Pažinti Šventąją Dvasią. 1 dalis

John Fenn, 2013 m. sausio mėn. 12 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Tai buvo viena iš tų karštų ir tvankių vasaros dienų kaip įprasta centrinės Indianos šiaurėje, todėl 3 iš mūsų nusprendė savaitgalį vykti į iškylą gamtoje. Deividas, Maikas ir aš slapta susitarėme pasiskolinti savaitgaliui ežero plaustą iš Maiko, ar tai Deivido giminaičio, kad galėtume garbinti, melstis ir krikštyti vienas kitą. Kai buvome kūdikiai visus mus krikštijo solidžiose denominacijose, ten mes užaugome, bet nei vienas iš mūsų nebuvo krikštytas, kuomet įtikėjome. Taigi, būtent tai ir buvo pagrindinis išvykos tikslas.

Tačiau mano prisiminimuose nedominavo mūsų krikštas rudame Shafer/ Freeman ežero vandenyje, nors aš prisimenu, kad įlipau į vandenį šiek tiek susirūpinęs, ir tai man priminė vaizdą, kuomet vanduo tvindydavo mūsų kiemą susprogus vandens bakui.

Aš taip pat nedaug prisimenu mūsų diskusijų apie gyvenimą ir, kas mūsų jaunuolių laukė ateityje, bet tada pirmą kartą aš išgirdau Viešpaties Jėšua (Jėzaus) balsą. Tėvas buvo kalbėjęs man anksčiau, ir aš pradėjau tuomet mokytis bendrauti su Šventąja Dvasia, bet aš niekada nebuvau girdėjęs Jėšua balso.

Jei atvirai, aš turėjau kitas dvi temas apie kurias norėjau rašyti jums, bet negalėjau išvengti Tėvo krypties pasidalinti tuo, kas man yra labai privatu ir asmeniška; tai, kaip aš pradėjau pažinti Šventąją Dvasią, atpažinti subtilius skirtumus tarp Tėvo, Jėzaus, ir Šventosios Dvasios. Štai tokia mano kelionė, kevalo viduje, kaip mes sakome. Aš nežinau jokio kito būdo mokyti apie tai, kaip pasidalinant savo patyrimais ir Žodžiu, bet jaučiuosi šiek tiek nesaugus ir nejaukiai. Ačiū, kad skaitote.

Atgal apie tą išvyką – ištyrinti širdį

Kažkas man įrašė(Nancy) Honeytree‘s „Evergreen“ albumą, kurį aš turiu savo iPod telefone ir vis dar jį klausausi, apie tyrą ir aistringą meilę Viešpačiui Jėzui, tai charakteringa 1970-ųjų krikščioniškai muzikai. Vienoje pusėje paskutinė daina buvo sukurta dabar jau danguje esančio Larry Normano, kurią jis pavadino „Aš esu Tavo tarnas“.

Aš „užėmiau garbinimo poziciją“, kaip aš sakau, turėdamas galvoje, kad pasiruošiau garbinti ant kelių, pasirėmęs rankomis, kakta ant grindų, rankos ištiestos, delnai aukštyn, savo protu klausydamas kaip mano meilė ir aistra Tėvui ir Jėzui liejasi iš mano širdies per mano burną, „Dvasioje“, kaip Jonas tai įvardina Apreiškimo 1:10 ir 4:2 - visiškai nejausdamas fizinės aplinkos.

Kas aš esu?

Supraskite, kad tada aš tikrai norėjau būti tarnavime, bet turėjau blogą savęs vertinimą ir trūko pasitikėjimo, taigi nemačiau jokio būdo, kaip galėčiau būti naudingas Viešpačiui, mąstydavau, kaip Jis galėtų mane panaudoti. Išorėje aš atrodžiau gerai – buvau krepšinio žvaigždė mažoje kaimo mokykloje, buvau įsimylėjęs nuostabią mergaitę iš didelio miesto mokyklos, tėtis po skyrybų buvo įsipareigojęs mokėti už mano mokslą koledže. Gyvenimas buvo geras. Aš netgi turėjau 1965 automobilį GTO su Trush duslintuvu ir bėgių perjungėju, bet kas čia tokio, jei jis degino benziną kaip Vakarų Teksaso ugnies gręžinys, buvo triukšmingas, greitas ir mano.

Bet viduje aš vertinau save blogai, buvau pilnas abejonių, įsitikinęs, kad nesu pakankamai geras Dievui – faktiškai vienintelis dalykas, kuriuo buvau tikras, buvo mano vaikščiojimas su Tėvu, bet kas Jam iš to? Tai buvo nebrandūs santykiai. Aš mylėjau Tėvą iš dalies dėl to, kad Jis buvo su manimi, kuomet mano žemiškasis tėvas išėjo, nors aš vis dar tebesijaučiau taip, lyg niekada nebūsiu pakankamai geras savo tėvui, todėl perkėliau visa tai kas buvo neigiama tarp mano žemiško tėvo ir manęs, į savo dangiškojo Tėvo ir mano bendravimą.

Jis kalbėjo man

Daina „Aš esu Tavo tarnas“ atspindi procesą žmogaus širdyje, apie kurį jūs galite paskaityti toliau šiame straipsnyje, ir tuo metu mano širdis kartojo dainos žodžius (kurie vis dar tinka man ir šiandien).

„Aš esu tarnas. Aš laukiu ištariamo mano vardo. Aš sėdžiu laukdamas, aš žiūriu žaidimą, kurį aš pats žaidžiu. Aš pasilieku tame. Kai tu esi vienišas, tu gali kaltinti tik save. Aš esu tarnas. Aš laukiu, kai mane pašauks, aš buvau neištikimas, taigi sėdžiu koridoriuje. Kaip Jis gali panaudoti mane, kai aš niekada visko neatidaviau? Kaip Jis galėjo pasirinkti mane, kai žinojo, kad greitai krisiu?“

„Jis maitina mano sielą, augina mane, ir Jis leidžia man suprasti, kad Jis mane myli. Dabar aš esu bevertis, bet padariau įžadą, aš nusižeminęs lenkiuosi prieš Tave - Ach, prašau naudok mane! Aš esu vienišas. Aš esu tarnas, pasiruošęs atlikti savo dalį, mano širdyje įvyko pasikeitimas. Pagaliau aš supratau, kad nėra kelio atgal, kai jau pradėjau. Gyventi yra privilegija, mylėti yra menas! Bet man reikia Tavo pagalbos pradėti – ach, prašau ištyrink mano širdį, aš esu TAVO tarnas”.

Nedelsiant, kai tik aš sugiedojau paskutinius keturis šios giesmės žodžius: „Aš esu TAVO tarnas”, staiga išgirdau Jėšua balsą įsiterpiant į mano garbinimą, tai pagavo mane visai netikėtai, anksčiau jau buvau girdėjęs kalbant Tėvą, bet niekada negirdėjau Jėzaus, taigi aš buvau nustebęs: „Aš, aš taip pat myliu ir Tave, Viešpatie“. Jo atsakymas buvo švelnus ir negarsus: „Atsiversk Jono 14:27”. Aš taip pat švelniai paklausiau: „Dabar, Viešpatie?“ ir Jis pasakė: „Taip, dabar“.

Maikas ir Deividas tuo metu vis dar garbino, nors pradėjo judėti, kaip adata, kuomet ją nuimi nuo plokštelės ir išjungi patefoną. Aš atsisėdau, pasičiupau savo New American Standart Bible, kurią turėjau su savimi, ir greitai atsiverčiau Jono 14:27, kuri sako: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta“.

Su šitais žodžiais aš žinojau, kad Tėvas ir Viešpats priėmė mane į savo tarnavimą. Aš sėdėjau taip, kaip dabar, kai rašau šituos žodžius, ašaros temdė mano akis, nusižeminęs, nusiraminęs pirmą kartą savo gyvenime dėl savo ateities, mano abejonės savimi ir žemas savęs vertinimas buvo pakeisti pasitikėjimu ir įsitvirtinimu Kristuje. Aš nežinojau ateities, bet aš žinojau, kad ji bus su mano Tėvu ir Viešpačiu, ir aš žinojau, kad aš esu mylimas ne pagal tai, ką aš darau.

Pasitenkinimas

Vidurinėje mokykloje aš bandžiau įvairius dalykus, kad surasčiau pasitenkinimą: kuomet buvau 15 metų amžiaus lankiau nardymo pamokas, nes myliu vandenyną ir galvojau, kad galiu būti profesionalus nardytojas, arba vandenyno tyrinėtojas, arba jūrų biologas, bet tai nelietė mano dvasios, taigi tai nebuvo pasitenkinimas. Aš greitai tai mečiau – prieš pat mano nardymo testą. Taipogi, kuomet buvau 15 aš lankiau skraidymo pamokas ir skraidymo mokyklą, bet mečiau prieš FAA egzaminą ir skridimo testą.

Bet, kai girdėjau Jėzaus balsą - tai man teikė daug pasitenkinimo. Aš norėjau gyventi tame balse. Aš norėjau būti arti to Balso. Aš norėjau gyventi savo gyvenimą susijungęs su tuo Balsu.

Įrėžti atmintyje

Yra momentai mano gyvenime, kurie visam laikui yra įrėžti į mano atmintį tiesiog dėl momento intensyvumo, ir yra kiti, kuriuos jei nori atgaivinti, turi sustoti, užfiksuoti tai, kas ką tik atsitiko tavo sieloje ir tikslingai pagauti kiekvieną to įvykio niuansą savo prote. Mes turime prisiminti. Jei ne, tai prarandama visam laikui.

Štai kodėl, pavyzdžiui, tu gali važiuoti keliu, gauti nuostabų apreiškimą, ir galvoti, kad jis didis ir jo niekada nepamirši, o vėliau tu nebegali atsiminti, kas tai buvo. Tai įvyksta todėl, kad apreiškimas buvo iš tavo dvasios, o tu nedavei laiko ir neįdėjai pastangų, kad jis įsispaustų tavo prote. Apreiškimas nepasiekia proto, kol tu neįdedi tam pastangų.

Štai ką aš darau: turiu ant ko užsirašyti savo automobilyje, kažkaip pasižymėti, kad po to prisiminčiau, bet kai man nepavyksta to padaryti, tuomet skiriu laiko prisiminti, kur aš važiavau, ką galvojau, meldžiausi kalbomis, ir kai aš tai darau grįžtu mintimis atgal ten, kur buvau ir tada apreiškimas dar kartą išplaukia iš mano dvasios. Tada aš užrašau, ar kaip kitaip panaudoju savo protą. Kalbu sau apie tai, užsirašau, procese panaudoju protą, kad apreiškimas iš dvasios būtų užfiksuotas.

(YAš esu TAVO tarnas”, staiga ios aš dažnai vėlai atsikeliu, nes rašau ir studijuoju, lovoje meldžiuosi dvasioje/ Dvasioje, mąstau apie Viešpatį ir dalykai pradeda man ateiti. Taigi aš išmokau tiesiog palikti, pakilti iš lovos ir užsirašyti - kitu atveju tai bus pamiršta jau kitą rytą - ar kol aš nesurasiu tos pačios būsenos prote, arba „bangos ilgio“, kaip apie tai jūs skaitysite vėliau.

Tas momentas, kai Jis kalbėjo man, buvo vienas iš tų, kurie pasiliko mano atmintyje, pasižymėjau jį savo kalendoriuje, kaip tą pirmą kartą, kai girdėjau Jėzaus balsą, kuris pakeitė mano gyvenimą, ir ėjau toliau. Arba aš galėjau apglėbti tą momentą ir tada laikyti savo sieloje, neleisdamas jam pasitraukti, nesusilpnindamas savo įsikibimo laikyti tą Jo balso garsą, grįždamas prie jo vėl ir vėl taip, kaip leidžiu juodam šokoladui tirpti savo burnoje ir suku jį tol kol pajaučiu visus įmanomus skonius – tai štai ką aš darau su prisiminimais.

Pamąstykime apie tai

Senais laikais automobiliuose turėjome radijo imtuvus su rankenėlėmis, kurias mes sukinėjome nuo nulio iki tam tikros radijo stoties. Kai tu priartėji prie tikslo, bus persidengimas su ta stotimi tarp artimiausios, kur tu buvai ir tarp tos, prie kurios tu artėji ir šitas persidengimas palydimas elektroninių aukšto diapazono gergždžiančių garsų iki momento, kai tu pagauni tą stotį visiškai tiksliai jos dažnume - ir staiga tu girdi tik tą vieną stotį – garsiai ir aiškiai.

Momentus, kai patyriau Tėvą, štai taip aš laikiau savo prote ankstyviausiuose prisiminimuose apie Jį – laikiau tai sąmoningai savo atmintyje, specialiai palikdamas savo prisiminimuose garsą ir tą Jo artumo pojūtį savo dvasioje, iš kurio plaukė Jo balsas, ir aš norėjau rasti tą dažnumą – kaip gyvenimo būdą. Norėdavau gyventi tame dažnume, bet pradžioje tai atrodė, kad aš pakliūdavau arti, bet retai tiksliai į tą dažnumą. Taigi, aš pasidalinsiu pavyzdžiais pirmų žodžių iš Tėvo man, ir kaip jie skamba... Ir štai čia mes pratęsime kitą savaitę.

Iki tada ir gausių palaiminimų,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Kaip Nojaus dienomis. 2 dalis

John Fenn, 2013 m. sausio mėn. 5 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Praeitą savaitę aš dalinausi pamąstymais apie visuomenę Nojaus dienomis, pradėdamas nuo dievotųjų susimaišymo su nedorėliais. Kai Viešpats pamatė, kad dorieji tuokiasi su nedorėliais, Jis žinojo kuo tai baigsis: „Mano dvasia nesivaidys su žmogumi amžinai, nes jis yra kūnas, jo dienų bus dar 120 metų“ (Pr 6:3 KJV)

Dalykai keičiasi

Skaičiavimas atgaline seka prasidėjo, dienos, kai Dievas kariavo (teisė) žmonių gyvenimus artėjo prie pabaigos. Ką gi Jis teisė? Atsakymas: nusikaltimas ir bausmė, kurią Jis asmeniškai įvykdydavo tame laikotarpyje tarp Adomo ir Nojaus. Kai Nojus išėjo iš arkos, Dievas perdavė nusikaltimą ir bausmę bei 2 kitus dalykus tvarkyti žmogui.

Pradžios 9 skyriuje mes matome juos įtvirtintus vieną prie kito: „Būk vaisingas, dauginkis ir pripildyk žemę“, parodydamas, kad dabar žmogus atsakingas už gimimų kontrolę (arba ne). Anksčiau Dievas įsakė visiems gyvūnams, augalams, ir žmogui būti vaisingiems, daugintis ir pripildyti žemę – bendrą įsakymą tiesiog išeiti ir pripildyti žemę!

Bet Pradžios 9 skyriuje Jis kalba tik žmogui, palikdamas originalų įsakymą daugintis augalams ir gyvūnams, bet čia Jis duoda žmogui atsakomybę atsikurti, o ne tik bendrą įsakymą daugintis.

Toliau, „Tesibijo jūsų ir tedreba prieš jus visi žemės žvėrys, visi padangių sparnuočiai, visa, kas gyva žemėje, ir visos jūros žuvys. Visa tai atiduota į jūsų rankas. Visa, kas juda ir gyva, bus jums maistui“. Prieš tai, Pradžios 1:29-30 teigia, kad žmogus ir gyvūnai buvo vegetarai, bet dabar žmogus galėjo valgyti, ką tik norėjo – tai buvo jo atsakomybė, bet Dievas tai legalizavo padarydamas taip, kad gyvūnai imtų bijoti žmogaus, jog būtų sunkiau juos pagauti.

Trečia, „ir už jūsų gyvenimo kraują jūs patys būsite atsakingi... iš kiekvieno žmogaus brolio rankų, aš jo pareikalausiu... kas tik pralies žmogaus kraują žus, jo kraujas bus pralietas, nes pagal Dievo atvaizdą žmogus buvo padarytas“.

Iki tol Dievas vykdė bausmes Pats taip, kaip Kaino ir Kaino pro-proanūkio Lemecho atveju, bet išėjus iš arkos nusikaltimas ir bausmė tapo žmogaus atsakomybe. Štai kodėl Jis sako, kad baigėsi Jo teisėjavimo dienos tarp žmonių, nes žmogus greitai išstumdavo Dievą iš savo gyvenimo, šeima po šeimos, kai dievotieji susituokdavo su nedorėliais.

Tiesiog kaip mūsų dienomis

Aš tai paliečiau, nes Jėšua pasakė: „Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus, kai ateis Žmogaus Sūnus“. Tai svarbu suprasti, kad Nojaus dienos buvo amžiaus užbaigimas, pabaiga vieno būdo, kaip Dievas bendravo su žmonėmis, ir kito būdo pradžia. Lygiai taip pat mes pamatysime tokį pokytį, kuomet Jėzus sugrįš įkurti savo pasaulinės Karalystės žemėje - didelius pakeitimus, apie tai, kaip Dievas susijęs su žmogumi.

Tuo pačiu būdu Jis nustatė 120 metų ateitį tvanui Nojaus dienomis. Mūsų dienomis Paulius pasakė Apd 17:31-32 „... Dievas... įsako visiems žmonėms visur atgailauti, nes Jis paskyrė dieną, kurią Jis teis pasaulį teisume...“ Tiesiog kaip Nojaus dienomis, prasidėjo skaičiavimas atbuline eiga.

Kiti socialiniai panašumai

Pradžios 6:4-6, 12 sako: „Anomis dienomis žemėje buvo milžinų. Kai Dievo sūnūs vesdavo žmonių dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie būdavo galiūnais, senovėje garsiais vyrais.

Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti. Ir Viešpats gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje. Dievas pažiūrėjo į žemę ir matė, kad ji sugedusi, nes kiekvienas kūnas iškreipė Jo kelius žemėje“.

Tai raktinės eilutės, kurios parodo mums, kokia buvo visuomenė tais laikais, ir kokios yra sąlygos prieš Kristaus sugrįžimą. Žmogus iškreipė Dievo kelius žemėje. Iki to laiko, Dievo keliai buvo vykdomi per Seto šeimos liniją, bet jie iškreipė Jo kelią savo šeimose. Mes matome panašų Dievo kelio iškreipimą šiandieninėje visuomenėje, atakas esminėms moralinėms tiesoms, kurias Dievas įkūrė šeimai, bendruomenei, visuomenei ir tautoms.

Milžinai?

Dabar šiek tiek apie žodį, kuris dažnai verčiamas „milžinai“. Tai hebrajiškas žodis „nephilim“, kuris reiškia „kritęs“, kontekste apie Dievo šeimos Seto linijos atkritimą nuo Viešpaties, kai jie vedė nedorųjų Kaino linijos žmonių dukteris, „kai žmonės ėmė daugintis žemėje“.

Tai reiškia „chuliganas“ ir „tironas“, plačiau, milžinai reiškia nedorėliai (nors daugelis galvoja, kad buvo milžinų pagal ūgį) ir gimė vaikai iš šitų santykių tarp žmonių, kurie buvo ne po tuo pačiu jungu. Pažodžiui, „... kai Dievo sūnūs susilaukė vaikų su nedorėlių dukterimis, žemėje atsirado chuliganai ir tironai...“

Frazė, kad jie buvo žinomi ir galingi, tai nėra komplimentas, bet nurodymas į jų bedieviškus kelius. Tai yra ta pati terminologija, kuri panaudota pavaizduoti nedorąjį Nimrodą Pradžios 10 skyriuje; „Jis buvo pirmasis tas galiūnas žemėje, didis medžiotojas prieš Viešpatį“, čia neteisingai išversta.

Wycliffe verčia 9 eilutę taip: „ir jis buvo stiprus medžiotojas, žmonių prispaudėjas prieš Viešpatį“. Nimrodas prievarta organizavo Babelę, jis nebuvo „prieš Viešpatį“ gyvūnų medžiotojas, bet prieš Viešpaties veidą, nepaisydamas Dievo akivaizdos, jis medžiojo žmones ir juos persekiojo – štai ką sako šita eilutė.

Ta pati terminologija yra panaudota apibūdinti chuliganus ir tironus Nojaus dienomis, dorųjų ir nedorųjų vaikus, kurie užpildė žemę smurtu ir, kurių visos mintys buvo blogis.

Trumpas nukrypimas – triušio pėdsaku, nes daugelis man rašė elektroninius laiškus

Aš įterpiu čia žodžius apie įsitikinimą, kad tie chuliganai ir tironai kilo iš dar vieno sukilimo danguje, kai angelai vesdavo moteris ir tokiu būdu gimdavo tie chuliganai. Yra kelios priežastys, kad tai nėra tiesa, nes aišku iš konteksto, kad Pradžios 4-6 skyriai aprašo būtent dvi šeimas žemėje, bet yra dar kitų priežasčių, kodėl šis įsitikinimas neteisingas.

Be to, kad Jėšua pasakė, jog dienos prieš Jo sugrįžimą bus tokios, kaip Nojaus dienomis, kai žmonės tuokėsi ir vesdavo; jeigu jūs manote, kad buvo antras sukilimas ir angelai vesdavo moteris, tuomet, pagal Mato 24, atitinkamai, jūs turite pamatyti tuos pačius angelus/ žmones vėl besituokiančius ir prieš Kristaus grįžimą, kad būtų taip „kaip Nojaus dienomis taip bus... prieš Mano sugrįžimą...“

Toliau, Jėšua sako, kad angelai nesituokia - jie neturi tam sugebėjimų, jei norite žinoti. Jūs matote, dvasinės būtybės negimdo dvasių, tik Dievas, kuris vadinamas dvasių Tėvu – Žydams 12:9, Zacharijo 12:1, ir maždaug 3 arba 4 kitos pastraipos - tik Dievas gali kurti dvasias. Iš Dievo kyla dvasios. Kai žmogaus kūdikis yra užmezgamas, būtent Dievas suteikia jam dvasią. Kad būtų antrasis sukilimas, Dievas turėtų būti davęs angelams galimybę daugintis, ir tada Jis turėtų būti tos gyvybės užmezgimo dalyviu, tu turėtum padaryti Jį (dalyviu, partneriu) antrame sukilime.

Taigi, reikėtų, kad pasikeistų Jo nuostata ir keliai, ir kad angeliškoms būtybėms būtų suteikta galimybė daugintis. Tada būtų galima sukryžminti šunį ir dramblį - kodėl? Nes nebeliktų jokių ribų tarp rūšių – būtų galima sukryžminti paršiuką ir erelį, banginį ir tigrą, ir angelą su žmogumi. Taigi, Dievas dėl šito vieno atvejo turėtų sustabdyti genetinį dėsnį.

Tuomet jūs turėtumėte pakeisti Raštą ir įvesti antrą sukilimą danguje, kuris įvyktų, jei išmestumėt porą eilučių iš Judo ir Petro laiškų, jei jums taip patinka, bet jos labai aiškiai kalba apie šėtono sukilimą. Jei ten būtų antras sukilimas, tuomet jūs turėtumėte pakeisti Apreiškimo Jonui 12 skyrių, kur pasakyta, kad Mykolas ir jo angelai kovojo prieš drakoną (šėtoną) ir jo angelus bei turėtumėte paminėti ir antrojo sukilimo lyderį, kuris taip pat buvo išmestas.

Apreiškimo 12 skyrius kalba apie šėtoną, kurį mes žmonės nugalėjome mūsų liudijimo žodžiu ir Avinėlio krauju, taigi, jei įvestume antrąjį sukilimą, ar mūsų liudijimas ir Jėzaus auka jo nepadengtų? Aš turiu galvoje, jei Jėzaus kraujas visa tai padengia, tai kodėl nepaminėjus to antrojo sukilimo?

Ir kai Jėzus kalbėjo Luko 10:17-20, kai mokiniai sugrįžo sakydami: „Viešpatie, netgi demonai paklūsta mums dėl Tavo vardo“, Viešpats atsakė sakydamas: „Aš buvau ten, kai šėtonas krito kaip žaibas iš dangaus, taigi nesidžiaukite, kad demonai paklūsta jums, bet, kad danguje jūs esate mano pusėje!” – pagal jus Jėšua turėtų sakyti: „Aš buvau ten, kai šėtonas krito iš dangaus, ir tas antras vaikinas, ir jo sukilimas taip pat…”

Apibendrinant galiu pasakyti, kad jūs turite paneigti Pradžios 4-6 skyriuose pagrindinę prielaidą ir gramatiką, kuri nurodo 2 šeimas žemėje, kad visi kūnai iškreipė Dievo kelius, kad Dievo pyktis buvo prieš žmones, ir nepaminėta jokių angelų, jei Dievas būtų davęs angelams sugebėjimą daugintis, atšaukęs nesusietų rūšių susimaišymą, galimybę susikryžminti, pasakyti, kad tuomet, kai Jėšua kalbėjo, jog angelai neveda ir nesidaugina, Jis kalbėjo apie DABAR, o tada vienu metu Jis davė jiems sugebėjimą peržengti rūšių ribas ir sugebėjimą pastoti, ištraukime tas dvi eilutes iš konteksto ir įveskime antrą sukilimą, bet ignoruokime ką sako visa likusi Biblija, kuri kalba, kad buvo tik vienas sukilimas, kuriam vadovavo buvęs cherubinas Liuciferis.

Ir netgi jei asmuo, nepaisant visko, nori visu šituo tikėti, vis tiek jie visi žuvo tvano metu, ir Dievas pradėjo iš naujo nuo Nojaus ir jo šeimos, bet visa tai mano požiūriu netinkama,- kaip Nojaus dienomis, taip bus ir...

Apibendrinimas

Atkreipkime dėmesį į tai, ką Jėšua pasakė apie paskutines dienas Mato 24:10-12: „Ir daugelis pasipiktins, vieni kitus išdavinės ir vieni kitų nekęs. Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė (palaipsniui) atšals, bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“.

Taigi mes matome šituos momentus: dievotieji paliks Dievą susilieję su pasauliu, bus karta žmonių, kurie žino apie Dievą, bet yra pasaulio dalis. Karta, kuri pilna smurto ir blogio, daugelio meilė atšals... ir likutis, kuris pažįsta Dievą ir vaikščioja su Juo.

Jei tai nenupiešia šių dienų paveikslo, tai nežinau, kas gali tai padaryti! Bet Mato 24 skyriuje Jėšua atkreipia dėmesį į pagrindinį dalyką: „…iki tos dienos, kurią Nojus įžengė į laivą, nieko nenumanydami, kol užėjo tvanas ir visus nusinešė; taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus“. Gyvenimas plauks normalia vaga prieš pat Jo sugrįžimą ir didesnė dalis žemės gyventojų neturės jokio supratimo, apie tai, kas įvyks.

Siurprizas

Petras Nojų pavadino „teisumo šaukliu” (teisumo pamokslininku – angl.) 2 Petro 2:5, nors Jėšua teigia, kad gyvenimas ėjo įprasta vaga prieš pat tvaną. Dabar visame pasaulyje pamokslaujama, nors gyvenimas tęsiasi. Daugelis mūsų turi neišgelbėtų giminių ir draugų, mūsų gyvenimai liudija jiems, arba mes jiems liudijame, nors gyvenimas tęsiasi. Jiems šitie dalykai yra paslaptis.

Kitame kontekste, apie tuos, kurie laukia Kristaus ir bus paimti, Paulius sako: „Jūs žinote, kad diena, kai Viešpats ateis, bus kaip vagis naktį... bet jūs broliai nesate tamsoje, kad ta diena jus užkluptų kaip vagis“ (1 Tesalonikiečiams 5:2-4)

Ta diena neateis kaip siurprizas tiems, kurie vaikščioja šviesoje – Žydams 9:28 sako: „Tiems, kurie laukia Jo, Jis pasirodys, kad išgelbėtų...“

Jo belaukiant?

Man įdomu, kiek iš tų, kurie vadina save krikščionimis iš tiesų laukia Kristaus sugrįžimo?

Nors pradėsiu naują temą kitą savaitę, aš pasidalinsiu šitomis „sunkiomis“ mintimis dabar, keičiantis metams, kad mes galėtume blaiviai pamąstyti apie mūsų tikėjimą.

Praėjo arogantiškų žmonių dienos, kurie sutelkia savo „tikėjimą“ „tikėti Dievu“ savo naujam Lexus ar Mercedes gauti, praėjo tos dienos, kai elgėmės kaip vaikai smėlio dėžėje bandydami įvairius skonius tokius, kaip asmeninė pranašystė, ar tvirtovių griovimas virš miestų, ar lankymas konferencijų tik tam, kad pamatytum žmones besipurtančius, besiraičiojančius ir besikratančius. Praėjo tos dienos, kuomet galėjome naudotis prabanga, plaukioti nuo surinkimo iki surinkimo ieškodami, kad kas nors padūzgentų mūsų ausims.

Ateinančios dienos (o tokios buvo visada) yra skirtos augti Kristuje visame rimtume, susitelkus, darant sunkų darbą mylėti tuos, kuriuos sunku mylėti, nugalint įsižeidimą dėl aukštesnių draugystės tikslų, arba vertinant tuos, kurie tapatina save su tikrosiomis vertybėmis Kristuje, kokias mes ir patys turime, ar ieškant tų, kurie nori augti Kristuje ir leidžiant kitiems eiti jų keliu bei dedant kiekvieną pastangą išlaikyti vienybės ryšius taikos Dvasioje.

Mus supanti visuomenė ir toliau degraduos. Dievotieji darys kompromisus su bedieviais. Smurtas ir blogis toliau augs, ir gėris bus vadinamas blogiu, o blogis gėriu. Daugelio meilė atšals, ir prasidės išdavystės.

Ar neturėtų šitie perspėjimai motyvuoti mus atmesti visus pasaulio nukrypimus, visus atsiprašymus ir įsižeidimus, prilyginat nuliui, dėl to, kas iš tiesų vertinga. Aš galiu jums pasakyti, kad 2013 metai bus apsisprendimo laikas, kas iš tiesų yra svarbu, kas iš tiesų vertinga, daugybės prioritetų pakeitimas... Kiti jau patikrino savo prioritetus, taigi 2013 metai bus pažymėti nepajudinama ramybe – pasilikite ramybėje!

Aš pasakiau Barbarai, ką man Tėvas kalbėjo praeitą naktį: „2013 metai bus laikas, kai daugelis žmonių peržiūrės savo gyvenimo prioritetus, numes šalin tai, kas daugiau nėra svarbu, priims ir saugos tai, kas yra svarbu. Tai bus metai sustiprinantys tai, kas vadinama „Jeruzale“, jei galima taip pasakyti“.

(Aš naudoju Jėšua prioritetus išdėstytus Apaštalų darbų 1:8 apie tai, kad visų pirma reikia liudyti Jeruzalėje, tada išorėje artimoje Judėjoje, tada toliau - Samarijoje, tada galiausiai „iki žemės pakraščių“, ir galų gale visa kita bus pasiekta). Tai jūsų „Jeruzalės“, jūsų širdies sutvirtinimo metai, apsaugos metai, ėjimo pirmyn metai sukaupus jėgas, užuot išblaškius jas šen bei ten ir visur. Nebandykite pasiekti „žemės pakraščių“, ir netgi Samarijos ar Judėjos, kol jūsų Jeruzalė nebus saugi.

Surask savo svarbiausias vertybes, surask kitus, kurie turi tokias pat vertybes, bendrauk su jais ir paleisk visa kita, auk Kristuje sutikdamas kiekvieną iššūkį ir kiekvieną įsiskaudinimą sakydamas: „Kaip aš galiu tai panaudoti brendimui Kristuje?“ Pažink laiką, kuriuo mes gyvename, ir būk dalimi kieno nors kito problemos sprendimo, bet ne jo problema.

Kitą savaitę nauja tema.

John Fenn

www.cwowi.org

„Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės valgė ir gėrė, tuokėsi ir tuokė iki tos dienos, kurią Nojus įžengė į laivą, nieko nenumanydami, kol užėjo tvanas ir visus nusinešė; taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus... Todėl budėkite, nes nežinote, kurią valandą ateis jūsų Viešpats“ (Mato 24:37-42)

Kaip Nojaus dienomis. 1 dalis

John Fenn, 2012 m. gruodžio mėn. 29 d.,\

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Kuomet kalbama apie „paskutiniuosius laikus“, žmonės visų pirma mąsto apie Izraelį. Nors tai teisinga ir gerai, Jėšua (Jėzus) ir kiti kalbėjo apie socialines ir dvasines paskutinių laikų sąlygas ir tai dažnai nagrinėja šių laikų Biblijos mokytojai. „Kaip Nojaus dienomis“ - sako raštai; taigi apsvarstykite mano mintis.

Bus kaip Nojaus dienomis

Jėšua apibūdina socialines ir dvasines žmonijos sąlygas artėjant Jo sugrįžimui:

„Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė iki tos dienos, kurią Nojus įžengė į laivą, nieko nenumanydami, kol užėjo tvanas ir visus nusinešė; taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus“.

„Tada du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią valandą ateis jūsų Viešpats“ (Mato 24:37-42).

Ką padarė Adomas

Pirmiausia, mes turime nustatyti „Nojaus dienų“ kontekstą. Kai Adomas nusidėjo valgydamas vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, jis gerai suprato, ką jis daro. 1 Timotiejaus 2:14 sako „Ir ne Adomas buvo apgautas, o moteris buvo apgauta ir nusidėjo.“

Ozėjo 6:7 yra apie izraelitų sukilimą prieš Dievą, ir Viešpats prilygina tai Adomo nuodėmei: „Bet jie kaip Adomas nusižengė sandorai; ten jie elgėsi išdavikiškai mano atžvilgiu“.

Luko 4:5-7 aprašyta tai, kaip šėtonas gundė Jėzų: „Tada velnias, užvedęs Jį į aukštą kalną, viena akimirka parodė Jam visas pasaulio karalystes. Velnias Jam tarė: „Duosiu Tau visą jų valdžią ir šlovę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas duodu. Todėl, jei parpuolęs pagarbinsi mane, visa bus Tavo“.

Adomo nenumatytos pasekmės?

Taigi mes suprantame, kad Adomo nuodėmė yra: žemės valdymo atidavimas šėtonui su pilnu supratimu to, ką jis padarė, sulaužymas sandorą su Dievu ir leisdamas šėtonui tapti pasaulio dievu. To pasekoje Dievas dabar tapo stebinčiu iš šalies, nes Adomas, sulaužydamas sandorą ir palikdamas susitarimą su Dievu, atėmė Jo teisę būti žmogaus gyvenime. Dievas dabar galėjo įeiti į žmonių gyvenimus tik jų pakviestas.

Žmonės mūsų dienomis klausia „Kaip Dievas galėjo leisti ______________ įvykti?“ Jis leido tai, nes Jis privalėjo, kadangi Adomas jau seniai perdavė žemę žmogžudžio dvasiai valdomai pykčio ir griovimo. Dievas išlaikė savo teises planetai kaip Kūrėjas, štai kodėl mes matome Senajame Testamente ir Apreiškimo Jonui knygoje gamtą, tokius dalykus kaip dvigubas meteoro/ kometos susidūrimas, žemės drebėjimai, saulės/ žvaigždžių/ mėnulio šviesos užtemimas - tam, kad atkreiptų žmonių dėmesį, bet asmeninėje srityje Jis turi būti pakviestas, kad galėtų dalyvauti žmogaus gyvenime.

Štai kodėl mes meldžiamės už tuos, kurie išnaudoja, niekina mus, pasinaudoja mumis, ir už neišgelbėtus – kviečiame Jį įsitraukti į jų gyvenimus iki tokio lygio, kiek leidžia mūsų pakvietimas, prašydami, kad vieną dieną jie taip pat pakviestų Jį į savo gyvenimą.

Momentas einant mūsų keliu

Tyrinėjimai teigia, kad prieš organizuotą žemdirbystės sistemą Mesopotamijoje, žemės gyventojų skaičius nebuvo viršijęs 15 milijonų. Koks procentas iš šitų 15 milijonų, tuomet kai gyveno Abraomas, pakvietė Abraomo Dievą į savo gyvenimus? Tik Abraomo šeimyna? Tai galėtų būti maždaug 0,000001 procento?

Tuomet kai gyveno Jėzus ir pirmajame amžiuje planetoje buvo maždaug 200-300 milijonų gyventojų. Koks procentas iš jų buvo atgimę iš aukšto krikščionys? Jei sąžiningai, tai 200.000 ir tai tiktai 0,1% ar net mažiau.

Kontrastui, šiandien žemėje yra 7 milijardai žmonių. Krikščionys sudaro 33% visų gyventojų, iš kurių 1 milijardas yra praktikuojantys krikščionys ir suvokiantys, kad jie yra „atgimę iš aukšto“. Pagal procentus tarp pasaulio gyventojų ir žmonių skaičių, Dievas veikia.

JAV Pasaulinių Misijų centras ir kiti šaltiniai konstatuoja, kad krikščionybė yra greičiausiai auganti religija pasaulyje – 8% kiekvienais metais, ir beveik visas tas augimas dėl namų surinkimų augimo, sparčiausiai – Kinijoje ir Indijoje. Kitas būdas tai nustatyti yra tai, kad 100 metų po Kristaus buvo tik 1 tikintysis kiekvieniems 350 netikinčių, o šiandien 1 tikintysis kiekvieniems 9 netikintiesiems. (Jei mes paimsime 33% - tai 1 tikintysis kiekvieniems 3 netikintiems) (nuorodas rasite teksto gale)

Mūsų dienomis Viešpats didina savųjų procentą žemėje, bet Nojaus dienomis buvo priešingai – Dievo buvimas tarp gyventojų mažėjo.

2 šeimos žemėje

Taigi, kas vyko „Nojaus dienomis“, kurias paminėjo Jėšua, tai veikė tos pačios jėgos, kurios veiks ir prieš Viešpaties grįžimą?

Pradžios 4:16-24 išvardija Kaino šeimą, kuri „paliko Viešpaties artumą ir apsigyveno Nodo žemėje, į rytus nuo Edeno“. Jie gyveno atskirti nuo Dievo artumo ir žmogžudystė buvo jų tarpe, kaip su Kainu, nes Lamechas, Kaino pro-pro-pro-anūkis pakartojo jo nuodėmę 23-24 eilutėse, pabaigdamas nedorų Kaino palikuonių sąrašą. Kainas yra paminėtas 1 Jono 3:12, kad jis „buvo iš piktojo“ ir Judo 11 tarp tų, kurie paliko teisumą – šitai žymi visą jo šeimos liniją, kaip pasakyta Pradžios 4:16-24.

Tada dėmesys nukrypsta į Dievo šeimą – tuos, kurie sekė Viešpačiu, pradedant Setu, kuris pakeitė Abelį. Mano Biblijoje 26 eilutė sako: „Tada žmonės ėmė šauktis Viešpaties vardo“.

Šitie Dievo sūnūs gyveno atskirai nuo Kaino, nes Kainas pasitraukė toli į rytus. Bet po Dievo sūnų išvardijimo, seka tokie vardai kaip Enochas, Matūzalis, Nojus - tekstas sako: „Ir įvyko, kai žmonių pradėjo daugėti ant žemės ir jiems gimė dukterų, Dievo sūnūs (Seto Dievo šeimos linija) matė žmonių dukteris (bedieviška Kaino šeimos linija), kad jos buvo gražios; ir jie ėmė jas sau į žmonas iš visų, kurias jie išsirinko“. Kai žmonių skaičius kiekvienoje šeimoje išaugo, pamažu jie susitikdavo ir susipažindavo - ir dievotos šeimos susikompromitavo ir susimaišė su bedieviškom.

Taigi, pirmas paskutinių laikų ženklas: bus „taip kaip Nojaus dienomis“ yra toks, kad dievoti žmonės bus sugadinti nedorųjų. Dievotieji linkę daryti šituos kompromisus, nes pasaulis yra „gražus pasižiūrėti“ (gražiai atrodo).

Nojaus dienomis kompromisas pasiekė tokį lygį, kad Dievo pažinimas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus šitose nelygiai sukurtose santuokose ir per 120 metų tai nusmuko iki to, kad tik viena Nojaus šeima išliko teisi ir išlaikė Dievo pažinimą. Jei Dievas nebūtų pradėjęs veikti, po Nojaus mirties Jam tikrai beliktų stebėti iš išorės į vidų ir ten nebūtų nei vieno, kuris legaliai atidarytų Jam duris veikti žemėje. Štai kodėl Jis įsiterpė su tvanu.

Mūsų dienomis?

Šiandien yra tik dvi šeimos žemėje: tie, kurie pažįsta Dievą ir tie, kurie nepažįsta, tiesiog kaip Nojaus dienomis. Prabudimo viduryje aplink visą žemę mes matome, kaip Dievo žmonės „susituokia“ su pasauliu ir patiria tas pačias pasekmes prarasdami Dievo pažinimą savo gyvenimuose ir visuomenėje. Jokūbas sako „Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu“ (Jok 4:1-4)

Čia pavartotas žodis „kosmos”, kuris reiškia pasaulio sistemą, pasaulio kelius, pasaulio mintis. Mes arba mąstome dieviškomis mintimis ir vaikščiojame Jo keliais, arba esame paleistuviai turintys meilės romaną su pasaulio sistemomis.

Pirmas ženklas tinkantis daugeliui, kurie daro kompromisus savo tikėjime aprašytas 1 Tim 4:1-3 „Bet Šventoji Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokymams, veidmainingiems melo skelbėjams... jų sąžinė įspausta ir išdeginta kaip su karštu lygintuvu...“

Taip, kaip Dievo sūnūs Pradžios knygoje buvo suvedžioti nedorėlių dukterų, taip mes matome kai kuriuos Dievo vaikus, suvedžiotus ne tik doktrinos klaidos, bet kaip dvi šeimos linijos žemėje, aprašytos Pradžios knygoje, ištrinančios tikėjimo liniją ir pateisinančios nuodėmę.

Kaip mes galime matyti, aš ką tik pradėjau – pirmasis Nojaus dienų požymis buvo tas, kad tikintieji buvo nukreipti nuo teisingo tikėjimo Dievu, ir kitą savaitę mes pamatysime, koks tų kompromisų rezultatas visuomenėje ir dar daugiau. Tuomet iki greito.

Gausių palaiminimų,

John Fenn

www.cwowi.org

http://en.wikipedia.org/wiki/World_population

http://thetravelingteam.org/?q=node/192