Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2014 m. gruodžio 31 d., trečiadienis

Dvasiniai drugeliai. 1 dalis

John Fenn, 2014 m. gruodžio mėn. 27 d.,

Sveiki,
Gruodžio 16 dienos naujienlaiškyje aš pasakojau apie pastarąjį Viešpaties aplankymą, kuriame Jis kalbėjo apie Savo žmones, kurie vaikosi „dvasinių drugelių“.(Jeigu jūs dar neskaitėte – šį straipsnį galite rasti čia: http://www.namu-baznycia.lt/2014/12/cwowi-e-naujienlaiskis-gruodis-2014.html)


Santrauka
Viešpats atėjo ir pasakė štai ką: „Daugelis spėlioja apie ateinančius metus, bet Aš dirbu žmonių širdyse taip, kad daugelis apsispręs daugiau nebesivaikyti dvasinių drugelių, bet susitelks į esmę, kas jie yra Manyje, kuo jie tiki, ir ieškos tų, kurie turi tuos pačius dvasinius prioritetus“.

Mes stovėjome šalia lauko, kuriame vaikai vaikėsi drugelius. Bet kai kurie liovėsi tai darę ir atsisėdo lauko pakraštyje, žiūrėdami į išorę, ir davė vandens ir maisto tiems, kurie buvo išorėje. Ir vėl, paskaityk ankstesnius nurodymus, jei dar neskaitei.

Ką Jis turėjo omenyje sakydamas „dvasiniai drugeliai“?
Kai Viešpats sugrįš, Jis štai ką mums sako Mato 25:34-40 apie tuos, kurie teisūs Jo akyse:

„Karalius tars stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte, buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane’.

Tada teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ir pavalgydinome, ištroškusį ir pagirdėme? Kada gi matėme Tave keliaujantį ir priėmėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme Tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’ Ir atsakys jiems Karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’.

Šitie žodžiai išsipildys tiksliai taip, kaip Jis pasakė. Jei mes tuo tikime, ir jei mes tikime, kad esame laikų pabaigoje, ar neturėtume paskaityti ankstesnės pastraipos su visu rimtumu ir pasakyti: „Taip Viešpatie, tai mano gyvenimas, būtent tai aš darau, tokie yra mano prioritetai!”

Kas jeigu Jis ateis tiesiog dabar pas tuos, kurie galvoja, kad aukščiausias dvasinis patyrimas yra „nukristi dvasioje“, „būti girtu dvasioje“ arba jausti „dvasinius šiurpuliukus“? Kas jeigu Jis ateis tiesiog dabar pas tuos, kurie mano, kad kažkuris tarnautojas turi uždėti ant jų rankas, kad jie gautų šviežią patepimą, ir kad tai yra aukščiausias ir geriausias dalykas, ką jiems yra paruošęs Dievas? Kas jei asmuo buvo taip susitelkęs į asmeninę pranašystę – arba išlaisvinimą – arba ėjimą į trečią dangų, ir manė, kad tokie dalykai yra patys aukščiausi ir geriausi, ką Dievas turi ir, ką Jis dabar daro?

Jei Jėzus ateitų tiesiog dabar, ar galėtų kiekvienas mūsų pasakyti, kad tai, kas svarbiausia Jam, yra svarbiausia ir mums taip pat? Ar jo idėjos apie darbą ar tarnavimą sutinka su mūsų supratimu.

Pradžioje
Apaštalai girdėjo Jėzų kalbant jiems tiesiai, ko Jis ieškos savo sugrįžimo metu, ir padarė tai savo gyvenimo prioritetu bei gyvenimo stiliumi kitų atžvilgiu, todėl nuo Apaštalų darbų 2 iki 6 skyriaus žmonės taip toli pažengė, kad parduodavo savo nuosavybę, kad patenkintų jų tarpe iškilusius materialinius poreikius.

Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet visa jiems buvo bendra. Apaštalai su didžiule jėga liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir gausi malonė buvo su jais visais. Tarp jų nebuvo stokojančių, nes visi, kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, o už tai gautus pinigus atnešdavo ir padėdavo prie apaštalų kojų, kad visiems būtų paskirstoma (4:32-34)

Tai nereiškia, kad jie gyveno didelėje komunoje, ne, jie turėjo savo namus, bet jų širdys buvo pasišventusios padėti kitiems, kurie buvo su jais, ir jeigu buvo poreikis, žmonės buvo pasirengę paimti iš santaupų ir investicijų, kad patenkintų aplink juos esančių žmonių poreikius. (Jie neturėjo bankų tomis dienomis, taigi investicijos buvo namai, žemė, inventorius ir pan.)

Visi šitie resursai buvo skirti tam, kad sutinkamai su Jėzaus prioritetais būtų teikiamas vanduo, maistas, rūbai, pastogė ir kiti dalykai. Per sekančius 30 metų, kai tęsėsi Apaštalų darbai ir Naujajame Testamente aprašytas laikotarpis, mes matome, kad tarnavimas vyko šia kryptimi, nes Kristaus kūnas turėjo tuos pačius prioritetus. Antiochijoje, kai Agabas išpranašavo ateinantį badą Judėjoje, kūnas (tie kurie susirinkdavo namuose) pasiuntė surinktus paaukojimus į Judėją, kad paremtų tikinčiuosius bado metu. (Apd 11:28-30)

Paulius priimdavo paaukojimus skirtus vargšams Jeruzalėje, apie tai skaitome: 1 Kor 16, 2 Kor 8 ir 9, Rom 15:25-26.

Jokūbas sako: „Tikra (nesutepta) religija prieš Dievą Tėvą yra lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte, ir saugoti save nesuteptą šiuo pasauliu.“ (Jokūbo 1:27)

Kaip mes suprantame žodį religija?
Taigi mes pastebime atitikimą stebėdami visus Naujojo Testamento lyderius ir žmones, būtent, kad Kristaus kūno prioritetai sutiko su Jėzaus prioritetais Jo būsimo sugrįžimo metu.

Ar mes taip pat apibūdiname tyrą religiją? Saugoti save nesuterštą šiuo pasauliu, lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte?

Ar mes dabar, arba kai kurie iš mūsų praeityje, suprato tyrą religiją kaip mokymąsi pranašauti (perduoti asmeninę pranašystę), arba kaip ėjimą į gatves ir kalbėjimą praeiviams ir laukimą, gal Viešpats duos mums žodžius, arba klykimą ir šaukimą, kad Dievas atvertų dangų, ar būti girtais dvasioje ir suktis kaip vaikiškam vilkiukui?

Kodėl žmonės nukreipiami dvasinių drugelių?
Nuo pradžios krikščionys susirinkdavo namuose. Tai buvo pradinė surinkimo (bažnyčios) vieta. Kai susitinki svetainėje kiekvieną savaitę maždaug su tais pačiais žmonėmis, tai reiškia, kad tu imi pažinti kitus ir jų poreikius, ir kiekvienas turi asmeninę atsakomybę iš širdies ir meilės rūpintis kitais. Dalykai vyko natūraliai, kai reikėdavo pinigų, įgūdžių, laiko, išminties ir kitų resursų, kad būtų patenkinti poreikiai.

Auditorinėje bažnyčioje viskas sukasi apie programą, kuri atlieka tarnavimo darbą. Ji nereikalauja asmeninės atsakomybės. Yra penktadienių išvykos į prekybos centrą, maisto ir rūbų dalinimas, ir tereikia viso labo tik atnešti skardinę sriubos ir nereikalingą paltą, ir įdėti į didelę dėžę prie auditorijos durų. Yra kalėjimų tarnavimas, kuriam tu gali duoti pinigus, autobuso programa, kad neprivilegijuotųjų vaikai būtų nuvežami į mokyklą, ir dar daugiau, ir visa tai finansuojama tavo dešimtinėmis ir paaukojimais.

Bet tau pačiam nereikia nieko daryti. Tai suteikia krikščionims auditorinio tipo bažnyčioje prabangą gainiotis dvasinius drugelius, kurie skirti tik jiems patiems. Jie neturi daugiau jokios atsakomybės, tik duoti savo dešimtines, paaukojimus, sriubos skardines, ar atliekamus rūbus. Atleisti nuo atsakomybės, jie gali gainiotis drugelius!

Ar buvai ______? Aš buvau tiesiog girtas dvasioje, dabar aš esu visiškai naujame patepimo lygyje! Mes meldėmės atviro dangaus, mes šaukėme ir klykėme Dievui, kad atvertų dangų, ir kai kurie sakė, kad buvo pagauti į trečią dangų, wow, viena ponia raičiojosi ir rėkė, Dievas taip galingai veikė per ją! Aš netgi girdėjau demoną, kuris kalbėjo, prieš tai, kaip buvo išvytas, wow, koks galingas buvo tarnavimas!”

Nesvarbu kiek betyrinėčiau Jėzaus žodžius Mato 25 skyriuje, aš negaliu įsivaizduoti Jį sakant:

„Ateikite ir paveldėkite karalystę, kuri buvo jums paruošta. Nes aš buvau ta nepasiturinti šeima šalia jūsų bažnyčios, bet jūs nenorėjote bendrauti su žmonėmis, kurie rengiasi kitaip nei jūs. Aš buvau vieniša mama, kuriai reikėjo pinigų vaikų drabužiams nusipirkti, bet jūs į dėžę įmesdami seną sudėvėtą paltą manėte, kad to pakanka atlikti pareigą! – tai buvo gera tik jums!”

„Aš buvau jūsų kaimynas, kuris turėjau problemų santuokoje, ir užuot užkalbinę jį, jūs ignoravote juos eidami į bažnyčią. Šaunu! Ateikite ir paveldėkite savo karalystę! Nes jūs ignoravote tuos, kurie aplink jus, pagal jūsų žodžius, Aš daviau jums didesnį patepimą, kaip manote kam? Ar jums patiems? Eikite į Dangaus karalystę su tais šiurpuliukais! Ateikite ir pranašaukite visi, kurie laikote save pranašais, bet manote, kad jums dar trūksta patyrimo perduodant asmeninę pranašystę!”

Hmmm… dvasiniai drugeliai, ar Jėzaus prioritetai? Ir kaip tai atrodo, jei mes norime keistis. Iki kitos savaitės! Būkite palaiminti


2014 m. gruodžio 26 d., penktadienis

CWOWI E-Naujienlaiškis. Gruodis 2014

John Fenn, 2014 m. gruodžio mėn. 16 d.,

Sveiki visi,
Vienas iš dalykų, kuriuos man Viešpats pasakė šią savaitę yra tai, kad Jis Kristaus kūne siekia širdžių kokybės, ir šis darbas yra toks subtilus, kad daugelis net nepastebės, kad tai Jis.

Aplankymas
„Dauguma spėlioja, kokie bus ateinantys metai, bet aš dirbu su širdimis, kad jos apsispręstų daugiau nebesivaikyti dvasinių drugelių, ir kad tikintieji visa esybe susitelktų į tai, kas jie yra Manyje, kuo jie tiki ir ieškotų tų, kurių dvasiniai prioritetai sutampa“.

Aš garsiai sukikenau, kai Jis ištarė: „dvasiniai drugeliai“. Jis tikras palyginimų ir analogijų meistras. Kai Jis tai pasakė, man iškilo regėjimas apie vaikus, bėgančius laukais su tinkleliais rankose ir mojuojančius jais paskui vieną ar kitą nepagaunamą drugelį. Tai puikiai perteikė tai, ką Viešpats bandė pasakyti.

Regėjimas
Šiame regėjime Jis viską stebėjo stovėdamas lauko pakraštyje – mergaites, vilkinčias gėlėmis išmargintomis suknutėmis, berniukus su džinsais ar šortais, bėgiojančius aplink be jokios aiškiai nustatytos tvarkos, kikenančius ir besijuokiančius lauke pilname gėlių bei iki kelių ar juosmens siekiančios žolės. Vaikai gaudė drugelius ryškioje saulės šviesoje, bet džiaugėsi drugelių medžiokle ir bėgiojimu aplink neturėdami jokios aiškios krypties lygiai taip pat kaip ir patys drugeliai, besidžiaugiantys žolėje nubrėžtais skrydžio zigzagais. Kai kurie vaikai savo rankas buvo išskleidę taip, tarsi lėktuvo sparnus, fantazuodami didingus dalykus apie save.



Kai į vaiko akiratį patekdavo naujas drugelis, šis liaudavosi gaudęs ankstesnį drugelį ir pasileisdavo paskui naująjį dažnai atsitiktinai, o kartkartėmis specialiai užgaudamas kitą vaiką ir vėliau kikendamas, džiūgaudamas dėl pačių gaudynių.

Jie džiaugėsi kiekvienu nukrypimu lygiai tiek pat kiek ir drugelio gaudymu – aš nemačiau, kad jie nors vieną būtų pagavę, bet kelis kartus sudavė keliems iš jų savo tinkliukais.

Kas buvo už lauko ribų
Laukas buvo kvadrato formos ir Jis stovėjo vienos pusės pačiam pakraštyje, o aš buvau šalia jo, bet gretimai už lauko kampo esančioje pusėje. Kuomet pažvelgiau į Jį, vėliau į vaikus ir vėl į Jį, akies krašteliu pastebėjau, kas supo lauką ir tai mane išgąsdino.

Aplink lauką buvo tamsu, ir ten pamačiau žmones, kurie išsižioję maldavo maisto ir vandens, kiek akis užmatė, vilkėjo skarmalais ir žvelgė į vaikus tikėdamiesi kokios nors pagalbos ar paguodos, bet vaikai buvo susitelkę tik į save pačius. Aš buvau apimtas siaubo ir vėl pažvelgiau į Viešpatį, kurio veido išraiška atrodė bejausmė.

Ir tada Dievas pasuko...
Tuomet atrodo tarsi Jis kažką atliko, kas buvo nematoma, bet Jis buvo priverstas tai padaryti. Kai kurie vaikai nustojo vaikytis drugelius, nutraukę gaudynes tarsi būtų nukreipti nematomu keliu, tuo tarpu jų draugai tęsė drugelių gaudymą be anų vaikų, beveik nepastebėdami, kad jie dingo.

Tie, kurie nutraukė gaudynes, tai padarė netarę nė žodžio, ir susėdo sukryžiavę kojas lauko pakraštyje, vis dar ant žolės, bet žvelgdami už lauko ribų. Sėdėdami keliai prie kelių, jie sudarė nepertraukiamą sieną aplink lauką ir ėmė duoti staiga atsiradusio jų kišenėse vandens ir maisto tiems, kurie buvo kitapus lauko, tiesiai priešais juos.

Vaikų sėdėjimo poza parodė, kad jie buvo poilsyje ir tai, ką jie darė, buvo jų gyvenimas ir gyvenimo būdas, tai, kas priklausė nuo jų pačių, o ne „tarnavimo darbas“, kaip dauguma auditorinių bažnyčių tai apibūdina. Tai buvo poreikių patenkinimas, kai esi poilsyje ir įprastinėje savo gyvenimo veikloje, skiriant laiko ir susidėliojant prioritetus taip, kad padėtum tiems, su kuriais jau turi ryšius.

Daugelis vaikų vis dar vaikė drugelius, ir tai labai stebino. Bet greitai visas laukas buvo pilnas vaikų, sėdinčių sukryžiuotomis kojomis, žvelgiančių į lauko išorę, keliai prie kelių, duodančių vandens ir maisto tiems, kurie vilkėjo skarmalais lauko užribyje. Šie vaikai atsuko nugaras savo draugams, kurie buvo užsiėmę pramogavimu, tuo pamalonindami Viešpatį, kuris dabar spindėjo, kai stebėjau Jo žvilgsnį nukreiptą į lauko pakraštį ir daugiau nebestebintį drugelių gaudytojų.

Nepastebimas plėtimasis
Kuomet kiekvienas vaikas padėdavo žmogui, turinčiam poreikį, žaliuojantis laukas, pilnas gėlių, plėsdavosi, užimdamas naują erdvę, kurioje buvo žmogus su poreikiu ir taip ta tamsos vieta dabar tapo gyvenamu lauku, apšviestu ryškios saulės šviesos. Kai poreikiai būdavo patenkinti, kiekvienas atsistodavo ir peržengdavo nematomą slenkstį ir, kai jie žengdavo į lauką, jų skarmalai pavirsdavo švariais drabužiais, tokiais kaip ir kitų vaikų. Mano nuostabai, tie suaugusieji, kurie vilkėjo skarmalus, peržengę slenkstį, buvo sugrąžinti į vaikystę ir atrodė netgi jauniau nei tie, kurie jiems padėjo, o kai kurie buvo panašaus amžiaus.

Tuomet kiekvienas jų pasisukdavo ir atsisėsdavo šalia žmogaus, kuris jam padėjo, ir taip lauko ribos išsiplėsdavo ir atsirasdavo dar daugiau vietos, ir visi jie toliau pradėdavo padėti kitiems, kiekvienas vis kitam žmogui, turinčiam poreikį. Tai tęsėsi ir tęsėsi, kol laukas ėmė plėstis sparčiai ir vis didesniu pagreičiu. Tačiau tempas kiekvienam žmogui išliko labai normalus, tarsi būtų gyvenimo tempas, beveik rutina, tačiau bendras efektas buvo spartus augimas tiek paties lauko, tiek žmonių skaičiaus jame.

Pasibaigus regėjimui
Po kelių sekundžių viskas pradingo ir staiga vėl likau tik Jis ir aš. Jis pasakė, kad ateinančiais metais matysime kaip daugelis tų, kurie vaikėsi dvasinius drugelius, liausis tai darę, netgi nutraukdami draugystes, žinodami, kad ilgiau jie taip nebegali. Jis pasakė: „Atkreipk dėmesį, kad kiekvienas vaikas turėjo rūpintis tik asmeniu, esančiu priešais jį, kas simbolizuoja žmogų ar žmones, kurie jau yra jų gyvenime.“

Viešpaties akimis, dauguma Jo žmonių yra maži vaikai, nors jie laiko save subrendusiais, jie mėgaujasi įvairiais nukrypimais ir paskutinėmis naujienomis iš dangaus, ar bent jau tuo, kas taip pateikiama. Tačiau Jis toks maloningas, kad padarys viską, ką gali, nes žmonės bėgioja blaškydamiesi dėl to, kad jiems tikrai Jo reikia, taigi Jis daro dėl jų tai, ką gali. Bet tai nebūtinai yra patvirtinimas tarnautojui ar tarnavimui arba ženklas apie naują Dvasios judėjimą – tai tiesiog veikianti malonė skirta Jo vaikams, kurie veikia. Juk galų gale Jis privertė asilą kalbėti, tad Jis naudos visą, ką gali, kad patenkintų poreikius.

Kodėl daugelis išgyveno tuštumos metus
Jis toliau man kalbėjo, kad šiems vaikams buvo būtina suvokti savo tuštumą, kuomet jie vaikėsi dvasinius drugelius. Šie metai buvo tuštumos ir vienišumo metais daugumai Jo kūne, tačiau ateinantys metai daugeliui bus brandos metai.

Jis atskleidė, kad daugelio lyderių mirtis pastaraisiais metais, taip pat per šiuos pora mėnesių įvyksiančios mirtys bei atsistatydinimai, įvykę dėl pasikeitimų, apie kuriuos Jis kalbėjo praėjusią vasarą, kuo aš jau dalinausi, – buvo reikalingi. Dėl to dauguma jausis neturintys lyderių, ir per tai suvoks savo nebrandumą, kas galiausiai privers atsisukti tiesiai į Jį. Jis sakė: „Tie, kuriems kiti dalykai buvo užgožę Mane, dabar yra susitelkę į Mane, ir ne tik susitelkę, bet apimti Manęs, taip ir turi būti.“

Jis sakė, kad kol daugelis niekaip nesupranta, kas su jais blogai, kad jie jaučia didelę tuštumą, nes stokoja kažkokių prasiblaškymų ir lyderių, tai buvo reikalinga, kad jie ieškotų Jo asmeniškai, o ne kitaip. Daugelis, kurie laikė save pažengusiais, suvokė kaip buvo apgauti.

Kaip Jis užbaigė apsilankymą
Jo paskutinis teiginys mane sukrėtė ir pasiliko atmintyje:
„Yra daug tų, kurie suvokė, kad iš tikrųjų Manęs nepažįsta. Jie tiki ir yra gimę iš aukšto, tačiau jie Manęs nepažįsta. Jie suprato, kad kai kurie dalykai, kuriuos manėsi žiną apie Mane, buvo neteisingi, bet jie tik dabar gręžia savo širdis nuo tų atitraukiančių dalykų tam, kad pažintų Mane ir vaikščiotų su Manimi (ir daugelis klausia, kaip tai padaryti).“

Jis davė man nurodymų, ko turėčiau mokyti pirmą ateinančių metų pusmetį ir po to pradingo.

Kriso kambarys – praktiškas, pamažu renkame reikalingas medžiagas, kad galėtume iškviesti specialistą, kuris padarys vidaus apdailą ir plytelių klojėją pabaigti darbus. Jau turime visas reikalingas duris ir kai sulauksime medinių staktų jie galės pabaigti tvarkyti lubas, iškloti plyteles, įstatyti duris, o tada galėsime ieškoti kilimo prieškambariui ir Barbaros darbo kambariui... progresas! Po to seka projektavimas spintelės su dviem kriauklėmis Kriso voniai, kurios dešinėje pusėje būtų galimybė įstumti neįgaliojo vežimėlį – kadangi tai turi būti padaryta pagal užsakymą, mes šiuo metu tam taupome.

Didžiausias pasikeitimas bus lengvesnė Kriso priežiūra. Man nebereikės kelti 180 svarų iš senos vonios, jis galės lengvai įslysti į ją tiesiai iš savo vežimėlio. Naujasis praėjimas yra pakankamai platus, jog galėčiau įvežti jį į vonią ir miegamąjį, užuot stūmus jį iš už nugaros apglėbus rankomis ir tokiu būdu praeinant tarpdurį šiek tiek įžambiai ir apsidaužant alkūnes, nes laisvai pravažiuoti ten nebuvo pakankamai vietos. Jūs tiesiog negalite įsivaizduoti, kokie dėkingi mes esame už tai, kad kai kurie iš jūsų prisidėjote prie šio pasikeitimo. Dabar tikrai DAUG lengviau mudviem su Krisu, labai ačiū jums!

Mums – Barbara nekantrauja pabaigti pertvarkymą, kuris prasidėjo gegužės mėnesį, tad mums abiem vėl reikės sudėlioti visas dėžes su daiktais, sukrautais iš namo galo, išnešti iš mūsų miegamojo ir sudėti viską atgal į vietas – šiuo metu mes turime taką per tikrą „dėžių kanjoną“! Aš jaučiuosi pavargęs. Kadangi namų surinkimų tinklas išsiplėtė, taip pat padaugėjo ir telefono bei Skype skambučių. Dauguma pokalbių su žmonėmis trunka nuo 30 min. iki 1,5 val. Tokių pokalbių aš galiu turėti tik 1 ar 2 per dieną. Kiekvieną rytą aš kalbu ar susirašinėju per Skype su surinkimų lyderiais iš 5 ar 6 šalių, o mūsų pokalbių temos kinta nuo finansinių iki teologinių poreikių bei sveikatos klausimų ir iki persekiojimų bei įvairių užuominų. Nesiskundžiu, tiesiog pasakoju apie tai, koks mano įprastas rytas. Labai laukiu atsistatymo per šias 2 ateinančias savaites.

Ačiū, kad palaikote mus maldose ir kad dalinatės poreikiais – meldžiuosi už kiekvieną jūsų maldos poreikį, kurį gaunu laiškais ar el. paštu, taip pat meldžiuosi kasdien už jus visus.

Linksmų Kalėdų!

2014 m. gruodžio 24 d., trečiadienis

Ar mes turėtume puošti Kalėdų eglutę? 2 dalis

John Fenn, 2014 m. gruodžio mėn. 20 d.,

Sveiki visi,
Praeitą savaitę aš rašiau apie tai, kaip atsirado šiuolaikinės Kalėdos – gimusios iš daugybės skirtingų pagoniškų ritualų, „sukrikščionintos“ ir sukomercintos, ir uždaviau klausimą, kaip viso šito apsuptyje turėtų elgtis šiuolaikinis krikščionis.

Viešpaties gimimo šventimas man nesukelia jokių problemų, tačiau aš bjauriuosi Luko 2:13 žinios iškreipimu. Čia aprašom įvykiai po to, kai vienas angelas atnešė žodį apie Gelbėtojo gimimą piemenims…

„Žiūrėkite! Staiga prie angelo pasirodė gausi dangaus kareivija, šlovinanti Dievą (Tėvą): „Šlovė Dievui (Tėvui) aukštybėse, o žemėje ramybė ir (Jo) palankumas žmonėms!“.

Ši žinia ne apie žmoniją, palankiai nusiteikusią vienas kito atžvilgiu, bet greičiau apie dangaus kareiviją, vykusią žemėn pilnoje karinėje ginkluotėje, ir trumpam sustojusią, kai jų Kapitonas atsigulė į ėdžias toli nuo jų, apie dangaus kareiviją nešančią žinią žmonijai nuo Tėvo – mes neatėjome jūsų sunaikinti! Tėvas taikingai nusiteikęs ir turi gerus ketinimus jūsų atžvilgiu! Jis atsiuntė savo Sūnų, mūsų Vadą, kaip Ganytoją ir sutaikinimo auką žmonijai.

Tokia yra Luko 2:13 žinia. Kaip liūdna, kad Tėvo gera valia žmonijai dingsta, ir ji pakeičiama paprastu: „Gražiai sugyvenkime vienas su kitu“. ARRGGGHHH!

Pagoniškų švenčių gausa
Naujojo Testamento užrašymo dienomis be Velykų, Kalėdų, Helouvyno ar Vėlinių buvo dar daug daugiau kitų pagoniškų švenčių, su kuriomis susidurdavo krikščionys. Kiekvienas miestas, turėjo savo globėją dievuką, jo šventyklą ir statulą, Romėnų kultūra turėjo savo dievus ir šventyklas.

Jų pasiekimai okultinėje praktikoje buvo kur kas didesni nei dauguma vakariečių yra kada nors matę. (Prisiminkite okultinių knygų sudeginimą Apaštalų darbų 19 skyriuje, Efeze). Šiandien pasaulyje yra vietos, kur okultizmas pakankamai stiprus, o demoniški stebuklai yra kasdienybė, tarp jų ir išgydymas (kuris atveria žmogų blogesniems dalykams ateityje), pavidalo pakeitimas, Biblijos tipo stebuklai, žmonių persikėlimas erdvėje veikiant demoniškoms jėgoms, ir taip toliau. Tokiame pasaulyje gyveno Paulius, ir daugelis krikščionių gyvena net dabar kultūroje su panašiais demoniškais pasireiškimais, netgi kai kurie iš tų, kurie šiandien skaito šį straipsnį.

Geras kepsnys, dievai ir sąžinė
Paulius pristato dievus ir jų šventes 1 Korintiečiams 8 ir 10 skyriuose bei Romiečiams 14, skyriuje su pagrindine žinia.

Paulius pradeda 1 Korintiečiams 8 skyrių žodžiais: „Dėl aukų stabams mums aišku: mes visi turime pažinimą. Pažinimas išpučia, bet meilė ugdo“.

Man patinka tiesioginė prasmė „Pažinimas išpučia, bet meilė ugdo“ (8:1). Graikiškas žodis, išverstas kaip „išpučia“ kilęs iš „physa“, reiškiančio „dumples“, kurias kalviai naudoja ugnies uždegimui. Taigi, tai reiškia pri(si)pūsti ar įpūsti orą. Priešingas žodis yra „ugdo“, pažodžiui reiškiantis „statyti namą“.

Todėl Paulius pasakė: „Pažinimas padaro tave pilną oro, bet meilė stato namą. Jei tu manai, kad žinai kažką taip gerai, kad tampi pilnas oro, tu to nežinai, kaip turi žinoti“ (1 Korintiečiams 8:1-2).

Jis tęsia žodžiais: „Taigi dėl stabams paaukotų dalykų valgymo mes žinome, kad stabas pasaulyje yra niekas ir kad nėra jokių kitų dievų, kaip tik vienas Dievas (Tėvas). Ir nors yra vadinamųjų dievų danguje ar žemėje, - daug tų dievų ir demoniškų valdžių - tai mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa ir mes Jame (Tėve), ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes per Jį“.

„Mes žinome, kad stabas yra niekas… Bet ne visi turi tokį pažinimą. Kai sąžine, pripažįstančia stabus, iki šiol valgo maistą, kaip stabams paaukotą, ir jų silpna sąžinė susitepa“ (8:7).

Jautrumas ir atsakomybė
Toliau šitame ir 10 skyriuje jis sutelkia dėmesį į tai, kad dėl paaukotos stabams mėsos valgymo reikia būti jautriam kitų sąžinei. Korintas turėjo centrinę šventyklą, kurioje buvo aukojamos aukos, po to mėsa buvo parduodama mėsos turgavietėse bei restoranuose visiems žmonėms. Paulius 10 skyriuje sako, kad jei tu pietauji viename iš tų restoranų su broliu, kurio sąžinė būtų sutepta, jei tu priešais jį valgytum kepsnį, tuomet valgyk ką nors kita, vardan silpnos tavo brolio sąžinės Viešpatyje.

Paulius rašo, kad tie kurie gyvena laisvėje, turi būti būti jautrūs tiems, kurie yra silpnesni tikėjime, su kuriais jie turi tiesioginį kontaktą / bendravimą. Tai yra labai svarbus požiūris. Paulius nesakė visiems tikintiesiems nevalgyti mėsos, paaukotos stabams, jis sakė, kad jeigu tu esi su broliu, kuris būtų suteptas, tuomet susilaikyk nuo savo laisvės ir vardan jo valgyk kažką kita. Jei esi vienas ar su tais, kuriems nesvarbu kokia tai mėsa, tuomet tu gali būti laisvas ir valgyti.

Jiems nereikėjo nerimauti dėl silpnos sąžinės žmonių praeinančių pro restoraną ir mąstyti: „Oi ne, kas gi dabar bus jeigu jie pamatys mane valgant mėsą?!“ Neįmanoma kontroliuoti situacijos netikėto susitikimo atveju, todėl jie nebuvo atsakingi už saugojimąsi, kad nebūtų pamatyti silpnos sąžinės tikinčiųjų, ir jie neturėjo valgyti pasislėpę į tolimesnį kampą, kad tik kas nors nepamatytų jų laisvės Kristuje.

Jis pasakė: „Viskas man leistina, bet ne viskas naudinga (tinkama). Viskas yra leistina, bet ne visi dalykai statydina namą“. Daryk, kas yra tinkama, atsižvelgdamas į savo draugo sąžinę (1 Korintiečiams 10:23).

Mūsų dabartinė situacija ir Kalėdos
Mūsų atveju, švenčiant Viešpaties gimimą, kai kurių brolių sąžinė sutepama, todėl kad jie negali ramia sąžine nepaisyti šventės pagoniškų šaknų. Tai, ką jie daro, jie daro Viešpačiui, todėl mes neturėtume bandyti „atversti jų“ į tą laisvę, kurią turime mes, tačiau mes turėtume nuoširdžiai atsakyti į jų keliamus klausimus.

Meilė statydina namą, ir namui, kurį jie stato Viešpatyje, mes neturime trukdyti. Jei jie klausia, mes atsakome, bet mes neturime skelbti savo laisvės prievarta, nes jie turi patys atsakyti į šį apreiškimą.

Tačiau priešingas atvejis taip pat teisingas. Jei tu pasistatei Kalėdų eglutę ir pasipuošei namus, o pas tave į vakarėlį arba pavalgyti ateina draugas, kuris nešvenčia Kalėdų, tu neturi nuimti papuošimų ir eglutės tik dėl to, jog jis ateina pas tave į svečius.

Tai jie turi vaikščioti meilėje tau, net jeigu mano, kad tu stabmeldiškas krikščionis ir esi pasmerktas pragarui arba mažų mažiausiai atidarai duris demoniškam veikimui dėl tos Kalėdų eglutės. Cha!

Kaip aš ir aiškinau savo studentams per tuos pietus – didžioji dalis maisto, kurį mes valgome vienu ar kitu laiku, arba net mūsų dienomis kažkur pasaulyje, yra maistas, aukojamas stabams. O kai kuriems, Kalėdos reiškia viską, tik ne Viešpaties atėjimo į žemę šventimą. Bet daugeliui mūsų, tai ką darome, mes darome Viešpačiui, apsupti žinia apie Jo meilę ir amžiną ateitį.

Tai, ką pasakė Krisas, viską apibendrina
Šeštadienį, 6 valandą aš vežiau Krisą atgal į globos namus – mes jį pasiimam penktadieniais ir šeštadieniais, kai esame mieste. Nei vienas iš mūsų nekalbėjo, tiesiog žiūrėjome į pravažiuojamus kraštovaizdžius, kai jis pasakė su šypsena savo balse: „Aš esu toks laimingas su Jėzumi“. Aš buvau toks palaimintas, kad jis mąstė apie Viešpatį mūsų tyloje ir paklausiau: „Kodėl tu esi laimingas su Jėzumi?“ Jis atsakė: „Jis gyvena mano širdyje!“

Dėl šios priežasties ir aš esu laimingas su Jėzumi, visa kita – nereikšminga. Susitelkite į Kristų savyje ir tiek kiek jūs švenčiate ar nešvenčiate šiuo metų laiku, darykite tai Viešpačiui ir mylėkite vieni kitus. Nuo manęs, Barbaros ir Kriso, laimingų Kalėdų ir būkite palaiminti. Kitą savaitę –nauja tema.


2014 m. gruodžio 16 d., antradienis

Ar mes turėtume puošti Kalėdų eglutę? 1 dalis

John Fenn, 2014 m. gruodžio mėn. 13 d.,

Sveiki,
Būdamas Biblijos mokyklos Tulsoje direktoriumi  aš dažnai pasikviesdavau savo studentus po užsiėmimų kartu papietauti į gretimai esantį meksikietišką restoraną. Tai visuomet būdavo išsamių klausimų ir atsakymų laikas. Vieną gruodį, kai kurie studentai dalinosi, kad jie augdami gaudavo dovanas Kalėdoms, tačiau nepuošdavo Kalėdų eglutės, o kiti buvo užauginti apskritai ignoruojant šventes.

Dabar, kai jie atsidūrė „realiame“ pasaulyje, jie norėjo atrasti pusiausvyrą dėl švenčių, nes juos supo tiek daug balsų, sakančių daug dalykų apie tai kas išaukština Dievą, ir kas Jam yra bjauru.

Istorija
Prieš pradėdamas mokyti Naujojo Testamento tiesų, aš trumpai supažindinau juos su istorija. Taigi mes taip pat pradėsime nuo jos. Kalėdos prasidėjo kaip pagoniška šventė Saturnalija. Romėnai švęsdavo Saturnaliją maždaug gruodžio 17-25 dienomis tikėdami, jog jie veja tamsos jėgas. Atsiminkime, jog gruodžio 21 diena yra trumpiausia metų diena ir po jos žemėje kasdien prisideda maždaug po 1 minutę dienos šviesos iki ilgiausios dienos birželio 21 d., kai dienos vėl pradeda trumpėti maždaug tokiu pačiu intervalu. (Šiaurės Pusrutulyje)

Saturnalija kilo nuo Saturno, „sodinti“, ir žymėjo rudens sodinimo sezono pabaigą. Tai buvo laikas, kai turtingieji apsikeisdavo rūbais su vargšais, buvo dovanojamos dovanos, duodami ar parduodami žmogaus formos kepiniai ir žaidžiami žaidimai su kauliukais. Blogiausia, kad romėnų bendruomenės išsirinkdavo vieną vargšę auką, vyrą arba moterį, ir versdavo ją savaitę persivalgyti bei lytiškai santykiauti ir tuomet, gruodžio 25 dieną paaukodavo tą žmogų. Jie tikėjo, jog taip darydami jie nuramindavo/patenkindavo tamsos jėgas bei „Netvarkos viešpatį“ ir to pasekoje saulė vėl pradėdavo šildyti žemę.

Pripildykite auditorijas
4 amžiuje Romos surinkimo (bažnyčios) lyderiai bandė įgyti daugiau narių, kad pripildytų savo auditorijas (jie ką tik pakvietė žmones iš namų susirinkimų į buvusias pagonių auditorijas „bažnyčios“ susirinkimui), todėl jie bandė paversti Saturnaliją krikščioniška švente, nusprendę tuo metu švęsti Jėzaus gimimą.

Žodis Kalėdos (angl. Christmas) yra „Christ-mass“ (Kristus-masė arba Kristaus masė) trumpinys. Žodis „mass“ (liet. – masė, daugybė arba mišios) iš esmės yra susijęs su kūnu ir tirštumu, taigi žmonių susirinkimas yra vadinamas žmonių mase. Romos bažnyčioje tai reiškia žmonių susirinkimą auditorijoje Kristaus šlovinimui, taigi Christ-mass (Kristaus masė arba Kristaus mišios). (Vert. lietuvių kalboje Christmas – Kalėdos). Taigi Saturnalijos šventimas buvo sujungtas su numanoma Jėzaus gimimo diena. (Jis gimė arba pavasarį arba rudenį, tačiau galbūt tai paliksime kitai diskusijai).

Smurtas prieš žydus
Tačiau Saturnalija visiškai neišnyko. 1466 metais popiežius Paulius II versdavo žydus nuogus bėgioti Romos gatvėmis, po to kai jie būdavo jėga primaitinti iki persivalgymo. Piligrimų laikais maždaug iki 1681 metų Amerikoje Kalėdos buvo uždraustos. Vėliau 18 ir 19 amžiuje buvo smurtaujama prieš žydus, rabinai būdavo aprengiami kaip klounai bei vedžiojami po miestus. 1881 metais Lenkijoje tai peraugo į puolimus prieš visus žydų tautybės gyventojus – daug moterų būdavo išprievartaujama ir daug vyrų nužudoma. Tai buvo tik prieš 133 metus!

Šventė yra pilna pagoniškų šaknų
Aukščiau paminėta Saturnalija yra tik vienas pagoniškų šaknų pavyzdys. Amžinai žaliuojančių medžių statymas namuose ir jų, kaip žiemą nemirštančių medžių, garbinimas, buvo Ašeiros religijos dalimi. Žmonės šokdavo aplink juos, puošdavo ornamentais ir Kalėdų eglutės praktiką bažnyčia pradėjo taikyti tam, kad dar labiau apjungtų krikščionybę su pagoniškomis praktikomis.

Druidai naudojo amalą apnuodyti aukojamiems žmonėms, o bučiavimasis po amalu yra susijungimas dėl lytinio potraukio sukilusio po gėrimo ir valgymo Saturnalijoje, kartu druidams aukojant žmonių aukas, ir tai atėjo iki mūsų dienų, kai tikima užkeikimu per pabučiavimą.

Kalėdų Senelio (angl. Santa Claus) dievas
Daugelis žino Nikolajų iš Pararos miesto, Turkijoje, kuris tapo šventuoju 1800-aisiais. Jis tapo Miros miesto vyskupu ir mirė 345 m. gruodžio 6 d. Jis buvo dosnus ir garbinamas žmonėmis šimtmečiais, o jo palaikai ilgainiui buvo perkelti į Bario miestą Italijoje.

Baryje kiekvieną gruodį buvo garbinama vietinė deivė, vadinama „Močiute“, kuri pripildydavo vaikų kojines dovanomis. Ir tai buvo apjungta su Nikolajaus garbinimu, vykusiu gruodžio 6 d., jo mirties dieną. Nikolajaus garbinimas plito Europoje šiaurės kryptimi ir buvo perimtas vokiečių bei keltų ir sujungtas su vikingų dievu Odinu, Toro tėvu. Odinas turėjo ilgą baltą barzdą, devėjo sunkų žieminį apdarą ir kiekvieną rudenį, tam tikrą naktį, jojo arkliu per dangų, o po sujungimo su Nikolajaus kultu, jo skrydis persikėlė į gruodžio 6 dieną.

Ir vėl Romos bažnyčia prijungė dar vieną pagonišką praktiką – Nikolajaus kultą, taigi, dovanų dalinimas, kojinių pripildymas ir jo skrydis arkliu, persikėlė pora savaičių vėliau, į gruodžio 25 dieną.

Nuo šios vietos jūs galite pakankamai lengvai suprasti įvykių seką: 1809 metais Vašingtonas Irvingas parašė populiarų amerikietišką satyrinį straipsnį, pavadintą „Niujorko istorija“ arba „Knickerbocker‘io istorija“, kuriame išjuokė olandų, kurie tuo metu buvo Niujorko aristokratai, kultūrą ir keletą kartų paminėjo jų baltabarzdį, per dangų arkliu skriejantį dovanų dalintoją, naudodamas suamerikonintą olandišką vardą „Santa Claus“.

(Knickerbocker buvo vienos iš Niujorką įkūrusių olandų šeimų pavardė. Dėl to, kad olandai įkūrė Niujorką, mes šiuo metu turime NBA komandą New York Knicks ir daug organizacijų iki pat šių dienų į savo pavadinimą įtraukia „Knickerbocker“).

Šiuolaikinis Kalėdų senelis (Santa Klaus‘as)
Mažiau nei po 13 metų, 1822 m. daktaras Clement‘as Moore‘as perskaitė „Niujorko istoriją“ ir sukūrė poemą savo vaikams, publikuotą 1823 metų gruodį, kurią mes žinome kaip „Naktis prieš Kalėdas“. Poemoje jis apjungė visus šiuos elementus, tačiau joje Nikolajus skrido ne ant arklio, o su aštuoniais šiaurės elniais.

1862-1886 metais iliustratorius Tomas Nast‘as dirbo JAV laikraštyje „Harper‘s Weekly“ ir, remdamasis dr. Clement‘o Moore‘o poema, bėgant metams sukūrė mums šiuolaikinį Kalėdų senelį, o taip pat jo gerų ir blogų vaikų sąrašą, dirbtuves Šiaurės Ašigalyje, kuriose elfai gamina dovanas ir t.t.

1931 m. Coca-Cola kompanija sudarė sutartį su švedų dailininku Haddon‘u Sundblom‘u, kad jis sukurtų Kolą geriantį Kalėdų senelį. Paišydamas remiantis anksčiau paminėtais elementais bei paprašęs savo draugo Lou Prentice papozuoti, dėl jo linksmo ir putlaus veido, Sundblom‘as užbaigė senovinio pagonių dievo ir šiuolaikinio Kalėdų senelio sujungimą.

Ką daryti krikščioniui?
Kai aš pasidalinau daugeliu šių dalykų su studentais, o jie paminėjo kitas detales, kurias jų tėvai mokė juos apie Kalėdų blogybes (taip pat Velykų, bet tai galbūt kitam kartui), aš paminėjau mūsų maisto sudedamąsias dalis: jautieną, vištieną, daržoves, grūdus, pieno produktus, aliejų, druską.

Aš paklausiau jų, ar jie suvokė, kad viską, ką jie valgė, kažkada senovėje, arba mūsų dienomis ir amžiuje buvo laikoma šventu ir aukojama įvairiems dievams. Jie pažiūrėjo į mane, tarsi aš būčiau sudavęs jiems antausį.

Jautiena, kurią mes valgėme, induistų buvo laikoma šventa, ir jautienos aukos yra paplitusios daugelyje religijų. Katalikų/čiabuvių apjungtos religijos Centrinėje ir Pietų Amerikoje aukoja jautieną, ožkas, vištieną, grūdus, daržoves įvairiems dievams ir stabams. Jie suprato, jog įvairūs žmonės praeityje ir dabartyje daro stabus iš visko, pradedant nuo maisto iki gyvūnų, pelėdų, varlių, galvijų, dramblių ir kitų figūrėlių – taigi, net tai, kad jie turi savo namuose figūrėlę, gali reikšti, jog jie turi stabą ant savo lentynos.


Kur turi būti skiriamoji riba? Ko iš mūsų tikisi Dievas, nes mes jau esame apsupti stabų? Atsakymai randami Naujojo Testamento puslapiuose ir nuo šios vietos aš pradėsiu kitą savaitę. Iki tada, būkite palaiminti!

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

2014 m. gruodžio 13 d., šeštadienis

Dėmesio sutelkimas ir Jėzus. 4 dalis

John Fenn, 2014 m. lapkričio mėn. 8 d.,

Sveiki,
Daugelis, kurie skaito mano „Savaitės mintis“ žino, kad mūsų vyriausias sūnus Krisas yra neįgalus. Jis gimė, kai buvo padarytas Cezario pjūvis. Dėl gimdymo komplikacijų bambos virkštelė apsivyniojo apie kaklą ir jį užveržė. Dėl to nors gruodžio 25 dieną jam sueis 35, protiškai jis yra apie 4 metų amžiaus.

Krisas yra labai aktyvus, šnekus, ir turi labai juokingą humoro jausmą. Bet dėl smegenų traumos jis labai greitai keičia savo nuotaikas, nesvarbu kokia priežastis ar pasikeitimas dienotvarkėje. Jis greitai susijaudina dėl garsaus triukšmo ir pratrūksta staigiu pykčiu, jei kas nors iš tų dviejų dalykų atsitinka.

Dėmesio nukreipimas
Todėl mes greitai išsiugdėme tam tikrus įgūdžius, kad nukreiptume Kriso dėmesį. Jei mes planuojame  išvykti automobiliu tvarkyti reikalų, ir staiga planai pasikeičia, jis gali labai supykti ir klykti, ar netgi suduoti daiktui ar žmogui. Tačiau jeigu mes galime staiga paduoti naują žaisliuką ar kažką, kas jį sudomintų, pvz.: pasižiūrėti į pravažiuojantį traukinį – pyktis greitai užgesta, kaip degtukas. Tai nutinka, kai jo dėmesys nukreipiamas.

Aplankymas, apie kurį aš dalinausi, ir 3 pavyzdžiai iš Rašto, kaip Viešpats mokydavo žmones, yra daugiausia apie tai, kaip Jis nukreipia mūsų dėmesį nuo savanaudiškų motyvų ir nukrypimų bei ištyrina mūsų dėmesio sutelkimą ir meilę.

Paskutinis pavyzdys aplankyme
Pirmasis pavyzdys, kurį Jėzus naudojo, buvo iš Jono 3 skyriaus, kaip Jis specialiai ėjo per Samariją ten, kur fariziejai negalėjo Jo sekti tam, kad nukreiptų jų dėmesį atgal į Jono Krikštytojo atgailos tarnavimą. Jo tikslas buvo neleisti jiems eiti paskui, kol jie nepriėmė Jono atgailos krikšto.

Antras pavyzdys, kuriuo aš pasidalinau, yra apie tai, kaip Jis mokė iš Jono 6 skyriaus, kur daugelis tų, kuriuos Jėzus stebuklingai pamaitino, norėjo per prievartą Jį paskelbti karaliumi, ir buvo demaskuoti, kad sekė Jėzumi ne dėl stebuklo, įrodančio, kas Jis yra, bet dėl to, ką Jis gali dėl jų padaryti. Kad atidengtų savanaudiškus motyvus ir parodytų jiems jų pačių širdis, Jis pasakė sunkiai suprantamą palyginimą, kad jie turės valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują, nes Jis yra tikroji mana iš dangaus.

Šiandien aš pasidalinsiu 3 pavyzdžiu aplankyme, kuris yra apie jauno turtingo žmogaus nukreipimą pokalbyje su Viešpačiu, iš Mato 19:16-22


Aplankymo metu…
Kai jaunas turtingas valdytojas atėjo pas Jėzų, jis paklausė: „Gerasis mokytojau, ką aš turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jeigu tai būtum tu arba aš, mes tiesiog pasakytume tam žmogui, kad jis tikėtų Jėzumi. Mums nerūpėtų, kodėl jis seka Jėzumi, mes pasakytume, kad kažkas išsigelbėjo, nes pasimeldė kartu su mumis.

Bet Jėzus atsakė: „Kodėl vadini mane geru? Vienas Dievas yra geras“. Jėzus klausė to žmogaus: „Vadindamas mane geru, ir žinodamas, kad nei vienas nėra geras tik Dievas, ar tu vadini mane Dievu?“

Tai buvo svarbus klausimas, kurio Jėzus jį tiesiai paklausė, bet vyras nukreipė klausimą. Mes perskaitome šitas 7 eilutes per kelias sekundes nesuvokdami, kad tai buvo tikras pokalbis su pauzėmis sakinio gale ir su intarpu susimąstymui prieš atsakymą.

Kai jis neatsakė, Viešpačiui tiesiai, Viešpats bandė kitu būdu atidengti jo širdį, ir sekančiose 3 eilutėse jaunas vyras paaiškino, koks jis buvo tobulas, teiginiu apibūdinančiu veiklos rezultatais paremtą tikėjimą, nesuvokdamas, kad buvo paklaustas Viešpaties. Staiga pokalbis pasikeitė, ir jis buvo priverstas pasižiūrėti į savo širdį: „Jei nori būti tobulas, eik ir parduok viską, ką turi, išdalink turtą vargšams ir tu turėsi lobį danguje, tada ateik ir sek Mane.“

Jeigu jis būtų tikėjęs, kad Jėzus yra Dievas, kaip jis užsiminė pradžioje, nors niekada nesakė tiesiai, jis be abejonės būtų tai padaręs su džiaugsmu, kaip Andriejus, Petras, Jokūbas, Jonas ir Matas tai padarė anksčiau, bet jis – ne. Taigi, jis buvo nukreiptas kita kryptimi, sugrąžinant pokalbį atgal apie žmogaus širdį, ir apie tai, ką jis iš tiesų myli, o ne tai, ką demonstruoja veiklos rezultatais paremtas tikėjimas, bet jo motyvai, kodėl jis visų pirma norėjo Dievo.

Jauno žmogaus susitelkimas pradžioje buvo nukreiptas į jį patį – ką turiu daryti, kad turėčiau amžiną gyvenimą? Aš laikausi visų (šitų) įsakymų nuo jaunystės. Ko man dar trūksta? Tai buvo į save nukreiptas tikėjimas.

Nesmerkdamas jo tiesiogiai dėl pinigų meilės ir iškėlimo to virš meilės Dievui, ir neversdamas jo susidurti su tuo, kas iš tiesų yra Jėzus, Viešpats gražino jį atgal, priversdamas padaryti sprendimą. ir privertė jį pamatyti tiesą apie savo paties širdį, tada jis nuėjo liūdnas šalin, vis dar nenorėdamas prarasti turto.

Staiga aš supratau, kodėl anksčiau, kai man taip desperatiškai reikėdavo atsakymo į maldas dėl pinigų, arba sprendimo, dangus dėl to absoliučiai tylėdavo, nors tuo pačiu metu Jis ragino mane padirbėti kai kuriose savo asmenybės srityse neatsakydamas į tai, ką aš maniau esant labai spaudžiančiu poreikiu. Jis bandė nukreipti mano dėmesį į tai, kur Jis tuo metu darbavosi mano širdyje, o aš tuo metu būdavau susitelkęs į savo poreikį, laukdamas atsakymo į maldą, mano asmeninį pinigų poreikį, ar tiesiog reikėjo atsakymo.

Mano pasikeitimas
Kai Viešpats pasidalino pasakojimu apie turtingą jauną valdytoją ir kaip Jis nukreipė jo dėmesį atgal į jo širdį, aš negalėjau nutylėti ir paklausiau: „Viešpatie, yra senovinė tradicija, kuri sako, kad turtingasis valdytojas buvo Barnabas, kuris galiausiai pardavė viską ir tapo Tavo pasekėju, kaip matome Apd 4:36-37, ar tai tiesa?“

Jis tylėjo, tik žiūrėjo į mane. Ir aš staiga pažvelgiau į Jo akis; tai buvo lyg žiūrėjimas į veidrodį, bet atspindys, kurį aš mačiau, nebuvo mano fizinis kūnas, bet mano motyvai klausiant šito klausimo. Pirmas dalykas, ką aš pamačiau tai, kad man patinka smulkmenos ir istorija, ir kad aš klausiau, nes buvau smalsus. Tada buvo nuimtas sluoksnis ir atidengti gilesni motyvai, aš klausiau, nes mano dalis norėjo įrodyti kažką pagal pastraipą ir eilutę, kad galėčiau pasakyti žmonėms: „Tai man pasakė Viešpats”. Ir dar vienas sluoksnis po tuo, buvo tariamas mano paties paveikslas, kur aš dalinuosi su grupe žmonių ta nedidele smulkmena, ir ne dėl jų ugdymo, bet kad geriau atrodyčiau jų akyse. Nuodėmė buvo tai, kad aš būčiau pasidalinęs tuo dėl savo naudos, užuot norėjęs padėti žmonėms. Aš pamačiau savo išdidumą ir pasibjaurėjau savimi.

Aš pasakiau: „Atsiprašau, Viešpatie“ ir padariau sprendimą širdyje būti budrus sau ateityje prieš dalinantis dalykais su kitais, jog tai tikrai būtų dėl to, kad noriu padėti, bet ne dėl savo ego. Reikėjo tik sekundės atgailauti ir pakreipti savo širdį.

Ir tada aš suvokiau, kad 3 pavyzdžiai, apie kuriuos Jis ką tik mokė mane, buvo apie tai, kaip nukreipti žmonių dėmesį į jų pačių širdies motyvus, ir būtent tai Jis darė su manimi. Aš ką tik tapau 4 pamokos objektu tame aplankyme, ir nusižeminau taip, kaip niekada anksčiau. Ir viskas be mažiausios užuominos apie pasmerkimą, tik parodant faktus su absoliučia besąlygiška meile.

Aš pamačiau tą dieną Jį, kaip Gyvą Dievo Žodį, kuris teisia ir atidalina mūsų mintis ir širdies intencijas, ir prieš kurio akis visi dalykai yra atidengti ir apnuoginti. (Hebrajams 4:12-13).

Ir staiga Jis nusišypsojo ir pasakė man: „Gerai. Mokymas baigtas, tepasilieka pamoka“. Ir tada Jis pakeitė pokalbio kryptį, kaip draugas, kuris sušvelnina rimto pokalbio nuotaiką prieš pabaigdamas, būtent taip Jis ir padarė. Jis apsisuko, ir kaip paprastai, pasitraukė, be abejonės tam, kad pasirodytų kam nors dar kažkur pasaulyje, palikdamas mane apmąstyti gelmę to, ką Jis ką tik mane išmokė. Ir aš paliksiu jus taip pat, kitą savaitę – nauja tema.


2014 m. gruodžio 12 d., penktadienis

Dėmesio sutelkimas ir Jėzus. 3 dalis

John Fenn, 2014 m. lapkričio mėn. 1 d.,

Sveiki,
Kai vienas iš mūsų sūnų rodė savo būsimai žmonai mūsų šeimos nuotraukų albumą, jis stabtelėjo prie nuotraukos, kurioje 19-etė mergina su raudonu bikini buvo įsibridusi iki kelių į vandenį Majamio paplūdimyje. „Ji karšta! Kas ji? Ir kodėl ji jūsų šeimos nuotraukų albume?“ – paklausė jis.

Barbara, kuri žiūrėjo per petį aiškindama nuotraukas, kai jos pasirodydavo puslapiuose, paklausė: „...Tu neatpažįsti jos, sūnau?” Sūnus: „Ne, kas ji?” Barbara: „Tai tavo mama, sūnau! Tai aš.“

Jis įsiterpė: „Och..jach! Aš jaučiuosi susiteršęs! (judesiais stengėsi nusivalyti liežuvį ir akis), aš ką tik pavadinau savo mamą karšta! Och... aij …“ O visi pratrūko juoku. Ir tada iš nekaltos širdies, o taip gali nutikti tik jaunam žmogui, kuris neturi mirties baimės, išsprūdo žodžiai. Jis paklausė savo mamą: „Kas nutiko!?“

Jo būsima žmona ir Barbara atsiduso, susilaikė nuo pagundos jį įskaudinti, ir Barbara greitai atsakė: „3 sūnūs! Štai kas nutiko, sūnau! 3 sūnūs!”

Daugiau apie aplankymą!
Savo viduje mes jaučiamės taip pat, bet mūsų dvasią apgaubiantis kūnas pasikeitė, kaip mūsų sūnus tą dieną suprato. Kūnas keičiasi pagal gamtos dėsnius, nes yra iš žemės. Mūsų iš dangaus gimusiai dvasiai, kad ji augtų Kristuje, reikia susitelkimo ir pasišventimo. Mes gimėme iš naujo kaip naujagimiai, ir kaip sakė Petras, mes turime trokšti Žodžio pieno, kad galėtume augti. Mes patys apsprendžiame savo augimą (1 Petro 2:2)


Aš pabaigiau praeitą savaitę kalbėdamas apie tai, kaip Viešpats pasakė, kad Jis dalinasi intymiais dalykais su mumis, ir kai mes pasakome juos kam nors, tai nuliūdina mūsų dvasią, ir mes stebimės kodėl. Negalvokime, kad visada tai gilios širdies paslaptys, nes karalystė veikia apreiškimu iš Tėvo, taigi netgi širdžiai atskleistas paprastas dalykas, kuris turėjo likti širdyje, bet buvo paviešintas, nuliūdins Šventąją Dvasią, o po to ir mūsų dvasią.

Pavyzdžiui, kartą, kai aš ieškojau darbo, pamačiau skelbimą laikraštyje ir iš karto supratau, kad turiu tą darbą. Mes ką tik persikėlėme iš Kolorado į Tulsą ir aš ketinau būti čia pastoriumi ir tarnautojų komandoje surinkime Tulsoje, bet man reikėjo darbo iki to laiko. Aš pamačiau skelbimą ir iš karto žinojau, kad turiu darbą.

Prieš pokalbį su darbdaviu, aš pasakiau kažkam apie tai, ir kad žinau turintis darbą. Tuomet mano dvasia nuliūdo, tai įskaudino mano dvasią ir protą, ir aš tai iš karto pastebėjau. Aš vis tiek gavau darbą, bet Viešpats norėjo, kad tai būtų privatus patvirtinimas apie tai, kad Jis davė man darbą. Kai aš sulaužiau Jo ketinimą, mano dvasia nuliūdo.

Karalystė statoma ant apreiškimo iš Tėvo – pradedant nuo apreiškimo, kad Jėzus yra Kristus, ir po to visi kiti plaukia iš to apreiškimo. Ir turėkite galvoje štai ką – kiekvienas apreiškimas iš Tėvo brandina mus mūsų dvasioje, jeigu mes tai leidžiame, augindamas mus, kai mes atsakome į kiekvieną jų taikydami juos mūsų gyvenime.

Eilutė po eilutės, pamokymas po pamokymo, čia šiek tiek ir ten šiek tiek, taip žmonės dažnai cituoja Izaijo 28:9-13 kaip būdą, kuriuo Viešpats mus moko. Paulius aiškina apie kalbas ir kaip būti vadovaujamu apreiškimo iš mūsų dvasios. 1 Korintiečiams 14:20-25 Paulius moko apie tai, kaip asmeninė malda kalbomis veda į asmeninį apreiškimą, bet pranašystė yra išviešinti širdies paslaptis (platesnis kontekstas yra 14:14-25)

Kai Viešpats mus moko „eilutė po eilutės“, „pamokymas po pamokymo“ ir čia šiek tiek ir ten šiek tiek, tai pirmiausia apie asmeninį apreiškimą mūsų širdyje, vienas apreiškimas statomas ant kito. Kai mes atsakome ir pritaikome kiekvieną apreiškimą, mūsų mintys pasikeičia ir pasikeičia gyvenimo stilius, ir ateina daugiau apreiškimų. Kaip sakė Jėzus: „Vertink, ką girdi, nes tas vertinimas apsprendžia tai, kiek tau bus vėl atseikėta, o tam, kas turi daugiau, bus duota dar daugiau. O jei tu ignoruoji tai ką girdi, tai bus atimta iš tavęs. Morkaus 4:24-25

Tame aplankyme buvo dar daugiau: Viešpats paaiškino man įvykius vykstančius Jono 6 skyriuje
Mato 14, Morkaus 6, ir Jono 6 skyriuose, kur aprašyta, kaip Jėzus vaikščiojo vandeniu pamaitinęs 5.000 vyrų minią bei dar moteris ir vaikus. Matas aprašo Petro vaikščiojimą vandeniu, Morkus aprašo, kad Jėzus būtų turėjęs eiti pas juos vandeniu jei jie ir nebūtų šaukę iš baimės, ir Jonas rašo, kad Jam sugrįžus į valtį... valtis tučtuojau atsirado ant kranto, ten kur jie ėjo.“ (21 eil.) Pagal žodžių tvarką, Jėzus, dvylika ir valtis buvo tučtuojau perkelti maždaug pusę kelio per Galilėjos ežerą į tolimą krantą.

Daugelis iš minios, kurią Jėzus pamaitino, matė Jį išsiuntus mokinius valtyje ir matė Jį einantį ant kalno melstis. Jono 6:22-25 aprašo, kad kitą rytą žmonės, kurie vėliau pateko į valtis ir perplaukė ežerą, ir tie, kurie ėjo aplink ežerą iki tos vietos, kur atvyko mokiniai su valtimi, buvo nustebę radę Jėzų ten ir klausė Jo, kaip Jis ten pateko.

26 eilutė sako, kad užuot atsakęs į jų klausimą, Jis pasakė tai, kas atskleidė jų širdžių motyvus: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad matėte ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties.“ Iš tiesų, tai buvo tie patys žmonės iš 15 eilutės, kurie po to, kai buvo stebuklingai pamaitinti, norėjo Jį per prievartą padaryti karaliumi. Ar galite įsivaizduoti, kas galėjo įvykti, jeigu Jis būtų pasakęs jiems, kad vaikščiojo vandeniu.

Jėzus yra toks pats šiandien, kaip Jis buvo tada, ir aplankymo metu Jis pasidalino tuo, kaip situacijose tokiose kaip ši. Jis atskleidžia jiems patiems jų tikruosius motyvus, ir tada stebi, ką jie darys.

Moderni Jono 6 skyriaus versija
Asmuo mūsų surinkime nuolatos perviršydavo savo banko sąskaitą, nes jai patiko pirkti, svečiuotis pas draugus ir būti tokia kaip jie, neatsilikti, kai jie kažką įsigydavo. Ji prašydavo susitarti su manimi maldoje dėl malonės banke, kad neužskaitytų perviršijimo mokesčių. Kai aš pasiūliau jai susilaikyti nuo pirkimo ir gyventi kiek leidžia biudžetas, ji atsakė, kad jai labai patinka pirkti.

Kai kurios maldos buvo dėl malonės banke. Kitos: „Viešpatie, duok man daugiau pinigų.“ Ji netgi atėjo į maldą trečiadienio vakarą prašydama Dievą duoti jos vyrui viršvalandžių, kad „palaimintų“ jų finansus. Tiksliau tai ji meldėsi, kad vyras gautų daugiau darbo ir, kad galėtų patenkinti jos aistrą pirkti.

Su kiekvienu pirkiniu, kai pardavėjas buvo priverstas priimti tik grynais iš jos, su kiekvienu banko nuskaitymu, su kiekvienu ginču, kurį ji turėjo su savo vyru dėl pinigų, Viešpats atskleisdavo jai tikrus motyvus apie jos aistrą ir kitus dalykus, bet ji nenorėjo su tuo susitvarkyti. Užuot susitelkus į savo aistrą ir išdidumą, ji norėjo didesnio biudžeto ir meldėsi dėl to užuot tyrinėjus savo širdį.

Ji žiūrėjo į kiekvieną banko nuskaitymą kaip į velnio ataką jos finansams, ir žiūrėjo į Viešpatį kaip į priešą, kurį ji bandė įtikinti duoti jai daugiau pinigų. Ji niekada nepakeitė savo nusistatymo, prašydama Viešpaties, kad leistų jai pjauti tai, ką ji pati pasėjo, kad ji galėtų susidoroti su savo aistra.

Į ką tu nukreipi savo dėmesį?
Jono 6 skyriuje kai Jėzus atskleidė žmonių motyvus sakydamas, kad jie sekė Jį dėl to, ką Jis dėl jų gali padaryti, Jis pradėjo palyginimu, kurį buvo sunkiau suprati negu kitus. Jis pasakė man, kadangi jie nesusitvarkė su savo motyvais tiesiogiai, Jis panaudojo kitą būdą atidengti jų tikslą ir motyvus. Jis pasakė jiems, kad jie turės valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują, nes Jis yra tikroji mana.

Jono 6:66-68 parodo, kad daugelis, kurie sekė Jėzų po šio pareiškimo liovėsi Jį sekti, jų tikslas ir motyvai buvo atidengti, ir jie nutarė pasitraukti nuo sunkumų, pasitraukti nuo augimo. Daugelis pasiliko su Jėzumi, nes jie sekė Jėzų su tyra širdimi ir be savanaudiškų motyvų, netarnaudami Jam dėl to, ką Jis dėl jų gali padaryti. Kai Jėzus paklausė jų, ar jie taip pat pasitrauks, Petras atsakė: „Pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius ir mes žinome, ir esame tuo tikri, kad Tu esi Dievo Sūnus!

Petras nesuprato, kas vyksta, bet jis pasirinko augti tikėjime, neleisdamas, kad sumaištis atitrauktų jį nuo tikslo, nuo sekimo Jėzumi. Prisiminkite, naktį prieš tuos įvykius, Petras ėjo vandeniu, bet pradėjo skęsti, kai nukreipė savo žvilgsnį į bangas ir vėją. O tą kartą jis neleido niekam nukreipti jo žvilgsnio nuo Jėzaus. Bet aš jau išeikvojau formato limitą –daugiau kitą savaitę. Būkit palaiminti!


2014 m. gruodžio 9 d., antradienis

Dėmesio sutelkimas ir Jėzus. 2 dalis

John Fenn, 2014 m. spalio mėn. 25 d.,

Sveiki,
Praregėjimas prasidėjo prieš kelis mėnesius, kai viena ponia, kuri metų metais kiekvieną mėnesį kirpo man plaukus, paklausė žiūrėdama man tiesiai į veidą: „Ar norėtumėte, kad išpešiočiau jums antakius?“

Jos klausimas buvo lyg griaustinio trenksmas. Aš nežinojau, ar įsiskaudinti, ar susitaikyti su tuo staigiu suvokimu, kad mano kūnas sensta. Niekas niekada neklausė, ar galima išpešioti mano antakius. Netgi Barbara. Galbūt ir galima išpešti kelis plaukus iš nosies, ar ausų, nes visgi nuo to laiko, kai man buvo 16 jau praėjo 40 metų.

Kaip toli aš jau nužingsniavau brandos keliu! Kai Barbara ir aš pradėjome susitikinėti, ji paklausė, ar aš manau, kad iki to laiko kai susituoksime, aš turėsiu žandenas ir gal kokius 3 plaukus ant krūtinės… Aš turėjau ne tik žandenas, bet mišką ant savo krūtinės, ir „lapai” atėjus laikui pradėjo žilti.

Blogiausia buvo tai, jog aš net nežinojau, kad juos reikia išpešioti!

Ir tai panašu į Kristaus kūną, kaip???
Įrodymas, kad mes esame amžini yra tai, kad mes savo viduje jaučiamės taip, lyg būtume paaugliai. Mūsų kūnas keičiasi, bet viduje mes jaučiamės taip pat, o tai įrodo, kad mums nereikia šitų kūnų gyventi amžinai, jie tik sukelia problemą pakeliui į tikslą. Kai aš pasižiūriu į veidrodį, jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau į 17-metį, kokiu aš visada ir buvau, bet atspindys pasikeitė per tuos daugybę prabėgusių metų. Amžinybėje mes gyvename amžinai, bet mes nusprendžiame, kiek būsime subrendę, kai įžengsime į sekantį gyvenimą.

Kūdikiai susitelkia į save ir yra lengvai nukreipiami. Jeigu jie yra nervingi, mes tabaluojame jiems prieš nosį blizgančius ir skambančius automobilio raktelius, ir tai sulaiko jų dėmesį kelioms minutėms. Bet tai tampa neveiksminga, ir mažiausiai vienas iš tėvų jau purto visą raktų ryšulį prieš jų nosį, saikdindamas, kad jie elgtųsi atsargiai. O kai tai atsibosta ir niekas kitas neveikia, tada įgrūda į jų burną „soskę“.(mano karta taip vadino čiulptuką)

Praeitą savaitę aš dalinausi iš Efeziečiams 4:14. Dvasinės vaikystės charakteristikos – tai bėgiojimas ten ir šen prie naujausių „mokymo vėjų“. Aš palyginau kūdikystę su dvasiniu augimu. Daugelis krikščionių, siekia jiems tam sezonui tinkančių dvasinių raktų, ir tada, kai jie galiausiai gauna tuos raktus ir viską išbando, jie ir vėl palinksta prie kažko, kas juos kuriam laikui nuramina.

Liūdna, bet Viešpats tampa jų tarnu, ir turi parūpinti dar kažką jiems, kas patrauktų jų dėmesį tol, kol jie pasieks subrendimą, tada Jis galės padėti jiems augti.

Kūdikiai visada užauga ir tampa vaikais, ir neišvengiamai tampa paaugliais, o po to suaugusiais. Ne taip būna su dvasiniu augimu. Mes nusprendžiame augti, tai nėra savaiminis procesas, ir mes turime susitvarkyti su pokyčiais, kai jie pasirodo. Mūsų apsisprendimas lemia tuos pokyčius. Mes nusprendžiame augti. Mes pasirenkame daryti teisingus sprendimus. Mes pasirenkame būti tokie kaip Kristus, arba ne.

Jei asmuo nusprendžia, kad tai, ko prašo iš Jo Jėzus yra per sunku: pavyzdžiui, atleisti asmeniui, arba susilaikyti ir neskleisti apkalbų, arba liautis teršti save šiuo pasauliu, ir taip toliau – jei visa tai yra tiesiog per sunku, tada Jėzus darys tai, ką gali, kad sutiktų juos ten, kur jie yra, bet Jis bus apribotas tame, ką Jis gali padaryti dėl jų.

Dėmesio sutelkimas...
Aplankymų metu, kurie įvyko per pastaruosius metus, Viešpats sakė, kad nori mane mokyti apie tai, kaip Jis moko žmones. Aš buvau jaunas pastorius ir ieškojau Tėvo, kad įgyčiau išminties. Draugas pastorius papasakojo man, kad jis ne visada konsultuoja savo kongregacijos narius. Jis pasakė, kad išklauso juos, parodo jiems Žodį ir sako ateiti pas jį vėl po to, kai jie paklus Žodžiui. Jis sakė, kad retai kada jie vėl ateidavo.

Bet kitas pastorius praleisdavo valandų valandas su žmonėmis, tikindamas mane, kad buvo išsekęs, nes žmonės labiau norėjo pasiguosti, išsiverkti ant kieno nors peties, arba teisino savo atvejį praeitimi, užuot norėję rimtų atsakymų į savo klausimus.

Vieną dieną, kai aš garbinau, Viešpats atėjo ir pasakė man, kad nori mokyti mane apie tai, kaip Jis moko žmones, ir tai atsakė į daugelį mano užduotų klausimų, ko aš klausiau Tėvą. Visas mokymas tęsėsi apie 30 minučių, kuomet Jis kalbėjo apie dvasinį augimą, bet čia yra keletas pagrindinių dalių.

Jis pradėjo pasakodamas man apie įvykius iš Jono evangelijos 3 ir 4 skyriaus
„Ar prisimeni, kuomet Jonas krikštijo žmones ir fariziejai išgirdo, kad Aš krikštiju dar daugiau nei jis? Kai Aš sužinojau, kad fariziejai išgirdo apie mane, Aš pasitraukiau iš Judėjos ir nuvykau į Samariją, kuri buvo man pakeliui į Galilėją. Ar tu žinai, kodėl Aš tai padariau?“

Aš pasakiau: „Tekstas sako, kad tau reikėjo eiti per Samariją į Galilėją, bet kodėl būtent pasirinkai šitą maršrutą?“ Jis atsakė: „Kadangi Aš žinojau, kad jie (fariziejai) neseks Manęs į Samariją. Aš pasinaudojau jų prietarais kaip filtru, nes jeigu jų širdys iš tiesų būtų atgailavę, jiems tai nebūtų problema sekti mane į Samariją. Bet jie atsisakė paklusti Jono atgailos krikštui ir norėjo praleidę atgailą būti pakrikštyti Mano krikštu, o Aš negalėjau to leisti, taigi Aš pasitraukiau. Išmok štai ką: „Aš neleisiu žmonėms augti į gilesnius dalykus, kol jie pirmiausiai neaugs tame, kas yra prieš juos.“

„Aš dažnai iškeliu žmogaus širdies paslaptis prieš juos, kad jie galėtų su tuo susitvarkyti, ir kaip su filtru Samarijoje, jie negali sekti Manimi į gilesnius dalykus, kol jie nesusidorojo su tuo, ko Aš jų prašau tiesiog dabar. Taip kaip fariziejai turėjo priimti Jono atgailos krikštą prieš ateidami pas Mane. Ir kaip daugelis jų, ne kiekvienas nusprendžia augti Manyje susitvarkydamas su savo širdimi.“

Jis smulkiai viską išdėstė, o tada pasakė: „Pavyzdžiui. Dažnai Aš kalbu asmeniui apie kažką, kas turi būti tik tarp mūsų. Ką tu pavadintum „pagalvių kalba“, kas neturi išeiti už miegamojo sienų. Aš pasakau jam kažką, kas noriu, kad liktų tarp mūsų. Bet jie paskambina draugui ir pasako jam, ką Aš sakiau, o galbūt tai padaro priešpiečių metu, pasako tai, ką Aš laikiau intymiu ir norėjau, kad liktų tik tarp mūsų. Taip jie demonstruoja, kad jie nėra verti tokio lygio intymumo, ir aš nustoju jiems kalbėti (tuo būdu) kurį laiką... duodamas jiems galimybę ieškoti kodėl dvasia nuliūdo, kai jie tuo pasidalino, tai sukelia sumaištį jiems, nes jie žino, kad tai atėjo iš Manęs, nors jie nežino, kodėl jų dvasia nuliūdo. Štai kodėl.“

„Ir jie stebisi tuo metu, kodėl Aš intymiai jiems nekalbu, nors Aš, žinoma, kalbu jiems apie kitus dalykus. Bet tik nedaugelis to ieško, ir tai rodo, kiek jie vertina Mane ir intymumą su Manimi, arba to jiems trūksta. Prisimink, Aš pasakiau, kad tai, kiek tu vertini tai, ką girdi, apsprendžia tai, kiek tau atseikėjama*. Jei asmuo nevertina to, ką mes turime kartu, bet nuvertina tai pasidalindamas su kitais, tai parodo Man kaip pigiai jie įvertina Mane ir laiką su Manimi.“ (Tuo metu ašaros pripildė Jo akis atspindėdamos tą stiprų jausmą, su kuriuo Jis kalbėjo.) *Morkaus 4:24-25

Aš buvau apstulbęs. Iki tada niekada nemaniau iš tikrųjų, kad Jis toks pats vakar, šiandien ir visada. Kad Jis naudoja sunkius palyginimus ir iškelia mums patiems mūsų širdžių prietarus, versdamas mus pasukti atgal ir arti seną dirvą, kai mes neišmokstame pirmą kartą. Dažnai ne velnias iškelia mūsų problemas, kai mes manome, kad priešas mus vargina, kartais tai būna Viešpats, kuris bando mums padėti susitvarkyti su mūsų širdimi ir eiti pas Jį, ir Jis neves mūsų tolyn, kol mes neišmoksime pamokos. Aš sėdėjau be žado.

Jis tik ką atvėrė savo širdį man ir pademonstravo emocijas, kurios mane visiškai suglumino. Aš nesitikėjau, kad Jis toks... žmogiškas. Faktas, kad Jis galėtų kalbėti intymius dalykus tarp manęs ir Jo, ir daryti tai su kiekvienu iš mūsų Kristaus Kūne taip pat, ir būti toks nusivylęs, kai mes pasidaliname tuo, kas turėjo likti tarp Jo ir mūsų, IR žinojimas, kad tai vyksta visada... buvo stulbinantis.

Rodos kelias minutes tarp mūsų tvyrojo tyla, kai aš žiūrėjau tik į Jį, o Jis į mane. Dalis manęs norėjo Jį apkabinti, kita dalis – pulti Jam po kojomis ir atgailauti. Netgi šiandien, kai aš pasakoju apie šį aplankymą, kurio aš niekada niekur nepasakojau, turiu nutylėti daugelį detalių (ir nesielgsiu kitaip, taigi neklauskite) ir netgi dabar kuomet kalbu tik dalį visko, svoris vis dar ant manęs.


Jis mus labai myli ir šitie yra santykiai ilgalaikiai. Efeziečiams 2:7 sako, jog Tėvas panaudos ateinančius amžius, kad parodytų mums Savo meilę. Ar ne laikas labiau susitelkti į Jį? Daugiau apie tą aplankymą kitą savaitę. Būkit palaiminti


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu