Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2018 m. vasario 27 d., antradienis

Kiek žydiškas turėtų būti krikščionis? 5 dalis. Papildomos mintys

John Fenn, 2018 m. vasario mėn. 3 d.,

Sveiki visi,
Atsiliepimai apie seriją „Kiek žydiškas turi būti krikščionis“ buvo labai geri, bet aš jaučiau, kad reikia skirti dar vieną savaitę ir detaliau paaiškinti Jėzaus žodžius pasakytus Mato 5:17-18, ir šį kartą kitu požiūriu:

Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys. (raidelė ir brūkšnelis, smulkiausi ženklai Hebrajų gramatikoje)



Dilema
Daugeliui Mesijinių Krikščionių ši eilutė yra ir pagrindas, ir pamatas, ir pateisinimas praktikuoti dalį Senojo Testamento Įstatymo, nes jie supranta šias eilutes taip:

„Aš neatėjau panaikinti Įstatymo, todėl jis ir toliau jus riša.“ Jie supranta išpildymą, kaip tęstinį ir nepabaigtą veiksmą iki Jėzaus grįžimo, nes Hebrajams 10:16 yra parašyta:

„Štai Sandora, kurią su jais sudarysiu, praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats: – Aš įdėsiu savo įstatymus į jų širdis ir juos įrašysiu jų mintyse.“

Abu teiginiai (vert. be konteksto) teisingi ir kartu neteisingi. Mes labiau sutinkame negu nesutinkame, nors daugelio širdyse kyla sumaištis šiuo klausimu. Daugelis mūsų visiškai sutinka su Hebrajams 10:16, nes mes taip pat pripažįstame, kad Dievo įstatymas yra įrašytas mūsų širdyse. Todėl sutinkame su Pauliaus teiginiu Romiečiams 13:8-10, kad mylėti Dievą visa širdimi ir mylėti artimą kaip patį save, tai – Mozės įstatymo išpildymas.

Kai kurie negerbia, to, ką Paulius rašo laiškuose Romiečiams ir Galatams, galvodami, kad Dievo Įstatymas yra įrašytas mūsų širdyse, todėl iki šiai dienai šitie įstatymai geriausiai išpildomi išoriniu paklusnumu Mozės Įstatymui, arba daliai jo.

Jie gali įterpti šiek tiek žydiškų dalykų, tokių kaip kreiptis į Jėzų Jahvė, ar vadinti Bibliją Tora, arba susitelkti į Senąjį Testamentą. Daugelis pradeda lankyti šeštadienio Mesijinius susirinkimus, kuriuose nuolat vyksta procesinis vaikščiojimas su Toros ritiniais, maldos hebrajų kalba, ir panašiai, galvodami, kad Dievas yra labiau patenkintas jais, negu jų charizmatiškais ar ne charizmatiškais draugais. Žinoma, ne visi yra tokie, kiti tik nori pažinti žydiškas tikėjimo šaknis gera ir tyra širdimi. Taigi leiskite man trumpai pakomentuoti.

Tai, ką jie daro, jie daro Viešpačiui, ir Jis priima juos, taigi ir aš juos priimu. Bet mano tikslas yra mokyti Tėvo kelių ir kaip nenukrypti į kraštutinumus, todėl ir panagrinėsime šį klausimą.

Jeigu jie tiki, kad turi gyventi pagal amžiną Mozės Įstatymą, tai reiškia jie atsiduria keblioje situacijoje, ir turi spręsti dilemą. Jokūbas, Viešpaties brolis ir lyderis, kuris Apaštalų darbų 15 skyriuje nusprendė, kad Dievas nereikalauja iš pagonių paklusti Mozės Įstatymui, (taip pat kaip vėliau teigė ir kiti Naujojo Testamento autoriai), sako: „Mat, kas laikosi viso įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas kaltas dėl visų „(Jokūbo 2:10)

Todėl tuos, kurie tiki, kad Jėzaus Įstatymo išpildymas reiškia, jog amžinasis Įstatymas ir toliau nepraranda savo veiksmingumo, tampa veidmainiais, nes jie privalo paklusti visiems 613 Mozės įsakymų, arba kai ką išsirinkti ir nuspręsti, kiek jie nori būti po Įstatymo valdžia. Sulaužydami tą Įstatymą jie tariasi, kad jį išpildo, bet tai yra veidmainystė.

Pavyzdžiu gali būti, kad Mozės Įstatymas sako, jog jų rūbai negali būti iš sumaišytų audinių, o tai reiškia ne audiniams iš medvilnes ir polisterolo ir jokių mišrių audinių su vilna. Sulaužyti šį įstatymą prilyginama žmogžudystei, nes po įstatymu nuodėmė yra nuodėmė, nesvarbu kaip ji įvykdyta. Būti kaltam pagal vieną punktą, reiškia nusižengti visiems, kaip sako Jokūbas.

Jūs negalite turėti to dviem būdais
Jėzus atėjo išpildyti visas tris Mozės Įstatymo dalis: aukojimas/moralinė, sanitarinė/dieta, arba nei vienos. Jei kryžius buvo galutinė auka, tada ta auka padengė viską – jei ne, Jėzaus auka ant kryžiaus buvo nepakankama.

Leiskite mums suderinti, kaip įstatymas gali būti mūsų širdyse, tačiau mes neturime paklusti Mozės įstatymams
Jei Jėzus išpildė Įstatymą, tada kodėl Dievo įstatymai įrašyti mūsų širdyse?

Savo teiginyje, Jėzus priešpastato žodį „panaikinti“ žodžiui „įvykdyti“. Panaikinimas reiškia smurtinį sunaikinimą. Jis sako, kad nesiekia smurto būdu sunaikinti Įstatymą, bet Jį įvykdyti. Gramatiškai tai reiškia, kad jis atėjo ne tam, kad sutrukdytų įstatymo įvykdymą, bet, kad įvykdytų ir išpildytų įstatymą. Jo gyvenimo tikslas buvo įvykdyti Įstatymą.

Luko 24:44 Jėzus pasakė išsigandusiems mokiniams prisikėlimo dieną, kad Jis įvykdė tai: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse“.

Jėzus išpildė virš 300 pranašysčių apie Mesiją, kurias randame Psalmėse ir Pranašų knygose. Jis išpildė Įstatymo tikslą, kuris pagal Galatams 3:24-25 buvo atvesti mus pas Kristų. Jis išpildė Įstatymo reikalavimus tobulam paklusniam nenuodėmingam gyvenimui (Jokūbo 2:10) jei jūs sulaužote 1, jūs sulaužote visus.

Virsmo taškas
Luko 16:16 Jėzus pasakė: „Įstatymas ir Pranašai, kurie buvo iki Jono (Krikštytojo).“ Jie buvo IKI Jono, nes Jonas skelbė atgailą ir ruošė žmonių širdis Jėzui Įstatymo ir Pranašų išsipildymui.

Jame; Jis mumyse, mes Jame- atsakymai, kaip Mozės Įstatymas tebegalioja ir šiandien
Jėzus išpildė Įstatymą, tada mirė, pasiimdamas tą išpildymą kartu su savimi į kapą. Tada jis buvo prikeltas, kas pagal Hebrajams 9:16-26 ir tai reiškia, kad Jis tapo savo nuosavybės vykdytoju. Išpildydamas paskutinę Valią ir Senąjį Testamentą, Jis dabar yra Naujojo Testamento vykdytojas. Jis įsigijo Senąjį ir Pakeitė jį į Naują.

Tuo būdu, ta prasme, Jėzaus Mozės įstatymo išpildymas yra nuolatinis išpildymas, nes Jis yra gyvas. Jis dabar yra nepakaltinamas Įstatymo prakeikimo, ir visi Jame esame nepakaltinami Įstatymo prakeikimui taip pat. Jame mes esame apsaugoti.“ Kristus atpirko mus nuo Įstatymo prakeikimo, tapdamas prakeikimu už mus...Galatams 3:13

Mes dabar turime Dievo Įstatymą įrašytą mūsų širdyse, reiškia, kad Kristus mumyse, Savo nuosavybės vykdytojas, ir Jis veikia iš vidaus į išorę, nukreipia mus gyventi Jo asmeniniame besitęsiančiame Įstatymo vykdyme. Mes TURIME Kristų mumyse, kuris įtikina mus, kai pasiduodame geiduliams dėl vieno ar kito dalyko. Mes turime Kristų mumyse, kad įtikintų mus, kai mes meluojame, vagiame, negerbiame Dievo ir t.t.

Kadangi Jėzus išpildė Įstatymą, ir Jis yra mumyse, Jo išpildymas yra besitęsiantis mūsų gyvenime, vedantis mus į brandą Jame. Todėl Paulius galėjo pasakyti, kad Mylėti Dievą visa širdimi ir savo kaimyną kaip save patį išpildo Įstatymą, nes Kristus jumyse daro tai ir nukreipia šia kryptimi.

Tai reiškia, kad mes PRIVALOME vaikščioti su Juo savo gyvenime, kad Jis galėtų mus nukreipti. Tai reiškia, kad priklausomybė nuo išorinių taisyklių ir normų pašalina mus nuo intymaus bendravimo su Kristumi kiekvieną akimirką mūsų kasdienybėje. Jis išpildė Įstatymo reikalavimus, ir tada perkėlė savo išpildytą gyvenimą į mūsų vidų, kad mes galėtume vaikščioti tame pačiame išpildyme: Nr.1. Mylėk Dievą , ir savo artimą kaip save ir tu išpildysi Įstatymą.

Aš viliuosi, kad tai jums svarbu... pasitikiu Tėvu, kuris duoda išminties ir apreiškimo Dvasią, kad mūsų supratimo akys būtų apšviestos. Laiminu jus, kitą savaitę iš tiesų tema!

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2018 m. vasario 25 d., sekmadienis

CWOWI Naujienlaiškis. Sausis 2018

John Fenn, 2018 m. sausio mėn. 8 d.,

Sveiki,
Jei jūs galite, prisiminkite mane maldoje sausio 24 dieną, nes tada man bus daromas širdies tyrimas norint nustatyti, ar kamštis kraujagyslėje, kurį minėjau praeitą mėnesį išsiskirstė – būsiu už tai dėkingas. To testo metu būsiu trumpam užmigdytas ir tada per gerklę bus atliktas ultra garso bandymas gilyn mano gerkle ir tuomet jie apžiūrės mano širdį į šonus ir atgal... kai žinos rezultatą, bus nuspręsta, ką daryti toliau. Taip pat bus atliekamas CT, tiriamas kraujas ir t.t Ačiū už maldas.

Kenijos vandens šulinys
Mes pervedėme paaukojimą į Keniją, kad būtų pradėtas statyti bokštas, ir jis bus pastatytas per savaitę ar pan. Visų pirma bus kasama ir dedami pamatai bokštui, po to bus statomas pats bokštas. Buvo pasiūlytas A 5.000 litrų (1320 JAV galonų) vandens konteineris, ir atrasta gera vieta už prieinamą kainą. Bokšte bus saulės baterijos, kad vanduo būtų pumpuojamas į bokštą ir cisterną... bet viskas turi vykti paeiliui. Gera matyti, kad vyksta progresas!

Konferencija Olandijoje gegužės 10-13
Šiais metais mes būsime naujai pastatytame konferencijų centro sparne, turėsime kitą virėją ir naują meniu. Konferencija prasidės ketvirtadienį, o darbotvarkėje bus daug įvairių temų.

Jei skrisite iš Amerikos, jūs galite išvykti trečiadienį gegužės 9-ąją ir grįžti trečiadienį gegužės 16 dieną. Konferencijos metu jūs susipažinsite su žmonėmis iš kelių šalių, susidraugausite bei pasidairysite tą savaitę po Nyderlandus! Jei atvyksite iš Europos Sąjungos, ar kitur distancijos trumpesnės, ir jūs galėsite sutilpti į vieną ilgą savaitgalį! Daugiau informacijos galite gauti elektroniniu paštu: cwowi@solcon.nl, arba rašykite man cwowi@aol.com.

Dvasiškai ir emociškai sveiki
Priartėjus Naujiems Metams mes matėme daug reklamų skatinančių juos pradėti teisingai. Kai kuriems tai gali reikšti numesti svorį, kitiems galbūt sulaužyti ydingus įpročius, pradėti sportuoti, kelti kvalifikaciją ar mokytis. Visur matome reklamas, kurios skatina pagerinti savo gyvenimą.

Tačiau aš nematau nei vienos reklamos skatinančios žmonės tapti dvasine prasme sveikesniais. Mes sukurti kaip trejybė, dvasia, siela, kūnas, ir daugeliui dvasinė sveikata reiškia leisti Gyvenimui mūsų dvasioje plaukti iš vidaus į išorę, į sielą ir iš ten į mūsų veiksmus ir kūną.

Jūs pastebėjote, kad anksčiau buvo pasiūlytas DVD apie tai, kaip Viešpats gydo emocijas. Aš pradėjau teigdamas, kad evangelijose mes turime daug pavyzdžių, kaip Jėzus gydė įvairias ligas ir negalias pradedant nuo aklumo ir kurtumo, iki raupsų ir žmonių prikėlimo iš mirties. Bet ar jūs galite atversti skyrių ir eilutę, kuri sako, kad Jėzus išgydė asmenį emociškai? Ne, jūs turite pasigilinti į bendravimą tarp Viešpaties ir žmonių ir pamatysite, kaip Jis nukreipdavo juos į situaciją, kad jie būtų išgydyti, apie tai yra mano DVD.

Mano rūpestis nėra pareklamuoti DVD, bet emocinė ir dvasinė sveikata, kuri yra labai subtilus dalykas ir ji nėra lengvai pastebima, todėl dažnai ignoruojama. Asmuo gali šypsotis ir eiti dirbti ar priešpiečiauti su draugais, nors viduje jis gali jausti depresiją ir beviltiškumą, arba kentėti nuo emocinio susižeidimo, kuris buvo padarytas anksčiau. Jam reikia būti kartu su emociškai ir dvasiškai sveikais žmonėmis ir bendrauti su jais. Būti su sveikais žmonėmis, tai raktas pasveikti.

Vienas dalykų, kuriuos man Viešpats sakė apie 2018-uosius buvo tai, kad Jis veikia šiose srityse, kad išgydytų dvasiškai ir emociškai Savo kūną. Bet Jis priminė man apie būdą, kaip Jis veikia šiose srityse, tai nėra taip pat, kaip Jis veikia kai asmeniui reikia fizinio išgydymo.

Ar tai Dievas, velnias, ar aš pats?
Kai Petras pasiūlė Jėzui neiti ant kryžiaus, Jėzus pripažino, kad tai buvo iš šėtono sakydamas Petrui: „Eik šalin šėtone, nes tu nevertini Dievo dalykų, bet tik žmogaus.“ (Mato 16:23) Tai keista, ir toks staigus įvykių pasikeitimas Petrui, kuris buvo Viešpaties pagirtas šešiomis eilutėmis anksčiau, kad gavo apreiškimą iš Tėvo, jog Jis yra Dievo Sūnus, ir tada staiga buvo sudraustas už tai, kad siūlė Jėzui neiti ant kryžiaus.

Normalu, kad apreiškimą seka konfliktas, ir tame yra tikslas. Petras gavo apreiškimą iš Tėvo, kad Jėzus yra Jo Sūnus, ir tas apreiškimas pažadino velnio įkvėptas mintis jame, kurios iškilo į paviršių, tai sukūrė konfliktą santykiuose. Tai buvo Petro dvasinis nesveikumas, kuris glūdėjo giliai jame ir iškilo į paviršių, nes atėjo aukštesnis apreiškimas iš Tėvo. Tokie dalykai vyksta ir mums, Viešpats stengiasi, kad bedieviški ir nesveiki dalykai iškiltų tam, kad jis galėtų susitvarkyti su jais.

Po to, kai Jėzus sugrįžo „Dvasios jėgoje“ kad pradėtų Savo tarnavimą, Luko 4 skyriuje yra užrašyta pati pirma Jo tarnavimo žinia, kuri buvo pasakyta Jo gimtajame mieste. Jėzus pareiškė, kad išsipildė Rašto eilutė, o galvose, tų, kurie klausė įvyko konfliktas ir jie norėjo Jį nustumti nuo uolos ir užmušti.

Apreiškimas, tada konfliktas
Galėčiau pateikti ir daugiau pavyzdžių. Prisiminkime didžią Sekminių dieną aprašytą Apaštalų darbų 2 skyriuje, po to Petras ir Jonas bei kiti apaštalai buvo suimti ir nuvesti pas žydų vyresniuosius. Prisiminkime Dovydo patepimą karaliumi ir 1 Samuelio 16:13, kur skaitome apie konfrontaciją su Galiotu. Pirma eina apreiškimas ir tada konfliktas viena ar kita forma.

Kodėl taip nutinka? Todėl, kad Dievas veikia. Apreiškimas nėra skirtas, kad liktų paslėptas širdyje, bet kad pagal jį būtų pasielgta, kad jis būtų patvirtintas kieno nors gyvenime, o šviesa atskleidžia tamsą. Taigi jeigu jūs turite šiek tiek daugiau šviesos savyje, daugiau nei turėjote vakar, ta šviesa apšvies „tamsą“ jumyse, kad jūs galėtumėte tai pamatyti, susitvarkyti, ir pabaigti su tuo.

Šiais metais Jėzus paskatins dvasinį ir emocinį išgydymą tiems, kurie atpažins, kad Dievas naudoja praeities susižeidimus tam, kad atneštų išgydymą.

Dažnai Jis iškels senus ir skausmingus prisiminimus, kad galėtų juos išgydyti. Aš prisimenu, kai pirmą kartą meldžiausi emocinio išgydymo, ir ta moteris sakė, kad ji staiga ėmė matyti skausmingų prisiminimų blyksnius, kurie plaukė prieš užmerktas akis scena po scenos. Tai vyko trumpai – tik tiek, kad ji galėtų prisiminti, bet nepakankamai ilgai kad galėtų pasilikti tame.

Aš buvau paragintas jai pasakyti, kad kai Viešpats iškelia prisiminimą, ji turi pasakyti „aš atleidžiu“ – ir ji tai padarė – scena po scenos ir visa, ką girdėjau, tai buvo tik jos „Aš atleidžiu, atleidžiu, atleidžiu, aš atleidžiu...“ Atrodo, kad tai materializavosi, o po to išnykdavo iš atminties akių. Staiga ji buvo pripildyta ramybe bei džiaugsmu ir pasakė, kad nežino, ką dar galima padaryti. Tai viskas. Daugiau nieko nėra.“ Ji plačiai nusišypsojo, ir šypsena ilgai nedingo nuo jos veido...ji turėjo ramybę.

Buvo laikas, kai Viešpats leido Savo žmonėms klaidžiojo be pusiausvyros ir būti įsitraukus į nenaudingus ir net žalingus dalykus, bet tas laikas pasibaigė Dvasioje. Jis dirba, kad Kristaus Kūnas būtų sveikas, su tais, kurie to nori. Tai bus tie žmonės, kurie nebus greitai sudrebinami, kai pasaulis yra drebinamas, nes jie visuose dalykuose stiprūs ir užtikrinti, nes jie tikrai jau nugalėjo – tai sveikumas.

Apsupk save dvasiškai ir emociškai sveikais žmonėmis. Namų surinkimas turėtų būti sveikas, kad sužeisti žmonės, kurie ten lankosi galėtų gauti apreiškimą ir paramą, kad darytų teisingus sprendimus, kurių tas apreiškimas reikalauja. Žmogaus prigimtis tokia, kad mes dažnai galvojame, jog apreiškimas yra skirtas tam, kad mus palaimintų, bet iš tiesų, Tėvas turi aukštesnių tikslų – sveikumą prote. Taigi sprendimas būti dvasiškai ir emociškai sveiku šiais metais yra teisingas, kad judėtum kartu su Dvasia – dirbk kartu su Juo, ir leisk, kad išgydymas pakiltų iš vidaus.

Yra daugybė kitų dalykų, kuriuos galima būtų nuveikti šiais metais, bet aš visada visų pirma žiūriu ir klausiu Jo, ką Jis daro. Aš prisipažįstu, kad tik tai man rūpi. Aš suprantu tai, nes matau – Jis sugrįžta nuotakos be dėmės ir raukšlės, taigi Jis duoda mums „išplautus“ teisumo rūbus, bet tai labai asmeniškas ir vidinis Dvasios judėjimas. Bendradarbiaukime su Juo, judėkime link sveikumo iš esmės, apsupk save sveikais žmonėmis, kad būtum stiprus tarnauti tiems, kuriems reikia išgydymo.

Aš parašysiu daugiau kitose „Savaitės Minčių“ serijose, o dabar dėkoju už maldas, paramą, ir draugystę!

Gausių palaiminimų,
Džonas ir Barbara


www.cwowi.org ir rašykite man e-laiškus

Kiek žydiškas turėtų būti krikščionis? 4 dalis

John Fenn, 2018 m. sausio mėn. 26 d.,

Sveiki,
Praeitą savaitę mes išsiaiškinome pamatinį apaštalų nutarimą neužkrauti tikintiesiems iš pagonių reikalavimo laikytis Mozės įstatymo. Paulius ir apaštalai šventė Sekmines laisvu apsisprendimu, o ne verčiami pareigos vykdyti įstatymą.

Tačiau šiandien yra daug geranoriškų, nuoširdžių tikinčiųjų iš pagonių, kurie tyrinėdami žydiškas tikėjimo šaknis nutolo nuo Pauliaus ir apaštalų pavyzdžio vykdyti kai kuriuos Mozės įstatymo punktus laisvu apsisprendimu, o ne kaip reikalavimą įtikti Dievui. Bet juk niekas nenori nuvilti Viešpaties. Būtent toks yra daugelio tų krikščionių motyvas. Jų manymu, Dievas nori, kad būtų vykdomi tam tikri dalykai, bet iš tiesų jie klysta. Čia pateikiamos pačios dažniausios klaidos.

Garbinimas šeštadienį
Daugelis mesijinių krikščionių pasakys jums, kad pagal Dievo nustatytą tvarką reikia garbinti būtent šeštadienį ir, kad šeštadienis yra laikas, kai reikia švęsti Šabatą. Tiesa yra visiškai kitokia. Išėjimo 20:11 užrašytas Šabato įstatymas, kuris teigia, jog nei žmonės, nei darbininkai (tarnai), nei gyvuliai tą dieną nedirbs. Tą dieną Dievas ilsėjosi po kūrimo, ir jie turi daryti tą patį. Kunigų 23:3 dar parašyta, kad tai šventas šeimos susirinkimas, ir pabrėžiama, kad Šabato metu neturi būti dirbama. Laikykite Šabatą šventu šeimos laiku.

Vienintelis įsakymas apie garbinimą, kurį Dievas davė Mozei buvo tai, kad 3-kartus per metus jie turi eiti į šventyklą, kuri bus Jeruzalėje. (Iš 23;14, 17 – Neraugintos duonos šventė, Sekminės, Palapinių šventė).

Praktika garbinti šeštadienį prasidėjo Jono Hyrcanus (164-104 pr.Kr.) valdymo metu. 300 ir 200 pr.Kr. graikai ne tik nukariavo Izraelį, bet taip pat krašte įdiegė graikų kultūrą. Jų kultūra turėjo dalykų, kurie buvo žydams nauji; tai gimnazijos, sportas, atletika, dėmesys išvaizdai ir kūnui, madų kaita, teatras, menai, ir pan. Greitai graikų kultūra persunkė žydų kultūrą ir gyventojai prarado Dievo pažinimą.

Šventumo judėjimo tikslas buvo „atskirti“ žydus nuo graikų, ir jo lyderiai suvokė, kad reikia reguliarių savaitinių „susirinkimų“, kad išmokytų žmones, nes šventyklos lankymas tik 3-kartus per metus to nepadarydavo. Tuomet dar nebuvo jokios nacionalinės švietimo sistemos nei politikos. Taigi tie „atsiskyrėliai“ nusprendė savo savaitinius „susirinkimus“ daryti šeštadienį, vienintelę laisvą dieną namuose, ir per kraštą buvo pasiųstos Mozės įstatymo kopijos, kad žmonės jas skaitytų. Jie nusprendė, kad kiekviena grupė iš 10 šeimų (suaugę vyrai) susirinks namuose švęsti Šabato. Žodis „susirinkimas“ iš hebrajų kalbos išvertus yra sinagoga, o „atsiskyrėliai“ - fariziejai.

Fariziejai pradėjo šventumo judėjimą, kuriame gimė garbinimas būtent per šabatą. Jėzaus metu šventumo judėjimas jau buvo susiformavęs. Tada buvo sukurtos taisyklės ir nuostatos, kurios pakilo aukščiau to, ką sakė Dievas. Dievas davė Mozei 613 įsakymų, rabinai pridėjo prie jų dar 800, ir greitai šie pastarieji tapo svarbesni, nei Dievo originalūs įstatymai. Būtent dėl to tarp jų ir Jėzaus įvyko konfliktas. Taigi garbinti būtent šeštadienį buvo žmogaus, o ne Dievo idėja. Kristus yra mumyse ir kiekviena diena mums yra Šabatas. Bet ne visi turi tokį supratimą, arba jei žino tai, nesutinka su pasekmėmis.

Bet Jėzus sakė...
Dažnai kažkas, kas nori pateisinti savo mesijinį tikėjimą cituoja Mt 5:18; „Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys“, kaip argumentas, kad Senasis Testamentas tebėra mums būtinas ir šiandien.

Mūsų dienomis prarasta išsipildymo koncepcija, tačiau galiu pasakyti pavyzdį, kuris paaiškina Jėzaus požiūrį. Kai žmogus perka ką nors išsimokėtinai, sakykime namą, jis paima paskolą ir pardavėjas nustato mėnesinį mokestį, jie turi užstatą, kuris ir yra tas kontraktas. Tas kontraktas yra įstatymas. Jame yra palaiminimai, bet taip pat ir prakeikimai bei bausmės. Jei elgiesi pagal kontrakto nuostatas, tai esi palaimintas, bet jeigu nesilaikai bent dalies jo, tada tas pats įstatymas gali tave sužlugdyti.

Kai už namą išsimokėta savininkas tampa kontrakto, arba to įstatymo turėtoju. Jis daugiau nėra priklausomas nuo kontrakto taisyklių, nes jis dabar iš tiesų jau yra savo namo savininkas. Jis turi kontraktą. Kaip savininkas jis gali daryti su savo namu ir kontraktu, ką nori, ir jis daugiau nėra kontrakto įpareigotas naudotis namu pagal įstatymo numatytus standartus.

Kai Jėzus ištarė ant kryžiaus „pabaigta“, Jis išpildė paskutinį to įstatymo kontrakto mokėjimą. Graikiškas žodis „pabaigta“ –„tetelestai“ (tuth-tll-uh-stye), reiškia „išpildyti, pabaigti, įvykdyti“. To meto generolai sakydavo tą žodį, kai laimėdavo mūšį ir likdavo tik pasidalinti grobį. Paulius apeliuoja į tai Kolosiečiams 2:15, sakydamas, kad Jėzus nuginklavo kunigaikštystes ir valdžias“ – Jėzus atėmė grobį iš jų, kaip karys nugalėtojas pasiima karo grobį.

Tame kontrakte Jėzus buvo paskutinė įmoka. Hebrajams 9:13-28 sako, kad jaučių ir ožių kraujas nebuvo nuolatinis problemos sprendimas, jie buvo lyg mėnesiniai mokėjimai, kuriuos nustatė kontraktas. Turėjo būti atliktas vienas galutinis mokėjimas, ir tai buvo Jėzaus auka. Paulius rašė Kolosiečiams 2:14-15: „Jis (Jėzus) ištrynė skolos raštą su mus kaltinančiais reikalavimais, raštą, kuris buvo prieš mus, ir panaikino jį, prikaldamas prie kryžiaus. Jis nuginklavo kunigaikštystes bei valdžias ...“

Kodėl malonė iš tiesų daug sunkesnė nei įstatymas...
Kai Kristus persikėlė gyventi į dvasią, mes tapome įstatymo savininkais. Tai reiškia, kad dabar mes turime prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Mes daugiau nebeturime viską apimančių taisyklių ir reikalavimų, sakančių mums, ko Dievas nori ir ko nenori. Jis persikėlė į mūsų vidų, kad vaikščiotų su mumis ir asmeniškai nukreiptų mūsų gyvenimą. Paulius laiške Galatams 3:24-26 įstatymą pavadino mokytoju, auklėtoju, kuris turi mus nuvesti pas Kristų. Jis sako, kad mes daugiau nesame mokiniai, bet tapome aukščiausiojo Dievo vaikais. Mes baigėme įstatymo mokyklą ir tapdami sūnumis įsijungėme karališką šeimą.

Mes turime Kristų mumyse, taigi kokia taisyklė, nuostata, ar laikymasis gali dar ką nors pridėti prie to, ką Jėzus padarė dėl mūsų? Toks buvo Pauliau požiūris Galatams 3:21, kai jis pasakė, jog jei Dievas būtų galėjęs suteikti amžinąjį gyvenimą įstatymu, tai gyvenimas būtų atėjęs per įstatymą, bet įstatymas to negalėjo padaryti. Dievas nutarė panaudoti įstatymą, kad parodytų mums, jog esame nusidėjėliai, kad mums reikia Jo, ir kad žinotume, jog įstatymas negali duoti gyvenimo. Jis nusprendė perkurti iš naujo mūsų dvasią Šventąja Dvasia ir davė mums Savo Sūnų, kuris yra daug aukščiau bet kokio Mozės įstatymo.

Kaltas pagal visą įstatymą
Jokūbas, tas pats kuris kalbėjo visiems Naujojo Testamento autoriams Apaštalų darbų 15 skyriuje, Jėzaus brolis, vėliau savo laiške 2:10 pasakė, kad jei asmuo gyvena pagal įstatymą ir sulaužo nors vieną jo punktą (vieną iš 613 Mozės įstatymų) tada jis kaltas pagal visą įstatymą. Sulaužyti vieną punktą reiškia sulaužyti visą įstatymą. Toks buvo jo požiūris. Tu negali vaikščioti su Dievu šitokiu būdu, kaip Petras pasakė, tai buvo jungas, kurio nei jų tėvai, nei jie negalėjo panešti.

Kristus dabar reikalauja, kad mes prisiimtume atsakomybę už savo gyvenimą ir gyventume išeinant iš to, kad Kristus yra mumyse. Mes daugiau negalime kaltinti amžinojo įstatymo dėl mūsų įžadų ir amžinojo Dievo, kuris gyvena kažkur išorėje. Jis nėra „Žmogus laiptų viršuje“, Jis gyvena mumyse. Todėl mes turime prisiimti atsakomybę. Mes turime vaikščioti meilėje, kuri plaukia iš vidaus į išorę, ne todėl, kad Dievas iš išorės įsako atleisti. Jis bendrauja su mumis viduje, kad mes galėtume vaikščioti su Juo ir gyventi iš vidaus į išorę.

Tai reiškia, kad Jam patinka procesas ir patinka vaikščioti su mumis kiekvieną dieną, ir tai priklauso nuo mūsų daromų sprendimų. Malonė yra tame, kai mes prisiimame atsakomybę už savo gyvenimą ir sprendimus, bei kenčiame pasekmes. Tai yra sunkiau, nei turėti išorinį įstatymą. Nes gyvenant pagal įstatymą, jeigu mes jį sulaužome, turime eiti į šventyklą, aukoti auką ir po to vėl galime toliau eiti savo keliu. Dabar viduje mes turime augti ir bręsti kaip žmonės ir Kristuje.

Ta laisvė augti, tai kažkas, ko kai kurie žmonės nemėgsta, nes jiems svarbiau taisyklės ir nuostatos, nes jos siūlo stabilumą ir saugumą. Jie mato netikusį kai kurių krikščionių elgesį, todėl bėga pas ortodoksus ar priimti sakramentus, arba į bažnyčią, kur yra sistema, numatytas tarnavimo grafikas ir elgesio normos. Kai jie patiria tragediją arba beveik tragediją, ir dar dėl daugelio priežasčių, kurių negali paaiškinti jų bažnyčios doktrina, jie ieško atsakymų ir išsprendimo Senojo Testamento įstatyme.

Kiti, vos pažinę žydiškas savo tikėjimo šaknis pakliūva į baimės spąstus: „oi aš galiu įžeisti Dievą, ko Jis iš tiesų nori?“ Tai tikėjimas, kuris įtvirtina juos senoviniuose ritualuose. Aš nematau klaidos, jeigu motyvacija yra pažinti žydiškas mūsų tikėjimo šaknis, bet randu klaidą, kai matau jog asmuo pakliūva į vergovę, tikėdamas klaida. Jei kas nors nori švęsti šventes ir pasninkauti, Paschos Sederą, Purimą ar Hanuką pasirinktinai, ir mokytis apie tikėjimo šaknis, pritariu jiems – amen! Tik darykite tai, kaip Paulius ir tikintieji iš pagonių darė, pasirinktinai, nepriversti, ar dėl kaltės, ar klaidingo mąstymo, jog Dievas labiau bus patenkintas tavimi, jeigu tu tai darysi.

Kristus mumyse. Nieko tu negali padaryti, duoti, aukoti, ar pasakyti, kad tai būtų pagerinta. Ir didelė ramybė tiems, kurie gyvena pagal šią taisyklę, kaip Paulius pasakė, baigdamas savo laišką Galatams 6:15-16: „Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet naujas kūrinys. Visiems, kurie laikysis šios taisyklės, teateinie ramybė ir pasigailėjimas; taip pat ir Dievo Izraeliui!“

Naujas kūrinys Kristuje – štai kas yra svarbu. Nieko nėra didingesnio už žmogaus dvasios atkūrimą Dievo Dvasia - Kristus tavyje. Ko dar tau reikia? Ar gali tavo pastangos ką nors pridėti prie šito?

Kitą savaitę nauja tema, iki tada. Laiminu jus visus!

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2018 m. vasario 17 d., šeštadienis

Kiek žydiškas turėtų būti krikščionis? 3 dalis. Kas paskelbė verdiktą

John Fenn, 2018 m. sausio mėn. 19 d.,

Sveiki,
Praeitą savaitę mes baigėme Apaštalų darbų 15 skyriaus viduryje, skaitydami apie susirinkimą, kuriame buvo sprendžiamas pagonių, įtikėjusių į Žydų Mesiją, likimas. Petras paliudijo, kad būtent pats Dievas pradėjo darbą tarp pagonių ir Jis neuždėjo jokių reikalavimų Kornelijaus namams, o visai paprastai suteikė jiems Šventąją Dvasią lygiai taip pat, kaip ir žydams. Ir kas jie tokie, kad ką nors pridėtų ar atimtų nuo to, ką pradėjo pats Dievas? Ar gali jie pagerinti tai, ką Dievas jau padarė, versdami pagonis laikytis taisyklių bei nuostatų?

Paulius ir Barnabas sekė tuo, ką Dievas jau pradėjo. Petras teigė, kad Senojo Testamento įstatymas buvo jungas, kurio nei jie, nei jų tėvai negalėjo panešti, ir klausė, kodėl jie nori tą jungą uždėti ant įtikėjusių pagonių, kai pats Dievas jau davė jiems Šventąją Dvasią? Ką gali pridėti taisyklės, jeigu Dievas jau gyvena juose.

Nutarimą paskelbė Jokūbas
Jokūbas, Viešpaties brolis, minimas Mato 13:55, tapo šio požiūrio gynėju bei skelbėju. Jokūbas ir kitas Viešpaties brolis, vardu Judas, parašė Jokūbo ir Judo laiškus Naujajame Testamente. Apd 12:2 mums pasakyta, kad Jono brolis Jokūbas buvo karaliaus Erodo nukirsdintas.

Atkreipkite dėmesį į balansą, kurio laikėsi apaštalai darydami šį sprendimą. Jeigu jūs klausotės manęs, ar skaitote mano publikacijas, jūs labai gerai žinote, ką aš nuolatos kartoju, kad Dvasia ir Žodis sutinka. Jei jūs manote, kad Dvasia kažką daro, tuomet jūs turite rasti tai Žodyje ir istorijoje. Jeigu jūs galvojate, kad radote apreiškimą Žodyje, jūs taip pat turite matyti Dvasią veikiančią Kristaus kūne istorijos eigoje. Jei vienas ar kitas neatitinka, jums reikia keisti tai, kuo tikite, nes tai įrodymas, jog kažkas tame neteisinga!

Petro, Pauliaus ir Barnabo liudijimai rodė, ką jie manė, jog Šventoji Dvasia daro tarp pagonių. Jokūbas susirūpino, ar tai galima patvirtinti Žodžiu. Būtent taip jie galės nustatyti, ar tai veikia Dievas, ar ne. Štai kodėl Jokūbas pradeda kalbą susirinkime Apaštalų darbų 15 skyriuje:

„Vyrai broliai, paklausykite manęs! Simonas papasakojo, kaip Dievas pirmą kartą aplankė pagonis, kad išsirinktų iš jų savo vardui žmones. Čia dera pranašų žodžiai, kaip parašyta… Todėl aš manau, kad į Dievą atsivertusių pagonių nereikia apsunkinti, o tik jiems parašyti, jog susilaikytų nuo susiteršimo stabais, nuo ištvirkavimo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo. Juk Mozė kiekviename mieste nuo senų laikų turi savo skelbėjų ir kas sabatą yra skaitomas sinagogose“.

Tada apaštalai ir vyresnieji kartu su visa bažnyčia nutarė pasiųsti į Antiochiją iš savųjų išrinktus vyrus kartu su Pauliumi ir Barnabu: Judą, vadinamą Barsabu, ir Silą … Jiems įteikė tokį raštą:

„Apaštalai, vyresnieji ir broliai siunčia sveikinimą broliams, kilusiems iš pagonių Antiochijoje, Sirijoje bei Kilikijoje. Sužinoję, kad kai kurie iš mūsų nuvykę savo kalbomis sukėlė jums nerimo ir sujaukė jūsų sielas, liepdami apsipjaustyti ir laikytis (Mozės) įstatymo...

Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų. (Apd 15:12-31)


Pastaba apie „sielų sujaukimą“. Graikiškas žodis „sujaukimas“ yra „anaskeuazontes“ neigiama prasme reiškiantis išardyti dalykus, kurie jau buvo tvarkingai išdėstyti – taip sujaukiant, išardant, iškraipant, sunaikinant, pašalinant, patraukiant iš vietos, pertvarkant, sugadinant. Kituose to laikotarpio papirusų raštuose šis žodis buvo vartojamas prasme „subankrutuoti“. Jokūbas sako, jog reikalavimo, kad pagonys turi būti apipjaustyti ir laikytis Mozės įstatymo, rezultatas yra sielų sujaukimas, bankrotas; tai negatyviai sujaukia sielą (protą, emocijas) ir veda į iškrypimą. Brangieji, tai jo žodžiai, o ne mano. Toks buvo Naujojo Testamento autorių sprendimas. Pamąstykime apie jų sprendimo svorį. Jie parašė Naująjį Testamentą Apaštalų darbų 15 skyriaus kontekste. Visas šio pasakymo supratimas ir laiškas Galatams kilo iš šio sprendimo.

Ką reiškia jų sprendimas.
Iškilo klausimas, ar tikintieji iš pagonių turi būti apipjaustyti ir laikytis Mozės įstatymo? Jų atsakymas buvo „ne, jie neturi“, tačiau savo išgelbėjimą jie turi įrodyti atsisakydami buvusių pagoniškų praktikų. Randame 4 nurodymus: susilaikyti nuo stabmeldystės, pasmaugtų gyvulių mėsos, kraujo ir seksualinės nuodėmės. Jie buvo įpratę garbinti stabus, buvo aukojami gyvuliai, kurie buvo pasmaugiami pagonišku būdu, o ne papjaunami, kai kraujas nuteka perpjaunant veną. Pagonys gerdavo aukojamų gyvulių kraują ir ištvirkavo su šventyklos prostitutėmis. Taigi, jums nereikia paklusti Mozės įstatymui, tik įrodyti savo tikėjimą Viešpačiu paliekant savo ankstesnį pagonišką gyvenimo būdą.

Jums neprivaloma laikytis Mozės įstatymo, bet turite kardinaliai pakeisti savo gyvenimo būdą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką Jokūbas pasakė: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga“ - jie tik pakluso tam, ką Šventoji Dvasia padarė aiškiu, ir tas Dievo veiksmas gali būti rastas Žodyje. Taigi byla užbaigta, reikalas išspręstas.
Šiandien, jeigu mums patinka Žydų šventės, mes galime pasirinkti žiūrėti į Paulių.

Paulius buvo žydu nuo gimimo, tačiau tarnavo pagonims. Jo žydiškos šaknys vis dar jam buvo svarbios. Apaštalų darbų knygoje mums pasakyta, kad Paulius per Sekmines planavo būti Jeruzalėje.

ir atsisveikindamas tarė: „Aš būtinai turiu: praleisti ateinančią šventę Jeruzalėje.“ (Apd 18:21) „... Paulius nutarė aplenkti Efezą, nes jis skubėjo, norėdamas, jei įmanoma, Sekminių dieną būti Jeruzalėje.“ (Apd 20:16 – parašyta maždaug 60 metais po Kristaus. Tai kaip buvo prieš 30 metų Apaštalų darbų 2 skyriuje Sekminių dieną, taip kaip ir mūsų dienomis, aišku, kad ten buvo žydai susirinkę švęsti iš visos Jeruzalės. Bet ten turėjo būti ir žydai įtikėję Jėzų ir tai pat tikintieji Jėzumi iš pagonių – ir ta diena reiškė skirtingus dalykus visoms trims grupėms.

Paulius šventė šventes laisvu pasirinkimu, o ne iš prievolės laikytis apeigų. Paulius Sekmines šventė ne todėl, kad privalėjo pagal įstatymą, bet todėl, kad norėjo, ir todėl, kad tai jam kažką reiškė emociškai dėl jo istorijos ir kultūros. Jis dalyvavo susirinkime, kai šis klausimas buvo sprendžiamas Apaštalų darbų 15 skyriuje, ir tai leidžia manyti, kad jis dalyvavo šventėje iš laisvės pozicijos, o ne verčiamas paklusti Mozės Įstatymui. Laisvė tai švęsti arba nešvęsti. Kristus jumyse, todėl jokie veiksmai – nei piniginės aukos, nei laikas, nei pasninkai negali nieko pridėti prie to, ką Tėvas tau jau davė – Savo Dvasią ir Sūnų.

Modernūs argumentai
Tiems, kurie norėtų nepaisyti Apaštalų darbų 15 skyriaus, ar jį apversti, manant, jog tai apie kai ką, kas iš tiesų aiškiai nebuvo suprantama, argumentus semia iš Senojo Testamento pastraipų, ir to, ką kartais Jėzus pasakydavo Evangelijose. Kiti pasirenka įvairias eilutes iš laiško Galatams ar dar iš kur nors, kad paremtų savo teiginius.

Ir štai čia mes pratęsime kitą savaitę - iki kito karto. Būkite palaiminti,

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2018 m. vasario 14 d., trečiadienis

Kiek žydiškas turėtų būti krikščionis? 2 dalis. Svarbiausia kontekstas

John Fenn, 2018 m. sausio mėn. 12 d.,

Sveiki visi,
Praeitą savaitę minėjau, kad netgi praėjus 10 metų po Sekminių, jeigu gimėte pagonimi ir norėjote pažinti Izraelio Dievą, turėjote tapti žydu. Jie rašte vadinami prozelitais (naujakrikštais), kaip ir rašoma Apaštalų darbų 2:10, 6:5 ir 13:43.


Tačiau kai Petras Viešpaties nusiunčiamas į romėnų šimtininko (Kornelijaus) namus, žydai kartu su juo „nustemba“, kad pagonys gavo Šventąją Dvasią taip pat, kaip ir JIE* - Dievas įtraukė pagonis į išganymo planą, ir kad tai įvyktų nereikia tapti žydu – Petras ir jo bendrai iki to momento apie tai net negalvojo. Pažvelkite į jų nuostabą: „Vadinasi, Dievas ir pagoniams suteikė atgailą, kad jie gyventų“. Apd 11:18*, Apd 10:44-45

Įveskite Paulių
Tuo apreiškimo metu, kai Dievas įtraukė pagonis į išganymo planą, nereikalaudamas tapti žydais, jų mąstymas vis tiek krypo į vidų. JEIGU pagonis panorėdavo pažinti Izraelio Dievą, tai būdavo išimtis iš taisyklės, pirmiausiai, tai Dievas buvo kontakto su Kornelijumi ir romiečiais iniciatorius, ne jie – jie darbavosi tik žydų tarpe – jeigu pagonis ateina pas Viešpatį, viskas gerai, tai lyg pertekliaus dalis, bet ne į tai krypsta jų žvilgsnis.

Kai Pauliui prie Damasko pasirodė Viešpats, viskas pasikeitė. Jėzus pasakė, kad jis yra kviečiamas vykti pas pagonis^. Tas Paulius buvo fariziejus*, studijavęs pas garsųjį mokytoją Gamalielį**, ir buvo siunčiamas eiti už žydų tautos ribų, kad ne-žydus atvestų pas Jėzų. Ir beje Jėzus nesakė, kad jiems reikia tapti žydais, norint laimėti išganymą. ^Apaštalų 26:16-18, *Filipiečiams 3:5, **Apaštalų 5:34, 22:3

Kai Paulius išsiruošė į taip vadinamą savo pirmąją kelionę, jis vyko pas pagonis. Kaip rašoma Apaštalų darbų 13:1-4, penkių vyrų grupė meldėsi, tame tarpe Paulius ir Barnabas, o Šventoji Dvasia prakalbo per vieną ar kelis iš jų, kad šie būtų išsiųsti – taip prasidėjo Pauliaus kelionių tarnystė, kaip rašoma Apaštalų darbų 13 skyriuje.

Pauliaus pirmoji išvyka baigėse tik 14 skyriuje, jie sugrįžo ten, iš kur ir buvo pradėję – į Antiochiją.

Susidūrimas
Apaštalų darbų 14 skyrius pasibaigia su Pauliaus ir Barnabo sugrįžimu į Antiochiją, ten sakoma, kad jie „išbuvo su mokiniais netrumpą laiką“. Ten jie dalinosi su (pagonių) tikinčiaisiais nuostabiais darbais, kuriuos Viešpats atliko pagonių tarpe kitoje Romos imperijos vietoje. Greičiausiai tai buvo draugiški klausytojai, nes jie kalbėjo pagonims apie tai, ką Dievas veikė jų pačių tarpe.

Leiskite man įterpti šį pastebėjimą, kuris yra svarbus mums namų bažnyčioje. Pastebėkite, į kur buvo nukreipti Pauliaus ir Barnabo žvilgsniai, dalinantis, ką Dievas darė jų tarpe. Mes susirenkame drauge tam, kad švęstumėm ir dalintumėmės tuo, ką Dievas daro mūsų širdyse, mūsų tarpe, kaip aukščiau tai darė Paulius ir Barnabas.

Namų bažnyčios susirinkimai NĖRA skirti tam, kad žvelgtumėm į skirtumus, greičiau, kad susitelktumėm ties tuo, ką turime bendro. Nuomonių skirtumai tokie kaip vargai prieš paėmimą arba nepaėmimą, arba ginčai dėl išsiskiriančių nuomonių apie „naminių gyvūnėlių“ doktrinas, to namų bažnyčios susirinkimuose neturi būti. Namų bažnyčioje NIEKAS neturėtų ką nors bandyti įrodyti kitiems, apie tai kas liečia jų pačių įsitikinimus – mes esame čia, kad tęstumėm kelionę su Juo, švęsdami tai, ką Jis daro mūsų tarpe, bendrus dalykus. Žodis „bendrystė“ yra koinonia, o tai reiškia „bendras“ arba „ką turime bendro“. Likite tame. Kaip sakoma Apaštalų darbuose 2:42: apaštalų (ne mūsų pačių) mokymas, bendravimas, maistas, malda. Paprasta.

Mes, kaip ir Paulius, švenčiame tai, ką Dievas daro, ir tai kas mus sieja. Kiti dalykai yra antriniai ir mažai ką lemia kasdieniniame vaikščiojime su Tėvu ir Viešpačiu, taigi jie paliekami už durų tų bendrų dalykų ir mokinystės proceso pagal Kristaus charakterį labui.

Sugrįžtant prie mūsų tvarkingai suplanuotos programos, cha
Pauliaus ir Barnabo reikalai atrodo pasikeitė, kaip matome iš Apaštalų darbų 15 skyriuje: „Kai kurie, atvykę (į Antiochiją) iš Judėjos, ėmė mokyti brolius: „Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti“.Kilo nemažas vaidas ir ginčas tarp jų ir Pauliaus bei Barnabo. Buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie kiti iš anų nuvyktų dėl šio klausimo į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius...“

Apaštalų darbų 15:5 sako tai tiesiai šviesiai, taigi niekam neleiskite jums pasakoti, kaip kai kas daro, kad nebuvo ginčijamasi apie paklusimą Mozės įstatymui: „Tuomet pakilo kai kurie įtikėjusieji iš fariziejų partijos ir tarė: „Juos reikia apipjaustyti ir įsakyti, kad laikytųsi Mozės Įstatymo“.

Apaštalų darbų 15 skyriuje, sprendimas buvo priimtas dėl mūsų visų
Nors ginčas įsisiūbavo, problema susitelkė ties faktu, kurio jie negalėjo paneigti, kad Dievas gelbsti pagonis, klausimas tik toks, kokiu būdu jiems tapti žydais, jei iš viso tapti? Atsistojo (galiausiai) Petras ir pasakė:

„Vyrai broliai, jūs žinote, kad Dievas jau nuo senų dienų išsirinko mane iš jūsų, kad pagonys (Kornelijaus namai, Apd 10) iš mano lūpų išgirstų Evangelijos žodį ir įtikėtų. Ir Dievas, kuris pažįsta žmonių širdis, paliudijo jų naudai, duodamas jiems Šventąją Dvasią kaip ir mums.“ 7-8 eilutės.

TAI ir yra skirtumas, dėl ko Petro liudijimas iškilo virš kitų. Visi ginčai sukosi apie tai, ką žmogus darydavo arba ką turi padaryti – paklusti Mozės įstatymui ar ne? Tačiau Petro argumentas iškilo virš kitų, kadangi jis nukreipė jų mintis nuo savęs ir pasakė: „Dievas išsirinko... Dievas pažįsta jų širdis ir suteikė jiems Šventąją Dvasią taip pat, kaip ir mums. Dievas nedaro skirtumo tarp jų ir mūsų.“

Mes turėtume visada pirmiausia žiūrėti į tai, ką Dievas daro kieno nors širdyje ir dirbti su tuo, o ne įsikibti savo nuomonės ir iš šalies primesti jiems išankstines savo idėjas, ką tas žmogus turėtų padaryti. Pirmiausiai žiūrėkite, ką daro Dievas, ir sekite Jo vedimu. To Petras jų ir prašo.

Atsiremiant į šį apreiškimą...
Atsiremdamas į faktą, kad tai padarė Pats Dievas, jis paklausė: „Tad kodėl gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų tėvai, nei mes patys negalėjome panešti?“ Jungas - tai Senojo Testamento įstatymas su jo 613 įsakymų – jis pasakė, jog uždėti tuos reikalavimus ant žmonių, kai jie jau turi Šventąją Dvasią, būtų Dievo gundymas.

Petras panaudojo jungo įvaizdį įstatymui, paimdamas tai iš Jėzaus lūpų Mato 11:28-30, kur kalbama apie religines naštas, vadovų uždėtas ant žmonių:

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. (Išgelbėjimas yra atsigaivinimas, ramybė su Dievu, jokių pastangų iš mūsų pusės, kad tai gautume). Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva“. 

Pastebėkite, Jėzus pasakė paimti Jo jungą ir mokytis iš Jo. Taip išeina, kad jungas yra mokytojas – Šventoji Dvasia, mokytojas, guodėjas. Jungas yra tai, kai vienas su kitu sujungiami du galvijai, kad dirbtų – tai mūsų ir Šventosios Dvasios paveikslas, kad darbuotumėmės drauge Viešpatyje. Mes neturime nešti jungo su su Senojo Testamento Įstatymo taisyklėmis ir nuostatais.

Su Šventąja Dvasia mes gauname poilsį savo sieloms – Jėzus kalba ne apie išganymą, bet apie sielą – mūsų emocijas, mintis, protus, jausmus. Mes rasime poilsį savo emocijoms su Šventąja Dvasia, mokančia mus Jėzaus romumo ir nuolankumo. ŠI našta ir jungas yra lengvi.

Štai iš kur Petras paėmė šią frazę – o daugelis, jei ne dauguma aplink Petrą tą dieną girdėjo ją tiesiogiai iš Jėzaus, taigi jie iš karto suprato, kur link jis kreipia. Kontrastas buvo akivaizdus: Jėzaus ir Šventosios Dvasios jungas, vedantis atgaivos mūsų emocijoms ir mintims link, arba Senojo Testamento įstatymo jungas, kurio nei žydų tėvai, nei apaštalai nesugebėjo panešti. Šį skirtumą vėliau pateiks Paulius rašydamas laiško Galatams 3 skyrių klausdamas, ar Dievas atliko stebuklus jų gyvenime dėl Dvasios ar dėl Įstatymo darbų. Štai klausimas mums.

Ir štai nuo čia pratęsime kitą savaitę – su kuo norėtumėte būti sujungti į vieną jungą, su Įstatymu ar Šventąja Dvasia? Su vienu arba su kitu...Būkite palaiminti.

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Kiek žydiškas turėtų būti krikščionis? 1 dalis. Nuslydimas

John Fenn, 2018 m. sausio mėn. 5 d.,

Sveiki visi,
Vieną vėlyvą žiemą moteris, aktyviai dalyvavusi charizmatinės kongregacijos veikloje, ėmė atrasti savo tikėjimo žydiškas šaknis. Ji taip džiaugėsi, sužinojusi apie 7 žydų šventes (6 šventes ir 1 pasninką), kurias Dievas davė Izraeliui, ir jai tai buvo visai nauja, tad ji buvo lyg vaikas saldumynų parduotuvėje. Kadangi Prisikėlimo šventė išpuolė ankstyvą pavasarį, ji džiūgavo galėsianti švęsti savo pirmąją Paschą Seder ir atrasti visas tenai paslėptas prasmes apie Mesiją, ji ėmė lankyti mokymus, kurie buvo susitelkę į žydiškas tikėjimo šaknis.


Tą pavasarį ir vasaros pradžioje ji ėmė lankytis vietinėje Mesijinėje bendruomenėje, dalyvauti penktadienio vakaro Šabate ir šeštadienio pamaldose. Jos apsilankymai Sekmadieniais bažnyčioje tapo nereguliarūs, bet ji buvo įsitikinusi, kad yra teisi dėl visų tų žydiškų dalykų, o visi jos draugai turi mažiau pažinimo. Išoriškai ji nebuvo arogantiška, tik jautė, kad turi kažką, ko kitiems trūksta, o vėliau ir pripažino, kad žvelgė į juos, kaip mažiau dvasingus.

Posūkis
Nors ji tai darė labai neužtikrintai, kadangi bet koks Viešpaties apreiškimas apie žydiškumą, versdavo ją tyrinėti visa, kuo ji iki šiol tikėjo, ir ji bijojo savo tikėjime „suklysti“. Ji niekada neatsisėdo su draugu ir nepaklausė: „Ar tai, ko išmokau, yra teisinga Naujojo Testamento šviesoje?“, kai jai kildavo panašių klausimų, ji sugrįždavo pas savo mokytoją (Rabiną) mesijinėje bendruomenėje, kad jai išaiškintų. Jie studijavo (pavyzdžiui) Laišką Galatams, tačiau mokymas skyrėsi nuo to, ko ji buvo išmokusi anksčiau. Ji buvo pasimetusi, ir nors ne viską suprato, ką jie sako, tačiau visa kita buvo taip „teisinga“, kad ji su tuo sutiko.

Netrukus jos draugai pastebėjo, kad tapo neįmanoma su ja bendrauti dėl jos naujai atrasto žydiško tikėjimo. Baigėsi atpalaiduojantys susibėgimai prie kavos ar arbatos, kalbantis apie gyvenimą ir vaikus, ką Viešpats daro kiekvieno iš jų gyvenime tą dieną ir tą savaitę.

Pokalbiai būdavo vienpusiški, įtempti, bandant primesti vienokią ar kitokią informaciją, kurią ji sužinojo Mesijinėje Biblijos mokykloje ar pamaldose. Kuo labiau ji susijungdavo su naujais draugais iš mesijinės bendruomenės, tuo labiau tolo nuo savo senųjų draugų.

Jai patiko ceremonija Mesijinėje bažnyčioje su Žodžio atnašavimo procesija, giesmės su žydišku ritmu ir žodžiais, bei vidinis įsitikinimas, kad kuo daugiau ji sužinos apie žydiškas tikėjimo šaknis, tuo labiau priartės prie Dievo, tuo labiau subręs savo tikėjime.

Pateisinti savo tikėjimą arba atversti savo draugus?
Atrodydavo, kad ji visada bando pateisinti savo naujai atrastą tikėjimą prieš juos arba atversti juos į savo mąstymo būdą. Jie tik bandydavo pakalbėti su savo drauge prie kavos, ką Viešpats daro jų gyvenimuose, tačiau ji atrodo nebeturėjo tikro ryšio su Viešpačiu nei su Tėvu, tai greičiau buvo santykis su Senuoju Testamentu ir tradicijomis, o ne su Viešpačiu Jėzumi.

Jos draugai džiaugėsi, kad ji tiek daug mokosi, tačiau bėgant laikui, jos draugai pastebėjo, kad jie stipriai paaugo Viešpaties charakteryje ir subrendo per šiuos metus, tuo tarpu jų Mesijinė draugė atrodo įstrigo savo tikėjime su nepasitenkinimo jausmu, netgi baime, kad jeigu ji nepadarys to ar ano, nusidės arba nuvils Viešpatį. Ji prarado intymumą, kurį kažkada turėjo su savo draugais iš bažnyčios, kurią ilgai lankė ir aktyviai dalyvavo jos veikloje. Ji atrado, kad visai nebeturi artimų draugų.

Tai dilema
Aš galėčiau pasakoti istoriją po istorijos, sudarytas iš panašių situacijų, kuri aprašyta aukščiau, ir nors keistųsi veikėjai ir skirtųsi detalės, pagrindas yra toks pat – kaip ne-žydai (pagonys) tikintieji gali būti žydais?

Mačiau, kaip pusiausvyrą išlaikanti santuoka tampa neišlaikanti pusiausvyros, kai vienas sutuoktinis visa širdimi nueidavo į Mesijinį tikėjimą, o kitas pasilikdavo savo pagoniškoje charizmatinėje ar kitoje bažnyčioje. Mačiau, kaip žmonės tapdavo patys sau dvasinėmis salomis, nes jie arba palikdavo bažnyčias arba jų paprašydavo jas palikti dėl įtampos atsiradusios jų santykiuose su pastoriais ir žmonėmis iš jų bažnyčios, panašios į tas, kurias aprašiau aukščiau. Sutikau pastorių, nenoriai pasiduodančių valingiems bažnyčios nariams, kurie su malonumu nori dalintis pamaldose savo tikėjimo žydiškumu, ir ko pastorius (kaip jie mano) nežino, ir dar daug kitų dalykų.

Šiek tiek istorijos
Per visą Izraelio istoriją pagonys (ne žydų tautybės žmonės) atsiversdavo į judaizmą ir būdavo priimami į sandorą su Dievu. Šie atsivertėliai tapdavo pilnai žydais. Senajame Testamente yra žymių pavyzdžių, bet aš čia dėl vietos stokos paminėsiu tik 2.

Pirma yra moabietė moteris Rahaba, Jericho prostitutė, kuri apsaugojo Izraelio žvalgus savo namuose ant Jericho sienos ir nuleido raudoną virvę (raudona spalva simbolizuoja atpirkimą), taip ji ir jos šeima nežuvo, kai visa kita sienos dalis aplink jos namus sugriuvo. Jozuės 6:25 sakoma, kad Jozuė išgelbėjo ją, jos tėvo šeimyną, ir visą jos turtą, o ji apsigyveno Izraelyje. Tai visa, ką mums pasako Jozuės knyga, kas jai nutiko Senajame Testamente.

TAČIAU Mato 1:5, mums yra pateikiama Juozapo genealogija (Marijos genealogija yra užrašyta Evangelijoje pagal Luką), ir čia yra parašyta, kad Rahaba ištekėjo už žydo vardu Salmonas (sal-mon), ir jie susilaukė sūnaus vardu Boazas. (Taip pat paskaitykite Rutos 4:21-22)

Boazas užaugo ir jam gerai sekėsi, tik vieną dieną jis pastebėjo moabitę moterį, nematytą tame regione, vardu Rūta, kuri, kaip ir jo motina buvo atsivertusi į judaizmą. Taigi, jam nekilo jokių abejonių, kad įsimylėtų Rūtą, kadangi ji buvo kilusi iš tos pačios šalies, kaip ir jo motina, ir kaip jo motina įtikėjusi Izraelio Dievu. Jie susituokė ir jiems gimė sūnus vardu Obedas, kuriam gimė Jesė, o šiam gimė Dovydas. Taip išeina, kad Dovydo seneliais buvo Boazas ir Ruta. Dovydo proseneliais – Salmonas ir Rahaba. (Dabar supratote, kodėl Rūtos knyga yra Biblijoje).

Netgi iki Sekminių Apaštalų Darbų 2 skyriuje kažkas liudijo, kad įvykis buvo „proseltyes“ – pagonių atsivertimas į judaizmą. (2:10) Jie tapo žydais, patikėję Izraelio Dievu, nors ir buvo gimę pagonių tautose. Tai Senojo Testamento laikai, prieš Sekmines. Ar ir mes turime elgtis tokiu pat būdu mūsų dienomis? Pratęsime apie tai kitą savaitę, kol kas. Būkite palaiminti.

Iki tada! Būkite palaiminti!

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2018 m. vasario 13 d., antradienis

Tiesa slypinti už „Stovėjimo ant Žodžio“. 4 dalis

John Fenn, 2017 m. gruodžio mėn. 30 d.,
www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,
Anuomet Barbara ir aš buvome paaugliai, trokštantys būti Viešpaties naudojami tarnystėje. Tačiau mums jau buvo numatytas universitetas, kurį lankė mano tėvai, kur įstojo jos brolis ir sesuo. Neatrodė, kad tai tilptų į didesnį, Viešpaties pašaukimo mūsų gyvenime, vaizdą. Neturėdamas jokio tiesioginio žodžio iš Viešpaties, aš padariau kas buvo natūraliai teisinga ir išvykau į koledžą. Barbara buvo metais už mane žemesnėje klasėje, tad kai ji baigė savo paskutinius metus, aš buvau pirmakursis, nutolęs nuo jos kokių 2,5 valandos atstumu. Kitais metais ji įstojo į universitetą, o aš pradėjau antrus metus koledže.

Aš gyvenau brolijoje, o ji dalinosi kambariu su savo geriausia drauge studentų bendrabutyje. Tačiau mes susitikdavome, kiekvieną savaitę porą vakarų melsdavomės dėl savo ateities. Savo tėvams buvome universiteto studentai, tačiau mūsų širdys linko į tarnystę, troško Viešpaties vedimo, kokio nors žodžio apie mūsų ateitį. 1977 m. rugsėjo mėnesį, praėjus mėnesiui kai Barb buvo pirmo kurso studentė, vieną vakarą ji atvyko į universiteto miestelį. Mes susitikome maldai mano kambaryje, brolijos namuose.

Ji klūpėjo ant grindų šlovindama, o aš šlovindamas sėdėjau. Staiga abu gavome žodžius iš Viešpaties. Dvasioje ji pamatė, kad stovi prieš Viešpatį ant kalno ir žvelgia į Jį. Jis uždėjo savo rankas jai ant pečių ir švelniai apgręžė rodydamas plačias lygumas, besidriekiančias priešais tuos kalnus, ant kurių ji ir Jis stovėjo. Lygumos buvo padengtos plačiais auksinių javų laukais. Kai ji pažiūrėjo į varpas, pamatė, kad kiekviena jų turėjo žmogaus veidą. Viešpats pasakė, kad būsime pakviesti į paskutiniųjų laikų pjūtį.

Tuo pat metu, kai tai jai vyko, man Viešpats kalbėjo apie mūsų ateitį. Jis pasakė, kad Jis mus nusiųs į Boulder, Kolorado. Kad mano tėtis per žiemos atostogas liausis finansavęs manąsias studijas ir, kad skirčiau laiko pasninkui bei maldai, nes Jis tuo metu pamokys mane apie išgydymą, o tada, kai ateis laikas, Jis mane išsiųs. Jis taip pat pasakė: „Po kokių metų tu gali būti vedęs.“ Šios dalies tada dar nesakiau Barbarai, tačiau visą kitą mes vienas kitam pasakėme.

Iš visos širdies mes norėjome palikti universitetą ir pradėti „tarnystę“, kad ir kokia ji bebūtų, 1970-ųjų charizminio atsinaujinimo judėjime. Tačiau mes nepriėmėme tokio svarbaus sprendimo pirmiau negavę žodžio iš Viešpaties.

Tikėjimas prieš išankstinę nuomonę
Yra du graikiški žodžiai šiandien nusakantys žodį „Žodis“. Vienas yra „Logos“, jis reiškia visą Dievo patarimą. Jis, Jono 1:1, naudojamas apibūdinti Jėzų: „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas.“ „Logos“ nuo Pradžios iki Apreiškimo knygos yra Dievo patarimas ir Viešpaties Žodžio Asmuo.

Kitas žodis yra rhema, kylantis iš logos, kuris yra ypatingas žodis kokiam nors asmeniui. Tas rhema kiekvieno dvasioje gali turėti įvairias formas: vizija, žodis, sužadinimas, liudijimas, kažkoks suvokimas arba pastebėjimas ir panašiai. Viskas pasitarnauja perteikti tiesą, kad Dievas iš logos perdavė asmeniui kažką specifinio. Asmeniui rhema yra specifinis žodis nuo Dievo, netgi jeigu tas žodis yra ramybė (būsena), arba liudijimas, netgi sunkus jausmas dvasioje, perspėjantis: „Nedaryk to“.

Rhema yra Laiške Romiečiams 10:17, kur Paulius rašo: „Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – iš Dievo žodžio (rhema).“ Tikėjimas neateina nei dėl logos skaitymo, nei dėl paimtos ir pasirinktos eilutės, ant kurios stovėsime. Tikėjimas ateina, kai Dievas iš savęs perteikia kažką specifinio - rhema - iš Jo jums. Su rhema ateina ramybė, aprūpinimas, tikėjimas, malonė ir daug daugiau. Jeigu Jis bendrauja su jumis, tai galite prašyti visa ko jums reikia, kad tik žodis išsipildytų, kad įgyvendintumėte užduotį.

Jono 15:7 Jėzus sako: „Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota.“ Štai ką mokiniai išgirdo graikų kalba: „Jeigu jūs pasiliksite manyje ir specifiniai žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, pasiliks jumyse, jūs prašysite visa, ko norite pagal tuos žodžius, ir tai bus jums padaryta.“

Štai ką mes praleidome
Dauguma šią eilutę skaito nesuprasdami graikų kalbos ir daro tokią išvadą, kad jeigu jie pakankamai tvirtai laikysis už Viešpaties - jeigu pakankamai mokysis ir vaikščios pakankamai tyri, tai, ko tik jie paprašytų, bus išpildyta. Tačiau Jėzus sako NE TAI. Jis sako, kad jeigu jūs pasiliksite Jo arba Tėvo specifiniame žodyje jums, tada galėsite prašyti ko norite (pagal tą specifinį žodį) ir tai bus jums suteikta.

Pamąstykime apie Nojų, kuris priėmė rhema/žodį, kad žemė bus užtvindyta ir jis turi pastatyti laivą. Tame žodyje, kadangi jis jame pasiliko - jo laikėsi, buvo visa, ko jam reikėjo. Visa, ko jam reikėjo, kad išpildytų tą žodį, jis galėjo prašyti. Kad žodis išsipildytų jam reikėjo laiko, medžiagos ir panašiai – ir tai buvo jam suteikta.

Tas pats tinka ir Abraomui, kuris buvo pašauktas tapti tautų tėvu. Taigi jam ir Sarai buvo duota galimybė pradėti ir pagimdyti berniuką. Mozė buvo pašauktas išvaduoti Izraelį. Jam buvo duoti ženklai ir stebuklai, reikalingi įgyvendinti šį darbą. Jozuė gavo žodį dėl Jericho paėmimo, ir taip toliau. Kiekvienas tikintysis buvo tikėjime, nes jie atsiliepė į rhema/žodį, kurį Dievas jiems suteikė. Jie neištraukė eilutės ir ne patys nusprendė būti „tikėjime“. Jie atsiliepė į specifinį žodį.

Jeigu patyrinėsite savo gyvenimą, pamatysite, kad viskas, kai turėjote tiesioginį žodį iš Viešpaties, ėjosi sklandžiai ir ramybėje. Taip veikia rhema, taip atrodo tikėjimas – ramybė ir poilsis. Barbara ir aš tai gavome 1977 metų rugsėjo vakarą, visa tai įvyko ir dar dabar tebevyksta.

Mes niekada nepriėmėme didesnio sprendimo gyvenime prieš tai negavę rhema iš Tėvo arba Viešpaties. Kai kartą tai padariau, mano žmonai tai beveik kainavo gyvybę. Sunki pamoka, tačiau ji buvo išmokta.

Prisiminti buvusius žodžius, apreiškimus, dvasioje pajaustus dalykus
Šios serijos pradžioje paminėjau du pavyzdžius apie žmones, stovėjusius ant specifinių, jiems skirtų žodžių. Paulius ir Barnabas veikė pagal eilutę, kurią jiems iš pradžių iškėlė Viešpats, paėmęs ją iš Izaijo pranašystės apie Mesiją, bei pasakęs, kad ši eilutė skirta jiems. Taip pat veikė ir Petras, kuriam praėjus 40 dienų po Jėzaus prisikėlimo buvo pasakyta, kad pasenęs jis bus nukryžiuotas dėl tikėjimo.

Kiekvienas iš jų, šiuos žodžius gavo ne tuomet, kai jų jiems labiausiai reikėjo – šiuos žodžius jie priėmė daug anksčiau. Dažniausiai mes patenkame į kokią nors situaciją ir tada einame pas Viešpatį žodžio. Petras ir Paulius, kaip minėjau, stovėjo ant žodžių, gautų daug anksčiau - iš ankstesnių apreiškimų apie jų gyvenimą, o ne ant kažko, ką Viešpats davė tų intensyvių akimirkų metu. Dėkui Viešpačiui už intensyvias akimirkas, tačiau šie pavyzdžiai apie žodžius, gautus ankstyvame apreiškime apie gyvenimą, vis dar buvo gyvi jų dvasioje, ant jų buvo galima „atsistoti“.

1978 metais įsigijau Bibliją, kurios viršelį esu pervilkęs du kartus, net ir dabar jos nugarėlė suklijuota lipnia juosta, nes vėl baigia subyrėti. Tuose puslapiuose yra pabrauktos eilutės, pastabos, o greta kai kurių eilučių pažymėtos datos, kada kokia eilutė mane palietė, sukrėtė, suteikė kažkokį tai apreiškimą ar pažadą. Kai aš stoviu ant Žodžio, ieškodamas sau išgydymo, tai darau ne su dabartiniu apreiškimu, bet su apreiškimu, kurį gavau 1978 metais tarp sausio ir kovo mėnesių, kai Viešpats man būnant universitete pasakė, kad mano tėtis nutrauks finansavimą mokslams ir, kad turiu skirti laiko pasninkui ir maldai, o Jis mane pamokys dalykų apie išgydymą. Jis tai padarė. Aš padariau ir Jis padarė. Aš sužadinu praeityje gautą apreiškimą, prisimindamas jį, perversdamas tas pačias eilutes, mintyse sugrįždamas į tą laiką ir vėl iš naujo pajaučiu savo dvasioje susijaudinimo gūsį.

Petras 1 Petro 1:23 sako, kad mes esate atgimę iš nenykstančios sėklos, o tai reiškia, kad jos galia ar aktualumas niekada negenda ir niekada nemažėja. Ta sėkla yra rhema/žodis mums, apie tai, kas yra Jėzus, o mūsų atsakas – tikėjimas Juo ir savo gyvenimo Jam patikėjimas. Mes vis dar keliaujame su šia sėkla iki šių dienų.

Ta sėkla – tas žodis, yra negendantis. Jeigu jūs, apreiškimą apie išgydymą gavote kaip ir aš – 1978-ais, ir po to, Dievo gydančios galios jums prireikia 2017-ais, kaip Paulius, Barnabas ir Petras, sugrįžkite prie ankstesniųjų metų žodžių, atnaujinkite laiką juose, prisiminkite tą apreiškimo gūsį, sužadinkite savyje tą negendančią sėklą – tai vis dar gyvas Žodis, kurį Dievas gali panaudoti jūsų dabartinėje situacijoje.

Daug kas leidžia laiką ieškodami dabartinio „Žodžio“, nekreipdami dėmesio į visus savo užrašus ir prisiminimus, įgytus iš ankstesnių apreiškimų. ŽINOK ką sakė tau Viešpats praeityje. Laikykis to. Tai negendantys apreiškimai. Jie tokie pat sklidini galios, kaip ir tada. Jums nereikia rinktis ir pasirinkti eilutės, ant kurios stovėsite, galite sugrįžti prie gyvojo apreiškimo praeityje, arba jeigu reikia, skirti laiko garbinimui, kad gautumėte kažką naujo. Tačiau bet kuriuo atveju, mokykitės vaikščioti su Juo, gyvendami apreiškimu savo gyvenime.

Kitą savaitę nauja tema, kol kas tiek. Būkite palaiminti!

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2018 m. vasario 5 d., pirmadienis

Tiesa slypinti už „Stovėjimo ant Žodžio“. 3 dalis

John Fenn, 2017 m. gruodžio mėn. 23 d.,

Sveiki visi,
Kai buvau paauglys, mūsų mama lankė vakarinę mokyklą. Ji siekė užbaigti vadybos magistrą (tėtis buvo palikęs mūsų šeimą). Tuomet buvau paliekamas prižiūrėti savo brolių ir sesers. Manoji valdžia tais kartais būdavo dažnai išbandoma, ypač kai pasakydavau, kad mama sakiusi - 20:30 laikas į lovą.

„Mamos žodžio“ palyginimas
Kai jie ant manęs supykdavo, aš jiems sakydavau: „Mama pasakė - 20:30...“, tai reikšdavo, kad mano žodis jiems buvo ne mano paties, bet - mamos. Mano paliepimas buvo „Mamos žodis“, einantis per mane. Aš buvau - „Mamos žodis“, o jeigu jie norėtų pakeisti laiką į lovą savu, jie tai turėtų sakyti ne man, nes aš buvau tik tarpininkas.

Prašyti jiems reiktų eiti pas mamą, o ne pas mane. Aš turėjau valdžią perduoti mamos paliepimus. Visa valdžia namuose ir kieme man buvo duota mamos. Mama buvo mano valdžios šaltinis, nes ji man ją suteikė. Tačiau kalbant apie jų ėjimo į lovą laikus ir sezonus, tai vyksta pagal mamos valdžią, o ne pagal mano. Supratote palyginimą?

„Tą dieną jūs manęs (Jėzaus) nieko neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą mano vardu, Jis jums duos... juk pats Tėvas jus myli...“ „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite...“ „O jie ėjo ir visur pamokslavo, Viešpačiui drauge veikiant ir patvirtinant Žodį lydinčiais stebuklais.“ Jono 16:23-27, Mato 28:18, Morkaus 16:20

(Kai kuriuose vertimuose sakoma „Viešpačiui veikiant su JAIS ir patvirtinant Žodį lydinčiais ženklais...“, tačiau graikiškai sakoma: „Viešpačiui drauge veikiant ir patvirtinant Žodį...“ DIDELIS skirtumas. Jis neveikia su mumis, Jis veikia su Tėvo Žodžiu. Mes turime valdžią, o Tėvas turi galią. Kol nesate įsitikinę, kad galia yra pasiekiama iš karto, nebandykite veikti su valdžia.)

Jėzaus vardo galios Šaltinis
Kai skaitome „Viešpaties Žodis“ arba „Dievo (Tėvo) Žodis“, tai yra gramatinė struktūra ir teologinis supratimas. Asmuo vadinamas Žodžiu, paprasčiausiai yra Dievo Tėvo Žodis. Tokia pat prasmė, kaip mano žodis - buvo mamos žodis. Jis Pats - Žodis, gauna Savo galią iš Žodžio Šaltinio – Tėvo.

„Šventasis Tėve, apsaugok juos savo vardo galia, vardo, kurį Man (Jėzui) davei, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena. Kol buvau su jais, aš apsaugojau juos ir jie nepražuvo tuo vardu (Jėzus), kurį man davei.” Jono 17: 11-12 (LBD ekumeninis vertim.; Angl. NIV vertim.)


Pastebite „...vardą, kurį man davei...“, ir greta einantį komentarą – Jėzus pasakė, kad Jo vardas buvo duotas mums, kad mes būtumėm viena. Kaip dažnai Jo vardas yra naudojamas nusistačius vieniems prieš kitus (nors Jo tame nėra)! Liūdna.

Mes naudojame Jo vardą prieš demonus, naudojame Jo vardą dėdami rankas ant ligonių. Tačiau susibūrę šio vardo dėka, kiek kartų pagalvojote, kad mes - turime būti viena. Štai kodėl aš turiu vis iš naujo sakyti namų bažnyčioms, kad kai susirenkate draugėn, neįsivelkite į diskusijas apie jūsų skirtingumą ar apie skirtingus tikėjimus. Jūs susirenkate, kad susitelktumėte į Vieną, jums visiems bendrą. Tas surinkimo žodis yra - bendrystė arba „koinonia“, kas reiškia - bendra arba visi dalykai bendri. Jis yra mūsų dėmesio centras, o ne kažkokie mūsų skirtumai.

Angelai negali naudoti Jėzaus vardo, nes Jis nemirė už juos. Netgi didžiausias iš visų - arkangelas Mykolas, tas kuris saugo Izraelį*, velnią turėjo sudrausti sakydamas: „Tesudraudžia tave Viešpats“.** Angelai neturi Jėzaus vardo valdžios, o žmonės turi, nes Jėzus numirė už mus. *Danieliaus 12:1, **Judo 9

(Nors paprastai dėl nežinojimo, tačiau iš tiesų tai Viešpaties įžeidimas, kai dėl nepaklusnumo tikintieji krikščionys sako demonui: „Tesudraudžia tave Viešpats“. Jėzus sako, kad tai mes, pasinaudodami Jo vardu, turime išvaryti demonus. Šio vardo atsisakymas yra tiesioginis nepaklusnumas Jėzui ir darbo ant kryžiaus įžeidimas. Tai ir savęs pažeminimas, lygtai neturėtumei teisės naudoti šio vardo. Jūs ne angelas – jūs žmogus, taigi naudokite šį vardą ir įsakykite demonams išeiti! Jūs neturite melstis prieš demonus, jūs jiems įsakote išeiti!!!)

Žydams 1:1-3 kalbant apie Jėzų Kristų
„Dievas šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Savo Sūnų... Jis, Tėvo (Dievo) šlovės spindesys ir Jo (Tėvo) esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis Savo (Tėvo) jėgos žodžiu.“

Pastebite, kad tai ne Žodžio galia. Jėzus – Tėvo Žodis, neturi jėgos be Tėvo. Jonas Krikštytojas neturėjo pats iš savęs galios. Mano jėga buvo „Mamytėje“, cha. Jeigu jiems kildavo klausimų kada gultis, aš iš tiesų negalėjau nieko pasakyti. Buvau tik mamos žodis. Kalbėkitės su ja.

Jėzus iš prigimties yra Tėvo Žodis mums – čia atsiskleidžia dar viena klaida, kurios buvome išmokyti ir kuria tikėjome. Čia klaida tai, kad pats Žodis turi jėgą, ir netgi klaida tai, kad paprasčiausiai rašalu ant popieriaus užrašytas Žodis turi galią savyje ir iš savęs, tai – klaidinga. Jeigu rašalo ir popieriaus Žodis turėtų galią savyje ir iš savęs, visi kas tik skaitytų Bibliją būtų išgelbėti. Tačiau taip nėra. Tai jau minėjau anksčiau, šioje serijoje.

Dėl šios klaidos kyla išpažinimai ir žodžio kartojimas 1,000 kartų, viliantis, kad gal būt 1 iš tų kartų „suveiks“. Tas pats ir su demonų išvarinėjimu, dešimtis kartų naudojant Jėzaus vardą. Taip pat dedant rankas ant žmonių, vėl ir vėl sakant, šaukiant, spiegiant Jėzaus vardą. Tas pats ir daug kartų kartojamose maldose. Visa tai parodo, kad tas – besimeldžiantis žmogus, neturi galios. Dar blogiau – neturi tikro tikėjimo tuo galingiausiu vardu. Jis taip pat nesusigaudo ko nori Šventoji Dvasia ir koks tuo metu Jos vedimas. Jeigu susigaudytų, žinotų, kad juda su Dvasia, ir užtektų vieno to vardo paminėjimo, vieno įsakymo, naudojant šį vardą. Ech.

Labai daug krikščionių yra panašūs į tuos Jėzaus paminėtuosius: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo.“ Mato 6:7 Jo paminėti pagonys reiškia neišgelbėtus ir garbinančius kitus dievus, ir manančius, kad dievai juos išgirs, jeigu tik jie kalbės garsiai bei pakankamai ilgai. Panašu į paprasčiausią išėjimą į priekį kokiame nors charizminiame susirinkime.

Tačiau jeigu nori šią klaidą nusimesti ir keliauti su Tėvu bei Viešpačiu, tada suvoksi, kad Kristus yra tavyje. Tereikia pakreipti savo mintis į Jį ir Jis jau čia – nereikia šaukti. Kai liausitės manę, kad Dievas Tėvas yra „kažkur tenai“ ir suprasite, kad Jis yra čia pat, kai pradėsite vaikščioti su Juo tiesoje, jums atsivers visai naujas pasaulis.

Įsiklausykite į kitų savo draugų krikščionių, esančių jūsų aplinkoje maldas, arba pasiklausykite internete, arba prisiminkite praeityje įvykusius „išėjimus į priekį“ bažnyčioje, ir pastebėsite, kiek nedaug tikėjimo pačiu galingiausiu vardu jie rodo. Pastebite kaip jie, vietoje to, kad įsiklausytų ko nori Tėvas, įstato savo tikėjimą į formules. Įsiklausius į Tėvą užtenka vieną kartą pasakyti ir išvarysi demoną, arba įsakysi išgijimą. Kaip dažnai prašoma ko nors Jėzaus, o ne Tėvo – nors Jėzus liepė prašyti Tėvo, ir apaštalai tuo sekė.

Priežastis dėl ko jie neturi tikėjimo Jo vardu - tikro apreiškimo apie Jį trūkumas. Jiems trūksta ir Tėvo, iš kurio ateina visi geri dalykai, pažinimo. Pažinkite Tėvą, atpažinkite Jo valią, žinokite kur link Jis nori nukreipti Savo galią, ir TADA - TIK TADA naudositės savo turima valdžia. Pasieksite, kad vyktų Tėvo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Laikotarpis.

Pats Jėzus nėra galios šaltinis – Jis tik Tėvo galios Žodis. Taigi, kad galėtumėte plaukti su Jėzumi ir veiksmingai naudotis mūsų karo ginklais, turite teisingai pažinti Tėvą ir tai, ko Jis nori. Savyje ir iš savęs Jūs neturite galios. Pažinkite Tėvą. Išsiaiškinkite kur link Jis nori kažką nukreipti. Eikite ten, kur kreipia kūno Galva, ir tada Dvasia padarys, kad Tėvo galia tekėtų į tą situaciją. O iki tol užsičiaupkite. Lūkuriuokite prieš Tėvą kol sužinosite, kol pajusite, kad turite judėti tam tikru būdu. Kai suprasite kur yra ramybė, tada sekite ja. Laukite. Lūkuriuokite. Nebijokite tylos.

Jis palaiko dalykus Tėvo galios žodžiu, kaip ir aš kontroliavau savo brolius ir seserį, naudodamasis mamos žodžiu. Aš jiems buvau mamos žodis. Neturėjau galios, tik valdžią, tačiau galia buvo mamos ir valdžia, kurią ji man suteikė, pirmiausia buvo jos. Ji mano paliepimuose galiojo tik su mamos vardu ir pagal tai, kiek tie paliepimai sutapo su mamos valia. Jeigu aš būčiau jiems liepęs atsikelti iki 22:00, tame nebūtų jokios galios, nei valdžios, kadangi mamos galia netekėtų į juos.

Jėzaus galia ir valdžia ateina iš Tėvo. Dar kartą - galia yra Tėvo, kuris davė Sūnui valdžią naudotis ta galia.

Nuo šios vietos pratęsime kitą savaitę, mes keliausime toliau... Kitą savaitę - kaip išlaikyti pusiausvyrą. Būkite palaiminti!

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com