John Fenn, 2016 m.
spalio mėn. 15 d.,
Sveiki,
Kalbėjausi
su vyru, kuris kaip jis pats pripažino, praleido pastaruosius du metus kaip
„atkritęs“ krikščionis. Jis buvo įskaudintas bažnyčios vadovų, to laiko
politikos ir abejojo, ar dar tiki Jėzų. Jeigu Jėzus yra Viešpats, tai kaip gi
Jis gali leisti egzistuoti tokiai sujauktai sistemai, iš esmės politinei
sistemai, išorėje turinčiai dvasingumo išvaizdą, kuri padaro Jėzaus pažinimą ir
patyrimą beveik neįmanomu.
Kai
kalbėjomės, aš patyriau tai, ką mes vadiname „mini-regėjimu“ – mačiau tai savo
dvasioje su juo bekalbant. Mačiau jo būklę jo paties akimis. Atrodė, lyg jis
būtų vienoje kambario pusėje, Jėzus kalbėjo su juo iš kitos kambario pusės, o viduryje
kambario tarp jų buvo gausybė vamzdžių, laidų, baldų ir žmonių – atrodė taip, tarsi
jie visi buvo sumaišyti lyg salotos ir suversti viduryje kambario.
Šitas
jaunas vyras desperatiškai norėjo pažinti Jėzų, pamatyti Jėzų, vaikščioti su
Jėzumi, bet negalėjo nei išgirsti, nei pamatyti Jo tiesiogiai, nes ta krūva
buvo tokia didelė, o kai Jėzus kalbėdavo, kažkas iš tos krūvos pakartodavo, ką
Jis sakė, bet su savo papildymais ir pakeitimais. Todėl tas vyras girdėjo ne
tik Viešpatį, bet Viešpatį kartu su iškreiptomis ir sumaišytomis žmonių
idėjomis.
Kai
aš stebėjau šitą mini-regėjimą, žmogus, kuris buvo visiškai padengtas nuolaužų
taip, kad buvo matyti tik jo plaštaka ir ranka, metė aštrų metalinį daiktą link
jaunuolio. Pradžioje atsirado vienas, o po to daugiau sužeidimų jo kūne, kai žmonės
mėtė daiktus į jį. Atrodė, jog kuo daugiau jis norėjo pažinti Jėzų, tuo daugiau
randų iš žmonių jis gaudavo.
Kaskart
jis krūpteldavo nuo sužeidimo, nes kiekvienas įbrėžimas, nors ir mažas, kraujuodavo.
Ten buvo ir daugiau žmonių, kurių negalėjau matyti, bet kurių rankos laidė panašius
metalo gabaliukus tol, kol įbrėžimų pasidarė tiek daug, jog jaunuolis suprato,
kad turi išeiti iš kambario, nes to pasekoje jis gali mirti.
Mačiau,
kaip jis išėjo nuleidęs galvą ir nusiminęs, uždarė paskui save duris sau
murmėdamas: „Aš tik norėjau pamatyti Jėzų“ – ir regėjimas baigėsi.
Viešpaties
užuojauta atėjo ant manęs mums bekalbant. Suvokiau, kad tie apytiksliai 2
metai, praleisti šalia bažnyčios, buvo jam į sveikatą, ir aš mąsčiau, kaip
liūdna, kad žmogus dažnai emocionaliai ir dvasiškai būna sveikesnis šalia bažnyčios,
nei būdamas joje. Per tuos 2 metus žaizdos išgijo, bet liko daug randų, kurie
trukdė atgauti dvasinę sveikatą.
Jaunuolis
pasakė man, kad netgi jeigu jis būtų sakęs žmonėms, kad daugiau nėra tikintis (kartais
ir pasakydavo, kad yra agnostikas), iš tiesų jis niekada nepaliko Jėzaus, jis
tik nežinojo, kaip pažinti Jėzų be bažnytinės sistemos. Jis tiesiog daugiau nebegalėjo
šokinėti per visokius grumstus ir suklupimo akmenis.
Tą
dieną, kai Viešpats patraukė krūvą nuolaužų tarp Jo ir jaunuolio, įvyko didis
susitaikymas ir susitikimas, ir jis pradėjo vaikščioti su Viešpačiu tyrai, kaip
du draugai gali vaikščioti per gyvenimą kartu, užuot bandžius Jį pažinti
pirmiausia patenkinus reikalavimus, kurie, kaip jam buvo pasakyta, buvo būtini.
Gali būti, kad tu
legalistas jei...
2) iš tiesų nepažįsti
Viešpaties pats, tik per sistemą
Staigus
suvokimas, kad pažįsti sistemą daugiau nei Viešpatį, yra sukrečiantis. Suvokti,
kad tikėjimas, kurį manei turįs Viešpatyje, iš tiesų tėra tikėjimas formule
arba sruktūra, istorija ar institucija, verčia suabejoti pačiu tikėjimu. Tai aš
mačiau plačiuose krikščionių sluoksniuose: nuo misionierių, praleidusių dešimtmečius
užsienyje ir po to „sudegusius“ grįžus namo į savo organizaciją, iki namų
šeimininkių su sąsiuviniais, prikonspektuotais dešimčių mokymų – kai kažkas
nutinka brangiam žmogui, bažnyčiai ar organizacijai, jų žaizdos verčia suabejoti
dėl visko.
Jie
suprato, kad čia yra kažkokia nuolaužų krūva, į kurią jie patalpino savo
tikėjimą, o žmogišką klaidą ir tradiciją jie manė esant Dievu, neleidusiu jiems
iš tiesų pažinti Jėzaus Kristaus. Jie niekada nemąstė apie save, kad yra
legalistai, bet suvokimas, kad jie pastatė sistemą, kuri tėra žmogaus rankų
darbas ir per kurią jie suvokė savo tikėjimą, juos tiesiog pribloškia.
Srovė teka abiem
kryptimis
Panašiai,
kaip tame mini-regėjime Viešpaties pastangos kalbėti su jaunuoliu buvo
trukdomos, galioja ir priešinga kryptimi: krikščionis siunčia Viešpačiui savo
garbinimą ir maldas, kurioms įtaką padarė praeinančių mokymų ar judėjimo doktrinos,
ir žmogus net nesuvokia to padarinių, tačiau visa tai išties yra tos pačios anksčiau
minėtos nuolaužos.
Šis
procesas yra abipusis – kartais Viešpats bando pasiekti mus, bet tai perfiltruojama
per klaidą ir tradicijas, o kartais vienintelis būdas, kaip krikščionis
bendrauja su Viešpačiu, yra bandant kažką perduoti viršum tų pačių nuolaužų.
Jei
tu tapatini save su kitais pagal tam tikrą mokymą ar vietą, kurioje tu
apsistojai tuo momentu, tu gali būti legalistas.
Jei
tu įsižeidi, kai kažkas meta iššūkį tavo doktrinai, tu gali būti legalistas.
Jei
tu praradai gebėjimą apsikeisti idėjomis, bet pasidarai savigyniškas ir griebiesi
asmeninės atakos, kai kažkas suabejoja tuo, kuo tu tiki, tu gali būti
legalistas.
Jei
tu teiki didelę reikšmę išorei arba tiki, kad tavo tikėjimas ir tavo išorinis
vaizdas bei bažnyčios išorinis vaizdas yra susiję ir labai svarbūs, tu gali
būti legalistas.
Jei
labiau tiki tuo, ką sako kažkoks mokytojas, nei ką sako Dievo Žodis, kurį gali
perskaityti, tu gali būti legalistas.
Legalistiški
tikintieji mano, kad yra laisvi, bet iš tiesų yra didelėje nelaisvėje.
Jau baigiau
straipsnio limitą. Tikiuosi, kad apie 3-5 punktus pratęsiu kitą savaitę. Iki
tada, būkite palaiminti,
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu