėjo apie Mesiją, pasirodė esą klaidinga, todėl jie jautėsi sutrikę. Jie perėjo nuo įsitikinimo, kad užims oficialias pareigas Jėzaus karalystėje (kurią Jis ruošėsi įkurti), prie suvokimo, jog viskas, ko jie buvo mokyti iš Dievo Žodžio apie Mesiją, buvo neteisinga. Jėzus užsimindavo apie savo būsimą mirtį ir net tiesiai apie tai kalbėdavo, tačiau Jo žodžiai taip smarkiai skyrėsi nuo visko, ko jie buvo mokyti ir kuo tikėjo, kad jie Jo nesuprato. Evangelijoje pagal Luką (24, 44–45) pasakojama, kad netrukus po savo prisikėlimo Jėzus atėjo pas mokinius ir tarė: „Štai ką aš jums kalbėjau būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas apie mane parašyta Mozės Įstatyme ir Pranašų knygose. Tuomet Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus.“

 

Šis ir kiti įvykiai po Jėzaus prisikėlimo – pavyzdžiui, aprašytieji Evangelijoje pagal Joną (21 skyriuje) bei Jo nurodymai Petrui ir Jonui – rodo, kad žemėje likę neišspręsti klausimai ar nebaigti reikalai bus aptarti ir sutvarkyti vėliau, kaip Jėzus tai padarė su mokiniais. Tai matome ir Evangelijoje pagal Joną (20, 24–28) aprašytame įvykyje su Tomu: prisikėlimo dieną jo nebuvo tarp mokinių, ir jis garsiai pareiškė netikėsiąs, kol savo akimis nepamatys ir neįkiš rankos į žaizdas, likusias nuo vinių Jėzaus rankose bei nuo ieties Jo šone. Maždaug po savaitės Jėzus vėl pasirodė mokiniams, ir šįkart Tomas buvo kartu. Jėzus iškart paragino Tomą padaryti tai, ką šis buvo sakęs, ir taip įtikėti, kad Jis prisikėlė. Tai rodo, kad danguje esantis asmuo (Jėzus) žino apie žemėje kylančius sunkumus bei ištartus žodžius ir turi galimybę į juos reaguoti bei atsakyti į klausimus.

 

Apreiškimo Jonui knyga (6, 9–11): penktojo antspaudo atvėrimas

Kalbėdamas apie įvykį, prilygstantį tikinčiųjų paėmimui (kuris įvyks prieš paskutinius septynerius šio amžiaus metus), Jonas Apreiškimo knygoje (4, 1–2) pasakoja išgirdęs balsą, panašų į trimito garsą, ir kvietimą „Pakilk čia“; tuomet jis buvo paimtas į dangų ir atsidūrė prieš Tėvo sostą. 5-ajame skyriuje (5, 7) Avinėlis – tas, kuris buvo nužudytas, – ir Judo genties Liūtas priėjo prie Tėvo, sėdinčio soste, ir „paėmė knygą iš dešinės Soste Sėdinčiojo rankos“. Tuomet Viešpats atveria vieną po kito antspaudus – pradedant nuo 6 skyriaus 1 eilutės ir pasiekiant penktąjį antspaudą (6, 9–11), kurį regėjo apaštalas: „Kai Jis atvėrė penktąjį antspaudą, pamačiau po aukuru sielas tų, kurie buvo nužudyti dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurį jie laikė. Jie šaukė garsiu balsu: „Kiek ilgai, Viešpatie, šventasis ir tikrasis, Tu neteisi ir neatkeršiji už mūsų kraują žemės gyventojams?“ Kiekvienam jų buvo duoti balti drabužiai; jiems buvo pasakyta dar trumpą laiką ilsėtis, kol bus pilnai surinktas jų tarnystės draugų ir brolių, kurie turėjo būti nužudyti taip pat kaip jie, skaičius.“

 

Apaštalas Jonas danguje regi tūkstančius kankinių – neseniai dėl savo tikėjimo nužudytų žmonių, – šaukiančių ir prašančių teisingumo. Būdami danguje, jie prisimena savo gyvenimą žemėje bei mirties aplinkybes ir vis tiek reikalauja teisingumo. Perėjus į dangų atmintis nedingsta.

 

Tai, kad danguje matome žmones, puikiai suvokiančius patirtą neteisybę ir prašančius Tėvą teisti jų priešus, o vėliau gaunančius baltus teisumo drabužius bei nurodymą palaukti, rodo, jog net ir patekus į dangų egzistuoja bendravimas, laiko ir kantrybės svarba, pamokymai bei karštas troškimas, kad viskas būtų atitaisyta ir teisingumas įsigalėtų. Svarbiausia čia tai, kad viskas – pradedant prisikėlusiu Viešpačiu, kuris primena ir paaiškina tai, ką buvo sakęs būdamas su mokiniais, ir baigiant danguje esančiais kankiniais, šaukiančiais keršto savo žudikams, Gyvenimas tęsiasi. Prisiminimai išlieka. Dangus neverčia mūsų pamiršti šio gyvenimo – priešingai, jis jį patvirtina ir pakoreguoja. Gyvenimas tęsiasi, ir mes tęsiame savo kelią. Dangus – tai tiesiog perėjimas į kitą tikrovę, išsaugant visa, kas sudaro mūsų dvasią ir sielą.

 

Jūsų kančios ir pergalės žemėje virto dvasine statybine medžiaga.

Kartais sunku suvokti, kad mūsų kovos šiame gyvenime turi tiesioginės įtakos mūsų namams danguje. Vis dėlto Šventasis Raštas moko, kad mūsų gyvenimas čia yra būtent tai – statybinė medžiaga dangiškajam miestui užbaigti.

 

56-ojoje psalmėje (56:8) Dovydas rašė: „Tu žinai visus mano klajojimus, Tu surinkai mano ašaras į savo indą; ar jos neįrašytos Tavo knygoje?“

 

Žodis „klajojimai“ hebrajų kalba yra *nod* (*nuwd*) ir reiškia tremtį. Įvadinėje pastaboje (informacijoje prieš 1-ąją eilutę) nurodoma, kad ši psalmė buvo parašyta Dovydui bėgant nuo karaliaus Sauliaus ir patekus į filistinų nelaisvę Gate. Dovydas sakė, kad Dievas saugojo jo ašaras ir įrašė jo tremties sunkumus į Viešpaties knygą. Judaizme mokoma – o tai matome ir Senajame bei Naujajame Testamentuose, – kad mūsų gyvenimai yra įrašyti į knygas. Malachijas* mini „atminties knygą“, Apreiškime Jonui sakoma, kad „buvo atverstos knygos“, taip pat minima Gyvųjų knyga arba, kaip dažniau vadinama, Gyvybės knyga.

 

Knygų atvėrimas – tiek kiekvienam žmogui skirtos knygos, tiek Gyvybės knygos – leidžia manyti, kad jų turinys yra prieinamas kitiems. Jis skirtas peržiūrai, pataisymui, susitaikymui ir paaiškinimui. Evangelijoje pagal Matą (7:22–23) Jėzus sakė, kad tą dieną daugelis netikrų tikinčiųjų ateis pas Jį ir tvirtins Jo vardu darę stebuklus bei nuostabius darbus. Tačiau žvelgiant per I a. žydų supratimo prizmę, Jėzus žiūrėtų į jų knygas ir pripažintų: „Aš niekada jūsų nepažinojau, o jūs iš tikrųjų gyvenate nedorybėje (apgaulės ir veidmainystės kupiną gyvenimą , apsimetant, kad Jį pažįstate); šalin nuo manęs.“ *Malachijo 3, 16; Apreiškimo 20, 12; taip pat Išėjimo 32, 32–33 ir kt.

 

Štai kodėl Petras savo pirmajame laiške (2, 5) rašo: „jūs statomi į dvasinius namus“ – arba, kitaip tariant, į namus iš dvasinės medžiagos. Toliau, 6-oje eilutėje, jis tęsia, kad Jėzus yra kertinis akmuo, padėtas šių namų pamatams pradėti. Jėzus sakė, kad Jo Tėvo namuose yra daug gyvenamųjų vietų – graikiškai *monai* (buveinės), vietos poilsiui, ramybei ir gyvenimui. Apreiškimo knygos 21 skyriaus 14-oje eilutėje apaštalas Jonas regi dangiškosios Jeruzalės sienų pamatų akmenų sluoksnius ir sako, kad ant kiekvieno sluoksnio įrašyti apaštalų vardai. Tai reiškia, kad viskas, ką jie patyrė savo gyvenime žemėje, virto dangiškąja medžiaga, sudarančia miesto sienų pamatus. Tavo gyvenimas, mano gyvenimas, mūsų pergalės ir tie maži dalykai, per kuriuos augame Kristuje, yra užrašyti ir prisimenami – nuo ​​ašarų iki kartėlio bei neatleidimo įveikimo – viskas yra užfiksuota.

 

Apreiškimo 21, 2 Jonas regi dangiškąją Jeruzalę, „pasipuošusią kaip nuotaka savo vyrui“, o 9-oje eilutėje miestas vadinamas „nuotaka, Avinėlio žmona“. Jis teigia: „JI PASIRUOŠĖ“ (19, 7). Būtent tai ir yra šio gyvenimo esmė – mes, nuotaka, ruošiamės Kristui. Kaip nuotaka, saugomės būti nesutepti pasaulio ir nemylime nieko kito; tos aukos yra pastebimos danguje ir panaudojamos miestui – tai „vietai, į kurią einu jums jos paruošti“ – papuošti.

 

Ant miesto pamatų ir sienų įrašyti apaštalų vardai; tai reiškia, kad jų gyvenimas žemėje virto statybine medžiaga dangiškosioms sienoms. Paulius nesantaikos ir pavydo kupiniems korintiečiams (1 Kor 3, 1–15) sakė, kad jų pavydas, nesantaika ir susiskaldymas yra dvasinė mediena, šienas ir ražienos; jei visa tai būtų nusinešta į mirtį, stojus prieš Viešpatį tai sudegtų, nors patys žmonės vis tiek būtų išgelbėti. Jis ragino juos bręsti ir vaikščioti meilėje – tai medieną, šieną ir ražienas danguje paverstų auksu, sidabru ir brangakmeniais. Iš šiandienos temos suprantame du svarbius dalykus: pirma, kad danguje prisimename savo gyvenimą žemėje ir kad ten tarp žmonių trokštama susitaikymo bei jis įvyksta. Jėzus išsklaidė jų nežinią dėl praėjusios savaitės įvykių; lygiai taip pat giminaičiai ir draugai turės laiko aptarti įvykius, kuriuos kartu patyrėme žemėje, atsiprašyti, viską ištaisyti ir suteikti reikiamą supratimą.

 

Kitą savaitę papasakosiu apie žmones, kuriuos mačiau susitaikančius, apie tai, kaip tai skyrėsi nuo pokalbių žemėje, ir ne tik. Iki tol – laiminu,

John Fenn

cwowi.org

John Fenn, Antisemitizmas, amžiaus pabaiga, Tūkstantmetis, 2 d., Savaitės mintys, 2026-09-12

 John Fenn, Antisemitism, end of the age, the Millennium, 2/2, Weekly Thoughts 9/12/26

 

Sveikinu visus,

 Antisemitizmo pakilimas, Izraelis ir krikščionybė susiduria.

 Antikristas ir antisemitizmas

 Kai Jėzus kalbėjo apie žmones, kurie išduoda Jį tikinčius ir nekenčia Jį tikinčiųjų, Jis kalbėjo su to meto žydų tikinčiaisiais. Šiandien yra ir žydų, ir pagonių, tikinčiųjų Jėzumi, todėl antisemitizmas ir

antikristas yra amžinai susiję. Istorija tai patvirtina, pavyzdžiui, nacių stovyklose buvo nužudyti 6 milijonai žydų, tačiau nepaminėta, kad buvo nužudyti dar 5 milijonai ne žydų – krikščionys, kai kurie tik taip vadinami, bet daugelis praktikuojantys. Galbūt Dietrichas Bonhoefferis yra garsiausias krikščionis toje grupėje. Jei jie nekentė Jėzaus, jie nekęs ir mūsų.

 

Apaštalas Jonas žodį „antikristas“ vartoja 4 kartus. Pirmasis yra 1 Jono 2:18-19:

 

„Mylimieji vaikai, tai paskutinė valanda. Ir kaip girdėjote, kad ateis antikristas, jau dabar atsirado daug antikristų. Štai iš ko žinome, kad tai paskutinė valanda. Jie išėjo iš mūsų, bet iš tikrųjų nepriklausė mums. Jei jie būtų priklausę mums, jie būtų pasilikę su mumis. Bet jų išėjimas parodė, kad nė vienas iš jų nebuvo mūsų.“

 

Atkreipkite dėmesį į pirmąjį antikristo dvasios identifikavimo būdą: „Jie išėjo iš mūsų, bet iš tikrųjų nepriklausė mums.“ Tai reiškia, kad antikristo dvasia atrodo esanti tokia kaip pas krikščionis: „vienas iš mūsų“. Kitus 3 kartus jis vartoja terminą „antikristas“, sakydamas, kad antikristo dvasia neigia, jog Jėzus yra Kristus. Tačiau pirmuoju atveju jis sako, kad yra daug antikristų (dvasių), ir jos „išėjo iš mūsų“. Jos atrodo esančios krikščionys, bet iš tikrųjų Jį neigia. (Ketvirtą kartą jis vartoja šį terminą: 1 Jono 2:18-19, 22; 4:3; 2 Jono 1:7)

 

Jis taip pat pasakė: „...atėjo daug antikristų. Iš to mes žinome, kad yra paskutinė valanda.“ Šie vadinamieji krikščionys, kurie išėjo iš mūsų, bet nėra mūsų dalis, yra dalis įrodymų, kad esame paskutinėje amžiaus valandoje. Ta dvasia apsimeta krikščionimi, bet veikia prieš viską, kas iš tikrųjų yra Dievas. Mūsų įspėjimas yra saugotis žmonių, kurie sakosi esantys krikščionys, bet yra prieš Izraelį ir žydų tautą. (Žr. 2 Korintiečiams 11:13-15)

 

„Jie teigia pažįstantys Dievą, bet savo darbais jį neigia. Jie yra pasibjaurėtini, neklusnūs ir netinkami daryti ką nors gero.“ Titui 1:16.

 

Žodis „pasibjaurėtinas“ graikų kalba reiškia „pasibjaurėtinas ir (arba) stabmeldys“ ir yra vienintelė vieta, kur šis žodis vartojamas NT. Paulius sako, kad jie yra Dievui bjaurūs, teigdami, kad Jį pažįsta, bet savo žodžiais ir gyvenimu Jį neigia. Šis žodis, sugrupuotas su kitais, kalba apie veidmainystę, vienapusį gyvenimą žmonių akivaizdoje, slapta neigiant Kristų savo gyvenimo būdu.

 

Tai apimtų žmones, kurie teigia esantys krikščionys, bet atvirai gyvena nuodėmingą gyvenimą. Čia nekalbama apie netobulą krikščionį, kovojantį su savo kūnu, senais būdais, įprastomis nuodėmėmis kaip savo charakterio dalimi, nors ir mylintį Viešpatį. Ne, apaštalai kalba apie atvirą nuodėmę kaip gyvenimo būdą, gyvenamą apgaule ir kenkiantį Viešpaties keliams kituose. Mato 7:15-20 mums liepiama vertinti žmogaus gyvenimo vaisius, nes tik Viešpats žino žmogaus širdį. Mes galime vertinti žmogaus žodžius ir gyvenimo būdą, jo gyvenimo „vaisius“, susilaikydami nuo jo širdies vertinimo – tai yra Viešpaties sritis, kaip žino tik Jis.

 

Todėl...

 

Turiu draugų daugelyje pasaulio tautų. Per savo keliones aplankiau maždaug 25 šalis ir galiu pasakyti, kad myliu jas daugiausia todėl, kad iš ten kilę mano draugai. Kiekvienoje iš šių šalių randu kažką, ką galėčiau pamilti, nesvarbu, ar tai būtų senovės kultūra ir istorija, maistas, ar gamtos stebuklai, bet labiausiai myliu žmones. Myliu tuos draugus, atsižvelgiant į jų gyvenamosios šalies kontekstą.

 

Panašiai dar neteko lankytis šalyje, iš kurios kilęs mano geriausias draugas, bet kadangi myliu Jį, myliu Jo tautą – Izraelį. Krikščionys ir apskritai krikščionybė turi savęs paklausti, ar žmogus gali būti tikras krikščionis, nekęsdamas tautos, iš kurios kilęs jo Viešpats, kurios Karalius Jis yra. 2025 m. Rosenburgo ataskaitoje Joelis Rosenburgas uždavė būtent šį klausimą, ypač jaunų žmonių tarpe:

 

„Mes visi sutinkame, kad absoliučiai pasibjaurėtina, jog pasaulietiniai jaunuoliai, nelankantys bažnyčios, atsigręžia prieš Izraelį ir prieš žydų tautą. Bet kodėl vaikai auginami krikščioniškuose namuose ir krikščionių surinkimuose (bažnyčiose) – kodėl juos veikia šie melai?“

 

Siūlyčiau, kad tėvai, seneliai ir surinkimai(bažnyčios) mokytų to, ką Dievas sako apie Izraelį: remdamasis Jeremijo 31:3, Rosenbergas priminė klausytojams: „Viešpats pasirodė jam Izraeliui iš tolo ir tarė: „Aš pamilau tave amžina meile. Todėl patraukiau tave savo meile.“ Jis pabrėžė, kad daugelis vaikų tiesiog negirdi šių ištraukų namuose. Socialinė žiniasklaida galbūt daro didesnę įtaką nei tėvai ar surinkimai, nes algoritmai nukreipia turinį žmogui pagal tai, ką jis jau girdėjo, matė, todėl iš tikrųjų ištirti visus požiūrius yra sunkiau.

 

Kai kurie gali teigti, kad senovės Izraelis nėra šiuolaikinis Izraelis, bet tai būtų tas pats, kas vadinti jus kūdikiu, o tada kalbėti apie jūsų gyvenimą dabar ir sakyti, kad jūs nesate tas pats asmuo. Kalbant apie Izraelį, turime atsitraukti nuo senovės ir šiuolaikinio pasaulio skirtumų ir pažvelgti į sandorą. Faktas yra tas, istorinis faktas yra tas, kad Dievas sudarė sandorą su Abraomu ir jo palikuonimis dėl Izraelio žemės. Per šimtmečius jie išgyveno daugybę politinių formų, religinį uolumą ir apatiją, o jų sienos plėtėsi ir siaurėjo. Daugeliu atžvilgių senovės Izraelis ir šiuolaikinis Izraelis nėra tas pats. Tas pats yra tai, kad Dievas sudarė sandorą su Izraeliu, ir tai nesusiję su sienomis ir politiniais sumetimais, ar net tikėjimu Kristumi, ar netikėjimu.

 

JAV antisemitizmas pradedant nuo žmonių, kurie teigia esą krikščionys, savo gyvenimu ar kultūra.

 

Candace Owens yra to pavyzdys, ji   liūdnai pagarsėjo pasakymu, kad  „verčiau... nusipjautų sau koją, nei daugiau kada nors palaikytų Izraelį... Niekada daugiau nepalaikysiu tos demoniškos tautos“ ir „Aš esu katalikė, tikiu realiu demonų egzistavimu, o Netanyahu labai aiškiai yra demonas“.

 

Antisemitizmas turi daug atšakų, matomų politikoje, naujienose ir socialinėje žiniasklaidoje, kurios visos veda prie pagrindinės šaknies – neapykantos Dievui ir Jo žmonėms, kad ir kokia blizganti ir patraukli pakuotė bebūtų.

 

Panagrinėkime teiginį: Kristus yra Karalius. Visi, skaitantys tai, sutiktų su šiuo teiginiu. Tačiau kai kurie, nusiteikę prieš Izraelį, mano, kad jis tapo ginklu, nukreiptu prieš žydus. 2025 m. Rutgerso universiteto tyrimų grupė nustatė, kad smarkiai išplito „Kristus yra Karalius“ kaip antižydiškas memo: „„Kristus yra Karalius“ pavertimas ginklu arba pasisavinimas yra nerimą keliantis jo pirminio tikslo iškreipimas. Užuot sakralizavę bendras vertybes, ekstremistai išnaudojo šią religinę išraišką neapykantai pateisinti.“

 

Vyresnysis „Human Events“ redaktorius ir žymus JAV konservatorius respublikonas Jackas Posobiecas pasakė: „Abraomas buvo krikščionis, Mozė buvo krikščionis, Dovydas buvo krikščionis... Adomas ir Nojus buvo krikščionys.“ Jis atsakė į Jordano Petersono pareiškimą, kad judaizmas (Mozės įstatyme) išvystė pagrindines idėjas, prieštaraujančias tironijai, ir kad pats Kristus buvo žydas. Posobiecas atsakė: „Dauguma krikščionių tuo netiki.“

 

Perrašant Biblijos istoriją atsiskleidžia mąstymas, kuris marginalizuoja žydus ir Izraelį, o tie kurie tiki Pakeitimo teologija (tikintys, kad bažnyčia visiškai pakeitė Izraelį) arba nekenčia Izraelio, arba naudoja savo įsitikinimų sistemai pagrįsti. Ištrinkite žydus, sutelkite dėmesį tik į krikščionis ir vadinkite tai Dievu. Tačiau tai intelektualiai nesąžininga istorijos ir Šventojo Rašto akivaizdoje. Tai atima iš krikščionybės tą paveldą, kuris jai suteikia prasmę.

 

Paskutiniųjų laikų ženklas: antisemitizmas, apimantis ir tikinčiuosius Jėzumi

„Jus išduos ir tėvai, ir broliai, ir giminės, ir draugai; ir kai kuriuos iš jūsų jie nužudys.“ Luko 21:16

„Tada daugelis pasipiktins, išduos vienas kitą ir nekęs vienas kito.“ Mato 24:10

 

Tai vyksta dabar, šiandien, daugelyje pasaulio šalių. Vakarai, nes buvo pagrįsti judėjų ir krikščionių morale, iš esmės liko apsaugoti. Tačiau kai politinė banga pasikeis, kaip matėme JK ir pradedant JAV, pagrindinė neapykanta ieškos politinės išraiškos.

 

„Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo, bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.“ Mato 10:22, Morkaus 13:13, Luko 21:17

 

„Jūs būsite visų tautų nekenčiami dėl mano vardo.“ Mato 24:9

„Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad jis manęs nekentė anksčiau nei jūsų.“ Jono 15:18

„Džiaukitės ir džiūgaukite! Didelis jūsų atlygis danguje! Jie persekiojo ir pranašus, kurie buvo prieš jus.“ Mato 5:12

„Džiaukitės, kad dalyvaujate Kristaus kančiose...“ 1 Petro 4:13

 

Ar neturėtume susirūpinti dėl tokio situacijos, kad jei kas nors jus kaltina esą krikščionimi, ar tai reiškia, kad yra pakankamas įrodymas jus nuteisti?

 

Istoriškai žydai ir krikščionys buvo laikomi atpirkimo ožiais dėl tautos ekonominių problemų. Neronas kaltino krikščionis dėl Romos gaisro 64 metais. Hitleris kaltino žydus, krikščionis ir konservatorius, kad jie trukdo nacių pažangai. Užuot ieškoję naujausios mėnulio spalvos ar kažkieno regėjimo apie surinkimo paėmimą, kodėl gi nelaikyti piršto ant  antisemitinės ir antikrikščioniškos/konservatyvios retorikos pulso?

 

Kitą savaitę – nauja ir džiugesnė tema, o iki tol – laiminu,

John Fenn

cwowi.org

John Fenn, Antisemitizmas, amžiaus pabaiga, Tūkstantmetis. 1/2. Savaitės mintys 2026-09-05

John Fenn, Antisemitism, the end of the age, the Millennium. 1/2. Weekly Thoughts 9/5/26

  

Sveikinu visus,

 Ar žinojote, kad antisemitizmas ir neapykanta Izraeliui tęsis tūkstantmečio karalystėje? Tiesa. Tai tęsinys ankstesnės serijos apie tai, ką tikėti apie Izraelį,

konkrečiai daugiausia dėmesio skiriant amžiaus pabaigai ir Jėzaus sugrįžimui.

 

Luko 4:17-21 Jėzui buvo įteikta Izaijo knyga, ir jis perskaitė ištrauką apie save 61:1-2:

 

„Viešpaties Dievo Dvasia ant manęs, nes Viešpats patepė mane skelbti gerąją naujieną vargšams. Jis siuntė mane gydyti sudužusių širdžių, skelbti belaisviams išlaisvinimą ir supančiotiesiems atverti kalėjimą. Skelbti Viešpaties malonės metus ir mūsų Dievo keršto dieną.

 

Tačiau Jėzus neperskaitė viso sakinio. Jis sustojo ties: „Skelbti Viešpaties malonės metus“. Likusioje dalyje sakoma: „Ir mūsų Dievo keršto dieną“.

 

Jėzus tai padarė, nes Jo pirmasis pasirodymas buvo dėl kryžiaus, skelbti „Viešpaties malonės metus“. Jis negalėjo jiems pasakyti, kad pagonims bus duotas 2000 metų tarpas, kai jie gaus galimybę išsigelbėti iki „keršto dienos“. To meto teologija mokė kad  Viešpaties malonės metai ir keršto diena  turėjo įvykti vienu metu. Jie tikėjo, kad Mesijas ateis pavergti romėnų ir valdyti pasaulį iš Jeruzalės. Kaip tauta apskritai, jie niekada nepriėmė kenčiančio Mesijo, kuris pirmasis atnešė Viešpaties maloninguosius metus. Jie toliau laukia nugalėtojo Mesijo.

 

Tai reiškia, kad viskas, kas šiandien vyksta pasaulyje, ruošia dirvą „mūsų Dievo keršto dienai“. Tautos bus patrauktos kovoti prieš Izraelį, o kulminacija bus Armagedono mūšis. Kad tai įvyktų,  tautos turi kolektyviai nekęsti Izraelio ir žydų tautos. Apreiškimo 11:18 sakoma: „tautos supyko“. Tam tikru momentu tas pyktis ir neapykanta privers tautas susirinkti, kad sunaikintų Izraelio tautą. Tuo metu, kai atrodo, kad viskas prarasta, Jėzus ir mes, šventieji*, grįžtame iš Dvasios karalystės, kad fiziškai įeitume į šią karalystę, kad išgelbėtume tautą ir įkurtume Jėzaus karalystę planetoje. *Apreiškimo 19:7-9, 13-14. Atkreipkite dėmesį į baltus drabužius, duotus vestuvių vakarienės dalyviams IR tiems, kurie grįžta su Jėzumi, kuriais jie apsivilkę.

 

Kadangi žinome, kad pabaiga bus tokia, jog tautos supyks ir nekęs Izraelio, susijungs į karą prieš jį, galime pažvelgti atgal, kad suprastume tos neapykantos šaknis, kurios slypi motyvacijoje sunaikinti tautą ir jos žmones.

 

Izraelis išvys „mūsų Dievo keršto dieną“, kurią vadiname Armagedono mūšiu ir „antruoju Kristaus atėjimu“.

 

Armagedono metu, kai tautos puls, Izraelis supras, kad Tas, kuris atneš „mūsų Dievo keršto dieną“, yra ir Tas, kuris pirmasis atnešė „Viešpaties maloninguosius metus“. „Apakimas iš dalies ištiko Izraelį, kol įėjo (į karalystę) visas pagonių skaičius, tada visas Izraelis bus išgelbėtas.“ „Ir kažkas jo paklaus: „Iš kur  šios žaizdos tavo rankose?“ Ir Jis atsakys: „Tai  žaizdos, kuriomis buvau sužeistas savo draugų namuose.“ Romiečiams 11:26, Zacharijo 13:6

 

Išgyvenusieji Armagedoną:

 

„Ir atsitiks, kad visi likučiai iš visų tautų, kurios atėjo prieš Jeruzalę, metai iš metų eis aukštyn pagarbinti Karaliaus, kareivijų Viešpaties, ir švęsti Palapinių šventės.“ Zacharijo 14:16

 

Manytume, kad Jėzui valdant kaip žemės Karaliui, kiekviena tauta, kiekvienas žmogus priims Jį kaip Viešpatį ir Karalių. Tačiau Raštas taip nesako.

 

Antisemitizmas nesibaigs tuo, kad Jėzus valdys kaip žemės Karalius:

„Jei kuri nors žemės tauta neis į Jeruzalę pagarbinti Karaliaus, visagalio Viešpaties, jai nebus lietaus.“ (Pavyzdžiui) Jei Egipto žmonės neis ir nedalyvaus, jie neturės lietaus... Tai bus Egipto bausmė ir visų tautų, kurios neis garbinti Karaliaus ir švęsti Palapinių šventės, bausmė.“ Zacharijo 14:17-20

 

Daugelis krikščionių nesuvokia, kad dauguma žmonių išgyvens mūšį, kuris vyks Izraelyje Viešpaties sugrįžimo metu. Dar daugiau nesuvokia, kad gyvenimas Žemės planetoje tęsis. Taip, bus didelių pokyčių, bet gyvenimas tęsis, tautos tebegyvuos. Taigi dar didesnis apreiškimas yra tai, kad kai kurios tautos nepriims Jėzaus kaip savo Karaliaus, atsisakydamos garbinti Jį Palapinių šventėje.

 

Šėtonas bus surištas, bet daugelis žmonių vis tiek neatgims iš naujo, todėl žmogaus nuodėmingumas ir prigimtis vis tiek bus problema. Jėzus yra karalius Jeruzalėje, Dovydas bus Izraelio karalius*. Ir bus tikimasi, kad visos žemės tautos garbins Jėzų kasmetinėje (žydų) Palapinių šventėje. Tačiau kai kurios tautos atsisakys garbinti Karalius. *Jeremijo 30:9, Ezechielio 34:23-24, 37:24-25, Ozėjo 3:5

 

Avių tautos, ožių tautos

 

„Kai Žmogaus Sūnus ateis savo šlovėje ir visi šventieji angelai bus  su Juo, tada Jis atsisės savo šlovės soste. Visos tautos bus surinktos Jo akivaizdoje, ir Jis jas perskirs, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis pastatys dešinėje, ožius – kairėje. Tada Karalius tars tiems, kurie bus dešinėje: „Ateikite, mano Tėvo palaiminti, paveldėkite karalystę, paruoštą jums nuo pasaulio sukūrimo!“ Mato 25:31–34

 

„Šiuos žmones mes valdysime, spręsdami bylas, vykdydami teisingumą. Ar nežinote, kad mes teisime( valdysime administracine prasme) angelus?“ Ar nežinote, kad mes teisime (administracine prasme valdydami) pasaulį?* Turėsime pašlovintus kūnus, Dvasios dovanas ir Dievo galią valdyti išmintingiau nei Saliamonas kada nors galėjo, bet vis tiek bus ožių ir avių tautos. Antisemitizmas niekur nedings. *1 Korintiečiams 6:2-3; Hebrajams 2:5, Apreiškimas Jonui 20:4, 6.

 

Apmąstydami kylančią antiizraelietišką kultūrą, mes, krikščionys, turime suprasti, kad neapykanta žydų tautai ir neapykanta krikščionims yra ta pati dvasia. Paauglystėje lankydamasis Dachau koncentracijos stovykloje netoli Miuncheno, Vokietijoje, buvau apstulbęs perskaitęs skelbimą, kuriame teigiama, kad stovyklose buvo nužudyta apie 6 milijonai žydų, taip pat buvo nužudyti dar 5 milijonai krikščionių (ne žydų). Jei jie nekenčia Kristaus Jėzaus, jie nekęs ir tų, kurie save vadina Jo vardu.

 

Kitą savaitę apie antikristo dvasią ir kaip ji atrodo, kai skverbiasi į surinkimą ir jo kultūrą. Iki tol, Laiminu,

Jonas Fenn

cwowi.org

2026 m. rugpjūčio mėn. naujienlaiškis

 August 2026 Newsletter

 Sveikinu visus,

 Geros naujienos – Chrisas turi savo neįgaliojo vežimėlį! Dėkojame už jūsų maldas ir palaikymą. Oho! Koks palengvėjimas žinoti, kad jei kas nors sulūžta, jis turi

atsarginį, kuris leidžia jam riedėti savo jėgomis. Tai suteikia didelę ramybę mums su Barb, nes mes tiek daug keliaujame ir ne visada galime akimirksniu atvykti į jo grupinį gyvenimą ir pataisyti jo kėdę. Oho!

 

Ką Viešpats pasakė apie išgelbėjimą:

 

Daug el. laiškų ir žinučių įvairiose socialinėse platformose gaunu nuo  žmonių, kurie nėra tikri, ar Viešpats juos tikrai ir nuoširdžiai priima. Jie myli Viešpatį, bet bijo, kad po mirties bus atstumti ir pasiųsti į pragarą. „Ar aš padariau neatleistiną nuodėmę?“ – klausia jie. Šie klausimai svyruoja nuo blogo kalbėjimo apie pastorių iki „didelės nuodėmės“ po to kai jau  pažinau Viešpatį. Jie niekada nebuvo tinkamai mokomi iš Mato 12:24-32, kalbant  apie išgelbėjimą , kuris yra Šventos Dvasios Darbas, kad neatleistina nuodėmė yra Jėzaus, kaip Viešpaties, atmetimas.

 

Jėzus mirė už kitus, jis nemirė  už save. Todėl yra nuodėmė, kurios neuždengė kryžius. Ne kiekviena nuodėmė buvo uždengta – Jis nemirė už save, todėl Jo atmetimas negalėjo būti uždengtas kryžiumi. vienintelė nuodėmė, kurios neuždengė kryžius, buvo Jėzaus, kaip Viešpaties, atmetimas.

 

Šventoji Dvasia  atneša išgelbėjimą, atkuria mūsų dvasią ir Jos buvimą jaučiame savyje. Atmesti Jėzų reiškia atmesti Šventosios Dvasios darbą, atnešantį Jėzų žmogui. Atmesti Jėzų reiškia padaryti neatleistiną nuodėmę. Jie niekada nebuvo to mokomi, todėl jie mano, kad galbūt dėl ​​to, jog kritikavo pastorių, padarė kokią nors nuodėmę praėjusią savaitę arba  po to, kai jau pažino Viešpatį, grįžo į pasaulį prieš grįždami pas Jį, ir Jis galiausiai gali juos atmesti. Didžiąją dalį to lemia jų pačių kaltė ir pasismerkimas, prie kurio prisideda blogas religinis auklėjimas ir mokymas, su kultūriniais „ emociniais sprendimais “ samprotavimais – jei nesijaučiu išgelbėtas, tai turbūt ir nesu išgelbėtas (melas).

 

Jie ieško Rašto eilučių, kad paremtų savo baimę, o ne savo išganymo užtikrinimą. Liaukitės!

 

Tai dažnai būna nuolatinis dialogas. Pavyzdžiui, jie svarsto, ar, remiantis Mato 7:22-23, daugelis, kurie ateis pas Viešpatį sakydami, kad Jo vardu darė stebuklus ir nuostabius dalykus, bet bus atmesti, galėtų tikt ir jiems. Paaiškinsiu, kad Jėzus 15 eilutėje sako  saugotis netikrų tikinčiųjų, kurie išoriškai yra avys, bet viduje vilkai, sakydamas apie tuos vilkus avių kailyje: Daugelis man tą dieną sakys: „Viešpatie, Viešpatie, argi nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų, argi nedarėme daug nuostabių dalykų?“ Bet aš jiems pareikšiu: „Aš niekada jūsų nepažinojau. Atsitraukite nuo manęs jūs, kurie gyvenate nuodėmingą ir apgaulingą gyvenimą.“

 

Klausiu jų, ar Jėzus visada sako tiesą, ir jie atsakys: „taip“. Jie niekada nelaiko netikrų tikinčiųjų teiginių melu. Tada paklausiu, ar Jėzaus sakymas, kad Jis niekada jų nepažinojo, reiškia niekada, ar pažinojo kartą, bet paskui jau nepažinojo? Jei Jis pasakė „niekada“, ar Jis sako tiesą? Kai jie supranta, kad jų baimė privertė juos tikėti vilkais avių kailyje (netikrais tikinčiaisiais), o ne Jėzumi, jie tai pamato. Jėzus sakė tiesą: Jis niekada, niekada, niekada jų nepažinojo. Ir jie melavo apie tai, ką sakė darę Jo vardu, ir iš tikrųjų yra nusidėjėliai, gyvenantys apgaule ir iliuzija (nedorybė yra nuodėmės ir iliuzijos gyvenimo būdas).

 

  

Sunaikinę šią baimę, jie ieško kitos ištraukos, kuri verčia juos manyti, kad Jėzus juos atstums, kai jie mirs ir stos prieš Jį. Tikroji problema yra ta, kad jie pasitiki savo jausmais, o ne Dievo Žodžiu. Ši žmonių karta, gyvenanti emocijomis grįstu samprotavimu, niekada nebuvo mokoma arba atmetė mokymą, kad Dievo Žodis turi galutinę valdžią. Jei jie nesijaučia išgelbėti, jei nejaučia Jo buvimo, jie jaučiasi neturintys geros reputacijos Jo akivaizdoje ir (arba) prarado savo išgelbėjimą. Jie negali pasikliauti Jono 3:16, kad jei jie tiki, jie turi amžinąjį gyvenimą. Jie skaitė Romiečiams 10:9-10, kad jei jie įtikėjo ir išpažino Jėzų kaip Viešpatį, jie yra išgelbėti.

 

 

Jų tikroji nuodėmė, atsisakant tikėti Jono 3:16 ir Romiečiams 10:9-10, be kita ko, yra stabmeldystė. Jie iškelia savo jausmus aukščiau Šventojo Rašto. Bet... Visa tai sukosi mano galvoje, kai prašiau Viešpaties kažko konkretaus, kas padėtų visiems tiems, kurie su manimi susisiekia, bijodami dėl savo išgelbėjimo, todėl nuolat kartoju tas pačias temas ir priežastis, kodėl jie yra išgelbėti. Štai ką Jis man pasakė:

 

„Tai ne nuodėmės klausimas: tai pilietybės klausimas.“

 

Tai labai padėjo, nes nukreipia žmogų į tai, kad kai jie tiki Jėzumi, jų dvasia atgimsta iš naujo, ir tai įvyksta:

 

 

„...dėkodami Tėvui, kuris padarė mus vertus paveldėti šventųjų dalį šviesoje, kuris išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę, kuriame turime atpirkimą per jo kraują ir nuodėmių atleidimą“ (Kolosiečiams 1:12-13).

 

Atkreipkite dėmesį, kaip...

Nuodėmių atleidimas IR perkėlimas iš tamsos karalystės į Jėzaus karalystę yra vienas veiksmas. Jų negalima atskirti. Pradėkite susitelkti į savo pilietybę. „Mūsų pilietybė yra danguje“, Filipiečiams 3:20, ir 1:6: „Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir tęs iki tos dienos, kai susitiksite su Viešpačiu.“ Mes gimstame į karalystę per atgimimą. Gimę piliečiai nėra išmesti. Mes nesame atsakingi už tobulumą, bet už augimą. Kai garsiai teigiame: „Aš esu dangaus pilietis“, ta realybė pradeda statyti, stiprėja tikėjimas, teka apreiškimas... laikykitės to. Tai ne apie nuodėmę; tai apie pilietybę. Leiskite Jam užbaigti pradėtą ​​darbą, o branda, viršijanti jūsų išganymo baimę, yra to darbo dalis.

 

Mes nesame išgelbėti jausmais; mes esame išgelbėti tikėdami Jėzumi. Tuo metu mūsų dvasią atkuria Šventoji Dvasia, ir mūsų pilietybė akimirksniu pasikeičia iš tamsos karalystės į šviesos karalystę. Luko 4:1-13 Jėzus garsiai pasisakė prieš pagundas, ir tai išlieka svarbiu žingsniu, kurį turime atlikti, kad pasipriešintume baimėms ir pagundoms. Kol Šėtonas gali jus priversti ginčytis su jo  melu jūsų galvoje, jis turi pranašumą. Kai garsiai sakote tiesą, kaip tai darė Jėzus, skyriumi ir  eilute ir pareikšdami Jo sprendimą NEPASIDUOTI pagundai, turite pranašumą. Ieškokite skyriaus ir eilutės, kuri patvirtintų jūsų išgelbėjimą, jūsų pilietybę.

 

Pranašiškas žodis:

 

Galvojau apie didėjantį persekiojimą visame pasaulyje, įskaitant suomių politikės, apkaltintos neapykantos nusikaltimais, 2019 m. citavusi Bibliją surinkimo  brošiūroje ir „tviteryje“, kaltinimą. 2019 m. kaltinimas dėl posto „tviteryje“ buvo atmestas, tačiau 2004 m. brošiūroje pateiktas kaltinimas dėl neapykantos kalbos liko galioti, ir ji buvo nuteista. Galvojau apie krikščionių žudynes nuo Nigerijos iki Indijos ir Kinijos krikščionių persekiojimą, o tada galvojau apie JAV ir Europą. Taip pat svarsčiau, ar JAV moralinis ir ekonominis nuosmukis, apie kurį Jis man kalbėjo prieš keletą metų, vis dar pasikartos. Galbūt prisimenate, kad per pastaruosius 12–18 šios (antrosios Trumpo) administracijos mėnesių Jis man pasakė, jog „tie dalykai nutiks...“ JAV, be kita ko, patirs ekonominį ir moralinį nuosmukį.

 

Matydamas kylančią neapykantos prieš krikščionis (ir žydus) bangą visame pasaulyje , galvojau  apie tai, Viešpats man pasakė: „Šėtonas visada nori persekiojimą paversti federaline byla.“ Žodis „visada“ buvo pirmas dalykas, kurį apžvelgiau, ir Jis paminėjo faktą, kad Adomas ir Ieva valdė visą žemę, ir tai, kad jie nusidėjo ir įnešė nuodėmę, o paskui mirtį į pasaulį, buvo federalinė byla, ir visas teisumo persekiojimas slypi ten. Tada galėtume pereiti prie Izraelio karalių, žudančių pranašus, Babilono, Danieliaus ir kitų persekiojimo, Esteros ir karaliaus, kuris įsakė sunaikinti žydus, iki nacistinės Vokietijos, SSRS ir šiandienos bylų, pradedant Suomija ir baigiant Kinija, kitomis bylomis JAV, Europoje ir kitur. Jei velnias gali paversti persekiojimą federaline byla ir laimėti, persekiojimas gali tapti nacionaline politika.

 

Jis liepė man dar kartą peržiūrėti Apaštalų darbų 18:12-18 Korinto judaizmo ir Pauliaus bylą. Vietiniai netikintys žydai padavė Paulių į teismą, apkaltindami jį žydų įstatymų pažeidimu. Galionas buvo Romos senatorius ir federalinis teisėjas, ne miesto teisėjas, o federalinis teisėjas. Jo pilnas vardas buvo Liucijus Junijus Galionas Annaeanas, to regiono prokonsulas nuo 51 iki 52 metų. Jo brolis buvo Seneka Jaunesnysis, filosofas, ir kartu jie buvo labai įtakingi.

  

 

Galionas atsisakė nagrinėti bylą prieš Paulių, sakydamas, kad ji nepasiekė federalinio lygio, o tai reiškia, kad krikščionių persekiojimas nebuvo federalinė politika. Jo nutarimas krikščionims suteikė didelę ramybę ir laisvę maždaug 10 metų, kol Neronas atėjo į valdžią ir krikščionių persekiojimą pavertė federaline politika.

 

 

Viešpats daugiau nieko nesakė. Jis nepatvirtino ir nepakeitė to, ką anksčiau buvo sakęs apie laikotarpį nuo 2027 m. vidurio iki 2028 m., apie „didelį nuosmukį „ (mano žodžiais tariant) JAV; tai buvo tiesiog momentas, kurį reikėjo studijuoti ir stebėti. Todėl stebėkite bylas visame pasaulyje, kurios teismuose stumiamos į federalinių  bylų lygį. Be abejo, JAV, ankstesnių administracijų laikais, matėme būtent tai. Buvo ieškinių prieš krikščioniškas smulkaus verslo įmones, specialiai nukreiptų į jas, tikintis, kad įstatymus priims teisėjai, o ne Kongresas. Tokie dalykai ateityje bus išprovokuoti JAV ir kitose šalyse – meldžiuosi, kad mes, JAV, galėtume bent dar 4 metus atidėti tai per konservatyvią administraciją, bet šiuo metu tai dar neaišku, ir Viešpats to nesako. Stebime, meldžiamės...

 

 Tulsos konferencija spalio 15–18 d.

 

Norime, kad mūsų konferencijos būtų nedidelės, kad mes, Fennų šeima, galėtume geriau pažinti tuos, kurie skiria laiko ir pinigų dalyvavimui. Taip pat norime, kad jos būtų nedidelės, kad visi dalyviai galėtų geriau pažinti vieni kitus, nes labai svarbu pažinti kitus, „tame pačiame dvasiniame puslapyje“. Mes valgome kartu, suteikdami neformalaus laiko susitikimams. Turėsime diskusijų ir atsakymų laiką, dalomąją medžiagą, laisvą laiką, kad viskas nugrimztų giliau, mokymą, maldą, garbinimą – visavertę patirtį neformalioje aplinkoje. Nenorime didelės konferencijos, apie 100–150 žmonių yra tobula, ir dabar esame kaip tik toje „aukso vidurkyje“. JEI planuojate atvykti, turite užsiregistruoti dabar, nes registraciją galime palikti atvirą tik dar 1 mėnesį. Diskusijų grupėse ir dalomojoje medžiagoje pateiksime informacijos apie namų surinkimą, bet daugiausia mokysime apie tai, ką Viešpats man duoda, ir taip pat turėsime laiko klausimams ir atsakymams su manimi.

 

 KWOWI vaikai:

 

Galėtume paremti dar 50 vaikų ir šeimų Kenijoje, jei turėtume rėmėjų. Tai nėra jūsų ar kieno nors kito trūkumas; tiesiog poreikis visada yra didesnis, nei gali padaryti bet kuri tarnystė. Jūsų mėnesinė parama sudaro nuo ¼ iki 1/3 vidutinių mūsų šeimų mėnesinių pajamų. Poreikis visada didesnis, bet jūsų dovanos LABAI padeda. Stengiamės rasti būdų, kaip bendrauti su rėmėjais ir vaikais, tačiau skurdas yra toks didelis, o keliauti taip sunku, kad tai labai sunku. Dėkojame už jūsų kantrybę. Jūsų parama padeda pažeidžiamiems vaikams ir prisideda prie visos šeimos gerovės. Ačiū!

 

Yra senas posakis: jei duosi žmogui žuvį, pamaitinsi jį vienai dienai; jei išmokysi žmogų žvejoti, pamaitinsi jį visą gyvenimą. Mūsų širdis trokšta išmokyti „žvejoti“, todėl rėmėme seminarus su tolesniais užsiėmimais, kuriuose mokome žmones pradėti savo verslą. Be to, daugelis vaikų nori įgyti daugiau išsilavinimo, ypač profesinėse mokyklose ir universitetuose. Pavyzdžiui, mūsų Nigerijos namų surinkimuose yra jaunų žmonių, norinčių išmokti tokių dalykų kaip kompiuteriai, grafika, suvirinimas, ūkininkavimas ir panašiai. Tai ta pati problema Kenijoje, apie kurią kalbėjome šioje erdvėje.

 

Mes nepaversime CWOWI ar KWOWI švietimo fondu, tačiau kadangi turime nenurodytų talentų, retkarčiais galime padėti KWOWI vaikams, kurie užauga iki amatininko ir universiteto amžiaus, mokėti už mokslą. Universiteto lygmeniu tai gali reikšti mažiausiai 1500 USD per semestrą per 3 semestrus, ir kartais galime padėti, gaudami neplanuotas aukas. Švietimas yra viena iš tų priemonių, naudojamų ištraukti jaunus žmones iš skurdo, mokant juos žvejoti pragyvenimui.

 

Rugsėjį su Barb švęsime 48-ąsias vestuvių metines.

 

Mėnesio viduryje pasiimsime visą savaitę atostogų, kad pabūtume vieni. Kai pradėjome susitikinėti, jai buvo 15, o man vos 16, ir man prireikė 6 mėnesių, kad atsakyčiau į įvairius jos  klausimus ir ginčus apie Viešpatį, kol ji įtikėjo. Mes draugavome 4 metus, susituokėme 1978 m., būdami 19 ir 20 metų. Ji mylėjo Viešpatį su tokiu intensyvumu ir uolumu, kuriuo žaviuosi iki šiol. Per 54 metus, kai „susitikinėjame“, nuo pat pradžių pradėjome tarnauti savo bendraamžiams. Padarėme klaidų, priėmėme ir gerų sprendimų, ir visą kelią matėme, kaip Tėvas ir Viešpats mums ištikimi taip, kad tai daugiau nei kompensuoja tai, kad iki šiol nematome Chriso  išgydymo.

 

Barb sako, kad atvykusi į dangų turi ilgą klausimų Viešpačiui sąrašą, nors pripažįsta, kad jie gali būti nebesvarbūs, kai ji pateks į dangų. Manau, kad daugelis žmonių turi klausimų, į kuriuos nori gauti atsakymus „kitoje pusėje“. Tačiau negalime gyventi žvelgdami per petį ar galvodami apie tai, kas atrodo kaip Dievo sulaužyti pažadai, arba apie painius dalykus, kurie nutiko mūsų gyvenime. Mes sutelkiame dėmesį į Jo ištikimybę kitose srityse, nes Jis buvo mums geresnis, nei mes nusipelnėme, ir geresnis mums, nei mes buvome sau.

 

Tam tikru mūsų kelionės su Juo momentu tikėjimas pereina prie žodžio „pasitikėjimas“. Kadangi Jis turi ištikimybės istoriją mūsų gyvenime, galime Juo pasitikėti dėl tų neatsakytų maldų, tariamų sulaužytų pažadų ar dalykų, kurie dar neišsipildė. Mes pasitikime Jo charakteriu, Jo patirtimi mūsų gyvenime, net jei tai, kuo tikime, skiriasi nuo to, ką matome. Paulius apie tai rašė savo paskutiniame laiške prieš kankinystę: „Žinau, kuo tikiu, ir esu įsitikinęs, kad Jis gali išlaikyti tai, ką Jam patikėjau, iki anos dienos.“ 2 Timotiejui 1:12

 

Graikiškas žodis „patikėjo“ yra „paratheke“, reiškiantis saugiai atiduoti  ištikimam asmeniui. Būkite įsitikinę, kad tai, ką Jam atidavėte saugoti, yra Jame saugu. Sprendimas būti įsitikinusiam yra valios veiksmas. Tai neįvyksta savaime; turime priimti sprendimą atiduoti tai Jam ir išeiti su pasitikėjimu. Leiskite Jam turėti užstatą, klausimus, sumišimą, baimę; palikite tai Jam ir išeikite, tęskite savo reikalus, sutelkdami dėmesį į tai, ką žinote, į Jo ištikimybę jūsų gyvenime.

 

„YouTube“ tinklalaidės ir trumpi mokymai

 

Mūsų „YouTube“ kanale „The Church Without Walls International“ yra šimtai mano trumpų, maždaug 10 minučių trukmės, mokymų, taip pat Ank Kleinmeulman, kuri kartu su vyru Wilu prižiūri mūsų Europos filialus, ir Steve'o Queeno, kuris su žmona Kim yra Oklahoma Sityje, mokymų. Be to, mes su Brianu pradėjome kas antrą savaitę skelbti 30 minučių trukmės tinklalaides įvairiuose kanaluose.

temų diskusijų formatu. Tiesiog ieškokite pagal kanalo pavadinimą arba mano vardą, kad mus rastumėte.

 

Jūsų aukos yra ypač naudingos šiuo metu. Mes atitinkamai pasitikime jumis ir Kristumi jumyse.

 

Ačiū jums ir ačiū, kad esate mūsų gyvenime.

 

John ir Barb, Brian ir Amy.