John Fenn, 2015 m. gegužės mėn. 2 d.,
Sveiki,
Aš
žaviuosi Barbaros organizaciniais įgūdžiais, bet nesuprantu, kaip ji surūšiuoja
produktus šaldiklyje. Bet aš esu tik vyras, todėl – tai normalu. Tą rytą aš
buvau alkanas ir norėjau lašinukų, galvojau, kad jie turi būti vienoje iš 6
pagrindinių maisto grupių: vaisiai, daržovės, mėsa, pienas, grūdai, lašinukai.
Galbūt dar sūris galėtų būti atskirame skyriuje. Jeigu būčiau dinozauras,
būčiau mėso-zauras, o Barbara būtų angliavandianio-zauras. Mes kartu subalansuojame
vienas kitą.
Angliavandeniai
tą rytą beveik visi buvo sukrauti šaldiklyje – bandelės, tortilijos, ruginė
duona, rupiai maltų miltų duonos kepalai, ledai, įvairių rūšių sušaldyti miltų
maišeliai... bet jokių lašinukų ir jokių hamburgerių, nes mūsų ištekliai buvo besibaigiantys.
Paprastai ten yra nedidelis mėsos skyrius, bet jis turėjo būti papildytas.
Barbara
nuostabiai išsaugo maistą. Ten buvo praeitos Padėkos dienos pietūs ir pietūs
nuo praeitų Kalėdų šventimo, ir netgi šių metų velykinis maistas ir visas tas
maistas laukė, kada bus ištrauktas iš ledo gelmių, atšildytas ir dar kartą
atgaivintas. Man patinka šis jos sugebėjimas, dėl kurio švenčių maistas mūsų
namuose niekada nesibaigia, jis tik sušaldomas ir laikomas iki kito karto, kai
juo vėl bus galima pasimėgauti.
Sušaldytas laike
Mano
mintys tą rytą sukosi apie tai, kad pilnas maisto šaldiklis panašus į mūsų
maldos gyvenimą. Mes turime atminties ruošinius iš praeities, kai kurie geresni
už kitus, kai kurie nebuvo visiškai sunaudoti, todėl sušaldyti laiko pakuotėje,
kad niekas nematytų, nors mes iš tiesų norėtume ištuštinti tą šaldiklį ir
pabaigti su tuo.
Kaip
pagrindinis patiekalas, kuomet mes pagaliau pastumiame lėkštę ir pasakome: „man
jau pakanka, ir patalpiname jį į šaldiklį, taip ir su prisiminimais, kuriais
mes jau pasisotiname, ir vėl vieni geresni nei kiti. Su kai kuriais mes dar
nesusidorojome – neteisingumas, praradimas, sukeltas skausmas mums ir kitiems,
„kodėl?“ taip viskas.
Mes visi turime
istoriją
Kai
kurios istorijos yra gražesnės nei kitos, bet žmogaus prigimtis nori daryti
tai, kas neįmanoma: padaryti praeitį tvarkinga, švaria, tvarkyti ir organizuoti
tol, kol visos problemos bus išspręstos ir jau niekas nežeis. Tada ta sutaikyta
praeitis gali būti sunumeruota, sudėliota ir padėta amžinam saugojimui.
Aš
kalbėjau kaip Viešpats pasakė man anksčiau šiais metais: „AŠ ESU. Todėl Aš
visada dabartyje. Taigi, norint būti Mano buvime, turi būti dabartyje“.
Praeitą
savaitę aš pasidalinau kaip Viešpats atėjo iš amžinybės ir davė Mozei 10 įsakymų,
kurie įpareigojo Izraelį gyventi dabartyje. Naudodamas įsakymus, o ne
patarimus, Jis įgalino kiekvieną asmenį prisiimti atsakomybę už savo sprendimus
gyvenime ir būti atsakingu už kiekvieną gyvenimo momentą.
Dabartyje
Kai
pavyzdžiui sakoma: „Nemeluok“ (neliudyk neteisingai) nelieka vietos pateisinti
melą prisiminus praeitį, ten, kur asmuo buvo sužeistas, kad pateisintų melą
dabartinėje situacijoje. Taip pat negalima meluoti, kad turėtum geresnę ateitį -
„Taip, sere, ši karieta labai nedaug pravažiavo, ji priklausė senelei, kuri ją
naudojo susirinkti manai kiekvieną rytą“, kai buvo žinoma, kad tai karo vežimas
naudojamas daugybėje mūšių Egipto armijoje. Kiekvienas izraelitas turėjo
gyventi dabartyje ir vaikščioti su Dievu dabartyje.
Asmenins įgalinimas
10
įsakymų buvo tikslingai neaiškūs su negausiomis detalėmis, tik su kai kuriais esminiais
nurodymais kai kuriems atvejais, bet ne tiek, kad Jis siektų išleisti įsakymą
kiekvienai įmanomai situacijai gyvenime. Neaiškumas reiškia, kad kiekvienas
asmuo turi vaikščioti su Juo, kad galėtų gauti šviežią apreiškimą kiekvienai
konkrečiai situacijai, kaip taikyti Jo Įsakymus. Jei patrauksime nuo Įstatymų
santykius, jūs pradėsite praktikuoti religines taisykles, niekada nebūdami
tikri, ar Dievas patenkintas jumis, ar ne.
Ką sako Ugandos
gyventojai
Kai
aš buvau Biblijos mokyklos direktoriumi, vieno rytinio susirinkimo metu
studentams kalbėjo pora iš Ugandos. Jei nepamiršau, vyras buvo 29 iš 34 vaikų,
nes jo tėvas turėjo 4 žmonas. Jo žmona kilusi iš namų, kur buvo 3 žmonos, ir ji
berods buvo 13 vaikas iš 19.
Ugandiečių
pora papasakojo studentams, kad 1800 metais Europos misionieriai padarė didelę
žalą gentinei ir socialinei Ugandos struktūrai, tai paliko pėdsaką iki šių laikų.
Kai europiečiai atversdavo vyrus ar žmonas į krikščionybę, jie reikalavo tų
naujų tikinčiųjų išsiskirti su savo ne krikščionimis sutuoktiniais, o tai
draskydavo šeimas, gentis ir visą tautą.
Tą
rytą mes pasakėme studentams, kad mūsų darbas paklusti Dievui, daryti mokiniais
leidžiant jiems stebėti mumyse tai, ką Jėzus sakė daryti, o Šventosios Dvasios
darbas padėti eiti per gyvenimą kartu su Juo, ir su Juo nustatyti kaip taikyti
Dievo kelius mūsų kultūroje. Vaikščioti meilėje reiškia vaikščioti su Juo
dabartyje, kad atrastum Jo išmintį kiekvienai situacijai, kurią sutinkame.
Tai tinka ir mums
šiandien
Kai
mes skaitome Jėzaus įsakymą: „mylėkite vienas kitą taip kaip Aš jus pamilau“,
mes automatiškai galvojame apie kryžių, bet ne tai Jis norėjo pasakyti.
Jono
15 skyriuje mokiniai vis dar nesuprato, kad Jėzus eis ant kryžiaus. Tai vis dar
tebuvo ateitis. Jėzus pasakė: „kaip Aš jus mylėjau“ – nuo savo tarnavimo
pradžios, kai Jonas Krikštytojas buvo vis dar gyvas iki to momento, kuomet Jis
tai pareiškė.
Jėzus
kalbėjo apie tai, kaip per tris su puse metų kasdieniniame gyvenime,
stovyklaujant, svečiuojantis namuose, mokant viešai ir bendraujant privačiai,
pasivaikščiojimų ir ilgos kelionės metu, jie stebėjo Jį kiekvienoje gyvenimo
situacijoje – ir liepė mylėti vienas kitą taip, kaip Jis mylėjo juos tuo metu.
Kai Jis įsakė jiems mylėti vienas kitą taip, kaip Jis mylėjo juos, Jis kalbėjo
apie kasdieninį gyvenimą, kuriuo jie dalijosi pastaruosius 3 ½ metų.
Šiame
pavyzdyje Jėzus TIKRAI prašė jų prisiminti praeitį. Šitie praeities momentai apėmė
daug vis dar mokiniams nesuprantamų dalykų. Mokymai, kurių jie nesuprato,
veiksmai ir teiginiai, kuriais Jis kritikavo religinius lyderius ir kultūrą,
kurioje jie užaugo, stebuklai, kurių gelmės jie dar neišanalizavo.
Kai
Jėzus paprašė jų prisiminti praeitį, tai nereiškė mąstyti apie tai, ko jie vis
dar nesuprato, ir apie tai, kas kėlė jiems sumaištį. Bet prisiminti meilę,
kurią jie matė, prisiminti gerus laikus kartu, pavyzdžius iš Jo gyvenimo,
kuriuos jie galėjo taikyti savo gyvenime. Jis neprašė jų surinkti ir surišti praeitį
lyg žabų ryšulėlį bei išspręsti kiekvieną problemą, bet nuspręsti prisiminti
visus meilės pavyzdžius, mąstyti apie tai, ką jie suprato, rasti meilę tarp
neišspręstų problemų.
TAI
mes galime padaryti, gyvendami čia ir dabar šiuo momentu, pasirinkti
vaikščiojimą meilėje, prisiminti žiūrint meilės akimis, įsitikinus, kad
ateinančiais amžiais Tėvas toliau mums rodys savo meilės ir gerumo turtus
Kristuje. (Efeziečiams 2:7)
Pratęsimas kitą
savaitę....būkit palaiminti!
John
Fenn