Vardas # 3 iš 3

  John Fenn  ,   The Name #3 of 3,      27 October, 2023  

Sveikinu visus,

Ši dalis yra apie netikėjimą, kas tai yra, kaip jo atsikratyti.

 Žodis „netikėjimas“ Naujajame Testamente vartojamas keletą kartų ir yra susijęs su širdies kietumu. Tai žodis „apistian“ ir reiškia neištikimybę ir netikėjimą – neištikimas per nepaklusnumą.

 Netikėjimas NĖRA mažas tikėjimas. Petras iš tikrųjų vaikščiojo vandeniu, bet išsiblaškė ir pradėjo skęsti. Jėzus paklausė: „O tu mažatiki: kodėl abejoji? Tai nėra netikėjimas, o vėjo ir gyvenimo bangų blaškymas, kai atitraukiame akis nuo Viešpaties. Mt 14:31

 Nesugebėjimas eiti ten, kur Dievas veda, nesugebėjimas augti Jame ir kaip asmenyje

 Netikėjimas yra tikėjimo nebuvimas ir apima neištikimybę Viešpaties bandomai krypčiai. Jis vartojamas Hebrajams 3:19, kai kalbama apie netikintį ir neištikimą Izraelį, kai jie atsisakė įžengti į Pažadėtąją žemę. Jie žlugo ne dėl tikėjimo stokos, o dėl netikėjimo, sakoma eilutėje.

 Familiarumas gimdo panieką

 Tai amerikietiška frazė ir aš nesu tikras, kaip ji verčiama – ačiū ir atsiprašau visų savanorių visame pasaulyje, kurie verčia mano savaitės mintis į daugelį kitų kalbų.

 Morkaus 6:1-6 Jėzus grįžta į savo gimtąjį miestą. Žmonės stebėjosi Jo žodžiais ir kalbėjo apie „galingus darbus“, apie kuriuos buvo girdėję. Štai kur iškyla jų netikėjimas:

 "Ar tai ne tas dailidė? Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis? O argi jo seserys čia nėra su mumis? Ir jie įsižeidė dėl Jo."

 Čia matome, kad Jėzus yra vyriausias iš 5 brolių ir mažiausiai 2 seserų. Jie pažinojo Jį kaip stalių, Marijos sūnų, vyriausią brolį mažiausiai 6 broliams ir seserims, ir buvo įžeisti. Tais laikais dailidė jis reiškė gaminantis daugiau baldus ir namų apyvokos daiktus, o ne namus. Kaip norėtumėte, kad jūsų namuose būtų Jėzaus pagamintas stalas! At ne? Jis buvo visiems žinomas, todėl galima manyti, kad jis gamino baldus, kurie buvo daugelyje miesto namų. Jie visi jį pažinojo.

 Jei Marijai skirtume 2 metus tarp vaikų, tai Jėzus, būdamas 30 metų, būtų turėjęs 28, 26, 24, 22, 20, 18 metų brolių ir seserų. Tai, kad „jo seserys yra čia su mumis“, rodo, kad jos nėra i6tek4jusios, taigi buvo paauglės. arba jaunesnis, bent jau pakankamai jaunas, kad dar būtų vienišas, kitaip tariant. Šeima vis dar buvo mieste, kurią visi pažinojo, vaikai – žinomi visiems – ir tas pažinimas prisidėjo prie jų netikėjimo.

 "Jis negalėjo ten padaryti daug galingų darbų, išskyrus tai, kad uždėjo rankas ant kelių sergančių žmonių ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu. Taigi jis vaikščiojo po apylinkes mokydamas."

 Štai kur galime patikrinti save. Ar mes turime ką nors pakeltą ant pjedestalo, bet kai jis tampa pažįstamas ir matome, kad jis yra tiesiog normalus žmogus, ar jis nukrenta nuo pjedestalo? Mes tai darome surinkimuose. Dėl naujo darbo. Naujas draugas ar potencialus draugas. Ar pažintis menkina mūsų nuomonę apie jį, kaip ir apie Jėzų gimtojo miesto žmonėms?

 Jie leido savo istorijai nulemti jų likimą. Jie negalėjo palikti to, ką pažinojo, natūraliai, kad pasiektų ir suvoktų amžinuosius dalykus.

 Netikėjimas prisikėlusiu Viešpačiu ir tuo, ką Dievas daro tavo gyvenime

 Morkaus 16:14 apie prisikėlusį Viešpatį: "Jis pasirodė vienuolikai, kai jie sėdėjo vakarienės metu, ir jis sudraudė juos už netikėjimą ir širdies kietumą".

 Jis tikėjosi, kad jie patikės moterų, buvusių prie kapo, žodžiais ir tuo, ką Jis joms anksčiau pasakė apie tai, kas nutiks.

 Santrauka netikėjimui: Graikiškai užkietinti širdį, nesilaikyti Viešpaties nurodymų dėl asmeninio augimo ir gyvenimo. Susipažinimas ar teologinis nesutarimas su žmogumi mūsų mintyse jį diskvalifikuoja, todėl mes netikime, kad jame veikia Dievas. Netikėjimas stebuklais, kuriuos Dievas padarė tavo gyvenime.

 Lengvai patikriname savo širdį, kad pamatytume savo netikėjimo lygį. Izraeliui nepavyko įžengti į Pažadėtąją žemę dėl netikėjimo. Išstudijuokite tai. Juos gąsdino laukiantis sunkus darbas, jie manė, kad negali to padaryti, kai Dievas pasakė, kad gali. Toks žmogus turėtų sutelkti dėmesį, kad drąsiai eitų ten, kur Dievas veda, net jei jie visko nesuvokia, net jei tai atrodo neįmanoma.

 Senieji Jėzaus kaimynai pažinojo Jį 30 metų kaip vyriausią Marijos sūnų, žinomą bendruomenėje kaip dailidę. Jie leido familiarumui  uždengti bet kokį tikėjimą, kurį jie galėjo turėti, taip kaip  debesis uždengia saulę. Jie turėjo užaugti, atidėti natūralias  žinias, kad suvoktų naująjį Viešpaties darbą.

 Mokiniai turėjo mąstyti apie viską, ką matė, ką padarė, kas jiems buvo pasakyta, ir tikėti. Vietoj to, jie laikėsi dvasiškai neutraliai, nekreipdami dėmesio į savo istoriją su Viešpačiu. Viešpaties priekaištas juos taip sakant pažadino, priversdamas mąstyti, prisiminti, apmąstyti ateitį.

 Užsidaro pilnas ratas

 Ankstesnės 2 savaitės buvo susijusios su tikėjimu Jėzaus vardu. Ši paskutinė dalis yra apie netikėjimą. Negalime bandyti tikėti vardu, jei taip pat esame dvasiškai neutralūs, galbūt dėl praeities nuoskaudų surinkime nors  Viešpaties stebuklai ir aprūpinimas buvo matomi visame pasaulyje.

 Atrodo, kad tai pasirinkimas. Izraelis neįžengė į Pažadėtąją žemę, nes nusprendė tikėti savo pačių trūkumais ir jų laukiančiu darbu išvalyti Pažadėtąją žemę nuo priešų. Jėzaus gimtojo miesto kaimynai nematė stebuklų, nes žinojo apie Jį per daug, pasirinkdami pažinti Jį kaip stalių ir Marijos berniuką, o ne didesnį Jo gyvenimo tikslą.

 Visada mūsų pasirinkimas yra tikėti tuo vardu, visų pirma. Tačiau mes taip pat turime pakoreguoti savo širdį. Nekreipkite dėmesio į milžinus ir supraskite, kad bus sunkus darbas priimti Dievo pašaukimą jūsų gyvenimui. Artimai susipažinti  su kuo  ar kokiu nors surinkimu be jokios reikšmės, pasirinkdami tikėti, matyti ir atsiduoti aukštesniems dalykams, kuriuos daro Dievas.

 Prisiminkite stebuklus, kuriuos Jis padarė praeityje, bet negyvenkite praeitimi. Laukia visiškai naujas pasaulis, judėkite toliau, net jei nežinote ateities.

Atsisakykite pasiteisinimų dėl netikėjimo. Atsisakykite pasiteisinimų apie kažkieno praeitį, savo ar kieno nors kito. Ir tikėk. Sutelkite dėmesį į tą vardą. Kad mums buvo patikėta naudoti tą vardą prieš velnią, išgydyti kitus. Susikoncentruokite į faktus, išdėstytus Romiečiams 8:32, ir tegul tai skamba jūsų širdyje:

 „Tas, kuris nepagailėjo savo viengimio Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus; kaipgi Jis kartu su savo Sūnumi mums visko neatiduotų?

 Tėvas planavo, o Jo Sūnus atliko visatos kūrimo darbą. Tada tas Sūnus tapo žmogumi ir mirė už mus. Dabar Tėvas davė mums tą patį Sūnų, kad jis gyventų mūsų širdyse Tėvo Dvasia. Mūsų dvasioje yra visa visata ir jos Kūrėjas. Ar mes tai suprantame?

 Mes tikrai viską galime padaryti per Kristų, kuris gyvena mumyse. Jis tikrai didesnis mumyse už tą, kuris yra pasaulyje. Iš tikrųjų mums buvo suteikta privilegija naudoti šį Vardą prieš demonus ir skelbti išgydymą bei išganymą visiems, kurie to nori.

 Ir Jis patvirtins savo Žodį sekančiais ženklais...

 Nauja serija kitą savaitę, iki tol, laiminu,

 Džonas Fenas

Vardas # 2 iš 3

 John Fenn , 2023,   20 October

The Name #2 of 3

 Sveikinu visus,

 Tęskime ten, kur baigėme praeitą savaitę.

 Kur buvo sutelktas Petro tikėjimas?

 Apaštalų darbų 3:16 Petras stovėjo prieš valdžią kartu su buvusiu luošu vyru. Vyras prašė išmaldos, bet vietoj to pasveiko, koks įvykių posūkis! Valdžia paklausė Petro, kaip tas žmogus pasveiko. „ Jo vardu, per tikėjimą Jo vardu, šis žmogus stovi prieš jus sveikas“.

 Petras ir Pilypas turėjo kažką, ko mums trūksta. Mes taip atsainiai įsakinėjame Jėzaus vardu ir vartojame jį gal 10 ar daugiau kartų maldoje arba kai uždedame rankas ant žmogaus.. Mes įsakome Jėzaus vardu, kartodami tai kelis kartus. Tai darydami įrodome, kad mažai tikime arba visai netikime Jėzaus vardu.

 Negana to, mes galime sakyti, kad turime aukštesnį netikėjimo lygį, dėl kurio nežinome, nei ką turime Jo Varde, nei mes tikime Vardu.

 Kai uždedi rankas ant žmogaus mano vardu, tai tolygu, kad aš uždedu rankas ant to žmogaus“. Pagalvok apie tai. Kaip tai paveiks jūsų lūkesčius, kai kitą kartą uždedate rankas ant žmogaus arba kai meldžiatės už ką nors ar net už save? Kiek kartų dabar kalbėsi tą Vardą, kuris aukščiau visų kitų vardų?

Ką iš tikrųjų sako Morkaus 16:20 ir kodėl

 Daugumoje (anglų) šios eilutės vertimų rašoma taip: „Ir jie išėjo visur skelbdami, Viešpats veikė kartu  su jais ir patvirtino Žodį jį lydinčiais ženklais“.

 Tačiau pažodinis vertimas, kaip ir „Young's Literal Translation“, atskleidžia taip: „Ir jie, išėję, skelbė( pamokslavo) visur, Viešpačiui veikiant ir pavirtinant Žodį jį sekančiais ženklais “.

 Ar matote skirtumą? Viešpats veikia su Žodžiu, kad patvirtintų jį sekančiais ženklais. Jis nedirba su JAIS, veikiau Jis dirba kartu  su Savo Žodžiu ir jį patvirtina.

 Jūs nesat verčiami, nes Tėvas nenori, kad kas nors nuspręstų savo amžiną likimą  be įrodymų, patvirtinančių Jėzaus teiginius. „Mosaic“ ir dauguma teismų šiandien reikalauja įrodymų ar liudytojų, prieš nuteisdamas ką nors už nusikaltimą. Kodėl manome, kad Tėvas tikisi, kad žmonės nuspręs savo amžinąjį likimą be įrodymų? Jis veikia kartu  su Žodžiu, kad jį patvirtintų.

 Atsisakymas: galima ginčytis, kad graikiškas žodis „synergountos“, išverstas „dirbti su“, gali reikšti su mokiniais, nes jis yra tarp jų ir ženklų. Man gramatika aiškiai parodo, kad patvirtinimas pirmiausia yra Žodyje, o paskui bendradarbiaujant su mokiniais, kai jie pamokslavo. (Mano nuomone, Young's Translation ir kt.)

 Prieš daug metų aš pristatinėjau baldus ir  dariau smulkų baldų remontą.

 Savininkas liudijo, kad jam buvo sužalota nugara ir jis negalėjo kelti daiktų. Jis nusipirko žlugusio restorano baldus ir pasamdė 2 koledžo berniukus, kad šie įkeltų juos į jo sunkvežimį ir nuvežtų į jo parduotuvę.

 Dirbdami koledžo berniukai pasakojo jam apie Jėzų. Kai darbas buvo atliktas, vyras jiems sumokėjo, o kai jie paklausė, ar nori „priimti Jėzų“, jis jiems pasakė. Jei tai, ką tu sakai, yra tiesa, tada aš priimsiu tavo Jėzų, bet jei Jis išgydys mano nugarą." Trumpa istorija: Viešpats atliko savo darbą o vyras atliko tai ką pažadėjo.  Jis turėjo pamatyti įrodymą.

 Kodėl Samarija visiškai atsigręžė į Jėzų? Jie girdėjo ir matė įrodymus, kad tai, ką Pilypas skelbė apie Dievo karalystę ir Jėzaus vardą, buvo tiesa.

 Aš gyvenau bute prieš pat mums susituokiant su Barbara

 Man buvo 20 metų ir vieną dieną į duris pasibeldė. Tai buvo jauna ponia iš gerai žinomo kulto, kurie beldžiasi į duris, pasakoja žmonėms apie savo religiją ir platina traktatus su informacija apie ją.

 Pakviečiau ją įeiti, leidau pasakyti kalbą, tada paklausiau, ar galėčiau papasakoti apie savo tikėjimą, su tuo ji sutiko. Jos vaikystė buvo sunki; aš dalinausi apie Tėvo meilę ir Jėzaus Kristaus asmenį. Prieš jai išeinant paklausiau, ar ji nori „priimti Jėzų“, ir ji pasakė, kad nori apie tai pagalvoti.

 Tada paklausiau, ar jai kas nors negerai, nes tai, ką pasakiau, buvo tiesa, ir Viešpats jai tai įrodys, jei ji norės. Ji sakė, kad jos pėdos buvo sužalotos ar apsigimusios, nuo pat gimimo, todėl vaikščiojant jas labai skaudėjo. Aš paprašiau ją pastovėti, uždėjau jai rankas ant kojų, paliečiau jos kaktą, jos jėgos paliko ją,  ji griuvo, ir po kelių sekundžių, nežinodama, kas ją pargriovė, suprato, kad ji visiškai pasveiko. Viešpats pateikė įrodymus.

 Po to, kai Barbara ir aš susituokėme ir persikėlėme į Boulder, Kolorado valstijoje, dirbau kraštovaizdžio tvarkyme.

 Mano viršininkas, tos įmonės savininkas, vieną dieną buvo labai nusivylęs. Jis paaiškino, kad jo žmonai, dėl to kad ji sirgo kiaušidžių vėžiu,  o jai buvo tik  26 metai,  bus atlikta histerektomija, o tai nutrauks jų galimybes kada nors turėti vaikų.

Jai jau buvo atlikta kiaušidės pašalinimo iš vienos pusės operacija, tikintis, kad vėžys neišplis – akivaizdu, kad pirmą kartą ji atsisakė visiškai gimdos pašalinimo, nes labai norėjo turėti savo vaikų. Bet dabar vėžys išplito ir jai buvo paskirta visiška histerektomija, suplanuota kitą rytą. Pasiūliau susitikti ir melstis už ją: būdami tokioje beviltiškoje situacijoje  jie sutiko. Kai jis pridūrė, kad ji yra žydė, aš jam pasakiau, kad tai dar geriau, ir bus lengviau ją išgydyti, nes ji būdami žydė jau tikėjo išgydymu.

 Tą vakarą mes susitikome miesto parke, visi trys sėdėjome po dideliu medžiu.

 Jie pasidalijo savo istorija, tada aš pasidalinau, kaip Viešpats siūlo išgydymą. Ji sakė, kad tuo tiki, nes judaizme gydymas yra visame, ką mes, krikščionys, vadiname Senuoju Testamentu. Tai buvo jos tikėjimo dalis, nors ji buvo nepraktikuojanti žydė. Galvojau, bus  paprasta...

 Aš pradėjau nuo Adomo ir Ievos ir nuo to, kaip jie buvo sukurti būti sveikais, tai buvo Tėvo ketinimas, tęsiau apie Abraomą ir sandorą, o nuo ten apie Jėzų, kuris yra paskutinė auka, ir taip toliau, maždaug 45 minutes. Baigdamas pasakiau jai, kad ką sakiau, yra tiesa, todėl Tėvas mane parems, nes myli ją, o 26 metų porai yra normalu, kad nori turėti vaikų, todėl jų prašymas Jam buvo teisingas.

 Aš paklausiau; – Kaip manai, kas nutiks, kai uždėsiu ant tavęs rankas?

 Ji pasakė: „Žinoma, pasveiksiu! Tai buvo taip lengva. Aš liepiau jai ir jos vyrui uždėti rankas ant tos kiaušidės, o aš uždėjau ranką jam ant rankos, liepiau vėžiui mirti ir liepiau ją išgydyti Jėzaus vardu (1 kartą).

 Tai buvo trumpas įsakymas, nes aš nesimeldžiu už išgydymą, aš įsakau tai, ką Jėzus liepė daryti, o apaštalai praktikavo. Jėzus niekada nesimeldė, kad kas nors būtų išgydytas, taip pat nė vienas iš jų nesimeldė Apaštalų darbuose. (Jokūbo 5:14-15 yra skirtingame kontekste)

 Ji iš karto pasidarė silpna kaip skudurinė lėlė, apimta Jo buvimo, o jos vyras laikė vieną ranką, o aš  kitą, pusiau pati ėjo, pusiau buvo nutempta  į savo automobilį ir įkelta tenai. Po dviejų dienų, kai grįžo į darbą, jis sakė, kad kitą rytą prieš operaciją ji pareikalavo, kad jie atliktų paskutinį tyrimą, kad pamatytų, ar vėžys vis dar yra. Vėžio nebuvo. Apstulbę jie atšaukė operaciją ir išsiuntė ją namo. Tėvas dirbo su savo Žodžiu ir jį patvirtino.

 „Todėl Dievas (Tėvas) Jį labai išaukštino ir davė jam vardą, kuris yra aukščiau už visus kitus vardus. Kad Jėzaus vardui sulenktų kiekvienas kelias...“ (Filipiečiams 2:9-11)

 Reguliariai, net ir dabar, kartas nuo karto, skiriu laiko Rašto eilutėms, kuriomis ką tik pasidalinau čia,   ir istorijoms, kurias patyriau melsdamasis  tuo Vardu, tai sužadina mano tikėjimą Jėzaus vardu. Iš dalies tai darau tam, kad išlaikyčiau kiek įmanoma žemesnį savo netikėjimą.

 „Kai uždedi rankas ant žmogaus mano vardu, tai tolygu, kad aš uždedu rankas ant to žmogaus“.

 Kitą savaitę apie netikėjimą, kodėl ir kaip jo atsikratyti. Iki tol, laiminu,

 Džonas Fenas

2023 m. spalio mėn. naujienlaiškis

 Sveikinu visus,

 Šį mėnesį yra kuo pasidalinti.

 JAV konferencijos

 Matote aukščiau, kitais metais pradedame registraciją į vieną iš mūsų Talsos konferencijų. Jos yra

birželio 29-30 ir lapkričio 2-3 dienomis. Mes išlaikome labai mažas kainas, tik padengiame konferencijų salės nuomą ir nenumatytus mokesčius, o maistą ir nakvynę paliekame dalyviams.

 Be to, kadangi tiek daug domisi mokymu ir klausimų ir atsakymų laiku su Johnu, kiekvienos konferencijos šeštadienį skirsime bendram mokymui ir dalijimuisi. Sekmadienį vyks mokymas ir klausimai & atsakymai apie namų surinkimą . Tai suteikia dalyviams galimybę pasirinkti- atvykti vienai dienai arba pasilikti abiem.

 Nyderlandų CWOWI konferencija/poilsis

 Noriu paminėti mūsų konferenciją Nyderlanduose gegužės 2-5 dienomis. Kaina yra 275 eurai asmeniui (apie 300 USD) ir apima 3 nakvynes (gegužės 2-4) ir maitinimą. Vėlgi, tai gana geras sandoris. Tai vyks nuostabiame poilsio centre kaime, netoli Helvoirt, gražioje vietovėje. Už ES ribų Amsterdamas yra jūsų „įvažiavimo uostas“, o ES arba Šiaurės šalyse Eindhovenas yra patogiai šalia rekolekcijų centro.

 Valgome kartu, skirdami daug laiko vieni kitiems pažinti. Anksčiau mums buvo atstovaujama net 15 tautų, todėl tai puikus būdas susipažinti su kitais CWOWI tinkle.

 Olandiją lengva apvažiuoti ir yra ką pamatyti. Daugelis žmonių, atvykstančių iš JAV ir JK, mano, kad buvimas kelias dienas, kad pasidairytų po šalį, tai yra puikus būdas puikiai pailsėti ir pakeliauti po Europą. El. paštas Wil ir Ank adresu cwowi@solcon.nl

 KWOWI – „Kids Without Walls International“

 Šiuo metu Kenijoje yra 98 remiami vaikai, o Ugandoje – 127 remiami vaikai. Dėkojame visiems, kurie prisiregistravo remti KWOWI vaiką!

 11 metų Gloria iš Ugandos neseniai pasidalijo savo liudijimu apie rėmimą. Anksčiau ji gyveno namuose su vieniša mama. Ji dažnai eidavo miegoti alkana ir negalėdavo tinkamai išsimaudyti, nes trūko švaraus vandens. Pamatę, kokiomis sąlygomis ji gyveno, Edvardas ir jos mama susitarė, kad ji atvyktų likti mokykloje visą darbo dieną. Dabar gyvendama mokykloje ji valgo pusryčius, pietus ir vakarienę. Ji sako: „Širdyje jaučiuosi labai laiminga. Man patinka juoktis su šypsena širdyje ir dėkoti Dievui, kad pakeitė mano gyvenimą“.

 Noriu pridurti, kad dažniausiai vaikams rengiamas didelis Kalėdų vakarėlis, kuriame yra maistas ir dovanos. Jei norite padėti vaikams Ugandoje, Kenijoje arba abiejose šalyse, tiesiog pažymėkite savo KWOWI arba CWOWI auką. Ačiū!

 Ar tai Ezechielio 38 karas?

 Daugeliui kyla klausimas, ar Hamas/Izraelio karas yra Ezechielio 38 karo pradžia.

 Sukūriau 2 trečiadienio vaizdo įrašus šia tema mūsų „Super House Church“ kanale „YouTube“, 11 ir 18 d., jei jus tai domina. Taip pat parengiau  garso pamoką apie 3 pasaulinį karą, Ezekielio 38 karą, kurį galima rasti mūsų knygyne.

 Ezechielio 38 karas yra pažymėtas keliais labai konkrečiais dalykais, kurių šis dabartinis karas bent jau neturi.

 Pagrindiniai punktai: Ezechielio karas 38 ir 39

 Šis karas paženklintas tuo, kad į jį įsitraukia Rusija, kuri kartu su sąjungininkais, kuriuos išvardina  Ezechielis  įsiveržia į Izraelį. Ezekielis įvardija šiuolaikines Irano (Persijos) ir Turkijos (Togarma) tautas kaip masinės invazijos pajėgų dalį. Taip pat Libija ir Etiopija. Etiopija jo laikais apėmė Šiaurės Sudano teritoriją ir dalį šiaurės Etiopijos.

 38:7 sakoma, kad Rusija „bus jų sargas“, t.y. ginklų tiekėja ir pagrindinė sąjungininkė. Tų tautų sargas. Tokia padėtis šiandien, todėl tai atitinka.

 Ezechielio 38:4 apie Rusiją (Magogą) sakoma, kad Dievas: „...apgręš tave, įkabins kablius į nasrus ir išves tave į mūšį, nes Jis yra prieš tave.

 Atkreik dėmesį: apgręš tave...

 ...rodo prieš Ezekielio 38 karą, Rusija pirmiausia pasitrauks iš dalyvavimo Artimuosiuose Rytuose. Galima sakyti, kad tai atitinka sąlygas dabar, kai jie yra  užsiėmę Ukraina.

 Tada jie „užkabinami“ ir vėl patraukiami į Artimuosius Rytus. Ar matome, kad jie susitelkę kitur? Taip. Jie patyrė didžiulių nuostolių Ukrainoje, todėl jiems prireiktų „kabliuko“, kuris juos grąžintų į Artimuosius Rytus. Jiems taip pat reikėtų stiprių sąjungininkų, nes dabartinėje formoje Rusija išeikvojo didžiąją dalį savo pajėgų arba sunaikino jas Ukrainos kare.

 Su didžiuliais nuostoliais Ukrainoje

 Rusijai prireiks eilės metų, kad pasipildytų pajėgas. Vienintelis būdas įsiveržti į Izraelį dabartinėmis sąlygomis būtų labiau priklausyti nuo savo sąjungininkų nei nuo savo kariuomenės. Ar jie turi tam valios?

 Ezechielis 11-13 eilutėse teigia, kad Izraelis tuo metu gyvens saugiai ir taikiai. Čia rašoma, kad Rusijos lyderis sumanys piktą mintį, užpulti Izraelį , plėšti ir paimti grobį. Atrodo, kad jie manys, jog   Izraelis bus atsipalaidavęs, o su didžiule jėga jie  negali pralaimėti. Žvelgdami į dabartinį karą, galėtume spėlioti, kad priešo sąjungininkai gali manyti, jog Izraelis bus taip susikoncentravęs į karą pirmiausia pietuose, kad jis bus pažeidžiamas iš šiaurės.

 Mes dar nematome, kad tai vystytųsi, bet meldžiamės...

 Tai taip pat reiškia, kad įsiveržusios pajėgos tikėsis, kad jokia tauta nepadės Izraeliui, o tai yra lemtinga klaida. 13 eilutėje sakoma: „Šeba ir Dedanas (Saudo Arabijos pusiasalis), „Taršišo pirkliai“ ir „jų jaunieji liūtai“, pirmiausia diplomatiškai paprieštaraus.

 Klasikiniu šių tautų supratimu Taršišo (Ispanija) pirkliai yra tos tautos, kurias kolonizavo Ispanijos, kuri dabar Amerikos, pirkliai. Jauni liūtai suprantami kaip motininio liūto Didžiosios Britanijos palikuonys. Taigi Didžiosios Britanijos ir Ispanijos kolonizuotos tautos kartu su arabų tautomis bent jau paprieštaraus  atakai.

 Galime sustoti ir manyti, kad diplomatinis prieštaravimas yra viskas, kas atsitiks. Taip elgiasi Vakarai, o naujausioje istorijoje matome, kaip buvo sukurti „pagalbiniai karai“,  kuriuose Vakarai tiekia vyriausybėms (Sirijai, Ukrainai) ginklus, bet asmeniškai neįsitraukia.

Tačiau Rusijos koalicija klaidingai skaičiuoja

 21 eilutėje Viešpats sako: „Aš šaukiu kardą iš savo kalnų prieš...“ besiveržiančią jėgą. Pranašiškoje literatūroje kalnas yra tauta arba karalystė.

 Danieliaus 2:25-45 jis mato, kaip „kalnas, griūna be žmogaus be rankų pagalbos “, griūna ant žmonių karalysčių ir auga, kad užpildytų visą žemę – Dievo karalyste. Siono kalnas simbolizuoja Izraelį, Apreiškimo 17:9 karaliai ir jų tautos apibūdinami kaip kalnai ir pan.

 Tai reiškia, kad Viešpats kviečia visus kariauti

 Čia nesigilinant į visą mokymą, Izraelis laimi. Jie įsiveržia iš šiaurės,  lietus ir sumaištis tarp daugiakalbių invazijos pajėgų. Į įsiveržimo šalis nukreipiama „ugnis ir siera“. Izraeliui reikia 7 mėnesių palaidoti mirusiuosius, ir Izraeliui lieka 7 metų grobio atsargos. Šiuolaikiškai kalbant, tai būtų kuras, maisto atsargos, ginkluotė ir kt.

 Bent jau kol kas tai, ką matome vykstant, nėra taip. Bet visa tai sukuria sceną. Prezidento Trampo sudaryti Abraomo susitarimai buvo svarbi dalis. Tai buvo arabų ir Izraelio santykių normalizavimas, taip pat gynybos susitarimas, skirtas atremti Irano įtaką regione. Tai, kad Ezekielis paminėtų arabų tautas, prieštaraujančias Rusijos ir Irano įsiveržimui į Izraelį, nebūtų įvykę be tokio susitarimo.

 Bet be to...

 Grįžtu prie to, apie ką Viešpats man pasakė 2019 m. gruodį ir 2020 m. sausį, apie šiuos ir kitus metus. Aš pasidalinau, kaip Jis kalbėjo apie ekonominę ir politinę sumaištį kitų metų „rugsėjo vidurio–pabaigos ir spalio mėnesiais iki kovo mėnesio“.

 O JAV, „kaip yra dabar“, Harris bus (einanti) prezidento pareigas maždaug 9 mėnesius (iki rinkimų). Bideno pažinimo nuosmukis vyksta tiksliai taip, kaip jis tuo metu sakė. Belieka pasimelsti už šį laiką – jau minėjau, kad apie šventes daugeliui bus sunku. Taigi meldžiamės. Mūsų dėmesys sutelktas į tai, ko Jis prašo mūsų padaryti dabar, šiandien. Meldžiamės už nukentėjusiuosius nuo karo ir už Izraelį.

 Viešpats liepė melstis už JAV, kad prezidentas nepatirtų katastrofiškos sveikatos krizės: „Nes tai būtų blogai tautai.“ Mato 24:15 ir 20 Jėzus pranašavo apie antikristų atėjimą į šventyklą ir Izraelio išdavimą. Jis liepė melstis, kad tai neįvyktų žiemą ar per šabą. Tai reiškia, kad įvykiai, kurie tikrai įvyks, gali pakeisti tų įvykių laiką, metų laiką ir savaitės dieną.

 Taigi meldžiamės...

 Šiais metais turėjome daug papildomų išlaidų, kurios atsipirko.

 Pavyzdžiui, kelionė į Ugandą ir kitas tarnybinės keliones. Taip pat kiti dalykai, įskaitant CWOWI app programos kūrimą – stebėkite tai. Už viskas, ką dar galite paaukoti, būtume labai dėkingi.

 Dėkojame už jūsų finansinę ir maldos paramą. Kaip Paulius  sakė, aš visada miniu jus savo maldose.

 Kaip visada, ačiū, kad esate mūsų gyvenime!

 Laiminame,

Džonas & Barbara, Brianas & Amy 

Vardas # 1 iš 3

  John Fenn  The Name #1 of 3,

 October 13 ,   2023

 Sveikinu visus,

 Daugeliu atvejų Evangelijose taip pat ir  mūsų laikais priežastis, kodėl žmonės

nematė stebuklų savo gyvenime, yra jų netikėjimas.

 Ši serija  apie tai, kaip įveikti savo netikėjimą ir tikėjimo stoką, stiprinant save tikėjimu Vardu, kuris yra aukščiau visų vardų. 3 dalyje bus konkrečiai kalbama apie netikėjimą ir jo priežastis bei kaip jį įveikti. Tačiau noriu pasidalinti, kodėl pirmasis susitikimas su Jėzumi pakeitė mano gyvenimą.

 Pirmą kartą pamačiau Jėzų – ir Vardą

 Tarnavau  neapmokamo pastoriaus padėjėjo pareigose surinkime Boulder, Kolorado srityje. Mūsų jauniausias sūnus Brianas vis dar buvo vaikų tarnavime susirinkimų metu. Tarnavimas vaikams  buvo šalia pakylos, o durys buvo netoli galinės maždaug 300 narių surinkimo  eilės.

 Mes su Barbara buvome pačioje paskutinėje eilėje, kairėje 2 sėdimose vietose, kad prireikus galėtume patekti į pas sūnų  netrukdydami tarnavimui. Eilė buvo tuščia, tik mes, mano dešinėje buvo maždaug 12–15 tuščių vietų.

 Per vieną iš garbinimo giesmių, kai buvau iškėlęs rankas ir užmerkęs akis, mano dvasios žmogaus galva pasisuko į dešinę ir aš pamačiau Jėzų einantį surinkimo gale. Jis nuėjo iki mūsų eilės galo ir sustojo. Kaire ranka Jis mostelėjo man sakydamas: „Eime su manimi“.

 Visa tai atrodė visiškai normalu, ir nė karto nepagalvojau: „Oho, aš matau Jėzų!“

 Viskas buvo normalu, natūralu, ir nebuvo jokios abejonės, kas tai buvo. Ėjau tuščių vietų eile iki praėjimo ir nusekiau paskui Jį į priekį, nekreipdamas dėmesio į bendruomenę, kuri ir toliau garbino.

 Priešais pirmąją eilę Jėzus stovėjo man kairėje prieš pastorių iš Navaho tautos, kuris svečiavosi mūsų bendruomenėje. Mūsų bendruomenė  rėmė jų surinkimą  ir tarnystę tuo metu labai skurdžiame rajone.

 Aš laukiau Viešpaties nurodymų  ten, kur Jis stovėjo tiesiai sėdinčio Navaho pastoriaus dešinėje, tai reiškė, kad aš likau stovėti tiesiai priešais pastorių. Iš visų tarnavime dalyvavusių žmonių šis pastorius  vienintelis sėdėjo. Tarsi jis lauktų žodžio iš Viešpaties. Kaire ranka rodydamas į  pastorių, Viešpats pasakė: „Turiu jam žodį ir noriu, kad tu jį perduotum“.

 Aš pasakiau: "Viešpatie, tu esi  čia, kodėl tu to pats nedarai"

 Jis atsakė: „Tiesiog daryk“. Taigi aš uždėjau savo ranką ant pastoriaus galvos – savo dvasios žmogaus ranką – nes buvau „Dvasioje“, kaip apaštalas paminėjo šį  terminą Apreiškimo 1:10 ir 4:2. Iš manęs liejosi pranašystė pastoriui. Tai buvo būtent tai, ką Paulius apibūdino kaip pranašystę 1 Korintiečiams 14:3, įkvėptas žodis „ugdymui, raginimui ar paguodai“.

 Viešpats išreiškė pastoriui  meilę, dėkingumą už jo sunkų darbą, ir padrąsinimą. Suprask, Viešpats, kuris stovėjo šalia manęs, tylėjo. Bet Dvasia tekėjo per mane šiam žmogui iš Jo. Buvau palaimintas, kai perdaviau tuos žodžius, kai Viešpats stovėjo šalia manęs. Neturėjau laiko galvoti: „Tai keista“, nes supratau, kad tai buvo pamokymas iš Viešpaties. Koks tai buvo pamokymas.

 Pranašystei pasibaigus, lyg kažkas lėtai atsuktų čiaupą, Viešpats staiga pripildė mane Savimi, tiesiogine prasme susiliedamas su mano dvasia, sakydamas: „Atmink, mano sūnau, kai uždedi rankas ant žmogaus mano vardu, tai  tarsi aš uždėčiau Savo  rankas ant to žmogaus“.

 Staiga grįžau ir atsidūriau šalia Barbaros.

 Garbinimo giesmė vis dar skambėjo (suprantate, tai buvo charizmatiška bažnyčia, tad gera garbinimo giesmė buvo kartojama 6 ar 7 kartus, 😊).Aš  paklausiau Barbaros: „Ar aš buvau pasitraukęs nuo tavęs ?" Šiek tiek sutrikusiu veidu, nesuprasdama, kodėl įsiveržiau į jos garbinimą, ji sušnibždėjo atsakydama: „Ne“.

 (Paulius rašė apie save II Korintiečiams 12:1-2 sakydamas, kad kai buvo pagautas į 3-ąjį dangų*, jis nežinojo, ar yra kūne, ar ne kūne. Pirmą kartą supratau, ką reiškė šie žodžiai. Aš buvau išėjęs iš kūno, mano kūnas buvo, kaip Biblija tai apibūdina, transo būsenoje,  kai Dievas sustabdo fizinio kūno funkcijas, kad  leistų žmogui pamatyti Jo karalystę, arba paimtų jo dvasią ir sielą į dangų arba ten, kur Jis nori. Žr. Skaičių 24:4, 16, Apd 10:10, 11:5, 22:17 ir Apreiškimo 1:10 ir 4:2.

 *Judaizme 1 dangus yra oras, 2 yra erdvė, 3 yra vieta, kur gyvena Dievas. Jis buvo pagautas į trečiąjį dangų, kur gyvena Dievas, ir išgirdo asmeninius žodžius, kuriais nebūtų teisinga dalytis.)

Ką jis pasakė...

 „Atmink mano sūnų, kai tu uždedi rankas ant žmogaus MANO VARDU, tai  tarsi aš uždėčiau rankas ant to žmogaus“. Tai pakeitė mano gyvenimą. Aš nustojau būti susitelkęs į save. Aš nustojau jaudintis: o jei nieko neatsitiks, kas bus, jei jie pasakys ne, o kas,  jei suklysiu, bet tai rodo netikėjimą, ir aš  pradėjau nukreipti dėmesį  į Kristų manyje ir Jo vardo galią.

 Apaštalų darbai 8: 1-12 sako, kad po to, kai Steponas žuvo kankinio mirtimi, persekiojimai tapo tokie stiprūs, kad „visi buvo išblaškyti į Judėją ir Samariją, išskyrus apaštalus“. Tai nuostabus dalykas. Dauguma mano matytų skaičiavimų rodo, kad Jeruzalėje buvo apie 10 000 tikinčiųjų tuo metu. Visi, apie kuriuos kalbama, paliko miestą, išskyrus apaštalus.

 Jie persikėlė į Judėją, kuri buvo kaimo vietovės aplink Jeruzalę

 Taip pat į Samariją, į šiaurę nuo miesto. Būtent į Samariją, kai šis didžiulis tikinčiųjų antplūdis ten persikėlė, evangelistas Pilypas (Apd 11:8) atvyko skelbti Jėzaus vietos gyventojams.

 Esu tikras, kad jiems buvo įdomu, kas vyksta – staiga šimtai ar tūkstančiai šeimų persikelia į jų rajoną, stato namus ar juos perka, masiškas persikėlimas. Pilypo evangelizacija iš esmės paaiškino, kas vyksta.

 Tai matome 8:12: „Kai jie patikėjo Pilypu, skelbiančiu  Dievo karalystę IR JĖZUS KRISTAUS VARDĄ, jie buvo pakrikštyti, tiek vyrai, tiek moterys.

 Kada buvo paskutinis kartas...

 ... Kai girdėjote, kad koks nors evangelistas, kalba, rašo arba kuria vaizdo įrašą apie „Jėzaus Kristaus vardą“, kaip tai darė Pilypas? Apie šią vieną eilutę, susiejančią karalystės ir Vardo „pamokslavimą“, galima parašyti  knygas, tačiau turime sutelkti dėmesį į „vardą“. Jie tikėjo Pilypu dėl vardo. Kodėl?

  Apd 8: 6-8 eilutės mums sako: „6 Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių, girdėdamos ir matydamos, kokius jis darė stebuklus.

7 Iš daugelio apsėstųjų, baisiai šaukdamos, išeidavo netyrosios dvasios, išgydavo daug paralyžiuotųjų ir luošų.

8 Ir didelis džiaugsmas pasklido po tą miestą.“

 Tai padarė Pilypas, kalbėdamas apie karalystę ir Jėzaus Kristaus vardą. Dievas pateikė įrodymus, visiems matomus akivaizdžius stebuklus, kad tai, ką jis kalbėjo buvo tiesa.

 Kitą savaitę apie Petro tikėjimą ir kai kuriuos mano patyrimus naudojant „Vardą“ gydymui.

 Iki tol, laiminu,

 Džonas Fenas

Kaip sutvarkyti savo emocijas, kai atleidžiame

  John Fenn    Working Through the Emotions of Forgiveness

  6  October, 2023

 Sveikinu visus, 

 Prisiminus, kad nusikaltimai yra žala žmogui, o nuodėmės – Dievui, tai reiškia,

kad kova už atleidimą yra dvejopa:

 Pirmiausia turime nuspręsti atleisti jų kaltę mūsų atžvilgiu, nes Jėzus pasakė: „kai stovite melstis, atleiskite“. Tai reiškia, kad atleidimas yra sprendimas, o ne emocija. Toks sprendimas išlaisvina asmenį nuo kaltės mūsų atžvilgiu, bet nepašalina jų kaltės prieš Dievą ar padarytos žalos.

 Kaip pademonstravo  Paulius

 kai jis pasakė apie  kalvį Aleksandrą  : „Te Dievas pasielgia su juo pagal tai, ką jis padarė“, tai rodo, kad yra žmonių, kuriems atleidžiate kaltę už jų prasižengimą prieš mus, bet norite, kad Viešpats atlygintų už tai, ką jie mums padarė.

 Pažvelkite į šį pavyzdį iš Apreiškimo 6: 9-11, kur apaštalas Jonas mato danguje tūkstančius nužudytų dėl tikėjimo Kristumi: „Kaip ilgai teisusis ir Šventasis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują tiems, kurie dar gyvi žemėje?!”

 Šie krikščionys jau yra danguje ir vis dar nori, kad juos nužudę žmonės patirtų teisingumą. Tai nėra neatleidimas, o vylimasis , kad jie atsakys už tai, ką padarė, o tai yra teisu ir teisinga.

 Mūsų pasirinkimas

 Kai Steponas buvo užmėtytas akmenimis Apaštalų darbų 7 skyriaus pabaigoje, jis prašė Viešpaties neatlyginti tiems, kurie jį nužudė. Kai Jėzus buvo ant kryžiaus, jis prašė Tėvą nelaikyti atsakingais žmonių, kurie Jį nukryžiavo, nes jie nesuvokė, kas iš tikrųjų vyksta.

 Gali būti, kad kai kurie prašo to paties – Viešpatie, neužskaityk jiems šios nuodėmės. Tačiau gali būti ir kitų, pavyzdžiui,  kaip kalvio  Aleksandro, kur Paulius ar kankiniai danguje prašo, kad : Viešpats pasielgtų su jais pagal tai, ką jie padarė, arba klausia, kaip ilgai jų neteisi.

 Kad ir kaip pasirinktumėte, vis tiek turite priimti sprendimą atleisti. „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame tiems, kurie mums nusižengė“. „Kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus (Luko 11:4, Morkaus 11:25–26). Tai reiškia atleisti jų kaltę, bet tai nepašalina sužalojimo. Kai kuriems žmonėms norime, kad Dievas su jais susidorotų dėl jų mums padarytos žalos ir jų kaltės prieš Jį.

 Priimk sprendimą atleisti. Tačiau gali prireikti metų, dešimtmečių, kad išgytume nuo jų padarytos žalos. Jūsų emocijoms skauda dėl to, ką jie padarė. Pykti ar jaustis įskaudintu nėra ženklas, kad neatleidote, nes atleidimas yra sprendimas.

 Taip einate per tai

 Man buvo likę  3 mėnesiai iki 12 metų, kai mano tėtis pasodino mus 4 vaikus ir pasakė, kad jis ir mama skirsis. Nežinodama, ką tai reiškia, mano 5 metų sesuo pasakė, kad nesuprato. Jis pasakė: „Aš skiriuosi su jūsų mama ir su jumis, vaikai. Nebūsiu čia per Kalėdas, šventes, gimtadienius, kamuolio žaidimus ar mokyklos renginius. Jis nesistengė būti piktas, bet 1969 m.  mūsų pasaulyje niekas nebuvo girdėjęs, kad kažkas  būtų išsiskyręs. Jis buvo tiesiog tiesmukiškas.

 Aš buvau vyriausias, ir man buvo  beveik 12 metų, kitiems buvo 10, 7 ir 5. Pastaruosius metus mačiau vis didėjantį atstumą tarp tėvų, bet nežinojau, ką tai reiškia. Tėtis, kaip paaiškėjo, vedė moterį, turinčią 2  vaikus, su sąlyga, kad augins tuos du kaip savo, neturėdamas nieko bendra su savo 4 vaikais iš pirmos santuokos. Jis dažniausiai laikėsi duoto žodžio.

 Su kitu jauniausiu broliu stebėjome netesėtus pažadus iki maždaug 23 metų, kol praradome skaičių: „Būkite pasiruošę po pamokų, aš ateisiu ir nuvešiu jus ledų“ arba „Ieškok manęs, aš būsiu tarp žiūrovų, kai šiandien vyks žaidimai su kamuoliu ir panašiai. Jis neištesėjo nė vieno pažado.

 Esu dėkingas savo dangiškajam Tėvui, kad Jis parūpino kelis mano amžiaus draugų tėvus, kurie įtraukė mane į savo šeimos renginius. Bet aš visą tą laiką ieškojau tėvo. Po tėvų skyrybų aš pasitraukiau iš visko, ką veikiau būdamas 12–16 metų amžiaus. Mečiau dailės pamokas, plaukimą, skautus, nardymo pamokas, skraidymo pamokas, neįveikiau 9 klasės algebros pirmą semestrą  – man tiesiog nerūpėjo. Kai būdamas 16 metų patikėjau Viešpačiu ir pažinau Jį bei Tėvą, mano apatija mokyklai ir gyvenimui dingo akimirksniu.

 Tuo metu, kai galėjau vairuoti, tėtis turėjo taisyklę. Taisyklė buvo tokia, kad kai susitikdavome pasikalbėti apie koledžą ir pasikalbėti apie skyrybas, galėjau su juo susitikti tik slapta jo biure. Turėjau pastatyti automobilį už namo ir ateiti per galinį darbuotojų įėjimą.

 Kiekvieną susitikimą jis pradėdavo ir baigdavo sakydamas: „Atminkite, ____ (jo žmona) niekada neturi žinoti apie šį susitikimą. Jei ji kada nors sužinos, aš tai paneigsiu, taigi, tai tarp mūsų. Beveik kiekvieną susitikimą dalindavausi su juo apie  Viešpatį, bet jis atsakydavo, kodėl netikėjo.

 Tai buvo  siaubinga našta užkrauta 16-mečiui, slapta susitikinėjusiam su tėčiu, bet Tėvas man padėjo. Net ir esant tokioms sąlygoms, kai man buvo 16 metų, nusprendžiau viską atleisti savo tėčiui. Mačiau, kaip mama stengėsi apmokėti sąskaitas. Mačiau, kaip mūsų kunigas retkarčiais diskretiškai duodavo jai pinigų arba tyliai sumokėjo mūsų komunalinius mokesčius. O aš vis sugrąžindavau savo mintis prie savo sprendimo.

 Kaip aš tvarkiau  savo   emocijas

 Nuo to laiko, kai jis išvyko, man būnant 12 metų, ir to laiko, kai tikėjau Viešpačiu, buvo 4 metai arba tuo metu – nuo 1/3 iki 1/4 mano jauno gyvenimo. Man tėtis buvo puikus tėtis. Jis išmokė mane kaip paspausti ranką, kaip nublizginti batus, kaip elgtis su pinigais (o jų šeštajame dešimtmetyje buvo mažokai), apie manieras, kai esi svečias kažkieno namuose, ir kaip kalbėti su suaugusiaisiais.

 Jis ruošė mane perimti šeimos verslą arba būti sėkmingam versle. Jis taip pat išmokė mane buriuoti, 8 -mečiui patikėdamas Sunfish (mažas burlaivis) išplaukti į ežerą, kur buvo mūsų vasarnamis. Jis išmokė mane valdyti kišeninį peilį, kaip elgtis su pagrindiniais įrankiais ir panašiai. Jis mane išmokė, kad jei ką nors pasiskolini, visada grąžini jį bent jau tokią, kokią gavote. Jis išmokė mane palikti stovyklavietę ar motelį taip gerai ar geriau nei tada, kai jį radote jūs. Kai stovyklavome ir atėjo laikas grįžti namo, jis išmokė mane vaikščioti per visą stovyklavietę ir rinkti šiukšles, net jei jos buvo ne mūsų – palikite ją geresnės būklės, nei radote. Taip gyvenu iki šiol.

 Man jis buvo puikus tėtis, kuris viską metė.

 Tada aš nesupratau suaugusiųjų reikalų, todėl kai nusprendžiau atleisti, Dievas Tėvas primindavo man vaikystės įvykius, gerus ar blogus, ir su kiekvienu žinodavau reikia pasakyti „atleidžiu“. Arba už nuoskaudą, kurią sukėlė per didelės bausmės, arba už gerų laikų praradimą, kaip aprašiau aukščiau: „Atleidžiu“.

 Darbas su visomis tomis emocijomis tęsėsi 10 metų. Turėjau ir  ramių momentų bei iškilių prisiminimų: „Atleidžiu“. Kartais vienas iš mano brolių ar sesuo prisimindavo įvykį ir manyje iškildavo senas pyktis. Sutikęs su savo broliu ir seserimi, būdamas dar susijaudinęs, nusiramindavau, grįždavau prie pradinio sprendimo atleisti ir, nors to nenorėdavau, garsiai sumurmėdavau: „Atleidžiu“.

 Kai man buvo 26 metai, vedęs,  su 2 berniukais ir 1 pakeliui…

 Išryškėjo paskutinis dalykas, dėl kurio vis dar pykau. Supykau, kad trūko paauglystės su tėčiu.  Niekada niekas negalės man to grąžinti . Savo sprendimu jis pavogė iš manęs tuos metus. Aš buvau piktas.

 Aiškiai prisimenu akimirką, kai su tuo susitaikiau. Buvau mūsų namuose, stebėjau vaikus, šunį ir žmoną, kuri ruošė vakarienę,  vaikščiojau po namus, ir supratau, kad turiu gerą gyvenimą ir dalykų, kurių tėtis nusprendė atsisakyti – puikią šeimą, kur visi mylėjo vienas kitą ir buvo Viešpatyje. Aš staiga pasijutau gerai ir buvau ramus dėl savo dingusių paauglystės metų.

 Atrodė, kad nuo emocijų nukrito krūvis. Išliko visi prisiminimai, bet jokio skausmo. Žinojau , kad tai įvyko, ir kiekvienas, skaitantis tai, gali žinoti, kad yra išgydytas – prisiminimai išlieka, bet su jais nebėra jokio skausmo.

 Kitas dalykas, kuris  mane sukrėtė. Iš karto po šio apreiškimo Tėvas įsiveržė į mano mintis ir pasakė: „Paskambink savo tėčiui ir paprašyk, kad jis tau atleistų“. Aš buvau šokiruotas. Žinojau, kad būdamas paauglys jam sakiau ir net parašiau dalykų, kaip gali padaryti bet kuris piktas paauglys. Bet aš su juo nekalbėjau 6 metus. Jis nenorėjo su mumis susisiekti, o aš išpildžiau jo norus. Bet aš paskambinau:

 „Ei, tėti, čia Džonas, kaip tau sekasi? "Gerai." „Tėti, turiu paprašyti tavęs atleisti už viską, ką tau pasakiau ar padariau“. (Kelias sekundes tyla) „Tėtis. Tikrai?" (Trumpa tyla.) „Labai gerai“. "Tu darai! Ačiū! Tikimės, kad tu ir ____ turėsite linksmas Kalėdas. "Labai gerai." "Viso gero , tėti." (ir ragelis buvo padėtas) Toks buvo pokalbis, kiek tik prisimenu. Jis pasakė „Labai gerai“ 2 ar 3 kartus ir viskas. Bet to užteko.

 Taip sakant, užbaigiau kilpą. Priėmiau sprendimą atleisti. Be to, aš prašiau Tėvo atleisti jam už skyrybas, kiek jos buvo susijusios su manimi (tai priklauso mano kompetencijai, bet man nepriklauso prašyti savo brolių ir seserų vardu, tai yra jų pasirinkimas). Ir aš padariau viską, ką galėjau, kad bet koks jo atžvilgiu įvykdytas pažeidimas būtų teisingas horizontaliai.

 Nors nesikalbėjome dešimtmečius,

 Mano tėtis galėtų man paskambinti šiandien ir mes pradėtume pokalbį  švarūs ir žvalūs, be jokio pykčio ar pasipiktinimo širdyje, be užuominos – mano širdyje grįžome prie tų paprastų tėvo ir sūnaus santykių, kuriuos turėjome, kai man buvo 8 ar 10 metų.

 Taip aš tvarkiau savo emocijas , kol vyko atleidimo procesas. Prireikė 10 metų, kai vis  iškildavo  skaudūs įvykiai iš praeities , ir aš vis sugrįždavau prie savo sprendimo atleisti, kurį padariau būdamas 16. Ir  aš tai padariau. Labai dažnai krikščionys mano, kad senus prisiminimus atneša velnias.

 Ir taip gali būti, bet mano patirtis rodo, kad jei to ieškosite, pamatysite, kad labai dažnai iš tikrųjų Dievas Tėvas atneša jums šiuos prisiminimus, kad galėtumėte paimti tas emocijas ir tą neteisybę į nelaisvę Jėzaus Kristaus klusnumui. Sugrąžinti jas prie pradinio sprendimo atleisti.

 Taip tai veikia... tikiuosi, kad tai Jus palaimino. Kitą savaitę nauja tema.

 Iki tol, laiminu,

 Džonas Fenas

​