Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. vasario 28 d., pirmadienis

Tarnavimo apžvalga metų pabaigoje

John Fenn, 2010 m. gruodžio mėn. 25 d.,

Šią savaitę jaučiau norą pasidalinti su jumis tuo, ką rašiau mūsų tarnavimo mėnesinėje apžvalgoje. Mano „Savaitės mintis“ dabar prenumeruoja 5.200 žmonių. Tai savanoriška prenumerata ir visi norintys gali bet kada išsiregistruoti susiradę nuorodą gale teksto. Kiekvieną savaitę prisideda nuo 10 iki 50 naujų skaitytojų.

Be šitų 5.200 skaitytojų, daugelyje šalių lyderiai verčia mano straipsnius į savo kalbas ir siunčia savo tinklui, kuris dažnai siekia net iki kelių šimtų žmonių. Jų tarpe yra kraštų, kuriuose krikščionys persekiojami, todėl neminėsiu čia tų valstybių pavadinimų. Apytikriai paskaičiavus „Savaitės mintys“ pasiekia maždaug 7.500, o gal net ir 10.000 skaitytojų.

Mūsų tarnavimo mėnesinę apžvalgą JAV skaito 1.040 žmonių ir nuo 10 iki 50 prisideda kiekvieną mėnesį.

Mūsų mėnesinė tarnavimo apžvalga nėra plačios apimties, tik paprastas laiškas. Man nepatinka, kai mane bombarduoja tarnavimo aplinkraščiais, kurie tokie išpūsti ir pompastiški, kad reikia gero pusvalandžio, kol perskaitai. Aš siekui pateikti subalansuotą informaciją ir nurodymus, aprašyti tikrus poreikius be išpūtimo ir manipuliacijos, taigi nieko daugiau tik „Štai čia mes dabar esame“.

Savaitinė ir mėnesinė įtaka
Kiekvieną savaitę aš gaunu dešimtis e-laiškų įvairiomis temomis ir plius keletą laiškų paštu. Daugelis jų yra nuo žmonių, kurie nori suprasti Raštą arba jiems reikia išminties ir aiškumo savo gyvenimo situacijoms. Kai kurie ieško namų bažnyčios savo regione arba norėtų ją įkurti.

Kai kurie rašo norėdami pasakyti, kaip labai šios ar praeitos savaitės ,,Mintys“ pakeitė jų gyvenimą, atsakė į gyvenimo klausimus, suteikė aiškumą. Kai kurie rašo todėl, kad jie turi tikrai rimtų poreikių – pinigų, maisto, kad išgyventų artimiausią savaitę, arba emocinių, arba demonų sukeltų problemų ir jiems reikia atsakymų. Aš arba mes kaip organizacija padedame kiek įstengiame.

Kartas nuo karto kas nors atsiunčią e-laišką ir ilgai aiškina savo numylėtą doktriną, net neatsakydami į mano klausimą, kur apie tai rasti eilutę arba pastraipą Rašte. Kai yra tiek daug žmonių, kuriems tikrai reikia pagalbos, aš neskiriu daug laiko tiems, kurie nori tik pasiginčyti.

Laikas nuo laiko pasitaiko, kad užminu kam nors ant kojos ir jie rašo, kad netiki manimi ir remdamiesi kokia viena „Savaitės minčių“ eilute „apsistato nuoskaudų sienomis“ ir tai man atvirai praneša. Šitie žmonės turi anksčiau patirtų nuoskaudų ar įsižeidimų (dažnai gautų bažnyčioje arba iš pastoriaus ar mokytojo), ir aš atsiduriu to šunelio vietoje, kuriam reikia iškęsti spyrius. Aš bandau padėti jiems palikti tą įsižeidimą, jei jie leidžia man tai padaryti.

Dauguma turi klausimų iš Rašto, arba tiesiog ieško išminties gyvenimo situacijoms. Taip aš tampu pastoriumi dešimtims, dešimtims ir dešimtims žmonių kiekvieną savaitę. Nuostabu, kokie panašūs žmonės ir nesvarbu, kur jie begyventų, ir kokios panašios jų problemos ir klausimai. Aš jaučiu, kad turiu privilegiją jausti viso pasaulio Kristaus Kūno pulsą, dėl to būnu nuolatos sujaudintas ir nusižeminęs.

Mane galima pasiekti per Skype, internetinę video/audio sistemą. Aš sulaukiu daug skambučių. Žmonėms reikia maldos arba išminties, kaip taikyti Raštą konkrečiose gyvenimo situacijose (Mano vardas Skype –Jfenntulsa).

Mūsų tarnavimas yra mokyti Kristaus Kūną Viešpaties kelių, ir padėti kurti namų bažnyčias. Mums patinka tai, ką mes darome. Mums garbė tarnauti Viešpačiui tarnaujant Jo žmonėms.

Su pagarba
Kaip sakiau, užsisakyti mūsų „Savaitės mintis“ ir netgi mūsų laiškus paštu galima laisvai ir veltui.

Bet iš tų 5.200, kurie prenumeruoja mano angliškas „Savaitės Mintis“ ir 1.040 - JAV mėnesinį aplinkraštį tik 286 žmonės paaukojo pinigų mūsų tarnavimui šiais metais.

Mes su Barbara tai labai labai vertiname, nes jų paaukojimai leidžia mus tęsti tarnavimą. Jie prisideda prie mūsų daromos įtakos pasaulio mastu. Mes investuojame į žmones ir tikimės, kad sulauksime atsako, juk iš to mes pragyvename. Paulius 1 Kor 9 rašė: taip sutvarkė Viešpats, kad tie, kurie skelbia Evangeliją gyventų iš Evangelijos. Yra teisinga, kad kai sėjamas dvasinis maistas, kuris keičia gyvenimą, žmonės atsilygintų menkesniais (bet reikalingais) dalykais, todėl mes esame labai dėkingi tiems, kurie aukojo šias metais.

Mūsų tarnavimas elgiasi taip, kaip ir praeitais metais - trečdalis visų pajamų, kurias gauname, grįžta atgal, kad būtų patenkinti kūno poreikiai. Būdami namų bažnyčia, mes neturime didelių salių, bet turime bažnyčiai priklausančias gyvenamas patalpas - su trim miegamaisiais, kurias mes su Barbara taip pat naudojame, kai būname Tulsoje. Gyvename nepatirdami pertekliaus, taigi galim būti jautrūs kitų poreikiams, visų pirma CWOWI (Tulsos Tarptautinė bažnyčia be sienų yra mūsų namų bažnyčių tinklas) ir po to tiems, kuriuos mes tiesiogiai pažįstame.

Paaukojimai už CD ir knygas skiriami ne man, o CWOWI. Barbara ir aš įnešame čia taip pat savo dalį.

Ko mes siekiame
Turiu karštą troškimą mokyti Viešpaties kelių iš antgamtinės perspektyvos, subalansuotai ir iš Šventosios Dvasios realybės! Kur tik atsidaro durys, aš klausiu Tėvo, ar man eiti pro jas?

Anksčiau šiais metais man paskambino pasaulinio mąsto krikščioniškos televizijos įkūrėjas ir pakvietė mokyti subalansuotą ir antgamtinį Žodį ir Naujojo Testamento mokymą namų bažnyčių perspektyvoje.

Tai ne tai, kad aš to pats siekiu, ar noriu, ir ateitis parodys, kaip viskas vyks. Jei Viešpats norės - gerai, jei ne, taip pat gerai. Aš neforsuosiu įvykių, kaip esu matęs tiek daug kartų, kai tarnavimai statomi iš šieno, medžio ir šiaudų vietoj to, kad siektų tikro augimo.

Aš dėkingas, pavyzdžiui, kad po konferencijos Nyderlanduose 2011 metų kovo mėnesio 21-27 dienomis, aš gavau pakvietimą iš Suomijos Krikščioniškos TV (kaip suprantu, ji transliuoja septynioms Europos šalims) kovo 29 mokyti dvi valandas vakare ir ryte. Taigi po mūsų konferencijos Olandijoje skrisiu į Helsinkį. Šį pasiūlymą gavau per savo naują draugę Suomijoje ir savo dvasioje žinojau, kad Viešpats atveria duris. Štai, ką turiu galvoje, kai sakau, kad neforsuosiu įvykių, o tik lauksiu Viešpaties.

Barbara ir aš gyvename labai paprastai ir mūsų tarnavimo biudžetas nėra didelis. Kai mes keliaujame iš namų į namus, mes tam naudojame tarnavimo lėšas, taip pat asmenines, kas turėtų būti mano užmokestis. Mes tikimės, kad mūsų kelionių išlaidas padengs paaukojimai, bet taip ne visada nutinka.

Turint galvoje namų bažnyčių specifiką kartais joms nepavyksta surinkti daug paaukojimų, arba žmonės yra įpratę šioje srityje būti nuolat raginami iš sakyklų ir nesuvokia, kad jie turi vadovautis Jėzumi, kuris gyvena jų viduje, ir kiekvienas asmuo, vadovaudamasis malone, pats turi nuspręsti, ar jis aukos ir kiek aukos, ir po to išmokti disciplinos, kad tai įvykdytų.

Bet kokiu atveju Tėvas maloningai pasirūpina, kad mūsų poreikiai būtų atsakyti ir mes esame už tai dėkingi.

2011 metais mes planuojame sukurti atskirą biudžetą kelionėms, taigi mes pradedame atidėti kažkiek su Barbara kiekvieną savaitę.

Savo šalyje mes planuojame rengti regioninius susirinkimus, kad galėtume susitikti su visais norinčiais. Kai kur namų svetainės tokiam savaitgalio seminarui pakanka, bet kitose srityse, kur susirenka daugiau žmonių, kurie pažįsta mane, to jau neužtenka.

Taigi čia metų apžvalga. Aš siekiu kiek tik įmanoma kuo didesnio skaidrumo savo gyvenime ir tarnavime. Nes aš mačiau Viešpatį ir Jis yra Dievas, o aš – ne... todėl nedaug kas šiame pasaulyje daro man didelį įspūdį. Aš tiesiog stengiuosi būti palaiminimu Jo žmonėms ir darau tai, ką Jis nori, kad daryčiau.

Šio Kalėdų laikotarpio metu aš noriu pasakyti jumis tai, ką rašiau ir savo Kalėdiniuose pasveikinimuose tiems anksčiau minėtiems 286-iems, svarbiausia Artumas, ne dovanos…

Linksmų Kalėdų!

Su dideliu dėkingumu,

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. vasario 26 d., šeštadienis

Dvasinio charakterio vientisumas. 2 dalis

John Fenn, 2010 m. birželio mėn. 12 d.,

Hematidrosis
Šiandien toliau tęsiu temą apie aktualias dvasines tiesas.

Taip, Dovydas tikrai yra didis pavyzdys žmogaus, kuris gyveno pagal dvasines tiesas, bet nėra didesnio pavyzdžio už Jėzų Getsemanės Sode. Viena vertus, Jis buvo romus ir nuolankus Žmogaus Sūnus, tarnas ir lyderis, pasiruošęs eiti ant kryžiaus, nes gimė dėl šitos priežasties.

Kita vertus, Jis buvo Dievo Sūnus, buvęs su Tėvu prieš visko pradžią, galintis prašyti Tėvo ir gauti, daugiau kaip dvylika legionų angelų. Romėnų legionas buvo 6.000 žmonių, taigi jeigu Jėzus būtų nutaręs neiti ant kryžiaus, Jis galėjo parašyti Tėvo ir gauti 72.000 angelų, nugalėti romėnus ir ten kur panorėjęs įkurti savo karalystę.

Istorijoje randame pavyzdžių, jog kai kurie žmonės išgyveno tokį stresą, kad jų prakaitas tapo kaip kraujo lašai. Tai vadinama hematidrosis, kuomet kapiliarai trūksta po oda ir prakaituojama krauju, bet visi atvejai buvo, kuomet žmonės neturėjo pasirinkimo. Leonardo Da Vinči aprašė karį prieš mūšį, arba čia tinka pavyzdys žmogaus, kuris netikėtai sužinojo mirties nuosprendį. Pvz., Škotų karalienė Marija buvo tokiame dideliame strese, kad per naktį prieš egzekuciją jos raudoni plaukai tapo baltais! Bet, nei vienas iš šitų žmonių negalėjo rinktis savo likimo.

Bet Jėzus galėjo: kankinanti mirtis ant kryžiaus, arba 12 legionų angelų, kurie galėjo nugalėti romėnus.

Sprendimai, sprendimai
Bet čia ir yra esmė - gyventi pagal dvasines tiesas, reiškia nuolatos daryti mažus pasirinkimus iš širdies, kuri yra tikrai paliesta Dievo. O pastarieji vieną kartą gali vesti į didelį apsisprendimą. Jėzus apsisprendė eiti ant kryžiaus ne tik būdamas Getsemanėje. Jis kalbėjo apie tai metų metais, pamažu ruošėsi priimti savo likimą. Jis visiems sakė, kad Jis tai daro savo noru: „Niekas neatima man gyvybės, Aš turiu valdžią ją atiduoti, ir turiu valdžią ją vėl susigrąžinti...“ (Jn 10:17-18).

Jis apsispręsdavo eiti ant kryžiaus, kiekvieną kartą, kai susitikdavo religinius lyderius, kai išgydydavo ligonį, ar daugindavo duoną ir žuvį. Dovydas ne šiaip sau tik atėjo ir nugalėjo Galiotą. Jis iš pradžių nukovė liūtą ir lokį. Nebuvo taip, kad Juozapas tiesiog vieną dieną išdygo prieš faraoną ir išaiškino sapną, jis aiškino savo paties sapnus nuo vaikystės, ir tas sugebėjimas augo jame. Dauguma iš mūsų tikriausiai svarsto, ar neišsižadėtų Viešpaties mirties akivaizdoje, bet aš manau, kad mes jau apsisprendėme, kiekvieną kartą pasirinkdami gyventi pagal dvasines tiesas, o ne pagal tai, ką diktuoja tos situacijos moralė ar etika.

Menki resursai
Du buriniai laivai tuo pačiu kursu artėjo prie uosto. Jie buvo kelio mylios vienas nuo kito, kuomet prasidėjo audra. Vienas iš jų buvo labai elementarus - be jokių šiuolaikinių įrengimų. Jis neturėjo mikrobangų krosnelės, šaldytuvo, oro kondicionieriaus. Ten buvo vyras su žmona, kurie keliavo jau tūkstančius mylių savo paprastu laiveliu, kovojo su audromis, vėju, bet taip pat gėrėjosi nuostabiais saulėlydžiais ir nuostabiu gyvenimu atviroje jūroje.

Kitas laivas buvo moderniausio modelio jachta. Ji buvo didelė, graži, pilna visokios modernios įrangos, kokią tik galima buvo nusipirkti. Savininkas plaukiojo apsaugotuose vandenyse arti kranto ir žinojo, kaip spaudyti mygtukus, bet nežinojo, kaip sutaisyti mechanizmus avarijos atveju. Jis niekada nematė saulėlydžių, ir saulėtekių, retai buvo atviroje jūroje, ir retai patirdavo, tikrą jūros gyvenimą. Kai plūduriuoji prie prieplaukos ribos nedaug ką pamatysi. Bet už tai, jis mėgo vakarėlius prieplaukoje, trumpas išvykas pakrantėje, tik tai buvo tolygu spektakliui - šou. Faktiškai didelė nauja jachta, nepaisant puikios išvaizdos, buvo taip įrengta, kad turėjo menkas galimybes išlikti po avarijos, audros atveju. Ach, ji turėjo visus moderniausius įrenginius, bet savininkas, prasidėjus audrai buvo bejėgis lygiai taip kaip tas mažas laivelis.

Tikrai geras galimybes, pasiruošimą ir resursus turi tie, kurie neturi madingos įrangos, bet gausiai semia iš savo gyvenimo patyrimo, nes nuplaukė per bangas jau daug mylių ir patyrė jau daugybę audrų, ir galynėjosi su daugybe vėjų.

Žmonės, kurie neturi dvasinės moralės, neturi dvasinio principingumo, yra kaip tie dideli madingi laivai. Prieplaukoje, ramiuose vandenyse atrodo, kad jie sėdi pasaulio viršūnėje, palikę toli už nugaros plūduriuojantį mažą laivelį. Bet kai pakyla audra, paaiškėja, kad tas madingas laivas, nors ir apsuptas visų tų žaisliukų, kuriuos gali pasiūlyti gyvenimas, iš tiesų turi menkus resursus ir pasiruošimą išsilaikyti sunkumų metu. Žmonės tame kukliame laivelyje ramiai sutinka audras ir lengvai jas įveikia, nes jų gyvenimas pastatytas ant gilaus jūros, savęs pačių ir laivo pažinimo.

Civilis ar karys? (2 Tim 2:1-6)
Paulius mokė Timotiejų, kad jis turi iškęsti sunkumus kaip kareivis, kaip save disciplinuojantis atletas, ir dirbti kaip artojas. Kai kurie skaitydami gali susimąstyti, kiek iš tikrųjų jų gyvenimas brangus Viešpačiui, dėl tų didžių sunkumų, kuriuos jie patyrė ir tų vargų, kuriuos iškentė kelionėje.

Bet Pauliaus laikais buvo aišku, kaip tampama geriausiais kareiviais. Tai nebuvo tie žmonės, kurie lengvai gyveno visą savo gyvenimą, bet būtent tie, kurie buvo pratę sunkiai dirbti, ir kurie iškentė didelius sunkumus.

Tiesa tokia, kad būtent tie dalykai, kurie kaip jūs manote, diskvalifikuoja jus tarnavime Karaliui yra tai, kas daro jus labiausiai kvalifikuotais ir geidžiamais!

To meto kareiviams buvo neleidžiama statytis stovyklos mieste - jie įsirengdavo stovyklą už miesto, nes lyderiai nenorėjo, kad jie pradėtų į gyvenimą žiūrėti kaip pasauliečiai. Jiems reikėjo karių, kurie turėjo kitokį mąstymą negu civiliai. Kareiviai norėjo įtikti dviems žmonėms; tai tam, kuris išsirinko juos, kad būtų kariu, ir savo vadui. Mums Jėzus yra ir Tas, kuris mus pašaukė į armiją ir Jis yra mūsų Vadas.

Privalumai
Jie mąstė apie aukštesnius dalykus: „Mąstykite apie tai kas danguje, bet ne apie tai, kas žemėje“ (Kol 3:2). Žodis „mąstykite” čia „phroneo”: mąstyti, nukreipti savo protą į kažką, su moraliniu tikslu ir apmąstymais... Kitais žodžiais mes turime pasišvęsti tiems dalykams.

Aš stebiuosi kaip dvasinės tiesos, pagal kurias gyvena žmogus yra lengvai atpažįstamos net pačių paprasčiausių žmonių. Viešpaties Artumas pasilieka su žmogumi, kuris gyvena pagal dvasines tiesas, nesvarbu net kokie jo protiniai sugebėjimai.

Aš šiek tiek anksčiau dalinausi apie mūsų sūnų Chris, jam 30 metų, bet protiškai jis yra maždaug ketverių metų amžiaus. Jis gyvena su grupe namuose netoli nuo mūsų. Toje grupėje yra 8 žmonės. Ten yra jauna mergina maždaug tokio paties fizinio ir protinio amžiaus kaip jis, jos vardas Frankie. Ne taip kaip Chris, Frankie gali vaikščioti bet negali kalbėti. Jie yra draugeliai. Jie iš karto susidraugavo dėl vienos priežasties, nes akimirksniu atpažino vienas kitame Jėzų.


Vieną dieną aš atėjau pasiimti Chris ir pamačiau juos. Kai tik įėjau pro duris, jie iš pradžių dar nespėjo manęs pamatyti, ir šalia nebuvo nei vienos prižiūrėtojos. Frankie verkė (vėliau sužinojau, kad ji buvo pasiilgus savo mamos), Chris pasilenkė, kad paimtų jos ranką“: „viskas gerai, Frankie, Jėzus su mumis, Jėzus yra su mumis“. Tai tikrai yra visko esmė. Tiems, kurie žino tiesą ir turi paprastą tikėjimą, gyventi pagal dvasines tiesas yra gyvenimo būdas. Būtent tai jie laiko brangiausiu ir svarbiausiu gyvenime - įtikti Tam kuris mus išgelbėjo.

Iki kitos savaitės.

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Charakterio vientisumas. 1 dalis

John Fenn, 2010 m. birželio mėn. 5 d.,
www.supernaturalhousechurch.org

(Vert. integrity –vientisumas, dorumas, sąžiningumas, principingumas)

Šios savaitės tema yra skirtumas tarp dvasinio ir moralinio charakterio vientisumo, kaip praeitos savaitės pavyzdyje apie Dovydą.



Kas tai yra, tai yra...
Dvasinė moralė (elgesio normos) yra pagrįsta giliomis dvasinėmis tiesomis, apie kurias kiekvienas žmogus gauna apreiškimą iš Viešpaties, ir jas galima rasti Rašte. Dvasinė moralė yra charakterio jėga, sugebėjimas gyventi savo gyvenimą pagal šitas dvasines vertybes. Sielinė moralė yra proto savybė ir plaukia iš gilios dvasinės moralės.


Vienas geras pavyzdys yra tai, kad JAV įkūrėjai pripažino, jog Dievas davė žmonijai tam tikras neabejotinas, neginčytinas teises. Tai reiškia jos yra duotos Dievo ir vyriausybė negali jų paneigti ar atimti. Faktiškai vyriausybės atsakomybė ginti šias Dievo duotas teises. Turėdama šį gilų supratimą visuomenė vysto sielos moralę, kuri tampa jos įstatymais. Pagal tai piliečiai gali gyventi savo natūralius gyvenimus.

„Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimui“ (1Tes 5:23). Gyvenimas, kuris yra mūsų dvasioje turi plaukti į sielą, o iš ten į mūsų paklusnų kūną, tai yra geriausias scenarijus mūsų gyvenimui.

Pamatas
Karaliui Dovydui buvo liepta ant kalvos pastatyti Viešpačiui altorių. Problema buvo ta, kad ta kalva priklausė kitam žmogui. Ką darė Dovydas? Ar Viešpaties įsakymas reiškė, kad jis tą nuosavybę turi panaudoti nepaisydamas jokių priemonių? Netgi „lauždamas duris“, jei reikės?

Kai kurie gali pasakyti, kad jis turėjo moralinį autoritetą (sielos sritis) kaip karalius tai pasiimti savo nutarimu. Bet jis suprato ir buvo vedamas gilesnės tiesos: „Aš neduosiu Viešpačiui tai, kas man nieko nekainuoja. Aš sumokėsiu už tai visą kainą; nes aš neimsiu, kas tavo Viešpačiui, ir neaukosiu deginamųjų aukų, be kainos“ (2 Sam 24:24; 1 Kr 21:24).

Jis žinojo gilią tiesą - Dievas trokšta, jog mes duotume Jam tai, kas mums vertinga pagal pavyzdį išgelbėjimo, kuris kainavo Dievui viską. Dovydo sielos moralė išplaukia iš gilesnės dvasinės tiesos.

Iš jo dvasinio charakterio išplaukė tai, kad jis gerbė ir vertino visų pirma tai kas svarbiausia - tai išsiliejo ir suformavo jo sielinį charakterį. Ir tai suteikė teisingą kryptį jo gyvenimui fiziniame pasaulyje. Ir mums reikia tuo sekti.

Dabar priešingybė
Vieno bažnyčios tarnavimo vadovas liudijo trečiadienio susirinkimo metu apie tai, kaip Dievas davė jo paaugliui sūnui džipą, kurio jis norėjo. Jis pasakojo, kaip jo sūnus prašė Dievo to džipo, kaip jis tikėjo, kaip jis stovėjo ant Žodžio... ir  galiausiai, vieną dieną prekybos automobiliais verslo savininkas buvo paskatintas duoti jo sūnui Džipą!

Bet tiesa tokia, kad tas verslininkas buvo krikščionis ir daug darbavosi bažnyčioje, taigi minėtas tarnavimo vadovas jį pažinojo. Dvi savaites jis skambino ir nuolatos lankė tą žmogų. Jis viską darė sudvasindamas, sakydamas, kad tas verslininkas taip darydamas, duos Viešpačiui. Išvargintas tų maldavimų pardavėjas galiausiai atidavė džipą žmogui „kaip dovaną“ jo sūnui.

Bažnyčios tarnavimo vadovas galvojo, kad tai buvo dėl Dievo, ir Viešpats bus pagerbtas tą trečiadienio vakarą, todėl viskas yra gerai. Bet faktiškai jo veiksmai buvo melas, manipuliacija ir pažeidimas dvasinės ir sielos srities moralės...

Tik suaugusiems
Vyras ir moteris duoda įžadus vienas kitam ir Dievui santuokos apeigose. Tas faktas, kad pats Dievas sukūrė vyrą, po to moterį Rojaus sode yra dvasinė tiesa, ir tai yra jų įžadų pamatas.

Emocionaliai šitas vyras ir moteris yra meilėje, surišti tarpusavyje, davę moralinius įžadus pagal jų dvasinius įsitikinimus (moralę ) būti ištikimiems vienas kitam. Vėliau naktį, jie užbaigs savo dvasinius ir moralinius įžadus fiziškai, jų fizinis intymus aktas yra patvirtinimas jų dvasinės ir emocinės sąjungos. Viskas kyla iš dvasinių vertybių, tai formuoja sielines vertybes, ir po to jau pasireiškia fizinėje srityje.

Triušio pėdsakais, bet į temą
Viešpats pasirinko apipjaustymą kaip ženklą, kuris reiškė sandorą su Dievu, turėdamas gerą tikslą. Kai Abraomas apipjaustė pats save, kad patvirtintų savo sandorą su Dievu, tai buvo simboliška, kad dvasinė sąjunga su Dievu yra panaši į intymią sąjungą su žmona, ir turi būti taip pat aukštai vertinama bei gerbiama. Sąjunga su Dievu ir žmona yra kraujo sandoros, ir iš abiejų pusių buvo skausmo ir Abraomui ir Dievui įvykdant kiekvienam savo dalį (Ef 5:21-33).

Nuotakos mergystės plėvės suardymas vestuvių naktį ir po to atsirandanti kraujo žymė iš tikrųjų buvo įstatymiškas veiksmas. Jos tėvai saugodavo lovos paklodę kaip jos mergystės įrodymą, ir jei su ja buvo elgiamasi blogai arba vėliau ji buvo kaltinama, kad tekėjo jau nebūdama mergaitė, jie galėjo parodyti tą paklodę vyresniesiems kaip įstatymišką įrodymą, kad ji santuokos naktį buvo mergaitė (Įst 22:13-17).

Atgal prie temos
Tai reiškia, kad kiekvieną kartą, kai vyras su žmona suartėja seksualiai savo santuokos metu tai yra dar kartą įtvirtinimas ir patvirtinimas jų pirminių įžadų. Štai kodėl seksas už santuokos ribų yra nuodėmė - tai gilesnė dvasinė tiesa – sekso aktas yra sandoros patvirtinimas. Daryti šitą patvirtinimo aktą visų pirma nepadarius sandoros širdyje ir sieloje, tai reiškia pakenkti visam kito žmogaus gyvenimui.

Mokslininkai teigia, kad turėjimas daugelio partnerių yra panašus į seną įrašų juostą – daug kartų naudojama ji praranda sugebėjimą „sulipti“. Žmonėms, kurie turėjo daug partnerių sunku emocionaliai ir dvasiškai susijungti su kitais, ir netgi santuokoje, tol, kol Viešpats jų neišgydo.

Vyras ir moteris duoda dvasinius įžadus vienas kitam, bet vėliau į jo, ar jos mintis įeina porno pagundos, ir gal bendradarbis (-ė) pradeda atrodyti geriau tinkantis tame jų gyvenimo laikotarpyje nei jų sutuoktinis. Gali būti, kad atėjus viduramžio krizei, jie nori pradėti naują gyvenimą.

Asmuo puoselėjantis savo dvasinius įžadus, kuriuos kažkada padarė, turi taip pat savo moralinius įžadus kurie plaukia iš dvasinių. Jie reiškia, kad jis negali būti emocionaliai ar fiziškai tobulinamas santykiais su kitu asmeniu. Jis atmeta net tokias mintis, vadovaudamasis gilesnėmis dvasinėmis tiesomis, kurias jis žino ir pagal kurias gyvena.

Viengungiai taip pat turi suprasti, kad lytinis aktas yra patvirtinimas dvasinių ir emocinių įžadų, bet ne būdas pramogauti. Tačiau šiandien yra krikščionių, kurie nesupranta šitų gilesnių tiesų, taigi jie sekmadieniais šlovina Dievą, bet turi seksualinius partnerius savaitės metu, arba reguliariai naršo pornografinio turinio tinklapius internete, arba aktyviai leidžia sau fantazuoti. Mes netgi turime krikščionių diskutuojančių ar homoseksualumas yra nuodėmė, o tai rodo, kad jiems šituose dalykuose trūksta išmanymo.

Sumaištis
Tai yra viena iš priežasčių, kuri Kristaus kūne sukelia tokią sumaištį. Mažai buvo mokoma apie gilesnes dvasines tiesas, kurias suprato Dovydas. Dar mažiau žmonių turi teisingą dvasinį charakterį. Jeigu tu pirmiausia nesupranti gilesnių dvasinių vertybių, tu negali turėti charakterio vientisumo-dorumo ir būti žmogumi pagal Dievo širdį, koks buvo Dovydas.

Kodėl Dovydas suprato principą , kad davimas Dievui turi kainuoti jam visą kainą? Todėl, kad jis tikrai pažinojo Viešpatį, galvojo apie Jį, vaikščiojo su Juo, suprato išgelbėjimo planą, ir nukreipė savo širdį būti Dievo mokiniu. Jis buvo garbintojas. Ar jis krito? Paklauskite Bašebos arba hetito Urijos. Bet, kai jis krito, kuomet jam nepasisekė gyventi pagal šituos gilius pamatus, jis atgailavo ir greitai vėl sugrįžo prie jų.

Mes norime, kad branda Kristuje ateitų lengvai, mes norime aukštų dvasinių patyrimų, mes norime greitai ateinančių atsakymų, kol mūsų kava užverda mikrobangų krosnelėje. Mes be pastangų nardome po pasaulį Interneto pagalba, ir mes norim visko dabar.

Šita sumaištis taip pat būdinga į žiniasklaidą orientuotiems tarnautojams. Žinomą išgydymų evangelistą paliko žmona, išsiskyrė su juo, bet jis visko nesustabdė, kad pataisytų savo santuoką ir jo tarnavimas nuo to nenukentėjo. Kitas tarnautojas su paklaikusiu mokymu ir patyrimais išsiskyrė su savo žmona, vedė sekretorę, po to apsupo save žymiais tarnautojais, kurie jį palaiko , ir vėl gavo teisę grįžti į sceną. Sielos srityje jie visi gali būti moralūs žmonės, bet dvasine prasme - ne. Nuo šito ir pradėsime.

Kaip kontrastas šitam atvejui, Floridoje buvo pastorius, kuris kartą iš sakyklos paskelbė, kad pabėgo jo paauglys sūnus, ir pagal 1 Tim 3 apibūdintą dvasinę moralę, kad lyderis privalo turėti stabilią šeimą, jis pasitraukė iš tarnavimo. Tas asmuo pasakė, kad jis nėra vertas vadovauti bažnyčiai, ir kad tai būtų nesilaikymas teisingų prioritetų tęsti pastoriauti kitiems, kai negali būti pastoriumi savo šeimai. Jis pirmiausiai turėjo sutvarkyti savo šeimą ir tada, jei Viešpats norės, grįžti į tarnavimą.

Apstulbinta kongregacija puolė veikti, leisdama pastoriui pasitraukti, o patys 30 dienų atsidėjo maldai ir pasninkui už pastoriaus sūnų. Per tą mėnesį pastorius pertvarkė savo gyvenimą, nes prioritetų, kuriuos reikėjo pakeisti srityje, sūnaus pabėgimas buvo tik aisbergo viršūnė. Praėjus 30 dienų jo sūnus sugrįžo. Atgailavo ir tėvas, ir sūnus, įvyko restauracija. Kai namai buvo tinkamai pertvarkyti, pastorius užėmė savo vietą sakykloje jau sekantį sekmadienį.

Jis ir visa bažnyčia turėjo dvasinę moralę, dvasinį integralumą (dorumą, principingumą, vientisumą), o tai būna taip retai. Anksčiau minėta grupė nori gyventi ir išlaikyti savo tarnavimus be jokios tikros kainos, kurią reikia mokėti. Tačiau šitas pastorius suprato, kad negali duoti Dievui to, kas jam nieko nekainuoja. Iš pradžių jis mąstė  klaidingai, susitelkdamas visų pirma į tarnavimą, ir tik po to į tai, kaip jis vadovavo savo šeimai. Kai jis taip viską sumaišė, staiga išėjo jo sūnus ir pašlijo santykiai su žmona. Tinkamai sutvarkyti dalykus nebuvo lengva - tai jam „kainavo“ jo tarnavimą, santuoką, jo sūnų, bažnyčią... bet jis tai praėjo - jis sumokėjo kainą už savo egoizmą, atkūrė tinkamą tvarką, duodamas Dievui iš tyros širdies ir turėdamas subalansuotus prioritetus savo gyvenime.

Sekančią savaitę, apie gyvenimo pagal gilesnes dvasines vertybes privalumus ir dar daug daugiau...

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. vasario 24 d., ketvirtadienis

Į save susitelkęs. 3 dalis

John Fenn, 2010 m. gegužės mėn. 29 d.,

Kas diktuoja sąlygas?
Pirmoje šios temos dalyje aš apibūdinau jaunojo turtuolio būklę: egocentriškas dvidešimtmetis (ar panašiai), kuris galvojo, kad gali toliau mylėti savo pinigus ir statusą ir... taip pat mylėti Dievą. Ne jo turtas, bet jo meilė tiems dalykams buvo priežastis dėl kurios jis atmetė Jėzaus pasiūlymą būti mokiniu.

Praeitą savaitę, aš apibūdinau kai kuriuos simptomus ir požymius, kurie rodo, kad krikščionis gali būti egocentriškas. Šią savaitę aš rašysiu apie esminę širdies problemą ir kaip pakeisti į save nukreiptą gyvenimą.

Esmė šitos problemos yra tai, kad egocentriški žmonės reaguoja į viską, kas vyksta jų gyvenime, savo naudos požiūriu ir priderina prie savo tvarkaraščio pagal tai, kiek žmonės ir kiti įvairūs dalykai yra jiems naudingi. Jie investuoja save pagal tai, kiek jiems tai kainuos. Jie maitina savo „ego“ daugybe mažų sprendimų, bet iš išorės atrodo, kad yra rimti Jėzaus mokiniai.

Pasirinkimai
„Labai seniai nesimatėme, gal galėtumėte užeiti pas mus papietauti šią savaitę?“,– mes paklausėme. Jie atsakė: „Oi ,atsiprašom, šeštadienį mes vykstame į gamtą ir turime dar tiek daug ką nuveikti šią savaitę“. Mes žinojome, ką reiškia tas pasiruošimas - tai tik įsimesti striukę, foto aparatą ir užkandžių į automobilį, taigi supratome - mes nebuvome labai aukštai jų prioritetų sąraše, kad jie norėtų papietauti kartu su mumis.

Aš buvau pastorius mažos kaimo bažnyčios Kolorado valstijoje ir mes paskelbėme, kad tą pavasario šeštadienį, kad tvarkysime pastatą bei aplinką. Pranešęs tai iš sakyklos, aš paprašiau pakelti rankas tų žmonių, kurie ateis, pakilo 18 rankų. Šeštadienį atėjo tik 6 žmonės. Aš galvojau, kur kiti 12, ir kitą savaitę juos sutikęs mandagiau apie tai pasiteiravau.

Viena pora nusipirko augalų ir norėjo juos pasodinti. Kita pora nusprendė, kad diena graži ir reikia vaikus išvežti į užmiestį, taigi jie išvyko į kalnus visai dienai. Kita pora pasimetus prisipažino, kad užmiršo, kiti pasakė, kad jie 100% nesijautė sveiki, todėl pasiliko namie. Tačiau žmonės iš bažnyčios tą dieną juos matė parduotuvėje, iki kurios buvo valanda kelio automobiliu.

Visi šitie sprendimai ir apskritai kiekvienas sprendimas, kurį padaro egocentriškas žmogus yra nulemiamas klausimo: ar tai tinka prie mano tvarkaraščio, ir ką aš noriu daryti, štai kas eina visų pirma.

Praeitą savaitę aš pasakojau apie angelus, kuriuos mačiau restorane ir 12 metų berniuką, kuris turėjo mirti po trijų metų, jei niekas nepasikeis. Aš palikau pabaigą istorijos šiai savaitei. Angelas pasakė, kad auto avarija įvyks sekmadienio rytą. Po to jis nutilo, leisdamas man pamąstyti.

Aš supratau, kad jų prioritetų viršūnėje visų pirma buvo „Aš“. Plėtodami šituos prioritetus jie darė sprendimus, kurie nukreipė jų gyvenimą ten, kur jų laukė nelaimė. Prisiminiau kai kuriuos dalykus, kurių anksčiau mane mokė Viešpats.

Viešpaties aplankymo metu aš buvau Dvasioje. Jėzus mane mokė apie maldą. Jis įmetė į tvenkinį (kuris, mums kalbantis, pasirodė regėjime) akmenuką. Visomis kryptimis pasklido 5-6 ratilai ir pasirodė raudonas X maždaug ten, kur sustoja 5 valandos rodyklė laikrodyje, tuomet scena sustingo. Jėzus mokė: „Akmuo - tai sprendimas, kurį daro žmogus. Ratilai yra to sprendimo plėtojimas, kuris plaukia iš jo. Vienas ratilas per metus. X yra tragedija jų gyvenime, kuriai jie atvėrė kelią darydami tą sprendimą.

Žmonių sprendimai, kurie yra padaromi ne Mano valioje, nukreipia jų gyvenimą tam tikra linkme ir tai turi pasekmes. Tuomet kažkas įvyksta, kartais net tragedija, ir jie nežino kodėl. Jie dažnai dėl to kaltina Mane arba Tėvą, bet paskutinę dieną tai bus atidengta. Mes nesame kalti. Jie tada pamatys, kokią kryptį pasirinko ir viskas išaiškės“.

Atsparos taškas
Jam reikėjo sklypo pastatui, jo turtas ir įtaka leido jam įsigyti tai jėga. Bet jis buvo doras, principingas žmogus, todėl nenorėjo daryti sklypo savininkui spaudimo, ar imti sklypo neteisėtu būdu. Savininkas buvo sėkmingas fermeris, ir tas sklypas buvo labai svarbus jo derliui.

Buvo taip, kad karalius Dovydas matė angelą ir jam buvo pasakyta: „Eik, pastatyk aukurą Viešpačiui jabusiečio Araunos klojime“ (2 Sam 24:18).

Arauna pasiūlė žemę Dovydui veltui, bet Dovydas nebuvo egocentriškas: „Ne! Aš tikrai pirksiu tai iš tavęs už deramą kainą. Aš nenoriu Viešpačiui, savo Dievui, aukoti deginamųjų aukų, kurios man nieko nekainuoja“ (2 Sam.24:24; 1 Kr 21:24).

Dovydas nenorėjo duoti Viešpačiui to, kas jam nieko nekainuoja. Įsivaizduokime, jis norėjo, kad tai jam kainuotų visą kainą, arba jis atsisakė imti. Egocentriškas asmuo duoda, jei tai jam patogu, arba tai nieko nekainuoja, bet Dovydas norėjo duoti tik tada, kai jautė, kad tai kažką jam kainuoja. Ne veltui Raštas sako, kad jis buvo vyras pagal Dievo širdį.

Senajame Testamente Viešpats reikalavo aukoti gyvulius, kurie buvo sveiki ir nekentė aukų, kai korumpuoti kunigai aukodavo ligotus, luošus gyvulius, kuriuos ir taip reikėjo skersti. Jis reikalavo pirmųjų ir geriausių derliaus vaisių. Viešpats  norėjo, kad žmonės Jam aukotų tai, kas jiems patiems yra vertinga, nes jų išgelbėjimas Jam kainuos viską. Dovydas tai suprato.

Žydų tradicija teigia, ir tai matome palyginę įvairias Rašto vietas, kad tas kalnas buvo būtent ta vieta, kur Abraomas aukojo Izaoką, ir kur stovėjo Saliamono šventykla - šiandien Jaruzalės šventyklos kalnas (2 Kr 3:1; Pr 22:2; 1 Kr 21:18-30).

Jis ne kvailys, kuris duoda tai, ko ir taip negali išlaikyti, kad įsigytų tai, ko negali prarasti - Jim Eliot

Jėzaus mokiniai suprato, kad Viešpačiui jų išgelbėjimas kainavo gyvybę, ir kad mes dabar taip pat turime guldyti galvas vieni už kitus. Tai reiškia laiką, pinigus, pastangas, resursus, pertvarkyti savo gyvenimą dėl kitų.

Egocentriškas krikščionis moka kainą, bet tik tada, kai tai yra lengva, arba tai yra kažkas tokio, kas leidžia gerai jaustis ir galbūt gerai atrodyti. Jie yra taip apsigavę, kad duodami iš savo pertekliaus jaučiasi gerai, tarsi tai būtų iš tikrųjų kažkas tokio, kas yra verta, kad dangus pastebėtų.

Ach, dangus pastebėjo, gerai. Ar prisimenate moterį su 2 grašiais? Kiti davė iš savo pertekliaus ir gavo savo užmokestį, bet Jėzus sakė, kad ji davė daugiausia, nes tai jai kainavo (Mk 12:41-44).

Būtų kainavę pasirodyti bažnyčioje tą šeštadienį ir padirbėti. Reikėjo pastangų papietauti su draugais, nueiti į bažnyčią vietoj pramogavimo. Nei vienu iš šitų atvejų tai nebuvo pinigai, bet laikas, kuris skirtas „ne man“.

Pasvarstykime labai praktiškai apie šiuolaikines situacijas. Pavyzdžiui, pirmadienį jūs turėjote 25$ savo kišenėje savaitei laiko priešpiečiams, atidėjote 5$ papildomoms išlaidoms, bet tada sužinojote, kad bendradarbis neturi benzino automobiliui nei pinigų jam įsigyti. Karaliaus Dovydo širdis būtų davusi MAŽIAUSIAI tuos priešpiečių pinigus ir gal būt tuos papildomus 5$, nes tai būtų jam kainavę ir būtų laimingas pats sau gamindamas valgį tą savaitę. Dauguma žmonių atiduotų tuos 5$, o 25$ pasilaikytų sau. Jie duotų tai, kas neturi jiems realios kainos ir galvotų, kad dangus yra tuo patenkintas. Taip jie pamalonintų savo „ego“, galvodami, kokį gerą darbą jie padarė.

Būdas pakeisti egocentrišką gyvenimą – tai nustoti mąstyti, kiek tai man kainuos, ir pradėti mąstyti apie tai, kiek tai duos naudos kitiems. O kas, jei bendradarbio automobilis paliktas stovėjimo aikštelėje iki algos dienos ir jie turi ieškoti kitų priemonių keliauti, nugabenti savo vaikus ir nuvykti apsipirkti tą savaitę? O kas jei jūsų draugas serga ir nėra nei vieno,kad jį aplankytų arba paskambintų ir pasiteirautų ar reikia pagalbos? O kas jei jūsų draugui reikia patarimo padaryti svarbų sprendimą savo gyvenime ir dėl to jis nori susitikti?

Dalyvauti kitų gyvenime – ne pigu. Tai kainuos tavo laiką, pastangas, pinigus, resursus. Visi šitie dalykai yra lengvi, kai jūsų širdis viena su Jėzumi, kuris atidavė savo gyvenimą už daugelį.

Ar mes esame nusprendę savo širdyse, kad neduosime Dievui, jei tai mums kažką kainuos? Egzistuoja moralinis dorumas ir dvasinis dorumas, toks kaip Dovydo. Asmuo gali būti moraliai teisingas, bet dvasine prasme – sugedęs. Apie tai - sekančią savaitę.

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Į save susitelkęs? 2 dalis

John Fenn, 2010 m. gegužės mėn. 22 d.,

Praeitą savaitę
Aš apibūdinau į save susitelkusio žmogaus gyvenimą, panaudodamas Biblijoje aprašyto jaunojo valdytojo pavyzdį. Šiandien aš pateiksiu kitus pavyzdžius ir tokio gyvenimo požymius, o po to trečiame laiške baigsiu šią temą.

Iš išorės jaunasis turtingasis valdytojas pavyzdingai tikėjo Izraelio Dievu. Jis  nuo vaikystės laikėsi visų įsakymų, rūpestingai šventė šventes ir aukojo aukas už visas savo nuodėmes, kurias padarydavo, ir be abejonės, šelpė vargšus, kaip liepė Įstatymas.

Tačiau ši religinė ir kitokia veikla tai - tik išorinis fasadas, kuris buvo matomas ir darė įspūdį kitiems. Savo viduje jis mylėjo pinigus, savo socialinį statusą ir turtingus draugus. Kai jaunuolis aiškino Jėzui, koks puikus tikintysis jis buvo, Jėzus prasiskverbė pro šį fasadą. Jis liepė jaunuoliui parduoti viską, ką jis turi, atiduoti pinigus vargšams ir sekti Jį.

Jis buvo susitelkęs į save, bet vylėsi, kad gali turėti amžiną gyvenimą, o šiame gyvenime mylėti pinigus ir šio pasaulio dalykus. Todėl jis buvo įskaudintas Jėzaus žodžių ir pasitraukė pilnas liūdesio.

Pavyzdys
Mokiau tą savaitgalį Biblijos mokykloje. Aš, tas kuris mane pakvietė dėstyti mokymo kurso ir dar du žmonės po pamokų nuėjome į restoraną pavalgyti ir atsisėdome prie sienos, laukdami kol mus pakvies ir pasodins prie staliuko.

Įėję pamatėme didelę šeimą, kuri sėdėjo prie kelių staliukų sustumtų kartu viduryje patalpos. Aš staiga labai nustebau, nes pamačiau beveik už kiekvieno asmens stovinčius angelus, o vienas iš jų akivaizdžiai visiems vadovavo.

Kai mano akys atveriamos matyti Viešpaties sferą, tam visada yra svarbus tikslas. Todėl aš paklausiau vadovaujančio angelo: „Ar tu esi atsakingas už šitą šeimą?“ ir jis atsakė, kad - taip.

Aš pasakiau: „Manau, kad jie pažįsta Viešpatį“. Jis atsakė: „Taip, bet jie gyvena toli gražu žemiau to lygio, kurį Tėvas jiems turi“. Aš norėjau sužinoti daugiau ir paklausiau: „Ką nori tuo pasakyti?“

Dabar supratau, kad mes keturiese sėdėjome salės pakraštyje, aš pasisukau į kairę ir kalbėjau su angelu. Buvau Dvasioje, todėl kalbėjo mano dvasinis žmogus. Jį matė mano dvasinis žmogus, ir girdėjau jį savo dvasinėmis ausimis. Kai tai man atsitinka, tai lyg dvi erdvės persidengia vienu metu paraleliai, bet jos nėra viena kitos matomos. Aš matau abi erdves plačiai atmerktomis akimis, tiesiog dvi erdves tuo pačiu metu, ir galiu matyti viską tiksliai, net detales.

Tam žmogui, pas kurį svečiavausi ir kitiems dviems aš atrodžiau išsiblaškęs ir suglumęs. Aš dairiausi šen bei ten, žiūrėjau į kairę nuo savęs. Angelas aiškino: „Jie lanko bažnyčią, bet jie neskaito Biblijos savaitės metu ir nedaug skiria laiko maldai. Jie pasinėrę į pasaulį ir jį myli. Jie pripildo savo gyvenimą žaidimų, ir savo tvarkaraštį veiklos dėl jų pačių. Jie neturi laiko niekam daugiau“.

Aš paklausiau, kaip į tai žiūri angelai, jis pasakė: „Daug daugiau džiaugsmo būti atsakingu už tokius žmones, kaip tu“. Aš atsakiau, kad galvoju, jog gal būt atvirkščiai, jie turėtų būti daugiau užsiėmę su tikinčiaisiais, kurie nevaikščioja šviesoje, kurią pažįsta. Jis atsakė: „Ne, neužmiršk, kad nuo pačių žmonių priklauso, kiek jie nori būti įtraukti į savo Tėvo reikalus. Be to, žinok, kad tau atseikėjama pagal tai, kiek tu vertini dalykus danguje (Mk 4:24). Taigi mes su tais žmonėmis nesame labai užsiėmę“.

Aš kalbėjau mintimis pusiau sau, pusiau angelui, kad Tėvas turbūt turi tikslą visam šitam įvykiui, ir tada Šventoji Dvasia patraukė mano dėmesį į 12 metų berniuką sėdintį stalo gale. Atrodė, kad jis ir jo draugai yra per daug „cool“, kad sėdėtų kartu su suaugusiais.

Kai angelo akys įdėmiai stebėjo berniuką, jo veido išraiškoje buvo kažkas reikšmingo, todėl aš paklausiau, ar viskas gerai? Jis atskleidė tikrąjį savo apsilankymo tikslą: „Jeigu viskas toliau vyks kaip dabar ir nepasikeis, šis berniukas mirs sulaukęs 15 metų auto avarijoje“. Kai jis kalbėjo, virš stalo pasirodė ekranas. Aš pamačiau šitą berniuką skrendantį iš savo transporto priemonės į purvą, o jo automobilį besiverčiantį ore ir krintantį ant jo, ši scena sustingo, kai jo galva palietė žemę.

Šiuo momentu mane pakvietęs renginio organizatorius pastebėjo, kad aš išsiblaškęs ir tylus, ir paklausė, kas atsitiko. Aš papasakojau jam viską, ir jis pasakė, kad jau daug metų, kai jis sutinka kai kuriuos žmones, jo širdis nuliūsta ir jis staiga ima sielvartauti bei verkti, tik niekada nežinojo, kodėl taip vyksta. Vos tik mums įėjus į patalpą, jis pamatė šitą šeimą ir vėl tai pajuto.

Mes tada supratome dar vieną priežastį, kodėl aš matau angelus, tai buvo atsakymas į mano draugo klausimą. Ir dabar mes žinojome, kad tai, ką jis jautė buvo dangaus liūdesys dėl žmogaus, kuris gyvena žemiau to lygio, kurį jam yra paruošęs Jo Tėvas. Tai buvo kvietimas melstis už jį. Tuomet mes iš karto ėmėme melstis už tą šeimą ir prašėme Tėvą, kad būtų išvengta avarijos ir kad Jis pažadintų juose norą ieškoti Jo ir gyventi dėl Jo visa širdimi.

Simptomai: Ar tu pažįsti?
Ar tu pažįsti žmones, kurie, kuomet kalbi telefonu su jais, visada viskas sukasi apie juos. Jie iš tiesų nesidomi tavimi ir tavo gyvenimu, nes kai tu pradedi pasakoti apie save, jie visada nukreipia pokalbį apie tai, kas vyksta jų pačių gyvenime?

Ar tu pažįsti žmones, kurie turi emocinių poreikių, todėl visada nerimauja dėl mažų dalykėlių, kurie iš tiesų nėra svarbūs ar labai su jais susiję, vietoj to, kad rūpintųsi tikrai svarbiais dalykais savo ar kitų gyvenime, tikrais poreikiais?

Ar tu pažįsti ką nors, kuris jaučiasi, kad yra vertas, kad būtų sutelkiamas dėmesys į jį, dėl tų sunkumų, kuriuos jis patiria savo gyvenime, gyvenimo vingių ir to, ką jis patyrė anksčiau?

Ar tu pažįsti žmonių, kurie žiūri į Dievą, kitus, bažnyčią iš tokios perspektyvos: ką jie daro, ir ko jie nedaro dėl jų? Ar tu pažįsti žmonių, kurie neturi nei vieno, kuris kalbėtų dalykus į jų gyvenimus, ir neturi nei vieno, į kurio gyvenimą jis kalbėtų?

Ar tu pažįsti žmonių, kurie negali pasakyti, ką Jėzus daro jų gyvenime, bet gali greitai ir noriai papasakoti apie paskutinį matytą filmą, ar apsilankymą restorane?

Stebina
Aš stebiuosi, kad tiek daug iš tų, kurie skelbiasi, kad yra Jėzaus mokiniai - Žmogaus, kuris taip pat yra ir Dievas, kuris atėjo į žemę gyventi ir atiduoti savo gyvenimą dėl kitų - tačiau jų gyvenimas visai nepanašus į tai. Kaip gali kažkas vadintis Jo mokiniu ir negyventi taip kaip Jis?

„Meilė gali būti atpažinta tik pagal veiksmus, kuriuos ji paskatina atlikti. Krikščioniška meilė visų pirma skirta Dievui ir išreiškia save per paklusnų Jo įsakymų vykdymą. Savivalė, savo norų vykdymas yra Dievo meilės paneigimas“ (Pastabos apie laišką Tesalonikiečiams, Hogg ir Vine, p.105)

Turtingasis jaunuolis sakė, kad jis myli Dievą, bet pasirodė, kad šio pasaulio dalykus mylėjo daugiau, o tai reiškia, kad daugiau net už žmones. Viešpaties kvietimas parduoti viską, ką turi ir išdalinti vargšams nebuvo vienatinis labdaros veiksmas, bet pirmenybės suteikimas žmonėms ir gyvenimui prieš daiktus ir tarnavimą. Jėzus norėjo, kad jis pamatytų tuos, kuriems jis davė. Jis norėjo kad to jaunuolio širdis būtų paliesta jų poreikių, o tada ateitų ir sektų Jį.

Kitą savaitę aš pabaigsiu šią seriją mintimis kaip pakeisti į save nukreiptą gyvenimą.

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Į save susitelkęs krikščionis. 1 dalis

John Fenn, 2010 m. gegužės mėn. 15 d.,

Labas visiems,

Iš išorės - be priekaištų (tobulas)
Akivaizdžiai jis buvo tobulas tikintysis; sąžiningas versle, tobulas sūnus, ištikimas visuose Dievo dalykuose, tačiau jis žinojo, kad kažko trūksta. Kaip daugelis jaunų uolių žmonių (jis buvo vos perkopęs dvidešimt) jis savo energiją liejo į Dievo darbą.

Jis sekė klestėjimo mokymu, tikėjo, kad jei tu klesti savo versle tai reiškia, kad Dievo palaiminimas yra ant tavęs; tačiau viduje jis jautė tuštumą ir negalėjo suprasti kodėl, nes jis juk darė viską, ką mokytojai sakė jam daryti.

Tačiau nuovokiai akiai buvo aišku, kad visas jo gyvenimas sukosi apie jį patį. Jis buvo didis bosas, visada pagarbiai rūpinosi darbuotojų interesais, ir pjovė atlygį stambiais čekiais, ir visai nesvarbu kaip jis jaudinosi dėl savo naujausio projekto, kaip pagerinti darbuotojų gyvenimą, vis tiek tai buvo nukreipta į jį patį. Jis neturėjo artimų draugų, nebuvo nei vieno, kuris kalbėtų žodžius į jo gyvenimą, jis buvo sala žmonijos jūroje.

Jis buvo įpratęs mąstyti apie savo poreikius ir troškimus visų pirma. Jis susidarydavo pats savo gyvenimo tvarkaraštį ir buvo toks užpildytas tuo, ką darė, kad turėjo labai mažai laiko kam nors kitam.

Bet, kaip aš sakiau, jei jūs būtumėte jį pamatę, jūs būtumėte linktelėję jo pusėn ir pasakę: „Čia eina Dievo palaimintas žmogus“.

Siurprizas!
Aš čia pasakoju apie jauną turtingą valdininką, kurio apsisprendimo momentas aprašytas trijose iš keturių Evangelijų - atrodo, jog Autorius nori, kad mes pasimokytume iš šito žmogaus. Jo egocentriškas gyvenimas yra taip pat tobulas pavyzdys mūsų dienų egocentriško (vert.: nukreipto į save) tikinčiojo gyvenimo (Mt 19;16-30,Mk 10:17-22, Lk 18:18-30).

Jėzus, ką tik dėjo rankas ant vaikų sakydamas „Iš tiesų sakau jums, kas nepriims Dievo Karalystės kaip kūdikis, niekaip neįeis į ją!”, turtingas jaunas valdytojas atėjo, tai yra pribėgo, atsiklaupė prieš Jį ir paklausė Jo: „Gerasis Mokytojau, ką man daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Mes skaitome šį pokalbį nesuvokdami, kad tai buvo tikras pasikalbėjimas, kai kiekvienas asmuo žiūri į vienas kitą, kalba vienas kitam, patyli, reaguoja ir atsako.

Kai jis pavadino Jėzų „Gerasis Mokytojau“, Jėzus nedelsiant atsakė: „Kodėl tu vadini mane geru; tik vienas Dievas yra geras“. Kitaip sakant, ar tu vadini mane Dievu, vadindamas mane geru?

Mes skaitome sekančioje eilutėje, bet tai buvo klausimas, kuriam reikėjo atsakymo. Po to turėjo būti ilga pauzė, kol jaunasis turtingasis valdytojas kontempliavo Jėzaus klausimą. Matote, tai buvo dalyko esmė. Ar jis vadino Jėzų Dievu vadindamas jį geru? (nes nei vieno nėra gero, tik Dievas).

Tyla.

To laiko mokytojai sakydavo, jei tu esi palaimintas versle, tai Dievo palaiminimas yra ant tavęs, ir jei dalykai einasi prastai, tai tu turi slaptą nuodėmę, tai yra nusidėjai, arba tavo tėvai, arba tėvų tėvai nusidėjo, nuodėmė, arba giminės prakeikimas neleidžia tau įeiti į tai, ką Dievas turi tau paruošęs. (Žinoma, Jėzus nemokė to tada, kaip ir dabar, bet tai buvo populiaru tomis dienomis ir mūsų – taip pat).

Išoriškai palaiminti, tais retais momentais giliame asmeniniame atvirume su savimi pačiais, nakties tyloje, jie turi pripažinti sau, kad yra tušti ir lėkšti. Aš manau, kad būtent todėl tas jaunasis turtingasis valdytojas pribėgo ir atsiklaupė prie Jėzaus kojų su desperatišku klausimu: „Ką aš turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“.

Mylėdami pasaulio sėkmę, ir dalyvaudami jo reikaluose, bet kita vertus, taipogi mylėdami ir Dievą, savo viduje jie yra nepatenkinti ir klausia Dievo, kas gal būt yra negerai. Jiems tai didelis galvosūkis - kaip taip gali būti, kad jie taip labai palaiminti Dievo, o jaučiasi tokie tušti? Jie žino, kad jų meilė Dievui yra tik drungna ir jie norėtų Jį mylėti daugiau, bet nesupranta, ar jie tiesiog išaugo iš jaunatviško uolumo, ar jiems iš tiesų kažko trūksta? Jie įtaria kažką, bet nežino, kaip pagydyti savo širdį. Jie galvoja, ar tai įmanoma užsidirbti pragyvenimui kaip suaugusiam žmogui, rūpintis šeima ir kartu išlaikyti savo pirmapradį degimą dėl Dievo.

Jėzus pasakė Mk 4:19: „Pasaulio rūpesčiai, turtų apgaulė ir sukilę geismai kitiems dalykams ateina ir užgožia žodį ir jis tampa bevaisis“. Tai yra palyginimas apie sėjėją, kuris sėja Žodžio sėklas, bet išauga piktžolės; pasaulio rūpesčių piktžolės, turtų apgaulė ir daiktų geismas pakyla ir nustelbia Dievo Žodžio augalą - tai ne tai, kad kažkas yra nustelbtas, bet kad kažkas kitas užauga ir dominuoja mūsų gyvenimuose.

Gerasis Mokytojas = Dievas?
Šio žmogaus prote vyko mūšis tarp Dievo meilės ir pinigų meilės. Kai jis neatsakė, ar jis tiki, kad Jėzus yra Dievas, Viešpats nusileido iki lygio, kur jis galėjo tą žmogų pasiekti. Jėzus pasakė jam: „Tu žinai Įsakymus; nepaleistuvauk, nežudyk, nevok, nemeluok, nekaltink kitų dėl savo klaidų, gerbk savo tėvą ir motiną“. Ir jaunuolis atsakė, kad viso to laikosi jau nuo vaikystės.

„Jėzus tai pastebėjęs, pamilo jį ir tarė“. Į tai dažnai neatkreipiama dėmesio, praleidžiama. Žodis „pastebėjęs“ ,o tai  reiškia rimtai, nuoširdžiai pažiūrėjo, arba „žiūrėjo susikaupęs, su tikslu“. Žodis „meilė“, čia yra „agapao/agape‘‘, tai reiškia Dievo besąlygišką meilę. Tai sutinkame Jono 3:16 – Tėvas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo vienatinį Sūnų. (Mk 10:21)

Jėzus intensyviai ir su tikslu, atidžiai žiūrėjo į jį su besąlygiška meile. Kalbant apie turtą, jo žvilgsnis turėjo pakeisti žmogaus širdies prioritetus tiesiog tuo metu, kaip tai atsitiko su Matu, kai reikėjo tik pažiūrėti ir pakviesti „Ateik ir sek manimi“, ir jis paliko savo brangų pinigų keitimo verslą. Tas žvilgsnis turėjo tą patį poveikį Petrui, Jokūbui, Jonui, kai Jėzus pakvietė juos palikti savo verslą ir sekti Jį. (Lk 5:10-11)

Jis galėjo Jėzui tiesiai neatsakyti jei vadindamas jį geru, jis būtų vadinęs jį Dievu, taigi Viešpats pažvelgė į Jį su intensyvia besąlygiška meile, suteikdamas jam galimybę įvertinti savo širdį ir atsakyti.

Tyla.

Taigi Jėzus dar kartą pasilenkė prie jo su malone: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok viską, ką turi, išdalink vargšams, ir tu turėsi lobį danguje,tada ateik ir sek mane“.

Jėzus nepasikeitė, Jis tebedaro tokius dalykus ir šiandien. Jis siekia, kad mes augtume, tai daro vienu būdu, stebi mus, po to vėl iškelia problemą ir parodo mums mūsų širdis kitu būdu.

Klausimas toks, kur buvo jo lobis: ar jis vertino žemės turtus daugiau nei dangaus turtus? Jaunuolis buvo tarp labiausiai nepasiturinčių žmonių, ir mes šiandien pažįstame tokių žmonių.

Jie nevertina dangaus turtų, jie myli žemės turtus. Išoriškai ir pokalbyje jie myli Dievą. Ir dar kaip jie gieda šlovinimo giesmes bei dalyvauja Dievo reikaluose bažnyčioje! Jei jie nebūtų taip susikoncentravę į save, jie to nedarytų, nes juk niekas kitas taip gerai nepatenkina jų poreikių. Bet iš tikrųjų - jie myli žemės turtus labiau nei dangiškus.

Žmonės, tokie  kaip šis, teoriškai žino, kad jie gali jausti gyvenimo pilnatvę, gyvendami dėl kitų, bet niekad nepatyrė tokio gyvenimo stiliaus ir tai juos gąsdina. Ar galite įsivaizduoti kokia tai būtų buvusi „nauja nežinoma teritorija“ jaunam valdytojui staiga tapti benamiu Jėzų sekančiu mokiniu?

Jis galėjo būti komandos dalimi, kai buvo siunčiami po du gydyti ligonių, prikelti mirusių, išvaryti demonų. Jis būtų galėjęs girdėti žodžius tiesiai iš Jėzaus lūpų, bet šitie dalykai nebuvo jam tokie svarbūs, kaip JO nuosavybė ir tai, ko JIS norėjo gyvenime, būtent JO planai ir siekimai, kuriuos JIS norėjo vykdyti iki SAVO mirties.

Ar Jėzus yra vertas?
Kai Jėzus privertė jį pasižiūrėti į savo širdį, pasakyta, kad jis „nusiminė“. Graikiškas žodis „lupeo“ yra aktyvus veiksmažodis ir reiškia: „sukelti skausmą, sielvartą, nerimą“. Galima suprasti, kad šis skausmas jau buvo jo širdyje ir Viešpats tik iškėlė jį į paviršių. Tai, ką jis kontempliavo giliai savo širdyje ankstyvomis ryto valandomis. Tas, kuris pažįsta širdies paslaptis iškėlė į dienos šviesą. Intensyvi tiesos šviesa sukėlė žmogui didelį skausmą, nes jis buvo labai turtingas.

Taip pat pasakyta „nuliūdęs“, tai reiškia - pilnas sielvarto. Tai buvo širdies skausmas, kuris iškilo, kai Jėzus apšvietė to jaunuolio širdį, tai buvo ir emocinis skausmas, kurį sukėlė mintis, kad reikia pakeisti savo gyvenimą ir nesiekti nieko kito, tik dangiško atlyginimo.

Lk 18:24 pasakyta „Ir kai Jėzus pamatė, kad jis buvo labai nusiminęs, Jis pasakė: „Kaip sunku turtingam žmogui įeiti į Dangaus Karalystę…”“

Bet Jėzus pasakė, kad tai įmanoma su Dievo jėga. Ir štai čia yra sprendimas. Į save susikoncentravęs (egocentriškas) tikintysis pirmiausia turi atvirai pasižiūrėti į savo širdį, po to Dievo artume ir su Jo jėga transformuoti savo širdį ir gyvenimą taip, kad turėtų reikiamą tyrumą.

Bet nesuklyskime, turtingasis jaunasis valdininkas turėtų padaryti šitą sprendimą pats, nejausdamas jokių šlovės gūsių, ir nelaukdamas jokio pranašo patvirtinančio žodžio, kad būtent tai jis turi padaryti.

Ne, jis pats uždėjo šitą stabą ant savo širdies altoriaus, taigi tik jis pats gali jį iš ten ir pašalinti. Ir tai jis turi padaryti vienas pats, Viešpaties akivaizdoje, kuris stebi, myli ir laukia... tik tuomet jis tikrai žinos, kad seka Dievą visa savo širdimi ir daro tai, kas yra teisinga.

Sekančią savaitę pavyzdžiai apie į save susikoncentravusį gyvenimą mūsų dienomis, ir kaip pakeisti savo gyvenimą dėl Dievo.


Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. vasario 23 d., trečiadienis

Dievo Karalystė. 3 dalis


John Fenn, 2011 m. vasario mėn. 19 d.,

Išeinant
Vienas geriausių būdų nustatyti, kas yra Karalystės kultūra, o kas nėra, tai palyginti tai, ką sako Žodis ir kaip gyveno Naujojo Testamento rašytojai su šiandienos bažnyčios kultūra. Kai šitie požymiai yra nustatomi, asmuo gali ieškoti kitų žmonių, kurie pripažįsta Karalystės kultūrą ir vertybes.

5 elementai: Žodis, Garbinimas, Malda, Bendravimas, Evangelizacija

Žodis tuomet:
„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo ir bendravimo su apaštalais (vert. iš angl.), duonos laužymo (valgymo kartu) ir maldų“.
„Kaip nieko nenutylėjau, kas naudinga, bet kalbėjau ir mokiau jus tiek viešumoje, tiek po namus“ (Paulius).
„Įeinantį Petrą Kornelijus pasitiko ir, puldamas po kojų išreiškė jam pagarbą“.
„Paulius gyveno savo išsinuomotame name ištisus dvejus metus ir priiminėdavo visus , kurie pas jį ateidavo. Jis skelbė Dievo Karalystę ir labai drąsiai, netrukdomas mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų...“
„Tad kaip bus broliai? Kai susirenkate, kiekvienas turi giesmę ar pamokymą, ar kalbą, ar apreiškimą. Tegul viskas tarnauja ugdymui.“
(Apd 2:42; 20:20; 10:25; 28:30-31; 1 Kor14:26).

Mes galime matyti, kad lyderiai buvo su žmonėmis, jų namuose, ir netgi po to kai buvo užrašytas mūsų Naujasis Testamentas, jie vis dar mokė Žodžio būdami tarp žmonių jų namuose. Jie susitikdavo namuose, todėl susirinkime visi galėjo dalyvauti, ir mokymas vyko diskusijos forma.

Žodis šiandien:
Auditorijose surenkamos didelės grupės tam, kad vienas žmogus savaitė po savaitės pamokslautų tai, ką jam kalba Dievas. Sakykla yra tik vienas būdas bendrauti su žmonėmis. Todėl nėra jokios diskusijos, jokio dalyvavimo, galimybės paklausti ar mesti iššūkį pranešėjui.

Išvada: Mes matome nuoseklumą tame, kaip Jėzus mokė žmones jų namuose, įvairiose jų gyvenimo situacijose, ir mes matome tai Apaštalų darbuose ir Naujojo Testamento laiškuose. Taigi taip kaip Jėzus, lyderiai susitikdavo su žmonėmis namuose, dalinosi Žodžiu mažose grupėse ir dalyvavo diskusijose. Tai matome visame Naujajame Testamente, ir tai yra Karalystės kultūra. Priešingas elgesys - tai jau kita kultūra ir vertybių sistema.

Garbinimas tuomet:
„Tad kaip bus, broliai? Kai susirenkate, kiekvienas turi giesmę (psalmę)...
„Ir nepasigerkite vynu, kuriame yra pasileidimas, bet būkite pilni dvasios, kalbėdami sau psalmėmis, himnais, ir dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį“.
„Kristaus Žodis tegu tarpsta jumyse. Mokykite ir įspėkite vieni kitus visokeriopa išmintimi, su dėkinga širdimi giedokite Viešpačiui psalmes, himnus ir dvasines giesmes.“
(1 Kor 14:26; Ef 5:18-19; Kol 3:16).

Čia reikėtų paminėti, kad yra žinomi namų, kuriuose susirinkdavo bažnyčios, šeimininkų vardai: Justas Korinte – Apd 18:7, Akvila ir Priskilė Efeze – 1 Kor 16:8,19; Filemonas Kolosuose - Fil 2.

Garbinimas dabar vyksta auditorijose su išrinktais dainininkais ir muzikantais, kurie stovi prieš auditoriją. Garbinimo komanda veda kongregaciją, užuot susirinkimo adoracija būtų tikrasis Viešpaties garbinimas. Garbinimui yra skiriamas specialus laikas, užuot leidus jam plaukti laisvai iš žmonių širdžių ir pabaigti jį tada, kai Dvasia norės.

Išvada: Karalystės kultūra ir vertybės yra tokios, kad žmonės garbina individualiai ir mažose namų grupėse. Jie kartais gieda žinomas giesmes, psalmes, himnus, o kartais spontaniškai, kai asmuo arba visa grupė gieda iš Dvasios paraginimo.

Malda tuomet:
„...Jis pasiėmė Petrą, Joną bei Jokūbą ir užkopė į kalną melstis...“.
„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų...“.
„Taigi Petras buvo laikomas kalėjime. O bažnyčia nepaliaujamai meldėsi už jį Dievui...(ir kai buvo išlaisvintas angelo) ...tai supratęs , jis atėjo prie Morkumi vadinamo Jono motinos Marijos namų , kuriuose daug susirinkusių meldėsi“.
„išėjome už miesto prie upės, kur pagal paprotį buvo maldos vieta“.
(Lk 9:28; Apd 2:42; 12:5,12; 16:13).

Yra daug eilučių su nurodymais melstis kalbomis, melstis už vyriausybę, vienas už kitą, dvasinius lyderius ir t.t., bet esmė yra ta, kad yra individuali malda ir laisvė melstis kartu mažose grupėse, namuose, ar prie upės, ar kur nors kitur, kur mums patogu.

Malda šiandien yra sutelkta pastate. Kai bažnyčia turi naktinę maldą, ji yra pastate. Kai susirenka užtarėjų grupė, malda vyksta pastate. Parduodama tūkstančiai knygų apie tai, kaip melstis, o grupių maldos namuose dažnai nuvertinamos.

Išvada: Sistema, kur pastorius yra vienas iškilęs virš visų piramidės struktūroje, ir diktuoja savo valią ir kontrolę kongregacijai, reiškia, kad žmonės, kurie meldžiasi ne pastate turi būti kontroliuojami arba stebimi iš arti. Karalystės kultūra – tai susirinkimai namuose su žmonėmis, kurie pažįsta ir myli vienas kitą, vertina, gerbia, ir daug daugiau pasitiki Kristumi, kuris yra žmonėse.

Bendravimas tuomet: Bendravimas, kaip mokoma ir pamokslaujama Naujajame testamente yra šventas. Pradedant Jėzaus dalyvavimu vestuvių pokylyje, ir baigiant valgymu namuose NT namų bažnyčiose bendravimas yra šventas.

Nors kai kurie arogantiški krikščionys valgė savo namuose prieš ateidami į susirinkimą Justo namuose ir kituose, valgymas buvo tų bažnyčių susirinkimų dalis. Paulius rašė: „Argi neturite savo namų valgyti ir gerti? O gal norite paniekinti Dievo bažnyčią ir sugėdinti stokojančius? Kas man belieka sakyti? Pagirti? Ne! Už tai nepagirsiu!”(1 Kor 11:22)

Bendravimas buvo ir yra dalis Karalystės kultūros. Štai viena iš priežasčių, kad mes turėsime „vestuvių pokylį su Avinėliu“...valgymas kartu, buvimas kartu, bendravimas, kalbėjimasis, dalinimasis Karalystės kultūroje yra šventa.

Bendravimas dabar yra kažkas, kas vyksta „po to“. „Po tarnavimo mes turėsime bendravimą“ - tarsi bendravimas būtų dar viena programa tvarkaraštyje. Tikras bendravimas nėra įmanomas auditorijoje, nes bendravimas yra besitęsiantys, nenutrūkstami santykiai.

Išvada: Karalystės vertybės ir bendravimo kultūra yra geriausiai pademonstruojama namuose, darbo vietoje, įvairiose kasdieninio gyvenimo situacijose, ne tik tam skirtu laiku po susirinkimo. Tikslas yra žmonės, o ne pastatai. Taip prasidėjo ir taip baigsis laikai.

Evangelizmas tada: Evangelizmas, kaip mokė Jėzus ir praktikavo lyderiai, buvo tarsi ratai ratuose. Vidinis ratas – šeima, tai matome, kai Andrėjus pristato savo brolį Petrą Jėzui. Kitas ratas – draugai/bendruomenė, tai matome, kai Pilypas pristato savo draugą Natanaelį Jėzui. Dar kitas ratas - bendradarbiai. Juos matome, kai Petras pasakoja apie Jėzų Jokūbui ir Jonui, kuris taip pat paliko savo žvejybos verslą ir sekė Viešpatį.

Kitas ratas - Dievo ieškotojai, žmonės, kurie jau tiki į Dievą, bet ne Jėzų Kristų, tokie kaip Lidija Filipuose, kuri „garbino Dievą“ , bet dar nebuvo atgimusi. Tai tie patys pas kuriuos ėjo Paulius. Štai kodėl jis visų pirma ėjo į sinagogas. Jis ieškojo žmonių, kurie jau tikėjo Dievą, bet dar Ne Jėzų.

Išorinis ratas yra svetimi žmonės, kurie yra tau draugiški, arba kaip Jėzus apibūdino juos, tai - ramybės sūnūs. Bet jeigu jie atstumia mūsų Viešpaties liudijimą, buvo liepta eiti kur nors kitur. (Jn 1:40-48; Lk 5:3-11; Mt 10:12-15; Lk 9:5-9; Apd 16:14-15; 17:1-2,10-11; 18:4-8; 19:8-9)

Evangelizmas dabar tai davimas dešimtinių asmeniui, kuris dėl kažkokių priežasčių tarnauja tarp tikinčiųjų auditorijoje, arba plėtros programos skirtos liudyti netikintiems, kad atvestume juos pas Viešpatį ir po to į bažnyčią.

Išvada: Karalystės kultūra ir vertybės yra nukreiptos į žmones. Jos yra natūralios ir organiškos. Karalystės kultūrą atstovauja žmonės liudijantys tai, ką Jėzus padarė jų gyvenime, iš šeimos draugams, bendradarbiams, Dievo ieškotojams, ir atviriems ramybės sūnums ir dukterims, apie kuriuos mokė Jėzus, ir kurių ieškojo Paulius.

Ką tu dabar darai?
Kai žmogus suvokia, kad Karalystės kultūra randa atgarsį jo dvasioje daug labiau nei moderni bažnyčios kultūra, prasideda perėjimas. Jie gilinasi Žodyje, ieško mokymo ir žmonių, kurie panašūs į juos.

Kai tik įvyksta perėjimas iš bažnyčios kultūros į Karalystės kultūrą, žmogus turi siekti tikslingų santykių (santykių su intencija), dažnai pasikviesti žmones kavai, valgiui, maldai, šlovinimui. Štai taip viskas prasideda. Kartais per ilgus priešpiečius tinka aptarti savo dvasinę kelionę, tokia pradžia taip pat įmanoma. Tu gali net nežinoti ir tik pabendravus su kitu žmogumi tampa aišku, kad jūs turite tas pačias Karalystės vertybes.

Viską darykite su tikslu, su intencija. Suteikite bendravime pirmenybę tiems žmonėms, kuriems priimtinos tos pačios Karalystės vertybės... Prašykite Tėvą, kad sutiktumėte tokius žmones savo kelyje. Kelionė tampa gyvenimo stiliumi!

Sekančią savaitę... daugiau palyginimų apie Karalystės principus ir kaip surasti panašius į save.


Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com