Sveiki,
Krepšio
atvejis – taip aštuntajame dešimtmetyje sakydavo mano mama apie pernelyg
nusiminusį žmogų. Tai reiškia, kad jis nesugeba susitvarkyti su savo
emocijomis, kai jį pasiekia blogos naujienos, ar šiaip emocijas drasko stresai,
dėl to kas vyksta jo gyvenime.
Tačiau
pradžioje šis išsireiškimas, pritildytu tonu, buvo naudojamas medikų profesionalų,
Pirmojo pasaulinio karo metu. Taip apibūdindavo visų 4 savo galūnių netekusį kareivį,
turint galvoje, kad (tomis dienomis) jo egzistavimas tapdavo apribotas iki
krepšio lygio – jie buvo krepšio atvejis. Per 50 metų šio išsireiškimo reikšmė
pasikeitė ir jau bereiškė nesuvaldomą emocinę būklę. Bet mano mama net neturėjo
supratimo, koks netinkamas ir įžeidžiantis jos išsireiškimas galėjo būti, jeigu
„krepšiu“ savo draugą ji būtų pavadinusi prieš 50 metų.
Panašiai
ir kiti keiksmažodžiai, kai aš augau, jie mandagioje kompanijoje niekada nebuvo
girdimi. Tačiau dabar, juos visuotinai naudoja netgi vaikai, jie girdimi
viešuose suaugusių pokalbiuose, filmuose ir televizijoje. Anksčiau tik
privačiais laikyti santykiai tarp vyro ir moters, dabar viešinami internete.
Kaip ir mano mama, kuri neturėjo supratimo iš kur kilusi frazė „krepšio atvejis“,
daugelis jaunesnių nei 30 metų žmonių, dabar mažai tenutuokia, kaip visuomenė
pakeitė tokių žodžių vartojimą. Lygiai taip pat jie nesuvokia šventumo
miegamajame.
Modernioji
kultūra nebeturi supratimo apie kažkada šventais vadintus dalykus. Netgi aš pats,
suprasdamas šventumo koncepciją, abejoju daugeliu atvejų. (Pašventintas reiškia
šventas, atskirtas Dievui, arba kažkaip susijęs su Dievu).
Praeitą
savaitę kalbėjau apie tai, kaip antikos laikų graikai ir romėnai gerbė žydus už
tai, kad pastarieji turėjo šventumo supratimą – absoliučias vertybes, kilusias
iš Dievo Įstatymo, kuris sąlygojo individų bei šeimų teisumą ir moralumą. Šios
ypatybės taip pat tiko ir ankstyvajam krikščionių surinkimui (bažnyčiai),
tačiau mūsų dienomis krikščionys nebėra gerbiami už šventumą, nes nebeįprasmina
moralinio teisumo, solidžios šeimos ar sąžiningo verslo.
Kaip
tai buvo prarasta?
Kaip visuomenė
prarado šventumo suvokimą? – per pasirinkimus
Romiečiams
1:20-21 Paulius kalba apie tai, kad pamatinė ir pagrindinė apreiškimo forma
apie Dievą yra ta, kad Jis sukūrė natūralųjį pasaulį:
„Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė –
nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie
nepateisinami. Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo,
bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani* jų širdis aptemo.“
(*Žodžiu neišmanėlis – kvailys,
14-oje psalmėje apibūdinamas asmuo, teigiantis, kad Dievo nėra. Jis be abejo
turi ir daug kitų bruožų, tačiau šiuo atveju Pauliaus tai naudoja kaip
tiesioginę nuorodą į Ps 14:1. Žmonės atmetė apreiškimą, kad Dievas sukūrė
pasaulį, todėl nenori palikti Jam vietos ir savo protuose. Mato 5:22, Jėzus
taip pat kalba apie Dievą atmetusį kvailį, todėl ir įspėja, kad pavojinga šiaip
ką nors apšaukti kvailiu, nes apšaukusiajam gresia pragaras – mes galime teisti
žmogaus gyvenimo vaisius, bet negalime teisti jo širdies, nes ši sritis žinoma
tik Dievui.)
Kai
priimi Dievą kaip Kūrėją, reiškia, kad sutinki, jog buvai sukurtas, ir vieną
dieną susitiksi tą, kuris tave sukūrė. Tai pagarba Dievui ir šventumas tavo
širdyje. Jo kaip Kūrėjo atmetimas, iš esmės naikina šventumo kiekvienoje
būtybėje sampratą.
Dievo,
kaip Kūrėjo atmetimą, galime atsekti evoliucijos teorijoje. Tai – Dievo
atmetimas paverstas mokslu. Kai asmuo atmeta Dievą kaip Kūrėją, tai reiškia,
kad jis turi tikėti, jog visi dalykai įvyko atsitiktinai. Tokioje perspektyvoje
žmogaus gyvenimas nebetenka vertės. Jei visi dalykai įvyko atsitiktinai, tuomet
individualus gyvenimas nebetenka tikslo, vertės ir egzistavimo priežasties –
kiekvienas asmuo tampa gamtos atsitiktinumo padariniu.
Evoliucija taip pat
reiškia...
Netobuli
žmonės gali būti pašalinami, nes pagal evoliuciją – išlieka tik sveikieji. Taigi
nepageidautini kūdikiai, fiziškai ar protiškai atsilikę individai, savo
religija ar politinėmis pažiūromis netobuli žmonės. Jie gali būti atstumiami
arba eliminuojami. Kadangi viskas nutikę atsitiktinai, tai reiškia dorovė,
vertybės, tiesa, pažinimas to kas teisinga ir neteisinga, yra žmogaus kūryba,
todėl visiškai priklauso nuo kiekvieno asmens ir yra betarpiškai pagrįsti aplinkybėmis.
Nėra absoliutų, taisykles galima susikurti gyvenimo eigoje.
Tiesioginiame
konflikte
Iš
tiesų, tai, kad civilizuotos tautos tiki teisine valstybe, tiesiogiai prieštarauja
tai sampratai, kad visi dalykai yra atsitiktiniai, o moralė ir etika priklauso
nuo situacijos. Įstatymai apibrėžia absoliutą ir pasekmes, jei šis absoliutas būtų
pažeistas.
Kai
tikima, kad visa dorovė ir etika priklauso nuo situacijos ir yra kiekvieno
žmogaus pasirinkimas, kai kiekvienas asmuo gali pasirinkti, vykdyti jam
įstatymus ar ne, kažkas turi pasiduoti. Arba įstatymas pastumiamas šalin, arba
asmuo kažko išmoksta. Gali būti ir taip, kad bus dirbama keičiant įstatymus,
kad jie tiktų kažkieno tikėjimui. Ši dirbančiųjų grupė įgauna aukos mentalitetą:
„Aš noriu laikyti automobilį šioje vietoje per naktį už dyką, nes tai arti mano
buto. Tačiau įstatymas sako, kad negaliu laikyti čia savo automobilio daugiau
kaip 3 valandas. Aš esu auka – negaliu mokėti už visas 24 val. kiekvieną
dieną...“ ir taip toliau. Aukos kultūra nepaklūsta absoliučiai taisyklei –
mokėk mokestį arba statyk automobilį kažkur kitur.
JAV,
įstatymo tvarka buvo įforminta konstitucijoje ir teisės aktuose, kurie kilo iš
judėjų/krikščionių religijos, pagrįstos 10 Dievo įsakymų. Bet kai namuose,
mokyklose ir visuomenėje, kuri atmeta Dievą, žmonės mokomi eiti savuoju keliu, suaugę
ir įgiję valdžią jie atlieka tokį darbą, kuris veda visuomenę nuo absoliutų ir
įstatymo taisyklių. Svarbiausia patenkinti savo norus ir tikslus. Dėl to
teismai, užuot vadovavęsi įstatymais, juos kuria, o visuomenė praranda bet kokį
absoliučios tiesos, įstatymo ir tvarkos pojūtį bei šventumo jausmą.
Kai
atmetamas Dievas kaip Kūrėjas ir Gelbėtojas ir pakeičiamas evoliucija, tuomet
yra atstumiamas šventumo pažinimas, kol galiausiai jis yra visai prarandamas.
Svarbiu belieka tik kolektyvinis mąstymas – su kitaip mąstančiais žmonėmis
susidorojama.
Tiems, kurie išlaiko
Dievą savo mąstyme, kaip ir mes
Daugybėje
grupių yra manoma, kad didžiojo mokymo apie dvasinį supratimą klausymas yra
pagrindinis jų gyvenimo šioje žemėje tikslas ir to pakanka.
Pirmoje
laiško Efeziečiams pusėje Paulius rašo apie panašius, didingus ir nuostabius apreiškimus,
kad mes buvome pakelti į dangaus aukštumas, per Jėzų tapome Tėvo įsūniais,
danguje pasodinti Kristuje ir esame statomi kaip Dievo buveinė, kurią Jis
sustiprins savo Šventąja Dvasia, kad pažintume meilę, kuri pranoksta natūralų
pažinimą. Šie didingi apreiškimai aprašomi iki pirmosios 4 skyriaus pusės.
Visa
antroji šio skyriaus pusė, pradedant 4:17, yra apie tai, kaip taikyti šituos
didingus apreiškimus kasdieniame gyvenime – liautis vogus, melavus, gulėjus su
kuo papuola, liautis pykus vienam ant kito, atleisti vienas kitam, pradėti
dirbti, liautis keiktis, apsivilkti nauju žmogumi, kaip ir išmokome Kristuje. 5-sis
ir 6-sis skyriai yra apie santuoką, vaikus ir darbą. Atsietai neaukštinkite šio
didžiojo mokymo, bet taikykite tai, kad pakeistumėte savo gyvenimą.
Santykiai
Daug
kartų sakiau, kad teisumas ateina per tikėjimą Kristumi, bet jis lieka
neįrodytas. Dievas taip sutvarkė, kad teisumas taptų matomas ir subręstų
santykiuose. Kiekvienas gali sakyti, kad jis myli Dievą, kiekvienas gali
sakyti, kad yra gimęs iš aukšto, bet ar sakančiųjų santykiai tai įrodo? Santykiai
yra jų teisumo įrodymas.
Štai
todėl sveiki, šeima pagrįsti surinkimai (bažnyčios), kurie renkasi namuose, ugdo
sveikus žmones – jų teisumas įrodomas ir subręsta per santykius su kitais
asmenimis, kurie taip pat siekia augti Kristuje. Savaitė po savaitės, sėdint ir
klausant to pačio žmogaus pamokslų, apreiškimu prisipildo galva ir širdis – pirma
dalis laiško Efeziečiams. Tačiau jei tik sėdi ir klausai, nėra santykių.
Tai
yra sveikas teisumo derinys širdyje, plaukiantis per santykius tinkle su kitais.
Tokiu būdu mes pagarbiame Kristų žmonėse, kurie yra mūsų gyvenime, su kuriais yra
susieta visa ką mes darome su pagarba bei šventumu.
Tai tik
kelios mintys. Kitą savaitę nauja tema. Būkite palaiminti!
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu