Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2013 m. balandžio 25 d., ketvirtadienis

CWOWI Naujienlaiškis. Balandis 2013


John Fenn, 2013 m. balandžio mėn. 18 d.,

Brangūs draugai,

Barbara ir aš ką tik sugrįžome iš konferencijų Olandijoje ir Suomijoje – ačiū jums, kurie padėjote, kad jinai galėtų dalyvauti, ir už jūsų maldas, koks tai didelis palaiminimas!

Konferencija Olandijoje buvo senų draugų, pradedant Škotija ir baigiant Lietuva, susitikimas bei naujų draugysčių užmezgimas. Tvirtos draugystės prisidėjo prie vienybės, ir ypatingai buvo pažymimos daugeliui apsikeičiant elektroninio pašto adresais bei Skype kontaktais, padedančiais bendrauti ir lankyti vieniems kitus lygiai taip, kaip mes matėme žmones Apaštalų darbų knygoje už savo lėšas keliaujančius tarp draugaujančių namų surinkimų.


Po savaitės įvyko konferencija Suomijoje su draugais iš Suomijos, Rusijos ir Švedijos. Iš viso buvo apie 100 dalyvių. Abiejose konferencijose buvo neatsitiktiniai žmonės, nes dauguma buvo arba įsijungę į tinklą ir vedė namų surinkimus, arba mes dar nebuvom su jais pažįstami, bet jie jau buvo pradėję namų surinkimą savo namuose. Abiejose konferencijose Viešpats judėjo Savo Dvasia liesdamas gyvenimus, bet mano atmintyje išliko šeštadienio vakaro garbinimo laikas.

Garbinimui vadovavo jaunas vyras, jis grojo klavišiniais ir žinojo kaip judėti kartu su Šventąja Dvasia, ir mes drauge su juo gerai susiderinome. Po garbinimo visą valandą klausėme žmonių liudijimų apie tai, ką jie patyrė. Beveik pusė iš jų liudijo, kad jie išgyveno Dvasios tarnavimą, arba matė regėjimus bei gavo apreiškimus, o keli žmonės liudijo, kad buvo paimti Dvasioje ir gavo žodžius apie savo ateitį.

Balandžio 15 buvo ilga diena, bet verta to. Aš nuo 9 valandų ryto buvau Helsinkio TV7, krikščioniškoje stotyje, kur įrašėme 4 mokymo sesijas apie namų surinkimą, o tai nusitesė iki popietės. Šitos serijos bus padarytos su titrais suomių kalba ir jos vėliau bus transliuojamos Suomijoje, Švedijoje ir Izraelyje, o taip pat internetu. Popietė buvo pripildyta interviu, fotografavimosi mėnesiniam laikraščiui, ir tą vakarą aš tarnavau TV laidoje „Šventosios Dvasios vakaras“, kuri buvo transliuojama tiesiogiai.

Tą pirmadienio vakarą aš dalinausi iš Mato 11:28-30, kur Jėšua kviečia visus, kurie yra apsunkę nuo naštų ateiti ir imti Jo jungą (bet ne tų naštų jungą). Kai mes esme po vienu jungu su Jėšua, Jo ramybė persmelkia mūsų dvasią ir jei mes leidžiame, ta ramybė plauks ir teiks mūsų sielai poilsį – mūsų protams ir emocijoms – nesvarbu, kas bevyktų aplink mus.

Skaitant naujausias antraštes tai ypatingai aktualu. Aš nepaliauju stebėtis, kad niekas pasaulyje negali atimti Dievo ramybės mūsų dvasioje. Kuomet Jėšua pasakė „Jūs rasite poilsį savo sieloms“, tai todėl, kad pasaulio naštos ir darbas neduoda mūsų sieloms poilsio. Kad išlaikytume tą ramybę verta pakovoti. Būkime nepaliaujamai susitelkę į ramybę savo dvasiniame žmoguje, saugokite ir ginkite ją, neleisdami savo baimėms ir rūpesčiams bėgti paskui jūsų įsivaizdavimus. Galvokite apie ramybę, apie gerus dalykus, tęskite garbinimą ir dėkojimą, ir jūsų dvasios ramybė viešpataus ir jūsų mintyse.

Ačiū jums už jūsų maldas ir paramą, ir prisiminkite, kai susidursite su kažkuo, ko nesitikėjote, tai nenustebins Tėvo, ir jei jūs prašysite, Jis atvers jums Savo aprūpinimą.

Palaiminimai,

2013 m. balandžio 20 d., šeštadienis

Atspindėtas gyvenimas. 4 dalis


John Fenn, 2013 m. balandžio mėn. 13 d.,

Sveiki,

Kas dėvi kelnes?
Mūsų surinkime buvo dvi moterys, kurios buvo geriausios draugės. Atskirai jos buvo švelnios kaip avelės, bet kartu jos buvo demoniškas duetas. Jos abi savo santuokose „dėvėjo kelnes“, ir kai ėmė dalyvauti surinkimo dalykuose, jos norėjo „dėvėti kelnes“ taip pat.

Faktiškai, būtent tai šia tema man pasakė Viešpats vieną dieną aplankymo metu. Jis panaudojo jas kaip mokymo pavyzdį parodyti, kaip demonai įeina į surinkimus. Šiuo atveju, Jis paaiškino, kad abi moterys turėjo demoną, kuris įėjo per įsižeidimus santuokoje: abiejų vyrai praeityje buvo neištikimi, ir šitie sužeidimai bei problemos tarp abiejų atsakingų sutuoktinių nebuvo visiškai ir tinkamai išspręstos; tai atvėrė duris. Demoniškos įtakos rezultatas buvo tai, kad abi moterys per savo įsiskaudinimus tapo „stipriąja puse“ savo santuokose, jos kaltino savo vyrus, kurie tapo pavaldžiais ir užėmė „vietą paskutinės eilės kėdėje“.

Kai tokios pat rūšies du demonai susijungė per tų moterų draugystę, jų jėga buvo padauginta. Jis liepė kiekvienai iš moterų būti narėmis surinkimų, kurių pastorius buvo padaręs svetimavimo nuodėmę, ir tos dvasios, kurios veikė tas dvi moteris nutiesė ryšį per svetimavimą jų surinkime į bandymą „dėvėti kelnes“ visuose ateities surinkimuose, kurių dalimi jos bus lygiai taip, kaip jos tai darė savo santuokose. Kadangi mūsų santuoka su Barbara buvo teisingai sutvarkyta, šitos dvasios mūsų surinkime buvo sustabdytos, ir dėl to jos supyko.

Jis tada man pasakė, kad jos būtų padarę daug žalos žmonėms surinkime, tos dvasios siekė sugriauti jį jei būtų galėję jį valdyti. Bet dėl moterų jis pasakė štai ką: „Jos kalbės melą ir kaltinimus prieš tave ir Barbarą, bet nekreipk į tai dėmesio, nes jų problema yra su Manimi, o ne su tavimi. Aš bandžiau padėti joms augti Manyje metų metais, nors jos abi pasirinko likti kūdikiais. Aš dirbsiu su jomis“.

Vėliau tos dvi moterys pasakė man, kad jos nori būti atsakingos už moterų tarnavimą, užuot buvę atsakingomis Barbarai, bet mes pasakėme – ne. Tada jos norėjo, kad aš pašalinčiau porą iš garbinimo komandos ir jas paskirčiau į tą vietą. Aš pasakiau – ne. Baigėsi tuo, kad jos susisiekė su surinkimo taryba, paskambindamos kiekvienam asmeniui ir pranešdamos, kad jos yra atsakingos už moterų tarnavimą ir yra garbinimo komandoje, tokiu būdu suskaldydamos surinkimą. Labai greitai jos pradėjo savo surinkimą, bet kai kurie pranešė man, kad jame buvo neteisinga dvasia. Jos bandė plaukti Šventosios Dvasios dovanose, bet tai buvo pakaitalas ir manipuliacija. Jų surinkimas greitai iširo.

Dešimtasis surinkimas arba bendruomenė
Mūsų surinkime tuo pačiu metu buvo pora, kuri vadovavo mūsų tarnavimui emigrantams. Jie gerai mokėjo ispanų kalbą, grojo gitara ir dainavo, jiems patiko lankyti emigrantų namus ir dainuoti, vaikščioti nuo durų prie durų, klausinėti gal kas serga, gal reikia maldos, ar pamokslavimo. Jie mylėjo žmones ir buvo dosnūs davėjai.

Ši pora buvo paveikta tų dviejų moterų, kai jos skambino kiekvienam direktorių taryboje, pastatydamos juos prieš iššūkį pasilikti su mumis arba išeiti. Kitame aplankyme, antroje dalyje apie tai, kaip demonai įeina į surinkimus, Viešpats pasakė man apie juos: „Tai dešimtasis surinkimas arba bendruomenė, kurią jie lankė, bet kiekviename iš jų jie rado klaidą ir priežastį nusiteikti priešiškai, ir užuot augę Manyje, jie išėjo“.

Mano malonė atėjo ir pasibaigė čia, tai jų paskutinis šansas. Jei jie nutars palikti jūsų surinkimą, jie klajos po šį slėnį visas likusias savo dienas, niekad nerasdami vietos (surinkimo) kad galėtų pastatyti koją ir įsikurti. Ir kai jie toliau tęs savo tarnavimą, jie žinos, kad tai nebus atlikta Manyje, bet jų kūne. Ir žinok, jų problema yra su Manimi, o ne su tavimi, nesvarbu jų atsiprašinėjimai, taigi būk pasiruošęs“.

Su kuo tu kariauji?
Su kuo iš tiesų kariavo tie žmonės? Su Jėzumi (Jėšua) ir Jo pastangomis padėti jiems augti, štai su Kuo.

Kai Jėšua maždaug 3½ metų kentė nuolatinius ginčus su religiniais Savo meto lyderiais, jie kovojo su Jėšua ir Jo Žodžiais. Kadangi jis (vert. turtingas jaunuolis) mylėjo savo turtus, iš esmės pagrindinė kova nebuvo tarp jauno turtingo žmogaus ir Jėzaus bei Jo Žodžio kviečiančio sekti Jį? Ar dabar būna kitaip?

Taigi, kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva – Kristus“ (Efeziečiams 4:14-15).

Kai buvau greitai augantis paauglys, mama turėjo problemą su mano batais. Mano kova nebuvo su per mažais batais, bet su per didelėm pėdomis (ir kaip įveikti mano augimą). Batai yra kaip demonai – jie nėra problema. Jie nesustabdė mano augimo. Problema buvo tai, kad mano kūnui augant, aš išaugdavau iš „senų dalykų“. Kristus auga mumyse, visa ką mes turime padaryti – tai bendradarbiauti ir dažnai padaryti sunkų sprendimą augti kaip asmeniui Jame. Kai įsigali naujas gyvenimas, seni dalykai „nukrinta“, demonai neturi daugiau vietos ir palieka. Seni įpročiai užmirštami, kai Naujas Gyvenimas ima viršų.

Išbandymas arba įrodymas?
Kai Pradžios 22:1 pasakyta: „Viešpats Dievas mėgino Abraomą“, tai reiškia „įrodyti“. Jis įsakė jam paaukoti Izaoką, kad įrodytų, kas yra Abraomo širdyje. Dramatiškoje iliustracijoje: „kas atrišama (vert. paleidžiama) žemėje, tas atrišama (paleidžiama) danguje“, pagal sandorą buvo pareikalauta, kad Abraomas per auką „atrištų, paleistų“ savo sūnų žemėje tam, kad Tėvas galėtų „atrišti, paleisti“ Savo Pažado Sūnų iš dangaus; tai Abraomas suprato.

Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia (Romiečiams 12:2).

Ištirkite save, ar jūs esate tikėjime: išbandykite save (2 Korintiečiams 13:5)

Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tada galės girtis pats sau, o ne kitam (Galatams 6:4)

Kai Abramui ir Sarai Viešpats pasakė, kad jie turės sūnų, kuris išeis iš jų pačių kūnų, jie abu nusijuokė Jam į veidą. Jie kovojo su jiems duotu Dievo pažadu, ir humoristinis atsakymas į jų juoką, buvo tai, kad Jis įsakė jų sūnų pavadinti Juokas – būtent tai reiškia žodis Izaokas.

Nustok tikėti melu
Per visus savo vaikščiojimo su Viešpačiu metus aš stebėjau tuos, kurie nuolatos yra susitelkę į demonus – jie niekada neužauga iki brandos Kristuje. Tu susitinki juos po metų, o jie vis dar yra tame pačiame lygyje, nepasikeitę. Užuot žiūrėję į Kristaus šlovę juose, jie visada žiūri į išorę – į demoną už kiekvienos aplinkybės, dėl kurio jie negali augti, arba per petį į demonus savo prote bei savo šeimos gyvenime ir tai neleidžia jiems augti Kristuje.

Priešingai, tie, kurie yra pripildyti Gyvenimo Kristuje, gyvena atspindėtą gyvenimą, tą nuostabų dalyką, kurį Jis padarė gyvendamas mumyse, suteikdamas sugebėjimą daryti visus dalykus per Kristų, kuris mus stiprina. Tie gyvenimai pasikeičia, nes savo viduje jie yra pripildyti Juo – taip yra augama brandoje.

Šiandien mes turime konferencijas
Šiandien mes ieškom formulių; Biblijoje jie ieškojo Dievo. Įsimylėk Tėvą ir Jėšua daugiau nei tu myli melą, ir tu greitai, ar netgi galbūt palaipsniui, pažindamas Meilę, nustosi tikėti melu. Skirk tam laiko, įdėk daugiau pastangų, kad pažintum Tėvą ir Viešpatį, kaip gyvenimo stilių, o ne projektą. Kurk santykius su Tėvu savo viduje, kalbėk Jam kiekviena proga, klausk: „Ką tu galvoji apie tai, Tėve?“; „Ačiū už nuostabų rytą, Tėve“; „Labas rytas, Tėve, ar yra kas nors, dėl ko Tu nori, kad melsčiausi?“ ir panašiai – inicijuok pokalbį.

Praeityje aš pasiekiau ribą kovodamas su pagundomis. Aš nesakiau, kad esu tobulas, bet kad pasiekiau ribą. Metų metais aš stebėjau standartinį „Tikėjimo Žodžio“ būdą kovai su pagundomis, kuris yra toks: „Jėšua citavo Žodį prieš velnią, tai ir man daugiau nieko nereikia daryti“.

Aš norėčiau, kad būtų lengva, bet taip nėra. Ir neužtenka vien cituoti Žodį, jei pasislėpusiam už Žodžio kūnui vis dar patinka nuodėmė.

Aš nekenčiau to sielvarto, tos kaltės, to jausmo, kad štai aš ir vėl pasiduodu nuodėmei. Vieną dieną aš suvokiau, kad myliu bendravimą su Juo daugiau, negu myliu nuodėmę. Iš mano burnos išėjo: „Kodėl aš turėčiau nusidėti bei sulaužyti šitą nuostabią draugystę, kurią turiu su Tėvu, ir nuliūdinti savo dvasią?“

Man tai buvo persilaužimo momentas – aš pažiūrėjau į veidrodį, ir pamačiau, kokiu aš turėčiau tapti. Iš tiesų veidrodis yra toks pats, bet mūsų atspindys keičiasi iš šlovės į šlovę, kai mes žvelgiame tenai Dvasioje.

Kitą savaitę nauja serija: Šventoji Dvasia. Iki susitikimo.

Gausių palaiminimų!

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

2013 m. balandžio 9 d., antradienis

Atspindėtas gyvenimas. 3 dalis


John Fenn, 2013 m. balandžio mėn. 6 d.,

Sveiki,
Praeitą savaitę aš dalinausi apie tai, kad 2 Korintiečiams 3:18 pasakyta, jog mes matysime Dievo šlovę mūsų viduje taip, lyg žiūrėdami į veidrodį, matydami kas mes esame toje šlovėje. Tame žiūrėjimo procese mes esame keičiami į Jo atvaizdą.

Tai nuosprendis religiškai išauklėtam protui – matyti Žodį kalbantį apie mus ir žvelgiant į šlovę matyti mus pačius, nes tai reiškia, kad mūsų kova yra su Kristumi, kuris stengiasi auginti mus iš vidaus į išorę. Prieš mus iškeliamas vaizdas to, ką Jis padarė dėl mūsų, kad mes taptume panašūs į tai, ką matome.

Religija moko susitelkti į mūsų praeities bei dabarties nuodėmes, bandyti jas nugalėti, ir tik tada mes augsime. Netiesa. Mums reikia susitelkti į tai, ką Jis padarė ir kaip mes galime vaikščioti Dvasioje. Tada, kai mes augame Kristuje iš vidaus į išorę savo gyvenime, demonai, nuodėmės ir visi tie seni dalykai nukrinta į šalikelę.

Pavyzdžiui, kuomet kas nors surinkime jus įskaudina ir jie žino, kad jus įskaudino, bet vis tiek jie pasirodo kiekvieną sekmadienį su šypsena veiduose ir garbina Dievą lyg nieko neįvyko, jūsų priešas nėra „neatleidimo dvasia“, kaip kažkas gali mokyti; jūs galynėjatės su atleidimu – su Dievu – štai su kuo jūs kovojate.

„Ach, Viešpatie, neleisk man atleisti jiems! Jie man skolingi atleidimą! Pažįstami balsai? Jūs kovojate su Dievu, o ne su velniu!

Kai Viešpats pradeda tvarkytis su jūsų keiksmais, nes jūs keikdavotės kaip šiurkščiausias jūreivis, ir jūs suvokiate, kad kažkam užmynus ant kojos piršto norite sureaguoti virtine keiksmų, jūs kovojate su Kristumi jumyse, kuris tvarkosi su jūsų burna, o ne su jūsų sena prigimtimi. Jei šitie pavyzdžiai nebūtų teisingi, jūs nesakytumėte „Viešpatie atleisk man, aš ir vėl blogai padariau“ - jūs instinktyviai suvokiate, kad kovojate su Juo.

Pauliaus maldos
Turėkite galvoje, kokie kūniški buvo korintiečiai. Apaštalų darbų 19 skyriuje jie sudegino tiek daug okultinių knygų, kad miesto ekonomika buvo sužlugdyta ir pakilo maištas. Efeziečiams 4 skyrius panašus į šeštadienio vakaro policijos raportą: vagystės, muštynės, seksualinis iškrypimas, pratrūkęs pyktis.

Argi moderni surinkimo kultūra nepasiūlytų jiems apsilankyti: „Išsilaisvinimo nuo prakeikimų paveldėtų iš kartos į kartą“ konferencijoje? „Vidinio išgydymo“ konferencijoje? Seminare „Kaip nugalėti įpročiu tapusią nuodėmę“? Konferencijoje „Laisvė nuo seksualinės nuodėmės“ ir pan. Argi jie nebūtų nukreipti į „Išlaisvinimo kambarį“?

Tačiau kaip Paulius meldėsi už juos? Ar jis sudraudė demonus? Ar jis ragino juos žiūrėti į savo praeitį ir ateitį bei tyrinėti, kaip kiekviena konkreti nuodėmė įslinko į jų gyvenimą, kad jie galėtų įvardinti  kiekvieną iš jų, ir pakeliui pasiūti išaiškinti kiekvieno sapno dvasinę reikšmę? Ne!

Ko jis meldė?
„Kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, šlovės Tėvas, duotų jums išminties ir apreiškimo dvasią Jo pažinimui ir apšviestų jūsų širdies akis, kad pažintumėte, kokia yra Jo pašaukimo viltis, kokie Jo palikimo šlovės turtai šventuosiuose ir kokia beribė Jo jėgos didybė mums, kurie tikime, veikiant jo galingai jėgai. Ja Jis veikė Kristuje, prikeldamas Jį iš numirusių ir pasodindamas savo dešinėje danguose (Ef 1:17-20).

Tai yra žiūrėjimas į šlovę ir matymas mūsų atspindžio. Bet pažiūrėkime dar vieną maldą už šituos žmones:

„...aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, iš kurio visa šeima danguje ir žemėje turi vardą. Kad Jis iš savo šlovės turtų duotų jums sustiprėti Jo jėga per Šventąją Dvasią vidiniame žmoguje. Kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės“ (Ef 3:14-19)

Paulius žinojo apie jų praeitį, bet jo dėmesys buvo sutelktas į Kristų, kuris gyveno juose, Jo pažinimą ir šlovę jų viduje!

Šitomis maldomis aš meldžiuos dėl savęs dažnai kas savaitę, ir dažnai kas dieną jau mažiausiai 25 metai. Visi kurie girdėjo mane mokant gyvai ar įrašuose, žino, kad aš pradedu nuo maldos Efeziečiams 1:17-18 už tuos, kurie klauso mano mokymo. Aš sužavėtas nuostabios malonės ir Kristaus tiesos manyje, ir noriu žiūrėti į tą šlovę, kad pamatyčiau viską dėl ko meldėsi Paulius.

Suvok, Kas gyvena ir kur
Jono 8:44 Jėšua pasakė: kai velnias kalba, jis tai daro iš savęs, reikia suprasti, jis neturi nieko, kas su juo būtų sutarime. Reikia dviejų, kad būtum sutarime, o velnias stovi nuošaly visai vienas ir šnabžda melus, išsigalvojimus ir pusiau tiesą, laukdamas, kad kas nors sutiktų su juo. Turiu galvoje, mes turime Kristų mumyse ir Jis bando mus auginti taip, kaip Pauliaus anksčiau paminėtose maldose.

Jei asmuo sutinka su velniu, tas susitarimas atveria jam duris į to asmens gyvenimą. Tai gali būti kažkas tokio lemiamo, kaip pavyzdžiui tėvas supykęs sako savo mažam vaikui: „Tu niekam netinki“. Tai melas, bet jei vaikas tuo tiki, jie susitaria su melo tėvu, ir kai jau susitarta, melas jiems tampa tiesa. Tada jie eina per gyvenimą tikėdami, kad yra niekam tikę.

Kai jie atgimsta iš aukšto, Kristus apsigyvena juose, ir bando juos užauginti. Ar jie susitars su Juo ir toliau žiūrės į savo naujo gyvenimo vidinį veidrodį, ar toliau tikės melu, kuriuo tikėjo visą savo gyvenimą?

Tuomet kai krikščioniška kultūra jiems daugiau nieko neliepia – tik skaityti Žodį ir stovėti ant Jo, jie lekia į tą ar aną mokyklą ar konferenciją, kad gautų Žodį, gautų didingą Žodžio mokymą - ir jie rašo tomus užrašų, išmoksta nuostabių dalykų iš žymių Biblijos mokytojų, bet niekas nepasikeičia į gera. Kodėl?

Naujasis Testamentas kalba apie Gyvojo Žodžio pažinimą savo viduje, bet mes ištraukėme Naujojo Testamento instrukcijas iš konteksto, nes pripratome prie spausdinto „Žodžio“. Taigi visi tie žmonės yra mokomi pažinti spausdintą puslapį, užuot pažinę Gyvąjį Puslapį savo viduje.

Negali susitarti su abiem
Kaip gali krikščionis augti, žiūrėdamas į veidrodį ir matydamas Kristų savyje bei tuo pat metu laikydamasis melo, kuris buvo tiesa jiems visą gyvenimą? Atsakymas – tu negali augti šiuo būdu. Tu būsi apgailėtinas, nepastovus mąstyme kaip moko Jokūbo 1 skyrius, nestabilus ir mėtomas kaip banga pirmyn ir atgal nuo vieno prie kito.

Krikščionis turi liautis tikėti melu. Tai galynėjimasis su Dievu. Jis nori, kad tu nustotum tikėti melu. Veidrodis viduje parodo, ką mes turime savyje ir ką mes turime pasiekti – tai gyvenimo pilnatvė Kristuje, ir pasikeitimas į Jo paveikslą. Mes turime norėti, kad melas, kuriuo tikėjome visą savo gyvenimą pasitrauktų, turime norėti pavadinti jį melu, ir palikti praeities šalikelės dulkėse.

Aš atėjau pas Kristų 16 metų amžiaus laikydamasis daugelio melų, kuriais tikėjau apie save, didele dalimi todėl, kad mano tėtis paliko šeimą, kai man buvo 11. Vaikai linkę kaltinti save dėl tėvų skyrybų, ir mūsų šeima nebuvo išimtis. Kalbos: „Galbūt mūsų turėjo nebūti“ ir: „Tai dėl mūsų jis paliko“, buvo skatinama to atstūmimo, kurį jautėme, kuomet jis išvyko iš namų ir persikėlė pas kitą moterį ir jos du vaikus nutaręs auginti juos kaip savo paties. Kodėl jis mylėjo juos daugiau negu mus? Ką mes padarėme blogai?

Visus šituos dalykus aš atsinešiau su savimi į Kristų. Su kiekvienu ketvirtadienio ir sekmadienio vakaro „maldos ir garbinimo“ susirinkimu, kaip mes tada 1970–aisiais juos vadinome, aš sužinodavau vis daugiau apie tą Šlovę, kuri dabar buvo gyva mano dvasioje. Tas gyvenimas ir tai, kuo aš tikėjau apie save, dabar ginčijosi ir kovojo manyje.

Religija skatintų mane susitelkti į „atstūmimo dvasią“ ir panašiai, bet tiesa tokia, kad Kristus auga manyje iš šlovės į šlovę, Jo gyvenimas greitai konfrontuoja ir nugali kiekvieną melą, kuriuo aš tikėjau. Kodėl aš taip greitai išsilaisvinau? Nes aš pamačiau tiesą, patikėjau Dievo šviesa, kuri man parodė, kad mano „tiesa“ buvo melas, ir kai tik tai buvo atskleista, aš nenorėjau turėti nieko bendro su ja. Bėgdamas pas Tėvą ir mūsų Viešpatį, aš nusviedžiau šalin dabar šviežiai atskleistą melą kaip karštą bulvę ir priėmiau tai, ką mačiau Dievo šlovės veidrodyje ir Kristų mano dvasioje.

Tol kol aš laikiausi abiejų:melo ir tiesos kartu, aš buvau apgailėtinas. Bet aš buvau taip sužavėtas Kristumi manyje, ir viskuo, ką tai man reiškia, kad nuo to momento augimas Kristuje, kuris yra manyje, tapo nepertraukiamas. Dalis to proceso buvo meldimasis anksčiau paminėtomis Pauliaus maldomis, bet ne religinės praktikos, nes aš mačiau tiesą tose Pauliaus maldose ir troškau to visa savo širdimi. Taigi net šiandien aš meldžiuosi šitomis maldomis už save, kai jas prisimenu, kai jaučiu apreiškimo stoką, ar tam, kad sustiprinčiau savo giliausius troškimus pažinti Jį!

Aš metu jums iššūkį melstis anksčiau paminėtomis Pauliaus maldomis, kai jas prisimenate, ir stebėti, ką Tėvas darys, ir jūs būsite sužavėti tų apreiškimų, kurie jus užplūs.

Gyvas Žodis ar rašytinis Žodis, ir kaip aš nustojau tikėti melu?

Tai bus sekančios savaitės tema. Iki tada, gausių palaiminimų,

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

2013 m. balandžio 3 d., trečiadienis

Mobileji telefonai namų surinkime, Namų Surinkimo Mintys


John Fenn, 2013 m. kovo mėn. 29 d.,

Sveikinu visus,

Laikas nuo laiko mūsų tinkle daugumoje namų surinkimų iškyla vis ta pati problema. Aš manau, kad ji turi būti svarbi ir kitiems, be to apie tai daug klausimų aš gavau praeitą mėnesį.

Mobiliųjų telefonų naudojimas susirinkimų metu.

Daugelis, ir aš jų tarpe, savo telefone turi vieną ar kelias Biblijas – dažnai ten yra ir su Šventuoju Raštu susijusios programos – konkordansai, teminės rodyklės, žodžių paaiškinimai ir t.t.

Tipinė situacija:
Namų surinkimo grupelė aktyviai įsitraukusi į Rašto studijas, vyksta rimta diskusija, tačiau visi pradeda pastebėti vieną ar daugiau žmonių, kurie rašo žinutes ar žaidžia žaidimus telefone. Kažkam iš grupelės paklausus klausimą ar kitaip nukreipus į juos dėmesį, įsigali ilga pauzė, visi laukia uždelsto atsakymo ar komentaro. Staiga, tokie telefone paskendę žmonės išryškėja kaip juoda dėmė ant balto rūbo, visi pamato, kad jiems neįdomu.

Diskusiją vedęs žmogus pasipiktina tokiu nemandagiu elgesiu, o kiti šalia jaučiasi nusivylę galvodami, kodėl video žaidimas yra laikomas svarbesniu už Dievo Žodį.

1 Korintiečiams 14:26-33, Paulius rašo apie mandagumo etiketą, kurio turi būti laikomasi dalyvaujant susirinkime, vykstančiame kieno nors namuose.

Visa tai tikrai yra graikų kalboje!
Šis mandagumo etiketas liečia kiekvieno kalbėjimą jam duotu metu ir gebėjimą patylėti. Jei jums nesuteikiama galimybė kažką pasakyti, tuomet patylėkite – tebūnie tai tarp jūsų pačių ir Dievo. Aš esu tikras, kad kažkurioje Rašto vietoje graikų kalba, kažkur mažomis raidėmis yra parašyta: „Ir jei kas nors susirinkime nori rašyti tekstines žinutes telefonu, tebūna jis mandagus savo broliams ir sesėms, tepadeda telefoną šalin ir tesutelkia visiškai savo dėmesį į tai kas vyksta surinkime.

Kiekvienoje situacijoje, dėl kurios mane klausė, problema buvo su tais žmonėmis, kurie įsižeidė, kai jų buvo paprašyta išsijungti telefonus, juos perjungti į begarsį rėžimą ar susilaikyti nuo žinučių rašymo.

Liūdna, kad tie, kurie vadina save Dievo vaikais yra tokie jautrūs šiam prašymui, nors, kai reikia telefonus išsijungti kitose vietose, jie priima tai kaip savaime suprantamą dalyką:

Mes išsijungiame telefonų garsus kine ir nežiūrime į juos, kai šie zvimbia mūsų kišenėse?
Mes išsijungiame jų garsą restorane.
Mes išsijungiame telefonų garsą gydytojo kabinete, svarbiame verslo susitikime ir įvairiose kitose vietose. Taigi, kodėl žmonės įsižeidžia, jei yra prašomi laikytis įprastų mandagumo taisyklių Kristaus surinkime?

Tai vyksta, kadangi mes kalbame apie savikontrolės trūkumą. Ar galite įsivaizduoti tokį ženklą: „Draudžiama naudotis mobiliuoju telefonu namų bažnyčios susirinkime“ panašų į tokį, kokį galima dažnai pamatyti: „Draudžiama naudotis mobiliuoju telefonu vairuojant“.

Jei žmonės įsižeidžia, jie turi spręsti gilesnes problemas ir turi pasirinkti arba elgtis atitinkamai arba išeiti. Viskas paprasta.

Kaip su tuo susitvarkyti?
Mūsų sprendimai priklauso nuo to, kiek laiko tai tęsiasi ir ar tik vienas žmogus taip daro ar, vis dėlto, dauguma kartkartėm rašo žinutes ir/ar žaidžia video žaidimus susirinkime. Jūs galite atsargiai prieiti prie vieno žmogaus ir pasikalbėti apie tai asmeniškai, leisdami suprasti, kad jo veiksmai atitraukia dėmesį ir, kad reikia baigti taip elgtis. Jūs galite ir iškelti šį klausimą visame susirinkime, jei pastebėjote, kad dauguma į tai įsitraukę.

Kadangi tai gana aktualu dabartinei visuomenei, norėčiau patarti jums kaip surinkimui dar kartą panagrinėti 1 Korintiečiams 14:26-33. Aptarkite buvusią Korinto surinkimo situaciją. Apaštalų darbų 18 skyrius atskleidžia 3 kultūras susirenkančias Justo namuose. Kai kurios iš jų turėjo būti mokomos manierų ir supratimo, ką reiškia svečiuotis kito žmogaus namuose, kaip elgtis namų grupelės susirinkime: kalbėti, kai yra tam tinkamas laikas, nusileisti vienas kitam, kontroliuoti save (atsirinkti ką sakyti, o ko ne, ką pranašauti, o ko ne), nepasiglemžti sau viso pasisakymams skirto laiko ir t.t.

Susiekite šį mokymą su šiomis dienomis. Paminėkite mobiliuosius telefonus, aptarkite kaip, jei apskritai, žmogus turi reaguoti į tekstinį pranešimą (tarsi jie vėluotų į močiutės 96-ąjį gimtadienį). Palieskite savikontrolės temą, kuri reikalinga tam, kad susilaikytume nuo video žaidimų susirinkimo metu.

Jei ruošiatės pažvelgti į 1 Korintiečiams 14:26-33 ir panagrinėti Pauliaus raginimą viską daryti „ugdymui“ bei „Dievas yra ne sumaišties, bet santarvės Dievas“, tuomet priminkite visiems suprantamas visuomenės normas, kurias paminėjau anksčiau: mes išjungiame mobiliuosius telefonus kinuose, restoranuose, pas gydytojus, valstybėse įstaigose, verslo susirinkimuose – taigi, išjunkime juos Kristaus surinkimuose arba naudokime tik su tuo įvykiu susijusiais tikslais.

Baimė įžeisti
Dažnai svarbesnė problema susirinkime yra lyderių baimė vadovauti. Jie bijo žmogų įžeisti, tačiau taip pat nenori toliau leisti jam nemandagiai elgtis. Aš noriu paraginti lyderius kalbėti drąsiai ir nusikratyti baimės kažką įžeisti. Verčiau mandagiai ir švelniai iškelkite problemą į šviesą.

JEI kažkas vis dėlto įsižeidžia, kaip ir minėjau anksčiau, jie turi spręsti gilesnes problemas. Tebūnie jiems tai galimybė augti, juk tai Kristus, kuris ragina bręsti, o jei jie atsisako, tuomet jų nepasitenkinimas yra nukreiptas į Kristų, o ne į jus.

Na, o jei niekas nebepadeda, tada apklijuokite savo namus dešimtimis lipdukų su raudonai perbraukto telefono ženklu ir užrašu „prašome išsijunkti mobiliuosius telefonus“. Žinoma, įtraukimas temos apie mobiliuosius telefonus į platesnį mokymą turėtų atnešti visapusiškų rezultatų. Na, o tie, kuriems atsibodo ši problema lygiai taip pat kaip ir jums, pajaus palengvėjimą ir bus patenkinti, kad ją iškėlėte. Jie parems ir palaikys jus, taigi nebūsite vieni.

Būkite palaiminti,

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu