Sujungtas, bet vienišas. 3 dalis

John Fenn, 2012 m. spalio mėn. 12 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Mes su Krisu buvome parduotuvėje ir rinkomės prekes, todėl nuvykome į maisto skyrių. Mes visada sustodavome prie žaislų pasižiūrėti į mašinytes ir sunkvežimius. Jam patinka viskas, kas susiję su automobiliais ir sunkvežimiais, pradedant nuo „Cars“ filmuko herojų - Žaibo McQueen ir Tow Mate iki Herbie the Love Bug ir visko, kas patraukia jo dėmesį tą dieną. Juos lengviausia įsigyti, todėl jo mėgstamiausi yra „Matchbox“ automobiliukai – tai tos mažos metalinės visokių modelių mašinytės, kai kurios sukurtos pagal tikrų automobilių prototipus, o kai kurios įsivaizduojamos.

Paprastai Kriso dėmesys yra sutelktas į tai, ką gali pasiekti jo rankos, bet tą dieną, išeinant ekspozicijoje jis pamatė „Matchbox“ automobilius: „Žiūrėk, tėti, žiūrėk! Žiūrėk į automotbiliukus!“ Kaip tu gali pamatyti paveikslėlyje, jei tu suskjaičiuosi eiles – ten yra 72 mašinytės, su daugiau mašinyčių dar priekyje kiekvienos.

Jis greitai, ir energingai pavažiavo prie vitrinos ir pradėjo krauti automobiliukus į krepšį taip greitai, kad aš ėmiau juoktis dėl jo tyro entuziazmo, ir nufotografavau. Jis paimdavo vieną, atidžiai apžiūrėdavo ir pasakydavo: „aš noriu šito ir mesdavo į krepšį ir nukreipdavo savo dėmesį į kitą automobiliuką vitrinoje.

Jam patinka šitie momentai, kai jis absoliučiai laisvas, taigi mes leidžiame jam šiek tiek laisviau elgtis parduotuvėje, ir taip tą dieną jis gavo dar du naujus automobiliukus.

Nors pirmus 24 metus jis gyveno namuose ir pasakydavo, ką jis nori daryti ir kada, persikėlimas į grupės namus prieš 8 metus jam reiškė, kad savo gyvenime išsilaisvino nuo daug kontrolės. Su kitais žmonėmis gyvenančias namuose ir 2 prižiūrėtojomis, jo gyvenimas ėmė priklausyti nuo to, ką darė kiti, ir daugiausia tai buvo nesikeičianti dienotvarkė.

Autobusas į dirbtuves išvyksta 8:30, kažkas nustumia jį iki autobuso lifto, jis daro tai, kas jam paskiriama daryti tą dieną, grįžta namo apie 15:30, užkanda, pietūs apie 17:30, miego laikas maždaug apie 20:00, vaistai, 8:00, 12:00, 20:00 kiekvieną dieną, ir taip toliau, viskas pagal kitų nurodymus.

Kontrastui, kai mes pasiimame jį namo 2 dienom ir 1 nakčiai kiekvieną savaitę, kuomet mes esame mieste, mano pirmas klausimas jam toks: „Ką tu nori daryti? Nes aš pasiėmiau jį 8:30, tuo metu kai kiti nuvežami į dirbtuves, paprastai jo atsakymas būna: „Hmmm, aš manau, spurgų“ arba „Eikime į McDonalds“ nes jis myli #9 burito pusryčius su pakeliu pieno.

Tada mes pasistatome mašiną prie pervažos, arba prie geležinkelio bėgių, nes Viešpats, atrodo, beveik visada paruošia mums pravažiuojantį traukinį, nes „Jėšua myli traukinius“, ir tada mes pradedame mūsų „pirkimus su tėte“. Mūsų pirkimai paprastai trunka maždaug iki 15:00, kai kurie pagal jo nurodymus, ir štai kodėl mes buvome parduotuvėje tą dieną, kai buvo padaryta nuotrauka.

Greita kontrolė, greitas susisiekimas

Mūsų gyvenimai ne taip daug skiriasi nuo Kriso gyvenimo, daugeliu atvejų mes gyvename pagal tai, ką daro grupė. Nuo tada, kai mes pabundame, iš mūsų kiti kažko tikisi. Mes atsikeliame, valgome, einame į darbą ar mokyklą, kažkur turime būti nustatytu laiku, turėdami užduotį tai dienai, savaitei ar mėnesiui.

Bet, kai ateina dienos pabaiga, mes turime daug pasirinkimų, kaip vitrinos ekrane su 72 mašinytėmis: Ką aš pasirinksiu?

Daugeliui, pirma mintis – „susijungti“ su viena ar keliomis socialinėmis grupėmis. Greito bendravimo amžius mums leidžia visiškai kontroliuoti mūsų gyvenimus, arba mažų mažiausiai suteikia tokią iliuziją. Mes galime nukreipti mūsų dėmesį ten, kur norime, kad jis būtų: na gi pažiūrėkime, kas dabar yra Facebook'o žiniose? Ką rašo žmonės grupėse, kuriose aš dalyvauju? Gal man reikia pasižiūrėti Farmville? Na gi atsidarysiu Skype ir pasižiūrėsiu, kas yra prisijungęs, aš galėsiu paskambinti arba parašyti greitą žinutę...

Tarp visų pasirinkimų, kuriuos mes padarome, mes retai pasirenkam „nieko“. „Niekas“ nėra publikuotas Internete, ir tai nepritraukia mūsų dėmesio. Šiandien, būti vienišu tai dažnai yra daugiau rezultatas pasirinkimo nebūti sujungtu, nei pasirinkimas būti vienišu.

Problema, kurią reikia išspręsti

Būti vienam mums atrodo kaip problema, kurią reikia išspręsti, ne kažkas, kas yra trokštama. Mes turime tiek daug pasirinkimų, kad nežinome, ką daryti su savimi pačiais.

Jei jūs neišmoksite, kaip būti vienam, jūs būsite vienišas.

Būti apsuptu žmonių, realiai arba elektroniniu būdu, nėra vaistas nuo vienatvės. Vienatvė yra apibūdinam taip: Nemalonus jausmas, kai žmogus jaučia stiprų tuštumo jausmą.

Bet tuštuma negali būti visiškai užpildyta „draugų tinklu“, nes nors teisumas ateina per Kristaus pažinimą, bet to dar nepakanka jo įrodymui. Dievas suplanavo, kad teisumas yra įrodomas asmeniniuose ir artimuose santykiuose. Todėl vien tik virtualių santykių nepakanka įrodyti ir praktikuoti mūsų teisumo.

Štai kur problema: Technologijos taiko ten, kur mes esame labiausiai pažeidžiami. Kai maitinamės iš praeitos savaitės naujienų, gyvename netikrą gyvenimą per žmones mūsų socialiniuose tinkluose – tai reiškia, jei mūsų silpnumas yra dėl tikrų draugysčių stokos arba vienišumo, mes galime prarasti balansą susijungdami tokiu būdu, tuo metu, kai tik mūsų laikas priklauso nuo mūsų.

Kai aš augau „elektronika“ reiškė radiją arba 4 televizijos kanalus. Mes turėjome laiką su savimi pačiais - tai nebuvo disciplina, tai nebuvo kažkas, ką mes turėjome numatyti.

Mes patys sau buvome pasilinksminimas, taigi mes pažinojome save. Mes žinojome, ką tai reiškia būti vienam ir žaisti pačiam su savimi.

Pirma užuomina daugeliui apie tai, kad dalykai keičiasi, buvo 1970 populiari TV reklama, kurios pavadinimas skelbė: „Calgon pašalink mane“ kai žiūrovas matė moterį, kuri ilsisi putų vonioje ir dienos rūpesčiai ištirpsta. „Mano laiką“ dabar reikėjo planuoti. Čia jums, jaunuoliai: (http://www.youtube.com/watch?v=MVLzkTuVmrw :) 

Kai mes pasirenkame nuolatos būti sujungtiems elektroniniu būdu, mes galvojame, kad nesame vieniši - socialiniai tinklai suteikia iliuziją, kad turime reikšmingus santykius, bet faktiškai „nepakankamus“, ir štai kodėl kuo daugiau mes sujungti socialiniuose tinkluose, tuo daugiau jaučiamės vieniši. Tai vyksta intuityviai; kuo daugiau mes sujungti socialinėje žiniasklaidoje, tuo daugiau jaučiamės vieniši.

Jautiesi savimi?

Jei mes nemokame būti vieni, mes nesijaučiame savimi, kai mes nesame sujungti. Mes jaučiame, kad kažkas yra negerai, netvarkoje. Mes kreipiamės į kitus, kad pasijaustume ramesni, ar gyvi, kas reiškia mes naudojame juos mūsų malonumui, mūsų egoizmui patenkinti, remti mūsų silpnas sielas.

Mes turime išmokti būti vieni, naudoti socialinius tinklus, kad palaimintume kitus, ne savo malonumui ir savo silpnumui paremti. Bet kaip išmokti būti vienam?

Pagauk bangą

Ką jūs darėte paskutinį kartą, kai jautėte Viešpaties Artumą? Ką darėte paskutinį kartą, kai tikrai žinojote, kad Jis jums parodė kažką ar pasakė? Ar tai buvo studijuojant Žodį? Kur jūs buvote tada: vaikštinėjote, važiavote dviračiu, tyliai vairavote, važiavote autobusu, gulėjote putų vonioje?

Dabar peržvelkime metų patirtį, sujunkite taškus tų momentų, kai jūs gavote apreiškimus ar jautėte Jo Artumą, ar žinojote, kad Jis jums kalba - ar jūs pastebite, kad tuo metu jūs buvote tam tikrame proto nusiteikime, „ant tam tikros bangos“. Kaip senas radijas, kai jūs sukinėjate rankenėlę pirmyn ir atgal, kad pagautumėte stipriausią signalą, ieškokite pavyzdžių, kur ir kaip Jis bendravo su jumis praeityje ir grįžkite prie tos „bangos ilgio“.

Skirkite „laiko sau“ ir nesijauskite dėl to kaltas. Atskirkite save nuo prietaisų – išjunkite, arba išeikite į kitą kambarį ir panirkite protu į vietą, kur jūs patyrėte bendravimą su Viešpačiu praeityje... ir pažinkite save... štai čia mes pratęsime sekančią savaitę. Iki.

Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Sujungtas, bet vienišas. 2 dalis

John Fenn, 2012 m. spalio mėn. 5 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Šią savaitę turiu kai ką jums prisipažinti. Bet visų pirma leiskite man papasakoti, kaip aš patekau į tą situaciją.

Liepos mėnesį mes su Barbara skridome iš Bilings (Montana) į Tulsą su persėdimu Mineapolyje. Barbara atsisėdo prie lango, o aš šiek tiek toliau. Šalia mūsų, tiesiai priešais Barbarą atsisėdo dvidešimties metų jaunuolis.

Montanoje yra daug rančų, ir todėl daug kaubojų, ir tas jaunuolis atrodė panašus į juos, tik vietoj skrybėlės buvo užsidėjęs beisbolo kepurę. Tačiau jei pažįstate rančas ir kaubojus, tai žinote, kad pakeliui į didelį miestą išvykstant iš rančos, kaubojaus skrybėlę dažnai pakeičia kepurė.

Aš susidomėjau mūsų bendrakeleiviu

Be abejonės tai buvo tikras kaubojus: tvarkingai sušukuoti trumpi plaukai, beisbolo kepurė, kelnių kišenėje – skardinė kramtomo tabako, švarūs nauji apsitempę, į apačią platėjantys džinsai - kliošai, o tai reiškia, kad jie gali apgaubti jo pusbačius. Didelė sidabrinė diržo sagtis, ir nors buvo liepos mėnuo jis vilkėjo vakarietiško stiliaus marškiniais su ilgomis rankovėmis. Jis vadino stiuardesę „ma‘am“ (vert. mandagus kreipinys „mama, ponia“). Iš tiesų įdomu! Aš spėliojau, ko jis vyko į Mineapolį, bet greitai gavau atsakymą.

Kai tik kaubojus atsisėdo, jis paprašė lėktuvo palydovės alaus, kurį jinai visiems dalino, kai mes dar stovėjome prie įėjimo. Tada jis ėmė rašyti sms žinutes. Jis buvo dešiniarankis, ir jo telefonas tarp keleivių kėdžių buvo man gerai matomas. Jo nykščiai lakstė po klaviatūrą, ir jis laikė telefoną tokiu būdu, kad tiesiog prašyte prašėsi, jog užmesčiau akį į jų pokalbį.

Atsiprašau, Viešpatie

Aš tai ir padariau. Pirmas tekstas, kurį aš pamačiau buvo: „Tu visada kritikuoji mane, kaip aš apsirengęs. Tu visada kritikuoji mane prie mano draugų“. Vardas tekste buvo panašus į Jenny, ir jis atsakinėjo kažkaip taip: „Ne, aš nekalbėsiu apie tai, kol nesusitiksime“. Aš supratau, kad skaitau ginčą tarp merginos ir vaikino, buvau šiek tiek sunerimęs, bet ir susidomėjęs. Jie nenaudojo sutrumpinimų ir simbolių, rašė pilnus žodžius – tai buvo tikras pasikalbėjimas susirašinėjant, ir aš įsibroviau į jų privačią erdvę.

Aš pasakiau sau kažką panašaus: „Žinai, tau nereikia skaityti to teksto, bet atleisk, Tėve, aš pasimelsiu už juos“, staigiai suvokdamas kaip kvailai elgiuosi... (trumpai pasimeldžiau už kaubojų ir Jenny)... tada apibendrinau pavogtus žvilgsnius į jų pokalbį.

Kaubojus nepasidavė, jis ketino paaiškinti rašydamas žinutes, kodėl jis kritikavo savo merginos aprangą paskutinio pasimatymo metu ir kodėl jis kritikavo ją prie draugų, nors žinojo, kad už penkių minučių jis turės išsijungti telefoną.

Aš norėjau jam pasakyti, kad pirmiausia, jei nori išlipti iš duobės, nustok kasti! Tiesiog atsiprašyk, suprask, kad ji jaučiasi nesaugiai dėl tavęs ir jūsų santykių, ir liaukis rašyti, nes niekas tavęs nepasitiks oro uoste!

Bet neeeeee, jam reikėjo atsakyti... taigi, ji priminė, kaip jam nepatiko tai, ką ji pasakė ir tas restoranas, kuriame ji pasirinko valgyti paskutinio jų pasimatymo metu, o jis atsakė, kad tiesiog nori jai padėti ir kad ji įskaudina žmones - ir kaip Pirmojo Pasaulinio Karo pilotas, pašautas tame seno modelio Biplan lėktuvėlyje, jis jau buvo arti to, kad greitai užsidegs ir kris žemyn liepsnose.

Greitai aš buvau jo pasaulyje, mano protas virė ieškodamas atsakymų, laukdamas sekančio Jenny atsakymo. Mano pulsas padažnėjo, aš stengiausi nukreipti savo dėmesį į lėktuvo žurnalą ir apsimečiau skaitančiu, bet toliau žvilgčiojau, ką jis rašė... paskubėk Jenny, jie greitai uždarys duris!

Mano galvoje greitai praskrido idėja, prisipažinti jam apie savo žvilgčiojimą ir pasiūlyti patarimą, bet sugalvojau geriau. Tuo metu lėktuvo durys užsivėrė, visi elektroniniai prietaisai buvo išjungti ir padėti, kėdžių atlošai buvo teisingose pozicijose, mes nuo paauglystės išmokome kaip užsisegti ir atsisegti kėdžių diržus, ir mes pakilome.

Dar vieną alaus, ma'am

Kai tik jis galėjo vėl įjungti savo telefoną, jis tai padarė, vėl ir vėl iš naujo skaitinėdamas pokalbio su Jenny žinutes, nors negalėjo nei išsiųsti, nei gauti naujų, tuo metu gurkšnodamas dar tris alaus bokalus. Kai tik mes nusileidome, telefonas vėl veikė, ir vėl prasidėjo rašymas. Aš dar stipriau ir nuoširdžiau tuo metu meldžiausi už jį, nes pastebėjau, kad dėl keturių alaus lėktuve, ir oro uoste laukiančios Jenny bei susirašinėjimo prieš dvi valandas, jam reikėjo maldos.

Svetimas gyvenimas

Mano nuodėmė, kuomet žvilgčiojau į Kaubojaus ir Jenny gyvenimą, leido man gyventi per juos svetimą gyvenimą. Svetimas yra apibūdinamas taip: „Gyventi tarsi per kažką kitą, neturint pačiam to patyrimo, bet naudojant kieno nors kito patyrimus kaip savo“.

Per juos aš galėjau pergyventi iš naujo seną ginčą, kurį mes su Barbara turėjome, kai buvome dvidešimties, kai aš tik mokiausi tiesiog nustoti kasti besiginčydamas ir negilinti duobės, kurioje sėdėjau... (oi, aš ir vėl mokiausi skaitydamas jų tekstus, aš vėl buvau tame laike, kai mūsų sūnūs dar buvo vaikai.

Aš sujungtas, todėl aš esu

Žmonės gyvena svetimą gyvenimą nuo tada, kai Adomas ir Ieva atsisėdo prie pietų stalo ir papasakojo savo vaikams apie gyvenimą Rojaus sode. Tai nebūtinai nuodėmė, nors kaip kiekviena Dievo duota dovana, ji gali būti panaudota nuodėmingai, faktiškai – tai Dievo duota mūsų vaizduotės dalis. Knygos, filmai, televizija, radijas, internetas ir dar daugiau, įsiskverbia į mūsų vaizduotę ir mes žmonės pramogaudami gyvename svetimą gyvenimą.

Bet šiandien, kai tiek daug būdų susijungti su žmonėmis, daugelis paėmė šituos momentinius svetimus patyrimus ir pavertė gyvenimo stiliumi. Dėl to jie gyvena „kitur“- virtualioje erdvėje, taip atmesdami žmones, kurie yra arti jų. Kai kurie yra taip stipriai „kitur“, kad užmiršo, kas jie yra, kokie turėtų būti jų tikrieji prioritetai, ir netgi prarado socialinius įgūdžius su realiais žmonėmis.

Patirti Dievą svetimu būdu

Per kelis metus mes patyrėme, ką reiškia gyventi svetimu būdu nuo dviejų valandų šeštadieniais žiūrėdami filmą iki to, kaip gyvenimo stiliaus, kuomet esi įtrauktas į žmonių gyvenimus per socialinius tinklus, „draugus“ ir dar daugiau. Mūsų emocijos plaukė kaip tikrose draugystėse, nors mes galėjome laikyti nuo draugų atstumą. Mes jautėme tai, ką jie jautė, mes rūpinomės, džiaugėmės, meldėmės kartu su mūsų virtualiais draugais. Mes gyvenome svetimą gyvenimą per juos.

Tada mes eidavome į surinkimą ir tikėjomės patirti Dievą svetimu būdu - per garbinimą, pamokslavimą ar mokymą, per visokius patyrimus. Liūdna, bet dažniausiai patirdavome surinkimą, o ne Dievą - tai rezultatas būti tokio „svetimo“ nusiteikimo. Jų santykiai su Viešpačiu tapo paviršutiniški ir jie nesuprato kodėl. Surinkimas nuobodus, jie nežinojo kaip susijungti garbinime, Žodyje, jie nejautė Jo Buvimo.

Tu negali patirti nei pažinti Dievo svetimu būdu

Jų vaikščiojimas su Dievu turi tą patį lėkštumą kaip ir jų santykiai su Facebook draugais ir dėl tos pačios priežasties: santykiai teisingiausi, kai bendraujama betarpiškai. Kitais žodžiais, tu negali iš tiesų pažinti asmens (arba Dievo) jeigu tu pažįsti juos tik svetimu būdu.

Taigi, kai kurie žmonės ieško pranašo, kad gautų žodį, susirinkimo, kur matomi angelai, šventų šiurpuliukų ir dar daugiau, kad patirtų kažką tikro savo tikėjimo gyvenime. Krikščionys, kurie kaip jūs galvojate yra tvirti, staiga ima abejoti, ar Dievas yra realus – tai dėl to, kad jų tikėjimas buvo svetimas, netikras Viešpaties pažinimas. Jie gyveno savo tikėjimo gyvenimą per kitų ausis ir akis bei kitų žmonių patyrimą, užuot iš tiesų pažinus Viešpatį ir Tėvą patiems.

Ir štai čia, aš pratęsiu kitą savaitę... nes mano namų surinkimo draugams kitą savaitę tai turėtų būti gera tema studijoms ir diskusijoms, jeigu jūs pasirinksite šią temą. Iki susitikimo.

Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Sujungtas, bet vienišas. 1 dalis

John Fenn, 2012 m. rugsėjo mėn. 28 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Mūsų sūnus Krisas mėgsta „padėti“ parduotuvėje. Aš paimu pirkinių vežimėlį ir traukiu jį iš priekio, o Krisas savo vežimėlyje laiko už rankenos taip, kad aš galiu traukti kartu ir jį, ir pirkinių vežimėlį. Nors Krisas yra 32 metų amžiaus, ant jo kaklo gimdymo metu buvo apsivyniojus bambos virkštelė ir to pasekmėje protiškai jis liko 4 metų amžiaus. Be to dar insultas, kurį jis patyrė būdamas 17 metų, atėmė jam galimybę naudoti kairę ranką, taigi jis atsiremia ant vežimėlio ir laukia, kada aš sustosiu, ir jis galės padėti sukrauti pirkinius į mūsų vežimėlį.

Palaimintas staigiu vaikišku nuoširdumu, jis ypač mėgsta posūkius, nes posūkiuose jis plačiai supasi ir šaukia „atsargiai, seni!“ arba „pasisaugokite, ponia“, arba tiems, kurie dėvi kaubojiškas skrybėles „atsargiai, kaubojai, čia aš atvažiuoju“. (Mūsų pasaulio dalyje, kaubojai yra realūs, ir nieko keisto sutikti vyrą ar moterį su skrybėle, pusbačiais ir pentinais parduotuvėje). Aš visada turiu jiems pasakyti „atleiskite mums“ užuot sakęs „pasisaugokite“, kaip sako jis, bet šitos pamokos jis niekad neišmoksta, taigi kitą kartą mes vėl viską pakartojame iš naujo: „Atsargiai, seni“... Juokinga. Gyvename mažame miestelyje, todėl dauguma pirkėjų ir pardavėjų mus pažįsta, ir netgi klausia manęs, kai ateinu apsipirkti vienas: „Kur šiandien jūsų padėjėjas?“

Leiskite man čia įterpti dėl tų, kurie klausė apie Kriso išgydymą – Krisas myli Viešpatį, ir Viešpats jam kalbėjo, kiek aš žinau, mažiausiai du kartus. Kriso tikėjimas yra toks: „Kai būsiu danguje, man nereikės vežimėlio ir aš galėsiu bėgioti“, ir „Jėšua pasakė man (kai aš būsiu danguje), Jis vaikščios su manimi po kalnus!”

Dėl smegenų traumos jis neturi laiko pojūčio. Kita savaitė jam tas pat kaip sekančios 3 dienos, ir 3 dienos – tokios pat kaip sekanti savaitė. Dėl to mums nepavyksta išmokyti jo, kad jis gali būti pagydytas dabar, taigi jam išgydymas nėra kažkas, ko jis trokšta. Jis žino, kad Jėšua vieną dieną vaikščios su juo po kalnus, kad Viešpačiui patinka traukiniai, ir kad jam nereikės vežimėlio, kai jis bus danguje, ir to jam pakanka. Visa kita yra, kaip yra ir jis yra laimingas.

Daug Viešpaties aplankymų įvyko mūsų svetainėje, kai Krisas miegojo tiesiog už kelių žingsnių. Vieno aplankymo metu Viešpats stovėjo mano kairėje, kai Krisas sėdėjo savo vežimėlyje mano dešinėje, Viešpačiui buvo visai nesunku paliesti Krisą, bet Jis to nepadarė, nutaręs pasitikti Krisą ten, kur siekia jo tikėjimas – kai jis bus danguje, jam nereikės invalido vežimėlio.

Laikykitės eilės

Vieną dieną, kai buvo padaryta šita nuotrauka, prieš mus eilėje stovėjo moteris su mažu vaiku pirkinių vežimėlio sėdynėje.

Mūsų praktika tokia, kad Krisas visada būna prieš mane pirkėjų eilėje, po to aš, o tada pirkinių vežimėlis. Aš išėmiau prekes iš vežimėlio ir padaviau jas Krisui, kuris padėjo dėlioti jas ant judančios juostos kasininkui. Jis visada būna nusiteikęs entuziastingai, ir pirma prekė tą dieną buvo skardinė, kurią jis numetė ant juostos, ir ta nuriedėjo kaip cilindro formos boulingo kamuolys link kasininko, atsitrenkdama su jėga, kurios pakaktų apversti straiką, jei tai būtų boulingo žaidimas.

Tada aš pastebėjau moterį stovinčią prieš mus, kuri padūkusiai spausdino savo šauniu telefonu, visiškai ignoruodama savo dviejų metų vaiką pasodintą vežimėlyje ir kasininko veiksmus, kuriam reikėjo paimti moters kortelę ir nuskenuoti prekes. Aš pažiūrėjau į ją, tada į kasininką, kuris tyliai žiūrėjo į pirkėją klausiančiu žvilgsniu: „Ponia, eilėje yra dar kiti žmonės ir visi laukia jūsų“. Ji ignoravo savo dviejų metų vaiką, kuris žaidė su plastikiniais užkandžių maišeliais, kuriuos reikėjo pakrauti į pirkinių vežimėlį, o kasininkas nenuleido akių nuo mažos mergaitės, kad įsitikintų, jog ji nepačiups maišelio ir neišbers jo turinio ant grindų.

Aš pasižiūrėjau atgal, dar trys žmonės taip pat įdėmiai žiūrėjo į moterį, kuri vis rašė pasinėrusi į savo pasaulį. Sujungta, bet vieniša. Apsupta, bet atsiribojus. Galiausiai kasininkė mandagiai pasakė: „Prašau jūsų kortelės“ ir moteris sugrįžo į žemės planetą, pažymėjo savo kortelę ir pabaigė pirkimą, neapsidairius aplinkoje, kuri ją supo, nepastebėjusi nei akių žvilgsnių, nei kasininko galvos purtymo.

Taigi ši serija yra apie pasekmes, kai esi sujungtas, bet gyveni pasaulyje, kuris nesusijęs su realiais žmonėmis, realiais santykiais, realiu augimu ir asmeniniu tobulėjimu. Daug studijų buvo padaryta ir daug parašyta apie technologijų poveikį visuomenei, bet man rūpi krikščionys ir jų augimas Kristuje, ir kaip tai atsiliepia mums tikintiesiems.

Krikščionys, bendravimas, netikros draugystės

Technologija leidžia mums, nusiųsti žinutę Twiter'iu, elektroninį laišką, draugišką tekstą, greitą žinutę telefonu ar per Skype ir kada tik norime susijungti su žmonėmis iš viso pasaulio, nors aš vėl ir vėl girdžiu, kad krikščionys yra tarp tų, su kurias sunkiausia iš tiesų atvirai pabendrauti. Pradedant verslininku baigiant žmogumi surinkime, neatsisėdus kartu iš tiesų bandyti pažinti vienas kitą yra taip sunku, kaip pagauti drugelį plikomis rankomis; tu manai, kad jis nutūpė ant gėlės, bet kai tik tu priartėji, jis nuskrenda ant kitos gėlės, ir tu lieki su tuščiomis rankomis ir nusivylęs.

Jūs tikriausiai patyrėte arba stebėjote, kad žmonės pasako dalykus elektroniniuose laiškuose, kurių jie niekada nepasakytų akis į akį būdami su tuo asmeniu. Aš neseniai atsidariau Tulsa TV stoties internetinį puslapį, nes jie geriausiai pateikia tiksliausias oro prognozes; jų pagrindinis straipsnis buvo apie vietinius profsąjungų narius norinčius įkurti profsąjungas, kurios atstovautų juos darbe. Straipsnis buvo iliustruotas kelių žmonių susirinkimo kambaryje nuotraukomis.

Aš atsiverčiau pasiskaityti komentarus; žmonės komentavo labai šiurkščiai, minėdami vieno žmogaus didelį pilvą, šiurkštų ir nemalonų kito vyro žvilgsnį, kaip jie atrodė tingiai ir t.t.

Paviršutiniški žmonės, dar labiau paviršutiniški kaip krikščionys

Aš sulaukiau panašių komentarų apie šios Savaitės mintis ir mano naujienlaiškį. Žmonės, kurie prenumeruoja straipsnius metus ar du staiga įsižeidė dėl kažko, ką aš parašiau, pasiuntė man šiurkštų ir įžeidžiantį elektroninį laišką ir išsiregistravo. Galbūt jie jau buvo gavę kokius 50, ar 100, o gal net 200 elektroninių laiškų per pastaruosius porą metų, bet jei aš parašiau vieną dalyką, su kuriuo jie nesutinka, arba jie perskaitė kažką kitaip nei aš parašiau (ir to visai neturėjau omenyje), arba gal straipsnis „užlipo jiems ant mazolio”, arba ten, kur jie buvo sužeisti praeityje, ir staiga, aš gaunu iš jų bjaurų, pilną pykčio, šiurkštų elektroninį laišką.

Jie užmiršta tą faktą, kad jų gyvenimas buvo pakeistas kitais 99 ar 199 elektroniniais laiškais/ mokymais per pastaruosius porą metų – taip pat reguliariais laiškas nuo manęs ir netgi kai kuriais atvejais pasikeitimais asmeniniais laiškais leido šiek tiek familiarumo, bet elektroninio laiško distancija ir anonimiškumas leido jiems „trinktelėti tiesiai į kaktą“ ir nekęsti be baimės, kad bus atgalinė reakcija. Kaip ir tie žmonės, kurie rašė komentarus anksčiau paminėtame straipsnyje, jie niekada to nepasakytų jei susitiktume veidas į veidą.

Kai kurie krikščionys tiesiog pasitraukia nuo realaus bendravimo, nes mano, kad mašinos jų iš tiesų klauso. Mašinos niekada nemeta jiems iššūkio, neverčia jų mąstyti, arba ištirti savo nuosavą širdį. Mašinos yra saugios ir santykiai per šias mašinas yra saugūs. Jos leidžia išlaikyti distanciją tarp žmonių, kai kas nors priartėja per arti, kas gali sužeisti.

Žmonija dar niekada nebuvo taip susijungusi kaip dabar, nors 25% amerikiečių neturi artimų draugų ir kitiems 75% vidutiniškai draugų skaičius nukrito nuo 4 iki 2, tuo metu kai technologijų galimybės mus sujungti išaugo (2006 liepos mėn. Amerikos Sociologų Apžvalga).

Draugystės iliuzija

Mašinos suteikia mums draugystės iliuziją nereikalaudamos draugystės. Mūsų mašinos suteikia mums klaidingą jausmą, kad esi sujungtas, netikro intymumo jausmą. Tu gali rasti žinutes facebook'e „Aš šiandien peršalau“, ir pajusti gailestį tam žmogui, netgi pakelti jį maldoje, kad greičiau pasveiktų, ir tu jautiesi sujungtas su juo. Asmuo gali parašyti tau per Twiter'į, kad jis išlaikė šiandien egzaminą, gavo 95%, o tu gali pasiųsti jam trumpą žinutę su sveikinimais.

Ir kol tai yra gerai, tol tai vyksta, tai paprastai YRA tiek kiek yra (ne daugiau). Asmuo, kuris rašo: „Sveik, meldžiuosi už tave“ facebook'e, ir Twiter'yje: „Sveikinimai, geros kloties!“ gali gyventi vienišas, būti linkęs į savižudybę, be surinkimo, be šeimos, be darbo ar draugų, bet jungtis, kurią teikia mums mašinos, suteikia klaidingą draugystės jausmą.

Dėl to daugeliu atvejų, kuo daugiau asmuo susijungęs, tuo labiau jis jaučiasi vienišas. Kaip maisto valgymas, kai tu dar pusiau sotus nuo praeito valgymo, tu neragauji maisto ir nesimėgauji juo, nes ten nėra vidinio pasitenkinimo. Tas pats tuštumo jausmas, kai mes neturime tikrų veidas į veidą draugų, bet tik stiprų draugų tinklą Internete. Mes esame vieniši, bet bijome intymumo.

Ir štai pasirodo Viešpats

Daugelis krikščionių nemoka būti vieni su savimi pačiais, ir todėl nemoka būti vieni su Viešpačiu. Jie bėga žodžio pas pranašą, nes jie iš tiesų nepažįsta Viešpaties, ir nemoka būti vieni, ir vieni su Viešpačiu. Jie bėga į susirinkimus atsakymų, sąmoningai užmiršdami ir atmesdami faktą, kad Kristus gyvena juose ir yra tiek artimas, kiek tu skiri laiko ir pastangų Jį pažinti.

Kaip ta moteris eilėje prie kasos, tuo momentu ji buvo užliūliuota gyvenimo, tuo momentu jos dėmesys nebuvo nukreiptas į dukrą, ar pirkimo procesą, jos dėmesys buvo sutelktas susijungti su kažkuo per bevielį ryšį, nes tai lengva, patogu ir nepavojinga.

Nors mes suprantame, kad didieji tikėjimo žmonės mokėjo būti vieni: Abraomas, kuris žiūrėjo į žvaigždes ir gavo apreiškimą, kad jis turės tiek palikuonių, kiek yra žvaigždžių danguje. Jaunas piemuo Dovydas vienas laukuose prie Betliejaus, bendravo su Viešpačiu atsiskyręs. Jėšua atsiskirdavo, išeidavo į dykumą ar kalnus, ar ramią vietą, kur Jis galėjo būti vienas su Tėvu ir melstis.

Tavo gyvenimo statistika! Kaip mes galime ugdyti mūsų gyvenimą su Viešpačiu, kai esame sujungti elektroniniu būdu su tokia daugybe? Kaip mes galime ugdyti asmeninį atsiskyrimą ir tikras draugystes? Kaip mes surasime mūsų tikslą ir vaidmenį, ir kokį vaidmenį tame vaidina mūsų santykiai? Kokie kiti technologijos poveikiai draugystei?

Štai čia aš pratęsiu sekančią savaitę. Iki.

Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu 

Knyga ar televizorius? Mėnesinės namų surinkimo mintys

John Fenn, 2012 m. rugsėjo mėn. 27 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Mano mama labai mėgo skaityti. Prisimenu visa sieną su lentynomis, pilnomis įvairiausių knygų – nuo pasaulio atlasų ir Agatos Kristi detektyvų iki enciklopedijų bei žodynų. Lentynos buvo nukrautos knygomis nuo pat grindų iki lubų, tačiau nepaisant to, aš nesu perskaitęs nė vienos iš jų.

Taip nutiko dėl to, jog ši mamos knygų lentyna pasitarnaudavo kaip priedanga vietai, kurioje stovėjo televizorius. Aš grįždavau namo iš mokyklos ir žiūrėdavau tokias televizijos laidas kaip: „Tapk protingu“, serialą, „The Brady Bunch“ ir artėjant vakarienės metui „Hogano herojai“. Televizorius visada atrodė patrauklesnis pasirinkimas nei knygos, nes ekrane nuolat keisdavosi vaizdai, spalvos ir tai mane įtraukdavo į kitus pasaulius, ar tai būtų Antrojo Pasaulinio karo belaisvių stovyklos parodija, nekompetentingo slaptojo agento pasaulis ar „Marcia, Marcia, Marcia“ šeimyna.

Praeitą mėnesį aš dalinausi apie vasarą pasireiškiantį neveiklumą ir prioritetus, tačiau kaip juos tinkamai sudėlioti?

Vieną dieną mama iš tiesų privertė mane skaityti knygą. Aš puikiai pamenu, kaip ji stengėsi įtikinti mane perskaityti vieną iš jos turimų klasikos autorių, tokių kaip Ben Hur, Quo Vadas ar net Agatą Kristi. Tuomet aš ryžtingai atsisakiau, tvirtindamas, jog tos knygos nuobodžios. Tokią išvadą padariau vartydamas jų puslapius – visa, ką mačiau, tebuvo juodas rašalas ant balto popieriaus. Nebuvo nieko, kas „kutentų“ mano emocijas ar įkvėptų mane.

Tuomet mama paprašė pamėginti susirasti man patinkančią knygą mokyklos bibliotekoje ir ją perskaityti.

Priėmiau jos iššūkį ir susiradau knygą apie kalnų liūtą, Amerikoje dar vadinamą jaguaru arba puma. Knygos istorija buvo parašyta šio gyvūno akimis; jo nesibaigiančios maisto paieškos, atsargumas siekiant išvengti susidūrimo su kitu patinu, pavojus pargriauti turintį ragus elnią – ši knyga tikrai mane patraukė!

Tačiau kaip tai susiję su namų surinkimu?

Namų surinkimas yra kaip mūšis, vykstantis tarp nuobodžių knygų ir žvilgsnį prikaustančios televizijos. Knygų turtingumas atsiskleidžia tik tuomet, kai panyri į jas, skirdamas laiko skaityti, suteikdamas joms prioritetą, bei įsigilindamas į tai, kas slypi po viršeliu.

Televizoriaus žiūrėjimas nereikalavo jokių pastangų, tai linksmino, buvo patogu ir paviršutiniška. Televizija leido man pramogauti, tačiau knygos mane pakeitė.

Praėjusį mėnesį aš kalbėjau apie vasaros neveiklumą. Dabartiniu laiku mes planuojame sezoną; pasirenkame prioritetus, pakoreguojame tvarkaraščius, ir staiga, žmonės, kurių nematėme visą vasarą, arba visai pradingsta iš radaro arba grįžta kaip seniai prarasta šeima.

Mes pastebime, jog net tie žmonės, kurie su mumis drauge buvo metus ar ilgiau, galų gale tiesiog „braukia per mūsų puslapius“, tačiau niekuomet iš tikrųjų nesiekia draugiško bendravimo pas mus namuose nelaiko to savo gyvenimo prioritetu.

Kartais „ėjimas į surinkimą“ yra visa, ko žmonės nori. Jie mieliau „eis į surinkimą“, nes tai smagu, tai nemeta iššūkio, arba jie nori eiti į tokį surinkimą, kuris „tarnauja jiems“. Priežastis gali būti vaikai, arba noras pusantros valandos nieko neveikti, o galbūt jiems tiesiog reikia vėl „pasikrauti“ tam tikram laikui.

Tiems, kurie esame namų surinkimuose, naudojant mano ankstesnį pavyzdį: viduje šaunios knygos viršelių, gyvenimas pilnas įvairių aspektų ir grįžimas prie „televizinės krikščionybės“ jau nebe patrauklus. Mes norime save investuoti į santykius ir būti dalimi sprendimo užuot pasitraukus iš tų santykių.

Tapatybė

Pastaruosius 6 mėnesius mano dėmesys buvo nuolat nukreipiamas į tai, kaip ankstyvasis surinkimas suvokė savo priklausomybę ir tapatumą su tais, su kuriais jie drauge rinkdavosi bendrauti. Pažvelkime į Apaštalų darbų 4:23, kur rašoma, jog Petrui ir Jonui grėsė egzekucija, tačiau pareigūnai juos paleido. „Paleisti jie atėjo pas saviškius...“

Jie žinojo, kas yra tie „saviškiai“. Jie žinojo, kas saugo jų užnugarį. Kuomet Petras buvo paleistas iš kalėjimo, angelas Apaštalų darbų 12 skyriuje pasakė jam, kur eiti:

„Tai supratęs, jis atėjo prie Morkumi vadinamo Jono motinos Marijos namų, kuriuose daug susirinkusiųjų meldėsi.“ (12 eil.)

Petras parodė 4:23 ir 12:12, jog yra grupė žmonių, su kuriais jis save tapatino, kuriuos jis laikė namų pagrindu, saugojusiu jo užnugarį – šiuo atveju jų palaikymas buvo malda, kol Petras sėdėjo kalėjime.

Kai stebime judėjimą iš namų į namus, Apaštalų darbų knygoje, mes taip pat žinome, jog buvo tam tikra „namų bazė“, kuri buvo tikinčiųjų identiteto centras. Netgi tuomet, kai namų surinkimas pasidaugino dvi išliko tarpusavyje susijusios, o po to atsirado 3, 4 ir daugiau, Paulius ėmė joms rašyti bendrai, kreipdamasis: „bažnyčiai, esančiai“...Romoje, Korinte ir t.t.

Štai kodėl mes matome konkrečius žmones, minimus kaip tuos, kurie priima savo namuose bažnyčią: Priskilę ir Akvilą Romoje, Justą Korinte, Jasoną Tesalonikuose, Nimfą Laodikėjoje, Filemoną Kolosuose. Kai kuriems iš jų Paulius rašo: „Sveikinimai bažnyčiai, kuri renkasi jūsų namuose“ (Apd 16:15, 40, 17:5, 18:7, Rom 16:1, 1 Kor. 16:19, Kol 4:15, Fil 2 eil.)

Televizorius ar knyga?

Ir tai vyksta kiekvieną rudenį. Žmonės nusprendžia, su kuo jie nori tapatintis. Surinkimas namuose, ar artimiausia „bažnyčia“ jūsų gatvėje. Tai normalus procesas. Mes viliamės ir meldžiamės, kad šie žmonės apsispręstų tapatinti save su tokiais kaip mes, kurie saugo vienas kito užnugarį bei rinksis kartu mūsų namuose, dalindamiesi netgi užkandžiais.

Man nesunku tikėti, jog kai kuriems buvimas tradiciniame surinkime yra Viešpaties valia. Tačiau kaip jau esu minėjęs daugybę kartų, nors teisumas ateina per Kristaus pažinimą, Dievas lėmė, jog teisumas yra įrodomas per santykius. Kai kurie atsitraukė nuo to namų surinkimuose ir siekia augimo per kitokius santykius tradiciniame surinkime. Mes mylime juos ir mūsų surinkimo durys visada atviros, nes norime jiems geriausio iš Dievo.

Taigi stebėkite ir matykite grumtynes vykstančias kai kurių žmonių gyvenime. Nebijokite prisėsti šalia ir atvirai su jais pasikalbėti. Ar namų surinkimas jiems nuobodus? Kaip jį galime pagerinti? Ar jie šią vasarą buvo tokie užsiėmę, jog prarado bet kokį ryšį su kitais ir todėl jaučiasi susvetimėję ir nepriklausantys surinkimui ir ieškantys? Galbūt yra šeimos poreikių, kuriuos mes galime padėti patenkinti?

Prisiminkime, jog esame gyvas kūnas, o tai reiškia, jog vienintelis pastovus dalykas yra pokyčiai. Nebijokite gyventi ir patenkinti poreikius, kuriuos sutinkate, ir drąsinkite žmones būti dalimi sprendimo, kad tai būtų dėl kitų gerbūvio.

Būkite susiję su likusiu Kristaus kūnu šiais ryšiais ir Kristaus kūnu jūsų bendruomenėje, tačiau taip pat leiskite, kad būtumėte tapatinami su „sava grupe“, kaip kad Petras darė. Surask „bažnyčią, kuri susitinka namuose“, nes tai yra išplėstinė šeima, draugai, kurie saugo vienas kito užnugarį!

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Pažinti Žodį? 5 dalis

John Fenn, 2012 m. rugsėjo mėn. 21d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki visi,

Šį savaitgalį bus parengtas ir pradės veikti mūsų naujas internetinis puslapis. Būtume dėkingi, jeigu praneštumėte apie esamus nesklandumus ar neveikiančias nuorodas. Būkite kantrūs, pasistengsime sutvarkyti visus atsiradusius gedimus šiuo pereinamuoju laikotarpiu. Tikimės, kad naujasis puslapis bus patogesnis ir malonesnis akiai. Galite prisijungti čia:

www.cwowi.org arba www.supernaturalhousechurch.org

Taip pat šį ir kitą mėnesį jums pasiūlysiu tik po vieną audio mokymų seriją. Aš tikiu, jog šios temos yra labai svarbios kiekvienam tikinčiajam, todėl norėčiau labiau susitelkti ties vienu mokymu kiekvieną mėnesį. Šio mėnesio tema taip pat nemažiau svarbi: „Pauliaus dyglys kūne – kaip sulaužyti demoniškas užmačias“.

Ar pažįsti Žodį?

Paskutines 4 savaites aš mokiau kaip atpažinti teisingą ir subalansuotą Dievo Žodžio mokymą. Mes nutarėme kaip atskirti, ar mokymas yra pagrįstas „visapusišku Dievo paveikslu“, užduodami šiuos klausimus: Ar jis atitinka Jėzaus charakterį? Ar jis atitinka Jėzaus gyvenimą/veiksmus? Ar jis kur nors sutinkamas Žodyje dar 2-3 kartus? Ar jis suprantamas kontekste ir šiandieninėje kultūroje?

O jei Žodyje to nėra?

Ką darytumėte, jei kažkas ateitų pas jus ir sakytų „Viešpats man sakė...“? Nors teiginys skamba ne visiškai teisingai, jūs negalite prieštarauti, nes pašnekovas pabrėžia „man Dievas pasakė“. Jūs matote, jog tai neturi jokios prasmės ir nėra išmintinga, bet žmogus nepriima jūsų nuomonės – ką jūs darytumėte?

Ką jūs darytumėte, jei kas nors staiga pasakytų, kad Dievas liepė palikti darbą, nes pažadėjo kitokį aprūpinimą? O, jei kas pasakytų, jog Dievas liepė nutraukti vaistų vartojimą, nors jūs aiškiai matote, kad nėra jokio būklės pagerėjimo ir yra rizikuojama sveikata ir gyvybe? Ką jūs darytumėte, jei kažkas pasakytų, jog Dievas liepė nevežti sergančio vaiko pas gydytoją?

O, jei kas nors pasakytų, jog Dievas jiems kalbėjo ir pasakė, jog šita ar šitas bus jų sutuoktinis? Kaip reaguotumėte, jei matytumėte, kad kažkas laukia Dievo išgydymo, tačiau ir toliau žaloja savo kūną tais pačiais negalavimą sukėlusiais būdais, atsisako keisti dietą ar gyvenimo būdą sakydami, jog „Dievas liepė“ nieko nekeisti, nes Jis juos vistiek išgydys?

Atsakymas visiškai neskamba dvasiškai. Jėšua pasakė: „išmintį pateisino visi jos vaikai“. Tai reiškia, kad išmintingas sprendimas savo išmintį parodo vėliau (vaikais/ rezultatais). Luko 7:35

Vadinasi jei kažkas ruošiasi priimti sprendimą besiremdamas „Dievas man sakė“ ir planuojami veiksmai neatrodo nei dvasiški, nei protingi, o jūs negalite to įrodyti jokiu Rašto skyriumi ir eilute, atsakymas būtų toks – leisti jiems veikti pagal savo įsitikinimą. Šis sprendimas turėtų būti nelengvas ypač jei kenčia jūsų mylimas žmogus, bet kitos išeities nėra.

Leisti žmogui veikti pagal jo nusistatymą yra mokoma Pauliaus: „Broliai, jei kuris žmogus būtų pagautas nusikaltęs, jūs, dvasiniai žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėkite, kad ir patys neįpultumėte į pagundą! Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įsakymą.“

„O kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja. Tegu kiekvienas ištiria savo darbą, ir tuomet galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu, nes kiekvienam reikės nešioti savo naštą. (Galatams 6:1-5)

Taigi, čia matome du dalykus: pirmosiose dvejose eilutėse kalbama apie tą, kuris nusideda ir atgailauja, ir yra apsuptas mylinčių draugų trokštančių atgaivinti bendravimą ir draugystę.

Toliau kalbama apie tą, kuris neatgailauja ir eina savo keliu nepriimdamas patarimų iš kitų. Patyrinėkime, kaip moko Paulius. Kaip elgtis su tokiu žmogumi.

Pirmiausia, toks žmogus mano daug geriau apie save nei turėtų – „tariasi esąs kažin kas, tuomet kai jis yra niekas“.

Antra, jie apgaudinėja patys save. Graikiškai „phrenapatao“ reiškia „apgauti fantazijomis“ arba cituojant Vaino (Vine) Naujojo Testamento žodyną – tai yra „nuodėmė prieš sveiką nuovoką“. Jokūbas sako, jog toks žmogus yra Žodžio klausytojas, bet ne vykdytojas. Mano patirtis rodo, jog tokie žmonės paklūsta tik jų išsirinktoms Rašto vietoms, o kitose srityse atsisako ištirti save.

Trečia, eilutė sako „Te kiekvienas ištiria savo darbą (gyvenimą ir veiksmus). Mano patirtis rodo, kad tuomet kai tik žmogus pradeda mąstyti apie save geriau nei yra iš tikrųjų (išdidumas), jis apgauna save nusidėdamas prieš sveiką nuovoką ir praranda troškimą ištirti save bei prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

Tokie žmonės turi problemų, dauguma iš jų atsiranda dėl taip vadinamo „greitų pinigų“ mentaliteto. Per daugelio metų patirtį esu sutikęs daugybę tokių atvejų. Dažniausiai toks žmogus turi skolų ir meldžiasi, kad greičiau jas atiduotų, arba jis nori turėti pakankamai pinigų, kad galėtų laisvai gyventi ir daryti tai „kam yra pašauktas Viešpatyje“. Kai tik atsiranda pasiūlymas investuoti, jis nieko nelaukdamas investuoja manydamas, kad pagaliau Viešpats pradėjo spręsti jo piniginę problemą.

Reikėtų daugiau nei mano rankų ir kojų pirštų, kad suskaičiuočiau visus sutiktus vyrus ir moteris per daugiau nei 36 metus kelio su Viešpačiu . Jie sakydavo „Viešpats man liepė mesti darbą“ arba „Dievas man sakė daugiau nedirbti“, tačiau pasiekę bado ribą, jie grįždavo į darbą – be jokio noro patyrinėti savo gyvenimą! Jokio pripažinimo, kad suklydo, jokio noro išmokti – jie vis dar kaltina velnią vietoj to, kad pasižiūrėtų į veidrodį.

Ketvirta yra tai, kad „kiekvienam reikės nešioti savo naštą“. Šie žodžiai iliustruoja žmogų nešantį naštą, vadinasi, jeigu žmogus tvirtina „Dievas man sakė“, tik laikas įrodys jo žodžius. Išmintingiems ir subalansuotiesiems Viešpaties žodžiai teikia daug džiaugsmo, tačiau išdidžiųjų ir išpuikusiųjų laukia skaudžios pasekmės.

Kai Dievas aktyviai priešinasi Savo vaikams

„Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę. Taigi būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų. Nusimazgokite rankas (atitraukite save nuo savo išdidžių veiksmų), nusidėjėliai, nusivalykite širdis, besiblaškantieji! Pažinkite savo skurdą, liūdėkite ir raudokite! Jūsų juokas tepavirsta gedulu, o džiaugsmas liūdesiu. Nusižeminkite prieš Viešpatį, tai jis jus išaukštins.“ (Jokūbo 4:6-10)

Išdidumas – vienintelis išdidumo sprendimas paminėtas Senajame ir Naujajame Testamentuose yra atgaila ir nusižeminimas prieš Viešpatį. Jei kas nusideda tau, tu gali prašyti Tėvo jam atleisti ir Jis tai padarys. Išdidumas nėra išlaisvinimo maldų reikalaujantis veiksnys, pats žmogus turi apsispręsti nusižeminti ir jo atsikratyti.

Tu gali melstis, kad jie pamatytų savo išdidumą, gali melstis, kad Tėvas jiems jį apreikštų, bet tu negali išlaisvinti jų nuo išdidumo nei išmelsti jo laukan – tik išdidieji gali atsikratyti savo išdidumo. Vienintelis Rašto nurodytas būdas yra atgaila.

Tėvas aktyviai priešinsis išdidžiam krikščioniui. Nė vienas nenorėtumėme, kad Dievas mums aktyviai priešintųsi. Atmink viena: Jis aktyviai priešinsis žmogui, kuris bent vienoje srityje yra išdidus ir paklydęs, nors kitose srityse jis gali būti sveikas ir skleidžiantis tiesą. Daugelis to nesuvokiančių mano, kad jei Dievas laimina vienoje gyvenimo srityje, tikriausiai Jam priimtinos ir kitos, tačiau dažniausiai taip nėra.

Paprasčiausias pavyzdys yra mūsų vaikai. Mes galime „pamokyti“ vaiką, atimdami iš jo tam tikras privilegijas kuriam laikui, tačiau likusiose srityse jo ir mūsų santykiai išlieka normalūs. Jis yra mūsų vaikas, mes jam priešinamės (jo išdidumui) tik vienoje srityje.

Trumpai tariant, jei koks žmogus pasakytų „Dievas man sakė“, o jūs netikite, jog tai Dievas, tuomet leiskite jam veikti pagal jo įsitikinimą. Remkite jį, stebėkite ar jis priima pamokymą ir jeigu ne, tegul jis elgiasi taip, kaip jam atrodo. Kaip sako Paulius, Dievas nesiduoda išjuokiamas, Jis atmokės kiekvienam pagal jo nuopelnus. Jei jis apgaudinėja pats save, nes yra išdidus, tuomet tik jis pats gali ištaisyti savo padėtį.

Kai jūs sutiksite ką nors tariantį „Dievas man sakė“ ir matysite, kad jų gyvenimas yra produktyvus, kupinas ramybės, stabilumo, tai reiškia jų „vaikai“ – jų sprendimų rezultatai – iš tikrųjų yra iš Dievo. Kai jūs sutiksite ką nors sakantį „Dievas man sakė“, bet matysite, kad realybėje niekas nesikeičia ir jam atrodo, kad Dievas pakeitė savo nuomonę arba pastebėsite, kad jis suka klystkeliu, bet nėra atviras pamokymui, tuomet, žinokite - jis pats turi susitvarkyti su tuo. Dažnai Dievo malonė stengiasi pasiekti žmonių išdidumą kitu būdu, ji kurį laiką leidžia eiti savo keliu (nors ir sunkiu) kol jie suvoks, kad jiems reikia pagalbos ir galbūt atgailaus ir pasikeis.

Kitą savaitę – nauja tema.

Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Pažinti Žodį? 4 dalis

John Fenn, 2012 m. rugsėjo mėn. 14 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Aš kalbėjau apie tai, kaip atskirti teisingą nuo klaidingo mokymo, remdamasis „Visais Dievo nutarimais“, kurie randami šiose 3 srityse: ar tai atitinka Jėšua (Jėzaus) charakterį? Ar tai sutinka su Jėšua veiksmais/gyvenimu? Ar galima tai rasti 2-3 vietose Žodyje? Ir ketvirta sritis buvo aptarta praeitą savaitę; ar eilutė yra prieš ją ir po jos einančių eilučių kontekste? Šiandien – kultūros suvokimas.

Kultūros suvokimas

Kai kurios Karibų salos įgijo blogą reputaciją, kad yra nedraugiškos turistams. Buvo padaryta tokia išvada, nes kai žmonės praplaukiančiuose laivuose aplanko tas salas, dažnai vietiniai gyventojai tik spokso į juos ir neištaria nei žodžio. Tai paskatino kai kuriuos žmones manyti, kad vietiniai gyventojai nemėgsta baltaodžių žmonių arba nemėgsta turistų, arba nemėgsta jų todėl, kad tie turi pinigų, o čionykščiai yra neturtingi. Kai kurie turistai sako, kad jiems netgi baugu dėl to spoksojimo tylomis.

Bet O‘Keefe knygoje „Kelionės pėsčiomis po Karibus“ rašoma, kad vietiniams patinka, kai juos užkalbina, ir jie tikisi, kad lankytojai patys inicijuos pasisveikinimą ir pokalbį. Viena laive keliaujanti pora nusprendė tai patikrinti, kai išlipo ant ilgo 200 pėdų (61 metrų) molo, ir pamatė grupę vietinių gyventojų. Juos apibūdino kaip įvairius margus rūbus dėvinčius vyrus, žvejus, taksi vairuotojus, ir jie visi įdėmiai spoksojo į turistus, kai tie ėjo link prieplaukos.

Pasinaudoję proga, kai tie buvo vos už 20 pėdų (6 metrai), jie nusišypsojo ir sušuko: „Labas rytas visiems!“. Reakcija buvo žaibiška: „Labas, labas!” „Yah, mon!”, „Geros jums dienos” ir kai jie sakė tuos sveikinimus, visų vyrų veiduose švietė šypsena.

Bloga reputacija tarp turistų buvo nepelnyta, tai buvo vietinės kultūros nesupratimas. Bet jei nesupratimas yra kartojamas pakankamai daug kartų – tai tampa faktu daugelio žmonių protuose, it tai tampa „tiesa“.

Po 2.000 metų... atsukti kitą skruostą?

Kalno pamokslas yra viena iš labiausiai nesuprastų Rašto vietų ir todėl neteisinai aiškinamų, ir tas nesupratimas yra dėl kultūros nepažinimo (Mato 5:33-48)

„Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Akis už akį’ ir ‘dantis už dantį’. O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.“

Nesuprasdami nei Žodžio, nei kultūros, pastoriai mokė žmones savo kongregacijose tapti bestuburiais durų kilimėliais, kenčiančiais nuo visokio blogio, kurį jie sutinka, pradedant nesąžiningais „krikščionimis“ verslininkais iki savo vaikų mokymo neginti savęs mokykloje ir gyventi santuokose, kur jie yra skriaudžiami ir dar daugiau.

Atlyginimo klausimas

Išėjimo 21:18-36 mes randame įstatymus apie atlyginimą smurto atveju. Paskaitykime 22 eilutę „Jei vyrai vaidijasi ir užgauna nėščią moterį ir ji persileidžia, bet jos pačios nesužaloja, tada užgavėjas baudžiamas pinigine bauda, kokią jam paskiria tos moters vyras, teisėjams tarpininkaujant. Bet jeigu seka koks kitas sužalojimas ar prievarta – tai gyvybė už gyvybę, akis už akį, dantis už dantį...“

Ši pastraipa aiškiai sako, kad visų pirma – kūdikis įsčiose yra gyvybė,- antra, frazė: „akis už akį, dantis už dantį“ yra apie atlyginimą už padarytą žalą. Užpuolikas turi sumokėti atlyginimą už padarytą žalą: akis už akį, dantis už dantį.

Toks pasakymas: „akis už akį“ apriboja tai, kas yra žinoma, kaip „baudos už nuostolius", o ne - „tu sužeidei mano akį“ ir turėsi mokėti už šį sužalojimą visą likusį savo gyvenimą". Kitos pastraipos panašiai apriboja nuostolio atlyginimo kiekį, kurį turi sumokėti vagis. Taip pat Kunigų 6:1-6 - to principo pakartojimas plius 20% palūkanų ir atnaša Viešpačiui.

Išgelbėta nuo sudraskymo

Biblija aiškina Bibliją, taigi pažiūrėkime į Žodį Išėjimo knygoje, kuris parodo, kad „akis už akį” buvo atlyginimas, bet ne kerštas. Pavyzdžiui, kai mūsų jauniausias sūnus, Brian, buvo maždaug devynerių, jis pamatė, kaip piktas šuo ruošėsi užpulti mažą 4 metų mergaitę, kuri užklydo į pririšto šuns kiemą tokiu atstumu, kiek tai pasiekė jo grandinė.

Jis atsistojo tarp šuns ir mergaitės, kad šuo jos negalėtų pasiekti, taip išgelbėdamas ją nuo baisaus apkandžiojimo ar mirties, bet ją gindamas pats nukentėjo nuo šuns dantų. Kelionė pas chirurgą kainavo $300, ir mes ieškojome atlyginimo pas kaimynus – dantis už dantį, akis už akį, įkandimas už įkandimą - jei taip galima išsireikšti. (Jie atsisakė sakydami, kad tai buvo mergaitės kaltė).

Grįžkime į Mato 5 skyrių, kur Jėšua tęsia: „O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą.“

Jei trenksiu tau per veidą, pasijusiu geriau

To meto teisme, bendra bausmė už baudžiamuosius nusižengimus - sudavimas per dešinį skruostą ir maža bauda atsakovui. Kadangi dauguma žmonių buvo dešiniarankiai, sudavimas per įžeidėjo dešinį skruostą buvo mažiau stiprus. Jėšua norėjo pasakyti savo mokiniams, kad jie būtų taip pasiruošę sumokėti atlyginimą ir taip pasiryžę sutvarkyti visus reikalus, kad jie pasiūlytų net kitą skruostą, kad tik patenkintų asmenį, kuris nori su jais bylinėtis.

Jis toliau tęsia sakydamas, jei tu esi teisme, ir esi teisiamas, ir tavęs reikalauja atiduoti marškinius, atiduok dar daugiau, negu reikalaujama ir kaip priedą pridėk dar ir savo apsiaustą.

Papildoma mylia

„Ir kas reikalauja tavęs nueiti su juo vieną mylią, nueik dvi“. Šis paprotys prasidėjo Persijos Imperijoje ir buvo tęsiamas graikų ir romėnų. Įstatymas teigė, kad kiekvienas karaliaus pasiuntinys turėjo teisę panaudoti bet kokį kupranugarį, asilą ar arklį vienos mylios atstumui nukeliauti (1,6 km), ir gyvulio savininkas turėjo teisę lydėti pasiuntinį, kad galėtų atsiimti gyvulį, kai pasiuntinys keis transportą. Jėšua liepė nueiti papildomą mylią, tik tam, kad įsitikintum, jog pasiuntiniui gerai pasitarnauta ir viskas yra gerai tarp tavęs ir pasiuntinio. (Aš mokau apie tai savo serijoje „Kalno pamokslas 2“).

Vargšas pastorius

Jei asmuo netyrinėja Žodžio, kuriuo buvo paremtas Jėzaus tarnavimas, ir nesigilina į to laiko kultūrą, ir nepasilieka kontekste, ir nelygina tos pastraipos su visu Jėšua gyvenimu ir charakteriu, jis pasiduoda mokymui, kad krikščionis turi būti durų kilimėliu kitiems ir nesipriešinti skriaudikams. Bet tai tikrai nesutinka su tuo, ką mokė Jėšua.

Jūs taip norite sutvarkyti visus dalykus, kad net pasiūlote 1 papildomą „antausį”, bet po to asmuo turi susitvarkyti su savo širdimi, nes jūs padarėte savo dalį. Jei teisėjas tau priteisia atiduoti mėgstamą švarką, būk pasiruošęs noriai atiduoti net savo mėgstamą apsiaustą, bet ne visą rūbų spintą. Jie turi susitvarkyti su savo širdimi, nes tu iš savo pusės padarei viską, ką galėjai, kad tarp jūsų būtų taika.

Jei tu nueini papildomą mylią dėl to žmogaus, kad atsiimtum savo gyvulį, apsigręžk ir sugrįžk, nes jis turės naudoti savo gyvulius nuo tos vietos, ir turės išmokti planuoti ir netingėti. Tu padarei daugiau ir virš to, ką Viešpats įsakė – dabar jau viskas priklauso nuo jo paties.

Ir kontekstas patvirtina teisingą supratimą, nes Jėšua tęsia: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk. Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą’ ir nekęsk savo priešo. O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų...“

Iš tiesų kontekstas yra apie krikščionio charakterį ir darymą visko, kas tik nuo mūsų priklauso, kad dalykai susitvarkytų, ir kad būtų taika tarp mūsų ir kitų, kad mylėtume visus vienodai be diskriminacijos ar šališkumo, nenustatydami limitų teisingumui, kiek mes galime padaryti, kad susitaikytume su jais. Jėšua sako daryti tai, ką galite, bet po to jie turi stovėti ant savo nuosavų kojų, o nebūti tarsi neįgalūs. Tai yra krikščioniška meilė.

Ir tai veda į ...

Kai tu supranti Kalno pamokslą, kur Jėšua išdėsto savo esminę žinią, tada ir kitos eilutės tampa aiškios. Kai kurie pastoriai sako, kad mes turime vengti ir šalintis buvusio surinkimo nario, kuris pasitraukė. Jie cituoja Mato 18:15-20, kur Jėšua sako, žiūrėti į brolį, kuris atsisako susitaikyti, kaip į „pagonį ar muitininką“.

Daugelis pastorių sakė savo kongregacijoms niekinti ir vengti buvusio jų surinkimo nario, sakydami, kad taip Jėšua liepė daryti. Bet kai jūs pamatote, ką Jėšua sakė prieš kelis skyrius apie vaikščiojimą meilėje (Žodis), ir Jėzaus charakterio supratimas (Ganytojas ieškantis vienos pasiklydusios avies), ir tai pritaikote tai to meto kultūrai ir kontekstui, jūs matote, kad mes turime mylėti pasauliečius ir nusidėjėlius taip, kaip mūsų Tėvas myli, kuris leidžia saulei šviesti ir lietui lyti vienodai ant teisių ir neteisių be šališkumo ir diskriminacijos.

Tinkamas supratimas yra patvirtinamas, nes sekančiose eilutėse Jėšua sako, kad tie 2 ar 3 žmonės, kurie nuėjo pas žmogų susitaikyti, dabar susirinko ir Jėzaus vardu meldžiasi už jį, ir Viešpats sako, kad Jis yra jų tarpe, nes jie susitarė dėl to žmogaus atstatymo ir sielos!

Ar šitas supratimas sutinka su Jėšua gyvenimu, ar sutinka su visomis Evangelijomis, ar sutinka su kultūra, kontekstu ir likusiu Žodžiu? Taip jūs surandate visus Dievo nutarimus, kaip jie atitinka mokymą... sekančią savaitę, kaip nustatyti Jo nutarimus, kai to nėra skyriuje ir eilutėje...

Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu