Sveiki,
Vieną
dieną, kai mano tėvai buvo išvykę į vakaronę, o auklė ruošė namų darbus, mano
broliai ir aš nusprendėme iš paklodžių, antklodžių ir baldų svetainėje pastatyti
didelę pilį. Iš keturių vaikų aš buvau vyriausias – man turėjo būti apie 8, broliukams
– 6 ir 4, o mūsų mažajai sesutei 2 metukai.
Mano
broliai ir aš susijaudinę kalbėjome apie tos pasakiškos pilies dizainą ir
kiekvienas pridėdavome kažką, kas bus naudojama jos statybai. Svetainės sofa
turėjo būti panaudota pagrindinei konstrukcijai, nes mes galėjome lengvai nutiesti
paklodes nuo jos iki sienos, o ant sofos atkaltės užkelti eilę kėdžių. Mes
greitai pridėjome kelias kėdes, stalų galus, iš mūsų lovų išimtas paklodes ir
antklodes bei kibome į darbą.
Mūsų
vaizduotėje pilis turėjo užpildyti visą kambarį ir beveik pasiekti lubas. Mes planavome
apversti kėdes aukštyn kojomis ir užkelti vieną ant kitos, o tada pasodinti
mūsų sesę viršūnėje, kaip mergelę bokšte. Kadangi jai buvo tik 2 metukai, ją mes
vertinome panašiai kaip namų augintinį, nes ji šliaužiodavo aplink ir atrodė
lyg guminė, taigi mes buvome tikri, kad jai nebus pavojaus būti pakeltai į tokį
didelį aukštį.
Na
ką gi, ji nebuvo tokia milžiniška ir didinga, kaip mes įsivaizdavome. Ach, kėdes
vieną ant kitos mes sudėjome pakankamai aukštai, sesė mumis visiškai pasitikėjo
ir leidosi užkeliama ant viršaus, bet paskutinę sekundę aš pagalvojau, kad mes
galime sužeisti mūsų sesę, taigi ėmiausi ją ginti.
Jos
pasiuntimas į „požeminį kalėjimą“ tolimame paklodžių ir antklodės sujungimo
kampe sumažino svetainėje pramogos ir pavojaus lygį. Kai tik mazgas nuslydo, nes
kažkas per toli patraukė atlošą, kuris buvo mūsų pakeliamasis tiltas, visas
statinys subliuško ir pavirto krūva paklodžių ir suverstų kėdžių.
Bet
pastatyti pilį mums pavyko. Ji nebuvo tokia kokią ją matėme vaizduotėje, bet dvasioje
– panaši, tikra reprezentacija kažko didingesnio. Mes buvome patenkinti tuo
riterių nuotykiu.
Mozė ir palapinė dykumoje
Hebrajams
8:5 mums pasakyta, kad kai Mozė buvo ant kalno su Viešpačiu, jam buvo duotos
instrukcijos statyti tabernakulį - kilnojamą palapinę, kurioje buvo talpinama
Sandoros skrynia. Pasakyta, kad jam buvo liepta: „Žiūrėk, kad ji būtų padaryta
pagal pavyzdį parodytą tau ant kalno.“
Ar
galite įsivaizduoti, kokį darbą turėjo atlikti Mozė? Tėvo šlovėje jis buvo
regėjęs tobulus dangiškus dalykus ir gavo nepavydėtiną užduotį – dangišką
tobulumą paversti žemišku atitikmeniu. Gyvendamas dykumoje jis galėjo dirbti
tik su medžiu, metalais, audiniais ir gyvulių odomis, kaip statybine medžiaga!
Geriausia, ką šioje
situacijoje jis galėjo padaryti – tai pastatyti palapinę, širdyje laikydamas to,
ką regėjo Dvasioje.
Kai
iš Viešpaties gauname žodį apie mūsų gyvenimą, mums, kaip ir Mozei, Jis rodo
dangiškąjį variantą – išbaigtą atvejį. Mes, kaip vaikai statę pilį iš
paklodžių, tai laikome savo prote ir labai dažnai laukiame, kada tas dangiškas
dalykas tiksliai išsipildys mūsų gyvenime. Dažniausiai nusiviliame ir stebimės,
ką esame padarę ne taip, kad pilnatvė neįvyko, kaip mes esame matėme.
Nors
mūsų pilis ir Mozės palapinė buvo tik grubi reprezentacija tikrosios tiesos, kuri
buvo numatyta, abi buvo ištikimos tam, kas buvo laikoma širdyje ir vaizduotėje.
Dažnai, kai girdime Viešpaties žodį tautai, regionui, šeimoms ar mums patiems,
Dvasioje matome išbaigtą viziją, bet realybėje tai gali būti (tik) esminė
dangiško paveikslo tiesa.
Kai kurie tikri
gyvenimo pavyzdžiai
Ponia
iš mūsų surinkimo labai prašė aplankyti jos mirštančią motiną, kad nuvykęs pasimelsčiau
už ją. Ši ponia buvo labai nuliūdusi, nes prieš tai Viešpats jai pasakė, kad
jos mama bus išgelbėta ir paklius į dangų. Visą laiką, tą Žodį ji interpretavo
taip, kad jos mama paliks savo surinkimą (bažnyčią) ir pradės lankyti stiprų, Biblija
tikintį surinkimą. Vylėsi, kad kai jos mama gilinsis ir augs Žodyje bei
Dvasioje, jos bus tikros seserys Kristuje. Bet dabar mama merdėjo ir buvo
aišku, kad tas žodis, kurį ji įsivaizdavo įvyksiant, neišsipildys.
Ji
nesuprato, kaip gi galėjo taip neteisingai išgirsti (ji taip galvojo), tačiau
faktiškai, pagrindinė Žodžio tiesa įvyko. Jos mama tikrai meldėsi su mumis ir
Viešpaties buvimas pripildė kambarį, o po 5 dienų, didesnę laiko dalį kalbėjusi
su savo dukra apie Viešpatį, ji mirė. Viešpats buvo maloningas, leido dukrai
mokyti savo mamą apie teisumą ir naują gimimą, o prieš pat mirtį ji buvo
pakrikštyta Šventąja Dvasia. Esminė pranašystės tiesa išsipildė, bet ne tas
įsivaizdavimas, kurį savo galvoje turėjo duktė, kad mama tikės būtent taip kai
ji manė.
Benamis žmogus
Vienas
vyras norėjo pakalbėti su manimi. Jis pyko ant Dievo. Jam patiko pasakoti
žmonėms apie Jėzų ir tai daryti jis norėjo kaip pilno laiko tarnautojas. Jis man
papasakojo, kaip prieš eilę metų, Viešpats kalbėjo jam ir pašaukė jį būti
evangelistu. Dėl to jis paliko gerai apmokamą darbą, bandė pamokslauti surinkimuose,
bet jam nepavyko. Kai jis nutarė nebedirbti jį paliko žmona ir dabar jis gyveno
benamiams skirto tarnavimo patalpoje.
Išgirdęs
Žodį apie pašaukimą būti evangelistu, jis pridėjo savo patikslinimą apie tai,
ką tai turėtų reikšti ir savo širdies viziją – pilno laiko taravimas, kalbėjimas
didelėms minios ir per TV, ir visa kita kas susiję su tuo. Bet kai aš paklausiau,
kaip jis laimi Viešpačiui žmones, jis man pasakojo istoriją po istorijos, kaip
žmonės išsigelbėdavo, išgydavo, kaip būdavo pakeičiami jų gyvenimai. Būtent tai
jam teikė pilnatvę. Kad vykdoma funkcija, kuriai jis buvo pašauktas, jam teikia
pilnatvę, yra esminė tiesa, bet tai buvo tik šešėlis to, ką jis manė darysiąs. Jo
laimei, po mūsų pokalbio jis suvokė tai ir galėjo pertvarkyti savo gyvenimą.
Daugelis
žmonių liko sumišę, po to kai jie matė tikrą regėjimą Dvasioje, to ką Viešpats
turėjo jiems numatęs, ar buvo gavę asmeninę pranašystę, bet gyvenimo eigoje
jiems įvyko visokių dalykų. Jis mums parodo tai kas užbaigta – subrendusį
dalyką, kaip tai atrodo Dvasioje. Mūsų darbas nėra pridėti kultūrines ar
religines idėjas bei paversti tai moderniu gyvenimu.
Mozė matė tobulumą,
bet galėjo sukurti tik grubią kopiją, nors tam laikui, toje vietoje, būtent to Viešpats
ir norėjo. Tai buvo geriausia, ką Mozė toje situacijoje galėjo padaryti.
Elijas?
Mato
11:14, Jėzus apie Joną Krikštytoją pasakė: „Jei tu priimsi, tai jis ir yra
Elijas, kuris turi ateiti (prieš Viešpatį).“ Jonas nebuvo Elijas, bet jo
tarnavimas turėjo pagrindinius Elijo tarnavimo elementus – jis kvietė žmones
atgailauti ir paruošti širdis Viešpačiui. Elijas iš tiesų buvo toks asmuo, o Jonas
buvo grubus atstovas, bet turėjo visus Elijo tarnavimo elementus.
Jėzus
pasakė: „...jeigu jūs priimsite, tai“ - reiškia grubaus Tiesos pristatymo priėmimą,
kai suprantantis asmuo žiūri į širdies patyrimą praeityje ir į esminę tiesą.
Į ką žiūrėti
Prisimink
kažką, ką tau Viešpats pasakė apie tave ir tavo mylimuosius. Pažiūrėk į esminę
tiesą, ir tada numesk viską, ką tu pridėjai, kaip tai turi įvykti. Žiūrėk, į
tai, kas jau įvyko, kas išsipildė, tai esminė tiesa. Kaip Mozė, galbūt tu arba
jie matė dangišką regėjimą ir laikė savo širdyje, bet tu ėjai per dykumą ir
padarei viską, ką galėjai geriausia savo situacijoje. Ir kaip Mozės atveju,
Viešpats žino ir priima tai.
Izraelis
tikėjo, kad prieš Viešpaties pasirodymą ateis Elijas. Savo prote jie turėjo
paveikslą kaip tai turėtų būti, bet Jonas Krikštytojas šito paveikslo neatitiko.
Vis tik kai kurie dalykai, kuriais jie tikėjo, patvirtino Viešpaties teiginį, kad
jis yra Elijas kuris turi ateiti. Jie nujautė esminius bendrus elementus – kvietimą
atgailai ir tai, kad jam lemta mažėti, o Kristui augti.
Nepriklausomai
nuo to ką Viešpats tau pasakė, žiūrėk esminės tiesos, kuri išsipildė. Galbūt tavo
gyvenimas buvo panašus į medžiaginę mano vaikystės pilį, bet savo širdyje tu laikei
tikrą pavyzdį, todėl tu esi kaip Mozė, kuris padarė ką galėjo geriausio ir tai
buvo priimta. Turiu vilties, kad tau tai bus svarbu...
Daugiau kitą
savaitę. Būkite palaiminti,
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu