Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2017 m. vasario 26 d., sekmadienis

Ryšys tarp dangaus ir žemės. 3 dalis

John Fenn, 2017 m. sausio mėn. 28 d.,

Sveiki visi,
Šias dvi savaites dalinuosi dangiškąja perspektyva: iš pradžių, apie tai, kad šeima yra viena, nesvarbu, ar ta šeima yra danguje, ar dar žemėje. Taip pat ir apie tai, kad Šventoji Dvasia yra Tiesos Dvasia, esanti ir danguje, ir žemėje, ištikimai mums perduodanti Tėvo ir Viešpaties davinius, taip pat ir mūsų davinius jiems. Šiandien:

Jeigu Dievas valdo, tai kodėl Jis leidžia vykti tokiems baisiems dalykams?
Ką iš tiesų sako Biblija? Šią ir kitą savaitę apie tris sritis, į kurias Jis taip retai būna įtrauktas, kol mes Jo nepaprašome individualiai.

Gamta
Mes žinome, kad Dievas yra Kūrėjas ir viešpatauja Savo kūrinijai. Hebrajams 11:3 pasakyta, kad Gyvasis, nematomas Žodis – Asmuo - sukūrė regimybę. Romiečiams 1:20-21 sakoma, kad Jis yra Kūrėjas, ir netgi neregimosios Jo ypatybės gali būti atpažintos tyrinėjant Jo kūrinius. Jėzus Savo viešpatavimą kūrinijai parodė mažiausiai 3 srityse: Jis įsakė vėjui ir bangoms, ir šie Jam pakluso; Jis ėjo vandeniu ir padaugino duonos kepalus (augmenija) ir žuvis (gyvūnija). Šitie 3 veiksmai parodo, kad Jis ir toliau viešpatauja: žemės elementams, gyvūnams bei augalams. (Dar galėtume pridėti ir vandens pavertimą vynu).

Jėzus tai pademonstravo tam, kad parodytų kas Jis yra, tačiau tai nereiškia, kad Jis, kaip taisyklė, kas kartą įsiterps ar kišis į gamtos reikalus. Apie balansą parašyta Romiečiams 8:19-23. Čia atskleidžiama, kad kūrinija buvo pavergta nuodėmei, ji kenčia ir vaitoja (gimdymo kančiose) laukdama „Dievo sūnų apreiškimo“. Tai reiškia Jėzaus Karalystės žemėje įkūrimą ir prakeikimo panaikinimą, lydintį Karalystės teisiųjų valdymą žemėje. Galime teigti, kad Jėzaus viešpatavimo kūrinijai pademonstravimas yra apžvalga to kokia bus žemė, kuomet bus patrauktas prakeikimas, tačiau tai yra tik apžvalga.

Tai reiškia, kad tarp Dievo kūrinijos, kuri pagal originalų sumanimą nori paklusti Dievui bei Jo žmonėms ir tarp nuodėmės, po kuria ji pateko, tvyro karo įtampa. Gamtos elementai planetoje kenčia po nuodėmės našta ir vaitodami bei kentėdami laukia išlaisvinimo. Štai dėl ko vyksta tragiški žemės drebėjimai, vulkanų išsiveržimai, tornadai ir uraganai, į kuriuos, kaip taisyklė, Dievas nesikiša.


Netgi Apreiškimo knygoje (8:7-13) pabrėžti 2 pagrindiniai įvykiai nutiksiantys žemėje per paskutiniuosius 7 apokalipsės amžiaus metus: nukris dvigubas asteroidas – viena dalis ant žemės, kita į vandenyną; tačiau žmogus vis dar neatgailaus. (Aš turiu išleidęs CD/MP3 seriją „Gamtos nelaimės Apreiškimo knygoje“, jei įdomu, galite sužinoti daugiau)

Atsakymas į klausimą, kodėl Dievas leidžia gamtos nelaimes randamas trumpame, prieš tai jau minėtame paragrafe – žemė buvo pavergta nuodėmės ne be vilties, bet jai kaip ir mums, buvo pažadėtas laikas, kada ji bus išlaisvinta iš jos. Dievas neįžengia ir neįsiterpia į šį senai numatytą procesą, kuris turi įvykti.

Šeimos
Sukurdamas Adomą ir Ievą, Dievas įkūrė šeimą. Jiems pavedė prižiūrėti fizinę planetą. Taigi ir šio mano straipsnio tikslas - šeimos. Adomas ir Ieva buvo pirmi, kurie turėjo mokyti apie Kūrėją ir kūrinijos priežiūrą, po jų sekė kiti ir taip iki mūsų. Šeimos yra deleguota Dievo valdžia žemėje. Tėtis ir mama dalinasi atsakomybe, kartu prižiūri kūriniją. Eidami per gyvenimą jie turi vaikščioti su Dievu ir pažinti Jį.

Pradžios 18 skyriuje, Viešpats ir du angelai valgė su Abraomu. Po to angelai nuėjo į Sodomą gelbėti Loto ir jo šeimos, bet Viešpats pasiliko. Jis sakė sau: „Ar Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryti? Juk Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, jame bus palaimintos visos žemės tautos. Nes Aš žinau, kad jis įsakys savo vaikams ir savo namams po savęs laikytis Viešpaties kelių...“ Sodomos ir Gomoros sugriovimas buvo gamtinis reiškinys – vietovė buvo susprogdinta. (Kalbant natūraliais terminais) yra manoma, kad tai įvyko dėl metano ir bitumo, bei kitokių sprogstančiųjų elementų, pasklidusių apie Negyvąją jūrą. Tą kartą trenkėsi asteroidas ar kažkokia kita „kibirkštis“. Tačiau ir vėl matome, kad Viešpats nori žmogui atskleisti faktus apie netrukus įvyksiantį gamtinį reiškinį. (Jeigu būtų galėjęs, Jis būtų išgelbėjęs kiekvieną teisų žmogų. Lotą ir šeimą).

Atkreipkite dėmesį, kad Viešpaties apsisprendimas pasidalinti su Abraomu savo planais (koks gamtos įvykis nutiks), rėmėsi Abraomo šeimos vaikščiojimu su Juo. Tiktų ir toks apibrėžimas: Jis nebūtų atskleidęs Savojo plano (Abraomui ir šeimai), jei šeima nebūtų vaikščiojusi Jo keliais.


Leiskite paklausti: kiek šeimų, nevaikščiojančių su Dievu pažįstate, kurios žinotų ką Dievas joms kalba apie tai, ką Jis daro žemėje, jų bendruomenėje ir jų gyvenime? Kiek tu žinojai apie Dievo valią iki atgimimo iš naujo? Jei kuri nors mama ar tėtis nenori Dievo, tai Jis ir nedalyvauja jų gyvenime. Kam Jis atskleis Savo planus ir kelius? Šeimos nariams kurie vaikščioja su Juo. Jei tu esi su Juo, tu turi apreiškimą. Jei tu nesi Jame, tu neturi apreiškimo.

Įspėjimas: 3 sekantys paragrafai pribaigs jūsų religinį mąstymą ir padės jums pertvarkyti prioritetus
Šeima ir jos nariai išlieka pagrindiniu būdu įvykdyti Jo valiai žemėje – ne apaštalai, ne pranašai, ne pastatai vadinami bažnyčia ir ne pastoriai. Pastarieji tai auditorinio mąstymo, sukurto žmonių maždaug 300 po Kristaus padarinys, juo jūs buvote užkrėsti. Mamą, tėtį ir vaikus, Dievas išrado daug seniau, nei sukūrė pranašus ir apaštalus. Iš tiesų tai Adomas ir Ieva, taigi, mamos ir tėčiai YRA apaštalai ir pranašai, pastoriai ir mokytojai bei evangelistai savo vaikams. Didysis penkianaris tarnavimas prasidėjo nuo Adomo ir Ievos, o šiandien – tai mamos ir tėčiai, gyvenantys dėl Dievo ir mokantys savuosius vaikus, kaip gyventi kartu su Juo, savo pavyzdžiu ir žodžiu. Mūsų, Naujojo Testamento laikais, iš mamos ir tėtės penkianario tarnavimo plaukiama į išorę, į didesnę Dievo šeimą, susirenkančią namuose santykių tinkle. Tokiu atveju, kiekviena charizminė dovana, kiekviena (kad ir penkianarinė) tarnavimo dovana, visos motyvacinės dovanos, veikiančios tikinčiųjų susirinkime, plaukia iš sveikų ir tikinčių šeimų, kurios pačios gyvena tais dalykais.

Mano mama buvo evangelistė man. Ji buvo mano pirmoji mokytoja, pastorė, tikra pranašė ir tikrai – apaštalė, nes ji pradėjo Dievo darbą mano širdyje, kurį neilgai trukus, pratęsė mano vidurinės mokyklos draugė Dženi. Iki pat šios dienos ji yra mano ir Barbaros artima draugė. Ji taip pat mums buvo visu tuo ką paminėjau aukščiau. Pakeisk savąjį penkianario tarnavimo ir Dvasios dovanų supratimą. Visų pirma šie dalykai randami šeimose, nes jas, ir visa kita kas plaukia iš šeimos, Dievas sukūrė pirmiau.

Metų metais aš mačiau vyrų ir moterų, sutuoktinių – tėvų ir mamų, bėgiojimą po konferencijas. Jie melsdavosi, kad vyktų Dievo valia, kad vyktų visuomenės prabudimas ir prabudimas jų šeimose. Jie išleisdavo tūkstančius dolerių iš šeimos biudžeto, ištisas dienas nebūdavo su savosiomis šeimomis, nes užuot vaikščioję Dievo aukščiausiame, geriausiame ir originaliame pašaukime, jie melsdavosi prabudimo. O tereikia būti vyrais ir žmonomis, mamomis ir tėčiais ir būti penkianariu tarnautoju savo vaikams.

Visi tie asmenys, su kuriais detaliau pasikalbėdavau apie jų gyvenimo prioritetus, reikšdavo nepasitenkinimą Dievu, atrodydavo, kad Jis neveikia jų gyvenime. Per eilę metų mano patarimas išliko nepakitęs – pirminis Dievo veikimo būdas yra šeimos. Taigi eikite ir būkite šeima, palikite savo religinį veidą prie durų ir tiesiog būkite ten. Gyvenkite Dievo būdu ir ramiai bendraukite. Dėl mūsų aiškumo Dievas suskirsto ir įvardina savo veikimo būdus, tačiau būdamas romios ir nuolankios širdies, Jis nemąsto pareigybiniais terminais, Jis tiesiog daro tai ką daro. Taigi mamai ar tėčiui Jis gali duoti išminties ar pažinimo žodžius, stebuklą ar konkretų tikėjimą jų vaikui. Ir iš tikro jie yra pastoriai ir mokytojai ir visa kaita – romiai ir nuolankiai BŪKITE tuo savojoje šeimoje.

Šią savaitę baigiau straipsnio limitą, tačiau kitą savaitę, klausiu ir atsakysiu: kur yra Dievas, kuomet vaikai tampa aukomis?

Iki tada, iki kitos savaitės! Būkite palaiminti


2017 m. vasario 21 d., antradienis

Ryšys tarp dangaus ir žemės. 2 dalis

John Fenn, 2017 m. sausio mėn. 21 d.,

Sveiki,
Aš dalinausi apie ryšį tarp dangaus ir žemės tam, kad jūs būtumėte padrąsinti.

Man patinka klausyti apie Tėvo ir Viešpaties požiūrį, nes mūsų protų atnaujinimo galimybė iš tiesų yra procesas, kuriame mes pradedame mąstyti kaip Jis ir gyventi pagal tai, kaip Jis mato ateitį. Tai reiškia, jog tuomet kai mes sužinome apie dangaus požiūrį, mes prie jo pritaikome savo mąstymą, kad kai kažkas mus nustebina čia žemėje, mes dar kartą galėtume prisiminti dangaus požiūrį.


Šventoji Dvasia yra tiesioginė liudytoja
Sekminių dieną, kaip parašyta Apd 2:25-32, Petras sako, kad karalius Dovydas net prieš 1000 metų pamatė Jėzaus prisikėlimą: „...Dovydas sakė apie Jį... matydamas tai anksčiau, kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą...“ ir 5:32: „...mes esame Jo ir tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia...“

Štai taip veikia dangus – Šventoji Dvasia yra jungtis tarp dangaus ir žemės ir Ji žino, kas vyksta abiejose srityse. Taip kaip Ji parodė Dovydui Jėzaus prisikėlimą prieš 1000 metų, tokiu pat būdu Ji rodo ir jums kažką apie jūsų ateitį. Ji yra liudininkė įvykių ir čia žemėje, ir įvykių Tėvo širdyje, netgi jei tie įvykiai dar bus tik  po 1000 metų!

Jono 16:13 Jėzus pasakė apie Šventąją Dvasią: „Kai ateis Ji, Šventoji Dvasia, kuri yra Tiesos Dvasia, Ji ves jus į visą tiesą, nes Ji nekalbės iš Savęs, bet tik tai, ką girdės. Ir Ji parodys dalykus, kurie turi įvykti.“

Štai kodėl nėra maldų Šventajai Dvasiai Naujajame Testamente (ir taip elgtis nebibliška, nesvarbu, ką besakytų ar rašytų kuris nors pamokslininkas, Jėzus čia kalba labai aiškiai), nes Ji tik pakartoja, ką Ji girdi iš Tėvo ir Sūnaus. Kaip Jėzus, pasakė apie Šventosios Dvasios funkcijas: „Aš turiu dar daug kitų dalykų pasakyti, bet jūs negalite jų dabar priimti. Tačiau, kai ateis Tiesos Dvasia, Ji įves į visą tiesą, nes Ji nekalbės iš Savęs, bet tik tai, ką išgirs...“ Tėvas yra tas, kuriam reikia melstis, Šventoji Dvasia yra tik pasiuntinys tarp Jo ir mūsų, esančių žemėje.

Visi patyrimai, kuriuos mes turime žemėje, pradedant gimimu iš Dvasios iki Jėzaus matymo ar netgi paėmimo „į Dvasią“, kaip apaštalas Jonas apibūdino Apr 1:10 ir 4:2, vyksta per Šventąją Dvasią. Tai Ji įgalina ir per Ją visi dalykai, kurie yra danguje, tampa žinomi čia žemėje.

Analogija būtų tai, ką aš naudojau daug kartų jau anksčiau: tėvas ruošiasi nuplauti automobilį, taigi jis liepia sūnui jį nuplauti. Sūnus automobilio plovimui naudoja vandenį. Tėvas suplanavo tai, sūnus tai atliko, vanduo buvo priemonė plovimui įvykdyti. Visi dalykai čia žemėje, kurie yra iš Dievo, yra padaryti Šventąja Dvasia: nuo apreiškimo, kad Jėzus yra Kristus, iki naujo gimimo, perdavimo iš dangaus į žemę ir iš žemės į dangų.

Prisiminus tai, ką aš pasakiau pereitą savaitę, kad yra viena šeima danguje ir žemėje, todėl mes turime suprasti , kad tai Šventoji Dvasia, kuri yra abiejose vietose ir sujungia tas dvi sritis.

Toliau Paulius, plėtodamas Jono 16:13 sako, kad Šventoji Dvasia tik pakartoja tai, ką Ji girdi (1 Kor 2:9-16). Kai Jis išplečia mokymą, kurį pradėjo sakydamas, kad žmogaus ausys, akys ir protas negali suvokti to, ką Tėvas paruošė mums (tai atrodo kvailystė kūniškam žmogui). Bet Dvasia žino, kas buvo paruošta, nes „Ji ištiria visus dalykus, net Dievo gelmes“ ir „mes negavome pasaulio dvasios, bet Dievo Dvasią, kad mes galėtume žinoti visus dalykus, kuriuos Jis mums paruošė“.

Šventoji Dvasia tiesiog dabar tyrinėja Dievą Tėvą, kad sužinotų tai, ką Jis paruošė mums šiuo momentu, šią valandą, šią dieną, šią savaitę, šiais metais, ir dar daugiau.

Šventoji Dvasia yra teisinga ir ištikima Tėvo širdies ir Viešpaties Jėzaus, kuris yra Kūno galva, liudytoja. Dovydas maždaug 1000 metų prieš Kristų matė Jėzaus prisikėlimą ir Petras teigė, kad Šventoji Dvasia taip pat yra „visko liudytoja“. Kai jūs turite ramybę darydami sprendimus, jūs leidžiate tai ramybei ateiti į jūsų dvasią, nes Šventoji Dvasia liudija, kad tai, ką jūs nusprendėte, išties yra tai, ką Tėvas paruošęs jums. Todėl Jėzus pavadino Ją Tiesos Dvasia Jn 16:13. Ji nemeluos dėl to, ką išgirdo iš dangaus. Ji nepakeis nieko, ką išgirdo danguje.

Ji nieko nepakeičia iš to, ką girdi, ir to, ką po to įdeda į jūsų dvasią – ramybė, paguoda, džiaugsmas, susijaudinimas, kurio priežasties negali paaiškinti jūsų protas, nes Jis tiria Tėvą dėl Jo aprūpinimo, randa jį, ir sako jums ta ramybe, kad jūsų sprendimas yra tiksliai toks, kokį Tėvas paruošė jums. Nuostabi malonė!

Dangaus perspektyva dėl šitų dalykų
Barbara ir aš garbinome maždaug valandą, po to ji nuėjo miegoti, bet aš pasilikau. Staiga Jėzus pasirodė mano svetainėje ir pasakė: „Aš noriu mokyti tave apie maldą.“ To mokymo metu aš išmokau, kad dauguma maldų iš tiesų prasideda Dievo Tėvo širdyje, kuris nori atnešti Savo valią į žmonių gyvenimą. Tai neturėtų sukelti nuostabos, nes mes visi meldžiamės „Viešpaties malda“, kad Jo valia būtų įvykdyta žemėje taip, kaip danguje, bet to aplankymo metu staiga suvokiau, kad Jis tai daro kiekvinam žmogui atnešdamas Savo karalystę į jų širdis ir į išorę, į jų gyvenimą. Iki to momento aš galvojau apie Viešpaties maldą taip: „ateik ir įtvirtink savo karalystę visoje žemėje“, užuot supratęs taip: „ateik ir įtvirtink Savo karalystę mano širdyje, o tada ir išoriškai regimame mano gyvenime.“

Aš mačiau Tėvą ieškant žmogaus, kuris bus jautrus tam troškimui, kurį Jis turi kažkieno gyvenimui, bet Jam reikia legalaus leidimo į to asmens gyvenimą. Pavyzdys gali būti tie iš mūsų, kurie meldžiasi už pacientą greitosios pagalbos mašinoje, kai ji važiuoja pro šalį įjungusi šviesas ir sireną. Žmogus, kurį ten veža, gal būt neturi nieko, kas už jį melstųsi, ir mūsų maldos iš tiesų suteikia legalią teisę Tėvui įeiti į žemės reikalus ir būtent į tą situaciją. Jis džentelmenas ir turi laisvą valią, Jis galėjo jau prieš dešimtmečius sustabdyti to žmogaus gyvenimą – iki to momento , ir tai dėl Savo didžios meilės jam ar jai, Jis nukreipia jūsų žingsnius būti toje vietoje tuo metu, kad jūs galėtumėte prašyti Jį įsiterpti į jų gyvenimą.

Aš tai patyriau du kartus dviejų skirtingų aplankymų metu, kai Jėzus pasakė: „Tėvas ir aš nebūsime tą dieną kalti. Nes ta diena atskleis, kad mes buvome sąžiningi ir teisingi visuose dalykuose, ir nei vienas nemes kaltinimo prie mūsų kojų tą dieną.“

Pirmą kartą Jis pasakė tokį teiginį: „Kai žmogus pasižada Man ar Tėvui, mes priimame tai rimtai, nes daug kartų tie įžadai eina iš širdies, ne tik emocijų (kūno)“. Aš paklausiau, ką Jis turėjo omenyje, ir Jis pasakė: „Būna, kad žmogus sako, jog padarys dėl manęs bet ką – „aš vyksiu visur, kur siųsi“, ir panašius dalykus. Dangus tai priima rimtai, nes tai kyla iš jų dvasios, bet po to dėl nuodėmės ir išsiblaškymo jie pasuka savo gyvenime kita kryptimi.“

„Kai jie prisiekia tai Man, pagal Tiesos Dvasią, dangus paruošė dalykus jų gyvenimui pagal jų pasižadėjimą. Kai jie pasuka kita kryptimi ir sutinka sunkumus ir kartais didelius praradimus, netgi dešimtmečiais ėję savo keliu, jie kartais kaltina Mane ar Tėvą, kad leidome tiems dalykams atsitikti. Bet Tėvas ir Aš nebūsime kalti tą paskutinę dieną. Nes tą dieną bus atskleista, kad mes buvome sąžiningi ir teisingi visuose dalykuose, ir nei vienas negalės mesti kaltinimo prie mūsų kojų tą dieną, Jie matys tada, gal būti pirmą kartą savo gyvenime, klaidas savo kelyje.“ Įdomu, kad Jėzus neparodė jokio pasmerkimo asmeniui tai sakydamas, tai buvo tik faktų konstatavimas, tik kad Jo malonė daug didesnė nei mūsų nesėkmės, kad Jis numirė už mus vis tiek ir pabaigoje Jis nori, kad mums būtų apreikštas Tėvo gerumas.

Matote, Tiesos Dvasia kaip liudytoja veikia dviem būdais – ne tik tirdama Tėvą dėl Jo aprūpinimo ir netgi parodydama dalykus, kurie mūsų laukia ateityje, bet taip pat kitą kryptį, pagal tą pažadą, kurį mes padarome čia ir dabar, kuris lemia, kad būtų paruoštas dangiškas aprūpinimas, Dvasia tiria širdies gelmes ir kaip mes pasiruošę Dievui mūsų gyvenime.

Geroji naujiena yra ta, kad mes negalime kažkaip apsukriai elgtis, atspėti ar nustebinti Tėvą. Jis žinojo nuo pasaulio sukūrimo visus mūsų sulaužytus pažadus, visus mūsų nukrypimus nuo Jo valios, bet išlieka ištikimas planui pagal mūsų dvasinio žmogaus pasižadėjimus, ir todėl, kai Jis atskleis mūsų klaidas ir nuodėmes, kartu su visa žmonija krisime ant savo veidų ir atiduosime šlovę Tėvui dėl Jo didžios malonės, nes mes visi matysime, kad Jis viską daro gerai, ir (galiausiai) visiems kūriniams bus parodyta, kad Jis yra Vienintelis Geras ir Teisingas Tėvas ir Jis yra aukščiau virš visų.

Kitą savaitę pratęsiu...  Iki tada! Būkite palaiminti!

2017 m. vasario 17 d., penktadienis

Ryšys tarp dangaus ir žemės. 1 dalis

John Fenn, 2017 m. sausio mėn. 14 d.,

Sveiki,
Pastarąsias 3 savaites dalinausi apie „kvantinę fiziką“. Tuo remdamasis, šiandien pradėsiu rašyti apie ryšį tarp dangaus ir žemės, bei su tuo susijusius dalykus, kuriuos teko matyti danguje.


Tačiau pradžioje – pagrindai
Hebrajams 12:1 pasakyta: „Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse

Jis liudininkų debesį pamini ne tam, kad sukurtų doktriną, bet tam, kad mus padrąsintų. Jie jau nuėjo ten pirma mūsų, ir tai verta. Ankstesniame skyriuje jis apibūdino daugelio vyrų ir moterų tikėjimą, netgi paminėjo Izaijo mirtį, kad jis buvo perpjautas pusiau. Visi jie, ir dar daugiau, yra liudininkų debesyje, todėl eikime pirmyn su pasitikėjimu – tai verta, dangus yra realus!

Eilutės, kurios tai patvirtina...
Luko 24:44, prisikėlęs Viešpats sako savo mokiniams: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis...“ Aišku, kad dabar jau prisikėlęs, Jis prisiminė ankstesnį savo gyvenimą žemėje. Ir jūs prisiminsite viską, niekas nebus prarasta. Prisiminkite Apreiškimo 7:17 ir 21:4, ten kalbama, kad Tėvas nušluostys jūsų ašaras – aišku, kad tai yra užuomina į šio gyvenimo žemėje prisiminimus. Nors jie ir neišblės, bet vieną dieną visas skausmas paliaus.

Prisiminkite Mozę ir Eliją, pasirodžiusius ant Atsimainymo kalno, kad pašlovintų Jėzų. Luko 9:31 sakoma, kad jie Jam kalbėjo apie Jo laukiančią mirtį Jeruzalėje. Nors Mozė ir Elijas patys labai ilgai nebuvo buvę žemėje, tačiau tada jie kalbėjo apie Mozės Įstatymą (Mozė), apie jo esmės ir niuansų išpildymą, kuriuos Jėzus turėjo įvykdyti savo mirtimi ir prisikėlimu bei apie pranašus (Elijas), ir tai kas išpranašauta ta tema. Nors jie jau seniai nebebuvo žemėje, bet jie tiksliai žinojo kas vyksta.

Apreiškimo 6:10, apaštalas Jonas, po to kai „Dvasioje“ buvo paimtas į dangų ir jam buvo parodyti ateities įvykiai, rašo apie gausybę šventųjų priešais Tėvo sostą, klausiančių: „Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams!?“ Tie žmonės aiškiai prisiminė savo gyvenimą žemėje.

Tai nereiškia...
Tai nereiškia, kad tavo seniai mirusi senelė mato ką tu veiki vonioje, cha, cha. Tačiau tai reiškia, kad jie žino kas vyksta žemėje.

Mano „kelionės“ į dangų metu, mano angelas ir aš pralenkėme grupę žmonių, kurių tarpe buvo apie dešimt suaugusių ir du maži vaikai – mergaitė ir berniukas. Atrodė, kad mergaitei buvo kokie 5 ar 6, o berniukui – mažiau kaip 2 metukai. Jie visi buvo susispietę apie medį. Suaugusieji kalbėjo tarpusavyje, mergaitė sėdėjo sukryžiavusi kojas, nugara atsirėmusi į medį, o jos mažasis broliukas keturpėsčias ropinėjo aplink. Buvo aišku, kad suaugusieji yra susiję su mažaisiais vaikais, nes žvelgiant į juos, tvyrojo pojūtis, kad tai yra giminaičių susitikimas. Jų grupelėje, vienu metu, vyko keli pokalbiai.

Mums einant pro šalį, paklausiau ką gi aš čia matau, o angelas paaiškino, kad visi jie, tiems vaikams, yra tetos, dėdės, pusbroliai, pusseserės per kelias kartas. Tačiau buvo aišku, kad vienos kartos čia nėra, tai – vaikų tėvų. Taigi aš paklausiau: „O kur yra tėvai?“

Jis atsakė: „Abu vaikai yra žuvę automobilio avarijoje (JAV valstijoje), bet jų tėvai liko gyvi. Danguje, kai tai yra įmanoma, vaikus augina giminaičiai“. Tuomet, dar labiau nustebęs, aš pasakiau: „Man reikia skyriaus ir eilutės apie tai!“ Jis nesvyravo: „Tu skaitei, ką rašė Paulius Efeziečiams 3:14-15: „Dėl to aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, iš kurio visa šeima danguje ir žemėje turi vardą...“ Yra tik viena šeima, (jis stabtelėjo, kad aš tai įsisavinčiau) taigi, kai vaikas atvyksta čionai, jeigu yra įmanoma, jį čia augina giminaičiai.“

Pasidalinsiu kai kuo asmenišku
Mano mama mirė 2006 metais Ji buvo pirmoji mūsų šeimoje ėmusi ieškoti Viešpaties, kai mūsų tėtis paliko šeimą. Ji mylėjo Viešpatį, bet dėl savo denominacijos apribojimų turėjo labai ribotą pažinimą. Aš dalinausi su ja daugeliu savo patyrimų, kuriuos išgyvenau per eilę metų su Viešpačiu.

Jos kūnas buvo kremuotas, mes sudalyvavome mažame bendruomenės tarnavime, o jos pelenai buvo palaidoti nedideliame, tam tikslui skirtame, bendruomenės kiemelyje. Sugrįžę į mūsų sesers namus, mes žaidėme ten įrengtame baseine, plaukiojome atsipalaidavę ir paskendę prisiminimuose. Staiga, stovėdamas ant baseino krašto, aš pamačiau savo angelą drauge su mano mama jo dešinėje. Mačiau taip aiškiai kaip dieną. Šalia jos buvo dar kažkas, neaiškus, užstojamas dangaus šviesos ir jo veidas buvo labai neaiškus.

Aš buvau sužavėtas ir tiesiog stebėjau. Mano akys buvo plačiai atmerktos ir aš pažvelgiau į kėdėje sėdinčią savo seserį, tada į baseine žaidžiantį brolį, o tada atgal. Mama atrodė lyg būtų 35 metų, ne kaip 72, išsekusi moteris, kai taip atrodydama ji mirė. Faktiškai po savaitės, kai apžiūrinėjome dėžę su senomis fotografijomis, radome 1968 metų bendruomenės tarybos nuotrauką. Joje buvome mes visi, ir mama, čia jai buvo maždaug 34 metai. Jos veidas ir plaukai atrodė beveik identiškai.

Vis tik aš buvau apstulbęs, pamatęs savo angelą ir mamą stovinčią greta jo, prie baseino krašto. Aš buvau matęs savo angelą tiek kartų, kad jau nebesuskaičiuočiau, tačiau šito aš nesitikėjau! Nei kiek nesvyruodama ji pasakė: „Džonai! Viskas, ką tu sakei apie dangų – tiesa! Bet tu net pusės nepapasakojai apie jį. Dabar geriausias laikas mano gyvenime, lankau senus draugus ir gimines, susitinku ir seniai pamirštus žmones, kurie pažinojo mane kai buvau dar vaikas. Džonai! Gyvenk savo gyvenimą! Gyvenk savo gyvenimą!“ Jie staiga išnyko ir aš po to jau niekada jos nemačiau.

Barbara ir aš spėliojome, kas buvo tas trečiasis asmuo. Gal tai aborto metu miręs brolis ar sesuo, kuris turėjo gimti po manęs ir mano jaunesnio brolio? Aš nežinau.

Šiandien baigiau straipsnio limitą - daugiau apie tai kitą savaitę. Matydami, esantys apsupti tokio liudininkų debesies, dievobaimingai bėkime mums paskirtose lenktynėse...

Iki tada! Būkite palaiminti!

2017 m. vasario 15 d., trečiadienis

Jėzus ir keli kvantinės fizikos dalykai. 3 dalis

John Fenn, 2017 m. sausio mėn. 7 d.,

Sveiki visi,
Šiandien noriu pratęsti apie kai kuriuos dalykus, kurie pateko į „kvantinės fizikos“ kategoriją. Viešpaties aplankymo metu aš Jo paklausiau: „Kaip Tu praėjai pro minią Luko 4:29-30 ir Jono 8:58-59?"

Nustatant mano supratimo kontekstą
Luko 4 skyrius aprašo Jėzų, Savo gimtojo miesto sinagogoje skaitantį iš Izaijo 61:1-2, ir sustojantį viduryje eilutės: „Viešpaties Dievo Dvasia ant manęs, nes Viešpats patepė mane skelbti gerą žinią vargšams, Jis siuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išlaisvinimą ir kaliniams atidaryti kalėjimą; skelbti Viešpaties malonės metus...“ Tada Jis sustojo ir atsisėdo, sakydamas „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai.“

Leiskite man čia įsiterpti: kodėl Jis sustojo viduryje sakinio? Kadangi pilna eilutė yra tokia: „Skelbti Viešpaties malonės metus ir mūsų Dievo keršto dieną.“

Jėzus sustojo ties „Viešpaties malonės metais“ ir atsisėdo. Žydai (iki pat šios dienos) nesupranta, jog bus du Mesijo pasirodymai – vienas, kuomet bus atsiskaitoma už nuodėmes, ir kitas, kai bus įsteigta Jo, kaip nugalėjusio Karaliaus karalystė žemėje. Ši eilutė apima ir Viešpaties malonės metus, IR mūsų Dievo keršto dieną.

Ko Tėvas niekad niekam nepasakė, tai dviejų pasirodymų paslaptis, suplanuota nuo pradžios, bet mums išliekanti paslaptimi; tai Dievas pagonims – ne žydams - suteikė galimybę tapti sandoros dalininkais. Efeziečiams 3:3-6: „Apreiškimu man buvo atskleista paslaptis, kaip aš ką tik trumpai aprašiau. Skaitydami galite įsitikinti, kad suvokiu Kristaus paslaptį, kuri ankstesnėms žmonių kartoms nebuvo paskelbta taip, kaip ji dabar Dvasios atskleista Jo šventiesiems apaštalams ir pranašams: pagonys yra bendrapaveldėtojai..."

„Tą paslaptį, kuri buvo paslėpta amžiams ir kartoms, o dabar apreikšta Jo šventiesiems. Jiems Dievas panorėjo atskleisti, kokie šios paslapties šlovės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse – šlovės viltis.“ Kolosiečiams 1:26-27

„Tam, kuris gali jus sustiprinti pagal mano Evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą, pagal apreiškimo paslaptį, nutylėtą nuo pasaulio pradžios, bet dabar atskleistą ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtą visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui...“ Romiečiams 16:25-26

Štai kodėl Senojo Testamento pranašystėse atrodo visiškai nepaminėta bažnyčia – Dievas nei vienam Senojo Testamento pranašui neapreiškė, jog kokius 2000 metų bus laikas, kai Jis suteiks pagonims galimybę įeiti į sandorą su Juo. Tai tapo žinoma tik per Sekmines ir po Sekminių, kai visi žmonės - vaikai ir suaugę, vyrai ir moterys, vergai ir laisvieji, neatsižvelgiant į tautybę, priklausymą socialinei ar etninei grupei – gavo Šventąją Dvasią. Kristuje visi yra lygūs.

Tačiau Luko 4 skyriuje jie nieko apie tai nežinojo, kaip ir daugelį dalykų, kuriais vėliau Jėzus pasidalino su mokiniais apie surinkimą (bažnyčią), bet galima daryti išvadą, kad jie tuo metu tiesiog to nesuprato. Šie paskutinieji 2000 metų skirti daugiausia pagonims, tačiau ateis laikas, kada (mes) būsime nušalinti  - paskutinius 7 amžiaus metus - ir tada Dievas iš naujo susitelks į Izraelį. Jėzus sakė: „Jeruzalę mindžios pagonys, kol baigsis pagonių laikai*“, o Paulius sakė: „Dalis Izraelio užkietėjo, kol įeis pagonių visuma.“ Luko 21:24, Romiečiams 11:25

Sugrįžtant prie Jėzaus, kai Jo vos nenustūmė nuo skardžio (Luko 4:28-30)
Jėzus sustojo viduryje sakinio, suglumindamas klausytojus, ir netgi dar daugiau, kai pasakė, jog šią dieną išsipildė Izaijo 61:1-2a! Po to Jis padarė ir kitus pareiškimus:

„Visi, kurie buvo sinagogoje, tai išgirdę, labai užsirūstino; pakilę išvarė Jį iš miesto, iki šlaito to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti Jį žemyn. Bet Jėzus, praėjęs tarp jų, pasišalino.“

Kaip Jis praėjo „tarp jų“ ir pasišalino? Būtent tai aš ir norėjau sužinoti.

Jėzus praeina pro kitą minią: Jono 8: 58-59
„Jėzus jiems tarė: 'Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu buvo Abraomas, Aš Esu!' Tada jie griebėsi akmenų, norėdami mesti į Jį, bet Jėzus pasislėpė ir, praeidamas pro juos, išėjo iš šventyklos ir nuėjo tolyn.“

Išsireiškime „pro juos“ naudojamas žodis „meso“, kuris reiškia „per vidurį“, šia prasme, tai prieveiksmis, aprašantis veiksmą – abiem atvejais Jis praėjo tiesiai per minios vidurį. Žodis „pasislėpė“ ir reiškia: paslėpti ar užslėpti. Taigi aš norėjau sužinoti, kaip Jis padarė kiekvieną iš šių pradingimų. Gal kai kas sakys, kad Jis apsivyniojo veidą ir prasibrovė pro minią, tačiau taip negalėjo būti, kadangi Jis buvo vienas prieš įpykusią gaują, ketinančią Jį nužudyti. Kai kurie tikina, kad Jis juos laikinai apakino arba siūlo dar kokių nors antgamtinių paaiškinimų. Aš norėjau sužinoti kaip tai įvyko, taigi uždaviau Jam šį klausimą.

Vienintelis kartas, kai Jis pasirėmė šiuolaikine kultūra, kad paaiškintų Save
„Prisimink Matricą ir kaip jie buvo perkelti, jog atrodė, kad į juos skriejančios kulkos judėjo sulėtintai? Buvo panašiai. Prisimink epizodą iš „Star Trek“. Ar pameni, kuomet „Enterprise“ komanda išgirdo zvimbimą, o keli iš jų įėjo į tą dimensiją ir pastebėjo, kad juda daug greičiau nei normalus laikas, todėl „Enterprise“ komandai ir girdėjosi tas zvimbimas. Jie judėjo taip greitai, kad jiems atrodė, jog komanda beveik nejuda.“

„Atsimink, AŠ ESU. Taigi, man beliko pagreitėti, išvystant beveik šviesos greitį, ir man atrodė, jog jie juda labai lėtai, tačiau jie staiga pametė mane iš akių ir Aš praėjau tarp jų.“

Jėzus kelis kartus pareiškė, kad Jis yra AŠ ESU. Kaip jau dalinausi praėjusią savaitę iš Mato 14:27, eidamas vandeniu link išsigandusių vyrų: „Drąsos! AŠ ESU. Nebijokite!“ Taip pat Jono 8:58: „Pirmiau, negu buvo Abraomas, AŠ ESU!“ Dar Jono 18:5-6, kai jie ateina ieškodami Jėzaus ir Jis klausia, ko ieškote. Jie atsako: „Jėzaus iš Nazareto!“ Jėzus tarė jiems: „AŠ ESU“... Kai Jėzus ištarė: „AŠ ESU“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės."

Paskutiniu atveju Jis panaudojo pakankamai Savo galios, kad visi ten esantys suprastų, jog Jis eina mirti savo noru, o ne per prievartą. Jis yra AŠ ESU, Tas pats, kuris kalbėjo Mozei iš degančio krūmo, Tas, Kuris Yra.

Negaliu to paaiškinti skyriumi ir eilute, tačiau tuo tikiu...
Kadangi mes visi lankėme mokyklą, tai turėtume būti matę pavaizduotus atomus, arba bent jau atpažintumėte pavaizduotą branduolį su savo orbita skriejančiomis mažesnėmis dalelėmis elektronais, neutronais ir protonais. Kažkokiu būdu molekulės – tarkime, kad yra dvasinės karalystės molekulės (trūkstant geresnių išraiškos priemonių), – Viešpaties karalystėje, atrodo, juda didesniu greičiu, nei žemės molekulės.

Man lankantis danguje, vienas iš nuostabiausių dalykų buvo tas, kad mano akys gebėjo tyrinėti viską, ko norėdavau, ir iš taip arti, kaip norėdavau. Aš prisimenu, pirmas dalykas, kurį pamačiau, buvo medis už ½ mylios (0,8 km), ir vien tik panorėjęs galėjau apžiūrinėti to medžio lapus iš vis arčiau ir arčiau, kol plika akimi ėmiau apžiūrinėti molekulinę struktūrą - galėjau matyti netgi judančius atomus ir girdėti gaudimą. Aš buvau toks apstulbęs, kad iš karto ėmiau tai daryti su viskuo, ką mačiau – kiekvienas skirtingos rūšies medžis gaudė šiek tiek kitaip. Dar kažkaip aš žinojau, kad jie visi priklausė tai pačiai gaudimo kategorijai – nežinau, kaip geriau tai paaiškinti.

Pažvelgiau į žolę, gėles, akmenis, gyvąjį vandenį – visa tai atrodė, jog juda aukštesniame, nei žemiškosios molekulės lygyje – tarytum aukštesniame egzistencijos ir būties lygyje.

Manau, kad tai ir veikia būtent taip, apie ką Viešpats ir užsiminė sakydamas, kad Jis pagreitėjo, išvystydamas beveik šviesos greitį - aš manau, kad tas pat įvyko ir perkeliant valtį per pusę ežero, ir vėliau, kai Pilypas staiga buvo perkeltas 20 mylių ar panašiai (32 km), susitikęs su Etiopijos dvariškiu. Paulius labai elegantiškai sako 1 Korintiečiams 15:39-54 : „Ne visi kūnai yra vienodi...yra dangaus kūnai ir žemės kūnai... Sėjamas gendantis kūnas, prikeliamas negendantis... Sėjamas sielinis kūnas, prikeliamas dvasinis kūnas... Ir kaip nešiojame žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo atvaizdą...Nes šis gendantis turi apsivilkti negendamybe, ir šis marus apsivilkti nemarybe..."

Tikiuosi, tai buvo palaiminimas - galbūt vėliau pasidalinsiu kažkuo daugiau, tačiau šiuo metu daug kas, ką mačiau ir girdėjau, lieka asmeniška – Jėzus nuostabus! Kitą savaitę nauja tema. Iki greito. Būkite palaiminti.


2017 m. vasario 11 d., šeštadienis

Jėzus ir keli kvantinės fizikos dalykai. 2 dalis

John Fenn, 2016 m. gruodžio mėn. 31 d.,

Sveiki visi,
Tai antra iš trijų serijos dalių, kurioje dalinuosi dar keliais kvantinės fizikos klausimais, kuriuos uždaviau Viešpačiui, o Jis man į juos atsakė.

Kaip Tu ėjai vandeniu?
Tai įvyko aplankymo metu, kuomet baigęs mane mokyti, kaip įprasta, Jis tarė: „Gal norėtum Manęs ko nors paklausti?“

Galbūt manote, kad turėdamas sūnų su negalia turėčiau paklausti „kodėl“ bei prašyti jį išgydyti, tačiau tarp Jo ir manęs jau buvo toks pokalbis, kuris turi likti asmeniniu, - arba apie kitus mano gyvenimą liečiančius įvykius, tačiau taip neatsitiko. Kai esate Dvasioje, atrodo, kad apie kylančius jūsų dvasioje dalykus būtų smalsu sužinoti Jame, tačiau jie nėra pirmaeiliai, taigi aš paklausiau: „Kaip Tu ėjai vandeniu? Ar Tu plūduriavai, ar vanduo po Tavo kojomis sukietėjo, o gal paviršiuje buvo tvirtas kelias? Kokiu būdu ir kodėl Tu perkėlei visus kartu su valtimi per ežerą?“

Nusakant kontekstą – visi šie dalykai sukosi mano galvoje
Trijose Evangelijose yra aprašoma vandeniu einančio Jėzaus istorija, kuri įvyko iš kart po to, kai Jis pamaitino 5 tūkstančius vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų: Mato 14:22-33, Morkaus 6:45-52, Jono 6: 15-21.

Jono Evangelija pasakoja, kad pamačiusi duonos padauginimo stebuklą minia pavirto į gaują ir ruošėsi pasigriebti Jėzų jėga bei padaryti Karaliumi, taigi Jis išsiuntė mokinius valtyje, davęs nurodymus plaukti į kitą krantą, o pats pasitraukė į kalnus, kad atsikratytų minios ir skirtų laiko maldai.

Jonas taip pat pasakoja, kad jie nusiyrė vos 25 ar 30 stadijų - stadija yra 660 pėdų arba 201 metras Taigi 25 ar 30 stadijų sudaro nuo 3,1 iki 3,7 mylių arba 5-6 km, o tai tik pusė kelio per ežerą. 21 eilutėje sakoma: „Jie norėjo Jį paimti į valtį, bet valtis netrukus priartėjo prie kranto, į kurį jie yrėsi.“ Jis antgamtiškai perkėlė visą valtį kartu su mokiniais iki pat tikslo.

Morkaus Evangelija nagrinėja netikėjimą žmonių širdyse ir pasakoja apie Jėzų, kuris „buvo bepraeinąs pro šalį“, bei susitelkia į mokinių netikėjimą Jėzui einant vandeniu; jų širdys buvo užkietintos netikėjimo, „nes jie nebuvo supratę duonos stebuklo“.

Mato Evangelija pasakoja, kad mokiniai pamatė Jėzų 4-tos nakties sargybos metu, tai būtų tarp 3-6 val. ryto, ir tai vienintelė Evangelija, kuri pasakoja apie tai, kaip Petras ėjo vandeniu. Matas dalinasi, jog jiems pamačius Jėzų, einantį vandeniu, Jėzus pasakė: „Džiaukitės! Aš Esu. Dabar nustokite bijoti!“ (27 eil., tiesioginis vertimas iš anglų k.) Petras 28 eilutėje tarė: "Viešpatie, jei čia Tu (Aš Esu), liepk man ateiti pas Tave vandeniu!“ Petras neklausė, ar tai Viešpats ar vaiduoklis, jis metė iššūkį Jėzui, reikalaudamas būti Aš Esu – tuo pačiu, kuris kalbėjo su Moze iš degančio krūmo (Išėjimo 3:14).

Deja, daugumoje vertimų „Aš Esu“ praskiedžiamas iki frazės „tai Aš“, o tai keičia viską – Išplėstinis Biblijos vertimas ir keli kiti verčia šią vietą būtent taip, kaip užrašyta Mato Evangelijoje.


Taigi, kai paklausiau Viešpaties: „Kaip tu ėjai vandeniu?“...
Aš mąsčiau apie tai, kaip tai atsitiko fiziškai, kodėl Jis norėjo pro juos praeiti, kodėl Jis perkėlė pilną žmonių valtį per pusę ežero (Galilėjos Jūrą). Visa tai glūdėjo šiame klausime. Be to, norėjau žinoti, jeigu Morkus 6:48 sako: „Matydamas juos“ - nors mokiniai buvo ežere tamsią naktį, o Jėzus vienas ant kranto – Jis matė juos Dvasioje ar švietė mėnulis, o gal apie 6 valandą ryto jau brėško ir Jis natūraliai galėjo juos matyti.

Kai tik paklausiau, iššoko regėjimas, lyg plačiaekraniame televizoriuje: Viešpats, stovintis stačiakampio lango, atverto į tą naktį, dešinėje. Jis pasakojo ir aiškino tai, ką aš mačiau. Iš pradžių į viską žvelgiau nuo kranto per atstumą, lyg per trikampio dalį, kurioje sau iš dešinės mačiau valtį ir žmones ežere, sunkiai irkluojančius prieš vėją, o kairėje pusėje ant kalvos buvo Jėzus. Iš tokio taško aš lengvai galėjau stebėti Jį ant kalvos, besižvalgantį į ežerą, tuo pat metu mačiau valtį bei vyrus, sunkiai besigrumiančius prieš vėją ir bangas. Jam pasakojant, mano pozicija pasikeitė taip, kad galėjau Jį sekti per ežerą kaip stebėtojas.

Staiga Jo pusėje pasirodė besisukantis cilindras, panašus į tornadą, su Jėzumi savo žiotyse. Jis nusidriekė per visą ežerą, pro valtį iki kito kranto. Tik tada aš paklausiau: „Viešpatie, ką aš matau?“ Jis atsakė: „Galvok apie tai, kaip apie kirmgraužą (pavyzdžiui, vaisiuje kirmino išgriaužta skylė) – tai priemonė, kurios dėka ėjau vandeniu ir perkėliau valtį į kitą krantą.“ Su tais žodžiais Jis ėmė eiti į ją, o eidamas pasakojo.

„Aš atsisveikinau su vyrais sakydamas, kad susitiksime kitame krante, tad tikėjausi, kad jie tai ir padarys, štai kodėl Aš būčiau praėjęs pro šalį.“ Tada pamačiau sceną: Jėzus žiūrėjo ne į vyrus, bet į kitą ežero krantą, labai įdėmiai – tokio intensyvumo kitais kartais, kai Jį matydavau, nebuvau pastebėjęs. Jis buvo susikaupęs patekti į kitą krantą. Man matėsi tunelis, tas sūkuriuojantis tunelis, gulintis ant vandens, per kurį Viešpats ėjo neliesdamas valties. Jėzus tiesiog ėjo per jį į kitą ežero krantą, o aš galėjau aiškiai matyti krante esantį atvirą tunelio galą.

Tada pamačiau šaukiančius iš baimės vyrus, Viešpaties įdėmus žvilgsnis nutrūko ir Jis pažvelgė į juos. Kai Jis tai padarė, tunelis pasikeitė taip, kad net Jis dabar nukrypo nuo Savo pradinio kelio, tunelis pasikeitė su Juo, dabar jau apimdamas ir valtį, ir Viešpatį. Tada Jis pasakė jiems būti drąsiems, nes Jis yra „Aš Esu“, taigi, dabar liaukitės bijoti! Ir tada Petras perlipo per valties kraštą ir ėmė eiti, tik pradėjo skęsti – buvo žavu stebėti, nes tai Petrui buvo tarytum pelkė. Viešpats pasilenkė virš jo, paėmė jį už rankos ir sugrąžino į vietą, abu sugrįžo prie valties. Staiga valtis ir vyrai atsidūrė visai prie pat kito kranto, tereikėjo tik šiek tiek pristumti valtį.

Taip daug išmokau vien tik žiūrėdamas – stebėdamas Petrą tarytum pelkėje: kuo jis labiau žiūrėjo į vėją ir bangas, tuo labiau skendo. Yra prikalbėta labai daug apie tai, kaip tikėjimas nyksta. Jis retai kada dingsta tiesiog akimirksniu, dažniau tai procesas, vykstantis jausmuose ir mintyse, kai vėją ir bangas lyginame su faktu to, kad einame ten, kur niekada nemanėme, jog galėtume nueiti... tiek daug šioje mano matytoje mažoje dalelėje.

Jis tęsė:
„Aš jiems sakiau plaukti į kitą krantą, kadangi anksčiau jau buvau liepęs nurimti audrai, kai mes drauge buvome ant ežero (Mato 8:23-27), ir jie jau naudojo mano vardą gydyti ligoniams, apvalyti raupsuotiesiems, išvarinėti demonams (Mato 10:1), taigi tikėjausi, kad jie padarys tai, ką jau mokėjo daryti, tačiau jie to nepadarė.“ Iš karto pagalvojau apie Jono 6:1-6, kai prieš pamaitinant 5 tūkstančius, Jis paklausė mokinių, kaip jie žada pamaitinti žmones, o 6 eilutė sako: „Jis klausė, mėgindamas jį (Pilypą), nes pats žinojo, ką darysiąs."

Jis mūsų nemėgina blogiu, tačiau leidžia mums patekti į situacijas, kuriose turime pasirinkti tarp tikėjimo ir baimės, išsilaikyti tame, ką pažįstame savo dvasioje, arba pasitraukti. „Tegul būna tau pagal tavo tikėjimą“ atsitinka daug kartų keliaujant su Juo. Jis mums leidžia būti situacijose, kur reikia pasirinkti, tarytum viskas būtų nuo pradžių.

Jis tęsė:
„Aš turėjau, kaip tu pavadintum, dievišką paskyrimą būti kitame krante tuo metu.“ Tai man kažką parodė, apie tai būtų galima puikiai pamokslauti bet kokioje žinioje: nesvarbu, kokie gyvenimo vėjai ir bangos kelionėje su Dievu nusviedžia tave atgal, kai Jėzus įlipa į tavo valtį, tu staiga atsiduri ten, kur iš pat pradžių turėjai būti, - tai reiškia, kad laikas ir pastangos nebuvo iššvaistytos veltui ir tu nesi atsilikęs, nors taip manei. Esi būtent ten, kur šiuo metu ir šioje vietoje ir turi būti. Nustatyk savo mąstymą atitinkamai, atsikratydamas šio seno mąstymo būdo, kad esi labai atsilikęs ir nuvylęs Dievą. Gal tai ir atsitiko, tačiau tai neperžengia Jo gebėjimo išsaugoti dieviškus apsilankymus tavo gyvenime. Jis matė, kaip tu grūmeisi su vėju ir bangomis, tad dabar, kai esi vėl su Juo, esi ten, kur ir turi būti!

Aš taip pat puikiai suvokiau Jo lūkesčius. Kadangi mokiniai naudojo Jo vardą, kad gydytų ir išvarinėtų demonus, kadangi jie jau buvo matę, kaip Jis nutildo audrą, Jis tikėjosi, kad jie ir toliau vaikščios tame. Mes labai dažnai, atrodo, reikalaujame vis naujų priminimų, padrąsinimų, švelnių Dvasios niuktelėjimų, kad žengtume žingsnį ir darytume, ką jau mokame daryti. Jis tikrai tikisi, kad mes tai matytsime ir darysime ir kad tai taps mūsų gyvenimo būdu. Aš apsisprendžiau ateityje naudoti tai, ką išmokau daryti.

Morkaus 51-52 sako taip: „Mokiniai buvo didžiai apstulbinti ir be galo stebėjosi, nes nebuvo supratę duonos padauginimo stebuklo, kadangi jų širdis tebebuvo užkietėjusi.“ Aš pasakiau Jam, kad jie buvo per daug užsiėmę maisto likučių rinkimu, po to kovojo su vėju ir bangomis, tad nespėjo apmąstyti duonos padauginimo stebuklo, tačiau dėl mano pastabos Jis nei teisinosi, nei pasiaiškino, palikdamas viską taip, kaip pasakė.

Po šios įsidėmėtinos tylos Jis užbaigė: „Atsakant į tavo klausimą: man žengiant vandeniu jis sutvirtėdavo.“

Kitą savaitę: „Kaip Tu praėjai pro minias Luko 4:29-30 ir Jono 8:58-59"?

Iki tada! Būkite palaiminti!

2017 m. vasario 10 d., penktadienis

Jėzus ir keli kvantinės fizikos dalykai. 1 dalis

John Fenn, 2016 m. gruodžio mėn. 24 d.,

Sveiki visi,
Turėjau gerą draugą, kuris paruošė trijų klausimų sąrašą Viešpačiui, prašydamas manęs paklausti Viešpaties šių dalykų, kai kitą kartą Jis man pasirodys. Aš bandžiau jam paaiškinti, kad niekada nežinai, kaip tai atsitinka, nes Viešpats nustato tvarkaraštį ir joks žmogus negali Jo priversti pasirodyti, savo pastangomis mes negalime Jo pamatyti. (Mano draugas dabar yra danguje ir aš esu tikras, kad jis pats paklausė Viešpaties)

Ir net kai jūs esate Dvasioje, klausimai, kuriuos manėte, kad norėsite Jam užduoti, net neateina į galvą. Tuomet iškyla tik dalykai iš jūsų dvasios, ir kartais to net nesuvokiate, kol vėliau tie dalykai neima vartaliotis jumyse.

Taigi šioje 3 dalių serijoje aš ruošiuosi pasidalinti keliais dalykais, kurių paklausiau ir man buvo pasakyta, kad aš negaliu durti pirštu į skyrių ir eilutę, sakant „štai čia“, bet greičiau stebėti dėsnius, aptinkamus Rašte. Kuo Tėvas ar Viešpats pasidalino su manini, tiks ir jums, ir aš tikiu, kad ta tiesa rezuonuos jūsų dvasioje. Kaip sako Paulius laiške Romiečiams 12:3, aš kalbu per man suteiktą malonę – negaliu kalbėti iš kažkam kitam suteiktos malonės.

Leiskite man pirmiausia pasidalinti, kas atsitiko, kai aš paklausiau Tėvo: „Ar mes visatoje esame visiškai vieni, ar yra gyvybė kitose planetose?“ Ši pirmoji dalis kai kuriems iš jūsų gali priminti kažkada mano pasidalintas mintis, tačiau tai veda prie kai ko, kuo aš niekada nesidalinau šioje erdvėje, taigi, prašau, perskaitykite.

Pirmiausia, ką aš supratau šiuo klausimu iš mokslo ir Biblijos perspektyvos
Mokslininkai nustatė, jog planeta turi atitikti daugiau nei 250 specialių reikalavimų, kad gyvybei būtų įmanoma išlikti (šis skaičius, atrodo, kiekvienais metais šiek tiek išauga, kadangi mokslininkai randa vis daugiau gyvybės išlikimo sąlygų). Pavyzdžiui, jeigu Žemė būtų 3% arčiau arba toliau nuo Saulės, mes iškeptume arba sušaltume. Jeigu mūsų žvaigždžių sistema būtų binarinė vietoj vienos žvaigždės sistemos, gyvybės negalėtų egzistuoti, o 75% žvaigždžių yra binarinės, taigi jau vien dėl to atkrinta 75% visų žvaigždžių.

Jeigu mes vis nepasisuktume kas 24 valandas, viena planetos dalis iškeptų, o kita sušaltų. Jeigu mes neturėtume mėnulio, o jis nesumažintų ekstinkcijos (sugerties) laipsnio, asteroidams ir kometoms krintant į žemę – gyvybė negalėtų egzistuoti. Jei Saulės sistemoje nebūtų 2 didelių planetų toliau nuo mūsų, o jos, pasinaudodamos gravitaciniais magnetais, nesurinktų į Žemę nusitaikiusių „didesniųjų“ kometų ir asteroidų, mes negalėtume išlikti...ir taip toliau su visomis daugiau nei 250 sąlygų.

Kalbant apie skaičius, galimybė, kad egzistuotų 1 planeta visoje visatoje, kurios visi elementai atitiktų reikalavimus, yra lygi vienetui su 42 nuliais: 1 galimybė iš 1,000,000,000,000,000,000,000,000,000,000,000,000,000,000. Toks mažas, mažas, mažas šansas...

Tačiau visos visatos žvaigždės sudarytų tik 1 su 27 nuliais, o tai daug mažiau nei 1 su 42 nuliais. Tai reiškia, kad visoje visatoje yra žymiai mažiau žvaigždžių, nei reikėtų bent 1 planetai, kurioje galėtų išsilaikyti gyvybė. Visata per maža, kad atsirastų bent 1 planeta, kurioje išsilaikytų gyvybė.

Kitaip sakant, žvelgiant iš matematinės pusės mes negalėtume egzistuoti. Žemės planeta yra stebuklas, gamtos anomalija, įrodanti, kad mes esame sukurti, – Dievas neturėjo pakankamai masės visatoje, kad turėtų Žemės planetą. Mes esame sumanytas stebuklas ir matematika tai įrodo.

Tai sukosi mano galvoje
Tuo pat metu aš grūmiausi su tais, kurie tiki, kad žemė buvo sukurta paraidžiui per 6 dienas, ir su tais krikščionimis, kurie tiki, kad žemė daug senesnė. Knygoje „Žvaigždžių šviesa ir laikas“ Dr.Russell Humphreys paaiškina, jog buvo padaryti 2 identiški atominiai laikrodžiai, vienas – beveik jūros lygyje Grinviče, Anglijoje, o jo dvynys – Boulder, Kolorade, apie 1 mylia (1,6 km) virš jūros lygio.

Jis aiškina, kad pagal Einšteino teoriją, kuri nuo tada buvo patvirtinta kaip teisinga, laikas, tolstant nuo gravitacinės jėgos, greitėja. Kitais žodžiais tariant, laikas juda tuo greičiau, kuo toliau jis yra nuo gravitacijos. Tai įrodyta, nes laikrodis Kolorade eina 5 mikrosekundėmis per metus greičiau nei esantis jūros lygyje, kadangi jis yra patrauktas toliau nuo žemės gravitacijos šaltinio per vieną mylią, palyginus su laikrodžiu jūros lygyje.

Jis aiškina, kad Biblija buvo parašyta iš žemės perspektyvos, todėl 6 tūkstančiai metų, ar panašiai, žemėje galėjo atitikti 14 mlrd. metų kosmose – labai toli nuo žemės gravitacijos šaltinio – laikui esant priklausomam nuo gravitacijos ir perspektyvos. Ar viščiukas perėjo kelią ar kelias pajudėjo po jo kojomis? Abi perspektyvos yra teisingos.

Man užteko
Visa tai sukosi mano galvoje ir aš tikrai norėjau sužinoti, ar mes esame vieni visoje visatoje. Žinojau tik tiek, kad Tėvas gali atsakyti į bet kokį klausimą vienu sakiniu – ir tai gerbiau.

Beje, kai nuėjau į dangų, pamačiau daug žmonių: vaikų ir suaugusių, visokio amžiaus žmonių, - jie sėdėjo didelėse kėdėse stebėdami kažkokią veiklą ar kalbėdamiesi su žmonėmis, ar šiaip sau ramiai sėdėdami - bet jie sėdėjo. Už ir virš kiekvieno iš jų buvo kažkas panašaus į galaktikos nuotrauką, kabančią ant sienos, tačiau už jų nebuvo sienos, o tai buvo galaktikos, kurios atrodė kažkaip padidintos, gražios, su matomu žemės spalvų spektru, lyg iš Hubble kosminio teleskopo. Ten buvo ir kitos spalvos, natūraliai žmogaus akimi nematomos – nuostabiai didingos, aiškiai matomos virš kiekvieno žmogaus (beveik visos galaktikos buvo spiralinės).


Įsivaizduok spiralinės galaktikos nuotrauką apie 1,5 m aukščio viršuje už kiekvieno žmogaus. Mums praeinant, aš paklausiau, kas gi tai, ir man buvo abejingai atsakyta: „O, už visas šias galaktikas ateinančiais amžiais jie bus atsakingi.“ Aš prisiminiau, kad mokslininkai mano, jog vidutiniškoje galaktikoje yra apie 100 mlrd. žvaigždžių.

Vienas iš mano mėgstamiausių momentų su Viešpačiu buvo, kai Jis man pasakė, kad Tėvas ir Jis (iš dalies) mus išgelbėjo tam, kaip sakoma laiške Efeziečiams 2:7, „kad ateinančiais amžiais savo gerumu mums per Jėzų Kristų Jis (Tėvas) parodytų beribius savo malonės turtus.“ Ateinančiais amžiais...oho...mes net negalime to įsivaizduoti.

Mąstant apie tai ir dar daugiau mano galvoje sukosi klausimas: Ar mes visiškai vieni visatoje? Taigi aš sumaniau kiekvieną vakarą išeiti į lauką ir sėdėti ant kėdės po žvaigždėmis, kol gausiu atsakymą – iš mano pusės nebuvo jokių terminų. Paprastai pradėdavau apie 21 valandą, paprasčiausiai žvalgydavausi, mąstydavau, melsdavausi, šlovindavau ir kalbėdavausi su Tėvu kokią valandą ar dvi kiekvieną vasaros vakarą – daviau Jam suprasti, kad vis čia sugrįšiu, kol Jis neatsakys į mano klausimą: Ar mes visiškai vieni visatoje? Ateidavo mintis: „kas bus, jeigu ateis ruduo ir žiema, o Jis bus dar neatsakęs?“ Taigi planavau susikaupti ir laikytis savo – jokios minties apie atsitraukimą.

Lygiai po dviejų savaičių vieną vakarą Jis prakalbo:“Tai, ką matai žiūrėdamas į žvaigždes, yra pirmosios dienos pasaulis. Aš sukūriau visatą, tada nukreipiau savo kūrybišką dėmesį į žemę, kad ją užbaigčiau. Ateis laikas, kai aš vėl nukreipsiu savo kūrybišką dėmesį į likusią visatos dalį, kad ją užbaigčiau. Taigi, kai tu, sūnau, žvelgi į žvaigždes, tai ir yra pirmosios dienos visata.“

Tai mane pribloškė, mintyse aš atsiverčiau Pradžios knygą 1:1: „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. Ir žemė buvo beformė ir tuščia...“ Aš niekada nemąsčiau apie tai chronologine tvarka, būtent, kad pirmiausia Jis sukūrė visatą (dangų) ir tada iškilo žemė – mokslininkai sako, kad žemė taip ir atsirado – ir šis kūrimas neapribotas laike. Nieko pirmoje eilutėje nesakoma apie tai, kiek dangui ir žemei sukurti prireikė laiko. Staiga mane pagavo džiaugsmas, jaudulys ir nuostaba, nes kai žvelgiu į žvaigždes, matau ką tik sukurtą, Pirmosios dienos visatą.

„Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę“. Šią akimirką dar neprasidėjo pirmoji kūrinijos diena. Visata ir žemė galėjo būti milijardų metų senumo, kai prasidėjo gyvybės kūrimo planetoje dienos...

Taigi, kai žvelgiate į naktinį dangų, regite Pirmosios dienos visatą, ir kažkada ateis laikas, kai Jis ir vėl nukreips savo kūrybišką dėmesį į visatą, kad ją užbaigtų. Taip Jis man pasakė. O tai reiškia, kad savo vaikams Jis turi parengęs nuostabų planą, o visos mūsų dienos čia – tai pasiruošimas ateinantiems amžiams...

Kitą savaitę – kai aplankymo metu aš paklausiau Viešpaties: „Kaip Tu ėjai vandeniu?“

Iki tada! Būkite palaiminti!

2017 m. vasario 8 d., trečiadienis

Kristus prieš pradėjimą Marijos įsčiose. 3 dalis

John Fenn, 2016 m. gruodžio mėn. 17 d.,

Sveiki visi,
Staiga atsidūręs Dvasioje, stovėjau danguje, stebėdamas kažką, apie ką neturėjau nė menkiausio supratimo. Aš stovėjau tarp daugybės angelų, bet nė vienas manęs nepastebėjo, kadangi savo dėmesį buvo nukreipę į tolį, mūsų dešinėje, kur matėsi Tėvo sostas. Pastebėjau, jog tarp angelų nuo sosto ėjo tokio pločio takelis, kad juo galėtų eiti vienas žmogus. Abiejuose takelio pusėse sausakimšai buvo angelų, žvelgiančių su nekantrumu, o esantys arčiausiai takelio buvo atsiklaupę ant abiejų arba bent ant vieno kelio.

Savo svetainėje stovėjau drauge su Viešpačiu. Ten taip pat buvo ir mano angelas. Mes buvome Dvasioje. Tačiau Jėzus baigė mane mokyti ir prieš palikdamas pasakė, kad galiu ko nors paklausti savo angelo. Taigi staiga likome tik angelas iš aš, o mano širdyje kirbėjo: „Ką tu manai apie mane, kadangi ateinančiais amžiais būsiu atsakingas už tave?"

Jis atsakė su beveik pasibaisėjusia veido išraiška: „O! Tai yra teisinga! Taip pridera!“ Kai aš paklausiau, kodėl, jis atsakė: „Prisimink – mes pažįstame kaip Kūrėją, o jūs pažįstate Jį kaip Išganytoją!“ Tuo metu, kai be jokio perspėjimo buvau danguje... kažkokiu būdu žinojau, kad veiksmas vyko prieš daugybę metų, tačiau visur buvo tylu, tvyrojo iškilminga ir šventa atmosfera, todėl aš nedrįsau kalbėti.

Staiga iš tyros Tėvo šviesos išniro Sūnus, Jis žingsniavo nesidairydamas takeliu tarp angelų, kurie nulenkdavo galvas, o kartais palenkdavo ir pečius pagarbos ženklan, Jam tyliai einant kairėje nuo manęs ir dingstant iš regėjimo lauko. Tai buvo ta akimirka, kai Jis ištuštino Save, kad būtų pradėtas Marijoje.

Iki šios dienos mano atmintyje išliko iškilminga Jo išvykimo akimirkos atmosfera danguje, ir kaip supratau, angelai iki galo nesuprato, kas tada vyko prieš jų akis – juk jie neturėjo su kuo to palyginti. Staiga aš sugrįžau į svetainę su savo angelo žodžiais vis dar skambančiais galvoje: „Atsimink, mes pažįstame Jį kaip Kūrėją, o jūs pažįstate Jį kaip Išganytoją!“

Pirmą kartą nuo pradžios...
Jokūbo laiške 1:13 sakoma, kad Dievas Tėvas nieko negundo, netiria ir nebando blogiu. Priežastis yra labai paprasta – Dievas Tėvas neturi fizinio kūno, kuris galėtų būti gundomas. Jis niekada nežinojo, ką reiškia būti pavargusiu, alkanu, kai maudžia raumenis, būti spaudžiamam dienotvarkės – to Tėvas negali suprasti!

Tačiau Jėzus Kristus tapo žmogumi Jėzumi ir pirmą kartą Kūrėjas galėjo iš patirties suprasti Savo kūrinį. Kaip sakoma laiške Filipiečiams 2:8-11, Jis buvo „pavidalu rastas kaip žmogus“.

Pirmą kartą Kristus – per amžius vyrams ir moterims apsireikšdavęs kaip Viešpaties Žodis, iki valios rodydamasis ir vėl išeidamas iš mūsų pasaulio, tačiau niekada neįgydamas pastovaus kūno – dabar buvo įkalintas vienoje vietoje ir laike, su visais iš to išeinančiais apribojimais.

Įsčiose Jis vis dar buvo Dievo Sūnus, nes Luko 1:41 pasakojama mums, kad kai Elžbieta buvo šeštame nėštumo mėnesyje, o ką tik pastojusi Marija ją aplankė, būsimasis Jonas Krikštytojas šoktelėjo Elžbietos įsčiose dėl Viešpaties artumo Marijoje ir jos balso. Tapęs kūdikiu Jis vis dar buvo Dievo Sūnus, nes Luko Evangelijos 2 skyriuje mums leidžiama paraugauti angelų, piemenų, Dievą šlovinančio seno vyro bei moters istorijomis.

Būdamas 12 metų amžiaus, Jis klausė savo tėvų: „Ar jūs nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?" Luko 2:49

Mes turime suprasti: jūs ir aš turime atnaujinti savo protus Dievo dalykais. Jaunuolis Jėzus turėjo pripildyti tik Savo (žmogaus) protą. Pirmą kartą Jis asmeniškai patyrė apribojimus būti vienoje vietoje tuo pat metu, sužinojo, ką reiškia nuvargti, išalkti, kontroliuoti savo šlapimo pūslę, gyventi tarp žmonių, o ne kaip seniau: antgamtiškai atsirasti ir išnykti iš jų gyvenimo.

Laiške Hebrajams 5:7 rašoma apie Jo kentėjimus prieš kryžių: „...Jis buvo išklausytas dėl savo baimės/dievobaimingumo“, o 8 eilutė mums sako : „Jis išmoko klusnumo per tai, ką iškentėjo.“ Jis turėjo išmokti klusnumo, kadangi prieš tai Jis buvo visų Karaliumi! Jam viskas buvo nauja.

Kokia nužeminanti patirtis
Mes galime tik įsivaizduoti gyvenimą prieš 2000 metų – artimiausias turbūt daugumai iš mūsų būtų stovyklavimas. Praustis ir savo reikalus atlikinėti lauke arba naudotis lauko tualetu, valgį gaminti ant laužo, malti grūdus akmeninėmis girnomis, užmušus gyvūną, nudirti jam odą, atskirti jo organus ir atmatas nuo mėsos. Tačiau toks buvo Jėzaus gyvenimas – nuo Dievo Sūnaus, kurį Tėvas naudojo visatos kūrime, prie ŠTAI ŠITO!

Kaip sakiau, Jis turėjo pirmiausia būti nuolankiu danguje, būti nuolankios širdies ir romus, kad norėtų ateiti į žemę ir su tuo prasidėti. Tada, kaip laiške Filipiečiams 2:8 sakoma: „...Jis nusižemino ir tapo paklusnus iki mirties – iki kryžiaus mirties..." Netgi iki labiausiai kankinančios mirties, kokią Romos Imperija galėjo sugalvoti – ne tik mirties, bet kankinančios mirties, ir ne dėl Savęs, bet dėl žmonijos. Tai bent.

Atgal į Betliejų – angelų žinia
„Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir gera valia žmonėms" - tokia angelų žinia. Tai praskiedė ir neteisingai suprato reklamos agentai ir pastoriai, Kalėdinės programos vaikams, mamos ir tėčiai visame pasaulyje.

Mes pradėsime suprasti ketinimus, jei pažvelgsime į tuos, kas tai pasakė. „Ir staiga su angelu buvo dangiškosios kariuomenės minia, girianti Dievą ir sakanti: „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir gera valia žmonėms“.


Dangiška kariuomenė reiškia „dangaus armiją“
Mums iškyla šis nekenksmingas, angeliškas, kaip iš „sveikinimo atvirutės“ vaizdas, kur angeliški padėjėjai susirinkę aplink Betliejų, palaiko angelą, kuriam pavesta pranešti piemenims, kad gimė Piemenų Karalius. „Kariuomenė“ reiškia armiją – tai reiškia, kad šis pareiškimas ateina nuo Tėvo armijos danguje su žinia žmonijai. Taika žemėje ir gera valia žmonėms.

Pasijuskite jų kailyje. Perkelkime tai į mūsų laikus, mes stovyklaujame laukuose. Jūs sėdite prie laužo ir kalbatės apie praėjusią dieną, kai staiga armijos pasiuntinys prieina prie jūsų, jis yra apšviestas tokios stiprios ir ryškios prožektorių šviesos, kad visas laukas ir apylinkės nušvinta. Jis sako jums, kad nebijotumėte, nes jis atneša gerą naujieną, tačiau jūs žinoma labai stipriai išsigąstate.

Prieš jums suvokiant jo žodžių prasmę, jūsų akys prisitaiko prieš šviesos ir jūs išvystate nesuskaičiuojamą armiją, stovinčią prieš jus. Šie kariai yra puikiai ginkluoti ir jūs suprantate, jog vieno užtektų, kad jus visus ištrintų nuo žemės paviršiaus. Jūs esate jų malonėje.

Tada jie taria: „Dievas sako – ir mes esame Jo armija – ramybė Žemėje ir gera valia žmonėms“. Koks palengvėjimas! Jie neturi nieko prieš, tik gerą valią tau, gerą valią mums! Jie galėtų mus sunaikinti, tačiau vietoj to, Dievas Tėvas siunčia savo armiją su taikos sutartimi! Įrodymas – įmoka prie sutarties, gyvulių ėdžiose gulinčio kūdikio pavidalu, kuris yra suvyniotas į švelnią medžiagą, naudojamą apatiniams siūti...

Vėliau Paulius rašys: „Dievas Tėvas buvo Kristuje, taikydamas su savimi pasaulį, nepriskaitydamas jiems jų nusižengimų; ...ir davė mums sutaikymo tarnystę." 2 Korintiečiams 5:18-19

Viešpats Jėzus yra toks nuolankus, toks draugiškas, Jis yra toks, nes kaip Jis ir sakė: „Kas matė mane, matė Tėvą“. Jis toks, koks ir Jo Tėtis. Tai viso mūsų gyvenimo kelionė, vadinama mokinyste, kad prisiderintumėm prie Jo brangaus Sūnaus paveikslo. Tai procesas, išmok mėgautis procesu ir vaikščiok su Tėvu, įjunk Jį į savo gyvenimą, žavėkis ir dėkok už mažus dalykus – gražų debesį, laiku įvykusį 'sutapimą', dienos bėgyje gautą malonę – įtrauk Tėvą ir Viešpatį į savo gyvenimą neoficialiai, apstulbintas Visagalio Dievo nuolankumo.

Nuostabi Malonė! Kitą savaitę nauja tema, palaiminimai,