Skyrybos ir pakartotinės vedybos 1 iš 2

 Divorce & Remarriage #1 of 2

Sveiki,

Argi jums patinka, kai jūsų žodžiai išimami iš konteksto? Asmuo, kuris ištraukia jūsų žodžius iš konteksto, gali tvirtai tikėti tais žodžiais, nors jūs žinote, kad neturėjote omenyje to, ką jis manė.  Gali būti sunku priversti jį atsisakyti tikėjimo tuo, ką, jo manymu jūs  sakėte, ir  tikėti tuo, ką iš tikrųjų pasakėte. Kalbant apie Dievo žodį, žodžiai ir kultūra, ištraukti  iš konteksto, gali būti ypač iškreipiami.

Asmuo kovos su jumis dantimis ir nagais už tai, kas, jo manymu, yra tikras ir tikslus Dievo Žodis, nors iš tikrųjų šventąjį raštą reikia suprasti visai  ne taip, kaip jie tiki. Jie ištraukė Dievą iš konteksto. Tikėjimai, pagrįsti Dievo žodžiu, ištrauktu iš konteksto, dažnai sudaro tvirtoves, kurias istoriniais ir konteksto argumentais ne taip lengva įveikti.

 

Norėdami pašalinti  šią bėdą santuokos ir skyrybų klausimais, nustatykime žydų istorijos ir Senojo Testamento Mozės  įstatymo kontekstą, kurį 12metų  berniukas Jėzus galėjo žinoti ir aptarti kalbėdamasis su vyresniaisiais šventykloje. Pasvarstykime Jo dienų religinės minties mokyklų kontekste, kai jis pradėjo tarnystę būdamas apie  30 metų. Pirmiausia supraskime, ką galėjo žinoti it kuo tikėti   1-ojo amžiaus žydas Jeruzalėje.

 

Dievas duoda Izraelio skyrybų įstatymą, apie 1300 BC( Prieš Kristų)

Atminkite, kad Dievas sukūrė santuoką, kai Viešpats Dievas (Kristus) atvedė Ievą pas Adomą į sodą ir taip padarė Jį jų santuokos centru. Tai, kad jie visą gyvenimą gyveno kartu, atskleidžia pirminį ketinimą: santuoka numatyta iki mirties.

 

Bet reikia pripažinti, kad viską, ką Jis sukuria ar duoda žmogui, tuo galima piktnaudžiauti, sugadinti ar sunaikinti. Žinodamas, kad žmogus nupuls, Dievas  suteikė jam išeitį atvejui, jei jis patirtų  nesėkmę ir jam nepavyktų mylėti. Kad kiekvienas žmogus galėtų pradėti iš naujo, jei būtų negrįžtamai prarastas pirminis jo santuokos tikslas, Dievas  Jis Mozei davė skyrybų įstatymą.

 

Pakartoto Įstatymo 24: 1–4, apie 1300 BC(Prieš Kristų)

„Kai vyras vestų žmoną ir su ja gyventų, ir būtų dėl ko nors nepatenkintas ja( nes jis joje rado nešvarumą -ang.vert.), jis parašys skyrybų raštą, paduos jai ir atleis ją . Kai ji išeis iš jo namų, ji gali eiti ir tapti kito vyro žmona. O jei antrasis vyras jos nekenčia ir duoda jai skyrybų raštą arba jei jis miršta, pirmasis vyras nebegali jos vėl laikyti savo žmona, nes ji buvo kito vyro žmona, tai būtų bjaurastis ir būtų nuodėmė žemėje, kurią Viešpats Dievas jums davė kaip paveldą “.

 

Tomas, Džo ir Betė ...

Štai taip. Tai viskas, ką Dievas davė Izraeliui kaip skyrybų įstatymą. Atkreipkite dėmesį, kad išsiskyrę žmonės gali vėl laisvai susituokti be kaltės Dievo ar žmogaus akivaizdoje. Taip buvo mokoma ir praktikuojama iki Jėzaus laikų. Viena sąlyga yra ta, kad susituokę ir išsiskyrę jie gali susituokti iš naujo, tačiau negali grįžti pas savo pirmąjį sutuoktinį.

 

Kodėl? Nes tarkime, kad jūs turite Tomą ir Džoi, o   Beti pirmiausia yra ištekėjusi už Tomo, tada jis išsiskiria, ir  ji išteka už Džoi. Jei Dievas to nedraustų, Beti  galėtų pasakyti: „Man buvo geriau su Tomu nei su Džoi, todėl užmegsiu romaną su Tomu ir išardysiu jo naują santuoką, kad grįžčiau pas jį. "

 

Tai pažeistų skyrybų įstatymo tikslą. Santuoka turėjo būti iki mirties, nebent santuoka buvo nepataisoma, todėl Dievas numatė išeitį - skyrybų įstatymą. Jei Izraelis leistų  elgtis  lengvabūdiškai, iš tikrųjų keisdamas sutuoktinius savo nuožiūra pagal savo geismą, visuomenėje atsirastų geismas ir svetimavimas. Taigi Dievas pasakė, kai išsiskyręs, tu negali grįžti pas buvusį sutuoktinį. Galite susituokti dar kartą, bet ne su buvusiu sutuoktiniu.

 

(Dievas neapibrėžia, ką reiškia „joje rado nešvarumą“, ir tai sukėlė daugiausia diskusijų nuo Mozės per visą istoriją iki Jėzaus laikų. Mes žinome, kad didžioji įstatymo dalis buvo neaiški. Buvo neaišku, kaip žmonės turėtų vaikščioti su Dievu, ir  kaip Jis nori, kad Jo įstatymai būtų taikomi tam tikroje situacijoje. Tačiau žmogus yra  žmogus, Jėzaus laikais fariziejai pridėjo daugiau kaip 800 savo įstatymų, bandydami apibrėžti visus  įmanomus veiksmus, kad būtų galima pritaikyti kiekvienai situacijai. Jėzus nuolat mokė prieš tuos papildomus įstatymus.

 

Dabar persikelkime greitai pirmyn  apie keturis šimtus metų, apie 900 BC.

Kai Saliamonas mirė apie 930 m. Prieš Kristų, jo įpėdinis Rehaboamas pasakė, kad jis žymiai  padidins žmonių mokesčius ir reikės mokėti daug daugiau nei prie Saliamono. Dėl to 10 genčių atsiskyrė nuo Judo, Benjamino, levitų ir likusių kitų genčių, kurios mylėjo Viešpatį  ir gyveno aplink  Jeruzalę, ir persikėlė į šiaurę į Samariją. (Perskaitykite apie tai I Karalių 12 skyriuje)

 

Ten jie įtvirtino savo karalių Jeroboamą, savo kunigus iš žemiausių  visuomenės sluoksnių, tarsi spjaudami Dievui į veidą, atmesdami Jį ir Jo kelius. Paprasčiau tariant: jie nenorėjo vykti į Jeruzalę garbinti Viešpaties. Kai Izraelis išsiskyrė su jais, Judas tapo atskira tauta, kuriai priklausė Benjaminas ir levitai, kurie ir toliau tarnavo kunigais Jeruzalės šventykloje, ir likutis iš kitų Viešpačiui ištikimų genčių. Bet bendrąja prasme mes sakome, kad buvo 10 genčių, kurios atsiskyrė nuo Judo ir Benjamino.

 

Štai kodėl skaitydami Senąjį Testamentą pamatysite nuorodas į „Izraelio karalių“ ir „Judo karalių“. Jie gyveno vieni šalia kitų apie 200 metų neramiuose santykiuose; Judas, turėjo daugiau gerų karalių, tokių kaip Juozapatas ir Josijas, o Izraelis, turėjo daug bedievių karalių, tokių kaip Ahabas. Dievas siuntė į Izraelį daug pranašų, įskaitant Eliją, kad jie bandytų juos sugrąžinti pas Jį.

 

Dievas išsiskiria su Izraeliu: 722 m

Izraelis nuolat buvo neištikimas Viešpačiui, pasirinkdamas garbinti Baalą ir kitus dievus. Pagaliau Dievui neliko nieko kito, kaip palikti juos patirti savo veiksmų pasėkmes ir dvasiškai išsiskirti. Taip Izraelis liko be savo priedangos ir jį užkariavo asirai (10 šiaurinių genčių)  Tai įvyko 722 m. Prieš Kristų, maždaug 200 metų po Saliamono mirties ir jų maištingo atsiskyrimo nuo Judo ir Viešpaties. Tos 10 Izraelio genčių vadinamos „prarastomis Izraelio gentimis“.

 

Tai aprašyta II Karalių 17 skyriuje, įskaitant tai, kaip Asirija perkėlė daugybę užsieniečių į Samariją, kad laikui bėgant likę žydų gyventojai susituoktų su pagonių imigrantais. Šie „pusiau tikrieji“ žydai, neturėjo teisingo  Viešpaties garbinimo, ir tapo nekenčiamais samariečiais evangelijose. Prisiminsite Jono 4 knygoje, istorijoje apie samarietę, kurios Jėzus paprašė vandens, eil.22  Jis pasakė jai: „Jūs nežinote, ką garbinate, bet mes žinome, ką mes garbiname, nes išgelbėjimas ateina iš žydų“. Jų istorija abiems buvo gerai žinoma.

 

Dievas išsiskyrė su Izraeliu, sako Jermijas 600BC .

Jeremijas gyveno po Izraelio sunaikinimo,  prieš pat ir tuo metu, kai Judas buvo sunaikintas dėl jo neištikimybės. Viešpats kalba su Jeremiju apie neištikimą Izraelį ir apie tai, kaip Judas eina jos pėdomis. Jeremijo 3: 1–8 užfiksuota ši istorija ir Viešpaties bylą dėl Izraelio svetimavimo ir (dvasinio) paleistuvavimo su Baalu:

 

"Jie sako, kad jei vyras išsiskiria su savo žmona ir ji tampa kito vyro žmona, ar ji vėl grįš pas jį? Ar žemė nebus labai užteršta? Jūs paleistuvavote  su daugeliu meilužių, tačiau grįžkite pas mane, sako Viešpats .. .. (eil.8) ... ir kai pamačiau visus atvejus, kai atkritęs Izraelis vykdė svetimavimą, išsiskyriau ir padaviau skyrybų raštą. O jos klastinga sesuo Judėja tai matė, nebijojo ir taip pat paleistuvavo  ... "

 

Hozėja

Šis įvykis, kai Dievas išsiskyrė su Izraeliu  vedė į jo sunaikinimą 722 BC (Prieš Kristų) ir tai buvo to meto Hozėjos knygos tema. Viešpats liepia Hosėjai paimti prostitutę į žmonas, ir kyla diskusijų, ar tai buvo alegorija, ar faktai. Bet mes tikrai žinome, kad 2: 2 Viešpats cituoja Izraelio nutarimą dėl skyrybų (Izraeliui), kurį reikia paskelbti miesto senoliams, kartu su rašytiniu skyrybų dokumentu: „... jūs nesate ( jau nebe) mano žmona, aš taip pat nebesu tavo vyras ... “

 

Hozėjos 2: 8 dalyje galite pajusti Viešpaties skausmą dėl Izraelio išdavystės ir Jo skausmą dėl išsiskyrimo, nes Jis sako 8-oje eil.: „Nes ji nežinojo, kad būtent aš tiekiau jai grūdus, vyną ir aliejų ir praturtinau  auksu ir sidabru, už kuriuos ji suteikė nuopelnus Baalui “.

 

14–23 eilutėse Viešpats kalba apie būsimą dieną: „Aš ją viliosiu (nuviliosiu) ir įvesiu į dykumą ir švelniai su ja kalbėsiu ... ir tą dieną ji mane vadins Ishi (vyras) terminas reiškiantis malonumą,  nebe Baali (šeimininkas,valdovas) ".

 

Toliau jis sako eil.19-20: "Tą dieną aš amžinai susižadėsiu su tavimi, susižadėsiu teisume, teisingume, malonėje ir gailestingumu. Susižadėsiu su tavimi ištikimybėje ir  tu pažinsi mano ištikimybę, nes pažinsi Viešpatį “. (Čia žodis „Viešpats“ yra „Jahvė“ arba YHWH, kurį mes žinome kaip Jėzų, kuris yra graikiškas Jahvės, arba Jozuės, arba, griežčiau tariant, YHWH, transliteravimas). Taigi Viešpats, Kristus, sako Izraeliui, kad ateis diena, kai jie pažins Jį - Kristų Jėzų.

 

Greitai pirmyn, 300 metų į priekį: Dievas nekenčia piktnaudžiavimo skyrybų įstatymu, apie 400 m

Malachijo laikais maždaug 400 m. Prieš Kristų korumpuoti kunigai naudojo skyrybų įstatymo neapibrėžtumą tuokdamiesi ir skirdamiesi savo nuožiūra taip, kad Dievas pasakė: „Aš nekenčiu skyrybų“. Tai nebuvo doktrininis teiginys, nes būtent jis davė pradžią skyrybų įstatymui. Taigi nėra taip, kad  jis nekenčia savo įstatymų, jis nekenčia skyrybų, kaip žmonės tai darė.

 

Jis nekenčia netinkamo skyrybų įstatymo naudojimo, nes tai, kad jis davė skyrybų įstatymą, reiškia, kad kartais skyrybos yra jo nuostata nekaltam sutuoktiniui.

 

Malachijaus laikų kunigai taip pat aukojo tik pačius blogiausius gyvūnus, blogiausius javus ir nevykdė davimo potvarkių, kurie iš esmės skirti tam, kad niekas nepatirtų jokio trūkumo Izraelyje. Daug pastorių, cituoja o Malachijo knygą 3 prieš paaukojimus, galbūt nesuvokdami 6 dešimtinių per 7 metus  (7-ais metais nebuvo duodamos dešimtinės). 4 iš jų grįždavo pas žmones arba apskritai niekada nebūdavo pas kunigus. Dauguma buvo grąžinamos davėjams po to, kai kunigai pasiimdavo pakankamai aukai ir savo pragyvenimui.

 

Taigi mes padėjome istorijos ir žydų kultūros pagrindą, kad nustatytume Jėzaus gyvenimo sceną pirmajame amžiuje. Jėzus niekada neprieštaravo jokiam Mozės įstatymui, nors jis prieštaravo daugeliui iš 800 fariziejų įstatymų, kurie buvo pridėti prie įstatymo. Galų gale Kristus kalbėjo su Moze iš degančio krūmo - Jėzus teigia esąs Tas, kuris kalbėjo su Moze Jono 8: 56–59, kai Jis save įvardija kaip „Aš ESU“.

 

Taigi viską, ką, jūsų manymu, Jėzus pasakė apie santuoką ir skyrybas, reikia įtraukti į kontekstą, kad Jis yra Mozės įstatymo autorius ir kaip Žmogaus Sūnus, gerai išsilavinęs ir žinantis Jo reikšmę ir tikslus. Mes pažvelgsime į tai, ką Jėzus pasakė, kitą savaitę pagal Įstatymo 24: 1–4 skyrybų įstatymą.

 

Iki tol laiminu!

John Fenn

 

Levitų knyga 4 iš 4

Leviticus 4(4) 

Sveiki,

Praeitą savaitę pasidalinau apie atpirkimą, at-one-ment.(tapimą vienu) Šiandien- kodėl ožys buvo auka už nuodėmę , ir kodėl atpirkimo ožys buvo išvejamas į dykumą.  Tačiau pirmiausia leiskite man  pasakyti: „Levitų knygoje“ yra daug daugiau dalykų, nei aš

dalinuosi šioje serijoje. Pvz., Kaip gyvūnų skirstymas į švariu ir nešvarius  buvo labiau susijęs ne su jų sveikata, nei  su vaizdu, kad jie, Izraelis, buvo švarūs ir ypatingi Viešpačiui unikaliai atskirti  Jam, virš visų kitų  žemės tautų.

 Tai patvirtina Petro vizija apie Apd 10, 9–16, kai ant milžiniškos paklodės mato švarius ir nešvarius gyvūnus, o jam 3 kartus buvo liepta žudyti ir valgyti. Petras atmeta tą įsakymą sakydamas, kad niekada nevalgė nieko nešvaraus. Tada Viešpats sako, kad vizija nėra dietinė pamoka, bet parodydamas jam, kad Dievas apvalė ir „švarius, ir nešvarius“ žmones. Jam buvo liepta nevadinti nešvariu to, ką Dievas apvalė. Jam vis dar galvojant apie tai, Romos šimtininko Cornelius atstovai pasibeldė į duris. „Eik su jais niekuo neabejodamas, nes aš juos pasiunčiau“, - buvo pasakyta jam.

 

Galėtume kalbėti apie taisykles, kaip reikėjo druskos deginant auką. Jėzus Mato 5: 13 sakė, kad mes esame žemės druska, ir kiekvienas žydas, kuris klausosi, būtų supratęs, kad jis kalba apie prieskonius gyvenime, auka Dievui yra druska pasūdytas gyvenimas, kad žemė negali „blogėti“ „arba„ pagesti “tol, kol esame jame ir liekame„ sūrūs “ pasauliui ir dar daugiau.

 

Jie būtų susieję Skaičių 18:19 apie druskos sandorą, ir Dovydas taip nurodė II metraščių 13: 5. Druska yra konservantas, skonio stipriklis, ji taip pat reiškia bendruomenę ir šeimą prie stalo. Tai nurodo Avinėlio santuokos vakarienę, kur visi esame susirinkę kaip viena didelė šeima.

 

Kitas dalykas yra tai, kaip kunigams buvo duota aukų, paaukotų deginamojoje aukoje odos,  kad būtų galima jas dėvėti (3 Mozos 7: 8). Šia auka už nuodėmę jiems teikiama danga simbolizuoja Adomo ir Ievos  padengimą Viešpaties paaukotu gyvuliu ir aprengimą jų „šlove“, odomis. Tai simbolizuoja, kaip mes dabar apdengiami Viešpaties šlovė, atsiradusia per Jo paties „deginamąją auką“.

 

Bet niekas tai nejaudina, kaip tai, ką randame Levitų knygos viduryje: Atpitkimo dienos aukos.

3. Mozės 16: 7 sakoma, kad Aaronas atves Viešpačiui du ožius ir mes burtus dėl jų ; Viena bus auka už nuodėmę, kurios kraujas bus pašlakstytas palapinės šventoje šventojoje vietoje, reiškiantį į dangų įžengiantį Jėzų kaip paskutinę auką. Kitas bus dykumoje mirštantis arba pabėgęs ožys arba „gyvas ožys“. Šie du ožiai yra dviguba Mesijo prigimties rūšis, nes vieno kraujas bus pašlakstytas šventų švenčiausioje  vietose prieš patį Dievą, o pabėgęs ožys bus nuvestas į dykumą mirti iš pasitraukęs iš Dievo akivaizdos.

 

Ėriukas  čia nenaudojamas norint suprasti, kaip Jėzus „tapo mums nuodėme“: ožys yra nuodėmės simbolis, kaip Jėzus pasakė Mato 25: 32-33, kad sugrįžęs jis atskirs avių tautas nuo ožių tautų.

 

12 eilutėje Viešpats liepia Mozei pamokyti Aaroną, kad prieš aukodamas du ožius Dievui, Aaronas turėjo pasiimti degančius smilkalus, „kurie buvo smulkiai sutrinti“, į šventą vietą, kad dūmai uždengtų Sandoros skrynią ir užpildytų šventąją vietą, „kad jis nemirtų“.

 

Smilkalai yra šventųjų maldų simbolis, matoma Apreiškimo 5: 8 ir 8: 3-4, o platesne prasme čia yra Mesijo užtarimas žmonijai, Jo auka, Jo atėjimas pas Tėvą į Šventų Švenčiausią.

 

Dėl šios priežasties smilkalai buvo „sumušti smulkiai“ arba sutrinti  į mažus gabalėlius, o tai rodo kankinimus, kuriuos Jėzus patyrė aukodamasis dėl žmonių ,  „kad mes nemirtume“ Dievo akivaizdoje.

 

Izaijo 52: 14 sakoma: „Daugelis Juo stebėsis, nes Jo išvaizda buvo sugadinta labiau nei bet kuris kitas“. Sumušimas į mažus gabalėlius reiškė, kad ugnis sunaikins kiekvieną smilkalų gabalėlį, rodantį į visą Jėzaus darbą ant kryžiaus.

 

Kai sumuštų smilkalų dūmai pakilo, kad visiškai užpildytų šventųjų švenčiausią , kaip Jėzaus darbo užbaigtumo simbolis, mums dar kartą parodoma, kad kryžiaus darbas buvo pabaigtas. Jo aukos „dūmai“ visiškai užpildė Tėvo Dievo artumą.

 

Auka už nuodėmę

3. Mozės 16: 16-20 Viešpats sako Mozei, kad ožio kraujas apšlakstomas ant daiktų  šventoje vietoje, kad Izraelis taptų  vienu, o tai vadinama „susitaikymu“. Tą akimirką jie buvo viena, nebėra nuodėmės tarp jų ir Dievo, nes Jis sutaikino juos pats su savimi, padarydamas vienu Dievą ir žmogų vienoje akimirkoje.

 

Tai atsako į II Korintiečiams 5: 17–21, kur Paulius rašo: „Tai reiškia, kad Dievas Kristuje sutaikino pasaulį su savimi, neužskaitydamas jiems jų nuodėmių ir suteikė mums susitaikymo tarnavimą. Mes kaip Dievo ambasadoriai maldaujame jus, susitaikykite su Dievu ... "

 

Tai taip pat matoma Hebrajams 9: 22-26, kur sakoma žemėje, šventykla buvo apvalyta žemiškomis aukomis, bet dangus turėjo būti apvalomas aukštesne ir geresne auka: „Nes Kristus neįėjo į rankomis padarytą šventyklą, kad galėtų paaukoti Save, kuri  yra tik  tikra tikrosios simbolis, bet Jis pats nuėjo į dangų, kad pasirodytų prieš Dievą ... "

 

Jėzus buvo pakeliui ruošėsi eiti ir  prisistatyti Tėvui, kai Marija jį pamatė iškart po prisikėlimo. Efeziečiams 4: 8 pasakojama, kad Jis vedė belaisvius į dangų (tuos, kurie buvo nelaisvėje, dar vadinamą Rojumi ar Abraomo prieglobsčiu, t.y. teisiuosius, kurie mirė, bet laukė savo nuodėmių savo nuodėmių atpirkimo).

 

Jono 20: 16-19, Marija išsigando  išgirdusi Jį sakant jos vardą: „Marija“. Jis jai sakė: "Neliesk manęs, nes aš dar nepakilau pas savo Tėvą. Bet eik ir sakyk mano mokiniams, kad aš einu  pas savo Tėvą ir jų Tėvą, ir pas mano Dievą ir jų  Dievą". Toliau tekste sakoma: „Vėliau tą pačią dieną vakare ... Jėzus stovėjo jų viduryje ...“ Jis vykdė aukos už nuodėmę ožio vaidmenį Šventojoje, tada, kai tai buvo atlikta, Jis atėjo vėliau tą dieną pasirodyti kitiems ir tai darė dažnai per kitas 40 dienų. Kaip Koks geras Jis buvo, kad pasirodė Marijai ir patikino, kad Jis gyvas.

 

Atpirkimo ožys

Mes ką tik matėme Jėzų simbolizuojantį ožį aukojamą  už nuodėmę šventoje vietoje, ožį, atspindintį Jo, kaip Dievo Sūnaus, dievybę, kuris įžengė į dangaus šventyklą, kad pasistatytų save kaip tą paskutinę auką savo Tėvo akivaizdoje. Dabar pažiūrėkime ir į Jo darbą atliktą kaip atpirkimo ožio, simbolizuojantį žmoniją, mirštančią dykumoje nuo Dievo rankos.

 

Leviticus 16:21 pasakoja, kad Aaronas turėjo uždėti ranką ant ožio galvos ir išpažinti Izraelio nuodėmes, prieš išsiųsdamas jį į dykumą , kur turėjo mirti būdamas vienas. 22 eilutė: „Ožys neša  visus jų nusikaltimus negyvenamoje žemėje ...“ Apleistumas, vienatvė nėra tas dalykas,  į kurį turėtume nekreipti dėmesio.

 

Tai paaiškina, kodėl Jėzus sušuko: "Mano Dieve, mano Dieve, kodėl tu mane apleidai ?!" Atkreipkite dėmesį, kad Jėzus nevartojo žodžio „Tėvas“, bet kalbėjo taip, kaip neišgelbėtas, bendru kreipiniu  „Dievas“. Per paskutines 3 valandas saulė aptemo. Jis buvo pakabintas ant kryžiaus, vienas,  tarp dangaus ir žemės, kaip ir  atpirkimo ožys , kuris mirė dykumoje vykdydamas privatų veiksmą tarp Dievo, jo Tėvo, ir paties.

 

Kartu auka už nuodėmę ir atpirkimo ožys atskleidžia dvigubą Mesijo prigimtį ir tai, kaip Jo auka apvalė mus ir nutiesė kelią mums patekti į dangų. Jei Jis nebūtų įžengęs į dangų, kad pasirodytų prieš Tėvą dėl mūsų, kad būtų paskelbtas teisėta, galutine ir tobula auka žmonijai, mūsų išganymas nebūtų baigtas.

 

Atpirkimo ožys ir auka už nuodėmę yra sujungti Viešpaties Jėzaus asmenyje. Jis mus apvalė ir buvo visagalio Tėvo Dievo paskelbtas paskutine auka. Štai kodėl Paulius rašė, kad mirę einame tiesiai į dangų, „nebūti kūne reiškia būti su  Viešpačiu“ II Korintiečiams 5: 6 - Jėzus padarė kelią ir laukia mūsų, kaip  pirmtakas, paruošęs mums vietą.

 

Tai užbaigia mūsų Kunigų knygos tyrimą, nors  yra daug daugiau. Bet aš tikiuosi, kad tai buvo palaiminimas, nauja tema kitą savaitę, iki tol, laiminu,

John Fenn

www.cwowi.org ir atsiųskite el. laišką adresu cwowi@aol.com

Klausimai, kuriuos man užduoda: „Ar seksas pagal susitarimą yra gerai?“

 Questions I get Asked, “Is Consensual Sex OK

 2021 m. Gegužės 21 d.

 Sveiki,

Gaunu daug el. laiškų įvairiomis temomis, tačiau yra klausimų, kurie, atrodo, yra dažnesni nei kiti. Taigi per kelias ateinančias savaites imsiuosi kelių dažniausiai užduodamų klausimų ir čia atsakysiu į juos. Kai baigsiu, sukursime naują antraštę savo svetainėje, kurioje bus pateikti kai kurie  klausimai /

atsakymai, kad tie, kurie lankosi mūsų svetainėje, galėtų lengvai skaityti ir (arba) pasidalinti su kitais. Šiandienos tema:

„Kuo blogas nesusituokusių suaugusiųjų seksas pagal sutarimą?“

Pirmiausia kai kurios pagrindinės tiesos, randamos Šventajame Rašte ir senovės Biblijos kultūroje. Pats pagrindinis seksualinių santykių tikslas yra reprodukcija. Nesvarbu, į kokį kūrybos elementą žiūrime, pradedant augalais, žuvimis, gyvūnų gyvūnais ir baigiant žmonėmis, pagrindinė lyties priežastis yra dauginimasis. Todėl lytis yra vyras ir moteris, o ne kitas derinys. Kadangi pagrindinis tikslas yra reprodukcija, viskas, kas seka, remiasi tais vyro ir moters santykiais.

 

Remiantis ta tiesa yra aukštesnis žmonijos tikslas nei žemesnės gyvūnų karalystės gyvybės formos. Seksualinė sąjunga yra sandoros su kitu asmeniu patvirtinimas. Viešpats Dievas atvedė naujai sukurtą Ievą pas Adomą, parodydamas žmonijai (aukščiausias ir geriausias atvejis), kai Viešpats yra jų santuokos pagrindas. Nuo tada, kai Viešpats tai padarė, santuoka susideda iš vyro ir moters duotų įžadų tarpusavyje ir su Dievu.

Remiantis tuo vyro ir moters santykiu, patvirtinančiu sandorą tarpusavyje, susijungiant seksualiai, dauginimasis kyla  iš tos sandoros. Kiekvieną kartą, kai susituokusi pora santykiauja seksualiai, yra didelė laisvė, kurią galime pavadinti „rekreaciniu seksualiniu užsiėmimu“, t.y. ne reprodukcijai, o vien todėl, kad jie džiaugiasi vienas kitu toje sąjungoje. Sąvoką „rekreacinė“ vartoju ne tam, kad būtų pagamintas kūdikis, bet išlieka tiesa, kad kaskart, kai vyras ir žmona susitinka seksualiai, jie dar kartą patvirtina savo įžadus. Tai svarbu pažymėti - susituokę seksualiniais santykiais patvirtina savo įžadus ir sandorą tarpusavyje ir su Viešpačiu.

Be abejo, dėl to svetimavimas ir jo įvykdymas su kitu asmeniu žlugdo santuoką: vienas iš sutuoktinių yra nutraukęs sandorą su savo sutuoktiniu, kad patvirtintų sandorą seksualinės sąjungos su kitu asmeniu metu. Sandorai reikia laisvos valios ir  laikytis jos sąlygų, kad ji egzistuotų. Kai vienas iš asmenų nutraukia sandorą, sudarydamas sandorio aktą su kitu, jis panaikina ankstesnę sandorą - nors įžeistas sutuoktinis tikrai gali atleisti, o pora gali įveikti šį  pažeidimą.

Paulius apie tai užsimena I Korintiečiams 7: 3–5, kur pataria praktikuoti reguliarius seksualinius santykius tarp susituokusių porų, atidedanti tik trumpam pasninko ir maldos laikui, tada vėl sueiti kartu, kad šėtonas nesugundytų nesusilaikymu“.

Šie elementai sudaro pamatą, todėl panagrinėkime juos išsamiau; senovės sandoros.

Kodėl lytinė sąjunga yra fizinis įžadų ir sandoros patvirtinimas širdyje?

Senovės sandorose ir kai kuriuose pasaulio kraštuose po įžadų sandoros užantspauduojamos krauju, o po to - sandoros valgiu.

Iš 24, 7–11 matome, kad 74 Izraelio vadovai, apšlakstyti  krauju, eina į kalną valgyti sandoros valgio su Dievu, kad patvirtintų Jo ir jų sandorą. Tekstas mums sako, kad jie pakilo į kalną ir „po Jo kojomis buvo pagrindas ... aišku kaip dangus“ ir „... jie pamatė Dievą ir Jis neuždėjo ant jų rankos (kad juos sužeistų)“ ir jie valgė ir gėrė “. Tai suvalgymas sandoros valgio, po  įžadų ir kraujo praliejimo.

Štai kodėl šiandien vestuvėse turime įžadus, po kurių seka valgymas - vestuvių priėmimas, - tai kaip ir senovės sandoros ir sandoros valgis. Beveik visada yra sandoros valgis. Senoviniame žydų paprotyje vestuvių šventės valgis tęsėsi 7 dienas, o nuotaka ir jaunikis patvirtindavo savo santuoka privačiai be svečių, su svečiais lauke.

Bet kas būtų, jei ... būtų suabejota jos dorybe?

Pakartoto Įstatymo 22: 14–17 turime pavyzdį, kas nutiktų, jei jaunikis apkaltintų savo naująją žmoną nebuvimu mergele. Mozės įstatymas sako, kad jaunos moters tėvai atnešdavo vedybinę patalynę ir išklodavo paklodes vyresniesiems, kad parodytų perplėštos  mergystės plėvės kraują ir lytinius skysčius, kad įrodytų savo nekaltybę santuokoje.

 

Ar galėčiau prašyti žiedų?

Senovės sandorose sandoros vadovai, du, sudarantys sandorą, suteikia vienas kitam brangiausią turtą. Pradžios 22: 1-18 Abraomas ruošiasi aukoti brangiausią savo turtą - vienintelį savo ir Saros sūnų Izaoką. Paskutinę sekundę, kai Viešpats mato, kad Abraomas pasiruošęs aukoti, Jis paruošia aukoti pakaitalą. Bet Jis sako, kad dėl jo paklusnumo  bus palaimintas visos žemės tautos. Sandoros prasme,  Abraomas prarado žemėje savo vienintelį sūnų, Dievas, kaip  sandoros galva  danguje, tada pagal sandorą legaliai galėjo paaukoti žemei  savo vienintelį Sūnų - dėl to visi buvome palaiminti.

 

Iki šios dienos mes vienas kitam dovanojame žiedus kaip įžadų dalį, simbolius, kuriuos visi dabar turi. Be to, kai visas turtas tampa bendra nuosavybe, dažniausiai nuotaka keičia ir savo vardą - dabar jie yra viena.

Pakartotinis kraujas pralietas sandoroje

„Gyvenimas yra kraujyje ... tai kraujas, kuris atperka sielą“. (3 Mozės 17: 11) Dėl šio supratimo beveik visada praliejamas kraujas. Jei žmogus nori pralieti kraują, kad sudarytų sandorą, tai reiškia, kad tai yra visą gyvenimą trunkanti sandora. Kraujo praliejimas sako, kad savo gyvenimu aš gerbiu šią sandorą, savo gyvybės krauju sudarysiu šią sandorą ir ginsiu ją savo gyvenimu ir būtimi.

 

Abraomui tai buvo apipjaustymas, sekso aktas buvo sandoros aktas, o jo darinys, arba iš to išplaukia Kristaus ir surinkimo(bažnyčios) sąjunga, jie dažnai apibūdinami kaip jaunikis ir Jo nuotaka, Vyras (Viešpats) ir Jo žmona. Taigi seksas tarp sutuoktinių yra dvasinės sąjungos tarp Kristaus ir surinkimo(bažnyčios), esančių viena Kristuje. Paulius apie tai užsiminė Efeziečiams 5: 21-33, kur sako: „Tai didelė paslaptis, bet aš kalbu apie Kristų ir surinkimą(bažnyčią)“.

 

Taigi Abraomas buvo apipjaustytas kaip sąjungos su Dievu paveikslas mistiniu ir dvasiniu būdu, kad būtų viena. Kadangi šiandien esame viena Kristuje, Jis mumyse ir mes Jame, Kristus mumyse - šlovės viltis - tai yra sandoros su Abraomu apipjaustymo ženklo išsipildymas.

 

Todėl seksas tarp vedusio vyro ir moters yra fizinis veiksmas, patvirtinantis, ir iš naujo įtvirtinantis ir atnaujinantis širdyje vienas kitam duotas sandoros  įžadus.

 

Neištikimybė - neištikimas tikintysis

Vėlgi, todėl, pavyzdžiui, Jokūbo 4: 1 sakoma: „Jūs svetimautojai  Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas prieš Dievą? “ Graikų kalba „draugystė“ yra žodis „philia“, vartojamas geriausiems draugams. Graikų kalba „pasaulis“ yra kosmosas; pasaulio sistema. Graikiškas žodis „priešiškumas“ yra „echthra“ ir reiškia „priešiškumas, priešprieša, susvetimėjimas“.

 

Svetimavimas- reiškia , tapimas „geriausiais draugais“ su kuo nors kitu nei jūsų sutuoktinis, prisitaikymas prie jų ir jų kelių, o tai yra susvetimėjimas  savo sutuoktinio atžvilgiu.

 

Karaliaus Jokūbo versijoje neteisingai sakoma „svetimautojai ir svetimautojos“, tačiau graikiškai čia tik moteriška giminė. Taigi Jokūbas nurodo, kad Kristaus kūnas taip pat yra žmona, ištekėjusi už savo Vyro, tai Kristus ir (surinkimas) bažnyčia, ir apkaltino juos svetimavimu, neištikimybe Jam, sutelkiant savo dėmesį ir maldas įgyti materialinių gėrybių ir dėl savanaudiškų ambicijų.

 

Štai kodėl Mt 12: 39, 16: 4 Jėzus pasakė, kad svetimaujanti karta ieško ženklo - kaltinimas yra izraelitams, bėgantiems paskui kitus dievus, užuot tikėjus tuo, kas yra prieš jų akis, ir likus ištikimiems Viešpačiui.

 

Stengiuosi, kad tai būtų gana trumpai, ir tai yra  apžvalga, atsakanti į klausimą; kuo blogas sutartinis seksas tarp suaugusiųjų? Trumpas atsakymas:  sekso aktas, - tai fizinis vyro ir moters širdyse sudarytos sandoros, kuri  patvirtinta įžadais prieš Dievą ir žmones, ir įvykdytu jų seksualinio susivienijimo  aktu patvirtinimas.

 

Tikiuosi, kad šis paaiškinimas buvo palaiminimas  nors ir provokuojantis. Laiminu,

 

John Fenn

Levitų 3d. iš 4

Leviticus 3(4)

Sveiki,

Ar kada girdėjote klausimą: „Ar išgydymas yra išpirkime?“ O gal: "Ar jūs tikite, kad kiekviena nuodėmė yra apmokėta?" (Dažnai klausiama, nes klausiantis asmuo kovoja su kažkuo, ką padarė)  Mes vartojame žodį „atpirkimas“, nesuprasdami jo

iš Levitų (kunigų) knygos perspektyvos, kuri yra gyvenimo Kristuje šešėlis.

 Atpirkimas

Žodis „atpirkimas“ hebrajų kalba reiškia kažko uždengimą, senovėje medienos padengimą pikiu , dažų sluoksniu, arba hidroizoliaciniu dervos sluoksniu virš medienos. Bet tai yra daugiau nei tai, nes žodis pabrėžia abiejų dalių svarbą. Abi dalys tampa viena, uždengiant aikštelę; pirmoji padengta kitos padaro jas viena.

 

Dengimas priverčia viską sustoti, pailsėti, būti ramybėje, nes tai yra galutinis medžio apdirbimo projekto veiksmas. Kai jis  uždengiamas, dirbinys tampa užbaigtu. Uždengus medieną daugiau nebegali dirbti. Daugiau nieko nereikia daryti, abi dalys  tapo viena.

 

Dėl šios priežasties tai yra atpirkimas, verčiamas kaip „padarytas viena“.

 

Apsvarstykite šias 3 dalis: „Padarytas viena“. Apmokėjimas. Tai yra buvimas „viena“ su Kristumi. Tai momentas, kai tampi viena. Jo uždengimas padarė mus viena su Juo ir Jį su mumis. Jis yra prilipęs prie mūsų, o mes prie Jo kaip pikio prilimpa prie medžio, kaip mediena - prie pikio, tapdama vienu vienetu.

 

„Vienu metu (vienu metu arba„ tą vieną akimirką “) reiškia visus klausimus, kurie prasideda taip:„ Ar manote, kad ____ įeinantis į išpirkimą paseno? Deginamoji ir kitos Levitų knygos aukos yra susijusios su ir viskas yra dėl to, kad Izraeliui taptų viena su Dievu. Viskas yra aprėpta. Kai žmogus aukojo deginamąją auką už savo išpirkimą, tą akimirką jis tapo viena su Dievu.

 

Būti Dievo uždengtam reiškia, kad Jo artumoje yra visuma. Ne tik išgydymas, bet ir visuma. Ne tik fizinis, emocinis ir psichinis išgydymas, bet ir visuma. Vientisumas. Išsamumas. Poilsis. Daugiau nieko daryti negalima. Ne tik klestėjimas. Ne tik ramybė. Mes tapome viena su Dievu.

 

Kristuje

Anksčiau minėjau, kad Naujajame Testamente yra daugiau nei 120 terminų, tokių kaip „Jame“ ir „Jis (Kristus) mumyse“, apibūdinančių, kad esame viena su Viešpačiu per kryžiaus kraują. Levitų knygos  aukos, išpirkusios Izraelio nuodėmes, buvo šešėliai būsimo Jėzaus kryžiaus. Deginamosios aukos buvo visiškai sudeginamos, kad iš nuodėmės neliktų nieko. Tai leido garbintojams patirti „ buvimo viena su Dievu akimirką“. Jie tapo viena, nes tarp jų ir Dievo nebeliko jokios nuodėmės. Ir visa tai darė Dievas.

 

Tai yra Viešpaties darbo kruopštumas. Brolių kaltintojas norėtų, kad pamirštume šį faktą ir iškeltume savo prisiminimus, tačiau dėl tų mūsų padarytų veiksmų nuodėmė jau seniai buvo uždengta, užantspauduota, visiškai sudeginta, kad nieko neliktų! Mes iš tikrųjų viena su Viešpačiu. Padaryti viena.

 

Liko prisiminimų, kad galėtume iš jų pasimokyti ir žinoti, iš ko mus išgelbėjo, arba jei tai padarėme būdami Kristuje, kad galėtume pažinti nuolatinę Jo malonę ir atleidimą ir išmokti savo pamoką. Bet dvasiškai tų nuodėmių nebėra, todėl Šėtonas pradeda su mumis žaidimą. Turime atsisakyti tų kaltinimo ir pasmerkimo minčių, paimdami mintis ir jausmus į nelaisvę Kristui, nes mes padaryti viena su Dievu. Deginamosios aukos yra  Jėzaus ant kryžiaus aukos  tipas, o rezultatas – tapimas viena. Viename.

 

Bėgimas nuo Dievo

Nuodėmės prigimtis priverčia žmogų nutolti nuo Dievo; daryti viską, ką gali, kad išvengtų Dievo. Kai Adomas ir Ieva nusidėjo, jie pasislėpė nuo Viešpaties. Kai Dievas kalbėjo nuo kalno, Izraelis nuo jo atsitraukė,  jie atmetė jų visos tautos kunigystę. Apreiškimo 6: 15-16 neišgelbėtieji bando pasislėpti nuo Viešpaties urvuose ir plyšiuose.

 

Nusidėjėliai kartais bėga nuo Dievo, nes žino, kad yra nusidėjėliai, kartais intuityviai vengia Jo , nežinodami kodėl. Jono 3: 19-21 sako, kad šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės  labiau mėgo tamsą, kad jų gyvenimas nebūtų apnuogintas. Tačiau tie, kurie myli teisumą, nori šviesos.

 

Kai Viešpats padarė palapinę, jis nustojo kalbėti su Izraeliu nuo kalno, persikėlė į tabernakulį, pasirinkdamas kalbėti iš Gailestingumo sėdynės palapinės gilumoje. Persikėlimas iš kalno viršūnės į tabernakulį randamas Išėjimo 33: 7–11, kuriame iš dalies sakoma:

 

"... Mozei įėjus į tabernakulį, debesies stulpas nusileido (nuo kalno) ir atsistojo prie palapinės durų. Ir Viešpats kalbėjo su Moze ... akis į akį, kaip žmogus kalba su savo draugu ... "

 

Dievas sukūrė kunigystę ir aukų sistemą, pagal kurią žmogus, kuris taip bijojo tyro ir visagalio Dievo, galėjo būti sutaikytas ir netgi galėjo prieiti prie Dievo bei pažinti Jį. Jis sukūrė būdą, kad žmogus  ir  Dievas patirtų vienumą. Dievas persikėlė nuo kalno į tabernakulį / šventyklą ir galiausiai iš pastato į žmogų, kad jis galėtų Jį turėti savyje. "Ar nežinai, kad tavo kūnas yra tavyje esančios Šventosios Dvasios šventykla?" (I Korintiečiams 6:19)

 

Poilsis

Jėzus yra mūsų poilsis. Turėjimas Jo  gyvenime leidžia mums per  Šventąją Dvasią patirti tai, kad mes esame viena su Dievu. Skirtingai nuo Senojo Testamento žmonių, patyrusių tokius išgyvenimus tokiu būdu, kuris turėjo būti nuolat atnaujinamas kiekvienos nuodėmės ir aukos metu, Kristus dabar gyvena mūsų atkurtoje dvasioje 24/7 ir visą laiką, pašalindamas nuodėmės barjerą savo deginamąja auka , todėl  mes esame tikri amžinybei su Juo ir savo Dangiškuoju Tėvu Jo Dvasia. Nuostabi malonė!

 

Kitą savaitę baigsime seriją, iki tol, palaiminimai!

John Fenn

.

2021 balandžio mėn. CWOWI Naujienlaiškis

 2021 April  CWOWI Newsletter 

 Sveiki,

Koks užimtas balandžio mėnuo! Vyksta daug dalykų, todėl turiu pradėti nuo kelių trumpų pranešimų: Zodiako serijos dalomoji medžiaga jau yra pasiekiama. Neseniai baigiau „Savaitės minčių“ seriją apie tai, kaip Zodiako ženklai apibūdina Evangelijos istoriją, ir kai kurie paprašė paveikslėlių ir

(arba) serijos aprašymo žingsnis po žingsnio. Turiu tokią dalomąją medžiagą ir, jei norėtumėte, parašykite man el. paštu cwowi@aol.com, atsiųsiu jums PDF formatu.

 Susitikimai JAV:

 Susitikimui Bozemane, Montanoje, skirtos vietos beveik užpildytos. Žinau, kad dar tik balandis, bet mūsų susitikimui Bozemane, Montanoje, liepos pabaigoje liko tik 10 vietų. Registracija nemokama, tačiau jei norite dalyvauti, turite užsiregistruoti. Pranešimas laišku, kad atvykstate, jūsų neužregistruoja, o kai vietos užsipildys, registracija bus uždaryta.

 

Mes ką tik grįžome iš susitikimų Finikse, Arizonoje, kurie, manau, buvo palaima visiems. Klausimų ir atsakymų metu mes tikrai aptarėme kiekvieną įmanomą temą! Dar kartą ačiū, ypač Skotui ir Nadine!

 

Birželio 26–27 d. vyks kitas mūsų susibūrimas JAV - Dentone, Teksase. Žr. Aukščiau pateiktą informaciją. Vietos greitai pildosi - vėlgi, dalyvavimas nemokamas, bet mes turime žinoti, kiek jūsų atvyks, todėl ir registruojame.

 

Spalio 8–10 d. Mančesteryje, Naujajame Hampšyre, numatoma mūsų konferencija, skirta Naujajai Anglijai. Mes neseniai įdėjome registracijos nuorodą antraštėse virš mano savaitinių minčių ir el. Naujienlaiškio, žmonės jau registruojasi. Naujojoje Anglijoje per  Kolumbo dienos savaitgalį būna gražus metų laikas ir dar turtingesnis laikas Viešpatyje!

 

Tikimės, kad bus atidaryti tarptautiniai skrydžiai į Europą, ir kad mes galėsime surengti planuojamus susitikimus Olandijoje ir Latvijoje, bei jus informuoti, kaip viskas vyks.

 

Kiaulių projektas Ugandoje ir kitos naujienos iš Afrikos

Vienas iš šių metų palaiminimų yra tas, kad kelių Afrikos tautų CWOWI lyderiai lankosi vieni pas kitus, investuodami į tuos santykius. Kenija lankosi Ugandoje, Dramblio Kaulo Krantas -Liberijoje, Gambija - Liberijoje (naujajame filiale), o rezultate tikimės, kad kitais metais įvyks Vakarų Afrikos konferencija. Koks palaiminimas!

 

Mes matėme, kaip Apaštalų darbuose aprašyta, kaip CWOWI žmonės metai iš metų įvairiuose namų surinkimuose vyksta trumpalaikėms kelionėms aplankyti savo brolių kituose namų surinkimuose, dažnai kitose tautose. Mes matėme ir toliau matome žmones, vykstančius į tokias keliones JAV ir ES, ir džiaugiamės, kad tą patį pradedame matyti Afrikoje.

 

Technologijos taip pat vaidina vaidmenį šiame modelyje, Paulius to neturėjo. Šiandien mes turime keletą grupių, apimančių valstybes ir tautas, naudojančias „Zoom“, „Skype“ ir kitas socialinės žiniasklaidos platformas, kad susitiktų maldai, studijoms, garbinimui, diskusijoms. Nuostabi malonė. Žmonės išliks amžinai, todėl investuokime į santykius Viešpatyje.

 

Kiaulių projektas, kurį minėjau aukščiau, yra mūsų pastangos padėti Ugandos broliams - maždaug 150 namų surinkimų -, pagerinti jų gyvenimą, įgyvendinant verslo projektus. Vyriausybė organizuoja mokymus žmonėms, norintiems išmokti kiaulių priežiūros, o tai ekonomiškai pagerintų jų gyvenimą.

Kiaulių projektas Ugandoje ir kitos naujienos iš Afrikos

Vienas iš šių metų palaiminimų yra tas, kad kelių Afrikos tautų CWOWI lyderiai lankosi vieni pas kitus, investuodami į tuos santykius. Kenija lankosi Ugandoje, Dramblio Kaulo Krantas -Liberijoje, Gambija - Liberijoje (naujajame filiale), o rezultate tikimės, kad kitais metais įvyks Vakarų Afrikos konferencija. Koks palaiminimas!

 

Mes matėme, kaip Apaštalų darbuose aprašyta, kaip CWOWI žmonės metai iš metų įvairiuose namų surinkimuose vyksta trumpalaikėms kelionėms aplankyti savo brolių kituose namų surinkimuose, dažnai kitose tautose. Mes matėme ir toliau matome žmones, vykstančius į tokias keliones JAV ir ES, ir džiaugiamės, kad tą patį pradedame matyti Afrikoje.

 

Technologijos taip pat vaidina vaidmenį šiame modelyje, Paulius to neturėjo. Šiandien mes turime keletą grupių, apimančių valstybes ir tautas, naudojančias „Zoom“, „Skype“ ir kitas socialinės žiniasklaidos platformas, kad susitiktų maldai, studijoms, garbinimui, diskusijoms. Nuostabi malonė. Žmonės išliks amžinai, todėl investuokime į santykius Viešpatyje.

 

Kiaulių projektas, kurį minėjau aukščiau, yra mūsų pastangos padėti Ugandos broliams - maždaug 150 namų surinkimų -, pagerinti jų gyvenimą, įgyvendinant verslo projektus. Vyriausybė organizuoja mokymus žmonėms, norintiems išmokti kiaulių priežiūros, o tai ekonomiškai pagerintų jų gyvenimą.CWOWI bendradarbiauja su mūsų filialais  bei ten koordinuoja mokymus, kad mūsų pirmas 20 kiaulių gautų 20 šeimų. Šeimos dalyvavo mokymuose, pastatė reikalingus gardus ir gavo pirmąją kiaulių siuntą. Šios kiaulių patelės bus apvaisintos ir po kelių mėnesių turės vadą. Po nujunkymo 2 kiekvienos vados mažyliai bus perkelti  auginti  kitai šeimai ir taip prasidės nauja kiaulių ferma. Jau kitą savaitę mes išsiųsime pinigų dar 20 kiaulių ir tikimės, kad po to galėsime išsiųsti pinigus dar 20 kiaulių, padėdami mūsų šeimai Kristuje šioje Ugandos dalyje tapti savarankiška. Kiaulės / mokymo / įrankių kaina yra 125 USD už kiekvieną, ir mes vienu metu galime išsiųsti tiek pinigų, kad užtektų 20 kiaulių, kurios reikalingos norint surinkti bandą, vadinamą „kiaulidę“. Jei norite padėti, tiesiog parašykite prie savo aukos pastabą „Uganda“.

 

Mes taip pat turime aptverti tvorą aplink šulinį, kurį išgręžėme kaimui Kenijoje - šulinys jau kurį laiką pastatytas ir veikia, tačiau tvora aplink šulinį (2500 USD) padės apsaugoti saulės baterijas, variklį ir kanalizaciją.

 

Raštuose rašoma, kad kiekvienas  namų surinkimas yra atsakinga už savo reikmes, tačiau kai poreikis yra didesnis, nei jos gali patenkinti, jos kreipiasi į tinklą. Štai kaip CWOWI veikė šiuos beveik 20 metų, panašiai kaip aprašyta Apd 11, kai Antiochijos (Sirija) surinkimas, be kitų pavyzdžių, Judėjai atsiuntė pinigų padėti apsiginti nuo bado. Aš retai pasakoju apie tai, kaip CWOWI laikosi šio modelio, tačiau kartais, kaip ir šiais projektais, atrodo teisinga dalytis su didesne CWOWI šeima.

 

Pasiruošimas stebuklui

Neseniai savo „Facebook Live“ ir „YouTube“ vaizdo įrašuose dalijausi apie pavyzdį, kurį Jėzus pateikė Evangelijose, prieš Jam padarant stebuklą. Jis niekada nesikeičia, todėl turime suvokti, kad Jis daro tuos pačius veiksmus ir šiandien mūsų gyvenime. Prieš  atlikdamas stebuklą, Jėzus dažnai reikalaudavo, kad žmogus ar žmonės , ką nors atliktų natūraliai .

 

Kiekvienu atveju modelis yra tas pats: Viešpaties apreiškimas, kad Jis kad žmonės kažką padarytų. Šis apreiškimas ne visada atrodydavo akivaizdus, nors jis buvo toks suprantamas sveiku protu ir įprastas.

 

Jono 6 skyriuje Jėzus nori pamaitinti 5000 susirinkusių vyrų, taip pat moterų ir vaikų, o Pilypui 5–6 eil. Jis pasako: „Kur mes pirksime duonos, kad galėtume juos pavalgydinti?“ Tekste 6 eil. teigiama: „Tai Jis pasakė norėdamas jį išbandyti, nors žinojo, ką darys“.

 

Viešpats nieko negundo blogiu (Jokūbo 1:13), tačiau mus išbando - išbando mūsų motyvus, ketinimus, baimes ar tikėjimą. Jis tai daro leisdamas veikti mūsų gyvenime aplinkybėms, kurios atskleidžia tai, kas yra mumyse. Šiuo atveju, nors Pilypas matė, kad vanduo virto vynu ir daugybę kitų stebuklų, jis vis tiek mąstė kūniškai, net nemąstydamas apie Viešpaties, su kuriuo kalbėjo, galią. - Nepakanka dviejų šimtų pensų. Kai kuriuose komentaruose teigiama, kad tai yra maždaug pusės metų darbo užmokestis - Pilypas nemąstė apie stebuklingą Viešpaties galią!

 

Taigi pirmiausia reikia apsvarstyti, ką Viešpats nori padaryti. Tarkime, kad jūs turite nesumokėtą sąskaitą, ir baimė neleidžia jums paskambinti jiems ir susitarti, dėl to, nes nežinote, kokį įsipareigojimą turėtumėte prisiimti. Baimė kankina žmogų, pavyzdžiui, reikalingas telefono skambutis kabo virš galvos su visa fantazija, kurią gali sukelti baimė.

 

Galbūt tai pokalbis su žmogumi, kurį įžeidei, arba jis įžeidė tave, ir tu tikiesi, kad jis atsilieps. Gal prieš einant pas gydytoją tiesiog norite, kad Dievas išgydytų simptomus, nes bijote išleisti pinigus, kurių neturite, arba bijote, ką jis galėtų rasti. Daryk tai, ko nepadarė Pilypas:

Apsvarstykite stebuklingą Viešpaties, dabar tavyje esančio Kristaus, šlovės vilties, jėgą. Taigi turime būti tvirtai įsitikinę, kad rasime Jo aprūpinimą to telefono skambučio metu, vizito pas įsižeidusį draugą, apsilankymo pas gydytoją metu... mes pasirenkame žinodami, kad Jis visada patenkina mūsų poreikius, ir tai yra būtiniausi poreikiai. Taigi mes užtikrintai einame į priekį.

 

Antras žingsnis: organizuokite

Marko 6:40 ir Luko 9:14 sakoma, kad Jėzus turėjo 5 000 vyrų (be kitų) susodinti grupėmis po 50 ir 100. Jis ketino padauginti berniuko pietus, susidedančius iš duonos ir keptų žuvų, o kad stebuklas įvyktų, reikėjo organizuoti žmones.

 

Jėzus yra tas pats ir šiandien, todėl, kai tikite su pasitikėjimu, Jis nori stebuklingai aprūpinti jūsų gyvenimą. Jis žada neduoti mums daugiau, nei mes galime sutvarkyti (I Korintiečiams 10: 13), todėl geriau pasiruoškite tvarkyti tai, ką Jis nori duoti!

 

Jėzus turėjo mokiniams perteikti, kad tūkstantinę grupę žmonių yra įmanoma suskirstyti į 100–200 grupių po 50 ir 100. Jis konkrečiai nurodė: „susodinkite vyrus“ grupėmis, - o tai reiškia, kad jis tai padarė žinodamas, kad kiekvienos šeimos galva susodins savo šeimą, ir tokiu būdu visi bus susodinti.

 

TADA ir tik tada Jėzus padaugino duonos ir žuvies, išdalino mokiniams (tuo metu jis galėjo turėti 70 kitų mokinių, kurie būtų padėję paskirstyti apie 150 +/- grupių). Ir tada kiekvienai šeimai grupėse. Jėzus net liepė jiems organizuoti likučių surinkimą. Jis naudojo šį modelį du kartus, pamaitindamas nuo 4000 iki 5000 vyrų - neįskaitant moterų ir vaikų. 

 Ar esate pasiruošęs prieš skambindami, prieš paskirdami susitikimą, prieš kalbėdami su tuo asmeniu? Susitvarkykit. Ko reikėtų norint sulaikyti ir surengti stebuklą, kurį Viešpats norėtų padaryti jūsų gyvenime?

 

Apsvarstykite - per vestuves Kanoje, esančioje Jono 2 , Jėzus liepė jiems užpildyti 6 akmeninius indus vandeniu, kol jis pavertė tą vandenį vynu. Pirmą kartą susitikęs su Petru Luko 5 skyriuje, Jis liepė valtimi nusiirti į gilumą, kad būtų galima sugauti daug žuvų, net ir po to, kai jie visą naktį žvejojo ir nieko nesugavo. Susiorganizuokite. Pasiruoškite.

 

Ir tai mane veda iki paskutinio dalyko: Dievo planui dažnai prieštaraujama.

Ribotą Pilypo mąstymą galime laikyti prieštaravimu. Kai Jėzus liepė Petrui irtis į gilumą žvejybai, Petras priešinosi, paaiškindamas, kodėl tai neveiks: „Mes dirbome visą naktį ir nieko nesugavome!“ Jono 11, kai Jėzus liepė Marijai nuversti akmenį nuo Lozoriaus kapo, rengdamasis jį prikelti iš numirusių, ji paprieštaravo: "Viešpatie! jau keturias dienas kaip jis miręs, dabar jau dvokia!"

 

Kokį prieštaravimą iškėlė jūsų kūniškas protas, kovojantis prieš tikėjimo mintis ir Dievo stebuklo laukimą?

O kas, jei jie iš manęs pasijuoks, tik kiek greičiau! Kas, jei jie ras kažką rimto? Ką reikės daryti, jei jie ant manęs supyks?

 

1 Korintiečiams 2: 14 Paulius rašo, kad kūniškas žmogus negali priimti dvasinių dalykų iš Viešpaties, nes natūraliam protui tai yra kvailumas. Tačiau jis sako, kad jie turi būti dvasiškai atpažinti. Tai yra disciplina: valdyti mintis, emocijas ir patraukti juos į Kristaus nelaisvę. Pakilti ir paprieštarauti: Dievas pasirūpins!

 

Aš daugelį metų naudojau Petro 1: 3-4, kuriame iš dalies sakoma: „Jo dieviškoji jėga davė mums viską, kas susiję su gyvenimu ir 

atlikdamas stebuklą, Jėzus dažnai reikalaudavo, kad žmogus ar žmonės , ką nors atliktų natūraliai .

 

Kiekvienu atveju modelis yra tas pats: Viešpaties apreiškimas, kad Jis kad žmonės kažką padarytų. Šis apreiškimas ne visada atrodydavo akivaizdus, nors jis buvo toks suprantamas sveiku protu ir įprastas.

 

Jono 6 skyriuje Jėzus nori pamaitinti 5000 susirinkusių vyrų, taip pat moterų ir vaikų, o Pilypui 5–6 eil. Jis pasako: „Kur mes pirksime duonos, kad galėtume juos pavalgydinti?“ Tekste 6 eil. teigiama: „Tai Jis pasakė norėdamas jį išbandyti, nors žinojo, ką darys“.

 

Viešpats nieko negundo blogiu (Jokūbo 1:13), tačiau mus išbando - išbando mūsų motyvus, ketinimus, baimes ar tikėjimą. Jis tai daro leisdamas veikti mūsų gyvenime aplinkybėms, kurios atskleidžia tai, kas yra mumyse. Šiuo atveju, nors Pilypas matė, kad vanduo virto vynu ir daugybę kitų stebuklų, jis vis tiek mąstė kūniškai, net nemąstydamas apie Viešpaties, su kuriuo kalbėjo, galią. - Nepakanka dviejų šimtų pensų. Kai kuriuose komentaruose teigiama, kad tai yra maždaug pusės metų darbo užmokestis - Pilypas nemąstė apie stebuklingą Viešpaties galią!

 

Taigi pirmiausia reikia apsvarstyti, ką Viešpats nori padaryti. Tarkime, kad jūs turite nesumokėtą sąskaitą, ir baimė neleidžia jums paskambinti jiems ir susitarti, dėl to, nes nežinote, kokį įsipareigojimą turėtumėte prisiimti. Baimė kankina žmogų, pavyzdžiui, reikalingas telefono skambutis kabo virš galvos su visa fantazija, kurią gali sukelti baimė.

 

Galbūt tai pokalbis su žmogumi, kurį įžeidei, arba jis įžeidė tave, ir tu tikiesi, kad jis atsilieps. Gal prieš einant pas gydytoją tiesiog norite, kad Dievas išgydytų simptomus, nes bijote išleisti pinigus, kurių neturite, arba bijote, ką jis galėtų rasti.  

Kai nutinka kažkas, kas mane nustebina, aš Kai nutinka kažkas, kas mane nustebina, aš dažnai sakau: „Atskleisk savo aprūpinimą, Viešpatie, nes viskas, kas susiję su gyvenimu ir dievobaimingumu, buvo suteikta!“ Ir Jis tai daro.

 

Išvada: atsikratykite kūniško mąstymo ir ieškokite, ką Viešpats nori padaryti. Apsvarstykite, ko reikia, kad galėtumėte susitvarkyti su šio poreikio patenkinimu. Įveikite prieštaravimus ir tikėjimą nesėkme, keisdami tas mintis užtikrintumu, kurį įrodo Jo gyvenimo istorija, ištikimybė, JO aprūpinimas suteiktas praeityje. Darykite tai, kas teisinga natūraliai, ir pasitikėkite Jo aprūpinimu!

 

Labai dėkojame, kad esate mūsų gyvenime, labai dėkojame tiems, kurie aukoja mums. Tiems, kurie meldžiasi už mus, dėkojame, kad paminite mus savo maldose.

 

Už jus meldžiamės kiekvieną kartą, kai tik gauname auką, meldžiuosi už kiekvieną žmogų, o jei yra maldos prašymų, juos prisimenu ir meldžiuosi 30 dienų, nebent girdžiu kitaip. Mes esame tokie, ką matote, ką gaunate, mes kaip ir jūs - tiesiog bandote vaikščioti su Viešpačiu ir noriai laukiame Jo sugrįžimo.

 

Ačiū, kad esate mūsų gyvenime!

John ir Barbara

parašykite man el. paštu cwowi@aol.com, jei norite dalijamosios medžiagos ar kitais klausimais

 

Leviticus nuo 2 iki 4

 Sveiki,

 Šiandien; antgamtiškas Izraelis.

 Dievas įžiebė ugnį

Senovės judaizmą antgamtišku daro tai, kad Dievas užkūrė ugnį  deginamajai aukai, o ne žmogus. Žmogus negali ateiti pas Dievą jokiomis savo pastangomis ar formulėmis. Senajame Testamente, kai žmogus buvo Dievo akivaizdoje, jis turėjo
nusiauti batus, nes batai yra žmogaus dirbiniai. Mes negalime ateiti į Jo akivaizdą dėl nieko, ką darėme. Tai randama Išėjimo 3: 5-6, kai Mozė prie degančio krūmo kalba su Viešpačiu. "... Nusiauk  batus nuo kojų, nes tai yra šventa žemė".

 

Taip pat matome Jozuės 5: 14-15, kai Kristus, būdamas Viešpaties kariuomenės kapitonu, pasakė Jozuei, kaip paimti Jerichą, ir liepė nusiauti  batus Jo akivaizdoje. (Tai nebuvo angelas, kalbėjęs su Jozuė, bet Kristus, tai liudija faktai, Jis priėmė garbinimą, 2, liepė Jozuei nusiauti batus, o 3 skyriuje 6 eil.  pasakojimas tęsiamas persijungiant iš natūralaus požiūrio į tikrąją perspektyvą ; „Viešpats pasakė ...“ jų pokalbyje. Taigi išmeskite knygas, kuriose sakoma, kad tai yra angelas (tokias kaip   „Angelai su užduotimi“), nes ten yra keletas dalykų, kurie gali suklaidinti.)

 

Žmogus negali ateiti pas Dievą jokiomis savo pastangomis. Dėl šios priežasties Dievas įsakė, kai jie  pastatė aukurą aukai aukoti, netašyti  akmenų ir jokiu būdu jų nekeisti - jie turėjo naudoti akmenis tokius, kokius rado ant žemės, nes  juos suformuoti, tai reiškia  pridėti žmogaus pastangas prie išganymo. Išėjimo 20: 25

 

Viešpaties ugnis

Turėdami tokį supratimą, kad atėjimas pas Dievą priklauso tik nuo  Jo  ir mes nieko neatnešime į šią sąjungą, pažiūrėkime į deginamąją auką, apie kurią kalbama pirmajame Levitų(arba Kunigų) skyriuje. Pirmoji auka, kurią matome, yra tai, kai Viešpats Dievas (Kristus) nužudė gyvūną ir pagamino odos apsiaustus Adomui ir Ievai, Pradžios 3:21. Tai buvo jiems vaizdinga pamoka, kad vėliau Jis taps paskutine auka, kad žmogus būtų aprengtas Juo. Pradžios 4 skyriuje užrašyta, kad Kainas  atmetė išganymą iš malonės ir pasirinko ateiti pas Dievą savo paties pastangomis, aukodamas daržoves, kurias augindamas  taip sunkiai dirbo. Mes negalime ateiti pas Dievą remdamiesi savo darbu, pastangomis ir formulėmis.

 

Viešpats nepriėmė jo aukos, nes tai buvo jo paties pastangos, Jis priėmė Abelio auką, kuri buvo nekalto avinėlio iš Abelio bandos kraujas. Štai kodėl Kainas yra visų klaidingų religijų ir melagingų pastangų patekti pas Dievą savo jėgomis tėvas. Kaip pavyzdį galime naudoti įvairias religines apeigas iš viso pasaulio, kuriose nurodomos tam tikros maldos, tam tikros pastangos priartėti prie Dievo, padaryti jam įspūdį ar kažkaip paveikti.

 

Mozė užrašė Pradžios knygą, todėl jam ir mums suprantama, kad būtent ugnis iš dangaus prarijo Abelio, o ne Kaino auką. Štai kaip jis sužinojo, kad jo auka nebuvo priimta. Tai įtvirtino pavyzdį, kad pats Dievas  siunčia ugnį iš dangaus, kad uždegtų deginamosios aukos ugnį, taip kad iš aukos visiškai nieko nelieka.

 

Tai kartojama visoje Levitų knygoje - tegul nieko iš deginamosios aukos 

nelieka. Ji turi būti visiškai suvartota. Tai Viešpats pasakė Izraeliui per pirmąjį Paschą Išėjimo 12:10: „Tegul nieko nelieka iki ryto, o jei kas lieka ryte, sudeginkite jį visiškai“. Žinoma, tai yra Jėzaus ant kryžiaus simbolis, kad Jo „deginamoji auka“ už nuodėmę buvo visiškai atlikta, absoliuti, 100%.

 Mozė ir Aaronas –

 Levitų 9: 23–24, aprašyti pirmi aukojimai  naujosios kunigystės, kuriai vadovavo Aaronas: „Mozė ir Aaronas nuėjo į palapinę, tada išėjo ir palaimino žmones. Ir visiems žmonėms pasirodė Viešpaties šlovė.  Viešpaties akivaizdoje pasirodė ugnis, kuri sudegino  auką ir net riebalus. Žmonės tai pamatė, šaukė ir krito ant savo veidų.“

 

Gideonas –

 Teisėjų 6: 20–24, Gideonas mato Viešpaties angelą  (Kristų), kuris kviečia jį vesti Izraelį prieš midjaniečius ir tapti Izraelio teisėju. Gideonas aukoja mėsą ir neraugintą duoną ir padeda juos  ant  akmens altoriaus.  „Viešpaties angelas“ palietė uolą su  lazda , kilo ugnis ir  prarijusi auką, o „Viešpaties angelas“ išėjo. Gideonas neuždegė ugnies, tai padarė „Viešpaties angelas“. Gideonas, žinodamas savo istoriją ir supratęs, kad matė Viešpatį akis į akį, ėmė šaukti. Tada Viešpats kalbėjo su juo ir patikino, kad jis nemirs. Gideonas vadino Viešpatį „Taikos Dievu Jehova Šalomu“ dėl šio susitikimo, kurio metu jis nemirė.

 

 Samsonas

Maždaug po 50 metų, teisėjų 13: 16-20, vyrui, vardu Manoahas, ir jo žmonai pasirodo „Viešpaties angelas“, sakydamas, kad ji pastos ir pagimdys Izraelio teisėją, ir jis bus Nazaritas nuo pastojimo. Šie būsimo Samsono tėvai aukoja Viešpačiui, dėkodami už šią pranašystę, o Manoahas, nesuprasdamas, su kuo jis kalbėjo, paklausė Jo vardo.

 

 18 eilutė: "Kodėl klausiate mano vardo, matydami, Jis  nuostabus?" (Heb .: nuostabus, nesuprantamas, didingas), ir tada jis pakilo aukos liepsnoje ir dingo iš akių. Jūs prisiminsite, kad Izaijo 9: 6 sakoma apie Mesiją: „Mums gimė vaikas, mums duotas sūnus ir Jo vardas bus vadinamas Nuostabusis ...“

 

Manoahas žmonai pasakė, kad jie matė Dievo veidą  ir tikrai mirs. Jo žmona, būdama protingesnė ir nuovokesnė, pasakė v23; "Ar Jis būtų mums pasakęs, kad turėsime sūnų, jei ketino po to mus nužudyti? Ir jis priėmė ir mūsų auką, taigi mes nemirsime".

 

Saliamonas

- II Kronikų 7: 1–3, kai Saliamonas pašventino  šventyklą, sakoma: „Kai Saliamonas baigė kalbą, ugnis nusileido iš dangaus ir prarijo deginamąją auką bei kitas aukas; Kunigai negalėjo patekti į šventyklą, nes Viešpaties šlovė taip stipriai užpildė vietą. Ir visi žmonės, pamatę, kaip ugnis nusileido su Viešpaties šlove, puolė veidais žemyn ir garbino šlovindami Viešpatį. sakydamas: "Nes jis geras, nes jo gailestingumas amžinas".

 

Elijas –

 „II Karalių 18: 36-39“, mes turime bene geriausiai žinomą pavyzdį, kaip Dievas nuleido iš dangaus ugnį ant aukuro – Elijas  ir Baalo pranašai. Deja, dauguma ganytojų ir sekmadienio mokyklos mokytojų nepaiso didesnės tiesos, manydami, kad Elijas buvo taisyklės išimtis. Todėl galime susimąstyti, kodėl Elijas buvo toks įsitikinęs, kad jo planas veiks, ir daugelis klaidingai manė, kad jis tiesiog pats sugalvojo  šią idėją, arba jo didelis tikėjimas privertė Dievą atsakyti ugnimi. Tikėjimas nėra nepriklausomas nuo Dievo, greičiau mūsų atsakas į Jo apreikštą malonę. Elijas tik sekė Jo Žodžiu levitų knygoje, kurio  Izraelyje nebuvo laikomasi daugelį metų.

 

Elijas visa tai žinojo, todėl jis savo auką paruošė iki  standartinės 15 valandos vakaro aukos laiko, nes žinojo, kad  Dievas atsakys ugnimi, kad suvartotų degintą auką. Taigi jis linksminosi su Baalo pranašais ir apkaltino Baalą, kad jis vieną kartą buvo tualete, kitu metu išvyko į kelionę. Artėjant 15 val., Jis užtikrintai liepė žmonėms pilti vandenį ant aukos, nes norėjo jiems parodyti, kad jis nedarys jokio stebuklingo triuko ir jokio veiksmo savo rankomis, nesiims jokių gudrybių,  kad ugnis būtų uždegta.

 

Vakaro aukos metu pranašas Elijas priartėjo ir tarė: „Viešpatie, Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dieve, tegul šiandien būna žinoma, kad tu esi Dievas Izraelyje ir kad aš esu tavo tarnas, ir aš visa tai padariau pagal tavo žodį. (Nurodymai levitų knygoje). “... Tada Viešpaties ugnis krito ir prarijo degintą auką, medieną, akmenis, dulkes ir vandenį tranšėjoje ... "

 

Nuo Abelio iki Mozės, Gideono iki Manoaho, nuo Saliamono iki Elijo - Dievo pavyzdys buvo tas, kad dangaus ugnis visiškai sunaudoja deginamąją auką. Tai yra Jėzaus ant kryžiaus simbolis , visiškai pašalinantis pasaulio nuodėmę.

 

Krikščionis -

krikščioniui, kovojančiam dėl savo išganymo, svarstant, ar Dievas dar gali juos atmesti, nors jie tiki Jėzumi ir myli Dievą, tai, ką mes matome įtvirtinta Levitų ir kitose knygose, suteikia mums didelę ramybę. Jėzaus auka ant kryžiaus, sandoris tarp Jo ir Jo Tėvo, buvo visiškai iki galo atliktas  darbas. Iš mūsų nuodėmės nieko nebeliko. Kaip Paulius rašė II Korintiečiams 5: 17: „... kas sena praėjo ir štai! Visa  tapo nauja“.

 

Tai nereiškia „Taip, bet“. Negalima manyti:  „nežinote, ką padariau“. Deginamoji auka buvo skirta ne tik pradinei nuodėmei, bet ir visai nuodėmei. Žinojimas, kad dėl rytojaus, kito mėnesio ar kitų metų teisėtai kalbant, mūsų nuodėmė jau sudeginta Jėzaus atpirkimo auka, veda mus į didesnį šventumą.

 

Žinojimas, kad mūsų nuodėmė  ir nuodėmės yra sudegintos Jėzaus aukoje, kviečia mus pasistengti visomis pastangomis, kad galėtume pažinti Jį vis geriau ir geriau, nes nėra nieko tarp mūsų ir Dievo Tėvo. Tas žinojimas panaikina baimę tarp mūsų ir Dievo - viskas, kas kažkada stovėjo tarp mūsų, net būsimos nuodėmės, kurias dar padarysime, jau buvo numatytos ir atleistos, todėl judėkite Jame visu greičiu į priekį!

 

Daugiau kitą savaitę, iki tol, laiminu,

John Fenn