Kaip žodis tapo kūnu 4d. iš 4

How the Word Became Flesh #4 of 4 John Fenn

 Sveiki, Užbaikime studiją, kaip Žodis tapo kūnu, įskaitant ir apie tai, kada Jis galėjo gimti...  Kodėl Tėvui reikėjo paruošti kūną?  Kaip Sūnus danguje, turintis dangišką kūną, tapo žmogumi? Tam Jam reikėjo

apvaisinti moters „kiaušinėlį“ arba kiaušialąstę. Tai, kad ji buvo mergelė, yra ženklas ir Jėzaus dieviškosios kilmės įrodymas, Tėvo dorumo pareiškimas.

 Marijos kiaušinėlis prasidėjimo metu suteikė Kristui galimybę tapti kūnu jėzumi. Mįslė, kaip tas apvaisinimas įvyko, ir tai  būtent, yra paslaptis. Skaitome „Kūną, tu paruošei man“. Tai buvo per Mariją.

 

Kūdikio lytį ir kraują nulemia vyras pastojimo metu. Tai rodo, kad kraujas, tekantis per Jėzaus kūną, nebuvo suteptas nuodėmės dėl Adomo nuopuolio, nes kraujas, susidaręs Jo kūne, nebuvo žemiškos kilmės. Tai yra krikščionybės esmė, kad žmogus Jėzus yra be nuodėmės, ir jis yra  Dievas kūne. Taip ir atsitiko. Be šios tiesos krikščionybė yra tuščias filosofijų rinkinys. Tačiau krikščionybė nuo pat pradžių yra „mistiška“.

 

Jam gimus...

Manau, kad visi žinome, kad Jėzus gimė pavasarį arba rudenį dėl įvairių priežasčių. Tiesą sakant, retkarčiais rašau apie Jo gimimo laiką, remdamasis Luko užrašyta informacija 1:5 – sakydamas, kad Jono Krikštytojo tėtis buvo kunigas pagal Abijos įsakymą. Jei žinome, kada gimė Jonas Krikštytojas, galime išsiaiškinti, kada gimė Jėzus.

 

Trumpa santrauka: Buvo 24 kunigų komandos, kiekviena komanda tarnavo po 1 savaitę, o 1 Kronikų 24:10 mums sakoma, kad Abija buvo 8-as komanda arba 8-oji tarnystės savaitė. Be to, visi kunigai dirbo per Neraugintos duonos / Paschos savaitę, Sekmines ir Palapines. (Dt 16:16)

 

Jie pakaitomis keitėsi 24 savaites pavasarį, pradedant Velykomis, ir dar 24 savaites rudenį, pradedant Rosh Hashanah / Trimitų švente.

 

Pavyzdžiui; Jei Lukas mini Zacharijui laikas buvo pavasarį, mes pradėtume nuo Paschos ir pridėtume 10 savaičių, kad sužinotume, kada Zacharijas tarnavo šventykloje. (8 savaitės plius 2 Neraugintai duonai ir Sekminėms) Ir pridėkite maždaug 2 savaites atsiskyrimo įstatymui, kol jis vėl gali bendrauti su savo žmona*, iš viso 12 savaičių po Sekminių, kai anksčiausiai galėjo pastoti Jonas Krikštytojas. * Kunigų 12:5, 15:25

 

Pavyzdžiui, jei naudosime 2021 m. kaip pavyzdį: Velykos buvo kovo 27 d., o 12 savaičių į priekį yra bent jau birželio vidurys arba pabaiga, kol Jonas Krikštytojas gali būti pradėtas. Kai Elžbieta buvo šeštame mėnesyje* arba nuo gruodžio vidurio pabaigos iki sausio pradžios, ji susitiko su Marija, kurią aplankė Gabrielius. Reiškia, Jonas Krikštytojas būtų gimęs apie Paschą. Tos dienos mokymas buvo, kad Elijas pasirodys per Paschos šventę, todėl tai tinka šiai laiko juostai. *Lk 1, 24-26 (Nors galima ginčytis, kad Jonas Krikštytojas savo tarnystę pradėjo per Paschą)

 

Skaičiuojant nuo  Elžbietos ir Marijos susitikimo gruodžio/sausio laikotarpiu ir pridedant 9–10 mėnesių Marijos nėštumui, Jėzus gimsta rugsėjį arba spalį. Tai reikštų, kad Jėzus gimė netoli Palapinių šventės, kai Izraelis švenčia Dievą, gyvenantį su žmogumi, todėl ši laiko juosta yra patraukli. Jei skaičiuotume nuo rudens tarnavimo laiko  Zacharijui, Jėzus būtų gimęs apie Paschą.

 

Taip pat reikia atsižvelgti į kitus istorinius veiksnius

Piemenys laukuose būdavo tik pavasarį arba rudenį, nuėmus derlių. Erodo mirties laikas taip pat yra veiksnys. 1-ojo amžiaus judaizmas datavo kūdikio gimimą nuo pastojimo datos arba nuo gimimo, o tai reiškia, kad jie pradeda gyventi nuo 1 metų. Šiandien vakaruose kūdikiui leidžiame gyventi ištisus metus, o TADA skaičiuojame, kad jiems sukanka 1 metai.

 

Kai kurios Azijos tautos vis dar amžių skaičiuoja  tokiu senoviniu būdu. Tai reiškia, kad kai Mato 2:16 mums sakoma, kad Erodas įsakė nužudyti visus vaikus iki 2 metų, tai buvo mūsų supratimu, visi kūdikiai iki 1 metų arba ne vyresni nei 18 mėnesių.

 

Pabaigai...

Didėjant Izraelio gyventojų skaičiui, darbų šventykloje nedaugėjo. Darbo vietų skaičius prižiūrėti šventyklą , kaip ir šioms dienomis prižiūrėti bažnyčios pastatą lieka maždaug stabilus. Pavyzdžiui, II kronikų 5:12 rašoma, kad kai kurie levitai tapo šventyklos giedotojais. Iki Jėzaus daug žmonių persikėlė į miestus, atsisakė žemdirbystės, ūkininkavimo ir ganymo, tačiau jiems vis tiek reikėjo gyvulių aukojimui, kaip įsakyta Mozės Įstatyme.

 

Levitai, kurie nerado darbo šventykloje, pradėjo auginti pasėlius ir gyvulius šventyklos aukoms, kad galėtų parduoti miesto gyventojams, pardavinėdami juos šventykloje. Evangelijoje pagal Luką 19:45-47 Jėzus susiduria su jais, išvarydamas avis ir galvijus iš šventyklos teritorijos, nes jie naudojosi maldininkais, neteisingai keldami kainas, sakydamas: „Parašyta: „Mano namai yra maldos namai“. Bet jūs padarėte juos vagių landyne.“ Taip pat minima: Mt 21:13, Mk 11:17, Jono 2:15

  

Kunigai, tapę piemenimis, bandas ganė aplink Betliejų, Izraelio „duonos krepšelį“, nes „Betliejus“ reiškia „duonos namai“. Tėvas, kaip visada, laikėsi valdžios linijos, įsakydamas Dangaus armijai pasirodyti pirmiausia būtent tiems kunigams-piemenims ir jiems  pranešti, kad gimė Mesijas.

 

Armija? Taip, senovinis žodis „kareivijos“ reiškia „kariai“ arba „armijos kariuomenės būriai“. Tėvas pirmiausia atsiuntė 1 angelą, kad praneštų piemenims ir nuramintų juos, bet tada mums pasakoja Luko 2:9-15;

 

„Staiga su angelu pasirodė gausi dangaus kareivija (kariuomenė), kuri šlovino Dievą  sakydama: „Garbė Dievui aukštybėse ir žemėje, ramybė, geros valios žmonėms“.

 

Dangaus kariuomenė pasirodė piemenims, norėdama pasakyti, kad armija atėjo ne naikinti, o paskelbti taikos sutarties: Taika; gera valia žmonių atžvilgiu. Tai nereiškia, kad visi turi būti taikoje vieni su kitais, tai reiškia, kad Dievas paskelbė taiką žmonėms. Vėliau Paulius parašė savo antrąjį laišką korintiečiams, paaiškindamas 5:17-20:

 

8  Dievas... per Jėzų Kristų sutaikino mus su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnavimą.

19 Tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaitydamas žmonėms jų nusikaltimų, ir davė mums sutaikinimo žodį. ..todėl visų maldaujame kaip Dievo pasiuntiniai: Susitaikykite su Dievu. “ Esame ambasadoriai, raginantys žmones susitaikyti su Dievu, nes Jis su jais susitaikė. Ar kada nors susitaikėte su kuo nors savo širdyje, bet jie atmetė jūsų pastangas sudaryti taiką? Apie tai čia ir kalbama.

 

Tėvo Žodis, kuris pasirodė žmonijai nuo pat pradžių ir pasirodydavo žmonėms per šimtmečius, tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Jis lieka vienintelis kelias pas Tėvą. Kai Jis paliko dangų, kad apsivilktų žmogaus kūnu, Jis toks ir liko. Tai amžiams pakeitė Jo santykius su Tėvu, amžiams pakeitė ir mus.

 

Nuostabi Malonė. Nauja tema kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

www.cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.

2021 m. gruodžio mėn. naujienlaiškis

 December 2021 Newsletter

Sveiki, Visų pirma, linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų! Esate labai vertinami, labiau nei žinote. Ačiū, kad esate mūsų gyvenimo dalis!  CWOWI nacionalinė konferencija Talsoje, spalio 7–9 d. (Kolumbo dienos savaitgalis) – pažymėkite savo kalendorius dabar. Kaip daugelis žino, mes ribojame savo

konferencijos dydį, kad išlaikytume intymią atmosferą, kurioje pažintume vieni kitus, kartu pavalgytume, tekėtų Dvasia šlovinant ir praleistume puikų mokymo bei klausimų ir atsakymų laiką. Sekite išsamią informaciją!

 

Planuojame ir tikimės savo ES konferenciją surengti Nyderlanduose birželio pirmąją savaitę, konferencijų centre „Emmaus“, kuriame jau rinkdavomės anksčiau: Būtų LABAI gera vėl pamatyti savo draugus iš ES, JK ir Šiaurės šalių !

 20-osios CWOWI metinės

Nuo 1986 m. balandžio mėn. Viešpats mane aplankydavo kelis kartus per metus,  1991 m. Jo apsilankymai buvo labiau orientuoti į doktriną nei į kitas temas. Aš dažniausiai melsdamasis būdavau „Dvasioje“ ir matydavau Jo dvasinę sferą ir Jį, taip pat natūralų pasaulį, o Jis prieidavo prie manęs ir pradėdavo sakydamas: „Noriu tave pamokyti apie...“

 

Tačiau jis niekada nesikreipė į temą, kaip „kurti“ surinkimą(bažnyčią), kol nepradėjau klausinėti 1999 m. Iki 2000 metų pabaigos aš tarnavau apie 25 metus įvairiuose pareigose – nuo tvarkdarių tarnavimo, tarnavimo bendraamžiams  iki  Vyresniojo pastoriaus  ir pastoriaus padėjėjo, Biblijos mokyklos direktoriaus ir ėjau vadovaujančias pareigas surinkime, kurioje daugiau nei 10 000 narių. Taip pat buvau mokytojas Pasaulio maldos centre Kolorado Springse, Kanados nacionalinis tarnavimo direktorius ir daugelyje kitų „darbų“. 25 metus auditorija buvo vienintelis būdas, kuriame žinojau, kaip „daryti“ surinkimą (bažnyčią).

 

Sužeidimas, sudužimas, manipuliacija

Mačiau, kaip žmonės tiesiog sudūžta, tarnavau žmonėms, kuriuos įskaudino lyderiai, mačiau daugiau gudravimų ir manipuliacijų surinkimo pasaulyje nei bet kada verslo pasaulyje, ir ne vienas krikščionis prisipažino esąs vienišas, nors ir apsuptas žmonių. Nemačiau daug auditorinio stiliaus surinkimo problemų Naujojo Testamento puslapiuose. Pagalvojau, kodėl taip? Pradėjau domėtis, kaip Paulius kūrė bažnyčias/surinkimus.

 

Patyriau didžiulį atotrūkį, didėjantį atotrūkį tarp auditorinio stiliaus  surinkimo ir savo tikėjimo. Širdyje aš pažinau ir vaikščiojau bendrystėje su Tėvu ir Jėzumi per Tėvo Dvasią, bet vis labiau jaučiausi nejaukiau ir atitrūkau nuo auditorijos. Tiesiog nebegalėjau susitaikyti. Ir tai buvo daugiau nei tiesiog nepatikimas, kaip Jėzus buvo suprastas, parduodamas ir pristatytas žmonėms.

 

Mačiau subkultūrą, kuri skelbė „mes laimime“, o aplink mane pasaulis vis tamsėjo ir tamsėjo, o surinkimo įtaka mažėjo – vis dėlto patekus į auditoriją viskas buvo gerai, mes laimime pasaulį ir Jei galime padaryti x formulę, kad apsisaugotume nuo velnio, galėtume turėti viską – Tėvas buvo arba dvasinis Kalėdų Senelis, arba Las Vegaso lošimo automatas – ir jei aš tiesiog pasielgčiau teisingai, dangus mane palaimintų.  Bet vargas man, jei neperšoksiu per tuos kupstus ir neperšoksiu per tą sieną, kaip sakė pastorius ar kviestinis mokytojas!

 

Supratau, kad galiu amžinai išeiti iš auditorijos ir mano tikėjimas jokiu būdu nebus sugadintas ar suvaržytas.

 

Tai buvo tai, ką aš taip dažnai vadinu „dievišku nepasitenkinimu“. Išgyvenau sąrėmius, bet manyje kažkas pasikeitė. Desperatiškai klausiau Tėvo, kur Jis ketina persikelti toliau. Buvau arba susitikau, arba susipažinau su lyderiais įvairiuose „atgimimo“ centruose, kurie greitai iškilo, o paskui taip pat greitai išblėso.

 

2001 m. vasario 4 d. sekmadienio rytą buvau Toronto rajone ir per pamaldas staiga Viešpats atsistojo tarp šlovinimo komandos maždaug 6 ar 7 žingsniai nuo manęs. Jis priėjo prie manęs ir iš dalies pasakė: „Žiūrėkite, ką aš matau: žmonės bėgioja pirmyn ir atgal į tą ar kitą susirinkimą, ieško įspūdingumo, galvoja, kad TAI yra antgamtiška. Nors jie nepastebi  antgamtinio darbo jų tarpe, net jų pačių širdyse, nes  pats mokinystės procesas YRA antgamtinis... Kaip buvo pradžioje, taip turi būti dabar: aš veikiu santykiuose.“

 

Aš galvojau apie tuos dalykus ir visa kita, ką Jis pasakė. Žmonės, ieško įspūdingo dramatiškumo, dirginančių jų pojūčius reginių , kurie  apeliuoja į jų emocijas, o savo širdyse nepastebi antgamtinio darbo – nes Kristus gyvena visų pirma širdyje, o ne kaip koks dvasinis ūkas „ten kažkur“. Kristus manyje atlieka darbą manyje, tai turėtų būti mano svarbiausia dėmesio vieta. Santykiai, judėjimas santykiuose... pagaliau supratau, kodėl auditoriniame surinkime problemos daugiausia buvo politinio pobūdžio, o Naujojo Testamento puslapiuose problemos – santykių pobūdžio.

 

Nuo tada (2/4/01) iki 2001 m. spalio mėn

Studijavau bažnyčios istoriją ir tai, ką Viešpats veikė visame pasaulyje. Žinojau, kad Žodis ir Dvasia visada sutaria, todėl tuo ir vadovavausi ieškodamas, ieškojau kur juda Šventoji Dvasia. Visur, kur pasukau, mačiau namų surinkimą, girdėjau apie surinkimus, kuriuose viskas buvo maža, ir įvairius būdus, kaip surinkimą kurti namuose.

 

Tą spalį pasakiau Barbarai: „Niekada daugiau nenoriu pastoriauti  surinkime, bet jei tai padaryčiau, tai būtų mūsų svetainėje taip, kaip tai darė Paulius“. Buvau pasibaisėjęs ir atgailavau, beveik apsiklojau ašutine  ir pelenais, kad per 25 tikėjimo metus mokiau Dievo Žodžio, kurį, sakiau, taip myliu ir kurio taip stipriai laikausi, išėmęs iš namų surinkimo konteksto. ir bandžiau  tai padaryti auditorijoje. Staiga supratau savo klaidą ir „pasibjaurėjau“ savimi. Buvau pasibjaurėjęs, kad iš namų konteksto ištraukiau evangelijas pradedant Mato iki „Apreiškimo“ ir bandžiau įsprausti į auditoriją. Kaip aš galėjau tęsti dalyvauti šioje struktūroje, kai dabar supratau tiesą? NT buvo parašytas apaštalų, kurie susirinkdavo  namuose, žmonėms, kurie taip pat rinkdavosi namuose ir tik taip visas NT turi prasmę.

 

Taigi tai buvo maždaug po 3 savaičių, kai buvau Edmontone, Albertoje, Kanadoje

Tarnavau lapkričio 4 d., lygiai 9 mėnesiai nuo tada, kai Viešpats pasirodė man Toronte. Tai buvo sekmadienio vakaras surinkime, kurią galėtume pavadinti Edmontono „raudonųjų žibintų kvartalu“. Daugelis žmonių šios seniai nusidėvėjusio pastato  suoluose atrodė tokie pat pavargę kaip ir pastatas. Buvo daug buvusių narkomanų, sekso paslaugų teikėjų, benamių ir gatvės žmonių, dabar išgelbėtų ir mylinčių Jėzų, bet vis dar besisukančių iš savo padėties. Staiga per šlovinimą, kaip ir prieš 9 mėnesius, Viešpats atsirado šalia:

 

"Aš MYLIU tokius žmones!" Jis su entuziazmu pasakė, priėjęs prie manęs. Šį kartą „galia“ buvo padidinta. Šalia manęs esantis pastorius prarado visas jėgas ir nukrito veidu ant grindų. Puoliau ant kelių, aš elgiuosi  gana dažnai  taip , kai matau Viešpatį, ar Jis turi galią, ar ne. Šią naktį mano jėgos apleido mane ir viskas, ką galėjau padaryti, tai tik klūpėti. Vėliau sužinojau, kad 3 Biblijos mokyklos mokiniai, kuriuos atsivedėme su mumis, matė Viešpatį, kai Jis ėjo pro juos, linkčiojo, žiūrėdamas tiesiai į juos.

 

„Tu dirbai apaštalo darbą, bet dabar aš dedu ant tavęs rankas ir patepu  šiai užduočiai: noriu, kad pradėtum namų surinkimą ir namų surinkimų tinklą ir sutvarkytum jį taip, kad palengvintum namų surinkimų plėtrą visame pasaulyje“. Kai paklausiau kodėl, Jis pasakė: "Tai dėl to laiko, kuris ateis. Būk jiems aprūpinimu, nes tai dėl laiko kuris ateis ." Kai paklausiau, ar Jis turi  vardą, jis pasakė: „The Church Without Walls International“ –  aš buvau netikėtai užkluptas, labai nustebęs, bet žinojau, ką turime daryti.

 

Grįžę namo ir pasikalbėję su Barbara, atidarėme savo svetainę keliems draugams, kurie išliko draugais daugelį metų. Pirmus 6 sekmadienio rytus mokiau apie namų surinkimą, o kitus 6 jie vadovavo paeiliui, kiekvieną savaitę vis kitas žmogus – nors mes su Barbara vis tiek šeimininkavome. Po to išsiskirstėme į skirtingus namų surinkimus.

 

Tai buvo prieš 20 metų, ir aš manau, kad tik dabar pradedame matyti „tą laiką ateinantį“. Kai Jis pavartojo seną anglišką posakį: „Tai prieš ateinantį laiką“, aš iš karto supratau, kad sakinio struktūra reiškia, kad CWOWI būtų kaip terminalas, tiekimo ir saugumo vieta, paruošta ateičiai. Mano vertinimu, tą laiką mes tik dabar pradedame matyti.

 

Taigi kas bus toliau su Kristaus kūnu?

 

Bebaimis

Vienas iš dalykų, kuriuos Viešpats man neseniai pasakė per apsilankymą lapkritį, yra tai, ką aš išsamiau papasakosiu sausio mėnesio Savaitės mintyse ir el. informaciniame biuletenyje,  yra susijęs kaip Kristaus kūnas pažįsta Dievo Karalystės kultūrą.  Daugelis iš jūsų pamenate, kaip Jis man pasakė anksčiau šiais metais, kad žemė įeis į sunkesnį gimdymo sąrėmių laiką  nuo rugpjūčio vidurio, tai pasunkės rugsėjį, tada vėl sausį ir vasarį su perėjimu kovo mėnesį. Tai apima pasaulio įvykius, nacionalinius įvykius, bet ne tai, ką Jis daro mumyse.

Prieš kelias savaites Jis aplankė mane ir kalbėjo apie ateinančius metus apie tai, ką Jis daro, kad tai bus pažymėta tuo, kad Jo žmonės suvoks, kad  išalko patirti  Dievo Karalystės kultūrą. Bus galima pamatyti ir išgirsti mokymą apie karalystės kultūrą.

Kai Kristaus kūnas toliau atsiskiria nuo meilės pasaulinei sistemai, žmonės priims sprendimus dėl santykių, dėl mažų grupių ir namų surinkimų. Daugelyje dalykų apreiškiami neapčiuopiami elementai, sudarantys Dievo karalystę. Žmonės norės „tikrų“ žmonių ir tikrai pažins Tėvą ir Viešpatį.

Kai prieš kelias savaites Jis man papasakojo apie tai, kaip padeda tiems, kurie turi ausis, girdėti apie Jo Karalystės kultūrą, aš supratau, kad tai reiškia, kad milijonai tikinčiųjų trokšta įvesti dievišką tvarką savo gyvenime. Tačiau taip pat supratau, kad pokyčiai pirmiausia prasideda širdyje, mūsų mąstyme ir yra procesas – todėl buvau paskatintas įrašyti šio mėnesio seriją apie šios tvarkos įvedimą į mūsų gyvenimą. Tai prasideda širdyje, o tada mes turime turėti charakterio stiprybės, kad pamatytume, kaip tai išsipildys.

 

Pasaulis skyla į daugybę krypčių, todėl bet kuri kultūra yra nestabili, neužtikrinta ir bijo. Kristaus kūnas iš tos kultūros išeina į Jo kultūrą. Turime būti bebaimiais, nes mumyse yra Kristus. Mūsų žingsniai turi dievišką tvarką. Jo planams mums nesutrukdo įvykiai pasaulyje – Jis ir toliau vykdys savo valią mumyse!

Būkite susitelkę į tai, ką Jis daro jumyse ir savo artimųjų gyvenimuose, o ne į įvykius pasaulyje. Jono 14:27: „Palieku jums ramybę. Savo ramybę duodu tau. Ne taip, kaip pasaulis duoda, aš tau duodu. Tegul tavo širdis nesijaudina ir nebijo“.

Savaitės minčių serija, prasidėsianti sausio mėnesį, yra apie tą apsilankymą ir apie Viešpaties kultūrą.

Mes pasinėrę į  tai, ką Jis daro, ir jūs esate didelė to dalis mūsų gyvenime. Ačiū ir linksmų Kalėdų bei laimingų Naujųjų metų!

 

Blessings, John & Barb, Brian & Amy

Kaip žodis tapo kūnu Nr. 3 iš 4

 How the Word Became Flesh #3 of 4

Sveiki, Praėjusią savaitę baigiau rašydamas apie tai, kaip apaštalai turėjo būti nustebinti suvokimo, kad Viešpaties Žodis, kuris per šimtmečius pasirodydavo

pranašams, paliko dangų, kad taptų žmogumi ir gyventų tarp jų. Ar galite įsivaizduoti jų mintis?  Kaip duotas Sūnus tapo gimusiu Kūdikiu?

Laiške Filipiečiams 2:5-11 Paulius rašo:

 „5 Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus,

6 kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu,

7 bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones.

8 Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.

9 Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų,

10 kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme

11 ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats.“

 

 Raštas mums sako, kad Kristus, Sūnus iš dangaus, „ištuštino save“ ir tapo žmogumi. Jis „atsirado“ kaip žmogus – koks nuostabus pokytis Jam iš neribotos Dvasios sferos pereiti į fizinį kūną.

 

Graikiškas žodis „ištuštintas“ yra „kenoo“ ir reiškia „visiškai ištuštintą, padarytą tuščiu, nepriskiriant jam jokios vertės“ (kaip ištuštėjęs vandens ąsotis, tuščias ąsotis nebeturi jokios vertės, nes jo turinys buvo ištuštintas .) Kristus padarė save „bevertį“, visiškai ištuštino save, kad paliktų dangų ir taptų žmogumi.

 

Berniukas Jėzus nedarė stebuklų

Tai reiškia, kad Kristus Sūnus, Tėvo Žodis, atmetė save nuo visų teisių ir privilegijų , kurias turėjo kaip vienintelis Tėvo Sūnus. Mums tai reiškia, kad kai Sūnui buvo suteiktas žmogaus vardas Jėzus, Jis gyveno ne kaip Dievo Sūnus, o kaip žmogus. Kai  Šventoji Dvasia nužengė ant Jo, Jis gyveno kaip Dvasios pripildytas žmogus.

 

Tai reiškia, kad Romos katalikų mokymas, kad berniukas Jėzus darė stebuklus, yra klaidingas. Jis nepadarė stebuklų iki krikšto vandeniu, kai tuo metu ant Jo nužengė Šventoji Dvasia. Tai taip pat reiškia, kad Jis darė stebuklus kaip Dvasios pripildytas žmogus, todėl ir mes darysime panašius stebuklus*, nes ir mums buvo duota Šventoji Dvasia. Nors Raštas sako, kad Jis gavo Dvasią „be saiko“*, mes turime Šventąją Dvasią pagal kiekvienam iš mūsų duotą saiką*. (*Jono 14:12, Jono 3:34, **Romiečiams 12:3)

 

1989 m. patyriau regėjimą

 

Skaičiau Filipiečiams 2 skyrių, bet niekada  nenagrinėjau jo nuodugniai. Bet Viešpaties ir to, ką mes vadiname „mūsų angelu“  (mūsų angelu sargu), paklausiau: „Kaip buvo, kai Viešpats paliko dangų? Kaip tai atsitiko? Žinojau, ką Gabrielius pasakė Marijai Luko 1:35, kai ji paklausė, kaip atsitiks, kad ji pradės Dievą savo įsčiose:

 

„Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, o Aukščiausiojo jėga uždengs tave...“

 

Čia vartojamas žodis „galia“ yra „dunamis“, iš kurio gauname žodį „dinamitas“ ir reiškia galią. Žodis „užgožti“ reiškia „apgaubti kaip debesis“. Taigi Aukščiausiojo jėga Mariją uždengė kaip debesis, daugiau apie tai kitą savaitę.

 

Bet mano klausimas Viešpačiui ir angelui buvo, kaip tai atrodė, kaip tai atsitiko? Staiga aš Dvasioje stovėjau danguje. Žmonių nebuvo, tik angelai, ir jie visi stovėjo glaudžiai vienas prie kito, ir minia galėjo stebėti paradą. Stovėjau angelų minios gale kaip stebėtojas, ir tuo metu nebuvau tikras, ką matau.

 

Ten buvo siauras takas, bet pakankamai platus, kad galėtų eiti 1 žmogus, atviras kelias tarp angelų. Vieni žiūrėjo iš tos pusės tako, kurioje aš buvau, kiti kitoje tako pusėje žiūrėjo mūsų kryptimi. Bet niekas nežiūrėjo į angelą anapus to siauro tako – visų akys buvo nukreiptos į nuostabią baltą Tėvo sosto šviesą, nes kelias vedė nuo Jo per angelų minią.

 

Iš tos šviesos išėjo Viešpats

Jis atrodė kaip Viešpats, kurį tiek kartų mačiau apsilankymų metu – anksčiau galvojau, kokiu laipsniu Marijos DNR suformavo Jo bruožus, ir  nustebau pamatęs, kad Asmuo paliekantis dangų, atrodė taip pat kaip prisikėlęs Viešpats, kurį matydavau  aplankymų metu. Mačiau, kaip Kristus palieka Tėvo šviesą, kad eitų  nusilenkusių iš baimės, angelų taku. Visi angelai arba nusilenkė iki žemės, arba atsiklaupė, arba atsiklaupė ant 1 kelio, bet visų akys buvo nuleistos, visi tyliai stebėjo, kaip Kristus eina nuo Tėvo sosto keliu, pro jų tarpą.

 

Žiūrint iš mano pusės, vaizdas buvo iš dešinės į kairę, ir, Viešpačiui artėjant, šiek tiek pasisukau į sostą, kai Jis praėjau pro mus. Niekada nepasukau į kairę, kad pamatyčiau, kur veda kelias, ir staiga grįžau į savo kambarį su Viešpačiu ir angelu. Suvokimas, kad man ką tik buvo duota žvilgtelėti į Jį, ištuštinusį save nuo visų teisių ir privilegijų, kaip Tėvo viengimio Sūnaus, tapusio žmogumi, mane pribloškė.

 

Mane apėmė baimė, nuostaba. Iš pradžių negalėjau kalbėti, tai buvo labai slegiantis dalykas. Viskas, ką mintyse žinojau apie tai, kad Tėvas padovanojo savo viengimį Sūnų, dabar tapo gyva tiesa. Atsiguliau veidu prieš Jį: „O Viešpatie, tu esi TAIP vertas garbinimo, tu esi vertas...o tada vėl buvau priblokštas ir vėl gulėjau tylėdamas.

 

Kai atgavau jėgas,

Paklausiau Viešpaties, ar Jis galėtų patvirtinti tai, ką leido man pamatyti , Šventajame Rašte? Jis liepė man išnagrinėti ištrauką  Hebrajams 10:5, tai aš ir  padariau:

 

„Todėl ateidamas į pasaulį Jis pasakė: „Aukų ir atnašų tu nenorėjai, bet tu paruošei Man kūną.““ 6-7 tęsinys: „5 Todėl, ateidamas į pasaulį, Jis sako: „Aukų ir atnašų Tu nenorėjai, bet paruošei man kūną.

6 Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes.

7 Tuomet tariau: ‘Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!’ „

8 Anksčiau pasakęs: „Aukų ir atnašų, deginamųjų atnašų ir atnašų už nuodėmes Tu nenorėjai ir nemėgai“, – jos aukojamos pagal Įstatymą, –

9 paskui paskelbė: „Štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios“. Jis panaikina viena, kad įtvirtintų kita...“

 

Kai Sūnus ištuštino Save, Jis pasakė Tėvui, kad žinojo, kad Tėvas nemėgsta jaučių ir ožkų kraujo, bet kad Tėvas paruošė Jam kūną – ir Jis eis vykdyti Jo valios.

 

Ir tas kūnas – tai buvo amžinas pokytis. Jėzus prisikėlė žmogaus kūnu ir visada bus žmogus. Tiesą sakant, kalbant apie prisikėlimo dieną, Apaštalų darbų 13:33 cituoja 2 Psalmę  kaip pranašišką: „Šią dieną aš tapau tavo Tėvu“. Tėvas vis dar yra Dvasios karalystėje su Dvasios kūnu. Bet Jo Žodis, kuris viską laiko kartu savo Tėvo galia, yra žmogus ir bus amžinai. Tai amžiams pakeitė Tėvo ir Sūnaus santykius.

 

Kiek mes žinome, Jis bus vienintelis, kuris eis per amžinybę su to pasaulio randais savo kūne. Sūnus iš buvimo Dvasioje virš laiko ir erdvės tapo apribotas kūnu žemėje, apribotu tame kūne.

 

Tas, kuris sukūrė Adomo kūną, dabar apsiribojo būtent tokiu kūnu. Sūnus pirmą kartą amžinybėje pastebėjo, kad pats turi išmokti, ką reiškia vaikščioti, kalbėti, naudotis tualetu, valgyti pasisemti jėgų, eiti iš vienos vietos į kitą ne mintimis, o dedant kojas vieną priešais kitą, kai Jis ėjo į vietą.

 

Čia sustosime ir kitą savaitę pakalbėsime apie fiziologiją, kodėl Tėvui reikėjo paruošti kūną savo Sūnui – ir dar daugiau.

 

Iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

Kaip žodis tapo kūnu Nr. 2 iš 4

 How the Word Became Flesh #2 of 4

 Sveiki, Aš baigiau praėjusią savaitę kalbėti apie frazę; „Viešpaties žodis atėjo pas ____ pranašą“, tai nebuvo pranašo ranka, judanti tarsi dėl nematomo dieviško vadovavimo, jam užrašant tekstą, bet iš tikrųjų tai buvo asmens, vadinamo Viešpaties Žodžiu, apsilankymas.

 Frazė „Viešpaties žodis“ vartojama I Samuelio 3:21: „Viešpats apsireiškė Samueliui kaip 'Viešpaties Žodis'“, ir vėliau ji sutinkama per šimtmečius po jo gyvenusių pranašų raštuose.Tai reiškia Asmenį, kuris yra Viešpaties Žodis, Tėvo Sūnus, pasirodydavęs pranašams per šimtmečius... nuostabu...

 

Mažas nukrypimas...

Nereikia manyti, kad kiekvieną kartą, kai Senajame Testamente sutinkame frazę „Viešpaties žodis“, tai reiškia  Viešpaties apsilankymą  – dažnai Raštas yra neaiškus – kartais, kaip mūsų dienomis, galime pasakyti: „Viešpats pasakė man“ arba „tai yra Viešpaties žodis man“... Bet labai dažnai Šventasis Raštas aiškiai parodo, kad tai buvo apsilankymas, ypač knygų pradžioje arba žodžio, skirto Izraeliui ar Judui, pradžioje.

 

Pavyzdžiui:

Jeremijo 1:1-9:

„Žodžiai Jeremijo, Hilkijo sūnaus... kuriam Viešpaties žodis atėjo Jozijo dienomis... 13-aisiais jo valdymo metais... mane pasiekė Viešpaties žodis, sakydamas: 'Prieš sukurdamas tave įsčiose, pažinojau tave ir, prieš tau išeinant iš įsčių, paskyriau tave tautoms pranašu'. Tada aš pasakiau: „Bet Viešpatie, aš dar jaunas berniukas (hebr. na'ar: jaunas paauglys, maždaug 13 metų) „...Tada Viešpats ištiesė ranką ir palietė mano burną...“

 

Taigi čia matome, kad Viešpaties Žodis atėjo pas Jeremiją kaip Asmuo, nes jis sako 9 eilutėje: „...Jis ištiesė ranką ir palietė mano burną“. Visas pokalbis, kuris tapo Jeremijo knyga, buvo apie tai, kaip Viešpats pasirodydavo Jeremijui per eilę apsilankymų , kaip Viešpaties Žodis, kad duotų jam žodžius skirtus tautai.

 

Izaijo, Ezechielio ir kiti...

Izaijo 1:1 prasideda taip: „Izaijo regėjimas...“ ir 10 eilutėje: „Išgirsk Viešpaties žodį...“ Jo „žodis“ pasirodė kaip regėjimas.

 

Ezechielio 1:3 jis sako: „Viešpaties žodis atėjo kunigui Ezekieliui...“, kai jis stovėjo ant Eufrato upės intako kranto, būdamas Dvasioje ir matė Dievo sostą. , su cherubais kaip ugnies kamuoliais, skrendančiais ant sosto platformos tiesiai į jį. Jis aprašo vaivorykštę virš sosto, skaidrias grindis ir kaip Viešpats pasirodė kaip ugnies ir šviesos būtybė... ir tada Viešpats pradėjo kalbėti su juo apie jo tautą.

 

Ozėjas 1:1: „Viešpaties žodis, atėjęs pas Ozėją... ir Viešpats man pasakė (Ozėjas...“) 3:1: „Tada Viešpats man pasakė...“

 

Amoso ​​1:1, 3, 6: „Amoso ​​žodžiai, kuriuos jis matė apie Izraelį, taip sako Viešpats... taip sako Viešpats...“

 

Abdijo 1 eilutė: „Taip sako Viešpats Dievas, Abdijo regėjimas...“

 

Jonos 1:1, 3; 3:1: „Dabar Viešpaties žodis atėjo pas Joną, sakydamas...“ Bet Jona pakilo ir pabėgo nuo Viešpaties akivaizdos... ir nuėjo į laivą, plaukiantį į Taršišą (Ispanija) iš jo akivaizdos. " Ir Viešpaties žodis antrą kartą atėjo pas Joną, sakydamas..."

 

(Mes pasigendame teksto, kuriame sakoma, kad Jona pabėgo iš Jo akivaizdos – šakninis žodis buvimas, hebrajų kalba „paneh“, pažodžiui reiškia „veidą“. „Jona pakilo ir pabėgo nuo Viešpaties veido“.)

 

Michėjo 1:1: „Viešpaties žodis, atėjęs Mikėjui... kurį jis matė apie Samariją ir Jeruzalę...“

 

Nahumo 1:1: "Ninevės našta. Nahumo vizijos knyga..."

 

Habakukas 1:1, 2:2: „Našta, kurią matė pranašas Habakukas... Ir Viešpats man atsakė: „Užrašyk regėjimą, padaryk jį aiškų užrašyk, kad tas, kuris skaito, galėtų bėgti su juo“.

 

Man patinka Habakuko Viešpaties aprašymas 3:4:

„Jo ryškumas buvo kaip ryški šviesa, o iš Jo rankų sklinda šviesos pluoštai, tenai buvo sutelkta Jo galia“.

 

Priežastis, kodėl tai svarbu, yra iš Jo rankų sklindantys šviesos pluoštai, atitinka Pakartoto Įstatymo 9:10, kuriame sakoma, kad 10 įsakymų buvo išgraviruoti akmenyje Dievo pirštu – pirmasis pasaulyje paminėjimas apie tai, ką mes vadiname lazerio spinduliu . šviesa, sklindanti iš Jo pirštų, išgraviruojanti į akmenyje 10 įsakymų.

 

Zacharijaus, priešpaskutinė Senojo Testamento knyga prasideda 1:1: „...Zacharijui atėjo Viešpaties žodis...“ ir 2:1: „Aš vėl pakėliau akis ir pamačiau. vyras...“ ir 3:1 „Ir Jis man parodė...“

 

Taigi, aš tai vedžiau jus per šimtmečius,parodydamas, kaip Asmuo, vadinamas Viešpaties Žodžiu, pasirodydavo pranašams. Nuo pirmojo Viešpaties Žodžio apreiškimo, kuris atėjo ir stovėjo berniuko Samuelio miegamajame maždaug 1100 m. pr. Kr., iki Zacharijo, matančio Viešpaties Žodį maždaug 500 m. pr. Kr., mūsų Viešpats pranašams pasirodė kaip Viešpaties (Tėvo) Žodis.

 

Štai kodėl Jono 1:14 sakoma paprastai: „Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“.

 

Ar galite įsivaizduoti baimę, kai mokiniai suprato, kad Žmogus Jėzus pirmiausia buvo duotas Sūnus, kuris pasirodė visiems tiems pranašams per šimtmečius, o dabar stovėjo prieš juos?!

 

Nuostabi malonė. Kitą savaitę, kaip įvyko perėjimas iš dangaus į žemę... iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

 

www.cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.com

Kaip žodis tapo kūnu Nr. 1 iš 4

 How the Word Became Flesh #1 of 4

Sveiki, Šiuo metų laiku švenčiame Jėzaus gimimą, tačiau ši serija yra apie Jo gyvenimą prieš jam palikus dangų ir tapus Žmogaus Sūnumi. Izaijas 9:6  sako: „Mums gimė kūdikis,  Sūnus mums duotas...“  Dievas taip pamilo pasaulį, kad

atidavė iš dangaus savo Sūnų, kuris tapo Betliejuje gimusiu vaiku Jėzumi. Evangelijoje pagal Joną 17:5 Jėzus kalbasi su Tėvu ir sako: „...dabar pašlovink mane ta šlove, kurią turėjau su tavimi, kol pasaulio dar nebuvo...“

 Dievo Žodis

Dievo Žodis visų pirma yra asmuo, kuris yra Dievo Žodis. Parašytas Žodis kyla iš asmens, kuris yra Dievo Žodis, o Šventoji Dvasia atgaivina tuos užrašytus žodžius.

 

Deja, mūsų dienomis daugelis krikščionių pažįsta parašytą Žodį geriau nei pažįsta asmenį, kuris yra Žodis. Man neužtenka rankų ir kojų pirštų, kad suskaičiuočiau, kiek kartų sakiau sau ar Barbarai: „Jei jie  pažintų Jį geriau, jie nemanytų, kad Žodis taip sako“. Užrašytas  Žodis kyla iš asmens, kuris yra Žodis.

 

Jei kas nors man pasakys, kad mano žmona pasakė kažką, kas neatitinka to, kaip aš ją pažįstu, aš jiems pasakysiu: „Nepanašu, kad  tai ji“. Tas pats ir apie tai, ką kai kurie mato Šventajame Rašte – jei jie pažintų Jį, jie nemanytų, kad Šventasis Raštas taip sako.

 

Kai kurie „atsistoja ant Žodžio“, prieš tai nepasitarę su tikruoju Dievo Žodžiu. Ir jei tikrasis Žodis nesutampa su rašytiniu Žodžiu, ant kurio  žmogus pasirinko „atsistoti“, ten nebus Šventosios Dvasios buvimo, kuri tai įgyvendintų, ir net nepaliudys apie tai žmogaus dvasiai. Jie gali skelbti  rašytinį Žodį, kiek tik nori, bet jų pareiškimuose ar skelbimuose nebus jokio Gyvybės.

 

Mes negalime atskirti parašyto Žodžio nuo Žodžio asmens. Parašytas Žodis nėra užkeikimų knyga, kurią pasitelkus ir kalbant  tam tikrus žodžius ar darant tam tikrus veiksmus  „stebuklingi pinigai“ pateks į jūsų banko sąskaitą. Taip pat asmens, kuris yra Žodis, nejaudina, kai jūs iki pamėlynavimo kartojate parašyto Žodžio skyrių ir eilutę .

 

Hebrajams 1:1-3 sakoma: „Dievas (Tėvas), praeityje per pranašus kalbėjęs įvairiais būdais , šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per savo Sūnų, kurį paskyrė visko paveldėtoju, per kurį Taip pat Jis (Tėvas) sukūrė amžius“.

 

„Tas, kuris, būdamas savo (Tėvo) šlovės spindesys ir savo (Tėvo) substancijos(esybės) aiškus atvaizdas, visa palaikantis savo (Tėvo) galios Žodžiu, nuplovė mūsų nuodėmes, atsisėdo Dievo  Didybės dešinėje  aukštybėse...“

 

Atkreipkite dėmesį, kad Jėzus Kristus palaiko viską Tėvo galios Žodžiu – tai nereiškia, kad Žodyje yra galia, bet Jėzus viską palaiko Tėvo galios Žodžiu. Tėvas turi galią, o ne Jėzus. Jėzus yra Jo Tėvo jėgos Žodis.

 

Pavyzdžiui

Tarkime, tėvas liepia sūnui išeiti į lauką ir pakviesti brolius bei seseris įeiti į vidų, nes laikas valgyti vakarienę. Jei vienas iš jo brolių ir seserų priešinasi, sūnus gali pasakyti: „Aš sakau tėčiui“. Jėga yra tėtė, kuris yra namuose, sūnus yra tik tėvo valios išraiška, išreikšta jo žodžiu sūnui, o paskui per jį sūnaus broliams ir seserims.

 

Sūnus turi valdžią vykdyti tėvo žodį ir įsakymus, bet valdžia yra tėve. Galima sakyti, kad sūnus buvo atsiųstas nuo tėvo, kad lieptų savo broliams ir seserims ateiti vakarieniauti, o tai padarė savo tėvo žodžiu. Taip yra su Jėzumi ir mūsų Dangiškuoju Tėvu. Jėzus viską palaiko Tėvo galios Žodžiu.

 

Štai kodėl šioje ištraukoje mums sakoma, kad Tėvas paskyrė Jį visų dalykų paveldėtoju. Štai kodėl Filipiečiams 2:5-11 (9 eil.) sakoma, kad Tėvas dėl Jėzaus veiksmų suteikė Jam vardą, viršijantį visus vardus. Štai kodėl mes meldžiamės Tėvui, kaip Jėzus įsakė ir kaip matyti visoje NT. Mes neprašome nei Šventosios Dvasios, nei Jėzaus, bet Jėzus pasakė prašyti Tėvo Jo vardu. Kodėl? Tėvas turi galią. Jėzus yra tos jėgos išraiška, tos jėgos Žodis, bet galia, įskaitant galią atsakyti į maldą, yra su Tėvu.

 

(Nerašykite man el. laiškų sakydami ką nors panašaus į : „bet aš meldžiu arba prašau Šventosios Dvasios“ arba „ar gerai, jei sakau Šventoji Dvasia, prašau“, arba „Aš visada prašiau Jėzaus įvairių dalykų“ – tiesiog pakluskite Jėzui , pakeiskite savo kelius ir žengsite į aukštesnę savo vaikščiojimo su Tėvu sferą, nes viskas dėl to, kad Tėvo valia būtų  žemėje, kaip ir danguje. NT nėra maldos Šventajai Dvasiai, nei Jėzui. Jis kartais uždengia mūsų neišmanymą, taip. Bet dabar jūs žinote kelią į aukštesnę tiesą, ir tai yra tiesiog paklusnumas Jėzui, todėl keiskitės nuo nepaklusnumo į paklusnumą.)

 

Jėzus yra kūnu tapusi Tėvo valia

Pradžioje buvo Žodis. Žodis buvo pas Dievą, Žodis buvo Dievas... Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. (Jono 1:1, 14)

 

Kaip tai nutiko? Ar tai staiga atsitiko, kai Jėzaus paliko dangų, kad būtų pradėtas Marijos įsčiose? Ne, istorija yra daug daugiau nei tai... Grįžkime į maždaug 1100 m. pr. Kr., kai berniukas Samuelis tarnavo  šventykloje kaip vyriausiojo kunigo Elio pagalbininkas. Jis kietai miegojo, kai Viešpats atėjo į jo kambarį...

 

I Samuelio 3:1 mums sakoma: „Tais laikais Viešpaties žodis buvo retas, nebuvo atvirų (Viešpaties) regėjimų“. Viešpats šaukė berniuką 3 kartus, o Eliui pasakius, kad tai Viešpats, 10 eilutėje sakoma taip: „Viešpats atėjo ir atsistojo, kaip ir anksčiau, ir sušuko: „Samueli. Samueli“.

 

21 eilutė mums sako, kad tai buvo naujas laikas Samueliui ir Izraeliui, atvirų Viešpaties regėjimų pradžia. Tarp Jozuės ir pirmojo karaliaus Sauliaus mirties Izraelis buvo tik laisvai susijusi genčių grupė, kuriai krizės metu vadovavo teisėjas, kuris spręsdavo iškilusias problemas.

 

Samuelis buvo pirmasis pranašas pirmajam karaliui, ir tai buvo įtvirtintas pavyzdyje, kad kiekvienas Izraelio ir Judo karalius turės pranašą (ar daugiau), kuris padės vadovauti tautai. Liūdnas laikas be atviro Viešpaties žodžio regėjimo baigėsi. Mums sakoma pradedant berniuku pranašu Samueliu: „Ir Viešpats (Jahvė/YHWH) vėl apsireiškė Samueliui kaip Viešpaties Žodis...“

 

Supraskite, kas buvo Samuelis...

Kai Samueliui pradėjo pasirodyti Viešpaties žodis, tai buvo pavyzdys, kuriuo turėjo sekti visi pranašai. Frazė, kurią matome pranašų knygose: „Viešpaties žodis atėjo į...“ nereiškia, kad  pranašas sėdėjo prie stalo su plunksna ir užrašinėjo žodžius, kurie tapo Pavyzdžiui, Jeremijo knyga.

 

Ne! Tai reiškia, kad nuo Samuelio per šimtmečius asmuo, kuris YRA Viešpaties Žodis, pasirodydavo pranašams ir pasakojo jiems, ką Jis sako tautai arba  taip pat ateities dalykų viziją. Samueliui pasirodęs Viešpaties Žodis tapo pavyzdžiu visiems likusiems naujos Izraelio tautos pranašams.

 

Mes pratęsime čia  kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

Ar buvo jums iš anksto nulemta tai perskaityti? 4 iš 4

 Were You Predestined to Read This?

#4 of 4 ,

 Praėjusią savaitę baigiau klausimu: jei Jis žinojo, kas gaus ir kas negaus išgelbėjimo, kodėl Jis sukūrė žmones, kurie, kaip žinojo, pateks į pragarą?

 Arba pragaras ir ugnies ežeras  nėra taip blogai, arba gal būt yra dar  kažkas kita. Pažiūrėkime į tą kažką kita. Rašau  „galbūt“, nes kalbu apie dalykus, kurių

negalime žinoti šioje dangaus pusėje, bet tai suteiks idėjų , kad galėtume išsiaiškinti, kuo tikime ir kodėl tuo tikime. Taigi kai kurios galimybės...

 Kodėl meldžiamės, jei nenorime pakeisti ateitį?

Romiečiams 8:29 sakoma taip: „Tuos, kurias Jis iš anksto numatė, Jis taip pat iš anksto paskyrė (iš anksto paskyrė) būti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą“. Teiginys „Tuos, kuriuos Jis iš anksto numatė“ reiškia, kad gali būti ir kitų, kurių Jis iš anksto nenumatė.

 

O kas, jei kiekvieno likimas nėra nustatytas jį sukuriant? Kas būtų, jei Jis sukūrė visus, bet tiesiog pasirinko žvilgtelėti į tuos, kurie, kaip žinojo, pasirinks išgelbėjimą, ir neleido sau pažinti  kitų? Ar ne dėl to meldžiamės – kad pakeistume žmogaus ateitį? Argi  malda nėra, kad Dievas nukreiptų žmogų į kitokį likimą?

 

Kas tada, jei Dievas žino viską, bet kartais patraukia nuo savęs kai kurias žinias?

Pavyzdys, kurį galėtume suprasti, būtų paauglio tėvai, penktadienio vakarą duodantys šeimos automobilį paaugliui su sąlyga, kad jis grįš namo vidurnaktį.

 

Kadangi jie iš anksto pažįsta savo vaiką, jie žino, kad vienas dalykas, kurį vaikas gali padaryti, yra praleisti laiką su kitais „gerais vaikais“ , tiesiog kalbėtis ir valgyti picą kieno nors namuose. Tačiau jie taip pat žino, kad jis gali važinėtis  automobiliu pirmyn atgal  pagrindine gatve, kad pamatytų, ką daro kiti. Jie taip pat žino, kad jis gali bandyti lenktyniauti su draugu ir galbūt būti sučiuptu policijos. Tas tėvas taip pat žino kitą galimybę, kad kažkas gali užpulti jo vaiką ir jį sužaloti ar net nužudyti, o gal tiesiog sukelti nedidelę avariją.

 

Šis tėvas gali galvoti apie 100 dalykų, kuriuos jų vaikas galėtų padaryti penktadienio vakarą su šeimos automobiliu, bet tiksliai nežino, kokį sprendimą jis priims. Jis galėtų žinoti, jei norėtų – sekti GPS ar juos per atstumą. Tačiau jie nusprendžia leisti vaikui  pačiam priimti savo sprendimus.

 

Jie taip pat tai žino prieš įteikdami tam vaikui automobilio raktelius: kad jis  bus šalia, kad ir kokį likimą pasirinktų jo vaikas. Jis tikisi, kad paauglys laikysis to, ko buvo išmokytas, ir iki vidurnakčio įeis pro duris, nesugadintas ir nesuteptas  pasaulio. Bet kadangi jis myli savo vaiką, jei reikės, jis eis į policijos komisariatą, jei reikės jį gelbėti, arba į ligoninę, ar net į morgą, nes myli savo vaiką. Jis žino, kad bus šalia, kad galėtų rūpintis tiek, kiek leis jo vaiko veiksmai. Kad ir kokius sprendimus tą vakarą priimtų jų vaikas, jis bus šalia savo paauglio.

 

Ar gali būti, kad mūsų Dangiškasis Tėvas yra toks? Ar gali būti, kad dėl to, kad Jis yra amžinas ir Jis yra šviesa, ir visuose tuose šviesos „bangos ilgiuose“ yra milijonai galimų sprendimų, kuriuos mes, laisvos valios būtybės, galime priimti, kad Jis neleistų sau žinoti visko, ką mes galime  nuspręsti ,kad Jis galėtų bendrauti su mumis realiu laiku, nuoširdžiai ir su tikromis emocijomis? (Kaip Jis tai darė su Izraeliu, kai jie garbino auksinį veršį ir norėjo juos sunaikinti, arba elgėsi su gailesčiu, kad pagailėtų Ninevės, arba tą patį darė su Ezekiju.)

Kvantinė fizika įrodė, kad šviesos dalelė gali būti dviejose vietose vienu metu, todėl mokslas įrodo ne tik tai, kad Dievas yra visur, bet ir tai, kad bet kuriuo „bangos ilgiu“ seka jūsų gyvenimą, Jis yra ten. Kad ir kokį likimą bepasirinktumėte, Jis yra tenai.

 

Kvantinės fizikos požiūriu tai būtų paralelinė visata Ezekijo gyvenime – viena, kurioje jis mirė nuo tos ligos, o kita – Dievo kontroliuojama, kur jis pasveiksta ir gyvena dar 15 metų. Ir Dievas keičia rezultatą, remdamasis ir reaguodamas į žmogaus laisvą valią, ir nustato mums kitą mūsų gyvenimo laiko juostą.

 

Vėlgi: Jis numato keletą galimų ateities sekų mūsų gyvenime, remiantis mūsų laisva valia. Taip Ezekijo gyvybė buvo išgelbėta. Jis tai padarė visiems, kurie kada nors gyveno ar gyvens.

 

Asmeninis pavyzdys

Kadangi Dievas yra Šviesa, galvokime apie kiekvieną šviesos spindulį, kiekvieną spalvos rūšį ir atspalvį kaip kelią į žmogaus likimą. Mes buvome sukurti iš Jo, kuris yra visa šviesa. Taigi, ką daryti, jei mūsų gyvenimas juda pagal vieną „spalvą“, vieną „šviesos spindulį“ Jo šviesoje, bet tada mes priimame sprendimą, kuris nuves mus kitokiu „šviesos spinduliu“ kitu keliu. Vis dėlto mes vis dar esame Jame, Jo šviesoje ir matome, kad Jis pasirūpino mums, nors mes nužengėme nuo to, ką žinome, kad Jo tobulas kelias mums.

 

Kai buvau paauglys, norėjau būti oro linijų pilotu, galvojau apie eiti į kariuomenę mokytis. Tačiau vėliau norėjau būti jūrų biologu ir studijuoti banginius. Jei ne tai, būčiau galėjęs perimti savo tėčio verslą arba įsidarbinti savo draugo tėčio versle turėti visą karjerą. Bet aš taip pat norėjau būti ir  Viešpaties tarnystėje.

 

Kai buvau nacionalinio picų pristatymo tinklo vadybininkas, man buvo pasiūlytos franšizės galimybės, dėl kurių būčiau labai turtingas. Galėjau tai padaryti ir toliau vaikščioti su Viešpačiu. Tačiau mano širdis buvo tarnystė, todėl likau tame kelyje. Bet kuris kelias turėtų Viešpaties aprūpinimą ir palaiminimą, bet kiekvienas iš jų turi ir  savo pasekmes.

 

Visi tie mano gyvenimo pasirinkimai  gali būti patalpinti Jo Šviesos spektre ir kiekvienas kelias turėtų savo laiko juostą mano gyvenimui. Jei pasirinkčiau tyrinėti vandenyną, Viešpats mane palaimintų. Jei atsiliepčiau į Jo kvietimą ir pradėčiau tarnauti, tada Jo aprūpinimas būtų  skirtas ir tam. Jei būčiau pasirinkęs karjeros kelią gimtajame mieste, Jis būtų buvęs šalia manęs. Kiekvienoje laiko juostoje būtų Jo aprūpinimas ir pasekmės, kurias aš turėčiau išgyventi – su neribotomis laiko juostomis, nes Jis  visas yra šviesa, visi keliai į ateitį. Kad ir kokį kelią pasirinkčiau savo gyvenimui, Jis bus  kiekviename.

 

Ką daryti, jei Viešpats atsisako žinoti apie žmogaus pasirinkimus?

Taip, Tėvas žino viską, bet kai kurias žinias Jis pasilaiko savyje nepanaudotas. Pakartoto Įstatymo 29:29 mums sakoma: „Slaptieji dalykai priklauso VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, o tai, kas apreikšta, priklauso mums ir mūsų vaikams, kad galėtume vykdyti visus Įstatymo žodžius“. Pažvelkime į kai kurias sudėtingas ištraukas, kurias žmonės svarstė šimtmečius.

 

Viena iš tokių ištraukų yra Pradžios 18 skyrius, kai Abraomui žmogaus pavidalu pasirodo Kristus ir 2 angelai. Angelai keliauja į Sodomą gelbėti Loto ir jo šeimos, o Viešpats pasilieka, kad papasakotų Abraomui, kas vyksta. Tai yra ištrauka, kurioje Abraomas prašo Viešpaties pasigailėti miestų, jei jis rastų 50 teisiųjų, tada 40, 30, 20 ir 10 teisiųjų. Ir kiekvieną kartą, kai Viešpats sakydavo, kad pasigailės jų, jei ras nors tiek nedaug teisių žmonių.

 

Apsvarstykite tai akimirką. Kaip buvo, Sodoma buvo sunaikinta. Bet Dievas būtų pasigailėjęs miesto, jei jame būtų radęs 10 teisuolių, tada būtų juos įtraukęs į kitą laiko juostą, kitą likimą. Ir žmonės  ten  gyventų bent šiame gyvenime, niekada nežinodami, kad Dievas išgelbėjo jų gyvybes.

 

Tačiau Viešpats taip pat pasakė tai 21 eil.: „Aš dabar nusileisiu ir pažiūrėsiu, ar jie pasielgė pagal tą šauksmą , kuris mane pasiekė, o jei ne, aš tai žinosiu“.

 

Aš visais atžvilgiais išnagrinėjau tą eilutę visose rastose hebrajiškose versijose ir ji yra tiksli. „King James“ versija yra puiki. Jei Dievas viską žino, kodėl Viešpats turėjo pats nusileisti  pamatyti Sodomą, kad sužinotų, kokia ji bloga? Be to, kodėl Jona v buvo išsiųstas į Ninevę, jei Viešpats žinojo, kad jie atgailaus ir Jis neketina jų sunaikinti? Jei Dievas yra Tiesa, tai galbūt Jis nežinojo, kaip jie reaguos į Jonos pranašavimą, nes Jis tai nuslėpė nuo savęs, kad galėtų su jais elgtis sąžiningai ir realiu laiku?

 

Jei Jis žinojo, kad Ezekijas šauksis Jo, kai jam bus liepta susitvarkyti savo namus, nes jis tuoj mirs nuo ligos, kodėl Jis apsigalvojo per kelias minutes po to, kai Ezekijas meldėsi? Jis pasakė Izaijui, kad persigalvojo ir pridėjo 15 metų Ezekijo gyvenimui, kol Izaijas net nespėjo palikti  rūmus. (II Karalių 20:1-6; Izaijas 38:1-5)

 

Kita situacija buvo ta, kad prie Degančio krūmo Viešpats liepė Mozei pasakyti žmonėms, kad jie eis į Pažadėtąją žemę, tekančią pienu ir medumi – tačiau po 10 kartų atstūmus Viešpatį pakeliui – Jis teisia juos, sakydamas, kad duos jiems tai, ko jie nori. Jie norėjo mirti dykumoje, o ne susidurti su milžinais Pažadėtojoje žemėje. (14 numeriai). Kam išgyventi visus šiuos dalykus, jei Jis iš anksto žinojo, kas nutiks?

 

Ar gali būti, kad žmogaus ateitis nėra nustatyta, ir iš tikrųjų visiškai nulemta mūsų laisvos valios – net jei kai kuriems tai reiškia pragarą – ir Dievas pasirūpino kiekvienu įmanomu mūsų sprendimu? Jis parūpino pragarą tiems, kurie Jį atstumia. Jis suteikė rojų tiems, kurie Jo nori.

 

Ar įmanoma, kad Jis matė visas laiko juostas prieš sukurdamas šią visatą, nes visos laiko juostos būtų Jo Šviesoje ir Gyvenime – ir pasirūpino visomis įmanomomis laiko juostomis mūsų gyvenime? Ar tada įmanoma, kad Jis nuslepia nuo savęs, kokius sprendimus galime priimti pakeliui, ir kartais mūsų sprendimai nustumia mus į kitą likimą, kurio baigtis yra kitokia? Ezekijas turėjo mirti nuo savo ligos, tačiau Viešpats įstūmė jį į kitą laiko juostą, kuri suteikė jam dar 15 metų.

 

Ar pažvelgėte į savo gyvenimą ir pagalvojote maždaug taip: kas būtų, jei būčiau vedęs ____, mano gyvenimas būtų buvęs  kitoks? arba, jei būčiau lankęs _____ mokyklą, niekada nebūčiau susitikęs ______. ? arba Kodėl aš tą naktį įsėdau į tą mašiną, tai amžiams pakeitė mano gyvenimą?

 

Ar žinote, kad  ir kokią laiko juostą, kad ir kokį likimą nuspręstumėte pasirinkti sau, Viešpats vis tiek yra už jus? O kas jei  mes priimame sprendimus ir Jis prisitaiko pagal daugybę galimų pasekmių, kurias matė prieš mus sukurdamas. ? Ir Jėzus mirė už visus tuos milijonus sprendimų, kuriuos priimame, padarėme ir priimsime, kurie veda mus gyvenimo keliais. Nuostabu.

 

Mums...

O jei dėl to, kad esame amžinos būtybės, visi tie nuostabūs dalykai, kuriuos Jis matė tavo gyvenimo galimybėmis, išsipildys ateinančiais amžiais? O kas, jei atsiliepsite į kvietimą tarnauti Tūkstantmečio amžiuje ir atrasite kitų dovanų, talentų ir troškimų savo širdyje – visa tai yra galimos kryptys, kurias galėtumėte eiti ateinančiais amžiais? O kas, jei Jis pasirūpintų kiekvienu galimu sprendimu, kurį kada nors priimtumėte, bet kai kuriuos dalykus nuslėptų nuo savęs, kad galėtų sąžiningai veikti ir reaguoti į jūsų sprendimus ir sprendimų priėmimo procesą?

 

Įdomu pagalvoti apie tai, taip?

Romiečiams 8:29 sakoma tiems, kuriuos Jis pažinojo prieš paruošdamas jiems išgelbėjimą. Tai nepažeidžia  laisvos valios ir suteikia išgelbėjimą kaip galimybę kiekvienam – štai kodėl Paulius pasakė, kad nori, kad visi būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą – nors žino, kad tik kai kurie gaus išgelbėjimą. .

 

Tačiau dėl visų tų galimų pasekmių Jis suteikė išgelbėjimą visiems. Pateikiu galimybę, apie kurią teologai kalbėjo šimtmečius, norėdami rasti būdą, kaip paaiškinti sudėtingas vietas. Savaitės mintyse aš iš dalies noriu paskatinti susimąstyti, kad galėtume atsakyti už savo tikėjimą tiems, kurie užduoda tuos sunkius klausimus.

 

Tačiau aš tuo tikiu: Dievas Tėvas mato visas įmanomas pasekmes, visas visatas ir vienodai jas visas apima. Izraelis garbino Auksinį Veršį ir Jis norėjo juos už tai sunaikinti. Tai buvo tikra emocija, kurią Jis parodė. Tikras pyktis ir nuoskauda. Bet Mozė užtarė ir privertė Jį persigalvoti. Sodoma buvo pažymėta sunaikinimui, bet Viešpats galėjo pakeisti ateitį, jei Abraomo prašymu Jis būtų radęs tik 10 teisiųjų. Ninevė buvo pažymėta sunaikinimui, bet kai jie atgailavo, jiems atsivėrė nauja ateitis. Ezekijas turėjo mirti nuo ligos, bet jo gili užtarimo malda sujaudino Viešpatį ir atsirado naujas jo gyvenimo laikas.

 

Ar mes neturėjome panašios patirties? Ką daryti su žmogumi, kuris sako, kaip žino, kad keliaują į pragarą ir ankstyvą mirt: „Viešpatie, jei tu mane išvaduosi iš šito, aš tau tarnausiu! Ar mes nenuėjome į pragarą, nes  pakeitėme savo likimą, atiduodami savo širdis Jėzui? Numatytas bet kuris sprendimas – rojus arba pragaras, bet kai kuriuos Jis iš anksto numatė ir nutarė suteikti išgelbėjimą.

 

Tėvas numatė kiekvieną rezultatą. Kodėl Jis padarė visus, jei žinojo, kad kai kurie Jį atstums? Galbūt todėl, kad kiekvieno žmogaus likimas priklauso nuo jų pačių, ir Jis neleido sau žinoti, kokį kelią pasirinksime iki tol, kol jį pasirinksime. Galbūt Tas, kuris viską žino, atsitraukė nuo visko žinojimo kaip tas paauglio tėvas penktadienio vakarą su šeimos automobiliu, kad apsaugotų laisvą valią ir elgtųsi bei reaguotų sąžiningai į mūsų sprendimus.

 Bet kuriuo atveju mes žinome, kad Jis numato keletą galimų ateities siužetų mūsų gyvenime, remiantis mūsų laisva valia. Mūsų laisva valia nulemia, kurią laiko juostą, kurį kelią Jo šviesoje pasirenkame. Taigi taip, tiems, kuriuos Jis iš anksto numatė, Jis iš anksto nulėmė, kad jie bus panašūs į Jo Sūnaus atvaizdą. Bet tai nepažeidžia nei vieno  laisvos valios, ir pagal jų laisvą valią galimi bet kokie gyvenimo ir amžinybės keliai. Taigi Jis suteikė rojų tiems, kurie Jo nori, ir pragarą tiems, kurie Jo nenori. Tai tavo pasirinkimas. Jei žengsi prieš tą autobusą, tave pervažiuos. Tai nėra išankstinis nulėmimas, tai jūsų laisvos valios veiksmas. Likusi dalis... na taip, yra tie slapti dalykai, kurie priklauso Jam...

 

Įdomi tema, bet tai turėtų paskatinti jus susimąstyti gana ilgai! Nauja tema kitą savaitę, iki tol

 

Palaiminimai,

Džonas Fenas