Garbės stygius, kodėl byra visuomenė. 3 dalis, Ką jie galvoja?

John Fenn, 2018 m. kovo mėn. 17 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Apreiškimo 11:18 sakoma: „Tautos įširdo...“. Kadangi laikas juda galutinio Jėzaus sugrįžimo link, pamatysime kaip tas pyktis augs. Jis taps visuomenės ir, kaip yra sakoma, visų tautų pagrindiniu veiksniu.

Taip pat prisiminkite Mato 24:12, kur sakoma: „Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals.”

Jėzus šioje eilutėje pasirinko labai specifinius žodžius, kuriuos skaitome lyg jie būtų iš šiuolaikinių žinių. Graikiškas žodis neteisumas yra anomian, kilęs iš anomos, iš kurio gauname ‚priešiškumas‘, o TAI yra: teisingos valdžios nepaisymas, pasipiktinimas, pyktis. Priešiškumas – tai yra įstatymų nepaisymas, bei pyktis dėl tradicijų įsigalėjimo, dėl to žmonių meilė atšals.

Jėzaus naudojamas žodis meilė yra agapao – besąlygiška meilė, o žodis atšals reiškia ‚pūsti, kad atšaltų‘, naudojamas aprašant, kaip kažkas pučia į savo karštą sriubą dubeny arba į kavą puodelyje, kad šiek tiek atvėstų.

Šis procesas, kaip sako Jėzus, vyks paskutinėmis dienomis. Kadangi įsigalės priešiškumas ir valdžios (įstatymai, tradicijos, papročiai) nepaisymas, daugelio besąlygiška meilė palaipsniui atšals, kaip pučiant į kažką karšto. Taip aprašomas palaipsninis priešiškumo vėjų, pučiančių į žmonių meilę, kad ją atvėsintų, procesas.

Tai reiškia, kad tie, kurie vaikšto su Dievu, išsiskirs kaip meilės žmonės, ir tas skirtumas tarp tų kurie myli ir tų kurių meilė atvėso, taps vis akivaizdesnis. Jie pažins mus iš meilės!

Agapė yra besąlygiška meilė, o į besąlygiškos meilės kokybę įeina nuolaidžiavimas vienas kitam, kantrybė, gerumas, švelnumas, noras, kaip mes sakome: „duoti kelią“, kas reiškia, kad nors ir galėtum atsakyti tuo pačiu, renkiesi išlikti ramus ir elgtis teisingai. Ši žmonėms ir tautoms būdinga savybė palaipsniui išnyks, kaip ir pučiant į karštą sriubą dubeny, sriuba palaipsniui atvėsta. Tačiau mūsų meilė augs mūsų širdyse, dėl tos priežasties tapsime aiškiai pastebimi aplinkinių – paprasčiausiai dėl to, kad mūsų meilė neatvės. Nuostabu!

Pradėjome nuo Romiečiams 1:21 ir 28

Šios eilutės mums kalba, kad yra žmonių, kurie nenori pažinti Dievo. Jie nenori Jo pripažinti kaip Dievo (Kūrėjo). Taigi, kadangi jie Jo nenori, Jis leidžia jiems mąstyti tuščias - visiškai bedieviškas mintis. Jie to ir norėjo, taigi Jis privalo juos gerbti, nes tai susiję su laisva valia.

Paskaitykite kaip mąsto žmogus savo mąstyme atmetęs Dievą, tai labai panašu į naujienų antraštes arba filmo, ar televizijos programos turinį.

Romiečiams 1, 28-31: „Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera. Todėl jie pilni visokio neteisumo, netyrumo, piktybių, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų.“

„Tai šmeižikai, (skleidžiantys paskalas), nekenčiantys Dievo, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi (naujomis formomis) piktadariai, neklausantys tėvų, neprotingi, nepatikimi, nemylintys, neatlaidūs, negailestingi.“ (Išpėstinė Versija)

Iš viso graikų kalboje yra paminėtos 23 ydos, per daug, kad išsamiai jas čia išnagrinėtumėm. Tačiau į keletą žodžių, šiame trumpame tyrime, verta pažvelgti išsamiau, nes minėtini žodžiai tobulai aprašo tai, ką šiandien pastebime daugelyje žmonių.

Pirmiausia – jie atmeta Dievo idėją, ir tai, kad Dievas yra Kūrėjas (evoliucija). Žodis ‚netikęs‘ posakyje „netikęs išmanymas“, graikų kalboje yra adokimon, paraidžiui tai reiškia - neišlaikęs išbandymo. Tai stulbinantis teiginys, reiškiantis tai, kad: „Žmogus bandė Dievą ir Jo nepatvirtino.“ Kitaip tariant, savo mintyse jie testavo Dievą ir Jį atmetė.

Pagal kitus aprašymus:

Kai tik žmogus savo mintyse ėmęs testuoti Dievą, Jo nepripažįsta, jis pradeda mąstyti visiškai su Dievu nesusijusiomis mintimis:

Netinkami ir atstumiantys dalykai, gr. kathekonta, sudaryta iš kata – ‚blogas‘ ir heko – ‚būti dabartyje‘. Taigi netinkamų ir atstumiančių dalykų darymas reiškia, kad ne tik jie tai daro, bet pats jų buvimas neša blogį. Kur tik jie – ten blogis.

Kitas aprašymas apie žodį „apkalbos“, graikiškai reiškiantį slaptumą ir šutves, panašiai, kaip aukštosios mokyklos grupelės, į kurias susiburia vienas į kitą panašūs žmonės: sirgaliai, atletai, vunderkindai, lopai, grubi ‚chebra‘ ir panašiai. Susiformuoja slaptos grupelės, neįsileidžiančios kitų. Tokia, šiuo atveju, yra žodžio „apkalbos“ reikšmė. Tai bedieviškumo, kontraversiškumo žymė.

Taip pat, atvirai apie žmones meluojantys bei juos kaltinantys - ‚šmeižikai‘. Žodis ‚įžūlus‘ graikų kalboje atitinka žodį hubrizo, iš jo kyla žodis hubris, reiškiantis perdėtą išdidumą ir aroganciją. ‚Pagyrūniškas‘ kilęs iš alazonas, reiškiančio šlaistytis aplink, kaip kad daro pretendentai, arba į save susitelkę pagyrūnai, kuriems gyvenimas yra vien tik jie patys – narcizai.

Turiu pažymėti 31 eilutę: „...neprotingi, nepatikimi, nemylintys, neatlaidūs, negailestingi“, kuri būtų geriau suprantama, jeigu būtų išversta pažodžiui, kaip yra padaryta Pataisytoje Standartinėje Versijoje: „...kvaili, nepatikimi, beširdžiai, kietaširdžiai.“

Jeigu tai nėra daugelio šių dienų žmonių aprašymas, tai nežinau kas tada dar galėtų būti? Be to, tai paaiškina kaip jie tokiais tampa.

Šio – 3 dalies tyrimo tikslas buvo perteikti supratimą, kas darosi visuomenei ir kodėl blogis, atrodo, tampa vis blogesniu. Kai kurie žmonės pačiame Kristaus kūne jau aiškiai skiriasi vieni nuo kitų. Vieni, kaip likutis - tampa pusiausvyrą išlaikančia šerdimi, tokie iš tiesų vaikšto su Viešpačiu, kiti – neturi pusiausvyros ir yra susitelkę į dalykus kurie išskiria, o ne vienija. Kaip matėme aukščiau, kai daugumos meilė atšals, mūsų meilė klestės. Susidarys pastebimas skirtumas tarp netikinčiųjų ir tikinčiųjų. Mūsų meilė augs, jeigu mes augsime Kristuje, tuo tarpu kitų – esančių aplink mus – meilė atšals.

Norėčiau persakyti tai, ką pastebėjo mano draugas Styvas: Tikėjimo bendrystė nereiškia, kad mes su viskuo sutinkame. Tai reiškia, kad esame pakankamai brandūs, jog atidėtumėm į šalį mus išskirti galinčius dalykus tam, kad susitelktumėm į Tą, kuris yra mūsų bendrystė – Viešpats Jėzus.

Daugiau nebeužimkime sėdinčių ant tvoros pozicijos – neapsisprendusių, kur mes esame su Dievu. Susitelkime į meilę, plėskime tą meilę – Dievui ir žmonėms!

Kitą savaitę apie chronologinę savaitės, vedančios prie kryžiaus ir prisikėlimo, tvarką, ir dėl ko visa tai.

Būkite palaiminti,

John Fenn

www.cwowi.org rašykite man cwowi@aol.com

Garbės stygius, kodėl byra visuomenė. 2 dalis, Tzit-tzit ir mandagumas

John Fenn, 2018 m. kovo mėn. 10 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Jis ieškojo šiokio tokio privatumo, mat norėjo nusilengvinti, todėl ir įžengė į urvą. Jam net į galvą neatėjo, kad tame urve buvo pasislėpę apie 3.000 karių, trokštančių jo mirties.

Karalius Saulius medžiojo Dovydą, ir yra pasakyta, kad Dovydas turėjo 3.000 vyrų. Kadangi karalius Saulius juos vijosi, jie slėpėsi tame urve. Net nenutuokdamas kur slepiasi Dovydas ir panorėjęs nusilengvinti, karalius Saulius atsitiktinai pasirinko BŪTENT TĄ urvą. Dovydo vyrai netgi pamanė, kad tai Viešpats atvedė Saulių į tą urvą, jog jie galėtų jį užmušti.

1 Samuelio 24:5-8 skaitome, kad skatinamas jų ryžto nužudyti: „Prislinkęs Dovydas nupjovė Sauliaus apsiausto skverną. Dovydo širdis smarkiai plakė. Jis tarė savo vyrams: ‚Apsaugok, Viešpatie, kad taip padaryčiau savo valdovui, Viešpaties pateptajam, pakeldamas prieš jį savo ranką, nes jis yra Viešpaties pateptasis‘. Dovydas sulaikė savo vyrus šiais žodžiais ir neleido jiems pakilti prieš Saulių.“

Garbė, Tzit-tzit

Praeitą savaitę dalinausi, kad jeigu asmenys nenori pažinti Dievo, Dievas leidžia pagal laisvą jų valios sprendimą Jį atmesti. Kadangi jie taip panorėjo, Jis palieka juos mąstyti visiškai atsietomis nuo Dievo mintimis ir, kadangi jie nenori Jo pažinti kaip Dievo, Jis visiškai atsitraukia ir leidžia jiems patirti tai ko jie nori.

Pragaro karalystės esmė yra ta, kad ten sudaryta galimybė egzistuoti neturint nieko bendro su Dievu – tai susiję su laisva valia. Tą vietą Dievas parengęs angelams (tiems kurie savo apsisprendimą pareiškė sukildami su Liuciferiu) ir Jo nenorintiems žmonėms – taip elgiasi meilė ir malonė.

Naujasis Testamentas moko, kad šiandien, kiekvienas gyvas žmogus žemėje priklauso vienai ar kitai karalystei* – jis yra dangaus arba pragaro pilietis. Angelai jau pasirinko, žmonės yra pasirinkimo procese. Vieną karalystę valdo žiaurus karalius, kitą – Karalių Karalius. Tačiau visi be išimties yra laisva valia pasirinktos karalystės piliečiai. (*Kolosiečiams 1:13, Apaštalų 26:18, ir t.t.)

Asmeniui nusprendus, kad nenori „savo pažinime turėti Dievo“, jis praranda ir Dievo baimę, dėl to žmogaus gyvenimui nebeteikia vertės. Esant sukurtam pagal Dievo paveikslą ir panašumą, ir Jį atmetus, gyvenimo vertė staigiai smunka.

Pranašas Samuelis karalių Dovydą buvo patepęs kaip karaliaus Sauliaus įpėdinį, taigi Dovydas žinojo Sauliaus likimą Viešpatyje, tačiau praktiškai Saulius vis dar buvo gyvas ir sėdėjo soste. Dovydas žinojo, kad tik vienintelis Dievas turi valdžią pašalinti Saulių – nustatyti jo mirties valandą. Nors Saulius ir buvo blogas, Dovydui žmogaus gyvenimas turėjo vertę. Dovydas žinojo, kad Dievas yra Dievas, ir tik prieš Jį vienintelį jis yra atskaitingas. Dievo nenorintys žmonės tampa pikti ir nebevertina žmogaus gyvenimo.

Skaičių 15:37-39, Dievas įsakė izraelitams pasidaryti kutus ant drabužių, kurių sudėtyje būtų mėlyna gija (dangaus gijos). Šiandien, tarpe šiuolaikinių drabužių stiliaus, labiausiai tai matosi ant žydų maldos skarų. Tačiau Mozės bei Dovydo laikais, iki pirmojo amžiaus, kuomet gyveno Jėzus, visi, visų žydų drabužiai, buvo su šiais kutais. Hebrajiškai tai yra tzit-tzit‘ arba tzitzit (būtent tai palietė kraujoplūdžiu serganti moteris ant Jėzaus drabužių, Morkaus 5 skyriuje).

Kadangi visa istorija yra pilna detalių, čia yra trumpiausia santrauka, tiems kuriems įdomu.

Dievas Mozei pasakė, kad kutai vaizduosią Dievo Žodį. Pamatę tuos kutus jie pagalvos apie visus Dievo įstatus ir prisimins, kad reikia saugotis nuodėmės. Žydų raidės vaizduoja ir skaičius (pvz. A=1, B=2, C=3), tuo būdu ir būdavo rišami mazgai, reiškiantys skaičių 613. Tai skaičius, kurį ilgus amžius rabinai pripažino kaip Mozės įstatymo skaičių.

Du gijų pluoštai supinti tarpusavy 2 kartus, o tada ilgesne gija (šamaš) 7 kartus apsukama aplink supintąsias gijas, tada tie rinkiniai 2 kartus surišami. Tai pakartojama dar 3 kartus ir iš viso padaromi 5 mazgai. Kai visa yra pasakyta ir padaryta, gautasis skaičius yra 39 mazgai. Skaičius 39 yra svarbus. Kadangi kiekviena žydų raidė taip pat reiškia ir skaičių, tai skaičius 39 hebraiškai sako: „Viešpats yra Vienas“. Kadangi kiekvienas 5 mazgais surištas rinkinys dvilinkas, susidaro 8 virvelės, iš viso – 13, tai bendra suma yra 613. Kiekvienas žodis ‚Tzitzit‘ yra hebraiškas skaičius 600. Pridėjus 13 prie 600, gauname 613. Sudėtinga, ar ne?

Rabinai per amžius ginčijasi dėl skaičiaus. Rabinas Raši, gyvenęs 1100 m, sutinka su 613, tačiau Mošė ben Nahman (dar žinomas kaip Nachmanidas), gyvenęs 1200 m, sako, jog skaičius yra 603, o ne 613... Tačiau bendrai rabinai amžių amžiais sutikdavo su 613 Mozės įsakymų, ir sekdavo Dievo paliepimą padaryti (39) kutus su mazgais, kurių būtų 613, ir kurie reikštų „Viešpats yra Vienas“. Štai ką nešiojo Saulius ir štai ką nupjovė Dovydas.

Ką tai reiškė Dovydui? Tarp ortodoksų yra tuos laikus menantis paprotys, kuris išlikęs ir mūsų dienomis - kutus nuo drabužio nupjauti per žmogaus laidotuves. Tai reiškia, kad tik numiręs žmogus tampa laisvas nuo žemės pančių ir Dievo Įstatymo. Dovydas atliko šią laidotuvių apeigą su Karaliumi Sauliumi, lyg pasakydamas jam, kad jis – miręs žmogus.

Už tai jo širdis ir kaltino jį, kaip skaitome iš jo žodžių, kai jis atgailavo ir nebenorėjo pakelti rankos prieš Viešpaties pateptąjį. Tuo momentu Dovydas parodė tiek daug garbingumo ir malonės. Jis gi galėjo nužudyti Saulių, nes trumpai lyg to ir norėjo. Trumpam jis suklupo, nužudydamas Saulių savo širdyje, kai tarytum pasakė, kad tas jau yra miręs žmogus, tačiau vėliau gailėjosi ir sakė, jog tai Viešpats, o ne jis, atsakingas už tai kada turi baigtis Sauliaus karaliavimas.

Kai žmonės nenori pasilikti Dievo pažinime, tuomet Viešpats duoda jiems tai ko jie nori – mąstyti visokiausias mintis, niekaip nesusietas su Dievu. Tuomet pirmas atsitinkąs dalykas – tai prarasta pagarba valdovo autoritetui (monarcho, karaliaus, prezidento, ministro pirmininko ir pan.). Naujajame Testamente mes raginami melstis už šiuos žmones. Tačiau atmetus Dievą, bei Dievo autoritetą, kita linija – žmogaus autoritetas, nes žmogus padarytas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Kitą savaitę apie minčių, kurios ateina nenorintiems pažinti Dievo, rūšis.

Būkite palaiminti,

John Fenn

www.cwowi.org rašykite man cwowi@aol.com