Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. gruodžio 23 d., penktadienis

Jėšua stebuklas. 2 dalis


John Fenn, 2011 m. gruodžio mėn. 24 d.,

Praeitą savaitę aš dalinausi pagarbią baimę keliančiomis tiesomis apie tai, kaip Kristus paliko dangų, kad būtų užmegztu Marijos įsčiose ir angelo Gabrieliaus nurodymu pavadintas Jėšua. Kristus yra duotas Sūnus, Jėšua yra kūdikis gimęs mums!

Panagrinėkime atidžiau Fil 2:7-8 žodžius: „…bet apiplėšė Save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“.

Graikų kalbos žodis „apiplėšė pats Save“ yra „ekenosen“, tiesiogine prasme „Jis ištuštino pats Save“.

Nuo ko Jis ištuštino Save? Ne nuo Savo dieviškos prigimties, bet Jis atidavė šlovę, kurią turėjo su Tėvu „prieš pasaulio sukūrimą“ (Jn 17:5).

Jis savanaudiškai nepasinaudojo Dievo Sūnaus pozicija, bet Savo noru atsisakė visų Sūnaus teisių ir privilegijų, kad taptų pagimdytu kūdikiu ir galėtų per auką nuvesti mus pas Tėvą. Nuostabi malonė!

Ar galime mes būti tokie pat romūs ir nusižeminę (kuklūs)
Ankstesnėje eilutė Paulius nurodo mums: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet ištuštino Save“. Paulius ragina mus nepasinaudoti savo pozicija Kristuje, kurią mes turime pilnai ir tik iš Jo malonės, bet vietoj to, atmesti tokį mąstymą ir tapti tokiais pat tarnais, koks buvo Jis.

Graikų kalbos žodis „ tapo“(kaip „esybe tapo tarnu“) yra „morphe“, iš čia kyla – „metamorfozė“. Kristus patyrė transformaciją, ištuštino Save nuo visų teisių ir privilegijų danguje, kad būtų padarytas panašiu į žmones. Šitas „morphe“ yra nematomas, dvasinis įvykis tam, kad galėtų palikti dangų ir būti užmegztu Marijos įsčiose.

„... ir panašiu į žmones“, „panašiu“ kalba apie Jo išorinę išvaizdą. Bet tai nebuvo vaidyba. Jis nepasirodė tik tam, kad būtų tarnu Kristaus kūne, Jis buvo tiksliai tuo, kuo buvo. Jis turėjo patirti metamorfozę ir gyveno tarp žmonių, kaip gyvas tikras žmogus. Nuostabu!

O dabar šiek tiek istorijos
Sritis apie Betliejų, pažodžiui jūs galite pasakyti: „duonos namai“, buvo turtinga laukais ir ganyklomis.

Kai naujos tautos, Izraelio, žmonės pasklido žemėje, viso 48 miestuose, jų priemiesčiai buvo atiduoti gyventi levitams, ir jų kaimenėms. O jau Teisėjų 17 skyriuje mes matome, kad ten gyveno kunigai... (Joz 21:2, 41-42; Teis 17: 7,9,19:2).

Jūs taip pat prisiminsite, kad Karalius Dovydas buvo iš Betliejaus, ir 1 Samuelio knygoje 17:15 mums pasakojama, kad Dovydas, palikęs karalių Saulių, išvyko „ganyti savo tėvo avių Betliejuje”. Taigi ta vieta nuo seniai buvo skirta avidėms ir bandoms.

Gyventojų išplitimas
Nauja tauta augo ir valdant karaliui Dovydui, buvo daugiau levitų, negu reikėjo atlikti pareigas šventykloje, todėl karalius Dovydas išplėtė levitų pareigas virš tų, kurias jie turėjo prie Mozės, Aarono ir jų šeimų.

Dovydas paskyrė juos tarnautojais, teisėjais, vartų sargais, kunigų asistentais, teismų prižiūrėtojais ir dirbti valgyklose, kur buvo patiekimas maistas aukojimams, kur buvo sveriamos ir matuojamos įvairios aukos ir sandėliuojamos nemaistinės aukos, ir netgi sargais.

Levitai muzikantai buvo suskirstyti į 24 būrius, panašiai ir kunigai, kurie tarnaudavo pakeisdami vieni kitus (1 Kr 23, 25-26; 2 Kr 35:3-5, 10).

Atgal į Betliejų
Per amžius nuo Dovydo laikų, maždaug nuo 1.000 metų prieš Kristų ir 1.000 metų vėliau, Jėšua dienomis, išplėstas levitų vaidmuo visuomenėje toliau augo.

Gyventojų skaičius augo ir miestų centrai išsiplėtė. Tai reiškė, kad vis rečiau ir rečiau žmonės augino savo gyvulius, pasėlius, bet vis daugiau priklausė nuo žemdirbių ir avių augintojų, kurie pristatydavo savo produkciją į miestų turgus.

Bet Viešpaties įstatymai Senajame Testamente buvo tvirti. Būti žydu – tai reiškė aukoti gyvulius, bet mažėjant gyventojų kaime, nebūtų iš kur gauti tų gyvulių.

Taigi taip nutiko, kad einant metams, levitai, kurie negalėjo tarnauti šventykloje išplėtė savo pareigas ir tapo piemenimis ir ūkininkais bei paukščių augintojais ir pinigų keitėjais, kad žmonės galėtų nusipirkti tuos gyvulius ir išsikeisti valiutą šventykloje ir paaukoti Dievui (Štai dėl ko ir ant ko Jėšua supyko, kai Jis išvartė prekystalius ir pinigų keitėjų stalus šventykloje).

Ach, tai štai kodėl!...
Betliejaus apylinkėse buvo ta pagrindinė sritis, kur levitai augino gyvulius šventyklos aukoms.

„Toje apylinkėje laukuose buvo piemenys, kurie, budėdami naktį, saugojo savo bandą. Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos apšvietė Viešpaties šlovė. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats Kristus...“ (Lk 2:8-11).

Jūs matote, laikomasi dieviškos tvarkos, Tėvas pasiuntė angelus pas levitų piemenis, kunigus pranešti: „JUMS gimė šią dieną“.

Staiga prie angelo pasirodė gausi dangaus kareivija, šlovinanti Dievą: „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!“

NE AŠ tau turiu gerą valią, bet tu man
Pirma pastaba – tai dangaus armija - štai ką reiškia „dangaus kareivija“. Žodis „kareivija“ Karaliaus Jokūbo vertime reiškia armiją. Tėvas pasiuntė armiją pasakyti piemenims, kad gimė Didysis Ganytojas.

Kodėl armija? Nes Tėvas skelbė taikos sutartį tarp Jo ir žmonijos „Tai Dievas Kristuje sutaikino su Savimi pasaulį, nebeįskaitydamas žmonėms jų nusikaltimų, ir davė mums sutaikinimo žodį“ (2 Kor 5:19).

Angelai sakė piemenims – Dievas sako: „Taika žemei (Aš turiu) gerą valią žmogui!“. Šis pasakymas labiau nei bet kuris kitas buvo šiuo metų laiku iškreiptas ir nutolęs nuo originalios jo reikšmės.

Tėvas nesako: „jūs visi dabar susitaikėte, nes mano Sūnus gimė“. Jis sako „Aš iškviečiau dangaus armiją, Aš turiu taiką ir gerą valią žmogui, nes yra pagimdytas mano Sūnus, kuris sutaikė visus dalykus su Manimi!”

Wow... Tėvas yra taikoje su jumis. Įrodymas yra Kristaus apsisprendimas būti plano dalimi sutaikant žemę ir dangų. Tėve, tegul Tavo valia būna įvykdyta kaip žemėje, taip ir danguje, nes Tu esi taikoje su mumis, ir mes su Tavimi, dėl Tavo nuostabios malonės!

Daugiau apie Jėšua stebuklą kitą savaitę. Merry Christmas!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. gruodžio 21 d., trečiadienis

Jėšua stebuklas. 1 dalis


John Fenn, 2011 m. gruodžio mėn. 17 d.,
www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Šios dvi naujos serijos apie įsižeidimą ir priešiškumą yra tikrai geros ir reikalingos Kristaus Kūnui. Įsižeidimas yra vidinis, o priešiškumas yra išorinis to pasireiškimas, taigi šitos dvi studijos yra susiję ir aš rekomenduoju abi, kaip dvi tos pačios monetos puses.

Kaip nugalėti įsižeidimą; kelias į naują Dievo laiką
Šitose serijose mokoma apie dvasines ir emocines įsižeidimo šaknis. Kodėl mes įsižeidžiame? Kodėl žmonės įsižeidžia dėl mūsų ir ką galime dėl to padaryti? Serijos parodo, kaip demonai randa kelią įsižeidimo metu, ką Dievas bando padaryti įsižeidusiojo gyvenime, kaip žmogus gali išsilaisvinti iš to įsižeidimo ir dar daugiau!

Kaip nugalėti priešiškumą; išvengti priešo pinklių
Šita serija nurodo skyrių ir eilutę, kurios apibūdina priešiškai nusiteikusį asmenį, ir kaip priešiškumas atveria duris tapti priešo įrankiu. Taip pat čia rasite paaiškinimą, ką daryti, kad turėtum ramybę, kaip nugalėti priešiškumą savyje, kaip melstis tokiose situacijose, ir pavyzdžiai iš asmeninio John gyvenimo, kaip išsilaisvinti iš šitų šėtono spąstų.

Jėšua stebuklas. 1 dalis
Pats nuostabiausias dalykas Jėšua istorijoje man yra būdas, kaip Jis atėjo iš amžinybės, kad taptų viena su Savo kūriniais. Yra gera ir teisinga švęsti Jo gimtadienį, bet mano mintys grįžta atgal, kas vyko prieš devynis mėnesius Betliejuje, apie paauglę žydų mergaitę Nazareto miestelyje, ir mūsų Viešpatį danguje.

Supraskite, kai Izaijas pranašavo: „nes mums gimė vaikas, Sūnus duotas mums“ jis kalbėjo apie Viešpaties priešistorę. Sūnus visų pirma turėjo būti duotas iš dangaus tam, kad Jis gimtų kūdikiu. Terminas „Kristus“ - „Pateptasis“ kalba apie dieviškumą, kad Jis yra mums duotas Sūnus. Kristus buvo pradėtas Marijoje ir jam buvo duotas vardas „Jėšua“, kuris kalba apie Jo žmogiškumą (Iz 9:6, Lk 1:31).

Kaip tai atsitiko?
Mes žinome, kad Kristus pasirodydavo Senajame Testamente daugeliu pavidalų. Jis pasirodydavo ir vėl išnykdavo, neapribotas laiku ir atstumais. Jis buvo tas, kuris pasirodė Abraomui Pradžios 18 skyriuje ir leido jam užtarti Sodomą ir Gomorą. Jis pasirodė Mozei degančiame krūme, pavadindamas save „AŠ ESU“. Jis pasirodė Jozuei kaip Viešpaties armijos kapitonas, ir Jozuė garbino Jį prieš vykdamas į Jerichą, ir Jis buvo ketvirtas žmogus ugnies krosnyje išgelbėjęs Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą, bei dar daug kitų kartų.

Bet Jis pasirodydavo tais Senojo Testameto laikais laikinu žmogišku pavidalu, aš kartoju – laikinu.

(Jeigu jūs norite pastudijuoti Kristaus pasirodymus Senąjame Testamente, aš rekomenduoju savo cd/mp3 serijas: „Aš Esu; Kas yra Jėšua ir iš kur Jis atėjo“).

Bet atėjus laikui, laikui skirtam Sūnui, Kristui, būti duotam kartą ir visiems laikams, priimti amžiams žmogaus kūną, žinomam, kaip Jėšua, ir būti pagimdytam, kaip vienam iš Jo kūrinių, kad Jis vėliau galėtų mirti už žmoniją.

Prašau, štai čia
Šis nuostabus perėjimas iš buvimo danguje į žemę, per užmezgimą Marijos įsčiose yra paminėtas laiške Žydams 10:5-7:

Todėl, ateidamas į pasaulį, Jis (Kristus) sako: „Aukų ir atnašų Tu nenorėjai, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet tariau: ‘Štai ateinu, kaip knygos rietime (Senojo Testamento knygoje) apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!’ “

„Jis... apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2:7-8).

„Iš tiesų Jam rūpėjo ne angelai, o Abraomo palikuonys“ (Žyd 2:16).

„Angelas jai atsakė, tardamas: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo (Tėvo) Jėga (Kristus) apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1:35).

Mane stulbina būtent Žyd 10:5-7 „Ateidamas į šį pasaulį Jis pasakė...“ Dabar aišku, kad naujagimis Jėšua pirmą kartą įkvėpdamas nepažiūrėjo į Mariją ir neištarė: „Aukų ir atnašų tu nenorėjai...“

Ne, laiške žydams mums užrašytas paskutinis pokalbis danguje tarp Tėvo ir Sūnaus prieš tai, kuomet Sūnus turėjo būti užmegztas Marijos įsčiose – „Kai Jis atėjo į šį pasaulį“ – Aukščiausiojo jėga apiplėšė (angliškai ištuštino) pati save – tai reiškia palikimas ir atsisakymas visų privilegijų ir teisių danguje, kaip Tėvo Sūnaus tam, kad būtų užmegztas Marijos įsčiose, Jis pasakė Tėvui: „Aukų ir atnašų Tu nenorėjai... bet paruošei man kūną... ateinu vykdyti Tavo valios, o Dieve!“

Nuostabu!

Lytinis auklėjimas 101
Tėvui reikėjo kiaušinėlio, kad galėtų paruošti Sūnui kūną. Sperma užmezgimo metu perduoda kraujo liniją, ne kiaušinėlis, o nuodėmė atėjo į pasaulį per Adomą, todėl nuodėmė paplito visoje žmonijoje ir pasidaugino žemėje.

Bet jei Gyvybė iš dangaus apvaisintų Marijos kiaušinėlį, kraujo linija plaukianti per kūdikio kūną nebūtų suteršta nuodėmės.

Žmogus nusidėjo, taigi žmogus turėjo sumokėti už tą nuodėmę. Bet visi žmonės pradedant Adomu buvo susitepę nuodėme, nuodėmė perėjo iš kraujo linijos į kraujo liniją, taigi nei vieno nebuvo verto mirti už visus, nes visi buvo kalti!

Tėvas turėjo surasti būdą, kaip žmogui sumokėti už kaltę, bet tik žmogus, kurio kraujas nebuvo užterštas nuodėmės galėjo būti auka už kitus. Žmogus turėtų norėti pasiaukoti, nors Jis nekaltas ir nieko blogo nepadaręs, tada dangaus teismas priimtų Jo veiksmus, kai Jis galiausiai aukotųsi už žmogaus nuodėmę.

Tėvo jėga, kuri yra Kristus, apvaisino jos kiaušinėlį, o tai reiškė, kad kraujas užmezgimo metu buvo ne žmogaus, kuris buvo susitepęs nuodėme, bet tasai kraujas buvo nesuteptas ir tyras. Štai kodėl Jis buvo vertas ir galėjo numirti už žmogaus nuodėmę.

Jis įėjo legaliu būdu
Jono 10 skyriuje yra trys palyginimai, kuriuos jeigu jūs sujungsite bus sunku suprasti, ką Jėšua nori pasakyti kiekviename iš jų. Antrame palyginime 7-8 eilutėse pasakyta, kad Jis yra durys avims. 11-18 eilutėse palyginimas pasikeičia ir Jis sako, kad Jis yra Gerasis Ganytojas.

Bet šiandien mus domina pirmas palyginimas, ir jis paruošia dirvą kitiems dviems. Jono 10:1-2:

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neįeina pro vartus į avių gardą, bet įlipa pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus įeina, tas avių ganytojas“.


Avidė yra aptvaras, vieta, kur laikomos avys. Šiame palyginime, žemė yra avidė. Jėšua pasakė, kad Jis atėjo į tą avidę teisingu būdu, per duris. Durys yra žmogaus gimimas. Jis atėjo teisingu būdu, Jis buvo pagimdytas. Tas, kuris įeina kitu keliu yra vagis ir plėšikas – šėtonas. Jis įėjo į avidę melu ir apgaule, ne per žmogaus gimimą.

Tai suprasdami paskaitykime  tai dar kartą: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neįeina pro vartus į avių gardą, bet įlipa pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus įeina, tas avių ganytojas“.

Šitas supratimas iš tiesų įtvirtina mūsų supratimą – tai ką Jis sako 10 eilutėje „Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“.

Wow!
Mes žinome, kad Jėšua iš tiesų gimė pavasarį arba rudenį, mes žinome pagoniškas šaknis, iš kurių kilo krikščioniška tradicija švęsti Jėšua gimimą gruodžio 25 dieną. Bet ne tai yra svarbu, svarbu tai, kad Jis GIMĖ, kad Jis atėjo į žemę legaliai, prieš tai apiplėšęs pats save, atsisakęs visų teisių ir privilegijų, kurias Jis turėjo danguje kaip Kristus, buvo užmegztas Marijos įsčiose, tapo romiu, nusižeminusiu kūdikiu Jėšua, kuris gimė ėdžiose. Ir būtent tai mes pagerbiame šiuo metu.

Kitą savaitę – daugiau detalių apie Jo gimimą, kodėl piemenys yra svarbūs, ir dar daugiau.

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. gruodžio 14 d., trečiadienis

Šventyklos mąstymas. 3 dalis


John Fenn, 2011 m. gruodžio mėn. 10 d.,

Daugybė mažų šventyklų, ką tai reiškia?
Aš kalbėjau apie realybę – Kristus mumyse, šlovės viltis. Ką tai reiškia, kad Dievas paliko šventyklos pastatą ir persikėlė į žmones, ir kokie turėtų būti mūsų veiksmai to pasekoje?

Statykime ant pamato, kurį mes visi pažįstame. Pirma, žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Antra, kiekvienas asmuo yra unikali, turinti laivą valią būtybė. Trečia, visame pasaulyje nėra tiksliai kito tokio kaip tu, niekada nebuvo ir nebus. Mes tai žinome, nes stosime vienas prieš vieną ir atsiskaitysime už savo gyvenimą prieš Dievą. Nėra kito tokio pat kūno, kurį mes galėtume apkaltinti, mes esame unikalūs, individualūs, turintys laisvą valią ir atsakingi.

Tėvas numatė situaciją, tinkamą būtent tau
Tėvas yra Dvasia, bet Jis sukūrė fizinę visatą. Kaip Jis gali judėti fizinėje visatoje būdamas (Šventoji) Dvasia? (Jn 4:24)

Sprendimas: sukurti dvasines būtybes, su kuriomis Jis galėtų būti viena dvasioje/Dvasioje, ir apsigyventi jų dvasioje ir sieloje fiziniame kūne. Tuo būdu Dievas, kuris yra Dvasia, gali judėti ir pasireikšti fiziniame pasaulyje. (Vieną dieną mes turėsime kūnus padarytus iš dangiškos medžiagos ir galėsime be pastangų judėti tarp Dvasios ir fizinio pasaulių).

Kadangi jūs esate unikalūs ir sukurti Dievo pagal Jo įsivaizdavimą, tai reiškia, kad tik jūs galite pademonstruoti tą Jo asmenybės dalį, kurią Jis išreiškė jus kurdamas. Jis nori atskleisti Save šiame pasaulyje per tą Savo asmenybės dalį!

Planas
Tai reiškia, kad kiekvienas krikščionis turi dalį Dievo asmenybės, kuri gali būti matoma per juos ir juose. Kiekvienas gali pasakyti „Aš pažįstu Dievo malonę, bet kai mes girdime liudijimus iš kelių žmonių, kaip jie buvo išgelbėti, mes matome įvairius malonės atspalvius, lyg žiūrėdami į gelmę daugiabriaunio brangakmenio.


Tu gali pasakyti, kad esi anksčiau matęs deimantų, bet matydamas šviesą lūžtančią per kiekvieną deimanto briauną, matai šiek tiek kitaip kiekvieną kartą, ir tai suteikia supratimą apie šio deimanto sandarą. Taip yra su kiekvienu iš mūsų ir mūsų Tėvu.

Žinojimas, kad kiekvienas iš mūsų esame Dievo kūrinijos stebuklas atskleidžiantis dalį Jo, kuria tik mes esame apdovanoti - be jokio polinkio į garbę sau, nes mes nieko nenusipelnėme dėl savo sukūrimo - tai geriausias ir tobuliausias būdas visoms šitoms mažoms šventykloms, matyti Dievą vienas kitame?

Šventykla, ar šventyklos?
Kaip galima padėti giliems santykiams, kurių reikia, kad pamatytume Kristų vienas kitame?

Ar tai reiškia vaikščiojimą į šventyklos pastatą ir sėdėjimą tylint nukreipus veidą į priekį, kai tas pats asmuo savaitė po savaitės pasakoja, kaip unikaliai Dievo asmenybė reiškiasi per jį, bet niekam kitam neleidžiama dalintis tuo, ką Kristus jame gali pastebėti ar pasakyti konkrečia tema?

Ar ne geriau būti mažesne šventyklų grupe, kuri renkasi namuose taip, kad kiekvienas, kuris dalyvauja gali pasidalinti, ką Kristus juose gali pasakyti ta tema, kuria diskutuojama? Taip.

Štai kodėl Paulius parašė 1 Kor 14:26: „Tad kaip bus, broliai? Kai susirenkate, kiekvienas turi giesmę ar pamokymą, ar kalbą, ar apreiškimą, ar aiškinimą. Tegul viskas tarnauja ugdymui”.

Ir tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios grupė pasišventusių viena kitai šventyklų, turinti bendruomenės ir šeimos jausmą, susitelkusi į tikslingus santykius Kristuje ir į santykius vienas su kitu renkasi namuose.

Bet jūs turite vaikščioti meilėje...
Visa tai skamba protingai ir aiškiai, ar ne? Žmonės, bet namuose ir santykiais paremtas tikėjimas yra sudėtingas, jis nėra jau toks patrauklus. Kartais jis nuobodus, kasdieniškas ir neatrodo dvasiškai. Nėra nieko tokio, kas paliestų jausmus – jokio įspūdingo choro, nei 2 milijonų dolerių vertės itališkų marmurinių grindų fojė, nei brangios garso sistemos su daugybe video ekranų virš galvų.

Tu sėdi kieno nors svetainėje, kaip svečias jų namuose, rizikuoji pažinti žmones ir būti jų pažintas. Galatams 2:9 sako, kad kai Petras, Jokūbas ir Jonas atpažino Dievo malonę Pauliaus ir Barnabo gyvenime, jie ištiesė jiems draugystės ranką.

Būtent Dievo malonės suvokimas vienas kito gyvenime leidžia mums bendrauti. Petras, Jokūbas ir Jonas buvo pašaukti pas mesijinius tikinčiuosius, o Paulius ir Barnabas buvo pašaukti pas graikus, romėnus ir kitus ne žydų kilmės tikinčiuosius. Jie nedaug ką turėjo bendro, tik Jėzų.

Tačiau būtent tas bendrumas Jėzuje leido kiekvienam iš jų pasakyti: „Aš nesuprantu tavo gyvenimo, bet aš priimu Dievo malonę tavyje, ir aš galiu mylėti tą malonę ir todėl myliu tave toje malonėje“. Tai vienintelis būdas kaip gali veikti namų ir tarpusavio santykiais paremti surinkimai.

Kai jūs susėdate kartu vienoje svetainėje, žmonės iš įvairių socialinių – ekonominių sluoksnių, skirtingų rasių, amžiaus, lyties, ir su skirtingomis gyvenimo istorijomis – jūs turite mylėti Dievo malonę ir įveikti tai, kas yra skirtinga ir nepatrauklu vienas kitame. Ir tai reiškia, kad jūs augate kartu ir tampate vis daugiau  panašūs į Kristų.

Bet yra kita pusė...
Rinktis namuose yra pats tinkamiausias būdas surinkimui (bažnyčiai), kokį tik esu kada matęs. Ne tik dėl to, kad tie, kurie rašė ir pirmieji skaitė laiškus, kuriuos mes vadiname, pradedant Mato ir baigiant Apreiškimo knygomis, bet Naujojo Testamento puslapiai tikrai yra instrukcijų žinynas, kuris atskleidžia, kad tai, ką mes sutinkame dabar namų surinkimuose, sutiko ir žmonės, kai Paulius, Jokūbas, Jonas ir Judas praktikavo ir rašė apie tai.

Tai gyvenimo stilius, bet ne kažkas ką tu darai. Kai tu suvoki, kad Kristus gyvena tavyje, ir tu nori išgirsti, ką jis daro kitose šventyklose, santykiams pastatyti ir sustiprinti, kad kiekvienas taptų daugiau panašus į Kristų.

Daugelis buvo išauginti surinkimo kultūroje, kuri apriboja dovanų veikimą visuose, išskyrus to žmogaus, kuris laiko mikrofoną, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai lyg ir anarchija, kai kiekvienas gali pasidalinti per Kristų jame. Bet taip nėra, yra dieviška tvarka, ir tai jūs turite išmokti, nes jūs negalėsite visko suprasti, kol to nepadarysite.

Atsiskaitomybė instituciniame surinkime yra matuojama dėmesiu, lankymu, savanoriška veikla. Atsiskaitomybė namų surinkime yra santykių stiprume, ir tai kai kuriems naujas ir gąsdinantis pasaulis. Bet mokymasis pasitikėti Kristumi kituose žmonėse yra nuostabi kelionė, kuri padeda augti!

Kitą savaitę nauja tema. Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. gruodžio 8 d., ketvirtadienis

Šventyklos mąstymas. 2 dalis

John Fenn, 2011 m. gruodžio mėn. 3 d.,

Šventyklos mąstymas – pasaulietiška arba šventa
Senajame Testamente šventykla buvo šventa, šventa žemė. Visi kiti pastatai - pasaulietiški. Šventykla buvo šventa, nes ten gyveno Dievas, ten pasireikšdavo Jo buvimas.

Senajame Testamente kunigai buvo šventi, visi kiti buvo pasauliečiai. Šitos idėjos atėjo iki mūsų dienų apie pastorių, apaštalą, vyskupą ar pateptąjį, visi kiti yra pasauliečiai, nėra patepti ir dirba pasaulietiškus darbus.

Naujojo Testamento realybė
Mes visi esame šventi, nes mes visi esame Dievo šventyklos. Tas pats Kristus gyvena manyje, kaip ir tame, kuris užsidirba pragyvenimui kitu būdu. Mes nešam Jį visur kur beeitume, ar tai būtų mūsų namai, ar darbas, ir viskas, ką mes turime, mūsų nuosavybė yra šventa. Mes turime būti saugi vieta žmonėms rasti prieglobstį. Mano automobilis yra šventas, taip lygiai kaip ir pastoriaus automobilis. Mano namai, kaip ir pastoriaus namai yra šventi. Aš esu toks pat šventas, kaip ir pastorius. Mes visi buvome išgelbėti Jėšua krauju, ir tas pats Kristus gyvena visuose tikinčiuosiuose. Iš to išplaukia kiti palyginimai.

Šventyklos mąstymas – pastoriaus, apaštalo, pranašo „tarnybos“ (pareigos)
Pačia savo prigimtimi šventykla linkusi turėti kunigų luomą ir „pašvęstus daiktus“. Kunigų luomas ir šventikai buvo elitas, pakelti, tie kuriems patarnaujama, ir išaukštinti virš kitų. Kunigo namai, netgi jo mėgstama kėdė ir rašomasis stalas buvo šventi ir eilinis asmuo negalėjo paliesti to, kas buvo šventa.

Naujojo Testamento realybė
Kristus gyvena mumyse, todėl mes visi lygūs Kristuje ir ši realybė reiškia, kad vienintelis skirtumas tarp mūsų yra malonė, kurioje mes gyvename ir pagal kurią veikiame (Gal 3:28, Rom 12:3).

Mūsų funkcija skirtinga pagal kiekvienam mums suteiktą malonę, bet mes esam lygūs. Karaliaus Jokūbo vertime (KJV) 4 kartus panaudotas angliškas žodis „office“ (lietuviškai - tarnyba, tarnavimas, pareigos, kabinetas) iš tiesų reiškia „tarnas“. Paulius Rom 11:13 nesakė, kad jis buvo apaštalas pagonims ir jis aukština savo „postą“, kaip teigia KJV. Jis pažodžiui sakė, kad „aš esu siųstas pas pagonis, ir gerbiu savo tarnavimą (tarnystę) jums“.

Taigi faktas, kad vienas žmogus patarnauja siūdamas nuostabius rūbus Kristaus Kūnui, kaip tai darė Dorkadė (Apd 9), o kas kitas reguliariai patarnauja pranašaudamas, dar kitas - turi dovaną priimti ir rūpintis svečiais, o kad aš esu apaštalas ar pranašas nieko nereiškia, nes tai tas pats Kristus mumyse daro mus lygiais, tik mūsų funkcijos yra skirtingos. Štai kodėl nusižeminimas turi būti skiriamasis Kristaus Kūno bruožas - mes esame lygūs, tik gyvenime atliejame skirtingą funkciją pagal mums suteiktą malonę.

Šventyklos mąstymas: pastorius yra vienintelis lyderis
Šventykla turėjo kunigus, ir tie kunigai sudarydavo tarybą, kuri išrinkdavo vieną aukščiausią kunigą nustatyto laiko tarnavimui. Jis vadovavo šventyklai, garbinimui, ir kitoms veikloms joje, o kiti jam paklusdavo. Šiandien vienas pastorius tarnauja kaip lyderis, vadovauja surinkimui kaip CEO (generalinis direktorius) arba kartu su savo šeima, arba vadovauja padedamas komandos. Vienas pastorius yra vadovas pagal Senojo Testamento šventyklos pavyzdį.

Naujojo Testamento realybė
Mes žinome, jie susitikdavo namuose. Daugelis namų šeimininkų ir šeimininkių tuose namų surinkimuose yra paminėti Naujajame Testamente. Mes žinome, kai jie netilpdavo vienuose namuose, jie perskeldavo į kitus.

Mes taip pat žinome, kad kiekvienuose namuose ar tarpusavyje susietuose namų surinkimuose buvo keli vyrai ir moterys, vadinami „vyresniaisiais“. Vyresnieji taip pat galėjo būti ir apaštalais, nes Petras pavadino save apaštalu ir vyresniuoju, bet jie taip pat buvo vyrai ir moterys, kurie dirbo įvairius darbus, pavyzdžiui palapinių gamintojai Priskila ir Akvilas, vyras ir žmona apaštalai Andronikas ir Junija, (diakonė) Febė, ir apaštalas Paulius – tai vyresnieji, kurie turėjo gyvenimiškos patirties, nepriekaištingi moraliniu požiūriu, gerai tvarkėsi savo namuose, buvo subrendę. Tiesiogine prasme graikiškas žodis „vyresnysis“ reiškia „senas žmogus“. Yra žodis „presbuteros“ iš kurio mes turime „presbiterį“ (1 Pt 5:1, Apd 18:1-3, Rom 16:1, 3-5, 7).

Žodis („ganyti”) yra panaudotas Apd 20:17,28, kur Paulius susitiko su Efezo vyresniaisiais. Jis pasakė jiems „…Šventoji Dvasia padarė jus „prižiūrėtojais”, kad „ganytumėte“ Dievo Bažnyčią”.

Vyresnieji turi Šventosios Dvasios malonę „prižiūrėti” arba „vyskupauti” (graikiškai: episkopos) Kristaus Kūną. Jie prižiūri iš apačios kaip Jėšua mokė Mk 10:42-45 savo lyderius; būti visų tarnais.

Naujojo Testamento pastorius
Angliškas žodis „feed“ („maitinti“, lietuviškam vertime - „ganyti“) reiškia „būti ganytoju“ arba „ganyti kaimenę“ - tai žodis „poimaino“, išverstas „pastor“.

Visuose Naujojo Testamento namų surinkimuose, taip lygiai kaip bibliniuose namų surinkimuose šiandien, nėra vieno „pastoriaus“, o kaip ir Pauliaus dienomis yra grupė porų ir individų apdovanotų Dievo malone ganyti kaimenę. Toje vyresniųjų grupėje veikia įvairios malonės: vienas gali būti apdovanotas organizatorius, kitas – mokytojas, gal būt kitas turi gailestingą širdį, arba širdis dega dėl teisumo ir atgailos, bet jie visi veikia kartu ir gano kaimenę.

Būkite rūpestingi...
Šitos grupės buvo sudarytos iš surinkimo, kuris buvo vienuose namuose ir surinkimo, kuris rinkdavosi namuose, bet Paulius mums sako, ką jie turėjo bendro „Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei“ (Apd 20:28).

Šitie žmonės natūraliai pakildavo malonėje ir rimtai žiūrėjo į savo dvasinį gyvenimą. Jie būdavo „rūpestingi sau“. Graikų kalbos žodis „būti rūpestingu“ yra „prosecho“ ir reiškia „stropiai sutelkti visą dėmesį“.

Šitie vyresnieji, kurie buvo apdovanoti Dievo, būti prižiūrėtojais ir ganyti kaimenę, sutelkdavo visą dėmesį į savo vaikščiojimą su Dievu. Aš žinau, kad tai gali sukrėsti kai kuriuos J, bet daugelis, kurie vadina save krikščionimis nesutelkia viso savo dėmesio ir rūpesčio į savo vaikščiojimą su Dievu. Šitie vyresnieji turėjo malonę su tuo susitvarkyti.

Ir dar jie ne tik kad rimtai rūpinosi savo augimu Kristuje, bet jie natūraliai ganė ir surinkimą. Jie nebuvo susitelkę į save, bet į išorę. Dėl tos malonės kuri buvo juose, jie natūraliai buvo susitelkę į kitus.

Tie žmonės natūraliai priimdavo svečius, meldėsi už kitus, dalindavosi su kitais savo laiku ir resursais, padėdavo augti Viešpatyje veržiantis per gyvenimo sunkumus. Jie tai darė natūraliai, organiškai – tai tiesiog plaukė iš jų, nes tai buvo malonė. Jie neturėjo etikečių nei titulų, jie tiesiog judėjo malonėje.

Namų surinkimas pagal Naujojo Testamento pavyzdį neturėjo vienintelio pastoriaus, kuris pats vienas darydavo visus sprendimus. Vyresnieji darydavo sprendimus kartu su kitais vyresniaisiais ir žmonėmis namų surinkime. Kai jūs sekate Naujojo Testamento pavyzdžiu, jūs turite lyderius, kurie dirba kartu su žmonėmis ir Šventąja Dvasia kaip parašyta Apd1 5:28: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga …”

JŪS esate šventas, JŪS esate lygus kiekvienam apaštalui, pranašui, pastoriui, ir visom kitom 5 tarnavimo bei kitom dovanom, taip moko Biblija, esate lygus su visais kitais namų svetainėje, bet turite skirtingas malones gyvenime.

Daugiau palyginimų kitą savaitę. Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2011 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Padėkos šventės žinia


John Fenn, 2011 m. lapkričio mėn. 24 d.,

Dėkojimas
Jungtinėse Valstijose kiekvienų metų lapkričio paskutinį ketvirtadienį priimta švęsti Padėkos šventę Dievui už viską, ką Jis davė. Tačiau metai ėjo ir tai, kas buvo pradžioje dėkojimas Dievui, žiniasklaidoje ir populiarioje kultūroje buvo pakeista: „aš esu dėkingas už viską, ką turiu“.

Aš žinau, kad ši žinia pasieks tūkstančius kitų žmonių gyvenančių už JAV ribų, bet suteikite man šią galimybę - tai, kuo noriu pasidalinti pranoksta šventės žinią, nes noriu panagrinėti tikrąją žodžio „dėkojimas“ reikšmę.

1 Korintiečiams 11:24 Paulius kalba apie Viešpatį Paskutinės vakarienės metu: „Ir tuomet, kai Jis padėkojo, Jis sulaužė duoną sakydamas, kad tai yra mano kūnas, kuris už jus sulaužomas...“.

Graikiškas žodis „dėkojimas“ yra „eucharisteo“. Šakninis žodis, eucharist, turi įvairius priešdėlius ir priesagas priklausomai nuo to, ar jis vartojamas kaip veiksmažodis, ar būdvardis: ia, eo, arba os.

Tai kyla iš žodžio „eu“, kuris reiškia „gerai“, taip kaip: „mano sielai gerai“. Šaknis „charis“, kuris reiškia „malonė“ gali būti suprantama taip pat, kaip „chorizomai“, kas reiškia „laisvai duoti“ arba „laivai suteikta malonė“.

Štai kodėl Romos Katalikų, Epikopalų (Anglikonų) ir kitos denominacijos žiūri į Viešpaties vakarienę kaip į Eucharistijos šventimą arba Komuniją.

Gili dėkojimo prasmė randama Komunijoje su Dievu ir mylimaisiais, būtent iš čia išplaukia žodžio eucharistija reikšmė.

Gerai, ką gi tai reiškia?
Jei dabartiniai amerikiečiai kalbėtų pirmo amžiaus graikų kalba, populiari kultūra žodžiui „dėkojimas išreikšti tikriausiai naudotų „exmologoeo“, kas reiškia „išreikšti padėką“ ir yra taip pat naudojama Naujajame Testamente.

Bet Jėzus „davė eucharisteo“ per Savo Paskutinę vakarienę, ir tai apreiškia gilesnį supratimą tau ir man.

Šaknis „gerai“ ir „malonė/laisvai duota“ atskleidžia, kad širdis, kuri dėkoja turi savyje malonę, vietą, visų pirma skirtą Dievui, todėl nukreipia tą romią malonę atgal Jam, kai mes sakome „tai gerai“ ir „aš laivai dėkoju Tau“.

Tai reiškia, kad dėkojimas nėra padėka „iš čia“ nežinomam ir nematomam Dievui, kuris mus stebi iš toli, kai mes sėdime atskirti nuo puotos. Dėkojimas plaukia iš vidaus ir sugrįžta Jam.

Dėkojimas, kaip parašyta Naujojo Testamento puslapiuose, atskleidžia širdį to, kuris dėkoja, kaip esančią viena komunijoje su Viešpačiu, širdis pažįsta Dievo malonę, ir grąžina tą malonę Jam, žinodama, kad Jis padarė visus dalykus gerai.

Pavyzdžiui
Dažnai vestuvių ceremonijoje įžadai, kuriuos sako vyras ir moteris vienas kitam prieš Dievą ir liudytojus yra kalbami iš vidinės malonės ir meilės, kuri natūraliai plaukia, kaip įžadai vienas kitam, ir tų įžadų užbaigimas vyksta santuokos lovoje.

Tokiu pačiu būdu, kai Viešpats dėkojo, tai plaukė iš vidinės malonės, kuri buvo skirta mums Jo širdyje ir tuoj pat buvo pademonstruota įžadais laužant duoną ir duodant vyną, kaip Jo aukos simbolius, šito užbaigimas buvo Jo mirtis ant kryžiaus.

Jeigu Jis, visų pirma, nebūtų turėjęs vidinės malonės laisvai išreikšti padėką Tėvui, kai laužė duoną, už tai, ką Jis ruošėsi padaryti, Jo padėkos žodžiai ir vėliau auka būtų buvusi tuščias paklusnumo aktas, tuščias lukštas.

Todėl dėkojimas plaukia iš tvirto ir užtikrinto malonės ir galutinio Dievo plano žinojimo, komunijoje su Juo, o tai ne atskira malda prieš valgant pagrindinį maistą.

Kai mes susirenkame aplink stalą su savo mylimaisiais Padėkos šventės metu, ar mes suprantame tai ar ne, mes atspindime tą Paskutinę vakarienę ir Komuniją, kurią valgė Viešpats su Savo artimiausiais draugais, atėjus Jo aukos metui. Taigi, pirmiausiai, susijunkime komunijoje su Juo, ir su savo mylimaisiais, kai šiais metais su dėkingomis širdimis grąžinsime malonę ir meilę Jam.

Aš nedažnai užsimenu šiuose straipsniuose apie tokius dalykus, kuo aš dalinuosi cd/mp3 serijose, ir šiandien aš neketinau to daryti, bet būtent dėkojimo tema buvo giliai manyje tą praeitą, labai man sunkų mėnesį ir todėl norėjau pasidalinti su jumis, kur tuomet buvo nukreiptos mano mintys. Ačiū, kad esate mano gyvenimo dalis.

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Šventyklos mąstymas. 1 dalis


John Fenn, 2011 m. lapkričio mėn. 19 d.,

Sveiki,

Seno Testamento Šventykla, ar Naujojo Testamento mąstymas?
Aš dalinausi mintimis, kad mes buvome mokomi pažinti Viešpatį neteisingame kontekste. Mes buvome mokomi pažinti Viešpatį šventyklos kontekste, nors Jis persikėlė iš pastato į žmones, taigi dabar mes esame vaikščiojančios, ir kalbančios Dievo šventyklos.
(1 Kor 3:16, 6:19)

Praeitą savaitę...
Naujojo Testamento rašytojai buvo persunkti nuostabia realybe: „Kristus jumyse, šlovės viltis“ (Kol 1:27). Kristus gyvena mūsų dvasiniame žmoguje, taigi Jo Artumas priklauso nuo mūsų širdies nuostatų, Jis taip arti, kaip mūsų mintys - ne išorėje, kažkoks Ūkas kosmose, į kurį mes turime prasiveržti pro demonus, kad Jis mus išgirstų (Ef 1:3).

Tiesa, kad Kristus gyvena mumyse, atskleidžia mums, kad melstis dėl atviro portalo ar atviro dangaus, ėjimas į trečią dangų, kovojimas, kad užimtume Dangaus karalystę, yra pasenęs Senojo Testamento mąstymas. Mes turime Kristų savyje, mes turime Dangaus karalystę, mums duoti visi dvasiniai palaiminimai Kristuje (Ef 1:3)

Kad sutvarkytų tai, kas yra blogai gyvenime, šventyklos mąstymas, bando pridėti formules prie to, kas padaryta ant kryžiaus. Užuot vaikščiojus Naujojo Testamento tiesoje – Kristus mumyse, ir vaikščiojus SU Juo sunkių sprendimų metu, kurie būtini, kad galėtume augti Jame, šventyklos mąstymas linkęs sudvasinti ir pritaikyti moralinį, etinį ir bendrą supratimą.

Šventyklos mąstymas - skelbti kraują
Žmogus, kuris turi šventyklos mąstymą nesupranta to, ką Jėšua (Jėzus) atliko ant kryžiaus, ir dažnai nesuvokia, kad jie įžeidžia Kristų (piktžodžiauja prieš Dievą) tuo, ką jie daro naudodami įvairias formules. Tėvas dėl savo maloningumo nepaiso tokio neišmanymo ir sutinka juos ten, kur jie yra.

Yra mokoma, kad Jėšua kraujas yra kažkas, ką tikintysis gali naudoti, kai jam reikia, prieš velnią, kaip ritualą: „Aš skelbiu Jėzaus kraują šiai situacijai“ arba „aš nubrėžiu kraujo liniją smėlyje prieš velnią“, tokios ir panašios kombinacijos.

Naujojo Testamento tiesa
Jėšua kraujas buvo Jo kraujas ir tik Jis vienas VIENĄ kartą sumokėjo juo už pasaulio nuodėmę. „Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą pagal turtus Jo malonės“ (Ef 1:7)

„Todėl ir Jėzus kentėjo už miesto vartų, kad per Savo kraują padarytų žmones šventais“ (Žyd 13:12, vertimas iš anglų).

Jėšua kraujas buvo išlietas kaip auka už mus, kaip MES galime drįsti manyti, kad galime naudoti šitą kraują mūsų apsaugai, kaip talismaną prieš velnią. Jo kraujas buvo KARTĄ išlietas, jis yra šventas ir turi būti gerbiamas.

Taigi, kur gi Naujojo Testamento autoriai moko, kad Jėšua kraujas yra mums skirtas dvasiniam karui?

Kai žmonės pasakoja istorijas apie tai, kokios sėkmingos buvo jų maldos, kai jie „skelbė kraują“, aš paklausiu jų, ar jie visada naudojo Jėšua vardą? Jie patvirtindavo, kad taip ir aš sakydavau jiems, kad tai ne formulė, kurią jie naudojo, bet tik vienas dalykas frazėje buvo svarbus. Jie naudojo Vardą, ir KAD būtent tai TĖVAS per Šventąją Dvasią panaudojo, bet ne formulę.

(Istorinė pastaba: frazę „skelbti kraują“, kurią išpopuliarino Kathryn Kuhlman, buvo panaudota didžio britų pastoriaus Čarlzo Sperdženo (1834-1892) pamoksluose (aš perfrazuoju): Ką tu pasakysi, nusidėjėli, kai stovėsi prieš Teisėją... aš pasakysiu, skelbsiu kraują, tebus tavo skelbimas toks: Jėšua kraujas sumokėjo už mano nuodėmes...)

Šventyklos mąstymas – demonų išvarymas
Iš to seka kitos panašios šventyklos mąstymo temos: formulių naudojimas išvarinėti demonams. Yra knygos, kurios pilnos patarimų, kaip kovoti su demonais dvasinėje srityje, išvarinėti juos iš antro dangaus, miestų, šeimų, gyvenimo, ir netgi „išlaisvinimo tarnavimai“ ir visa tai apie demonus.

Naujojo Testamento mąstymas – išvykite juos
Jei demonas pasireiškia šalia tikinčiojo, tikintysis įsako jam pasišalinti. Kai mes atpažįstame mintį iš pragaro, mes įsakome jai palikti mus ir tuoj pat pakeičiame ją Dievo mintimi. Jėšua įsakė išvarinėti demonus. Laikotarpis. Apaštalai išvarinėjo demonus. Laikotarpis. Mes nesimeldžiame, kad jie paliktų mus, bet įsakome jiems išeiti. Mums duota valdžia naudoti Jėšua vardą, įsakymu išvaryti demonus iš žmonių, veikiant vienoje komandoje su Šventaja Dvasia, kurią nukreipia Tas, Kuris gyvena mūsų viduje.

Šventyklos mąstymas yra pagrįstas baime, gynyba ir manymu, kad tokie dalykai, kaip skelbimas kraujo ar meldimasis kalbomis, kai sutinki demoną, pakeičia situaciją. Meldimasis kalbomis nesuglumina demono ir nepriverčia jį supykti. Tai tik atskleidžia tikinčiojo neišmanymą, o reikia tik išvyti ir viskas. Jokio pokalbio su juo, nereikia klausti visos istorijos, ar kiek laiko jis ten gyvena, neleiskite jam kalbėti, sukelti vėmimą ar „šou“ – darykite tai, kas teisinga žmogui, kuriam reikia išlaisvinimo ir tiesiog išvykite jį įsakymu.

Argi nepastebėjote, kaip mažai Naujojo Testamento laiškai kalba apie demonus? Dauguma žmonių išsilaisvina, galbūt 99,5% ar daugiau padarydami teisingą sprendimą. Kai demonas supranta, kad žmogus nutaria daugiau negyventi nuodėmėje, eina ir susiranda geresnį šeimininką. Štai kodėl Naujasis Testamentas labai mažai kalba apie krikščionis ir demonus – vaikščiok Dvasioje ir tuomet tu užtrenksi duris ir netenkinsi kūno norų (Gal 5:25).

Tvirtovės?
Nugriovimas tvirtovių, įsivaizdavimų ir kiekvieno dalyko, kuris pasiaukština prieš Dievo pažinimą iš 2 Kor 10:4-6, čia kalbama apie mūsų mintis, o ne demonus virš miestų ir tautų. Mintys yra tos tvirtovės ir įsivaizdavimai, kurie pasikelia prieš Dievo pažinimą. Visas Naujasis Testamentas yra apie Kristų mumyse, ir mes nedelsiant esame atsakingi ir atsiskaitome Jam už veiksmus, todėl Paulius moko apie panašėjimą į Kristų, užuot mokęs tokio mąstymo: „velnias privertė mane taip pasielgti“.

Supraskite mane teisingai – mes iš tiesų kovojame, kaip Paulius sakė Efeziečiams 6 skyriuje. Bet mes nesiremiame formulėmis savo situacijose. Naujojo Testamento realybė yra ta, kad mes nugalime nuostabia malone dėl to, kad Kristus mumyse. Kad Jis yra taip arti, kaip mintis – tai įgalina mus išvyti demonus, kai juos aptinkame, laikydami mūsų širdyse Jėšua kraują kaip šventenybę, ir tai, ką Jis mums padarė vertu amžinos pagarbos.

Mums dera paprastas, santykiais paremtas ir sutelktas į Kristų mumyse tikėjimas, susirinkimai su kitomis gyvosiomis šventyklomis namuose taip, kaip liepia Naujasis Testamentas. Daugiau šia tema kitą savaitę.

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com