John Fenn, 2017 m. rugsėjo mėn. 9 d.,
Sveiki visi,
Kažkurią
dieną per seną TV laidą išgirdau vieną juoką, kurį buvau girdėjęs šeštoje
klasėje iš mokytojo. Jis tai papasakojo stengdamasis mus išmokyti mąstyti
„nestandartiškai“ – tai reiškia ieškoti sprendimų už akivaizdumo ribos.
Juokas yra
toks: Kiekvieną savaitę meksikietis berniukas pravažiuoja Meksikos/JAV sieną
ant savo dviračio, užsikabinęs ant pečių kuprinę. Kiekvieną savaitę jį sustabdo
tas pats JAV pasienietis, kuris patikrinęs kuprinę, kiekvieną savaitę joje
randa tik smėlio. Taip tęsiasi daug savaičių, kol vieną dieną, pasienietis savo
išeiginę dieną leisdamas Meksikoje, pamato tą patį berniuką. Jis paprašo
berniuko papasakoti, ką jis veikia važinėdamas pirmyn atgal su pilna smėlio
kuprine ant nugaros. Berniukas atsako:
„Aš užsiimu
dviračių kontrabanda.“
Tokiu būdu
mūsų emocijomis naudojasi velnias – jis nukreipia mūsų žvilgsnį į smėlio pilną
kuprinę, kai iš tiesų jis ant kontrabandos perveža savo tikrąjį tikslą tiesiai į
mūsų gyvenimus – ir tai šaukia mums baimės, įniršio, pykčio, išdidumo, ir t.t.
pavidalu.
Galėčiau jums pasakoti vieną istoriją
po kitos
Aš manau, kad
dauguma iš mūsų esame tapę tomis aukomis, kurios gyvena, besivadovaudamos savo
emocijomis. Žmonės nuolat manęs klausia, ką daryti su draugu, kuris visiškai
neaišku kodėl staiga nutraukė draugystę, arba draugystė nutrūko dėl kažkokios
banalios priežasties. Aš išvardinau kelias patirtis, įvykusias per kelias
paskutines savaites, tačiau rezultatas yra visada tas pats – nekaltas draugas,
šeimos narys, bendradarbis, bažnyčios bendrijos narys, kuris buvo sužeistas dėl
emociškai priimtų sprendimų, nužudžiusių draugystę.
Paulius rašė
daugybei emocijomis besivadovaujančių tikinčiųjų savo pirmame laiške Kristaus
kūnui Korinte, sakydamas, jog faktas, kad jie kovoja, pavydi, yra susiskaldę,
pasako tai, jog jie yra tik kūdikiai Kristuje. 1 Korintiečiams 3:3 jis sakė,
kad jie yra kūniški, gyvenantys lyg neatgimę žmonės. Kalbėdamas apie tai, jis
pabrėžė, kad jie turėtų valgyti dvasinį maistą, tačiau negali jo priimti, nes
lieka kūdikiais ir yra įtraukti į savo emocijų kovas, pavydą bei susiskaldymus.
Jis sakė jiems, kad jeigu ir toliau taip bus, jie bus išgelbėti, tačiau į dangų
nusineš tik medį, šieną, šiaudus, kurie sudegs teismo dieną.
Ar pastebėjote...
Jėzus
nesivaikė Turtingo Jauno Valdytojo, kai jis nusigręžė nuo Jėzaus kvietimo viską
parduoti ir atėjus sekti Jį. Ar pastebėjote Jono 6:66-67, kai daug mokinių
liovėsi sekti Jį, kadangi nesuprato Jo palyginimo, ką Jis norėjo pasakyti, kai
kalbėjo apie Savo kūno valgymą ir Savo kraujo gėrimą, Jis nebėgo paskui juos?
Jėzus mums
siūlo priimti sprendimą – tai sankryža kelyje, vidinis apreiškimas daryti tai,
kas teisinga arba daryti tai, ką jaučiame, jog norime daryti. Tada Jis stebi.
Kaip Kaino atveju, Jis drąsina mūsų dvasinį žmogų daryti teisingus dalykus,
įgyti valdžią prieš nuodėmę ir savo emocijas – tačiau Jis leidžia mums priimti
sprendimus.
Kai draugas
elgiasi blogai, turime suprasti, kad tai jis privalo pasitaisyti. Nuolankiai
pabandome padėti, ir jeigu jis atgailauja ir pripažįsta savo klaidas ir mums
padėkoja už išmintingą patarimą – ačiū Dievui, mes laimėjome savo draugą. Jei
ne, jie turi pasitraukti, o mes išspiriami į užribį. Ne pasaulio pabaiga,
jeigu tai vienintelis įvykis, tai gyvenimo tiesa.
Gerai, sugrįžkime prie Kaino...
pradėkime nuo pačios šių serijų pradžios
Netgi po to,
kai Kainas nužudė savo brolį – supraskit – Viešpats atėjo, siūlydamas jam šansą
būti nuoširdžiu, klausdamas: „Kur tavo brolis Abelis?“
Kainas, taip
sakant, užsispyrė kaip ožys, vietoj to, kad tiesiai pripažintų ką padaręs, jis
atsakė meluodamas ir klausdamas: „Aš nežinau. Ar aš savo brolio sargas?“ Kitoje
eilutėje, Pradžios 4:10, Viešpats sako Kainui, jog Jis žino, ką šis padarė –
pažvelkite į Viešpaties maloningumą! Jis taip pat elgiasi su mumis, nuolat
bandydamas mus pasiekti skirtingais būdais, iš skirtingų pusių, bandydamas
priversti mus būti nuoširdžiais su savimi ir su Juo.
Šių serijų
pagrindinė tema buvo asmeninė atsakomybė, dėl to kad Viešpats nuolat mus stumia
atgal – būti sąžiningu ir imtis atsakomybės už tai, ką galvoji, ką jauti, ką
nusprendi gyvenime. Emocinis žmogus atsisako imtis atsakomybės už savo gyvenimą
– jie meluoja kitiems nekaltu „baltu melu“, manydami, jog tai nekenksminga,
tačiau mes matome, kad tai pilnai veikiantis melas. Jie meluoja sau, naudodami
nevaldomas emocijas, norėdami uždengti savo baimes ir atsisakymą prisiimti
atsakomybę.
Jūs nesate robotas
Nereikia
susidaryti įspūdžio, kad aš kalbu apie tapimą emocijų neturinčiu robotu, nes
tai ne taip. Emocijos turi savo vietą, nes jų dėka mes jaučiame faktus, kuriuos
pasako mūsų protas. Taigi mūsų emocijos veikia kartu su mūsų intelektu,
pasverdami vienas kitą, tačiau mūsų emocijos visada turi būti derinamos prie Viešpaties
teisingumo, ar mes jaučiame tokiu būdu ar ne – mes priverčiame savo emocijas
paklusti logikai ir pasitikėti.
I Samuelio
30:1-6 Dovydas ir jo vyrai sugrįžo namo į Ciklagą, tačiau rado miestą
sudegintą, o visus žmones paimtus į nelaisvę. Visos žmonos ir vaikai buvo
pradingę, mieste neliko nei vieno lavono – 6 eilutėje sakoma, kad Dovydo vyrai
norėjo jį užmušti akmenimis, bet „Dovydas sustiprino save Viešpatyje, savo
Dieve“. Skaitydami 4 psalmę suvokiame, kad Dovydas kalba savo vyrams,
norintiems jį užmušti, bandydamas juos padrąsinti, kad jų emocijos jų
neužgožtų, bet kad jie atsigręžtų į Viešpatį.
Dovydas 4
psalmę parašė kaip tik tuo metu, - tai momentinis vaizdas parodantis, kaip
netoli šiame emociniame įvykyje Dovydas buvo nuo emocijų užvaldymo. Tačiau taip
pat parodo, kaip jis vėl pakrypo prie tikėjimo ir pasitikėjimo Viešpačiu, o
galiausiai, Viešpats jiems parodė, kaip atgauti visus žmones. Jeigu jis būtų
leidęs savo emocijoms jį užvaldyti, niekada nebūtų pasirengęs priimti
Viešpaties instrukcijas dėl atstatymo.
„Kai
šaukiuosi Tavęs, išklausyk, mano teisumo Dieve! Tu išlaisvinai mane, kai buvau
suspaustas. Būk man gailestingas, išgirsk mano maldą!”
(Ar girdite
šį nusivylimą – jo vyrai kalba apie jo nužudymą, jo žmona paimta į nelaisvę,
jis išsigandęs ir vienišas – tai gi jis kalba savo vyrams)
„O žmonės,
kaip ilgai niekinsite mano garbę? Ar ilgai mylėsite tuštybę ir ieškosite melo?
Žinokite, kad Viešpats sau atskyrė šventąjį (jų žmonas ir vaikus, juos pačius,
jeigu jie liks ištikimi Viešpačiui). Viešpats išgirsta, kai Jo šaukiuosi.
Rūstaudami nenusidėkite; svarstykite savo širdyje gulėdami lovose ir
nusiraminkite. Selah (sustok, pamąstyk apie tai)“
„Aukokite
teisumo aukas ir Viešpačiu pasitikėkite. Daugelis sako: „Kas parodys mums
gera?“ Pakelk virš mūsų, Viešpatie, savo šviesų veidą! Tu davei mano širdžiai
daugiau linksmybės negu jiems, kai jie turi gausiai javų ir vyno. Atsigulu
ramus ir užmiegu, nes Tu vienintelis, Viešpatie, leidi man saugiai gyventi.“
Dovydas ir jo
vyrai pasivažinėjo tais emociniais kalneliais, kas yra visiškai suprantama,
tačiau jie įsiklausė į savo tikėjimą ir suvaldė savo emocijas, suvaldė savo
mintis ir baimes, ir rūpesčius, ir pavedė save tikėjimui ir pasitikėjo
Viešpačiu – kaip Dovydas pastebėjo, jis buvo ramus. Leiskite sau turėti
emocijas, tačiau nebūkite, kaip Kainas, kuris pasirinko gyventi pagal emocijas
ir pabaigė tuo, kad priėmė labai blogą sprendimą. Būkite, kaip Dovydas, kuris
baimės ir rūpesčių sūkuryje atrado ramybę ir poilsio miegą – kadangi jis
pasitikėjo, kad Dievas yra patikimas ir liks patikimu ir šioje situacijoje.
Amen!
Kitą savaitę nauja tema.
Būkite palaiminti.
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus
šiuo adresu: cwowi@aol.com