Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2016 m. spalio 26 d., trečiadienis

Gali būti, kad esi legalistas, jeigu... 2 dalis

John Fenn, 2016 m. spalio mėn. 15 d.,

Sveiki,
Kalbėjausi su vyru, kuris kaip jis pats pripažino, praleido pastaruosius du metus kaip „atkritęs“ krikščionis. Jis buvo įskaudintas bažnyčios vadovų, to laiko politikos ir abejojo, ar dar tiki Jėzų. Jeigu Jėzus yra Viešpats, tai kaip gi Jis gali leisti egzistuoti tokiai sujauktai sistemai, iš esmės politinei sistemai, išorėje turinčiai dvasingumo išvaizdą, kuri padaro Jėzaus pažinimą ir patyrimą beveik neįmanomu.


Kai kalbėjomės, aš patyriau tai, ką mes vadiname „mini-regėjimu“ – mačiau tai savo dvasioje su juo bekalbant. Mačiau jo būklę jo paties akimis. Atrodė, lyg jis būtų vienoje kambario pusėje, Jėzus kalbėjo su juo iš kitos kambario pusės, o viduryje kambario tarp jų buvo gausybė vamzdžių, laidų, baldų ir žmonių – atrodė taip, tarsi jie visi buvo sumaišyti lyg salotos ir suversti viduryje kambario.

Šitas jaunas vyras desperatiškai norėjo pažinti Jėzų, pamatyti Jėzų, vaikščioti su Jėzumi, bet negalėjo nei išgirsti, nei pamatyti Jo tiesiogiai, nes ta krūva buvo tokia didelė, o kai Jėzus kalbėdavo, kažkas iš tos krūvos pakartodavo, ką Jis sakė, bet su savo papildymais ir pakeitimais. Todėl tas vyras girdėjo ne tik Viešpatį, bet Viešpatį kartu su iškreiptomis ir sumaišytomis žmonių idėjomis.

Kai aš stebėjau šitą mini-regėjimą, žmogus, kuris buvo visiškai padengtas nuolaužų taip, kad buvo matyti tik jo plaštaka ir ranka, metė aštrų metalinį daiktą link jaunuolio. Pradžioje atsirado vienas, o po to daugiau sužeidimų jo kūne, kai žmonės mėtė daiktus į jį. Atrodė, jog kuo daugiau jis norėjo pažinti Jėzų, tuo daugiau randų iš žmonių jis gaudavo.

Kaskart jis krūpteldavo nuo sužeidimo, nes kiekvienas įbrėžimas, nors ir mažas, kraujuodavo. Ten buvo ir daugiau žmonių, kurių negalėjau matyti, bet kurių rankos laidė panašius metalo gabaliukus tol, kol įbrėžimų pasidarė tiek daug, jog jaunuolis suprato, kad turi išeiti iš kambario, nes to pasekoje jis gali mirti.

Mačiau, kaip jis išėjo nuleidęs galvą ir nusiminęs, uždarė paskui save duris sau murmėdamas: „Aš tik norėjau pamatyti Jėzų“ – ir regėjimas baigėsi.

Viešpaties užuojauta atėjo ant manęs mums bekalbant. Suvokiau, kad tie apytiksliai 2 metai, praleisti šalia bažnyčios, buvo jam į sveikatą, ir aš mąsčiau, kaip liūdna, kad žmogus dažnai emocionaliai ir dvasiškai būna sveikesnis šalia bažnyčios, nei būdamas joje. Per tuos 2 metus žaizdos išgijo, bet liko daug randų, kurie trukdė atgauti dvasinę sveikatą.

Jaunuolis pasakė man, kad netgi jeigu jis būtų sakęs žmonėms, kad daugiau nėra tikintis (kartais ir pasakydavo, kad yra agnostikas), iš tiesų jis niekada nepaliko Jėzaus, jis tik nežinojo, kaip pažinti Jėzų be bažnytinės sistemos. Jis tiesiog daugiau nebegalėjo šokinėti per visokius grumstus ir suklupimo akmenis.

Tą dieną, kai Viešpats patraukė krūvą nuolaužų tarp Jo ir jaunuolio, įvyko didis susitaikymas ir susitikimas, ir jis pradėjo vaikščioti su Viešpačiu tyrai, kaip du draugai gali vaikščioti per gyvenimą kartu, užuot bandžius Jį pažinti pirmiausia patenkinus reikalavimus, kurie, kaip jam buvo pasakyta, buvo būtini.

Gali būti, kad tu legalistas jei...
2) iš tiesų nepažįsti Viešpaties pats, tik per sistemą

Staigus suvokimas, kad pažįsti sistemą daugiau nei Viešpatį, yra sukrečiantis. Suvokti, kad tikėjimas, kurį manei turįs Viešpatyje, iš tiesų tėra tikėjimas formule arba sruktūra, istorija ar institucija, verčia suabejoti pačiu tikėjimu. Tai aš mačiau plačiuose krikščionių sluoksniuose: nuo misionierių, praleidusių dešimtmečius užsienyje ir po to „sudegusius“ grįžus namo į savo organizaciją, iki namų šeimininkių su sąsiuviniais, prikonspektuotais dešimčių mokymų – kai kažkas nutinka brangiam žmogui, bažnyčiai ar organizacijai, jų žaizdos verčia suabejoti dėl visko.

Jie suprato, kad čia yra kažkokia nuolaužų krūva, į kurią jie patalpino savo tikėjimą, o žmogišką klaidą ir tradiciją jie manė esant Dievu, neleidusiu jiems iš tiesų pažinti Jėzaus Kristaus. Jie niekada nemąstė apie save, kad yra legalistai, bet suvokimas, kad jie pastatė sistemą, kuri tėra žmogaus rankų darbas ir per kurią jie suvokė savo tikėjimą, juos tiesiog pribloškia.

Srovė teka abiem kryptimis
Panašiai, kaip tame mini-regėjime Viešpaties pastangos kalbėti su jaunuoliu buvo trukdomos, galioja ir priešinga kryptimi: krikščionis siunčia Viešpačiui savo garbinimą ir maldas, kurioms įtaką padarė praeinančių mokymų ar judėjimo doktrinos, ir žmogus net nesuvokia to padarinių, tačiau visa tai išties yra tos pačios anksčiau minėtos nuolaužos.

Šis procesas yra abipusis – kartais Viešpats bando pasiekti mus, bet tai perfiltruojama per klaidą ir tradicijas, o kartais vienintelis būdas, kaip krikščionis bendrauja su Viešpačiu, yra bandant kažką perduoti viršum tų pačių nuolaužų.

Jei tu tapatini save su kitais pagal tam tikrą mokymą ar vietą, kurioje tu apsistojai tuo momentu, tu gali būti legalistas.

Jei tu įsižeidi, kai kažkas meta iššūkį tavo doktrinai, tu gali būti legalistas.

Jei tu praradai gebėjimą apsikeisti idėjomis, bet pasidarai savigyniškas ir griebiesi asmeninės atakos, kai kažkas suabejoja tuo, kuo tu tiki, tu gali būti legalistas.

Jei tu teiki didelę reikšmę išorei arba tiki, kad tavo tikėjimas ir tavo išorinis vaizdas bei bažnyčios išorinis vaizdas yra susiję ir labai svarbūs, tu gali būti legalistas.

Jei labiau tiki tuo, ką sako kažkoks mokytojas, nei ką sako Dievo Žodis, kurį gali perskaityti, tu gali būti legalistas.

Legalistiški tikintieji mano, kad yra laisvi, bet iš tiesų yra didelėje nelaisvėje.

Jau baigiau straipsnio limitą. Tikiuosi, kad apie 3-5 punktus pratęsiu kitą savaitę. Iki tada, būkite palaiminti,


2016 m. spalio 16 d., sekmadienis

Gali būti, kad esi legalistas, jeigu... 1 dalis

John Fenn, 2016 m. spalio mėn. 8 d.,

Sveiki,
Globos namuose, kur didesnę savaitės dalį gyvena mūsų vyriausias sūnus, yra dar viena krikščionė, ir ji - Kriso geriausia draugė. Šių dviejų „protiškai atsilikusių“ (naudojant senus išsireiškimus) suaugusių žmonių susijungimas Dvasioje įvyko tuo momentu, kai jie susitiko globos namuose be jokio tėvų ir prižiūrėtojų įsikišimo (Krisas protiškai yra maždaug 4 metų amžiaus, nors jam beveik 37-eri, jo draugei - panašiai).

Prižiūrėtojai pastebėjo, kad dažnai (ir tai tęsiasi ir šiandien, kai ji nuliūsta) Krisas sugriebia jos ranką ir sako: „Viskas gerai, ...Jėzus su mumis“. Kartais jai pargriuvus ir susižeidus (o tai atsitinka gana dažnai dėl jos būklės) jis tik paima ją už rankos ir pasako: „Jėzaus vardas!“

Kai mes vežame Krisą atgal į globos namus po 2 dienų viešėjimo pas mus, paprastai prieš tai kartu pavalgome McDonald‘s restorane arba Pizza Hut. Jis dažnai paprašo, kad paimtume ir jai bulvyčių ar picos. Grįžus į globos namus nuvežu Krisą prie stalo, ji atsisėda šalia jo ir tada Krisas pasakoja jai apie su mumis praleistą laiką. Ji linkčioja galvą sutikdama, gaudydama kiekvieną jo žodį, valgydama bulvytes taip, lyg pasimatyme būtų tik jie vieni... Tai šaunu, nekalta ir tyra.

Įdomu, ką dangus atneš, kai jie galės statyti ant savo draugystės netrukdomi savo suluošintų žemiškų kūnų.

Krisas mėgsta žiūrėti tokias krikščioniškas programas kaip „Evangelijos Bilas“ ir „Animacinės Biblijos istorijos“, jis taip pat žiūrinėja iliustruotą Bibliją, nes jis nemoka skaityti. Krisas nėra niekada nieko užsirašęs į sąsiuvinį apie Viešpatį, jis neturi nustatyto maldos laiko, tik kartais lanko bažnyčią, kai mes paimame jį į namų surinkimą arba kai kas nors iš prižiūrėtojų laikas nuo laiko nuveža globos namų gyventojus į vietinę bažnyčią.

Tą patį galima pasakyti ir apie jo geriausią draugę. Jie abu yra vieni iš labiausiai dvasiškai apdovanotų, turinčių tyras širdis ir nuoširdžiai mylinčių žmonių, kokius kada nors esi sutikęs – daugeliu atveju jie sugėdintų mus, „normalius“ krikščionis. Krisas man kartą pasakė: „Ar žinai, ką Jėzus man pasakė, tėti? Vieną dieną Jis vaikščios su manimi po kalnus – taip, taip Jis ir pasakė. Jis vaikščios su manim po kalnus. Jėga!” – pasakė sau juokdamasis. Krisas išvis neturi jokios dvasinio gyvenimo struktūros.

Vieną dieną, kai Krisas ir ji valgė keptų bulvyčių likučius, globos namų direktorė, kuri yra tikinti, pasikvietė mane į šoną ir su ašaromis akyse papasakojo šią nepaprasto grožio ir nekaltumo istoriją. Kriso draugė turėjo tam tikrų sveikatos problemų, todėl jai reikėjo padaryti rentgeno nuotrauką. Kai direktorė aiškino, kad gydytojams reikia nufotografuoti jos širdį, jos akys prisipildė nuostabos ir didelio nekantravimo ir ji nuoširdžiai bei nekaltai paklausė: „Ar jie pamatys Jėzų?“

Tai svarbus klausimas, ar ne? Jei žmonės pažiūrėtų į mūsų širdį, ar jie pamatytų Jėzų? Krisas ir jo draugė nematuoja savo vaikščiojimo su Viešpačiu dvasine disciplina, nes jos neturi. Jie tiesiog vaikščioja su Viešpačiu. Jie pasilieka vaikais ir ne tik įėjo į Dievo Karalystę, bet ir vaikščioja joje su Juo. Čia tik mes, taip vadinami, „normalūs“ žmonės, komplikavome tą vaikišką tikėjimą visokiais apsunkinimais. Pateiksiu 5 punktus, kurie gali padėti nustatyti legalizmą ir religingumą vietoj tiesiog paprasto vaikščiojimo su Tėvu ir mūsų Viešpačiu. Po šių 5 punktų, kuriais dalinsiuosi 3 savaites, aš pasidalinsiu serija, kaip išsilaisvinti nuo legalizmo ir religingumo.

Greičiausiai esi įstatymo raidės besilaikantis tikintysis, jei...
1) Tavo dvasinė disciplina apibūdina tavo dvasingumą ir lemia tai, kaip vertini savo dvasinę būklę.

Tokie krikščionys matuoja save pagal tai, ką jie daro. Jūs nustatote griežtas taisykles ir/arba dvasinius tikslus sau, pvz., atsikelti 5 valandą ryto melstis. Arba galbūt „jautiesi vedamas“ pasninkauti kiekvieną ketvirtadienį. Ar galbūt kažkas bažnyčioje ar mažoje grupelėje kartu skaito iš Jono evangelijos po 1 skyrių kiekvieną dieną. Galbūt tu eini nuo veiklos prie veiklos, vaikštai į maldas po miestą ar į maldos susirinkimus ir jei nesi į kažką įsitraukęs, jautiesi bevertis, be krypties ir tuščias. Savo bendravimą su Viešpačiu tu mantuoji savo dvasine veikla ir disciplina, kurios ta veikla reikalauja.

Pradžioje kiekvienos tokios veiklos jautiesi esąs tikras krikščionis, bet po kelių dienų, kai pavargsti arba kai pasidaro vis sunkiau ir sunkiau atsikelti 5 val. ryto, kai maldos susirinkimas bažnyčioje ar mieste tampa nuobodus ir kai pirmąkart pramiegi ryte, pasijunti siaubingai. Tau atrodo, kad apleidai Dievą ir Jis nusivylė tavimi - jautiesi blogai dėl savo bendravimo su Dievu.

Nekart pas mane buvo atėję žmonės, įsitikinę, kad Dievas ant jų supyko. Aš paklausiau, kodėl, ir jie pasakė, kad jie buvo pasižadėję anksti keltis ir melstis, bet visą savaitę vis nuspausdavo žadintuvo mygtuką, nes buvo labai pavargę. Dabar jie buvo tikri, kad Dievas ant jų supyko.

Aš paklausiau, ar Jis jiems pasakė, kad pyksta. Atsakymas buvo – ne. Tada paklausiau, ką jie jautė viduje, dvasioje. Jie atsakydavo:„Viskas tvarkoj. Ramybė. Aš galiu jausti Jo buvimą“. Taigi aš paklausiau, kodėl jie galvoja, kad Dievas pyksta, jeigu Jis viduje buvo tylus ir jie jausdavo ramybę? ...Staiga jie išvysdavo, kad jų protas buvo užnuodytas religiniu lavinimu, kuris vertė save matuoti pagal dvasinę discipliną, ir dėl to jie jausdavo pasmerkimą.

Pastaba
Pasmerkimas nėra iš Dievo, nes tai akcentuoja tave - ką tu padarei ir ko nepadarei. Pasmerkimas nukreipia mus nuo Dievo. Apkaltinimas yra iš Dievo, jis ateina dėl nuodėmės, veda į atgailą ir susitaikymą su Juo ir tai artina mus prie Dievo. Krikščionys neturi jausti pasmerkimo savo dvasioje, tačiau jie bus apkaltinti.

Šiandien jau baigiau straipsnio limitą, bet prisiminkite, jog Jėzus atėjo, kad mes galėtume gimti į Dievo šeimą – ne į nuostatų ir taisyklių kodeksą, bet į šeimą. Jis nori bendrauti su mumis akis į akį, o ne turėti santykius, perkoštus daugybės taisyklių, nuostatų ir veiklos rezultatais grįstomis direktyvomis, kurias mes patys nustatome, manydami, kad Jis to nori, bet Jam to nereikia. Kaip Paulius daug kartų sakė, svarbiausia yra naujas kūrinys Kristuje... tuo ir grindžiamas mūsų vaikščiojimas su Juo...

Iki kitos savaitės,

2016 m. spalio 8 d., šeštadienis

30 metų jubiliejus, kai pirmą kartą man pasirodė Viešpats. 2 dalis

John Fenn, 2016 m. spalio mėn. 1 d.,

Sveiki,
Šias dvi savaites aš dalinausi kai kuriomis detalėmis apie Viešpaties aplankymą, kuris labiausiai pakeitė mano gyvenimą. Pirmą kartą pamačiau Jį 1986 metų balandį, bet tų metų spalio 1 dieną Jis pasirodė man sakydamas: „Aš noriu mokyti tave, kaip girdėti Tėvo balsą.“ Tai, ką Jis mokė, skyrėsi nuo to, ko buvau mokytas iki tol - maniau, kad Tėvo balsas turi būti mano mintyse girdimas lyg garsiakalbis – o tąkart Jis mokė ne tik apie žodinius, bet ir apie ne žodinius būdus, kuriais Tėvas tai pat bendrauja su mumis. Apie tai ir mokysiu šiandien.

Viduryje pokalbio apie turtuolį ir Lozorių...
Jis priminė man Jono 16:13, kur pasakyta, kad Šventoji Dvasia nekalba iš savęs, bet kalba tik tai, ką girdi, ir ves mus į visą tiesą, ir parodys dalykus, kurie ateis. Iš trijų Jo paminėtų būdų (kalbėti, vesti, parodyti) tik 1 yra verbalinis – tai žodinis kalbėjimas, todėl jei apsiribotume tik balso girdėjimu, prarastume didelę dalį to, ką Jis nori mums perduoti.

Jis taip pat man priminė 1 Kor 2:9-16, kur kalbama apie tą patį, tik šiek tiek kitaip: pasakyta, kad Tėvo dalykai nėra perduodami per tai, ką regime, girdime ar mąstome savo protu (aplinkybėse ir įsivaizdavimuose), bet tai perduodama Šventąja Dvasia, nes Ji ištiria gilius Tėvo dalykus, kuriuos Jis mums yra paruošęs.

Šis apreiškimas – ne skaityti iš aplinkybių, kas yra ar nėra Jo valia – greitai pertvarkė mano teologiją, nors Rašte, kurį Jis man pacitavo, tai buvo akivaizdu kaip dukart du: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas į protą neatėjo – tai Tėvas turi jiems paruošęs. Bet visa tai yra apreiškiama Šventosios Dvasios, kuri ištiria viską, net Tėvo gelmes.“

Jo žodžiai sprogo apreiškimais mano viduje – tai reiškia, kad asmeninio apreiškimo beveik neįmanoma papasakoti kitam žmogui, perduoti viską, ką staiga supratai, nes visa tai staiga susidėlioja į vietas ir yra suprantama viduje.

Atvirai prisipažinsiu, buvau sumišęs, nes visos knygos, kurias skaičiau, kiekviena bažnyčios kultūros dalelė buvo grindžiama Dievu, kuris yra „kažkur tenai“ ir barsto netiesiogines užuominas, tarsi žmogus, barstantis duonos trupinius man ant kelio, su viltimi, kad pakankamai tiksliai išaiškinsiu kiekvieną Jo „ženklą“. Visa bažnyčios kultūra padarė Tėvą priešininku, kurį reikia įtikinti ir manipuliuoti, kad Jis atsakytų į maldą, o mus – užšifruotų Jo bendravimo kodų iššifruotojais.

Dabar Jėzus stovėjo prieš mane tyroje šviesoje, cituodamas Raštą papunkčiui, ragindamas prisiminti atvejus iš mano gyvenimo, kai aš atsitiktinai aptikdavau Jo liudijimą, apreiškimą, Jo balsą kalbant savo dvasioje... suvokiau, kad kai sekdavau savo dvasia ir ramybe, tai vykdavo, o kai stengdavausi išprovokuoti tai ar spausdavau save „girdėti“ Jo balsą, neįvykdavo nieko. Visa tai staiga įgavo prasmę.

Pokalbis tęsėsi: žmogus buvo nuleistas pro stogą... Rašto žinovų mąstymas...
Aš paklausiau, ar kūno kalba kaip nors padėjo, o Jis atsakė:„Kūno kalba fizinėje plotmėje gali patraukti tavo dėmesį, kai Tėvas ar Aš norime kažką pasakyti, bet ne visada. Aš neskaičiau jų minčių (Rašto žinovai mąstė savyje: „Kas tas žmogus mano esąs, tik Dievas gali atleisti nuodėmes!“), bet kai pažiūrėjau į juos ir į jų veidų išraiškas, žinojau savo dvasioje Šventąja Dvasia, ką jie galvoja.“

„Prisimink, kai skaitei, kaip ėjau į Jayro namus ir kaip moteris, serganti kraujoplūdžiu, palietė mano rūbus (staiga mintyse aiškiai prisiminiau Mk 5:30 ir Lk 8:46). Gatvė buvo siauresnė, nei galvoji (mintyse sumažinau gatvės vaizdą). Ten buvo daugiau žmonių , nei įsivaizduoji (aš vėl pasikoregavau). Jau beveik gerai. Visi fiziniai mano pojūčiai buvo sumišę - mane spaudžianti minia, vaizdai, kvapai, garsai, bet Aš nuolat perkeldavau savo mintis nuo fizinių pojūčių į dvasinius ir atgal. Štai kodėl Lk 8:46 sako, jog Aš „pajutau, kaip iš Manęs išėjo jėga“(KJV).

„Tu turi išlavinti save nuolat perkelti dėmesį tarp žemiško pasaulio ir pojūčių, ir savo dvasinio žmogaus ir jo pojūčių. Jie sujungti, bet kol tu neišlavinsi savęs atsakyti į aplinką ir į tai, ką matai ir ypač girdi, tikrindamas savo dvasia, lygindamas tai, ką matai ir girdi, su savo dvasia, tu praleisi daug dalykų, kuriuos Tėvas tau bando perduoti.“

„Ar pameni tą parduotuvę Boulder Pearl Street Mall? Tu užėjai norėdamas rasti dovaną, bet staiga pajutai kitos dvasios buvimą, tačiau tai įvyko tik po to, kai tu pažvelgei į Budos statulas ir reikmenis bei pasišnekėjai su pardavėju, ir tada suvokei, ką jauti savo dvasioje. Tai, ką matei savo akimis ir jautei dvasioje, patvirtino vienas kitą, todėl tu išėjai iš tos parduotuvės.“

„Tu žinai, kaip dvasioje jaučiama dvasia, susijusi su religija, ir tavo protas prisimena šį liudijimą. Štai taip ir žmonės, pažįstantys dvasias, su kuriomis užaugo, pvz., priklausomybės, geidulio ir kt., dabar Manyje gali tuojau pat atpažinti tas dvasias turintį žmogų. Jie prisimena savo pačių patirtį ir tai, koks būna patyrimas jaučiant tas dvasias, taigi kai jie susitinka žmogų, turintį tų dvasių, jų dvasioje pakyla liudijimas per Tiesos Dvasią juose, jų protas prisimena tai, todėl jie žino, kokia dvasia stovi už žmogaus.“

Kitas pavyzdys
„Duosiu kitą pavyzdį. Prisimink Paulių Listroje (ir vėl per Dvasią mano mintyse aiškiai iššoko pastraipa) ir žmogų, kuris niekada nevaikščiojo. Apd 14:9 parašyta, kad įdėmiai pažiūrėjęs į tą vyrą Paulius suvokė, jog jis turi tikėjimą būti išgydytu. Ar žinai, ką darė Paulius? Bekalbant jis buvo susitelkęs į kažką, ką jautė savo dvasioje apie tą žmogų ir jo tikėjimą, ir dėl to jis galėjo teisingai suvokti situaciją. Kalbėdamas Paulius turėjo įdėmiai į jį įsižiūrėti, kad suvoktų, jog tas vyras turi tikėjimą. Ir jūs turite taip išlavinti save. Kai jaučiate kažką savo dvasioje, susitelkite į tai, kad išsiaiškintumėte, kitaip praleisite tai, ką Tėvas jums turi paruošęs.“

Nuo to laiko taip dariau daug kartų. Dažnai žiūriu į susirinkimą ir jaučiu Dvasią esant intensyviau ant kažkurio vieno žmogaus, mokydamas vis sugrįžtu akimis prie jo, užmezgu akių kontaktą, kartais stabteliu suvokdamas, ką Tėvas turi tam asmeniui. Dažnai kai susitelkdavau, priešais juos ar už jų matydavau mini regėjimus, kaip aplankymą, tuo pačiu metu matydamas ir Dvasios srityje, ir fizinėje. Jis tęsė...

„Kai tu pranašauji, kaip tu tai darai?“ Aš atsakiau: „Na, jaučiu kažką dvasioje, lyg pirmus sakinio žodžius, arba staiga suvokdavau, ką Tu ar Tėvas nori pasakyti jam, tada aš laukiu galimybės pasidalinti tuo, ką turiu.“ – Jis paklausė: „Pranašauji užsimerkęs ar atsimerkęs?“

„Užsimerkęs.“ – „Kodėl?“ – paklausė Jis. „Kad galėčiau susitelkti į tai, kas yra mano dvasioje. Tai padeda užblokuoti viską aplink mane (staiga supratau Jo mintį), tad aš galiu susitelkti į tai, kas yra mano dvasioje“. – „Būtent. Tu darai, ką gali, kad tik nutildytum savo fizinius pojūčius ir galėtum susitelkti į dvasinius. Kai toliau tai darysi ir įgysi patirties, galėsi pranašauti atvertomis akimis, bet Aš įgalinsiu tave matyti fizinį ir dvasinį pasaulius tuo pačiu metu – tai, ką tu vadini atviru regėjimu ar mini regėjimu“.

Šuolis pirmyn
Yra dar daug mokymo, bet nebeturiu vietos čia pasidalinti. Likusią dalį jūs galite paskaityti knygoje „Pursuing the seasons of God“ („Sekant Dievo laikais“), ir tuo aš visiškai nesistengiu skatinti pirkti, tiesiog baigiasi straipsnio limitas, ir suprantu, kad nuo to laiko jau praėjo 30 metų, bet kas nors galbūt susidomės aplankymu, labiausiai pakeitusiu mano gyvenimą. Viešpats nuostabus, romus, nusižeminęs širdyje ir Jis tikrai mus myli. Bet Jis yra stiprus, niekada nepasiduoda ir nepataikauja mūsų kūnui – Jis yra Tiesa, taigi jei nori augti Jame, privalai gyventi Tiesoje, nes Jis toliau judės ir tęs savo reikalus bet kokiu atveju.

Tačiau jeigu mes augsime, keisimės, bręsime, norėsime turėti dvasios vaisių ir Kristaus charakterį visuose dalykuose, Jis bus su mumis, kad eitų kartu ir mokytų būti jautriems Jo keliams... Aš tikrai nesu tobulas ir dar nepasiekiau to, - paklauskite Barbaros arba mūsų vaikų ar marčių, ar CWOWI lyderių (nors, manau, daugelis mūsų anūkų dar pakankamai jauni ir pasakys, kad senelis yra visiškai tobulas, juokinga), bet aš išmokau kelis dalykus. Viliuosi, kad tai jums bus palaiminimu.

Kitą savaitę - nauja tema. Iki tada, būkite palaiminti,


2016 m. spalio 1 d., šeštadienis

30 metų jubiliejus, kai pirmą kartą man pasirodė Viešpats. 1 dalis

John Fenn, 2016 m. rugsėjo mėn. 24 d.,

Sveiki,
Spalio 1 dieną sukanka 30 metų, kai mane pirmą kartą aplankė Viešpats, ir tai pakeitė mano gyvenimą amžiams. Norėčiau ateinančias dvi savaites pasidalinti mokymu, kurį gavau to aplankymo metu.

Laguna de Sanchez, mažas kalnų kaimelis šiaurės rytų Meksikoje
Karlas (misionierius), Dora (vertėja, tada dar tik 2 mėnesius pažįstanti Viešpatį) ir aš buvome viename kaime, nes tą vakarą norėjome tarnauti Mažojoje Dievo Asamblėjos bažnyčioje.

Kol mus priėmusio šeimininko šeima ruošė pietus, mes tryse ėjome akmenuotomis gatvėmis. Aš atsilikau, susitelkdamas į tai, ko Tėvas nori pamokyti mane tą vakarą. Staiga savo dvasioje pajutau stiprų susijaudinimą, kokio anksčiau nebuvau patyręs. Būdavo, pabusdavau ryte, o mano dvasia džiūgaudavo buvau išmokęs, kad taip dažnai nutikdavo dėl kažkokio nematomo aprūpinimo ar dvasinės pergalės, kuri būdavo apreikšta fiziniame pasaulyje kitą dieną arba ateinančią savaitę, bet tąkart buvo kitaip.

Žiūrėjau žemyn į akmenis, kad neišsisukčiau kulkšnies, susitelkęs į tai, dėl ko mano dvasia buvo tokia sujaudinta, ir staiga išgirdau save sakant (tai tiesiog išėjo iš mano dvasios bekeliant galvą aukštyn): „Tai Jėzus!” Tą akimirką aš pamačiau Viešpatį. Jis stovėjo ties gatvės posūkiu, ne daugiau kaip 4,5 m nuo manęs, o Karlas ir Dora toliau kopė į kalną gyvenvietės centro link.

Greitai peršoku kelias minutes...
Dėl vietos stokos peršoksiu kelias to aplankymo minutes ir pereisiu tiesiai prie mokymo, kuris sekė po to, kai man toptelėjo mintis, kad Karlas ir Dora norėtų žinoti, jog Viešpats yra čia. Jau norėjau pasukti galvą ir šūktelti jiems, kai staiga Jėzus mano akyse atsimainė – prieš tai Jis buvo apsivilkęs įprastus 1-ojo amžiaus rūbus, o po to tapo tyra šviesa, kuri sklido iš Jo lėtai į išorę. Aplink esantys daiktai pasidarė neberyškūs. Kai dangus, žemė, kaimas ir Karlas su Dora išnyko, likome dviese su Jėzumi toje šviesoje: „Aš noriu pamokyti tave, kaip girdėti Tėvo balsą.“


„Prisimink istoriją apie turtuolį ir vargšą Lozorių” (Lk 16:19-31). Jis pradėjo mokyti ir tarsi mano viduje ėmė cituoti tuos žodžius, kuriuos buvau skaitęs kažkada anksčiau. Tai tapo šviežia, taip, lyg būčiau juos ką tik išmokęs mintinai, kaip mokykloje prieš atsakinėjimą.

Istorija (ne palyginimas, bet dviejų tikrų žmonių istorija) yra apie turtuolį ir elgetą Lozorių, kuris gulėdavo prie turtuolio vartų tikėdamasis bent trupinių nuo jo stalo, o šunys ateidavo ir laižydavo jo žaizdas. Po kurio laiko vargšas mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį, o turtuolis po mirties atsidūrė pragare.

Matydamas Abraomą ir Lozorių esant „toli“ turtuolis šaukė prašydamas Lozoriaus, kad tas atneštų lašelį vandens troškuliui numalšinti. Bet Abraomas atsakė, kad tarp jų didelė praraja tarp pragaro ir dangaus ir tie, kurie norėtų ateiti iš ten ir padėti, negali, o tie kurie yra kitoje pusėje taip pat negali iš ten išeiti.

Pamatinis supratimas
Aš jau buvau tinkamai supratęs minėtas vietas, tad mums bekalbant Viešpats nekoregavo mano supratimo, kuris yra svarbus norint suvokti tai, ką Jis kalbėjo toliau. Žemėje buvo 2 vietos sieloms patalpinti: pragaras ir Abraomo prieglobstis, arba Rojus, kaip jis dar vadinamas. Pragaras tai vieta, kur nukeliaudavo neteisūs žmonės, o Rojus buvo skirtas teisiems žmonėms. Pasakyta, kad Rojus buvo panašus į parką, kur daug žolės, medžių, vandens ir buvo galimybė teisiesiems bendrauti.

Mirę teisieji buvo laikomi kaip belaisviai Abraomo prieglobstyje/Rojuje ir laukė savo atpirkimo. Po prisikėlimo Rojus (arba Belaisviai) buvo Viešpaties perkeltas į dangų ir tapo dalimi to, ką šiandien vadiname Dangumi.

Paulius Ef 4:8-10 mokė, kad Jėzus pirmiausia nusileido į žemesnes žemės vietas ir tada pakilo į aukštumas vesdamasis belaisvius, dabar priklausančius Jam. Būtent dėl šios priežasties Savo prisikėlime Viešpats sakė Marijai neliesti Jo, nes Jis dar nebuvo pakilęs pas Tėvą (Jn 20:17-19) – ir Jis kalbėjo ne apie pakilimą, įvyksiantį po 40 dienų, bet Jis buvo bekylantis (bežengiantis aukštyn) Savo prisikėlime, kad užsineštų Abraomo prieglobstį ir Rojaus šventuosius į dangų ir pristatytų Save Tėvui kaip paskutinę auką dėl žmonijos nuodėmių (Heb 9:23-24).

Liko viena vieta žemėje pragaras, kur ir toliau eina mirę neteisieji. Po prisikėlimo tikintieji dabar tiesiai eina į dangų, kaip sakė Paulius: nebūti kūne reiškia būti su Viešpačiu“, ir jis buvo paimtas aukštyn į Rojų ar trečiąjį dangų 2 Kor 5:8, 12:1-4 (1 dangus –tai oras/dangus, 2 dangus kosmosas).

Mes nuteisėme save priimdami Tėvo sutaikinimą už nuodėmę, Jėzų, ir būsime teisiami tik už tai, ką esame padarę po išgelbėjimo. Neteisieji turės laukti pragare iki to laiko, kol jie bus teisiami amžių pabaigoje (Apr 20:11-15).

Tęsiu...
Toks buvo mano supratimas tą 1986 metų dieną ir toks jis pasilieka iki šiandien. Pacitavęs tą pastraipą Luko evangelijoje ir atgaivinęs man ją taip, lyg būčiau žiūrėjęs tiesiai į tekstą, Jis tęsė: „Atkreipk dėmesį, kad jie buvo mirę, bet prisiminė savo gyvenimą, matė ir girdėjo vienas kitą, kalbėjosi, o turtuolis netgi jautė pragaro karštį ir stiprų troškulį. Jie tebeturėjo tai, ką jūs vadinate pojūčiais, nors fiziškai jie buvo mirę.“

Viešpats pasakė man, kad mūsų fiziniai pojūčiai kyla iš mūsų dvasinio žmogaus ir tie pojūčiai iš tiesų plaukia į mūsų fizinius kūnus ir yra sujungti, ir tie, kurie nori būti jautrūs ir suprasti, kaip jie funkcionuoja, gali to išmokti. Jis pasakė, kad tokiu būdu žmonės užuodžia dangaus kvapus ar netgi mirties kvapą ir/arba demonus, kiti taip girdi giedant angelus. Jis pasakė, kad tai nevyksta vien tik fiziniais pojūčiais, nes fiziniai pojūčiai reaguoja tik į fizinį pasaulį.


Man reikia pastraipos ir eilutės tam patvirtinti!
Aš pasakiau Jam: Petras, nors matė Tave atsimainiusį ant kalno, pasakė, kad mes turime „dar tvirtesnį pranašų žodį“ (2 Pt 1:16-21), o tai reiškia, kad koks didis bebūtų patyrimas, Raštas visada turi sutikti su visais dvasiniais patyrimais, regėjimais ar sapnais – priešingu atveju reikia juos atmesti kaip nebiblinius, todėl, Viešpatie, man reikia tai patvirtinančio skyriaus ir eilutės“.

Jis nusišypsojo ir pateikė pavyzdį iš Savo gyvenimo: „Duosiu tau porą pavyzdžių. Pameni, kai buvau namuose, kur pro stogą buvo nuleistas žmogus?“ Staiga Šventoji Dvasia parodė man pastraipą iš Morkaus 2:1-12 – ši vieta sušvito labai ryškiai, lyg būčiau ją perskaitęs tik prieš minutę. Aš įsivaizdavau savo mintyse, kaip turėjo atrodyti ta scena, o Jis įsiterpė: „Namas buvo mažesnis, nei tu galvoji.“ Taigi aš jį sumažinau ir savo vaizduotės akimis apžiūrinėjau kambarį nuo kairės į dešinę, visa tai vyko taip natūraliai ir greitai, kad neturėjau laiko analizuoti pokalbio su Viešpačiu. „Beveik tikslu. Dešinėje prie lango buvo žmonių“. Aš suderinau savo mintis su tuo, kaip tai turėjo atrodyti.

„Pasakyta, kad Rašto žinovai svarstė savo širdyse, kai pasakiau žmogui, kad jo nuodėmės atleistos, ir kad aš gavau savo dvasioje, ką jie mąstė. Apibūdinti procesui, kai protas priima dvasios pojūčius, Rašte vartojami keli žodžiai, tokie kaip suvokti, įžvelgti, liudyti ".

Čia aš įsiterpsiu, nes jau baigiasi straipsniui skirtas limitas. Kelis kartus mokymo metu Jėzus pasakė: „Tu turi lavinti savo pojūčius šioje srityje.“ Jis palygino sielą/protą su sūpuoklių viduriu: pirmiausia pažiūri į vieną galą į kūną, po to kita kryptimi į dvasią. Jis kalbėjo apie susitarimo jėgą, nes kai dvasia ir protas sutinka, kūnas seks iš paskos, nors kartais bus nuliūdęs dėl sprendimo, kurį priėmėme. Jis kalbėjo apie gyvenimą iš dvasios į sielą ir kūną, nuolatos perkeliant savo dėmesį tai į dvasinius, tai į fizinius pojūčius.

Viešpats naudojo pavyzdžius iš mano paties gyvenimo. Vienas tokių, kai buvau parduotuvėje ir pastebėjau vyresnio amžiaus moterį, kurios kūno kalba liudijo, jog ji kenčia nuo depresijos. Kai stabtelėjau ir atkreipiau dėmesį į savo pojūčius dvasioje dėl jos būklės, tiksliai supratau tai depresija ir skurdas. Aš padėjau jai nuimti kažką nuo viršutinės lentynos, bet ji nebuvo atvira pokalbiui. Viešpats priminė man tą įvykį ir tai, kaip aš pastebėjau jos kūno kalbą, patraukusią mano dėmesį, tada aš stabtelėjau, kad suprasčiau dvasioje, kas vyksta.

Toliau pratęsiu kitą savaitę. Paskutinis dalykas, kurį pasakysiu, tai kad malda dvasioje/Dvasioje yra pati geriausia priemonė, kaip tapti jautriu Tėvo dalykams, kiek pats atradau. Aš tai darau kartu su kvėpavimu visą laiką, kartais primenu sau, kur nukrypau ir sugrįžtu atgal. Kai meldžiatės kalbomis, kaip Paulius pasakė, jūsų dvasia yra aktyvi, ir tas gyvenimas plaukia į išorę į jūsų protą, jei tik leidžiate ir jei jūsų protas mąsto ta kryptimi...

Daugiau kitą kartą, ik tada, būkite palaiminti,