Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2017 m. rugsėjo 22 d., penktadienis

Savo emocijų suvaldymas. 6 dalis

John Fenn, 2017 m. rugsėjo mėn. 9 d.,

Sveiki visi,
Kažkurią dieną per seną TV laidą išgirdau vieną juoką, kurį buvau girdėjęs šeštoje klasėje iš mokytojo. Jis tai papasakojo stengdamasis mus išmokyti mąstyti „nestandartiškai“ – tai reiškia ieškoti sprendimų už akivaizdumo ribos.

Juokas yra toks: Kiekvieną savaitę meksikietis berniukas pravažiuoja Meksikos/JAV sieną ant savo dviračio, užsikabinęs ant pečių kuprinę. Kiekvieną savaitę jį sustabdo tas pats JAV pasienietis, kuris patikrinęs kuprinę, kiekvieną savaitę joje randa tik smėlio. Taip tęsiasi daug savaičių, kol vieną dieną, pasienietis savo išeiginę dieną leisdamas Meksikoje, pamato tą patį berniuką. Jis paprašo berniuko papasakoti, ką jis veikia važinėdamas pirmyn atgal su pilna smėlio kuprine ant nugaros. Berniukas atsako:

„Aš užsiimu dviračių kontrabanda.“


Tokiu būdu mūsų emocijomis naudojasi velnias – jis nukreipia mūsų žvilgsnį į smėlio pilną kuprinę, kai iš tiesų jis ant kontrabandos perveža savo tikrąjį tikslą tiesiai į mūsų gyvenimus – ir tai šaukia mums baimės, įniršio, pykčio, išdidumo, ir t.t. pavidalu.

Galėčiau jums pasakoti vieną istoriją po kitos
Aš manau, kad dauguma iš mūsų esame tapę tomis aukomis, kurios gyvena, besivadovaudamos savo emocijomis. Žmonės nuolat manęs klausia, ką daryti su draugu, kuris visiškai neaišku kodėl staiga nutraukė draugystę, arba draugystė nutrūko dėl kažkokios banalios priežasties. Aš išvardinau kelias patirtis, įvykusias per kelias paskutines savaites, tačiau rezultatas yra visada tas pats – nekaltas draugas, šeimos narys, bendradarbis, bažnyčios bendrijos narys, kuris buvo sužeistas dėl emociškai priimtų sprendimų, nužudžiusių draugystę.

Paulius rašė daugybei emocijomis besivadovaujančių tikinčiųjų savo pirmame laiške Kristaus kūnui Korinte, sakydamas, jog faktas, kad jie kovoja, pavydi, yra susiskaldę, pasako tai, jog jie yra tik kūdikiai Kristuje. 1 Korintiečiams 3:3 jis sakė, kad jie yra kūniški, gyvenantys lyg neatgimę žmonės. Kalbėdamas apie tai, jis pabrėžė, kad jie turėtų valgyti dvasinį maistą, tačiau negali jo priimti, nes lieka kūdikiais ir yra įtraukti į savo emocijų kovas, pavydą bei susiskaldymus. Jis sakė jiems, kad jeigu ir toliau taip bus, jie bus išgelbėti, tačiau į dangų nusineš tik medį, šieną, šiaudus, kurie sudegs teismo dieną.

Ar pastebėjote...
Jėzus nesivaikė Turtingo Jauno Valdytojo, kai jis nusigręžė nuo Jėzaus kvietimo viską parduoti ir atėjus sekti Jį. Ar pastebėjote Jono 6:66-67, kai daug mokinių liovėsi sekti Jį, kadangi nesuprato Jo palyginimo, ką Jis norėjo pasakyti, kai kalbėjo apie Savo kūno valgymą ir Savo kraujo gėrimą, Jis nebėgo paskui juos?

Jėzus mums siūlo priimti sprendimą – tai sankryža kelyje, vidinis apreiškimas daryti tai, kas teisinga arba daryti tai, ką jaučiame, jog norime daryti. Tada Jis stebi. Kaip Kaino atveju, Jis drąsina mūsų dvasinį žmogų daryti teisingus dalykus, įgyti valdžią prieš nuodėmę ir savo emocijas – tačiau Jis leidžia mums priimti sprendimus.

Kai draugas elgiasi blogai, turime suprasti, kad tai jis privalo pasitaisyti. Nuolankiai pabandome padėti, ir jeigu jis atgailauja ir pripažįsta savo klaidas ir mums padėkoja už išmintingą patarimą – ačiū Dievui, mes laimėjome savo draugą. Jei ne, jie turi pasitraukti, o mes išspiriami į užribį. Ne pasaulio pabaiga, jeigu tai vienintelis įvykis, tai gyvenimo tiesa.

Gerai, sugrįžkime prie Kaino... pradėkime nuo pačios šių serijų pradžios
Netgi po to, kai Kainas nužudė savo brolį – supraskit – Viešpats atėjo, siūlydamas jam šansą būti nuoširdžiu, klausdamas: „Kur tavo brolis Abelis?“

Kainas, taip sakant, užsispyrė kaip ožys, vietoj to, kad tiesiai pripažintų ką padaręs, jis atsakė meluodamas ir klausdamas: „Aš nežinau. Ar aš savo brolio sargas?“ Kitoje eilutėje, Pradžios 4:10, Viešpats sako Kainui, jog Jis žino, ką šis padarė – pažvelkite į Viešpaties maloningumą! Jis taip pat elgiasi su mumis, nuolat bandydamas mus pasiekti skirtingais būdais, iš skirtingų pusių, bandydamas priversti mus būti nuoširdžiais su savimi ir su Juo.

Šių serijų pagrindinė tema buvo asmeninė atsakomybė, dėl to kad Viešpats nuolat mus stumia atgal – būti sąžiningu ir imtis atsakomybės už tai, ką galvoji, ką jauti, ką nusprendi gyvenime. Emocinis žmogus atsisako imtis atsakomybės už savo gyvenimą – jie meluoja kitiems nekaltu „baltu melu“, manydami, jog tai nekenksminga, tačiau mes matome, kad tai pilnai veikiantis melas. Jie meluoja sau, naudodami nevaldomas emocijas, norėdami uždengti savo baimes ir atsisakymą prisiimti atsakomybę.

Jūs nesate robotas
Nereikia susidaryti įspūdžio, kad aš kalbu apie tapimą emocijų neturinčiu robotu, nes tai ne taip. Emocijos turi savo vietą, nes jų dėka mes jaučiame faktus, kuriuos pasako mūsų protas. Taigi mūsų emocijos veikia kartu su mūsų intelektu, pasverdami vienas kitą, tačiau mūsų emocijos visada turi būti derinamos prie Viešpaties teisingumo, ar mes jaučiame tokiu būdu ar ne – mes priverčiame savo emocijas paklusti logikai ir pasitikėti.

I Samuelio 30:1-6 Dovydas ir jo vyrai sugrįžo namo į Ciklagą, tačiau rado miestą sudegintą, o visus žmones paimtus į nelaisvę. Visos žmonos ir vaikai buvo pradingę, mieste neliko nei vieno lavono – 6 eilutėje sakoma, kad Dovydo vyrai norėjo jį užmušti akmenimis, bet „Dovydas sustiprino save Viešpatyje, savo Dieve“. Skaitydami 4 psalmę suvokiame, kad Dovydas kalba savo vyrams, norintiems jį užmušti, bandydamas juos padrąsinti, kad jų emocijos jų neužgožtų, bet kad jie atsigręžtų į Viešpatį.

Dovydas 4 psalmę parašė kaip tik tuo metu, - tai momentinis vaizdas parodantis, kaip netoli šiame emociniame įvykyje Dovydas buvo nuo emocijų užvaldymo. Tačiau taip pat parodo, kaip jis vėl pakrypo prie tikėjimo ir pasitikėjimo Viešpačiu, o galiausiai, Viešpats jiems parodė, kaip atgauti visus žmones. Jeigu jis būtų leidęs savo emocijoms jį užvaldyti, niekada nebūtų pasirengęs priimti Viešpaties instrukcijas dėl atstatymo.

„Kai šaukiuosi Tavęs, išklausyk, mano teisumo Dieve! Tu išlaisvinai mane, kai buvau suspaustas. Būk man gailestingas, išgirsk mano maldą!”
(Ar girdite šį nusivylimą – jo vyrai kalba apie jo nužudymą, jo žmona paimta į nelaisvę, jis išsigandęs ir vienišas – tai gi jis kalba savo vyrams)

„O žmonės, kaip ilgai niekinsite mano garbę? Ar ilgai mylėsite tuštybę ir ieškosite melo? Žinokite, kad Viešpats sau atskyrė šventąjį (jų žmonas ir vaikus, juos pačius, jeigu jie liks ištikimi Viešpačiui). Viešpats išgirsta, kai Jo šaukiuosi. Rūstaudami nenusidėkite; svarstykite savo širdyje gulėdami lovose ir nusiraminkite. Selah (sustok, pamąstyk apie tai)“

„Aukokite teisumo aukas ir Viešpačiu pasitikėkite. Daugelis sako: „Kas parodys mums gera?“ Pakelk virš mūsų, Viešpatie, savo šviesų veidą! Tu davei mano širdžiai daugiau linksmybės negu jiems, kai jie turi gausiai javų ir vyno. Atsigulu ramus ir užmiegu, nes Tu vienintelis, Viešpatie, leidi man saugiai gyventi.

Dovydas ir jo vyrai pasivažinėjo tais emociniais kalneliais, kas yra visiškai suprantama, tačiau jie įsiklausė į savo tikėjimą ir suvaldė savo emocijas, suvaldė savo mintis ir baimes, ir rūpesčius, ir pavedė save tikėjimui ir pasitikėjo Viešpačiu – kaip Dovydas pastebėjo, jis buvo ramus. Leiskite sau turėti emocijas, tačiau nebūkite, kaip Kainas, kuris pasirinko gyventi pagal emocijas ir pabaigė tuo, kad priėmė labai blogą sprendimą. Būkite, kaip Dovydas, kuris baimės ir rūpesčių sūkuryje atrado ramybę ir poilsio miegą – kadangi jis pasitikėjo, kad Dievas yra patikimas ir liks patikimu ir šioje situacijoje. Amen!

Kitą savaitę nauja tema. Būkite palaiminti.

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2017 m. rugsėjo 6 d., trečiadienis

Savo emocijų suvaldymas. 5 dalis

John Fenn, 2017 m. rugsėjo mėn. 2 d.,

Sveiki visi,
Ką mes darome su draugais ir šeimos nariais, kurių sprendimų priėmimo įgūdžiai panašūs į voverę, bandančią perbėgti per gatvę? (Dėl tam tikrų priežasčių jie įtraukia ir mus, kaip pakeleivius, į jų pasivažinėjimus emociniais kalneliais.)


Kokiu momentu, jeigu pabandome, būname tuo žmogumi, kuris prasiveržia, ir tampa kalbančiu į jų gyvenimą?

Sužadindami savo emocijas, silpniname savo apsaugas. Patarlių 25:28 sakoma, kad žmogus, kuris nesusivaldo, yra kaip atviras miestas, kurio (apsauginės) sienos sugriautos. Gyvenimas ir sprendimų priėmimas besiremiant vien tik emocijomis, atveria duris asmens žlugimui. Tokie žmonės yra nepastovūs ir jiems liudijant apie savo gyvenimą, aiškiai matyti, kad jų sprendimai neturi logikos, ar tiesiog neturi prasmės.

Jokūbo 1:5-8 mus įspėja, kad jeigu mes ieškome Viešpaties išminties, turime tai daryti įsipareigodami – dviveidis žmogus yra nepastovus, kaip jūros bangos - „toksai žmogus tenemano ką nors gausiąs iš Viešpaties.“ Kitaip tariant, jeigu jūsų emocijos yra kaip linksmieji kalneliai, kai eina kalba apie Dievo valios ieškojimą, jūs prasilenksite su Juo. Neatpažinsite Jo vedimo – negausite iš Jo išminties, kurios sakote, kad norite gauti. Tarnavimas Viešpačiui pareikalauja visos širdies, viso proto, viso kūno.

Gyvenimo pagal emocijas problema
Kadangi dauguma bažnyčių prilygina emocijas patepimui, nieko stebėtino, kad žmonės dažnai prilygina Dievo vedimą savo gyvenime su tuo, kaip jie tuo momentu jaučiasi. Jeigu kas nors jums sakytų: „Vakar naktį patyriau ramybę, tačiau šį rytą nesu tuo tikras“ – tai reiškia, jog greičiausiai jie patyrė Dievo ramybę ir vedimą vakar naktį, tačiau įsivėlė paryčių bei ryto abejonės, o dar svarbiau, baimė, ir jie leido Dievo ramybei pasitraukti į antrą planą – tačiau tai buvo jų sprendimas, ne Jo! Minčių ir jausmų savikontrolės trūkumas į jų gyvenimą įnešė sumaištį.

Tai ypač ryšku vienišų žmonių arba velkančių jungą santuokoje atveju, kurie neturi nei sutuoktinio, nei artimo draugo, kuris kalbėtų į jų gyvenimą, žmogaus, kuris suapvalintų aštrius kampus ir sumažintų jų emocinių kalnelių nelygumus. Socialinėje žiniasklaidoje pilna tokių žmonių, ir jūs net galite matyti, pagal tai, ką jie skelbia, jų susitelkimo į ką nors intensyvumą, kadangi žmogus bendraujantis su kitais, kalbančiais į jų gyvenimą, nebūtų skelbęsis apie tai, ką daro.

Tau nereikėtų taip jaustis! Emocijų suvaldymo idėja yra tokia svetima daugybei žmonių, iš dalies dėl to, kad niekas jiems nepasakė: „tau nereikėtų taip jaustis“, ir iš dalies dėl to, kad pasaulio kultūroje gyventi pagal emocijas yra taip priimtina. Yra toks posakis, kuris dažnai naudojamas vaikams: „Nuobodulys – tai pasirinkimas“. Nuobodulys yra emocija, apimanti dėl susitelkimo ir veiklos trūkumo. Nuobodulys yra pasirinkimas, jeigu žmogus taip „jaučiasi“, jis gali pakilti ir susirasti į ką galėtų susitelkti.

Būkime pakankamai brandūs, kad palikę skirtumus, mylėtumėm vienas kitą.
Jausmai atsiras, jeigu elgsimės teisingai, tačiau nereikia laukti šilto ir švelnaus jausmo prieš darant kažką teisingai. Paprasčiausiai darykime. Paskui teisingas mintis ir teisingus sprendimus seka teisingos emocijos. Savo širdyje puoselėjate mintį, kad Jėzus myli jų apgailėtinas asmenybes, galbūt ir jūs mylite dėl tos vienintelės priežasties – tačiau Jis mirė už juos, taigi yra tam tikras kiekis pagarbos ir garbės, ir gerų palinkėjimų, einančių greta Jėzaus meilės jiems – kai tik jūs atsistojate į Jėzaus meilės liniją ir mylite juos iš savo dvasios į jų dvasią, apčiuopdami juose esančią malonę, visa kita lieka nuošalėje. Jie galėtų šiandien paimti į rankas telefoną ir jūsų santykiai atsistotų į senas vėžes, kur juos kažkada palikote, prieš jiems pablogėjant – tačiau jie yra įstrigę savo nuošliaužose ir todėl gyvena praeitimi, praeitį laikydami karštomis naujienomis, kai tuo tarpu jūs judėjote į priekį ir augote Kristuje.

Kaip tvarkytis su tokiu draugu?
2 Timotiejaus 2:23-26: „Kvailų ir nemokšiškų ginčų venk, žinodamas, kad jie sukelia kovas. Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti, kantrus, romiai aiškinti prieštaraujantiems, – rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą ir atsipeikėtų nuo pinklių velnio, kuris pavergęs juos savo valiai.“

Mano klausimas buvo toksai: Ką turime daryti su žmonėmis, gyvenančiais pagal savo emocijas?

Pastebėkite 4 punktus, kuriuos pabraukiau aukščiau: „...aiškinti prieštaraujantiems“, „atgailauti, kad pažintų tiesą“,  „atsipeikėtų“ ir „... (nuo) pinklių velnio, kuris pavergęs juos savo valiai.“

Mūsų reikalas yra instruktuoti. Laikotarpis. Tiesti tiltą iki jų, parodant jiems teisingo mąstymo kelią
Galatams 6:1-5 sako, taip pat, kaip ir mes: „pataisykite tokį romumo dvasioje, žiūrėdami savęs, kad ir patys nebūtumėt sugundyti“ – kitaip tariant, suprasdami, kad visi nusidedame, tik jie nusideda kitokiu būdu nei mes. Paulius tęsia toliau, sakydamas Galatams 6:2, kad jeigu jie išgirsta mus, mes nešiojame vieni kitų naštas.

Tačiau jis sako, kad jeigu jie neišgirsta mūsų ir atmeta mūsų patarimą, galvodami apie save geriau nei turėtų, jie turės nešti savo pačių naštas ir vaikščioti su jomis, jų sprendimams atskleidžiant, ar jie buvo teisūs ar klydo (3-5 eil.). Jis tęsia sakydamas, kad Dievas nesileidžia išjuokiamas, Jis duos kiekvienam iš mūsų tai, ko nusipelnėme arba ką pasėjome, nes tai teisinga.

2 Timotiejaus 2:23-26 Paulius ragina Timotiejų instruktuoti prieštaraujančius (jie yra akli, nes kovoja prieš save pačius, kai yra sugaunami emocijų reikaluose), tačiau negalime sau leisti būti įtraukti į jų kovas. Išlikite emociškai atsiribojusiais, netgi jeigu išgyvenate dėl jų, netgi jeigu matote, kur jie yra kreipiami, netgi jeigu iš visos širdies norite juos išgelbėti – kai tik juos instruktuosite, jie turės priimti teisingus sprendimus, ir suvaldyti savo emocijas.

Kaip sakoma, pirmoji taisyklė, norint išlipti iš duobės, yra liautis ją kasus. Kadangi jie yra įpratę priimti sprendimus pagal emocijas, tokie žmonės nemato, kad jie vis gilina savo duobę. Negalime tikėtis dvasinio įsikišimo, kad kas nors būtų iškeltas iš duobės dugno ir per vieną akimirką jau stovėtų viršuje, arba jo duobė būtų užpilta. Dievas mums duoda tai, ko nusipelnome, o ištaisyti tai, ką padarėme, gali pareikalauti daug metų, tačiau tai teisinga.

Pastebėkite dar kartą, ką Paulius apie juos pasakė 2 Timotiejui laiške: „atgailauti, kad pažintų tiesą“. Taip pat ir emocijų valdomas žmogus turi nurimti, imti mąstyti, ir pripažinti savo klaidą. Tai taip paprasta. Joks tikras progresas emocinės sveikatos link negali įvykti, kol jie neturės aiškaus užtikrintumo, apreiškimo, epifanijos apie savo gyvenimą.

O pats blogiausias dalykas apie žmogų, gyvenantį ir priimantį sprendimus pagal emocijas, yra tas, kad „jis turi atsipeikėti nuo pinklių velnio, kuris pavergęs jį savo valiai.“ Niekas to negali padaryti už jį, tai turi padaryti jis pats.

Pabaigsime tai kitą savaitę, kol kas tiek. Būkite palaiminti.

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2017 m. rugsėjo 2 d., šeštadienis

Savo emocijų suvaldymas. 4 dalis

John Fenn, 2017 m. rugpjūčio mėn. 26 d.,

Sveiki visi,
Dabar, kai atskleidėme Viešpaties elgesio su Kainu ir mumis būdus, galime pažvelgti, kaip Jis elgiasi su Savo emocijomis ir kaip Jis emociškai sąveikauja su mumis. Tai gali nuskambėti keistai, tačiau pagalvokite apie Mozę, kai Viešpats norėjo nušluoti Izraelį nuo žemės paviršiaus ir pradėti viską iš naujo su jo šeima, Išėjimo 32:10-14: „Palik Mane, kad Mano rūstybė užsidegtų prieš juos ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padarysiu didelę tautą“.

Tai yra emocija! Rūstybę reikia skirti nuo pykčio, nes pyktis yra nuolatinis, tuo tarpu rūstybė greitai užsiplieskia ir taip pat greitai miršta. Viešpats patyrė (pateisintos) rūstybės emocijas Izraeliui dėl jų užkietėjusių širdžių Jo atžvilgiu. Tai buvo pateisinta, taigi – tai ne nuodėmė, kai tuo tarpu nepateisinta rūstybė būtų nuodėmė, kaip ir nepateisintas pyktis yra nuodėmė, tuo tarpu pateisintas pyktis – ne nuodėmė.

Kaip Mozė kalbėjosi su Viešpačiu, esant tokiai Jo emocinei būklei? „Kodėl, Viešpatie, Tavo rūstybė užsidega prieš Tavo tautą, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia jėga ir galinga ranka? Kodėl egiptiečiai turėtų sakyti: ‘Išvedė juos į pražūtį, kad nužudytų kalnuose ir išnaikintų nuo žemės paviršiaus‘. Liaukis rūstavęs ir nesielk piktai su šia tauta.“ Mozė paprašė Viešpaties atsitraukti ir pažvelgti į istoriją, į visa, ką jie reiškė vienas kitam, į paveikslą plačiu mąstu. Nenumesk to, Viešpatie. Pažvelk, ką mes reiškėme vienas kitam, pažvelk į visą darbą ir investicijas santykiuose su Izraeliu.

Pastebėkite „liaukis rūstavęs“ ir „nesielk piktai“. Kai kurie klaidingai naudoja žodį „atgailauk“, tačiau hebrajiškai žodis yra „atsigręžk“ ir tai nieko bendro neturi su tokių jausmų apgailestavimu, tai paprasčiausiai reiškia nusigręžti nuo šios emocijos ir sugrįžti prie logikos. Mozė kreipėsi į priežąstį, kad Jo emocijos sugrįžtų prie procesų, kurie būtų kontroliuojami Jo proto. Būtent to tikėjosi ir Viešpats iš Kaino, kai jam uždavė 3 klausimus: „Kodėl tu pyksti? Kodėl tavo veidas paniuro? Darydamas gera, argi nebūsi priimtas?“ Viešpats bandė pasiūlyti Kainui atsitraukti ir pažvelgti į platų paveikslą, į jų santykių visumą ir paprašyti jo daryti tai, kas teisinga, nepaisant to, ką jis tuo momentu jautė.

Mozė tęsė, šį kart apeliuodamas į Viešpaties integralumą: „Atsimink savo tarnus: Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, kuriems prisiekei: ‘Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šitą žemę, apie kurią kalbėjau, duosiu jūsų palikuonims...’ Ir Viešpats nepasielgė piktai su savo tauta, kaip buvo sumanęs.“ Mozė apeliavo į sandorą, į platesnį paveikslą, kad paskatintų Viešpatį atsitraukti nuo intensyvios akimirkos ir užsiplieskusių emocijų. Mozė paskatino Viešpatį atsitraukti ir pažvelgti į platesnį paveikslą. Tą patį Viešpats padarė su Kainu, bandydamas priversti jį pamatyti platesnį paveikslą, paprasčiausiai daryti tai, kas teisinga, nepaisydamas, kaip jis jaučiasi šią akimirką.


Viešpats kažką panašaus pasakė Barbarai, kai ją labai sužeidė draugė, kuri supyko ant jos ir nutraukė jų draugystę: „Nepaversk akimirkos ištisu gyvenimu. Tai tik akimirka.“ Šio žodžio dėka ji sugebėjo atsitraukti nuo sužeistų emocijų – žinoma, jai vis dar skaudėjo, nukentėjus dėl tos draugės nebrandumo, ji neleido, kad būtų dar kartą sužeista, tačiau tai buvo tik akimirka, ir ji judėjo pirmyn, stabteldama pažvelgti į galinį veidrodėlį, kas buvo prarasta, tačiau sutelkdama dėmesį į dabartį.

Prieinamas intensyvių emocijų sūkuryje
Tai, kad Viešpats galėjo rūstauti ir kad Jis panorėjo, jog su Juo kalbėtų paprastas žmogus, parodo koks nuolankus ir prieinamas Jis yra, ir mes esame sukurti panašūs į Jį – kadangi galime atpažinti save Jo emocijose. Mes turime taip pat būti panašūs į Jį: prieinami netgi rūstybės sūkuryje.

Šis prieinamumo sūkuriuojančių emocijų, kurios grasina sprogti virš kiekvieno, pasitaikiusio mūsų kelyje, elementas – tai kažkas, ką turėtumėm nešioti savo širdyje. Pagalvokite apie tai –Mozė vienas stovėjo prieš Dievo rūstybę ir visą tautą, o Viešpats leido, kad su Juo būtų taip kalbama. Jis leidosi būti nuraminamas, Jis leido, kad Jam būtų pateikti argumentai, kuomet Jis buvo Savo emocijų sūkuryje... Ir mes turime būti tokie – akivaizdu, kad Jis leido, jog šis įvykis būtų užrašytas mums pamokyti, ir kaip pavyzdys!

Nebrandūs krikščionys ir jų emocijos
Ir vėl matome, jog tai vertybė būti susijusiems su kitais, galinčiais kalbėti į mūsų gyvenimus, tikėjime. Galėtumėm teigti, jog Mozė buvo tame pačiame dvasiniame lygyje, kaip ir Viešpats – jų santykiai buvo tokie, kad jie galėjo kalbėti į vienas kito gyvenimą, nes „Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo draugu.“ (Išėjimo 33:11)

Kaip esu sakęs prieš tai, bet kas gali pasakyti, kad jis yra atgimęs, tačiau ar taip yra ar ne, neįmanoma įrodyti. Užtat Dievas nustatė, kad Jo teisumas pasireikštų ir veiktų santykiuose. Išgelbėjimas, dvasinio žmogaus būtybė, lieka neįrodyta, išskyrus, jeigu atsiskleidžia išoriškai mūsų palaikomuose santykiuose. Mums reikia kitų žmonių, kad kalbėtų į mūsų gyvenimus, nušlifuotų grubius kraštus, kad Viešpats galėtų jais pasinaudoti, kad parodytų mums save kitų žmonių akimis. Tai sunkiausias kelias, kuriuo turime eiti, permatomo skaidrumo ir nuolankumo kelias, kai žmogus į viską ir visus žvelgia, kai į Dievo rankų darbą, galintį kalbėti mūsų gyvenimuose, netgi netyčia, netgi jeigu už to yra velnias, bandantis mus sunaikinti – mes ieškome, ką Dievas gali padaryti iš siaubingos situacijos ir kaip tai, ką velnias buvo parengęs mūsų sunaikinimui, gali būti Dievo panaudota mūsų augimui ir sustiprinimui.

Kai mes ką nors įžeidžiame, dažniausiai tai padarome netyčia, tačiau mes jiems esame grubūs arba sarkastiški arba piktavališki, taigi jie jaučiasi pateisinti, nutraukdami santykius.
(Mūsų aukštų technologijų pasaulyje yra dar blogiau, nes el. laiškuose ir tekstuose neperteikiamos emocijos ir intonacija, ir todėl skaitytojas su juo gali susieti kokią tik nori emociją ar intonaciją, kai skaito el. laišką ar tekstą. Šypsenėlės – veidukai buvo išrasti, kad perteiktų žinutės emocijas ir intonaciją, nes užrašytas el. laiškas ar tekstas to negali padaryti).

Mačiau, kaip skildavo bažnyčios, nes pusė kongregacijos būdavo nepatenkinta dėl kitos pusės, balsavusios už bordo spalvos kilimą šventykloje vietoj tamsiai žalio. Žinau, kad draugystės pasibaigė, nes vienas pasakė, jog dabar neturi laiko pasikalbėti, o kiti taip supyko ir įsižeidė, kad paliko savo draugą, lyg tas būtų apkrėstas maru. Žinau, kad kita bažnyčia skilo, nes naujasis pastorius perkėlė Komunijos taurės ir duonos padėklo stalą nuo pakylos ant žemės priešais pakylą.

Tie patys žmonės, kurie taip greitai nutraukia santykius su jumis, lieka savo darbe, kai kažkas juos įžeidžia, arba jų viršininkas ant jų šaukia, arba jų kompanija turi sveikatos priežiūros planą, apimantį situacijas, su kuriomis jie nesutinka, arba jie ir toliau žiūri filmus, kur Viešpaties vardas naudojamas be reikalo... tačiau užtenka kokiam broliui ar sesei pasakyti: „dabar esu užsiėmęs“ arba „Tiesiog negaliu to išspęsti dabar, ar galim pakalbėti vėliau“ ir jie nutraukia santykius.

Jie ne tik veidmainiai, tačiau tas veidmainiškumas pasireiškia, nes jiems vadovauja emocijos. Protas, kuriam vadovauja dvasia, nepames ilgos ir geros draugystės, nepaliks bažnyčios, nes pusė žmonių balsavo už spalvą, už kurią jis nebalsavo.

Ką darote su krikščionimis, kurie gyvena savo krikščionišką gyvenimą vedami emocijų, o ne proto, ir nori subręsti?
Štai nuo čia mes pratęsime kitą savaitę. Kol kas tiek. Būkite palaiminti.

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2017 m. rugsėjo 1 d., penktadienis

Savo emocijų suvaldymas. 3 dalis

John Fenn, 2017 m. rugpjūčio mėn. 19 d.,

Sveiki visi,
Apsvarstykite, kaip pasaulio kultūra skatina žmones gyventi pagal emocijas, o ne pagal mąstymą: Reklama skirta sukelti mums specifines emocines reakcijas, ar tai būtų mielas skelbimas, ar tai būtų juokingas skelbimas, ar seksualus skelbimas, jie visi skirti įaudrinti emocijas labiau nei logiką. Apsvarstykime auditorinės bažnyčios kultūrą. Gražūs pastatai, triukšminga daugumos šlovinimo tarnavimų pradžia su giesmėmis, skirtomis pakelti žmones ir juos išjudinti, paaukojimų rinkimas, kvietimai savanoriauti kažkokioje programoje, sielą jaudinantis mokymas, skirtas paskatinti kongregaciją – kaip sakiau, daugumos auditorinių bažnyčių kultūroje patepimas (Dievo buvimo pasireiškimas) buvo pakeistas emocijomis. Pasaulis bando ugdyti žmones gyventi pagal emocijas. (Daug „krikščioniškų“ internetinių svetainių yra susijusios su baimės dvasia, kad priverstų tikinčiuosius nuolat kreiptis į jų svetainę iš baimės, prisidengiant „aš tik noriu stebėti, kas vyksta alternatyvios pakraipos svetainėse“, tačiau iš tikrųjų po tuo slepiasi baimės dvasia).

Dievas mus sukūrė, kad gyventumėm bendradarbiaudami su savo mąstymu ir logika, kad keliautumėm su Juo per gyvenimą.

Naujausi tyrimai rodo, kad žmonių (tūkstantmečio amžiaus grupės) vidutinė dėmesio sutelkimo trukmė nukrito nuo 12 sekundžių praeitame amžiuje iki 8 sekundžių šiandien. Tikrai, jūs turite 8 sekundes patraukti žmogaus žiūrinčio jūsų TV reklamą, arba skaitančio jūsų atspausdintą skelbimą ar straipsnį, dėmesį – tai gerai paaiškina nukrypimą nuo logikos, ar ne? Tai paaiškina, kodėl JAV politikai paskutiniu metu tapo tokiais aršiais. Mano karta buvo ugdoma kovoti su idėjomis, o ne su asmeniu. Šiandien yra atvirkščiai. (Jeigu įdomu, čia yra nuoroda į vieną tokį pranešimą: https://www.prlog.org/12654134-freelance-writer-kimberly-blakers-blog-to-help-businesses-address-declining-attention-spans.html)


Taip pat ir bažnyčios kultūra
Pastebėjau, kad emocijomis buvo vadovaujamasi labiau nei skiriama laiko Dievo Žodžio studijavimui 1980-iais, tai dar labiau išryškėjo 1990-iais, kol 1990-ųjų pabaigoje dauguma žmonių emocijas pradėjo tapatinti su Šventąja Dvasia. Įaudrintos emocijos daugumoje bažnyčių tapo Šventosios Dvasios atitikmeniu. Klaidinga. Klaidinga dvasia.

Mačiau, kaip Tikėjimo Žodžio (Word of Faith) mokytojai paimdavo eilutes (ypač kalbančias apie pinigus) taip nutolusias nuo konteksto ir statydindavo mokymą, kad maniau, jog nei vienas sveiko proto turintis žmogus negalėtų tuo patikėti – tačiau patikėdavo milijonai. Kai dirbau kitame tarnavime, kuris save tapatino su užtarimo malda ir asmenine pranašyste, mačiau kaip buvo „perlenkta lazda“ ir daugybės žmonių gyvenimai buvo sužlugdyti. Kodėl? Nes jie net nesusimąstę ir nenaudodami sveiko proto tiesiog priimdavo „asmeninę pranašystę“. Tai matydamas maniau, kad jau tikrai pasaulio pabaiga yra labai arti!

O dabar, kai žmonės galėdami prieiti prie interneto, pasiduoda kiekvienam tikėjimui: nuo dažniausiai palaikomos baimės dvasios iki bjauraus ir keisto iš kažkur ištraukto tikėjimo, kai viskas daroma Dievo vardu, - klausiu, kur dingsta sugebėjimas mąstyti? Kada iškeitėme Dievo mums duotas smegenis į emocijomis besiremiančius tikėjimus, įsuptus į dvasingumo rūbą, kurie verčia žmones visiškai atsisakyti bet kokios logikos ir sveiko proto? Sveikas protas jau nėra toks akivaizdus. Nepainiokite manęs faktais, mano protas jau suformuotas. Žmonės labiau nori būti teisiais, nei būti tiesoje.

Sugrįžtant prie Kaino...
Po to kai Viešpats jam uždavė 3 klausimus ir negavo atsakymo: „Kodėl tu pyksti?“, „Kodėl tavo veidas paniuro?“, „Darydamas gera, argi nebūsi priimtas?”, - Viešpats išdėstė savo planą. Pagal Jo elgesio su emocijomis metodą, kas dažnai nutinka ir mums, jeigu su jomis nebus teisingai elgiamasi, jos gali privesti prie nuodėmės ir klaidingų sprendimų: „Jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave, tačiau tu turi viešpatauti jai“. (Pradžios 4:7)

Šiandien mes praradome šį stuburą – troškimo viešpatauti nuodėmei suvokimą. Mums reikia patarimo, mums reikia staigaus išlaisvinimo, norime, kad kažkas visa tai patrauktų, patrauktų šią pagundą nuo mūsų vieną kartą visiems laikams! Klaidinga! Me esame žemėje, velnias prakišo, jūsų kūnas nori nuodėmės, todėl turite panaudoti discipliną (manau, kad kai kuriems žmonėms tai beveik keiksmažodis – disciplina, aak, ir vėl tai pasakiau. Disciplina). „Nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave, tačiau tu turi viešpatauti jai!”

Emocijos – durys palaiminimui arba prakeikimui
Pastebėkite, kad ryšys su emocijomis yra kaip durys, per kurias Kainas arba išgrūs velnią lauk iš savo gyvenimo, arba jį įsileis. Dievas jam pasakė: „jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų…“ Paimk į rankas savo nuoskaudas, Kainai. Paimk į rankas savo nusivylimą ir pyktį, Kainai. Patrauk emocijas ir GALVOK...apmąstyk tai, daryk, kas teisinga!

Teisinga tenai – teisinga tuo momentu, sprendimas daryti teisingai ar klaidingai, būtinoji gintis – logika. Apmąstymas. Tačiau tai nusigręžimo nuo tiesos ir pasidavimo klaidingoms emocijoms derinys, atveriantis duris žmogžudystei. Jokūbas vėliau rašys 3:14 ištraukoje apie buvimą intelektualiai sąžiningais su savo širdimi: „nemeluokite tiesai“ (kai pastebite kažką neteisingo savo širdyje, vietoj to, kad paslėptum, pripažink tai Dievui ir susitvarkyk su tuo). Nemeluokite tiesai.

Taip darė Kainas – melavo tiesai. Jis pažinojo savo širdį, žinojo, ką teisingo reikia daryti, tačiau jis nenorėjo to daryti. Klaidinga mintis atvėrė duris klaidingoms emocijoms, kurios nuvedė prie nuodėmės. Jis nukreipė savo valią, kad darytų dalykus tokiu būdu, kokiu jis norėjo, jis to atkakliai laikėsi.

Mūsų nemoko, kad emocijos gali keisti kryptį, kaip vėliava ant vėliavos stiebo besiplaikstanti pagal vėjo kryptį, tačiau tai tiesa. Jeigu susitelkiate į tai, kas jums nepatinka savo sutuoktinyje, arba savo gyvenime, tada tos klaidingos mintys nuves prie emocijų, kurios iššauks klaidingas mintis (melus), tokius kaip, geriau jau būčiau vienas, arba kaip vienaip ar kitaip galėčiau pagerinti savo sutuoktinį... taip užsisuka mirties spiralė. Mirtis santykiams, mirtis tam, ką turime gero ir teisingo.

Jeigu žmogus sulaiko savo emocijas, intelektualiai atsitraukdamas, kad pažvelgtų į platesnį paveikslą, tarkime, kad šiuo atveju, tai sutuoktinis, ir intelektualiai pradėtų ieškoti, kodėl jie įsimylėjo, ieškotų, kas YRA teisingo jų gyvenime ir santuokoje, tuomet emocijos imtų suktis palankumo link. Nurodymas iš Mato 7:12 ir Luko 6:31, ką vadiname „Auksine taisykle“ – tai tiesiog sveikų minčių, kurias seka sveikos emocijos, žemėlapis:

Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems.“ Apgalvokite tai. Tai įsakymas imtis iniciatyvos, aktyviai savo gyvenimo būdu daryti kitiems tai, ko norėtumėt, kad jie darytų jums. Jūs nelaukiate, kol jie prieis ir ims matyti dalykus, kaip jūs matote – jūs darote jiems tai, ką norėtumėt, kad jie darytų jums.

Norite, kad jūsų vyras pakviestų jus į romantišką restoraną – imkitės iniciatyvos pasikviesti jį. Jūs norėtumėt, kad jis liautųsi viešai su jumis elgtis nepagarbiai, tada jūs raskite būdų, kaip elgtis su juo sąžiningai ir pagarbiai kalbėdama apie jį su savo draugais. Vyrai – norite, kad ji namuose elgtųsi meiliau, jūs pradėkite elgtis su ja meiliai, raskite ypatingų progų daryti gera jai, taip kaip norėtumėt, kad ji darytų jums.

Paskui emocijas eina minčių procesai ir veiksmai. Neleiskite, kad jūsų mintys sektų paskui jūsų emocijas; tai ką padarė Kainas. Jūsų emocijas turi sekti sveiki jūsų minčių procesai ir sveiki veiksmai. Tieskite tiltus, arba statykite sienas. Kartais turite tiesti tiltą keliais būdais ir kelis kartus, kol siena nugrius ir kitas žmogus iš savo pusės ims tiesti tiltą.

Po žmogžudystės, kita eilutė, tokia kaip ir pirmoji
Kainą atskleidžiau tik iki šio taško, tačiau kadangi tai pirmas kovos tarp logikos ir emocijų pavyzdys, naudojamas, kaip Dievo elgesio su mumis panašiuose reikaluose paaiškinimas, taip sukuriamas modelis, kurį pakartotinai matome visame Rašte ir iki šių dienų. Viešpats nepasikeitė ir Jis elgiasi su mumis ir tikisi to paties iš mūsų, kaip Jis tikėjosi iš Kaino senų senovėje. Jis netgi naudoja tuos pačius metodus, bandydamas pasiekti mus, kol mes nepadarėme didelių klaidų.

Visa, ką atskleidžiau apie Kainą, vyko PRIEŠ jam nužudant Abelį. Viešpats ir po žmogžudystės buvo jam maloningas. Jis uždavė jam klausimą: „Kur tavo brolis?“ – tuomet Kainas pamelavo, kaip modelis tiems, kurie nuo tos dienos yra emocionaliai ir intelektualiai neteisingi. „Nežinau. Argi aš esu savo brolio sargas?“

Palaipsninis Kaino žlugimas ir kaip Dievas bandė jį pasiekti, pakloja mums Viešpaties kelių žemėlapį. Jis švelnus ir gailestingas, ir artinasi prie mūsų su klausimais, skirtais atpažinti klaidingas mintis ir jausmus, ir nutiesiantis mums teisingą kelią – ir skatinantis mus rinktis tą teisingą kelią.

Į kitus pavyzdžius pažvelgsime kitą savaitę, kol kas...maistas mąstymui! Būkite palaiminti.

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com