Jėzus- Rytų karalius. 2d.

John Fenn. Weekly Thoughts. Jesus the Oriental King #2  2019 / 06 / 29 

Sveiki, 

Aš dalinausi, kad Biblija yra rytietiška knyga, parašyta pačių rytiečių, ir kaip mes vakariečiai( osidentai lot.) dažnai nesuprantame  esminių dalykų eilutėje, bandydami ištraukti tą eilutę iš konteksto ir suprantame ją taip, kaip iš viso nebuvo norėta pasakyti.

Vakarai daugiausiai valdomi išrinktų  valdininkų, o Jėzus nuolatos apibūdinamas kaip karalius , karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. Netgi jei tauta turi karalių ar karalienę, šiandien jie pavaldūs parlamentui, išrinktoms institucijoms ir įstatymams. Keletas modernių absoliučių karalių tautose šiandien  galėtų būti apibūdinti kaip diktatoriai ar despotai, kurių absoliuti valdžia, be atsiskaitomybės veda prie pavaldinių priespaudos. Taigi mes neturime jokių modernių gero karaliaus pavyzdžių, taip pat tikros karalystė struktūros, kurioje piliečiai yra tikrai palaiminti, nes turi gerą karalių.

Dievo Karalystė

Mes lengvai priimame terminą ‚“Dievo karalystė“, bet iš tiesų, savo prote neturime su kuo ją palyginti. Taigi pradėkime nuo senovės Izraelio, kai Dievas atėjo iš Dvasios srities susitikti su Moze ant kalno „veidas į veidą kaip žmogus kalba draugui“( Išėjimo 33:11).

(Reikia pasiaiškinti, kad suvoktume,  religinę tradiciją). Daugelis sumišę kaip Viešpats ir Mozė galėjo kalbėti „veidas į veidą“ 11eil. kai  9 eil. vėliau Išėjimo33:20 pasakyta: „Joks žmogus negali matyti mano veido ir išlikti gyvas“. Jono evangelija 1:18 sako, kad joks žmogus niekada nematė Dievo ir 6:46 Jėzus  pasakė „ niekas nematė Tėvo, tik tas Kuris iš Tėvo, Jis matė Jį.“ Kontekstas kalba apie tai, kad joks žmogus natūraliai nematė, ir negalėjo matyti Tėvo.  Jei jūs esate  Dvasioje, jūs galite matyti Jo veidą ir likti gyvu. Štai koks skirtumas tarp  Iš33: 11 ir eil.20.

Kūne joks žmogus negali matyti Jo veido, nes šlovė ir jėga sunaikintų mūsų žemiškus kūnus. Kai mes esame ten danguje su dvasia ir siela, arba kai mes priimsime mūsų dangiškus kūnus, mes galėsime matyti  Jo veidą. Šiandien, jei kas nors yra Dvasioje, jis gali matyti Jo veidą. Todėl Iš33:11 Mozė matė Jį veidas  į veidą kaip žmogus, kuris kalba su draugu, nes jis buvo Dvasioje, bet vėliau natūralioje būklėje 20eil. jis turėjo užsidengti akis.

Tėvas buvo matomas daugelio, kai jie buvo Dvasioje: Mozė ir kiti 73 vyrai Iš24:7-11, Ezechielis matė 1sk., Danielius matė Jį kaip „ Amžinąjį“ su „ Žmogaus Sūnumi sk.7: 9-13, ir apaštalas Jonas apibūdina Jį Apr 4sk., 5:7 sako, Avinėlis, kuris buvo paskerstas , bet dabar gyvas, atėjo  ir paėmė knygą iš Jo dešinės rankos ir pradėjo atidaryti anspaudus- o tai likusi Apreiškimo dalis.

Todėl jei jūs girdite kažką sakant, kad jis  buvo danguje, ir buvo Dvasioje, bet negalėjo matyti Tėvo veido, tada atmeskite tą liudijimą nes tai melas,  iškreiptas kūno ar religinės tradicijos, ten trūksta supratimo, ir todėl, tai- netikslu, bent jau dalinai. Dvasioje žmogus gali matyti  Jo veidą ir likti gyvu. Natūraliai, tai- neįmanoma, matyti ir išlikti gyvu.

Karalystė turi savo taisykles, savo kultūrą, ir tai susiję su jos karaliumi.

Heb 8:5 pasakyta, kad Mozė pamatė tabernakulio planus ir visą jo įrengimą, ir jam buvo pasakyta: „žiūrėk, padaryk tai pagal pavyzdį parodytą tau ant kalno.“ Mozė turėjo tikslų planą, kurį jis matė Dvasioje su Viešpačiu, taip, kaip Viešpats norėjo, kad viskas būtų įrengta.

Tarp tų planų, kuriuos Dievas jam davė, buvo sandoros arka- kaip Viešpats norėjo, ten  Jo sostas ir jo buvimo   vieta turėjo būti nešama. Netgi vėliau Karalius Dovydas, po 400 metų, pažinojo Jį, kaip „ tą Kuris gyvena tarp cherubinų. “(2Sam6:2)

Iš25:9 randame Viešpaties įsakymus, kaip statyti pagal planą parodytą jam ant kalno, ir visų pirma, Jis šioje pastraipoje pasakė pastatyti arką su 4 žiedais jos kampuose, per juos turėjo būti perkišami poliai, tada kunigai turėjo užsidėti juos ant pečių ir taip nešti arką, ten kur jie keliaus.

Neštuvai

Faktas, kad Sandoros skrynia, vieta kur pasilikdavo Dievo buvimas buvo nešama ant neštuvų, ant kunigų pečių, atitinka to meto žemės karalių papročius. Senovėje tuo pačiu istorijos laikotarpiu Egipte, Indijoje ir Kinijoje būtent taip buvo nešami karaliai. Indijoje tokiu būdu jie nešiojo auksinę dievo Krišnos statulą. Tai buvo bendras paprotys, netgi Europoje 675 prieš Kristų  Romos bažnyčia išleido įsakymą Nenešioti vyskupų ant neštuvų....(Trečias Bragos susirinkimas, 675 prieš Kristų)

Stebina, kad kai kuriuose  charizmatiniuose surinkimuose, mes dar sutinkame, kai taip  vadinamas) pastorius, „vyskupas“ ar „apaštalas“ lydimas asmens, kuris neša jo paltą, ar bibliją. Yra netgi vaizdo įrašas iš 2016 m. apie Nigerijos pastorių, kurį laiko kėdėje vyresnieji, kai  jis ten sėdi ir pamokslauja. Aš stebiuosi, ko jie nesupranta šioje eilutėje:“ aš esu romus ir nusižeminusios širdies, mokykitės iš manęs.“ Gėda ir stulbina, kiek daug nesupratimo ir kaip trūksta apreiškimo apie Viešpatį šiandienos surinkimuose.

Bet faktas, kas Viešpats nurodė nešti Sandoros skrynią , kurioje pasilikdavo Jo buvimas ant kunigų pečių, visiškai sutinka su to meto valdovų papročiais. Senovės izraelitai suprato, kas tai yra karalius, ir kad Dievas yra visų karalius.

Turėkime ir mes šį supratimą, kad Jėzus yra karalių karalius, Viešpačių Viešpats amžinai mūsų laikams. Jis pasakė Lk17:21:“ Įsidėmėkite, Dievo karalystė yra jumyse!“. Paulius sakė, kad mes turime paslaptį: ‚Kristus jumyse, šlovės viltis.“(Kol1:27)

Savo viduje dvasioje mes turime absoliutų karalių.  

Bet mes gyvename žemiškame kūne kritusiame pasaulyje, taigi patiriame nuolatinę konfrontaciją tarp absoliutaus Karaliaus mumyse, kuriam mes norime  tobulai tarnauti, nešamam viduje kūne, sukurtame iš žemės dulkių, ir kuris nori elgtis, taip kaip elgiasi pasaulis. Šitos grumtynės-viso gyvenimo procesas.

Bet mes galime mokytis leisti absoliučiam karaliui mumyse dominuoti iš vidaus, tai pakeis mūsų mąstymą, ir nulems, ką mes leidžiame savo kūnui daryti ir ko neleidžiame.   Mūsų širdyse mes nešiojamės Viešpatį  neštuvuose virš visko, garbiname ir adoruojame, kaip Jam ir dera, karalių Karalių ir viešpačių Viešpatį . Mūsų gyvenimai prabėga vykdant tai, kas yra mūsų širdyse, darant tai realybe mūsų mintyse ir veiksmuose. Tai  normali krikščionybė. Tai mokinystės procesas.

Mus guodžia nuostabaus apaštalo Pauliaus žodžiai, kuris užrašė maždaug 2/3 NT.

„Aš nesakau, kad jau esu tiksliai toks, kokį nori mane matyti Dievas. Aš dar nepasiekiau tikslo. Bet aš vis dar stengiuosi jį pasiekti.  Štai tai Jėzus Kristus nori, kad aš daryčiau. Tai priežastis, dėl kurios Jis sukūrė mane sau. Broliai ir sesės, aš žinau, kad man dar liko nueiti ilgas kelias. Bet yra vienas dalykas, ką aš darau: užmiršęs, kas buvo praeityje stengiuosi, kaip tik galiu, pasiekti tikslą, kuris prieš mane. Aš stengiuosi iš visų jėgų pasiekti finišą ir gauti prizą, kuris mano, nes Dievas pašaukė mane per Kristų Jėzų siekti šiame gyvenime to, kas yra danguje. (Lengvai skaitomas vertimas)

John Fenn

Ir rašykite man el. laiškus: cwowi@aol.com

Jėzus- Rytų Karalius

John Fenn . Weekly Thoughts. Jesus is Oriental King. 2019/ 06/21

Sveiki,

Vieną dieną pusryčiavau kartu su draugu iš Malaizijos ir kalbėjausi apie Biblijos kultūrą. Malaizija yra Malaizijos pusiasalio gale Pietryčių Azijoje. Pusiasalis tęsiasi nuo Tailando šiaurėje beveik iki Sumatros salos pietuose. Dauguma amerikiečių atpažintų regioną, kuriame yra Tailandas, Kombodža ir Vietnamas , tai tame pačiam PR Azijos regione.

Mes kalbamės apie Biblijos kultūrą ir apie valgymo intymumą pas kažką namuose.  Mano draugas pakomentavo- kai jis eina į svečius pas žmogų, kuris dar nepažįsta Jėzaus, didžiausia nuostaba, kurią jis sutinka ne tada, kai jis pasakoja apie išgydymus ir stebuklus, kankinimą ir kryžių, bet kad Jėzus buvo išduotas valgymo metu ( tai smulkiai aprašyta Jn13).

Jis pasakė, kad reguliariai mato žmonių ašaras, kai jie išgirsta, kad Jėzų išdavė tuo metu, kai jis vakarieniavo su artimiausiais draugais. Jie negali įsivaizduoti labiau žeidžiančios situacijos, ir daug kas dėl to ateina pas Viešpatį, suvokdami tą kainą, kurią Jis sumokėjo už mūsų nuodėmes. Pats intymiausias laikas koks tik gali būti su draugais rytų kultūroje, tai valgymas kartu.

Mes vakaruose manome, kad tik kryžius žeidė Jėzų, ir skaitydami Jn13 apie Jėzaus išdavimą valgymo metu,  mes tai suprantame tik kaip paprastą vakarinę ir ją mes vadiname Paskutine. Mes visiškai nesuvokiame, tos išdavystės poveikio ir Naujojo Testamento užrašytojų. Matas tai pamini daugiau kaip  10 kartų, Morkus -mažiausiai - 8 kartus, Lukas -5, ir Jonas 9 kartus. Netgi Paulius 1Kor11 , rašydamas apie Viešpaties vakarienę, pamini, kad Jėzus buvo išduotas pietų metu.

Aišku, kad evangelijų užrašytojai ir pietryčių Azijos žmonės supranta, ką reiškia būti išduotam , ir ne tik paprastai išduotam, bet valgymo metu!

Tuo skiriasi rytiečių ir vakariečių suvokimas. Biblija yra rytietiška knyga, joje  aprašyti papročiai ir praktikos, kurie beveik nepasikeitė nuo Abraomo laikų iki Apreiškimo. Biblija neparašyta iš vakariečių perspektyvos , bet iš rytiečių. Mes vadiname Kiniją „tolimaisiais rytais‘ o Izraelį- ‚vidurio rytais. Bet vistiek,- ta rytai. (Žodis ‚osidentinis“ yra lot. vakarai ir orientinis-rytai.)

Kodėl tai svarbu ?

Niekas nenori, kad jų žodžiai būtų ištraukti iš konteksto, bet  taip elgiasi daugelis krikščionių skaitydami Bibliją. Jie  stengiasi  suprasti ją neperfiltruodami per to meto  rytų kultūrą, bet per jų pačių 21 amžiaus vakarų kultūrą.

Tokiu pat būdu Naujasis Testamentas buvo parašytas apaštalų, kurie praktikavo surinkimą namuose ir parašytas žmonėms namuose, daugelis ignoruoja  5-iopo tarnavimo kontekstą  ir tai, kaip Dvasios dovanos veikė iš namų ir bando juos patalpinti auditorijoje , kuri vadinama bažnyčia, ir tik po to patiria, kad atsiduria sumaištyje irišsigandę, kad Dievo dovanos labai menkai teveikia- ir jie stebisi, kodėl taip yra.

Tas pats dalykas atsitinka, kai skaitoma Biblija bandydami ją suprasti ir pritaikyti asmeniniam gyvenimui. Pvz.: Ps69:22 pasakyta: „ Jų stalas jiems patiems spąstais tevirsta ir jų gerovė – žabangais!“

Ši pastraipa vakariečius glumina, nes jie nesupranta, kaip stalas gali tapti spąstais? Bet jei mes prisiminsime rytų paprotį, kai ant žemės patiesiamas kilimėlis ir ant jo  dedamas maistas, o valgytojai sėdi ant grindų aplink jį, tada ši eilutė tampa aiškesnė.

Hebraiškas žodis čia verčiamas kaip „stalas“ ir tarimas „šūl-kon“( „ shul-cha-nam) yra pažodžiui „oda ar odinis kilimėlis patiestas ant žemės.“

Todėl psalmistas sakydamas: „te stalas jiems tampa spąstais“, sako „te jie būna pagauti kilimėlio ant grindų;  ir tegul tai, kas turėtų būti palaiminimu, tampa jiems žabangais“ . Dabar aiškiau, bet tik tuomet, jei jūs suprantate visų pirma paprotį valgyti ant kilimėlio ant žemės“.

Jėzus yra rytų karalius

Šiandien vakarų surinkime „kvietimas prie scenos maldai“( ar kai kas vadina altoriaus) dažnai lydimas pastoriaus prašymo nulenkti galvas, visiems užsimerkti ir  iškelti rankas, tiems žmonėms, kurie nori „priimti  Jėzų“. Tai labai vakarietiška, nes rytiečiai niekada taip nedarytų, jie verčiau laikytų tai privilegija “priimti Karalių į savo gyvenimą“. 

Faktiškai nuolankiai paprašytų Jėzų  priimti juos.

 Kartą kai aš lankiausi Tulsoje ir tarnavau ten Biblijos mokykloje Pensekoloje, Florida, teko priešpiečiauti kartu su Dr. Michael Brown. Mes susitikome mieste ir nuėjome kartu pavalgyti. Mes kalbėjomės apie kai kuriuos skirtumus tarp rytų ir vakarų, ir jis paminėjo kelionę į Indiją, ir ką pasakė vienas indų pastorius pasakė (Indija taip pat rytietiška).

„Jūs amerikiečių pamokslininkai skelbiate kitokią evangeliją, nei mes -Indijoje“, pasakė tas indų pastorius. Kai Maiklas paklausė, ką tai reiškia, pastorius atsakė:“ Jūs pamokslaujate, kad jei priimsite Jėzų, Jis išgydys jūsų šeimą. Jis išgydys jūsų pinigus, ir duos jums dar daugiau, ir Jis išgydys jūsų kūną. Jūs būsite palaiminti, jei priimsite Jėzų. Mes pamokslaujame; jei priimsite Jėzų, būsite atmesti jūsų šeimos, gal būt prarasite sveikatą, finansus, ir netgi gyvenimą.“

Vakariečiai pakviečia Jėzų į savo gyvenimą, jau ir taip užimtą, o rytiečiai atiduoda Jėzui visą gyvenimą, netgi visada pasiruošę jei reikės už Jį numirti. Vakariečiai nesupranta Jėzaus, kaip karaliaus, ir visų pirma galvoja apie Jį , kaip apie draugą, Kuris mūsų pusėje, ir  Kuris  mums padeda.  Rytiečiai suvokia, kad Jis yra karalius, Kuris valdo žemę, ir netgi dabar, kai Jis yra Kristaus kūno galva, Jis valdo ir karaliauja kaip Dievas-žmogus.

Vieni išsigąstų, kad Dievas kūne galėjo būti išduotas draugo intymių pietų metu, o kiti tik matytų tą situaciją taip- lyg valgymo metu vienas svečias pakilo nuo stalo ir išėjo vykdyti savo planų.

Aš apsidairau Kristaus kūne vakaruose ir matau tiek daug nuodėmės, tiek daug pasaulio meilės, ir stebiuosi, kad trūksta apreiškimo apie tai, kas yra Jėzus. Ir tai yra raktas, mūsų surinkimai beveik prarado apreiškimą iš Dievo koks yra  susirinkimo, garbinimo, šlovinimo tikslas, tai tapo lyg pramoga nukopijuota nuo pasaulio. Užuot traukus žmones su šūkiu, kad jie gali pažinti Dievą, surinkimas bando pritraukti žmones su tokiu šūkiu, kad Jėzus gali padaryti tavo gyvenimą geresniu, jeigu tik jūs pakviesite Jį .

Bet likučiui, kuris pažįsta Jį kaip karalių...Karalių, kuris taip pat ir mūsų draugas, bet tos dvi savybės neatskiriamos - tam likučiui, didi malonė ir ramybė. Daugiau - savaitę – apie tai, kad Jėzus-rytietiškas karalius.

Iki tada, laiminu.

John Fenn

2019 gegužės mėn. CWOWI Naujienlaiškis

   May  2019 CWOWI  Newsletter

Sveiki,

Būčiau dėkingas, jeigu už mane melstumėtės, nes man atliko kelis širdies patikrinimus ir aš turiu pakoreguoti vaistus, kuriuos dabar vartoju. Jų pagrindinė paskirtis yra išlaikyti kraujo spaudimą tokį, koks jis ir turi būti, po to kontroliuoti mano širdies darbą ir efektyvumą, susijusį su prieširdžių virpėjimu. Reikalinga išmintis, kadangi kita apžiūra - birželio 11, sugrįžus iš mūsų konferencijos Olandijoje, kai aptarsime ilgalaikes galimybes. Viešpats mane aplankė metų pradžioje ir sakė: „Nebūgštauk dėl savo gyvybės; kadangi tavo gyvybė yra mano rankose,“ – tačiau man vis tiek reikia atlikti tyrimus ir pereiti tuos emocinius kalnelius.

Praeitą mėnesį minėjau, jog mums tapo aišku, jog laikas padaryti kažkokią betoninę platformą/įvažiavimą, kurios pagalba galėtumėm perkelti Krisą į mašiną ir iš mašinos namo, nenuleidžiant jo kojų į dumblą ir purvą, kaip tai darome dabar. Keli puikūs žmonės netikėtai atsiliepė su įvairaus dydžio dovanomis, ir dabar mes ieškome būdų, kaip išlieti tą platformą ir tikimės, kad pajamų užteks nutiesti keliukui  nuo vežimėlio iki mūsų paradinių durų – jūsų dovanos buvo netikėtos ir labai mus palaimino. Esame jums dėkingi!

Krisas gyvena gerai, kas liečia jo elgesį, bet mes būsime dėkingi, jei melsitės už jį, kol mes būsime konferencijoje Olandijoje gegužės 28 – birželio 6 dienomis.

Kaip mes taisome kitus?

Metų metais aš bendravau su žmonėmis įvairiausiose srityse, tačiau kiekvienoje situacijoje galėtumėm aptikti Biblinio supratimo trūkumą, kai bandėme „pataisyti“ kieno nors mokymą, tikėjimą, arba klaidingą tvirtinimą?

Kokia mūsų priedermė pasakyti arba perspėti kitus dėl kokios nors klaidos?

Kai kuriuos principus galime aptikti evangelijose, pasakojančiose apie Jėzų ir demonus. Jėzus niekada nėjo ieškoti demono, kad su juo susikibtų, tačiau jeigu žmogus, turintis demoną stodavo Jam skersai kelio, Jis su susitvarkydavo su šia situacija. Jis nėjo pas religinius vadovus, pasiginčyti, tačiau jeigu jie ko nors Jo paklausdavo, Jis atsakydavo.

Motyvacinės dovanos

Laiške romiečiams 12:3-21 Paulius vardina, kas yra dažnai vadinama „motyvacinėmis dovanomis“, kurios atspindi mums įgimtus asmenybės bruožus, Tėvo charakterio savybes, matomas mumyse, Jo vaikuose. Paulius sako, kad jis kalba tik pagal  jam suteiktą malonės/dovaną, ir iš tiesų kiekvienas mes galime kalbėti  tik mums suteiktos malonės/dovanos ribose,  o su šiomis dovanomis eina kiekvienai jai derantis tikėjimas.

Jis vardina: Pranašystė – motyvuoja ir statydina, kuomet matome dalykus kaip teisingus/neteisingus, nupjautus/išdžiūvusius, kur diplomatija ir taktas yra išmoktas įgūdis.

Tada eina „tarnavimas“ arba „tarnystė“, asmuo, kuris nenori imti į rankas mikrofono, tačiau verčiau tarnauja užkulisiuose, atsiliepdamas į kiekvieno individualiai, surinkime  ir darbe iškylančius poreikius.

Tada jis kalba apie mokymą – kažkam patinka atnešti tiesą, mokymą (padrąsinimą, šie žmonės mėgsta kalbėti ir pasakoti savo istoriją apie Dievo ištikimybę, galvodami, kad visi bus statydinami, jeigu tik tai išgirs).

Davimas – kai žmogui patinka tyliai duoti  pinigus ir dalintis  ištekliais, kad padėtų asmeniui arba reikalui.

Vadovavimas arba administravimas – toks žmogus gali organizuoti ir tvarkyti iš karto kelis dalykus, ir pagaliau – gailestingumas – kai kažkas parodo užuojautą ir švelnumą kitiems, ir tai susiję su svetingumu.

Kiekvienai šiai Dievo duotai asmens savybei  Paulius nustato ribas. Gailestingiesiems žmonėms jis sako daryti tai su linksma širdimi. Ta „linksma širdis“ reiškia parodyti gerumą iki tiek, kiek gali išlikti linksma širdimi ir nesusitapatinti su žmogumi, kuriam rodai gailestingumą, kitaip ir pats tapsi toks, kaip ir jie.

„Valdytojams“ arba administratoriams jis sako dirbti tik tiek, kad išliktų uoliais – kadangi jie gali užsikrauti ant savęs daugiau, nei patys gali panešti. Paulius moko pasakyti „ne“, kai jau nebegali būti uoliu. Davėjams jis sako duoti su paprastumu, neįsitraukiant į detales, kaip jų pinigai bus išleisti – tačiau pirmiausia duoti Viešpačiui ir daryti tai su paprastumu.

Pamokslautojams, mokytojams ir tarnautojams jis sako „laukti“, kol tie dalykai ateis.

Pamokslautojas linkęs per daug kalbėti, tai gi jis sako palaukti, kol jūsų paklaus, ne tik išlieti  paskutinį liudijimą arba jums Dievo duotą žodį. Mokytojams, kurie linkę greitosiomis dalintis istorijomis ir įdomiais faktais, nebrukti ir nepasakoti šių tiesų tokiu būdu, o laukti. Ir tas pat su tarnautojais – neikite ieškoti kažko, kuriam reikia patarnauti,  leiskite Dievui tai jums suteikti, apribokite savo tarnavimą tuo.

O pranašauti motyvuotam žmogui, tam kuris mato dalykus nugenėtus ir sausus, teisingus arba klaidingus, jis sako veikti „pagal savo tikėjimo mąstą“. Tai senovinė anglų kalba, sakantis nebandyti taisyti to, kas yra už jūsų tikėjimo ribų. Pranašauti motyvuotas žmogus nori pataisyti kiekvieną blogį, kurį tik sutinka kelyje, ir/arba pateikti nuomonę apie visus ir viską, kas nėra kaip jiems atrodo 100% teisinga. Pranašauti linkęs asmuo retai yra pašauktas būti pranašu, tačiau turėdamas tokį pat troškimą širdyje teisumui, jis linksta taisyti viską, kas jų gyvenime nėra tobula. Jie ieško tobulumo savyje, savo tikėjime, savo sutuoktinyje, juos supančiuose tikinčiuosiuose. Tačiau Paulius sako apsiriboti pagal savo tikėjimo mąstą – eiti tik tiek, kiek siekia jūsų tikėjimas.

Kiekvienai dovanai reikia turėti  savo „ribas“, kitaip asmuo, kuris neturi nei vieno žmogaus, kuris kalbėtų į  įo gyvenimą,  tiesiog bėgtų kiek leidžia jam jo dovana be jokių suvaržymų, visus savo kelyje įžeidinėdamas ir save patį sekindamas.

Tai gi neikite ieškoti demonų, nemanykite, kad jūs turite taisyti kiekvieną, kuris moko kažko kito, nei jūs tikite, nemanykite, kad turite įspėti kitus apie kažkokį žmogų, kuris priklauso kitai tikėjimo srovei. Plaukite savo įtakos sferoje, kuri jums suteikta ir  atsisakykite spaudimo tarnauti per daug, prisiimti daugiau nei jūs galite gerai atlikti, ribokite savo pasakojimus ir polinkį taisyti esančius aplink jus – paprasčiausiai vaikščiokite meilėje, paverskite tuos dalykus, kurie jums rūpi,  užtarimo malda už tą žmogų, kuris jums rūpi.

Paulius pasakė kažką panašaus 2 Korintiečiams 10:13-15: „Mes nesigiriame be saiko, o tik iki tų ribų, kurias mums Dievas užbrėžė, ir kurios siekia net ligi jūsų...“ mes neperžiangiame mums užbrėžtų ribų...

Rugpjūčio 15-18 vyks Vidurio  vakarų atsiskyrimas/konferencija. Viena iš didžiausių  šių savaitgalių privalumų, tai galimybė susisiekti su žmonėmis esančiais tame pačiame dvasiniame puslapyje. Žmonės investuoja į daugybę dalykų – akcijas ir obligacijas, namus ir panašiai – tačiau susitikti su tais, kurie iš karto  tampa draugais, tai investicija, kuri tęsis amžinybėje. Liko gal tik 10 kambarių, ir aš tikiuosi, kad jūs apsispręsite dalyvauti . Informacijai gauti rašykite mums cwowi@aol.com. Galite paspausti ant mūsų savaitinių naujienų nuorodos. Taip pat neužmirškite apie konferenciją, kuri vyks Naujojoje Anglijoje spalio 11-13 dienomis Mančesteryje, NH! Plačiau apie tai dar parašysime.

Ačiū už jūsų maldas ir ištikimą palaikymą, pirmiausia duodant Viešpačiui, o po to ir mums, visa tai mes priimame šventume, suvokdami, kad jūsų palaikymas eina tiesiogiai iš Tėvo per jus.

Ačiū jums!

        John and Barb Fenn

"Jėzus 101" 3d.

John Fenn Weekly Thoughts “ Jesus101" 

Terminas „atkritimas“ buvo metų metais naudojamas apibūdinti krikščioniui, kuris jau nebelanko surinkimo, arba „nevaikščioja su Viešpačiu“.

Iš kur kilo šitas terminas?

Mes matome šį terminą Oz4:16:“ Izraelis slysta atgal, kaip užsispyrusi karvė.“

Bet terminas“ atkritėlis“ reiškia ne tai, ką manote. Kai mes sakome „atkritimas“, prieš akis iškyla gyvulys slystantis tolyn nuo šeimininko, žemyn slidžiu molio šlaitu. Tai pavyzdys žemyn slystančio krikščionio, slystančio link visiško atsiskyrimo nuo Dievo ir nenutuokiančio, kas jo laukia šio kelio pabaigoje.

Hebraiškas  žodis „sarar“ išversta čia kaip „nuslydimas“,  reiškia: „ užkietėjęs, sukilęs“. Joz4:16 žodis sukuria paveikslą ne slystančio žemyn gyvulio, bet tokio, kuris įsispiria kulnais, kol šeimininkas tempia virvę; karvė ar asilas sėda ant užpakalio ir atsisako iš viso pajudėti. Panašiai atsitraukėlis, įsispiria savo kulnimis ir atsisako pajudėti, nors šeimininkas traukia virvę.

Ar buvai kada nors tuo atkritėliu?

Aš manau, kad mes visi vienu ar kitu laikotarpiu tai patyrėme. Sakoma, jei nesijauti esantis taip arti prie Dievo kaip anksčiau, pagalvok, kas pasitraukė?

Kai jūs turite dėmę ant rūbų, ji labai krinta į akis.

Naujasis Testamentas sako, kad mūsų teisumas, dvasiškai kalbant, balti rūbai. Tai matome Apr19:8 “švari balta drobė,- tai šventųjų teisumas“.

Tie rūbai balto lino matomi taip pat Apr3:4,5 ir 3:18,6:11 ir 7:9-14. Tai tie patys rūbai, apie kuriuos skaitome Ef5:26-28, kai kalbama apie vyrą mylintį savo žmoną, kaip Viešpats myli savo surinkimą, „kad paruoštų sau kaip šlovingą, neturintį nei dėmės nei raukšlės, ir nieko tokio, bet be dėmės ir kliaudos...“

Įsivaizduokite lino rūbą be raukšlės ir dėmės, tai reiškia, kad  įmanoma turėti tokį rūbą su raukšle ir dėme ant jo.

Dėmė nesuardo rūbo, bet kai jūs turite dėmę ant švaraus išorinio rūbo, ji labai matoma.

Taigi Viešpats šioje dangaus pusėje gali skatinti jus susitvarkyti su problema, su kuria jūs nenorite susitvarkyti, ir jūs esate kaip tas kietasprandis mulas, kuris  sėdasi, įsispiria kulnimis atsisakydamas pajudėti iš vietos. Visa likusi rūbo dalis yra gera – mes mylime Viešpatį,  šypsomės, matome, kaip Jis mus laimina tai vienoje, tai kitoje srityje.

O kad Jis tik paliktų mus ramybėje dėl tos dėmės ant rūbo. Mes nenorime daryti tai, kas yra teisinga toje vienoje srityje. Jei mes mirtume, tokioje būklėje, ta viena dėmė būtų sudeginta kaip medis, šiaudai ir šienas, apie kuriuos kalba Paulius 1Kor3:1-15, mes būtume išgelbėti, bet lyg per ugnį, nes tas purvas būtų sudegintas, kad rūbas būtų švarus ir baltas.

Ar pastebėjote, kad tai su kuo jis mumyse tvarkosi, yra labai paprasti dalykai?

Aš prisimenu, kartą Barbara paprašė manęs kažką padaryti namuose, ko aš nenorėjau daryti. Aš neprisimenu, kas tai buvo, bet prisimenu kaip dėl to mane Viešpats sudraudė. Aš maniau, kad to nebūtina daryti, ar kad ji pati tai gali padaryti, bet nenori, aš sėdėjau nesutikdamas pajudėti ir skundžiau ją Viešpačiui. Tuomet aš „slydau“ įsispyręs kulnais.

Staiga Viešpats pasakė:“ Jei aš būčiau tavęs paprašęs tai padaryti man, ar būtum padaręs? Aš nedelsiant atsakiau:“ Taip, nes žinojau, kad Viešpats visada teisus. Jis atsakė:“ Labai gerai. Aš prašau tavęs tai padaryti, nes aš esu joje. Dabar eik ir padaryk, ko ji prašo, nes aš taip pat prašau.“ (Aš paklusau)

Atrodo tai tik maža dėmė ant lininio rūbo, visada tai tik kažkas paprasta, esminiai dalykai, tik Jėzus 101 taip sakant. Ir taip lengva „nuslysti“ dėl to- įsispirti kulnais, sėstis ant užpakalio, atsisakyti pajudėti.

Maži dalykai tokie, kaip sutvarkyti mūsų santykius su kažkuo, tokie kaip paskambinti kažkam, pasiteirauti kaip jie laikosi, atleisti tam asmeniui, kuris tave įžeidė. Paprasta, krikščionybės pagrindai.

Daug įdomiau žmonėms bėgioti paskui malonius dalykus. Daryti tuos pagrindinius dalykus nėra linksma. Tai visada kūno nukryžiavimas. Pagunda visad- nuslysti ir  įsispirti kulnais.

Aš supratau, jei darysiu šituos pagrindinius paprastus dalykus, visa kita stos į savo vietas.  Aš neturiu troškimo nukrypti į pašalinius dalykus, kurie nieko nereiškia mano tikėjimui, bet tik suryja laiką ir sužadina mano protą. Dievotumas su pasitenkinimu, kaip Paulius sako, yra didelė nauda. Patiriama didi ramybė darant tuos mažus dalykus, ir vaikščiojant su Juo. Kitą savaitę -nauja tema, laiminu.

John Fenn

www.cwowi.org ir rašykite man el.laiškus: at cwowi@aol.com

Jėzus "101" 2d.

John Fenn. Weekly Thoughts. „Jesus 101“ 2d. 07/06

Sveiki,

Vėlų vakarą aš nemiegojau, meldžiausi ir staiga atsidūriau Dvasioje, prieš mane, mano  svetainėje stovėjo Viešpats. Aš galėjau matyti Jį ir natūralius daiktus kambaryje tuo pačiu metu. Jis pasakė:“ Aš noriu mokyti tave kaip reikia mokyti žmones“.

Aš žinojau kai kuriuos pagrindinius dalykus

Mr4:33 sakoma, kad Jis mokė juos „tiek, kiek jie galėjo priimti“ -atskleisdamas, kad Jis nei tada, nei dabar, neužgriūva mus dalykais, kurių mes negalime suprasti, nei praktikuoti. Ir jei mes nesame pasiruošę tiesai, Jis susilaiko iki tada, kol mes patys imame Jo ieškoti.

Geras to pavyzdys krikštas Šventąja Dvasia. Atgimiau būdamas 16 metų, bet po kelių savaičių susirūpinau, dėl to, kad mažai supratau Žodį ir mažai turėjau jėgos, bet aš nieko daugiau nežinojau. Prisimenu, sakiau Tėvui vieną dieną: „ Aš nenoriu pasirodyti nedėkingu, Tėve, ir nenoriu tavęs įžeisti, bet ar tai viskas, ką aš turiu? Aš maniau, kad yra daugiau.“

Kitą dieną mano draugė, kuri atvedė mane pas Viešpatį pradėjo man kalbėti apie Šventos Dvasios krikštą. Iki tos dienos aš net nebuvau girdėjęs, bet kai ji pasakė man: tu būsi mokomas Viešpaties per Šventąją Dvasią ir įeisi į gilesnę sritį, aš buvau pasiruošęs! Jis vertė ją laukti, kol aš buvau pasiruošęs ir galėjau priimti informaciją apie tai. Jis laukė kol aš paprašiau daugiau Jo pažinimo, Jis nevertė manęs priimti naują mokymą.

Tą naktį Viešpats mane mokė, kas kartais nutinka, kai  asmuo prieš įtikėdamas Jį, neatgailauja.

Jn3:22-26 mums sako, kad Jonas Krikštytojas krikštijo žmones vienoje vietoje...

...o Jėzus ir Jo mokiniai krikštijo žmones kitoje vietoje. Mums pasakyta, kad kai kurie Jono mokiniai susirūpino, nes Jėzus, traukė daugiau žmonių nei Jonas, Jonas paaiškino: “ Jam skirta augti, o man-mažėti.“

4skyrius parsideda taip: “ Taigi kai Viešpats sužinojo, kad fariziejai kalba, jog Jėzus turi daugiau mokinių ir krikštija daugiau nei Jonas( nors Jėzus pats nekrikštijo, bet krikštijo Jo mokiniai), jis paliko Judėją ir vėl sugrįžo į Galilėją. Dabar Jis turėjo eiti per Samariją.

Viešpats pasakė, kad fariziejai neseks juo per Samariją, taigi Jis panaudojo tai kaip filtrą, kad jie vėl turėtų sugrįžti pas Joną. Tai reiškė, kad jie turėjo grįžti pas Joną ir krikštytis atgailos krikštu. Jei Jis būtų leidęs jiems sekti paskui Jį, fariziejai būtų sekę Jėzumi be atgailos krikšto, kuriuo krikštijo Jonas.

Visi užmerkite akis ir nulenkite galvas...

Tada Jis pradėjo kalbėti apie modernias vakarų praktikas pakelti rankas ir „priimti Jėzų“, ir kaip daugelis niekada neatgailavo, bet tiesiai priėmė atgimimą iš Dvasios - jie niekada iš tiesų nesusitvarkė savo širdyje su buvusiu nuodėmingu gyvenimu. Štai taip būtų padarę fariziejai- sekę Jėzumi, be atgailos už savo nuodėmes. Jie ir toliau būtų laikęsi savo nuodėmingo fariziejiško gyvenimo būdo, nors jau „priėmę‘ Jėzų bet,- tai neteisinga.

Viešpaties komentaras apie tai, kaip žmonės dabar  tiki Juo nesusitvarkę su savo praeities gyvenimu, be atgailos,  reiškia, kad asmuo ateina pas Viešpatį su  praeities nuodėmingomis problemomis vis dar esančiomis ir turinčiomis vietą jų širdyse.

Jie neatidavė savo gyvenimų Jėzui, jie tik pakvietė  Jėzų  į savo nuodėmingą gyvenimą. Tai atvirkštinis dalykas.

Tai reiškia, kad dažnai dėl to, kad jie visų pirma neatgailavo, bet tiesiai atėjo pas Jėzų, jie kovos su nuodėme, užuot pasakę „ne nuodėmei“, „aš atgailavau ir pasukau kitu keliu.“ Daugelis neuždarė durų savo nuodėmingam praeities gyvenimui

Kai jie atėjo pas Jėzų, taigi jie nuolatos kovoja tarp savo praeities gyvenimo ir dabartinio naujo gyvenimo Kristuje.

Pažiūrėkime pamatinį tikėjimo mokymą

Kaip aš minėjau Heb6:1-2 „

Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą, veržkimės prie tobulumo, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu,

2 iš mokymo apie krikštus, rankų uždėjimo, mirusiųjų prikėlimo ir amžinybės teismo.“

Atkreipkite dėmesį į progresiją: nuo mirties darbų iki mokymo apie teismą. Kaip daug kas mūsų pradėjo nuo „tikėjimo Dievu“, tada -vandens krikštas, rankų dėjimas ant žmonių išgydymui ar maldai, tada apie dangų- be visų pirma derančios atgailos ?

Todėl nenuostabu, kad daugelis kovoja su nuodėme. Jie pažįsta Viešpaties gilesnius dalykus, nors vis dar kovoja su senomis nuodėmėmis, nes neatgailavo ateidami pas Jėzų.

Dar ne vėlu...

Asmuo, kuris atėjo pas Jėzų be atgailos, su savo nuodėminga praeitimi, gali sustoti ten, kur jis dabar yra, ir atgailauti dėl visų tų dalykų – netgi jeigu jie  buvo prieš 10-30 metų. Jei tu niekada nesustoji iš tikrųjų pasižiūrėti į savo nuodėmingą gyvenimą, ir neatgailauji už jį prieš Dievą Tėvą, kad dieviškas liūdesys tave nuplautų, tada tau reikia tai padaryti  tiesiog dabar. O kai padarysi tai-judėk pirmyn.

Tai gali būti paprastas aktas atliktas per kelias sekundes- tuo metu tu prisimeni savo nuodėmingą praeitį, ir garsiai pasakai Tėvui, kad atgailauji dėl tų nuodėmių ir nusisuki nuo jų dieviškame liūdesyje. Prisiminimai pasilieka, kad niekada daugiau to nedarytume, tai kaip įspėjimas. Jei dėl to neatgailausime, tai tampa pagundomis. Štai taip jūs pažįstate savo širdies būklę. Jei jūs atgailavote, praeities nuodėmės daugiau nebėra jums pagundos. Jeigu jūs vis dar laikote širdyje geidžiate jų, jos jus gundys. Atgailaukite, tada veržkitės į aukščiausią pašaukimą Kristuje.

Apd2:38, kai žmonės išgirdo Petro kalbą per Sekmines ir paklausė, ką jie turi daryti, kad būtų išgelbėti, Petras pasakė:“ Atgailaukite“. Jis nepasakė „tikėkite“, bet „atgailaukite“- atgaila yra pirmas žodis kalbant apie išgelbėjimą. Be jos, asmuo gali toliau kentėti nuo senų nuodėmių ir pagundų savo naujame gyvenime su Kristumi.

Iki sekančios savaitės, laiminu,

John Fenn

"Jėzus 101" 1d.

John Fenn, Weekly thoughts, „Jesus 101“ 1d.   06/01

Aš vėl ir vėl, nuo tada, kai įtikėjau ir tapau Jėzaus mokiniu, sutinku tikinčiuosius, kurie laiko save subrendusiais dėl mokymo, kurį girdėjo turtingumo, ir kurį, jie mano, įsisavino, ir dėl to, ką jie mano, kad žino. Tačiau iš tiesų, jie neišmoko pagrindinių dalykų Jėzaus mokyme, ką aš pavadinčiau „Jėzus 101“. Tai įvadas į krikščionišką mokymą. Jų veidmainiškumas yra aukščiausio lygio, nors kaip ir dauguma veidmainių jie to nemato.

Daugelis mūsų patyrė, ką reiškia būti „išmestam iš draugų“ FB-e (Veidaknygėje). Jei lankai surinkimą, tu be abejonės taip pat patyrei, ką reiškia būti „pašalintam iš draugų“ senai prieš tai, kaip atsirado FB, juokinga. „Išmesti iš draugų“ socialinių tinklų draugą, arba tą, su kuriuo lankai tą patį surinkimą, gerai iliustruoja tuos, kurie mano esą subrendę, bet faktiškai yra kūdikiai Kristuje.

Ką tu darai, jeigu kas nors surinkime nutraukia draugystę su tavimi, arba socialiniuose tinkluose esi užblokuojamas ir „išmetamas iš draugų“?

Jėzus visada skatina susitaikyti 

Jėzus pasakė Mt5:23-24: "jei neši dovaną prie altoriaus Viešpačiui, bet prisiminei, kad tavo brolis turi kažką prieš tave, palik savo dovaną ir eik susitaikyti su broliu".

Mt18:15 Jis sako, jei tavo brolis nusidėjo prieš tave, eik pas jį asmeniškai ir susitaikyk. Tai pradinis Jėzaus mokymas. Paulius ir Jokūbas pabrėžė tą patį dalyką  Gal6:1-3 ir Jok5:16, kai jie mokė siekti santykių atstatymo  su kažkuo, kuris nusižengė prieš tave, pripažinti mūsų  klaidas vienas prieš kitą ir melstis už vienas kitą , kad būtų išgydyti santykiai.

 Naujojo Testamento laiškuose kartojasi mintys apie tai, kad reikia nusileisti vienas kitam, atleisti ir mylėti vienas kitą, uoliai siekti vienybės Dvasioje taikos ryšiais, ir dar daugiau. Tikslas –visada susitaikymas.

Vienintelė priežastis duota, kai susitaikymas negalimas,-kai kitas žmogus tvirtina, kad jis yra teisus ir nenori daryti kompromiso, arba jie kelia susiskaldymus, priešiškumą ir sužeidimus, arba grimzta giliau į nuodėmę, arba klaidingai moko.(Mt18:15-20, Gal 6:1-6, Rom16:17-18, II Tim 2:25-26)

Kas šiandien laikosi pamatinių dalykų Jėzaus mokyme ?

Tipiškas „išmetimas iš draugų“ FB-e vyksta taip: asmuo gauna žinutę nuo kažko, kurio publikacijai jie parašė komentarą, ir jo atsakymas toks:“ Atrodo, kad tu visada nori mane pataisyti, arba parodyti, ką aš padariau blogai, arba esi visada linkęs įsižeisti, taigi aš manau, geriau bus jei mes išsiskirsime.“ Tai vyksta maždaug taip. Ir kai tas asmuo nori atsakyti, jis gauna pranešimą, kad šiuo metu tas kitas žmogus dabar negali priimti žinučių“ , arba kitą pranešimą, kad jis pašalino bet kokia galimybę su juo kontaktuoti.

Tas žmogus kuris „išmetą kitą iš draugų“  neseka Jėzaus nurodymais siekti susitaikymo ir bandyti atstatyti taiką, nes jie nesuteikia kitam asmeniui galimybės surasti priežastį ir atsiprašyti.

Aš gaunu el.laiškus iš žmonių, kurie buvo  atmesti ir sužeisti  spėliojantys, ką jie tokio siaubingo padarė, kad juos išmetė iš draugų“ FB? Tokie patys, „išmetimai iš draugų“ vyksta ir surinkimuose. Faktiškai „išmetimas iš draugų“ socialiniuose tinkluose yra tik tąsa to, kas jau vyko surinkimuose daug anksčiau, kai FB dar nebuvo išrastas.

Jie turi problemą su Jėzumi 

Bet jei asmuo atsisako paklusti Jėzui, jūs jau nedaug ką galite padaryti. Tai medis, šienas ir šiaudai, kuriuos jie nešis į dangų, kad atsiskaitytų prieš Viešpatį. Jis paklaus jų, kodėl jie nedarė to, ką žinojo esant teisinga. Jų problema  yra su Jėzumi, ne su jumis.

Ir šiandien taip nutinka, kai asmuo atsisako daryti kažką  esminio, kas persmelkia visą Raštą - jų problema yra su Viešpačiu ir savo širdimi. Kažkur giliai viduje, jie nori paaukštinti save be jokios atsiskaitomybės ir iššūkių, dėl to, ką jie sako. Jie nori valdžios pozicijos be atsakomybės.

Raštas moko, kad be tų anksčiau minėtų atvejų, mes turėtume, kiek nuo mūsų priklauso, siekti gyventi taikingai. Bet kai kuriems lengviau išmesti jus iš savo gyvenimo, nei sunkiai siekti taikos.

Jėzus visada skatina mus būti uoliais ir pridėti prie savo tikėjimo moralinį tobulumą, pažinimą, savitvardą, pastovumą, dievotumą, brolių meilę, ir besąlygišką meilę. Jis visada skatina mus mylėti, džiaugtis, būti taikoje, būti kantriems, švelniems, romiems, geriems, ištikimiems.

Jei mes pasitraukiame nuo šitų sielos ir charakterio savybių, mes pasitraukiame nuo Jo. Kitą savaitę, aplankymas, kurio metu Viešpats mokė mane, kaip Jis elgiasi su žmonėmis, kurie atsisako išmokti pamoką. Iki tada, laiminu,

John Fenn

Gerbkime Dievo dalykus 3d.

John Fenn . 'Weekly Thoughts" Respect of the things of God  05/17

Sveiki,

Aš pakeičiau serijoje eilės tvarką ir kitą savaitę baigsiu straipsniu „Pagunda kylanti dėl familiarumo“, apie tai, kaip Jėzumi nepasitikėjo ir Jo negerbė tėviškėje.

Seksas prarado savo šventumą  ir anksčiau turėtą pagarbą.

Daugelis Krikščionių niekada negirdėjo pamokslo šia tema, taip pat ir nedalyvavo Biblijos studijų pamokoje, kur būtų mokoma apie tai,  todėl dėl tinkamo mokymo stygiaus įslinko nuodėmė, o Kristaus Kūnas ir netgi lyderiai dėl slaptų romanų ir nuodėmių  tapo labai panašūs į pasaulį.

Tačiau koks svarbus ir šventas seksas Dievo akyse! Rabinas Michael Strassfeld rašo apie tai savo knygoje „Gyvenimo knyga“.

„Būkite vaisingi ir dauginkitės (pru urvu) ir pripildykite pasaulį*- tai pirmi žodžiai, kuriais Dievas kreipiasi į žmones. Tai ne-„laikykitės Sabato“, arba :“ nevokite“, netgi –„ jūs turėtumėte įsigyti dvi indaploves- vieną pieno produktams, kitą-mėsai“.

Kitais žodžiais tariant :“ praktikuokite seksą“ yra pirmas Dievo įsakymas, kurį Jis davė žmonijai per Adomą ir Ievą Šis įsakymas duotas pirma Mozės įstatymo, rodantis, kad tai yra visiems žmonėms,  žydams ir ne žydams. Duodamas jiems instrukcijas apie tai, kaip valdyti pasaulį, Jis  turėjo pasakyti kai ką Adomui ir Ievai, ir tai sukūrė tinkamą santuokos konteksto supratimą.

Šeimos ciklo supratimas įrodo, kad ši instrukcija jiems tikrai buvo duota.

„(Viešpats Dievas)...atvedė ją vyrui. Ir Adomas pasakė,- tai kaulas iš mano kaulo, ir kūnas iš mano kūno; ji bus vadinama moterimi, nes buvo paimta iš vyro. Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir prisiglaus prie savo žmonos; ir jie taps vienu kūnu‘‘. Nuo pradžių jie suprato atskyrimo ciklą ir ieškojo pilnatvės. Pr2:22-24

Seksas yra skirtas dauginimuisi, jis taip ir suprantamas. Mumyse yra  įdėtas noras turėti vaikų su savo sutuoktiniu. Be to, tai ką daro Dievas yra taip pat yra malonu ir  šventa.

Bet kaip visos Dievo dovanos žmonijai, kaip ir visokia  malonė, gali būti netinkamai naudojamos. Kaip Dvasios dovanomis gali būti piktnaudžiaujama ir nesuteikiama  joms derama pagarba ir susižavėjimas, kad Dievas veikia mūsų tarpe, taip pat ir seksas dažnai nelaikomas šventu,  kaip  buvo pradžioje numatyta.

Sekas palaiko šventumą ir teikia pilnatvę.

Mūsų kūnai iš žemės kaip ir visų gyvūnų. Biblija moko,  kad Dievas suformavo Adomo kūną iš molio ir tada kvėpė į jį, taip jis tapo gyvu kvėpuojančiu žmogaus kūnu. Todėl tikėjimas moko mus, kad mes paimtume tuos dalykus, kurie  mums bendri su gyvūnų karalyste ir padarytume juos šventais.

Visiems gyvūnams yra būtinas maistas. Mes vertiname žodį, kuris išeina Iš Dievo burnos, kaip būtiną kasdieninį maistą, kad galėtume gyventi. Gyvūnai turi kailius ir plaukus, o mums apdangalas primena tai, kad  Dievas padarė Adomui ir Ievai  apsiaustus iš odos, tai buvo pirmasis aukojimas už nuodėmes. Taigi rūbai buvo ar turėtų būti suprantami kaip šventi simbolizuojantys Dievo teisumo apsiaustą, kuris uždengia mūsų nuogumą.

Sekas taip pat; jei žiūrime į jį tik gyvūnų lygyje, tai suteršiame save, nes esame padaryti pagal Dievo paveikslą. Seksas buvo numatytas būti  dalimi šventų ir pilnavertiškų santykių su mūsų sutuoktiniu/e, tai apima žavėjimąsi, švelnumą, intymumą ir dar daugiau. Tai turėtų apimti ir visą mūsų dvasią, sielą ir kūną, kurie yra šventi, ne tik mūsų kūną, kuris yra toks kaip gyvūnų.

Fizinis sekso aktas yra pasikartojantis patvirtinimas, kad esame sandoroje su tuo asmeniu. Geriausiu atveju,  pora padarė įžadus savo širdyse vienas kitam ir Dievui, ir santuokos aktas seka kaip tų įžadų  fizinis užbaigimas ir patvirtinimas. Kiekvieną kartą, kai pora suartėja, jie atnaujina sandorą, kurią padarė savo širdyse- ar tai romantiškai , ar juokaujant spontaniškai. Tai šventa.

Panašiai  Dangaus karalystė yra palyginama su sėkla. Mes galime sakyti, kad sėkla yra didesnė viduje, nei išorėje. Todėl kiek daug  augalų, vaisių ir sėklų yra toje vienoje mažoje sėkloje. Tuo pačiu būdu apribojant seksą tik su vienu partneriu,  faktiškai tai daugiau viduje nei išorėje. Santuokos lova yra nesutepta, kaip sako Heb13:4, ir tai  reiškia, kad pora turi didelę laisvę džiaugtis Dievo dovana seksu, tai- meilės raištis ir palankumas vienas kitam. Šiose ribose, šis santuokos aktas daug didesnis nei gali atrodyti išorėje.

Toks Seksas yra vartai ne tik į šventumą santykiuose, bet į šventumą su Dievu.

Santuokos aktas yra dvasinės sąjungos tarp Kristaus ir surinkimo(bažnyčios) pavyzdys bei šešėlis. Panašiai, kai žemėje mes patiriame pilnatvę seksualinio susijungimo su savo sutuoktine/iu  metu, tai pavyzdys  viso Kristaus Kūno susijungimo su Savo Viešpačiu danguje. Tai - mistiška, paslaptinga, ir kartais mes tai suvokiame tik tada, kai tai įvyksta.

Mr12:20-25 Jėzaus paklausė apie moterį , kuri buvo ištekėjusi 7 kartus, kieno žmona ji bus danguje? Jėzus atsakė, kad jie klysta, nes nepažįsta nei Rašto nei Žodžio nei Šv. Dvasios jėgos.

Žmogaus prigimtis nepasikeitė ir klausimas, kurio jie paklausė tebelieka ir šiandien. Aš buvau danguje ir galiu apie tai papasakoti. Kalbėdamas ten su  žmonėmis pastebėjau, kad jie asmeniškai giliai intymiai bendrauja su kiekvienu asmeniu, kurį pažįsta, ir tai  labai pranoksta tą intymumą, kuriuo mes dalinamės čia būdami žemėje su savo žmona.

Prisiminimai mums tebelieka, todėl mes prisiminsime savo santykius su sutuoktiniu/e #1 ir tai tebebus bendra mums, kaip ir prisiminimai  to laiko, kur praleidome kartu #2 žemėje, bet intymumo laipsnis dangiškame bendravime su visais ten esančiais žmonėmis pranoksta visus galimus žemiškus santykius  kritusiame mūsų pasaulyje.

Kitais žodžiais, įsivaizduokite intymiausią, privatų, šventą momentą, kai jūs  vienui vieni su jūsų sutuoktine/iu seksualiniame susijungime, ir žinokite, kad tas intymumo lygis net nesulyginamas su intymumu tarp žmonių danguje. Danguje nėra velnio, ir dėl Šventosios Dvasios jėgos, kuri yra  kiekviename mūsų nėra jokių nesusipratimų- kai mes dalinamės su kažkuo savo požiūriu, Šventoji Dvasia tai tobulai perteikia, taigi tas asmuo puikiai supranta, ką mes sakome.

Ten nėra velnio, ten yra tobulas supratimas, ten  nėra rizikos būti nesuprastam- tik vienumas kuris kyla iš visiško skaidrumo ir tobulo supratimo- visi esame viename. Įsivaizduokite labiausiai artimą ir tobulą santuoką žemėje, bet tai neprilygsta vienybės, supratimo, intymumo lygiui ir meilei dangiškuose santykiuose.

Štai kodėl santuokos žemėje aktas yra pavyzdys ir šešėlis Kristaus ir surinkimo santykio. Intymumo lygis, kuris laukia mūsų  su mūsų draugais ir giminėmis danguje daug didesnis nei bet kuri draugystė ar santuoka žemėje. Tikras vienumas Kristuje.

Mūsų vaikai augdami mato  sveikus mamos ir tėtės santykius, kai jie subręs, jie sužinos apie kontekstą ir šventą sekso paskirtį santuokoje. Deja  geras mokymas šiuo klausimu surinkime buvo plačiai ignoruojamas, todėl aplink mus mes matome tokius liūdnus rezultatus.

Dievas sukūrė seksą ir potraukį seksui. Pirmas įsakymas Adomu ir Ievai buvo - praktikuoti seksą. Mes sukurti pagal Dievo panašumą ir paveikslą , todėl mes turėtume gerbti ir vertinti vienas kitą. Jei vertiname asmenį tik kaip sekso objektą, tai sumenkiname tą pagarbą ir išaukštinimą, kurį iš tiesų asmuo turi.  Jei asmens širdyje seksas tinkamai vertinams, asmuo neturės problemų su pornografija ar filmais, kurie skatina aistras, nes jis atmes kiekvieną netinkamą Dievo dovanos panaudojimą.

Šią seriją pabaigsiu kitą savaitę, iki tada, laiminu,

John Fenn