John Fenn, How to be independent of circumstances, 3 of 3, Weekly Thoughts
Šiandien norime pažvelgti į tai; Kaip Paulius atsidūrė ten, kur galėjo jaustis nepriklausomai nuo aplinkybių?
Savo istorija
pasidalinau 1 dalyje ir to patirti niekam nelinkėčiau. Bet tai suformavo mumyse kažką labai gilaus mūsų vaikščiojime
su Viešpačiu. Jėzus pasakė Jono 16:33:
"Tai aš
jums kalbėjau, kad turėtumėte ramybę. Šiame pasaulyje jūsų laukia sielvartas.
Bet būkite drąsūs, aš nugalėjau pasaulį."
Kokį apreiškimą
Jis suteikė jums, kai buvote ką tik išgelbėtas?
Arba ką Jis
pasakė kitu sunkiu metu? „Šiuos dalykus aš jums kalbėjau, kad turėtumėte
ramybę“. Mes prisimename tuos dalykus , ką Jis mums kalbėjo, parodė ir pasakė,
kad turėtume ramybę. Kai laikomės to, kai
Jis kalbėjo tiesiai mums, atneša mums ramybę.
Jėzus
tęsė: „Šiame pasaulyje jūsų laukia suspaudimai“.
Žodis „pasaulis“ čia yra „kosmosas“ ir reiškia
pasaulio sistemą. Jokūbo 4:4 sakoma, jei mylime pasaulio sistemą, esame
dvasiniai svetimautojai. Tai reiškia kultūrą, pasaulio kelius, kurie
prieštarauja Dievui ir Jo keliams. Jėzus
pasakė, kad pasaulio sistemoje, jūs turėsite „suspaudimą“. Graikų kalbos žodžio
šaknis šiam žodžiui yra „slėg-is“. Šioje pasaulio sistemoje jūs patirsite
spaudimą. Tai galima versti : persekiojimas, kančia, priespauda. Tai
apibendrina, ar ne?
Bet tada
Jėzus mums uždeda atsakomybę: nuo mūsų priklauso, „būti geros nuotaikos ar ne“.
Iki tol
viskas, ką Jis darė, buvo pareiškimai. Aš jums pasakiau visus šiuos dalykus,
kad galėtumėte turėti ramybę. Pasaulyje jūs patirsite suspaudimą. Taip, mes tai
suprantame. Bet tada Jis sako, ką turime daryti: „Būkite linksmi, aš įveikiau
kosmoso/pasaulio sistemą“.
Graikiškas
žodis, reiškiantis gerą nuotaiką, yra „tharsos“ ir reiškia „drąsa“ ir „būk
drąsus“. Jėzus mums sako, kad pasaulio spaudžiami būkite drąsūs, nes prisimenate,
ką Jis mums yra sakęs anksčiau. TAIP tai,- vienintelis būdas tapti
nepriklausomam nuo aplinkybių. Ta nepriklausomybė yra mūsų dvasioje, mūsų
mintyse ir emocijose – aplinkybės išsispręs savaime – tačiau proceso metu galime būti nuo jų nepriklausomi, žvelgdami į
bendrą vaizdą, kad jie taip pat bus vedami per suspaudimus, o mes pasiliekame
ramybėje Kristuje.
Prieš tai,
kai Paulius rašo, kad bet kokiomis aplinkybėmis gali nugalėti per Tą, kuris jį
stiprina, jis išgyveno laiką, kai jautėsi kaip alyvuogė, spaudžiama alyvuogių
spaudykloje. Antrajame laiške korintiečiams 1:8-11 jis rašo apie savo laiką Azijoje – netoli Efeso, kur
kilo riaušės ir jį reikėjo skubiai išvežti iš miesto.
Apaštalų
darbų 20:1-6 sakoma, kad Paulius išvyko iš Efezo, kad sugrįžtų pas draugus į
Filipus ir tą vietovę.
3-6 eilutės
atskleidžia, kad netikintys žydai suplanavo pasalą, apie kurią jis sužinojo,
todėl grįžo į Filipus ir iš ten išvyko į Troadą šiuolaikinės Turkijos
pakrantėje – į tą patį uostą, iš kurio jis išplaukė Apaštalų darbų 16:8-11, kad
pirmą kartą nuvyktų pas Lidiją ir Filipiečius maždaug prieš 3 metus!
Būtent
Filipuose tarp tų artimų savo tarnybos draugų ir rėmėjų Paulius parašė antrąjį
laišką korintiečiams. 1:8-11 jis kalbėjo apie savo laiką Azijoje – Efeze – ir
savo emocinę būklę.
„Nenoriu, kad
jūs nežinotumėte apie suspaudimą, su kuriuo susidūrėme Azijoje (Efeze), kur
buvome prispausti virš savo galimybių, visiško praradimo ir nevilties, netgi
nevilties kad neišliksime gyvi. (9 eil.)
Mums buvo skirta mirties nuosprendis, kad pasitikėtume ne savimi, o Dievu,
kuris prikelia mirusiuosius...“ Paulius panaudojo spaudimą, kaip įrankį, kuris
padėjo patikėti Dievu, kuris prikelia mirusius.
Žodžiai,
kuriuos Paulius apibūdino spaudimą, taip pat buvo naudojami apibūdinti ir
alyvuogių apdirbimą, kai alyvuoges spausdavo tol, kol iš jų išsiliedavo aliejus
– Paulius sakė, kad jo gyvybinė jėga buvo išspausta. Jis nusivylė gyvenimu.
Žodis „mirties nuosprendis“ buvo tiesioginis mirties nuosprendis. Pirmiausia
riaušės Efeze, paskui žydai, kurie buvo pasiryžę jį nužudyti, nes, jam buvo skirta mirties bausmė žydų sistemoje
IR graikų lyderiai Efeze.
Bet čia
matome, kad Paulius padarė tai, ką Jėzus liepė daryti Jono 16:33.
Būdamas
visiškai bejėgis, jis turėjo žiūrėti į Tą, kuris prikelia mirusiuosius. Jis
turėjo tai padaryti. Nebuvo jokio specialaus patepimo, kuris jam padėtų. Nebuvo
„maldos, kad Dievas pajudėtų“ – jis turėjo emociškai, mintimis atsigręžti į Tą,
kuris
prikelia mirusiuosius.
Tą patį
Jokūbas rašė Jokūbo 1:2, kai rašė, kad „laikyk tikru džiaugsmu, kai patenki į
įvairius išbandymus, vargus išmėginimus...“ (tas pats graikiškas žodis reiškia
visus 3 dalykus)
Čia vėlgi mes
esame to suspaudimo viduryje, kad „laikytume tai tikru džiaugsmu“. Džiaugsmas
yra dvasios vaisius, o ne emocija. Jis nesakė būti laimingais, tai susiję su emocijomis. Jis pasakė: „Laikyk
tai džiaugsmu“. Galatams 5:22-23 Paulius sakė, kad dvasios vaisius yra meilė,
džiaugsmas, ramybė...
Kontekstas –
žmogaus kūno darbai ir iš naujo atgimusios dvasios vaisiai. Daugelis
neteisingai (mano nuomone) mano, kad tai yra Šventosios Dvasios vaisius. Ne
taip, ne toks kontekstas ir tai neatsispindi bendroje Pauliaus mintyje. Jis
lygina kūno pasipriešinimą su dvasia. Šventoji Dvasia YRA meilė, džiaugsmas,
ramybė... bet iš Jo šios savybės kyla į žmogaus dvasią – mūsų dvasios vaisius.
Vaisiai yra augalo dauginimosi priemonė. Tai yra tai, kas matoma. Augalas turi
sėklų, kad išaugintų daugiau tų vaisių. Mūsų dvasios vaisius yra tai, ką žmonės
mato, kai išgyvename sunkius laikus.
Paulius sako,
kad kai žmonės mato meilę, džiaugsmą, ramybę, švelnumą ir panašiai kylančius iš
mūsų dvasios, turinčios pergalę prieš
mūsų kūno darbus, net ir pasaulio spaudimo viduryje, jie gali skinti tą vaisių
savo gyvenimui. Tokiu būdu Kristaus žodis mumyse sklinda, kai kiti valgo mūsų
dvasios vaisius.
Jokūbas
pasakė, kad turime tai laikyti tikru džiaugsmu. Jėzus pasakė, kad turime būti
„drąsūs“. Paulius rašė, kaip buvo įtrauktas į šią didžiulę paslaptį – išmoko
kažko naujo, įžengė į naują savo gyvenimo dimensiją – žiūrėdamas į Tą, kuris
prikelia mirusiuosius, jis suprato, kad yra visiškai nepriklausomas nuo savo
aplinkybių. Jis buvo laisvas viduje, o aplinkybės turėjo pasikeisti.
Ir būtent per
tą pasiryžimą įgauti drąsos, pasiryžimo laikyti visa tai džiaugsmu, ryžtu
pažvelgti į Tą, kuris prikelia mirusiuosius, mes esame inicijuoti į mūsų ėjimo
su Kristumi gilumą, kurio negalime pasiekti kitaip.
Trumpai apie
tai rašiau knygoje „Persuing the Seasons of God“. Kai Viešpaties aplankymo metu,
išgyvenęs viską, ką aprašiau šios serijos 1 dalyje, pajutau tam tikrą
bičiulystę su Juo, o Jis su manimi. Pasilikdami ramiame garbinime su Juo,
kai jaučiate Jo buvimą savyje, sutelkite dėmesį į tai, kas jus sieja. Ar žmonės
ant tavęs pyksta, nors tu nieko blogo nepadarei? Taip nutiko ir Viešpačiui –
sutelkite dėmesį į tą bendrumą.
Ar patyrėte
išdavystę? Taip ir Jis patytė. Sutelkite dėmesį į tą bendrumą. Jį, garbindami, semkite
iš to, ką išgyvenate, ir sutelkite dėmesį į tai, kaip Jėzus taip pat išgyveno
tai – čia jūs pereinate nuo pasaulio sistemos spaudimo prieš jus, prie To,
kuris buvo prikeltas iš numirusių, į džiaugsmą jūsų dvasioje, į drąsą jūsų
dvasioje. Būtent ten, kai sutelkiate dėmesį į tai, ką jūs ir Jėzus turi bendro
jūsų gyvenimo patirtyje, galite nukreipti savo mintis ir emocijas į Jį – ir
pajusite didžiulę ramybę savo dvasioje, kuri jus perneš!
Nauja tema
kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,
Džonas Fenas
cwowi.org ir
el. paštu john@cwowi.org arba cwowi@aol.com