Apie tai, kaip atskirti savo dvasią nuo Šventosios Dvasios Nr. 3 iš 4

John Fenn. About How to Discern Between Your Spirit and the Holy Spirit #3 of 4

Sveiki,

 Praėjusią savaitę baigėme Dievo nurodymais apie žodžius, kurie veda žmones į tuštybę pagal jų pačių įsivaizdavimus.

 Kas tampa  auka, vadovaudamiesi savo širdimi ir įsivaizdavimais?

 Viešpats 23: 17 pasako Jeremijui, kokie  žmonės linkę priimti klaidingus  žodžius. Klaidingais žodžius suprantu pagal šios pastraipos kontekstą - žmones, kurie

vedami  savo pačių širdies ir emocijų, arba sumaišę savo emocijas su tuo, ką iš tikrųjų sako Dievas, todėl daro klaidas ir blogus sprendimus.

 "Jie sako tiems, kurie mane niekina ... turėsite ramybę (jie kalba taip ) visiems, kurie seka savo širdies užgaidas".

 Hebrajų kalbos žodis „naats“ čia verčiamas „niekinti“. Pirmiausia tai reiškia „atstumti“ arba „nusisukti“. Taigi Viešpats moko Jeremiją , kad žmonės, kurie labiausiai linkę pasitikėti savo vaizduote ir galvoti, kad tai Dievas, tai yra tie, kurie pirmiausia nusisuko nuo to, ką Dievas nori, kad jie darytų ar  ką įveiktų savo gyvenime. Labiausiai pasiduodantys yra tie, kurie nusigręžė nuo to, kas tikra, nes tai sunku, atmetė, ieškodami kažko lengvesnio, geresnio žodžio.

 

Šiame kontekste Dievas bandė žmones paruošti sunkumams, kylantiems  jų tautai, tačiau jie nusisuko nuo tikrų  žodžių artėjančios nelaimės dėl  „pranašų“ žodžių, kurie sakė  jiems, niekas nepasikeis.

 

Tai darančių žmonių pavyzdžiai

 Praėjusią savaitę pateikiau hipotetinį pavyzdį, kai žmogus rinkosi tarp 2 apartamentų (butų) ir pasirinko tą, kuris tiko jo ego ir sielai, o ne biudžetui ir poreikiui. Tai, ką Dievas bandė priversti juos padaryti, buvo sutvarkyti  gyvenimą, disciplinuoti  ir tvarkyti savo finansus ir t. Bet tai būtų sunkus pasirinkimas. Taigi, kai jie nuo to nusisuko (atmetė), jie pasuko nuo  Dievo patvirtinimo, į  savo širdies užgaidas, ir gavo savo pačių vaizduotės „patvirtinimą“.

 

Kitas pavyzdys - sunkiomis aplinkybėmis gyvenantis krikščionis, kurio gyvenimas tikrai sunkus,  be galo tiki, kad bet kurią akimirką  bus paimtas. Jis ieško vaizdo įrašų ir mokymų, kurie skelbia, kad Jėzus ateina sakykime jau šią gegužę. Tačiau kitas naudoja matematiką skaičiuodamas datas ir sako, kad tai bus per Velykas, o gal per šį  Jom Kippurą. Jie laikosi vilties, kad vienas iš jų bus teisus, ir jie bus išgelbėti  iš šio pasaulio. Jie gali tai sudvasinti sakydami, kad tiesiog nori „grįžti namo“, tačiau dažniausiai tai dėl to, kad  jų gyvenimas yra ir buvo sunkus. Jie nenori užaugti taip, kaip turėtų, kaip Jėzus jų prašo jų situacijoje.

 

Aš galėčiau apibūdinti santuokas, kai moteris ar vyras į jas įsitraukė su mintimi, nes Dievas pasakė „tai yra tavo vienintelis“, ir po to suprato,  kad tą  katastrofišką sąjungą nesudarė Dievas. Ir jie vis dar stebisi; kur mes suklydome?

 Jie galbūt įsimylėjo vienas kito dvasią, bet sieloje buvo toli vienas nuo kito. Kadangi jie turėjo liudijimą, kad yra tame pačiame dvasiniame puslapyje, jie manė, kad Dievas liepė jiems susituokti. Bet Jis neliepė, jie tiesiog dvasiškai užmezgė ryšį ir peržengė santykiuose Dievo nubrėžtas ribas. Dvasios trauka, kai dvasia traukia dvasią, dažnai būna suprantama kaip meilė ir jos suskeliamos emocijos. Reikia laikykis Dievo nustatytų  ribų.

 Galėčiau apibūdinti ir mažiau tragiškus gyvenimo įvykius, pavyzdžiui, pasirinkimą tarp 2 darbų. Galbūt tai bus darbas su  augimo galimybe, ir tai galbūt pradinis lygis, tačiau žmogus turi savyje Dievo liudijimą, parodantį jam, kad tai būtent  tai, ko Jis nori, o kai jis bus įdarbintas, paaukštinimas bus greitas. Tačiau kitas pasiūlymas-yra didesnis atlyginimas, gražesni biurai, didesni pažadai dėl tobulėjimo.

 Jis pasirenka 2-ąjį darbą, nes viršininkas pamalonino į jų ego, ir jų fantazija prilipo prie to. Pažadai buvo didesni, biuras gražesnis. Tačiau per metus įmonė patyrė nuostolių  ir jie išgyveno sunkų laiką, stebėdamiesi, ką daro Dievas -o Jis nieko nedarė, nes jie ėjo su savo ego ir vaizduote, o ne sunkesniu darbu, kurio Jis norėjo, kad jie imtųsi.

 Dievas nekalbėjo, tačiau jie bėgo

 23:18 Viešpats klausia: "Kas pažymi (pastebi, atkreipia dėmesį) į Viešpaties žodį, kai jis yra duotas?" Viešpats ieško tų, kurie žinos, ką iš tikrųjų Viešpats  daro juose, ir augs tame.

 Buvo moteris, kuri kas 6 savaites lėktuvu keliaudavo tūkstančius mylių į Biblijos seminarus, savaitę apsistodama viešbutyje už dideles išlaidas, plius mokestis už mokymus, kuris buvo beveik po 400 USD (x6 klasės). Ji paprašė patarimo dėl vyro, nepažįstančio Viešpaties, ir kuris buvo nusiminęs, kad ji išleisdavo pinigus ir taip dažnai ilgam dingdavo. Ji taip pat pasakojo, kad jos paaugliai vaikai nevaikšto su Viešpačiu, ir iš jos tyčiojasi. Ji norėjo sužinoti, gal aš turiu kažkokį  dvasinį raktą, kažkokią dvasinę tiesą ir galėčiau jai pasakyti, ar gal būt žodį iš Viešpaties, kad jos šeima būtų išgelbėta?

 Liepiau jai sustoti arba bent jau sumažinti tų kelionių kiekį, kurios verčia palikti šeimą kas 6 savaites savaitei,  grįžti ir būti žmona ir motina, kokios Dievas nori. Ji atsakė, kad jai nuobodu, gyvenimas nuobodus, o pamokose Dievas jai duoda tiek daug apreiškimo. Be to, pranašas taip ir taip buvo pasakęs apie ją. Kaip ji galėtų pakelti tokį nuobodų gyvenimą? Ji nepriėmė Viešpaties žodžio, nes ego, tuštybė, ir  jos dvasingumas liepė jai vis dar linksmintis  tais dvasiniais dalykais , o Dievas tegu rūpinasi jos šeima. Neteisingai. Ji nepriėmė Dievo žodžių.

 Priešingai, keleriais metais anksčiau

 Mūsų surinkime buvo moteris, kuri ateidavo ten kaskart atsidarius durims, taip pat praleisdavo daugybę savanoriavimo valandų programose ir teikdama visokią pagalbą. Ji taip pat meldėsi už savo vyrą ir 2 vaikus. Ji atvedė vaikus į surinkimą, bet vyras juo nesidomėjo. Vieną dieną ji patikino, kad vyras jai pasakė, kad negali konkuruoti su Dievu, nes jis piktinosi  tuo, kad ji praleisdavo laiką surinkime.

 Liepiau nutraukti visą veiklą bažnyčioje, išskyrus sekmadienio rytą, ir visas tas kitas valandas praleisti būnant tik  žmona savo vyrui, motina savo vaikams. Tai buvo Dievo žodis jai. Po 3 savaičių jos vyras pasirodė surinkime. Jis gimė iš naujo ir tapo garbinimo komandos nariu.

 Raktas? Žmona nepaisė savo vaizduotės ir to, ką jautė savo dvasingumo tuštybėje. Ji atmetė įsitikinimą, kad jos maldos ir sunkus darbas bažnyčioje paskatins Dievą gelbėti vyrą, ir nusprendė grįžti namo ir būti tokia žmona ir motina, kurios Dievas iš tikrųjų prašė. Ji priėmė Viešpaties žodį ir padarė teisingą sprendimą, kuris išgelbėjo jos šeimą.

 Viešpats pasakė Jeremijui 23:21: "Aš nesiunčiau šių pranašų, tačiau jie bėgo. Aš nekalbėjau su jais, bet jie pranašavo".

 Tai yra pirmosios Jeremijo 23 dalies santrauka - žmonės priima sprendimus, nors Dievas jų nesiuntė, ir sako, kad Dievas pasakė arba Dievas vedė, nors jis to nedarė. Jie patenka į savo širdies tuštybės, fantazijos nelaisvę, ir nepaiso tikrųjų Viešpaties nurodymų, nes nori daryti tai, kas yra lengviau.

 Praėjus šimtmečiams Paulius paminėjo  tai rašydamas surinkimui Korinte. II Korintiečiams 11 skyriuje jis nuogąstauja dėl taip  vadinamųjų tarnautojų, kurie skelbė kitą Jėzų, kitą Evangeliją ir turėjo kitą dvasią. Nors Paulius nebuvo įspūdingas nei kalbomis, nei išvaizda, bet tai, kuo jis dalijosi, buvo teisinga ir subalansuota. Eil.15-20 jis sako, kad šie žmonės atrodo kaip šviesos angelas, jie šlovina kūnišką gyvenimo būdą ir jo vertybes būti žymiu ir turtingu. Paulius sako, kad jie naudojasi žmonėmis, ima pinigus (pavergia), netgi įžeidinėja, trenkia jiems per veidą, tačiau korintiečiai vis tiek bėga paskui juos, kad pagautų naujausią jų pateiktą žodį - kitokį Jėzų, kitokią evangeliją, ir kitokią dvasią – jie priima viską!

 Ar kas nors panašaus vyksta ir mūsų dienomis? Kitą savaitę užbaigsime šią seriją , bus daugiau apie tai, ką Viešpats pasakė Jeremijui... iki tol,

 laiminu 

John Fenn

 December 2020 Newsletter2020 gruodžio mėn. Naujienlaiškis

Sveiki,

Kaip jau žinote, rugsėjo ir ankstesniais šių metų mėnesiais šioje platformoje aš pasidalinau keliais dalykais apie rinkimus, apie kuriuos Viešpats kalbėjo 2019

gruodžio mėnesį, būtent, kad jie bus užginčyti ir pateks į aukščiausiąjį teismą, kad visa tai įvyks. Jis pasakė dar daugiau dalykų, ir kitą mėnesį apie tai pasidalinsiu su jumis šioje platformoje.

Bet ar pastebėjote, kad jūsų dvasioje yra ramybė? Svarbu, kad ramybė viešpatautų jūsų mintyse, o mes kiekvieną mintį paimtumėm į nelaisvę su ramybe savo dvasioje. Tegul jūsų širdys gręžiasi į padėką, Jo buvimo mumyse džiaugsmą, kad mintys ir emocijos būtų paimtos į nelaisvę paklusdamos Kristui. Kaip sakė Paulius, jeigu tik yra koks geras dalykas, mąstyk apie šiuos dalykus ir Dievo ramybė bus su tavimi. Tai nereiškia, kad turėtumėm nežinoti, kas vyksta pasaulyje, tačiau tai reiškia, kad jokie panašūs dalykai mūsų nejaudina, kadangi mes esame Tėvo reikaluose.

Ką iš tikrųjų reiškia „ ramybė žemėje “

Vienas iš dalykų kuriuos pasaulis visada supranta klaidingai šiuo metų laiku yra frazė „žemėje ramybė, gera valia žmonėms.“ Be išlygų pasaulis tai supranta, kad „visi turi būti taikoje su visais“, tačiau angelas piemenims pasakė ne tai. Jie ragina mus „mąstyti geras mintis“, kad žemėje būtų ramybė – tačiau angelas pasakė ne tai.

Luko 2:9 mums sako, kad Jėzui gimus Betliejuje piemenims pasirodė  angelas. 13-14 eilutės sako: „Staiga prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija (graikiškai: armija), sakydama: „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė, geros  valios  žmonėms.““

Galite įsivaizduoti pirminę baimę, kurią turėjo jausti piemenys, išvydę vieną angelą, tačiau staiga atsiradusi dangaus armija jiems turėjo būti labai stulbinantis dalykas. Laimei angelų armija atrodo pasakė vienbalsiai: „Šlovė Dievui aukštybėse... ramybė, geros valios žmonėms.“

Dangaus armija galėjo pasirodyti, kad pradėtų žmonių rasės nušlavimo operaciją. Tačiau jie buvo pasiuntiniai, skelbiantys taikos sutartį: Jie piemenims pasakė, kad Dievas Tėvas turi gerą valią žmonių atžvilgiu, sudarė taiką su žmonija, pademonstravo, kad savo Sūnaus pavidalu prisiėmė žmogaus kūną ir gimė jų tarpe.

Šis Dievo Tėvo geros valios žmonių atžvilgiu apreiškimas randamas II korintiečiams 5: 16-20, kur sakoma: „Dievas mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę. Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. Taigi Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!““

Tai svarbus pranešimas, kuriuo džiaugiamės, kai pripažįstame, jog Jėzaus Kristaus gimimas šiame pasaulyje – Jis yra tėvo dovana, įrodanti Jo gerą valią žmogui – reiškia susitaikinimą su Tėvu. Efeziečiams 1:4-5 pasakoja, jog Tėvas mus pasirinko Jame, kad būtumėm įvaikinti tarpininkaujant Jėzui savo auka ant kryžiaus ir prisikėlimu. Toliau, 19-20 eilutėse Paulius sako, kad tą pačią jėgą, kuria Tėvas prikėlė Jėzų iš mirties, Jis naudoja mūsų gyvenimuose – visa ši jėga yra apie mus, mums, ir tai yra priemonės, kuriomis Jis darbuojasi mumyse.

Pagoniškos problemos  ir sveikas protas

Kai kurie pastebi, ir jie yra teisūs, kad Jėzus negimė gruodžio 25 dieną. Dauguma bent paviršutiniškai žino istoriją apie pagonišką Romos Saturnalijos šventę. Krikščionybei tapus legalia ir oficialia Romos Imperijos religija, ji ėmė „sukrikščioninti“ pagoniškas šventes. Daug senovės žmonių, o ir patys romėnai, švęsdavo gruodžio 21 „saulėgrįžą“ – kuomet po žiemos solsticijos gruodžio 21 diena imdavo ilgėti. Taip ši daugialypė diena tapo Jėzaus gimimo švente.

Kai kam kyla problemų dėl pagoniškų elementų, kurie bėgant amžiams tapo krikščioniškomis tradicijomis: o Kalėdų eglutė – pati įžymiausia. Kai kuriems atrodo užgaulu naudoti pagonišką simbolį, švenčiant Jėzaus gimtadienį, taigi jie to nesirenka. O kai kurie ir visai nešvenčia Jo gimimo dienos.

Paulius susidūrė su pagoniškomis problemomis  Romoje ir Korinte. Kiekviename  mieste buvo krikščionių, kurie nepripažino švenčių, susietų su pagoniškomis praktikomis. Dauguma krikščionių praeityje buvo pagonys, ir dabar būdami Kristuje, jie norėjo likti kiek įmanoma mažiau susiję su laiku, kai dar nepažinojo Viešpaties. Pavyzdžiui, Korinte buvo centrinė šventykla, aplink kurią buvo restoranai ir parduotuvės, o ten pardavinėdavo mėsą iš šventyklos. Kai kurie krikščionys valgydavo tuose restoranuose, nesijaudindami, kad jų kepsnys prieš kelias minutes buvo paaukotas, kaip auka stabui. O kitus krikščionis erzindavo tai, kad ši mėsa buvo paaukota stabui. Romoje Paulius sprendė platesnius klausimus – ar blogai, jeigu kas nors švenčia Viešpatyje, valgydamas mėsą ir/arba gerdamas vyną, kurie buvo paaukoti stabams, o gal geriau iš viso nevalgyti mėsos ir tapti vegetaru – taip juos piktino mintis, kad mėsa galėjo būti paaukota ir naudota stabo garbinimui.

I Korintiečiams 8:4-10 bei 10 skyriuje Paulius teigia, kad stabas yra niekas, kadangi yra vienas Dievas, kuriam mes priklausome. Tačiau jis sako, jog kai kuriuos krikščionis trikdo pagoniškos maisto šaknys bei pagoniškos šventės, ir jis vadina juos „silpnais tikėjime“. Tiems, kurie nekvaršina sau galvos dėl pagoniškų šaknų jis ragina būti dėmesingiems dėl kitų silpnos sąžinės, tai gi jeigu su tokiais valgai restorane ir žinai, kad jie sutriks, jeigu užsisakysi kepsnį, neužsisakyk kepsnio pietums.

Tačiau, jis sakė, jeigu savo namuose tave pamatys valgantį kepsnį, tai jau jų reikalas priimti tai su meile, ir jūs dėl to nebūsite atsakingas. Laiške Romiečiams 14:1-10 jis sako, kad Dievas priima abu, ir tą, kuris valgo ir tą, kuris nevalgo, kuris renkasi švęsti kokią tai dieną ir tą, kuris vengia švęsti, bet mes turime priimti vienas kitą: „Kiekvienas tegul elgiasi pagal savo įsitikinimą.“ Jis liepia neniekinti vienas kito ir neteisti, tačiau vaikščioti meilėje.

Neleisk, kad tavo veidmainystė pasimatytų tavo elgesyje

Senovės Graikijoje buvo garbinama Luna – mėnulio dievas. Gimtadienių šventės metu jie padarydavo apskritą tortą, apskritą, kaip mėnulis, ant jo išdėliodavo žvakutes, kurios simbolizuodavo mėnulio šviesą. Tada gimtadienį švenčiantis žmogus melsdavosi Lunai ir užpūsdavo žvakutes, tikėdamas, kad dūmai jo maldos intencijas nuneš Mėnuliui. Štai kodėl mūsų gimtadienio tortai yra apskriti ir puošiami žvakutėmis, o mes užpūsdami tas žvakutes „sugalvojame norą“. Ar gali būti, kad šiuos žodžius skaitantis žmogus, garbina arba meldžiasi Lunai, užpūsdamas žvakutes? O gal jums visai nerūpi pagoniškos dalykų šaknys ir jūs paprasčiausiai švenčiate savo arba savo artimųjų gimtadienius? Būtent. Ar kada nors šventėte kieno nors gimtadienį ne tą konkrečią dieną? Būtent.

Tai argi blogai, kad pasaulis švenčia Jėzaus gimimą ne tą dieną, kurią Jis iš tiesų gimę? Tai argi blogai, kad senieji germanai, daugiau nei 2000 metų prie mano gimimą atsinešdavo visžalį medį į savo namus, kaip ateinančio pavasario simbolį? Ar mes negalime galvoti apie ateinantį dangų? Arba dėl to, kad yra tokia tradicija, puošti Kalėdų eglutę?

Man nerūpi, jeigu kas nors parsineša į namus pelėdos ar varlės skulptūrėlę, kurią žmonės naudojo okultiniais tikslais, kaip demonų praėjimo portalą – bet juk jie nenusipirko šių skulptūrėlių šiuo tikslu? Galbūt  kas nors  kolekcionuoja kiaulių arba arklių statulėles, abu jie yra nešvarūs gyvuliai, kuriuos žmones valgo visame pasaulyje. Tačiau jie juk nepasisako už nešvarius gyvūnus, išniekindami žydams Dievo duotus mitybos apribojimus?

Kai kuriems atrodo, jog jie turi apginti Viešpaties reputaciją arba „pastovėti“ už savo tikėjimą, pasisakant prieš visą pagonišką ir komercinę kultūrą, supančią Kalėdas, – suprantu juos. Kai kas pateisins savo nuostatas, sakydamas, jog senovės žydai švęsdavo tik su Dievu susijusias šventes, todėl ir mes turime taip daryti. Tačiau aš esu ne ką daugiau senovės žydas, nei senovės pagonis. Man nerūpi, kaip elgdavosi senovės pagonys – ir kaip vis dar elgiasi šiuolaikiniai pagonys. Manęs netrikdo tai, kad kokie nors pagonys vis dar garbina Luną, užpūsdami žvakutes ant torto, melsdamiesi jai arba „Motinai Žemiai“ arba „visatai“ – jų poelgiai turi nulinę reikšmę mano gyvenimui Kristuje.

Gal jūs pažįstate ką nors, kas nešvenčia Kalėdų, kadangi jam užkliūna pagoniškos šaknys – nors vienintelė šaknis, kurią pastebiu yra dieviška, ta apie kurią Lukas ir Matas pasakoja, Dievą mūsų Tėvą, duodantį Savo Sūnų žmonijai, kaip ramybės auką. Tačiau jeigu ir pažįstate ką nors, nebadykite jo pirštu už veidmainystę, jeigu jis švenčia kieno nors, nesvarbu jauno ar seno, gimtadienį tą pačią arba kitą dieną.

Vaikščiokime meilėje – Paulius sako nekritikuokite tų, kurie valgo ar geria ar renkasi šventines dienas, nekritikuokite ir tų, kurie taip nedaro. Ką tik darome, darome tai Viešpačiui, o Jis priima mus skirtingus. Tai turėtų padaryti galą visiems argumentams.

Interneto platybėse

Mes pradėjome skelbti apie mūsų Zoom susitikimus mano Savaitinių Minčių ir Naujienlaiškio viršuje. Pastebėjome, kad paskelbus apie Zoom tiesioginius susitikimus YouTube arba Facebook‘o kanale mano savaitinių mokymų metu, mes būname „apšaudomi“ visokių bedievių, kurie mums neduoda ramybės. Dėl šios priežasties jūs matysite tik užrašytas nuorodas šioje erdvėje arba mano Savaitės Mintyse.

Mūsų „užimtumas“ šiais metais išaugo apie 250%, tad mes vertiname jūsų kantrybę, ypač atsakant į el. laiškus.

Afrika – mūsų namų surinkimai Ugandoje remia maždaug apie 150 našlaičių ir vaikų, turinčių tik 1 iš tėvų, paprastai tai AIDS našlaičiai. CWOWI kiekvieną mėnesį jiems siunčia paramą. Jūs galite pasižiūrėti nuotraukas mūsų internetiniame puslapyje, kurias įdėjo mūsų pagrindinis tenykštis vadovas Eduardas. Jeigu norite ką nors paaukoti našlaičiams, galite paaukoti CWOWI, pažymint našlaičiams arba Ugandai arba kažką panašaus, ir mes tai nusiųsime jiems.

Mes bandome supažindinti Afrikos vadovus vienus su kitais, kad jie paskui galėtų vieni kitus aplankyti. Kitą mėnesį norėtumėm nusiųsti mūsų Nigerijos vadovą į Dramblio Kaulo Krantą – bandėme tai padaryti šį mėnesį, siuntėme, kiek galėdami, tačiau dėl nereguliariai kursuojančių autobusų dėl Kovid‘o, turėjome rinktis kelionę lėktuvu, kuri yra brangesnė.

Taip pat mes tikimės siųsti Danielį iš Kenijos į Ugandą vasario mėnesį, kai tik politinė situacija abiejose šalyse taps ramesnė. Danielius jau keliavo į Ruandą, Burundi ir po Keniją, palaikydamas priklausančius CWOWI tinklui. Keliauti iš vienos valstybės į kitą pačioje Afrikoje dažnai yra sunkiau, nei vykti iš Afrikos į Europą ar net JAV, kelionės po šalį dažniausiai yra sunkios dėl saugumo stygiaus, prastos kelių kokybės, bei reikalauja laiko/pastangų.

Laikykis paprastumo – Prisiminkime pagrindinius bažnyčios namuose elementus, pateiktus Apaštalų darbuose 2:42: „Jie laikėsi (1)apaštalų mokslo ir (2)bendravimo, (3)duonos laužymo ir (4)maldų.“

Meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, paslaugumas, švelnumas, gerumas, savitvarda – siekime Dvasios vaisių.

Barbara ir aš, Brian ir Amy linkime jums išties džiaugsmingų Kalėdų. Jeigu ne jūs mūsų gyvenimuose, negalėtumėm padaryti to, ką dabar darome. Daugiau nei paprastai žmonių domisi namais, šeima, santykiais grindžiamu tikėjimu. Dėkojame už jūsų aukas, dėkojame už jūsų maldas, dėkojame, kad esate mūsų gyvenime ir leidžiate mums būti jūsų gyvenime taip pat.

Laiminame –

John & Barb, Brian & Amy

Kaip atskirti savo dvasią nuo Šventosios Dvasios 2(4), Iš savo dvasios

John  Fenn, How to Discern Between Your Spirit and the Holy Spirit #2 of 4, From Your spirit. Weekly Thoughts, 12/19/2

Sveiki,

Praėjusią savaitę baigiau kalbėdamas apie tai, kaip Jeremijas susidūrė su kitu vadinamuoju pranašu, kuris pranašavo tautai, ir tos pranašystės skyrėsi nuo Jeremijo pranašysčių. Jo vardas buvo Hananija, jis sumaišė savo emocijas ir norą

padėti tautai su tuo, ką iš tiesų kalbėjo Viešpats, ir taip įvyko klaida. Mes galime padaryti tą patį ir prasilenkti su Dievu, manydami, kad Jis veda mus, kai Jis iš tiesų neveda.

 Klaidingas sumaišymas  žmogaus dvasios ir emocijų su Dievo Dvasia  ir kryptimi.

 Jeremijas gyveno tuo metu, kai Babilono karalius Nebukadnecaras grasino sunaikinti Judo karalystę. Hananija manė esąs pranašas, pranašavo  asmenines pranašystes ir kalbėjęs apie tautos pergalę, kad Dievas kovos už Judą kaip senais laikais. Tačiau iš tikrųjų Dievas per tikrąjį pranašą Jeremiją kalbėjo ką kita.

 Jeremijas kalbėjo karaliui Zedekijui, kad Viešpats sako paklusti Nebukadnecarui. Jis panaudojo jungą kaip pavyzdį, iliustruodamas, kad reikia  būti po jungu su Nebukadnecaru, būti su juo partneriu, taip tauta būtų išvengusi visiško sunaikinimo. Hananijos ir Jeremijo akistata prieš karalių pavaizduota Jeremijo 28 skyriuje.

Deja, karalius vietoj Jeremijo paklausė Hananijos, ir miestas netrukus buvo sunaikintas, o tokie vyrai kaip Danielius „3 hebrajų vaikai“ ir Ezekielis buvo išvežti į Babiloną. Jeremijo 25:11 ir 29:10 Viešpats pasakė Jeremijui, kad tauta Babilone bus nelaisvėje 70 metų, kol bus leista grįžti į gimtinę.

 Jeremijas matė miesto ir tautos žlugimą ir parašė Raudų knygą  apie Jeruzalės sunaikinimą.

 Ko Viešpats mokė Jeremiją apie melagingus žodžius ir kryptis.

 Prieš Jeremijo 28 akistatą Viešpats mokė Jeremiją apie tai, kaip ir kodėl žmonės pranašauja neteisingus dalykus, ir kaip kryptis ar žodis iš savo širdies atrodo. Viešpatį ypač nuliūdino „pastoriai“, kurie darė tokius dalykus. Kai kurie dalykai niekada nesikeičia! Tas Viešpaties nurodymas yra Jeremijo 23 skyriuje, į kurį mes pažvelgsime detaliau.

 Tame skyriuje pateikiama instrukcija apie asmenines pranašystes, dvasinius sapnus ir  regėjimus, kuriuos žmonės mano esant iš Viešpaties, tai apima sprendimus, priimtus remiantis tuo, kuo žmonės tiki, kad Dievas veda tomis kryptimis.

 1-as klaidingos asmeninės pranašystės elementas: tuštybė ir ego

 Viešpats sako Jeremijui 16 eilutėje, kad žodžiai, kuriuos jie sako yra 

"...  tuštybė. Jie kalba savo širdies regėjimą".

 Paulius I Korintiečiams 14: 3 rašė, kad pranašystė pirmiausia yra Dievo žodis žmogui, ji statydina ,skatina ar guodžia. „Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia“, kaip sakoma Apreiškimo 19:10, o tai reiškia, kad asmeninis žodis bus ne apie jus, bet šlovins Jį ir bus apie Jį.

 Klaidingos pranašystės dažnai pasitaiko, jei žmogus sumaišo su pranašyste  savo emocijas, savo religinius įsitikinimus, įskaitant klaidingą mokymą, kuriuo tiki, ar savo nebrandumą Kristuje bei amžiaus ar emocijų nebrandumą. Tai sukuria  pranašystę ar apreiškimą, kuris juos išaukština, kalba,  kokie jie nuostabūs, o gal kokią didelę tarnystę jie turės ir t. tsu. Kai kalbama apie asmenį, o ne apie Jėzų, tai yra klaidinga.

Aš prisimenu vieną  moterį, kuri  supyko ant manęs. Ji padavė man 21 lapų ranka užrašytų raštų, prirašyta buvo abi lapo pusės apie tai , ką „pranašai“ kalbėjo apie ją. Ji sakė norėjusi sužinoti, ar tai Dievas, ar ne. Aš perskaičiau tai, pirmieji 5 sakiniai galėjo būti iš  Viešpaties. Tai buvo statydinimo, paraginimo ir paguodos žodžiai, atitinkantys I Korintiečiams 14: 3.

 Likusi dalis - 20 puslapių, kartojo tuos 3 sakinius skirtingais būdais, ir viskas apie tai, kokia ji nuostabi, kokias dovanas ji turėjo, kokią didelę tarnystę ji turės ir pan. Aš pasakiau jai, kad pirmi 5 sakiniai galėjo būti iš Dievo, bet likę buvo iš kūno. Ji supyko ant manęs ir nuo to laiko aš apie ją negirdėjau. Aš supratau, kad jos elgesys pridengtas nuolankumu, iš tikrųjų slėpė pasididžiavimą, ji galvojo, kad pasakysiu „taip ir amen“ pranašo žodžiams. Jos įžeidimas įrodė esmę. Visa tai buvo susiję su ja ir jos ego bei pasididžiavimu.

 Pažvelk į rezultatą, poveikį, kurį Petro, Pauliaus ir kitų NT knygų autoriai padarė maždaug per 20 amžių. Ar Evangelijose kada nors matome Viešpatį, kalbantį poetiška  kalba apie tai, kokie jie puikūs ir kokį didelį poveikį  turės jų gyvenimas? Jis pasakė Petrui, kad jis bus žmonių žvejas, ir pasakė Pauliui, kad jis   pašauktas pas pagonis, tačiau nieko nekalbėjo apie įtaką, kurią jo raštai padarys per ateinančius 2000 metų, ir kad jie taps mūsų Naujuoju Testamentu.

 Jei šie vyrai yra tokie didingi, bet jiems patiems tiek mažai buvo pasakyta jų gyvenimo metu apie jų būsimą įtaką per šimtmečius, kodėl šiandien žmonės mano, kad Tėvas ar Viešpats pranašui pasakys jiems skirtą žodį, nusakantį, kokius galingas dalykus jie darys Viešpatyje? Ego. Tuštybė. Pasididžiavimas.

 Dar keletas pastabų

 Pažvelkite į pranašystes, kurias Jėzus pasakė Mato 24 ir Luko 21 skyriuose, arba asmeninius žodžius, kuriuos jis davė Petrui, nurodydamas, kaip jis mirs. Pranašystės yra gana trumpos, glaustos, nepasikartoja. Kitos pranašystės yra panašios į  o emocijų ir vaizduotės derinį, nes tekstas ilgas ir tekantis. Mūsų Tėvas ir mūsų Viešpats yra pakankamai taupūs  žodžiais, norėdami pasakyti tai, ką nori, jie kalba  glaustai ir iš esmės.

 Jų pačių širdies vizija, kyla  iš tuštybės

 Jeremijo 23:16 viršuje Viešpats sakoja Jeremijui , kad melagingi žodžiai, regėjimai, įsivaizdavimai,   paverčia  žmones tuščiais,  ir „kalba savo širdies regėjimą“.

 Štai pavyzdys. Tarkime, žmonės ieško nuomojamo buto. Jie turi 2 pasirinkimus. Vienas yra netoli darbo ir parduotuvių, tačiau yra mažesnis, o pro langus matosi automobilių stovėjimo aikštelė. Bet tai yra biudžeto ribose ir patogu. Logiška, kad jis yra tobulas. Tai atitinka jų dabartinę gyvenimo situaciją, nes jiems  reikia tinkamos vietos, kad jų gyvenimas būtų sutvarkytas metus ar dvejus.

 Kitas yra toliau nuo darbo ir parduotuvių, didesnis, o pro langus atsiveria parko vaizdas, kuriame yra gražus tvenkinys. Jie gali pamatyti save einančius parke. Ten susitinka su draugais. Tai brangiau, tačiau jie tiki, kad su Dievo pagalba gali tai sau leisti.

 Šis antrasis pasirinkimas patinka žmogaus emocijoms, asmeniniam skoniui ir norams, ir jie mano, kad „tai patvirtinimas“, nes tai „tinka“ jų skoniui ir vietai, kuria jie gali didžiuotis ir turėti draugų. Tai tinka jų sielai - jų skoniui, ir  jie jau gali pamatyti, kaip jie bendrauja su  draugais, ir jie klaidingai mano, kad tas geras jausmas jų sieloje yra Dievo ramybė, kuri ragina juos eiti ta kryptimi. Jie neskiria, kur jų siela, o kur jų dvasia. Tai jų pačių širdies vizija.

 Jie pasirenka patrauklų butą, pasakydami sau, kad turi liudijimą savo širdyje dėl to, ir kad tai Dievas juos veda.  6 mėnesius jie atsilieka nuo nuomos, važiavimas į darbą juos vargina ir jiems įdomu, ką Dievas turėjo omenyje atvedęs juos šitą vietą. Tai buvo ne Jis, o jų tuštybė, emocijų ir asmeninių simpatijų sumaišymas širdyje paskatino juos pasirinkti neteisingai.

 Žmonės nuolat daro tokius dalykus; rinkdamiesi  sutuoktinius, darbus, namus, augintinius, vaikus, automobilius, pomėgius, surinkimus, mokyklas - viską gyvenime. Jie priima sielos sprendimus ir tada turi patirti savo veiksmų pasekmes. Jie mano, kad jei kažkas  atitinka jų stilių, tai, ko jie norėtų ar mėgtų, tai turi būti Viešpats. Kartais taip yra, tačiau dažnai jie nusprendžia remdamiesi tuštybe ir sielos paguoda bei savo širdies vizija, o ne priimdami sunkesnį sprendimą, kuriam prireiktų augimo kaip asmeniui Kristuje. Mano patirtis rodo, kad sunkesnis apsisprendimas dažnai yra iš Viešpaties, o lengvasis dažnai būna ne Jis.

 Bet tai yra tik nedideli dalykai, ar ne? Mes dar tik pradedame nuo to, ko Viešpats mokė Jeremiją apie asmeninių dalykų sumaišymą su Dievo Dvasia ir dėl to kylančią klaidą. Mes čia pratęsime  kitą savaitę.

Laiminu, 

John Fenn

Kaip atskirti mūsų dvasią nuo Šventosios Dvasios 1(4) Mūsų Dvasia 20/12/12

 

John Fenn, How to Discern Between Your Spirit and the Holy Spirit #1 of 4; Our Spirit, Weekly Thoughts, 12/12/20

Jauna pora turėjo širdyje  pastatyti stovyklą  krikščioniškiems renginiams, pastorių poilsiui, ir prabudimo tarnavimams. Jie aplankė numatytoje vietovėje pastatus, tai sujaudino jų širdis, ir jie patikėjo, kad Dievas jiems rodo, kas gali būti: Ten prie upelio bus laužo ir iškylos vieta, kitoje pusėje bus namukai ir takai,

leidžiantis žemyn centrinis pastatas susirinkimams ir konferencijų zona kirtime .... jie galėjo visa tai pamatyti savo proto akimis ir patikėti savo širdimi, kad Dievas rodo jiems stovyklos viziją.

 

Tikėdami, kad Viešpats veda juos pirkti tą turtą su didelėmis asmeninėmis išlaidomis, tačiau verslo požiūriu, jie nebuvo nepakankamai finansuojami. Už savo pinigus jie statė pastatą, kur gali rengti susirinkimus, laukdami, kol Viešpats duos pinigų vizijai užbaigti.

 

Praeina keleri metai sunkaus darbo, tačiau pažanga yra menka. Jie kreipėsi į vietinius pastorius, siūlė stovyklą vietiniams surinkimams, tačiau niekas pas juos nerengė stovyklų ir konferencijų. Juos slėgė nuolatinė finansinė įtampa, atvykę ir išvykę savanoriai, prižiūrėtojai ir darbininkai, ir jie  širdyje susimąstė, ar jie tik nesuklydo. Tačiau išorėje jie vis tiek dalijasi stovyklos vizija su visais, kurie tik  klauso. Ak, jie turėjo keletą „prabudimo“ susirinkimų „svirne“, bet nieko panašaus į tai, ką, jų manymu, Dievas įdėjo į jų širdį. Netrukus amžius, ligos ir lėšų trūkumas verčia juos viską parduoti, todėl jiems kyla klausimas, kaip jie prasilenkė su Dievu, kur jie neišgirdo Viešpaties ?

 Jų dvasia ar Šventoji Dvasia?

 Galbūt jie buvo girdėję iš Viešpaties, tačiau šiuo hipotetiniu atveju jie buvo sužadinti savo dvasia, kuri gyva Dievo gyvenimui, todėl jie galėjo pamatyti savo dvasios žmoguje galimybes įsigyti tą nuosavybę. Jie pasinaudojo savo širdyje matytomis galimybėmis, taip tarsi reiškiančiomis, kad Dievas liepė pirkti ir statyti. Visa tai atrodė teisinga jų dvasioje, ir tai „liudijo“, kad jie tai turėjo padaryti. Bet jei tai buvo Dievas, kodėl taip neatsitiko?

 

Sunki tiesa yra tokia, kai tai, kuo mūsų pora tikėjo: tai buvo jų pačių širdis, o ne Viešpats, ir aš paaiškinsiu, kaip ir kodėl šioje serijoje. Kadangi jie tai darė Jam, Jis padėjo, kur galėjo, bet jo nebuvo bendroje vizijoje. Gyvenimas  dvasia kupinas kūrybiškumo, tačiau jis  aprašomasis, o ne nurodomasis. Kitaip tariant, Dievo gyvenimas jų dvasioje apibūdino tai, kas gali būti, bet tai nebuvo Dievas, kuris nurodė veiksmų kryptį.

 Yra skirtumas tarp to, ką atgimusi žmogaus dvasia gali įžvelgti kaip galimybes, ir ką Šventoji Dvasia iš tikrųjų liepia žmogui daryti, štai kur žmonės suklysta. Labai dažnai tokie žmonės tiki taip, kaip pora aukščiau, jie priima sprendimus iš savo širdies, bet tiki, kad tai yra iš Dievo širdies.

 Kaip žmogaus dvasia veikia šiuose dalykuose

 Faktas yra tai, kad esame amžinos būtybės, kurios savo dvasioje esame atkurtos  Šventąja Dvasia, todėl galime pamatyti Gyvenimą bet kurioje situacijoje, bet kokioje užduotyje, kiekvienas pagal mums suteiktą malonę ir dovanas. Tarkime, ši aukščiau pateikta pora turi Dievo dovaną naujiems projektams. Anksčiau jie padėjo kurti surinkimus arba padėjo pastatyti naują pastatą jiems. Trumpalaikėse komandiruočių kelionėse jie buvo sujaudinti įkuriant vaikų namus, statant naują pastatą ar kasant naują šulinį. Tai jų dovana pradėti dalykus ir kadangi ta dovana yra iš Dievo, ta dovana turi Gyvenimą visais aspektais. Kad ir koks naujas dalykas būtų atsirastų prieš juos, tas Dievo duotas kūrybiškumas ir Gyvenimas sprogsta juose su vizija ir galimybėmis. Bet dažniausiai tai, ką jie mato kaip įmanoma, yra aprašomoji funkcija, o ne nurodomoji.

 Jei žmogus muzikantas, ir jo širdyje yra svajonė statyti įrašų studiją , ir  jauniems  krikščionių muzikantams pasiūlyti vietą, kur jie galės įrašyti muziką  ir mokytis, ta dovana turi savyje visą Dievo gyvenimą, todėl jis iš karto savo dvasioje mato viską, ką  ta įrašų studija galėtų būti - galbūt kaimo vietovėje, pavyzdžiui, jai priklausytų aplinkinė žemė. Galbūt mieste ji turėtų  gyvenamuosius kambarius viršuje ir krikščioniška kavinę - pirmame aukšte ... nes jo dovanos yra iš Dievo apreiškimo, o per tas dovanas teka Gyvenimas. Dievo kūryba sprogsta jame rodydama, kas galėtų būti, bet tai nereiškia, kad Dievas liepia tai daryti tai.

 Naujas darbas

Žmogus pradeda naują darbą ir labai greitai pamato, koks galėtų būti tas skyrius biure. Jis tiki, kad Viešpats jam parodo, kas galėtų būti ir kaip jis dalyvaus vystant tą darbą. Bet visos pastangos yra sustabdomos, ir netgi tam priešinasi  viršininkas, nors tas žmogus man kitaip ir bando pastūmėti dalykus į priekį pagal Dievo planą.

 Netrukus šis asmuo prašo draugus melstis, priekaištauja velniui, kuris kovoja, kad biuras neprogresuotų  pagal Dievo planą. Viršininkas, jų manymu, turi pasikeisti arba būti pašalintas. Tačiau tiesa yra tokia: jis suvokė, kas gali būti savo paties dvasioje, savo širdyje, nes turi dovanų tokiam darbui, administravimui ir organizavimui. Ir tikrai Dievas galėjo pajudinti kabinetą ta linkme. Bet ką jis suvokia, tikrai nereiškia, kad Dievas  liepia jam tai daryti, ir kad būtent jis tai įvykdys. Jie supainiojo tai, kas širdyje suvokta, kas gali būti, paversdami tai,  Dievo pavedimu, tai vykdyti. Jis priėmė tai, kas turi aprašomąją funkciją kaip kažką , ką reikia tuoj pat įvykdyti.

 Būsimas sutuoktinis

Vyras ir moteris pradeda susitikinėti ir dvasiškai yra tame pačiame dvasiniame puslapyje. Jie myli vienas kito dvasią, širdį, meilę Dievui. Bet fiziškai nėra daug traukos, ir kiekvienas iš savo sielos ir gyvenimo patirties turi bagažą, trukdantį kiekviename žingsnyje, kai jie bando pažinti vienas kitą.

 Vis dėlto, kadangi jie dvasiškai yra tame pačiame puslapyje, jie mano, kad tai turi būti Dievas. Greitai prabėga keli metai, jų santuokoje pastebima  netvarka. Jie nežino, kaip galėjo apsigauti  manydami, kad yra įsimylėję.

 Ši hipotetinė pora įsimylėjo vienas kito dvasią, tačiau nemylėjo vienas kito sielos. Jie turėjo mažai bendro, matė pasaulį ne tik kitaip, bet ir priešingomis bei prieštaringomis kryptimis. Fiziškai niekada nebuvo jokio traukos, tačiau jie susituokė galvodami, kadangi dvasiškai jie atitiko vienas kitą , tai santuoka pavyks. Ji manė galinti pakeisti jį, arba Dievas jį gali pakeisti pakeis. Jis manė galįs pakeisti ją, arba Dievas pakeis – arba  jie  išmoks gyventi su savo skirtumais.

 Visą kelią jie pasakojo žmonėms, kaip Dievas atvedė pas juos jų sutuoktinį, jie sakė žmonėms, kad Dievas liepė jiems susituokti, kad Dievas  jiems turi  didelius planus ... bet tai nebuvo Dievas. Savo dvasia jie paėmė meilę kito žmogaus dvasiai ir pavertė santuoka, kurios neturėjo būti. Vis dėlto Jis jiems padėtų, jei jie būtų atviri Jam, tačiau Dievas niekada neplanavo jų susituokti.

 Ši serija skirta atskirti žmogaus dvasią nuo Šventosios Dvasios. Jeremijas susidūrė su žmogumi, kuris manė turintis pranašišką  žodį tautai, tačiau jis pranašavo iš savo širdies ir sielos, emociškai įsitraukęs, nes mylėjo savo šalį. Bet tai, ką jis sakė, buvo Dievas, iš tiesų taip  nebuvo. Tai buvo tik jo paties širdis. Viešpats praleido laiką, aiškindamas Jeremijui skirtumą tarp jo paties širdies ir to, kada kalba Dievas - ir mes tai pratęsime kitą savaitę. Iki tol laiminu,

John Fenn

Apie laisvą valią, jei norėtumėte .... 4 iš 4

 John Fenn  .About Free Will, if You'd Like....#4 of 4

Sveiki,

Didžiausias klausimas, dėl kurio gaunu el. laiškus, apima emocijas ir mintis. Gyvename trumpų vaizdo ir garso įrašų pliūpsnių kultūroje, skirtoje sužadinti

emocijas, skatinti  baimes ir įtarumą, retai apeliuojančius į aukštesnes ir kilnesnes žmogaus emocijas ir mintis.

 

Mes  esame susikoncentravę į kritusią žmogaus prigimtį, nes gyvename sugadintame ir puolusiame pasaulyje. Gyvenimo patirtis verčia kai kuriuos užaugti niekada neišmokus valdyti savo emocijų ir minčių - jie gyvena vadinamaisiais „emociniais samprotavimais“, kuriuos aptariau ankstesnėse „Mintyse“. Laisva valia leidžia mums rasti pusiausvyrą.

 

Laisva valia suteikia mums galimybę turėti emocijų ir išmokti jas valdyti

 

Kadangi mes esame ne robotai, o suverenios būtybės, tai reiškia, kad esame atsakingi už tai, ką galvojame, ką jaučiame ir kaip elgiamės. Emocijos ragina mus veikti ir daryti įtaką savo sprendimams. Emocijos sukuria vertę mūsų pasauliui, tačiau jos yra tarsi upės, kiekviena tekanti savo kryptimi ir nešanti specifinius vandens ir turinio kiekius. Emocijos leidžia mums ištirti žmogaus patirties aukštį ir gylį ir suteikiamos, kad galėtume subalansuoti protą su emocija, nes gyvenimas reikalauja tos  pusiausvyros, kad  priimtume išmintingus sprendimus.

 

Pripažindamas konfliktą tarp dalies mūsų minčių ir emocijų, kurios nori vaikščioti su Viešpačiu, ir tų, kurios nenori, Paulius II Korintiečiams 10: 4–6 rašė, kad turime „nugalėti įsivaizdavimus, kurie sukyla prieš Dievo pažinimą ir  paimti nelaisvėn kiekvieną mintį, kad ji paklustų  Kristui “.

 

Mes galime jaustis taip, kad reikia likti namuose šaltą ir lietingą rytą, tačiau mes peržengiame savo emocijas ir keliamės bei ruošiamės darbui ar mokyklai. Kai kurie krikščionys niekada nedisciplinuoja savo minčių ir   jausmų mąstydami apie savo išganymą. Jie patiria konfliktą: sugeba užgožti emocijas, kad galėtų atsikelti iš lovos ir eiti į darbą, tačiau nesugeba suvaldyti emocijų ir baimių, sakančių, kad jie galbūt jau per daug įžeidė Dievą, ir Jis išvarė juos iš karalystės.

 

Tinkamos pusiausvyros emocijos ir paklusnumas Kristui leidžia mums tinkamai samprotauti. Jei  mintys ir jausmai nėra pusiausvyroje, jie priverčia mus neadekvačiai elgtis,  nors ir matome skyrių bei eilutes, mes nepaisome to, ką skaitėme, pasirinkdami kitas (laisvos valios) eilutes, kurios sutampa su mūsų jausmais - bijome dėl savo išganymo ir manome, kad padarėme neatleistiną nuodėmę. Mes nepažįstame Dievo  savo emocijomis, mes  pažįstame  Jo Dvasią savo dvasioje ir per Žodį. Jis tikrai gali paveikti mūsų emocijas, bet mes nepažįstame Jo pagal emocijas.

 

Laisva valia leidžia gyventi pagal moralę - skirti tai, kas  teisinga ir tai, kas neteisinga.

 

Žmogaus, pasirinkimas tarp obuolio ir apelsino, nesiskiria nuo beždžionės pasirinkimo tarp obuolio ir apelsino - mes iš tikrųjų  nesinaudojame laisva valia. Laisva valia apima moralinius sprendimus - pasiaukojimą, nes tai yra teisinga taip elgtis. Elgtis teisingai, kai niekas nemato.

 

Mes turime galimybę nugalėti  impulsą, ir  daryti ką nors kita. Jūsų šuo gali sujaukti kambarį, tačiau neturi jokio moralinio kompaso, kuriuo jis vadovautų. Žmonės turi galimybę pažvelgti į situaciją, ją įvertinti bei užgožti emocijas, kad elgtųsi teisingai. Tai yra mūsų sprendimas. Ne Dievo. Ne velnio. Laisva valia verčia mus priimti moralinius sprendimus.

 

Žmonės, atsisakantys prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, nori būti panašūs į tą beždžionę, pasirinkusią apelsiną. Jie nori gyventi taip, tarsi jų poelgiai nesukeltų pasekmių, neturėtų jokios moralinės vertės. Jie gali vogti iš šeimos nario ir nereikšti jokių išorinių gailesčio ženklų. Bet jie nėra beždžionės. Jų gyvenimas yra didesnis nei vien tik pasirinkti, kokį maistą valgyti, tai reiškia moralinį pasirinkimą, įtraukiant kitus, kuriuos jie įskaudino, ar suteikė pagalbą. Atsakomybės už savo veiksmus prisiėmimas yra tai, ką mums suteikia laisva valia. Judas v4 rašė: „Nenaudokite Dievo malonės kaip licenzijos nuodėmei“. Laisva valia tarsi leidžia mums tai padaryti - pateisinti nuodėmę, nes esame malonėje. Arba galime suprasti, kad laisvos valios malonė suteikia mums galimybę gyventi dievobaimingai augant kaip žmonėms ir augant Kristuje.

 

Ar pastebėjote Naujojo Testamento laiškuose, kad labai mažai kur kaltė verčiama velniui? Ar pastebėjote, kad visi autoriai moko prisiimti asmeninę atsakomybę, vaikščioti su Dievu, vaikščioti naujame kūrinyje Kristuje ir augti krikščionišku charakteriu, mintimis ir emocijomis? Velnias vos minimas. Tai uždeda atsakomybę asmeniui. Pažiūrėk, ką Jėzus padarė tau, pasistenk, užaugti ir atsakyk taip, kai reikiant Tam, kuris sumokėjo tokią kainą už tavo sielą! Viskas tik dėl Jo.

 

Laisva valia leidžia turėti vilties

Kai Dievas pasirodė Abraomui ir užmezgė santykius, tai ne tik padarė religinę formulę nereikšminga, bet ir suteikė viltį žmonijai. Abraomo dienomis visi dalyvavo religiniuose ritualuose, kad įtiktų dievams. Jie gyveno bijodami, kad jei padarys ką nors ne taip, kaip nors įžeis dievą ar deivę ir juos ištiks nelaimė. Kai Dievas pakvietė Abraomą pažinti Jį ir pasiūlė tai visai žmonijai, jis suteikė viltį. Žmogus galėjo tęsti religinius ritualus, jei norėjo, bet turėjo laisvą valią, kad pažintų Dievą Visagalį, ir turėtų santykius su Juo. Laisva valia leidžia mums turėti viltį, pažinti Tėvą, pažinti, kad jei kažkas su mumis nutiks blogiausio , mes vis tiek  eisime į dangų. Tai yra tvirta viltis ir sielos pasitikėjimas –veikiančios kaip inkaras  gyvenimo audrose.

 

Laisva valia reiškia, kad nesėkmė niekada nėra pabaiga

Kai mokiausi 6 klasėje, turėjau nuostabią mokytoją, kuri visada mesdavo mums  iššūkį. Vieną dieną ji uždavė mums šį klausimą, kai stovėjo šiek tiek toliau nuo sienos. Su kiekvienu  žingsniu eidama pusę kelio iki sienos, ji paklausdavo: Kiek kartų reiktų eiti iki pusės sienos, kol aš pasiekčiau sieną? Spėjimų buvo daug, tačiau jo atsakymas mus pribloškė: niekada.(?)

 

Teoriškai, žengiant pusę kelio iki sienos su kiekvienu žingsniu, žmogus visada turės įveikti pusę kelio. Niekada nepasieksi tos sienos. Tai buvo turbūt pirmoji mano kvantinės fizikos pamoka, juokinga. Tačiau jo mintis yra susijusi su laisva valia, t. Y. Kad jūs visada turite pasirinkimą šiame gyvenime. Nesėkmė niekada nereiškia pabaigos, visada yra kažkas kita.

 

Net mirtis nėra pabaiga. Biblija kalba apie ateinantį amžių, kai Jėzus valdys ir karaliaus kaip visų tautų karalius. Tai kalba apie tai, kad mes valdome su Juo. Tada minimi „ateinantys amžiai“. Mirtis nėra pabaiga, tai tik naujų durų atvėrimas kitam gyvenimo amžiui. Amžinasis Dievas, sukūręs savyje amžinas būtybes, reiškia, kad nėra tokio dalyko kaip galutinė nesėkmė. Visada yra galimybė, visada pasirinkimas, kurią jis pateikia bet kuriai situacijai.

 

Tikėdami kalbame apie tai, kad Dievas atidaro duris arba jas uždaro. Taip pat girdimas posakis „kai Dievas uždaro duris, jis atidaro langą“. Visada yra dar vienas „pusiaukelės“ žingsnis į kažką kita. Jūs negalite galiausiai žlugti.

 

Absoliuti laisva valia yra vien tik Dievo sritis - jis norėjo, kad visata egzistuotų, jis  norėjo, kad egzistuotų žemė.

Jis norėjo kad žmogus  egzistuotų. Žmogus yra sukurtas pagal jo atvaizdą ir panašumą, todėl mums taip pat suteikiama laisva valia, tačiau kaip sukurtų būtybių , mūsų laisva valia įgyvendinama tose ribose, ir laisvėse. Mes niekada nežinotume, ką turime, jei neturėtume laisvos valios.

 

Efeziečiams 2: 8-10 sakoma, kad esame Dievo gr.poiema,  išgelbėti malonė per tikėjimą. Graikiškas žodis „poiema“, verčiamas  į anglų kalbą kaip „poema“. Paulius rašė: „Mes esame Dievo poemos, sukurti geriems darbams, kuriuos Dievas (Tėvas) mums paruošė prieš laikus amžinuosius, kad galėtume vaikščioti su Juo.

Mes esame Dievo poemos, laisva valia įgalinti gyventi tame, ką jis mums  paruošė prieš prasidedant pasauliui , taigi naudokime savo laisvą valią Jame.

 

Nauja tema kitą savaitę, laiminu

 

John Fenn

November 2020 Newsletter

2020 lapkričio mėn. Naujienlaiškis

Sveiki,

Na ir nustebino šis rinkimų ciklas! Jūs prisimenate, Viešpaties man pasakyta 2019 gruodžio mėnesio žinia buvo iš 2 dalių: Jis sakė „jei dalykai bus tokie kaip dabar“ bei liepė melstis, kad tai neįvyktų, o kalba ėjo apie Baideno patirtą insultą prieš pat rinkimus. Antra dalis buvo apie rinkimų užginčijimą, kartu su „gimdymo sąrėmių“ procesu JAV, truksiančiu visą sausio mėnesį, ir pasibaigsiančiu vasario-

kovo mėnesiais, kuris įvyks, kai tauta taip sakant „atvers naują puslapį“. Aš domėjausi, kiek truks tautos „poilsio laikas“, kol prasidės kiti „sąrėmiai“. Iš mano rugsėjo mėnesio Naujienlaiškio: „Tada Jis pasakė „jei dalykai bus tokie kaip dabar“ rinkimai bus užginčyti, patraukti į Aukščiausiąjį Teismą, ir pažymėti pilietiniais neramumais, tačiau tai susitvarkys ir tauta vėl stabilizuosis vasario-kovo mėnesiais...  rinkimai vyks esant stipriai opozicijai.“

Kažkur aš dalinausi: „Jis pasakė, jog rinkimai bus užginčyti iki tam tikro lygio, tačiau nuo kažkurio taško jie (tuo metu aš nežinojau, kas buvo tie „jie“) liausis dėję pastangas, supratę, jog skaičiai, kuriuos jie turi viršyti yra didesni nei tie, kuriuos galima būtų laimėti kreipiantis į teismą.“

Kai kurie iš jūsų atsimins, kad aš kažkada dalinausi apie Bušo - Kerio prezidento rinkimus. Pastebėjau, kad demokratų partijos dvasia skiriasi, tačiau nežinojau, kokia ji, todėl paklausiau Tėvo. Jis atsakė: „Tai socializmo dvasia, esanti šioje šalyje. Tai gali būti atidėta, tačiau nebus sustabdyta.“ Aš paklausiau, iš kur ji kilusi ir Jis pasakė: „Ji kilusi iš Europos, kadangi šioje šalyje yra tokių, kurie nori, kad šalis būtų panaši į Europą, tačiau šią šalį Aš pašaukiau ne tam...“ ir dar kitų dalykų. Man kyla klausimas, ar tik ne šiuo metu mes pamatysime šį socializmo potvynį, apie kurį kalbėjau dar šiais metais, ar tai bus atidėta?

Viešpaties ramybė reiškia, kad Jis ne visada pasako, kodėl Jis suteikia šią ramybę. Aš visada sugrįžtu prie aplankymo, kuris vyko Arabų Pavasario metu ir kaip man Jį atakuojant daugybe klausimų galiausiai pasakė: „Kas tau dėl  šių dalykų? Kas liečia tave, tu turi būti Tėvo reikaluose.“ Tai geras patarimas mums visiems – ko Jis mūsų prašo šiandien?

Naujienos apie  Krisą: Nežinantiems, Krisas yra mūsų vyriausias sūnus, gimęs su virkštele, apsivyniojusia ir užsiveržusia mazgu  aplink kaklą, nepraleidusia deguonies. Jam 41, tačiau protiškai jis 4 – 5 metų amžiaus. 17 metų patyręs insultą, jis nevaldo kairės rankos ir sėdi vežimėlyje, tačiau jis pats laimingiausias žmogus, įsimylėjęs Jėzų, 4-erių metų berniukas 41 metų vyro kūne, kokį tik teko sutikti. Jis gyveno namuose kartu su mumis pirmuosius 24 metus, tačiau kai jo jaunesnieji broliai paaugo ir baigė mokyklą, mes suvokėme, kiek daug jie mums padėdavo rūpindamiesi broliu.

Mes pabandėme namų stiliaus sveikatos agentūras, savanorius ir panašiai, tačiau nepaisant  visų mūsų pastangų turėjome priimti liūdną sprendimą, kad jis turės gyventi namų grupėje. Greitai bus 16 metų, kai Krisas mėgaujasi šia 8 asmenų namų grupe, tenai jis yra palaiminimas ir visų mylimas. Mums leidžiama parsivežti Krisą 1 nakčiai per savaitę ir dar 8 dienoms per metus atostogoms ir pan.

Mūsų įprastinė dienotvarkė yra tokia, aš pasiimu jį iš namų grupės penktadienio rytą, numaudau, nuskutu ir paruošiu kelionei su tėčiu. Beveik visos parduotuvės, visi išsinešimui skirti restoranai, visi sėdimi restoranai pažįsta Džoną ir Krisą. Krisas tiki, kad kiekvienas žmogus yra jo draugas, vertas pasveikinimo ir meilės, jis beje, gali paglostyti kiekvieną šunį, kurį tik pamato parduotuvėje, cha.

Mums važiuojant parduotuvių praėjimais, jis šaukia „Žmonės, saugokitės!“, po to seka „Atsiprašau, dėkoju!“ Šioje valstijos dalyje kaubojiškos kepurės yra tiek pat populiarios, kaip ir kepuraitės, tai gi, kai jis pamato vyrą arba moterį su kaubojiška kepure, iš karto kreipiasi į jį: „Sveikas kaubojau, ką darai!“ Visur, kur tik einame, mus lydi kikenimas ir sveikinimai.

Labai dažnai, jeigu savaitės eigoje vienas einu į parduotuvę, darbuotojas paklausia, kur yra Krisas šiandien, arba kur mano padėjėjas, arba dalinasi, kiek džiaugsmo jis suteikia jų darbo dienai.

Šiaurės rytų Oklohomoje verslas klesti, kaip paprastai, individualių savininkų parduotuvės, prekybos centrai ir kontoros patys pasirenka, kiek ir ar iš viso reikia dėvėti kaukes įeinant vidun. Kadangi tai siejasi su šiuo įvykiu, kalbėsiu būtent apie Walmart‘ą Vinitoje, Oklohomoje. Penktadienį Krisas ir aš įriedėjome į Walmart‘ą, kur buvo ženklas, prašantis klientus dėvėti kaukes, tačiau prie pačių durų nebuvo jokio draudžiamo ženklo, ir pusė klientų tą dieną nedėvėjo kaukių. Parduotuvėje praleidome ne daugiau 15 minučių, buvome be kaukių, nes Krisas atsisakė ją dėvėti.

Iš tiesų aš turiu dėvėti kaukę įeidamas pro jo namų grupės duris, aš su džiaugsmu tai darau, tačiau tik įžengęs į jo miegamąjį išgirstu griežtą: „Nusiimk tai, tėti!“ Darbuotojai juokiasi ir sako, kad jų atžvilgiu jo reakcija būna tokia pati. Krisui atrodo, o ir aš šiuo klausimu imu su juo sutikti, kad tik blogi žmonės nešioja kaukes. Protiškai jis yra 4-erių, jis galvoja apie banko plėšikus, kaubojus ir pan.

Išėję iš Walmart‘o, po 45 minučių mes įvažiavome į kiemą, man iškeliant Krisą iš mašinos, ir sodinant į vežimėlį paskambino Vilties Namų viršininkė Cindy. Ji ėjo iš karto prie reikalo. „Turime problemą ryšium su šiandieniniu jūsų apsilankymu Walmart‘e. Rytoj, kai atvežite Krisą atgal, jis bus uždarytas savo kambaryje 24 valandas per parą 14 dienų karantinui.“

Buvau šokiruotas. Pritrenktas. Supykęs... Tačiau nusiraminau, sutramdžiau balsą, ir ėmiau ieškoti kompromiso, taip pat paklausiau kaip ji sužinojo, kad mes buvome Walmart‘e ne daugiau kaip prieš 45 minutes. Ji pasakė, kad darbuotoja iš kitos namų grupės, kuri pažįsta Krisą, buvo parduotuvėje ir matė mus, bei pasakė tai jai.

Paklausiau, kokį prekybos centro, miesto ar valstijos įsytatymą mes sulaužėme, kad ji pasijuto priversta mus „apskųsti“, o elektroniniu laišku paklausiau, kokia bendroji kultūra skatina tokį elgesį? Paprašiau, kad leistų Krisui pasilikti su mumis namuose 5 dienas, kad stebėtumėm simptomus, kaip kompromisą, tačiau tai buvo atmesta. Galiausiai pasiūliau, kad jis verčiau liktų su mumis 14 dienų, nei kad jie užrakintų jį kambaryje iš kart sugrįžus. Ji apie tai nebuvo pagalvojusi. Ji turėjo patraukti ausį nuo telefono, kad paklaustų savo kolegės Teresos ir slaugės April leidimo. Jos sutiko su pasiūlymu. Aš buvau ir esu šokiruotas, kad jie galėjo skambinti ir pasakoti man, ką ruošiasi daryti su mano sūnumi, bet neturėjo pakankamai profesionalumo arba „plano B“, kaip pakaitalo, prieš skambinant.

Tai gi Krisas yra su mumis namuose iki šeštadienio, 28-os. Galiausiai jie leido mums juo pasirūpinti, o ne uždaryti beveik be jokio kontakto su žmonėmis 2 savaitėms.

Aš paklausiau Cindy, kaip ji galėtų pasiteisinti pasauliui uždarydama ką nors, o ypač Krisą, mano 4 metų proto negalios atžvilgiu sūnų, priklausomą nuo vežimėlio kambaryje 14 dienų. Pasiteiravau, kaip jis išsiverstų, ir ji patvirtino, kad jis susilauktų darbuotojų pagalbos einant į tualetą, esantį greta jo kambario, jie taip pat jam padėtų išlipti ir įlipti į lovą.

Aš jaučiausi supykęs dar labiau. Tačiau ramiai paklausiau, ar ji paskambino ir kitiems tėvams, kadangi aš nežinojau, kad kai Krisas ir aš vadovavomės prekybos centro praktika, miesto nurodymais ir valstijos nurodymais, Vilties Namams tai buvo nepriimtina. Ji teigė, kad paskambino daugumai tėvų. ( Vilties Namai turi apie 275 klientus namuose visoje Šiaurės rytų Oklohomoje). Ji pasakė, kad ji nėra atsakinga už 50% nedėvėjusių kaukių pirkėjų, bet Krisas be kaukės viešumoje - tai uždarymo reikalaujantis pažeidimas – vienintelis aš apie tai nepagalvojau.

Paklausus, kaip aš reagavau, palyginus su kitais tėvais, ji sakė: „Iš tiesų, gana gerai. Kai kurie taip supyko, kad mes turėjome juos užblokuoti 90 dienų.“ Juos užblokuoti? ! Neleisti matytis su savo vaiku? Tris mėnesius?! Stebėtina, liūdna, neįtikima. Tokia sveikatos priežiūros specialisto prieiga.

Aš paklausiau, kokį dokumentą pasirašiau, kur teigiama, kad jeigu mano sūnus bus pamatytas viešumoje be kaukės, jis bus sulaikytas ir uždarytas kambaryje 14 dienų? Ji atsakė: „Mes apie tai kalbėjome“. Ji pripažino, kad aš nepasirašiau jokio dokumento, kad su tuo sutinku. (Mes nekalbėjome apie strategiją) Pasakiau jai, kaip įrodo jos gausūs skambučiai kitiems tėvams bei jų pyktis, jūs nepranešėte apie savo vidaus politiką mums, tėvams. Pasakiau jai, kad Vadovybė elektroniniais laiškais tėvams ragino bereikalingai nerizikuoti, o mes taip ir darėme. Mes paklusome prekybos centro tvarkai. Mes vadovavomės miesto nurodymais, bei savo sveika nuovoka. Penktadienį mes laikėmės saugaus atstumo, nei su vienu neturėjome kontakto, įėję į prekybos centrą nuėjome į tualetą ir nusiplovėme rankas. Mes padarėme visa, ką tik galėjome, kiek leido Kriso galimybės.

Netgi mūsų Walmart‘o pardavėja prie kasos buvo nusismaukusi savo kaukę iki gerklės! Prieš ketverius metus ji dirbo Vilties Namuose, tad pasisveikino su Krisu, kaip su pažįstamu. Kaip 50% kitų klientų, mes nesulaužėme prekybos centro tvarkos, nei vietinių, nei valstijos įstatymų, tačiau jie būtų tiesiogine prasme užrakinę mano sūnų kambaryje 14 dienų. Vis kartoju sau, atsiprašau, kad vis dar pykstu.

Nuo to karto mes daug kartų susirašinėjome su Vadovybe, Ralph‘u, tačiau man jau gana. Jis man nieko nepasakė, tik pateisinimus savo politikai užrakinti protiškai neįgalius vaikus, tokius kaip Krisas, jų kambariuose 14 dienų. Aš jo paklausiau, kokia būtų reakcija, jeigu kokie nors tėvai uždarytų savo „normalų“ 4-metį miegamajame 24 valandas per parą 14-ai dienų. Paklausiau, ar dar nepraėjus toms dienoms Vaikų tarnyba arba policija nepaimtų vaiko iš tų namų, o tėvams ar neskirtų daugybės baudų?

Tačiau Vilties Namai Vinitoje, Oklohomoje, taiko būtent tokią politiką savo globojamiems suaugusiems su proto negalia, kurie dažnai dar turi ir fizinių apribojimų.

Aš niekada nekeliu problemos, jei neturiu pasiūlyti jai sprendimo. Aš pasakiau Ralph‘ui, t.y. Vadovybei, ir Cindei, kad JAV neatsirastų nei vienos šeimos, kuri savo keturmetį, kuris galėjo užsikrėti virusu mokykloje arba viešoje vietoje, iš karto uždarytų kambaryje 14 dienų. Jie stebėtų, atliktų testus, sektų simptomus, ir jeigu reikėtų, karantinuotųsi visa šeima, o ne nugrūstų savo 4-metį į užrakintą kambarį 14 dienų.

Paprašiau jo, kad pakeistų politiką, kad ji atspindėtų jau esančias normas. Jeigu jie jaustų, kad klientas potencialiai galėjo užsikrėsti virusu, galėtų apleisti uždarymo kambaryje politiką ir vietoj to stebėti, atlikti testus, sekti simptomus. JEIGU simptomai išryškėtų arba testas būtų teigiamas, tada visa „šeima“ namų grupėje turėtų karantinuotis. Tokiu būdu kiekvienas galėtų laisvai judėti namuose, kaip kiekvienoje šeimoje, o ne būtų užrakinti savo kambariuose.

Iš visko, ką apie jį žinome mes, mūsų šeima, šios namų grupės darbuotojai, jeigu Krisas būtų užrakintas savo kambaryje, tai galėtų baigtis stipriais sužeidimais arba mirtimi. Kai Krisas panorėtų išeiti iš savo kambario, o durys būtų užrakintos, jis supyktų. O tai reiškia, kad drabužiai būtų numesti ant žemės, žaislai išmėtyti po visą kambarį – taip elgtųsi kiekvienas mažametis pykčio priepuolyje, tačiau su 41 metų vyro jėga.

Greičiausiai langas jo kambaryje būtų išdaužtas, jis susižeistų, o po minutės išsiropštų iš savo vežimo, norėdamas rasti kitą kelią, kaip išeiti iš savo kambario. Visa tai praėjo negirdomis pro Vilties Namų ausis. Jokios reakcijos. Jie užrakins jį 14 dienų, kai tik jis sugrįš. Tik mano pasiūlymas praleisti tas 14 dienų su mumis buvo priimtas.

Sveikos nuovokos buvo griežtai atsisakyta. Man jau jie įsipyko. Vietinių namų atžvilgiu, kur Krisas gyvena, jie tvarkosi nuostabiai ir mes jais pasitikime. Apskritai tai mums patinka Vilties Namai, tačiau kai vadovaujamasi neprotinga politika, kaip užrakinti savo klientus jų kambaryje 14 dienų, 24 valandas per parą, aš turiu pasipriešinti. Vietiniai darbuotojai, kur Krisas gyvena, yra nuostabūs.

Tačiau vadovaujantieji prarado mūsų pasitikėjimą. Tam, kad jie uždarytų Krisą kambaryje – arba bet kurį iš savo 275 klientų, jeigu pamatytų viešoje vietoje nedėvint kaukės... man netelpa galvoje. Pasakiau jiems, kad mano pyktis yra teisingas ir pamatuotas, kadangi jokiame lygmenyje, nei moraliai, nei etiškai, nei teisiškai, uždaryti tokį, kaip Krisas arba bet kurį iš savo klientų, nėra teisinga.

Aš pasidalinau visu tuo, kad jūs galėtumėte melstis, jog būtų pakeista politika. Taip pat noriu, kad žinotumėte, jog lėčiau, nei paprastai atsakysiu į jūsų elektroninius laiškus, kadangi Barbara ir aš  rūpinsimės Krisu iki 28-tos. Krisas bus namuose iki šeštadienio, po Padėkos dienos, ir mums realiai ir tikrai reikia maldų, ypač dėl mano stuburo (Krisas sveria 170 svarų (77 kg)), ir kokia malonė – tai neužklups Tėvo nepasiruošusio, tai gi aš žinau, kad mes būsime aprūpinti.

Dėkoju už jūsų maldas ir ištikimas aukas, tai mums labai svarbu.

Jūs pastebėsite naują adresą Internete ir paaukojimų vokus JAV draugams, nes mes perkėlėme PO Box arčiau namų, kur mes gyvename.  iš viso pasaulio gauname išsakytų daug poreikių, netrūksta troškimų ir mūsų gyvenimuose, kadangi artėjame prie metų pabaigos. Meldžiamės!

Dėkojame jums!

John & Barb,

Brian & Amy