John Fenn. Mozės įstatymas nebuvo skirtas teisiesiems, 3/3 d. Savaitės mintys, 2026-06-27

 John Fenn. The Mosaic law wasn't made for the righteous, 3/3, Weekly Thoughts, 6/27/26

 

Sveikinu visus,

Baigdami šią seriją apsvarstykime šias eilutes :

 „Nuodėmės stiprybė yra įstatymas.“ 1 Korintiečiams 15:56b

„Įstatymą lydi rūstybė.“ Romiečiams 4:15a

 Jei gyvenate religinio legalizmo sąlygomis, žinote šias tiesas:

 Kadangi įstatymas nuolat rodo į nuodėmę, jis suteikia jėgų daryti tas nuodėmes ir verčia jus pykti. Arba pykčio pradžia – nusivylimas, jei ne kas kita, priklausomai nuo to, kiek esate priėmę legalizmą. Pykstate, nes niekada negalite būti pakankamai geras įstatymų leidėjui. Pykstate ant savęs, nes manote, kad su jais kažkas negerai, nes jie negali atitikti laukiamų standartų.

 

Legalizmas, kuris stiprina nuodėmę ir kartu sukelia pyktį, sukelia nesėkmes gyvenime ir pyktį ant Dievo. Tiesą sakant, gyvename Naujojo Testamento laikais, ir jei Tėvas ir Jėzus pristatomi per pasenusį Senojo Testamento legalizmo įvaizdį, žmogus gali atsisakyti šio įvaizdžio, širdyje trokšdamas pažinti savo Tėvą ir Viešpatį.

 

Vienas senas Biblijos mokytojas pastebėjo, kad surinkimuose, kuriuose jis daugiausia pamokslavo apie ikivedybinį seksą, buvo daugiausia nėščių paauglių mergaičių. Tuose, kurios daugiausia pamokslavo apie alkoholio blogį, buvo daugiausia žmonių, kovojančių su alkoholizmu. Gyvenimas pagal religinę teisinę sistemą suteikia jėgų nuodėmei. Ji verčia žmones pykti. Kuo griežtesnė, tuo daugiau pykčio. Jei vaikas auga pas labai griežtą tėvą, kuris mato tik blogį, tas vaikas pradės elgtis blogai, o tėvas ir sūnus pykstasi tarpusavyje. Vėliau jie gali sakyti, kad bandė atkreipti tėvų dėmesį arba gauti pritarimą. Tačiau būtent legalistinis požiūris į tėvystę sustiprino jų nuodėmę.

 

Aptarėme faktą, kad įstatymas nebuvo skirtas teisiajam, jis  buvo auklėtojas vedantis mus pas Kristų. Pauliaus kontekste auklėtojas buvo meistras, kaip šiandien galėtume turėti meistrą dailidę, mechaniką, elektriką, santechniką. Mokiniui  vadovauja savo amato meistras. Tai yra Pauliaus analogija. Galatams 3 jis norėjo pasakyti, kad kai tik baigiame studento, mokinio karjerą, mums nebereikia savo auklėtojo – Mozės įstatymo.

 

Jo laikais, kai sūnus baigdavo mokymosi procesą, jis įgydavo visišką šeimos verslo privilegiją. Tada jis pripažįstamas visaverčiu sūnumi, savo tėvo verslo partneriu. Štai ką Paulius sakė Galatams 3:25-29: „Atėjus tikėjimui, jūs jau nebesate auklėtojo pavaldiniai, nes jūs visi esate Tėvo vaikai per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Kadangi esate pakrikštyti Kristuje, jūs jau apsivilkote Kristų. Nebėra nei žydo, nei graiko, nei vyro, nei moters, nei vergo, nei laisvojo, nes visi esate viena (šeima) Kristuje Jėzuje.“

 

Aukščiau pabraukta frazė yra žodžių žaismas, prarastas anglų kalboje ir daugumoje vertimų. Krikštas, žinoma, yra visiškas panardinimas į vandenį. Frazė „dabar apsivilkote Kristų“ yra tiesiogine prasme; jūs dabar pasinėrėte į Kristų. Graikų kalba ji skamba taip: „jūs, kurie buvote panardinti (pasinėrę į vandenį) Kristuje, dabar pasinėrėte į Kristų“. Štai kodėl jis sako, kad nuo šiol nėra jokios rasės, jokios lyties, jokios socialinės padėties, kuri būtų svarbi, nes mes visi esame pasinėrę į Kristų ir todėl esame viena Jame.

 

Dabar, kai esame baigę ir pasiekę visišką statusą Tėvo šeimoje, ką mums duoda ta malonė? „Gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad , atsisakę bedievystės  ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo.“ Titui 2:13-15

 

Malonė mus moko. Malonė nėra tik neužtarnauta malonė, o tada jūs gyvenate savo gyvenimą. Ne, malonė suteikia mums galių gyventi Kristuje. Patekę į malonę, mes visi patenkame į kitokią „mokyklą“, nes žodis „mokinys“ reiškia „besimokantis“. Įstatymas tik parodė mums, kad esame nusidėjėliai, mokydamas, kol ateis Kristus, kuris mus išlaisvins. Dabar Kristuje, kaip sūnus, baigęs mokymą ir dabar esantis visateisis šeimos verslo partneris, mes sekame Tėvo ir Sūnaus darbą. TAI yra mokinystė.

 

Dievas davė Mozei 613 įstatymų, bet dauguma jų buvo gana neaiškūs. Kartą paklausiau Tėvo, kodėl Jis sukūrė tokį miglotą Mozės Įstatymą, ir Jis atsakė: „Kad jie turėtų eiti su manimi ir žinotų, kaip pritaikyti mano kelius savo gyvenime.“ Fariziejai sukūrė dar 800 įstatymų, bandydami tiksliai apibrėžti, ko, jų manymu, Dievas norėtų kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Tai yra legalizmas. Malonė moko mus taikyti Tėvo kelius įstatymo Dvasioje, o ne raidėje. Paulius pasakė: „Įstatymo raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę.“ 2 Korintiečiams 3:6. Kaip mylėti savo artimą kaip save patį? Kaip negeisti savo artimo automobilio? Kaip tai pritaikyti gyvenime, yra tai, ką moko NT malonės apreiškimas.

apie. Gebėjimas vaikščioti su pačiu Dievu, kad Jis galėtų mūsų gyvenimus nukreipti giliau į Jo kelius ir mintis.

 

„Gera, kai širdis sustiprinta malone.“ Hebrajams 13:9

 

Mūsų širdys nėra sustiprintos gyvenant legalizmu. Mūsų širdis yra sustiprinta Kristuje malone, ir ta malonė moko mus gyventi teisiai.

 

„Nepaverskite Dievo malonės leidimu nuodėmei“ Judo laiškas, 4 eilutė (čia vartoju šiuolaikinį žodį „licencija“, kilusį iš graikiško žodžio „palaidumas“, nes tai yra pilnesnė graikiško žodžio reikšmė. Pažodžiui: „Nepaverskite Dievo malonės palaidumu“, kuris apibrėžiamas kaip moraliai nevaržomas gyvenimas, ypač lytinis aktas.) Kai jis rašė, kad nereikia Dievo malonės paversti nuodėmės leidimu, tai taip pat reiškia, kad turime atsakomybę kaip malonės prievaizdai.

 

Tai galima palyginti su tuo, kai tėvai duoda automobilio raktelius savo paaugliui dienai. Su malone ateina lūkestis naudoti tą automobilį teisėtai, teisingai, suvokiant, kad automobilis nėra jų. Malonė visada atneša atsakomybę ir atskaitomybę. Visada. Malonė yra neužtarnautas palankumas ir įgalinimas, bet ji taip pat yra atsakinga tam, kuris suteikė malonę.

 

Tai uždeda mums atsakomybę gyventi iš vidaus į išorę, o ne paklusti išorinėms taisyklėms.

 

Hebrajams 10:15-17 tai atskleidžia: „Štai sandora, kurią sudarysiu su jais. Įrašysiu savo įstatymus jų širdyse ir jų mintyse.“

 

Jis turėjo mus padaryti visiškai naujus, atkurtus savo Dvasios, kad tai padarytų. Senasis Testamentas įrodė, kad Jis negalėjo duoti įsakymų ir tada tikėtis, kad nusidėjėliai paklus. Kad išspręstų šią dilemą, Jis buvo įgalintas kryžiaus ir prisikėlimo, kad visiškai atkurtų žmonių dvasias savo Dvasia, kad jų prigimtis norėtų dievobaimingus darbus. Taigi dabar mūsų prigimtyje yra Dievo įstatymai. Ne įstatymo raidė, o įstatymo Dvasia – ketinimas.

 

Įstatymas, parašytas mano dvasioje, sako mylėti savo pagyvenusį artimą kaip save patį. Bet kaip tai padaryti? Staiga pajuntu įkvėpimą padėti jam sukrauti malkas – jis lėtai ir labai sunkiai dirba netoli savo durų besiruošdamas žiemai. TOKĮ įstatymo taikymą padarė Tėvas. Jis įrašė savo įstatymą, savo kelius, save į mūsų širdis, kad galėtų paskatinti mus taikyti įsakymą kaimynui ir jo malkoms, o galbūt kitą dieną padaryti ką nors gražaus bendradarbiui, o dar kitą kartą duoti padavėjai didelius arbatpinigius, nei ji nusipelnė. Kai suvokiame, kad esame išsivadavę iš išorinio legalizmo, galime gyventi iš vidaus į išorę, uoliai klausdami Tėvo ir Viešpaties, kaip jie nori, kad jų keliai būtų taikomi mūsų gyvenime.

 

Įdomus gyvenimas, kurį turime Kristuje, ir tiek daug laisvės – ir atsakomybės, kuri ateina su ta laisve. Nauja tema kitą savaitę,  iki tol – laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

2026 m. birželio mėn. naujienlaiškis

 

June 2026 Newsletter

 

Sveikinu visus,

 Apskritai mums sekasi gerai. Chrisas beveik prieš mėnesį smarkiai krito, dėl ko jam reikėjo iškviesti greitąją pagalbą ir išvežti į ligoninės priimamąjį – padėjėjas

nebuvo apmokytas (kaip aš ne kartą prašiau) ir neprisegė jo neįgaliojo vežimėlyje saugos diržo. Jis pasilenkė, kad pakeltų nuo grindų gulintį žaislinį metalinį lėktuvėlį, ir iškrito, jo kairysis antakis atsitrenkė į metalinę lėktuvėlio uodegą. Pjūvis buvo nelygus, maždaug 2,6+ cm ilgio žaizda, užklijuota, o ne susiūta dėl jos vietos ir Chriso netoleravimo injekcijoms ir siūlėms (NE!). Po 2 savaičių apatinė žaizdos dalis vėl atsivėrė, kraujas tekėjo ant veido, marškinių, pagalvių ir panašiai, tad teko dar kartą apsilankyti priimamajame. Praėjusią savaitę žaizdą sutvirtino. Visa kairė jo veido pusė buvo sumušta, po akimi, net vokai – atrodė, kad jis pralaimėjo kovą, (juokinga). Bet jis buvo gerai nusiteikęs.

 

Po savaitės, vakar, Tulsoje, kai su Barb buvome viename iš namų surinkimų, jie paskambino, kad Chriso vežimėlis sugedęs... (90 minučių kelio atgal) kol atvykau, tada grįžau namo, kad nuvežčiau Barb ir gaučiau dalių (Chrisas gyvena už 30 minučių kelio nuo mūsų), tada sudėjau dalis, kad jį pataisyčiau. Grįžau namo apie 19 val.... toks jau gyvenimas su Chrisu, ( juokinga). Turime dar vieną vežimėlį, užsakytą. Tai savaeigis vežimėlis, tai reiškia, kad jis turi rankeną, kurią Chrisas judina atgal ir... į priekį, kad pastumtų kėdę. Brangu, bet tai suteikia jam judėjimo laisvę, kurios negali suteikti įprasta kėdė, kuriai reikalingos abi rankos. (Jis gali naudoti tik dešinę ranką.)

 

Miniu šiuos dalykus, nes jie privertė mane ir Barbarą apmąstyti gyvenimo prioritetus.

 

Buvome dėkingi, kad dieną leidome su savo namų surinkimo šeima, kad Tėvas nurodė mums eiti toliau. Galėjau būti už valstijos ar šalies ribų, kai jis krito, o vakar, kai sulūžo jo vežimėlis. Bet mes buvome kaip tik Tulsoje.

 

Turiu daug galimybių tarnauti, bet priimu jas tik atsižvelgdamas į tai, ar galiu pirmiausia rūpintis savo žmona, paskui vaikais (Chrisu ir Brianu), o tada – tarnyste. Prioritetai kyla iš širdies, bet yra apgalvoti mintyse ir pritaikyti gyvenime. Jono 2:1-11 Jėzus buvo su savo šeima Kanos vestuvėse. Mato 8:14 Jėzus apsistojo Petro namuose, 12:46 ir 13:55 jie žinojo apie Mariją ir Jėzų, jo brolius ir seseris. (Mes suprantame, kad Juozapas mirė kažkada tarp 12 ir 30 Jėzaus metų). Mato 20:20 Jokūbo ir Jono motina atėjo prašyti Jėzaus, kad jos sūnūs užimtų garbingą vietą Jo karalystėje – taigi ji buvo pakankamai arti, kad pažintų Jėzų, ko Jis mokė ir kas Jis buvo. Jono 7 skyriuje Jo broliai Jam elgėsi piktai, o prie kryžiaus buvo Jo motina ir teta... ir taip toliau. Tradicija sako, kad 120 Sekminių, minimų Apaštalų darbų 2 skyriuje, sudarė 11 likusių, jų šeimos ir kai kurie iš 70, kurie buvo išsiųsti vėliau Jėzaus tarnystėje. Sekminės buvo šeimos įvykis.

 

Taigi, didžiausios kada nors vykusios tarnystės įkarštyje Jėzaus šeima ir kai kurių artimiausių Jo mokinių šeimos buvo su jais, įpintas į kiekvienos evangelijos pasakojimus... Jo šeima, Petro šeima, Jokūbo ir Jono šeima... Jei laimi pasaulį, bet prarandi savo šeimą, esi pralaimėjęs. Klasikinis „Pamokslininko vaiko“ (PV) maištas dažnai atskleidžia sujauktus prioritetus. Vaikai turi savo... Suprantu, bet kartais sujaukti prioritetai atveria duris Jėzaus atstūmimui bažnyčios kontekste, per kurį Jis jiems buvo pristatytas. Būti tėvu, mama, tėvais nėra žavinga, bet būti mama ir tėčiu yra pirmieji ir išlieka aukščiausi gyvenimo pašaukimai.

 

Jei išlaikysime prioritetus teisinga tvarka, visa kita galiausiai stoja į savo vietas. Tuo metu Jėzus mane aplankė du kartus 2001 m. ir liepė įkurti CWOWI. Labai gerai užsidirbdavau keliaudamas po Šiaurės Ameriką, tarnaudamas surinkimuose ir Biblijos mokyklose, buvau vienas iš pagrindinių pranešėjų įvairiose konferencijose. Nuo viso to perėjau prie to, kad mūsų svetainėje buvo keli žmonės, ir dvejus metus turėjau susirasti darbą, kad išlaikyčiau save. Dirbau hospise, rūpinausi gyvenimo pabaigos priežiūra, kol CWOWI nepasiekė tokio lygio, kad galėjau grįžti prie nuolatinės tarnystės. Mes labai retai prašėme pinigų, pasikliaudami Kristumi žmonėse, kad duotume iš vidaus į išorę, o ne su aukų krepšeliu, pakištu jiems po nosimi.

 

Neturiu pakankamai rankų ir kojų pirštų, kad suskaičiuočiau visus pastorius, kurie man sakė, kad mielai dirbtų namų surinkime, bet jų pensija priklauso nuo to bažnyčios, kurioje tarnauja  arba jiems reikėtų susirasti „įprastą“ darbą, tą ar aną... prioritetai. Rizika. Pasekmės. Paklusnumas. Kai Viešpats pasirodė Pauliui ir pasakė jam, kad jis pašauktas mokyti Jėzų tarp pagonių, Viešpats taip pat pasakė jam, kad jei jis tai darys, patirs didelį persekiojimą* – prioritetai visada turi savo kainą. Jis duoda apreiškimą, mes judame toliau, susidurdami su bet kokiomis pasekmėmis, kurios gali kilti paklusdami tam mūsų Viešpaties nurodymui. (Jėzus sakė, kad parodys Pauliui tai, kalbėdamas su Ananiju Apaštalų darbų 9:16)

 

Kai mokėme savo berniukus namuose ir laukėme kada bus atidarytas krikščioniškas darželis ir mokykla. Krikščioniškos klasės knygų pardavėjas mums pasakė: „Jūs vienaip ar kitaip apmokėsite savo vaiko išsilavinimą. Arba dabar daugiau pinigų, laiko ir aukų, kad suteiktumėte jiems išsilavinimą, kuris padės jiems sėkmingai gyventi, arba jūs apmokėsite jų išsilavinimą vėliau, leisdami jiems gyventi su jumis, kai jie suaugs ir negalės rasti gerai apmokamo darbo... prioritetai.“

 

Prieš daugelį metų vakarų Kolorado mieste gyveno pastorius...

 

...kuris man paskambino, kad įtikintų mane prisijungti prie jo daugiapakopėje įmonėje, kuri pardavinėjo muilus, šampūnus, prausimosi priemones ir panašiai. Daugiapakopė rinkodaros įmonė (DRĮ) yratokia, kur jūs prisijungiate ir parduodate kitam. Tada tai, ką jie parduoda, duoda jiems komisinius, o jūs taip pat gaunate komisinius. Tada jie pasamdo ką nors ir gauna komisinius, taip pat gauna dalį jų. Jūs esate piramidės viršuje ir gaunate dalį komisinių už visus pardavimus per jums pavaldžius žmones. Kuo daugiau jums pavaldžių žmonių užsiima savo pardavimais, tuo daugiau uždirbate. Žmonės tampa savo daugiapakopės rinkodaros (DRĮ

 

) evangelistais, bandydami parduoti produktą, o tada užmezga ryšius su žmonėmis, kurie jį naudos ir parduos.

 

Jis su entuziazmu papasakojo, kaip didžioji jo bendruomenės dalis yra jo grupės dalis ir jis kas mėnesį uždirba tūkstančius dolerių iš pardavimų savo bendruomenėje. Jie dalį pinigų naudodavo bažnyčios hipotekai padengti ir užtikrindavo jam sveiką pragyvenimą. Pasakiau jam, kad jis klysta naudodamasis Jėzaus jam suteikta įtaka Evangelijai, asmeninei naudai. Pasakiau jam, kad jis tikrai praras surinkimą ir viską, ką yra įgijęs, jei neteis savęs. Žinoma, jis tai atmetė ir per metus viską prarado.

 

Prioritetai kyla iš širdies.

 

Daugybė žmonių tarnauja savo ego vardan Evangelijos skleidimo. Jie mano, kad jei skelbs Jėzų kokioje nors tolimoje šalyje, Jėzus pasirūpins jų šeima. Ne. Jėzus nori, kad jūs pasirūpintumėte savo šeima. Taip, eikite į tolimas šalis, bet tik jei tai gali būti padaryta kaip tinkamai suderintų gyvenimo prioritetų dalis. Aukščiau aptarti dalykai buvo išmokti ir kaina, kurią sumokėjau, nes mums ego, vardo kūrimas, praturtėjimas niekada nebuvo svarbu. Mūsų prioritetas buvo užtikrinti, kad būtų pasirūpinta mūsų 3 sūnumis – mes su Barb kartu sūnums teikėme pirmenybę labiau už save, labiau už karjerą, labiau už pinigus, labiau už ego. Jei jie visi nepateks į dangų, mes žlugsime. Taip mes žiūrime į gyvenimą. Žinome, kad visi 3 yra dangaus piliečiai, todėl jau esame sėkmingi gyvenime – sėkmė nematuojama banko sąskaita ar turtų kiekiu.

 

Mes visko  išmokome skaudžių smūgių mokykloje, nes tinkami prioritetai visada turi pasekmių. Kai telefonas suskambėdavo vakarienės metu – norėdavau atsakyti žinodamas, kad tai kažkas iš mūsų surinkimo, kuriam reikia pagalbos, Barb ir berniukai man primindavo  apie prioritetus – neatsiliepk, tegul skamba. Griežta pastaba mano kūnui ... bet po tam tikros „diskusijos“ tarp mūsų su Barb susitarėme, kad vakarienės metu niekas netrukdys. Taškas.

 

Kai Chrisui sukako 11 metų ir paaiškėjo jo cerebrinio paralyžiaus (ir protinio paralyžiaus) sunkumai, supratome, kad jam reikia terapijos ir išsilavinimo, kurio mūsų mažame pietryčių Kolorado miestelyje tiesiog nebuvo. Tuo pačiu metu su Jasonu ir Brianu stengėmės kuo labiau mokyti vaikus namuose ir surinkime. Mes, ypač Barb, mamos širdis, troškome persikelti ten, kur Chrisas galėtų gauti reikiamą priežiūrą, o berniukai galėtų lankyti krikščionišką mokyklą be tolesnių persikraustymų po mokyklos baigimo – tai reiškė, kad bent jau ateinančius 8 metus berniukams buvo 12, 10, 7 metai. Tai buvo natūrali sritis. Mano dvasioje mano širdyje  buvo didesnis troškimas  nei ta vieta , kur buvome tame surinkime. Tačiau būtent prioritetai – užtikrinti, kad mūsų sūnūs turėtų tai, ko jiems reikia gyvenime – paskatino mane ieškoti Tėvo dvasinių dalykų savo širdyje.

 

Prioritetai

 

Kadangi mes palaikėme teisingą dalykų tvarką, manęs paprašė būti surinkimo Biblijos mokyklos direktoriumi,  vienas dalykas vedė prie kito. Pagrindinė priežastis, kodėl atsistatydinau po 6 metų darbo 2000 m. gegužę, buvo ta, kad darbas tapo toks reiklus, kartais net 80 valandų per savaitę, kad praradau savo šeimą. Mano sūnūs darėsi atitolę ir įsižeidę. Chrisas nekentė to, kad nebuvau šalia, kad padėčiau jam nueiti į tualetą, o mama turėjo jį nuprausti, buvo priverstas dėvėti suaugusiųjų sauskelnes, nes tėčio nebuvo šalia, kad padėtų... ir taip viskas baigėsi.

 

Žinojau, kad jei atsistatydinsiu aiškiai nusistatęs prioritetus, kad susigrąžinčiau laiką, prarastą su šeima, galime nukentėti finansiškai, gali nukentėti mano karjera tarnystėje ir pan., bet buvome labiau įsitikinę, kad jei palaikysime tvarką savo gyvenime, pirmiausia šeimoje, Viešpats tai pagerbs. Taigi, kai Viešpats mane aplankė prašydamas „įkurti namų surinkimą ir namų surinkimų tinklą ir jį taip struktūrizuoti, kad būtų lengviau kurti namų surinkimus visame pasaulyje“, nedvejodamas atsisakiau labai gerai apmokamos tarnystės, keliauti po Šiaurės Ameriką, kad paklusčiau Jėzui ir mokyčiau kelis žmones savo svetainėje. Mes pradėjome tai

 2002 m. sausį. Dabar, kai CWOWI nariai veikia maždaug 54 šalyse, matome pastarųjų beveik 25 metų vaisius. Tačiau to nebūtų nutikę, jei mudu su Barb nebūtume tinkamai sutvarkę savo prioritetų.

 

Tulsos konferencija spalio 15–18 d. Tai taip pat CWOWI 25-mečio šventė, todėl turėsime daug informacijos, padalomosios medžiagos, diskusijų apie namų surinkimą – tad prašome apsvarstyti galimybę prisijungti prie mūsų! Registracijos vyksta taip greitai, kad turėjome padidinti savo pajėgumus viešbutyje.

 

2027 m. konferencija vyks Anglijoje, gegužės 27–30 d., Yarnfield parke, Stone, Anglijoje. Registracija bus paskelbta vėliau šiais metais. Jei norėtumėte pamatyti patalpas, čia yra jų nuoroda: https://www.yarnfieldpark.com

 

Nuo Briano:

 

Džiaugiuosi galėdamas pranešti apie specialios CWOWI tinklalaidės su Johnu ir Brianu pradžią.

 

Daugelis iš jūsų pažįstate Džoną iš daugiau nei 40 metų tarnystės patirties, jis mokė ir padėdamas tikintiesiems visame pasaulyje augti Kristuje. Mano paties kelionė apėmė tarnystę, karinę tarnybą, teisėsaugą ir daug laiko, praleisto sprendžiant kai kuriuos sunkiausius gyvenimo klausimus. Kartu tikime, kad šis patirties derinys padeda sujungti kartų požiūrius ir realaus pasaulio iššūkius, su kuriais šiandien susiduria Kristaus kūnas.

 

Mūsų tikslas paprastas: vesti sąžiningus, aktualius pokalbius apie problemas, su kuriomis krikščionys dabar susiduria. Tikėjimas, kultūra, mokinystė, surinkimo gyvenimas, dabartiniai įvykiai, mokslas, Šventasis Raštas ir praktinė Jėzaus sekimo besikeičiančiame pasaulyje realybė – visa tai yra ant stalo. Vienas iš dalykų, kuris daro šiuos pokalbius unikalius, yra tai, kad jie nėra scenarijus, nerepetuoti ir neredaguoti. Tai, ką matote, yra tiesiog dvi kartos, aptariančios tikrus klausimus, dalijantis tikra patirtimi ir kartu ieškančios biblinės išminties.

 

Pirmajame mūsų epizode „Dekonstruojant tikėjimą“ nagrinėjama mano asmeninė kelionė per abejones, kančias ir atsparaus tikėjimo atkūrimo procesą.

 

Jei jums patiko, apsvarstykite galimybę pasidalinti juo su draugu ar šeimos nariu. Tikimės, kad šie pokalbiai padrąsins tikinčiuosius, sustiprins tikėjimą ir įžiebs prasmingas diskusijas visame mūsų tinkle. ...

 

KWOWI vaikai: Aukščiau pateiktoje informacijoje galite pamatyti 2 liudijimus kaip pavyzdžius iš mūsų verslo mokymo pastangų. Tai nuolatinės pastangos, nes daugelis šaltinių teigia, kad Kenijos kaimo vietovėse labai trūksta darbo vietų, todėl verslo pradžia tenkinant poreikį yra labai svarbi norint išlaikyti šeimą.

 

KWOWI organizacijoje šiuo metu kuriame atskirą fondą, skirtą padėti vaikams, baigusiems vidurinę mokyklą, ir toliau gauti paramą per stipendijas aukštojo mokslo įstaigose. Mums vis dar reikia remti mažus vaikus ir esame dėkingi savo rėmėjams! Remiantis naujausia Kenijos kaimo vietovių statistika, jūsų mėnesinė parama sudaro apie 20–40 % mėnesinių namų ūkio pajamų. Jūs tikrai darote skirtumą. Mūsų rėmėjams sunku bendrauti su vaikais, nes yra mažai išmaniųjų telefonų ir kompiuterių. Tačiau tikimės, kad tai pasikeis ateinančiais mėnesiais. Dėkojame už jūsų paramą ir kantrybę.

 

Kai vaikas baigia vidurinę mokyklą, jis „baigia“ KWOWI paramą ir ieško tolesnio išsilavinimo. Geriausi būdai pradėti gyvenimą ir apsirūpinti – pradėti verslą arba įgyti profesinį ar aukštąjį išsilavinimą. Nenorėjome tiesiog atsisveikinti su tais mažais vaikais, todėl pradėjome kurti naują fondą, kuriame naudojamos specialios dovanos arba nepaskirtos lėšos, skirtos mokslui ir verslo mokymams. Laukiame nepaskirtų aukų ir tų, kurios pažymėtos „švietimas“, skirtų šiam tikslui. Daugiau jų bus!

 

Dar kartą ačiū, kad esate mūsų gyvenime!

 

Palaiminimai! Džonas ir Barba, Brianas ir Amy.

Mozės įstatymas nebuvo sukurtas teisiesiems #2 iš 3

 The Mosaic Law Wasn't Made for the Righteous #2 of 3

 

Sveiki visi,

 

Praėjusią savaitę pasidalijau Rašto ištrauka, kurioje sakoma: „Įstatymas nebuvo sukurtas teisiajam“. Likusi eilutės dalis yra tokia: „bet bedieviams nusidėjėliams,

nedorėliams ir neklusniems...“

 

Dievas davė įstatymą, norėdamas parodyti žmonijai, jog esame nusidėjėliai, Rom3:19. Toks yra Įstatymo tikslas. Paulius paaiškino, kad jis nepažintų geismo, jei įstatymas nepasakytų „negeisk“. Pauliaus Romiečiams 7 norėjo pasakyti, kad įstatymas yra geras, nes jis apibrėžia mums nuodėmę – tai reiškia, kad jis nebuvo sukurtas teisiesiems, bet nusidėjėliams, kad parodytų jiems, kas yra nuodėmė. Jis rašė Galatams, kad jei Dievas būtų galėjęs duoti įstatymą, kuris būtų suteikęs amžinąjį gyvenimą, tai teisumas būtų įgyjamas per įstatymą.

 

Pratęskime nuo ten

 

Jokūbo 2:10 pasakyta: „Jei gyvenate pagal įstatymą ir pažeidžiate bent vieną iš punktų, esate kaltas dėl visų jo pažeidimų.“ Žydui, net jei pažeidėte bent vieną iš 613 įstatymų, vis tiek turėjote eiti ir aukoti, kad ir koks mažas būtų pažeidimas. Kaltė yra kaltė, nesvarbu, ar tai būtų malkų rinkimas šabo dieną, ar žmogžudystė. Pažeidus vieną, jūs sulaužėte visus.

 

Kiekvienas, gyvenęs pagal tam tikrą „įstatymo“ ar legalizmo formą, gali suprasti šį teiginį. Nesvarbu, ar turėjote labai griežtą tėvą, kuris tikėjosi, kad atliksite tobulą darbą, ar surinkimą, kuriame buvo tikimasi tobulai elgtis“, bet sulaukėte kaltės ir pasmerkimo, jūs žinote legalizmą. Legalizmo bruožas yra tas, kad jis niekada nemato jūsų daromo gėrio; jis mato tik tai, ką padarėte blogai. Praėjusią savaitę pasakojau, kaip tėtis mane pažadino 23 val., kad priverstų išnešti šiukšles, bet nematė, kad atlikau namų darbus, išvaliau kambarį, pamaitinau šunį ir padėjau broliui sutaisyti žaislą. Jis matė tik tai, kad pažeidžiau tą vieną „įstatymą“, todėl buvau kaltas dėl visko. Nebuvau tobulas sūnus.

 

Pastorius gali ignoruoti tavo auką, savanorystę, tai, kad esi geras žmogus, stengdamasis kuo geriau gyventi šventą gyvenimą, ir tik pamatyti, kad nebuvai trečiadienio vakaro pamaldose, ir pasmerkti tave už tai, kad nedalyvavai. Tai gyvenimas pagal įstatymą. Jei pažeidžiate vieną taisyklę, esate kaltas dėl visko. Nieko gero nepripažįstama, dėmesys sutelkiamas į tai, ką padarėte blogai pagal tą įstatymą – savo tėvų, savo surinkimo.

 

Įstatymas geras tik tam, kad parodytų mums, jog nusidėjome. Galatams 3:11-12 Paulius sako, kad įstatymas pasmerkia  žmogų, todėl „įstatymas nėra kilęs iš tikėjimo“. Štai kodėl negalite būti stiprūs tikėjime, turėti Dievo ramybę ir jaustis artimi Jam, gyvendami legalistinį krikščionišką gyvenimą. Gyvenimas pagal išorinę legalistinę struktūrą nėra tikėjimas. Tikėjimas kyla iš dvasios viduje.

 

 

Laiške Galatams 3 Paulius toliau rašo, kad įstatymas veikia kaip mokytojas, auklėtojas, vedantis mus į priekį, rodantis, kad niekada negalime būti tobuli, nukreipiantis mus į tobulumą, randamą Kristuje. Kai mokinys laiko testus, tikslas yra 100 %. Tačiau kažkuriuo metu tarp darželio ir baigimo paauglystėje ar dvidešimtmečių pradžioje bus pasiektas mažesnis nei 100 % balas. Nesvarbu, ar tai būtų testavimas, lankomumas, elgesys, ar kažkokia nesėkmė, kai mokoma. Naujajame Testamente tai vadinama „įstatymo prakeiksmu“. Nusidedi, esi kaltas ir negali nuo to pabėgti. Esi įstrigęs. Tai prakeiksmas gyventi taip – ​​niekada nebūnant tobulam, gėrio niekada nematant ir nepripažįstant, testą „įvertinant“ auklėtojo.

 

 

Galatams 3:13: Kadangi niekas nėra tobulas, o Jėzus buvo pirmasis žmogus, gyvenęs tobulai, Jis yra vertas ir gali panaikinti bausmę už įstatymo nesilaikymą – prakeiksmą, kuris yra bausmė už nepaklusnumą. Taigi, jei turite Kristų, turite vaistą. Įstatymas nebuvo sukurtas teisiesiems.

 

24–26 eilutėse Paulius rašo, kad įstatymas yra auklėtojas, bet atėjus tikėjimui Kristumi, mes nebesame auklėtojui pavaldūs, nes tapome Dievo vaikais. Šiuolaikiškai tariant, vaikas mokosi savo tėvo amato, bet baigęs mokyklą, jis yra priimamas į šeimos verslą, palieka šį išsilavinimą, bet naudojasi pamokomis, išmoktomis vadovaujant auklėtojui. Įstatymas parodė mums, kaip mums reikia Jėzaus, bet kai turime Jėzų, mums nereikia įstatymo, kad parodytų mums kelią – mes turime Jį!

 

Krikščionys grįžta prie įstatymo

 

Apaštalų darbų 15 skyriuje, kai apaštalai ir vadovai Jeruzalėje susitiko aptarti Pauliaus teiginių, kad Dievas išliejo savo Dvasią ant pagonių, nors jie nepakluso Mozės įstatymui, jie svarstė, ar turėtų reikalauti, kad jie taptų „mesijiniais“ tikinčiaisiais – paklustų Mozės įstatymui. Petras griežtai prieštaravo tam, teigdamas 10 eilutėje: „Kodėl gundote Dievą, uždėdami ant jų jungą, kurio nei mes, nei mūsų tėvai negalėjome panešti?“ Jis taip pat priminė jiems, kad pats Dievas išliejo savo Dvasią ant romėnų Kornelijaus namuose Apaštalų darbų 10 skyriuje. Kodėl jie turi kovoti prieš Dievą?

 

Kodėl turėtų gundyti Dievą, uždėdami ant jų sprandų jungą, kurio nei mes, nei mūsų tėvai negalėjome panešti? Ar tu krikščionis, gyvenantis legalizmo sąlygomis? Tu negali to pakelti ir tu išbandai Dievo kantrybę, nes Jis... Savo Sūnų parūpino kaip vaistą nuo išorinio įstatymo, kuris pakeitė mūsų prigimtį taip, kad norėtume vaikščioti su Dievu paklusdami. Paklusnumas pervedė prie gyvenimo iš vidaus į išorę, o ne iš išorės į vidų.

 

Laiške Galatams 3:1 Paulius tuos Galatijos gyventojus, kurie, pradėję Dvasioje tikėjimu Kristumi, grįžo prie Mozės įstatymo, vadina „idijotais“ ir kad juos „užbūrė“ (manipuliavo) tie, kurie juos sugrąžino po Mozės įstatymu. 5 eilutėje Paulius klausia: Kai Dievas daro stebuklus tarp jūsų, ar Jis tai daro per įstatymo klausymą, ar per tikėjimą ir Dvasią?

 

Didysis Pauliaus apreiškimas, patvirtintas Dievo nuostabiais stebuklais jo tarnystėje, kuris buvo aptartas Apaštalų darbų 15 skyriuje, buvo tas, kad Kristus įvykdė įstatymą. Tačiau Apaštalų darbų 15 skyriaus diskusija buvo atgaivinta ir diskutuojama nuo to laiko: kokiu mastu, jei iš viso, krikščionis turėtų gyventi pagal Įstatymą? Kaip krikščionis subalansuoja įstatymą ir malonę? Trumpai tariant, įstatymas jau nėra  mūsų mokytojas, bet malonė.

 

Kaip tai padaryti ir gyventi toje laisvėje, subalansuojant įstatymą ir malonę, – kitą savaitę.

 

 

Iki tol, laiminu,

 

 

John Fenn

.

Mozės įstatymas nebuvo skirtas teisiesiems #1 iš 3

The Mosaic Law Wasn't Made for the Righteous #1 of 3

 

 Sveiki visi,

 Kai tarnavau Kolorado  universitete Boulderyje , turėjau reikalų su vietine „Kristaus bažnyčia“, kuri mokė, kad jei nebūsi pakrikštytas vandeniu pas juos,

nepateksi į dangų. Vienintelis kompromisas buvo tas, kad galbūt būtų gerai, jei būtum pakrikštytas vienoje iš kitų „Kristaus bažnyčios“ surinkimų toje pačioje denominacijoje, bet, jei man buvo pasakyta, jei jie persikeltų į Boulderį, juos reikėtų iš naujo pakrikštyti.

 

Charizmatai turi savo religines taisykles. Jie ypač gerai moka įbauginti ir naudoti formules. Baimė naudojama, kai jie sako tokius dalykus kaip: „Jei praleisi rytojaus pamaldas, atversi duris velniui“. Tiesą sakant, galite pratęsti pats: jei praleisi rytojaus pamaldas, „į tavo maldas nebus atsakyta“, „nebūsi išgydytas“, „nebus apmokėtos tavo sąskaitos“, „nebūsi išgydytas“ ir taip toliau.

 

Formulės apima paskelbimą ir nutarimą, arba televizijos pastoriaus pateptos maldos skraistės padėjimą po pagalve 7 dienoms, o 8-tą dieną jos grąžinimą su geriausia auka, ir jūsų maldos bus išklausytos, arba net dangaus teismus ar skelbimą kraujo (užuot tiesiog drąsiai žengus prie sosto ir (arba) paklusus Jėzui, išvyti demonus) – yra visokių žmonių sukurtų formulių, kurios leidžia žmonėms tikėti tuo, ką jie daro, o ne Viešpačiu.

 

 

Jėzus ir fariziejai

 

Manoma, kad Mozės įstatymas išplėstas iki 613 įsakymų. Fariziejai (hebrajų kalba: atsiskyrę) susiformavo kaip žydų sekta maždaug 150 metų prieš Jėzų, kaip judaizmo atgimimo dalį valdant graikams. Jėzaus laikais jie buvo pridėję apie 800 savo įsakymų, kad nustatytų, kaip turėtų būti laikomasi Mozės įstatymo. Jėzus niekada neturėjo jokių problemų su Mozės įstatymu, tik su fariziejaus įsakymais.

 

 

Jono 5:9-10 38 metus luošas vyras buvo išgydytas ir jam buvo įsakyta nešti savo lovą ir vaikščioti. Eilutėje konkrečiai sakoma, kad buvo šabas, ir per šabą buvo neteisėta nešti lovą. Tas įsakymas nebuvo Mozės, o fariziejų. Mozės įstatymas, užrašytas Išėjimo 20:8-11, tiesiog sako nedirbti. Būtent fariziejai diskutavo, kas yra darbas, ir nusprendė, kad tokie dalykai kaip kilimėlio nešiojimas per šabą yra prieš įstatymą.

 

Jie buvo kalti dėl to, kad iškėlė savo įsakymus aukščiau Mozės įstatymo, ir būtent dėl ​​to Jėzus ginčijosi ir iki šiol ginčijasi su tokiais žmonių sukurtais įstatymais. Morkaus 7:9 ir 13 Jėzus toliau teigė, kad jie iškėlė savo įsakymą aukščiau Mozės įstatymo, kad galėtų laikytis savojo ir ignoruoti jo, ir taip darydami Dievo žodį paversdami jį beverčiu. Apsvarstykite: žmonių sukurtos taisyklės paverčia Dievo žodį beverčiu. Jei praktikuojate žmonių formules, savo gyvenime neigiate Žodį (Jėzų) – nes Jis ir Dvasia sutaria. Jei darote tai, kas nėra Jis, Dvasia tame nėra su jumis.

 

Paulius rašė Timotiejui: „Žinant tai, įstatymas nebuvo duotas teisiajam...“ 1 Timotiejui 1:9

 

Paulius teigia, kad Mozės įstatymas nebuvo duotas teisiajam. Kodėl jis buvo duotas?

 

Romiečiams 3:19 sakoma, kad įstatymas buvo duotas: „...kad kiekviena burna būtų užčiaupta, kiekviena burna tylėtų ir visas pasaulis būtų pripažintas kaltu Dievo akivaizdoje.“ Paulius toliau sako, kad nuodėmė buvo pasaulyje nuo Adomo iki Mozės, bet Dievas nebuvo apibrėžęs žmogui, kas yra nuodėmė, o kas yra teisumas. Jis apie tai rašo pora skyrių vėliau, 5:12-14:

 

„Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį ir dėl nuodėmės – mirtis. Taip mirtis per tą, kuris nusidėjo (Adomą), perėjo visiems žmonėms. Nuodėmė buvo pasaulyje, bet Dievas negalėjo jų laikyti atsakingais, nes nebuvo davęs savo įstatymo (apibrėžė, kas yra nuodėmė). Vis dėlto mirtis viešpatavo nuo Adomo iki Mozės, net ir tiems, kurie nenusidėjo tokiu būdu kaip Adomas...“

 

Paulius toliau aiškina, kad įstatymas suteikia nuodėmės pažinimą. Jo mintis Timotiejui buvo ta, kad kai esi išgelbėtas nuo tos nuodėmės, įstatymas tau nebegalioja. Dabar esi naujas kūrinys Kristuje, žinai iš to, ką buvai išgelbėtas.

 

Pauliaus mintis Romiečiams 7:7 yra ta, kad įstatymas apibrėžė nuodėmę: „...Nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei įstatymas nebūtų man pasakęs. Nebūčiau pažinęs geismo, jei įstatymas nebūtų man liepęs negeisti...“

 

Šeimos taisyklės, surinkimo taisyklės

 

Man buvo apie 9 ar 10 metų, kai mane už rankos ištraukė iš kieto miego, iš lovos ir aš atsistojau  prieš savo įniršusį tėvą: „Aš tau liepiau išnešti šiukšles, kol aš grįšiu namo, o tu to nepadarei! Dabar, jaunuoli, eik į virtuvės , paimk šiukšliadėžę ir ištuštink ją!“

 

Tėtis man duodavo darbų, kai ryte išeidavo į darbą, o aš – į mokyklą, ir tikėjosi, kad jie bus atlikti iki grįžimo namo. Tą dieną pamiršau šiukšles. Pasinaudojant Pauliaus pavyzdžiu, nebūčiau žinojęs, kad mano pareiga išnešti šiukšles, jei tėtis nebūtų man liepęs jas išnešti. Jei būčiau matęs, kad šiukšliadėžė pilna, ir prisiėmęs asmeninę atsakomybę bei iš savo širdies gerumo ištuštinęs...

Jei nebūčiau tai padaręs, nebūčiau žinojęs nei įstatymo, nei tėčio „šiukšlių įstatymo“ rūstybės, (juokinga).

 

Kai jis liepė man pjauti žolę kieme, o kitą kartą to nepadariau, taip pat sulaukiau jo (teisėto) pykčio. JEI būčiau nupjovęs žolę, nes mačiau, kad ji tikrai peraugusi ir man reikia ją pjauti, niekada nebūčiau žinojęs „vejos pjovimo įstatymo“. Niekada nebūčiau patyręs jo pykčio. Pyktis, kurį jis reiškė man už tai, kad neištuštinau šiukšlių, taip pat buvo teisus pyktis – ir pyktis, kurio man niekada nereikėjo žinoti ir nebūčiau žinojęs, jei būčiau tiesiog ištuštinęs  šiukšles.

 

Viešpaties požiūriu, nuodėmė buvo pasaulyje, bet Jis dar nebuvo apibrėžęs žmonijai, kas yra nuodėmė. Vėliau Paulius Apaštalų darbų 14:15–17 rašė:

 

„Mes skelbiame jums gerąją naujieną, raginame nuo šių niekšybių atsigręžti į gyvąjį Dievą, kuris sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose, 16 kadaise jis leido visoms tautoms eiti savo keliais. 17 Tačiau jis nepaliko savęs nepaliudyto, bet parodė jums gerumą, duodamas jums lietaus iš dangaus ir derliaus jų metu, aprūpindamas jus maisto apsčiai ir pripildydamas jūsų širdis džiaugsmo.“

 

Apaštalų darbų 17:30: „...anksčiau Dievas nekreipė dėmesio į tokį nežinojimą...“ Karaliaus Jokūbo versijoje sakoma, kad Dievas „mirktelėjo“ į jų nežinojimą, bet dabar įsako visiems atgailauti.

 

Įstatymas nebuvo skirtas teisiajam, bet nusikaltėliams, neišmanėliams, tiems, kurie Jo nepažįsta.

 

Grįžtant prie mano auklėjimo. Man buvo labai smagu su savo tėčiu. Mes grūmėmės, stovyklavome, jis išmokė mane apie žvaigždes, kaip paspausti rankas kaip vyrui, tvirtai jas sugniaužti, valyti batus, žiūrėti visiems į akis ir daug daugiau. 99 % laiko buvau jo malonėje. Pažinau tik tikrąją jo asmenybę. Jo pyktis ant mano klaidų nebuvo jo prigimtis, bet tai buvo teisus pyktis. Paulius pasakė, kad įstatymo mokymasis išmokė jį, kas yra teisinga, o kas neteisinga. Įstatymas, kuris turėjo parodyti, kas yra gyvenimas, taip pat parodė jam jo nuodėmingą prigimtį. Kai sulaužiau tėčio „šiukšlių įstatymą“ arba „vejos įstatymą“ (juokinga), sužinojau, kas (jam) yra nuodėmė – sužinojau, kad 99 % laiko buvau teisus ir, anot tėčio, turėjau tik pagrindinį supratimą apie „nuodėmę“.

 

Prieš mums pažįstant Viešpatį, daugelis iš mūsų buvome neišmanėliai. O, žinojome, kad negalima mušti savo brolio ar sesers, ir žinojome, kad meluoti yra neteisinga. Ir mes žinojome savyje, kad ieškome svarbių atsakymų, tokių kaip kodėl aš čia, kokia mano paskirtis ir kas man negerai, kad nuolat darau bloga? Supratome, kas gera ir kas bloga. Kai kurie iš mūsų, lankę bažnyčią, išmokome 10 įsakymų, dar labiau sustiprindami savo supratimą apie nuodėmę.

 

Paulius rašė Galatams 3:21: „Ar įstatymas prieštarauja Dievo pažadams? Tikrai ne! Nes jei būtų duotas įstatymas, galintis teikti gyvybę, tai teisumas tikrai būtų ateięs per įstatymą.“ 22 Bet Raštas viską surakino nuodėmės valdžioje, kad pažadas, duotas per tikėjimą Jėzumi Kristumi, būtų duotas tiems, kurie tiki.

 

Jei būtų galima duoti įstatymą, kuris teiktų gyvybę, Dievas būtų davęs tą įstatymą. Nuostabu. Tai reiškia, kad nerasite teisumo įstatyme, nes joks įstatymas nepadaro žmogaus teisiu. Pagalvokite apie visus ritualus, visas formules, visas žmonių sukurtas taisykles, kurias sukūrėte sau arba laikėtės kažkieno kito primygtinai reikalaujant, kad pelnytumėte Dievo palankumą arba kad Jis ką nors padarytų dėl jūsų. ARBA padarėte ką nors, kad taptumėte „vertesni“ ar „teisesni“ Jo akivaizdoje.

 

JEI būtų buvęs įstatymas – kažkas, ką galėtume padaryti – kuris padėtų mums atsitiesti Dievo akivaizdoje, Jis būtų davęs tą įstatymą. Vietoj to, savo išmintimi Jis atskleidė ir apibrėžė nuodėmę per Mozės įstatymą (10 įsakymų yra jų santrauka 613), kad visi galėtų būti pripažinti kaltais, kad visi, kurie gavo vaistą, galėtų būti padaryti teisiais: tikėjimu Jėzumi Kristumi.

 

Ir mes tęsime nuo to kitą savaitę, kad pamatytume, ką įstatymas iš tikrųjų daro mums gero ir kaip mūsų širdys yra įtvirtintos Kristuje Jėzuje.

 

Iki tol, palaiminimai,

 

John Fenn

John Fenn, Pamiršti praeitį ir judėti į priekį, 3/3, Savaitės mintys, 2026-06-06

  John Fenn, Forgetting the past and moving forward, 3/3, Weekly Thoughts, 6/6/26

 

 Sveikinu visus,

Buvau ir tebesu didžiausias savo paties priešas. Anksčiau ieškodavau sau dėl to priekaištų, bet dabar esu už tai dėkingas. Suprantu Paulių, kuris Romiečiams 7, 1

Korintiečiams 15, Galatams 1, Filipiečiams 3 ir 1 Timotiejui 1 užsiminė apie savo praeities nuodėmes, taip pat rašė apie didelĮ gailestingumą, kurį jam parodė Viešpats. Manau, galime suprasti.

 

Būti didžiausiu savo paties priešu reiškia, kad nuolat tikrinu save, savo mintis, savo veiksmus. Neieškau nuodėmės, bet kalbėdamas ar rašydamas „skenuoju“ savo dvasią, ieškodamas bet kokių nuoskaudų ar klaidų, kurias galbūt padariau. Dėl šios priežasties, kai neturėjau progos su kuo nors susitvarkyti, mane tai iki šiol neramina.

 

Beveik prieš 30 metų su draugais valgėme restorane ir, pamačiusi draugę užsisakančią kardžuvę, pasakiau, kad kardžuvė yra nykstanti rūšis ir kad maisto pramonė ieško alternatyvų. Jaučiau LABAI didelį sielvartą viduje, nes pasakiau šią pastabą iš dalies tam, kad ji suprastų, jog valgo nykstančios rūšies žuvį, ir tai jai sukėlė diskomfortą. Tai nebuvo mano reikalas to daryti, ir iki šiol, jei ją pamatyčiau, atsiprašyčiau už tą komentarą prieš daugelį metų. (Nežinau, ar ji šiuo metu mirusi, ar gyva, todėl galbūt turėsiu atsiprašyti danguje.) Esu pats sau didžiausias priešas ir esu tikras, kad ji man atleido, nes iš jos veido išraiškos žinau, kad ją įskaudino tai, ką pasakiau, bet ji buvo per daug maloninga, kad atsakytų.

 

Tačiau šią nuodėmę panaudojau tam, kad ugdyčiau didesnį jautrumą tam, kaip mano žodžiai ir motyvai gali mane pakylėti ir pažeminti kitus. Aš tai naudojau, kad stebėčiau, ar nepasigirsta išdidumas ir įžeidžiantis sarkazmas, kol jie neišsprūsta iš mano burnos. Nuodėmė ir atleidimo malonė išliko kartu mano atmintyje apie tą įvykį.

 

Galime stebėtis, kodėl Viešpats mus pasirinko.

Romėnas, vardu Vegecijus, miręs 383 m., tyrinėjo, kodėl pirmojo amžiaus Romos armija buvo nenugalima. Po 300 metų, jo laikais, armijoje buvo daug aristokratų – valdžios pareigūnų, kurie visą gyvenimą neturėjo rimto darbo, sūnų. Jie užaugo prabangoje, o iki 300-ųjų vidurio armija nusilpo, o imperija dėl to nyko.

 

Jis atrado, kad pirmajame amžiuje Romos armiją sudarė vyrai, kurie gyveno sunkų gyvenimą. Jie specialiai ieškojo vyrų, kurie dirbo laukuose ir pramonėje, kurie užaugo dirbdami visokiu oru, kovotojų, smurtautojų, grubiausio visuomenės sluoksnio. Jiems reikėjo vyrų, kurie galėtų ištverti stingdantį šaltį ir vasaros karštį, kurie būtų įpratę prie ilgų ir sunkių dienų. Jiems reikėjo vyrų, kurie galėtų dirbti būdami alkani ir ištroškę. Jie išugdė geriausius kareivius ir buvo tiesioginė priežastis, kodėl Romos armija buvo geriausia pasaulyje.

 

 

Paulius rašė Timotiejui, kad „ištvertų sunkumus kaip kareivis“ (2 Timotiejui 2:3-6), treniruotųsi kaip atletas ir dirbtų kaip ūkininkas.

 

 

Viešpats sąmoningai pasirinko tave, nes tu pažįsti nuodėmę. Žodis „sunka“ 3 eilutėje yra graikiškas žodis „sunkakopatheo“. Žodis „sun“ arba „syn“ reiškia su, o kakopatheo reiškia „kentėti žalą“. Paulius sako Timotiejui „kentėti kartu su manimi“ kaip kareiviui Kristuje. Ar turite artimą draugą, kuris galėtų suprasti jūsų praeities ar dabarties sunkumus, kaip Paulius ir Timotiejus? Toliau Paulius sako: „Joks kareivis nesivelia į šio gyvenimo reikalus, kad įtiktų tam, kuris jį pakvietė būti kareiviu.“

 

 

Graikiškas žodis, reiškiantis „reikalus“ (šio gyvenimo), yra žodis „pragmateia“. Iš jo gauname anglišką žodį „pragmatic“. Tai reiškia „kasdienius gyvenimo įvykius“, kitaip tariant, joks kareivis nesirūpina civilio gyvenimu. Kareivio gyvenimas kitoks, jis sutelktas į gyvenimą kaip kareiviui. Vegecijus taip pat atrado pirmojo amžiaus Romos armijas, stovyklaujančias už miesto ribų, ir kareiviams nebuvo leidžiama eiti į miestą, išskyrus pavedimus. Jei matote krikščionį, gyvenantį kaip pasaulis, jis prarado savo gyvenimą arba niekada nežinojo, kad yra kitoks, Viešpaties akyse jis nėra civilis. Timotiejus būtų supratęs žodžių palyginimus, iš tikrųjų Paulius 7 eilutėje pasakė: „Viešpats duos jums supratimo apie tai, ką sakau.“

 

Viešpats jus pasirinko todėl, kad jūsų gyvenimas buvo sunkus.

 

Prisiminti savo praeitį, neprisimenant Jo gailestingumo ir malonės mums, yra kančia. Jie turi būti sujungti, kad būtų galima sutelkti dėmesį į užduotį. Mes esame Viešpaties kareiviai, sportininkai ir ūkininkai. Mes nesame tik civiliai, tvarkantys savo reikalus, kaip patys pasirenkame. Mes, turintys Kristų savyje, žinome, kad nešiojamės Jį visur, kur einame; darbe, poilsio metu, pramogaudami, laisvalaikio metu, atostogose, kai leidžiame laiką su šeima. Kristus yra mumyse ir mes turime tai suvokti. Tai padeda mums susikaupti. Naujojo Testamento realybėje mums nėra tokio dalyko kaip pasaulietinis. Viskas, kas esame, viskas, ką turime, viskas, ką darome, yra šventa. Kristus yra mumyse, viskas, ką turime, yra iš Jo.

 

 

Paulius mokė Timotiejų iškęsti sunkumus kartu su juo kaip kareiviu, neįsivelti į civilinius gyvenimo reikalus, susitelkti į Dievą ir Jo žmones, kad galėtų įtikti Tam, kuris pakvietė jį būti kareiviu. Pirmajame amžiuje kareiviai turėjo rėmėjus, šiandien sakytume, verbuotojus. Jie buvo atsakingi už geriausių įmanomų kareivių paiešką ir verbavimą Romai iš pačių šiurkščiausių žmonių. Paulius sako Timotiejui, kad Viešpats yra jo verbuotojas ir rėmėjas. Tas pats galioja ir mums. Jėzus mus verbavo į savo kūną, nes turėjome sunkų gyvenimą; mes pažįstame nuodėmę. Mes pažįstame sunkumus. Mes pažįstame skausmą. Jėzus mūsų ieškojo. Tyčia. Su planu. Su tikslu. Su ateitimi.

 

 

Paulius taip pat liepė Timotiejui treniruotis kaip sportininkui.

 

 

Timotiejus taip pat būtų iš karto supratęs šį raginimą. Pirmojo amžiaus sportininkas ateidavo iš gatvės į sporto salę. Jis nusirengdavo visus drabužius, kaip ir  mums iš kurių buvo atimtas mūsų pačių teisumas. Tada treneris įmasažuodavo alyvuogių aliejų į visiškai nuogo sportininko odą, tada nusiųsdavo jį į sauną, sausą karštį, kad aliejus įsigertų ir raumenys atsipalaiduotų. Tada jie grįždavo prie masažo stalo gauti daugiau aliejaus, o tada vėl į sauną.

 

 

Prieš treniruotę ar sporto varžybas treneris sportininko odą patepdavo hidrintu alyvuogių aliejumi. Šis tirštas, į taukus panašus gelis padengdavo sportininką nuo galvos iki kojų, kad jis taptų slidus priešininkui. Jei dar nematote, Viešpats yra treneris, aliejus yra Šventoji Dvasia, o tirštas aliejus yra patepimas, kuris mus pasiekia sunkioje situacijoje – tai laikinas patepimas, Dievo artumas, padedantis mums įveikti kovą.

 

Po varžybų sportininkas grįžo į sporto salę, o treneris nugramdydavo nuo  jo visą į taukus panašų aliejų, kad jį nuvalytų ir panaudotų kitai kovai. Tada, paskutinį kartą įtrynęs odą ir patepęs įprastu alyvuogių aliejumi, jis grįždavo į pirtį. 7 eilutėje sakoma, kad sportininkas privalo „žaisti pagal taisykles“. Maždaug tuo pačiu metu Petras rašė*, kad pirmiausia prie savo tikėjimo turime pridėti moralinį tobulumą, žinias, savitvardą, nuoseklumą toje savitvardoje, dievobaimingumą, kuris yra bendra gyvenimo kokybė Kristuje, brolišką meilę ir besąlyginę meilę. Tokios yra „taisyklės“, charakterio klausimai. Viešpatyje nėra sukčiavimo, turime būti dori, moralūs, etiški. Esame kaip sportininkas, nusirengęs  savo drabužis, apsirengęs Dvasia, Šventąja Dvasia ir Dievo artumu – nes sugedimas pakenktų mūsų aprangai. *2 Petro 1:5-8

 

Misionierė draugė Kaire papasakojo man apie jauną moterį, kurią pažinojo. Ta jauna moteris Kaire, Egipte, tapo krikščione, ir tai sužinojo jos tėvas. Jis ją sumušė, nuvilko visus drabužius ir išmetė pro duris. Ji nuoga bėgo gatvėmis pas savo draugus daugybę kvartalų, visiškai nuoga. Kai ji įėjo pro duris, jai buvo labai gėda dėl savo nuogumo, bet jos draugai ir žmonės gatvėje visi paliudijo, kad ji iš tikrųjų buvo apsirengusi lengvu, baltu, laisvu drabužiu ir visai nebuvo nuoga. Kaip žinia, nė vienas žmogus, matęs ją bėgančią gatve, nematė jos nuogumo; visi matė ją apsirengusią tuo lengvu baltu drabužiu. Tas drabužis dingo, kai jos draugė davė jai savo drabužių, ir ji jais slapta persirengė. Esame apsirengę šviesa. Esame apsirengę Dvasios aliejumi.

 

Taip, Viešpats yra mūsų Verbuotojas ir Mokytojas. Mes pamirštame, kas buvome, jei nebūtume išmokę pamokų, branginame tuos prisiminimus ir ištveriame sunkius laikus, bet dabar su Dievo buvimu mumyse, ant mūsų ir visur aplink mus.

 

Paskutinis dalykas, kurį Paulius pasakė, buvo dirbti kaip ūkininkui IR valgyti daržoves, kurias sodini. Kitaip tariant, praktikuok tai, ką skelbi. Tai sunkus darbas, kurį pripažino Paulius.

 

Tai procesas, kuris padeda mums  pamiršti, ir kai reikia,  prisiminti savo praeitį. Mums pasiseka, ir nepasiseka. Mes mokomės iš savo praeities, ir kiekvienas praeities prisiminimas turi būti sujungtas su Jo meilės, malonės ir atleidimo prisiminimu. Tikėkite, kad malonė ir meilė, apie kurią Paulius rašė Efeziečiams 3:20, yra „daugiau nei mūsų pažinimas“ (mūsų protas).

 

Siekti tikslo – aukščiausio pakvietimo Kristuje... tai procesas, ir nė vienas iš mūsų nėra tobulas ir dar nėra pasiekęs. Bet mes tęsiame...

Kitą savaitę nauja tema, iki tol, laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

Kaip mes vertiname Viešpatį, taip Jis Save atmatuoja mums

 

How we Value the Lord is How  He Measures Himself to Us

 

Sveikinu visus,

Prieš daugelį metų buvau didelės Biblijos mokyklos vykdomasis direktorius ir mėgau bendrauti su mokiniais. Pamokos vykdavo nuo 8 iki 12 val., po to biure

paprastai ateidavo pora mokinių, kurie norėjo su manimi pasikalbėti. Labai dažnai negalėdavau pietauti iki 14 val. ar vėliau, nes vienam mokiniui turėdavau skirti 2 valandas ar daugiau, kad jis galėtų išlieti savo širdį, ieškodamas patarimo, išminties, maldos ar žodžio iš Viešpaties.

 Vieną dieną mano sekretorė nutarė, kad praleidžiu per daug laiko su mokiniais, ir pasakė: „Žinai, Jonai, šie mokiniai ateina čia ir atima valandą ar dvi tavo laiko, o tą laiką būtų galima skirti svarbesniems dalykams. Prisimink, jie paprastai gauna minimalų atlyginimą, todėl mano, kad 1 valanda tavo laiko yra tas pats, kas 1 valanda jų laiko. Bet 1 valanda tavo laiko paveikia šimtus ar tūkstančius žmonių. Galbūt galėtume jiems nustatyti laiko apribojimus?“

 

Jos mintis buvo suprasta: žmogaus prigimtis vertina 1 valandą kito žmogaus laiko pagal tai, kaip mes vertiname 1 valandą savo laiko.

 

Nesiūlau riboti savo maldos laiko, nes 1 valanda Viešpaties laiko yra verta daug daugiau nei 1 valanda mūsų laiko. Aš nagrinėju, kaip mes vertiname savo meilę Viešpačiui. Ar mylime ir vertiname Jį už tai, ką Jis gali padaryti dėl mūsų? Ar mylime Jį, nes norime, kad Jis padarytų mus turtingus? Ar vertiname Jį dėl to poreikio, kuris šiuo metu yra pats skubiausias mūsų gyvenime? O gal tiesiog mylime Jį grynai iš savo dvasios, be jokių paslėptų motyvų?

 

Mačiau krikščionių, gyvenančių labai nuodėmingą gyvenimą, o paskui nustebusių, kodėl Jis neveikia jų labui. Mačiau žmonių, kurie giliai pasinėrė į garbinimą, bet paskui apsisuko ir pažiūrėjo filmą, pilną keiksmažodžių ir veltui minėjo Viešpaties vardą, o paskui stebėjosi, kodėl negirdi Jo balso. Mačiau krikščionių, kurie veltui mini Jo vardą, šaukdami „O Dieve“, o paskui stebisi, kodėl jie nėra jautrūs Jo vadovavimui ir nurodymams. Jei nusidėdami nejaučiame to nuliūdimo, kaip galime tikėtis pajusti Jo buvimą ir vedimą savo dvasioje?

 

Tikras mūsų širdies įvertinimas.

 

Jėzus tai pasakė Morkaus 4:24:

 

„Atidžiai apsvarstykite, ką girdite“, – tęsė jis. „Vertė, kurią tam priskirsite, bus tolygi tam, kas jums atmatuojama, ir dar daugiau.“

 

Šiuolaikinėje anglų kalboje galėtume sakyti: „Atidžiai įsigilinkite į tai , ką girdite. Jūsų pačių matu jums bus atmatuota...“

 

Jėzus pasidalijo palyginimu apie sėjėją, kuriame išsamiai aprašyti skirtingi žmogaus širdies tipai, matomi pagal dirvožemio rūšis, kurias Žodis randa pasėjęs žmogaus širdyje: akmenuota žemė, šiek tiek dirvožemio ir šiek tiek uolėta žemė, gera žemė, bet apaugusi piktžolėmis, ir gera žemė, kuri duoda pilną derlių. Po šio palyginimo Jėzus nurodė, kaip vertinate Jį, kaip Jis save atmatuoja jums.

 

„Savo lūpomis Jį šloviname, savo gyvenimais Jį išpažįstame.“ (Iš giesmės: „Šlovink mano siela, Dangaus Karalių“)

 

Prieš daugelį metų vienas labai žinomas surinkimo vadovas man su žėrinčiomis detalėmis pasakojo apie filmą, kurį matė ir kuris jam patiko – taip, filmas buvo kūniškas ir kelis kartus buvo veltui pasakytas Viešpaties vardas, bet jis man pakomentavo: „Tačiau filmavimas buvo toks geras, o vietos tokios nuostabios.“ Nustebau, kad jis labiau vertino filmavimo ir vietų grožį nei veltui vartojamą mūsų Viešpaties vardą. Man Jėzus ir Tėvas yra geriausi draugai, todėl tai, kas juos įžeidžia, įžeidžia ir mano dvasią.

 

Aš nesėdėčiau savo noru dvi valandas ir neklausyčiau, kaip kas nors keikia mano motiną ar tėvą, kai jie pasakoja savo istoriją. Aš arba sustabdyčiau juos, arba nutraukčiau jų pasakojimą, arba išeičiau. Kodėl turėčiau savo noru mokėti pinigus, kad žiūrėčiau tai, kas įžeidžia mano Viešpatį, ką jaučiu kaip savo dvasios nuoskaudą? Jei taip daryčiau, ar mano skundas, kad Jis su manimi nekalba, būtų teisingas? Ne.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Leiskite man priminti Morkaus 4:24: Viešpačiui teikiama vertė yra tai, kiek Viešpats  atmatuoja Savęs jums.

 

Taigi, kai esame jauni Viešpatyje, tai, ką čia sakau, yra augimo Kristuje iššūkiai. Jis į mus žiūri kaip į nesubrendusius kūdikius ar mažus vaikus, dvasiškai kalbant. Pirmaisiais metais, kai Jį pažinau, jaučiausi kaltas, žiūrėdamas filmus su keiksmažodžiais, kurie liūdino mano dvasią kaip bitės įgėlimas, kai juos išgirsdavau, bet toliau sėdėjau ir žiūrėdavau filmą. Kaltas, kaip ir buvo numatyta. Bet aš augau ir netrukus pradėjau labiau vertinti tai, kad neliūdinu savo dvasios, nei bet kokį filmą ar laidą, kurią žiūriu.

 

Kai vertinate Viešpaties buvimo savo dvasioje pojūtį 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, pastebėsite, kad pagundos praranda savo galią. Nesu tobulas jokiu būdu, tiesiog paklauskite mano žmonos (juokinga). Bet prieš daugelį metų pasiekiau tašką, kai vertinu Jo buvimą manyje taip, kad atmečiau bet ką, bet kokį tarnautoją, bet kokią pagundą, kas keltų grėsmę Jo buvimo manyje tyrumui. Nesu tobulas, bet mano motyvai tyri žmonių atžvilgiu, ir jei nuliūdinu savo dvasią, o tai nutinka, kai nuliūdinama Šventoji Dvasia, kuri yra Tiesa, noriu žinoti, ką padariau, ką pasakiau, ir noriu prašyti atleidimo.. Labiau už viską vertinkite dvasios bendrystę ir buvimą – ir tai yra procesas, kuriame tobulumo net Paulius sakė nemanąs pasiekęs. Tačiau jis rašė, kad pamiršta praeitį ir žengia pirmyn link Viešpaties Jėzaus kvietimo aukštumų.

 

Žodis turi galutinį autoritetą

 

Kai nustatome, ką ir ką iš tikrųjų vertiname labiausiai – Jo buvimą mumyse, kurį jaučiame 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę – tai reiškia, kad Dievo Žodis turi galutinį autoritetą. Žodis ir Dvasia kartu darniai veikia mūsų gyvenimą.

 

Pirmą kartą supratau, kad Žodį ir Dvasią vertinu labiau nei savo patirtį, kai būdamas 17 metų siekiau Šventosios Dvasios krikšto. Buvau skaitęs knygas parašytas žmonių, kurie netikėjo kalbomis, ir gerai žinomų charizmatų, ir taip užpildžiau savo galvą kitų nuomonėmis, kad Dievo nuomonė pasimetė mano minčių raizgalynėje. Galiausiai padėjau visas knygas, atsiskyriau nuo viso to ir grįžau prie vaikiško tikėjimo, skaitydamas ir tikėdamas Apaštalų darbų knyga taip, kaip ji buvo parašyta. Labiau už viską vertinu Dievo nuomonę Jo Žodyje.

 

Kai Šventoji Dvasia nusileido Apd 2 , jie kalbėjo kalbomis. Kai Petras ir Jonas atvyko į Samariją Apaštalų darbų 8 skyriuje, kad uždėtų rankas ant žmonių, ir šie priimtų Šventąją Dvasią, jie kalbėjo kalbomis. Kai Šventoji Dvasia nužengė ant romėno Kornelijaus, jo šeimos ir namiškių, jie kalbėjo kalbomis Apaštalų darbų 10 skyriuje. Kai Paulius uždėjo rankas ant dvylikos vyrų Efeze Apaštalų darbų 19 skyriuje, jie kalbėjo kalbomis, kai gavo Šventąją Dvasią.

 

Supratau, kad iki tol savo patirtį vertinau labiau nei Dievo Žodį ir Dvasią. Atgailavau, supratęs, kad mano problema buvo ne tikėjimo stoka, o  netikėjimas. Sakydavau: „Meldžiausi Šventosios Dvasios, bet jos negavau“, „Jie uždėjo ant manęs rankas, kad priimčiau Šventąją Dvasią, bet Viešpats man jos nedavė“, „Nieko neįvyko, todėl jos negavau“ ir dar daugiau. Atidėjau tai į šalį ir pradėjau labiau už viską vertinti Dievo Žodį ir Dvasią, tiesiog pasakiau: „Jie uždėjo ant manęs rankas, kad gaučiau Šventąją Dvasią, ir aš tai padariau. Šventoji Dvasia jau yra čia, žemėje, Viešpats neturi nieko daugiau padaryti, todėl aš ją gavau.“ Kai mes, keturi paaugliai, sėdėjome ant žolės ratu, susikibę rankomis, aš pradėjau matyti, kaip užmerkus akis, į galvą ateina raidės ir skiemenys, ir jie ragino juos ištarti, kol aš garbinau...  aš tai padariau, ir tuo metu aš pagaliau priėmiau Šventąją Dvasią.

 

Pagal tai, kaip  mes vertiname Jį, taip Jis atmatuoja Savęs mums. Jei sakome, kad nenorime Šventosios Dvasios, Jis to neperduos – jūs liksite atgimę iš naujo, jūsų dvasia atkurta Jo Dvasios, bet Jis nereikalaus eiti toliau – jei jūsų vertybė yra kalbos ir stebuklai, tada Jis jus ten sutinka – jūsų Jam teikiama vertė yra taip, kaip Jis Savęs atmatuoja jums.

 

Pamenu, kaip skaičiau Melo Tari knygą „Kaip galingas vėjas“.

 

Paspaudžiau jam ranką 1980-ųjų pabaigoje, išklausęs jo liudijimą. Jis matė nuostabius Viešpaties stebuklus per atgimimą Indonezijoje septintajame dešimtmetyje. Vienas iš tokių atvejų buvo toks, kai Viešpats liepė grupei eiti į vieną kaimą ir papasakoti apie Jėzų. Pakeliui upė, kurią jie turėjo kirsti, buvo patvinusi dėl sezoninių liūčių, o tilto per ją nebuvo per kelias mylias. Jie sustojo nežinodami, ką daryti. Bet tada jie suprato, kad Viešpats tikrai žinojo apie upę, kai davė jiems įsakymą, todėl jie tikės Juo labiau nei patvinusia upės vandeniu priešais save. Vienas iš jų įžengė į vandenį ir tvirtai atsistojo ant vandens paviršiaus. Tada žengė dar vieną žingsnį, tada dar vieną, ir visa grupė perėjo upę vandeniu, kad tęstų savo kelionę.

 

Jie gavo įsakymą, apreiškimą iš Viešpaties eiti į tą kaimą, ir kadangi jie vertino Jo įsakymą jiems labiau nei savo patirtį ir tai, ką matė jų akys, jie stebuklingai vaikščiojo vandeniu. Vertė, kurią jūs skiriate Žodžiui ir Dvasiai, yra ta pati vertė, kuria Jis savęs atmatuoja jums. Viskas prasideda nuo asmeninio apreiškimo, asmeninio širdies ištyrimo ir galbūt pertvarkymo ar net atgailos, kad būtų atkurtas vaikiškas tikėjimas.

 

Tai šiek tiek ilgiau nei įprastai, bet viliuosi, kad tai  veda prie naujo Viešpaties dalykų įvertinimo.

 

Nauja tema kitą savaitę, o iki tol – laiminu,

 

John Fenn