Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2015 m. gegužės 25 d., pirmadienis

Dabartyje ir buvimas. 2 dalis (Šaldiklis)

John Fenn, 2015 m. gegužės mėn. 2 d., 

Sveiki,
Aš žaviuosi Barbaros organizaciniais įgūdžiais, bet nesuprantu, kaip ji surūšiuoja produktus šaldiklyje. Bet aš esu tik vyras, todėl – tai normalu. Tą rytą aš buvau alkanas ir norėjau lašinukų, galvojau, kad jie turi būti vienoje iš 6 pagrindinių maisto grupių: vaisiai, daržovės, mėsa, pienas, grūdai, lašinukai. Galbūt dar sūris galėtų būti atskirame skyriuje. Jeigu būčiau dinozauras, būčiau mėso-zauras, o Barbara būtų angliavandianio-zauras. Mes kartu subalansuojame vienas kitą.

Angliavandeniai tą rytą beveik visi buvo sukrauti šaldiklyje – bandelės, tortilijos, ruginė duona, rupiai maltų miltų duonos kepalai, ledai, įvairių rūšių sušaldyti miltų maišeliai... bet jokių lašinukų ir jokių hamburgerių, nes mūsų ištekliai buvo besibaigiantys. Paprastai ten yra nedidelis mėsos skyrius, bet jis turėjo būti papildytas.

Barbara nuostabiai išsaugo maistą. Ten buvo praeitos Padėkos dienos pietūs ir pietūs nuo praeitų Kalėdų šventimo, ir netgi šių metų velykinis maistas ir visas tas maistas laukė, kada bus ištrauktas iš ledo gelmių, atšildytas ir dar kartą atgaivintas. Man patinka šis jos sugebėjimas, dėl kurio švenčių maistas mūsų namuose niekada nesibaigia, jis tik sušaldomas ir laikomas iki kito karto, kai juo vėl bus galima pasimėgauti.



Sušaldytas laike
Mano mintys tą rytą sukosi apie tai, kad pilnas maisto šaldiklis panašus į mūsų maldos gyvenimą. Mes turime atminties ruošinius iš praeities, kai kurie geresni už kitus, kai kurie nebuvo visiškai sunaudoti, todėl sušaldyti laiko pakuotėje, kad niekas nematytų, nors mes iš tiesų norėtume ištuštinti tą šaldiklį ir pabaigti su tuo.

Kaip pagrindinis patiekalas, kuomet mes pagaliau pastumiame lėkštę ir pasakome: „man jau pakanka, ir patalpiname jį į šaldiklį, taip ir su prisiminimais, kuriais mes jau pasisotiname, ir vėl vieni geresni nei kiti. Su kai kuriais mes dar nesusidorojome – neteisingumas, praradimas, sukeltas skausmas mums ir kitiems, „kodėl?“ taip viskas.

Mes visi turime istoriją
Kai kurios istorijos yra gražesnės nei kitos, bet žmogaus prigimtis nori daryti tai, kas neįmanoma: padaryti praeitį tvarkinga, švaria, tvarkyti ir organizuoti tol, kol visos problemos bus išspręstos ir jau niekas nežeis. Tada ta sutaikyta praeitis gali būti sunumeruota, sudėliota ir padėta amžinam saugojimui.

Aš kalbėjau kaip Viešpats pasakė man anksčiau šiais metais: „AŠ ESU. Todėl Aš visada dabartyje. Taigi, norint būti Mano buvime, turi būti dabartyje“.

Praeitą savaitę aš pasidalinau kaip Viešpats atėjo iš amžinybės ir davė Mozei 10 įsakymų, kurie įpareigojo Izraelį gyventi dabartyje. Naudodamas įsakymus, o ne patarimus, Jis įgalino kiekvieną asmenį prisiimti atsakomybę už savo sprendimus gyvenime ir būti atsakingu už kiekvieną gyvenimo momentą.

Dabartyje
Kai pavyzdžiui sakoma: „Nemeluok“ (neliudyk neteisingai) nelieka vietos pateisinti melą prisiminus praeitį, ten, kur asmuo buvo sužeistas, kad pateisintų melą dabartinėje situacijoje. Taip pat negalima meluoti, kad turėtum geresnę ateitį - „Taip, sere, ši karieta labai nedaug pravažiavo, ji priklausė senelei, kuri ją naudojo susirinkti manai kiekvieną rytą“, kai buvo žinoma, kad tai karo vežimas naudojamas daugybėje mūšių Egipto armijoje. Kiekvienas izraelitas turėjo gyventi dabartyje ir vaikščioti su Dievu dabartyje.

Asmenins įgalinimas
10 įsakymų buvo tikslingai neaiškūs su negausiomis detalėmis, tik su kai kuriais esminiais nurodymais kai kuriems atvejais, bet ne tiek, kad Jis siektų išleisti įsakymą kiekvienai įmanomai situacijai gyvenime. Neaiškumas reiškia, kad kiekvienas asmuo turi vaikščioti su Juo, kad galėtų gauti šviežią apreiškimą kiekvienai konkrečiai situacijai, kaip taikyti Jo Įsakymus. Jei patrauksime nuo Įstatymų santykius, jūs pradėsite praktikuoti religines taisykles, niekada nebūdami tikri, ar Dievas patenkintas jumis, ar ne.

Ką sako Ugandos gyventojai
Kai aš buvau Biblijos mokyklos direktoriumi, vieno rytinio susirinkimo metu studentams kalbėjo pora iš Ugandos. Jei nepamiršau, vyras buvo 29 iš 34 vaikų, nes jo tėvas turėjo 4 žmonas. Jo žmona kilusi iš namų, kur buvo 3 žmonos, ir ji berods buvo 13 vaikas iš 19.

Ugandiečių pora papasakojo studentams, kad 1800 metais Europos misionieriai padarė didelę žalą gentinei ir socialinei Ugandos struktūrai, tai paliko pėdsaką iki šių laikų. Kai europiečiai atversdavo vyrus ar žmonas į krikščionybę, jie reikalavo tų naujų tikinčiųjų išsiskirti su savo ne krikščionimis sutuoktiniais, o tai draskydavo šeimas, gentis ir visą tautą.

Tą rytą mes pasakėme studentams, kad mūsų darbas paklusti Dievui, daryti mokiniais leidžiant jiems stebėti mumyse tai, ką Jėzus sakė daryti, o Šventosios Dvasios darbas padėti eiti per gyvenimą kartu su Juo, ir su Juo nustatyti kaip taikyti Dievo kelius mūsų kultūroje. Vaikščioti meilėje reiškia vaikščioti su Juo dabartyje, kad atrastum Jo išmintį kiekvienai situacijai, kurią sutinkame.

Tai tinka ir mums šiandien
Kai mes skaitome Jėzaus įsakymą: „mylėkite vienas kitą taip kaip Aš jus pamilau“, mes automatiškai galvojame apie kryžių, bet ne tai Jis norėjo pasakyti.

Jono 15 skyriuje mokiniai vis dar nesuprato, kad Jėzus eis ant kryžiaus. Tai vis dar tebuvo ateitis. Jėzus pasakė: „kaip Aš jus mylėjau“ – nuo savo tarnavimo pradžios, kai Jonas Krikštytojas buvo vis dar gyvas iki to momento, kuomet Jis tai pareiškė.

Jėzus kalbėjo apie tai, kaip per tris su puse metų kasdieniniame gyvenime, stovyklaujant, svečiuojantis namuose, mokant viešai ir bendraujant privačiai, pasivaikščiojimų ir ilgos kelionės metu, jie stebėjo Jį kiekvienoje gyvenimo situacijoje – ir liepė mylėti vienas kitą taip, kaip Jis mylėjo juos tuo metu. Kai Jis įsakė jiems mylėti vienas kitą taip, kaip Jis mylėjo juos, Jis kalbėjo apie kasdieninį gyvenimą, kuriuo jie dalijosi pastaruosius 3 ½ metų.

Šiame pavyzdyje Jėzus TIKRAI prašė jų prisiminti praeitį. Šitie praeities momentai apėmė daug vis dar mokiniams nesuprantamų dalykų. Mokymai, kurių jie nesuprato, veiksmai ir teiginiai, kuriais Jis kritikavo religinius lyderius ir kultūrą, kurioje jie užaugo, stebuklai, kurių gelmės jie dar neišanalizavo.

Kai Jėzus paprašė jų prisiminti praeitį, tai nereiškė mąstyti apie tai, ko jie vis dar nesuprato, ir apie tai, kas kėlė jiems sumaištį. Bet prisiminti meilę, kurią jie matė, prisiminti gerus laikus kartu, pavyzdžius iš Jo gyvenimo, kuriuos jie galėjo taikyti savo gyvenime. Jis neprašė jų surinkti ir surišti praeitį lyg žabų ryšulėlį bei išspręsti kiekvieną problemą, bet nuspręsti prisiminti visus meilės pavyzdžius, mąstyti apie tai, ką jie suprato, rasti meilę tarp neišspręstų problemų.

TAI mes galime padaryti, gyvendami čia ir dabar šiuo momentu, pasirinkti vaikščiojimą meilėje, prisiminti žiūrint meilės akimis, įsitikinus, kad ateinančiais amžiais Tėvas toliau mums rodys savo meilės ir gerumo turtus Kristuje. (Efeziečiams 2:7)

Pratęsimas kitą savaitę....būkit palaiminti!
John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

2015 m. gegužės 20 d., trečiadienis

CWOWI E-Naujienlaiškis. Gegužė 2015. Asmeninės naujienos, „Didelis paveikslas“

John Fenn, 2015 m. gegužės mėn. 14 d.,

Brangūs draugai,
Visų pirma trumpa žinutė amerikiečiams, kurie rašė maldos poreikius ant paaukojimų vokų, kurie ateina su prenumeruojamu mūsų naujienlaiškiu – kai jūs rašote prašymą gal galėtumėte parašyti savo telefono numerį, kad aš galėčiau paskambinti ir pasimelsti su jumis kartu? Dėkoju jums, jeigu jūs norėtumėte tai padaryti. Žinokite, kad aš meldžiuosi, kaip ir jūs prašote už jus ir jūsų poreikius, ir netgi nusifotografuoju juos į savo telefoną, kad galėčiau prisiminti tuos poreikius ir melstis – aš dažnai bandau paskambinti tiems, kurie atsiuntė paaukojimų. Taip pat, kad galėčiau padėkoti, bet paprastai telefonų numeriai nėra paminėti ant čekių, todėl jeigu jūs norėtumėte juos užrašyti, būčiau laimingas galėdamas paskambinti, padėkoti ir melstis kartu su jumis.

3 dienas Krisas buvo mūsų namuose. Kai aš jam turiu pasakyti, kad jau reikia grįžti į globos namus, kuriuos mes vadiname „mokykla“, jis visada nuliūsta ir kelioms minutėms nutyla. Šią savaitę aš pasakiau jam, kad turiu skristi 2 lėktuvais per vandenyną ir papasakoti žmonėms apie Jėzų, ir jis labai greitai susidorojo su savo liūdesiu: „Gerai, tėti, tu skrisi lėktuvais, tai labai gerai“. Aš verkiau, kai važiavau namo dėl jo geros širdies ir nekaltumo, dėl to kaip jis pasitiki manimi, ir kad aš grįšiu po 2½ savaitės.

Didelis paveikslas
Praėjusią savaitę aš lankiau seminarą skirtą tėvams, turintiems vaikų su specialiais poreikiais - suaugusių neįgalių vaikų, tokių kaip Krisas. Seminare buvo kalbama apie tai kaip suplanuoti jų priežiūrą po tėvų mirties. Po 90 min seminaro aš buvau labai glaudžiai susitelkęs į tą „mažą problemą“, ir prireikė 2 val. kelionės namo, kad nukreipčiau dėmesį į didesnį paveikslą, kad kas beatsitiktų ateityje mums ir Krisui, Tėvas toliau teiks aprūpinimą taip, kaip dabar, lygiai taip maloningai ir dosniai.

Reikia proto ir emocinės disciplinos, kad atsiplėštum nuo įvykių, kurie užgožia didesnį paveikslą, kad pabaigoje viskas bus gerai. Ir tai skatina mane galvoti apie tai, kad santykiais pagrįstas tikėjimas yra ne tai ką mes „darome“, bet gyvenimo stilius.

Dažnai kažkas susisiekia su manimi prašydamas pagalbos kaip „įsteigti“ namų surinkimą (bažnyčią), ir aš visada sakau jiems, kad suprantu jų gerą širdį, bet namų surinkimai nėra steigiami, jie atsiranda natūraliai iš santykių, kuriuos apibūdina Raštas: šeima, draugai, kaimynai, bendradarbiai ir paprastai dar artimas neatgimęs „ramybės žmogus“ tarp jų. Susirinkti namuose yra natūralus tų santykių rezultatas. Taip mes susitinkame su tikslu ir intencija, mylėdami kiekvieną asmenį Viešpatyje, kartu augdami Jame, tai ir yra mūsų tikslas, bendruomenės ir išplėstinės šeimos tikslas.

Žiūrėjimas į „didelį paveikslą“ neleidžiant, kad krizė užtemdytų žvilgsnį – tai taip pat mūsų gyvenimo stilius, kai procese pažįstame vienas kitą – viskas kas mus supa vieną kartą pasibaigs, bet žmonės yra amžini, taigi kokia dabar bebūtų krizė, ji praeis ir mes visi pažinosime vienas kitą visą amžinybę. Nuostabu!

Mes esame dalimi to, ką Jėzus pradėjo daryti ir mokyti. Man labai patinka, kaip Lukas pradeda laišką, kurį mes vadiname „Apaštalų darbais“. Jūs prisimenate, kad Lukas parašė Luko evangeliją romėnui Teofiliui, Luko 1:3 sakydamas, kad jis užrašys Jėzaus istoriją chronologine tvarka, taip yra parašyta vienintelė evangelija.


Lukas parašė ir antrą laišką Teofiliui, Apaštalų darbų knyga taip pat parašyta chronologine seka, 1 eilutėje pasakyta: „Pirmoje knygoje Teofiliau aš parašiau apie viską, ką Jėzus pradėjo daryti ir mokyti...“ ir tada jis toliau tęsia ir plečia savo pasakojimą, kuris ir yra Apaštalų darbų knyga, apimanti 30 metų ir ji baigiasi Pauliaus aprašymu, kuris yra namų arešte, bet turi galimybę laisvai priimti žmones savo namuose. Tai mes suprantame iš Luko 1:1 iki Apaštalų darbų knygos pabaigos, nes Lukas rašė chronologine tvarka: „viską, ką Jėzus pradėjo daryti ir mokyti“.

Apaštalų darbai yra apie mokinius ir kaip Viešpats veikia per juos ir juose, tai nenutrūkstanti istorija visko, ką Jėzus pradėjo daryti ir mokyti. Mums taip pat reikia turėti šitą supratimą - viskas, ką Jis darė mano ir tavo gyvenime ir pasaulyje aplink mus yra tik tąsa to, ką Jis pradėjo daryti ir mokyti. Mes esame dalis pasakojimo. Mes esame pasakojimas, mūsų gyvenimas, vaikščiojimas su Juo, visa tai yra dalis to, ką Jis pradėjo daryti ir mokyti.

Štai kodėl Lukas Apaštalų darbuose susitelkia į Šventąją Dvasią žmoguje, Kristus mumyse – tai yra pratęsimas kiekviename žmoguje visko, ką Jėzus pradėjo daryti ir mokyti ir tęsia visa tai mumyse. Štai kodėl santykiais pagrįstas tikėjimas ir susirinkimai kartu namuose, yra tai, ką Viešpats įkūrė, kai Jis Adomą ir Ievą patalpino kartu su Savimi jų namuose – tai yra dėmesio centras. Kristus mumyse, Jis tik tęsia tai, ką pradėjo daryti ir mokyti, todėl mes turime norėti girdėti iš Kristaus per kiekvieną iš mūsų, norėti melstis už vienas kitą, norėti pagerbti Kristų kiekviename asmenyje.

Žmonės yra svarbiausias dalykas gyvenime, amžini ir dalis to, ką Jėzus toliau tęsia daryti... nuostabi malonė!

Kai jūs tai skaitote, aš esu Suomijoje, kur vyksta pavasario konferencija, o šiais metais man tai reiškia kiekvieną dieną važinėjimą automobiliu po namus ir susirinkimus ten. Taip pat esu pakviestas dalyvauti TV7 laidoje „Šventosios Dvasios vakaras“ Helsinkyje. Aš labai vertinu jūsų maldas už Barbarą ir Krisą, kurie pasilikę namuose.

Žinokite, kad mes labai vertiname jūsų maldas, jūsų paaukojimus, buvimą mūsų draugais ir dalimi mūsų išplėstinės šeimos. Meldžiuosi už jus!

Daug meilės ir dėkingumo,

2015 m. gegužės 19 d., antradienis

Dabartyje ir buvimas. 1 dalis

John Fenn, 2015 m. balandžio mėn. 25 d.,

Sveiki,
Anksčiau šiais metais Viešpats aplankė mane, kai ką man paaiškino ir patarė pastudijuoti tai daugiau, kad gaučiau gilesnį apreiškimą. Tai buvo Jo švelnus būdas nukreipti mane, ir kai ką priminti, bet pakankamai aiškus, kad pakeistų mano dėmesio objektą.

Ką gi Jis pasakė
„AŠ ESU. Todėl Aš visada esu dabartyje. Taigi, jei nori būti mano buvime, tu privalai būti dabartyje.“ Kai aš paprašiau tai paaiškinti, Jis paprastai pasakė: „Pamąstyk apie tai, pastudijuok ir tu gausi daugiau apreiškimų“.

Kaip dažnai moderni kultūra yra nukreipta į ateitį – pradedant pranašyste apie kraujo mėnulių potvynių ir atoslūgių ciklus iki bandymo nustatyti, kas gi yra antikristas. Mes noriau leidžiam laiką ir pinigus ieškodami šitų dalykų, bet ignoruojame dabartį: šeimos gyvenimą, finansus, mintis, emocijas ir įpročius, kad taptume labiau panašūs į Kristų. Daug maloniau svarstyti ateities įvykius, nei tvarkytis čia ir dabar.

O dalis Kristaus kūno yra susitelkusi į praeitį. Žiūrėdami per petį į įvykius, kurie įvyko, kai jiems buvo x metų, arba kokie demonai šliejosi prie šeimos medžio, ir kaip jie sugadino jų gyvenimą, arba ieškodami to vieno prisilietimo iš Viešpaties savo „vidiniam išgydymui“. Ar mes turėtume gyventi praeityje, dabartyje, ar ateityje?

Senovės Egipto kultūra daugeliu būdų buvo panaši į mūsų kultūrą
Senovės Egiptas buvo priklausomas nuo šitų dviejų dalykų: praeities ir ateities. Laidojimo rūsiuose, mes matome ant sienų nutapytą asmens gyvenimo istoriją, taip pat jų laidojimą su daiktais reikalingais gyvenimui po mirties. Mozė ir ateities Izraelio tauta buvo apsupti kultūros, kuri garbino praeitį, aukodama permaldavimo aukas dievams, kad gautų palaiminimą ateities javų derliui, galvijų prieaugiui, verslo sandėriams, ir gyvenimui po mirties.

O aplinkiniuose rajonuose tuo metu įvairios deivės ir dievai laikė prikaustę kitų tautų dėmesį prie praeities ir ateities, taip pat prie niekada nesibaigiančio mirusių pagerbimo ar garbinimo tam, kad turėtų palaimintą ateitį. Nei viena kultūra nebuvo susitelkusi į gyvenimą čia ir dabar.

Dievų ciklas neleido žmonėms būti atsakingiems už savo gyvenimą, kad dėl savo elgesio ar emocinės traumos jie visada galėtų kaltinti mirusius gimines, arba dėl nesėkmės gyvenime dievus, kurie jų nepalaimino.

Užuot pripažinę, kad tuomet kai kilo gaisras nusiaubęs jų derlių, jie miegojo naktį namuose ir nebudėjo, jie galėjo pasiteisinti, apkaltindami dievus: aš negalėjau sumokėti mokesčių, nes dievai atsiuntė ugnį, kuri sudegino javus.

Šiandien krikščionis gali sakyti, kad jis negali įeiti į išgydymą, arba savo pašaukimą, ar likimą Kristuje, nes x dvasia iš senelės ar senelio perėjo mamai, o tada jiems ir trukdė visą gyvenimą. Jie taip pat gali jausti nuolatinę baimę dėl ateities, nes jie maitinasi iš internetinių puslapių, prie kurių prilipusios baimės dvasios, arba tai tiesiog gąsdinimas.

Dievas nustatė Izraeliui gyventi dabartyje
Kai Viešpats davė Mozei 10 Įsakymų, tai buvo pats pirmas kartas, kai dievas (Dievas) davė absoliučius įsakymus. Kitos kultūros turėjo dešimties Įsakymų elementus, bet joks dievas anksčiau nėra davęs 10 absoliučių taisyklių. Ir turėkite omenyje tai: joks kitas dievas nėra liepęs žmonėms turėti vieną poilsio, nedarbo dieną. Tai nebuvo negailestingas dievas, bet tas, kuris rūpinasi. Pats faktas, kad į absoliučius Įsakymus Jis įtraukė vieną nedarbo dieną parodo tai, kad Jis buvo užjaučiantis bei gyvenantis čia ir dabar.

10 įsakymų ir Mozės nuostatai aiškiai sakė, kad praeitis yra praeitis ir ji negali būti pakeista, bet galima atgailauti ir atleisti, o ateitis yra Dievo rankose. Todėl žmogus negali pakeisti praeities nei kontroliuoti ateities, bet 10 Įsakymų sakė, kad žmogus gali kontroliuoti savo veiksmus dabartyje. Joks dievas taip iki šiol nesielgė su savo žmonėmis.

10 Įsakymų nukreipė dėmesį į „čia ir dabar“, į dabartį, ten, kur yra Dievas „AŠ ESU“- visada esantis, kad mes galėtume susitvarkyti su savo problemomis prieš Jį.

Jeigu žmogus pavogė iš kaimyno avį, jis negalėjo mesti kaltės dievui: „Baalas reikalavo aukos, bet mano banda ganėsi toli, todėl, kad jam įtikčiau, turėjau pavogti tavo avį, kad turėčiau gyvulį aukojimui“. Dievas sakė: „Nevok“. Susitvarkyk su savo charakterio problemomis tiesiog dabar šiuo momentu!

Duodamas 10 Įsakymų Dievas padarė visus atsakingus tiesiog dabar, šitoje vietoje ir šituo laiku, už savo gyvenimą, versdamas žmogų susitvarkyti su savo širdimi, siela ir kūnu – DABARYJE.

Kai Jis pasakė NE lytiniams santykiams su kaimyno žmona, tai įgalino individus apsispręsti tiesiog tada, „Ar aš eisiu pas ją, kai jos vyras laukuose, ar ne?“. Jis įsakė individams susidoroti su geismu tiesiog dabar – nekaltinat šeimos dievo, nei nežinomos ateities – jis negalėjo sakyti „nežinau, kas bus rytoj, todėl gyvenu, kaip man malonu“. Duodamas 10 Įsakymų Dievas įgalino kiekvieną izraelitą gyventi tiesiog tuo momentu.

Jo įsakymai padarė taip, kad jie gyventų dabartyje. Ar tai nestulbina, kaip toli dauguma iš bažnytinės kultūros nukrypo į šoną nuo dabarties.

Kodėl taip neaiškiai?
Mozės Įstatyme yra 613 nuostatų, dauguma jų buvo taisyklės kunigams, kaip aukoti, arba dietos, bei sanitarijos nuostatos. Kai minimas įstatymas Naujajame Testamente autoriai paprastai pateikia palygindami kelis moralinius įstatymus, kurie parodomi be detalių.

Pavyzdžiui, kai Jis Išėjimo 20:8-11 liepė nedirbti per Sabatą, Jis nedavė jokių instrukcijų, tik paaiškino, kad visi pradedant nuo darbinių gyvulių iki samdinių, sūnų ir dukterų kiekvieną savaitę tą vieną dieną nedirbs.

Fariziejai iniciavo tradiciją susirinkti šeštadieniais garbinti ir tai prasidėjo namų susirinkimuose* apie 200 metų prieš Kristų. Bėgant metams dėl šio neaiškumo atsirado daug religinių įstatymų, kurie nuvedė iki tokio lygio, kad šiandien Izraelyje per Sabatą liftai sustoja kiekviename aukšte, nes spausti sustabdymo mygtuką reikiamame aukšte būtų laikoma darbu.* (Hebraiškai sinagoga reiškia susirinkimą).

Iki Jėzaus laiko fariziejai nustatė distanciją vadinamą Sabato dienos keliu, kuris paminėtas Apd 1:12 – distancija maždaug ¾ mylios (1,2 km)- nueiti tokį kelią buvo galima, bet daugiau buvo uždrausta!

Kodėl Dievas buvo toks neaiškus Izraeliui duodamas šiuos visus svarbius 10 Įsakymų? Jie buvo neaiškūs todėl, kad kiekvienas asmuo turėtų vaikščioti su Juo savo kasdienybėje, čia ir dabar, kad suprastų, ką sako Dvasia, kuri įkvėpė tą įstatymą. Jei nebelieka santykių, tai Įsakymai tampa tik taisyklėmis ir nuostatais, kuomet dėl Dievo baimės Sabato metu draudžiama paspausti sustabdymo mygtuką lifte.

Ką įsakė Jėzus?
Štai kodėl Jėzus Jono 15:12 pasakė: „Štai mano įsakymas: mylėkite vienas kitą kaip Aš jus pamilau“.

Jis nepasakė mums, kaip tai padaryti, Jis tik liepė tai daryti. Kodėl? Nes Jis turėjo būti atrandamas įsakymo neaiškume. Jis turėjo būti atrandamas momento intensyvume. Kad būtų aišku: kai kažkas meluoja apie jus, o jums primenama mylėti vienas kitą taip, kaip Jis myli mus, todėl nei praeitis, nei dabartis nieko nereiškia. Jis turi būti randamas laiko momente. Ne taip: „dabar aš prisiminsiu savo santykius su Tavimi ir bėgsiu pas Tave pagalbos“, bet kaip tąsa jūsų bendravimo su draugu, kuris niekada nepalieka ir visada čia, kad duotų išmintingą patarimą, kaip pritaikyti neaiškų įstatymą mylėti vienas kitą.

Jėzus man pasakė, kad norint būti Jo buvime, reikia būti dabartyje tokiu neaiškiu būdu, kad aš padaryčiau būtent tokias išvadas, kurias čia ir išdėsčiau. Jis nori, kad aš ieškočiau gilesnės prasmės, ką reiškia būti SU JUO, priimdamas apreiškimą iš Jo per Šventąją Dvasią – ne kaip įsakymą būti dabartyje, bet specialiai neaiškiu būdu, kad aš galėčiau Jo ieškoti ir Jį surasti... ir štai čia mes pratęsime kitą savaitę. Iki tada, būkite palaiminti,


2015 m. gegužės 1 d., penktadienis

CWOWI E-Naujienlaiškis. Kovas 2015

John Fenn, 2015 m. kovas mėn. 17 d.,

Sveiki visi,
Norėjau jus supažindinti su keliomis pranašiškomis įžvalgomis apie krizę su ISIS, kurios padėtų jums suprasti, kaip tai aititinka pranašystę ir taip pat su tuo, ką Viešpats daro Kristaus kūne bei kitomis naujienomis.

Paaiškinimas apie ISIS ir Vidurio rytus - musulmonų religijoje yra 2 pagrindinės kryptys: sunitų (apie 75%) ir šiitų (apie 25%, tačiau, kai kurie sako, kad 10%). Sunitai yra laikomi labiau tradiciniais: ISIS yra laikomi (karinio pagrindo) sunitais.

Tačiau nuo 1979 m. revoliucijos Iranas yra šiitiškas ir finansuoja tokias šiitų grupes kaip libaniečių įsteigtą Hezbollah organizaciją, esančią prieš Izraelį. Šiitai reikalauja teisės Ali ir jo palikuonims vadovauti, todėl jie ir vadinami šiitais, tiesiogiai išvertus „Šiat Ali“ reiškia „Ali partija“ arba dabartinius šiitus. Ali buvo Muhamedo žentu ir kankiniu dėl savo tikėjimo, todėl jų praktikose figuruoja kankinystė (mirtininkai teroristai). Irakas taip pat daugiausiai šiitiškas ir Ali kapas yra Najaf mieste, Irake.

Dabar vykstanti kova apima (įtraukia) sunitų ISIS kovą su šiitų musulmonais. Du pagrindiniai žaidėjai yra sunitiška Turkija ir ISIS, tuo tarpu šiitiškas Iranas bando sukelti konfliktą, kuris, jie tiki, jog privers jų mesiją (Mahdi) sugrįžti ir įkurti tobulą musulmonišką pasaulinę valdžią. Tai yra jų varomoji jėga slypinti už Irano atkaklumo dėl atominių ginklų, nes jei jie sugebės sukelti karą su Izraeliu ir vakarais, jie tiki, jog privers jų mesiją ateiti ir įkurti jo (Sharia) karalystę. Tačiau tas karas nėra Armagedonas, bet trečiasis pasaulinis karas, kuris vyks mažiausiai 7 metus prieš Armagedoną, kaip aprašyta Ezekielio 38 ir 39 skyriuose.


Ką sako Žodis
Ezekielio 38 skyrius nurodo į sąjungą, kuri šių dienų politikoje jungia sunitų ir šiitų musulmonų tautas, kurioms vadovaus dabartinė Rusija bei jos sąjungininkai puls Izraelį ir bus nugalėti Izraelio ir jo sąjungininkų. Ezekielis mini Iraną (Persija) ir greičiausiai Iraką, kadangi senovės Persija buvo užėmusi abiejų šių dabartinių šalių plotą (šiitų). Taip pat Turkiją (sunitai), Libiją (sunitai), Etiopiją (dabartinį Sudaną – sunitai), Gomerą (Turkija/ Eurazijos stepės – sunitai).

Istorija moko mus, jog tautos, kurios įprastai yra priešai tarpusavyje, dažnai susivienija prieš bendrą priešą (pvz. JAV ir SSSR susijungė prieš nacistinę Vokietiją Antrajame Pasauliniame kare). Mes matome tai dabar - sunitų organizacija Hamas siekia sunaikinti Izraelį iš Gazos ir yra sąjungoje su šiitišku Iranu, o juos jungia jų bendra neapykanta Izraeliui. Kaip ir kada Rusija įžengs į sąjungą su likusiomis kariaujančiomis Islamo frakcijomis lieka tik stebėti, tačiau sekite Rusiją plečiant savo įtaką.

Pagrindinis klausimas apie šiuolaikinę politiką būtų toks: kas turi nutikti tarp dabartinio ir to laiko, kai tokia sąjunga susiformuos? Akivaizdu, jog sąjungininkai juda link Izraelio, nes tikisi tai padaryti saugiai – kad nebus nė vieno, kas juos sustabdytų. Vadinasi, jog sąjungos vadovybė turi manyti, kad Izraelis yra vienas ir Izraelio sąjungininkai nekovos dėl Izraelio saugumo. (Ezekielio 38 skyrius nurodo, jog jie mąsto neteisingai)

Taigi stebėkite Rusiją atsitraukiant nuo JAV dolerio ir ženklų, jog Turkija užima vis didesnį vaidmenį Vidurio rytuose, o Rusija besielgiančia kaip vienijančia jėga tautoms, kurias paminėjo Ezekielis. Stebėkite JAV atsitraukiant nuo Izraelio ir tampant labai abejojančia dėl įsitraukimo į kovą prieš ISIS, bet veikiau norinčia, kad arabų tautos susitvarkytų pačios. Taip pat Ezekielis sako, jog tos arabų tautos yra sąjungoje su Rusija dėl karinių tikslų, taigi stebėkite arabų tautas vis labiau naudojant jų kariuomenę (regioniniame) konflikte susijusiame su ISIS.

Tuo tarpu Kristaus kūne – investuokite į santykius – visame pasaulyje mes matome tikinčiuosius, dažnai iš pradžių besirenkančius tik savo šeimoje ar tiesiog atskirus 1-3 žmones, reguliariai leidžiančius laiką Viešpatyje, jie valgo, kalbasi ir meldžiasi. Namų bažnyčia yra susijusi su santykiais. Ne „namų bažnyčių sodinimas“, bet mūsų gyvenimo investavimas į kitus. Aš matau vis daugiau žmonių, norinčių atidėti pasaulio dalykus ir užpildyti tą laiką vardan žmonių, kurie jiems rūpi ir taip mes matome kaip veikia Dievas.

Kai Dievas persikėlė iš statinio, žinomo kaip šventykla Jeruzalėje į žmones, kurie tapo gyvomis šventyklomis, kiekvienas asmuo tapo Dievo kunigu savo paties šventyklos – savo kūno:
„Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?“ „…ir padarė iš mūsų karalystę bei kunigus savo Dievui ir Tėvui…“ 1 Kor 6:19, Apr 1:6; 5:10.

Kadangi mes visi esame Dievo šventyklos, mūsų funkcija Kristaus kūne tampa kiek malonės kiekvienas iš mūsų priėmė. Mes visi lygūs, tiesiog mes atliekame skirtingas funkcijas. Tuo tarpu lyderiai nuolat įgalina kitus padėti visiems tapti visiškai veikiančiais ir subalansuotais žmonėmis Kristuje, tapti brandžiomis gyvosiomis šventyklomis ir kunigais Dievui.
Štai kodėl mes matome mokinius besirenkančius iš namų į namus, o jų susirinkimai buvo pagrįsti prielaida, jog visi dalivaujantys yra Dievo šventyklos, nuo jauno iki seno, visi dalyvaujantys buvo kunigai, dėl to visi galėjo dalyvauti. Susirinkimai namuose buvo ir iki šios dienos yra kunigų susirinikimai, kur jie mokosi ir auga kunigystėje ir auga pažinime, ką reiškia būti gyvąja Dievo šventykla.

Štai kodėl aš toks įsitikinęs, jog susirinkimas, vadinamas „namų bažnyčia“ seka Bibliniu modeliu, vietoj to, kad būtų 1 žmogus vedantis kiekvieną susirinkimą kiekvieną kartą, paprasčiausiai auditorinio tipo bažnyčia namuose. Tai NE namų bažnyčia. Keiskite namus, kai tai įmanoma, ir nepriklausomai nuo nieko, keiskitės kas ves kiekvieną tarnavimą, nes Kristus gyvena visuose mokiniuose, ir kiekvienas asmuo turi unikalų Jo asmenybės aspektą savyje, ko niekas kitas pasaulyje neturi. Štai kodėl namų bažnyčia yra pagrįsta dalyvavimu, o ne pagrįsta pamokslu.

Ir štai kodėl taip vadinamos „paprastos bažnyčios“(Simple church) formatas – atėjau ir išėjau kada panorėjau ir nieko iš tavęs nereikalaujama - yra nebiblinis. Jėzus pasakė žmones daryti mokiniais, o mokiniai yra tie, kurie mokosi iš Mokytojo santykiuose. Kaip aš sakiau praeitą mėnesį, žmogus gali sakyti, kad yra gimęs iš naujo, gali sakyti, kad myli Dievą ir dėl to jie gali sakyti, kad myli tave – bet šie pareiškimai yra neįrodyti. Dievas sukūrė Savo teisumą būti įrodomu per santykius. Jėzus pasake, kad jie mus pažins iš mūsų meilės ir meilė yra veiksmažodis, žodis, reiškiantis veiksmą.

Kelios mintys apie skausmą (žaizdas), laiką ir santykius – mes matome daug sužeistų žmonių, ateinančių į namų bažnyčią ir atsargiai įžengiančius į santykiais grindžiamą tikėjimą, žingsnis po žingsnio per daug savaičių. Jie dažnai būdavo žeidžiami visuomenės ir auditorinės bažnyčios kultūros ir jų sužeidimai yra pačiame paviršiuje ir jie vis dar mato krikščionis per sužeistą matymą, ir tai paveikia visa, ką jie daro. Laikas padeda pasirinkti, kuriuos prisiminimus tu nori pasilikti; kai kuriems reikia pagalbos renkantis išmintingai.

Mūsų malonė yra padėti jiems pereiti nuo sužeidimo į sveikumą, iš disfunkcijos į funkcionavimą. Mūsų malonė yra padėti jiems padėti šalin kai kuriuos atsiminimus, tam kad sukurtų naujus ir sveikus atsiminimus su jų naujais draugais Kristuje.

Žmonės, kurie yra sužeisti mato pasaulį per sužeistą žvilgsnį, ne taip, kai dalykai yra iš tiesų. Kai žmonės ateina į tavo namų susirinkimą pirmą kartą, supraskite, jog jie ateina ieškodami sveikumo, saugumo, balanso. Bet taip pat supraskite, jog kai kurie žmonės dar nepasiruošę augti, taigi kai kurie sužeisti žmonės suras ką nors, kad susižeistų, nepriklausomai nuo to, ką tu darai.

Biblinė lyderystė nėra sakymas žmonėms kuo jie taps, tai jų įgalinimas kuo jie taps (Kristuje).

Tu nesi atsakingas už tobulumą, bet tu esi atsakingas už augimą.
Biblinė lyderystė yra savo autoriteto atidavimas, įgalinant žmones patiems priimti sprendimus sekant Kristų. Kartais jie nukrenta ir mes esame, kad juos pakeltume, bet buvimas krikščioniu neįgalina kitų nuodėmiauti, bet įgalina juos augti. Nepaisant to, ar jie renkasi augti ar ne, tai jų pasirinkimas ir jų istorija, kurią vieną dieną jie pasakys Jam. Mūsų darbas yra tiesiog atiduoti savo gyvenimus už kitus, kaip Viešpats padarė dėl mūsų.

Kriso kambarys – mes laukiame neįgaliesiems skirtos įstumiamos kriauklės spintelės. Melskitės už Krisą, kadangi mes esame užimtame keliavimo laikotarpyje ir nuolat kintantis tvarkaraštis sukelia didelę sumaištį jo emocijose… Jis nusiramina, kai aš paprašau ir gauna leidimą eiti pasakoti žmonėms apie Jėzų, ir jis supranta, jog tai tėtės „darbas“, bet visi jo tvarkaraščio pakeitimai labai jį paveikia.

Taip pat mes pradedame įtemptą keliavimo sezoną ir daug pinigų išleidžiama įsigyti bilietams ir pasirengimui, taigi mes branginame jūsų pagalbą. Ačiū, kad esate mūsų gyvenimo dalimi, jūsų palaikymas maldose ir paaukojimai mums reiškia labai daug! Jūs nuolatos esate mūsų maldose, kasdien!

Palaiminimai ir padėka,

Chronologinė Velykų savaitės eiga. 3 dalis

John Fenn, 2015 m. balandžio mėn. 18 d.,

Sveiki,
Tik ką prisikėlęs Jėzus pasakė Marijai prie kapo rūsio: „Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems, kad Aš kylu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, mano Dievą ir jūsų Dievą“. Jis tai pasakė naudodamas išsireiškimus, kurių niekada anksčiau nenaudojo. Jono 20:17

Kodėl Jis būtent tai visų pirma pasakė po prisikėlimo?
Tai paaiškina Paulius Apd 13:33, kai jis kalba apie prisikėlimo dieną: „Dievas įvykdė šituos pažadus (kas buvo pažadėta tėvams) Jėzų prikeldamas iš numirusių, taip kaip parašyta antroje psalmėje: „Tu esi mano Sūnus; Šiandien Aš tapau tavo Tėvu (pagimdžiau tave).“

Paulius pabrėžia, kad Tėvui prisikėlimo diena buvo toks pasikeitimas jų santykiuose, kad Jis pasakė: „Šią dieną Aš pagimdžiau tave“. Koks gi buvo tas pasikeitimas?

Didelis pasikeitimas
Jėzus visiems laikams nuo pat pradžių buvo Sūnus Tėvui, su visa valdžia ir teisėmis skirta vieninteliam Dievo Sūnui, bet Jis ištuštino Save nuo visų šitų teisių ir privilegijų, kad būtų pradėtas Marijoje kaip žmogus*. Jis gyveno kaip žmogus, mirė kaip žmogus, ir buvo prikeltas iš mirusių ir gražintas Jo Tėvui kaip žmogus – pirmas žmogus prikeltas iš mirusiųjų. Dievo Sūnus tapo amžinai žmogumi. * Filipiečiams 2:5-8

Netgi mokiniams buvo sunku suprasti tai, kad Jis nebuvo prikeltas kaip dvasia. Štai kodėl Jėzus valgė su jais, kad įrodytų, jog Jis yra fiziškai prikeltas iš mirties ir tebėra Žmogus – Luko 24:41-43.

Jėzus dabar yra žinomas kaip pirmas gimęs iš mirusiųjų
Jėzus buvo pirmas gimęs iš mirusiųjų, o jūs ir aš dvasine prasme esame skaičius x gimę iš mirusiųjų po Jo, bet vieną dieną tikrai būsime pakeisti ir prikelti iš mirties (pašlovintame) kūne.

Romiečiams 8:29: „O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių.

Kolosiečiams 1:18:Ir Jis yra kūno – bažnyčios galva. Jis – pradžia, pirmagimis iš mirusiųjų, kad visame kame turėtų pirmenybę“.

Hebrajams 12:22-23: Bet jūs prisiartinote prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangiškosios Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų ir iškilmingo sambūrio, prie danguje įrašytųjų pirmagimių bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie ištobulintų teisiųjų dvasių“.

Apreiškimas Jonui 1:5: „ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo Liudytojo, mirusiųjų Pirmagimio, žemės karalių Valdovo.“

Ką mums tai reiškia?
Būti pirmagimiu iš mirusiųjų reiškia, kad yra ir kiti gimę, nes priešingu atveju Jis būtų vadinamas vieninteliu gimusiu iš mirusiųjų, bet Jis tikrai yra pirmas gimęs iš mirusiųjų, o Jo prisikėlimas yra įrodymas ir užtikrinimas visiems, kurie Jį tiki. Šventoji Dvasia mums duota kaip tiesos liudytoja ir pirmojo gimimo iš mirusiųjų liudytoja, mums duotas tiesioginis liudytojas, kuris liudija Viešpaties gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą.

Efeziečiams 1:13 sako, kad po to kai mes įtikime mes „esame užantspauduoti pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo garantas iki nuosavybės atpirkimo Jo šlovės gyriui…”

Žodis „užantspauduoti“ yra „sphragizo“ ir buvo naudojamas antikiniais laikais tokiems kasdieniniams dalykams, kaip grūdų krepšio užantspaudavimas. Tai užtikrino turinio neliečiamybę, jo slaptumą, savininko teises ir paskirties vietą. Mes taip pat galime prisiminti senų laikų vokų užantspaudavimą su siuntėjo antspaudu įspaustu į išlydytą vašką.


Antspaudas yra siuntėjo garantas jo paskirties vietai, saugumui ir privatumui viduje esančio turinio. Mes buvome užantspauduoti paties Dievo, Jo Dvasios, ir tai parodo, kam mes priklausome, kur mes vykstame, mūsų ir mūsų širdžių saugumą, kurios yra apsaugotos to, kuris jas ir užantspaudavo.

Žodis „rankpinigiai“ graikų kalboje „arrabon“ originaliai reiškia „užstatas“, pinigai padėti pirkėjo, kaip užstatas, kuris patvirtina sandėrį. Šiandien asmuo gali duoti užstatą ir gauti nuosavybę iš pardavėjo su pažadu, kad jis palauks iki pilno pirkimo.

Mes buvome užantspauduoti Šventąja Dvasia ir visi šiame gyvenime turime pažadą, kitaip sakant, užstatą, pažadą, kad Dievas įvykdys likusią dalį sandėrio – Pirmagimis iš mirusiųjų tikrai užtikrina, visų kitų gimimą iš mirusiųjų – dvasinis atgimimas yra to pažado požymis.

Efeziečiams 1:13 sako, kad mes buvome užantspauduoti ir gavome užstatą mūsų išgelbėjimui iki laiko, kai Dievas, kurio nuosavybė mes esame, pabaigs pildyti sandėrį – suteiks pilną atpirkimą. Kaip Paulius pasakė Romiečiams 8:23, „ne tik kūrinija, bet mes dejuojame savo viduje laukdami mūsų įsūnijimo, taip sakant, mūsų kūno atpirkimo“. Mūsų dvasinis žmogus laiduoja, kad ateis išsipildymo diena, ir kaip Pirmagimis, mes turėsime taip pat pašlovintą kūną, vienodai lengvai galintį funkcionuoti Dvasioje ir natūraliose srityse.

Koks užtikrintumas ir kokia ramybė!
Ši Jėzaus paslaptis, kad Jis yra Pirmagimis iš mirusiųjų, yra nuostabi tiesa apie mus, kad mes esame užantspauduoti Tėvo Jo Paties Dvasia. Tai reiškia, kad priešas negali mūsų paliesti. Šventosios Dvasios užstatas mūsų gyvenime turi mums teikti proto ramybę, užtikrintumą ir džiaugsmą.

Biblija apibūdina viltį kaip „maloningą ir pasitikintį tikėjimąsi“ sieloje (emocijos, protas, mintys), o ne dvasinę jėgą, koks yra tikėjimas. Bet viltis ir tikėjimas eina kartu, nes tikėjimas yra įrodymas dalykų, kurių viliamės – sugriauk viltį ir tikėjimas pasitrauks.

Viltis turi nuostabų sugebėjimą, bet yra proto ir emocinė sritis, nes kai susijungia su tikėjimu jaučiamas kaip užtikrintumas mūsų dvasioje, kad mes esame Tėvo ir Jis išganys mus vieną dieną pilnai. Hebrajams 6:13-20 pasakoma apie Abraomą ir kokį poveikį jam padarė viltis.

Jis sako, kad Abraomas buvo užtikrintas 2 dalykais: Dievas davė pažadą, ir Dievas negali meluoti. Jis sako: „mes turime stiprų padrąsinimą, kurie pabėgome (pas Viešpatį) paguodai ir atradome prieglobstį mums skirtoje viltyje. Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun, kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus…”

Jis sako, kad viltis yra – mūsų emocijų, minčių, jausmų – sielos inkaras, jie turi būti kontroliuojami vilties, užtikrinto geros pabaigos laukimo, nes Jėzus nuėjo pirmas ir dėl mūsų įžengė už uždangos – į šventų švenčiausią danguje.

Žodis pirmtakas yra žodis „prodromos“, kuris reiškia „užbėgti į priekį“ naudojamas, kai kariniai skautai pasiunčiami į priekį išžvalgyti teritorijos, ir taip pat tą, kuris pasiunčiamas prieš karalių, kad užtikrintų, jog viskas tinkamai paruošta jo atvykimui. Terminas taip pat buvo naudojamas antikiniais laikais, kai laivas atvykdavo į uostą, bet ten buvo rifai ir uolos, kurių reikėjo išvengti – jie turėdavo plaukiką, kuris laikė virvę ir taip vesdavo laivą. Mūsų Jėzus nuėjo už mus į priekį į mūsų bendrus su Juo Tėvo namus, todėl mūsų mintys, jausmai ir emocijos visada turi remtis šituo faktu, taip pat mes savyje turime Dvasią, kuri liudija tiesą.

Mes laikomės fakto, kad Tėvas pažadėjo ir užtvirtino Savo planus bei veiksmus daugeliu būdų, ir mes žinome, kad Tėvas negali meluoti. Jis atidavė mums Savo Pirmagimį iš mirusiųjų, užantspaudavo mus Savo Dvasia. Dvasia mūsų gyvenime yra užstatas, kad sandėris bus įvykdytas ik galo.

Jėzus yra nuostabus Pirmagimis gimęs iš mirusiųjų, ir kiekvienas iš mūsų esame gimę iš mirusiųjų, dabar – dvasioje, o vieną dieną – taip pat ir kūne. Kaip Paulius sakė, mes trokštame būti aprengti iš aukštybių. Ateik greitai, Viešpatie Jėzau!

Kitą savaitę - nauja tema, iki tada, būkite palaiminti,