Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2015 m. spalio 30 d., penktadienis

Kodėl paėmimas neįvyko praeitą savaitę? 2 dalis

John Fenn, 2015 m. spalio 3 d.,

Sveiki,
Atrodo, kad jau parėjo daug laiko ir tai buvo lyg kitoje galaktikoje, kai aš turėjau dvi picų išvežiojimo įmones. Vienoje iš jų dirbo visų mėgstamas vadybininkas. Jis buvo mandagus su klientais ir su visais gerai sugyveno, tik nesuprato koncepcijos, kad į darbą reikia ateiti laiku.

Aš į parduotuvę dažniausiai ateidavau 11val. ryto (atidarymo laikas). Pašėlusiai skambėdavo telefonai, lauke, laukdami kada bus įleisti ir gaus darbo, stovėdavo vairuotojai, o vadybininko nebūdavo.

Dar vienas pavyzdys: ant viršaus didžiųjų (16“/40.6 cm) mūsų peperoni picų, turėdavo būti uždėta 16 uncijų (453 gr.) sūrio ir 52 peperoni gabaliukai, tačiau jis dėdavo 18 uncijų ir 62 gabaliukus. Be to, jam labai patikdavo kalbėtis su bendradarbiais ir kai po priešpiečių ar pietų valandų sulėtėdavo verslo apimtys, jis negalėdavo susitvarkyti ir laiku pabaigti darbo. Dėl to, kiekvieną mėnesį jis viršydavo maisto ir darbo procentus 2000 $.


Bet aš liudijau jam, taigi nuo sausio iki rugsėjo, toliau jam tik duodavau įspėjimus ir kalbėdavausi su juo. Kiekvieną mėnesį ar einamąjį mokėjimo periodą, aš turėdavau nurodyti jam paskutinę ribą ar uždavinį, kurį jis turės įvykdyti. Kai jam nepavykdavo, jis nuoširdžiai atsiprašydavo ir turėjo, kaip jam atrodė, teisėtų pasiteisinimų dėl to, kas nutiko x vakarą, kad procentai sumažėjo... Taigi, aš nusileisdavau.

Spalio 3 dieną aš vėl skundžiausi Barbarai, kad jis už darbą bei maistą ir vėl mums kainavo 2000$ per mėnesį, ir vėl su savo pasiteisinimais ar dar kuo sužlugdė kiekvieną mano užduotį. Ji pasakė: „Jį tu myli labiau už mane, nes kaip pats sakei, mums jis kainuoja mažiausiai 2000$ per mėnesį, tie pinigai paimti nuo mano ir vaikų stalo, kuriuos tu atiduodi jam”. Ji buvo teisi.

Kitą rytą aš jį atleidau

Praeitą savaitę baigiau kalbėdamas apie tai, kaip Steponas Apaštalų darbuose 7:42, mums pasakė, kad Dievas pasiekė ribą, kai nusprendė, jog Jis daugiau nebeduos Izraeliui progos atgailauti. Jis pasakė: „...ir Dievas nusisuko nuo jų, ir atidavė juos garbinti dangaus kareiviją“.

Dešimt kartų Izraelis atmetė Dievą
Tai girdėdamas Dievas nusigręžė ir nebedavė kito šanso, bet leido jiems keturiasdešimt metų klajoti dykumoje. Po metus už kiekvieną dieną, kai jie, ištyrę šalį, nutarė neisią į ją. Žmonės gedėjo ir atgailavo, tačiau jų atgaila buvo pavėluota*.

Kad parodytų Dievui kokie jie nuoširdūs, jie surinko armiją. Be Mozės ir Jozuės, įžengė į Pažadėtą Žemę ir nepaisydami Mozės nurodymų, užpuolė ten gyvenančius amalekitus bei kanaaniečius. Jis sakė jiems neiti, nes „Dievas nebus su jais“, tačiau jie vis tiek puolė, buvo stipriai sumušti ir grįžo atgal į stovyklą. *Skaičių 14:39-45.

Izraelis yra vadybininkas…
Pagal manąjį aukščiau paminėtą pavyzdį, mes galime Izraelį pavadinti vadybininku, o mano poziciją prilyginti savininkui, kaip Dievas buvo Izraeliui. Dievas ir Izraelis pasiekė ribą, Jis nusprendė leisti jiems patirti jų žodžių ir veiksmų pasekmes. Tėvai tokią ribą pasiekia su savo vaikais. Mokytojai, su savo mokiniais. Tam tikra prasme, toliau jiems teikti malonę, reikštų, įgalinti juos ir toliau neteisingai veikti – nuodėmiauti ar tinginiauti. Kažkuriuo momentu jie turi patirti pasekmes, apie kurias buvo įspėti. Būtent tai Dievas padarė Izraeliui. Jų veiksmai priverčia mus padaryti sprendimus, kurių mes nenorime daryti.

Jozuei ir Kalebui buvo leista įžengti į Pažadėtą Žemę
Atkreipkite dėmesį į Jozuės ir Kalebo perspektyvą, ji tokia kaip mūsų, kaip krikščionių, nesvarbu kurioje tautoje gyvename. Jozuė ir Kalebas buvo likutis, kuris matė, kaip jų tauta atkrito nuo Dievo kelių.

Likutis yra mažas audinio gabalėlis, kuris lieka, kai visas kitas audinys būna parduotas arba sunaudotas – tai yra, kas liko iš gabalo. Žodis „likutis“ Biblijoje yra panaudotas 540 kartų ir dažniausiai reiškia „tai, kas liko po to, kai bendruomenė ar tauta, patyrė nelaimę ar katastrofą“.

Dar tai buvo naudojama maisto ar aliejaus likučiams apibūdinti ir „likusiesiems“ žmonėms. Tai tikinčiųjų, gyvenančių Dievui netarnaujančioje tautoje ar kultūroje, padėtis. Taip apibūdinti Jozuė ir Kalebas, kurie buvo likusieji toje kartoje ir taip apibūdinti 7000 kẽlių, kurie atsisakė suklupti prieš Baalą Elijo laikais.

Pagalvok apie tai, ką matė vykstant tas likutis, kai aplink jį visas Izraelis ėmė sekti kitais dievais ir deivėmis. Kaip jie turėjo melstis ir gedėti, ir netgi bijoti to, kas gali nutikti jiems ir jų tautai. Ar mes dabar kitokie, nesvarbu kokioje tautoje begyventume?

Visada yra likutis, kuris su siaubu stebi dalykus, dėl pikto, bedieviško elgesio užgriūvančio jų kraštą – tačiau tai vis tiek ištinka jų tautas.

Ramybės drumstėjai?
Kai 1 Karalių 18:17, Ahabas pirmą kartą sutiko Eliją, jis paklausė: „Ar tai tu, kuris vargini Izraelį?“ Blogiesiems Dievo sekėjai, tai tas likutis, kurį jie įvardina ramybės drumstėjais ir jiems atrodo, kad jie turi būti pašalinti.

Ši dvasia duota piktojo žmonėms, šis požiūris pastebimas per visą istoriją – nuo Babilono valdytojų, kurie buvo prieš Danielių ir jo draugus, iki Hitlerio, kuris galvojo, kad žydai ir krikščionys kėlė problemas Vokietijoje. Taip pat JAV ir kitų tautų liberalų tarpe, nuolatos auganti drąsa kaltinti konservatorius, krikščionis ir žydus dėl jų tautos bėdų. Anot jų požiūrio, mes trukdom įgyvendinti jų darbotvarkes, pagal kurias, jeigu tik jie galėtų daryti tai ką nori, šalis būtų ramybėje, todėl mes esame tie ramybės drumstėjai.

Žmonės manęs klausė...
Kai aš keliauju, manęs dažnai klausia, ar aš jaučiu piktąsias dvasias virš miesto. Ir jeigu aš skiriu tam dėmesio, dažnai galiu pajausti ypatingas demoniško veikimo sritis, arba kokia „didžiausia“ viešpataujanti dvasia regione. Tačiau, tiesą sakant, aš taip gerai suvokiu Kristų manyje ir Dievo buvimą viduje, aplink bei su manimi, kad ieškau to, ką Jis daro toje srityje. Taigi, aš matau ir jaučiu, ir patiriu tik Jį. Aš tiesiog natūraliai neieškau to, ką daro velnias.

Mato 24:14 Jėzus sakė: „Ir ši karalystės Geroji Naujiena bus paskelbta visame pasaulyje su liudijimais (ženklais/stebuklais), ir tada ateis galas“. ŠTAI manoji, mūsų padėties pasaulio dalykuose, matavimo lazda ką Dievas daro, o ne tai, ką daro velnias.

Mane stulbina, kaip trisdešimt aštuntajame Ezekielio knygos skyriuje aprašytas aljansas tarp Rusijos, Turkijos ir Irano (Senojo Testamento laikais Persija, į kurios sudėtį lengvai galėjo tilpti ir Irakas), kasdien formuojasi tiesiog mūsų akyse. Netgi kai aš rašau šį straipsnį, mes matome Rusijos žinias, Iranas ir Irakas vykdo Rusijos bazių statybą Irake bei Sirijoje nuostabios dienos!

BET... asmeniniame lygmenyje, aš turiu koncentruotis į Vieno balso klausymą: Kristus manyje, šlovės viltis.

Daug, daug krikščioniškųjų pranešimų iš tiesų yra iššaukti baimės dvasios nuo konspiracinių teorijų iki pasaulinės ekonomikos žlugimo. Dauguma krikščionių pasiekė tokį lygį, kad jiems daugiau tai neberūpi. Jiems atsibodo visi tokio pobūdžio pranešimai. Dauguma šių pranešimų prilygsta sausiems pusryčiams: vaisiai, riešutai, dribsniai.

Kai Jono 10:3, Jėzus pasakė, kad Jo avys girdi Jo balsą ir Jis kiekvieną šaukia vardu, tai buvo tik pirma Jo teiginio dalis. Teiginį Jis užbaigia penktojoje eilutėje „O paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“.

Per daug tikinčiųjų klauso kitų balsų, o ne Gerojo Ganytojo esančio juose. Mes gyvename tokiomis dienomis, kai Dievas nusigręžė ir leidžia tautoms vaikščioti savo keliais. Mes esame likutis, su nuostaba ir siaubu stebintis kas vyksta aplink mus, pasaulyje. Ir kaip visada, kaltę suvers mums...

Aš pabaigiau straipsnio limitą. Kitą savaitę viską sujungsiu - kodėl neįvyko paėmimas ir ką daro Dievas.


2015 m. spalio 27 d., antradienis

Kodėl paėmimas neįvyko praeitą savaitę? 1 dalis

John Fenn, 2015 m. rugsėjo 26 d.,

Sveiki,
JAV kaip tik dabar rodomas geras filmukas - „Misteris Holmsas“. Herojus, detektyvas Šerlokas Holmsas buvo sukurtas dar 1947 metais. Filme dabar jam devyniasdešimt treji ir jis bando ištirti savo paskutinę, trisdešimt penkių metų senumo bylą, nes tada ją ištyrė neteisingai. Po visko, kai suprato tikrąją to įvykio tiesą, jis suformulavo tokį apibendrinimą, kurį būtų galima pritaikyti ir tiems žmonėms, kurie patikėjo bei laukė paėmimo, kuris taip ir neįvyko prieš porą savaičių.

„Aš surinkau visus faktus, bet nesuvokiau jų prasmės“.

Ši serija apie tai, kodėl neįvyko „numatyti“ dalykai
Kai seki pastaruosius dalykus socialinėje ir krikščioniškoje žiniasklaidoje, akivaizdu, jog laukdami paėmimo, dauguma žmonių buvo arti beprotybės. Kiti gi, tą dieną, laukė globalinio finansų žlugimo arba abiejų dalykų.

Tačiau, pastovūs skaitytojai prisimins dabartinę mano „sapnų seriją“ ir elektroninius naujienlaiškius, kuriuose aš dalinausi, jog Viešpats man sakė nelaukti įvykio, nes vyksta didesnis procesas. Nors to proceso metu bus keletas įvykių, tačiau paėmimas dar ne dabar. Ši serija apie didesnį procesą.

Noriu pasakyti, nemanykit, jog aš teigiu, esą viskas yra gerai ir mūsų laukia ramus buriavimas – tikrai ne. Mažiausiai du metus JAV ir pasaulio laukia ekonominės ir politinės problemos. JAV ir pasauliui ateina tokie laikai, kad jei tu nepažįsti To, kurį įtikėjai ir nežinai kaip dabar vaikščioti su Juo, tavęs gali laukti dideli sunkumai. Bet pabaiga dar ne dabar.


Taigi kodėl neįvyko paėmimas?
Galų gale, 2001-ais ir 2008-ais metais, ekonominė ir kitokia sumaištis smogė pasaulio prekybai galingais „pasikeitimais/įvykiais“ Elulo 29 dieną pagal hebrajų kalendorių. Tačiau 2015 metais nieko neįvyko, nepaisant, kad atėjo Šemitah metai, nepaisant kruvinų mėnulių, nepaisant milijonų parduotų knygų ir su nekantrumu dūzgenančio interneto.

Jei norite paskaityti lengvai suprantamą knygą apie Dievo jubiliejines datas, siūlyčiau Granto Jeffrey „Armagedonas“ bei „Pasimatymas su likimu“, kuriose jis detaliai išnagrinėja kelias Žydų šventas dienas bei istorinius įvykius istorijos eigoje, įvykusius tomis datomis.

Kodėl nieko neįvyko, kaip buvo laukta? Ar tiesiog dėl to, kad Dievas nėra nuspėjamas, ar dėl to, kad vyksta didesnis procesas? (Taip). Atsakymas yra daug rimtesnis nei dauguma suvokia. Štai kodėl ši serija yra susieta su Dievo baime. Šiame laikmetyje mokyklinukės svaigimas dėl naujausių keistų populiarių mokymų turi būti pakeistas pagarba Dievui.

Visų pirma: Kodėl pranašystė NEišsipildė kaip buvo tikėtasi? Yra keli galimi atsakymai.

Aplinkybė Nr. 1. – jie buvo kūniški
Pirmasis paaiškinimas – asmuo, kuris gavo paranašystę kalbėjo iš kūno ir suklydo. Tai įmanoma. Būna žmonių, kurie studijuoja Žodį ir padaro išvadas, kurios remiasi tik Žodžiu be Šventosios Dvasios vedimo. Nors patys jie mano esą teisūs remdamiesi racionaliu ar moksliniu požiūriu į tikėjimą. Pavyzdys – tai, kas neįvyko šį mėnesį, buvo nutikę ir anksčiau – apie tai 1988 metais buvo parašyta garsi knyga, kuri pranašavo apie paėmimą. Anot tos knygos paėmimas turėjo įvykti 1989 metais.

Aplinkybė Nr. 2. – žmonės atgailauja
Kitas paaiškinimas – pranašystė gali neįvykti kai žmonės atgailauja. Tokia buvo Jonos pranašystė Ninevei, kad ji, per 40 dienų bus sugriauta, tačiau tai neįvyko. Dėl jų atgailos Viešpats sulaikė teismą ir pranašystė neišsipildė. Ne Jona suklydo, bet Dievas pakeitė savo sprendimą, kai jie sureagavo į pranašystę apie sugriovimą.

2a yra sususijusi su aplinkybe Nr. 2. – kai žmonės neatgailauja, bet nusigręžia nuo Dievo, nors jiems ir buvo duoti galingi pranašiški žodžiai, tačiau dėl nusigręžimo ši pranašystė neišsipildo. Mozės pavyzdys, kai jis atėjo nuo degančio krūmo pranašaudamas Izraeliui, kad Viešpats išves juos iš Egipto į medumi ir pienu tekančią žemę.* Ši pranašystė neišsipildė, nes tauta nustojo sekti Viešpačiu. Ji išsipildė tik Jozuei ir Kalebui, nes pastarieji pilnai sekė Viešpačiu (*Išėjimo 3:17,4:29-31).

Aplinkybė Nr. 3. – apreiškimo apie velnio planą nesuvokimas
Dar vieną situaciją matom Apaštalų darbų 27:10, kai Paulius dvasioje jaučia – jeigu jie vyks į kelionę „...mes prarasime laivą, krovinį ir gyvybes“. Šioje situacijoje Viešpats parodė jam velnio planą, kas nutiks, jeigu neįsiterps Dievas. Vėliau, šiame skyriuje mums pasakyta, jog po keturiolikos dienų pasninko Paulių aplankė angelas ir jam pasakė, kad Dievas išsaugos visus (276 žmones), tačiau jie praras laivą ir krovinį. Tai buvo atvejis, kai Dievas atskleidė velnio planą tam, kad malda jis būtų sustabdytas.

Daugelis gerai žinomų krikščionių sudraudžia Šventąją Dvasią, nes galvoja, jog apreiškimas apie tai, kad ateityje nutiks kažkas bloga yra iš velnio. Jie nesuvokia, jog labai dažnai Tėvas atskleidžia priešo planus, kad asmuo galėtų melstis Jam, o Jis galėtų legaliai įsiterpti ir sustabdyti, kad tai neįvyktų.

Aplinkybė Nr. 4. – „Tada Dievas nusigręžė“ – apie tai ir ši serija
Rašte aprašyta dar viena priežastis, dėl ko pranašystė neįvyksta. Apie tai labai retai kalbama ir tai, mano manymu, yra žinoma. Tai yra dalis didesniojo dangiškojo proceso ir žvelgiant žemišku žvilgsniu tai nėra lengvai matoma.

Kaip aukščiau minėtame filme apie Šerloką Holmsą, mes turime užsiduoti sau tą patį klausimą – ar ir jie surinko visus faktus, bet nesuprato jų prasmės?

Trumpas atsakymas – metų metais kaip ženklai žmonėms nutinka daugybė įvykių, kuriais viliamasi, jog jie pakeis savo kelius, tačiau, kai įspėjimai yra ignoruojami, kažkuriuo metu žmonėms leidžiama patirti tai, ko jie nori.

Todėl kartais, didelėje įvykių grandinėje atskiras įvykis, kuris turėtų įvykti, bet neįvyksta, nes Dievas vėl pratęsė malonę. Tačiau kitais kartais, tai neįvyksta dėl to, kad Dievas pajudėjo ir duoda jiems patirti jų veiksmų pasekmes, kurios yra švelniausios formos teismas.

Galatams 6:1-8 Paulius sakė su romumu pataisyti pagautąjį nuodėmiaujant, tačiau, jei jis norės ir toliau taip elgtis, leisti jam tai daryti, nes Dievas nesiduoda išjuokiamas. Jis duoda kiekvienam mūsų tai, ką pasėjome. Kitais žodžiais tariant, jūs bandėte, bet jie reikalavo leisti jiems eiti savuoju keliu, taigi, nors jūs žinote geriau, jiems turi būti leista patirti savo veiksmų pasekmes – tai Dievo būdas.

Štai kaip elgėsi Izraelis
Skaičių 14:2 izraelitai dešimtą kartą skundėsi Dievo planu sakydami: „Ar Dievas nori, kad mes užuot numirę Egipte, mirtume dykumoje“. Galimybės grįžti į Egiptą nebuvo. Išėjus iš Egipto, po dešimtojo karto skundimosi, pradėdamas 20 eilute, galiausiai Viešpats Mozei pasakė:

„Aš atleidau jiems, nes tu prašei <> bet tai, ką jie kalbėjo man girdint, Aš jiems padarysiu <> jūs visi mirsite dykumoje (kaip ir prašėte) <> visi, nuo dvidešimties metų ir vyresni, kurie išėjo iš Egipto...“

(Jei skaitytojas nesupranta kaip jiems galėjo būti atleista, bet vis tiek teko mokėti kainą už maištavimą, aš siūlau paklausyti vieną iš mano „Atleidimo“ serijų, kuri paaiškina, jog nusižengimai yra vertikalūs (nuodėmė) ir horizontalūs (sužeidimas/žala). Nuodėmė danguje gali būti atleista, bet sužeidimas/žala padaryta žemėje, turi būti apmokėta.

Jei peržvelgsite tuos dešimt kartų Izraelio murmėjimų ir skundų, pamatysite, kad kiekvieną kartą Viešpats norėjo susidoroti su jais, bet Mozė juos užtardavo ir Viešpats pasigailėdavo. Galiausiai buvo prieita riba, kai Jis nebenorėjo leisti jiems eiti toliau. Ir davė patirti būtent tai, ką jie kalbėjo, tai yra – norėjo mirti dykumoje.

Kai Apaštalų darbų septintame skyriuje Steponas sako savo ginamąją kalbą, jis pamini šitą Izraelio istorijos momentą: „Tada Dievas nusigręžė nuo jų ir paliko juos garbinti dangaus kariauną...“. Tai taikytina ir žmonėms, kurie reikalauja leisti jiems eiti savo, o ne Dievo keliais. Jis „nusigręžia“ ir leidžia jiems daryti tai, ką jie nori. Tai padeda mums atsakyti į klausimą, kodėl neįvyko iš pažiūros tokie nusakomi dieviški nurodymai. Likite su mumis.

Šiandien baigiau limitą, tęsiu kitą savaitę. Iki tada, laiminu.


2015 m. spalio 12 d., pirmadienis

Šventumo pažinimas / Dievo baimė. 2 dalis. Krisas ir mergina

John Fenn, 2015 m. rugsėjo 19 d., 

Sveiki,

Krisas ir „mergina”
Krisas ir aš buvome LOWE‘s parduotuvėje, kurioje prekiaujama namų apyvokos reikmenimis, prietaisais, technika ir panašiai. Jau tapo nuolatiniu jo įpročiu, sėdint neįgaliųjų vežimėlyje įsikibti į pirkinių vežimėlio rankeną, tada aš einu į priekį prieš vežimėlį ir traukiu jį ir Krisą. Mes atrodome kaip trijų dalių traukinukas, važinėjantis tarp praėjimų. Visi mus pažįsta kaip tuos, kurie tuština lentynas, plačiu ratu aplenkdami kampus. Krisas tik šluoja produktus nuo lentynų.

Būtent tą dieną, aplenkdami kampą, taip kaip važiavo Kriso ratukai, sutikome vyrą ir maždaug septyniasdešimt penkių metų moterį. Jis pamatė juos ir prasilenkdamas  sušuko moteriškei: „Atsargiai mergina, atvažiuoju, atsiprašau!”

Jie mus pastebėjo tada, kai lenkiant juos Krisas pasakė: ”Atsiprašau mergina, viskas gerai, ačiū!”. Mes tik per colį nepataikėme į juos. Nors viskas vyko lėtai, bet Krisui tai buvo automobilių lenktynės.

Po kelių minučių, susitvarkę reikalus, pasukome link Walmart išėjimo durų. Barbara buvo susidariusi produktų sąrašą ir šiek tiek sutaupė Krisui, ir aš taip pat. Kai lenkėme kampą, vėl vos nesusidūrėme su ta pora ir Krisas vėl sušuko moteriškei: „Atsargiai mergina! Atvažiuojam!“ Tuomet vyras pasisuko užkalbinti Kriso:

„Argi mes nebuvome susitikę prie kitų durų, jaunuoli?“ Ir pasisukdamas į mane pasakė: „Gera auklyba pone, tikrai gera“. Jis ištiesė ranką ir paspaudė manąją. „Jis malonus jaunuolis. Mano žmona jau seniai nebuvo pavadinta mergina, tai mus prajuokino, pralinksmino visai dienai! Ačiū.“ Krisas matydamas, kad žmogus spaudžia man ranką paklausė: „Ar galiu ir aš paspausti jums ranką, pone?“

Paspaudęs jam ranką Krisas pasakė: “Ačiū pone, mums dabar reikia eiti. Eikš tėti, vairuok mašiną pirmyn!” Jis padarė tokį garsą kaip startuojantis sportinis automobilis ir mes išriedėjome. Aš ir vėl buvau nustebęs, Krisas kažką palaimino net nesuprasdamas to ir, kaip maloniai ta pora į tai sureagavo, abi pusės pagerbė viena kitą: Krisas - kreipdamasis kiek tik įmanoma mandagiau, o jie - suvokdami ir pagerbdami jo gerą širdį.

Aš kalbėjau... 
... kad Dievo baimė, tai gili pagarba. Nuolanki Jo baimė prasideda nuo apreiškimo apie Jį. Gimimo metu Krisui apie kaklą buvo užsivyniojusi bambos virkštelė, dėl to jo protas likęs kaip ketverių metų amžiaus vaiko, nors dabar, kai tai rašau, jam yra beveik trisdešimt šešeri metai.

Tačiau jis apreiškimo apie Dievą turi daugiau, nei dauguma „normalių“ tikinčiųjų. Vieną dieną jis atšliaužė koridoriumi (jis gali išsilaikyti ant kojų, bet negali vaikščioti) sakydamas: „Tėti! Tėti! Žinai ką man Jėzus pasakė?!” Aš atsakiau: „Ne Krisai, ką Jis pasakė?“ 

- “Jis pasakė, kad vieną dieną Jis vaikščios su manimi po kalnus. Va. Štai ką Jis pasakė, 'Yahoo'! Štai ką Jis pasakė! Va, Jis vaikščios po kalnus su manimi!“ Juokėsi ir pats sau kikeno.

Aš patyriau Viešpaties aplankymą, kuriame dalyvavo ir Krisas. Kartą, kai mes buvome krikščioniškame koncerte, Viešpats atėjo ir atsistojo kairėje mano kėdės pusėje. Kelias minutes mokė mane apie išgydymą, o tuo metu Krisas sėdėjo savo ratukuose mano dešinėje.
Nors niekada, nuo pirmojo aplankymo 1986-ųjų kovą, jokiu aplankymo metu, Viešpats nebuvo kalbėjęs apie jo išgydymą.

Priešingai manajam, Kriso tikėjimas yra laukti kol jis pateks į dangų, kur galės vaikščioti kartu su Jėzumi. Jis sako: “Kai aš nuvyksiu į dangų, aš bėgiosiu“ ir panašius dalykus. Štai toks yra jo tikėjimas. Jėzus niekada neužsiminė, kad Jis veiks priešingai jo tikėjimui. Krisas turi tikrą ir gilią pagarbą Viešpačiui, vaikiškai paprastą, gimusią per apreiškimą. Jis yra Dievas, ne Krisas. Tačiau Jis, be kitą ko, yra ir jo draugas. Paprasta.

Kiekvieną kartą, kai pro šalį pravažiuoja greitosios pagalbos automobilis, ar pro šalį, į avarijos vietą nuskuba gaisrinės, ar koks nors liūdnai atrodantis, ar vienišas žmogus ir kitais panašiais atvejais, kuriuos jis pastebi, pirmoji Kriso reakcija, čiupti man už rankos ir pasakyti: „Gal mums reikia pasimelsti?“ Ir mes tai darome. Geriausias jo draugas globos namuose - jauna panelė, misionierių poros dukra. Kai ji būna nusiminusi, jis ją ramina: „Viskas gerai Franke, Jėzus su mumis, viskas gerai. Galima, aš pasimelsiu už tave?“

Pagarba kitiems yra natūralus Dievo apreiškimo rezultatas, nes tame yra Dievo baimė, kaip pagarba tiems, kuriuos Jis sukūrė  pagal savo paveikslą ir panašumą.

Kaip kontrastas, susijęs su Dievo baimės trūkumu - tai atskaitomybės vienas kitam ir Jam trūkumas. Laisvamanystės jausmas, kai prarandama pagarba Dievo dalykams ir savęs apgaulė, kai nesureikšminama nei nuodėmė, nei asmens, nei surinkimo, nei tautos supasaulėjimas.

„Sonic“ panelė
Krisas ir aš važiavome vietinio, greito maisto restorano, kurio pavadinimas Sonic privažiavimu. Jie veikia pagal klasikinį, 1950 metų, amerikietiškų įvažiuojamų restoranų pavyzdį - tu įvažiuoji į teritoriją, kurioje yra meniu lentelė ir paspaudus mygtuką  kažkas viduje priima tavo užsakymą, o asmuo, vadinamas „car hop“ (skraidančiu tarp mašinų), kuris bent jau mūsų rajone kartais yra su riedučiais, per kelias minutes atneša tau užsakymą. Bet ši Sonic dar turėjo privažiavimo juostą ir mes prie lango laukėme savo eilės.

Mums belaukiant aš pastebėjau, kad prieš mus stovinčio automobilio klientė, pajudėjo link prie išvažiavimo į gatvę stovinčių dviejų šiukšlių konteinerių. Maitintis įvažiuojamame restorane reiškia, kad užsakytą maistą tu valgai automobilyje, šie konteineriai skirti lankytojų patogumui, išvažiuojant išmesti nuo maisto likusias šiukšles.

Bet jaunoji panelė priekyje mūsų privažiavo prie šiukšlių konteinerių ir, užuot į konteinerį metusi atliekas nuo maisto, išlipo iš automobilio ir ištuštino visas susikaupusias šiukšles nuo galinės sėdynės, nuo grindų ir iš visur kitur, kur tik galėjo tame automobilyje rasti. Vieną šiukšlių konteinerį pripildė ne restorano atliekomis.

Visa tai stebėdamas pagalvojau: „Ji neturi supratimo, kam jie ten padėti arba, ji supranta, tačiau tai jai nesvarbu. Kur gi pagarba tam, kas gerai ir blogai? Ji aiškiai neturi Dievo baimės. Aš spėliojau, ar ji tikinčioji? Kodėl ji nežino ar nesirūpina pagarba, tikra tų konteinerių paskirtimi? Kodėl ji neturi vidinės disciplinos susivaldyti ir netinkamai jų nenaudoti.

Visuomenė
Visur kur bežiūrėtume, nebematome pagarbos paprastoms, aukščiau minėtoms taisyklėms, pagarbos žmogaus gyvenimui. Ar tai būtų tauta, besiveržianti per kitos sieną, negerbdama jos suverenumo, ar ISIS žudanti kiekvieną musulmoną arba „netikintį“, kuris tiki ne taip kaip jie. Daugumoje pasaulio vietų nėra Dievo baimės. 
Gal ir gerai, kad aš greitai išeikvosiu straipsnio limitą, nes imčiau kalbėti apie surinkimo susiskaldymą dėl kilimo spalvos, arba apie pastorius, kurie jų surinkimą palikusius žmones nuo sakyklos vadina veikiamais arba turinčiais demoną, apie krikščionis lyderius turinčius romanus, išsituokusius ir vos praėjus devyniasdešimčiai dienų vedančius savo sekretores arba šlovinimo lyderes ir, staiga viskas gerai… oho. Kur Dievo baimė tikinčiųjų tarpe?

Atsakymas - reikia asmeniškai vaikščioti su Dievu, turėti apreiškimą apie Jį - kaip Dievą. Ir vaikščiojimas turi būti toks, kai asmuo nesitiki atlygio už tai - tik yra pagautas mylinčio Dievo, dėl paties Dievo. Tačiau tiems, kurie nori turėti nuolankią ir sąžiningą širdį, kaip ir parašyta pirmame skyriuje Romiečiams, Jo savybės ir pagrindiniai apreiškimai apie Jį gali būti matomi net ir kūrinijoje. Kai aš matau gamtos mylėtoją, kuris pripažįsta, kad Dievas yra Kūrėjas, aš galvoju, jog jis yra arčiau Dievo Karalystės už daugelį tų, kurie sakyklose ir suoluose.

Dievas nėra išprotaujamas, kad tu mąstydamas galėtum suprasti Dievo baimę. Jis yra Dvasia, Jis yra Šventas ir todėl turi būti suvokiamas žmogaus dvasioje. Štai kur yra apreiškiamas Dievas. Štai ten gimsta nuolanki pagarba, Jo ir visko ką Jis sukūrė, gerbimas.

Kitą savaitę nauja tema, bet susijusi su šia, tinkanti šiam mėnesiui - Paėmimo mąstysena… sekite mus. Iki tada,