Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2026 m. lapkričio 15 d., sekmadienis

 November 14, 2026

Galbūt esi fariziejus, jei

2/3

Sveiki visi,

Praėjusią savaitę matėme, kad fariziejus (atsiskyręs žmogus) yra susikūręs įstatymą ar tradiciją, kuriuos laiko svarbesniais už Mozės įstatymą.

Barb tėtis nebuvo iš tų, kurie kruopščiai matuoja vaistų dozes. Jis norėjo paklusti gydytojui, bet manė: jei recepte parašyta „išgerti 1 tabletę“, jis išgers 2. Jei 1 tabletė naudinga, tai 2 turėtų būti dar naudingesnės. Panašiai elgėsi ir fariziejai. Jei Dievas dėl ko nors davė 1 įstatymą, tai 2 jų pačių sukurti įstatymai turėtų būti dar geriau.

Fariziejai pridėjo savo įstatymus ir tradicijas iš nuoširdaus troškimo patikti Dievui, kaip matėme praėjusią savaitę minėtame rankų plovimo pavyzdyje. Jei Dievo Žodis sakė, kad kunigai prieš tarnaudami šventykloje turi nusiplauti rankas, tai ir visų žmonių rankų plovimas prieš kiekvieną valgį ar užkandį turėtų patikti Dievui. Tad liepkime jiems plauti ir puodus bei keptuves PRIEŠ juos naudojant.

Prisiminkite, kad Mato 15:6 ir Morkaus 7:1–3, o ypač 8 ir 13 eilutėse, Jėzus sakė, jog jie „palieka Dievo įsakymą, kad laikytųsi žmonių tradicijos“, ir taip „padaro Dievo Žodį negaliojantį“. Tikiuosi, kad šis mokymas padės skaitytojams, kurie laikėsi žmonių tradicijų manydami, jog daro tai, ko Dievas nori, bet galiausiai pasijuto bejėgiai ir nebejautė Dievo artumo savo gyvenime, nežinodami kodėl. Kodėl, darydami viena ar kita, jie nejaučia, kad tame yra Dievas? Jie daro viską, ko buvo mokomi, tad kur yra Dievas? Tačiau Jo nėra žmonių tradicijose, ir ši mokymų serija gali padėti atsakyti į kai kuriuos klausimus.

Fariziejų judėjimas prasidėjo per dvasinį atgimimą 165–160 m. pr. Kr., maždaug 200 metų prieš Jėzaus Evangelijos skelbimo tarnystę. Jie norėjo tarnauti Dievui. Jie norėjo, kad žmonės vaikščiotų Dievo keliais. Tačiau ilgainiui taisyklės pakeitė santykį.

Aptvaro įstatymai

Dalijuosi kai kuriais iš 800 fariziejų įstatymų tam, kad panagrinėtume tuos pačius reiškinius šiuolaikinėje krikščionybėje. Fariziejai pridėjo savo įstatymus tarsi aptvarus aplink Mozės įstatymą, norėdami apsaugoti tai, ką Dievas davė Mozei. Fariziejai, atsiskyrusieji, kaip minėjau 1 dalyje, iš pradžių buvo šventumo judėjimas. Jie norėjo tarnauti Dievui. Jie buvo uolūs ir norėjo, kad visi būtų šventi. Pavyzdžiui, rašydami apie Dievą, jie praleisdavo balsę, kad netartų Jo vardo be reikalo. Todėl skaitydami ortodoksų ar itin religingų mesijinių krikščionių tekstus pamatysite, kad Dievo vardas angliškai rašomas G-d arba G*d, nes pašalinus balsę jo neįmanoma ištarti.

Šabo įstatymas Išėjimo 20:8–11 sako nedirbti jokio darbo. Fariziejai aplink jį pastatė aptvarą – įstatymą, pagal kurį per šabą užmušti musę buvo nuodėmė, nes tai būtų darbas. Kitas įstatymas skelbė, kad jei per šabą dega tavo namas, negali nieko iš jo išnešti, norėdamas tai išgelbėti, nes tai būtų darbas. Tačiau galėjai apsivilkti kelis drabužių sluoksnius ir išeiti iš degančio namo. Negalėjai drabužių nešti, bet vilkėti juos buvo leidžiama. Per šabą žmogus negalėjo spjauti ant žemės, nes tai buvo laikoma arimu arba žemės dirbimu. Moteriai per šabą nebuvo leidžiama žiūrėti į veidrodį, kad nekiltų pagunda išsirauti žilą plauką, nes, pasak jų, tai buvo darbas. Būtent šiuos „aptvaro įstatymus“ Jėzus kritikavo Evangelijose.

Bene geriausiai žinomas yra „šabo dienos kelias“, kuris buvo šiek tiek ilgesnis nei 1/2 mylios, arba 1 kilometras. Būtent šabo dienos kelio atstumo apribojimai sudarė sąlygas jiems pradėti per šabą „rinktis“ (hebrajiškai – sinagoga). Netoliese gyvenančių šeimų grupės, kuriose iš viso buvo bent 10 vyriškos lyties asmenų, vyresnių nei 13 metų, galėjo „susirinkti“, arba sudaryti sinagogą, kad kartu pavalgytų, pasikalbėtų, mokytųsi ir dalytųsi apie Dievą bei Jo Žodį. Žmonės galėjo nueiti tą 1/2 mylios, arba 1 km, kad rastų per šabą besirenkančių šeimų „susirinkimą / sinagogą“; šie atstumo apribojimai skatino tikėjimo bendruomenės kūrimąsi.

Praktika rinktis penktadienio vakarais (per šabą / sabatą) prasidėjo po to, kai 70 metais buvo sugriauta šventykla ir miestas, o žydai buvo išsklaidyti tarp tautų, kuriose liko iki 1948 metų. Neturėdami nei šventyklos, nei kunigijos, jie pradėjo rinktis (sinagogose) penktadienio vakarais. Deja, šiandien kai kurie „mesijiniai“ krikščionys mano, kad Dievas paskyrė sabatą kaip BŪTENT TĄ laiką, kai Jis nori, kad rinktumės, tačiau taip nėra.

Trumpas nukrypimas apie sabatą – Išėjimo 20:8-11: Tėvas neįsako rinktis kas savaitę, nes sabatas yra asmuo – Jėzus Kristus, suteikęs Dievui ir žmogui atilsį nuo mūsų darbų / nuodėmės / kovos su nuodėme. Todėl Paulius Kolosiečiams 2:10-17 rašo, kad nesiginčytume dėl sabatų, švenčių ar to, ką valgome ar geriame (Dievo atžvilgiu), nes Jėzus atnešė taiką ir yra sabatas. Taip pat Laiško hebrajams 4 skyriuje rašoma, kad sabatas yra asmuo, vadinamas Tėvo Žodžiu, kuris suteikė mums atilsį ir leido drąsiai artintis prie Tėvo sosto, kad sulauktume gailestingumo ir rastume malonę, padedančią reikiamu metu.

Sabatas yra asmuo, ir jūs turite sabatą savyje – Kristų jumyse, šlovės viltį. „Dievas Kristuje sutaikino pasaulį su savimi, nebeįskaitydamas žmonėms jų nuodėmių... todėl susitaikykite su Dievu...“ II Korintiečiams 5:17-19, Kolosiečiams 1:20, Efeziečiams 2:15 – mes esame taikoje su Tėvu, o Jis yra taikoje su mumis, Jis ilsisi, Jėzus sušuko: „Atlikta!“ Sabatas yra asmuo, apie kurį buvo pranašaujama nuo pat sukūrimo, kai Dievas liovėsi kurti ir užbaigė darbą. Štai kodėl Paulius savo laiškus pradeda žodžiais: „Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.“ (Romiečiams 1:7, I Korintiečiams 1:3, II Korintiečiams 1:2, Galatams 1:3, Filipiečiams 1:2, Efeziečiams 1:2, Kolosiečiams 1:2, I Tesalonikiečiams 1:1, II Tesalonikiečiams 1:2, I ir II Timotiejui 1:2, Titui 1:4, Filemonui 1:3, taip pat Jonas – II Jono 1:3).

Tėvas yra taikoje su tavimi, su manimi, su mumis. Jėzaus darbas ant kryžiaus ir prisikėlimas nupirko tą taiką, nupirko tą atilsį nuo mūsų kovos su Dievu ir nuo Jo kovos su mumis. Sabatas yra Jėzaus Kristaus asmuo. Jo sulaužytas kūnas buvo uždanga, leidžianti mums įžengti į Šventų Švenčiausiąją (Efeziečiams 2).

Kurdamas Dievas neturėjo daryti pertraukos atsigerti vandens ar pailsėti nuo kūrimo, tarsi būtų pavargstantis žmogus. Ne. Jis liovėsi kurti ir įsteigė sabatą kaip pranašystę apie laiką, kai Jo kūrinija bus sutaikinta su Juo ir amžinai gyvens taikoje*. Jėzus tai atnešė. Esame laisvi nuo religinių formulių ir apeigų, kaip Paulius teigė Kolosiečiams 2:16-17: neleiskite niekam jūsų varginti dėl sabatų, dėl to, ką valgote ar geriate, ar dėl švenčių, nes kūnas YRA Kristaus. Mes esame Kristaus kūnas – To, kuris prisikėlė ir, būdamas iš numirusių prisikėlęs žmogus, yra visiškoje taikoje su Tėvu. JIS yra mūsų sabato atilsis. *Romiečiams 8:18-25

Grįžkime prie tų pakvaišusių fariziejų: susirinkimai namuose sabato dieną minimi evangelijose, tačiau penktadienio vakaro susirinkimai tapo nusistovėjusia tradicija tik po to, kai buvo sugriauta šventykla ir Jeruzalė, o žydai išsklaidyti tarp tautų.

Šie „tvoros įstatymai“ aptvėrė Mozės Įstatymą ir netrukus tapo svarbesni už Dievo Žodį (Mozės Įstatymą). Būtent jiems Jėzus prieštaravo. Kiekvienas Jėzaus ginčas su fariziejais buvo dėl vieno iš jų įstatymų, o ne dėl Mozės Įstatymo. Ar šiandien, šiuolaikinėje krikščionybėje, laikotės kokio nors „tvoros įstatymo“? Ar darote ką nors arba tikite kuo nors, kas, jūsų manymu, yra iš Dievo, tačiau iš tikrųjų tėra fariziejiškas įstatymas?

Kitą savaitę užbaigsime aptardami šiuolaikinius evangelikų, charizmatų ar kitų krikščionių įstatymus, kurie buvo pridėti prie Dievo Įstatymo. Iki tol – palaiminimų,

John Fenn

2026 m. lapkričio 12 d., ketvirtadienis

November 7, 2026 Galbūt esate fariziejus, jei 1/3

 November 7, 2026

Sveiki visi,

Kai buvau pastoriaus padėjėjas, į mane kreipėsi vienos ištekėjusios moters tėvai ir paprašė pasikalbėti su jų dukra bei jos vyru apie jų santuoką. Vyras


buvo įsitraukęs į surinkimo (bažnyčios), kurią lankė jo brolis, veiklą, ir tai kėlė įtampą jų santuokoje.

Viskas prasideda nuo iš pažiūros dievobaimingų sprendimų...

Brolis jos vyrui pasakė, kad jų surinkime krikštijama teisingai, todėl, jei jiedu nori būti tikri dėl savo išgelbėjimo, turėtų pasikrikštyti pas juos.

Netrukus žmonos nuomonė tapo nebe tokia svarbi kaip jos vyro brolio. surinkimas darėsi vis labiau legalistinis. Kai su ja kalbėjausi, vyras jau buvo išnešęs iš jų namų televizorių. Namuose buvo draudžiami visi žurnalai, net krikščioniški. Jis nutraukė sporto klubo narystę, nes surinkime sakė, kad jis gali geidulingai žvelgti į moterį, vilkinčią maudymosi kostiumėlį ar sportinę aprangą. Su kiekvienu mažu sprendimu jų gyvenimas vis labiau pateko į nematomų taisyklių spąstus.

Jos vyras buvo tapęs fariziejumi

Fariziejai, sadukiejai ir erodininkai – o varge! Fariziejai daugiausia dėmesio skyrė Mozės Įstatymui ir žodinėms tradicijoms, kurių iki Jėzaus laikų buvo sukūrę daugiau nei 800. Sadukiejai atmetė žodines tradicijas ir kontroliavo šventyklą bei valdančiąją tarybą – Sinedrioną, tačiau netikėjo nei prisikėlimu, nei angelais. Erodininkai buvo panašūs į fariziejus, tačiau manė, kad Izraelį turėtų valdyti Erodo, o ne Dovydo giminė.

Kaip atsirado fariziejai

Apie 165 m. pr. Kr., maždaug 200 metų iki Jėzaus tarnystės, Izraelyje vyravo graikų kultūra. Aleksandras Didysis buvo užkariavęs Izraelį 332 m. pr. Kr., tačiau paliko vyriausiąjį kunigą vadovauti Izraeliui ir nesikišo į jų vidaus religinius ar politinius reikalus.

Verta žinoti, kodėl taip nutiko. Pasak Juozapo Flavijaus, žydų istoriko, parašiusio Izraelio istoriją romėnams, tuo metu vyriausiasis kunigas buvo vyras, vardu Juddua. Aleksandrui su savo kariuomene artėjant prie Jeruzalės, Jaddua atvėrė miesto vartus ir, vilkėdamas visus kunigiškus apdarus, išvedė iš miesto kunigų procesiją pasitikti graikų karaliaus.

Tai pamatęs Aleksandras nulipo nuo žirgo ir žemai nusilenkė kunigui, taip pagerbdamas Izraelio Dievą ir visiškai pasigailėdamas miesto bei tautos. Vyriausiasis Aleksandro karvedys Parmenionas paklausė, kodėl jis taip pasielgė. Aleksandras jam papasakojo, kad dar būdamas Graikijoje ir svarstydamas, ar žygiuoti į Artimuosius Rytus bei kovoti su Persijos imperija, sapne matė vyrą, apsirengusį lygiai taip pat kaip Jaddua. Šis liepė jam atvykti, nes jis tikrai užkariausiąs Persijos imperiją. Aleksandras netgi palydėjo Jaddua į šventyklą ir paaukojo auką Viešpačiui.

Todėl Aleksandras leido jiems patiems save valdyti, ir nuo tada, nuo 332 m. pr. Kr. iki maždaug 165 m. pr. Kr., žydai ir graikai iš esmės gyveno taikiai. Per tą laiką graikų kultūra persmelkė visą Izraelio kultūrą. Menas, gimnazijos – fizinio lavinimo vietos, sporto renginiai, graikų kalba, graikiškas mąstymas bei jų dievai ir deivės ėmė dominuoti žydų kultūroje.

Mozės Įstatyme Dievas reikalavo tik...

...kad jie ateitų į šventyklą 3 kartus per metus. Pakartoto Įstatymo 16:16 nurodyta, kad tie 3 kartai buvo Neraugintos duonos šventė, Sekminės ir Palapinių šventė. Ir viskas – 3 kartus per metus.

Penktadienio vakaro (šabo) pamaldų, kuriose dalyvauja tiek daug „mesijinių tikinčiųjų“, manydami, kad taip paklūsta Dievui, – nebuvo. Jas sugalvojo fariziejai. Rinktis sinagogoje penktadienio vakarais ar šeštadieniais, kad būtų laikomasi šabo, – tai buvo fariziejų sumanymas.

Graikų kultūra buvo taip įsiliejusi į žydų gyvenimą, kad darėsi sunku atskirti žydą nuo graiko. Kilo šventumo judėjimas: grupė žmonių, pasivadinusių „atsiskyrusiaisiais“, ėmėsi apibrėžti, ką reiškia būti žydu, ir atgaivinti tautoje Mozės Įstatymą. Hebrajiškas žodis, reiškiantis „atsiskyrusįjį“, yra „fariziejus“.

Jie suprato, kad turi mokyti žmones Mozės Įstatymo, o vienintelis tam tinkamas laikas buvo šabas. Jie nustatė taisyklę penktadienio vakarais rinktis namuose. Rinkdamiesi namuose suprato, kad reikia nustatyti mažiausią būtiną dalyvių skaičių, ir nusprendė, kad turi dalyvauti bent 10 suaugusių vyrų; „suaugusiais vyrais“ buvo laikomi vyrai nuo 13 metų.

Kadangi visuose tuose bendruomenės namuose rinkdavosi netoliese gyvenančios šeimos, jie sugalvojo „šabo dienos kelią“, kuris buvo maždaug 1 kilometras, arba šiek tiek daugiau nei pusė mylios. Penktadienio vakarais visoje šalyje šeimos rinkdavosi namuose skaityti Senojo Testamento, dalyvaujant bent 10 vyrų. (Mat jų kanonas dabartiniu pavidalu jau buvo suformuotas iki 200 m. pr. Kr.)

Buvo daromos Mozės Įstatymo ir Senojo Testamento kopijos, o fariziejai, atsiskyrusieji, eidavo į susirinkimus ir skaitydavo Įstatymą. Hebrajiškas žodis, reiškiantis „susirinkimą“, yra „sinagoga“. Kai Evangelijose skaitote, kad Jėzus buvo susirinkime, arba sinagogoje, tai buvo namuose.

Apleisti namai arba specialiai pastatyti pastatai, vadinami „sinagogomis“, pradėti naudoti po Jeruzalės sugriovimo 70 m. po Kr., tačiau plačiai paplito tik maždaug tuo pačiu metu, kai krikščionys buvo kviečiami iš namų persikelti į pastatus, vadinamus „bažnyčiomis“, – III a. po Kr.

Jėzaus laikais...

...fariziejai, be 613 Mozės įstatymų, jau buvo sukūrę daugiau nei 800 papildomų įstatymų. Jie vis dar rinkdavosi namuose penktadienio vakarais, tačiau per tuos maždaug 200 metų nuo žydų Įstatymo atgaivinimo apie 160 m. pr. Kr. iki Jėzaus laikų jie iškėlė savo 800 įstatymų ir tradicijų aukščiau už Mozės Įstatymą. Kiekvienas Evangelijose aprašytas Jėzaus konfliktas su religiniais vadovais kilo dėl to, kad jie savo tradicijas iškėlė aukščiau už Dievo Žodį.

Pavyzdžiui, kai Kalno pamoksle, Mato 5 skyriuje, Jėzus sako: „Jūs esate girdėję, kad buvo pasakyta“, Jis nurodo vieną iš jų žmonių sukurtų tradicijų. Kai matote tokius posakius kaip „vyresniųjų tradicijos“, kalbama apie jų žmonių sukurtas tradicijas, o NE apie Mozės Įstatymą.

Šį konfliktą aiškiai matome Mato 15:1–6:

„Tuomet iš Jeruzalės pas Jėzų atėjo fariziejų ir Įstatymo mokytojų ir paklausė: „Kodėl Tavo mokiniai laužo vyresniųjų tradiciją? Juk prieš valgydami jie nesiplauna rankų!“

Jėzus atsakė: „O kodėl jūs laužote Dievo įsakymą dėl savo tradicijos? Juk Dievas pasakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’ ir ‘Kas keikia tėvą ar motiną, turi būti nubaustas mirtimi.’

O jūs sakote: jei kas pareiškia, kad tai, kuo galėtų padėti savo tėvui ar motinai, yra ‘paaukota Dievui’, jam nebereikia tuo ‘pagerbti savo tėvo ar motinos’. Taip dėl savo tradicijos jūs panaikinate Dievo žodį.“

(Morkaus 7:1–13 šis konfliktas taip pat išsamiai paaiškinamas.)

Fariziejai buvo skaitę Mozės Įstatymo nuostatą Išėjimo 30:17–21, kurioje buvo reikalaujama, kad kunigai nusiplautų rankas prieš pradėdami tarnystę šventykloje. Tad jie manė: jei Dievas nori, kad kunigai nusiplautų rankas, Jis tikriausiai nori, kad šį reikalavimą taikytume plačiau, idant Jo neįžeistume. Todėl jie pridėjo savo rankų plovimo taisykles, skirtas visiems prieš valgį, kurios apėmė rankų, puodų, keptuvių ir ąsočių plovimą. Dievas tepasakė, kad kunigai turi nusiprausti prieš tarnaudami šventykloje. JIE papildė Dievo Įstatymą, o paskui savo taisyklę ir tradiciją iškėlė aukščiau už Žodį.

Fariziejų tradicija skelbė, kad jei turėjote dešimtinę ar auką, bet jūsų tėvams reikėjo tų pinigų (ar grūdų, ar mėsos), vis tiek privalėjote atiduoti dešimtinę ir auką šventyklai, o tėvus palikti stokoti. Jėzus sakė, kad tai neteisinga. Šeima yra pirmoje vietoje, kaip tai labai aiškiai parodė Mozės Įstatymas. Tačiau fariziejai sakė, kad pirmiausia turite duoti šventyklai.

Morkaus 7:1-3 ir Mato 15:1-6 Jėzus sakė, kad jie iškelia savo įstatymą aukščiau Mozės įstatymo, „savo tradicijomis paversdami Dievo įstatymą niekais“.

Štai taip, bičiuliai, žmonės tampa fariziejais: jie gerbia žmonių sukurtas tradicijas labiau nei Žodį, manydami, kad tai, kuo jie tiki ir ką daro, yra iš Dievo, nors iš tiesų savo tradicija jie paverčia Dievo Žodį ir Kelius niekais.

Kitą savaitę nuo čia ir tęsime. Galbūt esate fariziejus, jei....

Iki tol – palaiminimų,

John Fenn

2026 m. spalio 31 d., šeštadienis

 October 31, 2026

Pasirinkimo galia

Praktiniai patarimai

3/3

Sveiki visi,

Jau išsiaiškinome, kad esame suverenios būtybės. Jei jums sunku tai priimti, turime Adomo ir Ievos pavyzdį, rodantį, kad jie galėjo eiti Dievo keliu


arba velnio keliu. Taip pat pažvelkite į Pakartoto Įstatymo 30:19–20, kur Dievas ragina Izraelį išmintingai pasirinkti:

19 Šiandien šaukiu dangų ir žemę liudyti prieš jus: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Tad rinkis gyvenimą, kad gyventum tu ir tavo vaikai, 20 kad mylėtum Viešpatį, savo Dievą, klausytum Jo balso ir tvirtai Jo laikytumeisi. Juk Viešpats yra tavo gyvenimas, ir Jis duos tau daug metų žemėje, kurią prisiekė duoti tavo protėviams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.

Nuostabu, kad Visagalis Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas, turėjo tokiais žodžiais raginti žmones rinktis tai, kas veda į gyvenimą ir laimę. Jų valia nebuvo iš anksto nustatyta eiti vienu ar kitu keliu – viskas priklausė tik nuo jų pačių. Daugelis žino dalį Jozuės žodžių, tačiau pažvelkite į jų kontekstą Jozuės 24 skyriuje:

14 „Tad bijokite Viešpaties ir tarnaukite Jam nuoširdžiai ir ištikimai. Pašalinkite dievus, kuriuos jūsų protėviai garbino anapus Eufrato upės ir Egipte, ir tarnaukite Viešpačiui. 15 Bet jei jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, šiandien pasirinkite, kam tarnausite: dievams, kuriems jūsų protėviai tarnavo anapus Eufrato, ar amoritų, kurių žemėje gyvenate, dievams. O aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui.“

15 eilutėje jis pripažįsta, kad kai kurie žmonės pasirinks vieną ar kitą dievą, kuris nėra Dievas. Jie gali pasirinkti tarnauti vienam ar kitam demonui, savo valią nukreipdami prieš tarnavimą Viešpačiui. Taip ir šiandien elgiasi daugelis žmonių, bet tai jų pasirinkimas. Krikščioniui, kuris mokosi užverti duris seniesiems dievams, kad Kristus galėtų užpildyti tą erdvę jo gyvenime, tai gali būti kova.

Senovės Izraelyje jiems teko kovoti su tos žemės gyventojais. Judo giminė turėjo kovoti su viena grupe, Ašero giminė – su kita, Dano – dar su kita ir taip toliau, kol visiškai užėmė Dievo jiems duotą žemę, kurią vietiniai atmetė. Paulius 1 Korintiečiams 10 skyriuje du kartus (6 ir 11 eilutėse) sakė, kad tai, kas nutiko Izraeliui, yra pavyzdys mums. Taigi Izraelio, kovojančio su įvairiomis grupėmis, kad užimtų Dievo jam duotą žemę, pavyzdys primena žmogų, kuris šiandien vėl ima vadovautis savo valia tvarkydamas santykius, pinigus, mokslus, darbą, sveikatą ir kitas gyvenimo sritis. Tai tarsi visos 12 giminių mėgintų suvalgyti į 12 gabalėlių supjaustytą picą, o kiekvienai giminei būtų duota užkariauti po vieną gabalėlį. Taip šiandien yra ir mums: vienas gabalėlis – tai mūsų su sveikata susiję įpročiai. Kitas – mūsų finansai ir taip toliau, mums siekiant, kad Dievas užpildytų visą picą.

Norint išmintingais pasirinkimais užkariauti tuos „gabalėlius“, reikia laiko. Reikia laiko susigrąžinti Dievo jums duotą teritoriją. Tačiau nenuleiskite rankų. Pasieksite tašką, kai staiga suvoksite: „Šiuo keliu daugiau niekada nebegrįšiu.“ Pajusite tai savo dvasioje, ir tai bus nuostabi diena.

Apsvarstykite Naujojo Testamento raginimus teisingai rinktis:

Laikykite tikru džiaugsmu, kai patenkate į įvairius išmėginimus, išbandymus ir pagundas... bet nė vienas, gundomas, mėginamas ar išbandomas, tenesako, kad Dievas jam tai daro.
Visuomet džiaukitės Viešpatyje. Dar kartą sakau: džiaukitės. (Jokūbo 1:1–13, Filipiečiams 4:4)

Bet kaip tai padaryti?

Jokūbo 1:14 sakoma, kad Dievas nė vieno negundo / nemėgina / nebando: „...bet kiekvienas yra savo paties geismo traukiamas ir viliojamas. Kai geismas pradeda (susijungęs su viliojimu), jis pagimdo nuodėmę. O subrendusi nuodėmė pagimdo mirtį.“ Pavyzdžiui, svetimavimo nuodėmė sukels santuokos mirtį ir dar daugiau – ne vien fizinę mirtį.

Žinojimas, kad demonas gali tik gundyti ir kad tikroji problema yra mūsų kūniškoji prigimtis, suteikia mums užtikrintumo, jog galime tvirtai apsispręsti ir užverti duris gundytojui. Tai pats svarbiausias veiksnys, padedantis išlikti be nuodėmės ar bent jau nenusidėti pasidavus pagundai. Tvirtai apsispręskite. Supraskite, kad demonai jus seka ir stebi jau daugelį metų, gal net dešimtmečius. Todėl jie žino jūsų stiprybes, silpnybes ir pasikartojančius gyvenimo įpročius. Tai jūsų valios kova su jų valia. Viskas taip paprasta.

Kai tvirtai apsisprendžiate, kartais padeda garsiai ištarti: „Tai ne aš. Žmogus, kuris anksčiau taip elgdavosi, yra miręs; dabar gyvenu per Kristų ir esu naujas žmogus.“ Tai ne aš. Pasakykite garsiai. Jei jie buvo šalia jūsų daugelį metų, gali prireikti tikrai tvirto apsisprendimo ir nuoseklaus priešinimosi jiems. Galiausiai jie pasitrauks ieškoti ko nors, kas lengviau pasiduoda. Išvaręs daugybę demonų pastebėjau, kad jie iš esmės yra tingūs ir renkasi mažiausio pasipriešinimo kelią. Net Jėzus Mato 12:43–45 pažymėjo, kad demonas mieliau kuriam laikui pasitraukia, o paskui grįžta pas tą patį žmogų, užuot ieškojęs naujo žmogaus, kurį galėtų paveikti. Net demonas, vardu Legionas, Morkaus 5:10 maldavo Jėzaus, kad Jis neišvarytų jų iš to krašto, nes jie pažinojo tos vietovės žmones. Tvirtai apsispręskite. Jūs jau nebe tas žmogus. Įrodykite jiems, kad atsisakote pasiduoti, kaip pasiduodavote anksčiau. Mąstykite teisingai. Priverskite save mąstyti teisingai.

Paulius Romiečiams 13:14 graikų kalba rašė: „Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi (mąstykite apie Jį), negalvokite iš anksto, kaip tenkinsite kūno geismus.“

JEI visą savaitę vis suksite tą pagundą savo vaizduotėje arba galvosite apie ją „iš anksto“, kaip rašė Paulius, tikriausiai pralaimėsite kovą. Ištarkite tai garsiai. Tada nukreipkite mintis kitur. Nukreipkite dėmesį kitur.

Jei jus gundo interneto svetainės, tiesiog atsistokite ir eikite veikti ko nors kito. Jei tam tikra įstaiga yra jūsų silpnybė, pakeiskite maršrutą, kad prie jos net nepriartėtumėte. Pagalvokite: Viešpats neskyrė jums laiko nusidėti, tad paklauskite, ką tuo metu turėtumėte veikti. Tvarkyti virtuvę? Skalbti drabužius? Dirbti sode? Eiti pasivaikščioti? Nukreipkite dėmesį kitur ir ištarkite garsiai: „Tai ne aš.“

Pažinkite save. Patarlių 4:23: „Labiau už viską saugok savo širdį, nes iš jos kyla visa, ką darai.“

Pažinkite save, savo silpnybes, stiprybes, pasikartojantį elgesį ir įpročius. Visa tai valdykite vadovaudamiesi Patarlių 4:23 – saugokite savo širdį (dvasią ir sielą). Pasirinkite saugoti savo širdį. Tvirtai apsispręskite, o tada imkitės praktinių veiksmų, kad neleistumėte sau puoselėti minčių ir planų, vedančių į pagundą. Būtent dvasinių ir praktinių dalykų derinys stiprins jūsų išmintingus sprendimus per vieną mažą pergalę po kitos, kol dievotumas jūsų gyvenime įgaus pagreitį.

Jūsų valia yra suvereni. Velnias negali priversti jūsų nieko daryti. Jėzus negali priversti jūsų nieko daryti. Prisiimkite atsakomybę, tvirtai apsispręskite ir „vaikščiokite Dvasia, ir netenkinsite kūno geismų“. Galatams 5e25: Jei gyvename Dvasia, tai ir vaikščiokime Dvasia.

Tikiuosi, kad ši straipsnių serija buvo jums palaiminimas. Kitą savaitę – nauja tema. Iki tol – palaiminimų jums,
John Fenn
cwowi.org

2026 m. spalio 29 d., ketvirtadienis

 

2026 m. spalio naujienlaiškis

Sveiki visi,

Pastebiu, kad Viešpats nuolat kreipia mano dėmesį į tai, kaip paprasta vaikščioti su Juo; galbūt ir jūs pastebite Jį tai darant.


Tai daugiau nei vien senėjimas. Jaučiu, kad tiems, kurie turi ausis girdėti, Jis sako, jog prašo savo kūno grįžti prie tikėjimo paprastumo, prie mūsų pirmosios meilės. Tikiu, kad taip Jis iš dalies ruošia mus sunkiai ateičiai (Vakaruose). Kai žmogus susitelkia į paprastą pasitikėjimą Viešpačiu, tuomet niekas, kas jo laukia, negali jam iš tiesų pakenkti.

Jauni žmonės kopia į kalnus, keliauja į tolimiausius žemės kampelius, kad pamatytų naujų vaizdų ir patirtų visa, ką gali pasiūlyti pasaulis. Jie veržiasi kilti karjeros laiptais ir galbūt nepaliaujamai treniruoja savo kūną, kad „palaikytų formą“. Tačiau vieną dieną, kai jau įkopė į tą kalną, nukeliavo ten, kur norėjo, darbe pakilo tiek aukštai, kiek galėjo, ir pamatė, kaip jų kūnas priešinasi pastangoms išlikti jauniems, prasideda naujas gyvenimo etapas. Jie supranta, kad jų kūnas keičiasi, o tikslų, kurie anksčiau jiems tiek daug reiškė, jų akiratyje jau nebėra.

Jie įžengia į pusiausvyros etapą (arba jos ieško), tiesiog gyvena, tęsia savo susikurtą gyvenimą, vaikščiodami su Viešpačiu. Kai kurie svarsto, ar Viešpats yra jiems numatęs dar ką nors, ar, vidutiniame amžiuje sulėtinę gyvenimo tempą, jie neprasilenkė su Juo. Michėjo 6:8 žodžiai ima įgauti prasmę ir teikia paguodą bei ramybę: „Jis parodė tau, žmogau, kas gera ir ko YHWH iš tavęs tikisi: elkis teisingai, mylėk gailestingumą ir nuolankiai vaikščiok su savo Dievu.“

Tam yra dvasinių paralelių.

Mums sakoma: „Trokškite „logiškojo“ (gr. logoikos) Dievo Žodžio, kad augtumėte kaip naujagimiai.“ (1 Petro 2:2) Ar prisimenate tą pirmąjį nepasotinamą alkį sužinoti viską, ką tik galite, apie Bibliją, Šventąjį Raštą, Žodį? Jei tai skaitote ir atpažįstate save – puiku! Sekite tuo alkiu, mokykitės visko, ko tik galite, atskirkite teisingą ir subalansuotą mokymą nuo nesubalansuoto. Tai yra brendimo dalis. Ar prisimenate mažylį, kuris labai mėgo brokolius, o dabar gali juos palikti lėkštėje? Vaikas geria pieną, paskui valgo įvairų iki skystos konsistencijos sutrintą maistą, o išdygus dantims išmoksta valgyti dar įvairesnį maistą. Jis palieka pieną ir skystą maistą, kad atrastų kietą maistą.

Dvasinis augimas yra panašus. Mums sakoma nebūti tarsi vaikams, kuriuos vėjas ir bangos blaško šen bei ten, pasiduodantiems kiekvienam naujam mokymui ir pasirodžiusiam vadinamajam apreiškimui, tarsi mažiems vaikams, kurių dėmesį taip lengva išblaškyti. (Efeziečiams 4: 14) Kai jau esate ištyrinėję visus šalutinius mokymus, o jūsų aplankytų bažnyčių sąrašas ilgas kaip ranka, prasideda naujas etapas: jūs įsitvirtinate ir nurimstate, kad tiesiog vaikščiotumėte su Viešpačiu, vaikščiotumėte su Tėvu, ieškodami dvasiškai bendraminčių žmonių.

Tačiau pažinojau daug dvasinių kūdikių, kurie Viešpatį pažįsta jau dešimtmečius, bet taip ir neišaugo iš kūdikystės. Pasak Pauliaus, dvasinį kūdikį galima atpažinti iš to, kaip greitai jis įsivelia į vaidus ir susiskaldymus ir kaip jį blaško nesubalansuoti mokymai bei įsitikinimai. 1 Korintiečiams 3: 1–3 Paulius jiems sakė, kad jie buvo tokie dvasiniai kūdikiai, jog net negalėjo priimti pieno, kuriuo jis juos maitino. Jų vaidai, pavydas ir susiskaldymai liudijo jų dvasinę kūdikystę.

Atrodo, kad Viešpats stebi, kaip tyrinėjame kiekvieną naują mokymą ir „apreiškimą“, su kuriuo susiduriame, kad pažintų mūsų širdį. Jis leidžia mums spręsti vaidus ir susiskaldymus, nes visa tai atskleidžia arba kūdikystę, arba augimą, kai ugdomas įžvalgus dvasinis suvokimas, nepaisantis to, kas neveda mūsų arčiau Jo.

Jis viliasi, kad suvoksime, jog Jis yra Tiesa, atsisakysime to, kas nesvarbu, liausimės būti blaškomi pirmyn ir atgal tarsi maži vaikai ir subręsime. Jis laukia tos dienos, kai vėl susitelksime į tą paprastumą, kurį turėjome pirmą kartą atėję pas Jį. Atsisakę visų kitų nukrypimų (mokymų ir „apreiškimų“, vaidų ir susiskaldymų), susigrąžinsime savo pirmąją meilę. Vakarų krikščionybei artėja laikai, kurie privers apsispręsti tuos, kurie, turint omenyje, kiek laiko Jį pažįsta, kiek per ilgai mėgavosi dvasine kūdikyste.

Melsdamasis dėl 2027 metų ir klausdamas, kaip pasirengti pokyčiams, su kuriais galime susidurti, mintimis svarstau įvairias galimybes, tačiau esu nuolat grąžinamas prie paprastumo. Mano dvasioje yra ramybė. Protu svarstau, kaip viskas klostysis, bet vėl nukreipiu mintis į ramybę savo dvasioje. Jis visada aprūpindavo, aprūpina dabar ir aprūpins ateityje. Dievo ekonomika nėra saistoma žmonių ekonomikos. Jis yra karalių Karalius, todėl Jo valdžia galingesnė už žmonių valdžią.

Tiesiog eikite su Juo. Jokūbas savo laiško 3: 14–18 rašė, kad šios žemės išmintis yra sumaištis, gimusi iš vaidų, ir yra „juslinė“, tai yra sutelkta į pojūčius (į tai, ką jaučiame, į emocijas). Čia vartojamas graikiškas žodis psuchikos, reiškiantis „sielos“. Toliau jis sako, kad Dievo išmintis yra iš aukštybių, ji teikia ramybę, yra taikinga, supratinga ir brandina teisumo vaisių.

Kai pradedame atsisakyti dalykų, kurie apsunkina mūsų gyvenimą ir tikėjimą, gauname ramybę. Iš tiesų viskas į tai ir susiveda – į ramybę. Tačiau turime nuraminti protą ir emocijas, kad mūsų dvasioje esanti ramybė galėtų „iškilti“ į mūsų mintis. Turime ilsėtis, liautis nerimavę. Atpažinę tą ramybę, patys renkamės, ar ją priimti, ar ne. Kolosiečiams 3: 15 sakoma: „Teviešpatauja jūsų širdyse Dievo ramybė, kuriai esate pašaukti viename kūne, ir būkite dėkingi.“

Graikiškas žodis, čia išverstas „viešpatauti“, yra „brabueo“ ir reiškia „būti teisėju“, „spręsti ginčą“.

Paulius sako, kad leistume Dievo ramybei būti teisėja mūsų širdyse. Pagalvokite: jūsų dvasioje yra ramybė, o tada internete pažiūrite ką nors, kas jus išgąsdina. Žinote, kad baimė ir sumaištis kyla iš šėtono, tad mintyse svarstote, kas nutiks ir ką turėtumėte daryti. Tuomet nukreipiate dėmesį kitur ir pajuntate ramybę savo dvasioje. Ar leidžiate Dievo Dvasiai priimti sprendimą? Ar leidžiate Jo ramybei tarti galutinį žodį šiuo klausimu? Ar ramybė jūsų dvasioje nulemia galutinį sprendimą? Jei norite augti Kristuje, būtina to išmokti. Būtina.

Paulius tai pakartoja Romiečiams 12: 1–3: „...patirkite metamorfozę (atsinaujinkite) savo prote, ir tada galėsite savo gyvenime pažinti gerą, priimtiną ir tobulą Dievo valią.“ Kito kelio nėra. Dievo Dvasia iš naujo sukūrė jūsų dvasią, todėl jūs ir tik jūs turite leisti Jam teisėjauti jūsų širdyje – nuspręsti tarp ramybės ir sumaišties bei baimės.

Norime sklandaus gyvenimo, o tai reiškia, kad turime apsupti save ramybę puoselėjančiais žmonėmis, esančiais tame pačiame gyvenimo etape, nepaisant jų fizinio amžiaus. Siekite ramybės, užverkite duris mokymams ir žmonėms, kurie kelia sumaištį... Viskas taip paprasta. Ribos. Atidžiau rinkitės, ką įsileidžiate į savo gyvenimą.

KWOWI: Aukščiau matote, kad praėjus metams po mūsų smulkiojo verslo mokymų seminaro buvo pradėti daugiau nei 45 verslai (mokymuose dalyvavo apie 80 žmonių, tad 50 % sėkmės rodiklis yra nuostabus). KWOWI vaikams ir toliau sekasi gerai, jų šeimos sulaukia pagalbos, o svajonės atrodo bent šiek tiek lengviau pasiekiamos. Dėkojame už jūsų paramą.

Kwowi.org

Fidžio namų bažnyčios: Namų bažnyčia yra gyvas, kvėpuojantis organizmas, nes mes esame Šventosios Dvasios šventyklos, todėl joje nuolat vyksta pokyčiai. Kai kas nors miršta ir išeina į dangų, šio kūno širdyje lieka tuštuma, kurios neįmanoma užpildyti šiapus dangaus. Per praėjusius metus, o ypač šiemet, netekome keleto draugų, mūsų tinklo narių ir vadovų. Viena iš jų buvo Nancy iš Fidžio, mirusi rugpjūčio 14 d. Žinote tą jausmą, kai galvojate, kaip patekę į dangų norėsite asmeniškai susitikti su žmonėmis, kurių nebuvote sutikę žemėje? Man (John) Nancy yra viena iš tokių žmonių. Ji daugelį metų ištikimai vadovavo namų bažnyčiai (bažnyčioms) Fidžyje, su meile ugdydama šventuosius kaip Kristaus mokinius. Žinau, kad jie jos ilgisi, ir aš taip pat, nors „kalbėjomės“ tik elektroninėmis priemonėmis. Vieną dieną susitiksime ir vėl būsime drauge. Štai nuoroda į mūsų tinklo naujienų puslapį, kuriame galite pamatyti keletą gražių praėjusių metų nuotraukų.

Ką darytume, jei neturėtume Jėzaus? Ką darytume be užtikrintumo, kad mūsų laukia dangus? Esame tokie dėkingi už mus siejančius ryšius ir trokštame tos dienos, kai susitiksime asmeniškai. Prieš daugelį metų grupelė mūsų iš Talsos namų bažnyčios surengė didelę atsisveikinimo vakarienę žmogui, kuris kraustėsi į kitą miestą. Mums visiems sėdint prie didelio stalo, kalbantis, valgant ir tiesiog mėgaujantis vienas kito draugija, Barb patyrė regėjimą. Ji staiga išvydo kiekvieną iš mūsų, vilkintį baltais teisumo drabužiais, – kaip atrodėme Dvasioje, – ir suprato, kad mūsų bendras laikas danguje bus būtent toks ir kad „tai nesibaigia“ – tokia gili bendrystė, bendruomeniškumas ir šeimos ryšys niekada nesibaigs. Ak… kaip laukiame tos dienos.

Konferencija Jungtinėje Karalystėje: Informaciją ir registracijos nuorodą rasite aukščiau. Mūsų tarptautinės konferencijos visuomet būna įvairiopai turtingos Viešpatyje. Tai ir šeimos susitikimas, ir galimybė susipažinti su žmonėmis, kuriuos iškart atrodo pažįstantys jau daugelį metų. Drauge valgome, giliai ir laisvai šloviname, klausomės mokymų ir skiriame laiko atsakymams į rūpimus klausimus. Stengiamės, kad dalyvių būtų nedaug – ne daugiau kaip 100, – kad galėtume prasmingai pabūti drauge kaip šeima Kristuje.

Kiek suprantu, artimiausias oro uostas yra East Midlands Mančesteryje, maždaug už 34 mylių (55 km), o į miestą kursuoja traukiniai, tad atvykti turėtų būti gana lengva. Yarnfield Park – gražus konferencijų centras ( yarnfieldpark.com ), įsikūręs labai vaizdingoje Anglijos vietovėje. Pagalvokite apie galimybę prisijungti prie mūsų.

Brian naujienos:

Sveiki visi! Norėjau trumpai priminti, kad mudu su tėčiu kas dvi savaites rengiame tinklalaidę! Šiuo metu kalbamės apie tėčio apsilankymą danguje, tad būtinai įsijunkite ir sekite mūsų pokalbius čia: https://www.youtube.com/@ CWOWI

Be to, garsinė knyga „Resilient Faith“ jau pasiekiama daugumoje pagrindinių garsinių knygų platformų. Jei dar neturėjote progos su ja susipažinti, paklausykite!

Labai ačiū, kad sekate ir remiate mūsų veiklą!

John, Barb, Chris. Laikomės gerai. Kai penktadienį negalime pabūti su Chris, dažniausiai taip nutinka dėl tarnystės kelionių ir įsipareigojimų. Visada jo paklausiu, ar galiu išvykti papasakoti žmonėms apie Jėzų, ir jis visada atsako: „Gerai, tėti, važiuok.“ Jam tai reiškia savaitę be mamos ir tėčio, tačiau jis žino, kad tėtis pasakoja žmonėms apie Jėzų. Jo paprastas tikėjimas, nors ir lydimas fizinių bei protinių sunkumų, nuolat sugrąžina mus prie vaikiško paprastumo einant su Tėvu ir Viešpačiu; Chris protinis išsivystymas atitinka maždaug ketverių metų vaiko, nors jam 46-eri.

Ačiū už jūsų maldas ir paramą!

John ir Barb, Brian ir Amy

 October 24, 2026

Pasirinkimo galia

Jūsų valia stipresnė už...

2/3

Sveiki visi,
Ar žinojote, kad jūsų laisva valia stipresnė ir už Dievą, ir už velnią? Tai tiesa. Nė vienas iš jų negali priversti jūsų ką nors daryti.


Krikščionys, ypač charizminio judėjimo atstovai arba tie, kurie susiduria su charizminiais mokymais, garsėja tuo, kad dėl visko, kas jų gyvenime negerai, kaltina velnią. Jei atidžiai pažvelgsite į tai, ką velnias daro Naujajame Testamente, taps aišku, kad mūsų dienomis jis kaltinamas dėl daugybės dalykų, už kuriuos nėra atsakingas.

Evangelijose minima negalios dvasia, dėl kurios moteris buvo sulinkusi. Buvo kurtumo dvasia, neleidusi vyrui girdėti. Buvo Legionas, mažiausiai 2 000 demonų vadas, apsėdęs vyrą, minimą Morkaus 5:8, ir apibūdintas kaip netyroji dvasia (s*ksualiai netyra), ir taip toliau. Velnias sutrukdė Pauliui nuvykti ten, kur jis norėjo, ir, regis, tai buvo susiję su persekiojimu. (1 Tesalonikiečiams 2:13; riaušės, dėl kurių jis buvo priverstas palikti miestą, minimos Apaštalų darbų 17:13.)

Kredito kortelės skolos didinimas nėra velnio darbas.

Priaugti svorio iki nutukimo ar save marinti badu nėra velnio darbas. Pasiduoti įprastai nuodėmei nėra velnio darbas. Demonai vilioja, bet nuodėmės geismas slypi mūsų kūne. Negalime dėl savo nuodėmės kaltinti velnio – demonas gali tik gundyti, o būti gundomam nėra nuodėmė, juk ir Jėzus buvo gundomas. Tačiau pasiduoti tai pagundai yra nuodėmė. Taigi mūsų laisva valia yra stipresnė už velnią, nes mes GALIME atsispirti pagundai.

Velnias tikrai egzistuoja, tačiau jūsų valia pati savaime yra stipresnė už jį. Kasmet milijonai Dievo nepažįstančių žmonių išsilaisvina iš priklausomybių, įpročių, neteisingo mąstymo ir gyvenimo būdo vien savo pasirinkimo galia. Jie nusprendžia būti laisvi, tvirtai pasiryžta, ir velnias juos palieka, eidamas pas tuos, kurie nėra tvirtai pasiryžę.

Demonai liaujasi mus slėgę, kai pamato, kad mūsų valia stipresnė už jų. Demonai veikia baugindami, tačiau iš tiesų tai yra jūsų valios kova su jų valia. Kai jie pamato, kad esate tvirtai pasiryžę ir atsisakote pasiduoti jų pagundoms, mintims bei emocijoms, jie pasitraukia – bent kuriam laikui – ir dažnai vėliau bando dar kartą. Kai krikščionis suvokia, kad JIS PATS gali valdyti savo mintis, jausmus ir veiksmus, kad yra didesnis už bet kurį demoną, jis gali gyventi laisvėje Kristuje.

Galatams 5:19-21 skaitome apie „kūno darbus“.

Tai, ką Paulius išvardija, nėra demonai – tai pasirinkimo rezultatai:
19 eil.: „Kūno darbai yra šie: s*ksualinis ištvirkavimas (graikiškai – porneia), netyrumas (s*ksualinis), gašlumas (palaidas, vulgarus, iškrypęs, įžeidžiantis s*ksualinis elgesys).“ Šie pirmieji trys Pauliaus išvardyti kūno darbai yra s*ksualinės nuodėmės. Jis nekaltina geismo ar svetimavimo dvasios, nors neabejoju, kad tokios dvasios vilioja žmones pasiduoti kūniškiems geismams. Tačiau kaltė ir atsakomybė tenka žmogui, o ne demonui.

Tai yra kūno darbai, o ne demonai, vadinasi, žmonės patys pasirenka taip elgtis. Visa ko pagrindas yra pasirinkimo galia, o ne demonas. Taip, demonas vilioja ir gali įsitraukti, tačiau noriu pabrėžti, kad negalima sakyti: „Velnias privertė mane taip pasielgti“, nes velnias negali priversti jūsų padaryti nė vieno dalyko. Demonas negali priversti jūsų ką nors galvoti ar jausti – demonai veikia įtaiga, bauginimu ir apgaule.

Pirmiau pateiktame sąraše Paulius kaltę priskiria ne velniui, o pačiam krikščioniui ir jo laisvai valiai rinktis kūno darbus arba dvasios vaisių. Paulius pabrėžia pasirinkimo galią. Pasirinkite vaikščioti Dvasioje, vadovaudamiesi savo dvasia, o ne kūnu.

20 eilutėje jis tęsia:

"stabmeldystė, burtininkavimas, neapykanta, vaidai, pavyduliavimas, įniršio protrūkiai, nesantaika (intrigos, užkulisinis manipuliavimas), susiskaldymas (atsiskyrimas nuo kito dėl vaidų ar nesutarimų), erezijos."

Žodis „burtininkavimas“, čia taip pat verčiamas kaip „kerėjimas“, yra graikiškas žodis „pharmakeia“. Jis reiškė sąmonę veikiančių svaigiųjų medžiagų vartojimą siekiant užmegzti ryšį su dvasių pasauliu ir iš to kylantį manipuliavimą kitais dėl savanaudiškų tikslų. Antikiniame pasaulyje tuo bene labiausiai garsėjo Delfų orakulas. Vėliau buvo nustatyta, kad ten buvo urvų sistema, iš kurios sklido iš žemės gelmių kylantys garai. Jie svaigino pranašus ir pranašes, todėl šie kalbėdavo įvairiausius dalykus, kurie buvo laikomi dievų įkvėptais.

Reikėtų pažymėti, kad Laiško galatams 3:1 Paulius rašo: „O neišmintingi galatai! Kas jus apkerėjo? Juk jūsų akyse Jėzus Kristus buvo aiškiai pavaizduotas kaip nukryžiuotasis?“ Čia pavartotas žodis „apkerėjo“ yra „baskaino“, reiškiantis „užtraukti kam nors piktus kerus, linkint jam žalos“. Paulius teigia, kad jais buvo manipuliuojama, siekiant atitraukti juos nuo Kristaus malonės ir vėl pajungti Mozės Įstatymui.

21-oje eilutėje Paulius užbaigia kūno darbų sąrašą:

"pavydas, girtavimas, lėbavimas (graikiškai – girti vakarėliai) ir panašūs dalykai, nes tie, kurie taip gyvena, nepaveldės Dievo karalystės."

Reikėtų pažymėti, kad graikiškas žodis, išverstas „taip gyvena“, yra „prasso“, reiškiantis nuolatinį elgesį, o ne „poieo“, reiškiantis vienkartinį veiksmą. Kai kurie, skaitydami Laiško galatams 5:21, gali būti linkę manyti, kad prarado išgelbėjimą, nes padarė vieną ar daugiau iš pirmiau išvardytų dalykų. Tačiau vartodamas „prasso“ Paulius aiškiai parodo, kad kalba apie gyvenimo būdą, ir ragina skaitytojus verčiau gyventi taip, kad jų gyvenimo būdu taptų dvasios vaisius. Jis vardija dalykus, iš kurių jie buvo išgelbėti, ir ragina juos toliau žengti Dvasios keliu bei gyventi pagal savo atgimusią dvasią.

Ką šiandien galite kontroliuoti?

Pasirinkimas – tai arba sienos pastatymas, kad koks nors žmogus, dalykas ar veiksmas negalėtų mūsų tiesiogiai paveikti, arba durų atvėrimas, leidžiantis kokiam nors žmogui, dalykui ar veiksmui paveikti mūsų gyvenimą. Adomas ir Ieva turėjo galią rinktis, bet pasirinko netinkamai. Jų sprendimas mus visus veikia iki šiol. Tačiau net ir gyvendami su jų sprendimo pasekmėmis, kurios veikia mūsų kasdienybę, turime galią pasirinkti, kaip reaguosime į tai, ką padarė jie, ir į tai, ką padarė Jėzus.

Mėgstu tai nusakyti taip: dažnai Dievo nėra pačiame įvykyje, tačiau Jį galima atrasti mūsų atsake į tą įvykį. Demonai gali vilioti, bauginti, gundyti mūsų protą ir kūną, bet jie negali paliesti mūsų dvasios. Mokinystė – tai visą gyvenimą trunkantis procesas, kai renkamės vadovaudamiesi savo dvasia. Dėl to mūsų mintys ir jausmai keičiasi, derindamiesi prie Kristaus gyvenimo mūsų dvasioje, o tuomet įsakome savo kūnui paklusti....ir tai yra dievotumas. Tai procesas, tačiau viskas prasideda nuo pasirinkimų, nes esame laisvą valią turinčios būtybės. Tad gyvenkite iš savo dvasinio žmogaus vidaus į išorę.

Kitą savaitę – praktiniai patarimai, kaip tai daryti. Iki tol – palaiminimai,
John Fenn
cwowi.org