Klausimai apie Šabą 1d. iš 3

 Questions about the Sabbath? #1 of 3, 01/29/22

Sveiki,

 Gana dažnai sulaukiu klausimų apie šabą. Tai svarbi problema visiems – nuo ​​7-osios dienos adventistų iki „mesijinių“ krikščionių, Romos katalikų kilmės ir daugeliui kitų. Taigi panagrinėkime Šventąjį Raštą, istoriją, tai, ką pasakė Jėzus, ir kas mokoma Naujojo Testamento laiškuose, ir pritaikykime visa tai savo

gyvenime.

 Pirmiausia reikia suprasti, kad žodis „šabas“ reiškia „pailsėti“ arba „nustoti, mesti  ką nors daryti“ Tai yra nuo sukūrimo, kai 7-ą dieną Dievas „nutraukė, sustojo“ (ne ilsėjosi , kaip mes vartojame šį terminą) arba Dievas nustojo veikti.

 

Kadangi yra tiek daug religinių prielipų , susijusių su žodžiu šabas, aš dažniausiai naudosiu „pailsėti“ arba „mesti“, ką šis žodis ir reiškia.

 

Šabo įsakymas: Išėjimo 20:8-11

"Atminkite poilsio dieną, švęsdami ją. Dirbkite 6 dienas, o septintą ilsėsitės Viešpačiui, savo Dievui. Tą dieną nedirbsite jokių darbų, taip pat nedirbs jūsų sūnūs ar dukterys, svetimšaliai krašte. , ar net jūsų gyvuliai. Nes per 6 dienas Viešpats sukūrė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintą dieną pasitraukė. Todėl paskyrė poilsio dieną ir ją pašventino“.

 

Poilsio diena buvo šeimos diena, kaip matyti iš Kunigų 23:3, kur poilsio diena karaliaus Jokūbo vertime buvo vadinama „šventu susirinkimu“. Šeimos susibūrimas bendrai dienai buvo šventas. Nėra įsakymo tą dieną paversti garbinimo diena. Tai tik savaitės poilsio diena, kai šeima gali bendrauti kartu, ir turi būti laikoma šventa, kai sekame savo Dievu, kuris septintą dieną nustojo dirbti.

 

Nedidelis nukrypimas arba triušio taku...

Matome, kad poilsio diena visų pirma buvo diena, skirta šeimai praleisti kartu, o Dievas ją pavadino šventa. Tai perkeliama į Naujojo Testamento Dievo šeimos surinkimo šventę. Apaštalų darbų 2:42 mums sakoma, kad jie jų susirinkimai būdavo gana paprasti : Jie laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo ir maldų, kartu vaišindavosi.

 

Bendravimas  Naujojo Testamento tikrovėje yra šventas, nes tai yra bendrystė pirmiausia su savo kraujo šeima, o antra – su šeima, susieta Jėzaus krauju. Tie  patys susibūrimai yra poilsis, šabo šeimos susirinkimas. Dievo namų susirinkimas yra poilsis, šeimos ir mūsų Viešpaties, kurio pavyzdžiu sekame, šventė.

 

Tikinčiųjų kurie renkasi salėje mąstyme „bendrystė“ traktuojama kaip antrinis dalykas o ne kaip tolygus mokymui, valgymui kartu  ir maldai. Auditorijoje susirenkančių tikinčiųjų  mąstyme „bendravimas“ buvo perkeltas į tai, ką darote su kava ar arbata po pagrindinio renginio: „Po šiandieninio susitikimo bendrausime su užkandžiais bendrijos salėje“.

 

Karalystės kultūroje svetingumas ir su juo susijusi bendrystė yra karalystės  dalis. Mes taip pat esame pašaukti į Viešpaties Jėzaus bendrystę. (1 Korintiečiams 1:9). „Koinonia“ mėtosi tarsi programa ar kažkas, ko reikia pasiekti, nors iš tikrųjų tai yra dalis to, kas mes esame – mes ieškome kraujo giminaičių. Maistas, bendrystė, malda, mokymas ir dalijimasis – štai ką daro šeima.

 

NT mąstyme bendrystė su šeima yra šventa ir gali būti tiesiogiai siejama su įsakymu turėti poilsio dieną su šeima, pavyzdžiui, Iš 20:8-11 ir Kunigų 23:3. Abiejose vietose Dievas šeimos poilsio dieną vadina „šventu susirinkimu“. Pakelkime savo susibūrimą į tą patį vertės lygį, kaip tai daro Viešpats.

 

Grįžkime prie esmės... kur prasidėjo pamaldos šeštadienį?

Senajame Testamente nieko nesakoma, kad Dievas įsakė poilsio dieną padaryti garbinimo diena. Tai šeimos diena, tai ir viskas. Tas savaitinis šeimos susibūrimas buvo ir yra laikomas šventu. Tam reikia disciplinos. Tą dieną nedirba, visa šeima ją praleidžia kartu darydami ką nors kita nei darbą.

 

Dievas tik įsakė Izraeliui 3 kartus per metus ateiti į šventyklą, kaip matyti iš Pakartoto Įstatymo 16:16 ir Išėjimo 23:17: „Tris kartus per metus visi tavo vyrai pasirodys Viešpaties, tavo Dievo, akivaizdoje Jo pasirinktoje vietoje; Nerauginta duona, Sekminės ir palapinės. Ir jie neateis tuščiomis rankomis“.

 

Istoriją aprašiau daug kartų, bet trumpai:

Maždaug Makabiejų laikais, 200–160 m. pr. Kr., Izraelyje kilo šventumo judėjimas, siekęs šviesti žydų tautą. Jiems didelę įtaką darė graikų kultūra, kuri į žydų visuomenę atnešė tokius dalykus kaip sporto renginiai, teatras, menas, literatūra ir panašiai.

 

Bet kadangi žydai tik 3 kartus per metus eidavo į šventyklą Jeruzalėje ir buvo pasklidę po žemę, jie nežinojo Dievo Žodžio ir kelių. Problemai išspręsti susikūrė grupė, pasivadinusi „atskirtaisiais“. Kiekvieną poilsio dieną jie pradėdavo „susirinkimus“, sudarytus iš 10 vyrų ir šeimų (13 metų ir vyresnis berniukas buvo skaičiuojamas kaip vyras) ir darydavo Šventojo Rašto kopijas. Šie atskirtieji keliaudavo į šiuos „susirinkimus“, o kai negalėjo, šeimos paeiliui skaitė Šventąjį Raštą ir dalijosi – kaip matome Jėzų darant Nazarete Luko 4:17–20.

 

Žodis „atskirtasis“ yra žodis fariziejus, o žodis „susirinkimas“, tai yra  sinagoga. Taip prasidėjo poilsio (šabo) dienos garbinimas – kaip šventumo judėjimas 100-aisiais prieš Kristų, maždaug 200 metų prieš Jėzaus tarnystę. Taigi, kai įvyko Sekminės, šie nauji tikintieji tik toliau susitikdavo namuose, kaip ir darė anksčiau, tik dabar jie pripažino apaštalus savo valdžia, o ne fariziejus. Tai sukėlė didelį persekiojimą ir „sinagogos skilimą“. Sinagogų skaldytojų persekiojimas buvo toks stiprus, Apaštalų darbų 8:1-2 pasakojama, kad kiekvienas mokinys, išskyrus apaštalus, persikėlė iš Jeruzalės į Judėjos ir Samarijos apylinkes.

 

Taigi galime atidėti....

...klaida, kurią Dievas įsako garbinti poilsio dieną, nes Jis to nedaro ir niekada to nedarė. Viskas, ką Jis pasakė, buvo skirti dieną poilsiui, vadovaudamasis savo kūrimo modeliu, kai nustojo dirbti. Mes turime daryti tą patį. Tai taip paprasta. Intelektualiai sąžiningas žmogus pritaikys tai, ką tiki, kad atitiktų Dievo Žodį, o kiti sakys: „Nepainiok manęs su faktais, mano protas jau apsisprendęs“, lol. Nėra nieko blogo garbinti, bet kurią dieną ar naktį, kol nesakome, kad Dievas tą dieną paskyrė šventiesiems susirinkti.

 

Kiti laikosi šeštadienio pamaldų, nes jiems tai patinka – tai nėra problema – tol, kol nemoko klaidos, kad Dievas įsako šeštadienį garbinti.

 

Kitą savaitę mes pratęsime čia, parodydami, kaip Paulius elgėsi su žmonėmis, kurie tvirtino, kad vieną ar kitą dieną reikia garbinti.

 

Iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

www.cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.com

Karalystė ateina, 4 iš 4

 „The Kingdom Coming“, 4 iš 4

Sveiki, JK buvome apie savaitę apsupti kitų nei Amerikos anglų kalbos akcentų, kai staiga iš minios išgirdome amerikiečių porą. Iš karto užmezgėme pokalbį, tarsi būtume  susitikę draugus, su kuriais nesimatėme daugelį metų. Greitai užsimezgė

ryšis pakeliui į namus.

 Taip ir turi būti, kai susirenka krikščionys: "Oho, kažkas iš mano šalies!"  momentinis ryšys. Nesvarbu, iš kokios tautos esame, tikroji mūsų gimtinė yra dangaus karalystė. Turime dvigubą pilietybę; vienas šios žemės, kitas yra mūsų amžinas adresas.

 „Dievas... išlaisvino mus iš tamsos valdžios ir įvedė į savo brangaus Sūnaus karalystę“.

 

„Nes mūsų pilietybė yra danguje, ir mes su nekantrumu laukiame iš ten savo Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus“.

 

„Tad mes, Kristaus ambasadoriai, tarsi Tėvas jūsų prašytų per mus, susitaikykite su Dievu (Tėvu).

 

Kolosiečiams 1:12-13, Filipiečiams 3:20, II Korintiečiams 5:20

 

Ambasadorius gyvena ne savo šalyje ir atstovauja savo gimtajai šaliai ir jos interesams, taip pat jos piliečių, lankančių ar gyvenančių toje užsienio šalyje, interesams.

 

Graikiškas žodis „pilietis“ arba „pilietybė“ yra „politeuomai“ ir reiškia įstatymų besilaikantį pilietį. Konkrečiai: "elgtis kaip pilietis; pasinaudoti (karalystės) įstatymais ir juos  pripažinti. Pilietybė reiškia pripažinti šalies įstatymus , gyventi taip kad  jūsų gyvenimo būdas būtų vertas jūsų pilietybės". (Thayerio komentaras)

 

Ar elgiamės taip, lyg būtume dangaus piliečiai? Mūsų kultūra skiriasi nuo mus supančio pasaulio kultūros. Būtent apie tai  man kalbėjo Viešpats. Giliai dirbdamas milijonų širdyse, Jis skatina Tėvo Dvasią, troškimą būti Dievo kultūros dalimi.

 

Todėl krikščionys turėtų gyventi  suvokdami, kad esame pasaulyje, bet ne iš jo, o tai reiškia Dievo karalystę ir Jo kultūrą, esančią mūsų dvasioje-žmoguje, sklindančią į mūsų protą, kad mes visą gyvenimą trunkančiame procese išmoktume mąstyti ir  jausti, kaip Dievas mąsto ir jaučia. Kol tai vyksta, mes įgyvendiname šiuos dalykus natūraliai, kad mūsų kūnas ir gyvenimas būtų paklusnūs Dievo  Gyvenimui.

 

Turime švęsti Kristų mumyse su kitais dangaus karalystės piliečiais. Palikę nesutarimus už durų, įeiname į bendrystę su bendrapiliečiais, švenčiame dangaus karalystę kaip dvigubą pilietybę turinčių žmonių  surinkimas  viešintis svetimoje žemėje.

 

Mūsų  susibūrimas

Dievas sukūrė namus ir šeimą,  įveisė sodą, tada sukūrė Adomą ir apgyvendino jį tenai. Tada buvo sukurta Ieva ir kartu jie susitikdavo su Dievu savo namuose. Viešpats niekada neišėjo iš namų. Kad ir kokios struktūros būtų po to, Jis išrado namus ir šeimą. Jis užpildys tiek, kiek leidžia bet kokia struktūra, pavyzdžiui, darbo vieta, bet namai ir šeima yra tai, ką Jis sukūrė.

 

Todėl šeima ir namai bei iš ten kylantys santykiai yra aukščiausia dangaus karalystės žemėje išraiška – geriausiu atveju. NT mes matome šeimą, draugus, kaimynus, bendradarbius santykiuose Kristuje. Taip pat yra „taikos žmogus“, kuris dar nepažįsta Jėzaus, bet pažįsta tave ir tu jam patinki, ir taip kuriami  santykiai.

 

Štai kodėl Apaštalų darbų 2:42 sakoma, kad jie elgėsi paprastai, o namų susirinkimai buvo sutelkti į šeimą: „Jie pasilikdavo apaštalų mokyme, bendrystėje, valgyme ir maldoje“. Tie 4 elementai. Labai paprasta. Labai patogu ir saugu. Saugu. Subalansuota. Kaip šeimos susitikimas kiekvieną savaitę – šeima, kuri myli ir palaiko vienas kitą kaip apsaugos tinklas gyvenime.

 

Kai krikščionis supranta, kad visas Naujasis Testamentas buvo parašytas namų surinkimams ,atsiranda saugumo jausmas. Yra užtikrinimas, kad jų dvasioje jaučiamas rezonansas yra teisingas.

 

Mane apėmė siaubas, kai 2001 m. pradžioje supratau, kad visus 25 savo gyvenimo ir tarnybos metus NT, kurį taip mylėjau, išėmiau iš namų aplinkos ir bandžiau įstumti į auditoriją. Nekenčiu, kai mano žodžius kas nors ištraukia iš konteksto ir iškraipo, perleidžia  per jų pačių filtrus, bagažą, istorijas ir šališkumus. Tačiau aš tai padariau Naujajam Testamentui!

 

Ką daryti žmogui?

Ar pažįstate kitus tame pačiame dvasiniame puslapyje? Galbūt seni draugai iš x surinkimo, kurie „plaukioja“  „dabar tarp bažnyčių“, arba ieško tikrų santykių be žaidimų ir politikos, taip dažnai sutinkamų „bažnyčioje“.

Susitikime kavos/arbatos ar pavalgyti dalinkitės vieni kitų patyrimu. Ar yra bendrumo?

 

Namų bažnyčia pirmiausia yra įsipareigojimas augti, bet ir augti santykių rėmuose. Santykiais pagrįstas tikėjimas yra sąmoningas gyvenimas vienas kito atžvilgiu. Bibliniame  namų surinkime jūs ne tik ateinate ir išeinate, kada norite  kaip drugelis, kuriam laikui įskrendantis  į lauką, o paskui einantis toliau. Tai noras pasilikti, spręsti bet kokias problemas, vertinti santykius Kristuje. Praėjo laikas , kai galime išmesti santykius Kristuje.

 

Kai per šį neseną apsilankymą Viešpats pasakė, kad Jis skatina savo žmones suvokti savo kultūrą, o tai paskatins juos ieškoti kitų, turinčių tą patį supratimą, turime suprasti, kad tai yra vidinis darbas. Kai Viešpats pasakė 7 Azijos surinkimams: Kas turi ausis girdėti, teklauso, ką Dvasia sako surinkimams", turime suvokti, kad tai yra vidinis klausymas. Kad ir kas vyko romėnų pasaulyje už Kristaus kūno  jos ribų.  Viešpats kalbėjo jų širdies „vidinėms ausims“.

 

Pasaulis vis dar garsiai šaukia, kad atkreiptų mūsų dėmesį. Jei jūs nepažinote  savo dvasinio žmogaus, galite nepastebėti to, ką Dvasia sako surinkimams. Apaštalų darbų 5:12-13 randame įdomų priešingybių teiginį:

„12 Per apaštalų rankas žmonėse vyko daug ženklų ir stebuklų. Visi jie vieningai rinkdavosi Saliamono stoginėje.

13 Iš kitų nė vienas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. Žmonės juos labai gerbė.

14 Ir vis labiau augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį.“

 

Viešpats paminėjo aukščiau pateiktą ištrauką iš Apaštalų darbų 5:12-14 šiame apsilankyme, primindamas tai, ką Jis man pasakė anksčiau; kad namuose esantys surinkimai  išorėje bus pastebėti kaip vieta, į kurią reikia eiti gauti išgydymų, stebuklų ir aprūpinimo. Tačiau šiame apsilankyme Jis taip pat prie to pridėjo, sakydamas, kad pamatysime žmones  nedrįstančius prisijungti, ir tuos, kurie bus pakankamai drąsūs Juo tikėti. Skirtumas tarp jų buvo pastebėtas Luko, užrašęs tą pastebėjimą Apaštalų darbų 5 skyriuje, ir mes pamatysime tą patį.

 

Tai pasaulio kultūros ir Viešpaties kultūros kontrastas, kurį matysime augantį, kol bus labai aiškiai matyti skirtumai. Kyla klausimas – kas turi ausis išgirsti, ką Dvasia sako bažnyčioms? Tai yra procesas, laipsniškas darbas, nes jis susijęs su žmogaus valia, bet stebėkite tai, pirmiausia savyje, o paskui kituose, kurie yra dvasiškai nepatenkinti, bet dar negali visiškai suvokti, kodėl ir ko jie ieško. Būkite šalia jų. Valgykite, kalbėkitės, melskitės, dalinkitės...

 

Nauja tema kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

 

www.cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.com

2022 m. sausio mėn. CWOWI naujienlaiškis

 January 2022 Newsletter

Sveiki, Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į keletą įvykių, matomų aukščiau esančiose antraštėse.

Talsos konferencija spalio mėn

Kas antrus metus mes rengiame nacionalinę konferenciją Talsoje, o šiais metais datos yra spalio 7–9 dienomis (Kolumbo dienos savaitgalis). Registracijos informacija yra aukščiau esančiose antraštėse, taip pat mūsų savaitės mintyse. Oklahoma yra atvira valstybė, paliekanti plačias galimybes pačiam asmeniui. Mes

rezervavome pakankamai didelius kambarius, kad kiekvienas turėtų pakankamai sėdimų vietų, kad jaustųsi patogiai.

Be ilgojo savaitgalio susitikti su kitais tame pačiame dvasiniame puslapyje  viso to atgaiva, bus laisvai besitęsiantis garbinimas, mokymas, asmeninė malda, laikas klausimams ir atsakymams ir tiesiog praleistas laikas vienas su kitu valgant ir laisvalaikis.

 

Penktadienio vakarą atidarome trumpu susitikimu, prisistatymais, tvarkaraščio peržiūra ir panašiai, nes daugumai tai yra kelionės diena. Šeštadienį po pusryčių pradėsime nuo rytinės sesijos, tada pasirūpinsime pietumis, o po to ankstyvą popietę vyks susitikimas arba klausimai ir atsakymai, arba konkrečios temos, seminarai arba grupės diskusijos. Po popietės pertraukos vėl susirinksime vakarienės, po kurios vyks vakarinis garbinimas ir tarnavimas. Sekmadienio rytas po pusryčių bus „namų bažnyčios stiliumi“ mažose grupėse, kur už visus norinčius bus pasimelsta ir bus  ir laiko stabtelėti bei pažiūrėti, ką Viešpats pasakys ar parodys.

 

Tai šeimos renginys, todėl mes ribojame savo konferencijų dalyvių skaičių, kad išlaikytume tą artumo jausmą. Kviečiame, tiek kiek galime.

 

1 dienos susitikimas Fenikse

Šeštadienį, balandžio 9 d., turėsime 1 dienos susitikimą Phoenix. Registracija yra aukščiau esančioje antraštėje ir mano „Mintyse“ bei el. naujienlaiškiuose. Pradėsime 9.30 val., tada padarysime pertrauką pietums (pasirinktinai), tada ankstyvos popietės sesija su pertrauka vidury popietės, tada grįšime garbinimui ir tarnystės vakarui.

 

Tarptautinė konferencija Nyderlanduose

Mūsų tarptautinė konferencija  Nyderlanduose vyksta  birželio 4-6 dienomis, Sekminių savaitgalį, kuris Nyderlanduose yra nacionalinė šventė. Jis vyks gražiame Emaus name, vienuolyne, paverstame rekolekcijų centru, kaimo aplinkoje, pėsčiomis arba nedideliu atstumu nuo mažo Helvoirt miestelio. Ten gražu, ramu ir gaivu. Tai taip pat šeimos renginys.

 

Konferencija yra „viskas įskaičiuota“, maitinimas 3 kartus per dieną su į motelį panašiais privačiais kambariais ir jaukia valgomojo zona, kurioje galėsite susipažinti su žmonėmis iš viso pasaulio valgydami ir laisvu laiku. Paprastai dalyvauja žmonės iš maždaug 8–15 tautų, ir tai tarsi didelis šeimos susitikimas. Ypač šiemet, kai nebuvo susitikę porą metų, ypač laukiame vėl susitikti su senais draugais ir susitikti su naujais.

 

Taip pat atminkite, kad savo „Zoom“ susitikimus skelbiame antraštėse virš savaitinių minčių ir el. naujienlaiškių. Jei užsiregistruosite dalyvauti, jums gali tekti įrašyti įspėjimą savo kalendoriuje, kad tai primintų.

 

"Tiesos Dvasia

Vienas iš Kristaus kūne esančių skirtumų yra skirtumas tarp tų, kurie žinių įgijimą laiko branda, ir tų, kurie iš tikrųjų gyvena skaidriai ir dievotai.

Būkite sąžiningi sau: „Jei jūsų širdyje yra kartėlio, pavydo ir susiskaldymo, nesididžiuokite ir nesilaikykite to, nemeluokite tiesai“. Jokūbo 3:14

Tai eilutė apie buvimą sąžiningu su savimi. Nemeluokite patys sau apie savo įžeidimą, nesutarimus, „frakcijas“. Nesvarbu, kiek per metus surinktų užrašų žmogus turi iš nuostabių mokytojų, nes tai nesubrenda. Svarbu tai, kas iš tikrųjų yra širdyje – ir nuoširdumas su savimi dėl visko, kas ten yra bedieviška.

Aš dažnai sakiau, kad gyventi malonėje yra daug sunkiau nei gyventi pagal Senojo Testamento Mozės įstatymą. Įstatymas buvo susijęs tik su veiksmais, Dievas ieškojo laiko, kada Jo įstatymas bus įrašytas mūsų širdyse, priversdamas mus gyventi dorai iš širdies. Malonė reikalauja širdies motyvų ir minčių tyrumo kito atžvilgiu.

Jis pasakė: „Nemeluokite tiesai“, kitaip tariant, pripažinkite tai sau. Nemeluokite sau, kad nekovojate su frakcijomis, nesutarimais ir panašiai savo širdyje. Pripažinkite tai, pripažinkite savo nuodėmę pirmiausia sau, o paskui visiems, kuriems nusidėjote, ir dar kartą įeikite į Jo ramybę savo širdyje tose srityse.

Šis nedidelis dalykas skiria paprastą tikintįjį nuo mokinio. Galite tikėti Viešpačiu, bet niekada nedirbti su savo širdies problemomis. Mokiniai žiūri į kiekvieną širdies nešvarumą kaip į kažką, su kuo reikia dirbti dėl džiaugsmo tapti panašesniais į Kristų. Tai kur kas sunkesnis pasirinkimas.

Tai darbas, kurį Viešpats atlieka milijonų žmonių širdyse, kurie girdi, ką Dvasia sako surinkimams. Tai yra teismas, kai pirmiausia teisiami Dievo namai – gyventi sąžiningai, skaidriai, pamaldžiai, su tokia širdimi – vieniems tai yra tikslus susiderinimas, kitiems – pagrindinių tvirtovių sugriovimas.

Nusileisdami vienas kitam

Paulius daug rašė, naudodamas įvairius žodžius ir frazes, keliose vietose apie tai, koki turėtume būti ; „Būkite vieni kitiems malonūs, švelnūs (užjaučiantys), atleiskite vieni kitiems, nes Dievas jums atleido...“ Efeziečiams 4:32

Namų surinkime randame daug progų būti maloniais vieni kitiems, nusileisti vieni kitiems ir progų parodyti vienas kitam širdies švelnumą. Įprastame namų surinkime gali būti žmonių iš visų socialinių sluoksnių, kol jie surado Kristų, ir jei jų gyvenime nerandate ir nepastebėsite Dievo malonės, galite manyti, kad neturite nieko bendro, ir tai apgauna žmogų. 'Man jie nepatinka'. Jei pastebėsite Dievo malonę jų širdyse, tai, ką jie patyrė, kad surastų Kristų, jums tai patiks ir mylėsite tą žmogų... bet jūs turite tai suprasti.

Tai yra „malonės suvokimas“, paminėtas Galatams 2:9, kur Petras suvokė Pauliaus malonę ir davė bendrystės dešinę. Petras nesuprato visko, ką Paulius darė, bet jis suvokė Pauliui duotą Dievo malonę. Tuo pagrindu jie tapo draugais ir bendradarbiais Viešpatyje.

Jei to nepadarysite, namų surinkimas bus netvarkingas. Santykiais pagrįstas tikėjimas yra nepatogus. Tai priverčia išsiplėsti. Tai meta iššūkį.

Visame Kristaus Tėvo kūne jaudinamos širdys, kad būtų išspręstos ilgai slėptas pykčio, išankstinio nusistatymo, nesantaikos ir kitų nebrandumo formų paslaptis. Tai ne velnias veikia, o Dievas, išnešiantis seniai palaidotą tamsą tikinčiųjų širdyse ir sielose, kad būtų galima su ja susidoroti. Tai, ką tas žmogus daro su savo minčių, emocijų ir motyvų bjaurumu, lemia, ar jis pereis į naują brandos lygį, ar pasitrauks į tamsą tose savo širdies srityse.

Kai Viešpats pradeda prašyti, kad susitvarkytume su pavydu, piktais nesutarimais, susiskaldymais, nekaltinkite velnio – leiskite Kristui formuotis mumyse, dirbdami su tuo, kas mus supykdė ir kodėl mes taip jautėmės, ir ko Jėzus norėtų, kad mes darytume tai, ką Jis pasakė Raštuose ir mūsų širdyse. Teigiamai atsiliepti į Jį ir išvalyti savo širdis yra pirmasis Kristaus kūno teismo žingsnis, ir dabar mes tai patiriame.

Motyvo grynumas. Išmintingi kaip žalčiai pasaulio keliams, bet nekenksmingi kaip balandžiai. Tai visiems kalba apie širdies tyrumą. Tėvas leidžia saulei šviesti ir lietui lyti ant teisingų ir neteisingų, o mes turime būti tokie kaip Jis – bet tam reikia sąžiningai įvertinti mintis ir širdį.

Kaltinimas nesuteikia jums jėgų, o sulaiko jus ten, kur esate. Kaip pateisiname savo pyktį ar įžeidimą:

Kai kam nors užtrunka ilgai keistis , jie yra lėti, mes pykstame. Tačiau patys sau suteikiame pakankamai laiko.

Kai kas nors kitas to nedaro, manome, kad jie tingi, ir mes pykstame.

Kai mes patys to nedarome, esame tiesiog per daug užsiėmę.

Kai kas nors pažeidžia etiketo taisyklę, jis yra nemandagus, mes įsižeidžiame. Kai mes pažeidžiame taisykles, mes tiesiog esame savimi.

Kai bendradarbis dirba norėdamas įtikti viršininkui, jis tai daro norėdami įgyti palankumo, o kai mes tai darome, mes tiesiog bendradarbiaujame.

Kai kas nors kitas paaukštinamas, jis sulaukia jūsų įtarimų ir priekaištų. Kai mes esame paaukštinti, esame apdovanoti.

Mes vertiname kitus pagal jų veiksmus, o save vertiname pagal savo motyvus. Kai nustojame pateisinti savo pyktį ar įžeidimą ir suvokiame, kad tas pyktis yra neteisingas, o įžeidimas yra tik mūsų pasididžiavimas ar baimė, tada galime augti.

Turime vertinti veiksmus, o ne širdį. Širdis yra Dievo sritis, todėl tik Jis gali teisti širdį.

Pranašiškai – ko ieškoti

Kai Viešpats aplankė mane gruodžio mėnesį, Jis kalbėjo apie tai, ką Jis veikia visame pasaulyje Kristaus kūne. Tarp tų dalykų yra vis didėjanti atskirtis tarp Dievo kultūros ir pasaulio kultūros. Kai kurie požymiai iš jų matomi aukščiau.

Kadangi tų, kurie lanko auditoriją, vis mažėja, vis daugiau vietų, kur žmonės mato atsakytas maldas, išgijimus ir stebuklus savo gyvenime, yra mažos grupės, namų surinkimai ir nedideli susibūrimai su draugais tame pačiame dvasiniame puslapyje.

Statistiniai duomenys rodo, kad vidutiniškai auditorijoje surinkimą lanko 30–50 %, palyginti su situacija prieš koronavirusą, o tai rodo, kad daugiau nei pusė bendruomenių lieka namuose, prisijungia prie internetinių susitikimų ir mažų namų grupių. Čia mokiniai randa tą paramos tinklą ir tikrus santykius, kurių daugelis ieško. Santykiai, užmegzti per susitikimus namuose ir šeimoje, taps tuo stabilumo ir palaikymo šaltiniu nerimą keliančiais laikais.

Taip Viešpats veikia neatsižvelgiant į pasaulio įvykius, ir Jis yra ta vieta, kur turime sutelkti dėmesį. Esame labai jums dėkingi, nes jaučiame, kad CWOWI žmonės yra tarsi „saugus prieglobstis“ mums ir vieni kitiems, ir mes čia jaučiame tokią didelę ramybę šiais laikais.

Palaiminimai!

Džonas ir Barbara, Brianas ir Amy

Naujoji karalystė, Pranašiškas Nr. 3 iš 4

 The New Kingdom, Prophetic #3 of 4

Sveiki, Ką turėjo omenyje Viešpats, sakydamas, kad mokinių širdyse trokšta Savo  karalystės ir savo kultūros? Kuo skiriasi Jo kultūra ir pasaulio kultūra?  Jėzus kalbėjo apie šėtono valdymą kaip apie karalystę Mato 12:26: "Jei šėtonas išvaro

šėtoną, jis susiskaldęs savyje. Kaip išsilaikys jo karalystė?" Taigi kokia yra šėtono karalystės kultūra?

 šėtono karalystė.  Trumpas Naujojo Testamento skenavimas atskleidžia, kad Šėtono karalystė yra tamsa, nutolusi nuo Dievo šviesos ir gyvenimo, o tai reiškia aklumą dvasinei realybei. Efeziečiams 4:18 sakoma, kad  tai tamsos žmonės ir jų protas yra aptemęs (nebesielvartauja savo dvasia ir nejaučia Dievo paraginimų savo dvasioje, todėl jų siela yra sugedusi,  nebejaučia dvasinio poveikio) ir dvasiškai akli. .(liet vert. „18 Jų protas aptemęs, jie atskirti nuo Dievo gyvenimo dėl savo neišmanymo bei širdies užkietėjimo.“)

 Šios savybės apima aklumą, baimę, sumišimą, kaip nurodyta Jokūbo 3:15-16, ir apima tuos dalykus, kurie yra „jausminiai“. Graikiškas žodis, išverstas „jausminiai“, arba sieliniai, čia yra „psychike“ ir yra derinamas su žodžiu „žemiškas“ prieš pat jį ir „demoniškas“ po jo, skamba taip: „yra žemiškas nejautrus demoniškas mąstymas“.

 Kaip išreiškiama tamsos, dvasinio aklumo, baimės, sumaišties, žemiško nejautraus demoniško mąstymo kultūra?

 Galatams 5:19-21 „kūno darbai“ (pažodžiui „veiksmai“).

Neskaitykite tai tik kaip kūno poelgius, bet taip pat galvokite apie juos kaip apie veiksmus, kurių šaknys yra tamsos karalystės kultūroje. Paulius graikų kalba išvardija šiuos dalykus.

 19 eilutė: „porneia“ (ištvirkavimas, paleistuvystė, stabmeldystė ( kito žmogaus  seksualiai aukštinimas „garbinant“ už tai, ką jie duoda lytiškai), „akatharsia“ (seksualinis nešvarumas, iškrypimas), „aseigeia“ (nekontroliuojamas seksualinis potraukis, palaidumas).

 20 eilutė: „Stabmeldystė (tiesiogine prasme stabmeldystė, bet apimanti bet ką, kas yra pakylėta širdyje, kad stovėtų arba kas stovi tarp žmogaus ir Dievo.) „Burtinnkavimas“, apima magiją, burtus ir pan.

 20 eilutė tęsiasi: „priešiškumas“ (priešiškumas kitiems, kai kas nors pyksta ar nekenčia kito be pateisinamos priežasties), „nesantarvė“ (kivirčas, grumtynės žodžiais), „pavydas“ (pažodžiui, „karštis“ nukreiptas į kitą). savininkiškumas ir kontrolė), „pyktis, pykčio protrūkiai“ (išsiveržiantis pyktis čia yra kontrastas po paviršiumi lėtai degančiam pykčiui. Pyktis – tai žiauraus pykčio protrūkis be teisingo pateisinimo kito atžvilgiu), „kovojimas, varžymasis“ (prieštaravimas, demonstruojami pasirenkant puses vienas prieš kitą).

 „nesutarimas“ (išsiskyrimas, nesutapimas, santykių nutraukimas dėl savo nuomonės, santykių nutraukimas dėl tų priežasčių), „frakcijos“ (pažodžiui „erezija“, reiškianti „pasirinkimas išsiskirti“, reiškiantis asmenį, kuris daro pasirinkimas nebendrauti su kitu, nes jie tiki vienu dalyku, o buvęs jų draugas tiki kitu).

 21 eilutė: „pavydas“, (blogo norėjimas kito atžvilgiu), „girtumas“ (pažodžiui: „apsvaigimas“), „svaiginimas“ (pažodžiui „puota“ su girtavimu ir seksualiniu amoralumu. Anuomet, kaip ir dabar, aprašoma vakarėlio scena ir kultūra).

 V21 tęsia: „ir tokie dalykai“. Taigi tai yra dalinis sąrašas, kurį Paulius vadina „kūno darbais“, ir mes matome, kad tai yra tamsos karalystės kultūros dalis.

 Norėčiau pabrėžti, kad sąraše nėra demoniškos įtakos. Tai tik kūno veiksmai. Pavyzdžiui, burtininkavimas yra įtrauktas į kūno darbus. Esmė ne tame, kad įsitraukia demonai, o tai, kad žmogus sąmoningai dalyvauja burtininkavime/raganavime/burtuose/magijoje. Jis inicijuojamas kaip valios aktas dalyvaujant, pateisinant tą dalyvavimą.

 Dievo karalystės kultūra

Antrajame Petro laiške 1:5-8 jis išvardija bręstančio tikinčiojo charakterio savybes: „Be šių dalykų, stropumu papildykite savo tikėjimą, moralinį tobulumą ir pažinimą, savitvardą, ištvermę (nuoseklumą) ir pamaldumą (Dievo gyvenimo būdą). ir Jo gerumą), ir tą brolišką meilę bei besąlyginę meilę. Jei šito yra jumyse ir to gausu, tai paveiks jus taip, kad nebūsite tingūs ir nevaisingi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime".

 Tikėjimas, moralinis tobulumas, pažinimas, savikontrolė, nuoseklumas, dievobaimingumas, broliška meilė, besąlyginė meilė. Tai yra žmogaus, gyvenančio ir bręstančio dangaus kultūros karalystėje, charakterio savybės.  Tai didelis kontrastas tamsos griaunančios  karalystės kultūros  charakteriui.

 Kaip šios dievobaimingos karalystės kultūros charakterio savybės išreiškiamos kasdieniame gyvenime? Pažvelkime į Dvasios vaisių (Dvasią) iš Galatams 5:22-23.  Norėčiau pabrėžti, kad kontekstas yra žmogaus kūno poelgiai, todėl Paulius iš karto priešpastato tai žmogaus dvasios vaisiui. Vertėjai dažnai rašo didžiąją raidę „Š“, kad tai būtų „(Šventosios) Dvasios vaisius“, bet man tai neatitinka Pauliaus minčiai, nes jis sąmoningai supriešino tamsos karalystės elementus, išreikštus žmonių gyvenimuose su elementais. Dievo karalystės, išreikštos žmonių gyvenimu.

 Taip pat atkreipčiau dėmesį kad vaisius yra medžio produktas. Kaip aš skaitau, Šventoji Dvasia YRA tas medis, o jos vaisius būtų Dievo savybės, kylančios iš žmogaus dvasios, kaip obuolys yra obels gaminys. Vaisiai yra sujungti su medžiu ir iš to medžio gauna savo gyvybę. Taigi tai yra žmogaus dvasios vaisiai. Kitas dalykas yra tai, kad vaisiai yra skirti vartoti, jame yra sėklos, kurias kiekvienas gali valgyti ir duoti daugiau tų vaisių, o tai rodo, kad tai yra žmogaus dvasios savybės. Dalis mūsų liudijimo yra tai, kad mes gyvename šiais Dievo karalystės kultūriniais elementais ir jie turi būti įsodinti į kažkieno gyvenimą, kad jie galėtų dalyvauti Dievo kultūroje ir gyvenime.

 "Bet dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas (geranoriškumas), ištikimybė, švelnumas (švelnumas, nuolankumas), susivaldymas. Tokiems nėra įstatymo."

Kai šėtono karalystės kultūrą sugretiname su Dievo karalystės kultūra, matome didžiulį skirtumą. Ateina laikas ir dabar yra, kai Kristaus kūnas išskirs ryškų kontrastą Dievo kultūroje, nes jis labai skiriasi nuo pasaulio kultūros. TAS Dievo karalystės suvokimas auga viso pasaulio krikščionių dvasiose, tų kurie dabar giliai savo  viduje nori matyti Tėvo valią ir karalystę, įvykdytą žemėje, bet pirmiausia pasireiškia mūsų pačių gyvenimuose ir santykiuose, kuriuos turime. Ir čia mes jį pratęsime kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,

 

Džonas Fenas

www.cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.com

Naujoji karalystė, Pranašiškas Nr. 2 iš 4

 The New Kingdom, Prophetic #2 of 4

Sveiki, Praėjusią savaitę baigiau pasidalijimą apie kai kurių Kristaus kūne būklę, dvasiškai kalbant apie svetimautojus, nes šiuo metu Viešpats kviečia neištikimus tikinčiuosius atgal pas save. Jis tai daro sukeldamas dvasinį alkį daugeliui

tikinčiųjų, jiems matant griūvant pasaulį.

 Tęsiu iš ten , kur pabaigiau ...

Jis skleidžia Dvasios kvietimą dvasiniame žmoguje išgirsti tai, ką Jis daro. Atrodo, kad viduje kažkas giliai rezonuoja, nors protas bando suprasti, ką tai reiškia. Bet tai suvokiama giliai žmogaus viduje.

 

Jis pabrėžia savo vidinį darbą daugelio širdyse, iš dalies parodydamas Kristaus kūnui didėjantį atotrūkį tarp Jo kultūros ir pasaulio kultūros. Įdomu tai, kad Jokūbo skyriuje 4:4 jis vadina kai kuriuos „svetimautojais ir svetimautojomis“ dėl jų meilės pasauliui, teigdamas, kad kas myli pasaulį, yra Dievo priešas.

 

Graikų kalba vartojamas tik žodis „svetimautojos“, o Karaliaus Jokūbo versijoje taip pat įterpiamas žodis „svetimautojai“. Galbūt vertėjai norėjo įsitikinti, kad skaitytojai suprato, kad Jokūbas kalba apie vyrus ir moteris, mes nežinome. Tačiau tai, kaip Jokūbas rašė graikiškai, yra teisinga doktrinos požiūriu. Štai pažodžiui graikų kalba Jokūbo 4:4:

 

"Svetimautojos. Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Todėl, kas pasirinko būti pasaulio draugu, tampa (pasidaro) Dievo priešu."

 

Šaukia neištikimuosius į namus

 

Žodis „svetimautojos“ nuoroda į  Jėzaus svetimavimo apibrėžimą Mato 5 skyriuje, kaip buvo pasakyta praėjusią savaitę, tai apie   širdies, vaizduotės reikalą. Žodis, čia vartojamas „draugystei“, turi  šaknį „phileo“, tai reiškia  geriausių draugų meilė vienas kitam, o žodis „pasaulis“ čia yra „kosmosas“, reiškiantis pasaulio sistemą ir kultūrą.

 

Ir kaip galima perskaityti graikiškai, jame labai aiškiai parašyta "kas pasirinko būti pasaulio draugu" - tai priklauso nuo mūsų. Esame ten, kur esame dabar dėl priimtų sprendimų. Pertvarkome savo gyvenimus dėl Jo prasideda nuo širdies pertvarkos, prioritetų pertvarkymo ir tada tai daroma.

 

Dvasinis svetimavimas yra tas, kuris laiko save Kristaus nuotaka, tačiau nusprendė mylėti pasaulio kultūrą. Jie užmezgė širdies reikalą su pasaulio sistema, taip nusiteikdami prieš tai, ką Dievas daro pasaulyje ir ką Jis bando padaryti jų širdyse. Tai žmogus, kuris nenori, kad Viešpats ateitų, nes myli pasaulį ir visa, kas jame yra. Tai atskleidžia jų pirmąją meilę.

 

Ateinančiu laiku, kurį pradėsime matyti kitais metais, apima dvasiškai svetimaujančių tikinčiųjų pašaukimą iš meilės pasauliui ir grįžimą prie pirmosios meilės. Šis teismas, prasideda Dievo namuose, ty Viešpats, prašo juos teisti save, teismas, ateina tokiu greičiu, kuris proporcingas pasaulio nusileidimui į tolesnę tamsą.

 

Tai pirmasis „pasidalinimas“ iš aplankymo, ir tai, kad Viešpats tai padarys, supažindindamas su savo kultūra, kuri yra priešinga žlugusiai pasaulio kultūrai. Daugelis ieškos tikros draugystės namų tikinčiųjų bendruomenėje ir daugiau nei tikinčiųjų , bet mokinių. Mokinystė netrukus žengs milžinišką žingsnį į priekį, nes vis daugiau tikinčiųjų nuspręs tapti mokiniais (besimokančiaisiais, žmonėmis, kurie stengiasi gyventi tuo, kuo tiki).

 

Apsilankymas tęsiasi: Ką Jis pasakė apie tai, ką daro

 

"Ką pamatysite ateinančiais metais yra tai, kad mano kūnas vis labiau suvoks Karalystės kultūrą: Tėvo kelius. Mano kelius. Tiems, kurie turi ausį girdėti, tai bus jaučiama kaip stiprus vidinis potraukis, kylantis iš jų dvasios, sustiprėjęs, troškimas, kurio niekuo kitu nepatenkins“.

 

"Kai pasaulis tęs eiti  savo keliu, daugelis matys, kaip auga praraja* tarp jų ir to, kaip eina pasaulis.  Net ir dabar jau nebėra to, ką jie manė esant stabilu ir patikimu pasaulyje, ir jie tai mato, ir daugelis kaip ta kultūra byra ir persitvarko aplink juos, jie ieškos Manęs ir Mano kultūros, ir jie ją suras, nes aš niekada nepasikeisiu. *(Praraja: gilus kanjonas, tarsi žemė, prasivertų tarp žmonių, vis labiau juos atskiriantis,  bedugnei didėjant)

 Tuo metu mano mintys bangavo, nagrinėdamos, kaip Jis „gausiai atleis“ turint galvoje  faktą, kad visos nuodėmės buvo teisiškai atleistos ant kryžiaus, nors ir ne gyvybiškai svarbios (gyvybiškai reiškia „gyva tikrovė“ – turime panaudoti savo valią, kad galėtume prieiti ar „padaryti“. gyvu“, kas buvo padaryta dėl mūsų ant kryžiaus.) Taigi aš nagrinėjau tai, ką Jis pasakė, ir man  atrodė gana keistai, dėl doktrininės klaidos , galvojau apie visas galimybes, kad galėčiau suprasti Jo žodžių pilnatvę.

 

Jis nutraukė mano tylų analizuojantį klausymą, nes žinojo mano mintis: „tu žinai, ką sakiau 7 surinkimams; „Kas turi ausį klausyti, teklauso, ką Dvasia sako surinkimams.“ Taip yra ir dabar. . Tai kvietimas dalyvauti tame, ką darau. AŠ ESU."

 Tai, ką Jis jiems pasakė ir kaip Jis tai pasakė, yra  taip pat kaip naudodamas „AŠ ESU“ apibūdinant save , aš supratau, kad Jis sako, jog Jis niekada nesikeičia. Iš karto supratau, kad tai, kas vyksta dabar, yra lygiai taip pat, kaip Jis elgėsi ir kalbėjo kiekvienam iš 7 Apreiškimo knygos 2 ir 3 skyriuose esančių surinkimų. Jis ieško  širdies vienybės, kurios prašė iš jų.

 

Jo laiškai buvo kvietimai išklausyti. Turėčiau pažymėti, kad frazė „turi ausį girdėti“ yra gilesnė, nei skamba iš pradžių.

 

Vartojami žodžiai yra „echo ous akousato“ arba „ears to hear“. Frazėje galite pamatyti pagrindinius žodžius „aidas“ ir „akustinis“. Tai yra skirtumas tarp garso ir pranešimo girdėjimo. Kristaus kūne yra daug žmonių, kurie girdi garsą, bet mažiau kas išgirs žinią ir įgyvendins tą žinią savo gyvenime. „Kas turi ausį, teklauso“, reiškia ne tik girdėti garsą, bet ir suprasti bei daryti tai, ką Jėzus pasakė.

 

Taip pat atkreipkite dėmesį, kaip įtakoja mūsų laisva valia. „Tas, kuris turi ausis girdėti“, reiškia, kad tai nėra iš anksto nustatyta – tai 100% mūsų atsakomybė. Viešpats yra l toks pat, kaip tada, kai Jis pasirodė Jozuei su ištrauktu kardu, kaip kariuomenės vadas prie Jericho, tai skaitome Jozuės 5:13-15. Jozuė tuoj pat parpuolė ant kelių ir pagarbino, jam buvo liepta nusiauti batus, nes jis buvo ant šventos žemės , o tai daroma tik prieš Dievą, o ne angelą.

 

(Jei turite kokią nors knygą ar liudijimą  asmens, kuris moko, kad Jozuei pasirodė angelas, turite rimtai suabejoti jo patirties ir (arba) mokymo teisingumu, nes tai atskleidžia, kad jis nelabai gerai išmano  savo teologiją, ir apie  savo Viešpatį. , kad suprastumėte, kas tai buvo, skaitykite Bibliją 101.)

 

(Priežastis, kodėl VT žmonės turėjo nusiauti batus prieš Dievą (niekada priešą angelą), yra ta, kad batai yra žmogaus sukurti ir niekas negali ateiti pas Dievą savo pastangomis, savo sumanymu. Dėl tos pačios priežasties jie statė aukurą Dievui jie niekaip negalėjo suformuoti uolų, turėjo jas naudoti tokias, kokias rado gamtoje. Naudoti įrankį prie uolos  Dievo aukurui  statyti reikštų ateiti pas Dievą jų pačių pastangomis, naudoti savo dizainą.)

 

Tu už mus ar prieš mus?

Jozuė klausia Viešpaties, ar Jis skirtas „mums ar mūsų priešams?“, o Viešpats atsakė: „Nei jums nei jiems“ arba „Ne“, priklausomai nuo jūsų vertimo: „Bet aš atėjau, kaip Viešpaties armijų vadas“. Galime pasakyti taip: "Ne, jūs nesupratote esmės. Aš čia atstovauju ne izraelitų ar kanaaniečių kariuomenei, bet esu Viešpaties armijų vadas."

 

Esmė ta, kad Viešpaties ištikimybė yra Tėvui, Jam pačiam, dangaus kultūrai ir Karalystei. Jis nori, kad mes turėtume tokią pačią širdies ir tikslo vienybę. Taip yra ir šiandien – kas turi ausis girdėti, tegirdi.

 

Bet jei ne, Viešpats vis tiek darys tai, ką darys Viešpats, o Dvasia kalba surinkimams, nesvarbu, ar kas atkreipia dėmesį, ar ne. Jis yra iš dangaus, o ne iš žemės, todėl kviečiame prisijungti prie Jo ir ką Jis daro, bet jei ne, tai priklauso nuo mūsų. Toks yra Kristaus kūno kvietimas dabar. Tikintieji tampa mokiniais. Prašau.

 

Bet jei ne, Viešpats žygiuoja toliau, darydamas tai, ką darys žemėje. Jis nesitiki tobulumo, o tik augimo, o tai prasideda širdyje, o paskui turėti stuburą jame  priimant stiprius ir dažnai sunkius sprendimus.

 

Kitą savaitę aptarsiu, ką Jis turėjo omenyje kalbėdamas apie  savo kultūrą, Dievo Karalystės kultūrą.

 

Iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

 

www.cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.com