Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2013 m. rugsėjo 26 d., ketvirtadienis

Kada nutraukti bendravimą? 2 dalis

John Fenn, 2013 m. rugsėjo mėn. 14 d.,

Sveikinu visus,
Praeitą savaitę aš dalinausi esminiu supratimu apie tikėjimą ir apie kiekvieno asmens atsakomybę. Tai apima:
#1 – Suvokimas, kad mes stosime prieš Kristų individualiai duoti ataskaitos už save.
#2 – Kiekvienas iš mūsų turime įgyvendinti arba „įrodyti“ mūsų tikėjimą ir netapti kritiškais kitų atžvilgiu.
#3 - Mes turime siekti taikos, bet ne iki tokio lygio, kad taptume kilimėliu prie durų, ir padėdami kitiems leistume save sužlugdyti.
#4 - Žmogus pats turi palikti nesantaiką, išaugti iš nesubrendimo – niekas kitas už jį negali to padaryti.

Apsigavimas – 3 pavyzdžiai
Apsigavimas yra tai, kai žinome Žodį, bet Jo nevykdome. Žinoti kas yra teisinga, bet atsisakyti tai daryti.

#1 – Pavyzdžiui, Žodis sako: jei nedirbi, tai ir nevalgyk. Daugumai tai ne problema, bet kai kurie geriau vaidins dvasinius milžinus, negu pasistengs susirasti darbą ir dirbs, nors jie nesijaus tais milžinais. Mūsų ego labiau patinka ir labai malonu praleisti valandų valandas visuomeninėje žiniasklaidoje, kalbėtis ir melstis už žmones parduotuvėse. Bet tuo metu asmuo gali stokoti maisto ir turėti įsiskolinimų už mokesčius.

Taigi aš klausiu: Ar mes turime nutraukti bendravimą su krikščionimis, kurie viską sudvasina, kad atrodytų užsiėmę dvasiniais dalykais labiau negu dirbdami ir patys save išlaikydami?

#2 - Žodis sako neapleisti susirinkimų su savaisiais. Taigi, ką pasakysime apie draugą, kuriam jūs skambiname kiekvieną sekmadienio rytą, kad pakiltų iš lovos ir nueitų į surinkimą, žinodami, kad jeigu jūs nepaskambinsite, jis ten nenueis? Ar tai pakankama priežastis (nutraukti bendravimą), ir kada jūs liausitės vaidinti Šventą Dvasią ir nutrauksite bendravimą su jais, leisdami jiems nuspręsti, ar jie nori eiti į surinkimą, ar ne?

#3 - Žodis sako atleisk, kai eini melstis. Jei turi 2 draugus, kurie dėl tarpusavio įsižeidimų nekalba vienas su kitu, kiek laiko tu bėgiosi nuo vieno prie kito stengdamasis padėti jiems susitaikyti ir atleisti? Ar galiausiai tu nutrauksi santykius su abejais, patrauksi savo rankas pasibjaurėjęs ir nuliūdęs, kad praradai 2 draugus?

Kokia yra tavo atsakomybė?
Visi šitie 3 pavyzdžiai yra apie žmones, kurie žino Žodį, bet atsisako Jį vykdyti. Ar konfrontavimas tingaus pernelyg dvasinio draugo siekiant, kad jis gautų rimtą darbą ir jį dirbtų bei nebendravimas su juo, kol jis nepradės išlaikyti pats savęs, ar tai teisingas žingsnis?

Ar nustoti skambinti draugui sekmadienio rytais, ir raginti 2 draugus atleisti vienas kitam, ar norint padėti jiems augti reikia nutraukti tarpusavio santykius? Ir ar tu nejauti liūdesio ir sielvarto dėl jų sprendimų, kai stebi jų sprendimus, kurie veda į savęs sugriovimą?

Kaltės kelionė
Ar gali būti pakankamai saugus žinodamas, kad padarei viską, ką galėjai – tu nuėjai tą antrą mylią, bet negali eiti kitos, atsukai kitą skruostą, bet negali leisti jiems tavęs skriausti, davei, ką galėjai, bet negali leisti sugriauti save ar išsekinti? Ar gali turėti ramybę dėl šito?

Aš klausiu todėl, kad prieš tai kai asmuo susitvarkys su „didelėmis priežastimis“ Žodis leidžia nutraukti bendravimą. Jei asmuo užaugo būdamas visų tarnas, arba su pasmerkimu, kad niekada nebuvo pakankamai geras, nes kažko nepadarė, kas reiškia, kad jei kažkas eina į pragarą tai yra jo kaltė; arba jeigu jie buvo išauklėti religingai užuot krikščioniškai, jie gali galvoti, kad krikščioniška yra būti durų kilimėliu, boksavimo kriauše, arba bestuburiu nekonfrontuojančiu drebučių stiklainiu.

Kai kurie žmonės yra išauklėti galvoti, kad jie visada neteisūs, niekada negali įvertinti savęs, ir jie galvoja, kad tai ir reiškia būti krikščioniu. Taigi jiems frazė „nutraukti bendravimą“ reiškia nugrimzti vėl į tamsybes nesukeliant ribulių draugo gyvenime, netgi jei mato kaip asmuo sunaikina pats save prieš jų akis.

Kur yra balansas?
Grįžkime atgal prie 4 punktų, kuriuos minėjau praeitą savaitę ir išvardinau šio pradžioje straipsnio. (Leisk tiems žmonėms suprasti štai ką):

#1, Ar tie žmonės žino, kad jie patys visų pirma ir labiausiai yra atsakingi dėl savo gyvenimo Viešpačiui? Kad jie turi atsakomybę prieš Jį, nes jie buvo nupirkti už didelę kainą, ir Jis tikisi, kad jie kažką darys su tuo, ką Jis padarė dėl jų? Jie nepriklauso patys sau, jie buvo nupirkti už kainą, taigi aukite.

#2, Ar jie suvokia, kad jie patys turi vaikščioti savo tikėjime, ir tu negali būti jų Jėzus. Jis turi būti jų šaltiniu, o ne tu. Ar jie suvokia, kad tu ir taip dėl jų padarei daugiau nei galėjai, bandydamas padėti jiems sutvirtėti, nueiti į surinkimą, padėti jiems atleisti. Jie privalo tai įgyvendinti patys ir su Jėzumi.

#3, Ar jie suvokia, kad tu stengeisi ir bandei jiems padėti surasti ramybę? Ar jie suvokia, kad tu buvai petys jiems išsiverkti, draugas kuriam jie gali išlieti savo sužeistas emocijas, ir sąjungininkas skatinantis juos elgtis teisingai?

#4, Pagaliau, ar jie suvokia, kad jie privalo patys išeiti iš tos situacijos? Ar alkanas draugas suvokia, kad jis alkanas, nes prieš 1 mėnėsį, kai pirmą kartą buvo pašalintas iš darbo, jis neatsikėlė kitą rytą ieškoti kito darbo? Ar tingus draugas suvokia, kad jis turi nuspręsti sau, ar jis nori bendrauti ir garbinti Dievą su kitais tikinčiaisiais susitikime kurį mes vadiname surinkimu (bažnyčia)? Ar draugai kurie nesantaikoje suvokia, kad jie patys turi išsiveržti iš velnio pinklių, ir kad jūs negalite to padaryti už juos?

Kai mes pasitraukiame ir leidžiame asmeniui augti, tai yra „bendravimo nutraukimas“. Šito suvokimas pakloja pamatą toms „didelėms priežastims“, leidžiančioms nutraukti bendravimą, kurias išvardija Žodis.


Jėšua nutraukdavo bendravimą su žmonėmis – ar ne taip?
Ar jūs kada suvokėte, kad Viešpats nesivijo to turtingo jauno valdytojo, kuris atmetė Jėzaus pakvietimą tapti Jo mokiniu? Kodėl Jėšua nėjo paskui jį? Kodėl Jis leido draugystei su kažkuo, ką Jis pažinojo pasibaigti? (Mato 19:16-22)

Luko 9:57-62 žmogus norėjo sekti Jėzumi, bet Jis pasakė, kad tai kelionė neturint namų. Kitas pasakė „taip“, bet pareikalavo leidimo aplankyti savo mirusį tėvą. Tuo metu miręs asmuo buvo padedamas į kapą ir buvo gedima 7 dienas, tada jie gedėjo visas 30 dienų. Tada po 1 metų, jau suirus kūnui, jų kaulai buvo surenkami ir padedami į tam skirtą laidojimo dėžę ir iš naujo palaidojami.

Kultūrinė pamoka (nukrypimas) - Jėzaus gyvenimo metu rabinai mokė (neteisingai), kad yrantis kūnas yra atpirkimas už kieno nors nuodėmes, todėl jų kaulų surinkimas ir perlaidojimas buvo dar vienas gedėjimo laikas, bet diena po to – šeimai buvo džiaugsmas, nes jie žinojo, kad (tėvas) dabar pilnai atpirktas, ir gedėjimo procesas baigėsi.

Panašu, kad Jėšua konfrontavo šitą mokymą, nes Jis atsakė: „te mirę (dvasiškai) laidoja savo mirusius“. Tai gali būti suprasta taip: „tu jau suteikei savo tėvui tinkamas laidotuves, tegul dvasiškai mirę pabaigia šitą procesą; laidojimas jo kaulų nieko nereiškia, nes jis jau miręs. Aš pašaukiau tave pamokslauti Gyvenimą, taigi būk mano mokiniu ir pamokslauk Gyvenimo evangeliją! (ar kažkas panašaus)

Kitas vyras norėjo sekti Jėzumi, bet pirmiausia norėjo pasakyti: „viso gero” šeimos nariams. Jėšua nebėgo nei vienam iš paskos – Jis toliau tęsė savo reikalus.

Palikime dabar šitą kultūrinę pamoką, mano požiūris, kad mes niekada nematome Jėzaus bėgančio paskui žmones ir bandančio atvesti juos į susirinkimus, nieko daugiau tik pasiūlymą tapti mokiniu. Netgi Jono 6:66-67 po to, kai Jis kalbėjo sunkiai suprantamą palyginimą apie Jo kūno valgymą ir Jo kraujo gėrimą, daugelis Jo mokinių Jį paliko, o Jis tik paklausė dvylikos: „Ar jūs mane taip pat paliksite?” Jis niekada nebėgo nei paskui vieną.

Ir štai kur teisinga perspektyva: Kai nutraukiame bendravimą su tikinčiuoju, tai turi būti suprantama, kad jie iš tiesų pirmi nutraukė tą bendravimą su Viešpačiu kažkurioje savo gyvenimo srityje. Jie pasitraukė nuo Žodžio vykdymo. Todėl jei mes turime konfrontuoti juos arba pasakyti, kad jiems reikia susirasti kitą surinkimą ar draugą, tai todėl, kad jie pirmi nutraukė bendravimą su Viešpačiu kai kuriose savo gyvenimo srityse.

Kitais žodžiais, jei jūs nuėjote tą papildomą mylią su savo draugu, ir tai tavo limitas pagal Raštą, bet jie užsispiria pasilikti toje nuodėmėje, tai būtent jie psitraukė, o ne jūs. Jie visų pirma nutraukė santykius su Viešpačiu ir tada su tavimi, atsisakydami vykdyti Žodį. Kiekvienas veiksmas, kurį tu turi priimti patvirtina jų sprendimą, tai tik atsakymas į nuodėmę, ir todėl jų klaida yra ant jų galvų pries Viešpatį.

Mes pamatysime kitą savaitę, kad nutraukimas bendravimo su kažkuo yra mūsų pačių dvasinio gyvenimo apsaugojimo veiksmas, arba/ir tikinčiųjų kūno apsaugojimas. Taip kaip Jėšua atsisakė vytis Turtingąjį Jauną Valdytoją ir tai buvo Jo paties tarnavimo ir gyvenimo tikslo apsaugojimas, taip yra ir su mums. Žmogus buvo pakviestas sekti Jėzumi, bet Viešpats negali būt nukreiptas nuo Jo paties gyvenimo tikslo. Gera pamoka mums, ir štai čia mes pratęsime kitą savaitę.

Laiminu jus visus!


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

2013 m. rugsėjo 23 d., pirmadienis

Kada nutraukti bendravimą? 1 dalis

John Fenn, 2013 m. rugsėjo mėn. 7 d.,

Sveikinu visus,
Jei krikščionys yra žinomi kaip sukeliantys surinkimo skilimą ir priešiškumą, apkalbinėtojai ir veidmainiai. Ši serija yra apie tai ką Raštas sako kada mes galime ir turime nutraukti bendravimą su jais... bet tie pavyzdžiai NĖRA iš jų tarpo.

Sutrikęs pastorius papasakojo man šią istoriją: prieš jo sakyklą ant platformos buvo mažas stalas su gražia nėrinių servetėle, ir ant tos servetėlės buvo taurė ir duonos lėkštė. Po poros savaičių, kai jis tapo pastoriumi, jis nukėlė tą mažą staliuką nuo platformos ant grindų, bet vis dar tiesiai prieš sakyklą.

Nesubrendimo rezultatas
Akivaizdžiai tas staliukas su taure ir lėkšte duonai buvo ten metų metais, jis buvo padovanotas vienos šeimos, jų senelio prisiminimui, vieno iš šio surinkimo įkūrėjų. Kilo sąmyšis ir tai sukėlė surinkimo skilimą. Tai tiesa, du vyresnieji pasiėmė beveik pusę surinkimo kartu su savo sakykla, tuo staliuku, taure ir lėkšte duonai ir pastatė prieš sakyklą taip, kaip „turi būti“.

Pamato tiesimas
Yra priežastys, kurias pateikia Raštas bendravimo nutraukimui su tikinčiuoju arba asmeniu, kuris sakosi esąs tikintysis, bet deja negyvena taip, bet tai nėra nuo platformos nukėlimas staliuko, kurį padovanojo didžiai gerbiamas senelis. Nors anksčiau aš pateikiau Rašto eilutes, apie tai kada ir kaip nutraukti bendravimą, taigi padėkime pamatą, kad galėtume suprasti instrukcijų kontekstą.

#1 – Asmeninė atsiskaitomybė Kristui – viskas vyksta iš to, arba susiję su tuo
Nes mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų pagal tai, ką jis, gyvendamas kūne (žemėje), darė – gera ar bloga“ (2 Korintiečiams 5:10)

Mes kiekvienas asmeniškai atsakingi Dievui ir individualiai duosime ataskaitą dėl mūsų gyvenimo Kristuje. Tai nėra teismas lemiantis mūsų likimą – dangus/pragaras, tai yra ataskaita už tai, ką mes darėme nuo tada, kai priėmėme Kristaus didžią auką ir mūsų naują gyvenimą Jame.

Tą dieną mes negalėsime kaltinti kitų. Ne. Negalėsime sakyti: „velnias privertė mane tai padaryti“ arba „aš buvau surištas giminės prakeikimu“, nei: „jei tai ir tai būtų atsitikę, aš būčiau pasielgęs teisingai“. Negalėsime paslėpti mūsų tikrų motyvų dėl kažko, ką mes padarėme gyvenime – mes būsime tokie permatomi prieš Jį kaip stiklas.

Kristus mumyse yra didesnis nei demonas, didesnis nei bet koks giminės prakeikimas, ir įgalina mus padaryti visus dalykus per Jį, Kuris mus stiprina. Nėra didesnio už Tą, Kuris gyvena mumyse, todėl nėra jokių atsiprašymų NEBŪTI nugalėtoju.

#2 – Kiekvienas turi įrodyti savo tikėjimą
Laisva valia yra dovana ir mes turime išmokti ją naudoti, kaip kovoti už ją, ir kaip gyventi su atsakomybe.

Tegul kiekvienas ištiria savo asmeninį gyvenimą, ir tada galės girtis pats sau, o ne kitam, nes kiekvienas neš savo naštą...“ (Galatams 6:4-5)

Romoje buvo didelis ginčas dėl dienos, kurią tinka pasirinkti garbinimui, ar būti vegetaru, ar valgyti mėsą, ar gerti vyną ar ne. Paulius vadino tuos, kurie išskirdavo vieną dieną iš kitų tinkamą garbinimui, kurie nevalgo mėsos, ir tuos, kurie negeria vyno „silpnais tikėjime“. BET jis sakė, ką žmogus daro, jis daro dėl Viešpaties, taigi neteiskime vienas kito dėl asmeninių pasirinkimų.

Vaikščioti meilėje - Kuris valgo viską, teneniekina to, kuris valgo tik daržoves, o tas kuris valgo tik daržoves, teneteisia to, kuris valgo viską, nes Dievas kiekvieną iš jų priima. Kas tu toks, kad drįsti teisti kito žmogaus (Jėzaus) tarną?! Ar jis stovi, ar krenta – tai savajam Viešpačiui... Kiekvienas tebūna įsitikinęs pagal savo išmanymą... tad liaukimės teisti vieni kitus, bet verčiau nuspręskime neduoti broliui akstino nupulti ar pasipiktinti (tiems, kurie yra silpni tikėjime).


Žinau ir esu įsitikinęs Viešpatyje Jėzuje, kad nieko nėra savaime netyro. Bet tam, kas mano esant netyrų dalykų, tam jie netyri... bet Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje, taigi kas taip Kristui tarnauja, tas priimtinas Dievui ir vertas žmonių pritarimo. Tad siekime to, kas atneša ramybę...“ (Romiečiams 14:1-19)

Jie turėjo panašių problemų Korinte dėl mėsos paaukotos stabams ir po to parduodamos restoranuose ir mėsos turguose prie šventyklos. Kai kurie tikintieji buvo įsitikinę, kad nuodėmė valgyti mėsą paaukotą stabams, nors kiti sakė, kad kepsnys yra tik kepsnys – ir man visai nesvarbu iš kur jį gavau.

Paulius jiems pasakė: „...mes žinome, kad stabas nieko nereiškia, nėra kito Dievo tik vienas... tačiau ne kiekvienas (krikščionis) turi tokį pažinimą, kai kurių silpnos sąžinės bus suteptos ir jie valgys tai kaip pašvęstą stabams. Bet mėsa nedaro mūsų geresniais ar blogesniais prieš Dievą, tik žiūrėkite, kad jūsų laisvė Kristuje nebūtų suklupimo akmuo tiems, kurie yra silpni“ (1 Korintiečiams 9:4-9)

Vėl ir vėl pabrėžiama, kad kiekvienas iš mūsų turi asmeninį pasirinkimą kaip garbinti ir ką gerti bei valgyti ir tai yra tarp mūsų ir Viešpaties. Kiekvienas iš mūsų privalo įrodyti mūsų asmeninį tikėjimą Kristumi. Asmeniniai pasirinkimai kaip paminėta anksčiau nėra priežastis nutraukti bendravimą su kažkuo.

#3 - Mes turime siekti ramybės
Silpno tikėjimo žmogų priimkite tik venkite ginčų dėl skirtingų nuomonių“.

Tad siekime to, kas atneša ramybę ir pasitarnauja tarpusavio ugdymui.

Kiek įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis“

Bet tu, Dievo žmogau, bėk nuo tų dalykų ir vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, kantrumą, romumą“.

O kvailų ir nemokšiškų ginčų venk, žinodamas, kad jie sukelia kovas ir nesutarimus“.
(Romiečiams 14:1,19; 12:18, 1 Timotiejui 6:11, 2 Timotiejui 2:23)

#4 – Jei asmens gyvenime yra netvarka, JIE yra patys atsakingi, kad tai susitvarkytų, o ne tu
Mano vardas nėra Šventoji Dvasia. Ir tavo vardas nėra Šventoji Dvasia. Mums nereikia įtikinėti žmogaus dėl nuodėmės nei teisti kito asmens motyvus. Mes turime teisti to žmogaus gyvenimo vaisius.

Tiek daug kas nori, kad kiti atgailautų ir pasikeistų nenukreipdami mikroskopo į savo paties širdį. Jie nori išimti krislą iš kitų akių nepaisydami rasto savo paties akyje... hmmm... keista kas tai pasakė? (Mato 7:3) Jie turi visų pirma ištirti savo paties širdį ir motyvus prieš ateidami pas kažką kitą.

Jeigu jie yra priešiški, jie turi susitvarkyti su savo širdimi, o ne eiti pas kažką, kad pritartų jų priešiškumui, ar užjaustų juos: „romiai aiškinti prieštaraujantiems, – rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą ir atsipeikėtų nuo pinklių velnio, kuris yra pavergęs juos savo valiai“ (2 Timotiejui 2:25-26)

Tu negali kažkam padėti, kuris yra piktas, priešiškas, sužeistas, ginčijasi, nelaimingas kol jis nepripažįsta tiesos. Ta tiesa yra Dievo tiesa, o ne jų nuomonė, kodėl jie jaučia, kad taip padarė, ar daro; ne jų svarstymai, kad jūs galėtumėte geriau suprasti – tiesa yra „aš suklydau“, „neturiu pasiteisinimo“. Nes kitu atveju jie „... visada mokosi, bet niekada negali suprasti tiesos.“ 2 Timotiejui 3:7

Atsukti skruostą? Jei tu stengiesi būti ramus, o jie atkakliai pyksta ant tavęs, tai jau jų problema, su kuria jie turi tvarkytis. Tiek kiek tai priklauso nuo tavęs, būk taikoje su visais. Mes turime atgręžti kitą skruostą, bet netapti bokso kriauše. Mums reikia nueiti vieną papildomą mylią, o ne maratoną su tuo asmeniu.

Mums reikia atiduoti vieną papildomą apsiaustą, o ne visą rūbų spintą. Vaikščioti meilėje nėra davimas žmogui rankos, bet jo pakėlimas. Bet jeigu jie nenori stoti ant savo kojų, po to pasiūlymo dar kartą suduoti per skruostą, ir atidavimo jiems atliekamo apsiausto, nuėjimo tos papildomos mylios, jie turi eiti savarankiškai. Atsiskirkite nuo jų ir leiskite jiems atsistoti ant savo nuosavų kojų, nes jūs padarėte, ką galėjote, ir virš to. Dabar jų eilė.

Kalbant apie priešiškumą, JIE vieninteliai, kurie gali ištraukti save iš velnio pinklių, ir taip pat supraskite, kad asmuo, kuris nusiteikęs priešiškai yra paimtas į velnio nelaisvę SAVO NORU. Kokia tai baisi vieta – būti velnio gailestingume. Oi.

Kitą savaitę gyvenimo stilius ir praktiški pavyzdžiai to, ką Raštas apibūdina kaip priežastis nutraukti bendravimui. Likite su mumis!

Laiminu jus!


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

2013 m. rugsėjo 20 d., penktadienis

Kai krikščionys miršta su neatgailauta nuodėme. 8 dalis

John Fenn, 2013 m. rugpjūčio mėn. 31 d.,

Sveikinu visus,
Šioje paskutinėje serijos dalyje aš pasakosiu apie krikščionių gyvenime esančius Viešpaties teismus, kurie neveda į mirtį. Šiandien aš dalinsiuosi apie tai, kaip Viešpats išviešina slaptą nuodėmę ar slaptą širdies netyrumą, jei mes nesusitvarkome su tuo asmeniškai tik tarp Jo ir mūsų. Kitą savaitę aš pradėsiu seriją, kuri natūraliai susijusi su šia. Kada mums nutraukti bendravimą su kažkuo? Bet šiandien...

Kitaip apibūdinant drungnumą
Laodikėja yra paminėta Apreiškimo Jonui knygos 3 skyriuje. Miestas turėjo svarbius finasinius ir medicinos centrus ir buvo labai turtingas. Kad suprastumėte, koks jis buvo turtingas; kai jis buvo sugriautas 60 metais po Kristaus, maždaug prieš 40 metų, kai buvo parašyta Apreiškimo Jonui knyga, miestiečiai atstatė miestą savo lėšomis, atsisakydami valstybinių pinigų iš Romos. Ar jūs galite įsivaizduoti bet kurį miestą šiandien, kurį sugriauna žemės drebėjimas, o miestiečiai patys įstengia atstatyti jį didesniu ir geresniu iš savo santaupų bankuose? Jie buvo turtingi.


Jie turėjo daug sveikatos klinikų, ypač akių klinikų, dėl terminių šaltinių už miesto. Žmonės atvykdavo iš visos Romos imperijos maudytis natūraliuose karštuose vandenyse, purvo voniose; ir iš jo dar buvo daromas tepalas akims ir gydomos akių ligos.

Miestas gaudavo vandenį iš tų karštų versmių per viadukų sistemą. Bet tas vanduo buvo per karštas, kad jį būtų galima gerti, bet per vėsus, kad jį būtų galima naudoti valgio gaminimui – jį reikėjo arba atvėsinti, arba užvirinti, kad būtų galima naudoti – jis buvo drungnas.

Jėšua visada norėjo, kad Jo mokymas būtų suprantamas, kai Jis jiems aiškino:
Žinau tavo gyvenimą, jog esi nei šaltas, nei karštas. Aš noriu, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos.(Kodėl?) Nes tu gi sakai: ‘Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia’.

Bet tu nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum.

Tuos, kuriuos myliu, Aš pasakau jų kaltes ir nusižengimus, nuteisiu ir įtikinu juos, baru ir drausminu. Taigi, būk uolus, nuoširdus ir su užsidegusiu uolumu atgailauk (pakeisk savo mąstymą ir nuostatą). Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi (Apreiškimo Jonui 3:15-20)

Drungnas; krikščionis, kuris yra šalia jūsų!
Būti drungnu, tai nereiškia, kad tu nesi tokiame pat emociniame lygyje kaip pastorius, kuris pamokslauja žinią, tai nereiškia, kad tau nusibodo rytinis Rašto skaitymas. Tai yra dvasinis aklumas, kai esi apsigavęs, susitelkęs į pinigus ir pasirodymą prieš žmones, galvodamas, kad klestėjimas yra Dievo palaiminimų požymis, ir kad tau nieko daugiau nereikia. Štai taip Jėšua apibūdino drungnumą šiame skyriuje.

Dvasinė realybė
Didžiausią susidomėjimą šioje temoje šiandien man kelia frazė: Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda“. Jų nuogumas yra ne fizinis, bet dvasinis – jie nėra teisūs prieš Jį toje srityje. Apreiškimo 19:7-8 sako: „nuotaka pasiruošė ir jai buvo duota apsirengti spindinčia, tyra drobe, o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai“.

Deja mes esame išauklėti galvoti, kad asmuo yra arba 100% teisingoje pozicijoje prieš Dievą, arba 100% neteisingoje pozicijoje. Bet nei vienas iš mūsų nėra tobulas, o tai reiškia, kad mes galime būti 100% teisūs kai kuriose srityse, bet galbūt 1 ar 2 kitose srityse mes esame neteisūs.

Skirtingų lygių klausimas
Galbūt kitaip brandus tikintysis negali atleisti savo seseriai ar broliui už kažką, kas nutiko prieš 10 metų. Tas asmuo yra teisus prieš Viešpatį kiekvienoje kitoje srityje - auga meilėje, pažinime ir taip toliau – išskyrus tą vieną sritį, susijusią su jo broliu (arba sese). Ir būtent šią vieną sritį Viešpats koreguos. Ši sritis yra medis, šiaudai ir šienas, kas bus sudeginta teismo metu, jeigu nebus sutvarkyta iki to laiko. Bet ta viena sritis nepasiųs asmens į pragarą – tai tik reiškia, kad toje srityje jie nėra teisūs prieš Dievą.

Pailiustruokime tai natūraliais pavyzdžiais – tu gali turėti nesubrendusią dukterį arba sūnų, kuris nuolatos užmiršta sutvarkyti savo kambarį, išpilti šiukšliadėžę, arba nevykdo tavo paskirtų užduočių, bet tu neišmeti jo iš šeimos dėl jo nesubrendimo tose 1 ar 2 srityje. Kitose srityse jie yra pavyzdingi vaikai, taigi tu prižiūri ir dirbi su tais jų charakterio trūkumais, bet visa širdimi priimi tai, kas juose yra gera ir brandu. Taip pat elgiasi Tėvas ir Viešpats.

Didis Dievo maloningumas yra dažnai blogai suprantamas, kaip patvirtinimo anspaudas ant asmens gyvenimo. Kerštingas asmuo surinkime gali būti palaimintas kiekvienoje kitoje gyvenimo srityje išskyrus tą vieną, ir kitas žmogus gali galvoti: „Viešpats laimina juos kitose gyvenimo srityse, taigi ir aš galiu taip elgtis“, arba: „Tas tarnautojas gali būti girtuoklis ir paleistuvis, bet jo tarnavimai yra tikrai patepti, taigi Dievas turbūt pritaria jam“.

Supraskime, kad Dievas pagerbia savo Žodį, kurį netgi beždžionė gali ištarti, jeigu Jis kažką išgydo, tai dar nereiškia, kad Jis pritaria tai beždžionei, kuri tai kalba. Kažkas gali galvoti: „Dievas laimina viską“. „Ne. Jis geras, Jis laimina tai, ką gali, ir kadangi Jis taktiškas, Jis laiko tuos klausimus, su kuriais Jis bando susidoroti žmogaus širdyje konfidencialiai - iki dabar.

Šiuo požiūriu, jų neteisumas toje srityje yra tik tarp Jo ir jų – nematomas žmonių akims, jų širdies asmeninė problema, kurią Jėšua nenori išviešinti. Bet Jis perspėja, kad atskleis jų neteisumą kitiems, jeigu jie neatgailaus. (Aš kalbėsiu apie tai kitą mėnesį CD/mp3 serijose, taigi sekite mus.)

Atidengiamas žmogaus neteisumas
Kai kurie iš jūsų galbūt prisimins Jimmy Swaggart ir Jim Bakker skandalus 1980–aisiais. Jim buvo apkaltintas finansiniais nusikaltimais, bet taip pat buvo atidengtas romanas su sekretore. Swaggart buvo pagautas su prostitute ir pripažino, kad kovojo su pornografija nuo paauglystės, kiek tik save prisimena.

Pastaraisiais metais buvo išviešinta Ted Haggard kova su homoseksualumu, ir buvo išviešintas Todd Bentley nesaikingas gėrimas, romanas, ir vedybos su jo vaikų aukle.

Pasižiūrėkime į surinkimą ar šeimą, kuri yra arti jūsų
Aš esu tikras, kad jūs žinote surinkimus sukrėstus skandalų ir romanų, kurie buvo išviešinti.

Kai tie dalykai tampa vieši Kristaus kūne, tai Viešpats Jėšua atskleidžia nuogumą – neteisumą – tų žmonių, kurie atsisakė teisti save galbūt net metų metais, taigi Jis turi įsiterpti kaip Didysis Ganytojas ir duoti jiems galimybę atgailauti ir „nusipirkti išgryninto ugnyje aukso, kad būtų aprengti“ (su lininiais švariais ir baltais rūbais, kas yra teisumas...).

Šeimos lygyje, gali būti, kad bankas, kuriame jie turi kreditinę kortelę nutraukia kreditą asmeniui, nes jie anksčiau nesusidorojo su godumu nekontroliuojamai pirkdami daiktus, taigi šioje jų gyvenimo sferoje jų nuogumo gėdai buvo leista būti atidengtai.

Dažnai mes girdime apie neištikimybę santuokoje ir stebimės, kaip tai galėjo nutikti tai porai, kuri atrodė solidi tikėjime, bet turėjo asmenines problemas tarp Viešpaties ir vieno sutuoktinio, arba net abiejų, su kuriomis galbūt metų metais Viešpats bandė susitvarkyti asmeniškai širdyje.

Ar Jis sukelia romaną?
Žinoma, kad ne. Ar Jis bando jiems padėti susidoroti su fantazijomis ir geiduliu prieš tai, kai jie tampa realybe ir sugriauna šeimą? Taip! Jei asmuo ir toliau atkakliai nusideda, Viešpats leis jam pasiekti kitą nuodėmės lygį, nes žmogus turi laisvą valią, bet Jis panaudos tai kaip priemonę teismui, leisdamas jo neteisumui toje srityje tapti viešam, jo sugėdinimui ir sumišimui.

Bėgant metams aš mačiau daug kartų atskleistą sukčiavimą. Tai vyko pradedant asmeniu, kuris gavo valstybinę pensiją, nes teigė, kad yra sužeistas, bet inspektorius atskleidė, kad jis darė visokių rūšių darbus, kurių pasak jo, jis negalėjo atlikti, iki žmonių, kurie nuslėpdavo pajamas, kad gautų nuolaidų mokėdami mokesčius, iki krikščionių, kurie platino greito praturtėjimo schemas, kurios arba žlugo, arba pasirodė, kad investuotojai sukčiavo.

Kai jie buvo išviešinti už tai, ką jie darė, Viešpats davė galimybę žmonėms teisti save ir augti Jame – Jis turėjo tai leisti, nes jie nebūtų susidoroję su tuo privačiai.

Apaštalų darbų 10:42
Petras pasakė romėno Kornelijaus namuose, kad Dievas yra gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Nebus tik taip, kad mes mirsime ir tada būsime teisiami, Jis yra teisėjas taip pat ir gyvųjų. Jis šiandieną aktyviai vykdo tai, ką Jis pagrasino Laodikėjos tikintiesiems: atidengti jų nuodėmes kitiems ir/arba išviešinti jas visiems, jeigu jie nesusidoroja su jomis asmeniškai. Kai kurie žmonės moko, kad yra tik malonė, ir nėra jokios nuodėmės, nėra atsiskaitomybės. Bet ši ir kitos Rašto vietos teigia, kad Jis teisia gyvuosius ir mirusius – ir aš galvoju, kad visi, kurie tai skaito vis dar yra gyvi...

Apaštalų darbų 8:9-23 (buvęs) burtininkas Simonas tikėjo Jėzumi ir krikštijosi vandenyje. Kai Simonas pamatė, kad apaštalai deda rankas ant ką tik įtikėjusių ir jie gauna Šventąją Dvasią bei kalba kalbomis, jis bandė duoti Petrui ir Jonui pinigų, kad jis taip pat galėtų duoti Šventąją Dvasią.

Šis ketinimas duoti pinigų, kad gautų Šventąją Dvasią, manymas, kad patepimas ar Dvasios dalykai gali būti gaunami paaukojimu, yra pasibjaurėtina Dievui, ir Petrui, ir Jonui. Nors šiandien tai bendra praktika.

Šventoji Dvasia tokiose praktikose iš tiesų nedalyvauja, tikrą Artumą pakeičia emocijos, tai veda į Rašto iškreipimą savo interpretacijomis, ir tikras Dievas pakeičiamas įsivaizduotu, kuris tarnauja jiems ir jų įgeidžiams, užuot, kad jie patys kaip Jo tarnai siektų būti pakeistais pagal Jo panašumą.

Iš tikrųjų Šventoji Dvasia, kurią Simonas manė, kad gali nusipirkti, yra paneigiama: „Tu neturi dalies šitame dalyke *, nes tavo širdis nėra teisi prieš Dievą“. Petras patyrė dvasių skyrimo dovanos pasireiškimą, ir pasakė Simonui 23 eilutėje, kad jis iš tiesų surištas kartėliu ir nuodėme. (* dalykas yra graikų kalboje žodis „logos“, arba žodis. „Tu neturi dalies šiame žodyje“, ty kalbose)

Pabaigiau limitą... bet...
Ši tema yra daug platesnė negu tai, ką galėjau čia parašyti, todėl rugsėjo viduryje aš paruošiu CD/mp3 seriją apie tai, kaip ir kodėl Viešpats teisia savo žmones, bet šiandien aš viršijau straipsnio limitą, taigi turiu baigti. Kitą savaitę aš pradėsiu su šia tema susijusią seriją – kaip mums žinoti, kada nutraukti bendravimą su kažkuo? Atsakymas gali kai kuriuos nustebinti... iki tada!

Laiminu visus,


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

2013 m. rugsėjo 19 d., ketvirtadienis

Kai krikščionys miršta su neatgailauta nuodėme. 7 dalis

John Fenn, 2013 m. rugpjūčio mėn. 24 d.,

Sveikinu visus,
Aš galvojau, kad šią savaitę pabaigsiu seriją apie krikščionis, kurie miršta su neatgailauta nuodėme, bet yra tiek daug pavyzdžių, kad aš baigsiu tik kitą savaitę, rašydamas apie tai, kaip Viešpats tvarkosi su mumis, kai mes atsisakome teisti save.

Atrodo, kad yra ekstremalūs mokymai, apie kuriuos dažnai girdžiu: „Jėšua (Jėzus) niekada neteisia nuodėmės, nuodėmė yra praeitis, malonės laikas, todėl aš už nieką neatsiskaitau“, ir: „Dievas tik ir laukia, kad aš peržengčiau ribą ir tada jau BŪŪM! Jis mane teis”. Paieškokime balanso Žodyje.

Jėšua tiktai teisia krikščionis
1 Korintiečiams 11:29-32 Paulius kalba apie tuos išankstinį nusistatymą turinčius žmones: Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir daug užmigusių. Bet jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami. Bet kai Viešpats mus teisia, tai ir sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu“.

Jei jūs neišsirenkate eilučių, kurios jūsų manymu tinka šiandienai, ir tikite tik jomis, o yra tokių žmonių, ši pastraipa tekste sako, kad Viešpats tikrai teis krikščionis, JEIGU:

1) Asmuo atsisako teisti save.
2) Dėl atsisakymo teisti save jis patenka į situaciją, kurioje potencialiai gali prarasti išgelbėjimą: „kai Viešpats mus teisia, tai ir sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu“.

Kaip aš rašiau praeitą savaitę, kai jūs išsigelbėjote, jūs teisėte save. Kai jūs pripažįstate nuodėmes, kad jas padarėte, jūs teisiate save. Todėl jums nekyla pavojus, kad būsite teisiami Viešpaties. Tik tie, kurie atsisako tvarkytis su savo nuodėmėmis, kad net patenka į pavojų prarasti savo išgelbėjimą, yra potencialūs kandidatai į Jėzaus teismą ir gali būti pašaukti namo pirma laiko.

Yra mažesnių teismų, kuriuos Jis taip pat vykdo, nesusijusių su išgelbėjimu, bet susijusių su augimu Kristuje, bet apie tai kitą savaitę, taigi pasilikite su mumis. Šiandien apie tuos, kurie potencialiai gali prarasti savo išgelbėjimą, jei Jėšua nesustabdys ir nepasišauks juos namo.

Kai kurie pavyzdžiai
Aš atvykau, kai jis buvo ką tik miręs, jo krūtinė leidosi po paskutinio atodūsio. Jis buvo krikščioniu nuo paauglystės, ir dabar būdamas 42 metų amžiaus numirė, alkoholikas, kuriam atsisakė kepenys. Jis gyveno tokį gyvenimą, kad gerdavo iš eilės tris mėnesius, iki tokio lygio, jog buvo žinomas kaip vienas miesto girtuoklių, po to ateidavo į surinkimą ir apvalydavo savo gyvenimą kelioms savaitėms ar mėnesiams, po to jis vėl grįždavo prie butelio.


Aš paklausiau Tėvo: „Ar Tu nori jį prikelti iš numirusių?“ Ir nedelsiant išgirdau: „Ne, aš paėmiau jį namo, kol jis nepadarė blogesnės nuodėmės“.

Viešpaties didžiu gerumu po ilgų metų šitokio gyvenimo būdo: nuodėmė/ atgaila/ nuodėmė/ atgaila ir nesugebėjimo prasiveržti iki nuolatinės pilnatvės, Viešpats patraukė savo malonės ranką, kuri apsaugodavo metų metais gadinamas kepenis – jo kepenys atsisakė veikti beveik nedelsiant, kai paskutinį kartą jis nutraukė savo blaivybės periodą ir vėl išgėrė alkoholio.

Jono 5:14 Jėšua pasakė žmogui, kuris iki išgydymo buvo luošas 38 metus: „Eik ir daugiau nenusidėk, kad neatsitiktų kas nors blogesnio“. Jėšua nesakė žmogui, nenusidėti visą savo likusį gyvenimą, bet greičiau palikti nuodėmingą gyvenimo būdą, kad nepatektų į pragarą.

Jezabelės dvasia
Aš turiu CD/mp3 seriją apie tai, ką Žodis sako apie „Jezabelės dvasią“, ir jūs galite ją gauti jei domitės, tai nieko panašaus, ką paprastai moko, bet čia mano dėmesys į Viešpaties veiksmus jos atžvilgiu. Apreiškimo Jonui knygoje 2:20-23 Jis sako:

... tu toleravai tą moterį Jezabelę... Aš jai daviau laiko atgailauti dėl ištvirkavimo, bet ji neatgailavo... Štai Aš ją nublokšiu į ligos patalą, o ištvirkavusius su ja – į didelį sielvartą, jeigu jie neatgailaus dėl savo darbų, ir Aš išžudysiu jos vaikus (jos pasekėjus ne natūralius vaikus)“

Atkreipkite dėmesį, kad apaštalas Jonas teigia tuos pačius dalykus kaip ir Paulius: žmonės, kuriems buvo duotas laikas teisti save, bet jie to nedarė, patyrė Viešpaties teismą, ir vėl – ligos/ vargai, bet atkreipkite dėmesį, Paulius sakė, kad jis tai darė, kad mes nebūtume teisiami su pasauliu. Taigi net čia mes matome Jo didžią malonę.

Korintas
Tarp Korinto tikinčiųjų buvo vyras, kuris turėjo sesualinių santykių su savo pamote. Paulius, sakė, kad tokio lygio nuodėmė nesutinkama netgi tarp nusidėjėlių. Kaip pasakyta 1 Korintiečiams 5:1-13, niekas jo nekonfrontavo, bet priimdavo ir kai kurie net gyrėsi jo patyrimu. Paulius sakė jiems, kad jie turėjo konfrontuoti tą vyrą ir susitvarkyti su ta problema kaip (namų surinkimo) kūnas. Kadangi jie to nepadarė, jis turėjo įsiterpti ir sutvarkyti tai sakydamas:

...aš nusprendžiau atiduoti tokį žmogų šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties Jėzaus dieną“ (1 Korintiečiams 5:5)

Kitais žodžiais, Viešpats patrauks malonę nuo to žmogaus gyvenimo, leisdamas jam kentėti nuodėmės pasekmes, kas gali reikšti priešlaikinę mirtį. Ar tai būtų liga, ar nelaimingas atsitikimas, bet žmogaus gyvenimas bus sutrumpintas, kad jis galėtų patekti į dangų, kad jis toliau nuodėmiaudamas neprarastų išgelbėjimo. „Kad jo dvasia būtų išgelbėta...“ taip pasakė Paulius.

Atkreipkite dėmesį į procesą: vyras nusidėjo, bet nesusitvarkė su tuo, kai jam buvo duotas laikas atgailauti. Antra, nei vienas vietiniame namų surinkime jo nekonfrontavo. Kadangi žmogus atsisakė teisti save, jis buvo atiduotas šėtonui, kad būtų sugriautas jo kūnas.

Sakykime, kad tai kažkas, ką visi gali padaryti. Paulius buvo apaštalas korintiečiams, taigi jis turėjo vadžią prieš Dievą jų naudai. Aš prisimenu, man būnant mažoje grupėje, moteris staiga „įsakė“ atiduoti kažką šėtonui, kad jis patirtų ankstyvą mirtį, tuo labai nustebindama to žmogaus giminaitį, kuris tik prašė maldos už jį! Jūs negalite nuspręsti, kad kažkam jau limitas baigėsi ir galvoti, kad galite jį atiduoti šėtonui, Viešpats neklausys tokios maldos.

Atidavimas šėtonui
Per savo beveik 40 metų vaikščiojimo su Viešpačiu, aš galiu prisiminti tik kelis atvejus, kai buvau paragintas Viešpaties atiduoti kažką šėtonui ir būti paimtam į dangų užuot praradus savo išgelbėjimą.

Proto ligos atvejis, bet jis mylėjo Viešpatį
Pirmas atvejis, tai jaunas žmogus, kuris turėjo proto ligą. Jis mylėjo Viešpatį, bet buvo išmestas iš Biblijos mokyklos už nesusivaldymą ir pasakytus žodžius prieš žmones ir kitokį netinkamą elgesį dėl kurio jis atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Tuo metu, kai jis sugrįžo atgal į mūsų surinkimą, jis beveik visada matydavo demonus, ir bandydavo suvažinėti juos sunkvežimiu.

Pirmas įvykis, kai jis pamatė ir po to bandė suvažinėti demonus, buvo apie 1 valandą ryto. Jis pasibeldė į mūsų duris, greitai po to eismo įvykio, bandant pervažiuoti per demonus. Jis sakė, kad matė demoną ant spygliuotos vielos tvoros, todėl bandė per jį pervažiuoti – pervažiavo tvorą ir pakenkė savo sunkvežimiui. Per kelias savaites jam darėsi vis blogiau ir blogiau, jis vis sutikdavo demonus ir baigdavosi taip, kad jis vis sugadindavo tvoras, išvažinėdavo laukus, ir pan. Jo tėvai buvo stiprūs krikščionys, jie buvo labai susirūpinę ir mes visi meldėmės.

Barbara ir aš kalbėjomės ir meldėmės, kai jis taip elgėsi, suvokdami, kad yra tik viena išeitis, nors jis buvo tik ką peržengęs 20 metų. Medicinos mokslas neturėjo atsakymų, o jaunuolis nenorėjo ar negalėjo pritaikyti mano rekomendacijų, kuras aš jam sakiau, ir jis atmetė patarimą atsisakyti savo trokšimo vaikytis demonus su savo sunkvežimiu.

Galiausiai aš pasimeldžiau malda, kuria niekada anksčiau nebuvau meldesis: „Tėve, mes visi priėjome liepto galą. Mes nenorime, kad jis visiškai prarastų protą, bet kažkas yra blogai ir mes to negalime suprasti. Jo galutinis išlaisvinimas bus eiti į dangų, nes atrodo, kad nėra žemiškų priemonių nei jo pačio noro susidoroti su tuo. Kaip jo pastorius aš prašau, kad tu patrauktum savo malonės ranką ir paimtum jį namo, savo nuožiūra ir absoliučiai ignoruok mane jei aš peržengiau ribas.“ Ar panašiais žodžiais.

Po kokių 7 dienų mums paskambino – jis žuvo auto įvykyje. Niekas nežinojo kodėl jis pasuko į kelio pakraštį greitkelio greičiu. Bet aš žinojau - jis vaikėsi demoną. Jis mirė iš karto, kai jo sunkvežimis atsitrenkė į upelio krantinę. Aš buvau sukrėstas, kad tai ko meldžiausi įvyko.

Sekmadienį per jo laidotuves garbinimo metu staiga aš pamačiau jį stovintį ant platformos ir besišypsantį man. Dar du žmonės jį matė ir dar keli sakė, kad jie suprato, jog jis stebėjo mus tą dieną. Gal jūs manote, kad tai keista, prisiminkite (mirusį) Mozę ir Eliją, kurie pasirodė Jėzui, Petrui, Jokūbui ir Jonui ant Atsimainymo kalno, ir apaštalą Joną, kuris kalbėjo su žmonėmis, kurie jau buvo danguje ir tai yra aprašyta Apreiškimo Jonui knygoje.

Liudininkai
Hebrajams 12:1 sako, kad mes esame apsupti liudininkų debesio, Žodis sako, kad jiems laikas nuo laiko leidžiama stebėti kai kuriuos mūsų gyvenimo tarpsnius, kaip Mozėi ir Elijui Jėzaus gyvenime.

Dėmesio - Nemanykime, kad kiekvienas, kuris serga arba yra chroniškoje būklėje turi paslėptą, nuodėmę, dėl kurios reikia atgailauti, nes to nėra Rašte. Bet tai taip pat yra tiesa, nes kartais, kaip matome 1 Korintiečiams 11 skyriuje su išankstiniu nusistatymu kai kurių širdyse, jie buvo silpni ir ligoti, nes jie neišskyrė Kristaus kūno ir neteisė savęs. Mano tema turi siaurą pritaikymą, bet verta pasidalinti apie Viešpaties kelius teisiant tikinčiuosius ir apie visą procesą.

Jau pabaigiau straipsnio limitą šiai savaitei. Kitą savaitę – išvados, kurios bus apie Viešpaties teismus, o ne ankstyvas mirtis. Iki tada.

Laiminu visus,


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2013 m. rugsėjo 16 d., pirmadienis

Kai krikščionys miršta su neatgailauta nuodėme. 6 dalis

John Fenn, 2013 m. rugpjūčio mėn. 17 d.,

Sveikinu visus,
Aš kalbėjau apie krikščionis ir neatgailautą nuodėmę...

Rimta tema
Praeitą savaitę aš baigiau Korinte, pasakodamas apie išankstinius nusistatymus Kristaus kūne, kuriuos Paulius aptaria savo pirmojo laiško 11 skyriuje. Kai kurie Korinte valgydavo ir gerdavo prieš eidami į susirinkimą kieno nors namuose, užuot valgę ir gėrę kartu su tais broliais ir seserimis, kurių jie nenorėjo sutikti namų surinkime. Kadangi jie neišskiria Viešpaties kūno – abiejų – ir Jo aukos, ir Kristaus kūno, kuriame jie yra, Paulius sako, kad tarp jų yra silpnų, ligotų ir daugelis netgi miršta prieš laiką.

Kaip atrodo teismas?
Turtingi žmonės turėjo kovoti su savo išankstiniais nusistatymais ir atnaujinti protus, kad visi yra lygūs Kristuje – savo vaikščiojimą meilėje – ir valgyti su tais, kurių jie nemėgo. Šį veiksmą, kuomet jie turėjo susitvarkyti su savo širdimis, Paulius vadina „savęs teisimu“.

Kai tu buvai išgelbėtas, tai iš tiesų buvo savęs teisimo aktas. Gali būti, kad tu galvojai, jog tu tik pasimeldei nusidėjėlio malda ir šaukesi Dievo pagalbos, ir nieko daugiau. Bet dvasine prasme, tu teisei save. Tu teisei save kaip nusidėjėlį ir priėmei Dievo vaistus nuo nuodėmės: tu teisei gyvenimo aplinkybes, kurių negalėjai pakeisti ir šaukeisi Jo. Kitais žodžiais, tu paskelbei teismo nuosprendį, kad priėjai liepto galą ir tau reikia Jo pagalbos, kad įžengtum į naują gyvenimą.

Kadangi tu teisei save, tu nebūsi Jo teisiamas. Tu stosi prieš Kristų duoti ataskaitą už savo gyvenimą nuo to laiko, kai buvai išgelbėtas, bet nebūsi teisiamas teismu – dangus/pragaras. Tu jau perėjai iš mirties į gyvenimą, nes teisei save. Šiandien kai mes nusidedame ir jaučiame sielvartą savo širdyje, ir pripažįstame tai prieš Viešpatį – mes vėl save teisiame. Kai mes teisiame save, ta nuodėmė yra ištrinama iš mūsų sąskaitos.

Pasipriešinimo ir teismo procesas
Paulius apibūdino Žodžio procesą – abu užrašytą ir Gyvąjį Žodį Jėzų – pataisyti Jo kūnui. 2 Timotiejaus 3:16 jis sako:

Visas Raštas yra Dievo įkvėptas (gyvas) ir naudingas mokytibartitaisytiauklėti teisumui“.


Mokymas“ - reiškia, kad pirmiausiai Viešpats bandys mokyti mus apie mūsų kelio klaidingumą ir taip pat, apie teisingą kelią, kuriuo turime eiti. „Barimas“ - reiškia jaučiamą apkaltinimą dėl nuodėmės. Abu – užrašytas ir Gyvas Žodis apkaltina mus mūsų dvasioje, kai nusidedame arba pradedame iškrypti iš Jo mums skirto kelio.

Taisymas“ - reiškia „ištiesinti“ ir yra naudojamas apibūdinti sugrįžimui į teisingą kelią, kai jis buvo laikinai pamestas, bet dabar Jis vėl bando mus nukreipti į kelią. „Auklėjimas“ reiškia lavinti vaikus, mokyti kontroliuoti impulsyvų elgesį, išeiti iš vaikystės į brandą.

Hebrajjams 12:9 klausia: „Jau mūsų kūno tėvai mus bausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?“ Tai parodo mums Tėvo pastangas pakoreguoti mūsų gyvenimą, paraginti mus teisti save, kas sugrąžins mums gyvybę. Mūsų kūno tėvas taisydavo mus kūne. Mūsų dvasios Tėvas taiso mus dvasiškai, bent pradžioje.

Kurčios ausys
Bet kas tada, jei asmuo atsisako būti mokomas, atsisako priimti apkaltinimą savo dvasioje ir susitvarkyti su juo, atsisako paklusti Jo pastangoms sugrąžinti mus į teisingą kelią, atsisako valdyti savo impulsus ir nesubrendimą ir augti Jame?

Būti teisiamam Viešpaties reiškia, kad asmuo žino, ką daryti, bet atsisako. Viešpats pradeda tvarkytis su mumis gana švelniai ir po to intensyviau, pagal tai, kiek mes priešinamės. Grįžkime atgal, prisiminkime žmogų iš Mato 18:15-20, kuris pirmas turėjo eiti pas kitą asmenį, tada 2 draugai, tada surinkimo vadovai, taip augo intensyvumas pastangų priversti jį atgailauti. Lygiai taip yra tarp mūsų ir Viešpaties.

Asmeniškai
Pradžioje viskas vyksta asmeniškai mūsų širdyje, tarp Jo ir mūsų. Tai gali tęstis kažkiek dienų ar savaičių, ar mėnesių, ar net metų. Jei mes nenustojame pasiduoti Jam. Neužmirškime, kad Jis yra mūsų pusėje ir nori, kad mes ateitume prieš Jį paskutinę dieną neturėdami nieko, ką reikėtų sudeginti – Jis didina savo pastangas, galbūt leisdamas mums išgirsti pamokslą, kuriame vieną temą mes atpažįstame pagal poveikį savo širdžiai, ir tai yra mums Jo skirta.

Galbūt - tai sapnas, kuris, kaip mes suprantame, yra įspėjimas teisti save ir sutvarkyti savo širdį. Elihuvas pasakė Jobui, kaip Dievas bandė jį pasiekti: Sapne, nakties regėjime, kai žmonės giliai įmigę ar snaudžia ant lovos, tada Jis atidaro ausis savo įspėjimams, norėdamas atitraukti žmogų nuo jo (nuodėmingo) kėtinimo“ (Jobo 33:14-17).

Tiesa?
Jeigu tu neteisi savęs, tu dažnai matysi tos nuodėmės poveikį savo sveikatai, kaip Paulius pasakė korintiečiams. Dabartinės medicinos studijos parodo ryšį tarp emocinės ir fizinės sveikatos – Paulius turėjo jiems tai pasakyti! Pagal Paulių 1 laiško Korintiečiams 11 skyriuje, jei laikysime ir ginsime nuodėmę savo širdyje, tai gali padaryti mus „silpnais ir ligotais“ ir netgi, jis sako, kad daugelis anksti miršta. Ir visgi tai privatu, tarp to asmens ir Viešpaties.

Žmonės gali matyti išorines problemas – tavo sveikatos būklę, bet gali neturėti jokio supratimo apie tai, kaip Viešpats metų metais nori įveikti tavo išankstinius nusistatymus, prietarus, ar galbūt tavo valgymo įpročius. Tada kažkas galbūt įvyksta ir jie klausia: „kodėl tai įvyko, Viešpatie? “, bet tik tu ir Viešpats žinote, kodėl tai įvyko.

Jie galbūt girdėjo, kad tu turėjai problemų, bet neturi supratimo apie tai, kad Jis bandė tave paveikti, ir Jis leido kažkam įvykti, kad tu suprastum, jog peržengei ribas. O tu galbūt kaltinai kitą asmenį, slėpdamas tiesą, kad Viešpats tvarkėsi su tavimi.

Jis galbūt nustos kažkurioje srityje tau teikti malonę, ten kur tu peržengei ribas sustabdys malonę, nes Jis jau metų metais bando išmokyti tave disciplinos, bet tu tik skundiesi, kad „bankas neduoda“. Štai ką kiti iš tavęs girdi, ir nežino tikros tiesos.

Atsisakymas
Tai nereiškia, kad žmonės, kurie miršta ar suserga, arba pakliūva į auto avariją, ar perviršija savo banko sąskaitą, visi buvo teisiami Viešpaties – ne! Kartais dalykai nutinka ir mes nesuprantame kodėl ir negalime jų kontroliuoti. Mano tikslas yra parodyti Dvasios kelius ir žmogaus širdį tokiose situacijose.

Medis, šiaudai, šienas
Ankstesni pavyzdžiai buvo apie tai, kaip neišspręstos problemos tampa medžiu, šienu, šiaudais, kuriuos mes nešamės į dangų, ir kurie bus sudeginti – tiesa yra tokia, kad Jis tvarkėsi su mūsų valgymo įpročiais ir prietarais, kuriuos mes slėpėme nuo savęs ir nuo kitų. Pusiau tiesa yra taip pat ir pusiau melas, kai mes sakėme, kad kliūtys kelyje buvo kaltos dėl susidariusių situacijų, nekontroliuodami mes skleidėme šį melą apie kitus, kaltindami banką – visa tai yra pavyzdžiai dalykų, kuriuos nešimės į dangų, kaip medį, šieną ir šiaudus.

Būti subrendusiu Kristuje, reiškia pripažinti sau ir Viešpačiui, kad Jis kovoja su mūsų problema. Tai reiškia, kai jauti pagundą papasakoti kam nors apie šitą seną klaidą, tu pripažįsti, kad tai buvo tavo kaltė ir, kad Dievas taip mokė tave disciplinos.

Tai dalykai, kurie arba brandina mus ir daro mus panašesnius į Kristų, arba jie pasilieka mūsų širdyje neišspręsti, kol mes sutiksime Jį veidas į veidą, turėsime tai pripažinti ir jie bus sudeginti.

Jis iš tiesų nepasikeitė
Viešpats seka tokiu pat pavyzdžiu, kokį Jis pateikė Žodyje. Jis tvarkysis su mumis 1 su 1, tik Jis ir mes. Jei mes neatgailausime, kaip Mato 8:15-16, Jis leis kažkam, kas yra arti mūsų pažvelgti į mūsų paslaptį, galbūt sutuoktiniui, galbūt pastoriui ar patikimam draugui. Jo tikslas išplečiant „poreikio ratą“ išvesti mus iš tos nuodėmės į gyvenimo pilnatvę.

Aš buvau „Sandoros akys“ partneriu keliems vyrams, kurie kovojo su priklausomybe nuo pornografijos. Tose situacijose aš buvau vienintelis liudininkas, kuris žinojo apie jų kovas, ir kai kuriais atvejais to asmens ir jo sutuoktinės buvau įtrauktas į tą situaciją.

Kartais būna tik tas asmuo ir dar vienas žmogus, kuris žino apie tą situaciją, ir tai viskas, kiek Viešpats išplečia tą ratą. Galbūt tai pyktis, galbūt santuokos problemos, galbūt priklausomybė, bet žmonės dažnai ieško kitų pagalbos, kai tik jų ir Dievo neužtenka. Visa tai yra Dievo teismo procesas, ir yra sveika, kai Jis daro visa ką Jis gali, jog paskatintų mus teisti pačius save, kad Jam nereikėtų tiesiogiai įsiterpti.

Sekantis žingsnis Mato 18:15-20, yra pasakyti surinkimui”. Tai nereiškia išviešinti kieno nors svetimavimą surinkimo biuletenyje. Ir vėl Biblija aiškina Bibliją, ir mes matome tokią situaciją Pauliaus gyvenime Apaštalų darbų 15 skyriuje, kai jis susitinka su apaštalais ir vyresniaisiais, kad paaiškintų situaciją apie save, kai jis buvo kaltinamas, jog pamokslauja pagonims ir tuo nepaklūsta Mozės įstatymui.

Taigi, Mato 18 skyriaus pavyzdį „pasakyti surinkimui”, apaštalai (Apd 15) suprato: pasakyti asmeniškai vadovams, kaip jie tai darė Pauliaus atveju (6 eilutė).

Jėšua pasakė Mato 18:17, jei jis nenorės klausyti vyresniųjų, tebus jis tau kaip pasaulietis arba mokesčių surinkėjas. Deja, kai kurie pastoriai moko, kad jų turime šalintis. Jėšua anksčiau yra sakęs Mato 5:43-48, kad mes turime mylėti tuos, kuriuos sunku mylėti, ir daryti gera jiems, vaikščioti meilėje, kaip daro mūsų Tėvas.

Kitais žodžiais tariant, mylėk tą brolį, kuris neteisia savęs/neatgailauja, nei, kai 1 ateina pas jį, nei, kai 2 kiti ateina, nei kai vyresnieji sužino, tada visa ką gali padaryti, tai mylėti jį. Štai kodėl Jėšua tuoj pat pasakė Mato 18:18-20, kad kur 2-3, kurie buvo nuėję pas tą žmogų, susirinkę maldai už jį, jų tarpe ir Didysis avių ganytojas. Ir jie sutartinai meldžiasi, kad Ganytojas eitų į šalikeles ir kelius, ir sugrąžintų jų draugą.

Šiam straipsniui limitas išnaudotas, todėl temą pabaigsiu kitą savaitę. Rašte yra daug pavyzdžių apie tai, kaip Viešpats teisia asmenį, jų tarpe ir apie žmogų, kuris buvo atiduotas šėtonui, kad anksti mirtų, bet būtų išgelbėtas, apie žmogų, kuris negalėjo priimti Šventos Dvasios krikšto, nes jo širdis nebuvo teisinga, malonės laikas, kuris pasibaigė Jezabelei, ir daugiau tokių. Iki tada.

Laiminu visus,


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com