John Fenn, 2017 m. balandžio mėn. 22
d.,
Sveiki visi,
Jeigu
pasakyčiau jums, kad ši meilės istorija yra apie įvykius, aprašytus Esteros
knygoje, pamanytumėt, kad žinote, apie ką bus kalbama, tačiau jūs klystumėte.
Tai bus istorija ne apie karaliaus meilę savo karalienei, ne apie
dėdės/pusbrolio meilę savo dukterėčiai, nei apie jos meilę savo tautai. Čia bus
kalbama apie „posūkį“.
Karalius
Nabukadnecaras užkariavo Judą vienas po kito sekusiais išpuoliais, persekiojo
Danielių ir tris jo draugus, Ezekielį, ir, kaip sužinome iš Esteros knygos
2:5-7, Mordechają bei jo pusseserę, kurią jis užaugino, - Hadasą, kurią žinome kaip
Estera. Hebraiškas vardas „Hadassah“ reiškia „atjauta“ ir tinka šiai meilės
istorijai.
Esteros knyga jums pažįstama
Istorija įvyko
maždaug 486 – 465 m. prieš Kristų. Karalienę Vaštę pakeitė Estera, kuri
neišsidavė, kad yra žydė (Esteros 2:10).
Iš Esteros
2:19-23 sužinome, kad Mordechajas nugirsta apie sąmokslą nužudyti Karalių
Artakserksą, kurį Mordechajas apie tai pareigingai informuoja, tačiau jo gerumo
gestas dėl daugelio po to sekusių įvykių ir rūpesčių pamirštamas.
Visas 3
skyrius yra apie Hamano sąmokslą prieš žydus, nes jis manipuliuoja Artakserksu
išleisti įsakymą per vieną dieną išžudyti visus žydus. 4 skyriuje Mordechajas
eina pas Esterą prašyti pagalbos savo tautai, ragindamas ją savo garsiais
žodžiais 14 eilutėje: „Kas žino, gal dėl šio laiko tu ir tapai (Artakserkso)
karaliene?“
Pasirengimas
5 skyrius susitelkęs
ties Esteros puotomis, į paskutinę iš jų pakviečiamas ir Hamanas, kuris jau
buvo pastatęs kartuves Mardechajui. 6-e skyriuje karalius negalėdamas užmigti
atsiverčia istorinius raštus iki vietos, kur Mordechajas išgelbėja jam gyvybę.
Jis paklausia, kas buvo padaryta Mordechajui pagerbti ir pasibaisi sužinojęs,
kad nebuvo padaryta nieko. Karalius ištaiso šį neapsižiūrėjimą, nurodydamas Hamanui
pravesti Mordechają miesto gatvėmis visiems jį pagerbiant.
Hamano mirtis
Ir, žinoma, 7
skyrius pasakoja apie paskutinę puotą, kuomet Estera atskleidžia, jog yra žydė,
atkleidžiamas taip pat ir Hamano sąmokslas išžudyti žydus. Artakserksas nebuvo
absoliutus monarchas, kaip Nabukadnecaras, nes pagal persų įstatymus karalius
negalėjo pakeisti įstatymo, kurį pats išleido. Taigi Artakserksas negalėjo
panaikinti įstatymo išžudyti žydus, tačiau išleido įsakymą, jog žydai gali
gintis, nesusilaukdami jokios bausmės, lyg tai būtų savigyna.
Purimas yra
švenčiamas iki šiol Adaro mėnesio 14 dieną, tai pagal vakarietišką kalendorių
atitinka vėlyvą žiemą arba ankstyvą pavasarį, kai žydai švenčia pergalę prieš
savo priešus.
Tai kur ta meilės istorija?
Apie 1400
prieš Kristų, Išėjimo knygoje 17:8-16 Amalekas išėjo kovoti prieš Izraelį, kai
jie buvo ką tik išėję iš Egipto. Ameleko žmonės buvo tolimi Izraelio pusbroliai
ir galėjo padėti Izraeliui, tačiau vietoj to kovojo prieš juos ir užsitraukė
Dievo pyktį. Amaleko protėvis buvo Ezavas (Pradžios 36:12).
Dauguma
krikščionių prisimena šią kovą, nes ten Dievas pavadinamas Jehovah-Nissi, Viešpats
yra mano Vėliava, - kuomet Mozės rankos būdavo iškeltos, laimėdavo
Izraelis, o kai jis pavargdavo ir jas nuleisdavo, persvarą įgydavo Amalekas.
Aaronas ir Huras padėjo laikyti iškeltas Mozės rankas per visą mūšį jam sėdint
ant akmens.
Negalite praleisti simbolinės prasmės
Mozė, kurio vardo
reikšmė yra „ištrauktas“, atsisėdo ant uolos (Kristaus), kai Aaronas, kurio vardo
reikšmė „išaukštintas“, pakėlė vieną ranką. Huras pakėlė kitą ranką. „Huras“
gali reikšti „baltumas, teisumas“ bei „ugnis/karštis“ ir „laisvė“.
Reikšmė
aiški: Kai mes sėdime/ilsimės ant Uolos (Kristaus), esame ištraukti iš pasaulio
(Mozė), išaukštinti (Aaronas) pergalėje prieš priešus teisume ir uoliame
užsidegime (Huras). Jeigu prarandame savo užsidegimą ir teisumą, nebūsime
išaukštinti Viešpatyje, ir priešas galės mus nugalėti... Sugrįžkime prie
istorijos.
Amalekiečių išnaikinimas
Išėjimo
knygoje 17:14 Dievas pasako Mozei užrašyti tai į knygą atminimui, nes Jis
išnaikins Amaleko žmones nuo žemės paviršiaus. (Jie liovėsi sekę Dievu ir tapo
stabmeldžiais bei Dievo priešais, ką ir pademonstravo aršiai kovodami prieš
Izraelį).
Praėjus
maždaug 400 metų, maždaug 1000 metų prieš Kristų, matome Karalių Saulių, kuriam
I Samuelio knygoje 15:2-3 Dievas pasakė, jog prisimena, ką Amalekas padarė Izraeliui,
kai jie pirmą kartą įžengė į dykumą, kad Jis norėjo jį sunaikinti, kadangi
prieš kokius 400 metų davė pažadą Mozei – Tėvas turi gerą atmintį. Karalius
Saulius išėjo į karą ir išžudė visus, kaip jam buvo liepta, tačiau nepaklausė
ir paliko Karalių Agagą, Agagitų šeimos galvą, bei Amalekitų šeimą gyvą, kaip
ir didžiąją dalį jų galvijų.
Dievas bando
ištesėti savo pažadą Mozei, tačiau Saulius nepaklūsta, ir dėl to turi perleisti
savo karalystę Dovydui. Nors jis ir atgailauja, tačiau per vėlai, o Samuelis
pasako šią garsią eilutę 15:22-23: „Paklusti yra geriau negu aukoti...
Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip
stabmeldystė...“ Nepaklusnumas yra lyg žyniavimo nuodėmė, kadangi ja
manipuliuojama žmonėmis ir įvykiais asmeninei naudai.
Štai ką daro
nepaklusnumas – jis manipuliuoja žmonėmis ir įvykiais kažkieno asmeninei
naudai. Pradedant nuo vaiko, meluojančio tėvams apie tai, kur jis leido
penktadienio vakarą, baigiant vyru, slepiančiu savo priklausomybę nuo lošimo,
ir sakančiu žmonai, jog jam neišmokėjo premijos, o jis galvojo, kad išmokės, -
šis melas iš esmės yra raganavimas (žyniavimo nuodėmė).
Karalius
Agagas tą dieną netenka savo gyvybės, nors kai kurie jo šeimos nariai išlieka
gyvi. Kaip mes tai sužinome? Apsukus visą ratą, po 500 metų, Esteros knygoje
pasirodo paskutinis amalekietis, ir tas žmogus yra ne kas kitas, kaip Hamanas –
agagitas iš Esteros 3:1, tiesioginis Karaliaus Agago palikuonis, kurį Saulius
paliko gyvą, paskutinė amalekiečių šeima.
Taip, Hamanas
buvo agagitas, paskutinis iš amalekiečių, demonstruojantis tą pačią neapykantą
žydams, kaip ir jo prosenelis prieš kokius 900 metų Išėjimo knygoje 17 skyriuje.
Posūkis
Hadasa, kaip
prisimenate, reiškia „atjauta“, o Esteros knyga pasakoja ne tik apie Purimo įvykius,
tai pasakojimas apie Dievo atjautą Izraeliui ir Jo pažadus jiems, netgi jeigu
tai truktų 900 metų, kol jie išsipildys. Šios meilės istorijos posūkis yra apie
Dievą Tėvą ir Jo meilę mums, Jo meilę, kuri laikosi duoto Žodžio, Jo meilę,
saugančią mus, kad atliktų visa, ką Jis pažadėjo – netgi jeigu mes pirmiau
nueisime į dangų ir tik tada matysime tai įvykstant žemėje.
Prisimenu
vieną porą bažnyčioje, kurioje buvau pastoriumi prieš daug metų, ta pora turėjo
nuostabiausias pranašystes, kad keliaus mokyti tautų apie Viešpatį. Tačiau
skersai kelio stojo neištikimybė ir jie išsiskyrė. Aplankymo metu aš paklausiau
Viešpaties apie juos, nes Jo Žodis nesugrįš pas Jį tuščias. Kaip jie vyks pas
tautas, jeigu yra išsiskyrę. Jis pasakė: „Kai kurios pranašystės išsipildys
kitame amžiuje.“ Pasakiau Jam, kad man reikia skyriaus ir eilutės apie tai, ir
Jis pasakė: „Yra daugybė pranašysčių Senajame Testamente apie ateinančius
amžius, kurie visiškai peršoka per šį laiką, kurį tu vadini bažnyčios amžiumi,
tai kodėl tau taip sunku patikėti, jog šiame amžiuje paskelbtos pranašystės
išsipildys kitame?“
Jo meilės
istorija mums reiškia, kad jeigu Jis pažadėjo kažką, tai nesvarbu - nors prireiktų
laukti ir 900 metų, kad tai įvyktų, kaip buvo su Moze, ar reikės laukti Jo
tūkstantmečio karalystės žemėje, kad tai įvyktų – ką Jis pažadėjo, tai BŪTINAI
įvyks, mes galime ilsėtis tame.
Kita meilės istorija su posūkiu kitą
savaitę, iki tada – palaiminimai,