Būti Dvasiniu arba būti krikščioniu. 6 dalis

John Fenn, 2014 m. spalio mėn. 11 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Pirmiausiai aš apibendrinsiu šitą seriją, o po to pasidalinsiu kai kuriais dalykais apie tai, ką man pasakė Viešpats apie Kristaus kūną.

Šioje serijoje aš kalbėjau apie dvasinius žmones: tuos, kurie vadina save krikščionimis, bet iš tiesų nėra krikščionys. Jėzus sakė, kad paskutinę dieną bus daug tokių, kurie vadins Jį Viešpačiu, skelbdami, kad judėjo charizmatinėse dovanose: pranašavo ir išvarinėjo demonus. Jie taip pat tvirtins, kad darė darbus skirtus Jam, tačiau Jis pripažins, kad Jis niekada jų nepažinojo ir jie iš tiesų gyveno kaip neteisieji.

Aš dalinausi apie gnosticizmą, kurį mes šiandien matome visur. Tai demono įkvėptas mokymas, kad žmogus gali būti dvasinis, tikėti Jėzumi, bet gyventi nuodėmingą gyvenimą, nes kūnas yra iš esmės blogas, o dvasia yra iš prigimties gera ir išgelbėta, todėl tu gali gyventi nuodėmingai, nes esi iš naujo gimęs krikščionis. Tai reiškia, kad mūsų tarpe yra žmonių, kurie vadina save charizmatais, teigia, kad pranašauja, išvarinėja demonus ir daro gerus darbus dėl Viešpaties, nors pagal Jėzaus mokymą apie netikrus brolius Mato 7:15-22 – Viešpats jų nepažįsta.

Aš pasidalinau šiek tiek istorija, kad Didysis Paliepimas yra pagrįstas santykiais, apie tai, kad kiti stebi ir daro tai, ką Jis įsakė mums daryti, ir apie tai, kaip surinkimui (bažnyčiai) persikėlus iš namų į auditorijas įsigalėjo graikų mąstysena, pakeitusi santykiais pagrįstą tikėjimą į koncepcijas ir principus. Ir dėl to mes dabar turime „tikinčiuosius“, kurie iš tiesų nėra gimę iš naujo Jėzaus mokiniai.

Jei asmuo yra iš tiesų atgimęs, Naujasis Testamentas nurodo, kad jo gyvenimas keisis jam panašėjant į Kristų. Jei pažiūrėsite į nuodėmes, išvardintas Efeziečiams 4 skyriuje, su kuriomis efeziečiai kovojo, pradedant seksualinėmis ir baigiant vogimu, tampa aišku, kad žmogus gali būti krikščioniu, bet kovoti su nuodėme. Esminis indikatorius yra progresas ir augimas toje kovoje įveikti nuodėmes.

Kai žmogus skelbia, kad jis yra krikščionis, tačiau jo gyvenimo būdas yra nuodėmingas, tuomet, kaip mokė Jėzus, reikia teisti žmonių jų gyvenimo vaisius. Neteisti jų širdies, bet teisti jų gyvenimo vaisius.

1 Jono 3:1-3 sako: „Dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra. Kiekvienas, kas turi Jame tokią viltį, skaistina pats save...“

Yra daug dvasinių žmonių, skelbiančių, kad jie pažįsta Viešpatį, tačiau jie neskaistina savo gyvenimų, todėl, kad neturi tos vilties savyje – jų gyvenimo būdas ir krikščioniškas augimas nėra motyvuojamas tuo, kad jie nori matyti Viešpatį. Jie myli pasaulį ir viską, kas yra jame, ir nori būti panašūs į pasaulį, o ne Jį.

Žmonės domisi ir klajoja..

Maždaug prieš 10 metų viename namų surinkime šlovinimo metu staiga per uždarytas stiklo duris iš dešinės įėjo Viešpats. Jis atsistojo šalia manęs tuo metu, kai aš sėdėjau garbindamas.

Jis iškart ėmė kalbėti apie tai, ką aš matysiu Kristaus kūne ateinančiais metais, bet, kol Jis man kalbėjo, viena moteris atsistojo ir ėmė labai garsiai šlovinti iš visos širdies, tačiau jos balsas skambėjo kaip brėžimas nagais per lentą – siaubinga! Jos balsas buvo toks, kokį turėjo girdėti tik jos dušo kabina, ir tai man labai trukdė.

Aš pertraukiau Viešpatį ir paprašiau, kad Jis pasakytų jai nutilti, kad aš galėčiau susikaupti ties Juo. Tai gali pasirodyti beširdiška ar pernelyg drąsu, bet kai esi Dvasioje, viskas atrodo taip natūralu ir normalu, kad tu nesuvoki esantis Dvasioje, o buvimas šalia Jėzaus yra toks atpalaiduojantis, kaip buvimas šalia geriausio draugo. Štai kodėl Petras ant Atsimainymo kalno pasiūlė jiems pasistatyti palapines Mozei, Elijui ir jiems trims su Jėzumi – visa tai atrodo taip normalu, kad tu net nesupranti, jog esi Dvasioje.

Viešpats atsakė: „Aš to nedarysiu, nes tu nežinai, ką ji išgyveno ir per ką praėjo ir ji šlovina mane iš širdies. Jos balsas man skamba nuostabiai ir Aš siūlau tau pakoreguoti savo širdį, kad ir tau jos balsas skambėtų nuostabiai“. Oj. „Atsiprašau, Viešpatie, Tu esi teisus, tęski“.

Ir Jis tęsė kalbėti apie tai, kaip žmonės paliks surinkimus (bažnyčias), daugelis tų, kurie save laiko esančius smaigalyje, nes ieško pilnatvės Jame, bet jos neranda. Jis sakė, jog nutrūks draugystės, kadangi kai kurie pasiliko, o kai kurie išėjo, bet Jis pasakė, kad daugelis kurie paliks savo (tradicinį/ auditorinį ) surinkimą (bažnyčią), nežinos, ką daryti toliau, tačiau jie tiesiog nebegalėjo būti ten, kur jie buvo.

Per paskutinius 10 metų mes matėme daug krikščioniškų straipsnių antraščių apie tai, jog tradicinės bažnyčios praranda narius ir t. t., o mano elektroninio pašto dėžutė prisipildo laiškais žmonių, kurie ieško internete ką daryti toliau, ir žmonių, kurie jau yra girdėję apie mus ir apskritai apie namų surinkimą (bažnyčią).

2014 metais Viešpats aplankė mane 6 kartus, 3 kartus iš jų tarnavimuose, kuriuose kiti taip pat matė, jautė ar žinojo, kad Jis buvo ten ir jiems tarnavo, ir 3, kurie buvo skirti tiesiogiai man. Kiekviename iš tų 3 aplankymų ir 1 iš tų, kuris buvo namų surinkimo / tarnavimo metu, Jis kalbėjo apie dabartinį Kristaus kūną. Pirmą kartą šiais metais Jis pasakė tai, kas išdėstyta tolimesniame tekste ir po to kartojo šią pagrindę žinią kiekvieną kartą, pabrėždamas jos svarbumą. Toks kartojimas man yra kaip evangelijose Jo sakomas „iš tiesų, iš tiesų“, dvigubas „iš tiesų“ reiškia, jog tai yra ypatingai svarbu. Jis priminė man aplankymą prieš 10 metų ir pasakė:

„Klausyk, ką Dvasia sako surinkimui (bažnyčiai). Ateina laikas, ir jau dabar atėjo, mano žmonėms suprasti, kam jie priklauso“. Aš paprašiau pavyzdžio rašte, kad suprasčiau, ką tai reiškia, ir Jis pasakė: „Apaštalų darbų 4:23 kai Petras ir Jonas buvo išleisti iš kalėjimo, jie nuėjo pas savuosius. Jie žinojo, kam jie priklausė“.

„Dabar yra laikas Mano žmonėms žinoti, kam jie priklauso. Jie turėjo laiko (šiuos paskutinius 10 metų) klajoti šen bei ten, ištirti populiarius mokymus, kurie pakyla ir sugriūna tik tam, kad žmonės atrastų, jog jie nėra ilgalaikiai, daugeliu atvejų pašalinimo procesu atrastų kas jiems netinka. Daugelis klajojo, ieškodami kur jie priklauso, tik tam, kad daugiau suprastų, kur jie nepriklauso, nei kad kur jie priklauso“.

„Daugelis tų, kurie klajojo, kai kuriuos arba beveik visus paskutinius 10 metų ar daugiau dabar yra pasiruošę tikriems dalykams, tam, ką Aš tau pasakiau vasario mėnesį: „Kaip buvo pradžioje, taip turi būti ir dabar, Aš judu santykiuose“. Tai reiškia, kad laikas Mano kūnui suaugti ir pažinti tikėjimą, žinoti mane, žinoti, kas jie yra ir kuo jie tiki. Tai augimo laikas daugeliui Mano kūne, nes vakaruose ateina laikai, kai tie, kurie galvojo, kad jie žino, kas yra tikėjimas, supras, kad jie nieko nežinojo apie tikėjimą, tik formules ir ritualus. Nes tie, kurie turi ausis klausyti, bus laikų priešakyje ir pasiruošę. Kiti turės sunkumų, nes jie atsiliko nuo to, ką jie jau suprato, kad turėjo daryti.“

Aš dalinsiuosi apie tai daugiau naujienlaiškyje maždaug spalio 20 dieną, taip pat kitu žodžiu, kurį Jis man davė, bet dabar...

Būti dvasiniu arba būti krikščionimi

Laikas esantiems Kristaus kūne nusimesti dvasingumą ir tapti tikrais, romiais (nuolankiais), užtikrintais Kristuje, bet visada norinčiais mokytis, prisitaikyti ir keistis. Kai Mato 25 skyriuje Jėzus pasakė, kad Jo sugrįžimo metu Jis ieškos surinkimo, kuris maitino alkanus, girdė ištroškusius, rengė nuogus, lankė ligonius ir kalinius, kontekstas buvome mes - namai, šeima, tikri žmonės - Jis nesakė, jog tai padarė bažnyčios kalėjimo tarnavimas, ar bažnyčios svečių priėmimo programa, ar bažnyčios rūbų programa. Jis sakė, jog MES darome tas paprastas užduotis pasirūpinti poreikiais tų, su kurias esame santykiuose. Tai paprasta, nuolanku ir labai panašu į mūsų Viešpatį, kai mes guldome savo gyvenimus vienas už kitą.

Buvimas dvasingu iškelia žmones virš viso to, nes jie per daug žino, jie per daug dvasiniai ir ginčysis be galo dėl savo požiūrio, darys didelius pareiškimus, ir niekada neatsiprašys bei neatsisakys aukštesnės pozicijos dėl taikos. Jėzaus mokiniai atsitrauks nuo arogancijos, atsisakydami prisijungti, net jei apie juos super dvasiniai mąstys blogai, tam, kad taptų labiau panašūs į Kristų.

Šis laikas yra virš mūsų, kaip Viešpats man pakartotinai sakė šiais metais, žmonėms reikia žinoti, kam jie priklauso, turėti rimtą požiūrį į tikėjimą ir turėti rimtą požiūrį į santykius. Daryti mokiniais mokant juos mūsų gyvenimo pavyzdžiu, laikytis ir daryti visus dalykus, kuriuos Jis mums įsakė.

Sekančią savaitę, kita tema, iki tada, būkit palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Būti Dvasiniu arba būti krikščioniu. 5 dalis

John Fenn, 2014 m. spalio mėn. 4 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Kaip taip nutiko, kad bažnytinė kultūra sutelkė savo dėmesį į „atgimimą iš naujo“, užuot susitelkus į mokinystę?

Praeitą savaitę aš pareiškiau, kad Jėšua (Jėzus) niekada mums nesakė siekti, kad žmonės atgimtų iš naujo. Tai tiesa. Vieną naktį Jis turėjo privatų pokalbį su vyru, vardu Nikodemas, aprašytą Jono 3 skyriuje, kuriame Jėzus paaiškino, kas įvyksta, kai žmogus įtiki ketindamas tapti mokiniu, sutapatindamas tai su gimimu antrą kartą, bet jau iš Dievo Dvasios, o ne įprastu būdu. Tai tiesa.

Tai buvo vienas privatus pokalbis tarp Jėšua  ir 1 vyro, bet ne mokymas. Nėra nei vieno palyginimo skirto masėms apie gimusį iš naujo garstyčios grūdelį. Nėra jokio „Pamokslo apie įsakymą gimti iš naujo“. Tai buvo privatus pokalbis vėlai naktį tarp 2 žmonių ir niekada šitas pokalbis nebebuvo pakartotas ar išplėstas į pagrindinį mokymą arba įsakymą ir nėra matomas kitose evangelijose ar laiškuose.

Tačiau visa surinkimo (bažnyčios) kultūra buvo pastatyta ant pastangų siekti, kad žmonės atgimtų iš naujo, su tikslu „uždaryti reikalą“, kai kas nors „pasimeldžia išgelbėjimo malda“ su mumis. NETEISINGA! TO NĖRA BIBLIJOJE.

Ką iš tiesų sakė Jėšua?

„Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones… mokydami juos laikytis ir daryti visko, ką Aš tik esu jums įsakęs…“

Apaštalų darbų knygos 2 skyriuje, kai Petras pamokslavo per Sekmines. Ar jis prašė visų nuleidus galvas ir užsimerkus sukalbėti maldą (kartu su kitais 120, kad nei vienas nesijaustų susigėdęs) tam, kad jie atgimtų iš naujo? Kai Petras nuėjo į Kornelijaus namus Apaštalų darbų 10 skyriuje papasakoti jiems apie Jėšua (Jėzų), ar jis prašė pakelti rankas visų tų, kurie norėjo melstis „išgelbėjimo malda“ tam, kad jie atgimtų iš naujo? Mes niekur nematome, kad apaštalai pamokslautų apie atgimimą iš naujo ir vestų žmones į draugišką nei vieno negėdinančią „išgelbėjimo maldą“. Išgelbėjimo malda yra viena iš tų žmogaus sukurtų doktrinų, kurios žmonių manymu yra Biblijoje, tačiau jos ten nėra.

Jūs nematote šito Biblijoje todėl, kad apaštalai pakluso Jėzui. Jėšua sakė: „...mokydami juos laikytis ir daryti visko, ką tik esu jums įsakęs“ - pagal tuometinę hebrajų kultūrą tai automatiškai reiškia, kad mokinystės procesas yra pagrįstas santykiais. Kitaip sakant, jie negali stebėti ir daryti visko, ką Jėšua  yra man įsakęs, jeigu jie nematys manęs darant visko, ką Jis yra man įsakęs!

TAI yra Didysis Pavedimas - leisti matyti kitiems Kristų mumyse, kad jie galėtų mokytis iš mūsų. Paulius sakė sekti juo, kaip jis sekė Kristumi. Kai žmonės sutrinka dėl šito pareiškimo, tai parodo, kad jie nesupranta Jėzaus karalystės kultūros. Paulius tik pacitavo kitais žodžiais Didįjį Paliepimą - stebėti ir daryti tai, ką aš stebiu ir darau (1 Korintiečiams 4:16, Efeziečiams 5:1, Filipiečiams 3:17 ir t.t.).

Rytų kultūra - Izraelio kultūra

Izraelio kultūra yra rytų kultūra. Dėl to yra sakoma, kad Izraelis yra Vidurio Rytuose. Kinija ir Japonija yra vadinamos Tolimaisiais Rytais, bet ir Izraelis yra Rytuose, jo kultūra rytietiška. Dėl to mes matome tokius papročius kaip nusilenkimą visu kūnu, pradedant Abraomu iki pat evangelijų. Kai kuriais atvejais žmonės sutikdami Jėšua (Jėzų) nusilenkdavo Jam krisdami ant žemės – tą patį mes matome ir Rytų karalių dvaro etikete. Senovės Kinijos menas vaizduoja vadovus, sėdinčius kėdėje, kurią ant strypų neša tarnai ant pečių, ir mes matome Sandoros skrynią nešamą ant strypų, padėtų ant kunigų pečių Senajame Testamente. Izraelis yra rytietiškas.

Kitas Rytų gyventojams būdingas bruožas – pagarba tėvams bei vyresniesiems, ši tradicija akivaizdžiai matoma tiek namuose ir šeimose, tiek kituose santykiuose per kartų kartas. Iš vyresniųjų tikimasi, jog jie mokys jaunesnius, o valgyti kito namuose yra aukščiausia draugystės išraiška.

Gnosticizmo pasikartojimas, netikrų brolių atsiradimas

Tačiau graikų kultūra nėra pagrįsta santykiais. Ji pagrįsta idėjomis, koncepcijomis, proto sugebėjimais.

Apaštalų darbų knygos 17 skyriuje, kai Paulius buvo Atėnuose, Graikijoje, jis skelbė Jėzų taip pat, kaip jis tai darė visur kitur, bet šįkart žmonės juokėsi iš jo, kai jis pasakė, kad Jėšua (Jėzus) buvo prikeltas iš numirusių, tuo tarpu kiti prašė jo ateiti kitą dieną ir pasidalinti daugiau apie jo idėjas ir koncepcijas.

Jie neketino įtikėti į Jėzų, jie tik norėjo išgirsti naujų idėjų, naujų mokymų, kurie pripildytų jų smalsias ausis ir užrašus šio naujo mokytojo apreiškimais. To pasekoje mes nerandame stiprios tikinčiųjų grupės Atėnuose. Nėra laiško atėniečiams. Jie tik norėjo išgirsti idėjas.

Šiek tiek istorijos

Kai vėlyvaisiais 200 –taisiais ir ankstyvaisiais 300-aisias m. po Kristaus surinkimas (bažnyčia) tapo labiau pagoniškos/graikiškos kultūros ir mažiau žydiškos/rytietiškos kultūros, tai tapo labiau intelektualu ir mažiau pagrįsta santykiais. Surinkimas rinkdavosi namuose pirmuosius 300 metų ne dėl persekiojimų, kaip kai kurie mano, bet todėl, kad pirmasis surinkimas namuose buvo Adomas, Ieva ir Viešpats, nes ten, kur 2 ar daugiau susirinkę, Jis yra jų tarpe. Jis sukūrė namus ir šeimą. Ankstyvosios sinagogos buvo susirinkimai namuose kartu su keliomis šeimomis. Taigi, per Sekmines jie tiesiog tęsė tai, ką jie ir darė – rinkosi namuose. Dievas niekada nepaliko namų ir šeimos, kaip Savo pasirinkto ir pirminio būdo lieti Savo apreiškimus ir Dievo pažinimą į žemę.

Apie 300-400 m. po Kristaus krikščionybė buvo legalizuota ir krikščionys buvo sušaukti iš namų susirinkimų į buvusias pagonių šventyklas, šalia vis dar veikiančių šventyklų, kurios buvo auditorinio stiliaus ir turėjo podiumą. Tose struktūrose vienas kunigas būdavo atsakingas už vadovavimą žmonėms. Tokiu būdu pirmą kartą istorijoje pastoriaus pozicija buvo iškelta virš kitų ir tapo vieninteliu Dievo balsu kiekvieną savaitę.

Užuot savo pobūdžiu būti dalyvaujančia, kaip namų surinkimų atveju, auditorijai tereikia 1 kalbančio žmogaus, kuris dalintųsi idėjomis ir koncepcijomis su susirinkusia minia. Idėjos iš sakyklos nereikalauja santykių nei su vienu, nes jos yra tik principai, koncepcijos, mintys, kaip spręsti vieną ar kitą problemą. Yra daromi užrašai, pildomi žurnalai, bet tai tik „nauji apreiškimai“, o ne tai, kas buvo išgyventa per santykius su kitais.

Tai yra ta vieta, kur gimimas iš naujo tapo atskirtas nuo buvimo mokiniu. Iki tol buvimas mokiniu reiškė, kad esi atgimęs iš naujo. Bet kai graikiška mąstysena ėmė dalintis idėjomis ir koncepcijomis iš sakyklos, užuot namie ir šeimoj matant pavyzdžius kaip gyventi ir vaikščioti su Dievu, atgimimo iš naujo koncepcija iškilo kaip atskira doktrina ir tapo atskirta nuo mokinystės proceso.

Pirma yra santykiai su Viešpačiu, ir visa kita teka iš to

Kai evangelija buvo paversta į idėjas ir koncepcijas, užuot idėjas ir koncepcijas įterpus į mokinystės procesą, apimantį santykius tarp kelių kartų, mes gavome anemišką Kristaus kūną, kuris pripratęs būti maitinamas idėjomis šaukštu, bet su menkomis praktinėmis žiniomis apie tai, kaip vaikščioti su Dievu tose koncepcijose. Žmonės, kurie yra alkani Dievo suvokia, kad yra išalkę kažko daugiau, bet nežino kodėl. Jų galvos yra pripildytos koncepcijų apie Dievą, bet kodėl jie nėra laimingi? Ir kodėl jie jaučiasi tokiais tučiais?

Šiandien daugelis Kristaus kūne atranda, kad jie yra alkani Dievo, nors ir lankosi surinkime. Jie pavargo būti maitinami principais ir koncepcijomis, kuriuos jie yra girdėję daug kartų; jie ieško santykių ir tikros „mėsos“ savo tikėjime.

„Mokyki juos laikytis visko ir daryti, ką tik Aš įsakiau“ – tam reikia, kad jūs matytumėte manyje tai, ką Jis įsakė man. Didžiojo Paliepimo esmė yra vaikščioti su Dievu santykiuose, kurie plaukia iš individo namuose į išorėje natūraliai egzistuojančias santykių sferas – šeima, draugai, kaimynai, bendradarbiai – kurios matomos evangelijose ir Naujojo Testamento laiškuose.

Kitą savaitę aš pranašiškai pasidalinsiu kai kuriais dalykais, kuriuos Viešpats pasakė man šias metais apie tai, ką Jis daro Kristaus kūne, ir ką mes matysime ateinančiais metais, ir tai sujungs pastarąsias serijas. Iki tada, būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu