John Fenn, 2013 m. liepos mėn. 20 d.,
Sveikinu
visus,
Praeitą
savaitę aš išvardinau 4 situacijas, kuriose krikščionys mirė su
nuodėme, tada paklausiau, ar jie yra danguje; greičio pažeidimas,
kartėlis, priklausomybė nuo pornografijos, savižudybė. Aš
dalinausi, kad mūsų atkurta dvasia, nulemia Dievo vaikų statusą,
o tai ir yra mūsų „bilietas“ į dangų.
Koks
didelis yra Dievas?
Jei
mes tikime, kad dangus gali būti prarastas, kai žmogus žuvo
viršijęs 1 km/h greitį, ir mes tikime, kad jis mirė su nuodėme,
logiškai mąstant, ne taip jau daug tikinčiųjų patektų į dangų.
Tai
padarytų Tėvą ir Viešpatį Jėzų gana mažus, apribotus, nes Jie
negalėjo sugalvoti geresnio plano už tą, kad kiekvienas atgimęs
žmogus gauna leidimą patekti į dangiškąją šeimą, bet visas
planas subyra į gabalus, jei tikintysis miršta viršijęs leistiną
greitį 1 km/h, arba vis dar pyksta ant savo buvusio sutuoktinio,
arba turi paslėptą nuodėmę, arba nusižudo. Ar negalėjo Dievas
sugalvoti geresnio plano nei šitas?
Aš
turėjau draugą pastorių Nazarėnų denominacijoje. Jis pasakė,
kad kiekvieną sekmadienį jis eidavo prie sakyklos atgailauti tam,
kad būtų išgelbėtas, nes jis buvo įsitikinęs, kad jeigu tą
savaitę jis būtų padaręs nuodėmę ir numiręs, būtų ėjęs į
pragarą. Jis manė, kad dangaus pilietybė ir Dievo vaiko statusas
pasikeičia su kiekvienu nuodėmės/atgailos ciklu, ir jis tikėjosi,
kad jei atgailaus, jis bus to ciklo dalyje, kur yra atgailavę
žmonės.
Taigi,
kaip tai veikia?
Jei
aš žinau, kad aš nusidėjau arba nusidedu, bet nesusidoroju su
nuodėme ir neprašau atleidimo, arba kažkokiu būdu pripažįstu ją
ir pasuku savo širdį bei protą teisumo kryptimi ir mirštu, ar aš
einu į dangų?
Jei
kažkas turi pasikartojančią nuodėmę, kaip mano pavyzdyje apie
vyrą, kurio širdis nesveika, ir kuris buvo surištas pornografijos,
ar ta nuodėmė turi jėgą sunaikinti jo atgimsią dvasią taip, kad
jis nepatektų į dangų? Ar dėl to, kad jis yra Dievo vaikas, jis
vis tiek eis į dangų, bet jei taip, kaip Dievas žiūri į tą
neatgailautą nuodėmę?
Jei
žmogus daug ką patyrė per savo gyvenimo metus ir ateina pas Dievą
tik mirties patale, arba po suspaudimų laiko žemėje, ar Dievas
tikisi, kad jie visiškai įveikė kiekvieną susižeidimą ir
skausmą, kiekvieną klaidą bei patyrimą PRIEŠ eidami į dangų –
arba jiems nebus suteikta teisė ten įeiti?
Šiandien
esu, ryt manęs nebus?
Visi
šitie klausimai iš tiesų reiškia štai ką: ar Šventoji Dvasia
palieka mane kiekvieną kartą, kai aš nusidedu? Ar Ji pasilieka
manyje, jei aš šiek tiek padidinu greitį, bet Ji gali mane
palikti, jei aš blogai kalbu apie pateptą tarnautoją? Ar ji
pasiliks, jei aš šiek tiek pasižiūrėsiu pornografijos, bet
pasitrauks, jei užmegsiu romaną? Ar ji pasiliks manyje jei aš
galvosiu daug apie depresiją ir tiesiog panorėsiu visa tai pabaigti
ir eiti dangun, bet paliks mane, jei aš paspaudžiau pistoleto
gaiduką arba prarijau tas visas tabletes, kad visa tai pasibaigtų?
Kur yra tikinčiajam skiriančioji linija tarp dangaus ir pragaro?
Pamatas
Nr. 1: Žemė kontroliuoja dangų
Nors
Jėšua mirė ant kryžiaus maždaug prieš 2.000 metų, tu neatgimei
iš naujo su pirmu įkvėpimu. Tau vėliau savo gyvenime reikėjo
padaryti sprendimą, turiu galvoje, jei atsakei į Tėvo pakvietimą,
tau vis tiek dar reikėjo nuspręsti ar tikėti Jėzumi ir sekti Juo.
Žemė kontroliavo dangų tavo išgelbėjmo atveju. Jei taip nebūtų
buvę, Dievas „kuris nori kad visi išsigelbėtų“, tiesiog būtų
tai padaręs dėl tavęs (1 Timotiejui 2:4).
Jei
tu priešinaisi Tėvo pakvietimui dėl išgelbėjimo, laukdamas kol
būsi geras ir pasiruošęs, tai tas pats principas tinka ir
mažesnėms neišspręstoms nuodėmėms mūsų gyvenime - nors Jis
gali kviesti mus susitvarkyti su nuodėmėmis ir problemomis širdyje
ir gyvenime, mes nusprendžiame kada ir kur, ir jeigu mes norime
susitvarkyti su tais dalykais. Kartais mes mėgstame nuodėmę ir
giname ją gerai apsaugotoje vietoje savo širdyje, kur niekas apie
tai nežino. Kas nutinka, jei tu miršti dar nesupėjęs su ja
susitvarkyti?
Ar
ta nuodėmė būtų blogi jausmai buvusiam vyrui, ir tu norėtum
matyti jį nubaustą, todėl priešiniesi Tėvo paraginimui atleisti;
įprotis viršyti greitį, kai tu ignoruoji Jo perspėjimus
pristabdyti, nes mėgsti greitį; arba priklausomybė, kuri yra dėl
neišspręstų emocinių problemų, kurių tu nepasiruošęs įveikti
– mes kontroliuojame dangaus dalyvavimą mūsų gyvenime.
Kitais
žodžiais, nusidėjėlis
nusideda, nes tai yra jo prigimtis taip daryti; kai nusideda
tikintysis, tai yra jo pasirinkimas
(Efeziečiams 2:3 sako, kad mes pagal prigimtį buvome rūstybės
vaikai“).
Mes
nusprendžiame pakviesti Tėvą ir Viešpatį į mūsų mažas
apsaugotas sritis, ar ne. Kas jeigu Jis ir tu žinote apie šitas
mažas sritis - ir tada tu staiga miršti! Kokia bus Jo reakcija, kai
Jis tave pamatys?
Pamatas
Nr.2: Skirtumai tarp nuodėmių ir nusižengimų
Paulius
Efeziečiams 2 skyriuje sako: „Ir atgaivino jus mirusius savo
nusižengimais ir nuodėmėmis.”
Viešpats
daro skirtumą tarp nusižengimų ir nuodėmių, ir tai matome iš
Senojo Testamento per Naujojo Testamento prizmę. Jei tu nesupranti
skirtumo, tai tu neteisingai suprasi Viešpatį evangelijose,
nesuprasi laiškų, ir statysi visą teologiją ant neteisingų ir
netikslių supratimų. Taigi, leiskite man paaiškinti.
Nuodėmė
yra veiksmas prieš Dievą. Mes galime galvoti apie nuodėmę kaip
apie vertikalę. Nusižengimas yra veiksmas prieš asmenį, todėl
mes galime galvoti apie nusižengimą kaip apie horizontalę. Tai
reiškia, kad ne visos nuodėmės yra nusižengimai, bet visi
nusižengimai yra nuodėmės.
Jei
aš nusižengiau prieš kitą tikintįjį, aš taip pat nusidėjau
prieš Kristų. Štai kodėl visi nusižengimai taip pat yra ir
nuodėmės. 1 Kor 8:12, Rom 14:9-15
Kaltė
ir sužeidimas
Kunigų
6:1-7 mes turime nusižengimų aukos įstatymą. (Aš nagrinėju tai
detaliau savo serijoje CD serijose Kalno pamokslas 1&2, ir
serijoje Atleidimas)
Nusižengimo
aukoje asmeniui, kuris nusižengė prieš kitą asmenį nebus Dievo
dovanota, kol jis nesusitaikys su tuo asmeniu, prieš kurį jis
nusižengė. Jie ne tik turėjo atstatyti tai, ką jie padarė
blogai, bet jie dar turėjo pridėti 20% mokestį. TIK PO atstatymo
ir mokesčio jie galėjo aukoti Dievui, kad jų nusižengimas ir
nuodėmė būtų atleista.
Tėvo
nuomone, asmuo turėjo sutvarkyti nuostolį, kurį padarė jų
nusižengimas – sužeidimą
–
iki tol, kol jiems bus atleista vertikaliai – kaltė.
Abu – sužeidimas ir kaltė turėjo būti sutvarkyti žmogaus
atžvilgu, kad jis būtų teisus prieš Dievą.
Šiandien
krikščionys neteisingai mokomi atleisti kaltę ir ignoruoti
sužeidimą, nors viskas mumyse šaukia, kad tas asmuo turi
pripažinti mane sužeidęs – tai teisingas pyktis tikėtis, kad
prasižengėlis atsiprašys ir bus atsakingas už sužeidimą, kurį
jis padarė. Pamokslininkai nesupranta ir sukelia krikščionims
emocinį sąmyšį mokydami apie atleidimą nesitikint, kad
prasižengėlis sutvarkys sužeidimą. Dievas sako, kad
prasižengėliui nebus atleista, kol jis nepasirūpins
sužeidimu – tai mokoma Senajame Testamente, o taip pat tai mokė
ir Jėšua. (žiurėkite žemiau)
Sesuo
didelė
burna
Šiandien
mūsų surinkimuose matomos pasekmės to, kad Dievas neatleidžia
asmens nusižengimų tol, kol tas mažų mažiausiai bent pabando
sutvarkyti tai kito žmogaus atžvilgiu.
Sesuo
tokia ir tokia kalba pikta apie kitą moterį surinkime, nors eina į
susirinkimą sekmadienio rytą ir dainuoja taip, lyg būtų solistė
danguje, tarsi nieko nebūtų įvykę bloga tarp jos ir kitos moters
kongregacijoje. Kadangi ji yra ta, kuri padarė prasižengimą ir
neparodė pastangų atgailauti bei sutvarkyti tai, todėl Dievas
neatleido jai ir visai nesvarbu kiek oktavų ji gali išdainuoti
sekmadienio rytą. Jei ji dabar nepasikeis, tai tuomet, kai ji nueis
į dangų, šiuo klausimu turės susitvarkyti tarp savęs ir
Viešpaties. Jūs turite valdžią prašyti Tėvo jiems atleisti, bet
kokiu atveju, arba prašyti Jį kad Jis pasakytų, jog Jis laiko juos
atsakingus už tai.
Kai
tu meldiesi, atleisk
Morkaus
11:25-26 Jėšua paskė: „Ir kai jūs meldžiatės, atleiskite, jei
turite kažką prieš kitą, tada Tėvas galės atleisti jums jūsų
nusižengimus. Nes jeigu jūs neatleisite nusižengimų, kuriuos
padarė kiti – tai Tėvas neatleis jums jūsų nusižengimų“.
Tai
NE dangus ar pragaras. Tai apie horizontalias nuodėmes,
nusižengimus. Jei tu suriši savo širdyje kieno nors nusižengimus
prieš tave, tu suriši Tėvo rankas danguje ir Jo galimybes atleisti
tau tavo nusižengimus. NE NUODĖMES, bet nusižengimus. Žemė
kontroliuoja dangų šiuo atveju. Jei tu meldies Viešpaties malda:
„Atleisk mums mūsų
nusižengimus,
taip
kaip
mes atleidžiame
savo kaltininkams“ tada viskas yra gerai ir tavo gyvenimas yra
švarus prieš Jį.
Pilnas
ciklas
Pvz.:
Jei buvusi žmona, mano pavyzdyje, kuri vis dar jaučia kartėlį
miršta neišsprendus šitos problemos, jos nuodėmės
yra atleistos, bet tas nusižengimas – ne. Paulius sako, ji bus
išgelbėta, taigi tas nusižengimas bus sudegintas – daugiau kitą
savaitę apie tai, kas atsitinka „kitoje pusėje“.
Leiskite
man pabaigti šią savaitę tokiu klausimu: ar prieš tai, kai Dievas
atleis man šitą nusižengimą, aš turiu eiti pas savo buvusį
draugą, su kuriuo draugavome kai man buvo 15 metų ir atsiprašyti,
kad aš padėjau degantį maišą su šuniuko kakučiais prie jo
durų? Ar aš turiu eiti pas savo buvusį pastorių ir atsiprašyti
dėl to, ką aš apie jį pasakiau prieš 10 metų. Kaip sutvarkyti
dalykus su kažkuo, kas jau yra miręs?
Trumpas
atsakymas yra ne, tau nereikia bėgioti savo prisiminimų labirintais
ir ieškoti paslėptų nusižengimų, kuriuos gal būt kažkada
padarei, mažų ar didelių. Kiekviename Jėzaus, Pauliaus, Jokūbo
mokymo kontekste, situacija šaukėsi nedelsiant imtis veiksmų, bet
iš didesnės distancijos dėl praeities prasižengimų, kai jūs tik
dabar viską gerai supratote, Jo malonė jau seniai padengė tavo
nežinojimą. Bet nuo šiol tu jau žinosi, ką daryti.
Ir
aš noriu pridurti sakydamas: „kai eini melstis, atleisk“, Jėšua
pasako tai aiškiai, atleidimas yra sprendimas, ne jausmas, ne
emocija. Mes padarome sprendimą atleisti iš karto, bet su jausmais
gali tekti kovoti 10 metų! Jėšua mokė, kad atleisti kažkam tai
sprendimas, o ne emocija. Tu gali atleisti asmeniui, bet vis dar
kovoti su įskaudinimu, pykčiu, neteisingumo jausmu. Vieną dieną
jausmai bus sutarime su tavo sprendimu, iki tada negalvok, kad
jausmai prilygsta atleidimui ir neatleidimui.
Kitą
savaitę: daugiau aiškumo apie tai: auksas, sidabras, brangūs
akmenys, ar medis, šiaudai ir šienas. Iki tada, laiminu jus visus.
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu