Viską daro Šventoji Dvasia 3 iš 4

 John Fenn, 2024, 28 June, The Holy Spirit Does it all  #3 of 4

 Sveikinu visus,

 Praėjusią savaitę pasidalinau 2 pavyzdžiais, kaip Žodis ir Dvasia turi sutapti, nes būtent Dvasia iš tikrųjų atlieka darbą. Pratęskime nuo tos vietos.

 Hebrajams 1:1-3 yra mano mėgstamiausia ištrauka visoje Biblijoje.

 "Dievas (Tėvas) praeityje įvairiais būdais ir dalimis kalbėjo tėvams per pranašus. Tačiau šiomis paskutinėmis dienomis Jis kalbėjo mums savo Sūnuje, kurį Jis (Tėvas) paskyrė visko paveldėtoju ir per kurį taip pat , Jis (Tėvas) sukūrė amžius( liet. vert. pasaulius) “.

 Jis  (Sūnus) yra (Tėvo) šlovės spindesys, Jo (Tėvo) būties (prigimties charakterio) tikslus atvaizdas, kuris viską palaiko  (Tėvo) jėgos Žodžiu. Pats nuplovęs mūsų nuodėmes atsisėdo Didenybės (Tėvo) dešinėje aukštybėje“.

 Mokydama šia tema, Viešpats man nurodė: "Atkreipk dėmesį, aš visa laikau Tėvo jėgos žodžiu. AŠ ESU; Tėvo jėgos Žodis. Jis turi galią, AŠ ESU tos jėgos Žodis."

 Realus pavyzdys gali būti tėvas, kuriam priklauso verslas, ir jis paskiria sūnų būti antru atsakingu už tą verslą. Bet tėvas vis tiek jam vadovauja. Tada tėvas siunčia sūnų į verslo įmonę, įgaliodamas jį užsiimti verslu Tėvo vardu.

 Sūnus užsiima verslu, bet funkcionuoja tėvo valdžioje.  Sūnus yra tėvo valdžios žodis, tėvo valia. Jis yra tėvo charakterio įvaizdis ir savo žodžiu laikosi savo tėvo valios, tačiau įmonei vadovauja tėvo galia.

Šis supratimo pasikeitimas man viską apvertė aukštyn kojom.

 Per akimirką pakeičiau savo supratimą, anksčiau maniau, kad galia yra Žodyje, (bet suglumdavau, ir nesupratau, kodėl ji ne visada veikė), dabar tapo aišku, kad   tai yra būtent  Tėvo jėgos Žodis. Suvokiau,  jei Tėvas (Dvasia) ir Sūnus (Žodis) nedirbs kartu vykdydami Tėvo valią, niekas nevyks, nesvarbu, kiek kartų įsakysiu Jėzaus vardu.

 Tai man suteikė didžiulį palengvėjimą dėl tikėjimo srovės „skelbk ir tai įvyks“, kuris peraugo į bendrą charizmatinę praktiką „kalbėti gyvenimą / išgydymą / palaiminimus“ ir „nutarti ir paskelbti “ tikėjimo srovę.

 Kai tai kelioms akimirkoms nugrimzdo giliai manyje , mano proto krumpliaračiai sukosi visu greičiu, nes tai, ką Jis pasakė, rezonavo mano dvasioje, bet prireikė minutės, kol mano galva tai sutvarkė. Tada Viešpats nukreipė mane į Mato 6:7, kad pabrėžtų savo mintį. , ir mane nustebino Jo tiesmukiškumas. Ta eilutė sako:

 "Ir kai meldžiatės, nenaudokite tuščių kartojimų, kaip tai daro pagonys (netikintieji). Jie mano, kad bus išgirsti dėl jų žodžių gausos. Akimirkai pasijutau kaip vaikas, pagautas kišantis ranką į sausainių stiklainį, nes buvau kaltas dėl tokio  mąstymo – „pozityvių išpažinimų“, kassavaitinio pozityvių išpažinimų ir pareiškimų skelbimo bendruomenėje ir taip toliau. „Atsiprašau, Viešpatie“, „Viskas gerai“.

 Graikiškas žodis, išverstas „tuščius kartojimus“, yra „battalogesete“ ir reiškia „kalbėti negalvojant, mechaniškai kartoti žodžius (Vine's), naudojant tuščius žodžius“. ,,Tada jie šaukė Baalo vardą nuo ryto iki pietų...“ pasikartojančiomis formulėmis pagrįstomis pastangomis, kad Baalas judėtų jų vardu.

 Jis sakė, kad daugelis Jo žmonių papuolė į tai, viena vertus, jis atrodė nuliūdęs ir nusivylęs, kad daugelis tai padarė, tačiau tuo pat metu: „Bet aš darau dėl jų, ką galiu, nes dažnai jų širdys yra teisios, jie tik nežino Tėvo kelių, tu turi juos mokyti Jo kelių“.

 Tai pakeitė mano gyvenimą, kaip sakiau, nuo mano pečių pakilo lyg koks sunkumas, sukeldamas  jausmą, kad išdaviau ir paniekinau viską, ką maniau žinantis apie tikėjimą. Supratau, kad tai, ko Jis mokė, manyje sukėlė rezonansą, ir tai, ir tai  aš visada žinojau, kažkaip savo dvasioje. Mano protas buvo tiesiog neteisingai išlavintas.

 Dabar dažnai sakau: „Apreiškimas yra kažkas, ką jau (arba visada) žinojai, bet niekada nesuvokei“.

 Tada jūsų dvasioje kažkas atsiliepia, jūs jaučiate tą Dvasios liudijimo keliamą susijaudinimą  savo dvasioje, net jei jūsų galva sukasi, nes pertvarko ankstesnius supratimus.

Dievo Žodis, rašalas puslapyje, apie kurį kalbu, pats savaime neturi galios. Pragare yra daug tarnautojų, ganytojų ir įžymybių, kurie žinojo , kas parašyta, bet nepažino  Asmens, kuris YRA Žodis. Puslapyje esantis rašalas yra kilęs iš Asmens, kuris yra Žodis.

 Nojus gavo apreiškimą apie tvaną – tai buvo malonė.

 Tikėjimas buvo jo atsakas. Jis pastatė arką. Abraomas, Sara, Mozė, Jozuė – visi išvardyti Hebrajams 11 skyriuje „Tikėjimo salėje“,  kiekvienas iš jų pirmiausia gavo apreiškimą iš Tėvo – per Šventąją Dvasią – ir tikėjimas buvo jų atsakas. Abraomas ir Sara pagimdė kūdikį, Mozė grįžo į Egiptą, Jozuė apsupo miestą – kiekvienas iš pradžių gavo malonę, apreiškimą, kad  tai padarytų. Tikėjimas buvo jų atsakas į apreiškimą.

 Paulius ir Barnabas

 Apaštalų darbų 13:46–47 Paulius ir Barnabas susiduria su didžiuliu netikinčių žydų pasipriešinimu, nors daugelis pagonių( ne žydų) , kurie klausydami Jono įtikėjo.

 Paulius jiems pasakė, kad jie stabdo pastangas kalbėtis su žydais: „Nes taip mums įsakė Viešpats: „ Todėl paskyriau tave šviesa pagonims, kad neštum išgelbėjimą iki žemės pakraščių“.

 Paulius citavo Izaijo 49:6, kuris turi daug reikšmių Izaijui, Izraeliui ir Mesijui. Tačiau Paulius sakė, kad tą eilutę Viešpats panaudojo nukreipdamas juos į tarnystę pagonims. Paulius ne tik vartė Izaiją ir, kur tik pakrypo jo žvilgsnis, nusprendė „pastovėti“ ant tos eilutės. NE! Jis pasakė, kad Viešpats kalbėjo jiems, kad tai skirta  taip pat ir  jiems. Dvasia jiems tai atskleidė, ir tada jie perėjo prie to apreiškimo.

 Tikėjimas jaučiamas kaip ramybė.

 Kodėl taip? Nes tikėjimas yra atsakas į apreiškimą (malonę) iš dangaus. Apreiškime iš dangaus yra ramybė, iš to gimsta tikėjimas, todėl tikėjimas jaučiamas kaip ramybė.

 Prisiminkite savo vaikščiojimą su Viešpačiu. Ar gavote  apreiškimą apie kažką konkretaus ? Ar žinojote, jau prieš įsidarbindamas, kad  turite tą darbą? Ar ramiai išsinuomojote šią gyvenamąją vietą, ar su ramybe rinkotės  tą mokyklą? Kai tai pasitvirtino jūsų gyvenime, ar  jūs turėjote jau prieš tai ramybę? Kai tai nepasitvirtino , o jūs ,  bandėte prisiversti „tikėti“ kalbėdami, cituodami ir versdami dalykus veikti?

 Jokūbo 3:17-18 yra tiesa, Viešpaties išmintis yra tyra ir taikinga. Taip jaučiatės kai turite tiktą  tikėjimą, nes tikėjimas remiasi Tėvo ir Viešpaties apreiškimu (malone).

 Kitą savaitę rašysiu apie gyvenimą turint asmeninį  Šventosios Dvasios apreiškimą. Iki tol, laiminu,

 Džonas Fenas

Birželio 2024 m. naujienlaiškis

 June 2024 Newsletter

 Sveikinu visus,

 Noriu pradėti nuo padėkos už jūsų maldas. Šis pavasaris Fenų šeimos vyrams buvo labai sunkus sveikatos požiūriu. Atrodo, kad šį pavasarį aš ir mano 3 sūnūs

buvome užpulti, ir tai buvo labai sunku. Žinojimas, kad turime už mus besimeldžiančių draugų, suteikia daug paguodos. Ačiū.

 Nepaisant šių dalykų, pirmąją gegužės savaitę mes vis tiek galėjome nuvykti į savo konferenciją Nyderlanduose, ir tai buvo nuostabus laikas. Tėvas tą laiką įspraudė į tarpą tarp sveikatos iššūkių, suteikdamas mums 2 savaičių ramybės langą. Esame labai dėkingi.

 Taip pat noriu padėkoti tiems, kurie mus remia finansiškai. Visi matėme statistiką, kad visame pasaulyje dabar viskas yra bent 1/3 brangiau nei buvo prieš 3 metus, todėl labai vertiname jus. Žinome, kad padarėte taip, kaip Paulius rašė apie savo draugus, kad jie iš pradžių atsidavė Viešpačiui, o paskui jiems, todėl tęsėsi Evangelijos darbas. (II Korintiečiams 8:5)

 Talsos susirinkimas: birželio 29-30 d. Netrukus apie 200 žmonių prisijungs prie mūsų čia, Talsoje, savaitgalį mokytis, dalytis, garbinti ir pamokoms apie  namų surinkimą (sekmadienį). Ir mano dvasioje dėl to toks jaudulys. Džiaugiamės matydami visus! Laukiu susitikimo su daugeliu, kuriuos pažįstu tik el. paštu. Maldos Tėvui, kad mums išlietų išminties ir apreiškimo Dvasią Jo pažinimui!

 Jėzus, mūsų sabato poilsis:

 Kai Dievas ilsėjosi septintą dieną (hebrajiškai: mesk, liaukis), Jis nustatė tą dieną, kaip pavyzdį , kuris simbolizavo būsimą Mesiją, kuris suteiks poilsį  žmonijai ir kūrinijai.

 Iki šiol kai kurie neteisingai supranta „metimo“(vert. liovimosi kažką daryti) dieną, tikėdami, kad Dievas paskyrė tą dieną ir tik tą dieną, kai reikia kažką liautis daryti. Tai neatitinka    Jėzaus atnešto poilsio paveikslo. Jėzus YRA šabo poilsis. Jei turi Jį, tu išgyveni tai, ką pranašauja kūrimo istorija – poilsio Žmogų, atnešantį poilsį visai kūrinijai. Jei turi Jėzų, tu turi viską.

Išėjimo 20:8-11 įsakymas švęsti 7-ąją dieną tik sako nedirbti, ir daugiau nieko.

 Po daugelio metų kilo mintis tą dieną panaudoti penktadienio vakaro pamaldoms – tai buvo žmogaus kūryba. Dievas tik įsakė, kad savaitė būtų baigta, todėl liaukitės, pailsėkite, atgaivinkite sielą ir kūną.

 Deja, geranoriški tikintieji mūsų  ir Pauliaus dienomis (kurie nesąmoningai dvasiškai tapo fariziejais)*, iškelia dieną kaip įsakymą, kuriam reikia paklusti, o ne supratimą, kad Kristuje kiekviena diena yra poilsis, nes mes Jį turime.

 *Fariziejai sukūrė daugiau nei 800 savo taisyklių, tada jas iškėlė aukščiau Dievo Žodžio, o tai buvo konflikto tarp jų ir Jėzaus priežastis.

 Štai kodėl Paulius rašė Romiečiams 14 skyriuje, kai jie ginčijosi, kurią dieną garbinti, ir kad kiekvienas turi būti visiškai įtikintas savo prote ir nustoti ginčytis tarpusavyje. Jūs turite Kristų, jūsų viduje gyvena Dievo šabas! Taigi visos dienos yra šabas. Tiesiog išsirinkite vieną ir pailsėkite tą dieną!

 Kaip „liautis, sustoti“ diena vainikavo kūrybą po to, kai buvo paskelbta, kad ji baigta ir viskas yra gerai, taip ir Jėzus yra vainikuojamas išganymo pasiekimas, atnešantis galutinį poilsį žmonijai ir žemei.

 Todėl šabas iš esmės yra užbaigimas.

 Kai Dievas nustojo kurti, nes kūryba buvo užbaigta, Jėzus nustojo „kurti“ mūsų išganymą ant kryžiaus, nes jis buvo užbaigtas: „Atlikta“.

 Dievas ilsėjosi ne todėl, kad Jam reikėjo pertraukos, o dėl to, kad 6 dienos buvo užpildytos, užbaigtos, padarytos. Iš esmės tas šabas buvo „gana“ diena. Tai padaryta, to pakanka. Jėzus yra tiesioginis šabo išsipildymas, todėl Viešpats pasakė Izraeliui, kad šabas bus amžinas įsakymas – Jėzus yra amžinas šabo poilsio įsakymas. Tai baigta.

 Hebrajams 4:9-11 nurodo tą patį:

 "Dievo tautai lieka sabato poilsis. Kas įžengia į Jo poilsį, tas ilsisi  nuo savo darbo, kaip Dievas ilsėjosi nuo savojo. Todėl dirbkime, kad įeitume į Jo poilsį, kad nenupultume sekdami  Izraelio) netikėjimo pavyzdžiu“.

 Jo skaitytojams autoriaus žodžiai būtų reiškę nustoti daryti dalykus, kad padarytų įspūdį Dievui ar įgytų Jo palankumą. Kiekviena formulė remiasi kažko aukojimu – tu įsakai, deklaruoji, dovanoji, lankai, cituoji – visos aukos, viskas yra tai, ką žmonės daro norėdami paskatinti Dievą, priminti Jam apie savo poreikį, parodyti savo nuoširdumą – bet Jėzus visa tai užbaigė. Jo auka buvo paskutinė. Galime pailsėti.

 Tikėjimas nėra problema. Jėzus pateikė keletą pastabų apie žmonių tikėjimą: Mažas tikėjimas, didelis tikėjimas, netikėjimas ir pan. Problema yra ne tikėjimas, o poilsis. Egzistuoja tikėjimo srovė surinkime, kuri moko, kad tikėjimas yra kažkas,  ką mes išpažįstame, skelbiame ir leidžiame tai įvykti.

 Bet čia matome, kad tikėjimas yra poilsis ir ramybė. Tikėjimas yra atsakas į Viešpaties apreiškimą ar malonę, kuri neša Jo ramybės buvimą. Tikėjimas reaguoja į tą buvimą ir jaučiamas kaip ramybė. Darbas yra įeiti į tą poilsį, apie kurią kalbama Hebrajams 4:11.

 Darbas skirtas įeiti į poilsį. Darbas nėra tikėjimas, tu turi tikėjimą, tau reikia poilsio. Reikia pasakyti, ką Jėzus padarė, o ką tu padarei – pakanka. Užbaigta. Dabar tai priklauso nuo Jo. Ilsėkis.

 Negalite vienu metu išlaikyti baimės ir ramybės (tikėjimo) – jus tai  kankins.

 Kiek galiu suskaičiuoti, Biblijoje žodis „nebijok“ pasirodo 71 kartą, o „neišsigąsk“ – apie 80 kartų arba tam tikras šių dviejų derinys. Nebijoti reiškia pailsėti, būti ramybėje.

 Filipiečiams 4:6-7 sakoma: „dėl nieko nesirūpinkite,  bet visame kame su malda  ir dėkojimu skelbkite savo prašymus, ir nesuvokiama Dievo ramybė saugos jūsų širdis ir protus. “.

Vieną dieną aš tai priėmiau kaip žingsnis po žingsnio procesą.

 Pirmiausia susitvarkiau su baime, o ne įprastą praktiką, kad baimę nešiojau visą savo laiką maldų metu. Kelias dienas praleidau kovodama su baime, kas būtų, jei tai nutiktų , o kas jei tai... – kelias dienas! Kai nusprendžiau pailsėti, atiduoti tai Tėvui, nustoti jausti visas tas baimes, tada meldžiausi.

 Pirmą kartą mano išreikšta padėka nebuvo apimta baimės ir rūpesčio. Paprastai po maldos buvau ne ką geresnis nei anksčiau. Bet dabar buvo kitaip. Kitaip , nes aš susitvarkiau su baime ir rūpesčiais, kol dar nepaprašiau Tėvo. Tai pakeitė mano gyvenimą iki šios dienos.

 Jėzus yra mūsų poilsis. Jėzus užbaigė mūsų išgelbėjimą, mūsų aprūpinimą gyvenimui ir pamaldumui. Ilsėkis...susitvarkyk su baime, net jei su ja kovoti prireiks dienų, TADA pareikšk savo prašymus ir turėsi Pauliaus aprašytą ramybę.

 Ačiū, kad esate mūsų gyvenime!

Mes jus labai vertiname!

 Džonas ir Barbara, Brianas ir Amy

Viską daro Šventoji Dvasia 2 iš 4

JOHN FENN , 21 JUNE, 2024, The Holy Spirit Does it all  #2 of 4

 Sveikinu visus,

 Praėjusią savaitę nuoširdžiai pasakojau apie mūsų gyvenimą, susijusį su tuo, ką tikėjome Viešpačiu tikėjimo žodyje (TŽ), palyginti su mūsų neįgalaus sūnaus

tikrove.   Papasakojau, kaip pasninkavau 15 dienų tik su vandeniu, bet mano dvasioje nebuvo gyvybės, nebuvo liudijimo apie tai. Baigiau pasninką, kai sąžiningai įvertinau, kad tame, ką darau, nebuvo gyvybės.

 Supratau, kad Žodis ir Dvasia visada sutaria. Nesvarbu, kas sakoma eilutėje, Dvasia suteikia gyvybę. (Jono 6:63) Jei Šventoji Dvasia nedalyvaus, kai kalbu eilutę, nieko neatsitiks.

 Štai kodėl šio 4 dalių mokymo pavadinimas yra „Šventoji Dvasia daro viską“.

Kai Jėzus išvarė demoną Mato 12:22-32, religiniai vadovai sakė, kad Jis tai padarė velnio galia.

 Jėzus atsakė, kad tai net nelogiška, nes jei demonai išvarys demonus, šėtono karalystė žlugs. Tada Jis pasakė: „Bet jei aš juos išvarau Dievo Dvasia, Dievo karalystė atėjo pas jus“.

 Jėzus yra tas pats, vakar, šiandien ir per amžius. (Hebrajams 13:8) Jis, Dievo Sūnus, išvaro demonus Šventąja Dvasia. Tegul tai įsitvirtina giliai jumyse. Mes esame Jis šioje žemėje. Jo kūnas. Tai, ką Jis padarė tada, Jis daro dabar, per mus.

JEI manome, kad Dievas nori ką nors padaryti tik todėl, kad žinome tinkančią eilutę, BET Šventoji Dvasia nedalyvauja, tada nieko nebus.

 Pavyzdžiui

 Mano pažįstamam pastoriui apie 1989 m. buvo diagnozuotas  skydliaukės vėžys , tačiau jis buvo Tikėjimo Žodyje (TŽ) ir nusprendė tai pavadinti infekcija. Jis atsisakė tai gydyti. Skydliaukės vėžys auga lėtai ir yra mirtinas, jei jis negydomas ilgus metus.

 Nieko nežinojau apie jo diagnozę 1999 m., kai Viešpats man pasakė, kad jis serga vėžiu ir kad jam reikia su juo susidoroti, kitaip jis jį nužudys. Pasakiau tai ir sulaukiau nuoširdžių priekaištų, man pasakė, kad galvoju neteisingai, kad tai tik infekcija. Aš likau įsitikinęs, ką Viešpats man pasakė, bet buvau sukrėstas ir atstumtas.

 Maždaug po 8 metų jis suprato, kad pralaimi mūšį, ir pradėjo gydytis. Paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais jis pranešė savo bendruomenei, kad serga vėžiu. Visas surinkimas pradėjo melstis, kai kurie pasninkavo, kad jis išgytų. Kai jis mirė po kelių savaičių, daugelis buvo šokiruoti, abejojo ​​tuo, kuo tikėjo – jie kalbėjo Žodį, skelbė Žodį, bet jis mirė.

 Tik po jo mirties žmona pasidalijo, kad diagnozė buvo nustatyta prieš daugelį metų. Matote, jis tai padarė sau, nedarydamas to, kas jam priklauso. Dėl to jam nebuvo jokio stebuklingo išgijimo. Išdidumo nuodėmė yra manyti, kad kažkas yra Dievo atsakomybė, nors iš tikrųjų tai yra mūsų atsakomybė. Galite kalbėti  Žodį, įsakyti, skelbti viską, ką norite, bet jei esate drąsus, bet jei Šventosios Dvasios nėra visose jūsų pastangose ​​– tame nebus gyvybės.

 Tūkstančiai žmonių „kalbėjo Žodį jo situacijai, bet Dvasios nebuvo. Jėzus Žodis ir Dvasia nesutiko jo išgydyti, nes jis nepaisė sveiko proto ir atsisakė daryti tai, kas jam priklausė.

 Kurčia mergina, Fedra

 Maždaug savaitę buvau Saltiljo mieste Meksikoje ir padėjau mūsų bažnyčios remiamam misionieriui. Dvi moterys atėjo į tarnystės namus paklausti, ar aš eičiau ir „pasimelsčiau“ už 7 metų mergaitę, kuri gimė kurčia ir niekada nekalbėjo. Aš atsiprašinėjau, o misionierius, jo žmona ir moterys toliau lankėsi.

 Grįžęs į savo kambarį, pasakiau Tėvui, kad neisiu, nebent Jis išgydys ar išvaduos ją, padarys ko būtent reikia tai situacijai. Nes nebuvo naudinga skelbti Žodį, jei Dvasia neketina išgelbėti nuo kurčios ir nebylios dvasios arba jos nepagydyti – būtent ko reikėjo, aš nežinojau. Jis tuojau pat pasakė: „Eik, aš ją išgydysiu“.

 Grįžau pas juos ir pasakiau, kad eisiu. Ryte 11 val. mūsų grupė amerikiečių, taip pat misionierius ir dvi moterys, nuvažiavo į mažą kaimelį, kuriame gyveno mergaitė, o paskui į jos namus. Jos tėvai ir šeima nekalbėjo angliškai, 11 iš mūsų labai mažai kalbėjo ispaniškai.

 Labai išsigandusią mergaitę jie pasodino į kėdę priešais mus, amerikiečius, o jos šeima išsirikiavo už jos. Mes stovėjome maždaug po tuziną žmonių iš abiejų pusių, atsisukę vienas į kitą nepatogioje tyloje, o ši maža mergaitė sėdėjo kėdėje ir lėkštės dydžio akimis žiūrėjo į tai, kas vyksta.

 Galiausiai misionierius paaiškino šeimai, kas nutiks, o aš paaiškinau, ką darysiu, o tėvai gestikuliavo ir atsistojo šalia dukters, drąsino plodami jai  per pečius.

 Žengiau į priekį, įkišau pirštų galiukus jai į ausis sakydamas: „Aš įsakau kurčiai ir nebyliai dvasiai išeiti,  mergaite, sakau tau, būk sveika Jėzaus vardu“. (Aš nežinojau, ar dvasia dalyvauja, neturėjau jokio vadovavimo, įžvalgumo, jokio supratimo – žinojau, kad Tėvas pasakė, kad Jis ją išgydys, bet tuo metu 1988 m. norėjau aprėpti visas galimybes, todėl „Kai kyla abejonių, „išvyk tai“. Bet aš manau, kad tai buvo gydymas.

 Be abejo, aš žinojau Raštą: „Jo žaizdomis mes buvome išgydyti“. Ir aš žinojau  Raštą, kuriame sakoma, kad turime teisę naudoti Jėzaus vardą, kad uždėtume rankas ant ligonių. Bet tai buvo Tėvas, per Dvasią, kuris pasakė: „Eik, aš ją išgydysiu“. Aš turėjau  Žodį IR Dvasią sutarime, todėl ji buvo išgydyta.

 Iš pradžių ji pradėjo dairytis po kambarį nustebusiu žvilgsniu, tada viena  slaugytoja buvusi su mumis , pastebėjo, kad jos akys seka tą, kuris kalba... staiga ji suprato, kas atsitiko ir pašoko ir pradėjo šokinėti, pirmą kartą gyvenime triukšmauti, dar ne kalbėti, tik kelti didžiulio džiaugsmo triukšmą...

 Ji tiesiogine prasme šoko man į glėbį ir parodė į lauką... mes nuėjome ir atsistojome prie pat jos durų, o virš galvos medyje čiulbėjo paukštis. Ji nusišypsojo šia didžiule šypsena, pažvelgė tiesiai į viršų ir parodė į paukštį. Netrukus pribėgo daugiau nei tuzinas vaikų ir ji išsiveržė, neleido, kad aš ją pasodinčiau.

 Susijaudinusiame vaikų rate jie pradėjo šaukti jos vardą: „Fedra“, o ji atsisukdavo ir parodydavo, kuris vaikas tai pasakė. Po kelių šio žaidimo sekundžių ji apsisuko ir pamatė vieną iš mikroautobusų,  kuriuo atvažiavome, ji  prasigrūdo pro vaikus, bėgdama prie furgono. Ji pabeldė į duris ir kažkas jai jas atidarė. Ji įsiropštė į vairuotojo vietą ir ėmė daužyti vairą, galiausiai trenkė į garso signalą, dėl ko ji iš nuostabos šoko atgal. Mums pasirodė, kad ji matė, kaip žmonės įvažiavo į kaimą spausdami garso signalą, bet iki tos akimirkos ji niekada nesuprasdavo, kodėl jie taip padarė.

 Žodis ir Dvasia TURI būti sutarti.

 Šiandien daugelis žmonių buvo mokomi, kad Žodis yra galia. Tiesiog paskelbkite, tiesiog kalbėkite apie asmenį ar situaciją; jie buvo mokomi, kad tame yra galia. Jėzus aiškiai pasakė, kad Jis, Žodis, veikia per Šventąją Dvasią.

Mes čia pratęsime kitą savaitę, iki tol, laiminimu,

 Džonas Fenas

Viską daro Šventoji Dvasia 1 iš 4

John Fenn, 14, June, 2004, The Holy Spirit Does it all  1 iš 4

 Sveikinu visus,

 Mažiau nei prieš metus praradusi vyrą moteris man pasakė:  "Aš taip stipriai tikėjau, kad mano vyras pasveiks, bet jis nepagijo, ir aš nesuprantu kodėl. Aš tikėjau ir

skelbiau Žodį."

 Širdis neleido  jai pasakyti, kad ji visiškai neteisingai suprato, kas yra tikėjimas.

 Buvau ten, kur ji, kadaise.

Daugelis iš jūsų pažįsta mūsų vyriausią sūnų Chrisą. Jis gimė skubiai po C pjūvio, kai virkštelė buvo apsisukusi aplink jo kaklą, todėl buvo pažeistos smegenys. Kai rašau tai, Chrisui yra 44 metai, bet psichiškai jis maždaug 4 metų amžiaus.

 Pirmuosius 24 savo gyvenimo metus jis buvo namuose, bet paskutinius 20+ – grupiniuose namuose. Kai nekeliauju, pasiimu jį penktadienio rytą ir grąžinu šeštadienio popietę. Penktadienis yra pasivažinėjimo diena su tėčiu. Chrisas turi pasirinkti, kur nori pietauti, ir mus pažįsta daugelis parduotuvių tarnautojų ir vietinių restoranų. Visi pasitinka Chrisą kaip seniai prarastą draugą, kai riedame po parduotuves ar ateiname papietauti.

 Penktadienio vakarą Barbara gamina jam mėgstamą patiekalą, o šeštadienio rytą jis gali išmiegoti kiek tik nori. Beveik visada valgome stiprius pusryčius. Grupės namuose jie pasako, kada keltis,  kada eiti miegoti – visos gyvenimo dalys vyksta pagal tvarkaraštį – vaistai, maitinimas, dienos programos. Kai jis yra namuose, jis gali atsipalaiduoti ir pats nustatyti tempą.

 Jis myli Viešpatį ir kalba apie patekimą į dangų...

 ...kur jam nereikės vežimėlio, ir jis gana patenkintas laukia to momento. Kai matome greitosios pagalbos automobilį ar ugniagesių sunkvežimį, jis griebia mane už rankos ir sako: „Reikia pasimelsti“. (Taip  mes ir darome) Jis niekada nebuvo sutikęs nei praeivio, nei šuns, kurio nemėgtų.

 Viešpats jam kažką  pažadėjo, kai jam buvo maždaug 21 metai. Jis atėjo keturiomis į koridorių ir traukėsi grindimis kaip žeme šliaužiantis  kareivėlis, traukdamas save už alkūnių.

 "Tėti! Žinai, ką Jėzus man pasakė? Jis pasakė, kad vaikščios su manimi kalnuose, taip, taip Jis pasakė, yahoo! Jis eis per kalnus su manimi. Taip man pasakė Jėzus."

 Gavęs šį žodį iš Viešpaties skirtą tiesiai jam, Chrisas neieško išgydymo. Barbara ir aš ieškome, bet mes neturime Viešpaties žodžio, kad Krisas būtų išgydytas šioje dangaus pusėje. Ar mūsų „tikėjimas“  turi reikšmės? Ar tai, ką mes vadiname tikėjimu iš tiesų yra tikėjimas? O gal tai viltis, kad jis pasveiks?

 Žmonės, nepažįstami žmonės, o tai reiškia, visi – dauguma jų – internete, el. paštu ir tiesiai mums, siūlė nuorodas apie viską, pradedant smegenų pažeidimo gydymo ar atstatymo būdus, baigiant kaltinimais man ir  Barbarai, kad netikime, ir kad nedarome  kažko  daugiau, kad pamatytume jį išgydytą.

 Kaip mes atitrūkome nuo Tikėjimo žodžio (TŽ)

 Mūsų jaunystėje buvo momentas, kai žmonės iš TŽ padarė išvadą, kad Chrisas gali turėti demoną. Mūsų didelei gėdai leidome jiems pabandyti išvaryti iš jo demoną – demono nebuvo, bet tai išgąsdino Chrisą, todėl juos sustabdėme. Smegenų sužalojimas nėra demonas. Sužalojimas nėra demoniškas. Kiti manė, kad turime slaptą nuodėmę. Kai kurie manė, kad mums nepakanka tikėjimo, kad jis išgytų.

 Buvome atstumti  tų, su kuriais bendraudavome kiekvieną sekmadienio rytą. Jautėmės visiškai vieniši. Tikėjimo žodyje sklido abejonės ir klausimas, kas vyksta  su tuo Fenų sūnumi, kuris nebuvo išgydytas – kas negerai su tais Fenais? Ar mes nuvylėme Dievą ar Chrisą? Mes abejojome viskuo, kuo manėme esant tikėjimą.

 Tomis pirmosiomis dienomis kreipėmės į advokatą, kad paduotų ligoninę ir gydytoją į teismą. Jie mums tiesiai pasakė, kad tai personalo  aplaidumas ir laimėjus bylą  „tai būtų 7 skaitmenų atsiskaitymas“. (Milijonais dolerių) Matote, Chrisas gimė gruodžio 23 d. jo gydytojas laukė, kol jo sūnus atvyks Kalėdoms, taigi, kai jam buvo pranešta, kad 14 val. (2 p.m..) Chrisas jau ruošiasi gimti, jis vis tiek to nepadarė, ir  atvyko į ligoninę tik 19.25 (7.25 p.m).

 Jis iš karto nusprendė padaryti skubų C pjūvį

 Tačiau tuomet ligoninė negalėjo rasti budinčio pediatro, kuris turėjo dalyvauti skubios pagalbos C skyriuje. Todėl Chrisas gimė tik 20:50 (8.50 p.m.)  Taip tai buvo  milijonų dolerių vertės visų dalyvių aplaidumas.

Tačiau tai, ką turėtume išgyventi, kad iškeltume ieškinį, buvo per daug emociškai sunku Barbarai, ir mes atsisakėme po didelių emociškų ir dvasiškų kovų, pasirinkdami pasitikėti Tėvu – gerai ar blogai, teisingai ar neteisingai, štai taip  viskas buvo. tada, kai Chrisas buvo mažas.

 Viso to skausmo , išgyvenimų neramumų mums buvo per daug, ir mes tiesiog negalėjome to padaryti. Mes išėjome, atleidome ir atsisakėme teisingumo, keršto, pykčio ir visų tų emocijų idėjos, kad pasitikėtume Tėvu ir Viešpačiu, kad jie išgydys ir patenkins Chriso poreikius ateityje.

Tai buvo tais laikais...

 ...kai ėjome per tuos metus nepritapdami Tikėjimo žodžiui, ir su apsisprendimu  nesikreipti  į teismą, o pasitikėti, mane pirmą kartą aplankė  Viešpats. Iki šiol galvoju, ar mūsų neramumai ir grumtynės su tuo turėjo ką nors bendro su didele Jo malone, kuri tapo Jo nuolatiniais apsilankymais.

 Pirmasis buvo 1986 m. balandžio mėn. Tada įvyko pirmasis Viešpaties mokymo apsilankymas, 1986 m. spalio 1 d.

Taip prasidėjo nuolatiniai aplankymai , kai mes atmetėme kerštą ir žmogaus aprūpinimą, mūsų krizės įkarštyje,  Jis dažnai ateidavo į mūsų naktinių garbinimo metu. Nuo tada jis mane aplanko kelis kartus per metus.

 Daugelis ankstyviausių Viešpaties apsilankymų  pakeitė mano supratimą apie Jį, Raštą, tikėjimą ir yra aprašyti knygoje „ Gyventi sekant Dievo laikus“. Tęsinys: „Dievo kelių pažinimas“ taip pat yra apie tuos laikus, bet tai daugiau apie mano „kelionę“ po dangų. (Atsiųskite man el. laišką adresu cwowi@aol.com ir atsiųsiu jums PDF)

 Mes pradėjome tyrinėti Šventąjį Raštą, kad sužinotume, kas iš tikrųjų yra tikėjimas ir iš kur jis kilęs. Tuo metu 15 dienų pasninkavau tik su vandeniu, sakydamas Tėvui, kad nevalgysiu, kol Chrisas nepagis. Bet aš pakankamai žinojau, kad kai nukreipiau dėmesį į savo dvasią, nebuvo jokio apreiškimo, jokios ramybės, kad Jis ruošiasi  išgydyti Chrisą. Sužinojau, kad pasninkas nejaudina Dievo, bet tai tikrai padėjo tapto jautresniu  Jo sferai. Mano dvasioje nebuvo gyvybės tam, ką dariau, nebuvo Šventosios Dvasios liudijimo, todėl aš tai nutraukiau.

 Taigi aš žinau, apie ką kalbu.

 Visas tas skaidrumas, su kuriuo aš dalinuosi dideliu skausmu, kurį išgyvenome, yra tam, kad skaitytojas suprastų, kad man tai nėra teorija. Barbara ir aš išgyvenome procesą, kai atsisakėme beveik visko, ką kada nors tikėjome apie Viešpatį. Mūsų motyvai buvo išgryninti – ne eiti su Juo dėl to, ką Jis galėtų padaryti ar galėtų padaryti mūsų ar mūsų sūnaus labui, bet tiesiog tyrai mylėti Tėvą ir Viešpatį visa širdimi, mylėti kitus skaidriai ir tyrai.

 Mes žinome, kas yra malonė. Mes žinome, kas yra viltis. Mes žinome, kas yra tikėjimas. Mes nieko daugiau nenorime iš Tėvo, kaip tik pažinti Jį. Būtent tai veikė mumyse tomis ankstyvomis dienomis. Jie sugrąžino mus į paauglystės metus, kai mes visi mylėjome Tėvą, mylėjome Viešpatį, be jokių slaptų motyvų, negalvodami, ką Jis dėl mūsų gali padaryti.

 Kai Jėzus buvo apkaltintas demonų išvarymu šėtono galia, Jis pasakė, kad tai padarė Šventąja Dvasia. Štai kur mes pratęsime kitą savaitę. Nes tai nėra tik Žodis pats  savaime, tai yra Šventoji Dvasia, ir Jo buvimas atneša karalystę bet kokiai situacijai.

 Iki tol, laiminu,

 

Džonas Fenas

Ar Šėtonas gauna Dievo leidimą? 4 iš 4

John Fenn, 7 June, 2024, Does Satan Get Permission from God? #4 of 4

 Sveikinu visus,

Jei Dievas veikia tik tam, kad suvaržytų ir apribotų Šėtono pastangas vogti, žudyti

ir sunaikinti mus, kaip gi mes patys atveriame duris išpuoliams? Jokiu būdu neatsakysime į visus klausimus, bet galiu pasiūlyti skyrių ir eilutę apie tai, kaip mes atsiveriame priešo atakoms.

Nuodėmės prieš kūną

 1 Korintiečiams 6:18 Paulius teigia, kad ištvirkavimas yra nuodėmė prieš kūną. Jis sako, kad yra nuodėmių už kūno ribų, bet tokios nuodėmės kaip paleistuvystė,  yra prieš kūną. Esmė to, ką jis pasakė, yra ta, kad nuodėmės kūnui pasireiškia kūne.

 Jo laikais ištvirkavimas (s*x už santuokos ribų, įskaitant su pagonių šventyklos prostitutėmis) būtų sukėlęs emocinę sumaištį, lytiškai plintančias ligas ir pan. Nuodėmės prieš kūną lieka kūne.

 Šis principas matomas tokiuose dalykuose kaip rūkymas, per daug ar per mažai valgymas, persidirbimas arba tinginiavimas ir kitos nuodėmės prieš kūną. Daugeliu atvejų stebuklingų išgijimų nebūna, nes žmogus tai padarė pats sau. Dievas vaikščios su jais, gydydamas būklę ar ligą, kurią jie patys sukėlė nusidėję savo kūnui, bet retai kada mačiau stebuklingą išgijimą.

 Tikiu, kad tik ateinančio amžiaus sužinosime apie nuodėmes kūnui, kurias padarėme sau dėl visų chemiškai patobulintų maisto produktų.

 Daugelis šiandien kaltintų velnią už tai, kas iš tikrųjų yra nuodėmės kūnui. Mano mama mirė nuo emfizemos nuo rūkymo 50 metų. Ji mylėjo Viešpatį, ir ne velnias tai padarė su ja, ji tai padarė sau pati.

 Tą patį būtų galima pasakyti apie 100 svarų antsvorio (45 tūkst.) turintį asmenį ir jo skaudančius sąnarius ar pėdas – tai, ką jis padarė sau sukelia tą skausmą sąnariuose ir pėdose, ir tam nėra gydymo. Dievas yra teisingas, duoda kiekvienam žmogui tai, ko jis nusipelnė – ką pasėsi, tą ir pjausi – tai yra sąžininga ir teisinga. Jis eis su mumis stengdamasis sustabdyti nuodėmę kūnui arba eis su mumis  gydymo proceso metu , bet Jis nesikiš akimirksniu išgydyti to, ką mes sąmoningai padarėme savo kūnui.

 Prietarai – 1 Korintiečiams 11:17-34

 Korinto bažnyčia prasidėjo Apaštalų darbų 18 skyriuje, kai žydai, graikai ir romėnai visi po vienu stogu susirinko romėno Justo namuose. Daugelis turėjo rasinių ir socialinių prietarų, kurių laikėsi, o kai kurie nevalgė bendrų valgių su kitais.

 Paulius paklausė, ar jie niekina Kristaus kūną? Jis sakė jiems, kaip Jėzus liejo kraują ir buvo sulaužytas dėl mūsų visų, ir „daugelis tarp jūsų yra silpnų ir sergančių, o kai kurie anksti mirė, neišskirdami Viešpaties kūno. Jei teisiame save, nebūsime teisiami. nusprendė, kad tai yra Viešpaties, bet jei esame teisiami , tai Viešpaties, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu“. 11: 28-32

 Šie žmonės išvystė savyje  tai, ką galėtume pavadinti „susilpnėjusia imunine sistema“, kad jie taptų „silpni ir ligoti“, kaip teigė Paulius. Jis tai susiejo su jų išankstiniu požiūriu į kitus. Vėlgi, tai buvo tai, kad jie bendravo vieni su kitais, bet nevalgė kartu. Taigi jų išankstinis nusistatymas buvo priekyje ir centre, kad visi matytų. Dėl to jie nusilpo ir susirgo, todėl daugelis mirė.

 Nesantaika – II Tim 2: 23-26

 Jis liepė Timotiejui nesivelti į kvailus klausimus, spėliones ir panašius žinojimus, kurie sukelia nesantaiką. Jis sakė, kad tie, kurie nesutaria, „susipriešina savyje“ ir kad „Dievas teduoda  jiems atgailą, kad pripažintų tiesą“. Atkreipkite dėmesį, kad atgailaujant taip pat reikalaujama pripažinti tiesą – jie klydo savo požiūriu, nuomone ir veiksmais. Mat Paulius rašė: „Šėtonas juos paima į nelaisvę jų valia“. Tai labai svarbu. Susipriešinęs  žmogus yra šėtono nelaisvėje ir vykdo jo valią.

 Atleidimas – II Korintiečiams 2:10-11: „... dėl jūsų aš atleidau tai, kad šėtonas nepasinaudotų mumis, nes mes žinome apie jo sumanymus“. (ketinimai: mintys, tikslai, protas)

 Vedybiniai santykiai – 1

 Korintiečiams 7:5: Vyrai ir žmonos neturi susilaikyti nuo seksualinės sąjungos, išskyrus tam tikrus sutartus laikus, „kad šėtonas nepasinaudotų jūsų nesusivaldymu“. (Graikų kalba: „akrasia“. Iš „ne“  ir „kratos“. (ty, nesugebėjimas nugalėti savo troškimus).

 Sudėtingas tikėjimas – II

 Korintiečiams 11:3-4: „Bijau, kad šėtonas jus suklaidintų nuo paprastumo, kuris yra tikėjimas Kristumi, kad jūs priimtumėte kitą Evangeliją, kitą Jėzų, kitą dvasią“.

 Jei jūsų tikėjimas tapo sudėtingas dėl formulių ir informacijos, kad jei padarysite x Dievas padarys y, tiesiog sustokite. Grįžkite prie savo tikėjimo paprastumo, atsisakykite sudėtingos Evangelijos, sudėtingo Jėzaus, sudėtingos Dvasios.

 Kai kurios iš šių ištraukų išvardijamos siekiant parodyti, kad dažniausiai mes, ne Dievas, o mes, atveriame duris velniui įeiti į mūsų gyvenimą. Žmonės  nerimauja, kad Dievas duoda Šėtonui leidimą mus išbandyti, kai Naujojo Testamento tikrovė dažniausiai parodo, kad mes esame tie, kurie leidžia šėtonui įsilieti į mūsų gyvenimą.

Šėtonas Jį paliko jį kuriam laikui sezonas – Luko 4:13

 Paskutinė mintis yra tokia. Jėzus buvo tobulas savo charakteriu, bet buvo gundomas kūne (paversti akmenis duona), siela (įrodyk, kad esi Dievo sūnus, nušokdamas nuo šio bokšto) ir dvasia (garbink mane ir aš tau padovanosiu pasaulį). Mums tik pateikiama Jo gundymo kategorijų santrauka, bet Jis buvo „visose srityse gundomas kaip ir mes, tačiau be nuodėmės“.

 Šėtonas paliko Tobulą Žmogų vienam sezonui – tai reiškia, kad šėtonui nereikia priežasties tave pulti, jis tiesiog tavęs nekenčia, nes tu esi Dievo vaikas. Demonas gali įkvėpti ką nors darbe, kad būtų prieš jus. Tas pats ir bažnyčioje ar šeimoje. Jis daro atsitiktinius išpuolius tik todėl, kad nekenčia mūsų.

 Net kai ateina neišprovokuotas išpuolis, mūsų gerasis ir mylintis Tėvas apriboja tai, ką Šėtonas gali padaryti. Kai matome, kad demonas ką nors kursto prieš mus, mes turime perimti valdžią tai dvasiai ir jos puolimui: „Aš įsakau dvasiai, veikiančiai per ____, nebepulti manęs Jėzaus vardu. Aš išvarau tave iš šitos situacijos , dangiškasis Tėve, prašau tavęs padėti tarp mūsų apsaugą, sieną  atsiųsk angelus pagal savo valią, kad mane apsaugotų ir, jei įmanoma, su jais išgydytų santykius, ačiū tau, Jėzaus vardu...“ ir dalykai panašūs į šituos! kaip tai – naudokitės savo įgaliojimais naudoti vardą!

 „Jei mane matėte, tai matėte ir Tėvą“. Jono 14:9. Jis niekada neatnešė blogio, norėdamas ką nors „pamokyti“...

 Kitą savaitę nauja tema! Iki tol, palaiminimai,

 

Džonas Fenas

Ar Šėtonas gauna Dievo leidimą? 3 iš 4

 Does Satan Get Permission from God? #3 of 4

 Sveikinu visus,

 Mes nustatėme 1 Korintiečiams 10:13 ir Jokūbo laiškų 1:13 tiesas: Dievas neleis mums būti gundomiems/bandomiems/mėginamiems virš to, ką galime ištverti. Jis

taip pat riboja Šėtoną IR sudaro būdą pabėgti. Dievas nėra gundomas blogiu, todėl Jis nieko negundo/nebando/nebando blogiu. Tai atveda mus prie žmogaus, vardu Jobas.

 Atminkite, kad Senąjį Testamentą mes interpretuojame Naujojo Testamento akimis. Kodėl? Nes NT yra aukštesnis Dievo Tėvo apreiškimas. Paulius apie tai rašė 1 Korintiečiams 10:6 ir 11, du kartus sakydamas, kad tai, kas atsitiko Izraeliui ST, buvo pavyzdys mums. Taigi į Senąjį žvelgiame Naujojo akimis.

Kai buvai vaikas, konkrečius savo gyvenimo įvykius matėte vaiko akimis. Tačiau suaugęs pamatėte tuos pačius įvykius kaip suaugęs. Ši perspektyva sukelia pakartotinę interpretaciją nuo tada, kai buvote vaikas. Tas pats su ST/NT. Mes matome ST per Jėzų iki tų įvykių.

 Dievas, šėtonas ir Jobas

 Jobas gyveno po Nojaus, bet prieš Abraomą. Tai suprantame dėl jo ilgo gyvenimo – po teismo jis gyveno dar 140 metų. Kunigystės nebuvo, jis pats aukojo Dievui. Ir Viešpats jam pasirodė antgamtiškai, iš viesulo.

 Jobo knyga yra hebrajiška poezija ir yra seniausia knyga Biblijoje, todėl užima 1 vietą su psalmėmis, patarlėmis, Ekleziastu ir Saliamono giesme. Mozė parašė Pradžios knygą, Išėjimo knygą, Kunigą, Skaičius ir Pakartoto Įstatymą apie 1400 m. pr. Kr. Jobo knyga yra senesnė, dauguma mano, kad ji buvo parašyta apie 1800 m. pr. Kr. – 400 metų senesnė nei buvo parašyta Pradžios knyga. Rašymo stilius panašus į panašius to paties laiko Babilono raštus.

Mums sakoma Jobo 1:1-3, kad jis buvo turtingiausias žmogus rytuose.

 Jis turėjo tūkstančius avių, galvijų, kupranugarių, asilų ir daug darbuotojų. Kupranugariai buvo skirti dykumos karavanams / importui / eksportui. Asilai buvo miesto ir trumpo nuotolio automobiliai kroviniams vežioti (sunkvežimiai). Jis taip pat turėjo avis (maistas / vilna), galvijus (mėsa / oda), javus ir keletą kitų verslo interesų.

 Iš 29:1-17 sužinome, kad Jobas buvo didikas ir jų vadas (25 eil.), sėdėjęs prie miesto vartų valdyti. Jis buvo taip gerbiamas, jaunuoliai gerbė jį, kiti kilmingieji atsistojo ir tylėjo jam artėjant. Jo paties žodžiais tariant, jis buvo „akys akliesiems ir kojos luošiems“. 31:1 jis pasakė, kad sudarė sandorą akimis, kad nežiūrės į kitą moterį. Tame skyriuje jis taip pat sako, kad kvietė vargšus ir alkanus valgyti kartu su savimi, o vargšus aprengdavo savo vilnos drabužiais. Jis buvo labai geras, išmintingas ir dosnus žmogus.

 Bijojo dėl savo vaikų išgelbėjimo

 Jobo 1:4-5 atskleidžia, kad jis buvo taip susirūpinęs dėl savo vaikų dvasinio gyvenimo, kad dėl jų nuolat aukodavosi Dievui. Tai būtų panašu į tai, kad mama ar tėtis taip susirūpinę dėl savo vaikų išgelbėjimo reguliariai lankytų pamaldas jų vardu arba duotų pinigų tikėdamiesi, kad Dievas juos pamatys ir atves pas Jį. Jis nuolat nerimavo dėl jų vaikščiojimo su Dievu.

 Emocinė, psichinė ir fizinė būklė

 Job: 24-26 Jobas atskleidžia: "Mano sielvartas ir verksmas tapo mano kasdieniu maistu. Mano dejonės liejasi iš manęs kaip vanduo. Man atsitiko tai, ko aš labai bijojau, ir įvyko tai, ko bijojau. neturėjau ramybės, saugumo, negalėjau užmigti, ir mane ištiko suirutė“.

 Žinome, kad Jobui susirgo odos liga, ir matome, kad jis buvo labai turtingas, bet buvo baimės, nerimo ir streso žmogus. Ką darytumėte, jei būtumėte šiuolaikinis gydytojas ir ponas Jobas ateitų pas jus. Jis papasakotų apie savo, kaip mero, pareigas, apie savo nepaklusnus vaikus ir baimę dėl jų bei daugybę savo verslų. Jis negali užmigti, jis visada baiminasi ir nerimauja, jam gali būti egzema, juostinė pūslelinė, psoriazė, rožinė, furunkulai ir (arba) kitos su oda ir stresu susijusios ligos.

 Būdami jo gydytojai, mes išrašytume vaistus nuo streso ir miego, lieptume pailsėti, kreiptis į konsultantą, kad susitvarkytų su gyvenimo įtampa ir baimėmis. Taip ir vyko natūraliai.

Dvasiškai kalbant: Šėtonas mato tavo baimes ir stresą, kurie yra atviros durys tave pulti.

 Viso to, kas vyksta natūraliai, Jobo 1:6 užkulisiuose pasakojama, kad Šėtonas atėjo prieš Tėvą, ir kad jis klajojo po žemę. (v7). Terminologija, „pasirodė Viešpaties akivaizdoje“, gali būti panašu  ,, fiziškai ateiti pas Jį“.

 Šiais laikais mes dažnai sakome: „Eikime pas Viešpatį melstis“ arba „Atneškime savo naštas Viešpačiui“, bet niekas netiki, kad fiziškai ateiname prieš Jį. Taigi šioje poezijoje neaišku, ar tai buvo tiesiogine prasme situacija po Nojaus tvano, kai Šėtonui buvo suteikta prieiga prie Tėvo, ar taip, kaip sakome „einame pas Tėvą“. Mes žinome, kad po kryžiaus Šėtonas neturi prieigos prie dangaus – kaip teigiama Efeziečiams 1:20-23, Kolosiečiams 2:14-16, Hebrajams 9:11-15, 23-25 ​​ir t.t.

 Šėtonas vaikščiojo žeme, ieškodamas, ką praryti.

Jobo 1:7 jis tai pripažįsta, o tai atitinka 1 Petro 5:8, kuriame teigiama, kad šėtonas klaidžioja kaip riaumojantis liūtas ieškodamas, ką gali  praryti. Tada diskusija pakrypsta apie Jobą ir su kiekviena galimybe nužudyti Jobą, Viešpats imasi apribojimų.

 Tai atitinka 1 Korintiečiams 10:13, kuriame sakoma, kad kai ateis išbandymas, jis apribos tą išbandymą IR padarys kelią išsigelbėti. Dievas nėra gundomas blogiu, todėl tai buvo grynai mūsų gerojo Tėvo veiksmas, apribojęs tai, ką Šėtonas padarė Jobui. Jobo pabėgimo būdas jam buvo daug kartų pristatytas, net miegant Viešpats bandė jį pasiekti. Galiausiai atgaila tapo jo išsigelbėjimo būdu.

 Patarlių 26:2 sakoma; „...Prakeikimas neateina be priežasties“.

 Šėtonas turėjo atviras duris į Jobo gyvenimą – jo vaikai nevaikščiojo su Dievu, todėl buvo plačiai atviri pulti. Jobą dėl streso ir baimės galėjo ištikti širdies smūgis. Buvo priežastis, dėl kurios šėtonas užpuolė Jobą ir jo šeimą, ir Dievas turėjo apriboti, ką jam galima padaryti.

Nesigilinant į detales, 3 Jobo draugai apkaltino jį slapta nuodėme, tačiau ketvirtasis Elihuvas teisingai kalbėjo apie Dievą ir Jobą. Jis sakė, kad Dievas jau kurį laiką bandė pasiekti Jobą, net jam miegant, bet Jobas neklausė. Job 33: 14-30 ir 36: 1-12.

 Elihuvas taip pat pasakė Jobui, kad Dievas su juo to nepadarė, 37:23: "Kalbant apie Visagalį, jis yra nepasiekiamas ir galingas savo galia bei teisumu. Jis neengs."

 Elihuvas teisingai kalbėjo apie Dievą ir Jobą

 Jis buvo vienintelis visoje istorijoje, kurio Dievas nereikalavo atgailauti. Pradedant nuo 38 Jobo skyriaus, Dievas reikalauja Jobo atgailauti: "Kas tas, kuris temdo patarimą kvailais žodžiais? Būk kaip vyras, ir aš pareikalausiu iš tavęs!" Viešpats klausia Jobo, ar jis buvo kai vyko kūrimas, ar sukūrė erelio akis, kad matytų taip toli, ir daug kitų klausimų apie gamtą ir Jobo buvimą ar žinias.

 Jobo 40:2 Dievas klausia: "...ar Jobas mane mokins? Tegul atsako tas, kuris mane kaltina!" Jobas išmintingai atgailauja, sakydamas 4 eilutėje: "Aš esu niekingas. Kas galo tau atsakyti? Uždėsiu ranką ant burnos." Tačiau Dievas ir toliau reikalauja iš Jobo 7 eilutėje: "Apsirenk ir žiūrėk į mane kaip į vyrą! Ar diskredituojate mano teisingumą? Ar kaltinate mane, kad pasiteisinu?"

 Galiausiai, kai Viešpats baigia, Jobas atsako 42: 1–6:

 "Kas kalbėjo nežinodamas? Tai aš. Bjauriuosi savimi... Aš kalbėjau apie dalykus, kurių nesuprantu, kvailai, apie dalykus, kurie man nežinomi, tačiau kalbėjau taip, lyg žinočiau... Esu girdėjęs apie tave, bet dabar aš tave pamačiau aš atgailauju dulkėse ir pelenuose (atgaila).

Paskutinė mintis susijusi su 42:11, kur jo draugai guodė Jobą dėl „visų dalykų, kuriuos Viešpats atnešė Jobui“. Hebrajiškas žodis „hebi“ iš šaknies „bo“ yra leistinoje, o ne priežastinėje kalboje. Jame sakoma, ką Viešpats leido tai nutikti su Jobu, o ne tai, kad Jis buvo to šaltinis, bet leido. Tai vėlgi atitinka NT, kuri sako, kad Dievas nebando žmogaus blogiu, o kai ateina priešas, Jis nustato ribas ir sudaro būdą išsigelbėti.

 Kaip Elihuvas Jobui pasakė tiek daug žodžių; 'Dievas tau to nepadarė, jis bandė tave pasiekti net miegant, bet tu jį ignoruoji.' Jobas atgailavo, jo gyvenimas buvo atstatytas ir palaimintas.

 Kitą savaitę kaip mes atveriame duris velniui ir kaip jis naudoja mūsų valdžią prieš mus.

 Iki tol, palaiminimai,

 

Džonas Fenas