Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2016 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

Ko dar tu nori? 5 dalis, Išsigandę policijos

John Fenn, 2016 m. vasario mėn. 6 d.,

Sveiki,
Kai Barbara ir aš mokėmės vidurinėje mokykloje, ji priklausė sportinės rinktinės palaikymo komandai, buvo „vėliavos mergaitė“, viena iš kelių vėliavnešių, ilgomis vėliavomis sinchronizuojančių palaikymo komandos pasirodymus sportinių varžybų pertraukų metu.

Vieną vakarą, po futbolo varžybų, važiavome į jos namus, kad ji galėtų persirengti, nes po to planavome pavalgyti picos. Prisimenu tai, lyg tai būtų buvę vakar. Palaikymo komandos uniforma atitiko raudoną ir mėlyną mokyklos spalvas. Buvo šiltas vakaras, taigi važiuojant, per galinį atidarytą automobilio langą kyšojo vėliavos kotas.

Staiga, policijos pareigūnas, ką tik prasilenkęs su mumis, važiavęs priešingo eismo juostoje, apsisuko, įjungė signalą ir švyturėlius ir pasivijo mus. Žinojau, kad greičio aš neviršijau ir užtvirtinau Barbarai, kad viskas bus gerai.


Jis atrodė labai susirūpinęs, o jo prožektorius švietė tai tiesiai į mūsų veidus, tai į automobilį, tai vėl į veidus. Galiausiai jis pasakė, kad toks pat baltas, dviejų durų automobilis kaip ir mano, prieš kelias minutes dalyvavo vagystėje iš degalinės. Ten taip pat buvo vyras ir moteris, ir mes atitinkame jų apibūdinimą. Aš ramiai paaiškinau, kad mes vykstame iš futbolo varžybų ir, kad mano mergina ten buvo vėliavnešė, ir tai jam turėtų būti akivaizdu, jog mes vykstame namo po žaidynių, o ne po vagystės. Stebuklų stebuklas, bet jis patikėjo tuo kas akivaizdu ir mes nuvažiavome savo keliu.

Pradžioje mano širdis labai daužėsi, tačiau tuo pat metu, aš jaučiausi saugus, nes mes nebuvome padarę ko nors blogo –neviršijome greičio, nevažiavome neatsargiai ir žinoma, mes neapiplėšėme degalinės. Jei mano sąžinė nebūtų buvus švari, aš būčiau išsigandęs įstatymo, bet viduje aš turėjau ramybę, nes buvau teisus prieš įstatymą, saugus, jūs galėtumėte pasakyti – buvau malonėje.

Pašventinimas
Paulius klausė galatus, argi jie pradėję Dvasioje, pasieks brandą įstatymu? Atsakymas – žinoma ne. Paulius tikino juos, kad užuot bijoję, jog prasilenkia su Dievu, nes žmonės jiems sako paklusti x ir y taisyklėms, jie būtų saugūs Kristuje, naujo kūrinio tiesoje, nes žmogaus dvasia yra Jame.


Paulius sakė, kad jeigu jūs mylite Dievą ir mylite savo artimą kaip save patį*, jūs įvykdote įstatymą, taigi ilsėkitės toje malonėje – Kristus jumyse. Tai labai paprasta. Nepadarykime savo tikėjimo sudėtingu. Jis įspėjo, kad velnio taktika – padaryti jūsų tikėjimą sudėtingu,** suvedžioti ir nukreipti į sudėtingą tikėjimą. (*Romiečiams 13:8-10, **2 Korintiečiams 11:3-4)

Svarbiausia mūsų pašventinime yra tai: mes esame atgimę, bet turime leisti gyvenimui mūsų dvasioje tekėti iš mūsų dvasios, kad būtų atnaujintas mūsų protas (mintys/emocijos) ir tada tekėti į mūsų kūną, kuris tampa gyva auka tam, kad mes vaikščiotume Dievo keliais. Taigi daugiau jokių problemų. Gyvenimas iš dvasios į sielą ir kūną.

Anot Pauliaus, galatų problema ta, kad žmonės manipuliavo (burtininkavo) tikinčiaisiais nurodydami jiems, ką jie turi ir ko neturi daryti, kad patiktų Dievui, užuot nukreipus juos paklusti Kristui iš vidaus į išorę.

Pavyzdžiui
1986 būdamas pastoriaus padėjėju Boulderio municipalitete, Kolorado valstijoje, vienai jaunai moteriai padėjau gelbėti jos santuoką. Jos vyro bendradarbis pakvietė jį į vietinę, Kristaus Bažnyčios (Church of Christ) denominaciją. Pagal jų įsitikinimus, tu negali būti išgelbėtas, jeigu nesi pakrikštytas vandenyje jų bažnyčioje.

Šios jaunos moters vyras norėjo tarnauti Dievui, ir nors jis buvo atgimęs bei krikštytas Šventąja Dvasia, jis ėmė abejoti dėl savojo išgelbėjimo, nes jo bendradarbis visą savaitę jam įrodinėjo savąją doktriną. Dėl spaudimo paklusti ir iš baimės, kad praras Dievą, jis pasidavė.

Paprasto atgimimo jiems nepakako. Dabar gi jis dar turėjo būti „pašventintas“. Jo bažnyčios vyresnieji patikrino jo žmonos spintą ir išmetė visus, anot jų, per daug atvirus, gundančius ar seksualius rūbus. Vyrui buvo pasakyta sudeginti tuos rūbus, nemėginti jų parduoti ar paaukoti, kad jie nebūtų nuodėmės priežastimi kitoms moterims, kaip (pasak jų) buvo su jo žmona.

Paskui jie pareikalavo atsikratyti televizoriumi, nes ir jis galįs atverti juos nuodėmei. Po to, iš namų buvo pašalinti visi laikraščiai, žurnalai ir knygos, išskyrus Bibliją ir jų bažnyčios žurnalą bei mokymų užrašus. Kai vyresnieji sužinojo, kad jis su savo žmona lanko miesto baseiną, jie padarė išvadą, kad kitos moterys, prisidengusios tik maudymosi kostiumėliais gali sukelti jos vyrui geidulį.

Visa tai buvo daroma vardan „pašventinimo“. Kai galiausiai jis jau buvo atgimęs pagal jų standartus, jis turėjo būti pašventintas. Remiantis praeitos savaitės mokymu, jūs aiškiai galite suprasti, kad tai yra tikras burtininkavimo pavyzdys – manipuliacija Dievo Žodžiu ir žmonėmis, kad būtų galima vykdyti išorinę kontrolę. Galiausiai jie išsiskyrė, jis pasakė, kad jo žmona nėra išgelbėta ir nesutinka jam paklusti. Pradėjęs Dvasioje jis patikėjo melu, kad taps brandesniu ir labiau išbaigtu per „įstatymą“. Tai – kūniškos pastangos patikti Dievui.

Palaukite, čia dar ne viskas
Po kelių metų, kitoje bažnyčioje, viena ponia išreiškė susirūpinimą dėl savo neišgelbėto vyro. Ji išvardino eilę dalykų, kuriuos ji darė: ji kaip savanorė dirbo su vaikais, dirbo krikščioniškoje mokykloje, buvo tarnavimo moterims lyderė, niekada nepraleisdavo bažnytinių tarnavimų, vadovavo globos tarnavimui, aukojo dešimtines nuo visų šeimos pajamų... ir ji norėjo sužinoti, kodėl Dievas neatsako į jos maldą dėl vyro išgelbėjimo. Manė, gal jai reikėtų pasninkauti kartą per savaitę? Klausė ar galinti dar ką nors padaryti, kad taptų šventesne, kad Dievas atsakytų į jos maldą? Ji mėgino „pasišventinti“, kad tik jos maldos būtų atsakytos.

Mano patarimas jai buvo – malonė. Aš liepiau jai mėnesį visiškai nelankyti bažnyčios ir tą laiką, kurį ji skirdavo tarnavimui surinkime, paskirti vyrui ir vaikams, nes vyras negalėjo varžytis su Dievu. Todėl patariau nunešti jiems Dievą savyje ir parodyti meilę bei dėmesį, kurio jos vyras ir jų vaikai verti, nes Viešpats yra pirmas ir svarbiausias. Po 3 savaičių, sekmadienio tarnavimo metu, per duris įėjo visa jų šeima. Kai tik vyras pamatė pasikeitimą savo žmonoje, apsisprendė tikėti ir tarnauti Dievui. Visą tą laiką, kiek mes buvome toje bažnyčioje, jie abu buvo aktyvūs.

Ar tu gyveni iš vidaus į išorę, ar iš išorės į vidų?
Pradėję Dvasioje ir subręsti turime Dvasioje. Jei nepradėjome Dvasioje, tai ir nesubręsime įstatymu, vykdydami išorines taisykles ir nuostatus. (Galatams 3:1-3)

Legalizmas/įstatymiškumas, tai tik paprasčiausias bandymas nusipelnyti Dievo palankumą ir atleidimą mūsų pačių pastangomis.

Pašventinimas – tai gyvenimo stilius, kai gyveni iš vidaus į išorę darydamas eilę mažų sprendimų dėl teisumo, ir tuos sprendimus priimi malonės ir ramybės pozicijoje, turėdamas užtikrintumą, kad Kristus mumyse veda mus kiekviename žingsnyje ir apsisprendime paklusti Jam.

Mes gyvename vidinį gyvenimą, į išorę išeinantį saugioje pozicijoje Kristuje – mylėdami Jį iš vidaus į išorę ir bręsdami, nes mylime Jį ne todėl, kad bijome, esą darydami kažką neteisingo atveriame duris ligai, nelaimei ar tragedijai.

Baimė
Tiek daug žmonių yra įsitraukę į įvairią religinę veiklą tik todėl, kad jie bijo „prasilenkti su Dievu“, atverti save „nelaimei, ligai ar tragedijai“. Jie nežino, kad ignoruoja Romiečiams 5:1-5, kur sakoma, kad mes esame taikoje su Dievu ir Jis su mumis ir, kad mes gyvename malonėje. Baimė – dažna religinių pastangų šaknis.

Daugelis norėdami daugiau išmokti ir priartėti prie Dievo, ar tai būtų hebrajų šaknų pažinimas, ar konferencijų bei susirinkimų įvairiomis temomis lankymas, bando kažką išmokti ir surasti tą vienintelį raktą, kuris turėtų jiems atrakinti dangų, kad tik būtų atsakytos jų maldos. Kristus yra mumyse – susitikime su Juo tenai.

Mano patyrimas toks, kad beveik visi stebuklai kuriuos mačiau savo gyvenime, išplaukė iš intymaus bendravimo su Juo ir niekada iš kažko darymo dėl Jo ar darymo to, kas atseit susiję su Juo. Įsidėmėkite, kad Kristus yra jumyse. Jūs turite Dievo protą savyje. Gyvenkite pagal taisyklę kurią Paulius paskelbė galatams – svarbiausia naujas kūrinys. Jei taip elgsitės, ramybė ir malonė bus su jumis.

Mes turime Kristų savyje, ko dar mums reikia? Kitą savaitę nauja tema. Iki tada, būkite palaiminti!


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

2016 m. vasario 12 d., penktadienis

Ko dar tu nori? 4 dalis, Burtininkavimas

John Fenn, 2016 m. sausio mėn. 30 d.,

Sveiki,
Kažkada mes turėjome šunį – auksinį retriverį vardu Abe. Mūsų berniukai buvo maži, taigi šeimai buvo geras laikas įsigyti naminį gyvūną, o mūsų bendradarbis pardavinėjo 6 savaičių šuniukus. Lankantis pas juos, artėjo audra su tamsiais debesimis ir vis garsesniu griaustiniu. Šuniukams žaidžiant ir bėgiojant aplinkui, sugriaudėjo griaustinis, ir vienas jų pasislėpė garaže.


„Koks protingas šuniukas, - pasakė Barbara, - suprato, kad artėja audra ir pasislėpė garaže. Mes paimsime būtent šitą.“ Mažiukas taip elgėsi ne dėl to, kad buvo protingas, bet dėl to, kad bijojo. Abe bijojo audros ir nesuprasdavo, kas tuomet vyksta. Jis buvo geras šuo, bet jei taip galima išsireikšti, taip ir nesuprato, kodėl užkarda yra nuleista ir blyksi šviesos, kai nematyti jokio artėjančio traukinio. Jis užaugo ir tapo didžiausiu kokį jūs tik kada galėjote matyti, juosmenį siekiančiu Retriveriu.

Jis sėdėdavo prie mano kojų dirsčiodamas į mane ir nusukdavo žvilgsnį į šoną, kai pažvelgdavau jam į akis. Bet kai aš nusigręždavau, jis padėdavo leteną ant mano kelių. Aš pažiūrėdavau į jį, o jis žvelgdavo kažkur į šoną. Ir kai aš vėl nusigręždavau, kita letena atsirasdavo man ant kelių. Aš vėl pažiūrėdavau į jį, o jis kažkur į šoną. Tada pusiau sėdomis imdavo muistytis, esą jis pasirengęs užkelti ir likusią savo kūno dalį, jis vizgino uodegą maloniai tikėdamasis, kad linktelsiu jam ir leisiu tai padaryti.

Jei būčiau jam leidęs, greitai ant savo kelių būčiau turėjęs 100 svarų (45 kg) auksinį retrieverį, ramiai sėdintį kaip milžinišką kanarėlę ant ankštos laktos.

Jungtinėse Valstijose mes sakome: „Duok jam colį, tai jis paims visą mylią.“ Kitiems pasaulyje šis posakis skambėtų taip: „Duok jam centimetrą, tai jis paims visą kilometrą.“ Toks buvo Abe. Jei tik leisdavau uždėti vieną leteną sau ant kelių, jis tai suprasdavo kaip leidimą judėti toliau.

Štai tokia yra ir religija – jei turi tuščią vietą savo gyvenime, religija įslinks bandydama tai sukontroliuoti ir užvaldyti. Kaip Abe, ji laukia, kol jos manymu, tu nustosi stebėti arba tapsi pažeidžiamas. Tada pridedama nauja taisyklė arba taisyklės staigiai pakeičiamos ir pateikiamas naujas sąrašas standartų, kuriems turi paklusti.

Edmundas Burke, Airijos valstybės veikėjas gyvenęs 1700-aisiais pasakė: „Žmonės niekada neatiduoda savo teisių, tik tuo atveju, kai būna suklaidinti.“ Mes turime Kristų savyje ir nieko nėra geresnio kaip Dievas mumyse – šėtonas negali to paliesti! Jis tik gali nukreipti mūsų dėmesį ir priversti mus užmiršti tai, ką mes turime Kristuje, kad mes patys pasitrauktume nuo suvokimo – Kristus mumyse ir pasiduotume pamaldumo formai, kuri vykdoma per apgavystę, manipuliaciją, baimę ir per garsiai skambančius, bet klaidingus mokymus.

Burtininkavimas bažnyčioje
O neprotingi galatai! Kas jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas Jėzus Kristus tarsi pas jus nukryžiuotas, apkerėjo, kad nepaklustumėte tiesai? <...> ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar klausydami tikėjimo? Nejaugi <...> pradėję Dvasioje, dabar tapsite tobuli (pašventinti) kūno darbais? (angl.vert.)

Taip prasideda laiško galatams 3 skyrius, kai Paulius išdėsto skirtumus tarp Kristaus esančio mumyse ir Senojo Testamento įstatymo. Bet principas toks, kad tas pats, ar mes kalbėtume apie Senojo Testamento įstatymą ar šių dienų bažnyčią, kuri kontroliuojamas baime, bauginimais, tradicijomis ir žmogaus sukurtomis taisyklėmis. Galatai pradėjo laisvėje – Kristumi juose, bet kažkas kelyje pasakė, kad jie daugiau subręs ir labiau patiks Dievui paklusdami žydų įstatymui.

Man labai patinka, kaip Paulius pabrėžia, kokie turėtų būti mūsų prioritetai: „Ar jūs gavote Dvasią malone ar įstatymu?“ Mūsų dėmesys turi būti sutelktas į tai, kad mes turime savyje Šventąją Dvasią, tai yra brangiausia, nes Kristus yra mumyse. Visada reikia suvokti vieną dalyką – ar jūs gavote Jį darydami išorinius darbus, ar iš malonės?

Ką pasakė Paulius
Graikų kalboje žodis užburti yra „baskaino“ ir reiškia užmesti blogį ant asmens apsimestiniu (netikru) šlovinimu ar suklaidinti ir apžavėti (Vine žodynas). Tai naudojama įvedant asmenį į klaidingą mokymą, tai pasimato kai asmuo tiki pasirinktomis rašto vietomis, o kitomis – ne.

Iš žodžio „baskaino“ šaknies kilo anglų kalbos žodžio žavėti šaknis. Jis pirmą kartą buvo panaudotas apibūdinant asmens užbūrimo procesą, manipuliaciją dėl asmeninės naudos, todėl žodis užkerėti yra sinonimas. Paulius klausia, kas juos užkerėjo, kad jie paliko laisvę Kristuje dėl vergovės? Kiekviename paklydime yra pakankamai tiesos sujungtos su melu, tiek, kad geros širdies žmonės, kurie nori patikti Dievui, nesuvokia to tol, kol jau būna per vėlu. Tad patikėdami tuo kiekiu tiesos, jie patiki ir milžinišku melu.

Žodis tobulas yra „epiteleo“, jis reiškia vesti kažką iki galo, taigi Paulius klausė: „Pradėję Dvasioje argi dabar ištobulinsite save per kūną (įstatymu/legalizmu)?“

„Krikščioniško“ burtininkavimo esmė
Būsimas karalius Saulius buvo turtingo žmogaus iš Benjemino giminės sūnus.* Pasakyta, kad tuomet kai Samuelis buvo pasiųstas patepti jį karaliumi, jis buvo visa galva aukštesnis už kitus Izraelio žmones ir, kad nebuvo geriau už jį atrodančio. (*1 Samuelio 9:1-3)

Bet jis turėjo rimtą charakterio trūkumą - žemą savivertę, kuri buvo grįsta žmonių baime. Vėliau Samuelis apie jį pasakė: „Kai tu buvai mažas savo akyse, Dievas padarė tave karaliumi...“ Dėl pasitikėjimo savimi trūkumo, jis pataikavo žmonėms, neturėjo „tvirto stuburo“ pakelti kitų nuomonės. Taigi jis visada buvo vedamas žmonių baimės, dėl to darydavo neišmintingus dalykus.

Kartais jį pripildydavo Dievo Dvasia*, tada jis pranašavo arba vadovavo mūšiams, bet jis, kaip ir daugelis dabartinių krikščionių, niekada neleido Šventajai Dvasiai iš esmės pakeisti jo charakterio ir savivertės. Šiuolaikiniai krikščionys turi didžių patyrimų ir yra paliesti Dievo, bet niekada Jam neleidžia iš tiesų juos pakeisti (todėl, kad reikia dirbti atmetant senas mintis ir jausmus, pakeisti jas naujomis ir nepažįstamomis Dievo mintimis, eiti Jo keliais). (*1 Samuelio 9:21; 10:6-10, 11:6-15; 15:17)

Paskutinį kartą jam buvo liepta sunaikinti amalekiečius kartu su jų gyvuliais, bet karalius Saulius paliko gyvą karalių Agabą* (ir jo giminaičius**) bei geriausius galvijus. Kai buvo apkaltintas, jis pasakė Samueliui, jog geriausius galvijus paliko ne jis, bet žmonės, kad galėtų juos paaukoti Viešpačiui. (*1 Samuelio 15:32; **Esteros 3:1)

Saulius pasirinktinai pakluso Viešpačiui ir melavo, kad tai nuslėptų. Pasirinkęs paklusti tik daliai Jo įsakymų, kai kuriems nepakluso ir dėl to apkaltino žmones, jis sakė: „Aš paklusau Viešpaties įsakymui!”

Manipuliacija, kai pasirinktinai paklūstama Viešpačiui, nuslepiant tiesą, yra burtininkavimo esmė. Galatams Paulius kalbėjo apie šį principą.

Samuelis karaliui Sauliui atsakė
„Paklusti geriau nei aukoti, sukilimas yra kaip burtininkavimo nuodėmė, ir užsispyrimas yra nedorybė ir stabmeldystė...“ (1 Samuelio 15:22-23)

Žodis sukilimas hebrajiškai „meri“, iš žodžio „marah“ kartumas, panaudotas Išėjimo 15:23 apie kartų ir nuodingą vandenį, kurį Izraelis rado išėjęs iš Egipto. Kai Sauliaus širdis tapo apkartusi, užnuodyta, sukilusi ir nepilnai paklusni Viešpačiui, jis „užstrigo kaip ašaka gerklėje“, viską norėjo daryti savaip.

Kaip ir sakiau anksčiau, jis niekada neleido Viešpačiui iš tiesų pakeisti savęs Šventąja Dvasia, kuri dažnai nužengdavo ant jo. Užsispyrimas hebraiškai reiškia kietą, sausą, tankų, aštrų ir laikomas stabmeldyste, nes žmogus tikslingai išaukština save ir savo valią virš Dievo ir Jo valios.

Štai kodėl sukilimas yra burtininkavimas ir štai kodėl Paulius klausė, kas juos užkerėjo
Kas iškreipė Dievo Žodį, kad pakištų juos po įstatymu ir/arba kas išrinko kam reikia paklusti, o kam ne, išoriškai teigdamas, kad paklūstama visam Dievo Žodžiui? Kas užkietino jų širdis prieš Dvasią ir Kristų juose, kad pakreiptų juos į legalizmą? Kodėl jie išaukštino savo valią prieš Kristaus juose tiesos apreiškimą?

Pašventinimas?
Paulius paklausė: „...pradėję Dvasia, negi būsite ištobulinti (įstatymu) kūnu?“ Atsakymas – „ne“. Visai logiška, kad pradėję Dvasia, Ja ir būsime ištobulinti.

Ir nuo čia mes tęsime kitą savaitę. Kristus yra jumyse, neleiskite 45 kg „religijos šuniui“ pamažu užsiropšti jums ant kelių.

Būkite palaiminti,


2016 m. vasario 10 d., trečiadienis

Ko dar tu nori? 3 dalis, Naujųjų Metų rezoliucija?

John Fenn, 2016 m. sausio mėn. 23 d.,

Sveiki,
Facebook‘e skaičiau vienos moters publikaciją apie tai, kaip ji nešvenčia Kalėdų, dėl jų pagoniškų šaknų. Ji išvardino daug istorinių faktų, kaip romėnai šventė Saturnalijas ir kaip katalikų bažnyčia „sukrikščionino“ šią pagonišką šventę. Remdamasi šiais faktais ji pagrindė savo pateisinimą, kodėl ji nešvenčia Kristaus gimimo. Aš pamaniau, kad tai jos pasirinkimas, ir tai ką ji daro, daro Viešpačiui, ir Jis tai priima, taigi aš taip pat turiu priimti.

Bet greitai po to, ji išspausdino savo Naujųjų Metų pasižadėjimą numesti svorio, atnaujinti santykius su savo suaugusiu sūnumi, kurie buvo nutrūkę, pasiryžimą praleisti daugiau laiko su Viešpačiu maldoje ir t.t.

Aš labai norėjau parašyti jai ir papasakoti apie Naujųjų Metų nutarimus, kad šią praktiką pradėjo senovės babiloniečiai. Aukodami savo dievams ir pasižadėdami, kad sumokės praeitų metų skolas bei grąžins įvairius pasiskolintus daiktus, jie tikėjosi užsitarnauti dievų malonę sekantiems metams.


Romėnai taip pat darydavo Naujųjų Metų pasižadėjimą. Aukodami ir darydami pažadus Janui, dviveidžiui dievui, kurio vienas veidas žiūrėjo į praeitį, o kitas – į ateitį, jie žadėdavo sekančiais metais būti geresniais asmenimis. Tai pirmieji krikščionys „sukrikščionino“ romėnų praktikas. Jie per Naujuosius Metus apmąstydavo senas savo klaidas ir žadėdavo Viešpačiui kitais metais pasitaisyti.

Mane pribloškia, kokie išrankūs gali būti religingi žmonės, išsirenka ar išskiria tai, kam jie nori paklusti ir ignoruoja tai, ką nori ignoruoti. Nieko jai nerašiau, nes pastebėjau, kad dauguma religingų žmonių turi tokį nusistatymą: „Nesuk man galvos faktais, nes aš jau apsisprendžiau.“

Aš kalbėjau apie Kristų mumyse, klausdamas ko dar mums reikia, ir ką dar Dievas dėl mūsų galėtų padaryti?
Arba mes visiškai pasitikime Kristaus mumyse malone, kuris yra šlovės viltis, arba mūsų dvasinis mąstymas susidvejina ir mes susitelkiame į išorines pastangas įsiteikti Dievui. Nors protu priimame, kad Kristus yra mumyse, nesuvokiame ir nevaikščiojame to fakto realybėje.

Išorinės taisyklės - Paulius priešpastato žydų įstatymo laikymąsi gyvenimui malonėje - Kristui mumyse:
O mes žinome, jog įstatymas geras, jeigu kas teisingai juo naudojasi, suprasdamas, kad įstatymas nėra skirtas teisiajam, bet nusikaltėliams ir neklusniesiems...“ (1 Timotiejui 1:8-9)

„Nesiduokite suklaidinami įvairių ir svetimų mokslų, nes gera, kai širdis sustiprinama malone.“ (Hebrajams 13:9)

Pasak Paulius, įstatymas yra išorinis ir gali būti panaudotas geram. Jis skirtas neteisiesiems, o ne tau ir man – esantiems Kristuje. Jis geras kai naudojamas atskirti teisingą nuo neteisingo, parodyti asmeniui nuodėmę ir, kad jis nusidėjo. Tačiau įstatymas nėra skirtas tau ir man.

Širdis sutvirtinama malone, o ne išorinėmis nuostatomis, dėl to, kad Kristus – pats malonės įsikūnijimas yra mumyse. Todėl mūsų širdys yra sutvirtintos malone, o ne išoriniais dalykais.

„Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo. (Titui 2: 11-14)

Malonė mus moko, kaip gyventi dievotą gyvenimą, bet ji nėra leidimas gyventi nedievotai
Įstatymas nemoko, jis įsako. Malonė moko ir įgalina mus gyventi Dievui. Pagalvok – kodėl malonė mus moko atmesti nuodėmę ir vaikščioti teisume? Todėl, kad Malonės Asmuo – Kristus, gyvena mumyse, vaikšto su mumis kiekviename sprendime, mokydamas mus ir rodydamas galimybes daryti gera. Malonė yra įgalinimas gyventi šventą gyvenimą.

„Taigi niekas te nesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jauno mėnulio ar sabato dienų. Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o kūnas yra Kristaus.“ (Kolosiečiams 2:16-17)

Kiti vertimai patikslina žodžius „...kūnas yra Kristaus“ – „Realybė yra randama Kristuje“ ir „...šie dalykai turėjo tik simbolinę vertę, bet esmė (realybė to ką jie atstovavo) priklauso Kristui.“ (NIV, Išplėstinis vertimas)

Kodėl Dievas davė Senojo Testamento įstatymą?
„Mes gi žinome, kad ką besakytų įstatymas, jis kalba tiems, kurie yra įstatymo valdžioje, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą.“ (Romiečiams 3:19)

Įstatymas buvo duotas, kad pasaulis suvoktų, jog visi yra nusidėjėliai ir atsakingi prieš Dievą – iki Mozės Dievas niekada nebuvo apibūdinęs, kas yra nuodėmė ir kas nėra. Kaip minėta anksčiau, jis nebuvo skirtas teisiesiems, bet nusidėjėliams, ir gali būti naudojamas apibūdinti nuodėmę. Paulius vėl sako:

„Tad kam gi reikalingas įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų (tai yra parodyti žmonėms nuodėmės nuodėmingumą) <...> Tad gal įstatymas priešingas Dievo pažadams? Anaiptol! Jei būtų duotas įstatymas, galintis suteikti gyvenimą, tai iš tikrųjų teisumas (teisingas stovėjimas prieš Dievą) būtų iš įstatymo.“ (Galatams 3:19-21)

Kitais žodžiais tariant – įstatymas duotas parodyti kas yra nuodėmė ir, kad visi yra nuodėmingi. Jeigu Dievas būtų galėjęs duoti jiems vieną įsakymą, kuriam paklusus jie turėtų Gyvenimą, Jis būtų davęs, bet išorinės taisyklės ir nuostatai negali pakeisti žmogaus dvasios. Todėl ir reikėjo Jėzaus, kad Dievas legaliai galėtų perkurti mūsų žmogiškas dvasias ir, kad mes galėtume gyventi su Juo amžinai. Norėčiau, kad pamąstytumėte apie tai:

Jei visa kas įvyko ant kryžiaus būtų buvę tik tam, kad butų atleistos jūsų nuodėmės, jūs vis tiek eitumėte į pragarą.

Kodėl? Todėl, kad danguje yra tik Dievo sukurtos dvasios, turinčios teisingą poziciją prieš Jį – ar tai būtų angelai, ar žmonės. Todėl jūsų „bilietas“ į dangų yra, iš naujo atgimusi žmogaus dvasia. Mūsų atgimusi dvasia, įgalina mus eiti į dangų, gyventi ir klestėti tiesioginiame Dievo Tėvo artume.


Mūsų laimei, per kryžių mums įmanomas ir atleidimas, ir dvasinis atgimimas.

Ar galime ką nors pridėti prie Kristaus kuris yra mumyse?
Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia (nėra svarbu) nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tik naujas kūrinys (atgimimo rezultatas). Dvasinė transformacija – nauja prigimtis Kristuje Jėzuje. Visiems, kurie laikysis šios taisyklės (disciplinuos save ir elgsis sutinkamai su ja), teateinie ramybė ir pasigailėjimas...“ (Galatams 6:15-16 Išplėstinis vertimas).

Užtemdo mūsų žvilgsnį, kad nematytume to, kas svarbu
Paulius pasakė: „Ramybė ir gailestingumas“ tiems, kurie disciplinuoja savo gyvenimą ir paveda save šiai taisyklei – svarbu, kad asmuo yra atgimęs. Argi mes nenorime ramybės? Argi nenorime gailestingumo? Tad nesutelkime savo dėmesio į taisykles ir nuostatas, ar į tai, ką manote turį daryti ir ko nedaryti, kad patiktumėte Dievui. Džiaugsmą raskite asmenyje (užuot kartais ieškoję jo savyje) – tame, kad esate atgimęs ir, kad dėl to būsite danguje. Mums reikia liautis bandyti būti vienas kitam Šventąja Dvasia ir suprasti, kad jeigu Dievas juos priima, tai ir mes privalome priimti. Jūs galite subjektyviai pasirinkti savo draugus, bet mylėti savo šeimą – privalote.

Keli žmonės matė vyrą, kuris vairavo mašiną ir sekė savo GPS taip įdėmiai, kad pervažiavo skersai geležinkelį nepaisydamas mirksinčių lempų tarp uždarytų užkardų ir nepamatė traukinio, kuris trenkėsi į jį. Šiandienos elektronika detaliai nurodo kiekvieną svarbesnę vietą, kiekvieną restoraną ar ženklą. Labai dažnai tos detalės nėra būtinos, nes jos tik užtemdo pagrindinį objektą. Taip daro ir religija.

Asmuo gali taip norėti patikti Dievui ir susitelkti į tai - „daryti tą“ ar „daryti aną“, kad užmiršta, jog jame gyvena Kristus ir, kad tai Jis yra pagrindinis mūsų tikslas. Jam patinka būti su mumis normaliame mūsų gyvenime, ten, kur mes esame, su tokiais mumis, kokie esame, nes mumyse esantis tikslas YRA Kristus.

Pabaigiau limitą, kitą savaitę „Krikščioniškas burtininkavimas“ arba Kristus mumyse. Iki tada. Būkite palaiminti,


2016 m. vasario 9 d., antradienis

Ko dar tu nori? 2 dalis, Kodėl elniai skrenda?

John Fenn, 2016 m. sausio mėn. 16 d.,

Sveiki,
Kalėdų naktį, pasibaigus įprastai dienai, įstūmiau ir pasodinau Krisą vonioje. Kai pasukau link durų, kad jis kuriam laikui galėtų likti vienas, jis paklausė: „Tėti, kodėl elniai skrenda?“

Atsigręžiau atgal ir per šiek tiek praviras duris pasakiau: „Nežinai kodėl?“ Į tai jis greitai atsakė: „Todėl, kad jie negali plaukti.“


Aš tyrinėjau jo besišypsantį veidą, mirksinčias akis, bet buvau visai rimtas, stengiausi nejuokauti. Bandydamas atsakyti į jo amžiaus klausimą - kodėl (Santa Klauso) elniai skrenda, pasakiau jam: „Tu gerai mąstai, Krisai! Jiems reikia nuvykti į įvairias vietas, o kai kurios yra virš vandens, todėl logiška, kad jeigu jie negali plaukti, tai jie skrenda. Gerai mąstai, sūnau!”

Tai, kas netelpa į religinės kultūros rėmus
Kai visi mąsto, kad Santa Klauso elniai skrenda todėl, jog taip greičiau, Krisas galvoja kitaip. Jis mato esminę problemą ir nusprendžia, kad jie skrenda, nes negali plaukti.

(Visiems, kuriems įdomu: Taip, nors protiškai Krisas yra kaip 4 metų amžiaus, bet jam ką tik –gruodžio 23 dieną suėjo 36 metai, ir jis žino, jog Santa Klausas nėra realus ir žino, kad mes patys dovanojame vienas kitam dovanas, nes Tėvas davė mums Savo didžiausią dovaną. Krisas myli Jėzų ir gerai Jį pažįsta. Bet taip kaip ir visi kiti, jis pažįsta komercinę Kalėdų kultūrą).

Praeitą savaitę aš pasidalinau tuo, kad mes turime Kristų savyje, o tai reiškia, kad mes turime maksimumą to, ką iš viso galime gauti iš Tėvo - „Jis nepagailėjo Savo vienatinio Sūnaus, bet atidavė Jį už mus, tad kaipgi Jis galėtų kartu su Sūnumi laisvai neduoti ir visų kitų dalykų?“ (Romiečiams 8:32)

Mąstymas netelpantis į bažnytinius rėmus: Kristus arba religija
Tai, kad turime Kristų savyje reiškia, jog mes esame asmeniškai atsakingi ir atskaitingi Jam, esančiam mūsų viduje. Kadangi kiti mokiniai taip pat turi Kristų savyje, mes esame atskaitingi ir tiems broliams ar sesėms su kuriais mes bendraujame. Jie taip pat yra gyvos ir kvėpuojančios Dievo šventyklos.

Plius, kiekvienas turintis Kristų savo viduje suvokia, kad visi bręsta Kristuje – tai reiškia pasitikėjimą Kristumi esančiu kitame.

Pasitikėti Kristumi kituose reiškia, kad būdami susieti bendravimo ryšiais su kitais tikinčiaisiais, mes sužinome kas vyksta jų gyvenime. Daug kartų, kai girdžiu kažką vykstant kitų žmonių gyvenime galvoju: „Aš daryčiau kitaip“, bet aš pasitikiu Kristumi juose ir žinau, kad Jis praves juos pro tai. Tai ką jie daro, jie daro Viešpačiui, ne man, taigi aš atsakingas, kad mylėčiau ir melsčiausi bei nebandyčiau įsibrauti ten, kur manęs nenori.

Jei kažkas turi problemų dėl mūsų, mes, kiek tik įmanoma siekiame taikos, bet galiausiai, jei ir toliau jie pasilieka su ta problema, mes nusišaliname suvokdami, kad ta problema jau nebėra dėl mūsų, o dėl Kristaus juose. Mes pasitikime, kad Kristus su tuo susitvarkys. Nors mes rūpinamės vienas kitu ir meldžiamės vienas už kitą, mes nesirūpiname, nesibaiminame ir nenešame kitų naštos taip, kad dėl susirūpinimo jais nemiegotume naktį, nes Kristus yra juose ir Jis visiškai pajėgus juos sustiprinti. Mes meldžiamės, ir ilsimės Jame.

To Paulius mokė 1 Korintiečiams 8 skyriuje ir 10:24-33 bei Romiečiams 14 skyriuje, kur jis kalba apie tai, kad kiekvienas asmuo turi pasirinkti, lyg rinktųsi Viešpačiui. Ar jis valgys restorane mėsą, kuri anksčiau buvo paaukota stabams, ar valgys tik daržoves, ar gers vyną, ar negers, ar skirs pirmenybę tik vienai dienai garbindamas, ar ir kitoms, jis sakė, kad tai, ką kiekvienas daro, yra Viešpačiui ir: „Dievas jį priima“.

Kai reikalas susijęs su kitu asmeniu, nesvarbu koks tiesus privalau būti, aš visada tai turiu omenyje, kad jame reiškiasi aukščiausias žmogaus asmenybės pasireiškimas koks tik gali iš viso būti – tai Kristus jame. Visai nesvarbu koks jis nemalonus ar nemaloni, vis tiek jis yra mano brolis arba sesuo. Tai padeda man vaikščioti meilėje, tinkamai jį gerbti ir išlaiko teisingą nuostatą. Žinau, kad vieną dieną, dabar ar vėliau, jis kaip ir aš, duos už save apyskaitą Jėzui.

Religija sako
Religija nepasitiki Kristumi asmenyje. Sistema taip sukurta, kad užuot pažinęs Kristų kaip asmenį, asmuo turi pažinti struktūrą. Taigi žmonės turi surinkimo (bažnyčios) patyrimą (dažnai girdime: „Mes šiandien buvome tikroje bažnyčioje!”), tik be pažinimo ir be Jo pergyvenimo.

Tai atskaitomybė struktūroje ne vieno kitam, kaip mokė Jėzus, bet apibrėžta lankymu, davimu, savanoryste. Tokiu atveju, auditorijai reikalinga išorinė kontrolė, ir ji kyla iš pastoriaus. Jis, iš sakyklos sukeldamas kaltės ir pasmerkimo jausmus, manipuliuoja kongregacija. Sukuriama baimės kultūra, esą jei tave puola velnias, vadinasi kažką darai negerai. Ši išorinė manipuliacija per amžius sukurta sistemos, išlaiko „avis“ paklusniomis. Daugelis šiandienos pastorių noriai taip elgiasi, nes nieko kito nežino.

Kokia surinkimo (bažnyčios) forma tave statydina?
Auditorinis surinkimas asmenį patvirtina pagal jo išorę, o santykiais pagrįstas tikėjimas – pagal jo vidų. Todėl santykiais pagrįstas tikėjimas – tai yra Kristus gyvenantis kiekviename asmenyje, nėra nukreiptas į kūną ir neprovokuoja asmens emocionaliai. Susirinkimai namuose kūnui nuobodūs, nes čia žmonės turi rimtai žiūrėti į augimą Kristuje ir rimtai tvarkytis su savo širdimi. Jie turi pažinti Kristų ir vienas kitą, ir dažniausiai valgio metu.

Sveikas šeima pagrįstas namų surinkimas, iš visų reikalauja laiko pašventimo investicijos. Reikia rizikuoti pažinti vienas kitą ir būti pažintiems kitų. Kiti gi nenori daryti tokios investicijos, jie sėdėdami auditorijos gale pasitenkina pramoga kai niekas nieko iš jų nereikalauja.

Tačiau kai nieko iš mūsų nėra reikalaujama, tai nėra biblinė krikščionybė. Tai palieka žmones su nepasitenkinimo jausmu. Jie žino, kad yra daugiau, bet nežino kas tai ir kur tai galima rasti. Gali būti, kad tie nuobodūs, seni namų susirinkimai, iš tiesų taps raktu asmens augimui ir galimybe įgyti draugų tikėjime, kurių taip desperatiškai ieškoma ir nerandama auditorijoje.

Tiems, kurie susikoncentravę į išorinį užimtumą auditorijoje, namų surinkimas gali būti nuobodus. Tačiau tiems, kurie investuoja, kad kiekvieną kartą pažintų vienas kitą, jis yra turtingas ir sustiprinantis. Taip vystosi artimų draugų tikėjime saugumo tinklas, tų kuriuos pažįsti, kuriais gali pasitikėti, kad jie bus tuomet kai reikės už tave melstis, ar šiaip ko nors prireiks.

Turėkite omenyje, kad Kristus yra kiekviename tikinčiajame, o tikintieji yra ir mokiniai, kurie mokosi iš Kristaus. Taigi kai jie (įgyvendina) atbaigia savo išgelbėjimą, mums reikia tikėti Kristumi juose.

Naujajame Testamente Kristaus realybė yra kiekviename asmenyje. Kadangi Kristus yra ir tuose su kurias mes bendraujame, tai atskaitomybė vienas kitam irgi yra. Tai yra lengva (ir sunku), kaip sakė Jėzus – jei brolis turi kažką prieš tave, eik pas jį ir susitaikykite. Be to, mes atleidžiame tiems kurie nusižengė prieš mus, nes kai mes meldžiamės, mes atleidžiame.

Esame atskaitingi ne sistemai, bet Asmeniui – Jėzui, kuris gyvena mumyse ir vienas kitam. Taigi mes visa širdimi mylime Dievą ir mūsų kaimyną kaip patys save.

Kristus mumyse
„Todėl dabar nepažįstu nei vieno žmogaus pagal kūną (pagal žemiškus standartus) <...> nes jei kažkas yra Kristuje, jis yra naujas kūrinys...“ (2 Korintiečiams 5:16-17)

Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Galatams 3:28)

Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet naujas kūrinys. Visiems, kurie laikysis šios taisyklės, teateinie ramybė ir pasigailėjimas;“ (Galatams 6:15-16) „...Kristus jumyse <...> mes Jį skelbiame...“ (Kolosiečiams 1:27-28)

Kai skaitysite Naująjį Testamentą, nesvarbu kas tai užrašė, rasite, kad viskas paremta nuostabiu faktu, jog Kristus gyvena mumyse ir, kad šis faktas pakeičia mąstymą. Ar galime mes mąstyti taip, kaip mąstė jie?

Ateinančiais mėnesiais galėsite stebėti, kaip Kristaus kūnas vis labiau ir labiau judės nuo į išorę orientuotos auditorijos į svetaines. Tam reikės, kad kūnas būtų labiau susitelkęs į Kristų – šlovės viltį mumyse.

Daugiau - kitą savaitę. Iki tada, būkite palaiminti,