Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. birželio 29 d., trečiadienis

Apšvietimas. 1 dalis

John Fenn, 2010 m. liepos mėn. 10 d.,

Būti apšviestam, trūkstamas ingridientas
Kai Petras sušuko: „Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus!“, Mato 16:16 Jėzus atsakė jam: „Ne kūnas ir kraujas apreiškė tau šitai, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“.

Šis apreiškimas parodo, kuo paremtas mūsų tikėjimas, ir tai vadinama – „būti apšviestu“. Graikų kalboje šitas žodis – „photizo“. Šaknis „phot“ reiškia apšviesti arba šviesti. Štai kas nutinka prieš tai, kai žmogus atgimsta. Kai Dievas pradeda veikti žmogaus širdyje, šviesa pirmą kartą pradeda švisti jame ir dėl to vėliau seka pareiškimas: Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus!

Jėzus aiškino, kad šis apreiškimas yra uola, kurios pragaro vartai (pragaro vyriausybė) negalės nugalėti. Visa Dievo Karalystė, gyvenimas su Dievu, atsakytos maldos, gavimas krypties mūsų gyvenimams, visa yra pargrįsta apreiškimo gavimu iš Tėvo, kuris plaukia iš pradinio gyvenimą keičiančio apreiškimo, kad Jėzus yra Gyvojo Dievo Sūnus.

Kaip aš sakiau, trūksta
Apie apšvietimą nedaug kalbama. Aš negaliu prisiminti, kad būčiau girdėjęs bent vieną mokymą apie tai, nors Naujajame Testamente yra ši tema. Pavyzdžiui, kai laiško žydams autorius išvardija subrendimo lygius, kuriuos turi būti pasiekęs žmogus, kuris praranda išgelbėjimą, jis išvardija dalykus žyminčius augimo procesą Žyd 6:4-6:

„Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškos dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, paragavo gerojo Dievo Žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų ir atpuolė, tų neįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai“.

Buvo apšviesti čia reiškia, kad jie turi apreiškimą, kokį turėjo Petras iš Tėvo, kad Jėzus yra Viešpats; paragavo dangiškos dovanos - jie buvo apšviesti ir todėl jie atgimė iš aukšto, priėmė dovaną – Jėzų; Šventosios Dvasios dalininkai reiškia, kad yra krikštyti Šventąja Dvasia; pargavo gerojo Dievo Žodžio reiškia yra subrendę Žodžio pažinimu, nes žodis čia – „rhema“, todėl jie buvo įgudę Viešpatyje, kuris atskleidė jiems Žodį; ir ateinančio amžiaus jėgos reiškia, kad jie tarnavo su Šventosios Dvasios dovanomis.

Aš noriu jums parodyti, kad niekas iš tų anksčiau minėtų dalykų neįvyksta žmogaus gyvenime tol, kol jis nebūna apšviestas. Tas pradinis apreiškimas iš Tėvo, kuris veda mus į atgimimą iš aukšto yra mūsų tikėjimo pamatas.

Taigi, mes netikime Jėzumi taip, kaip mes tikime žemiškais dalykais aplink mus. Mes netikime Jėzumi taip, kaip mes tikime, kad viena sporto komanda yra geresnė už kitą. Mes netikime Jėzumi taip, lyg tai būtų tik nuomonė. Mes ŽINOME – Jėzus yra Viešpats, nes mes gavome apreiškimą iš TĖVO, mes buvome apšviesti. Mes PAŽĮSTAME Jėzų.

Apšvietimui reikia laiko - tai procesas
Vidurinėje mokykloje Janny buvo mano geriausia draugė. Vokiečių kalbos klasėje ji man pasakojo, kaip ji pažino Jėzų, nepaisant Romos Katalikų liturgijos. Aš buvau episkopalas, taigi mes turėjome beveik tokią pačią liturgiją, ir aš buvau nustebintas, kad ji pažino Dievą. Jaučiau, kad tai buvo daugiau nei tik tariami žodžiai apie Jį, ir aš labai norėjau Jį taip pažinti.

Vokiečių klasė susitikdavo du arba tris kartus per savaitę, tų pamokų ir tarp jų metu aš galvodavau apie tai, ką ji pasakė. Vėl ir vėl prisimindavau jos ir jos draugo Vic pasakojimą apie tai, kaip Dievas jiems atsakė į maldas. Pradėjau kontempliuoti Jėzaus tvirtinimus. Tai buvo apšvietimo laikas, kai Šventoji Dvasia kreipė mano mintis ir rodė man JĖZŲ, nors aš nesupratau, kas vyko.

Tuomet, vieną dieną, kai sužinojau, kad jie meldėsi ir matė 7 paeiliui atsakymus į savo maldas, vienas pats savo kambaryje, kai nieko nebuvo namuose, aš garsiai kalbėjau Jėzui ir atidaviau Jam savo gyvenimą. Atrodo labai juokinga kalbėti tirštam orui, bet mano atsakymas buvo pagimdytas apšvietimo, apreiškimo, kad Jėzus yra Viešpats.

Andrejus atėjo pas savo brolį Petrą su fantastišku pareiškimu: „Mes radome Mesiją!“ Ir jis nuvedė jį pas Jėzų. Kai Jėzus jį pamatė, pasakė: „Tu esi Simonas, Jonos sūnus, bet būsi vadinamas Kefu/Petru (gr), kuris reiškia „akmuo“ (Jn 1:41-42).

Visa tai atsitiko tarp Jėzaus ir Petro. Petras pradėjo galvoti apie savo brolio pareiškimą, jis girdėjo pasakojimus apie Jėzaus mokymą ir gydymą... tai buvo jo apšvietimo laikas.

Sekantį kartą mes matome Jėzų bendraujantį su Petru, kai Jėzus išsinuomavo jo valtį mokymui, panaudodamas vandens akustiką, kad būtų geriau girdimas minios. Kai jie sutarė, Jėzus padėkojo vyrams ir sumokėjo jiems, leisdamas pagauti tiek daug žuvies, kad dvi valtys vos galėjo sutalpinti.

Tik dabar, kai pamatė stebuklą, Petras puolė ant kelių prieš Jėzų ir pasakė: „Pasitrauk nuo manęs: nes aš esu nusidėjėlis, o Viešpatie!“

Aš tikiu, kad apšvietimo metu; tarp jo pristatymo paminėto Jono Evangelijoje ir jo stebuklo Lk 5:1-11, Petras nusprendė, kad jeigu jis pats patirtų stebuklą, jis taip pat sektų Jėzų. Taip jis ir pasielgė, kai Jėzus pakvietė ateiti ir tapti „žmonių žveju“. Mano stebuklas buvo stebėti 7 paeiliui atsakytas mano draugų maldas. Galbūt ir jums panašus katalizatorius padėjo apsispręsti sekti Jėzų?

Petras, aš, tu - mes visi turėjome apšvietimo laiką, po to, kai išgirdome apie Jėzų ir nusprendėme Jį sekti kaip Viešpatį.

Ten yra...
Apšvietimas įaustas Naujajame Testamente įvairiais žodžiais ir būdais, nors aš niekada negirdėjau, kad kas nors apie tai mokytų. Tačiau taip veikia Dievo Karalystė - Tėvas suteikia mums apreiškimą.

Jn 6:45 Jėzus pasakė: „Todėl, kas išgirdo ir pasimokė iš Tėvo, ateina pas mane“. Atkreipkite dėmesį – jūs pirmiausiai turite išgirsti, kad ateitumėte pas Jėzų, tada pasimokyti iš Tėvo, taigi klausimas ir mokymasis yra apšvietimo laikas prieš tai, kai žmogus ateina pas Jėzų.

Dabar aukštyn į 40 eilutę, Jis pasakė: „Tokia mano Siuntėjo valia, kad kiekvienas kuris regi Sūnų ir tiki Jį, turėtų amžinąjį gyvenimą...“ Atkreipkite dėmesį - jūs pirmiausiai pamatote Sūnų, tada jūs tikite. Tas matymas yra apšvietimo laikas prieš jums atgimstant iš aukšto.

Paulius, šiuo būdu sako Efeziečiams 3:9, dalinadamasis apreiškimu apie Jėzų pasauliui: „... kad visi žmonės pamatytų (atskleisti visiems), koks yra bendravimas...“. „Atskleisti visiems“ - tai apšvietimo dalis. Mes nuolatos gauname apšvietimą apie Žodį, apie mūsų gyvenimą, apie tai, ką Tėvas daro mumyse. Net šiuo metu tu kontempliuoji, studijuoji dalykus, kuriuos Tėvas daro tavyje, arba tu nori, kad darytų tavo gyvenime... taip veikia išmintis. Apšvietimas - tai procesas ir tai užtrunka tam tikrą laiką.

Mano mėgstama malda
„...kad Šlovės Tėvas duotų man (ir tau) išminties ir apreiškimo Dvasią Jo pažinimui, kad būtų apšviestos supratimo akys, kad jūs pažintumėte...“

Kai atveriamos supratimui akys, tuomet mes pažįstame... viskas vyksta tokia tvarka. Ir tai yra procesas. Aš meldžiuosi taip prieš pradėdamas mokyti, kai man reikia daugiau apreiškimo, daugiau apšvietimo... aš meldžiuosi taip kelis kartus į mėnesį ir visada kartu su dėkojimu, nes Tėvas, visada visada atsako. Aš noriu, kad mano supratimo akys būtų nuolatos apšviečiamos.

Sekančią savaitę kiti pavyzdžiai kaip nuolatos pasilikti šiame apšvietimo procese.

Gausių palaiminimų!

John Fenn
www.supernaturalhousechurch.org
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. birželio 23 d., ketvirtadienis

Kartą išgelbėtas? 5 dalis (Prarasti savo išgelbėjimą?)


John Fenn, 2011 m. birželio mėn. 18 d.,

Primenu apie MP3: beveik visos mano CD mokymų serijos, įskaitant 2, 4, 5, 8 dabar jau yra mp3 formate.

Kai jūs meldžiatės, jūs kreipiatės su prašymu į Jėzų ar į Tėvą? Ar mokymai apie kartų prakeikimus tinka mūsų dienoms? Šitie dalykai ir dar kiti išnagrinėti pagal Žodį mano naujausioje serijoje: Tikėjimo atskiedimas (1); Kaip žmonių tradicijos atima iš mokinių jėgą. Kaip jums nuspręsti kokiu keliu pasukti, kai jūs ieškote Dievo išminties, o Jis, atrodo, tyli? „Pagal tavo tikėjimą“ Padėsiu jums praeiti šį procesą, kai daromas sprendimas, nes paprastai mes turime tikėjimą, bet galime to nesuvokti. Jėzus pasakė dviems akliems vyrams, kurie atėjo pas Jį išgydymo: „Tebus jums pagal jūsų tikėjimą“.

Ar gali tikintysis prarasti savo išgelbėjimą?
Trumpas atsakymas, skyrius ir eilutė, sako taip - krikščionis gali prarasti savo išgelbėjimą. Tačiau tuoj pat iškyla kiti klausimai, į kuriuos aš dabar atsakysiu:
1) Ar gali tikintysis prarasti išgelbėjimą apsispręsdamas tai padaryti?
2) Ar gali žmogus prarasti išgelbėjimą neigdamas, dėl gyvenimo stiliaus, klaidos, nesąmoningai, ar nusidėdamas?

Pradėsime nuo to, kas svarbiausia: mirtinos nuodėmės supratimas
Mato 12:31-32 Jėzus pasakė, kad visos nuodėmės gali būti atleistos, išskyrus piktžodžiavimą Šventajai Dvasiai. Kaip tai suprasti?

Šventoji Dvasia yra Vienintelė iš Dievo Trejybės asmenų šiandien tarnaujanti žemėje. Aš noriu pasakyti, kad Jėzus dabar žemėje netarnauja fiziškai, kaip Jis tai darė Evangelijose. Šiandien Jis veikia per Šventąją Dvasią.

Šventosios Davsios veikimu įvyksta išgelbėjimas. Būtent Ji atgimdo mūsų dvasias. Todėl atmetimas Jėzaus, kaip Viešpaties yra piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai (Jos atmetimas).

Pamąstykime dabar kitu būdu. Jėzus mirė dėl kiekvieno asmens, kuris tik kada gyveno ar dar gyvens, yra gyvas šiandien ir gyvens amžinai. Tarp visų tų bilijonų žmonių dėl kurių Jėzus numirė yra vienas asmuo, už kurį Jėzus nemirė - tai Jis pats.

Jis mirė dėl kitų, ne dėl Savęs. Jėzaus atmetimas nebuvo atpirktas ant kryžiaus, taigi atmesti Jį, reiškia atmesti Šventają Dvasią (piktžodžiauti Jai).

Šventosios Dvasios vaidmuo, vedantis mus padaryti apsisprendimą dėl išgelbėjimo
Kiekvienas žmogus, kuris gimė iš aukšto, per Šventąją Dvasią gavo apreiškimą iš Tėvo, kad Jėzus yra Viešpats. Po to, kai Petras paskė: „Tu esi Kristus gyvojo Dievo Sūnus“, Jėzus atsakė, kad ne žmogaus samprotavimai jam tai apreiškė, bet „Tėvas, kuris yra danguje” (Mt 16:17).

Apreiškimą arba „apšvietimą” patyrė kiekvienas, kuris yra atgimęs iš aukšto. Ir tai įvyksta įvairiais būdais, bet gali būti apibendrinta, kad mes visi buvome paskatinti ištirti savo ketinimus dėl Jėzaus, kai turėjome apsispręsti, kad tikrai norime tikėti Jį ir Jam tarnauti.

Šio Šventosios Dvasios apšvietimo procso metu aš ir tu apsisprendėme tikėti Jėzumi. Jono 6:40 Jėzus pasakė: „kuris regi Sūnų (Šventosios Dvasios apšvietimas) ir tiki Jį (mūsų pasirinkimas), turėtų amžinąjį gyvenimą“. Visų pirma mes „matome“ veikiant Šventajai Dvasiai, tuomet pagal tai, ką mes „matome“ iš Jėzaus, mes nusprendžiame tikėti.

Tame pačiame skyriuje 45 eilutėje Jis tęsia „‘Ir visi bus mokomi Dievo‘. Todėl, kas išgirdo ir pasimokė iš Tėvo (apreikšta tiesiog kaip Petrui), ateina pas mane (mūsų sprendimas)“. (Jn 6:45, vertimas iš anglų kalbos)

Apšvietimas reiškia, kad Šventoji Dvasia „Jo šviesa apšvietė“ mums Jėzų, kad mes galėtume apsispręsti tikėti.

1) Ar gali tikintysis prarasti išgelbėjimą apsispresdamas tai padaryti?
Žyd 6:4-6 ir 10:29 apibūdina subrendimo lygį, kurį privalo būti pasiekęs žmogus, kad galėtų prarasti išgelbėjimą. Tai parodo, kad žmogus darydamas tokį apsisprendimą gerai supranta, ką daro.

Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškos dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, paragavo gerojo Dievo Žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų ir atpuolė, tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai...“

a) Apšvietimas - jo metu jie gavo apreiškimą iš Tėvo: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“;
b) paragavo dangiškos dovanos - patikėjo Jėzumi, kaip Viešpačiu;
c) tapo Šventosios Dvasios dalininkais – krikštyti Šaventąja Dvasia;
d) paragavo gerojo Dievo Žodžio – čia pavartotas žodis rhema” - tai reiškia, kad Dievas kalba būtent tau. Šitas žmogus girdėdavo Dievą kalbant jam per Šventąją Dvasią ir Žodį;
e) ateinančio amžiaus jėgų - jie tarnavo Šventosios Dvasios dovanose.

Žyd 10:29 tęsiama:
„Tik pagalvokite: kaip dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypė kojomis Dievo Sūnų, ne šventu palaikė Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas (atgimė iš aukšto), ir įžeidė malonės Dvasią!

ą) kuris sutrypė kojomis Dievo Sūnų - tai pirmojo amžiaus išsireiškimas, reiškiantis „išmesti šiukšles“. Jie išmesdavo druską, kuri prarasdavo savo šviežumą ant tako, kur vaikščiojo žmonės. Tas žmogus pasielgia su Jėzumi ir viskuo kas Jėzaus taip, kaip su šiukšlėmis, kurios išmetamos mindžioti žmonėms (žr.Mt 5:13).
b) Nešventu palaikė Sandoros kraują - nešventi dalykai turi būti atmetami ir jų bet kokia kaina reikia vengti. Tas atgimęs žmogus dabar laiko Jėzaus auką nešventa.
c) Įžeidė Malonės Dvasią – iki to momento subrendęs tikintysis, girdėdavo Dievą kalbant, tarnavo Šventosios Dvasios dovanose, nors dabar jis elgiasi su Jėzumi, kaip su purvu ir stengiasi išvengti Jo bet kokia kaina, bet Malonės Dvasia iki šio momento vis dar stengėsi jį sugrąžinti atgal. „Niekino“ (gr. Enybrisas, panaudotas tik šitoje vietoje) - reiškia „įžeisti“ (atmetant).

Tokios yra sąlygos, kurios išvardintos Naujajame Testamente, kai tikintysis suvokdamas, laisva valia, gali pasakyti Šventajai Dvasiai palikti jį ir atsiskirti nuo jo dvasios.

Aš pažinojau žmogų, kuris buvo pripažintas pranašas, pastorius, Biblijos mokyklos vadovas. Jis turėjo romaną, atsisakė atgailauti, greitai tapo alkoholiku. Jis atmetė visas pastangas jį vesti į atgailą. Jis prarado savo santuoką, šeimą ir išvyko iš valstijos.

Po kelių metų du vyrai, kuriuos aš pažinojau, buvę jo studentai, tuo pačiu metu nepriklausomai nuo vienas kito, man pasakė: „Aš melsdavausi už jį kiekvieną dieną, bet vieną kartą Viešpats įsiterpė į maldą ir pasakė: „Nesimelsk už jį, jis padarė savo sprendimą“.

Emocijų protrūkis: „Jei tai reiškia būti krikščioniu, aš nenoriu juo būti“, netinka anksčiau minėtiems atvejams. Panašiai kaip mes vertiname mažų vaikų ir paauglių nesusivaldymą: „aš nekenčiu tavęs, mama, ...tėte“, taip ir Dievas vertina nesubrendusių žmonių poelgius.

Kai mes atgimstame, mes gimstame į šeimą. Tai santykiai. Kai mes nusidedame prieš mūsų Tėvą ar kitą šeimos narį, mes suardome draugystę. Kai mes atsiprašome Tėvo ir mūsų šeimos nario, mes atstatome bendravimą toje srityje.

Kai aš buvau vaikas aš sudaviau savo jaunesniam broliukui (Kas? Aš?) Aš buvau pasiųstas į savo kambarį. Mano mama neišmetė manęs iš šeimos. Bet aš suardžiau draugystę su savo broliu ir ja. Kai aš atgailavau ir parodžiau tai, atsiprašydamas mamos ir brolio, mano draugystė buvo atstatyta, bet mano narystė šeimoje niekada nebuvo sustabdyta.

2) Ar gali žmogus prarasti išgelbėjimą, neigdamas, suklysdamas, nesąmoningai, nusidėdamas?
Jėzus pasakė grupei žmonių, kad – taip, jeigu jie nepasikeis, jų vardai bus ištrinti iš Gyvenimo knygos. Kas jie buvo ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyko, mes pažiūrėsime sekančią savaitę, nes šiandien turiu baigti.

Būkite palaiminti!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. birželio 20 d., pirmadienis

Apreiškimas. 5 dalis


John Fenn, 2010 m. kovo mėn. 20 d.,

Pirmosiose 4 šios serijos dalyse rašiau apie apreiškimą iš Tėvo, vadinamą „rhema“ – apreikštu žodžiu, kaip veikia malonė, tikėjimas ir perdėtas pasitikėjimas savimi.

Paskutinėje šios serijos dalyje norėčiau išsiaiškinti, kas yra Dievo dalis ir kas priklauso nuo mūsų.

Turiu omenyje tai - jeigu Dievo žodis sako: nepaleistuvauk, nevok, nemeluok (tai – apreiškimo žodžiai), nereikia laukti, kad Viešpats asmeniškai užtvirtintų, jog šitų dalykų daryti negalima.

Tačiau, ką daryti, ieškant krypties savo gyvenimui? Raštas aiškiai sako, jog žmogus turi užsidirbti pragyvenimui, ir aš kaip tik dabar ieškau darbo ir nežinau, kur Jis mane veda? Ar man atsivertus Bibliją ir pirštu bakstelėjus būtent ant tos eilutės, kuri sako: „moteris apžiūri lauką ir jį nusiperka“ (Pat 31:16), turėčiau manyti, kad Dievas man tai apreiškė?

Arba susirgęs turėčiau atsiversti Izaijo 53 skyrių arba 1 Petro 2:24 ir „stovėti“ ant šitų eilučių, tikėdamasis, kad Dievas mane išgydys? O gal man reikia specifinio, unikalaus žodžio, skirto tik man dėl šitos ligos?

Prisiminkime Abraomą
Pradžios 26:1-5 skaitome, jog Viešpats pasirodė Izaokui ir davė jam nurodymus apie šalyje kilsiantį badą. Tame aplankyme Jis apreiškė, kodėl Jis išsirinko Abraomą: „nes Abraomas paklausė mano balso ir laikėsi mano įstatymų, įsakymų, nuostatų ir nurodymų“. Šitie penki dalykai buvo svarbūs Viešpačiui ir Jis išvardino juos iš eilės vieną po kito.

Abraomas turėjo apreiškimą iš 5 elementų. Tada nebuvo rašytinio žodžio, kuriuo galėtų remtis – eilute ar skyriumi, todėl jis gyveno taip, kuo tikėjo, taip elgėsi šeimoje bei verslo reikaluose. Visa tai buvo valdoma tų 5 elementų, kuriuos jam apreiškė Viešpats.

Pirmasis ir pamatinis: „paklusk mano balsui“ – tai reiškia, kad kai Viešpats pasirodė jam ir davė nurodymus, Abraomas pakluso (Apd 7:2; Pr 12:1,7).

Kitus tris vidurinius Viešpats sujungė čia į vieną grupę: „laikėsi mano įstatymų, įsakymų, nuostatų ir nurodymų…“
Įstatymai: reiškia sargyba arba stovintis sargybinis, apsauga (Strong‘s #4931 – Strongo aiškinamasis žodynas).
Įsakymai: reiškia įsakymą arba priesaką, nurodymą, pamokymą (Strong’s #4687).
Nuostatai: reiškia paskyrimą, paprotį, būdą, yra pavartotas ir Kun 18:3, kur kalbama apie „tautos papročius“ (Strong‘s #2707).

Pradėk statyti nuo pamato
Statyti ant žodžio „paklusk mano balsui“, reiškia statyti ant asmeninio apreiškimo, gauto dėl krypties. Tame yra trys elementai, neturintys nieko bendro su asmeniniu apreiškimu specifiniam momentui konkrečiu laiku. Tai apreikšta Viešpaties valia, dalykai, kuriuos Jis apreiškė Abraomui, norėdamas, kad jis paklustų Jam. Viešpats nesakė jam: „daryk tai arba nedaryk to“.

Maždaug praėjus 500 metų Viešpats pasirodė Mozei ir davė jam 10 Įsakymų. Tačiau Abraomo laikais šie įstatymai dar nebuvo įrėžti akmenyje - tai buvo tik Dievo charakterio bruožai.

Pradžios knygos 18 skyriuje Viešpats ir du angelai (kurie vėliau buvo pasiųsti išgelbėti Lotą) pietavo su Abraomu ir Viešpats pasakė: „Ar Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryti? Juk Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, jame bus palaimintos visos žemės tautos. Nes Aš žinau, kad jis įsakys savo vaikams ir savo namams po savęs laikytis Viešpaties kelio ir daryti, kas yra teisinga ir teisu (Pr 18:17-19).

Frazėje „Viešpaties kelio“ yra žodis „takas“ arba „vaikščiojimo takas“ (Viešpaties). Jis kalba apie teismą ir teisingumą - tai buvo ne eilutė ir skyrius, tačiau dalykai, apie kuriuos Abraomas žinojo, kad jie yra teisingi ir kad taip reikia elgtis. Tai sutinka su anksčiau paminėtais „nuostatais“, kurie reiškia papročius arba būdą (Viešpaties).

Prisiminkime, kuomet Abraomo ir Loto darbininkai susikivirčijo dėl teritorijos, tuomet Abraomas pasirinko garbingą kelią, pasiūlydamas Lotui pasirinkti ganyklą, nors kaip vyresnysis galėjo reikalauti savo teisių (Pr 13:9-11). Šis maloningumas yra Viešpaties charakterio bruožas – ne skyrius ir eilutė, bet Dievo kelias.

Prisiminkime, jog Abraomas surinko armiją Loto išgelbėjimui, tačiau atsisakė paimti karo grobį, kad niekas negalėtų pasakyti, jog žmogus padarė Abraomą turtingu, ir jis davė 10% Viešpačiui (Pr 14).

Kai širdis yra teisi...
Dabar matome, jog žodis „įstatymas“ reiškia „sargybą, stovintį sargybinį, apsaugą“. „Nuostatai“ reiškia „paprotį, būdą“. Abraomas buvo nusprendęs savo širdyje laikytis Viešpaties kelio, saugoti jį ir vykdyti. Tokie yra bendri dalykai, kurių laikytis yra privaloma, tačiau daugelis šiandieną to nesupranta.

Kartą, kaip Wagner vadovų instituto atstovas, mokiau Pasaulio Maldos Centre (World Prayer Centre) Kolorado Springs ir prie prekybos stalo, kur turėjau daugybę CD pardavimui, kalbėjausi su studentais. Prie manęs priėjo dvi moterys ir viena iš jų paklausė, ar galima mano CD įsirašyti į savo kompiuterio kietąjį diską ir po to perrašyti juos savo draugei?

Tai buvo pirmas kartas, kai išgirdau tokį dalyką ir aš paklausiau: „Ar jūs prašote leidimo vogti iš manęs? (Įsivyravo tyla). Tai yra būdas, kuriuo aš užsidirbu pragyvenimui, todėl pirkdama vieną CD ir po to padaugindama jį savo draugei veltui, tu vagi iš manęs, tai būtų tas pats, kas vogti iš parduotuvės. Aš manau, kad būtų dora paaukoti reikiamą sumą tarnavimui, jeigu nori tai daryti“.

Kur padangos liečia asfaltą
Ji atrodė sumišusi ir pasakė: „Oi, aš niekada nepamąsčiau apie tai“, štai ką aš noriu pasakyti. Žmonės nori, kad Dievas jiems kalbėtų, pasirodytų, padarytų juos jautrius Jam, tačiau nesusimąsto apie savo gyvenimo dorumą, kuris būtinas, norint artimai bendrauti su Dievu. Žmonės dažnai paklūsta tam, ką išgirsta kalbant tiesiogiai jiems, tačiau iš esmės nepaiso Jo kelių. Kiek daug krikščionių sako, kad myli Jėzų, tačiau noriai sėdi dvi valandas kino teatre klausydamiesi kaip keikiamas vardas To, kurį jie myli. Arba klauso kaip piktžodžiauja Tėvui. Kiek daug žmonių sakosi myli Jėzų ir žiūri kultinius, smurto ar sekso filmus.

Nors būčiau sumokėjęs pinigus už bilietą, bet išgirsčiau, kad filmo herojus ekrane sako, jog mano žmona, sūnus ar geras draugas yra siaubingi žmonės, melagiai ir plėšikai, aš atsistočiau ir išeičiau iš kino teatro. Nesvarbu, kad aš sumokėjau, tačiau jeigu tenai įžeidinėja mano geriausią draugą, aš išeisiu, jei Jis iš tiesų yra mano geriausias draugas.

Mes galime Biblijoje atrasti skyrių ir eilutę, kad negalima piktžodžiauti, nors gyvenime dažnai girdime žmones keikiantis – tai neišvengiama, tačiau Biblijoje nėra nei eilutės, nei skyriaus, kuriame būtų rašoma, jog sumokėjus savo noru galima sėdėti ir dvi valandas klausytis, kaip keikiamas Jo vardas bei kitas nešvankybes.

Žmogus savo širdyje turi nuspręsti netoleruoti tokių dalykų. Štai kokie yra trys iš penkių reikalavimų.

Labai seniai, tarsi tai būtų buvę kitoje galaktikoje, pamenu, dirbau Domino‘s Pizza. Pamenu kaip viena krikščionė mergina pasiimdavo picoms skirtą sūrį namo ir gamindavo iš jo picas sau. Ji manė, kad taip elgtis nieko blogo. Viena krikščionių pora norėjo parduoti namą, tačiau nenorėjo mokėti 6% mokesčio, todėl laukė, kol baigsis sutarties terminas, tada paskambino paskutiniams klientams ir pasiūlė apžiūrėti namą, pasiūlydami jį už sumą minus tuos 6% .

Viena krikščionė moteris nuolatos savo draugams sakydavo, kad ateis jiems padėti būtent sutartu laiku, tačiau arba visai nepasirodydavo, arba ateidavo labai pavėlavusi be jokio įspėjimo – taip ji sudarydavo įvairių nepatogumų tiems, kuriems pažadėjo, nes jie turėdavo keisti savo planus ir prisitaikyti.

Kartą važiuojant keliu, kur greitis apribotas iki 120 km/h, mane pralenkė automobilis, važiavęs mažiausiai 144 km/h greičiu, tačiau aplipdytas krikščioniškais lipdukais.

Esminiai dalykai – tokie kaip charakterio vientisumas, žodžio laikymasis, dievotumas – būtent jie apima „įsakymus, nurodymus bei nuostatus“. Šioje vidurinėje grupėje vienas iš trijų yra Viešpaties kelias. Turėtume savo širdyje apsispręsti eiti Viešpaties keliu ir tai darydami įgysime dievotumą.

Paskutiniai penki dalykai
Paskutinis žodis – „mano įsakymai“ arba Tora. Tai reiškia eilutę ir pastraipą arba, Abraomo dienomis, bendrus nurodymus, skirtus kiekvienam žmogui – nemeluoti, nepaleistuvauti, nevogti ir t.t.

Daugelis žmonių nori pradžioje išvardintų dalykų – „Abraomas pakluso mano balsui“ – taip, jie nori girdėti Viešpatį! Tačiau tie patys žmonės turi būti labai apdairūs, kad išpildytų po to einančius skyrius ir eilutes – niekada nevogti, nežudyti, nepaleistuvauti.

Tačiau sąrašo viduryje yra trijų grupė – Viešpaties takai, Viešpaties kelias, širdies nuostata sekti Jo keliais savo širdyje ir gyvenime – štai kur vyksta tikrasis gyvenimas.

Tai jau ne skyrius ar eilutė, bet širdies kryptis, disciplina.

Taigi, kaip sužinoti Viešpaties valią, kai negirdime Jo balso ir nerandame skyriaus ar eilutės savo situacijai? Mes vykdome tuos tris iš sąrašo vidurio. Klausimas: „Ką darytų Jėzus?“ – tai ne pigi apyrankė ar inicialai, bet gyvenimo būdas.

Apibendrinimas
Ką daryti, kai neturi specifinio žodžio savo situacijai arba negali rasti jai tinkančios eilutės ar skyriaus? Štai čia į mūsų gyvenimą ir ateina tie trys punktai iš sąrašo vidurio. Aš sugrįžtu prie paskutinio, kad būčiau užtikrintas, jog tikrai girdėjau Jo balsą, jog skyrius ar eilutė iškilo prieš mane ir atgaivino apreiškimą – galvoju apie tai, mąstau ir kurį laiką saugau savo galvoje. Po to prisimenu tuos tris iš sąrašo vidurio ir tikrinu, ar tikrai esu vedamas Jo taku...

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. birželio 17 d., penktadienis

Apreiškimas. 4 dalis


John Fenn, 2010 m. kovo mėn. 6 d.,

Malonė, viltis, perdėtas pasitikėjimas savimi
Praeitą savaitę aš dalinausi mintimis, kad žodis iš Viešpaties yra malonė - žodis, apreiškimas, arba kažkas, ką reikia suvokti ir priimti – kiekvienas žodis iš Viešpaties yra malonė.

Aš dalinausi, kad tikėjimas kyla iš malonės: „Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų “ (Ef 2:8).

Bet Žyd 11:1 sako: Tikėjimas yra pagrindas (realybė) to, ko viliamasi, ir įrodymas to, kas neregima“ (vertimas iš anglų k.).

Šiandien aš rašysiu apie tai, kaip iš malonės gimsta viltis - tai pridedama prie mūsų atsakymo į malonę - tikėjimo.

Viltis kyla iš proto, emocijų ir vaizduotės. Tikėjimas kyla iš dvasios. Vilties apibrėžimas yra toks: „įsitikinęs, pasitikintis, užtikrintas laukimas“. Žyd 6:13-20 pasakoja mums apie Abraomą ir jo patyrimą, ir tai padeda  mums suprasti, kaip visa tai veikia.

13 eilutėje pasakyta, jog Abraomas gavo pažadą iš Dievo, kad jis taps tėvu. Tai yra rhema, malonė. Ir kaip aš dalinausi, praeitą savaitę, kad su kiekvienu mums duotu žodžiu suteikiamas ir įgalinimas.

Ten pasakyta, jog tada Dievas prisiekė Savimi, kad pažadas išsipildys. Tuomet Abraomas neturėjo užrašyto žodžio, kad galėtų remtis skyriumi ar eilute, taigi Viešpats pažadėjo kelis kartus, parodydamas jam keliais būdais, kad tikrai Jo Žodis yra geras. Jis pažadėjo kartodamas tai Pradžios 12:2,7; 15:1-6; 17:4-5,16-17; 18:9-15 - štai kaip Jis prisiekė Savimi. Mums Naujajame Testamente pasakyta, kad kiekvienas žodis bus patvirtintas 2-3 liudininkų burna.

Taigi Žyd 6:18 sako, kad pagal tuos du nekintamus dalykus: Dievas pažadėjo ir Dievas negali meluoti, Abraomas (ir mes taip pat) turime pasitikėti viltimi, kuri mums duota. „Tad du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus, atradusius prieglobstį mums skirtoje viltyje“ (Žyd 6:18)

Stebėkite seką:
#1 Abraomas gavo pažadą (rhema/malonę žodį skirtą jam)
#2 Jis gavo šiam pažadui patvirtinimą (maždaug 5 kartus)
#3 Jis įsitvirtino viltyje - jis apie tai mąstė, įsivaizdavo, saugojo savo prote

Iš rhema žodžio gimsta vaizdinys, išsipildžiusio pažado protinis įsivaizdavimas. Tai yra viltis.

19-20 eilutėse pasakyta, kad: viltis „...mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun, kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus...“. Savo proto ir vaizduotės pagalba mes įžengiame už uždangos - pažadas buvo duotas iš už uždangos, ir eina į mūsų protą mūsų viltį/pasitikintį laukimą.

Atkreipkite dėmesį, kad viltis įtvirtina sielą, protą, emocijas ir mąstymo procesą. Kai mes gauname apreiškimą, pažadą, rhema, tas vaizdinys pagimdo viltį - įžengia už uždangos į dangų, kad mes pasitikėtume Dievu, kuris mums pažadėjo. Kai aplinkybės mums priešinasi, viltis pasilieka įsitvirtinusi už uždangos danguje, prirakinta prie: 1) Dievas pažadėjo, 2) Dievas negali meluoti. Štai taip mes pasiliekame ramybėje.

Malonė gimdo tą vaizdinį, kuris yra viltis ir kai mes tikime ta viltimi - tai jau tikėjimas. Tai natūralu ir gimsta savaime, kai priimame žodį, apreiškimą, rhema ir JEIGU leidžiame mūsų protui tuo viltis.

Vėl prisiminkime Nojų
Nojus gavo malonės žodį, rhema žodį, statyti laivą. Jūs prisimenate, kad Viešpats jam nurodė dydį, kokią naudoti medieną, kaip padaryti jį atspariu vandeniui, kaip patalpinti gyvūnus. Visa tai sukūrė paveikslą jo prote, kuris davė viltį ir sugebėjimą atsakyti, o tai yra tikėjimas (Pr 6:15-22).

Aš dalinausi, kad tikėjimas yra atsakymas į žodį/rhema/malonę. Bet tarp malonės ir atsakymo yra viltis - tas vaizdinys, kurį sukuria Žodis. Kaip teigia Žyd 11:1 „Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės“. Kai jūs tikite viltimi, tikėjimas gimsta savaime, bet jūs negalite tikėti viltimi pirmiausiai neturėdami to rhema žodžio.

Rom 4:18-22 Karaliaus Jokūbo vertimas nėra tikslus, kai kalba apie Abraomo emocinę būklę, bet jis tiksliai pasako, kad jis „patikėjo viltimi“. Tai tikėjimas. KJV sako, kad jis nelaikė savo kūno apmirusiu, bet tekstas iš tiesų sako, kad jis suvokė savo kūno ir Saros įsčių apmirimą (ir jeigu jūs skaitysite Pradžios knygą ir pamatysite, kad jie netgi labai gerai tai pripažino).

Tikėjimas neignoruoja aplinkybių, tik jis pasirenka tikėti viltimi, kurią sukūrė pažadas.

Jis pasirenka: 1) tikėti pažadu, 2) tikėti, kad Tas, Kuris pažadėjo negali meluoti, 3) leisti vilčiai plėtotis prote, arba kaip Rom 4:21 sako „Ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti“ 4) jis ir Sara atsakė (tikėjimas) eidami kartu kaip vyras ir žmona, ir to pasekoje jie susilaukė Izaoko.

Perdėtas pasitikėjimas savimi
Negaliu suskaičiuoti kiek kartų teko girdėti žmones sakant, kad kažkas jų gyvenime vyko „tikėjimu“, bet baigdavosi tragedija. Sutinkamai su Biblijos mokymu šie žmonės turėjo ne tikėjimą, bet viltį. Daugelis žmonių bando tikėti, neskirdami laiko ir nesimokydami kaip reikia laukti Dievo, kol jie gaus pažadą, rhema, apreiškimą. Be žodžio nėra ir biblinio tikėjimo.

Tu gali apsispręsti „stovėti ant pažado“, bet jei Dievas iš tiesų tau nepažadėjo jokios konkrečios eilutės, nėra malonės, iš kurios natūraliai kiltų viltis, atsakymas į kurią yra tikėjimas - skirtas tam, kad galėtum veikti pagal tą vidinį žinojimą. Žmonės bando sukurti tikėjimą išsirinkdami iš konteksto vieną kurią eilutę, užuot laukę Viešpaties tol, kol jiems bus duota. Toks tikėjimo supratimas yra neteisingas.

Aš buvau kartu su savo geriausiu draugu vienoje bažnyčioje, kur ir dirbau, kai jis mirė. Jo žmona, duktė ir žentas bandė jį prikelti iš numirusių įsakinėdami, šaukdami, kalbėdami jam ir Dievui, dėdami ant jo rankas, garbindami ir t.t. Aš nejaučiau patepimo, jokio apreiškimo, jokio Viešpaties buvimo, kad jis būtų prikeltas, taigi galų gale aš įsiterpiau ir pasakiau apie tai. Ji turėjo leisti jam išeiti ir ji taip padarė.

Jie galvojo, kad veikė tikėjime, bet buvo tik viltyje. Tikėjimas „ne priverčia tai įvykti“, o atsako į apreiškimą iš dangaus.

10 + 2
Kai 12 žvalgų buvo pasiųsti į Pažado žemę, tik Jozuė ir Kalebas parnešė ataskaitą, kuri sutiko su jiems duotu Dievo pažadu - žemė yra jūsų, dabar eikite ir užimkite ją. Kiti 10 žvalgų mirė maro metu, ir Mozė turėjo tai pranešti tautai, kad tie 10 mirė, o Jozuė ir Kalebas liko gyvi.

Tai tautoje sukėlė didį gedulą, atgailą ir veržimąsi į Pažado žemę, bet tik tam, kad būtų nugalėti amalekiečių ir kanaaniečių. Pasakyta „jie nusprendė eiti į kalnus“ (Sk 14:36-45).

Perdėtas pasitikėjimas savimi yra veiksmas, kuomet galvoji, kad kažkas yra Dievo atsakomybė, kai tai iš tiesų tai yra mūsų atsakomybė. Jie atmetė Viešpaties Žodį, rhema, kuriame buvo malonė eiti tam tikru laiku, kuris buvo nustatytas Viešpaties ir paskelbtas per Jozuę ir Kalebą. Jie tada išėjo galvodami, kad Viešpats bus su jais, manydami, kad kai jie pajudės, Dievas padarys stebuklą: Netiesa.

Su malone ateina ir tam skirtas laikas. Kai atėjo žodis, Nojus turėjo statyti arką. Jo širdyje ir sieloje gimė viltis/vaizdinys. Abraomas turėjo eiti į Pažado žemę, kai Viešpats pasakė jam, kad žemė jo laukia, ir kad tenai gims jam sūnus (Pr 12:2; Apd 7:2-5)

Jūs galite prisiminti, kad Mozė gavo Žodį, kad jis bus išlaisvintojas ir todėl nužudė egiptietį, „...galvodamas, kad jo broliai suprasią, jog Dievas jo ranka suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato“ (Apd 7:22-25). Kitas perdėto pasitikėjimo savimi atvejis – Dievas nepagerbs mūsų, kai mes vykdome Jo idėjas savo būdu. Tai arba Jahvė, arba visai nieko.

Žyd 11:27 sako, kad Mozė nepaisė laiko, bandydamas įvykdyti rhema/apreiškimą/malonę, ir „liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį“. Kitais žodžiais tariant, jis turėjo rhema, kad išvaduos Izraelį iš Egipto, bet bandė tai įvykdyti savo jėgomis, nors jis laikėsi šito vaizdinio ir pašaukimo, tarsi matydamas Tą, Kuris yra neregimas. Taip jis elgėsi užuot kantriai laukęs Dievo apreiškimo, kaip ir kada pažadas turi įvykti (tai įvyko prie degančio krūmo po 40 metų).

Štai ką aš noriu pasakyti šiais keliais žodžiais. Ar jūs bandėte kažką įvykdyti savo jėgomis, kaip Mozė? Man yra taip buvę, ir daugumai mūsų yra taip buvę. Ištverkite taip, tarsi matytumėte Tą, Kuris yra nematomas, nepameskite vilties.

Štai ką aš darau – grįžtu prie paskutinio dalyko, kurį žinau, kad žinau, kad Viešpats man kalbėjo, parodė, apreiškė. Tai rhema, kurioje yra maistingos medžiagos ir tai reikia suvirškinti. Tada aš leidžiu tam įvaizdžiui suformuoti mano galvoje paveikslą, kaip tai galėtų būti, bet turėdamas galvoje, jog tai, kuo aš viliuosi, kad įvyks, gali būti dar ne galutinis rezultatas.

(Kai Viešpats, Apaštalų darbų knygos 9 skyriuje, į Damaską keliaujančiam Pauliui pasakė apreiškimą, kad jis stovės prieš karalius, ar jūs manote Paulius įsivaizdavo, kad tų susitikimų metu jis bus surakintas grandinėmis, kaip Romos kalinys?)

Žyd 4:3,9-11 pasakyta - kai mes tikime, mes įžengiame į poilsį. Mes pajaučiame ramybę. Mūsų darbas kontroliuoti emocijas, išlavinti jas pasilikti mūsų dvasioje esančioje ramybėje. Pasilikite su Tėvu, kol gausite pažadą. Senais laikais buvo sakoma: „lūkuriuoti prieš Viešpatį“. Pasilikite su Viešpačiu laukime dienas ar savaites, tol, kol jūs pajėgsite priimti iš Jo apreiškimą. Jis atsakys, Jis jums atvers, jūs suprasite.

Dabar turiu baigti. Tikiuosi, kad tai jums padėjo.

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. birželio 16 d., ketvirtadienis

Apreiškimas. 3 dalis


John Fenn, 2010 m. vasario mėn. 27 d.,

Sveiki,
Praeitą savaitę, aš rašiau apie tai, kaip suprasti Viešpaties valią, kai atsakymų negalima rasti Biblijos eilutėje arba skyriuje. Prieš dvi savaites aš mokiau apie apreiškimą iš Tėvo ir būtent „rhema“ žodį.

Esmė
Dabar apie esminę tiesą: visi apreiškimai iš Tėvo yra malonė. Jis mus myli, mes esame Jo vaikai. Taigi Jis natūraliai trokšta kalbėti mums, aiškinti, maitinti ir vesti. Visa tai yra malonė, visa tai - dieviškas palankumas. Todėl malonė visiškai nepriklauso nuo asmens, kuris ją priima. Malonė yra širdies savybė, Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus charakterio bruožas.

Tai reiškia, kad malonė nėra tik palankumas, bet malonė yra ir įgalinimas. Venas iš labiausiai beviltiškiausių dalykų būtų gauti pavedimą kažką padaryti, bet nebūti aprūpintu resursais tai atlikti. Tėvas nėra toks. Jei Jis duoda jums malonę, žodį, pavyzdį, vedimą – Jis taip pat ir įgalina tai įvykdyti.

Paulius sakė Timotiejui: „Būk stiprus malonėje, kuri yra Jėzuje Kristuje“. Jis nesakė jam būti stipriu Dievo neužpelnytame palankume, bet būti stipriu įgalinime, kuris suteikiamas kartu su malone (2 Tim 2:1).

Kitais žodžiais, kai Karalius jums leido gimti Jo šeimoje atgimdydamas jus iš naujo, o tai buvo malonės veiksmas, su priklausymu Jo šeimai suteikiamas ir įgalinimas būti toje šeimoje. Neįmanoma atskirti malonės, kaip palankumo nuo įgalinimo gyventi ir veikti tame palankume. Tai įgalinimas.

Įgalinimas reiškia, kad mes esame pajėgūs daryti tai, kas atrodo gera Šventajai Dvasiai, ir taip pat „rhema“ žodžiai mūsų gyvenime.

Kas eina pirma?
„Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana“ (Ef 2:8). Malonė eina pirma: Dievas pasiuntė Savo Sūnų, kai mes dar tebebuvome nusidėjėliai (mūsų atveju, kai dar nebuvome pagimdyti iš naujo).

Malonė visada eina pirma, po to tikėjimas. Tai reiškia, kad tikėjimas kyla iš malonės. Be malonės nėra ir tikėjimo. Taškas.

Jei galvojate, kad tikėjimas eina vienas, ir aš pats nusprendžiu, kuri eilutė man tinka, tai jūsų nemokė sutinkamai su Biblija.

Sekite mano mintis: kas buvo didžiausias tikėjimo vyras? Jėzus. Jis pasakė: „<...> Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus“ ir „Iš savęs Aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes Aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė“ (Jn 5:19, 30).

Jokių filtrų, natūrali išdava
Tikėjimas natūraliai kyla iš malonės. Jis nesukuriamas emocijomis, jo negalite sau įsikalbėti, jis natūrali malonės išdava. Kai Viešpats palietė tave, kad būtum išgelbėtas, tu atsakei. Šiuo atveju – tai buvo malonė išgelbėjimui, tikėjimas atsakė priimdamas išgelbėjimą. Tikėjimas yra mūsų atsakymas į malonę.

Kaip pajausti tikėjimą? Ramybė. Tikėjimas plaukia kaip atsakymas ir reakcija į malonę, ir tame yra ramybė. Prisimink kiekvieną kartą, kuomet konkrečioje situacijoje tu atsakai ir renkiesi Viešpaties kryptį, tuomet visada liejasi ramybės upė. Malonė yra žodis/apreiškimas, pavyzdys, o reakcija į šią tėkmę yra tavo tikėjimas - tai tavo atsakymas.

Net, kai Jėzus gavo pirmą rhema iš TĖVO Getsemanės sode, kad tos taurės negalima išgerti jokiu kitu būdu, tik per kryžių, Jėzus pademonstravo didžią ramybę ir po to elgėsi su ramybe. Traumuojantis, siaubingas, sunkus išmėginimas, bet Jėzus išliko tobuloje ramybėje. Štai taip veikia malonė ir tikėjimas.

Iš man suteiktos malonės raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, pagal kiekvienam Dievo duotąjį tikėjimo saiką“ (Rom 12:3).

Paulius negalėjo kalbėti pagal tą malonę, kuri buvo duota Petrui. Paulius buvo pašauktas pas pagonis, Petras – pas žydus, ir kiekvienas iš jų turėjo tikėjimo saiką pagal jiems suteiktą malonę. Tu negali palyginti savęs ir tavo gyvenimui duotos malonės su kuo nors kitu - tu negali vaikščioti su jų batais, o jie - negali vaikščioti su tavaisiais.

Mūsų vyriausias sūnus yra neįgalus ir 24 metus gyveno mūsų namuose. Buvo nepaprastai sunku. Dabar, kai jis persikėlė į grupės namus, situacija pasikeitė, bet vis tiek mums labai nelengva. Tačiau mes turime malonę tai pakelti. Žmonės mums sako: „Aš negalėčiau padaryti to, ką jūs darote“. Ir jie yra teisūs, nes mūsų ir jų gyvenime veikia skirtingos malonės. Negali pasakyti, kad vieni yra geresni ar dvasingesni už kitus, abu atvejai - žmonių gyvenime veikiančios skirtingos malonės, ir jie turi kitą tikėjimo saiką gyventi toje malonėje.

„Alyvų sodas“ ir 20 pėdų greitkelio
Aš šitai rašau būdamas Spencer Tennessee, pas senus draugus tradicinėje bažnyčioje, kur aš mokiau 4 dalis „Angelai ir demonai - dvasinis karas“. Aš atvažiavau į čia iš Grove, Oklahoma, pradėjau nuo Oklahomos ir važiavau 7 valandas link Paducah, Kentuky, kur apsistojau Confort Inn viešbutyje, 7 valandą vakaro. Tada antradienį aš įveikiau likusią kelio dalį.

Trečiadienį apie 15 valandą skubėjau ir kalbėjau Tėvui apie tai, bet nenorėjau sustoti, kol nepasiekiau Paducah, kur ketinau nakvoti. Aš pasakiau Jam, kad tikrai esu labai išalkęs ir norėčiau užvalgyti salotų, ir klausiau kur galėčiau pavakarieniauti Paducah. Jis greitai atsakė: „Čia netoliese yra „Alyvų sodas“, tu gali ten pavalgyti, jei norėsi“ (tai restoranų tinklas). Aš pasakiau: „Būčiau labai dėkingas, jei galėtum paruošti stalą, nes esu tikrai labai pavargęs, noriu pavalgyti ir iš karto eiti miegoti“. Jis žino, kad man patinka „Alyvų sodo“ didelės porcijos salotų - jie papildo lėkštę tiek, kiek tu nori.

Aš užėjau į motelį ir paklausiau klerko, kur rasti „Alyvų sodą“ ir jis pasakė, kad vienas yra tik už trijų kvartalų - išvykau ir pavažiavau 1,4 mylios... Tikrai suradau restoraną, buvau nedelsiant pasodintas ir man buvo pateiktas nuostabus valgis – 2 didelės porcijos salotų, viščiukas Parmesan.... skanu.

Tai buvo rhema žodis. Su šiuo žodžiu buvo malonė, kuri įgalino mane gauti tam vakarui skirtą aprūpinimą. Tai nebuvo šlovinga, tai nebuvo dramatiška. Tai tiesiog normalus gyvenimas. Aš daug rašiau apie vyrus ir moteris Biblijoje, kurie atliko didžius darbus pagal rhema žodžius ir pavyzdžius, bet realybė yra tokia, kad Viešpats kalba daugiausia žodžių apie įprastus kasdieninius dalykus.

Bažnyčios, kurioje aš tą savaitę viešėjau, pastorius pasakė man, kaip jų bažnyčios mokykla gavo $48.000 susimokėti nuomos mokestį. Vieną dieną važiuodamas greitkeliu prie įėjimo į pastatą jis pamatė reklaminį stendą su skelbimu „Parduodama“. Viešpats jam pasakė, kad nusipirktų tą pastatą. Pardavimo kaina buvo $17.500 ir jis neturėjo pinigų, bet galėjo pirkti išsimokėtinai. Pardavėjas pasakė, kad jie gali sudaryti sutartį, taigi jie susitarė.

Po dviejų mėnesių valstybinė įstaiga kreipėsi į jį ir pranešė, kad jiems reikia 20 pėdų tos žemės, nes jie norėjo padidinti reklamai skirtą plotą. Jie už tai sumokėjo $48.500. Jie sudarė sutartį, sumokėjo nuomos mokestį už mokyklos patalpas ir po 6 mėnesių išsimokėjo visą sumą. Jie dar tebeturi tą sklypą ir jo vertė $250.000. Jie tikisi, kad vieną dieną restoranas jį nusipirks.

Tai buvo rhema žodis ir jame buvo malonė pardavėjui sutikti laikyti tą skelbimą. Tai vedė į tai, ką Tėvas buvo suplanavęs – 20 pėdų žemės pardavimą ir kas dar žino kiek ateityje.

Dar jokio lietaus
Žyd 11 yra didžių vyrų ir moterų „tikėjimo galerija”. Supraskite, kad kiekvienas jų gavo rhema žodį ir kai jie elgėsi pagal tą žodį, tai buvo jų tikėjimas.

Ieškok rhema/malonės ir ieškok atsakymo (tikėjimo) šioje eilutėje: „Tikėjimu Nojus, Dievo perspėtas (rhema/malonė) apie tuo metu dar nematomus dalykus, būdamas dievobaimingas, pastatė arką (tikėjimas) savo šeimai išgelbėti...“ (Žyd 11:7).

Skaitydami Pradžios knygą mes suvokiame, kad pastatyti arkai Nojui reikėjo 100 arba 120 metų. Tame žodyje buvo pakankamai malonės ir jėgos, įgalinančios jį paruošti planus, medžiagas, gyvūnus ir suteikiančios tam pakankamai laiko. „Pagal man suteiktą malonę... Dievas man davė tikėjimo saiką“.

1000 mylių pasivaikščiojimas
Paieškokime rhema/malonės 8 eilutėje: „Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas keliauti į šalį (rhema/malonė), kurią turėjo paveldėti, ir išvyko (tikėjimas), nežinodamas kur einąs“.

Kitas pavyzdys yra Mozė. Apd 7:23-25 pasakoja mums, kad kai jam sukako keturiasdešimt metų, jo širdyje kilo troškimas aplankyti savo brolius, Izraelio vaikus. Tekstas pasakoja, kad jis nužudė egiptietį, „nes Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas jo ranka suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato“.

Mozė turėjo rhema/malonę kad jis yra išgelbėtojas, tik jis norėjo šitą apreiškimą išpildyti savo jėgomis. Šitas perdėtas pasitikėjimas savimi jam kainavo 40 metų, 1/3 jo gyvenimo. Bet kai atėjo laikas, Jo žodis prie degančio krūmo pareikalavo apsispręsti - ir Mozė elgdamasis pagal šią malonę tapo išlaisvintoju Dievo numatytu laiku ir Dievo būdu.

Charakterio savybės
Prisiminkime Sarą: „Tikėjimu ir pati Sara – nevaisinga ir nebe to amžiaus – gavo galios pastoti (ji turėjo veikti ant Dievo pažado) ir pagimdė vaiką, nes ji laikė ištikimu Tą, kuris pažadėjo (rhema/malonė)“ (Žyd 11:11). Malonė ir tikėjimas visada eina kartu. Tu negali rasti vieno be kito.

Jūs prisimenate, kad Viešpats pasirodė Abraomui ir Sarai Pradžios 18:14-15 ir pasakė jiems, kad ji pastos ir sekančiais metais turės sūnų. Pradžioje ji juokėsi iš to rhema/malonės žodžio skirto jai, bet po to ji suprato, kas buvo Tas, kuris jai pažadėjo.

Ir tai viską nulemia: kas tai pažadėjo? Bet jūs turite pakankamai artimai vaikščioti su Viešpačiu, kad gautumėte rhema žodį, tą maną savo dvasiai, tą pažadą. Tu nenusprendi pats, kuris pažadas yra tau, ir po to pasakai Jam, ko tu lauki. Sara girdėjo pažadą, tada ji pasitikėjo Tuo, Kuris pažadėjo. Ji nepasitikėjo pažadu, bet Tuo, Kuris stovėjo už to pažado.

Tu turi stovėti ant pažado, nes Jis pirmas tau pažadėjo. Tai reiškia artimą vaikščiojimą su Dievu.

Mūsų 30-metis sūnus vis dar neįgalus, protiškai jis 4 metų amžiaus. Jis vartė knygą su gyvūnų paveikslėliais ir matė vieną paveikslą vaizduojantį bėgančius lauku arklius. Aš išgirdau jį sakant pusiau sau, pusiau garsiai galvojant: „Kai aš pateksiu į dangų aš bėgiosiu kaip jie“. Štai toks buvo jo tikėjimas, ne išgydymu dabar, bet kantriai laukti kol pateks į dangų ir bus išlaisvintas nuo kūno ir proto sužeidimo.

Bet prieš eilę metų, kuomet aš „stovėjau ant žodžio“, kiekvieną dieną cituodamas 1 Pt 2:24: „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti“. Aš citavau tai įvairiomis variacijomis, primindamas Dievui ir tai buvo viskas, ką galėjau padaryti, kad pažadinčiau „tikėjimą“.

Vieną dieną Tėvas įsiterpė į mano citavimą ir pasakė: „Ar negali paprasčiausiai tikėti?“ Aš pasakiau: „Taip aš galiu“. Jis paklausė: „Kas tai?“. Aš tada pacitavau minėtą eilutę ir Jis pasakė: „Labai gerai - tai tik tikėk ir ilsėkis“.

Dėl neteisingų mokymų, žmonės yra sumišę dėl to, kas yra tikėjimas ir kas yra perdėtas pasitikėjimas savimi, bet apie tai-kitą savaitę.... Iki

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com