Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. gegužės 31 d., antradienis

Viešpaties Artumo vedami. 2 dalis

John Fenn, 2009 m. liepos mėn. 4 d.,

Paulius rašė: „Kas žino, kiek daug yra įvairių kalbų (balsų – vertimas iš anglų k.) pasaulyje, bet nė viena iš jų nėra bereikšmė“ (1 Kor 14:10). Iš tiesų įvairūs „balsai“ daug agresyviau kalba mums negu Jo Artumo balsas mūsų širdyse, nors mūsų širdis Jo trokšta labiau nei visų kitų.

Man patinka Karaliaus Jokūbo (King James) vertimas: „Dienai atvėsus, išgirdę sode vaikščiojantį Viešpaties Dievo balsą, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių“ (Pr 3:8).

Aš noriu girdėti Jo balsą, „vaikščiojančiojatį“ mano gyvenimo sode, kreipiantį mano dėmesį į vienus ar kitus dalykus, teisiantį mane, kalbantį man apie ateities įvykius. Bet kad jausčiau, kurioje mano gyvenimo srityje Jis vaikščioja, turiu pasilikti Jo Artume.

Šio pasaulio balsai kalba mums visiems be išimties, panašiai kaip žvejys, kuris užmeta tinklą ir traukia viską, kas ten patenka. Tiems balsams visai nesvarbu, ar klausytojui iš tiesų reikia Imodium, raminamųjų, ar vaistų nuo herpes viruso, ar bent jau jums rūpi kam atiteko Maiklo Džiaksono testamentas.

Mūsų pasaulyje Viešpats yra tik dar vienas balsas mišinyje, taigi jeigu žmogus nori išgirsti, ką Jis sako, privalo tikrai to norėti.

Mums reikia desperatiškai trokšti
Aš paklausiau savo draugų misionierių, kodėl jie matė tiek daug stebuklų savo tarnavimuose. Ir jie paaiškino, kad žmonės, kuriems tarnavo, būtų numirę, jei Dievas nebūtų padaręs tų stebuklų. Jie neturėjo vaistų nei gydytojo pagalbos. Taigi, kai žmonės ateidavo pas juos, jie siekdavo patirti Tėvo Artumą, kur nėra jokių nepriteklių, ligų, silpnumo ir mirties.

Daugumoje išsivysčiusių kraštų, jei Dievas neišgydo ar neatsako (arba sunkiai sekasi patirti Jo Artumą) visada yra gydytojas ar kažkas, kam gali paskambinti ar parašyti elektroninį laišką ir paprašyti, kad „gautų tau Žodį“.

Mozė patirdavo Viešpaties Artumą, kaip Išėjimo 33:11 parašyta, kad Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo draugu. Jo gyvenimą lydėjo dideli stebuklai. Aš patyriau, kad dauguma stebuklų arba apreiškimų apie iššūkius, kuriuos sutinkame savo gyvenime įvyko todėl, kad pasilikdavau Jo Artume.

Tie, kurie pažįsta mane žino, kad mano mėgstamiausia Rašto eilutė yra Ps 103:7 „Jis savo kelius apreiškė Mozei, ir Izraelio vaikai matė Jo darbus“.

Atrodo, kad daugelis ieško stebuklų, bet mūsų širdies troškimas turi būti pažinti Jo kelius. Jei mes pažinsime Jo kelius, patirsime ir Jo stebuklus.

Išėjimo 23:20 Viešpats pasakė Mozei, kad Jis pasiųs angelą einantį prieš jį. Bet Mozei to neužteko, (Iš 33:12-16 ) jis prašo, kad pats Dievas eitų su jais: Nes kaip man sužinoti, kad aš ir Tavo tauta atradome malonę Tavo akyse? Ar ne iš to, kad Tu eisi su mumis?

Viešpats atsakė Mozei 17 eilutėje: „Ir šį prašymą patenkinsiu, nes radai malonę mano akyse...“

Kas būtų įvykę, jeigu Mozei pakaktų priekyje einančio angelo?

Kas man veikia
Praeitą savaitę dalinausi mintimis apie savo patirtį. Kai pabundu aš klausiu Tėvo: „Ką galvoji Tėve?“ ir meldžiuosi kalbomis, tai darydamas prisimenu žmones, už kuriuos nuolatos meldžiuosi, mūsų Tulsos namų bažnyčios ir kitus maldos poreikius. Taip pat klausiu, ar yra kas nors, už ką Jis nori, kad aš melsčiausi.

Pirmadienį aš turėjau nuostabią galimybę kalbėti grupei vaikų. Kai aš atvykau, mane sutiko draugas, kurio nebuvau matęs jau kelis metus, jis buvo to tarnavimo direktoriumi. Jo žmona buvo mano pavaduotoja, kai aš dirbau bažnyčioje, ir aš paminėjau jam, kad praeitą savaitę 3-4 dienas iš eilės Tėvas man liepė melstis už ją. Ji pasakė, kad mirė jos brolis ir tuo metu jai tikrai reikėjo maldos.

Aš nežinojau situacijos, tiesiog Tėvas man pasakė už ją melstis, kai aš meldžiausi kalbomis. Jei nebūčiau pasilikęs Jo Artume, būčiau net neprisiminęs jos, nes jau buvo praėję 10 metų nuo tada, kai kartu dirbome.

Kai žmogus nusprendžia, kad jam desperatiškai reiki būti Jo Artume, gali tikėtis, kad kažkas ir nuitiks. Panašiai tu negali priimti iš asmens, kai žiūri į jį fizinėmis akimis, bet savo prote tu jį ignoruoji, ar galvoji apie kažką kita, taip nutinka ir tavo santykiuose su Viešpačiu.

Jei tu pradedi garbinti Jį ir po to leidi savo protui klaidžioti, tu mažai arba nieko negausi.

Raktas - būti sutelkus savo protą. Daugelis skaitytojų žino Hillsong dainą „Shout to the Lord“ („Šaukis Viešpaties“). Prieš kelis metus aš naudojau ją kaip pavyzdį. Padarykime štai taip: jei jūs žinote tą giesmę (arba kitą jūsų tikrai mėgstamą giesmę) giedokite ją kalbomis kartu su CD grotuvu.

Giedokite kalbomis kartu su giesme, tuo pačiu ritmu ir melodija, tik kalbomis. Dabar tuo pačiu metu savo prote giedokite giesmę savo kalba taip, kad jūsų protas ir kalbos susijungtų.

Kai giesmė baigsis, toliau šlovinkite savo prote ir klausykite savo kalbų. Tęskite tą pačią melodiją „Šaukis Viešpaties“ ar kokią kitą giesmę jūs pasirinksite savo prote ir dvasioje, ir pasinerkite į garbinimą, klausydami koks garbinimas kyla iš jūsų dvasios. Tai bus tai ką rašė Paulius 1 Kor14:14-15: melstis ir garbinti savo protu ir dvasia.

Tai vienas būdas kaip „patekti į Dvasią“ kaip Jonas Apr 1:10 ir 4:2, kai jo akys buvo atvertos matyti Viešpaties sferą. Štai taip jūsų netrikdo fizinė sritis, nes jūs plaukiate dvasia, siela ir kūnu Dievo dalykuose.


Bet...
Jeigu jūs lavinate savo protą ir bandote nukreipti jį tikslingai, jūs pastebėsite, kad mintys laikas nuo laiko vis nuklysta - tai gerai, kad tai suvokiate, tuomet vėl susitelkite į Viešpatį ir giedokite savo dvasiniame žmoguje. Nukreipkite savo mintis į tai, ką gieda dvasia. Laikas nuo laiko vis sugrąžinkite ir sutelkite savo dėmesį į tikslą, ir darykite tai tiek, kiek reikės.

Jei sutelkti savo protą yra sunku, jūs imsite piktintis pats savimi, nes negalėsite garbinti Viešpaties daugiau nei kelias sekundes, nepradėdami mąstyti apie kasdieninius dalykus. Tai gerai, nes dabar supratote, ką reiškia garbinti tik savo lūpomis. Siekite brandos pamažu keisdamiesi šioje srityje!

Pamenu, kai 1980 metais aš tai pradėjau daryti, mano protui susikaupti reikėdavo net 50 minučių. Mintys vis nukrypdavo į kitus dalykus, ne į Dievą - vanduo lašantis iš krano, rytdienos darbas, vaikai mokykloje, ar yra benzino bake - ir kiekvieną kartą aš grąžindavau savo mintis į garbinimą ir maldą, ir tam reikėdavo net 50 minučių. Taip, aš pasižiūrėdavau į savo laikrodį - tai buvo varginančios ir ilgai slenkančios 50 minučių! Visada nukreipdavau savo mintis, būtent anglų kalba į tai, kas vyko dvasioje.

Savaitės metu darydavau tai kiekvieną vakarą, pradėdamas 8 valandą (kai vaikai miegodavo) - išjungtas TV, niekas netrukdė. Taip aš sumažinau laiką būtiną susikaupti iki 10 minučių. Kitus 5 vakarus aš galėdavau iš karto sutelkti savo protą į tai, ką giedojo dvasia – į spontanišką giesmę ar maldą kalbomis, kas išeidavo iš mano burnos - ir šiandien tai vyksta taip pat. Mano protas yra išlavintas nesiblaškyti po kasdieniškus dalykus, bet susitelkti į tai, kas išeina iš mano dvasios.

Bet tu matai, aš buvau nusiminęs, ir aš pasiryžau prasiveržti, nutildyti kitus balsus – tą pirmą savaitę mano protas man sakė, kad melsdamasis aš prarandu didžius dalykus, tarytum desertą prie pietų... nes kūnas trokšta tokių dalykų, ir jam nepatinka, kai pasakai - NE. Tačiau jei jūs apsispręsite, jūsų protas galiausiai paklus.

Kai jūs patiriate Jo Artumą, jūs trokštate pasinerti tame dar giliau. Man patinka sena „Petra“ (krikščioniškos muzikos grupė) giesmė „Paimk mane iš išorinio kiemo į Šventų Švenčiausią, prie liepsnojančio altoriaus, noriu matyti Tavo veidą, Viešpatie... toliau nei kunigai, kurie gieda tau gyrių, aš alkstu ir trokštu tavo teisumo... paimk degančią anglį ir nuvalyk mano lūpas, štai aš čia esu“.

Kai tu išmoksi patekti į Jo Artumą, tu išmoksi būti vedamas Jo Artumo ir Jo balso.

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. gegužės 30 d., pirmadienis

Viešpaties Artumo vedami. 1 dalis


John Fenn, 2009 m. birželio mėn. 27 d.,

Sveiki,
Mano geras bičiulis atsiuntė savo draugo parašytą straipsnį, kuriame apibūdinami įvairūs dabartinių bažnyčių tipai. Larry Keefauver, vyresnysis žurnalo „Ministries Today“ leidėjo patarėjas, čia pateikia išvadą, kad mums reikia Viešpaties Artumo (Viešpaties Buvimo) vedamų bažnyčių, būtent tai mes ir siekiame daryti mūsų namų tarpusavio santykiais paremtų bažnyčių tinkle. Aš išvardinsiu 4 bažnyčių tipus su savo komentarais. Taip pat noriu pasidalinti mintimis, kaip patirti Dievo Artumą, kaip „būti Dvasioje“, ir mažų mažiausiai, kas tinka ir veikia man asmeniškai.

Jis išvardino šituos bažnyčių tipus
1)     Bažnyčia vedama praeities. Ji visada prisimena, kas svarbaus vyko praeityje, savo istoriją, palikimą tikėdamasi, kad Dievas ir vėl taip judės!
2)     Politikos (vert. strategijos) vedama bažnyčia. Ši bažnyčia turi pavyzdį, modelį ir juo seka, laikosi įkūrėjo arba denominacijos kurso, ir ši strategija, dažnai yra svarbiau už žmones.
3)     Asmenybės arba pastoriaus vedama bažnyčia. Dažnai ji yra vedama labai stiprios asmenybės, perduoda bažnyčią šeimos nariams, arba artimiems kolegoms. Šis tipas labai panašus į šeimos verslą.
4)     Tikslo vedama bažnyčia. Ši bažnyčia turi esminių vertybių sąrašą, išsirenka pagrindinį tikslą ir stato pagal tą tikslą. Jei programa neatitinka tikslo, ji nutraukiama.

Aš dar pridėčiau
5)     Dovanų vedama bažnyčia. Šito tipo bažnyčia susitelkia, pavyzdžiui, būti „garbinimo centru“ arba „tarnauti šeimoms“, arba galbūt „Žodžio bažnyčia“, arba kokiu kitu pavadinimu. Jie visada tai iškelia į pirmą vietą ir tai yra jų stiprybė.
6)     Kraštutinumų vedama bažnyčia. Jie visada pirmi pasiruošę šokti ten, kur ir ką Dievas atrodo dabar daro, paprastai palieka vietos visokiems kūniškiems dalykams, pasireiškimams, jie dažnai ekstremaliai emocionalūs.
7)     „Mes ne tokie kaip kiti“ – tokio lozungo vedama bažnyčia. Jie dažnai nukreipti į jaunimą, į žmones, kurie pripažįsta alternatyvų gyvenimo stilių, kitokio stiliaus šlovinimą kaip Integrity, Hillsong, chorai, arba 1960 metų TV evangelistų stilių.
8)     Įvairios namų bažnyčios – kai kurios renkasi namuose, kitos renkasi kažkur kitur, ir gal būt pripažįsta 1-1 atsiskaitomybę, kai kurių gyvenimo centras Viešpaties vakarienė, ir t.t.
9)     Draugiškų santykių siekėjai –viskas lengvai, jokio spaudimo, visi jaučiasi gerai.

Esu tikras, kad skaitytojas susidūrė su daugeliu šių tipų bažnyčių, bet aš šiandien noriu pasakyti, kad mums visiems reikia būti vedamiems Viešpaties Artumo, nesvarbu kokia forma. Ką aš turiu omenyje, sakydamas „Viešpaties Artumo vedami“? Tai reiškia, kad susirinkimas yra nukreiptas į tai, kas veda į Viešpaties Artumą.

Daugelis garbinimo mokyklų moko pradėti nuo linksmų „horizontaliai“ nukreiptų giesmių, kurios yra apie tai, ką Viešpats padarė dėl mūsų. Paprastai, JIS čia yra trečias asmuo. „Aš galiu prasiveržti pro kariuomenę... perlipti sieną, pamynęs savo sielvartus, aš turiu džiaugsmą, džiaugsmą, džiaugsmą širdyje“ ir t.t. Viskas čia nukreipta į žemę ir būtent į „mane“.

Bet horizontalios giesmės mažai padeda priartėti prie Viešpaties. Po to dauguma garbinimo tarnavimų pakeičia kryptį - pasuka vertikaliai –gieda giesmes Tėvui ar Jėzui pirmu asmeniu, ir kai žmonės iš tiesų ima jausti Viešpaties Artumą, lieka laiko tik kokioms 1-2 giesmėms, ir Dvasios plaukimas yra pertraukiamas kokio nors skelbimo.

Gera citata
Kitas draugas man prieš porą savaičių atsiuntė šią citatą:
„Pasakyta, kad Naujojo Testamento bažnyčioje visi buvo nustebinti (sužavėti), o dabar visi nori būti palinksminti“ (žodžių žaismas „amazed“ - nustebinti, sužavėti; „amused“ - linksmi, patenkinti) - Leonard Ravenhill

Daug žmonių galvoja, kad susirinkimas buvo pateptas, jeigu jie šiek tiek pasijuokė, šiek tiek pasimokė ir išėjo jausdamiesi tikrai gerai. Aš negaliu suskaičiuoti kiek kartų mačiau, kaip lyderis šluostėsi kaktą nosine arba po hip-hop garbinimo (hop – angliškai šokinėti), arba po klykiančio stiliaus pamokslavimo ir paskelbdavo, kad susirinkime yra Dievo Artumas. Saldus, malonus, švelnus - man dar nereiškia, kad tai patepimas. Man nepatinka klykiantys pamokslininkai ir nepatinka šlovinimas, kai lyderis sprendžia apie tave, pagal tai kaip tu aktyviai judėjai, šokinėjai. Gal kas nors gali jausti Viešpaties Artumą tokiuose tarnavimuose, bet apskritai, aš abejoju ar žmonės supranta, kad emocijos nereiškia, jog tai patepimas.

Viešpaties Artumas taip pat gali būti patiriamas ir surandamas giliose studijose bei diskusijose apie Dievo Žodį. Vieną pačių artimiausių-intymiausių Viešpaties pergyvenimų, aš patyriau tuo metu, kai mes buvome susirinkę prie pusryčių stalo savo namų bažnyčioje, čia Tulsoje -Artumas ir meilė tarp žmonių valgio metu, diskusija, giesmė, viskas buvo pripildyta apčiuopiamo, juntamo Viešpaties Buvimo.

Vedami Viešpaties Artumo, ką tai reiškia?
Karalius Dovydas buvo vedamas Viešpaties Artumo. Aš manau, kad toks žmogaus gyvenimas yra ypatingai vertinamas Tėvo širdyje. Juo labiau, jog Jėzus sakė, kad Tėvas ieško tokių žmonių, kurie garbintų Jį Dvasioje/dvasioje ir tiesoje. Šis tikras garbinimas ištiktųjų įveda į Viešpaties Artumą.

2 Karalių knygoje skaitome, kaip Dovydas atgabeno Sandoros Skrynią į miestą, patalpino palapinėje ir šlovino Viešpatį be jokių kunigų, varinio altoriaus, padėtinės duonos, smilkalų, menoros, ar dar kitų daiktų iš Mozės tabernakulio! Jis garbino daugiau Naujojo Testamento nei Senojo Testamento būdu, nes jis ieškojo Viešpaties Artumo, ir Viešpats ne tik leido tai daryti, bet ir apgynė jį.

Man Viešpaties Artumo vedamas susirinkimas reiškia, kad visi susirenka vienu tikslu - patirti Dievo Artumą. Štai kas motyvuoja visus dalyvius.

Aš visada mąstydavau, kodėl Naujasis Testamentas daug nepasakoja apie tai, kaip ankstyvoji bažnyčia susirinkdavo namuose, kaip atrodė tie susirinkimai. Iš tiesų, tai mums yra pasakyta 1 Kor 14:26, kad garbinimas, apreiškimas, mokymas, Šventosios Dvasios dovanos veikė, bet nepaminėta kokia forma tai vyko, kaip tai atrodė.

Aš padariau išvadą, kad susirinkimai buvo „Artumo vedami“ (ir motyvuojami). Jie pripažino, kad Viešpaties Artumas pasireikš per dovanas tarp žmonių, nes Jis gyvena kiekviename iš jų.

Namų susirinkimuose dalyvauja visi. Nei vienas nėra vien pasyvus klausytojas, priešingai tokiam susirinkimui, kur kažkas vienas tarnauja savo dovana, ar pamokslauja, o kiti pasyvūs. Namų susirinkimai kiekvienam suteikia galimybę dalyvauti visame kame, kas ten vyksta -mokyme, apreiškime, Šventosios Dvasios dovanose.

Bet susirinkimai sudaryti iš individų...
Jei jūs paanalizuosite „gerą“ garbinimo tarnavimą tradicinėje bažnyčioje, jūs atrasite, kad daug žmonių pažįsta „bendrą“ patepimą. Jie patiria Viešpaties Artumą būtent tokiu būdu, bet palyginus mažai kas žino kaip priartėti prie Viešpaties vienam pačiam savo namuose, kai esi tik tu ir Viešpats.

Aš keliavau tarnaudamas įvairių tipų bažnyčiose ir sąžiningai galiu pasakyti, kad mažai pastorių ir garbinimo vadovų iš tiesų žino ką daryti, kai patiriamas Viešpaties Artumas. Kai kurie man pasakė, kad yra išmokyti nedaryti tylos pauzių tarnavime. Vienas lyderis man papasakojo, kad keistai jautėsi tyloje, nežinojo, ar kongregacija laukė iš jo kažko, ar jis turėjo laukti, kad jie patys pradės giedoti.

Viešpaties Artumo vedami susirinkimai gali suteikti tik mažą Dievo prisilietimą tol, kol dalyviai nežino, kaip tai patirti individualiai. Kartą po susirinkimo tradicinėje bažnyčioje viena moteris papasakojo, kaip ji stipriai jautė Viešpaties Artumą garbinimo metu. Aš taip pat jaučiau Viešpaties Artumą, ir tai buvo nuostabu, bet tai buvo nutraukta, kad kongregacija toliau galėtų judėti pagal programą. Aš mąsčiau apie tai, kaip nepalygint stipriau aš visa tai jaučiau namuose savo svetainėje, bet jie tepažinojo tik bendrą patepimą. Mums reikia abiejų, supraskite mane teisingai. Tačiau niekas negali pakeisti asmeninio laiko praleisto Artume.

Susiformavo toks mąstymas, kad visi turi eiti į bažnyčią tam, kad patirtų Viešpaties Artumą. Tai yra klaida, kuri padaro kongregaciją silpna ir anemiška.

Aš galiu pasidalinti tik ta malone, kuri man duota. Reikia disciplinos. Kai tik aš pabundu, turiu galvoje, pradedu išeiti iš „sutemų zonos“ , aš pradedu melstis kalbomis ir visada paklausiu (tai gali atrodyti juokingai): „Taigi, ką tu galvoji, Tėve?“

Nežinau kodėl, aš tai darau, bet taip atsitiko vieną kartą prieš daug metų, tai išėjo iš mano dvasios, ir dabar taip vyksta kiekvieną rytą. Kai tik pabundu, tiksliau dar esu ½ kelio į pilną prabudimą, aš noriu žinoti, ką Jis galvoja, ką aš turiu žinoti, kas vyks tą dieną. Tuomet aš mintimis prisimenu visus žmones savo „rate“, ir kai prisimenu kiekvieną vardą, aš jaučiu, ar turiu sustoti ilgiau ir melstis už jį atskirai.

Šis procesas tęsiasi visą dieną, kai tik aš turiu galimybę atsitraukti nuo to, ką darau vienoje srityje, ateiti pas Tėvą ir kalbėti Jam. Kai tik galiu, aš meldžiuosi tyliai Dvasioje – tai dabar jau įprotis! Aš meldžiuosi kalbomis, kai skaitau laikraštį, kai klausau senų dainų per radiją, ar klausau radijo programų. Aš meldžiuos ir dabar, kai spausdinu šį tekstą. Praktiškai aš nekalbu dažniau nei meldžiuos tyliai kalbomis.

Kiekvienam mūsų gyvenimo laikotarpiui Tėvas turi tikslus. Kai mūsų sūnūs buvo jauni, aš mąsčiau ir savo maldose Tėvui kalbėjau daug apie dalykus susijusius su savo tėvyste. Vienas iš tų dalykų buvo: kaip mano tėtis galėjo palikti mamą ir mus 4 vaikus, arba: „Tėve neleisk man padaryti kažką siaubingo ir panašaus į tai, arba kaip tai nuostabu būti tėvu“.

Dabar aš esu 5 anūkų senelis, ir štai dar vienas sezonas maldų ir apmąstymų. Dabar mąstau apie tą naują kartą kuri pakilo prieš Tėvą, koks Jis yra amžinas ir taip toliau.

Disciplinuokite save, kad būtumėte vedami Artumo - pirmiausia jums reikia tokios širdies nuostatos, po to jums reikia tai vykdyti. Suraskite, kas jums tinka, pagal tai, kaip Jis jus sukūrė - pasivaikščiojimas gamtoje, šilta vonia, pasivažinėjimas kaime, ankstyvas rytas, arba vėlyva naktis - atraskite, kas jums geriausiai tinka ir darykite tai. Jis parodys kaip būti vedamu Jo Artumo savo gyvenime.

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. gegužės 27 d., penktadienis

Kartą išgelbėtas? 1 dalis


John Fenn, 2011 m. gegužės mėn. 21 d.,

Sveiki visi,

„Kalno pamokslas 2: sunkiai suprantami Jėzaus pasakymai“. Ar jūs žinote, kad posakis „akis už akį“ iš tiesų reiškia atlyginimą, o ne kerštą, ir nustato ribas mūsų malonei žmonių atžvilgiu, prieš leidžiant jiems patirti savo veiksmų pasekmes? Štai kokius dalykus nagrinėja šitie mokymai.

„Apreiškimo negandos“ yra apie laikų pabaigą – ne apie Antikristą, bet kitus dalykus, kuriuos Viešpats apreiškė įvyksiančius žemėje. Dvigubo meteorito sudužimas, dulkių debesys, saulės blyksniai, aukštos grūdų kainos ir dar daug kitų dalykų – labai informatyvi ir suteikianti ramybę matant visų įvykių visumą.

Kartą išgelbėtas visiems laikams?
Dabar šis klausimas apima kur kas daugiau nei tada, kai aš pirmą kartą sutikau Jėzų 1970 metais. Tada šis klausimas reiškė: „Ar galima prarasti išgelbėjimą?“

Tačiau šiandien, išpopuliarėjus universalizmui (teologijai, kad pragaras yra laikinas ir visi žmonės galiausiai paklius į dangų), teigiant, jog „nėra jokio pasmerkimo“, malonė privesta iki kraštutinumo, ir todėl nieko tokio, kad darai įvairiausias nuodėmes, nes galų gale tu vis tiek pakliūsi į dangų, šis klausimas apima daug daugiau dalykų, todėl tai bus kelių dalių serija.

Universalizmo esmę dažnai išreiškia toks klausimas: kaip gali mylintis Dievas visą amžinybę laikyti žmones pragare už mažiau kaip 20, 50, 100 gyvenimo žemėje metų.

Logiška būtų paklausti: kaip gali mylintis Dievas visą amžinybę laikyti žmones danguje už mažiau kaip 20, 50, 100 gyvenimo metų žemėje?

Jeigu pirmas teiginys yra teisingas, tai teisingas yra ir antrasis, kitaip būtų nelogiška...

Pradėkime nuo pat pradžių, pačios geriausios vietos pradėti iš naujo...
Pasakysiu tokį teiginį ir duosiu jums laiko apie tai pamąstyti: Jeigu Jėzaus pasiaukojimas ant kryžiaus buvo tik tam, kad jūsų nuodėmės būtų atleistos, jūs vis tiek eitumėte į pragarą.

Ir pasakysiu tą patį kitaip: Nuodėmių atleidimas dėl tikėjimo, kad Jėzus yra Viešpats, nėra tai, kas padėtų jums patekti į dangų.

Be abejo, mano tikslas yra priversti jus susimąstyti, ką tikite ir kodėl. Beje, abu teiginiai yra teisingi.

Taigi, dėl ko jūs GALITE patekti į dangų?
Kad patektumėte į dangų, jūs turite būti gimę iš Dvasios. Jėzus Nikodemui pasakė: „Turi gimti iš Dvasios, kad įeitum į Dangaus karalystę“ (žr. Jn 3:5-8).

Jėzaus auka ant kryžiaus sumokėjo už pasaulio nuodėmę, ir tai įgalino Šventąją Dvasią atnaujinti žmogaus dvasią – patirti gimimą iš naujo.

Danguje nerasi nei vieno žmogaus, kurio dvasia nebūtų atnaujinta Šventosios Dvasios. Jei būtų įmanoma vien tik turint nuodėmių atleidimą patekti dangun, tai danguje atsidurtų ir tie žmonės, kurių dvasios yra „iš jų tėvo velnio“... (net jeigu jie ir nenorėtų būti tenai).

Tavo bilietas į dangų yra tavo atgimusi dvasia, ne tik tai, kad tavo nuodėmės atleistos.

Viskas yra apie žmogaus dvasią
Privalau dabar sugriauti viduramžiais išplitusią Romos katalikų doktriną Dievo Žodžiu: žmonės negimsta dvasiškai „mirę“. Mes užmezgami ir gimstame gyvomis dvasiomis.

Kitaip sakant, kūdikiai gimsta neturėdami šėtono prigimties arba „mirusios dvasios“ kūdikiai numirę eina į dangų ne todėl, kad jie negali būti atsakingi... ne, jie eina dangun, nes jų dvasios yra teisios prieš Dievą.

„Dievas yra šviesa, ir Jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1:5).
„Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?“ (Hbr 12:9).
„Taip sako Viešpats, kuris sukūrė dangų, žemę ir sutvėrė žmoguje jo dvasią“ (Zach 12:1).
Dievo Dvasia mane sukūrė, Visagalis įkvėpė man gyvybę“ (Job 33:4).
„Atsiunti Tu Savo Dvasią, sukuri juos...“ (Ps 104:30).
„Uolą, kuri tave pagimdė, tu paniekinai ir užmiršai Dievą, savo Kūrėją“ (Įst 32:18).
„Neapsigaukite, mano mylimi broliai! Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi (Jo prigimties ir charakterio)“ (Jok 1:16-17).

Mūsų dangiškas Tėvas yra šviesa, meilė ir gyvenimas. Iš Jo negali kilti nieko kito, tik gyvenimas ir, kaip matome iš aukščiau pacituotų eilučių, Jis sukūrė žmogaus sielą gyvą, galinčią veikti dvasiniame pasaulyje ir kartu su Juo. Štai kodėl Adomas ir Ieva galėjo vaikščioti su Viešpačiu sode dar iki pasirenkant, nuo kurio medžio valgys.

Jie buvo sukurti gyvais Dievui, gyvais dvasine prasme, bet nebuvo užantspauduoti Šventaja Dvasia. Kiekvienas kūdikis užmezgamas lygiai taip pat, kaip mūsų tėvas Adomas, gyvas Dievui, dar nepasirinkęs medžio, nuo kurio valgys.

Kas atrišama žemėje, yra atrišama danguje. Taigi nesvarbu kaip įvyko užmezgimas – mylintys tėvai, išprievartavimas, atsitiktinumas, „siurprizas“ sulaukus 42 – užmezgimo aktas žemėje paskatina Dievą danguje sukurti žmogaus dvasią, kuri pradeda savo gyvenimą tuo užmezgimo momentu. Ir Jis turi meilę bei aprūpinimą tam kūdikiui, suplanuotam prieš pasaulio sukūrimą...

Pagalvokime apie tai...
Adomas ir Ieva pastebėjo, kad jie yra nuogi TIK tada, kai nusidėjo. Aš klausiu, kokia žmonių grupė yra tokia nekalta, kad nepastebi, jog jie yra nuogi? Atsakymas – kūdikiai, maži vaikai ir visiškai nesąmoningi. Kodėl? Todėl, kad jų dvasios yra gyvos Dievui ir nekaltos, kaip Adomo ir Ievos, kai jie buvo suaugę ir gyveno rojaus sode, bet dar nebuvo pasiekę amžiaus, kada galės pasirinkti nuo kurio medžio valgyti.

Skirtumas toks, kad Adomas ir Ieva buvo protingesni už Einšteiną, nors nekalti kaip pradedantis vaikščioti kūdikis. Ar galite tai įsivaizduoti! Štai kodėl maži vaikai dažnai mato angelus ir net Viešpatį, o vėliau dažnai praranda jautrumą ir pasirenka neteisingą „medį“.

Paulius panašiai pasakė apie žmones, kurie atsisako tikėti Dievą stebėdami kūriniją. „Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo(Rom 1:20).

Šiam procesui pailiustruoti Paulius Rom 7:7-12 pateikia savo gyvenimo pavyzdį, kuriame jis kalba, jog kai buvo jaunesnis ir mokėsi Mozės įstatymo, Įstatymas mokė jį gėrio ir blogio pažinimo. „Kadaise be įstatymo aš buvau gyvas (dvasiškai). Bet, atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau (dvasiškai)“ (9 eilutė).

Tai štai kas su mumis atsitinka
Kaip mūsų tėvas Adomas, mes gimstame gyvi Dievui, galintys dalyvauti Dievo dalykuose, tačiau dar nepasirinkę gyvenimo ar mirties. Kartą pasirinkus gėrio ir blogio pažinimą, mūsų širdys aptemsta, ir turime gimti iš naujo, kad galėtume pakliūti į dangų – mūsų dvasios turi būti atnaujintos Šventosios Dvasios, kad patektume į dangų.

Aš suprantu, kad šis trumpas straipsnis, skirtas vienai savaitei, yra tarsi vienas teptuko brūkštelėjimas, todėl pasilikite su manimi leisdami man nutapyti visą paveikslą pagal tai, ką šia tema sako Žodis.

Šią savaitę išsiaiškinome, jog yra klaidinga galvoti, kad jeigu Jėzus panaikino pasaulio nuodėmę, visi žmonės paklius į dangų. Jėzus aiškiai pasakė, kad žmogus pateks į dangų tik tada, kai jo dvasia bus atgimdyta Dievo Dvasios.

Niekur Rašte nerasime, kad vieną dieną Dievas nueis į pragarą pas tuos, kurių dvasios buvo aptemdytos (jų pačių pasirinkimu), ir privers juos atgimti iš naujo Šventaja Dvasia, kad galėtų juos perkelti į dangų.

Todėl verčiau pažiūrėkime, ką Raštas sako apie pragarą ir dangų... kitą savaitę!

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis

Ar tu taip pat esi labai religingas? 3 dalis

John Fenn, 2010 m. rugsėjo mėn. 4 d.,

Poemos
Praėjusią savaitę aš dalijausi savo pamąstymais apie laiško Efeziečiams 2 skyriaus 10 eilutę, kurioje parašyta, jog mes esame Tėvo poemos, sukurtos Jėzuje Kristuje geriems darbams, kuriuos Tėvas numatė mums atlikti. Tėvas rūpestingai ir išmintingai sukūrė mus – poemas tiems, kuriuos mes sutiksime savo gyvenimuose, ir Savo, kaip Kūrėjo, džiaugsmui.

Tai, kad esame sukurti būti Jo poemomis, nukreipia mūsų dėmesį nuo išorinių taisyklių bei nuostatų į mūsų dvasią ir sielą, į mūsų tikrąjį vidinį ir išorinį „aš“. Iš tiesų Paulius laiške Galatams aiškino: „Jeigu amžinas gyvenimas būtų galėjęs ateiti per įsakymus ir taisykles, tai būtų įvykę per Senojo Testamento Įstatymą (Gal 3:21).

„Nes yra gera, kai širdis yra sustiprinama malone, o ne valgiais“ (Senojo Testamento aukomis paaukotomis ant altoriaus) (Žyd 13:9-11). Žodis „sustiprinta“ reiškia „sutvirtinta, padaryta tvirta“ malone.

Širdis sustiprinama NE taisyklėmis ir nuostatomis, bet malone.

Šventyklos mąstymas
Iki Sekminių dienos Izraelio Dievas gyveno Jeruzalės šventykloje. Kiekvienas provincijoje gyvenantis žydas, privalėjo atvykti į Jeruzalę bent kartą metuose vienos šventės metu, kad ten susitiktų su Dievu. Dievas gyveno ne Romoje ir ne kokio nors tolimo miesto sinagogoje. Jis gyveno tik Jeruzalės šventykloje.

Tačiau Sekminių dieną Dievas paliko šventyklą Jeruzalėje ir apsigyveno žmonėse, padarydamas juos gyvomis, judančiomis ir kvėpuojančiomis šventyklomis. „Dievas negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose“, „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios?“ „Jūs kaip gyvieji akmenys statydinkitės į dvasinius namus (kuriuose gyvena Dievas)...“ (Apd 17:24; 1 Kor 6:19; 1 Pt 2:5).


Nors mes esame gyvos šventyklos ir pirmųjų amžių krikščionys gyveno pagal šitą apreiškimą, pastaruosius 1700 metų krikščionybėje vyravo plytų ir mirtingos šventyklos mąstymas, teigiantis, kad Dievas gyvena pastate. Visi esame girdėję tokį šabloninį posakį: „Gera būti Dievo namuose“, kuris neigia faktą, kad AŠ ESU DIEVO NAMAI, nes Kristus, šlovės viltis, gyvena manyje.
Todėl, kad Kristus gyvena mumyse, Jis ves ir ragins mus augti iš vidaus (jei mes leisime sau augti šioje tiesoje). Tačiau šventykla, tiek Senojo Testamento laikotarpiu, tiek Jėzaus dienomis sukurta/ nustatyta kontroliuoti per išorinius veiksmus nukreiptas taisykles ir nuostatas.

Atsiskaitomybė šventykloje matuojama lankymu, davimu ir savanoriška veikla. Atsiskaitomybė Naujojo Testamento metu yra viduje gyvenanti Tiesos Dvasia, ir iš čia kyla atsiskaitomybė mylėti vienas kitą ir paklusti vienas kitam.

Šventas ar pasaulietiškas?
Šventyklos mąstymas sako: Aš užsidirbu pragyvenimui skelbdamas Evangeliją, todėl esu šventas, o tu užsidirbi pragyvenimui kitu būdu, todėl esi pasaulietiškas. (Aš galiu tai įrodyti, nes ant savo vizitinės kortelės užsirašiau: „Pranašas, Vyskupas, Apaštalas“).

Tai nėra Naujasis Testamentas. Kristus gyvena mumyse, aš esu Dievo šventovė, todėl aš esu šventas. Dar daugiau – visa, ką aš turiu yra šventa. Mano automobilis yra šventas todėl, kad kai aš jį vairuoju, Kristus taip pat vairuoja kartu su manimi. Mano namai yra šventi, todėl pievutė prie mano namų taip pat yra šventa (žoliapjovė irgi). Kur Jis yra, ten – šventa. Kodėl pastorius turėtų manyti, kad tik bažnyčios raštinės kompiuteris yra šventas, paskirtas Dievui, jeigu ir mano kompiuteriu naudojasi Dievo šventykla (t.y. - aš). Mano kambarėlis arba raštinė darbe yra šventa, nes Dievo šventykla – aš, dirbu čia. Tai nėra pasaulietiška, tai šventa. Aš nešu savyje Kristų visur, kur einu, todėl ten, kur aš stoviu yra šventa žemė. Jei pastorius užsidirba pragyvenimui tarnaudamas Dievo žmonėms, o mano darbas – dažyti kelio ženklus, mes abu esame lygūs – abiejų darbai yra šventi, nes mes abu esame Dievo šventyklos.

Gyvenimas plaukia iš mūsų vidaus į išorę, į mūsų ir mūsų artimųjų gyvenimus. Mes abu turime nuoširdžiai paklusti Dievui ir tarnauti vienas kitam meilėje. Kristus plaukia iš manęs mano įtakos sferoje. Jis plaukia ir per tave tavo įtakos sferoje. Todėl mes esame vienodai šventi. Mes tik atliekame skirtingas funkcijas Kristaus Kūne.

Siurprizas!
Daugelis žmonių tai skaitydami suvoks, kad jie visada nuoširdžiai sekė Viešpačiu, bet turėjo šventyklos mentalitetą, kuris užtvenkia ir gesina dvasinio žmogaus tėkmę, ir buvo jo bei jungtinės bažnyčios struktūros svorio spaudžiami. Tai sukuria tokias situacijas, kai krikščionys tiki, kad girdi Dievą savo dvasioje ir netgi yra vedami Šventosios Dvasios, bet tie, kurie yra virš jų „šventame“ darbe sako, kad jie yra sukilę, turi problemų, turi „Jezabelės dvasią“, ar kitaip nukrypę „nuo kurso“. (Žinoma, kai kurie iš tiesų yra sukilę, turi problemų ir t.t., tačiau dauguma yra geri žmonės, kurie tiesiog bando gyventi pagal tą šventyklos mentalitetą ir nesupranta, kodėl Dievas juose nuolatos stabdomas ir gesinamas).

Būtent taip nutinka, kai Dvasios gyvenimas kaktomuša susiduria su šventyklos mentaliteto legalizmu. Ar reikia pavyzdžių? Pasižiūrėkime į Evangelijose aprašytą Jėzaus gyvenimą. Jis užduodavo paprastus klausimus, pavyzdžiui: „Ar sabato dieną leistina daryti gera, ar bloga?“, ir jie negalėdavo atsakyti. Jis darydavo gera – pavyzdžiui, išgydydavo žmogų, o šventyklos mentalitetą turintys legalistai pykdavo ir norėdavo Jį nužudyti! (Mk 3:1-6)

Jeigu žmonės bažnyčioje tau visada buvo svarbiau nei politiniai žaidimai, ir tu visada stengeisi jų išvengti, tu greičiausiai norėjai išmesti bažnyčios sekmadieninių tarnavimų programą pro langą, kad Dievas galėtų laisvai veikti, ir leisti Dievui būti Dievu, tuomet tu jauteisi kaip kvadratinis kamštukas, kurį nori įkišti į apvalią skylutę, ir todėl niekada nepritapai prie tradicinės bažnyčios.

Taip vyksta todėl, kad tu jau seki Dievą iš visos širdies, bet religiniai lyderiai sustatė šventyklos mentaliteto suklupimo akmenis tavo kelyje, kurie trukdo tau paklusti širdies vedimui jų sukurtoje struktūroje. Tu matai, kaip veikia Dievas už šios struktūros ribų tavo gyvenime, bet bažnyčia yra ta vieta, kur tu patiri didžiausią pasipriešinimą! Kas gali būti bendra tarp gyvenimo ir legalizmo? Jų neįmanoma sujungti.

Statyk ir kvėpuok, arba surask gyvenimo dvelkimą ir sek juo?
Jeigu mes esame vedami vidinių paskatų, o ne išorinių taisyklių ir nuostatų, tai turėtume pagal jas disciplinuoti save ir atsiskirti maldai, studijoms, pasninkui, nunešti maisto sergančiam draugui ar aplankyti ką nors kalėjime.

Atsakymas yra toks: Šventyklos mentalitetas sukuria struktūrą ir po to bando įkvėpti į ją gyvybę. Naujojo Testamento mąstymas yra toks: suranda, kur teka Gyvenimas, tada kuria struktūrą, kad palengvintų tą Gyvenimo tekėjimą. Kai Gyvybės tėkmė keičia kryptį, nesunku pakeisti tą nesudėtingą struktūrą ir vėl sekti Gyvenimu.

Štai struktūros (šventyklos) statymo ir bandymo įkvėpti į ją gyvybę pavyzdžiai: „Mes pradedame naują labdaros tarnavimą (drabužių labdarą) ir mums reikia savanorių, kurie dirbtų šiame tarnavime šeštadienio rytais, kad padėtų tiems, kuriems reikia drabužių. Struktūra – drabužių tarnavimas, bet tai gali būti ir tarnavimas autobusu, darbas su kaimynais, namų ląstelės (Alfa kursas, G12 ir t.t.), arba sekmadieninė mokykla, maisto dalijimas, ar dar kas nors, ką sukuria šventyklos mentalitetas ir po to bando įkvėpti gyvybę bei pajungti visą kongregaciją to vykdymui.

Pavyzdžiai, kai veda Gyvenimo tėkmė ir kai sukuriama tik tiek struktūros, kad palengvintų Gyvenimo tekėjimą (būtent taip viskas vyksta subalansuotoje namų bažnyčioje): kas nors jaučia vidinį paraginimą arba iškyla vidinis poreikis, pavyzdžiui, nunešti maisto po operacijos sveikstančiam draugui. Struktūra gali būti telefono pokalbiai arba elektroniniai laiškai ir tvarkaraštis, kas ir kada nuneš. Kai nebelieka poreikio, Gyvenimas pajuda į kitą sritį, ir tam laikotarpiui sukurtos struktūros nebelieka.

Pavyzdžiui, vienas vyras jaučia vidinį vedimą susitikti su kitais vyrais bažnyčioje, arba kuri nors moteris nori pradėti tarnavimą moterims kokiu nors tikslu, taigi paskiria tam vieną popietę per savaitę – šiuo atveju struktūra ir klausimas tik toks: kur susirinksim ir kas turi kokį apreiškimą savo širdyje arba Rašto eilutę pasidalinti su kitais? Kai pajuda Gyvenimas, pasikeičia ir ši paprasta struktūra.

Plati, bet sekli upė
Tradicinėse bažnyčiose dažniausiai asmuo arba pora iš tiesų jaučia savo viduje Gyvenimo vedimą pradėti tarnavimą. Tai pagal šventyklos mentalitetą vadinama programa. Tuomet kongregacija supažindinama su ta idėja ir dažnai Šventoji Dvasia paragina kitus žmones taip pat dalyvauti jos įgyvendinime. Pradžia gera.

Bet vėliau tai, kas prasidėjo kaip tyras gyvenimo tekėjimas, apsunkinama visokiomis taisyklėmis bei nuostatomis: „jeigu mes ketiname tai daryti, tame dalyvauti gali tik tie, kurie aukoja bendruomenei dešimtines, ir mes stebėsime jų paaukojimų įrašus“; arba: „jei jūs tarnaujate mūsų bažnyčioje, mes draudžiame jums lankyti kitų bažnyčių tarnavimus“; arba: „jeigu norite dalyvauti šitoje programoje, mes norime, kad jūs įsijungtumėte ir į „X“ programą“, taigi gyvenimas, kuris liejosi į vieną programą, staiga išsklaidomas, nes jus verčia dalyvauti ir kitoje programoje, ir to pasekmė yra visiškas išsekimas.

Tai, kas prasidėjo kaip tyras Gyvenimas, tampa neapsakomai sunkia užduotimi dėl struktūros, kurią sukūrė žmonės, ir tame nebelieka Gyvenimo. Tačiau pastorius programos sustabdymą laiko pralaimėjimu, todėl kviečia talkininkus reanimuoti projektą ir stengiasi dirbtinai įkvėpti jam gyvybę, nors tikrasis gyvenimas jau visiškai pasitraukęs, nes buvo smarkiai užtvenktas ir negalėjo daugiau lietis. Sujunkite kelias tokias programas, kuriose dirbtinai stengiamasi palaikyti gyvybę, ir jūs pamatysite tokią bažnyčią: plati kaip upė, bet vandens tik iki kulkšnelių. Ji tokia sekli, kad turi mažai įtakos aplinkai. Jai vadovauja išsekę žmonės, tačiau ji ir pastorius atrodo didingai.

Mes atsikeliame anksti ryte melstis, nes savo viduje norime praleisti laiką su Viešpačiu. Tai darome ne todėl, kad kas nors skatina mus vykdyti tokią programą tam, kad „tikrai patirtume Viešpaties prisilietimą“. Mes skaitome Bibliją, nes giliai savo viduje jaučiame, jog Gyvenimas trokšta pasinerti į studijas, garbinimą ir Jo Artumą, o ne todėl, kad žinome, jog yra gerai perskaityti du Biblijos skyrius per dieną, nors jau po penkių sekundžių neprisimename, ką perskaitėme, nes mūsų akys skaitė tekstą puslapis po puslapio, bet mūsų protas klaidžiojo.

Nepadaryk savęs miniatiūrine šventyklos mentaliteto bažnyčios kopija, kuri natūraliai gimdo į save panašias, kaip rūšis gimdo tą pačią rūšį, verčia sukurti savo struktūrą, o po to bando įkvėpti jai gyvybę. Jei tu taip elgsiesi, tavo gyvenimas bus kaip ta plati, bet sekli upė, ir baigsis visišku išsekimu bei vidiniu suvokimu, kad tavo gyvenimas tik betikslis dviračio pedalų mynimas.

Jei struktūra sako: „tau reikia keltis 5:15 ryto, nes „anksti ryte aš ieškosiu Tavęs“, tačiau tau labiau tinka „Naktį prisimenu giesmę ir mąstau savo širdyje, mano dvasia vis tyrinėja“ (Ps 77:6), tuomet sek Gyvenimu savyje ir atsisakyk tos struktūros – sek Gyvenimą!

Jei struktūra sako: „Tau reikia vykdyti šitą programą“, bet joje nėra gyvybės, netapk mechanizmo, kuris dirbtinai palaiko jos „gyvybę“ dalimi, sek Gyvenimą savo kelyje.

Jei struktūra sako: „Mums reikia tavo paaukojimų pastato statybos programai“, bet šalia sėdinčiam žmogui trūksta pinigų maistui, sek tuo, ką tave skatina daryti Gyvenimas, ir duok jam savo pinigus užuot finansavęs pastato statybą.

Sek Gyvenimu
Jūs suvokiate, kad aš demaskuoju tuos, kurie turi šventyklos mentalitetą (mąstymą), tačiau tai teisinga, nes taip darė Jėzus ir apaštalai. Dievas negyvena rankų darbo šventykloje. Tai faktas.

Šventyklos mentalitetas siekia kontroliuoti. Naujojo Testamento mąstymas siekia įgalinti kitas gyvąsias šventyklas būti viskuo, kuo jos gali būti Kristuje per dinamiškus santykius su Juo.

Šventyklos mentalitetas sako: jei tu padėsi pastoriui įvykdyti jo regėjimą, vieną dieną Dievas padės tau įvykdyti tavąjį. Naujojo Testamento mąstymas sako: Kristus gyvena manyje ir vykdo Jo valią, tai kaip gi aš galiu padėti tau įgyvendinti Jo valią tavo gyvenime?

Šventyklos mentalitetas kontroliuoja išrasdamas naujas programas, naujas formules, naujus būdus kaip pataikauti kūniškumui.
Naujojo Testamento mąstymas toks: esi kontroliuojamas Kristaus iš vidaus, kai seki Juo, ir eini gyvenimo keliu kartu su kitais, su kuriais esi sujungtas dvasiniais ryšiais.

Šventyklos mentalitetas padaro tikėjimą sudėtingu (lygiai taip pat, kaip ir Jėzaus laikais).
Naujojo Testamento mąstymas paprastas: Mylėk Viešpatį visa širdimi ir visomis jėgomis, o savo artimą kaip save patį.

Šventyklos mentalitetas apsunkina ir išvargina žmones.
Naujojo Testamento mąstymas sako: „Mokykis iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies. Imk Mano jungą, ir mokykis iš Manęs, nes Mano jungas švelnus ir našta lengva“.

Pradėjęs mąstyti kaip Naujojo Testamento šventykla, nes tu toks ir esi, šventyklos mentalitetas išlįs kaip yla iš maišo. Tu nustebsi pamatęs, kiek daug Rašto eilučių yra cituojamos neatsižvelgiant į kontekstą, iškreipta prasme, kad tiktų šventyklos mentalitetui, ir nemąstant praryjamos kongregacijos narių tarsi tai būtų neginčijamas faktas.

Kai studijuosi Raštą širdimi, tavo vidinis žmogus džiūgaus, nes atsivers tiesos, kurios daug metų laukė, kad būtų teisingai suprastos, bet tie, kurie turi šventyklos mentalitetą tavęs nesupras, galbūt netgi laikys pavojingu arba „išbalansuotu“, nors realybė yra tokia, kad kaip tik dabar tu pirmą kartą tampi Biblijos požiūriu „subalansuotu“ (arba sugrįžti prie savo ir visų mūsų šaknų).

Kitą savaitę: „Ar tu esi pasiruošęs?“ (Gyventi kaip Naujojo Testamento šventykla).

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. gegužės 25 d., trečiadienis

Ar tu taip pat esi labai religingas? 2 dalis


John Fenn, 2010 m. rugpjūčio mėn. 28 d.,

Apkerėti krikščionių!
Laiškas Galatams buvo parašytas todėl, kad žydų kilmės krikščionys, vis dar buvę Senojo Testamento Įstatymo nelaisvėje, ėmė sakyti įtikėjusiems pagonims, jog jie privalo grįžti prie žydiško tikėjimo šaknų, apsipjaustyti ir laikytis Mozės Įstatymo.

Paulius tuo labai susirūpino, nes šie žmonės jo nepriėmė, ir gausiai susirinkę bažnyčios vyresnieji svarstė klausimą: ar Paulius yra teisus neversdamas laikytis žydų įstatymo ir ar pagonių tikintieji tikrai turi būti apipjaustomi bei paklusti Mozės Įstatymui? (Apd 15:1-2).

Kai buvo nutarta (Apd 15:19-31), jog Paulius teisus, jis tikėjosi, kad žydai liausis versti tikinčiuosius (žydus ir pagonis) laikytis Įstatymo. Tačiau Galatijoje, šiuo metu tai yra šiaurės centrinė Turkija, žydų tikintieji pasidavė legalizmui ir pavergė pagonis Įstatymui.

Laiške Galatams Paulius klausia: „O kvaili galatai! Kas jus <...> apkerėjo <...> Ar Tas, kuris tarnauja jums Dvasia ir pas jus daro stebuklus, tai daro per Įstatymo darbus, ar dėl tikėjimo klausymo?“ (Gal 3:1-5, vertimas iš anglų k.)

Trys žodžiai
Graikų kalbos žodis „kvailas“ reiškia „negalvojantis“, tačiau verčiant į kitą kalbą žodžius „neprotingi galatai“ tai per silpnai skamba. Šis išsireiškimas apibūdina moralines ir protines savybes. Paulius tikėjosi, kad Galatų krikščionys pasmerks grįžimą prie žydiškų tikėjimo šaknų nelaisvės. Taigi jis tikėjosi daugiau iš jų ir buvo nusivylęs.

Žodis „apkerėjo“ čia yra „baskaino“, kuris reiškia: „šmeižti, kalbėti apie ką nors pikta tam, kad galėtum jį valdyti, manipuliuoti“. Manipuliacija yra burtininkavimo šaknis. Danguje šėtonas pasitelkė manipuliaciją ir šmeižtą tam, kad priverstų 1/3 angelų sukilti prieš Dievą. Taip veikia tikroji manipuliacija, kurios tikslas pavergti. Štai toks yra burtininkavimas.

Paulius rašo, jog šitie mokytojai pavergė juos legalizmui, kalbėdami netiesą apie mūsų Viešpaties Jėzaus auką ir malonę. Jis sako: „Jumis sąmoningai manipuliuoja, ir jūs elgiatės tarsi užkerėti, negalvojate apie tai, ką jums kalba, pakliuvote į burtų įtaką ir iškrypote iš kelio“ (išplėstinis vertimas iš anglų k.)

Žodis „tarnauja“ čia yra „epichoregon“, kuris dažnai verčiamas kaip „tiekia“, tačiau jis buvo vartojamas perteikti kai ką turtingesnio ir dosnesnio nei paprastą „tiekimą“. Šį žodį randame išsireiškime: „Tas, kuris teikia Dvasią...“

Šis žodis yra sudarytas iš „epi“, kuris reiškia „apstybė“, „choregeo“, kuris reiškia „chorus“ arba choras ir „hegeomai“, reiškiantis „vesti, vadovauti“. Taigi jo tiesioginė prasmė būtų tokia: „dosniai aprūpina chorą, kuriam Jis vadovauja“. Istoriškai tai reiškia asmenį, kuriam nieko nekainuoja paruošti pobūvį svečiams su gausiomis vaišėmis, pasamdyti ir vadovauti chorui, ir tai Paulius panaudoja apibūdinti turtams, kuriuos mes turime savo gyvenime per Šventąją Dvasią. Galima būtų taip pasakyti: „Jis (Tėvas ir Sūnus), kuris tiekia ir vadovauja dosniam Šventosios Dvasios chorui jūsų naudai <...> ar Jis tai daro per įstatymo darbus, ar dėl tikėjimo klausymo?“ (Gal 3:5).

Taigi, viena vertus, Paulius rašo apie piktą manipuliaciją ir, kad jie nemąsto apie tai, kas jiems sakoma, o kita vertus, apie gausių išlaidų padengimą ir asmeninį dosnų Dievo Dvasios choro veikimą mūsų gyvenime. Atrodytų, jog tai neginčytina, tačiau daugelis savo noru palieka malonę ir pasirenka tikėjimą, kuris reikalauja vykdyti įsakymus, tarsi jų pastangos galėtų pridėti ką nors prie to, ką Jėzus atliko ant kryžiaus, ir pagerinti Šventosios Dvasios dovanos veikimą mūsų gyvenime.

Greitai persikelkime pirmyn
Paklauskime savęs: Ar aš bandau pridėti ką nors prie to, ką Jėzus atliko ant kryžiaus, arba pagerinti Šventosios Dvasios darbą savo gyvenime? Ar mano veiksmai kalba, jog Jėzaus kryžiaus ir Šventosios Dvasios nepakanka, kad Dievui reikia pagalbos atlikti Savo darbą mano gyvenime?

Ar man reikia stengtis atverti dangų, jeigu Jėzus tai jau padarė ant kryžiaus? Ar aš pasninkauju, meldžiuosi, rėkiu ir lankau konferencijas tam, kad paveikčiau įvykių eigą, ar Jėzus tuo jau pasirūpino ant kryžiaus? Ar visa tokia mano veikla nėra tik kūno pastangos plius pasitenkinimas, kad „šiandien atlikau kažką dangaus naudai?“

Ką aš galiu padaryti, kad pagerinčiau tobulą Jėzaus auką ant kryžiaus? Jeigu aš kartu su 50.000 kitų tikinčiųjų stadione skelbsiu prabudimą, pusę valandos šauksiu ir klyksiu iš visų plaučių, ar tai padės „nuleisti dangų į žemę“, ir Tėvas pradės labiau trokšti atsiųsti prabudimą į žemę nei tuomet, kai Jis pasiuntė Jėzų ant kryžiaus?

Ar gali Dievas LABIAU ateiti pas mus, negu tai, kad Jis jau apsigyveno mūsų širdyse? Ar aš manau, kad galiu pagerinti kuo nors Šventosios Dvasios darbą mūsų planetoje. Ar aš manau, kad jeigu surinksiu visos šalies užtarėjus ir melsiuosi už prabudimą, tai pasieksiu tokį lygį, kad Tėvas pasakys: „Jie atliko viską, ką gali, todėl siųsiu jiems prabudimą?“

Jei aš išeisiu į susirinkimo priekį ir kartu su kitais klyksiu, kad Dievas išgirstų mane, ar Jis, o gal aš ignoruoju tai, kad Jis pats Savo Šventąja Dvasia gyvena manyje ir mano pastangos – tai tik bandymas ateiti pas Jį savo būdu, o ne per Jo malonę?

Ką aš galiu padaryti, kad patobulinčiau kryžiaus auką? Ar aš galiu padaryti Dievą daugiau suinteresuotą veikti mano gyvenime, negu tada, kai Jis uždėjo mano nuodėmes Jėzui ant kryžiaus? Kai „Jis pažino mane prieš tai, kai aš buvau motinos įsčiose, arba kai Kristus tapo „Avinėliu, paskerstu prieš pasaulio pradžią?“, ar Jis tada žvelgė pro amžių šydą į ateitį ir tikėjosi, kad jei aš pasninkausiu tris dienas, klyksiu šimto decibelų garsumu arba darysiu tą, ar ką nors kita, tai pridės ką nors prie kryžiaus aukos ir Šventosios Dvasios atėjimo į žmogaus širdį?

Skamba labai nevykusiai pažvelgus iš šitos perspektyvos? Kas aš esu, kad galiu kažką pridėti prie Jėzaus kryžiaus? Bet būtent tai bando padaryti legalizmas – jis sako, kad mes savo pastangomis darydami ... (patys užpildykite tarpą) galime tapti šventesniais, maldingesniais, kupinesniais džiaugsmo, tobulesniais, galime motyvuoti Dievą duoti daugiau, negu Jis jau davė, kai Jėzus mirė ant kryžiaus už mane. Mūsų dienomis taip pat yra tokių pačių, kaip galatai, kurie taip giliai grįžo į žydiško tikėjimo šaknis, kad palindo po įstatymo vergove, iš kurios kadaise išėjo, užuot mokęsi iš žydiškų šaknų ir laikęsi tradicijų malonės požiūriu.

Auklėtojas?
Jeigu mes dabar esame malonėje, tai kam buvo reikalingas įstatymas? Galatams natūraliai kilo toks klausimams, į kurį Paulius atsako trečiajame skyriuje aiškindamas, kad įstatymas buvo auklėtojas, vedęs mus pas Kristų. Tačiau čia ir vėl anglų kalba neišreiškia pilnai Pauliaus minties.

Paulius vartoja žodį „paidagogos“, kuris verčiamas kaip „auklėtojas, pedagogas“. Pedagogas buvo vergas prižiūrėtojas, tiesiogine prasme – „vaikų vadovas“ – įstatymas buvo „vaikų vadovas“, vedantis pas Kristų. Tai buvo ne tik vadovas, kuris prižiūrėjo vaiką, kol jis mokėsi mokykloje, bet taip pat auklė, guvernantė (moteriškas atitikmuo). Asmuo, kuris buvo atsakingas už vaikų moralę ir fizinę būklę. Tam buvo skirtas įstatymas – jis prižiūrėjo žmogų 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę vienu tikslu – kad atvestų mus pas Kristų.

Paulius sekančioje eilutėje tęsia: „Bet, tikėjimui atėjus, jau nesate auklėtojo globoje. Juk jūs visi esate Dievo sūnūs per tikėjimą Jėzumi Kristumi“ (Gal 3:25-26).

Dabar esame Dievo vaikai, jau esame ne vergo-prižiūrėtojo globoje, bet turime patį Dievą, kuris gyvena mūsų viduje. Nenuostabu, kad mums jau nebereikia to išorinio vergo-prižiūrėtojo.

Šią savaitę noriu pabaigti ne dar vienos giesmės žodžiais, bet mintimis apie poemą. Laiške Efeziečiams (Ef 2:10), apibendrindamas nuostabias eilutes apie tai, kaip „Tėvas pasodino (mus) danguje Jėzuje Kristuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus <...>“ (6-7 eil.) ir teigdamas, kad esame išgelbėti malone (8 eil.), Paulius sako:

„Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams (mūsų gyvenimas Jame), kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“.

Pamąstykime apie poemą. Tai jūs brangūs skaitytojai: jūs esate ta poema. Graikų kalbos žodis, verčiamas čia kaip „kūrinys“, yra „poiema“ arba poema.

Jūs buvote sukurti kaip poema Kristuje, gyventi kartu su Juo, lygiai taip pat, kaip rūpestingai sukurta poema jos autoriaus. Prieš tai, kaip jūs buvote motinos įsčiose, Jis kūrė poemą – apie tai, kaip jūs vaikščiosite kartu su Juo šio gyvenimo keliais.

Jis daug mąstė apie tai, ką jūs sutiksite savo gyvenime, kaip jūs turėsite visada pasitikėti Kristumi. Jis sukūrė jus taip, kad galėtumėte triumfuoti gyvenime ir aprūpino viskuo, ko reikia, būtent jūsų situacijose. „Mes esame Jo poemos, sukurtos (kaip poemos) Kristuje Jėzuje daryti gerus darbus, kuriuos Jis iš anksto numatė mums atlikti“ (išplėstinis vertimas iš anglų k.)

Dievas nėra toks, kad verstų mus savo malonumui daryti keistus dalykus – eiti per ugnį ir vandenį, kad galbūt, vieną dieną, kai mes jau padarysime viską, kas priklauso, Jis bus sujaudintas mūsų pastangų ir atsakys mums iš dangaus. NE! Teisingas paveikslas yra toks: Dievas taip myli, kad rūpestingai sukūrė mus kaip dangišką poemą, asmeniškai vadovauja ir apmokėjo dosniai mus aprūpinantį Šventosios Dvasios chorą. Tai Jis padarė už mus ir dėl mūsų, kad mes galėtume vaikščioti koja kojon su Juo visą amžinybę.

Sekančią savaitę pabaigsiu šią temą.

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com