Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2017 m. gruodžio 30 d., šeštadienis

CWOWI Naujienlaiškis. Gruodis 2017

John Fenn, 2017 m. gruodžio mėn. 17 d.,

Sveiki,

Pasaulio dėmesio centre – Jeruzalė
Štai kur krypsta pasaulis. Zacharijo 12:1-9 yra pranašystė apie Jeruzalę, kuri tampa pasaulio dėmesio centru ir tai veda į Armagedoną bei Viešpaties sugrįžimą.

„Aš padarysiu Jeruzalę svaiginančia taure visoms aplinkinėms tautoms, ir taip pat Judui per Jeruzalės apgulimą. Tą dieną Jeruzalę padarysiu sunkiu akmeniu. Visos tautos, norinčios jį pakelti, susižeis. Visos žemės tautos susirinks prieš ją.“

Pranašystėje dažnai yra daug dalykų, kurie veikia iš karto. Jėzus kalbėjo apie Jeruzalės sugriovimą 70metais: „Žmonės kris nuo kalavijo ašmenų ir bus išvaryti nelaisvėn į visas tautas, o Jeruzalę mindžios pagonys, kol baigsis pagonių laikai“. Luko 21:24


Nuo 70-ųjų iki 1967 metų pagonys kontroliavo Jeruzalę. Izraelis ėmė kontroliuoti Jeruzalę 1967 metais, taigi tuomet prasidėjo „pagonių laikų“ pabaiga, apie kurią mokė Jėzus. Pridėkime prie to Pauliaus apreiškimą iš Romiečiams 11:25: „Aš nenoriu, broliai, palikti jus nežinioje dėl šios paslapties, – kad jūs per aukštai apie save nemanytumėte: dalis Izraelio užkietėjo, kol įeis pagonių visuma.“ Tai reiškia, kad kai pagonių laikai baigsis, pasitrauks aklumas kuris apakina žydus dėl Izraelio Mesijo ir tai mes matome nuo 1967 metų, nes labai sparčiai auga žydų skaičius, įtikinčių, kad Jėzus yra Mesijas.

Taigi mes žinome, kad gyvename pabaigoje „Pagonių laikų“. Nors Zacharijo žodis apie Jeruzalę kalba apie Armagedoną, įvykiai ta kryptimi jau vyksta dabar. Prezidentas Donaldas Trampas paskelbė, kad perkelia JAV ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę, tai gali trukti 3-4 metus. Į tai atsakydamas Turkijos prezidentas paskelbė, kad įsteigs Turkijos ambasadą Rytų Jeruzalėje pasiūlydamas musulmonų lyderiams pripažinti ją Palestinos sostine.

Įdomu, kad pranašystė mini Judo ir Jeruzalės apgulimą. Judo sritis apima Jeruzalę šiaurėje su Gaza pietų kampe. Sek žinias apie Jeruzalę, nes neapykantos dvasia jau veikia, ir ji vieną dieną įves į Zacharijo 12:1-9 išsipildymą... dabar mes matome jos veikimo pradžią, bet tai ateinančiais metais dar išaugs.

Kultūrinis šališkumas
Penktadienį mes aplankėme grupės namus, kur didžiąją savaitės dalį gyvena mūsų vyriausias sūnus Krisas. Atvažiavome pasiimti jį savaitgaliui pas save į namus. Jis susijaudinęs parodė mums Santos dovaną, kurią gavo trečiadienį grupės namuose, Kalėdų šventimo vakarėlyje. Dauguma skaitytojų žino, kad gimdymo metu Kriso bambagyslės virkštelė buvo apsivyniojusi apie jo kaklą, dėl to buvo pažeistos smegenys ir tai sukėlė cerebralinį paralyžių, taip vadinami visi nepagydomi smegenų pažeidimai nėštumo ir gimdymo metu. Jo protas kaip 4-mečio vaiko, nors šeštadienį jam sukaks 38 metai.

Tas „Santa“ davė jam... (jis žino tiesą, bet džiaugiasi šventėmis) knygą apie automobiliukus, iš filmukų serijos „Mašinytės“ ir kelis mažus žaislinius automobilius iš to paties filmo. Namo viršininkė priėjo prie manęs truputį susijaudinusi, nes Krisas buvo labai susižavėjęs dovanomis. Ji paaiškino: aš žinau, kad jūs nešvenčiate šitų švenčių, bet stebėjau jį čia sėdintį ir galvojau, kad būtų gerai, jeigu jis nors kažką gautų per šventes.“

Aš buvau šoke, kad ji taip pagalvojo, ir paaiškinau, kad mes nešvenčiame Helouvyno, nes šventė turi šėtonišką pobūdį, ir žinau, kad jo jėga reali, bet mes švenčiame kitas šventes ir Viešpaties Gimtadienį. Ji buvo didžiai nustebusi. Kadangi mes nešvenčiame Helouvyno visi darbuotojai buvo įsitikinę, kad mes apskritai nešvenčiame jokių švenčių. (Taip, aš žinau, kad Jis negimė Gruodžio 25 d.)

Ką jie mano, apie mūsų tikėjimą, ir į kur link tai veda? Tiems, kurie nepažįsta Viešpaties ir nepažįsta krikščionių, idėjas apie tai, kuo mes tikime suformavo šmeištai, kultūra, žiniasklaida, ir štai iš šitų šaltinių jie semia išvadas apie mus, kurios dažnai visiškai neteisingos, kaip ir tuo atveju apie Krisą ir mūsų šeimą.
Už šito stovi dvasia, kuri iškreipia tiesą, nes pasaulyje veikia „brolių kaltintojas“. Romos dienomis sklido suklastotos žinios apie krikščionis, pavyzdžiui tokios, kad jie yra kanibalai, nes valgo kūną ir geria to žmogaus Jėzaus kraują, ir kad jie, iš tiesų yra ateistai, nes jų namuose nėra stabų ir t.t.

Kas stovi už „fotošopo“
Jėzaus dienomis melagingi liudytojai buvo tie, kurie iškreipdavo kokio nors asmens pasakytus žodžius (taip jie elgėsi su Viešpaties žodžiais) arba už pinigus iškreipdavo pasakytus žodžius arba išimdavo juos iš konteksto. 20 amžiuje tam naudojamos įvairios technologijos, -tai kambarių sekimas, slaptos kameros ir kita „Džeimso Bondo“ eros šnipinėjimo įranga.

Šiandien technologijos yra tam, kad nufilmuotų ar įrašytų kažkieno pokalbį, kas vėliau bus paviešinta socialinėje žiniasklaidoje vizualiai pademonstruoti, kad asmuo sako, ar daro kažką nemoralaus. Jie gali uždėti kažkieno veidą ar galvą ant kito žmogaus kūno, kad atrodytų jog tas žmogus daro kažką nemoralaus, jei tik nori, arba pasakyti dalykus, kurių jis niekada nėra sakęs, įterpdami asmens žodžius ar vaizdus į sakinius ir kitas nematomas akiai mintis.

Iš esmės, jei vyriausybė atsigręš prieš žmones, jie galės viską sužinoti, ką tas asmuo padarė, ir netgi paimti informaciją bei iškreipti ją taip kaip ji nori.

Bet Viešpats veikia...
Krikščionybė yra greičiausiai auganti religija pasaulyje, nuo 2000 iki 2005 auga 500% prisidedant 25 mln tikinčiųjų kiekvienais metais. Tas augimas pagrinde yra Rytuose, Kinijoje, Indijoje, Azijoje ir Afrikoje. Europa ir Vakarai daugiau nebėra krikščionybės centras. Čia kelios Internetinės nuorodos pasigilinimui: http://www.gordonconwell.edu/ockenga/research/Resources-and-Downloads.cfm ir http://www.joshhunt.com/mail383.htm

Naujienos apie šulinio kasimą Kenijoje
Nepriklausoma kompanija Kenijoje pasiūlė mums sutartį už $7500 JAV, ir mes jau gavome 30% paaukojimų padengti šiai sumai . Dabar mes svarstome tokius dalykus, ką rinktis ar saulės energiją ar generatorių, ir saugumo problemas. Tai procesas, bet reikalingas. Jeigu jūs norėtumėte padėti šiam kaimui įsigyti veikiantį šulinį, aukodami parašykite “Kenija” ir mes priskirsime tai jų fondui.

CWOWI svetainė pasikeitimai ir vebinarai kitais metais
Kitais metais mūsų svetainė pakeis išvaizdą ir geriau atsakys į klausimus pagrindiniame puslapyje tiems, kurie domisi namų surinkimais. Mes sumažinsime kai kuriuos atsakymus e-laiškais ir telefonu, nes daugelis klausia tų pačių klausimų. Aš taip pat iš naujo nufilmuosiu video apie namų surinkimus, Q&A taip pat kitus su tuo susijusius video, mes dabar įdarbinsime pusei etato mūsų jauniausią sūnų padėti šiose srityse ir jau pasiektas didelis progresas.

Jis taip pat padės organizuoti mėnesinius vebinarus, kuriuos mes tikimės transliuoti 30-60 min, dalyviams reikės registruotis. Dalyviai galės elektroniniu būdu „pakelti rankas“ ir užduoti klausimus, o balta lenta už manęs suteiks galimybę spausdinti pastabas ir temų pavadinimus. Greičiausiai mes transliuosime sesiją Amerikai ir Kanadai, antrą sesiją kitu laiku Europai/Afrikai, tada dar vieną Australijai/Naujajai Zelandijai/Azijai, nes tai vienintelis būdas apimti visą plotą su skirtingomis laiko zonomis.

Vis daugiau ir daugiau žmonių, kurie susirenka namuose kontaktuoja su mumis ir sako, kad nenori būti „Vienišais reinžeriais“, ir nori būti sujungti su kitais žmonėmis namų surinkimuose. Kai kuriems namų surinkimams užmegzti kontaktus padėjo mano kassavaitiniai Facebook live bei YouTube mokymai. Jei nesi Facebok‘e, mano video gali žiūrėti YouTube arba juos rasti SupernatualHouseChurch. Aš juos transliuoju jau visi metai ir jie trunka apie 10 minučių.

Man nepatinka kalbėti apie pinigus ar poreikius, ir darau tai nenoriai, nes mes visada matome, kaip Tėvas paliečia žmonių širdis, taigi jeigu jūs melsitės ir Jo vedami prisiminsite mus davime metų pabaigoje, tai bus labai vertinga. Žinokite, kad aš meldžiuosiu už jus, mano telefonas pilnas nuotraukų, kuriose aš nufotografavau maldos poreikius, kuriuos jūs man atsiuntėte e-laiškais, jie ateina kiekvieną dieną. Jūs esate labai vertinami.

Mes su Barbara nuoširdžiai jums dėkojame už maldas, draugystę ir paramą, kurią parodėte šias metais. Esame mažas tarnavimas, bet paliečiantis žmonių gyvenimą daugelyje tautų, ir kai jūs duodate, tai keliauja toliau ir reiškia netgi daugiau, nei dideliame tarnavime, kur kiekviena dovana įmetama į kibirėlį. Labai jums ačiū, Linksmų Kalėdų ir Laimingų Naujų Metų!

Meldžiamės už jus ir laiminame!

Džonas ir Barbara

www.cwowi.org ir rašykite man e-laiškus

2017 m. gruodžio 17 d., sekmadienis

Teisumo keliai. 3 dalis

John Fenn, 2017 m. lapkričio mėn. 18 d.,

Sveiki visi,
Aš lankiau vieną mūsų tinkle esančią namų bažnyčią ir paprašiau už mane pasimelsti, kadangi buvau labai pavargęs ir kai kuriose srityse reikėjo šiek tiek išminties. Taigi, visi susibūrė aplink mane, aš stovėjau, jie uždėjo ant manęs rankas, jaučiau, kaip jiems meldžiantis mano dvasia ir siela atsigauna. Buvo pasakytos kelios padrąsinančios pranašystės, aš buvau palaimintas pasijaučiau daug geriau. Kai visi patraukė nuo manęs rankas ir atsisėdo, pajutau, kad kažkas mane truktelėjo už kairės kojos klešnės.

Pažvelgęs žemyn, pamačiau mažą berniuką vardu Adam, tampantį mano kelnių klešnę. Jis buvo toks mielas. Nors jam buvo tik 4 metai, jis jau nešiojo akinius storais stiklais ir buvo gana puošniai, kaip namų bažnyčiai, apsirengęs. Jis buvo išmokytas pagarbos vyresniems, taigi, kai paklausiau, ko jam reikia, atsakė: „Pastoriau Džonai. Viešpats man kažką perdavė jums.“ (Nors mes nenaudojame titulų, man tai patiko) Visi kambaryje šypsojosi, nes jis buvo toks malonus, ir toks nuoširdus, o aš švelniai atsakiau: „Ačiū tau, Adamai. Norėčiau išgirsti, ką Viešpats nori man pasakyti. Ką Jis sakė?“

Jis pažvelgė į mane per savo storus akinius, ir savo nuoširdžiausiu 4 metų vaiko balsu pasakė: „Viešpats tau sako, kad Jis tave myli, ir tu darai gerą darbą.“ Mano širdį užplūdo neapsimestinis dėkingumas, kadangi šis paprastas žodis man reiškė daugiau nei prieš tai buvę. Aš iš kart pasakiau jam: Ačiū tau Adamai, tai tikrai iš Viešpaties, esu tau labai dėkingas, kad tuo pasidalinai, man tai labai svarbu.“ Į tai, patraukęs savo delną, jis atsakė: „Prašau. Ar galėčiau gauti 20 dolerių?“

Visi pratrūko juoku, o keli žmonės mestelėjo, kad jis greičiausiai žiūri Krikščionišką TV, CHA – tačiau šis žodis man išliko brangus iki šiol.

Kaip vaikas
Tas Adamas buvo pakankamai perregimas, kai pilname žmonių kambaryje manęs paprašė $20, parodydamas, jog yra visiškai nuoširdus visose srityse. Jis nebandė atsisakyti savo troškimo, nemelavo, jog jam reikia pinigų savo sergančiai draugei mokykloje – tik norėjo žinoti, ar duosiu jam $20, jis buvo pakankamai drąsus ir perregimas, kad to paprašytų. Jo malda buvo nuoširdi. Jo pranašystė buvo nuoširdi. Jo prašymas pinigų buvo nuoširdus. Visiškai perregimas.


Jo vaikiško paprastumas - priešingybė šiam
Kai mes buvome pastoriai Kolorade, mūsų bendruomenėje buvo vidutinio amžiaus moteris, visiems žinoma kaip šiek tiek savanaudiška. Jos kasdieninėje dienotvarkėje buvo patikrinti vietinę kavinę, jeigu ji pamatydavo pažįstamą, atsisėsdavo priešais ir imdavo kalbėti, kol tas žmogus pasiūlydavo jai nupirkti kavos arba užkąsti, ji „apiplaukdavo“ kavinę, kviestinius pietus, girdėjau net kelias istorijas, kad pamačiusi parduotuvėje kažkokį pažįstamą, trindavosi aplink, kalbėdama apie tai, kaip ji norėtų vieno ar kito daikto, tačiau tam neturinti pinigų, tikėdamasi, kad tas žmogus nupirks tai, ko ji nori.

Vieną dieną mes pastebėjome, kad ji nešioja kaklo įtvarą. Ji paskelbė, jog susižeidė kaklą ir greičiausiai turės gauti nedarbingumą. Ji greitai turėjo išeiti į pensiją, tačiau jos pensija nebūtų buvus didelė. Ji vaikščiojo su kaklo įtvaru po visą miestą ir kartodavo savo istoriją visiems, kas tik domėdavosi. Vieną vakarą ji atėjo į moterų maldos susitikimą, kurį vedė Barb. Barb sakė, kad Šventoji Dvasia buvo taip stipriai juntama tą vakarą, kad daug kas buvo „paguldytas dvasioje“ ten, kur sėdėjo, o ji kiekvienam gavo pranašiškus žodžius.

Moteris su kaklo įtvaru sėdėjo ant savo kėdės, ir kai Barb ant jos uždėjo rankas, ji nukrito ant praėjimo, taip sakant Dvasios „nokautuota“ kelioms minutėms. Kai atsibudo, ji pašnibždomis paklausė Barbaros, ką jai dabar daryti. Barbara Dvasioje pajutusi, kad kalba eina apie jos kaklą, atsakė kažką panašaus: „Paprasčiausiai daryk tai, ką Viešpats lieps.“ Moteris greitai nusiėmė savo kaklo įtvarą ir mes niekada nematėme, kad būtų dar kada jį nešiojusi. Jos sukčiavimas buvo išaiškintas ir sutvarkytas jos širdyje ne žmogaus rankomis, bet Dievo rankomis. Vedama godumo lengviems pinigams ji meluodavo, kad save pateisintų. Tačiau Viešpats švelniai iškėlė jos melą į šviesą ir liepė jai su tuo susitvarkyti, ką ji ir padarė.

Sluoksniai
Augdami mes išmokstame uždėti sluoksnį po sluoksnio ant savo širdies, kad apsaugotumėm save ir atrodytumėm geresni kitų akyse. Mažasis Adamas neturėjo sluoksnių, taigi jo malda, jo pranašystė ir $20 prašymas buvo toks tyras, lyg žiūrėtum pro ką tik nuvalytą langą. Moteris apie kurią kalbėjau buvo išmokusi uždengti tiesą savo širdyje po melo sluoksniais.

Jėzaus mokinio gudrybė yra ta, kad jis nuvalo tuos sluoksnius, jog savo paties širdį galėtų matyti nuoširdžiai. Mes privalome nuoširdžiai tvarkytis su savo tikraisiais motyvais, tai tik tarp mūsų ir Jėzaus, privačiai, ir atlikti pataisymus, kurių Jis paprašys. Štai kodėl jis manęs paklausė (šios serijos 1 dalyje), ką aš ruošiuosi pasakyti Barbarai, kodėl išvaliau lanko žaliuzes. Jis bandė mane išlaikyti perregimu su mavimi, su ja ir Savimi.

1 Korintiečiams 3:1-15 Paulius kreipiasi į kai kuriuos Korinto žmones, kurie kaip jis sako gyvena, lyg būtų net neatgimę. Jis taip pat sako, jog jie yra kūdikiai, galintys maitintis tik Žodžio pienu, nors jau turėtų valgyti Žodžio mėsą. Jis sako, kad jie yra dvasiniai kūdikiai, nes savo širdyse puoselėja pavydą, ginčus ir susiskaldymus. Jis sako, kad jeigu jie mirtų tokiose aplinkybėse, tie dalykai butų lyg šiaudai, kurie sudegtų Kristaus akivaizdoje, nors jie patys ir išsigelbėtų. Paulius pataria jiems augti ir tapti Žodžio vykdytojais, vaikštant su Viešpačiu.

Žodis „susiskaldymas“ šiuo atveju yra ypač įdomus...
Tai graikiškas žodis „dichostasia”. Tai reiškiakažką pažymėti ir atskirti“. Žodis „diche” reiškia „atskirai, nuošaliai“, o žodis „stasia“ reiškia „stovėti“. Konkrečiai, korintiečiai pažymėdavo tuos (krikščionis), su kuriais jie nesutikdavo ir nuspręsdavo „stovėti atskirai“ nuo jų, sunaikindami santykius bei atsiskirdami nuo jų.

Galatams 4:19 Paulius sakė, kad jis „vėl gimdymo skausmuose dėl jų, kol juose išryškės Kristus“, naudodamas nėštumo periodą ir gimimą, norėdamas pailiustruoti dvasinį augimą. Jis aiškina apie veikiančias jėgas: Kristus mumyse auga ir stumia mus iš vidaus, kad nuvalytumėm savo motyvus ir leistumėm būti perregimi, rizikuodami būti sužeistais, kad susitvarkytumėm su jėgomis, veikiančiomis priešingai, nei mumyse augantis Kristus – pagunda uždėti dar vieną nenuoširdumo sluoksnį ant savo širdies, kadangi nenorime tvarkytis su slepiama nuodėme.

Išdidumas yra nuodėmė, jokio skirtumo, kokiais vardais ją vadinsime, kad pateisintumėm save, kai žinome, jog bent iš dalies esame neteisūs – visa tai išdidumas, Biblija nurodo, jog tik pats išdidus žmogus gali nusižeminti, kad būtų nuoširdus su savimi ir Dievu – jokia malda to padaryti negali, tik pats nusikaltęs žmogus. Negalite prašyti už jus pasimelsti. Niekas negali uždėti rankų ant jūsų, kad būtumėt nuo to išvaduoti. Už išdidumo besislepiantis žmogus gali save išlaisvinti vieninteliu būdu – nusižemindamas....

Kitą savaitę – kaip tvarkytis su skauduliais ir sugrįžti prie vaikiško perregimumo. Būkite palaiminti!

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2017 m. gruodžio 14 d., ketvirtadienis

Teisumo keliai. 2 dalis

John Fenn, 2017 m. lapkričio mėn. 11 d.,

Sveiki visi,
Darbuotoja vieną dieną į darbą atėjo pavėlavusi 15 minučių, įžengė į susirinkimą, kuris prasidėjo lygiai 9 ryto. Ten jos dalyvavimas buvo labai svarbus. Pasibaigus susirinkimui taip, kad jai nesudarytų keblumų visų akivaizdoje, jos viršininkas pasivedėjo ją į šalį ir pasakė: „Jūs šiandien pavėlavote. Jūs mus įstūmėte į keblią situaciją.“ Jos atsakymas buvo toks: „Niekuo negaliu padėti. Taisė kelią ir per mylių mylias nusidriekė kamščiai.“ Ar jos atsakymas kilo iš teisumo pozicijos?

Tiesa ta, kad ji gerai žinojo apie kelio taisymą, nes jau porą savaičių vyko remonto darbai, ir dėl to kelio juostos susiaurėjo iki vienos, kas ir nulemdavo kamščius bei grafiko pakeitimą kiekvieną rytą važiuojant į darbą. Ji tai žinojo, tačiau tą rytą nesuderino savo grafiko dėl šio labai svarbaus susirinkimo. Ji teisingai neįvertino susirinkimo savo ir savo viršininko akyse bei sąmoningai dar ir kitus pastatė į sunkią ir nemalonią situaciją, versdama juos atsiprašinėti už ją. Tada ji kaltę suvertė kelio remontui. Jos viršininkas pasakė: „Apgailestauju dėl kamščių, bet kad tai nepasikartotų.“ Ji griebėsi balto melo, kaip sakoma, ir su juo išsisuko, tačiau vis dėl to, tai buvo melas, o ne teisingumas.


Ji nepasakė tiesos, nors jos viršininkas žinojo apie tą kelią, žinojo apie remonto darbus, todėl jam nepatiko, kad ji neprisiėmė atsakomybės už savo gyvenimą. Jo akyse ji nusmuko per kelias vietas, kadangi neprisiėmė atsakomybės. Galiausiai atsitiko taip, kad jos nepaaukštino, ir visų pirma ji pradėjo kaltinti Dievą, nes manė, jog dirba daugiau nei bet kuris kitas. Ji mąstė ką Dievas turi prieš ją, nes kiti, nors ir dirbo mažiau, buvo paaukštinti, o tai juk nesąžininga.

Kai ji galiausiai paklausė savo viršininko, kodėl jos nepaaukštino, ir ką jai reikia daryti, kad nepraleistų kitos galimybės, jis papasakojo jai apie tą susirinkimą. Jis pasakė, kad tai jos gyvenimo modelis – ji nepatikima ir reiškianti nepasitenkinimą – neprisiimanti atsakomybės už savo gyvenimą. Toje pozicijoje jam reikėjo kažko, kas jam pasakytų tikrą tiesą, nesvarbu kokią, o ji nepasakė. Tai jokiu būdu nebuvo Dievo kaltė, bet ji pati padarė sau meškos paslaugą, nesusitvarkydama su neteisumu savo širdyje.

Tai esminiai augimo Kristuje dalykai, žmonės. Atvirai pripažinti tiesą savo gyvenime, dėl vėlavimo nekaltinti remonto. Nekaltinti draugo, kuris atsakė į melagingų naujienų laišką. Nesakyti žmonai, kad išvalei tai dėl jos. Tačiau būti romiu ir nuolankios širdies, leistis būti mokomu ir norinčiu pataisyti motyvus savo viduje, ten kur mato tik Jėzus.

Kai karalius Saulius prarado karalystę – visų pirma jis prarado ją savo širdyje, o tik po to realybėje.
1 Samuelio 13:1-14 pranašas Samuelis pasakė karaliui Sauliui laukti jo 7 dienas, o tada jie aukos Viešpačiui auką prieš Sauliui išeinant kovoti su išsigandusiais filistinais. Kadangi Samuelis vėlavo, Saulius pats paaukojo auką, taip užimdamas Samuelio vietą. Atvykęs, Samuelis pasakė Karaliui Sauliui, kad dėl jo veiksmų Dievas nusprendė perduoti karalystę kitam. Ką Saulius turėjo sau pasakyti, kai Samuelis pagaliau atvyko?

„Pamačiau, kad mano žmonės pradėjo skirstytis, o tu neatvykai skirtu laiku; ir filistinai susirinko Michmaše. Aš galvojau: ‘Filistinai ateis į Gilgalą, o aš dar nebūsiu maldavęs Viešpaties’. Aš įsidrąsinau ir aukojau deginamąją auką“. 11-12 eilutės

Pastebėkite, kad visa, ką Saulius pasakė Samueliui, buvo tiesa. Tačiau nurodymas buvo laukti pranašo, pasitikėti visapusiškai Viešpaties vedime ir laiko skaičiavime, teisingai atliekant dalykus. Vietoj to, jis paskubino situaciją ir tada turėjo akiplėšiškumo kaltinti visus, išskyrus save. Jis prarado karalystę, nes jam trūko brandumo. Šioje situacijoje iš jo buvo tikimasi, kad jis atsakys už savo klaidas.

Saulius neprarado karalystės dėl to, kad pralaimėjo mūšį, ar ta moteris apie kurią šiandien pasakojau, prarado paaukštinimą dėl to, kad pavėlavo į susirinkimą? Ne, ji prarado paaukštinimą, nes neprisiėmė atsakomybės dėl savo vėlavimo. Pirmiausia ji paaukštinimo neteko savo širdyje, o po to savo veiksmais.

Mes taip pat šiek tiek prarandame Dievo Karalystės, Jėzaus viešpatavimo, savo širdyse, kai pirmiausia kaltiname kitus, nors problema yra mumyse. Mes atremiame tiesą, kad pasirodytumėm geresni, kaip Saulius pasielgė su Samueliu. Kaip moteris pasielgė su savo viršininku. Kaip aš būčiau pasielgęs su žaliuzėmis (praeitą savaitę). Jėzus sakė pirmiau išritinti rąstą iš savo akies, prieš bandant iš savo kaimyno akies išimti dulkelę. Visada pirmiausia žiūrėkite savęs – kaip man paaugti, ar tai, kas aš manau, jog yra tiesa, tikrai yra tiesa? Ar mano motyvai tyri? Kaip nori, kad augčiau šioje situacijoje, Viešpatie? Kaip galėčiau tame paaugti?

Teisingas ar teisus?
Advokatas turėjo klientus, kurie taip pat buvo ir jo draugai - pora kreipėsi dėl jų NSA taisyklių išimties patvirtinimo. NSA yra Namų Savininkų Asociacija Jungtinėse Valstijose, kurioje kaimynai turi įteisinti organizaciją (NSA), kad ši prižiūrėtų tam tikrų taisyklių laikymąsi, o tai reiškia, kad išlaikytų kaimynystę tvarkingą, patrauklią ir gerai prižiūrimą. Kai kurios taisyklės gali būti tokios: „Sulūžusios mašinos gali būti laikomos ant šaligatvio ne ilgiau 30 dienų“, arba „Savo priekiniame kieme galima sodinti ne daugiau kaip 2 medžius“, arba šiuo atveju „Negalima statyti jokios aukštesnės nei asmeninė tvora konstrukcijos galiniame kieme“. (Šių kaimynų asmeninė tvora buvo apie 6‘ (1,8 m) aukščio.)

Klientų pora norėjo pastatyti didesnę/aukštesnę žaidimų aikštelę savo 2 vaikams ir jiems reikėjo pateikti prašymą dėl išimties priėmimo NSA, kuris iš pradžių buvo atmestas. Taigi jie pasisamdė advokatą, kuris turėjo pateikti pasiūlymą kompromisui su NSA, statinys turėjo būti aukštesnis, tačiau mažesnis ir trumpesnis nei pirminiuose planuose.

Kai advokatas tą dieną atsiliepė telefonu, jis išgirdo šaukimą ir rėkimą, kadangi dėl jo kaltės pasibaigė prašymo teikimo terminas ir visi jų planai bei išlaidos nuplaukė. Jie sakė, jog nusiuntė jam laišką, kuriame atsakė į jo paskutinį klausimą, o jis laiku neatsakė, kad jie galėtų užpildyti formą, kurios jiems reikėjo, todėl prašymas ir buvo atmestas. Jis buvo atleistas ir prarado draugus.

Kai jis tikrindavo savo kompiuterį, paskiausiai patikrindavo šlamšto (‚spam‘) aplanką. Kaip ir tikėtąsi, jų laiškas buvo tame šlamšto aplanke. Bet kodėl jo interneto paslaugų teikėjas (IPT) perskaitė tai kaip šlamštą? Kai jis atidarė laišką, pamatė, kad jie pradėjo rašyti be jokio pasisveikinimo. Jokio ‚Brangus_____‘, jokios užuominos apie jo vardą ar advokato kontoros pavadinimą pradžioje. Tada atsakymas, kurį jie pateikė, nebuvo tinkamas sakinys. O pabaigoje nebuvo ‚nuoširdžiai‘ ar panašiai, jie net nepasirašė.

Visa tai paaiškina, kodėl jo IPT perskaitė tai kaip šlamštą – jis nebuvo teisingai suformuluotas, ir tai visiškai nebuvo jo klaida, nereikia tikėtis, kad jis pasižiūrėtų į jų neteisingai suformuluotą laišką savo šlamšto aplanke. Kai jis jų atsiprašė ir paaiškino, kas atsitiko, pora vis dar pyko ant jo ir jo elgesio, jie neprisiėmė atsakomybės dėl savo klaidingo laiško formulavimo, dėl ko ir kilo visas šis nesusipratimas. Jokio atsiprašymo iš jų pusės. Jie tik pyko ant advokato ir nutraukė santykius.

Kiekvienu atveju, atsiprašinėdavo tik nukentėjęs asmuo. Neteisingai pasielgę žmonės arba apriboja savo atsakomybę arba nuslepia savo staigų suvokimą, kad jie suklydo ir turi vaidinti užsirūstinusius ir supykusius, kad nebūtų sugauti, kad nereikėtų atsiprašyti. Jie norėjo likti teisūs labiau, nei būti teisingi. Šie žmonės, visi jie yra charizmatiški, keliantys rankas, kalbantys kalbomis, „kaip aš myliu Jėzų“ krikščionys, - tačiau kaip žmonės ir krikščionys jie yra tik kūdikiai. Liūdna. Gal jie pažįsta Viešpatį 30 metų, tačiau jie dar nešioja dvasines sauskelnes. Tai ne mano vertinimas – taip sako Paulius ir Petras. Apie tai kitą savaitę.

Mane visada apstulbina, kaip greitai krikščionys suklumpa prieš brolių kaltintoją (velnią iš Apreiškimo 12:10), užsidėdami pykčio ir santykių nutraukimo kaukę, kad tik nereikėtų prisiimti atsakomybės – nes kaip ir kaltintojas, jeigu jis pripažintų, kad buvo neteisus, turėtų paklusti Jėzaus Valdžiai. Bažnyčios žmonės yra liūdnai pagarsėję elgesiu, apie kurį papasakojau keliais pavyzdžiais. Tačiau tie patys žmonės, taip greitai nutraukiantys arba griežtai apribojantys santykius su broliais ir seserimis Kristuje, su kuriais jie bendraus visą amžinybę, mielai bendrauja su panašiai besielgiančiu bendradarbiu, nes jiems reikia čekio, jie panašiai bendrauja su kaimynais, kadangi jų vaikai žaidžia drauge, su giminaičiais, kadangi susitinka su jais šeimos rate – tačiau tegul tik kitas krikščionis padaro tai, kas negera jų akyse, jie leidžia sau nesijausti atsakingais ir pateisinti savo požiūrį ir veiksmus – pro pirštus praleisdami faktą, kad jie patys veikia lygiai taip, kaip mūsų brolių kaltintojas – ranka rankon su juo.

Daugiau esminių dalykų kitą savaitę... žmogaus širdis yra tokia... paini... tačiau yra išeitis – apie tai pakalbėsime kitą savaitę. Kol kas tiek. Būkite palaiminti.

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2017 m. gruodžio 13 d., trečiadienis

Teisumo keliai. 1 dalis

John Fenn, 2017 m. lapkričio mėn. 4 d.,

Sveiki visi,
Praeitą šeštadienio rytą, kai Barbara miegojo, Krisas buvo atsikėlęs, išmaudytas ir žaisdamas žaidimus savo planšetėje, žiūrėjo mėgstamą krikščioniškos televizijos programą. Tuo metu aš valiau virtuvę, nes ką tik buvau pagaminęs pusryčius Krisui. Ant mūsų virtuvės lango yra žaliuzės – horizontalios, medinės apie 2“ (5 cm) pločio, švelniai baltos spalvos, su lazdele kairėje pusėje, kurios pagalba mes jas uždarome nakčiai ir atidarome dienos metu. Ant žaliuzių taipogi yra traukoma virvelė dešinėje, kurios pagalba galime jas pakelti, kad neužstotų vaizdo pro langą.


Kadangi tai virtuvės lango žaliuzės, per laiką ant jų prisirenka riebalų ir dulkių, o aš visada rytais keliuosi pirmas, ir paprastai esu tas, kuris jas atidaro ir pamato visus nešvarumus ant kiekvienos medinės plokštelės. Tuomet pakreipiu jas taip, kad nesimatytų nešvarumų. Toliau nuo akių, toliau nuo minčių.

Pastarąjį mėnesį, stovėdamas prie virtuvinės kriauklės vis pagalvodavau: „Kažkas tikrai turėtų tas žaliuzes nuvalyti. Įdomu, kada Barbara sugalvos tai padaryti.“ (Nuoširdžiai kalbant) Tačiau šiandien aš buvau tas „Kažkas“. Aš nebegalėjau jų daugiau pakęsti. Krisas laimingas, Barbara miega, pusryčiai pagaminti. Atsukau varžtus, juos išėmiau ir ištiesęs ant stalo gerai apipurškiau nuriebinančiu valikliu, leisdamas kelias sekundes įsigerti, po to švariai nušluosčiau popieriniu rankšluosčiu.

Kai jos vėl atsidūrė savo vietoje, švelniai nuvaliau užsilikusias dėmes, kurių nepastebėjau, ir pagalvojau sau: „Įdomu, kiek praeis laiko, kol Barbara pastebės, kad aš nuvaliau žaliuzes.“ Tik kilus šiai minčiai, išgirdau, kaip Viešpats manęs paklausė: „Ką jai pasakysi, dėl ko tu nuvalei žaliuzes?“ Atsakiau akimirksniu: „Kadangi jas reikėjo nuvalyti...“ tačiau tas paskutinis žodis išbluko mano galvoje, lyg mašina, kuriai baigėsi benzinas, ir kuri lėtai prisišvartavusi prie kelkraščio sustojo. Aš atsakiau dar nepilnai suvokęs, kad Viešpats klausia dėl tam tikros priežasties, ir aš žinojau tą priežastį – Jis tyrė teisumo motyvus mano širdyje, ar tik neras Jis išdidumo.

Jo akivaizdoje jūs galite sakyti tik tiesą. Jis lyg tobuliausias pasaulyje melo detektoriaus prietaisas, universalus tiesos serumas, nes Pats Jis yra Tiesa – kai Jis jūsų ko nors klausia, kokia tiesa bebūtų jūsų širdyje, ji iškils į paviršių. Tai švelnu, tačiau nuodugnu, ir skauda tik tuo atveju, jeigu esate nepasirengęs mokytis, esate išdidus, užsispyręs, bandantis kažką užslėpti savo širdyje, arba nekenčiate būti neteisus. Trumpai tariant, jeigu nemylite teisumo, jūs vengsite Tiesos, tačiau jeigu mylite teisumą, bėgsite į šviesą, kad būtumėt ištaisyti.

Jo akivaizdoje tiesa išryškėja ir jūs bejėgis, kad sutrukdytumėt jai iškilti iš savo širdies į Jo kruopštaus nagrinėjimo šviesą – jūsų motyvai tiesiog iššauna į viršų, lyg močiutės koldūnai, kai yra gerai išvirę. Jūs esate „sutvarkytas“ ir nieko čia nepadarysi.

Aš iškart pakeičiau savo atsakymą į tiesą: „Gerai, tiesa ta, jog aš nebegalėjau pakęsti, kad jos tokios nešvarios.“ Tada Jis atsakė: „Tačiau turėsi Barbarai pasakyti, jog tu padarei jai paslaugą, kadangi to reikėjo, žinodamas, kad jai bus sunku jas nuimti.“ „Taip. Atsiprašau.“ Pripažinau. „Viskas gerai. Tu šiandien šiek tiek ūgtelėjai.“ Taip buvo iš tiesų. Jis tylėjo, o aš jausdamas šiltą Jo buvimą, kuris man patinka ir sustiprėja dar ir dėl to, kad aš šiek tiek paaugau.

Aš apsisprendžiau savo širdyje, kad kai Barbara klaus: kada aš nuvaliau žaliuzes ir kodėl, jai pasakysiu nepagrąžintą tiesą – nepakreipsiu to savo naudai ir tam, kad pasirodyčiau jos didvyriu – aš tai padariau, nes tos baisiai purvinos žaliuzės man įkyrėjo. Aš nebegalėjau jų pakęsti. Priežastis jas nuvalyti buvo grynai savanaudiški motyvai. Tokia buvo tiesa. Ne dėl jos. Ne dėl aplinkos grožio. Ne dėl to, kad reikėjo tai padaryti. Man įgriso, kad jos tokios purvinos ir aš nebegalėjau jų pakęsti. Štai ką jai pasakysiu. (Beja, ji dar nepastebėjo, kad jos švarios)

Kai teisia Dievas
Kristaus Teisėjo Krėslas yra tai, ką patyriau aukščiau, tačiau čia žemėje. Tai kas atsitinka 1 Jono 1:9: Jeigu išpažįstame (pripažįstame) savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jeigu esate išmintingi, gyvensite taip, kad kai ateis laikas mirti, jūsų širdies motyvai ir veiksmai būtų nepriekaištingi, ir kad tuo momentu praskristų beveik nieko nuo Jo neslėpdami. Kai kurių gyvenimai bus lyg per TV transliuojami ilgi serialai, nes jie retai kada teisdavo save dėl savo motyvų šiame gyvenime, ir nebuvo pakankamai jautrūs Tiesai, kad būtų atviri, suvokdami savo veiksmų „Kaip“ ir „Kodėl“.

Dvi moterys 15 metų buvo geriausiomis draugėmis, kol vieną dieną draugė Nr.1 kokiai dešimčiai bendrų draugų nusiuntė elektroninį laišką, kuris iš tikrųjų buvo gerai žinomų „melagingų naujienų“ rinkinys. Draugė Nr.2 jai parašė, kad ji išplatino melagingas naujienas, melą apie tą žmogų ir situaciją, ir kad jai būtų labai malonu, jeigu ji galėtų ištaisyti savo klaidą prieš visus, kuriems ji parašė. Tačiau draugė Nr.1 įsižeidė ir parašė jai, kad iš esmės viskas tiesa, nors istorija buvo melaginga. Draugė Nr.2 atsiprašė, sakydama, kad ji tik norėjo padėti, manydama, jog geriau, kad niekas nepagalvotų, jog jos netyčia skleidžia melą – bet ne, draugė Nr.1 ją išmetė iš draugų ir liovėsi atsakinėti į jos žinutes ir skambučius, netgi praėjus savaitėms po šio apsikeitimo laiškais. Draugės Nr.2 širdis, suprantama, buvo sudaužyta, ji klausė savęs, ką ji tokio blogo padarė. Atsakymas buvo toks: Nieko.

Draugė Nr.1 geriau norėjo būti teisi nei teisinga. Ar mes norime būti teisūs, ar teisingi?

Alkis ir troškulys; tikintysis ar mokinys?
Kiekviename gyvenime, apie kurį skaitome Rašte, kaip ir tikėtina, pastebima progresija, kuri prasideda, kai kažkas įtiki Jėzumi, o po to tampa mokiniu. Mokinys reiškia tą, kuris „mokosi“. Metų metais žmonės diskutavo dėl skiriamosios linijos tarp tų, kurie save vadina krikščionimis, ir kurie gali būti tikintys arba ne, ir tų, kurie yra tikri mokiniai, gyvena savo gyvenimus, kaip niekada nesibaigiantį mokymosi procesą, ir trokštantys vis labiau supanašėti su Kristumi, keliaujant su Juo per procesą, vadinamą gyvenimu.

Vienas iš Jėzaus mokinio bruožų yra tai, ką jis pasakė Mato 5:6: „Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti.“ Ar tikintysis alksta ir trokšta teisumo savo gyvenime ar ne, pasimato per laiką, ir per smulkius širdies sprendimus. Teisūs sprendimai nukelia juos vis didesnės tiesos ir perregimumo link, bei didesnio augimo mokinystės link, tuo tarpu sprendimai, kurie yra pusiau tiesa arba padaryti tam, kad parodytų juos geresniais (išdidumas), patvirtina, kad jie yra tik tikintieji, bent jau šiose konkrečiose srityse.

Žodis ir įtampa, kurią Jėzus naudoja Mato 5:6, nusakantydamas alkį ir troškulį, paimti iš gamtos. Jis nekalba apie norą valgyti, ir apie pasitenkinimą pavalgius. Jis kalba apie besitęsiantį alkį ir troškulį, kurie patenkinami procese, kaip ir gero maisto valgymas, - tai pasotina, tačiau norisi daugiau – gyveni besitęsiančio, niekada nesibaigiančio pasitenkinimo tikrovėje.

Galime sakyti, tai yra arba valgymo, arba vakarieniavimo veiksmas. Valgymas, kai maistas suvalgomas greitai ir beveik nejaučiant skonio, arba vakarieniavimas, kai tam skiriama laiko ir skanaujamas kiekvienas kąsnis, kiekvienas patiekiamo maisto skonio niuansas. Jėzus kalba apie gyvenimą vakarieniaujant teisumu. Mylint tą skonį mūsų gyvenimuose. Mylint niuansus, kurie atsiskleidžia, kai jais maitinamės Jame. Trokštant teisumo labiau, nei trokštant būti teisiu.

Štai dėl ko, kai Barbara pagaliau paklaus apie žaliuzes, aš būsiu teisus atsakydamas: Nebegalėjau jų pakęsti, todėl ir nuvaliau!

Pratęsime kitą savaitę, kol kas tiek. Būkite palaiminti.

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2017 m. lapkričio 14 d., antradienis

Santykiai ir sutarimas. 6 dalis. Ed. Arba per triratuką šokanti žirgas. 1988-ųjų nutikimas

John Fenn, 2017 m. spalio mėn. 28 d.,

Sveiki visi,
Kai mes gyvenome Kolorade, turėjau žirgą, kurį pavadinau Jozijas (danguje turėsiu atsiprašyti karaliaus Jozijos, tačiau mano žirgas buvo geras ir uolus, panašiai kaip jis) :)


Man patikdavo ant jo jodinėti atvirose Kolorado prerijose, kur nėra jokių tvorų, tik mylių mylios prerijų, kaktusų, prerinių šuniukų miestai, ir ypatingi augalai, Ispanijos „Bayonet“, per kuriuos Jozijas mėgdavo peršokti. Ispanijos „Bayonet“ yra būtent toks: turi ilgus, plonus, kietus iki 3 pėdų ilgio (1 m) spyglius, išdėstytus kaip puokštė, ištrykštanti visomis kryptimis. Jis lėkdavo šuoliais, aš bandydavau jį pakreipti, kad aplenktų augalus, tačiau jis nekreipdavo į mane jokio dėmesio ir bėgdavo tiesiai į juos, norėdamas peršokti.


Jam patikdavo šokinėti per juos, nelaimei, ir per visus kitus tokio aukščio daiktus, nes mano sūnus ant savo triratuko buvo būtent tokio aukščio.

Nutikimas su triratuku
Braienui buvo treji, jis turėjo triratuką, ant kurio važinėdavosi po visą kiemą. Tą įsimintiną dieną jis save įstūmė į pavojų. Tik 3 metų berniukas taip ir galėjo padaryti. Kažkaip jis ir jo triratis sugebėjo atsidurti Jozijos aptvare, lenktyniaudamas su žirgu, jis važinėjosi visu greičiu nuo vieno aptvaro galo iki kito, lyg žaisdamas gaudynių. Pas mane atbėgo Barbara šaukdama, kad Jozijas yra panikoje, jog jis užmuš mūsų sūnų, ir kad reikia paskubėti.

Kai atbėgau prie aptvaro, pamačiau Joziją, visu greičiu bėgantį Braino link, ir tobulai tiksliai peršokantį per jį, kanopos buvo gana toli nuo jo galvos. Jis tai padarė 2 kartus, kol atbėgau ir peršokau per viršutinį aptvaro turėklą ir vienu judesiu pačiupęs Brainą, iškėliau jį iš aptvaro į laukiančias Barbaros rankas. A fuu! Per plauką. Brainas galvojo, kad jis su žirgu žaidžia gaudynių, galbūt ir žirgas taip galvojo, tačiau mes įžvelgėme pavojų.

Kaip iš pradžių suprantame situacijas, apsprendžia mūsų tikėjimą ar baimę, drąsą ar bailumą, tikėjimąsi geriausio ar tikėjimąsi blogiausio iš kažko. Ir mes, ir Viešpats mato tą pačią situaciją; ar mes norime žvelgti iš Jo ar iš savo perspektyvos? Ar mes skubame su išvadomis, ar laukiame, kol surinksime visus faktus? Ar žirgo intencija buvo užmušti mūsų sūnų, ar pažaisti gaudynių?

Barbara ir aš padarėme išvadą, kad dėl Jozijos geros prigimties, jis peršoko per Brainą, tačiau buvo susijaudinęs, dėl to, kad Braienas pateko į jo „erdvę“. Žaidimas ar ne, tai buvo pavojinga situacija, nors buvo akivaizdu, kad žirgas neturėjo jokių blogų kėslų. Iš tikrųjų tai, kad jis atsargiai peršoko per Brainą, buvo įrodymas, kad nenorėjo jo sužeisti.

Tos dalies – ar mūsų žirgas norėjo sužeisti ar ne – iš pradžių mes negalėjome sužinoti. Turėjome surinkti visus faktus ir prisiminti, kaip jis elgėsi su Brainu prieš padarant šią išvadą. Jeigu mes prieisime išvados, kad jis norėjo nužudyti mūsų sūnų, tai reikštų, kad turėčiau tą žirgą sunaikinti. Jeigu darysime išvadas dėl blogiausio, statydindami ant pirminio susidūrimo su situacija, galime sureaguoti iš nuoskaudos ar pykčio, nors nei vienaip, nei kitaip neketinote reaguoti.

Gal paklausite, kas tas Ed?
Jozuės 22 yra istorija apie Rubeno, Gado gentis, bei pusę Manaso genties, kurios statė aukurą, hebrajiškai mizbe’ach, prie savo sienų su kitomis 10 Izraelio genčių. Pirminio pašventinto aukuro, kurį naudojo Aaronas ir Mozė, kopija prieš tai niekada nebuvo padaryta, taigi kitos 10 genčių manė, kad Rubenas, Gadas ir Manasas ruošiasi užimti  kunigo autoritetą ir ėmė aukoti savo pačių aukas. 10 genčių susibūrė, kad kovotų prieš savo brolius.

Kai prieš mūšį buvo sušauktas pasitarimas, 2½ genčių paaiškino, jog nėra taip, kaip jie mano, nes tas aukuras statomas ne tam, kad būtų ant jo aukojamos atnašos, bet kaip liudijimas prie jų sienų, kad visi žinotų, jog jie seka vieninteliu Izraelio Viešpačiu Dievu. 10 genčių pamatė aukurą ir pamanė blogiausia, kai tuo tarpu 2½ genčių intencija buvo parodyti savo uolumą ir ištikimybę Dievui.

Todėl 12 genčių nusprendė pavadinti aukurą Ed. Hebrajiškai žodis Ed, išvertus reiškia liudijimas arba viešas pareiškimas. Ta žyma, tas paribio aukuras turėjęs tapti tų 2½ genčių tikėjimo išpažinimu, buvo klaidingai suprastas, ir kitoms 10 genčių tapo sukilimo pareiškimu.

Neskubėkite su išvadomis
Mes galėjome prieiti išvados, kad Jozijas bandė užmušti Brainą. Jis manė, jog žaidžia gaudynių. Mums reikėjo surinkti faktus prieš teisingai nusprendžiant apie Jozijo intenciją ir motyvus. 2½ genčių pastatė aukurą, kad pasakytų pasauliui, jog jos tarnauja Izraelio Dievui, 10 genčių pamanė, kad jos užima Dievo duotus potvarkius. Tai užtruko laiko ir reikėjo išsikalbėti, kol jos suprato 2½ genčių motyvus.

Kodėl iš pradžių jie nusprendė, kad jų broliai nusidėjo? Kodėl jiems taip norėjosi pradėti karą, paremtą šiomis klaidingomis išvadomis? Ar ir mes akimirksniu susiruošiame eiti kariauti su kuo nors, kadangi tai mus įskaudino? Ar mes nutraukiame santykius, nes mus įskaudino nepatikrinę mūsų veiksmų, kad pamatytų, ar mes dalyvavome mainuose?

Ar mes padarome išvadą, kad jie prieš mus nusistatę, kai tuo tarpu jie ieško kokio nors patvirtinimo, kad mes tame turėjome kažkokį vaidmenį? Ar neturėtumėm pirmiau pažvelgti į savo pačių veiksmus, kad išsiaiškintumėm, ar mes patys nesuklydome, prieš juos pasmerkdami? Jėzus sakė išritinti „rastą“ (graikiškai) iš savo akies, prieš bandydami iš brolio akies išimti rakštį (pažodžiui, sausą šapelį, dulkelę). Mato 7:3

Jėzus palyginimui panaudojo akį, reiškiančią, kaip mes matome dalykus, kaip suprantame kito žmogaus veiksmus. Tas, kuris greitas su išvadomis, yra tas, kuris turi didelį rastą savo akyje, kuris temdo jo regėjimą ir sugebėjimą pamatyti pilną vaizdą – rastas užstoja jų regėjimą ir iškreipia jų numanomą vaizdą.

Tiesa yra tai, kad esame linkę teisti kitus pagal jų veiksmus, kai tuo tarpu save teisiame pagal savo motyvus. Kas jeigu pirmiausia žvelgtumėm į tai, kaip mūsų veiksmai prisidėjo prie nesusipratimo? Kas jeigu mes palauktumėm prieš skubėdami įsižeisti? Nemanykite blogiausio, bet pirmiausia pasitikrinkite savo širdį.

Ištirk savo širdį. Tas aukuras, dėl kurio tu įsižeidei, gal tai kito žmogaus tikėjimo pareiškimas.

Surink daugiau informacijos, nemanyk blogiausio, kol kas... ir kiekvienoje situacijoje žvelk į Tėvo aprūpinimą. Taip mes mokomės kantrybės ir meilės ir teisingumo.

Nauja tema kitą savaitę, kol kas, būkite palaiminti.

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2017 m. lapkričio 10 d., penktadienis

Santykiai ir sutarimas. 5 dalis. Šakutės visada smaigaliais į viršų

John Fenn, 2017 m. spalio mėn. 21 d.,

Sveiki visi,
Barbara ir aš daugeliu atžvilgių esame labai skirtingi; ji yra „taupyklė“, o tai reiškia, kad ji laiko daiktus, jeigu jie turi bent menkiausią dalelę sentimentalios vertės arba su jais susijusių prisiminimų, kai tuo tarpu aš linkęs laikytis sandėliavimo filosofijos: „jeigu tuo nepasinaudojau bent kartą metuose, man to nereikia“. Jeigu aš prikraunu didelį plastikinį šiukšlių maišą pilną daiktų, kurių man nebereikės ir pastatau jį lauke, kad būtų išmestas, ji išeina ir peržiūri viską, ką aš išmečiau, kad būtų tikra, jog ten nėra ko nors „vertingo“, ką ji norėtų pasilaikyti.

Dažniausiai tai tinka ir mūsų santuokai, ji užbėga mano veiksmams už akių, sakydama: „Prieš išmesdamas šį maišą, leisk man jį patikrinti“. Man tai klaidingas, šiek tiek užgaulus ir erzinantis daiktų atsikratymo procesas. Jai tai, lyg kokybės patikrinimas, kas jeigu koks nors šiukšles renkantis žmogus atidarys šiukšlių maišą ir ras etiketę, sakančią: „Patikrino Barbara Fenn ir pamatė, jog tai nebevertinga.“

Kai Žodis...
... Efeziečiams 5:25-26 sako, kad vyras turi mylėti ir atiduoti už savo žmoną gyvybę, kaip Kristus už bažnyčią, praktiškai reiškia, kad aš atsisakau to, kas man tinka išmetimui ir kitose srityse, ir nesupykstu ant jos, kuomet ji išima pusę daiktų iš šiukšlių maišo, kad laikytų juos garaže (kas mane užgriozdina).

Ji yra pastabi detalėms ir labai natūraliai parenka sezonines dekoracijas, kurios dera viena prie kitos; o aš linkęs dėlioti dalykus simetriškai. Dabar JAV yra ruduo, tai gi ji namus papuošė atitinkamai. Visos mūsų namų dekoracijos ir tos, kurios priekinėje ir galinėje verandoje, suderintos oranžinėmis ir šviesiai rudomis, geltonomis ir šviesiai raudonomis spalvomis, tuo tarpu, aš žvelgdamas į moliūgus ir skirtingų dydžių, spalvų ir faktūros indus, turiu būti tikras, kad jie išlaiko pusiausvyrą ir simetriją. Jeigu vienoje pusėje yra 3 indai, o kitoje – 4, kažką turiu padaryti, kad tai būtų išlyginta – man tai teisingas, simetriškas, išlaikantis pusiausvyrą būdas eksponuoti.

Mes dirbame nuostabiai gerai kartu tol, kol aš prisimenu, kad ji yra smegenys, o aš raumenys. Ji puošia namus ir verandas pagal tai, kas jos manymu yra teisinga, tada pasikviečia mane, kad pasakyčiau savo nuomonę, kaip visa tai atrodo. Aš žvelgiu į simetriją ir pateikimą ir atitinkamai komentuoju. Tai veikia. Dažniausiai. Tačiau tai jos sritis, taigi ji visada turi 51% balsų, cha. Gerai jau, gal 95% balsų, na gerai – 100%, bet aš mielai jai nusileidžiu, nes ji yra nuostabi, o namai visuomet atrodo puikiai ir patogiai. Ji yra visiškai teisi, kad jeigu būčiau vienišas, nei vienas daiktelis namuose nepasikeistų ištisus metus, taip ji mane skatina gerai atrodyti, cha.

Mes ir vėl eisime per šį procesą, kai ateis Lapkričio pirmoji, nes šį mėnesį priartėsime prie Jungtinėse Valstijose švenčiamos Padėkos dienos, o tai reiškia, kad prie dekoracijų prisidės kalakutai ir piligrimai, pakeisiantys tas, kurios buvo skirtos vien tik rudens temai. Ir vėl dėžės keliaus ant aukšto ir atgal, taip pat iš garažo, mano jėgų ir kantrybės dėka, kadangi „mes“ dekoruojame namus... Aš laukiu nesulaukiu, kol išimsime Kalėdines dekoracijas!!! CHA

Aš esu toks, kad įėjęs į namus pirmas pastebiu paveikslą ant sienos, kuris nevisiškai tiesiai kabo, ir esu gundomas pataisyti stumtelėdamas jo kampelį, kad jis išsilygintų. Barbara nuskenuoja kambarį, pastebėdama visas dekoracijas, ir sako mus priimančiam šeimininkui ar šeimininkei, kuo jų namas toks gražus.

Indaplovė - ohh!
Kažkada seniai, kas atrodo įvyko prieš šviesmečius, labai, seniai, mes įsigijome kelias picos pristatymo parduotuves. Tuo metu aš buvau neapmokamas antrasis pastorius, kai picos parduotuvės apmokėdavo mūsų sąskaitas, tuo tarpu mano širdis buvo su žmonėmis, su bažnyčia. Būtent tuo metu, pagal Barbarą, aš perrėmiau virtuvės tvarkymo pareigas namuose. Kadangi picos parduotuvės turėjo būti išvalytos naktį, kažkaip atsinešiau šį įprotį į namus, šią nuobodžią namų ruošą, kurią Barbara mielai užleido man.

Taigi po daugiau nei 39 santuokos metų, kai tai rašau, nusistovėjo rutina. Aš prikraunu indaplovę vakare ir ją paleidžiu, kad ryte turėtumėm švarių indų. Kai Barbara gamina, ji naudoja puodus ir keptuves, lėkštes ir matavimo indus, kadangi jai jų reikia, po to padeda juos į šalį. Kai aš gaminu, aš viską išplaunu rankomis, kai tik baigiu su tuo daiktu dirbti. Man baigus darbą, virtuvė lieka švari. Jai baigus gaminti, atrodo lyg virtuvę nusiaubė vėtra, ir ji taip elgiasi, žinodama, kad jos mylintis vyras prieš eidamas miegoti užsuks ir viską išvalys. Ei... ir tai veikia. Tačiau kartais, kai aš keliauju arba išvykstu visai dienai, tada ji plauna indus indaplovėje.


Jai pildant indaplovę, šakutės ir peiliai sudedami smaigaliais į viršų, ir jie atstato savo aštrius galus, pasitikdami mano pirštus, man išiminėjant indus. Mano nuomone, tai tiesiog neteisinga, nes aš nenoriu, kad kažkieno pirštai čiupinėtų šakutę, kurią vėliau aš dėsiu į burną. Šakutes ir peilius į indaplovę aš dedu smailiais galais į apačią tam, kad kai kraustysiu indaplovę, galėčiau juos išimti nepaliesdamas aštrių galų, ir kad įrankiai liktų švarūs, kokie jie buvo išimti iš mašinos.

Skirtinga nėra būtinai klaidinga; tai tiesiog skirtinga
Supratimas, kad skirtinga nėra būtinai klaidinga man buvo natūralus dalykas, kadangi tai atitinka mano asmenybę. Iš prigimties aš galiu pamatyti kito žmogaus požiūrio tašką, savo požiūrio tašką, ir dažniausiai, Dievo požiūrio tašką, ir visada noriu JO požiūrio taško. Aš pakeisiu savo požiūrio tašką arba atsiprašysiu ir/arba atgailausiu iš kart, kai tik pamatysiu, jog klydau, o jeigu klysta kitas žmogus, aš tikiuosi, kad jis atsiprašys arba atgailaus. Aš juos mylėsiu tiek, kiek jie man leis, ir nesvarbu iš kokios perspektyvos jie žvelgia. Tačiau apskritai, skirtinga nėra būtinai klaidinga ir aš pakoreguosiu save ir būsiu lankstus. Meilė, ramybė ir teisumas jūsų gyvenime turėtų būti svarbesni už buvimą teisiu.

Barbaros asmenybė yra labai stipri teisume, ji nekenčia nuodėmės ir veidmainystės, panašiai kaip Jonas Krikštytojas ar Elijas – teisinga yra tai, kas teisinga, o klaidinga – klaidinga, ir negali būti jokių diskusijų. Man tai joje patinka, tas jos uolumas, gilumas, einantis kartu su lengvu juoku ir humoro jausmu.

Tačiau tokia asmenybė ir dovanos daugeliu atvejų reiškia, kad jos būdas YRA teisingas būdas, ir taškas. Skirtingumas jai gana dažnai DEJA reiškia, jog tai klaidinga. Bėgant metams aš tapau labiau panašus į ją, o ji tapo labiau panaši į mane. Ji mano, jog tai, kad ji sudeda įrankius aštriais galais į viršų juos padaro tik švaresniais, o tai reiškia, kad niekas valgydamas jos namuose niekada nesusirgs, ir jai nereikės jaudintis dėl nešvarios šakutės, padėtos prie svečio lėkštės, ir jeigu išimant šakutes, šaukštus ir peilius iš indaplovės tavo rankos tikrai švarios, prisilietimas prie valgomosios dalies prieš kokią savaitę - antraeilis dalykas, kuris nieko nenuskriaus. Žinoma, ji yra visiškai teisi, tačiau tuo pat metu jai nekyla jokių problemų dėl to, kaip aš dedu indus į indaplovę.

Aš taip pat esu teisus, manydamas, jog įrankiai bus tokie pat švarūs, plaunant juos mano būdu, BE TO man nereikės rizikuoti, liečiant rankomis valgomą įrankių dalį. Abu mes esame teisūs, abu mes klystame. Pradžios knygoje 5:2 apie Viešpatį pasakyta: „Jis pavadino juos Adomu tą dieną, kai jie buvo sutverti.“ Ieva savo vardą gavo tik po to, kai jie nusidėjo. Iki tol, visą laiką jie buvo vadinami Adomu, kadangi ji buvo padaryta iš jo, taigi jie abu iš tikrųjų buvo dvi vieno asmens dalys.

Paklusti nereiškia vykdyti reikalavimus
Mes darome, kaip sakoma Efeziečiams 5:21, paklusti vieni kitiems. Paklusti nereiškia vykdyti reikalavimus. Paklusnumas yra širdies būsena. Reikalavimų vykdymas yra veiksmas. Aš visada paklūstu savo žmonai, o ji visada paklūsta man, tačiau mes ne visada vykdome vienas kito reikalavimus, kaip ankstesniuose pavyzdžiuose. Kai aš išnešu nereikalingus daiktus, o ji „nevykdo mano norų“, ji vis dar man visiškai paklūsta. Mes vienas kitam tai leidžiame. Tai vadinama meile.

Viešpats užbaigė kurti 6 dienos pabaigoje, ir Jis nesiruošia vėl pradėti, taigi, kai Adomas nusprendė, kad jam reikalinga draugė, Viešpats panaudojo tai, ką turėjo po ranka – tai, ką prieš tai buvo sukūręs. Jos kūnas buvo „sukurtas“, o ne sutvertas. Jis padarė jos kūną iš medžiagos, paimtos iš Adomo kūno, iš jo Jis taip pat padarė ir jos sielą (emocijas, mąstymą, valią). Jos dvasia, kaip ir mūsų, buvo sutverta Tėvo*, tačiau visa kita, kas ji yra, buvo padaryta iš to, ką Jis jau buvo sukūręs. (*Žydams 12:9, Zacharijo 12:1)

Tai reiškia, kad jie buvo dvi pilno žmogaus dalys. Jie buvo vienas kito priešingybės. Šios priešingybių savybės turėjo papildyti viena kitą, abi dalis aprūpinti atsakymu visumai, kad kiekvienas iš jų išmoktų mylėti ir augti Kristuje, kadangi jie nusileisdavo vienas kitam, pripažindami, kad jų draugas turi savybių, kurių jiems trūksta.

Nesupraskite manęs klaidingai...
Tai yra universali tiesa, ir jeigu kas nors peržengia šią ribą, jis yra visiškai neteisus, ne tik kitoks, tačiau neteisus. Teisinga yra teisinga, o klaidinga YRA klaidinga. Tačiau tai, kaip jūs išnešate šiukšles, puošiate namą, ar dedate indus į indaplovę, tai tik skirtingumai, tačiau nėra klaidinga.

Šiek tiek skaidrumo mūsų gyvenime turėtų pasitarnauti pavyzdžiu kitiems, kaip išgyventi ir mylėti savo sutuoktinio, draugo ar giminaičio skirtumus – ir nors dėl to tarp mūsų gali kilti ir dažnai kyla įtampos, nes kiekvienas (kartais pakeltu balsu) parodome tai, kas mūsų manymu yra teisinga, abu juk darbuojamės dėl meilės, kad išsklaidytumėm įtampas ir vienas iš mūsų galų gale priimtų sprendimą dėl abipusio sutarimo, o kitas liktų 100% ramus. Žinoma, kiekvienas turime teisę pasakyti: „Juk tau sakiau,“ cha.

Mylėkite teisumą, kaip ir teisingumą savo gyvenime labiau nei buvimą teisiu. Nusižeminkite prieš savo sutuoktinį, draugą, giminaitį, kaimyną, kai teisumas sakys, jog tai, ką manote yra teisinga, jų akyse iš tiesų yra klaidinga, ir išlikite ramūs, aukite meilėje.

Tikiuosi, kad paskutinė šios serijos dalis kitą savaitę… iki tol. Būkite palaiminti

John (ir Barbara) Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2017 m. lapkričio 8 d., trečiadienis

Santykiai ir sutarimas. 4 dalis. Nutikimas su kibirkštimis puode

John Fenn, 2017 m. spalio mėn. 14 d.,

Sveiki visi,
Kai mūsų 3 berniukai buvo maži, jie visada atrodė tokie alkani, lyg meškos išlendančios iš savo migio ilgos žiemos pabaigoje. „Kada vakarienė?“ – toks buvo kasdieninis klausimas, o Barbara visada meistriškai atlikdavo savo darbą, ji žiūrėjo, kad iš kelių dolerių biudžeto nei vienas iš mūsų neliktų alkanas, dar daugiau, kad mes visada būtumėm prikimštais pilvais.

Vienas iš mėgstamiausių patiekalų buvo naminiai makaronai su sūriu, apibarstyti kumpio gabaliukais, iškepti 9‘ ant 13‘ (23 cm x 33 cm) stikliniame troškintuve. Garnyrui visada būdavo žalios daržovės, tokios kaip žalios pupelės arba brokoliai, visada patiekti su obuolių padažu. Tai buvo vienas iš tų patiekalų, kuriuos Barbara galėdavo paruošti iš anksto stikliniame kepimo inde, uždengti su permatoma plėvele, kuri labai gerai prilipdavo bei padėti į šaldytuvą, o kai reikia – tiesiog pašildyti.

Vieną tokį vakarą, kai mes sėdėjome aplink stalą, kaip būrys vilkų aplink makaronų su sūriu grobį, šviesa atsispindėjo nuo maisto paviršiaus taip, jog atrodė lyg kibirkščiuotų – pamaniau, kad esu iš tiesų alkanas, nes makaronai su sūriu atrodo su kibirkštimis! Tačiau, kai Barbara tai pamatė iš savo stalo galo, ji staigiai suriko „STOP“, ištiesė rankas, kad sustabdytų kažkurio berniuko pirmąją šakutę su maistu. „Ar aš nuėmiau plastikinę plėvelę nuo indo prieš įdėdama jį į orkaitę? O ne! Manau, kad ne.”

Kaip teismo ekspertai tiriantys įrodymus, mes pasilenkėme, kad ištirtume kibirkščiavimą. Kas atrodė, lyg stiklo gabalėliai, apibyrėję ant makaronų su sūriu, tačiau ten buvo minkšta ir tampru, ir tai prisidėjo prie Barbarbaros siaubo ir sumišimo. Ta, kuri matė pasaulį aiškiai kaip dieną iš karto griebėsi blogiausio varianto - manydama, jog ji galėjo nunuodyti savo šeimą, kad dar niekada ji nėra nieko panašaus padariusi, gausūs ir gilūs atsiprašymai, balsu galvodama, jog reikės viską išmesti, ir kuo gi mus visus pamaitinti...

Aš įsijungiau, kadangi buvau asmenybė matanti „platesnį vaizdą“ bei atitraukiau ją ir vakarienę nuo bedugnės krašto. Tai, kas kabojo prie puodo viršaus, dabar buvo ištirpę ir mes galėjome nuimti viršutinį patiekalo sluoksnį ir valgyti tai, kas liko. Taip mes ir padarėme, o Kibirkščių Puode nutikimas tapo medžiaga šeimos legendai.



Visada sklandus buriavimas?
Vakarienė be abejonės buvo skani, tačiau mums reikėjo prasiskverbti pro viršutinio sluoksnio „nuodus“, kad pasiektumėm maistą. Mūsų kelionė su Viešpačiu daugeliu atvejų yra panaši – mes tikimės, kad atsakytos maldos reiškia, jog viskas vyksta sklandžiai, ramiai, kaip skanių dvasinių makaronų su sūriu patiekalas. Kokią puotą Tėvas yra mums paruošęs? Tačiau paprastai drauge su atsakyta malda seka ir potencialiai pavojingi dalykai, kurių išvengti turime patys.

Evangelijos kultūra daugumą mūsų išauklėjo dovanose – tikėjimo, kaip sklandaus buriavimo, versijoje. Tačiau tai nesiderina su Raštu nei su mūsų patirtimis, ir tai mus dažnai sutrikdo, ar Dievas yra tame, ką mes darome. Galvojame, kad jeigu tame yra Dievas, kodėl reikalai nesiklosto geriau? Tai parodo, kad mes buvome klaidingai išmokyti.

Žinoma, Jėzus yra mūsų pavyzdys, ir nors mes žavimės Tuo, kuris pamaitina minią arba prikelia numirusius, mūsų išganymo kelias iš Jo pareikalavo, kad Jis eitų ant kryžiaus. Jono 21:15-19 iš kart po to, kai Jėzus paprašė Petro ‚Ganyk mano avis‘, Jis taip pat išdėstė Petrui priemones, dėl kurių jis mirs kankinio mirtimi. Kai Jėzus pasirodė Sauliui iš Tarso netoli Damasko ir pašaukė jį skelbti evangeliją pagonims, Viešpats taip pat pasakė, jog jam teks kentėti*, jeigu pasirinks savo gyvenimo pašaukimą. *Apaštalų darbai 9:16

Mažesniu mastu, kuris skirtas man ir jums, atsigręžkime į 2 Petro 1:3-4, kur sakoma: „...Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais...“

Evangelija, kurios buvome išmokyti, buvo tik pirmoji šios eilutės dalis - davė mums be galo didžius bei brangius pažadus – ir jeigu susitelksime tik į tai, atsidursime klaidingoje tikėjimo rūšyje, kuri Dievą paverčia Tuo, kuris taiso mūsų klaidas, ir jeigu turime pakankamai tikėjimo viskas gyvenime vieną dieną taps sklandu.

Antra šios eilutės dalis vis dėlto teigia: „galite tapti dieviškosios prigimties dalininkais“. Kitaip tariant, mes žvelgiame į pažadus, kaip Dievas laikosi Savo Žodžio mums, tačiau Jis žvelgia į pažadus, kuriuos Jis mums duoda, kaip į priemones mums, kad taptume panašūs į Jį. Jėzus iš tų dalykų, kuriuos iškentėjo, išmoko paklusnumo. Petrui buvo pasakyta, kad kai jis pasens, kiti jį ves ten, kur jis nenori. Pauliui buvo pasakyta, kad jis turės kentėti, JEIGU pasirinks Jėzų. (Žydams 5:8; Jono 21:18, Apaštalų darbai 9:16)

Mes pažadą matome kaip atsakymą, Jis pažadą mato, kaip priemonę mus auginti. Skanieji makaronai su sūriu YRA čia pat, tačiau pirmiausia turite prasiskverbti pro paviršiuje esančius aštrius daiktus, kurie jeigu naudositės neteisingai, gali jus sužeisti.

Štai kodėl buvo padarytas pastebėjimas, kad per „tikėjimą ir kantrybę* mes paveldime pažadus“ – nėra jokios mikro bangų krosnelės veikimo, kad pagreitintumėm atsakymą; jeigu jums reikia atsakymo, turite augti Kristuje. Turite mąstyti, kaip tai daro Tėvas ir Viešpats, naudotis pažadais, kaip priemonėmis, kad taptumėte kaip Kristus. *Žydams 6:12

Angelai?
80-ųjų pradžioje mūsų draugai, kurių vardai Denis ir Džeinė ruošėsi išvykti iš JAV su savo 4 vaikais, norėdami tapti misionieriais Panamoje, būtent gyventi su Čoko Indėnais Darieno džiunglėse.

Kai susirinko draugai, kad uždėtų ant jų rankas ir išsiųstų juos į misijas, buvo pasakytos kelios pranašystės, tarp jų viena, kuri minėjo, kad jų tarnystėje veiks angelai. Kai dėl to žodžio apie veikiančius angelus visi lyg mokinukai džiūgavome, bičiulis pastebėjo, kad Denis visiškai nedžiūgauja, tik sėdi sau tylus. Jis paklausė, ar jam smagu, kad veiks angelai. Denis atsakė: „Ne. Kadangi tai reiškia, jog būsime situacijose, kuriose mums jų prireiks.“

Visi matėme pažadus ir mus ėmė ooo ir aaa nuo minties, jog su jais bus angelai. Tačiau Denis pamatė kitą žodžio dalį ir beje gavo gilesnį apreiškimą, kodėl tenai veiks angelai. Didingi ir brangūs pažadai, taip. Kad tik galėtumėm dalyvauti Jo dieviškoje prigimtyje. Taip – abu dalykai veikia drauge, jeigu mes leidžiame.

Ištirk savo širdį
Malonė visada sąlyginė. Jūs duodate 16-mečiui automobilio raktus – tai malonė. Norite, kad vaikas ir mažina sugrįžtų iki 23 valandos, - tai malonės sąlyga. Jūs priimate žmones savo namuose namų bažnyčios formate, – tai malonė. Neikite į kambarius, kurių durys uždarytos ir atsiminkite, kad jūs esate svečias kitų namuose, - tai reikalavimas. Jus priėmė iš kitų 10 pretendavusių į darbą, tai malonė. Jūs stengiatės, sunkiai dirbate ir atliekate tai, kas reikalaujama, tai yra sąlyga. Dovanotas išganymas – tai malonė. Jeigu to nori, turi ateiti per Jėzų Kristų. Ką tik Dievas mums pažada (malonė), Jis tikisi, kad mes naudosime tą pažadą, kaip priemonę dalyvauti Jo prigimtyje.

Daug žmonių vis sugrįžta ir sugrįžta prie tos pačios pamokos, kadangi jie atsisako įgyvendinti antrąją eilutės dalį. Ištirti save, savo gyvenimą, savo gyvenimo patirtį – ar pastebite pasikartojančius modelius? Ištirk (dabar) kaip gali augti Kristuje. Pažvelk į dvasios vaisius Galatams 5 skyriuje ir teisk save, jeigu gyveni jais, belaukdamas pažado išsipildymo. Tu pamatysi, ar esi pripildytas ir susitelkęs, kad būtum panašus į Kristų „tikėjime ir kantrybėje“, o ne išsigandęs ir abejojantis, tu atrasi ramybę ir užtikrintumą, apgaubiančius tavo sielą. Būti tikinčiuoju Jėzuje yra lengva. Būti Jėzaus mokiniu, kaip ir žinojai, kainuos tau tavo gyvybę.

Kitas nutikimas iš Džono ir Barbaros gyvenimo kitą savaitę, kol kas tiek... Būkite palaiminiti!

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2017 m. lapkričio 7 d., antradienis

Santykiai ir sutarimas. 3 dalis. Mamyčių išvyka

John Fenn, 2017 m. spalio mėn. 7 d.,

Sveiki visi,
Po to, kai tėtis paliko mūsų šeimą, man buvo 11 metų, prieš susipažįstant su dangiškuoju Tėvu, maždaug po 5 metų, kai buvau 16, Tėvas buvo labai geras, todėl mano gyvenime atsirado keli pamaldūs vyrai, kurie padarė labai didelę įtaką mano jaunai ir kenčiančiai širdžiai. Vienas iš šių vyrų buvo „Dėdė Del“, į kurį iki šiol remiuosi. Drauge su savo žmona „Teta Betsy“, jie savo namus ir gyvenimus atvėrė man ir mano šeimai, o vėliau ir Barbarai, kai būdami paaugliais ėmėme draugauti. Jų vyriausiam sūnui buvo tiek metų kaip ir man, ir mes iki šiol esame geri draugai.

Vienas iš būdų, kuriuo jie mane ir mano šeimą patraukė, buvo tai, kad kiekvieną vasarą mus pakviesdavo į savo vasarnamį prie ežero, tik už kokių 75 minučių kelio nuo mūsų namų. Kelios šio draugų rato šeimos irgi nusipirko namus prie šio ežero, taigi, kai visi tuo pat metu susirinkdavo, suskaičiavus visas šeimas su vaikais, mūsų būdavo netoli 40 žmonių.

Dėdė Del turėjo plačią „denio valtį“, tai buvo valtis su įprastu stiklo korpusu, o visas viršus – ištisinė valtis su turėklais, kurioje galėdavo įsitekti kokie 15 ar 20 žmonių. Po pilnos pasiplaukiojimo valtimis ir vandens sporto dienos, kai įvairaus amžiaus vaikai laksto aplink su savo poreikiais ir panašiai, vakarop suaugusiems tikrai reikėdavo laiko, kad pabūtų toliau nuo triukšmingos vaikų bandos.

Maždaug valandą prieš saulėlydį dėdė Del garsiai, kad visi girdėtų, sušukdavo „Mamyčių išvyka!“, ir tai būdavo ženklas suaugusiems pradėti rinktis, o mes paaugliai ir šiek tiek jaunesni netrukus likdavome prižiūrėti mažuosius, kai visi suaugę susitikdavo valtyje ir kokią valandą lėtai plaukiodavo aplink ežerą (su gaivinančiu gėrimu rankoje) – valanda ramybės ir tylos skirtos tik jiems – po to jų laukė jaunėlių prausimas ir migdymas. Žinoma, mes paaugliai išoriškai dejuodavome dėl kiekvieną vakarą visą valandą trunkančio ritualo prižiūrėti savo jaunesnius brolius ir seseris, tačiau širdyje galvojome „valanda be jokios suaugusiųjų priežiūros!!!!“ - valioo!

Mamyčių išvyka mums buvo paslaptis. Kam jiems reikalinga ta mamyčių išvyka? Ką jie išdarinėja? Apie ką būtent jie visą valandą kalba?

Skruzdės ir šventumas ilsintis
Mano paauglišku manymu, kaip ir Barbaros tuo metu, mamyčių išvykos neturėjo jokio tikslo. Tačiau kai mes susituokėme bei susilaukėme 3 berniukų, ir tapome kaimo bažnyčios Kolorade pastoriais, mūsų paauglystės mamyčių išvykų priežastys tapo aiškiau nei aiškios.

Arba Barbara pažvelgdavo į mane ir pasakydavo „Man būtina mamyčių išvyka“ arba aš pamatydavau tai jos veide ir gailestingai sušukdavau berniukams „Mamyčių išvyka!" – kas žemyninėje Kolorado reiškė sėsti į mašiną ir važiuoti per atviras stepes arba aukštyn į kalnus, arba bet kokiu keliu, kad tik mamytė išvyktų iš namų. Mūsų visuomet laukdavo koks nors nuotykis – sugauti driežą, stebėti prerijų šuniukų koloniją, šalia besiganančias antilopes, gal būt laukinių kalakutų bandą. Neapsieidavome ir be fizinio aktyvumo, tokio kaip pasivaikščiojimas, kopimas į kalvas ir vėl leidimasis į slėnius, stebėjimas pionierių vežimo ratų pievose prieš 100 metų paliktas vėžes, ir taip toliau. Kartais, kai Barbarai reikėdavo pabūti vienai, ji paskelbdavo „mamyčių išvyką“, pasiimdavo savo dviratį kelioms valandoms ir išvažiuodavo pasivažinėti stepių keliais.

Psichinis ir fizinis dėmesio sutelkimo pasikeitimas darydavo stebuklus mūsų požiūriui ir fizinei energijai. Mūsų vakariniai pasivažinėjimai mažina nežinomomis vietovėmis iš tiesų buvo raštuose aprašyto pavyzdžio, prasidėjusio sukūrimo metu dalis, kai Dievas nusprendė, kad Jis baigė darbus po 6 dienų, o 7 dieną ilsėjosi nuo Projekto Žemė. Ne dėl to, kad Jis buvo pavargęs, laiške Hebrajams nurodoma, kad Jis paprasčiausiai liovėsi dirbęs. Poilsis juk reiškia, kad liaujamės kažką daryti. Netgi tada Jis nurodė mums tai kaip pavyzdį, nes Jėzus vėliau pastebėjo:

„Šabatas padarytas žmogui, o ne žmogus šabatui.“ (Morkaus 2:27)

Ne mes turime tarnauti dienai, bet diena mums. Poilsio diena buvo padaryta mums, o kad suprasčiau laiko skirto poilsiui išmintį ir reikšmę, prireikė ne vienų metų. Mūsų natūrali tendencija yra kažką gaminti, o atostogos atrodo tam prieštarauja. Tačiau man patinka pavyzdys iš Zacharijo 4:1-6, kur matome 2 alyvmedžius, gaminančius aliejų, tekantį į didelį dubenį, o didelis dubuo lieja savo aliejų į Dievo liepsna degančią lempą. „Ne galybe ir ne jėga, bet mano Dvasia, – sako kareivijų Viešpats“.

Pamoka tokia, kad pirmiausiai liktumėm sujungti su alyvmedžio aliejaus šaltiniu – aliejus simbolizuoja Šventąją Dvasią, o antra – mūsų dvasia yra dubuo, kuris gali aprūpinti kuru lempą ir ryškiai degti Viešpačiui, JEIGU lempa (mūsų siela) yra perpildyta aliejumi. Kitaip tariant, mes žmonėms galime duoti tik iš pertekliaus, tačiau tai, kas dubenyje, priklauso mums. Jiems duokite tik iš pertekliaus, bet niekada neduokite to, kas yra dubenyje. Tai skirta jums. Mes visi buvome tokie – bėgdavome paknopstomis, tuščiu baku, turime pasikrauti. Štai iš kur šabato poilsis – kad pripildytumėm dubenį, kad lietųsi per kraštus.

Vieną dieną perskaičiau straipsnį apie skruzdėles, ir jis pakeitė mano gyvenimą. Dauguma krikščionių prisimena Saliamoną, kuris savo Patarlėse sakė „stebėkite skruzdėles“, jų sunkų darbą. (Patarlių 6:6) Tame straipsnyje buvo teigiama, kad skruzdėlės skirsto savo dieną į 3 dalis. Vieną trečiąją dienos jos sunkiai dirba, antrą trečiąją dienos jos atlieka lengvą darbą skruzdėlyne, o paskutinįjį trečdalį dienos jos ilsisi. Ohhh....Mamyčių išvyka. 1/3 dienos poilsiui, 1/3 – lengvam darbui, 1/3 – sunkiam darbui. Ohhh... pusiausvyra.


Mano nuomonė apie mamyčių išvykas paprasčiausiai yra tokia. Skirkite laiko savo pačių mamyčių išvykos versijai: šiek tiek laiko prisipildymui, poilsiui, prisipildymui, - taip, būkite kaip skruzdėlė. Kasdien suskirstykite savo dieną į tris dalis, kad būtų pusiausvyra. Pauliui būnant Efeze (Apaštalų darbų 19), skaitome, kad jis kasdien mokė vyro, vardu Tiranas, mokykloje, iš istorijos ir kultūros žinome, kad efeziečiai sunkiai dirbdavo nuo saulėtekio iki 11 valandos ryto. Tada jie darydavo pertrauką nuo 11:00 iki 16:00, tuo metu Paulius ir mokydavo. Po 16:00 jie grįždavo į darbą kelioms valandoms baigiamiesiems dienos darbams. Man tai panašu į dienos suskirstymą į tris dalis. Rytas skirtas sunkiam darbui, tada pertrauka, lengvas darbas. Baigta.

Atraskite sau tinkamą būdą ir neteiskite vienas kito – tačiau teiskite save pačius dėl to, kad savo kūnui nedarote nieko gero. Atraskite savo mamyčių išvyką, ir pasinaudokite ją.

Naujas įvykis iš mūsų gyvenimo kitą savaitę...iki tada, būkite palaiminti!

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com