Kaip patirti Jo Artumą. 4 dalis. Papūga

John Fenn, 2012 m. lapkričio mėn. 23 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Mano senelis buvo gydytojas, kuris pradėjo savo praktiką mažame Filipų miestelyje, Vakarų Virginijoje, kur 1934 metais gimė mano mama. Netgi šiandien Filipai turi tik 2870 gyventojų, taigi jis tikrai buvo mažo miestelio gydytojas 1930 metų pradžioje. Vėliau jis savo jauną šeimą perkėlė į Kokomo, Indianoje, kur užaugo mano mama, po to ištekėjo, ir kur gimiau bei užaugau aš.

Vieną dieną, kai man buvo 17 metų ir aš lankiau savo senelius, senelis panaudojo mano apsilankymą kaip leidimą valgyti jo mėgstamus užkandžius; indą su Breyers vaniliniais ledais – ta rūšis kurioje yra vanilės pupelių taškeliai. Kai sėdėjome su mūsų ledų indais prie virtuvės stalo, jis pradėjo man pasakoti, kaip pradėjo savo praktiką Filipuose.

Karštligė

„Vieną dieną ponia Ričardson paskambino man ir susitarė dėl apsilankymo pas tavo senelę raštinėje, nes ji sirgo, bet ji nepasirodė kaip buvo sutarta tą popietę. (Mano senelė buvo slaugė ir mano senelio asistentė tuo metu). Aš rūpinausi, nes ji buvo per daug silpna ateiti, taigi aš nuėjau pas ją į namus ir pabeldžiau į duris.

Buvo vasara, ir tada mes neturėjome oro kondicionierių, mes tik atidarydavome duris ir langus. Kai aš pasibeldžiau į priekines duris ponia Ričardson pasakė: Sveiki, kas ten?“, aš atsakiau: „ponia Ričardson, tai gydytojas Good. Jūs neatvykote sutartu laiku, tai aš nutariau sustoti ir pasižiūrėti. Ar viskas gerai?“

Jis patylėjo, kol mes visi nurijome po kąsnį greitai tirpstančių ledų, o aš sutrikau, nes jis šypsojosi ir jo akys blykčiojo, kai jis prisiminė: „Ji vėl pasakė: „Labas, kas čia?“. Taigi šį katą aš pasakiau šiek tiek garsiau: „Ponia Ričardson, tai gydytojas Good. Kaip jūs jaučiatės, ar jums reikia pagalbos?

Kliedėjimas

„Tuo metu aš pamaniau, kad ji kliedi dėl pakilusios temperatūros, arba per daug silpna ir nesugeba aiškiai atsakyti, taigi aš buvau labai susirūpinęs dėl jos. Aš greitai nubėgau prie galinių durų į virtuvę, o jos turėjo stiklą, kaip ir priekinės durys. Virtuvė buvo tuščia, tik stovėjo narvelis su papūga, taigi aš pabeldžiau į duris ir žvilgtelėjau pro stiklą prisidengęs akis delnais sušukau: „Ponia Ričardson, tai gydytojas Good. Ar jums reikia pagalbos?“ (Aš buvau ant kėdės krašto, nes dabar ir aš jaudinausi dėl jos).

Mano senelis pradėjo taip smarkiai juoktis, kad turėjo šluostytis ašaras, tuo sukeldamas sumaištį manyje. Aš staiga prisiminiau, kad galbūt mums jau nedaug liko laiko būti kartu, taigi įsidėmėjau kiekvieną detalę savo jaunu protu, kai stengiausi suvokti jo juoko priežastį. Senelė buvo užsiėmusi indų nurinkimu, ir leido jam pabaigti pasakojimą, vos valdydama kikenimą, kas buvo ir dėl to, kad jis juokėsi, ir dėl to pasakojimo prisiminimų.

Vos valdydamasis jis tęsė: „John, kai aš prispaudžiau savo veidą prie durų stiklo, papūga pasakė man garsiu ir aiškiu balsu: „Labas, kas ten?“

Ir tada mes visi pratrūkome juoktis, kai jis padarė išvadą: „Aš visą laiką kalbėjau su papūga!” Mano juokas buvo iš dalies dėl istorijos, iš dalies dėl to, kad senelis ir senelė taip smarkiai juokėsi kartu, ji švelniai palietė jo petį paveikta prisiminimų, ir staiga aš pasijutau lyg pašalinis stebėtojas, privilegijuotas būti liudininku kažko nuostabaus ir širdį liečiančio, kas niekada nepasikartos.

Mažiau nei po 2 metų senelė netikėtai mirė ir jis prarado norą gyventi. Aš paskyriau šitą istoriją Reader‘s Digest publikavimui viename jų humoro skyriuje, bet aš buvau privilegijuotas išgirsti tai tiesiai iš jo. O ponia Ričardson? Jis vėliau sužinojo, kad ji pradėjo jaustis geriau, taigi išvyko į miestą apsipirkti, bet nesivargino atšaukti savo vizitą pas gydytoją.

Pažinti Viešpatį, ar tiesiog pažinti Žodį?

Mano senelis galvojo, kad jis žinojo ponios Ričardson valią, dėl jos žodžio. Ji paskambino į mano senelių namus, kalbėjo su mano senele, apibūdino savo simptomus, ir susitarė dėl konsultacijos. Tada senelė pasakė seneliui, ką kalbėjo ponia Ričardson. Jis žinojo ponią Ričardson iš jos žodžių, kuriuos persakė kitas žmogus.

Kai kurie krikščionys pažįsta Viešpatį tokiu pat būdu, kaip mano senelis galvojo, kad pažįsta ponią Ričardson. Tarpininkas, kažkas tarp jų, papasakojo jiems apie Jį, persakydamas Jo žodžius. Taigi, jie manė, kad pažįsta Jį, nes turi Jo Žodį. Bet kai atėjo krizė, kai jiems tikrai reikėjo iš Jo išgirsti, ir...

Mano senelis suprato, kad nepažinojo ponios Ričardson balso, nes nebūtų kalbėjęs su papūga. Taigi, taip pat kuomet tikintieji bando sekti tuo, ką jie mano esant Dievo Žodžiu, krizės metu arba kai reikia daryti sprendimus, jie atranda, kad iš tiesų nepažįsta Jo balso – ir negali įsivaizduoti kodėl Jis yra toks šykštus jiems, arba kodėl tikėjimas neveikia, arba kodėl Jis atrodo tolimas ir nesirūpina jais. Bet jie nepažįsta Jo, jie žino Jo Žodį, ką kiti sako apie Jį, kai kuriuos mokymus apie principus ir koncepcijas. Bet jie nepažįsta Jo.

Kaip jie tai daro?

Krikščionys mūsų dienomis daro dalykus atvirkščiai nei tai darė pirmojo amžiaus krikščionys, nors laikui bėgant jie apvertė pasaulį aukštyn kojom, tuo tarpu mes suvokiame, kad su kiekvienais prabėgusiais metais mes turime mažiau įtakos mūsų pasaulyje. Naujieji graikų ir romėnų Jėzaus pasekėjai nedaug težinojo apie hebrajų kultūrą, jie nepažinojo Senojo Testamento, ir Naujasis Testamentas nebuvo dar parašytas.

Kas jei visos jūsų Biblijos ir mokymai, CD, MP3 ir žinynai staiga nustos egzistuoti? Kas jei neturėsite skyriaus ir eilutės savo atmintyje, nes nebus nei skyriaus nei eilutės, ką galėtumėte išmokti mintinai? Atsakymas: tu turėsi susipažinti asmeniškai su Tuo, kuris gyvena tavo dvasioje.

Šiandien mes dedame visas mūsų pastangas pažinti rašytinį Žodį ir, kad pažintume Jį iš Žodžio. Žinoma tai yra gerai ir tai yra teisinga, bet pirmojo amžiaus krikščionys neturėjo Naujojo Testamento – jie turėjo pažinti Jo buvimą savo viduje. Jis buvo jų vedlys. Jis buvo jų instruktorius. Jis buvo jų lyderis ir pagalba krizės ir apsisprendimo metu. Nebuvo ritinių, kad galėtum atsiversti skyrių ir eilutę, buvo tik Kristus juose, šlovės viltis. Mes ieškome principų, jie ieškojo Dievo.

Jokių resursų

Klasikiniai komentatoriai tiki, kad Morkaus ir Mato evangelijos buvo parašytos maždaug 66-70 metais po Kristaus gimimo, jau po Petro ir Pauliaus mirties ir maždaug 40 metų po kryžiaus, nors kai kurie tiki, kad Morkaus, o po to ir Mato evangelija buvo parašytos 30 ar 40 metais po Kristaus, o kai kurie sako 80-90 metų po Kristaus laikotarpiu. Bet tai tik 2 evangelijos iš to, kas tapo mūsų Naujuoju Testamentu.

Lukas pabaigia Apaštalų darbų knygą, rašydamas apie Paulių Romoje išsinuomotame name, maždaug apie 62 metus po Kristaus, taigi mes žinome, kad Apaštalų darbai buvo parašyti po 62 metų, ir Apaštalų darbai yra tik antroji Luko evangelijos dalis, kurios abi originaliai buvo parašytos romėnų krikščioniui vardu Teofilijus, kuris norėjo sužinoti apie Kristų, kuris dabar gyveno jo naujai atgimusioje dvasioje (Luko 1:3, Apaštalų darbų 1:1).

Petras ir Paulius mirė apie 66 metus po Kristaus, ir Jonas dar nebuvo parašęs savo evangelijos, 3 laiškų ir Apreiškimo knygos iki vėlyvų 90-ųjų, ar ankstyvųjų 100-ųjų metų po Kristaus. Tada krikščionys neturėjo Naujojo Testamento, kuriuo galėtų remtis.

Taigi, kaip gi naujas tikintysis pirmajame amžiuje pažino Dievą jei ne per rašytinį Žodį? Tai vyko per JO pažinimą. Per pokalbius, natūraliai, einant kartu su Juo per gyvenimą. Jiems patiems reikėjo sužinoti, ką Tėvas buvo paruošęs jų ateičiai, nes nebuvo maldos eilės, ir nebuvo telefono linijos, kur už 20$ per mėnesį galėjai gauti asmeninę pranašystę.

Nebuvo krikščioniškų išlaisvinimo konferencijų, nebuvo tokių konferencijų, kurios žada, kad jūsų žmona ir vaikai bus išgelbėti, nebuvo knygynų su teologų komentarais kaip studijuoti Senojo Testamento istoriją ir kultūrą. Jie neturėjo jokių resursų tik Dievą, kuris gyveno juose. Ir to pakako, kad Romos imperija būtų apversta aukštyn kojomis.

Pagalvok apie tai!

Kai Paulius pasakė Efezo tikintiesiems: „Kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva – Kristus“, kaip jie tai galėjo padaryti be skyriaus ir eilutės ant kurios galėtų atsistoti? (Efeziečiams 4:14-15)

Kai Paulius rašė romiečiams, mokydamas juos apie hebrajų įstatymą, ir sakė jiems, kad dalis jo norėjo būti teisi, o kita dalis –nusidėti, ir kaip nugalėti nuodėmę vaikščiojant naujame gyvenime su Kristumi, kaip jūs manote jie galėjo tai padaryti be skyriaus ir eilutės, be skambučio į maldos liniją pagundymo metu, ir be puslapio, kurį jie galėjo atsiversti, kad galėtų „stovėti ant Žodžio“?

Gilligan sala

Jie turėjo pažinti Viešpatį jų viduje. Jų tikėjimas buvo apsisprendimas tikėti. Tikslingas tikėjimas. Jie turėjo stuburą, jie žinojo, kad Kristus gyveno juose ir tai buvo svarbiausia kiekvienoje situacijoje, net sutinkant kankinio mirtį. Joks velnias, joks Cezaris, negalėjo atskirti jų nuo fakto, kurį jie žinojo, jie jautė, jie vaikščiojo su Dievu, kuris gyveno jų viduje. Jie neturėjo jokio skyriaus ir eilutės, ant kurios galėtų stovėti, jie pažinojo Jo buvimą savo viduje.

Jie turėjo vaikščioti Jo Artume, nes nebuvo kito būdo Jį pažinti. Ar jūs esate labai priklausomas nuo to, ką kiti sako apie Tėvą ir Viešpatį? Kas jei jūs neturėtumėte Biblijos, neturėtumėte krikščioniškų TV, jokių mokymų iš viso tik liudijimus tų, kurie aplink jus, ką Viešpats padarė jų gyvenime, ir jūsų pačių prisiminimai apie Jo ištikimybę jūsų gyvenime?

Taigi galbūt kuriam laikui būkite kaip Gilligan ir tie, kurie patyrė laivo sudužimą: be telefono, be jokios elektros, be motorinio automobilio, be jokios prabangos, kaip Robinzonas Kruzas, toks primityvus kiek tik įmanoma... padėkite šalin mūsų modernias pagalbos priemones, kad priklausytumėte nuo Jo pažinimo, gyvendami Jo Artume, perkeldami savo dėmesį kiekvieną dieną pirmyn ir atgal nuo pasaulio aplink jus į Jį jūsų vidų, ir vėl atgal... ir kalbėkitės, pasiūlykite mintį, paklauskite „Ką Tu apie tai manai, Tėve?“ ...ir palenkite savo ausį, kad girdėtumėte Jo ramų, tylų balsą, sklindantį iš dvasios.

Ir niekada vėl nepraraskite jūsų asmeninės laisvės pirmiausiai ir svarbiausiai pažinti Jį, kuris gyvena jūsų dvasioje; te visa kita būna tik priedas, o ne pirminis svarbiausias dalykas, susitelkite į Kristų jumyse, kuris yra šlovės viltis.

Kitą savaitę-nauja tema.

Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Naujienlaiškis. Pranašiškai apie uraganą Sandy

John Fenn, 2012 m. lapkričio mėn. 19 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Brangūs draugai,

Savaitės Mintyse aš dalinausi kai kuriais pranašiškais dalykais apie mūsų tautą po rinkimų, bet aš norėčiau pasidalinti tuo, ką Tėvas man pasakė apie uraganą Sandy (vert. Smėlio)

Pirmiausia priešistorė - Prisimenu 1991 metais aplankymo metu Viešpats pasakė man, kad iki šio istorijos momento stichinės nelaimės buvo daugiausiai natūralios, dažniausia be pranašiškos reikšmės.

Mes žinome, kad „žemės pamatas yra netvirtas“ ir „kūrinija dejuoja ir kenčia, kol bus apreikšti Dievo sūnūs“, taigi oro pasikeitimai ir stichinės nelaimės įvyksta kaip natūralaus gyvenimo reiškiniai, ir tai matysime dažniau, kai mes artėsime prie Viešpaties, nes Paulius palygina žemės „kentėjimus“ su moters gimdymo sąrėmiais (Ps 82:5, Rom 8:19-23).

Biblijoje mes matome kūriniją, kuri buvo sukurta „Jo ir Jam“. Palyginkime pranašiškai: „Nojaus potvynis, Raudonosios Jūros persiskyrimas ir išdžiuvimas, Jordano upės vandens persiskyrimas, „žemės drebėjimas“, kuris nugriovė Jericho sienas, saulės sustojimas, Betliejaus žvaigždė, tamsa Izraelyje, kuomet Jėšua kabėjo ant kryžiaus ir kiti, bet pasauliniu mastu per visą žmonijos istoriją dažniausiai gamtos reiškiniai buvo grynai natūralūs.

Teismas ar daugiau įspėjimas? Juozapo istorijoje apstybės metus sekė badas. Tai buvo tik faktas, kurį Dievas jam iš anksto apreiškė, ir jis neturėjo dieviškos reikšmės – tik tai, kad bus 7 apstybės metai, o po to - 7 bado metai. Taigi, jis perkėlė savo tarną į tokią vietą, kad perspėtų ir išgelbėtų milijonus gyvybių. Jis nesukėlė tiesiog apstybės/ bado, tačiau įspėjo Faraoną, kad tai įvyks ir suteikė visam regionui malonę ir išmintį, kad jie būtų aprūpinti.

Apaštalų darbų 11 skyriuje pranašas Agabas įspėjo apie ateinantį badą Judėjoje, bet tai ne Viešpats, kuris tai padarė, sausra įvyko dėl žemės, kuri vilko nuodėmės naštą – Jis tik pasirūpino, jog laiku būtų paskelbtas įspėjimas tam, kad būtų paruoštas aprūpinimas. Taip yra ir su Sandy.

1991 metas aplankymo metu Jis man pasakė, kad procentaliai stichinių nelaimių, kurios turi pranašišką reikšmę skaičius išaugs, ir tai yra būtent šitas atvejis. Pavyzdžiui: aš jau dalinausi apie Islandijos vulkaną, kuris išsiveržė prieš kelis metus. Tėvas man pasakė, kad tai ženklas apie ekonominę nelaimę daugeliui tautų – tai jas aptemdęs dulkių debesis, ir mes tai matėme Islandijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Airijoje ir t.t.

Laikas - Jis kalbėjo man apie laiką – jei pažiūrėsi Biblijos pavyzdžius, tu pamatysi, kad yra laikas natūraliam įvykiui, ne tik pačiam įvykiui, bet jis turi ir dievišką paskirtį. Jericho sienos tiksliai nugriuvo būtent tam tikru momentu, saulė sustojo būtent, kai Jozuei to reikėjo, Betliejaus žvaigždė pasirodė tinkamu laiku.

Poveikis žmonėms - Laikas nėra vienintelis veiksnys. Kai Viešpats panaudoja gamtą pranašiškam ženklui – tai veikia taip, kad daugumai žmonių tai yra tik dar vienas gamtos reiškinys. Badas, kuris atėjo į Egiptą paveikė tą regioną, bet ne visą pasaulį. Jericho sienų griuvimas, buvo būtent tik tų sienų griuvimas. Netoliese 20 mylių (32 km) atstumu gyvenančiam kaimynui tai atrodė kaip švelnus žemės drebėjimas. Magai stebėjo dangų ir matė naują karalių ateinantį į Izraelį, bet be jų niekas nepastebėjo ir/arba nesugebėjo suvokti tos žvaigždės reikšmės taip, kaip jie.

Tai trumpas apibūdinimas pagrindinių mano supratimų, kaip Tėvas naudoja natūralius reiškinius. Tai svarbu žinoti, nes kai aš paklausiau Tėvo, ar Sandy turėjo kokią nors pranašišką reikšmę mūsų tautai. Štai ką Jis pasakė:

Sandy - „Sandy laikas šios tautos ekonomikos ir bedievių samprotavimų perspektyvoje yra nuotrauka (paveikslas) sekantiems 4 metams. Netgi, tu matei žmones, kurie laukė eilėse pagalbos, nes jie matė, kaip uraganas artėja, bet nepasiruošė, taip bus ir su šia tauta šiose srityse. Bet tie, kurie pasiruošė sunkiems laikams, nestokojo būtiniausių dalykų. Jie pasiruošė natūraliai ir turėjo draugų tinklą, kuriame jie rėmė vienas kitą“.

Ne Jis pasiuntė uraganą į žemę, bet žemė yra praradusi balansą, kaip anksčiau rašiau, tačiau kuomet vyksta dvasiniai dalykai, būtent šis ir turi dvasinę reikšmę JAV. Nejaučiu, kad man reikia dalintis likusiais dalykais, ką Jis pasakė, nes mano tikslas nėra išgąsdinti, bet įspėti, kad žmonės pasiruoštų.

Mes susidursime su ekonominėmis problemomis, bet taip pat su audromis bedieviškų samprotavimų, kurie priešinasi Dievo išminčiai. Štai kodėl tikėjimu varomos dienos - „Kur yra mano tvarka, Dieve, nes man reikia gauti šitą atsakymą ir aš turiu judėti į priekį“ – praėjo. Bet tvirtos dienos pasilikimo Kristuje, pasilikimo su tais, kurie tame pačiame dvasiniame lygmenyje jau čia pat – taip, kaip tai visada tai buvo mūsų Naujajame Testamente. Bet dabar laikas judėti nuo teorijos ir protinio susitarimo į gyvą ir praktišką tikėjimą.

„Frasier“ TV situacijų komedijoje, epizode „Erdvės klausimas“, Frazierio tėvas, jo šuo, ir jo sveikatos apsaugos darbuotojas ką tik apsigyveno pas jį. Frazieriui šis įsiveržimas į jo asmeninę erdvę yra nepakeliamas, ir jis bando surasti privatumą savo mėgstamoje kavinėje. Bet ten „užšoka“ jo brolis Nailsas, ir išklausęs Frasierio skundus apie žmones jo gyvenime, kurie sujaukia visa, kaip jis įsivaizduoja koks jo gyvenimas turėtų atrodyti, Nailsas atsako: „Tu sakai, nori suartėti su tėčiu, bet iš tikrųjų tu nenori, kad jis būtų netoliese“.

Anksčiau mes galėjome perfrazuoti tai tokiu būdu: „Tu sakai, kad nori patirti Dievą ir Viešpaties dalykų pilnatvę, bet iš tikrųjų tu nenori būti su Jo žmonėmis“. Žmonės, Jis veikia santykiuose – mūsų šeima tikėjime yra mūsų didžiausi resursai – netgi jei tu vienas, ar tik tu ir draugas pradedate susirinkimą savo namuose, prisiminkite, kad kur 2-3, ten ir Jis. Dirbk, kad išvystytum santykius su tais, kurie yra tame pačiame dvasiniame lygmenyje... Kristus mumyse, kiekvienas mūsų yra didžiausias resursas ir pagalba sunkiais laikais.

Aš tik pasidalinau tuo, ką girdėjau, ir priimkite tai kaip kvietimą melstis. Prisiminkite, kad kai tu esi Dievo ekonomikoje, gyvenime yra aprūpinimas – 2 Petro 1:3-4 sako, kad visi dalykai, kurių reikia gyvenimui ir pamaldumui, YRA SUTEIKTI - ir Filipiečiams 4:19 taip pat sako (kontekstas apie gavėją) kad Jis aprūpins iš Savo šlovės turtų.

Mūsų tautoje siaučia audra, kurios vėjai pakeis visų dalykų padėtį, nesvarbu kokios senos yra tradicijos, žmogaus „statiniai“ kaip Sandy nusiaubė namus, kurie stovėjo per kartų kartas. Dievo karalystė plečiasi: vienas asmuo, viena šeima vienu metu. Bet vėjai atakuoja tradicinę „religiją“ ir „ Dievo mintis“ tęsis ir galiausiai ves į tai, kad konservatoriai/ krikščionys bus apkaltinti dėl tautos nelaimių – bet karalystė, jaudinančios dienos yra priešakyje – pasilik ramybėje, kuri yra tavo dvasioje, ir ieškok Jo vedimo, ir ieškok Jo aprūpinimo, nes saugiausia vieta – tai būti Jo valioje, nesvarbu kokios audros siaustų aplink tave. Iš tikrųjų gyvenk savo tikėjimu.

Namų surinkimas (bažnyčia) ir namuose vykstantys tarnavimai ateinančiais metais iš tiesų išsiplės, kuomet kuo daugiau mokinių supras, kad jie nori ir jiems reikia daugiau Dievo, ir kurti surinkimą (bažnyčią) taip, kaip ją aprašo Naujasis Testamentas – tai yra jaudinančios dienos.

Ačiū jums už jūsų ištikimą davimą ir palaikymą, man – privilegija melstis už jūsų poreikius ir turėti jus savo gyvenime.

Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Kaip patirti Jo Artumą. 3 dalis, Žemės riešutai

John Fenn, 2012 m. lapkričio mėn. 16 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Rocky Ford mieste, kur kadaise aš buvau pastoriumi, kiekvieną ketvirtadienį vietiniame motelyje ir restorane tarnautojams ruošdavo pusryčius.

Vieną rytą vienas pastorius paklausė, ar mes girdėjome, kas nutiko broliui _________, netoli esančiame LaJunta mieste. Daugelis iš mūsų jį pažinojo, jis buvo vyresnysis Liuteronų surinkimo (bažnyčios) pastorius.

Jis lankė savo surinkimo narę vietiniuose slaugos namuose, moterį apakusią nuo diabeto ir amžiaus, ir sėdėjo ant kėdės šalia jos lovos, kai jie kalbėjosi. Jo vizito metu jis ragavo žemės riešutus iš mažo dubenėlio, kuris buvo šalia jos lovos, kol jie visi beveik baigėsi.

Maždaug po 45 to apsilankymo minučių moteris pasakė: „Tikrai nedaug kas liko man šiuo metu gyvenime. Galima sakyti vienintelis malonumas, kuris liko – tai valgyti šokoladą. Vienas iš darbuotojų atnešė man žemės riešutų šokolade, bet aš nemėgstu žemės riešutų, tai nulaižiau visą šokoladą ir išspjoviau visus riešutus į mažą dubenėlį ant naktinio staliuko“ (Aš mačiau šitą istoriją atspausdintą ir girdėjau, kaip kiti ją pasakojo daug kartų, bet aš jums galiu pasakyti, kad taip tikrai nutiko).

Klaidingai suprasta tapatybė?

Kai nesupranti skirtumo tarp savo dvasios ir Šventosios Dvasios, tai gali pasiklysti, kaip buvo su anksčiau paminėtu pastoriumi. Mes darome sprendimus ir manome, kad tai Dievas, bet suvokiame, kad visai ne, ir tai palieka mus sumaištyje ir spėliojimuose, kaip mes galėjome padaryti tai, ką padarėme, ir kodėl viskas taip baigėsi.

Mūsų dvasios savybės

Barbarai patinka saulėlydžiai. Man patinka saulėtekiai. Ruduo yra jos mėgstamiausias metų laikas, o aš mėgstu pavasarį. Ji turi stiprų jausmą, kas teisinga ir kas neteisinga. Jei kas nors turi keistą dvasią netoli jos, ji tai pastebi. Aš matau potencialą žmonėse ir jų dovanas. Aš pirmiausiai pastebiu dvasinį laiką ir procesus vykstančius jų gyvenime.

Ji projekto žmogus, kuris turi užbaigti vieną projektą prieš pradėdama kitą. Kol nepabaigia, visa kita jai yra tik nukrypimas nuo užduoties. Ji kruopšti. Aš keliauju nuo projekto prie projekto, apimdamas 6 projektus iš karto, dirbdamas šiek tiek su vienu, ar kitu, taip baigdamas juos kartu. Ji skaito vieną dalyką vienu metu, aš skaitau 4 knygas ir dar 2 šen ir ten reguliariai bei 3 žurnalus. Galima suskaičiuoti, kad ant mano naktinio staliuko stovi pustuzinis „Calvin & Hobbes” knygų su karikatūrom, šiek tiek dėl humoro ir, kad atsipalaiduočiau prieš miegą.

Aš susitelkiu į vieną projektą namuose ne ilgiau nei vieną dieną, tai stūkso prieš mane kaip „darbas”, kuriame aš įsidarbinu, tiesiog darbas, kuris turi būti padarytas. Ji sugalvoja ilgus projektus, ir kai baigia, viskas būna tvarkoje, vietoje, ir gražu pažiūrėti. Ji prisiriša prie daiktų, kai man daiktai nėra svarbūs, bet daugeliu atvejų, aš esu labiau romantiškas negu ji. Ji myli mano dvasią, aš myliu jos dvasią. Mūsų dvasiniai bruožai pagerina ir papildo vienas kitą.

Tu esi tas, kas esi

Tai yra dvasinio žmogaus savybės, nes būtent tai mes ir esame, kaip mes funkcionuojame, kaip mes susiję. Ten nėra sielos (emocinių ar išsilavinimo) patyrimų, kurie mus kreipia mėgti saulėlydžius, ar pabaigti projektus, o kitus – mėgti saulėtekius ir pradėti projektus. Mes natūraliai esame tokie.

Ir faktas, kad ji gali daryti tik vieną dalyką vienu metu, o aš galiu daryti kelis, tai ne charakterio trūkumas kiekviename iš mūsų, kuris turi būti pakeistas. Taip, aš išmokau per ją pabaigti darbą iki tobulumo, o ji išmoko būti paslankesnė su savo projektais, bet turėti būtent tokius, o ne kitus bruožus, ir tai yra ne charakterio trūkumas, nuodėmė, ar dar vienas ženklas, kad esi netobulas. Jie yra tik mūsų Tėvo bruožai mumyse.

Siela yra problema: Ateina sumaištis

Mūsų dvasinio žmogaus savybės, dalykai, kurie sudaro tikrąjį tave, tau duos paliudijimą apie kito žmogaus dvasią, kuri yra sukurta panašiai, arba jų gyvenime yra panašus pašaukimas. Ta dvasinė trauka nereiškia, kad Dievas sako tau eiti ta kryptimi, tai tik reiškia, kad tavo dvasinis žmogus turi panašumų su kieno nors kito dvasia.

Tai kaip Biblijos studentė, kuri apsiverkusi atėjo į mano raštinę, klausdama kodėl misionieriaus žinia koplyčioje taip smarkiai ją palietė. Aš pasakiau jai, kad tai įvyko, nes ji taip pat buvo pašaukta į misijas, taigi jos dvasia paliudijo dėl tų misijų darbo – tai nereiškė, kad Dievas šaukė ją tuomet ir ten į misijų laukus, ar dirbti tarnavime, o tik tai, kad jie turėjo panašų pašaukimą savo gyvenime. Patrauklumas dažnai sumaišomas su patvirtinimu, kad tai yra teisinga, arba netgi meile.

Čia dar keli pavyzdžiai

1) Abu poroje mylėjo kalnus, taigi kai jie aplankė kalnų miestelį ieškodami Dievo valios ar Jis nori, kad jie čia persikeltų, jų dvasios reagavo į aplinką, ir jie jautė ramybę, taigi jie priėmė tai kaip Dievo valią ir persikėlė. Kai darbo neatsirado ir gyvenimas tapo sunkus, jie svarstė, kodėl Dievas nuvedė juos čia.

Realybė: Jų dvasiniai žmonės myli kalnus, bet tai nereiškia, kad Dievas nori, jog jie ten persikeltų. Jie sumaišė savo dvasios savybes, kurios daro juos tuo, kuo jie yra, su Dievo balsu. To pasekoje jie „neatliko namų darbo“, kurį turėjo padaryti natūraliai – apmąstyti šituos dalykus, ieškoti patvirtinimo dėl persikėlimo, pasiskaičiuoti biudžetą ir paplanuoti, užuot sudvasinus viską taip, tarsi Dievas dalyvautų jų persikėlime, nors Jis tame nedalyvavo.

2) Asmuo bendravo su dviem skirtingomis kompanijomis, pirmoji, kurioje įmonės kultūra labai sutiko su tuo, kas patinka jo dvasiai, kita – neturėjo jokio dvasinio patrauklumo. Jis pasirinko pirmą darbą, bet jautėsi apgailėtinai, nepaisant krikščioniškos aplinkos ir buvo priverstas daryti darbą, kurio nemėgo.

Realybė: Jis buvo patrauktas savo dvasioje prie dieviškų vertybių, kurias atstovavo įmonės kultūra, neištyręs natūraliu būdu tikrojo darbo apibūdinimo. Jeigu jis būtų tai padaręs, jis būtų pasirinkęs antrąjį darbą, kuris artimai atitinka jų sugebėjimus ir tai, ką jis nori daryti, užuot galvojęs, kad Dievo kultūros įmonėje patrauklumas jo dvasiai yra tolygus Dievo vedimui.

3) Asmens širdyje ir santuokoje yra problemų, ir jis žino, kad Dievas nori išspręsti jas, bet jis bijo to, kas gali atsitikti, jei tai paliesi, taigi jie pasitraukia nuo surinkimo, nuo santykių surinkime ir nuo tų, kurie per daug priartėja, ir kas juos gali vesti į brandą, kurios nori Dievas. Jie žino savo dvasioje, kad šią problemą reikia išspręsti, bet jie laiko ją „užkonservavę“ ir saugoja, kad niekas per arti prie jos neprieitų (Įskaitant ir Viešpatį).

Realybė: Jie bėga nuo Dievo dėl baimės dvasios, užuot susitvarkę su problema, kuri stabdo juos gyvenime. Priežastis, kuri tolina juos nuo problemos sprendimo yra ta, kad „dalykai nėra tokie intensyvūs dabar“, ir Dievo ramybė jų dvasioje yra naudojama kaip pasiteisinimas tam, kad jie nesprendžia problemos, užuot supratę, jog ramybė yra tam, kad jie galėtų tvarkytis su problema/ nuodėme/ aplinkybėmis. Malonė mūsų dvasioje nėra Dievo leidimas ignoruoti problemas; tai Jo įgalinimas susitvarkyti su jomis.

Kitu atveju jie galiausiai darys tai, ką Jokūbas vadina „meluoti tiesai“, kas reiškia, kad Dievo išmintis yra atskleista jiems jų dvasioje, bet jie meluoja sau bei kitiems ir išsisukinėja. Šventumas (dorumas) toje srityje jiems yra naujiena, taigi jie bijo to, kas gali nutikti, jeigu jie konfrontuos problemą. Taigi, iš tiesų, surišti baimės dvasios, jie slepiasi už malonės savo dvasioje, iškreipdami jos tikslą.

4) Žmonės eina per sunkų laiką: darbo pakeitimas, mirtis, liga (protinė ar fizinė negalia), ir jie jaučia didžiulę ramybę savo dvasioje, kuri padeda jiems įveikti krizę. Jo ramybė yra tokia stipri jų dvasioje, todėl jie atsisako tvarkytis su dalykais natūraliame gyvenime, tokiais kaip emocijos, kurios kyla mąstant apie ateitį, nes jie yra linkę viską sudvasinti. Kai jų paklausi, jie atsisako kalbėti konkrečiai apie tai, ką jie galvoja, neleidžia sau galvoti apie planavimą, vengia tiesioginių klausimų, atsakinėja sudvasintai, kas iš tiesų nieko nereiškia.

Realybė: Jie atsisako ištirti save, atsisako pripažinti, kad jie yra ten, kur jie yra dėl pasirinkimų, kuriuos jie padarė, ar problemų su kuriomis atsisakė tvarkytis. Jie uždeda tai, kas yra jų atsakomybė Dievui, nesuvokdami, kad Jis leis jiems pjauti tai, ką jie pasėjo. Viešpats gali būti labai maloningas duodamas savo ramybę jų dvasiai, kuri padeda pergyventi sunkius laikus, bet ta ramybė nereiškia, kad nereikės daryti realių sprendimų gyvenime, ar ignoruoti problemas mūsų širdyje, ta ramybė yra tam mūsų dvasioje, kad įgalintų mus tvarkytis su mūsų gyvenimu.

Kaip patirti Jo Artumą kiekvieną dieną

Jūs galite suprasti, kad patirti Jo Artumą galima ne tik garbinimo ir šlovinimo metu, bet visą dieną darant mažus ir didelius sprendimus. Aš galiu jausti Jį savo dvasioje 24/7/365 (24 valandas per parą/ 7 dienas per savaitę/ 365 dienas per metus), ir didelė dalis šito yra suvokimas, kad Jis gyvena mano viduje 24/7/365, kad aš įveikčiau tai, ką aš sutinku savo gyvenime – aš nedirbu, kad „patekčiau į Jo Artumą“ - ir tu taip pat! Aš gyvenu Jo Artume – ir tu taip pat!

Daugiau – kitą savaitę. Tikiuosi, kad tai bus jums palaiminimas, iki kitos savaitės!

Palaiminimai,

JohnFenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Pamąstymai po rinkimų, 2013 pranašiškai

John Fenn, 2012 m. lapkričio mėn. 9 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Aš įsiterpiu į seriją apie tai kaip patirti Tėvo Artumą, kad pasiūlyčiau keletą pamąstymų po rinkimų. Daugelis gali prisiminti tai iš mano ankstesnių Savaitės minčių ir mano naujienlaiškio šių metų rugsėjo mėnenį.

„Aš dalinausi prieš kelias savaites šioje erdvėje mažą dalelę to, ką Tėvas man pasakė, kad jei dalykai nepasikeis, Romney laimės rinkimus ir respublikonai įsigalės Senate“.

„Bet aš nepasidalinau likusia žinia to, ką Jis man kalbėjo, nes kai kas iš tų dalykų dar nevyko. Iš tikrųjų Jis toliau kalbėjo, ką ponui Romney reikėjo pasiimti padėjėju, kad laimėtų, nes ta valstija pasirodys svarbi šiuose rinkimuose, ir kas atsitiks, jeigu jis nepasirinks to asmens“.

„Aš papasakojau tuo metu tai, ką Jis sakė, tik dar dviems kitiems... bet aš sakau jums, kad ponas Romney pasirinko kažką kitą, ne tą, ką Tėvas numatė tai dienai, taigi aš toliau meldžiausi už mūsų kraštą, nes baigtis šioje situacijoje man nėra aiški. Tėvas nuo tada tylėjo dėl šitų dalykų, ir paprastai tai reiškia, kad Jis pasakė galutinį nuosprendį. Todėl reikia melstis.

Kai kurie žmonės parašė man elektroninius laiškus ir paklausė; taigi, Tėvas yra sakęs man, kad jeigu jis nori laimėti, jis turi pasirinkti Rubio, nes Latino balsavimas bus labai svarbus rinkimuose. Tai, ką Jis man pasakė rugpjūtį pasitvirtino, kaip matome prezidentūros ir Senato varžybose.

http://nbclatino.com/2012/11/06/record-latino-vote-key-to-obamas-re-election/

Kur dabar?

Kai kurie prisimins, ką aš rašiau šituose straipsniuose 2003 metais, kai Tėvas man pasakė: „Stebėk, kai Hillary užims postą“. Tuo metu ji jau buvo JAV senatorė, taigi vienintelis aukštesnis postas buvo Valstijos sekretoriaus, VP, ir prezidento.

Pranašystė išsipildė palaipsniui, panašiai kaip asmuo stovintis ant jūros kranto prie vandens ir panardinęs savo kojas į vandenį sako: „aš sušlapau“, bet vėliau nerdamas į gilius vandenis vėl sako: „aš sušlapau“. Abu pareiškimai yra teisingi, bet turima galvoje skirtingi laipsniai.

Tuo pat būdu Jonas Krikštytojas atliko Elijo vaidmenį paruošdamas Viešpačiui kelią, taip įvykdydamas pranašystę. Nors Apreiškimo Jonui 11 skyrius leidžia suprasti, kad vienas iš dviejų liudytojų yra Elijas, kuris tiesiogine žodžio reikšme ateina paruošti kelio Viešpačiui prieš pat Jo antrąjį atėjimą. Čia svarbu kokiu laipsniu (lygiu) išsipildo pranašystė.

Galima drąsiai pasakyti, kad kai Hillary tapo Valstijos Sekretore, mes įžengėme į pirmas dienas: „stebėk, kai Hillary užims postą“, bet netgi tada aš mąsčiau apie galutinį žodžio išsipildymą, ar ji taps prezidente 2016 rinkimuose. Stebėkime ir melskimės, nes jeigu tai įvyks, tada „stebėk“, kurį matėme anksčiau, atrodys kaip kojų pirštai panardinti į vandenyną mano ankstesniame pavyzdyje, o 2016-2020 bus galutinis išsipildymas.

Lūžio taškas – pranašiškai kalbant, žodis nuo Tėvo

Praėjusiuose Kerry/Bush rinkimuose, jūs pamenate, kad aš šitoje erdvėje dalinausi tuo, ką tuomet man Tėvas paaiškino, kai aš pasakiau Jam, kad šį kartą jaučiama kita dvasia, negu aš jaučiau anksčiau, ir aš paklausiau, kas tai: „Tai socializmo dvasia. Ji gali būti sulėtinta, bet nebus sustabdyta“. Aš paklausiau, iš kur ji atėjo, ir Jis atsakė: „Ji atėjo iš Europos, nes šioje valstybėje yra žmonių, kurie nori šią tautą padaryti tokią, kaip Europietiško Socializmo modelis, bet ne į tai Aš pašaukiau šitą valstybę“.

Žmonės, Jungtinių Valstijų Surašymo Biuro duomenimis 49% amerikiečių gyvena namuose, kurie gauna tiesiogines pinigines išmokas iš federalinės vyriausybės, mes pasiekėme lūžio tašką (būtent tą frazę man pasakė Tėvas) link socializmo.

Tyler‘s (Tytler‘s) citata tiksliai paaiškina, kur mes esame dvasine ir politine prasme:

Alexander Tyler (Tytler) 1747-1813

„Demokratija egzistuos tol, kol balsuotojai supras, kad jie patys sau gali nubalsuoti dosnias dovanas iš valstybės iždo. Nuo to momento, dauguma visada balsuos už kandidatus, kurie žada didžiausias išmokas iš valstybės iždo, rezultatas toks; kad kiekviena demokratija dėl stabilios politikos nebuvimo, galiausiai sužlunga, ir ją visada pakeičia diktatūra.

Vidutinis pasaulio didžiausių civilizacijų amžius nuo istorijos pradžios buvo apie 200 metų. Per šituos 200 metų, tautos visada progresavo tokia seka:

Nuo priespaudos iki dvasinio tikėjimo;

Nuo dvasinio tikėjimo iki didžios drąsos;

Nuo drąsos iki laisvės;

Nuo laisvės iki apstybės;

Nuo apstybės iki pasitenkinimo;

Nuo pasitenkinimo iki apatijos;

Nuo apatijos iki priklausomybės;

Nuo priklausomybės atgal į priespaudą“.

IR

„Demokratija negali egzistuoti kaip nekintama valstybės forma“. Ji gali egzistuoti tol, kol balsuotojai suvokia, kad jie gali balsavimu pasiekti sau pagausinimą iš valstybės iždo. Nuo šio momento, dauguma visada balsuoja už kandidatus, kurie žada didžiausias išmokas iš valstybės iždo, ir to rezultatas toks, kad demokratija visada sužlunga praradusi stabilią politiką, ir visada po to seka diktatūra. Vidutinis didžiausių pasaulio civilizacijų amžius - 200 metų” Alexis de Tocqueille (1805-1859)

Kas dabar?

Aš dalinausi, kaip man Tėvas sakė melstis dėl sekančių metų – pilietinių neramumų, stichinių nelaimių, sunkumų ekonomikoje – ir aš toliau meldžiuosi dėl to. Žmonės tiesiog nežino, kas ateina į šią tautą ir pasaulį, aš tikiuosi, to galim išvengti arba mažų mažiausiai galima sušvelninti. Vienas pavyzdys, ką man pasakė Tėvas: Rusija pateks į vakuumą, sukurtą dėl Amerikos ignoravimo, ir išplės savo įtaką ir dar daug daugiau (aš dalinausi šituo ankstesniuose straipsniuose, jūs galite tai prisiminti).

Bet nei vienas šitų dalykų manęs nejaudina, nes Tėvo Karalystė užtikrintai patrauks visas šio pasaulio karalystes Jam, ir galutinis rezultatas bus toks, kad žmogaus pastangos kurti karalystes be Dievo bus paverstos niekais. Nesiruoškime laimingam „paėmimui“, bet ruoškimės perėjimui, kuris įvyks ateityje. Mes pažįstame laikus ir sezonus ir nesame išsigandę.

Kai Viešpats pasirodė man 2001 ir pasakė pradėti CWOWI, aš paklausiau Jo, kodėl namų surinkimų (bažnyčių) tinklą, Jis atsakė: „Būk resursu jiems. Tai dėl laikų, kurie ateina, resursai reikalingi dėl laikų kurie ateina“.

Aš nesu kaip viščiukas iš vaikiškos pasakos, kuris bėgioja po kiemą sakydamas: „Dangus griūva, dangus griūva“, bet aš sakau, pažinkime sezonus ir laikus, kuriais mes gyvename.

Istoriškai kalbant, Kristaus kūnas auga greičiau, kai yra ekonominė įtampa ir persekiojimai, ir kūnas susirenka namuose mažose grupėse, o ne tradicinio surinkimo (bažnyčios) miniatiūroje, bet tikrame namuose įsitvirtinusiame kūne - vedamame santykiais sujungto surinkimo ir per santykius tinkle su kitais tikinčiaisiais.

Prisimenate tai? Aš dalinausi šitoje erdvėje porą kartų praeitais metais, ką 2005 metais man kalbėjo Tėvas. Aš vairavau ir mąsčiau apie praėjusius 10 metų, 1995-2005, ir kaip aš vos vos atpažinau kraštą 2005 metais. Tuo metu problema buvo tik su Monika Lesinsky, vėliau mes turėjome atakas rugsėjo 11 dieną, ir po to kilusį karą Viduriniuose Rytuose.

Tėvas man pasakė: „Tu sakai, kad neatpažįsti krašto dabar, kokiu jis tapo per pastaruosius 10 metų? Aš tau sakau tiesą, kad tu vėl jo neatpažinsi po sekančių 10 metų“ (Tai praves mus per 2015).

Kas vyksta JAV ekonomikoje ir kultūroje, taip pat vyksta ir daugumoje pasaulio tautų, o namų surinkimų resursai ir stiprūs ryšiai yra saugus tinklas, stiprybės šaltinis, ir asmeninio augimo katalizatorius. Tai yra Žodyje ir Dvasioje subalansuotas surinkimas, kurį apibūdina mūsų Naujasis Testamentas.

Jei jūs norite būti daugiau nepriklausomas nuo pasaulio ekonomikos, pradėkite įsijungti į Dievo ekonomiką – pereikite nuo finansų davimo iki savęs atidavimo kuriant surinkimą, kurį apibūdina Biblija – namų surinkimą, santykius, prioritetų sąrašo viršuje pastatydami tuos, kurie yra arčiausiai jūsų tikėjime taip, kad jie taptų artimiausiais jūsų gyvenime.

Tėvas (dangus) žiūri į mus per tai, ką atliko Jėšua ant kryžiaus

Bet pinigai yra čia - žemėje, todėl čia paisoma žemėje veikiančių įstatymų. Ir štai kodėl davimas yra toks svarbus Dievo ekonomikai. Luko 6:38 Jėšua pasakė: jei mes duosime, tai bus mums vėliau grąžintas supurtytas, prikimštas, per kraštus byrantis saikas. Jis davė suprasti, kad davimas Dievui niekada nepasilieka tik mūsų gyvenimuose, bet nusitęsia į ateitį, ir tampa aprūpinimu mums ateityje. Tai daro davimą Dievui investavimu, bet ne išlaidavimu.

Tai tiesa tinkanti visokių rūšių davimui Viešpačiui ir Jo žmonėms – laiko, resursų, pinigų, darbo, išminties – davimas kitiems įžengia į jūsų ateitį ir tampa aprūpinimu jums ateityje. Štai kodėl namų santykiai ir surinkimas yra resursai dabarčiai ir ateičiai – tai vyksta, kai atiduodi save ir iš savęs.

Leiskite man pasakyti

Krikščionys klausys žinių, net jeigu išreiškiamos nuomonės 180 laipsnių skiriasi nuo to, kuo jie tiki, dargi pasižiūrės tą pačią žinių laidą sekantį vakarą. Jie diskutuos ir netgi ginčysis su draugais prie kavos ar arbatos puodelio apie religijos ir politikos dalykus, bet nenutrauks savo draugystės.

Bet susirašinėjimas elektroniniais laiškais sudaro įspūdį, kad tai nėra asmeniška, todėl kai kurie reaguoja labai spontaniškai į tai, ką aš ar kiti rašo – jie perskaito virš 200 elektroninių laiškų daugiau kaip per 2 metus, bet 1 dalykas dėl kurio jie nesutinka su manimi, ir jie tučtuojau nutraukia prenumeratą. Aukime. Nesielkime taip. Tai, ką aš sakau yra iš Dvasios.

Nes, ne tai svarbu, ar jūs sutinkate su manimi ar ne, svarbu tai, kad aš jums sakau, kaip apaštalas ir pranašas, jog mūsų laukia sunkūs laikai, ir tai, ką aš jums čia sakau, yra teisinga ir teisu. Kai gydytojas nori tau įleisti vaistų, tu negalvoji taip: „jis man daro šitą injekciją, nes gauna pinigus iš vaistų gamintojų“. Ne, tu suvoki, kad jis nori, jog tu būtum sveikas!

Taigi nemanykite, kad aš verčiu jus įsijungti į namų surinkimus ir pradėti reguliariai bei disciplinuotai investuoti čia savo laiką, pinigus bei sugebėjimus į kitus žmones, bet tarnauti sau patiems. Aš neturiu savanaudiškų motyvų, tik noriu pasakyti, kad mums reikia vienas kito, ir jei tu esi davėjas dabar, tu būsi davėjas ir tada, o ne liksi stovėti eilėje ir laukti krikščionių draugų su kuriais galėtum pasidalinti resursais – aš dalinuosi tuo, ką man sako Tėvas Kristaus kūno naudai.

Yra dar tiek daug apie šituos jaudinančius laikus, kai mes matome tokį patepimą, tokius Viešpaties pasireiškimus mūsų susirinkimuose… tikrai nuostabu… Jis yra toks geras. Kai jūs susitelkiate į tai, ką Viešpats daro, tuomet jus užlieja ramybė ir susižavėjimas! Grįšiu prie šitos serijos kitą savaitę.

Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Regėtojo patepimas

John Fenn, 2008 m. gegužės mėn. 24 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki visi,

Daug žmonių, kurie rašo apie „regėtojo patepimą“, kalba apie tai, kas dabar vyksta, taigi ir aš nusprendžiau šiandien pasidalinti mintimis šia tema. Pagrindinis mokymas yra toks, kad žmonės skatinami melstis „regėtojo patepimo“, kuris jiems leistų matyti Dvasios (dvasios) sferoje. Daugybė konferencijų reklamuoja, kad jeigu tu ateisi į jų konferenciją, tu „įeisi į regėtojo patepimą, kuris leis tau matyti naują dimensiją“, ir kaip vienas iš jų išsireiškė, netgi pats gausi regėtojo patepimą. Taigi, kas gi yra tas regėtojas?

Šiek tiek Biblijos apibrėžimų

1 Samuelio 9:9 sako: „Nes tą, kurį šiandien vadina pranašu, anksčiau vadino regėtoju“.

Čia mes matome, kad pranašas ir regėtojas yra skirtingi pavadinimai tam pačiam dalykui. Todėl jau pradžioje turiu paklausti: Ar gali kitas žmogus suteikti tau pranašo pašaukimą? Ne. Dievas yra vienintelis, kuris gali pašaukti žmogų būti pranašu/ regėtoju; tu negali jo gauti susimokėdamas registracijos mokestį ir dalyvaudamas konferencijoje, nesvarbu kiek yra suderintų vartų ar kokie nauji vėjai praūžia virš žmonių ar kokia ugnis krenta iš dangaus. Dievas yra rezervavęs šią teisę Sau.

Bet kodėl pranašai buvo (ir yra) kartais vadinami regėtojais? Atsakymą galime rasti žiūrėdami į Samuelio tarnavimą. Iš tiesų, ta eilutė, paminėta aukščiau: „kad pranašą anksčiau vadino regėtoju“, yra apie Samuelį. Samuelis tarsi atstovavo jungtį tarp Izraelio praeities ir dabarties, kadangi jis buvo paskutinis teisėjas, kuris valdė Izraelį ir atsitraukė į šalį, kad prižiūrėtų pirmojo karaliaus Sauliaus atėjimą į valdžią. Taigi, savo metu Samuelis buvo sąsaja tarp Izraelio praeities ir ateities valdžių. Todėl jis yra pagrindinis pavyzdys visų pranašų, kurie sekė vėlesniais Senojo Testamento laikais.

Kodėl jis buvo vadinamas regėtoju? Todėl, kad regėtojas mato Dvasios sferoje ir žmonėms pasakoja savo regėjimus, kurie dažnai yra mokymas, numato ateitį (arba kas įvyks, jeigu dalykai nepasikeis) arba teigia, ką Dvasia sako ar daro dabar. Tačiau regėtojo esmė yra ta, kad tu matai Viešpatį ir Jo sferą, kaip tai vyko Samuelio pašaukimo metu, kai jis dar buvo mažas berniukas.

Jūs žinote tą istoriją. Samuelis, būdamas mažas užmiega ir vėliau nubunda, pamanęs, jog jį šaukia Elis. Tai pasikartoja 3 kartus ir Samuelis pabudęs vis eina pas Elį, kol Elis supranta, jog tai Viešpats kalba Samueliui. Atkreipkite dėmesį, kas rašoma 1 Samuelio 3 skyriuje: „Viešpaties žodis buvo brangus tuo laiku ir regėjimai buvo reti... Samuelis dar nepažino Viešpaties ir jam dar nebuvo apreikštas Viešpaties žodis“ (1 Sam 3:1,7).

Tačiau pažvelkime į 10 eilutę: „Viešpats atėjo, atsistojo ir pašaukė, kaip pirma: „Samueli, Samueli!“. Tai Viešpats (Kristus) ateina ir atsistoja Samuelio kambaryje, kviesdamas jį vardu. Biblijoje 1 ir 7 eilutėse „žodis“ rašomas iš mažosios raidės, nes hebrajai nenaudodavo didžiųjų raidžių, taigi vertėjai vertė į anglų kalbą atsižvelgdami į kontekstą. Leiskite man jums pagelbėti, jog galėtumėte iki galo suprasti, kas tuomet įvyko ir kas yra tas, kuris apsireiškė Samueliui: „Viešpaties Žodis buvo brangus tuo laiku ir regėjimai buvo reti... Samuelis dar nepažino Viešpaties ir jam dar nebuvo apreikštas Viešpaties Žodis...“

Ar matote tai? Tai Viešpaties Žodis atėjęs atsistojo ir prabilo Samuelio kambaryje. Štai 15 eilutėje rašoma: „Jis (Samuelis) bijojo papasakoti Eliui tą regėjimą, o 21 eilutėje: „Viešpats ir toliau pasirodydavo Šilojuje, kur apsireikšdavo Samueliui savo Žodžiu“.

Viešpaties Žodis

Kadangi Samuelio gyvenimas yra pagrindas regėtojams/ pranašams dalyvauti įkuriant Izraelio monarchiją, jo gyvenimas suformuoja pagrindą ateities pranašams vėlesniais Senojo Testamento laikais ir netgi šių dienų pranašams ir regėtojams. Tokiu būdu mums tampa aišku, kad tai Viešpats jam pasirodė, kaip parašyta: „Viešpaties Žodis atėjo“ arba „Viešpaties Žodis kalbėjo“, tai reiškia jog mūsų Viešpats pasirodė Senojo Testamento pranašams lygiai tokiu pačiu būdu – kuomet matome, kad parašyta „Viešpaties Žodis pasirodė“ - tai reiškia Jis pasirodė!

Jeigu tu šito nesupranti, tuomet klaidingai manai, kad tuomet kai skaitome „Viešpaties Žodis pasirodė“, tai galbūt reiškia, kad žmogus priėmė sakytinį žodį, arba Šventoji Dvasia vedžiojo jų rašiklį, arba dar kokiu kitu būdu buvo gautas „žodis“ Izraeliui. Iš tiesų tai reiškia, jog Žodis pasirodė pranašui asmeniškai ir ta didi malonė matyti Viešpatį ir Jo karalystę ir yra priežastis, kodėl regėtojas yra vadinamas regėtoju.

Pavyzdžiui...

Žvilgtelėkime akimirksniui į laiką po 40 metų, kuomet karaliavo Dovydas ir gyveno pranašas Natanas. 2 Samuelio 7 skyriuje skaitome apie Dovydo troškimą pastatyti Dievui namus, nes Jis tebegyvena palapinėje, kurią pastatė Mozė, kai tuo metu Dovydas gyveno rūmuose. 4 eilutėj rašoma: „...tą pačią naktį Viešpaties Žodis atėjo pas Nataną sakydamas...“

Vėl gi, tai nereiškia, jog Natanas meldėsi ir Viešpats jam tiesiog prabilo, kai jis jau jau beveik miegojo, kad Saliamonas, o ne Dovydas statys šventyklą. Pažvelkime į 17 eilutę: „Visus šiuos žodžius ir regėjimą Natanas persakė Dovydui“. Ten kur parašyta: „Viešpaties Žodis atėjo Natanui“, reiškia, kad Kristus atėjo ir pasirodė jam!

Laikas ribotas, tačiau turiu pasidalinti...

Laiko ir erdvės trūkumas neleidžia man smulkiai papasakoti apie kiekvieną pranašą ir jo regėjimą, gautą iš Viešpaties, tačiau jūs galite greitai perversti visas Senojo Testamento knygas, kur minimi pranašų vardai, beveik kiekvienu atveju ten rašoma: „Viešpaties Žodis pasirodė...“ arba „Regėjime, kurį matė______, Viešpaties Žodis kalbėjo...“

Senojo Testamento pranašai pažinojo Kristų kaip „Viešpaties Žodį“. (Jeigu apsilankysite mūsų internetinės svetainės pod cast skiltyje ir pradėsite nuo Naujojo Testamento apžvalgos, aš pradedu Naujojo Testamento kursą, kalbėdamas apie Viešpaties Žodį, pasirodžiusį jiems).

Leiskite jums duoti vieną pavyzdį apie Jeremiją. Jeremijo 1:2 rašoma: „Pas kurį Viešpaties Žodis atėjo... dienomis... Viešpaties Žodis atėjo pas mane sakydamas: Prieš sukurdamas tave įsčiose Aš pažinau tave. Ir prieš tau gimstant, Aš pašventinau tave ir paskyriau pranašu tautoms... Tada Viešpats ištiesė savo ranką, ir palietęs mano lūpas, tarė man: Štai Aš įdėjau savo žodžius į tavo lūpas...“ (2,4,9 eilutės). Dar kartą Viešpaties Žodis yra paties Kristaus aplankymas.

Negaliu atsispirti – Eik drauge su manimi...

Izaijo: „Izaijo regėjimas, kurį jis matė... Viešpaties Žodis, kurį matė Izaijas Amoso sūnus..“ (1:1, 10; 2:1)

Ezekielio: „Atsivėrė dangūs, ir aš mačiau Dievo regėjimus... Viešpaties Žodis kalbėjo kunigui Ezechieliui... Viešpaties ranka buvo ant manęs... Jis kalbėjo: „Žmogaus sūnau, stokis, Aš kalbėsiu su tavimi...“ (1:1, 3; 2:1)

Ozėjo: „Viešpaties Žodis atėjo pas Ozėją... Viešpaties Žodžio pradžia Ozėjui, Viešpats tarė Ozėjui...“ (1:1-2)

Joelio: „Viešpaties Žodis, kuris atėjo pas Joelį“ (1:1)

Amoso„Amoso, avių ganytojo iš Tekojos, žodžiai, kuriuos jis matė apie Izraelį... Taip sako Viešpats...“ (1:1-3)

Abdijo: „Abdijo regėjimas. Taip sako Viešpats Dievas...“ (1 eil.)

Jonos: „Viešpaties Žodis atėjo pas Joną... Viešpaties Žodis atėjo antrą kartą“ (1:1; 3:1)

Michėjo: „Viešpaties Žodis, atėjęs Michėjui iš Morešeto... kurį jis matė“ (1:1; 3:1)

Nahumo: „Sprendimas apie Ninevę. Nahumo iš Elkošo regėjimo knyga...“ (1:1)

Habakuko: „Regėjimas, kurį matė pranašas Habakukas“ (1:1). (Jis taip pat apibūdina Viešpatį 3 skyriaus 4 eilutėje, kad Jis spindi kaip saulė: „Iš Jo rankų tvieskė šviesos spinduliai – Jo galybė“. Iš esmės – tai pirmasis lazeris ir tai atskleidžia, kaip Viešpats užrašė 10 įsakymų akmeninėse plokštėse „Dievo pirštu“ (Išėjimo 31:18).

Sofonijo: „Viešpaties Žodis buvo atėjo pas Sofoniją...“ (1:1)

Agėjo: „Viešpaties Žodis atėjo pas pranašą Agėją kalbėdamas...“ (1:1)

Zacharijo: „Viešpaties Žodis atėjo pas Zachariją sakydamas... <...> Jis man parodė vyriausiąjį kunigą Jozuę, stovintį prie Viešpaties angelo. Šėtonas stovėjo...“ (1:1, 3:1)

Danielius taip pat matė Tėvą kaip „Amžinąjį“ ir Viešpatį kaip „Žmogaus Sūnų“; Jis matė Gabrielių, o taip pat kitus regėjimus.

Pagal ankstesnį Biblinį apibrėžimą

Regėtojas yra tas, kuris nuolatos, kaip turintis pašaukimą visam savo gyvenimui, patiria Viešpaties ar angelų aplankymus, mato Dvasios (dvasios) sferą bei priimą mokymą ir žodžius, skirtus žmonėms ir tautoms.

Viešpats Samueliui tapo žinomas, kaip Viešpaties Žodis, kuris jam buvo apreikštas ir tas Žodis po to pasirodydavo ir kitiems pranašams. Tą galime matyti versdami Senojo Testamento puslapius.

Prieš Samuelį, Jis apreiškė save Abraomui kaip El Shaddai (Visagalis Dievas) Pradžios 17:1, 22; Ir Jis bei 2 angelai vakarieniavo kartu su juo (Pradžios 18). Taip pat Jis apsireiškė ir Izaokui su Jokūbu, tačiau niekuomet kaip Viešpaties Žodis.

Senajame Testamente Jis ateidavo iš amžinybės ir Dvasios sferos per vizijas arba žmogaus pavidalu, kaip kad būdinga angelams (Pradžios 18 rašoma apie tokius aplankymus, kuriuos patyrė Abraomas), tačiau tais laikais Jis niekuomet neturėjo nuolatos pasiliekančio žmogaus kūno – iki tol, kol buvo užmegztas mergelės Marijos įsčiose.

Štai kodėl Jono Evangelija pradedama šiais nuostabiais žodžiais: „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. <...> ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ (1:1,14)

Būtent tai sujaudino Joną – tas pats Viešpats, kuris apsireiškė Abraomui kaip El Shaddai, Mozei kaip Aš Esu, Jozuei kaip Viešpaties pulkų vadas (Jozuės 5:13-15; 6:1-2) ir pranašams nuo Samuelio iki Malachijo kaip Viešpaties Žodis – tas Žodis iš tikrųjų tapo kūnu ir gyveno tarp jų.

Jis atėjo iš amžinybės, kad įvairiais amžiais pasirodytų pranašams per regėjimus ir aplankymus, tačiau vieną dieną Jis apiplėšė Save ir iš Viešpaties Žodžio, esybe tapo tarnu ir panašus į žmones gimdamas iš Marijos Betliejuje (Filipiečiams 2:5-8). Nenuostabu, jog pranašai kruopščiai tyrinėjo tą laiką, kuomet Žodis taps kūnu ir sumokės kainą už pasaulio nuodėmes! (1 Petro 1:9-12).

Jis ir dabar yra Viešpaties Žodis

Dabar, kai Jis gavo žmogaus kūną, Jis visada bus apibendrinimu ir visų kalbėtų žodžių minėtiems Senojo Testamento žmonėms, visuma – net kai Jis sugrįš, Jis vilkės kraujyje pamirkytą drabužį ir „... Jo vardas – Dievo Žodis“ (Apreiškimas Jonui 19:13).

Jis pasirodė Pauliui pakeliui į Damaską, Korinte, Jeruzalėje kai šis buvo pagautas transo būsenoje, taip pat Jeruzalės kalėjime ir po to (Apaštalų darbų 9; 18:9-10; 22:17; 23:11). Jis pasirodo ir šiandien visame pasaulyje. Daugelis yra turėję dvasios pagavų ir sapnų iš Viešpaties, juk dabar ne taip kaip Senojo Testamento laikais, Dvasia yra išlieta ant kiekvieno kūno. Tačiau tos realybės ar kartais paties Viešpaties pamatymas dar nepadaro mūsų regėtojais.

Pastaba: Kiekvienu Biblijoje aprašytu atveju, kai Viešpats apsireikšdavo žmonėms, būtent Jis tai inicijuodavo, o ne žmogus.

Taigi, mano draugai...

Todėl nė viena konferencija jums negali pasiūlyti „regėtojo patepimo“. Kiek pakvaišėlių būtų, jei žmogus galėtų perduoti galimybę regėti Viešpatį ir Jo sferą kaip pašaukimą visam gyvenimui? Kalbėti apie prekiavimą patepimu – oi!!

Mano manymu, kai kurie painioja „dvasių atpažinimo“ dovaną su regėtojo tarnavimu.

Bet kokia vizija ar dvasinis regėjimas ar kai kas nors savo dvasioje turi „žinojimą“ apie šėtono įsikišimą kokioje nors situacijoje yra dvasių atpažinimo dovana. Vieną dieną žmogus kalbėjo man mano biure, jog jis norėtų mane matyti savo tarnavimo valdyboje ir apie visus savo planus. Staiga savo viduje aš išgirdau Tėvą man sakant: „Tai meluojanti dvasia“. Aš atsisakiau pasiūlymo ir išprašiau tą žmogų. Tai, ką jis pasakė, atrodė pakankamai gerai, tačiau iš tiesų nebuvo teisinga, ir tuomet aš išgirdau tuos žodžius.

Dvasių skyrimas leidžia žmogui žinoti ar matyti dvasinę tikrovę ir situacijos perspektyvą, kaip ir tada, kai Jėzus suvokė, kad Petro pasiūlymas neiti ant kryžiaus iš tiesų buvo šėtono iniciatyva (Mato 16:21-23), tačiau šis pamatymas veikia kai jo reikia ir po to staiga palieka. Dauguma iš mūsų esame patyrę, kai tiesiog žinojome, kad koks nors žmogus mums meluoja, ar netgi (pavyzdžiui, tarnavimo metu), kad yra gydymo patepimas ar išlaisvinimo patepimas, arba kad angelai, o galbūt pats Viešpats yra šalia – tai dvasių skyrimas.

Tačiau yra skirtumas tarp dovanos, kuri pasireiškia žmogaus gyvenime kartkartėmis, kuomet yra poreikis ir visam gyvenimui skirtas regėtojo pašaukimas, kuomet jis reguliariai mato Jėzų, angelus, demonus ir dvasinę sferą.

Deja, dauguma tų, kurie save laiko pranašais, šiandien yra tiesiog žmonės, kurie turėjo daugiau patirties veikiant pranašystės dovanai (bet jie nėra regėtojai). Tačiau tai jau kitas mokymas. Jį galite rasti mūsų svetainėje.

Atsakomybė

Mane nervina, kai žmonės šiandien kalbėdami apie regėtojo patepimą nežino, apie ką iš tikrųjų kalba ir apie atsakomybę, kurios jie siekia. Saliamonas matė Viešpatį du kartus, kaip aprašyta 1 Karalių 3:5 ir 9:2, tačiau po to, kai jis susitepė stabmeldžiaudamas, 11 skyriaus 6 ir 9 eilutėse rašoma: „Saliamonas darė pikta Viešpaties akyse ir nesekė iki galo Viešpačiu, kaip jo tėvas Dovydas. Viešpats užsirūstino ant Saliamono, nes jis nusigręžė nuo savo Viešpaties, Izraelio Dievo, kuris jam buvo pasirodęs du kartus“.

Mano paties pašaukimas

Dauguma mane pažįstate jau ne vienerius metus ir žinote mano istoriją (galite užsukti į mūsų internetinę svetainę ir atsisiųsti mano elektroninę knygą „Pursuing the Seasons of God"(„Sekti Dievo laikus“), kur detaliau aprašomi aplankymai ir mokymai, kuriuos gavau). Tiems kurie manęs nepažįsta aš trumpai papasakosiu, kaip Viešpats mane pašaukė būti regėtoju. Ne dėl to, jog norėčiau apie save kalbėti, bet norėdamas palaikyti balansą ir palyginimui, nes šiame mokyme yra tiek daug klaidžiamokslio.

1980 metais, kai man buvo 22 m., Tėvas man prakalbėjo ir pašaukė mane būti regėtoju. Jis pasakė, jog mano pašaukimas yra „mokyti žmones išlaikant balansą tarp Dievo Žodžio ir Šventosios Dvasios“. Visgi, šešis metus nieko nevyko. Tačiau vienos dienos popietę, kuomet aš kaip pastoriaus padėjėjas mūsų surinkime vedžiau „Išgydymo mokyklą“, staiga pamačiau dideles liepsnas virš vieno žmogaus galvos. Jos buvo maždaug 6 coliai virš jų galvų, ir apie 18 colių aukščio, tokios formos, kaip apversti drebulės ar medvilnės medžio lapai, arba apversta Valentino dienos širdelė.

Aš mačiau fizinę tikrovę ir tą liepsną Dvasioje, mano akys buvo plačiai atmerktos ir aš kaip įprasta toliau tęsiau mokymą. Tai buvo didelė liepsna, kurios liežuviai buvo pasklidę visur aplink ir, kai aš tai pamačiau, aš staiga gavau pažinimo žodį apie žmogų, virš kurio buvo liepsna. Per kelias savaites šių liepsnų matymas tapo įprastu reiškiniu ir dažnai aš taip pat matydavau šviesos stulpus virš žmonių.

Tų metų balandžio mėnesį aš patyriau pirmąjį Viešpaties aplankymą ir nuo to laiko Jis man yra pasirodęs daugybę kartų, dažniausiai tam, kad kažko mane išmokytų ar kad praneštų apie tai, kas įvyks Kristaus kūne ar pasaulyje, o pastaruoju metu ir pakomentuotų dalykus, kurie vyksta šiuo metu Kristaus kūne ir pamokytų, ar tai subalansuoti dalykai, ar ne. Vieną pirmųjų aplankymų (1986 m.) Jis mane supažindino su „angelu sargu“, kuris iki šios dienos atneša man žinią nuo Dievo Tėvo. Tiesą sakant, kai aš tarnauju, dažniausiai pažinimo žodį apie žmones aš gaunu tuomet, kai matau savo arba jų angelą ir dažniausiai jie prabyla, sakydami: „Tėvas nori, jog jie žinotų...“

Vienas pavyzdys. Prieš keletą metų mūsų namuose apsilankė pastoriaus duktė ir kol mes kalbėjomės, aš staiga išvydau šalia jos stovinti jos angelą. Jis pradėjo kalbėti: „Tėvas nori, jog ji žinotų, kad ji nemirs jauna, kaip kad ji tiki...“ Jis ėmė toliau man pasakoti, jog tai buvo jos didelė baimė ir apie kitus dalykus. Aš perdaviau Tėvo žodžius būtent taip, kaip man buvo pasakyta, daugumą netgi tuo pačiu metu, kol angelas juos kalbėjo man ir ji patvirtino, jog tai tiesa. Kai ji buvo 5 metų, ėmė galvoti, jog mirs jauna ir dėl to joje atsirado apatija renkantis gyvenimo kelią, išsilavinimą, troškimą sutikti savo būsimą vyrą ir t.t. Tą dieną ji buvo išlaisvinta.

Aš esu mokytojas ir kito aplankymo metu Viešpats uždėjo ant manęs rankas ir įšventino apaštalu (Jis pasakė) tam, kad išauginčiau namų santykiais paremtų surinkimų (bažnyčių) tinklą, bet labiausiai aš bijojau patirti nesėkmę kaip pranašas/ regėtojas. Reguliarius Viešpaties ir angelų bei tos sferos matymas man yra tokia didelė atsakomybė, kad jeigu (krisčiau) pasitraukčiau nuo Viešpaties, būčiau teisiamas staiga ir patrauktas iš šio gyvenimo, nes esu per daug matęs – Jeigu Jis supyko ant Saliamono, nes buvo pasirodęs jam du kartus, o Saliamonas tai įvertino labai menkai... Aš nenoriu nupiginti tos malonės, kurioje gyvenu, todėl elgiuosi kaip, kad Paulius sakė - nesikliaunu savimi, jog nenupulčiau.

Rašau šiek tiek padrikai, tačiau dalinuosi tuo, kas yra mano širdyje. Žaisti su „regėtojo patepimu“ yra pavojinga ir mano širdis sielvartauja, kai matau suaugusiuosius, kurie elgiasi kaip vaikai, radę naują žaislą ir nesuprantantys, kaip nerūpestingai elgiasi su tuo, kas priklauso Tėvui. Ieškokite Tėvo iš meilės Jam ir leiskite Jam padaryti likusį darbą.

Na, metas baigti šią temą. Viliuosi, jog suteikiau aiškumo apie šį, taip daug nagrinėjamą klausimą.

Palaiminimai,

JohnFenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Kaip patirti Jo Artumą. 2 dalis

John Fenn, 2012 m. lapkričio mėn. 2 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki visi,

Mokymų seriją apie tai, kaip įeiti į Tėvo artumą, pradėjau jau praeitą savaitę. Jeigu praleidote praeitos savaitės straipsnį, visas ankstesnes Savaitės mintis rasite mūsų svetainėje www.cwowi.org spustelėję nuorodą „Articles“ (Straipsniai), tuomet „Weekly Thougths“ (Savaitės mintys).

(Vert. - lietuviški vertimai yra publikuojami www.namu-baznycia.lt ir www.cwowi.eu).

Aš dalinausi apie tai, ką Jėšua kalbėjo, kad Jo Tėvas yra Dvasia ir kad mes esame naujai gimę iš dvasios. Taigi, nuo šiol Tėvas kalba į mūsų dvasią; Jo (Šventoji) Dvasia į mūsų dvasią - visi dalykai plaukia viršun ir išorėn iš to, kuo Jis dalinasi, ką apreiškia ir ką kalba į mūsų dvasią (Jono 4:24, 15:26-27, 16:13).

Kaip pasakyti, jeigu tai tavo dvasioje?

Praeitą savaitę aš taip pat pasakojau istoriją, ką du mokiniai kalbėjo pakeliui į Emausą, kai Viešpats pranyko jiems iš akių: „Argi mūsų širdys nedegė mūsų viduje, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę...?“ (Luko 24:32)

Jie apibūdino savo dvasinį žmogų kaip „degantį". Atkreipkite dėmesį į tai, jog jų protai pastebėjo, kad kažkas vyko jų viduje. Tavo proto veiksmas, kaip ir jų, atpažįsta tavo dvasinį žmogų. Tai ką jie darė yra panašu į tai, ką tu kažkada anksčiau jau darei daugybę kartų.

Ar tau yra tekę pasakyti ką nors, ko nederėtų ir tą pačią akimirką pajusti sielvartą, tarsi būtum sužeistas savo gelmėje? Tai tavo dvasinis žmogus, kuris gimė iš Tiesos Dvasios, kalba tau tiesą – tu nusidėjai – ir tavo protas tai atpažįsta.

Dabar pamąstyk, kur būtent tu jauti tą sielvartą? Jeigu kalbėsime apie kūno sandarą, tai bus tavo krūtinės sritis arba vieta ties tavo skrandžiu. Tačiau tas pojūtis nėra fizinis, bet dvasinis.

Nesena nuodėmė?

Paulius rašė apie nusidėjėlius laiške Efeziečiams 4:17-19, ypatingai apie seksualinę nuodėmę, „jie yra sustabarėję, pasidavę gašlumui, nepasotinamai daro visus nešvarius darbus...“ Graikų kalboje „sustabarėję“ yra „apalgeo“, o tai reiškia „nustoti jausti skausmą“ (nuodėmės darbas).

Iš šio žodžio yra kilęs angliškas žodis „apology“ (atsiprašymas), ir naudojant jį, šią eilutę dar būtų galima perfrazuoti taip: „asmuo nustojo atsiprašinėti už daromas nuodėmes“. Jie yra surambėję, pilni nuosavo teisumo, nes turi pateisinimą savo nuodėmėms:

Jie yra sustabarėję ir nebejaučia susitepimo, nešvaros jausmo, sielvarto, gailesčio, todėl, kai nusideda, jie nebesigaili... tas nuodėmės pojūtis yra dvasiniame žmoguje. Protas paprasčiausiai įsijungia arba atpažįsta sielvartą, gėdą, susitepimą, kurį jaučia ir į kurį reaguoja dvasinis žmogus.

Įdegintas

Paulius vėliau pakartojo tą patį dalyką tik kitais žodžiais: „Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokymams... turintiems sudegintą sąžinę...” (1 Tim 4:1-2)

Angliškas žodis „seared”, (reiškiantis „sudegintas”) nėra toks tikslus kaip „branded” („įdegintas“). Nenuostabu, jog iš graikiško žodžio „kausteriazo” į anglų kalbą atėjo tokie žodžiai kaip „caustic” (kaustinis; ėdus; kandus; dygus) ir „cauterize” (prideginti; daryti beširdį). Kaustinis yra kažkas labai rūgštus, „ėdantis” tave.

Tai toks veiksmas, lyg karštas lygintuvas degintų odos paviršių taip, jog visas kraujas ir skysčiai yra įdeginami vidun. Paulius tarsi nupiešia mums tokį paveikslą apie šį „sustabarėjimą/ neatsiprašymą“ verčiantį kartoti ir kartoti nuodėmę tol, kol jų sąmonėje tie dalykai yra įdeginami. Jie tampa nejautrūs dvasios sielvartui ir negali jausti jokios gėdos ar neteisumo dėl padarytos nuodėmės.

Dabar džiugioji dalis

Apaštalas Jonas sako: „Jei mūsų širdis mus smerkia, Dievas didesnis už mūsų širdį ir žino viską. Mylimieji, jei mūsų širdis mūsų nesmerkia, pasitikime Dievu” (1 Jono 3: 20-21).

Graikiškas žodis „smerkti” yra „kataginosko”, sudarytas iš „kata” - „prieš“ ir „ginosko” - „žinoti kažką“. Pažodžiui tariant, „jeigu mūsų širdis žino kažką prieš mus, Dievas yra didesnis už mūsų širdį ir žino viską”.

Kai mūsų širdis turi kažką prie mus, savo dvasioje mes jaučiame, kad nusidėjome. Dievas yra didesnis už tai, ir visa, ko reikia siekiant atleidimo ir, kad vėl užimtume teisingą poziciją – tai nusižeminti ir prisipažinti.

Aš pasidalinau apie šiuos „negatyvius” dvasinio žmogaus išgyvenimus tuo tikslu, kad mes visi žinome koks jausmas yra tuomet kai nusidedame ir tai, kaip mūsų protas reaguoja į dvasią, kuri sielvartauja susigėdusi ir suteršta nuodėmės. Todėl labai svarbu yra žinoti tas „atimančias“ jausmus pakopas.

Atkreipk dėmesį į savo dvasią

Lygiai toks pats proto veiksmas, kuris leidžia pastebėti, kaip mūsų dvasia reaguoja į nuodėmę, taip pat leidžia mums pajusti ir Dievo Artumą viduje. Mes ieškome Jo Artumo savo dvasioje, ir tai yra taip paprasta, tereikia nukreipti savo dėmesį į vidų, kaip tuomet, kai pasakai kažką neteisingo ir staiga dvasioje pajunti sielvartą. Pradėk atpažinti Jo Artumą, Jo ramybė yra tavyje.

Aš visada sakau žmonėms, kai dedu ant jų rankas, melsdamasis dėl išgydymo: ieškok išgydymo, nežiūrėk į tai, kas liko neišgydyta. Lygiai tokiu pačiu principu, ieškok Jo Artumo, nežiūrėk į sielvartą, kurį tebeturi, ieškok Jo ramybės, kuri yra tavo dvasioje.

Sutrukdyta vakarienė

Mano žmona Barbara, ką tik patiekė ant stalo nuostabią vakarienę. Ji darbavosi visą dieną ruošdama maistą: mūsų didelėje emaliuotoje keptuvėje ant lėtos ugnies gamino jautienos kepsnius su morkomis, bulvėmis, svogūnais, žolelėmis bei kitais prieskoniais. Namai kvepėjo šventiškai ir mes jau ruošiamės sėstis valgyti.

Visi trys mūsų berniukai sėdėjo prie stalo, aš viename stalo gale, žmona kitame. Palaiminę maistą ėmėme dalinti berniukams lėkštes ir staiga žmona pareiškė: „Atleiskite, aš tiesiog negaliu šiuo metu valgyti. Visą popietę aš jaučiu uždėtą naštą melstis ir kai gaminau maistą, aš meldžiausi, tačiau negaliu daugiau tverti. Turiu eiti į miegamąjį ir pabaigti šią maldą, nes jaučiu, jog kažkieno gyvybei gresia pavojus”.

Pasakiusi tai, ji išėjo, o tuo tarpu berniukai ir aš svarstėme apie mamos maldos naštą. Praėjus 45 minutėms ir gerokai po mūsų vakarienės meto ji išėjo iš miegamojo atsigavusi ir pasiruošusi valgyti. „Aš nežinau, už ką konkrečiai buvo ši malda, tačiau ji buvo už žmogų gyvenantį Tailande ir jo gyvybei buvo kilęs pavojus. Taigi aš turėjau melstis, kol buvo pasiekta pergalė. Kai gavau ramybę, supratau, kad jam viskas bus gerai” (tokie dalykai mūsų šeimoje per 34 santuokinio gyvenimo metus vyksta nuolat ir ji yra tokia užtarėja, kokių man nėra tekę matyti).

Dejavimas

Fizine prasme, Barbaros kūnas buvo virtuvėje, kol ji ruošė valgį. Jos protas (siela) buvo užimtas tais dalykais, kuriuos ji tuo metu darė – kokia temperatūra turi būti orkaitėje, ar mes turime švarių indų ir panašiai. Be visų tų dalykų, kurie sukosi jos prote, sieloje, ji taip pat juto ir naštą savo dvasioje. Sunkumas, primygtinas raginimas užtarti ne tik gimtąja anglų kalba, ne tik kalbomis, tačiau aš girdėjau gilias, tarytum gimdymo dejones, sklindančias iš mūsų kambario.

Jėšua stovėjo šalia keturias dienas mirusio savo draugo Lozoriaus kūno. Prieš tai Jono evangelijos 11 skyriuje Jėšua atskleidė, kad Šventoji Dvasia Jam pasakė, jog Lozorius yra miręs, tačiau kadangi žmonės toje vietoje stengėsi Jį suimti, Jis turėjo palaukti kol Tėvas išleis Jį keliauti pas savo mirusį draugą.

33 eilutėje matome: „Jėzus <...> sudejavo dvasioje...” ir dar kartą 38 eilutėje: „Ir vėl dejuodamas Jėzus atėjo prie kapo”.

Kai skaitai šią istoriją, matai, jog Jėzaus emocijos buvo sukrėstos dėl draugo mirties, tačiau emocijos neprikėlė Lozoriaus iš numirusiųjų. Tai įvykdė užtarimas, kuris buvo nežodinis, bet dejavimas Jo dvasioje.

Rom 8: 26-27 apibrėžia giliausią užtarimo dejonę kaip „neišsakomą žodžiais“. Būtent tai ir patyrė Barbara, besimelsdama už nepažįstamąjį Tailande ir Jėzus prie Lozoriaus kapo.

Upės iš upės

Jono 7:38 Jėšua pasakė: „kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo „vidaus“ (angl. „pilvo“) plūs gyvojo vandens upės”. Šioje eilutėje pavartotas žodis „pilvas” pagal kontekstą gali turėti tris reikšmes. Pirmoji reikšmė pažymi apetitą. Tas pats žodis naudojamas kalbant apie „įsčias”. Trečioji reikšmė, kuri čia ir vartojama: „slaptuma, giliausia būties esybė“.”Iš tos paslėptos ir gilumoje slypinčios mūsų esybės plūs gyvojo vandens upės. Tai plūs iš mūsų dvasios, veikiančios kartu su Šventąja Dvasia.

Pažvelkime, Apreiškimo 22:1 kalbama apie vieną upę, Gyvenimo Upę, kuri išteka nuo Dievo Tėvo sosto. Ši Šventosios Dvasios upė pasiekia mūsų dvasią ir tuomet per kalbėjimą kalbomis ir dvasios dejones teka iš mūsų pasidalydama į daugybę upių, pagal Tėvo valią per užtarimą pas daugelį žmonių.

Gebėjimas atpažinti, kas vyksta tavo dvasiniame žmoguje yra raktas – apie tai tęsiu kitą savaitę... Tavo namų darbas yra prisiminti tuos kartus, kai jautei viduje dejonę, atgailauti, jeigu tavo gyvenime yra sričių, kuriose esi surambėjęs ir mokykis nukreipti savo dėmesį nuo to, kas vyksta aplink tave pasaulyje į tai, kur gyvena Tėvas bei ką jaučia ir patiria tavo dvasia.

Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu