Savo emocijų suvaldymas. 2 dalis

John Fenn, 2017 m. rugpjūčio mėn. 12 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Praeitą savaitę pradėjau straipsnių seriją, paruošdamas dirvą pirmai užrašytai išsamiai ištraukai, pateikiančiai informaciją apie žmogaus mąstymo ir emocijų derinį bei apie Dievo elgesį su mumis panašiais atvejais. Mes pradėjome nuo Kaino, kuris pyko ant Dievo, nes Jis nepriėmė Kaino aukos – daržovių iš žemės prakeiktos.

Emocijos išsiveržia iš kontrolės ribų

Pradžios 4:5 sakoma, jog Kainas supyko ant Dievo, kam nepriėmė jo aukos, jo veidas buvo paniuręs – jis buvo piktas, liūdnas, nusivylęs. Vietoj to, kad pripažintų Dievo teisumą, jis renkasi būti užsiraukusiu ir laikytis savo žemės, atkakliai reikalaudamas galimybės ateiti pas Dievą savo jėgomis, be to jis dar turėjo įžūlumo pykti ant Dievo, kad nepriima jo pastangų.

Tai TAIP žmogiška, ar ne? Mes pasninkaujame ištisomis dienomis, tikėdamiesi, kad bus atsakyta į maldas, tada stebimės, kodėl Dievas nieko nedaro? Bandydami padaryti Jam įspūdį, mes atsisakome maisto, kad galėtume manipuliuoti Dievu. Taip elgdamiesi mes viliamės, kad Viešpats kažką mums padarys, o tuomet kai dangus mums neatsako, mes tampame tokie kaip Kainas, nes kaip ir jis supykstame. Pasninkavimas mus padaro jautresniais, nes mažėjant mūsų susidomėjimui maistu, galime labiau susitelkti į dvasinius dalykus, tačiau tai nepriverčia Dievo veikti.

Mes aukojame savo laiką ir pinigus, galvodami: „pažvelk į gėrį, kurį darau, Tėve, ar dabar negrąžinsi skolos ir neatsakysi į šią maldą, į kurią labai noriu, kad būtų atsakyta“ – dar kartą tampame Kainu, artindamiesi prie Dievo, remdamiesi į dalykus, kuriuos padarėme, bandydami manipuliuoti Juo, kad Jis padarytų kažką dėl mūsų.

Abelis paprasčiausiai ėjo su Dievu ir nuolankiai darė, ko Dievas iš jo tikėjosi ir norėjo – ir Dievas priėmė jį.

Dievo kišimosi į mūsų emocinę kontrolę modelis

Kas nutiko po to, kai Dievas atmetė Kaino pastangas ateiti pas Jį savomis sąlygomis? Tuomet susiformavo modelis, kaip Tėvas dirba su mūsų emocijomis, ir šis modelis veikia iki dabar. Mes matome tą patį modelį, tuos pačius metodus, tuos pačius Jo bandymus mus pasiekti dar prieš emocijoms mus užvaldant. Jis užduoda Kainui 3 klausimus, tačiau Kainas neatsako nė į vieną: „Kodėl tu pyksti?“, „Kodėl esi prislėgtas?“, „Darydamas gera, argi nebūsi priimtas?” (Pradžios 4:6-7)

Tai mes perskaitome akimirksniu, dažnai taip ir nesuvokdami, jog tai buvo pokalbis, ir Dievas, kaip bet kuris kitas, tikėjosi atsakymo į kiekvieną klausimą.

Kodėl tu pyksti? Štai čia – šiame taške Dievas Tėvas ir šiandien mus pasiekia – Kodėl tu pyksti? Ištirk savo širdį, ištirk savo motyvus, ištirk savo situaciją prieš leisdamas savo emocijoms perimti kontrolę ir įgyti persvarą šioje situacijoje. Kodėl tu pyksti? Pažvelk į savo vidų ir ištirk situaciją, apmąstyk tai. Kodėl pyksti?

Jėzus vėliau pasakys, kad jeigu žmogus supyksta ant savo (dvasinio) brolio be priežasties, jis save stato į pavojų įvairiuose disciplinos ir pasekmių lygiuose (Mato 5:22). Pateisinamas pyktis nėra nuodėmė. Nuodėmė yra pyktis be priežasties. Iš mūsų tikimasi, kad mes nuramintume savo emocijas ir būtume sąžiningi ir patikimi su savimi ir Dievu bei darytume, kas mūsų manymu yra teisu, atrasdami savo pykčio priežastis. Savo širdyje pastebėję nuodėmę, atgailaujame, pripažindami, jog mūsų pyktis nėra pateisinamas. Jeigu jis pateisinamas, mes nenusidedame.

Pirmasis bandymas kontroliuoti emocijas: Ištirk situaciją, apmąstyk tai – kontroliuok savo jausmus

Kainas pirmiausiai supyko ant Dievo, po to ant savo brolio. Jis neatsakė į pirmąjį Dievo klausimą: Kodėl tu pyksti? Taip Viešpats bandė priversti jį intelektualiai ištirti savo širdį, kad jo emocijos paklustų logikai. Ai – kažkokia mintis – kai kurie žmonės niekada neišsiugdė šio įgūdžio. Kai kurie žmonės beveik kiekvieną kartą ir kiekvienoje situacijoje leidžia savo emocijoms staiga užsiliepsnoti ir sprogti virš ko nors neperfiltruotoms, be jokio apmąstymo, jeigu jie pasiduoda pykčiui. Tai dvasiniai kūdikiai ir iš tikrųjų, kaip žmonės – emociniai kūdikiai, arba bent jau emociniai vaikai.

Pažįstu daug vyrų ir moterų, kurie nors ir būdami suaugę, bet emociškai yra 10 metų. Jie patempia lūpą ir reikalauja, kad būtų daroma pagal juos bei nori parodyti pasauliui savo nevaldomą charakterį ir kad jie yra prislėgti. Kaip mažamečiai... nevaldomas charakteris, taigi, suaugę, besielgiantys kaip vaikai – emocionaliai besubrendę, jie gali susilaukti tik ribotos sėkmės gyvenime, santykiuose, profesijoje, Dieve, nes jie pasirinko niekada nevaldyti savo emocijų. Esu tikras, jog skaitytojas pažįsta keletą suaugusių, kurie emocionaliai yra mažamečiai, emocionaliai 8 metų, emocionaliai 10 metų, emocionaliai 12 metų – įvairaus amžiaus žmonės įstringa emociniame augime. Tie, kurie leidžia savo emociniam gyvenimui bręsti kartu su fizine branda, pasiekia aukščiausią tašką ir gali vaikščioti su Dievu bei matyti sėkmę gyvenime.

Kai Viešpats paklausė Kaino: kodėl jis pyksta, - negavęs atsakymo, Viešpats bando jį pasiekti kitu būdu. Kainas viską gerai žinojo, kaip ir Adomas, Ieva bei Abelis, jų nuodėmių uždengimo krauju reikšmę, tačiau jis nepanoro būti sąžiningu, todėl Viešpats bando prie jo prieiti kitu būdu, šį kartą kreipdamasis tiesiai į jo emocijas: „Kodėl tu nusiminęs?“

Dievo lūkesčių ir mūsų sugebėjimų šaknis

Hebrajiškai tiesiog sakoma: „Kodėl tavo veidas paniuro?“ Žodžio „paniuro“ šaknis yra „panah“, kas reiškia „pasukti“. Kitaip tariant, Viešpats matė Kaino veido išraiškos pasikeitimą, kai jo paties prakaito aukos Dievas nepriėmė, kai tuo tarpu Abelio kraujo auka buvo priimta. Kaino veide atsispindėjo jo emocijos. Jis nieko neslėpė. Pirmas klausimas buvo skirtas Kaino intelektui. Kitas – jo emocijoms – kodėl tu rodai tokį liūdesį savo veide ir emocijose, Kainai?

Ir vėl, Kainas atsisako ištirti savo emocijas. Tai parodo mums, kad žmogus GALI suvaldyti savo jausmus, savo emocijas. Tai mums parodo, kad žmogus GALI ištirti savo jausmus intelektualiai ir nuspręsti, ar tai ką jis jaučia yra pateisinama, ir ar tai, ką jis jaučia yra „tikra“ toje situacijoje. Taip, jo pykčio ir nusiminimo jausmai buvo tikri jausmų prasme, tačiau netikri pateisinimo prasme – nors iš jo Dievas tikėjosi, kad jis sukontroliuos savo emocijas mintimis, atsižvelgdamas į tai, ar tai, ką jis jaučia yra teisinga ar ne toje situacijoje.

Kai Kainas neatsako į klausimus: „Kodėl tu pyksti?“ ir „Kodėl tavo veidas paniuro“ – Kainas atsisako ištirti save intelektualiai ar emocionaliai, trečią kartą Viešpats eina tiesiai prie reikalo esmės, vėl kreipdamasis į logiką: „Darydamas gera, argi nebūsi priimtas?“

Pastebėkite būdą, kaip Dievas tikisi, kad mes artinsimės prie gyvenimiškų situacijų – logiškai, intelektualiai, darydami kas teisinga, nes tai teisinga, ir ištirdami savo emocijas ir kontroliuodami jas savo minčių procesais – bent jau teisingo ir neteisingo prasme. Jeigu verkiate liūdno filmo pabaigoje – kalbu ne apie tai. Tačiau atsidūrę situacijose, kur jūsų emocijos užsiliepsnoja, iš mūsų, kaip ir iš Kaino, yra tikimasi pirmiausia ištirti save ir savo motyvus teisingu mąstymu, kad atrastumėm, ar mūsų emocijos šioje situacijoje yra teisios emocijos. Jeigu ne, turime suvaldyti jas, apmąstydami ir apgalvodami situaciją teisingu būdu, Dievo būdu.

Mūsų gyvenimai svyruoja tarp teisingo ir klaidingo, apimdami motyvus ir veiksmus, bet tik ne jausmus. Kainas nesijautė laimingas, tačiau jis turėjo suvaldyti savo jausmus, pasirinkdamas daryti tai, kas yra teisinga. Jeigu jis būtų padaręs teisingai, jo emocijos būtų pasikeitusios į teigiamas. Kaino nesuvaldytos emocijos atneša mirtį į Rojų, kaip ir dauguma šių dienų žmonių per savo nepažabotas emocijas atnešė mirtį į savo draugystę ir darbą, santuokas ir santykius su šeimos nariais.

Apie tai pratęsime kitą savaitę. Būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Savo emocijų suvaldymas. 1 dalis

John Fenn, 2017 m. rugpjūčio mėn. 5 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Kartais yra sunku patikėti, tačiau emocijos yra Dievo dovana ir dalis to, kas mus padaro pagal Jo panašumą. Tačiau akivaizdu, kad jos gali kelti problemų!

Netgi emocijų apibrėžimai kiekviename žodyne skiriasi, nurodydami mums žmonių pastangas suprasti, kas jos yra. Apibrėžimai iš įvairių šaltinių teigia: „Proto būsena, kylanti dėl atitinkamų aplinkybių“, „Sąmonės būsena, kai patiriamas džiaugsmas, liūdesys, baimė, neapykanta ir panašūs jausmai“, „Emocija yra sudėtinė reakcija į mus supančias situacijas“. Tikrai... sudėtinė reakcija į situacijas?...

Mes žinome, kas yra emocijos, tačiau nerandame galutinio apibūdinimo, su kuriuo galėtumėm sutikti! Tai mane siutina! Pala... tai mane juokina...pala... tai mane erzina... pala... ech, emocijos. Dievo duotos, tačiau dažnai velnio naudojamos, kad mūsų gyvenimus padarytų apgailėtinus dėl įgūdžių, kurie kartais mus priverčia jaustis tarytum marionetėmis ant jo siūlo.

Emocijos gali būti paveiktos hormonų, aplinkybių, cukraus kiekio kraujyje, filmo, kurį žiūrime ar puikaus vakarėlio su draugais. Nuo laidotuvių iki gimimo, nuo santuokos iki Viešpaties prisilietimų, tai kyla iš mūsų dvasios į išorę, užlieja mūsų emocijas ir dar daugiau. Galima sakyti, daug kur bažnyčios kultūroje emocijos buvo pakeistos patepimu, dėl ko krikščionys neatskiria Dievo balso nuo savo minčių ir emocijų.

Patepimą apibūdinu kaip Dievo buvimą, kurį patiriame savo dvasioje. Daug krikščionių veikia iš emocijų (ar net) baimės dvasios, vadindami tai tikėjimu.

Kodėl Tėvas duoda mums emocijas?

Iš Dievo, sukūrusio žmones, perspektyvos tam, kad pilnai padarytų mus laisvos valios būtybėmis, Jis turėjo mums suteikti sugebėjimą mąstyti (protą) ir sugebėjimą jausti (emocijas) tam, kad tinkamai suprastume Jį ir Jo kūriniją ir, kad gerai funkcionuotume abiejose srityse – dvasinėje ir natūralioje. Mes esame emocionalūs, kadangi mūsų Kūrėjas yra emocionalus, ką parodysiu vėliau.

Intelektualiai mes suprantame meną, tačiau savo emocijomis jaučiame, ką menas perteikia. Intelektualiai suprantame, kad saulės nusileidimas horizonte reiškia, kad jos šviesa skverbiasi per dulkių sluoksnius, tačiau mes tai paliekame nuošalyje dėl ooo ir ak, kai viską palikę stebime trumpalaikį saulėlydžio grožį. Kūdikis sugeba patį protingiausią vyrą ar moterį paversti veblenančiu idiotu, perkreipiančiu savo veidą ir leidžiančiu visokius keistus garsus, kuomet jis bando kalbėti su vaiku.

Mums reikia emocijų, kad mūsų minčių procesai įgytų pusiausvyrą. Be emocijų mes tampame robotais, logiškesniais už Spoką iš Žvaigždžių Kelio serijų. Per daug protingais, kad jaustumėm emocijas, taip pat per daug nejautriais, kad jaustumėm Dievo buvimą savo dvasioje, kad jaustumėm aistringą meilę, per daug nejausmingais, kad emocionaliai palaikytumėm sutuoktinį. Tačiau jei būtume vien tik emociniai, priimtume sprendimus, pradedant finansais, baigiant santykiais, bei esančius tarp jų, nemąstydami, kas privestų prie širdies skausmo ir skurdo. Pusiausvyra tarp emocijų suvaldymo ir mąstymo apie dalykus, mums leidžia įrodyti Dievo valią savo gyvenime, su iš to kylančiais palaiminimais ir ramybe.

Vienoje „Jewel“ atliekamos dainos „I do“ eilutėje yra sakoma: „Gyvenimas gali užtrukti, jeigu pasirinksi klaidingai“. Ir tai yra tikra tiesa. Kai Paulius, Galatams 5:19-23 vardina „kūniškus darbus“ ir „dvasios/Dvasios vaisius“, dauguma iš jų yra emocijos, arba bent jau pasireiškia per emocijas:

„...paleistuvavimas (ką Mato 5:28 Jėzus apibūdina kaip emocinę fantaziją apie seksą su kuo nors kitu nei tavo sutuoktinis, sanguliavimas, pagal Jėzų, yra fizinis veiksmas, pasitelkiant vaizduotę), priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, susivaldymas...“

Mus domina šis emocijų ir dvasinio srauto kokteilis. Kaip suvaldome savo emocijas, kaip galvojame apie sprendimus ir atrandame Dievo valią, išlaikydami pusiausvyrą tarp emocijų ir logikos? Kokia yra mūsų dalis ir kokia Dievo dalis? Kiek Jis tikisi, kad panaudosime savo sveiką protą, ir kai patiriame baimę dėl to, kas gali atsitikti arba nepasisekti, kaip atrasti Jo patvirtinimą savo emocijose (arba dvasioje), kad Jis neleistų blogiausio dalyko, įsisiūbuoti vaizduotei mūsų emocijose?

Pusiausvyra tarp intelekto ir jausmų

Pradžios 3:21 sakoma, kad Viešpats Pats nužudė gyvūnus tam, kad iš jų odos padarytų drabužius Adomui ir Ievai, pirmame tiesioginiame nurodyme ir pranašystėje apie būsimą auką, uždengsiančią mūsų nuodėmę, netgi nuodėmę, kuri įėjo į pasaulį. Todėl drabužiai skirti šlovinti Dievą ir priminti mums, kad drabužiai yra Jo apdangalo žmonijai ir Jo aukos už mūsų nuodėmę atvaizdas. Labai blogai, kad tiek daug mados industrijos buvo iškreipta, ir gamina seksualius drabužius, kurie šlovina Jo kūriniją, o ne Kūrėją.

Tačiau Adomas ir Ieva buvo pamokyti apie gyvūnų aukojimo atvaizdus ir panašumus, kas leido pridengti jų nuodėmę, ir jie tą pažinimą perdavė savo vaikams, iš kurių buvo Kainas ir Abelis. Abelis aukojo kraujo auką, paklusdamas Dievo teisumui.

Pagarbos trūkumas – pirmas emocijų konfliktas

Kainas vis dėl to pasipriešino kraujo aukos modeliui, kuris yra paaukojimas ir pripažinimas, kad Dievas uždengia jų nuodėmes, ir vietoj to aukojo daržoves, užaugintas savo paties pastangomis, savo jėgomis, nustatydamas sektiną modelį visoms klaidingoms religijoms. Visos religijos ar visos pastangos, net gi ir krikščionybės viduje, siekiančios priartėti prie Dievo per tai, ką esame padarę, yra tokios pat dvasios, kaip Kaino religinės pastangos prieiti prie Dievo pagal savo sukurtas taisykles.

Nesvarbu, ar tos religijos reikalauja nešioti tam tikrus drabužius, nusiplauti ypatingoje upėje, dovanoti dovanas mirusiems giminaičiams, eiti nuo durų prie durų, ieškant kas galėtų atsiversti, kalbėti nustatytas maldas nustatytu laiku, ar dar kokių nors žmonių sukurtų formulių, jie visi yra atmestini, nes tai yra tarytum Kaino auka, atliekama savo pačių pastangomis.

Štai kodėl Senajame Testamente, kai jie gamindavo aukurą, kad paaukotų gyvūną Dievui, Jo nurodymas buvo nebandyti apdirbti akmenų jokiu būdu, bet naudoti juos tokius, kokius rado žemėje – niekas, susijusio su išganymu, negali vykti žmogaus pastangų dėka. Štai kodėl Dievas Senajame Testamente nurodė žmonėms Jo akivaizdoje nusiauti batus, nes batai yra žmogaus rankų darbo, o niekas neateina prie Dievo savo paties pastangomis – Dievas reikalauja, kad jie ateitų basomis, kaip ir buvo sukurti.

Susikirtimas tarp minčių, emocijų ir Dievo

Kai Kaino daržovės nebuvo priimtos, jis supyko, nuliūdo ir užsirūstino ant Dievo. Netrukus savo pyktį jis nukreipė į savo brolį, nors Viešpats ir pabandė kelis kartus Kainui pasiūlyti susitarti su savo mintimis ir emocijomis, prieš imantis veiksmų – tačiau Kainas, kaip dauguma mūsų, tiesiog praleido pro ausis Dievo pastangas nukreipti mąstymą į teisingas mintis ir jausmus, ir nužudė savo brolį. Šis procesas – tai šių dienų kelionės žemėlapis, nes Dievas nepakeitė savo bendravimo su mumis būdo, kai susikerta mūsų mintys ir verpetuojančios emocijos.

Štai nuo čia mes ir pratęsime kitą savaitę. Būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Kaip Jėzus gydo emocijas. 6 dalis

John Fenn, 2017 m. liepos mėn. 29 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Man buvo 17, kai viena mamos draugė paprašė pasimelsti dėl ją aplankančių košmarų. Buvo 1975-ieji, charizminio atsinaujinimo metai, kai Šventoji Dvasia buvo patiriama denominacinėse bažnyčiose, tačiau dar nebuvo nepriklausomų charizmatinių bažnyčių. Dėl tos priežasties buvo susikūrę daug „maldos ir garbinimo“ grupelių ir Biblijos studijos vyko namuose, kur galėjo dalyvauti bet kas, gavęs Šventosios Dvasios krikštą arba kam tik buvo įdomu, kadangi paprasti žmonės šiuo momentu apie Šventąją Dvasią žinojo daugiau nei jų kunigai ir pastoriai.

Štai kodėl mamos 45-metė draugė nesidrovėjo paprašyti manęs paauglio pasimelsti dėl jos košmarų. Man tik uždėjus rankas jai ant galvos ir pradėjus melstis, pamačiau tai, ką galėčiau pavadinti „uždaru regėjimu“, nes užsimerkęs, galėjau matyti regėjimą, bet kai atsimerkdavau – negalėjau. Atviras regėjimas yra tada, kai esi atsimerkęs ir esi „Dvasioje“, kaip Jonas tai aprašo Apreiškimo 1:10 ir 4:2. Tuomet viskas dingsta, o tu atsiduri Viešpaties srityje, arba kai esi atsimerkęs ir matai natūralų pasaulį IR dvasinį pasaulį vienu metu, lyg kokius gulinčius vienas ant kito sluoksnius (tai labiausiai paplitęs būdas, kurį išgyvenau).

Tačiau tai nebuvo taip. Kai užsimerkdavau, matydavau veiksmą priešais save. Kai atsimerkdavau, atsidurdavau normalioje tikrovėje. Regėjimas buvo apie įvykį, kuris atsitiko, kai jai buvo maždaug 7 metai, kurį ji su ašaromis atpažino, kai papasakojau, ką matau. Tada pasimeldžiau už ją, Viešpats ją palietė ir visiškai išgydė jos prisiminimus apie šį įvykį, ir po kelių savaičių ji pranešė, kad po to karto, kai už ją pasimeldžiau, ji nebesapnuoja košmarų.

Pusiausvyra

Dauguma tarnavimų, besiskelbiančių „vidinio išgydymo“ tarnavimais, vienu ar kitu laipsniu sutelkia dėmesį į antgamtinį Viešpaties prisilietimą, kad būtų pašalintas praeityje išgyventas skausmas, kaip buvo aprašyta prieš tai. Jeigu ne, tai tada būna išlaisvinimas iš piktųjų dvasių, sutelkiant dėmesį arba į prakeiksmą, kylantį iš praeitų kartų, dėl ko tas žmogus yra varginamas problemos x arba prisiminimų.

Tai, ką matome Rašte, yra išėjimo iš savęs žingsniai, kuriuos žengia žmogus, kad atstatytų emocinę ar psichinę sveikatą po Viešpaties prisilietimo arba apreiškimo. Pradėjau kalbėti apie Mesijo apreiškimą Izaijo 42:1-4, kur iš dalies sakoma, jog Mesijas nenulauš įlūžusios nendrės, kad Jis nepails ir nenusivils, kol įgyvendins teisingumą jų gyvenimuose – štai ką matome Rašte.

Kartais Viešpats suteiks pažinimo žodį apie įvykį praeityje ir palies žmogų dėl to įvykio, tačiau net gi kai tai atsitinka, žmogus turi „atbaigti savo išgelbėjimą“, kad pamatytų Jo teisumą savo gyvenime, tai reiškia, kad jis turi atstatyti savo emocijas ir mintis sveiku (Dievo) būdu. Žmogus, kuriuo vaikystėje pasinaudojo jo tėvas, gali būti Viešpaties paliestas dėl to ypatingo skaudaus jam įvykio, tačiau matydamas savo tėvą kiekvieną savaitę, jis vis dėlto turi naudoti tą Viešpaties prisilietimą savo santykiuose su juo, kad matytų Dievo teisumą šiuose santykiuose bei savo paties emocijose ir mintyse.

Tikriausiai moteris prie šulinio priėmė Viešpaties prisilietimą, kai Jis jai pasakė „viską, ką esu padariusi“, tačiau po to jai vis dėl to reikėjo sugrįžti į tą patį miestą ir gyventi savo gyvenimą. Žmogui, iš kurio buvo išvarytas Legionas, kuris norėjo pabėgti su Viešpačiu su savo nauju gyvenimu Kristuje, Viešpats pasakė eiti į savo namus ir pas savo draugus bei papasakoti jiems kokių nuostabių dalykų padarė jam Viešpats. Svetimavusiai moteriai buvo pasakyta daugiau nebenusidėti bei eiti ir atstatyti savo gyvenimą. Jie turėjo atbaigti tą iš Viešpaties gautą prisilietimą.

Ar viščiukas perėjo kelią ar kelias pasislinko po viščiuko kojomis?

Žmonės, kuriuos sutikome šioje serijoje, turėjo žinomų problemų – pasikartojančius sudėtingus santykius, demonus ir panašiai. Tačiau yra vienas emocinis išgydymo aspektas, kurio nesutikome – tai žmogus, nežinantis, kad jam reikalingas emocinis išgydymas. Tokie žmonės galvoja, kad su jais viskas gerai, tačiau jie nesuvokia prioritetų savo gyvenime ir yra įstikinę, kad jų gyvenimas sustyguostas su Dievu, bet taip nėra.

Turtingo jauno valdytojo atvejis. Kai emocinio išgydymo poreikis nėra akivaizdus, - kaip su moterimi, pagauta svetimaujant arba vyru, turėjusiu daugybę demonų, arba moterimi, pergyvenusia daugybę santuokų, santykių ir seksualinių partnerių, - kaip Viešpats galėtų tokiam žmogui suteikti emocinę sveikatą?

Dar kartą matome, kaip Viešpats atveda žmogų prie ribos, kuomet jis turi apsispręsti už sveikatą ir savo gyvenimo pertvarkymą. Mato 19:16-22 Turtingas Jaunas Valdytojas ateina pas Jėzų sakydamas: „Gerasis Mokytojau, ką gero turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Jėzus iš karto jį sustabdo ir klausia: „Kodėl vadini mane geru?“ Mes skaitome eilutę nesustodami, užmiršdami, jog tai buvo tikras pokalbis, pilnas pauzių, mąstymo bei gilių minčių prieš kiekvieną atsakymą. Žmogus tik pavadino Jėzų „geru“, į ką Jėzus atsakė: „Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas, tai kodėl vadini mane geru?“

Kitais žodžiais tariant: „jaunuoli, vadindamas mane „Geruoju Mokytoju“ ir žinodamas, jog nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas, ar tu mane vadini Dievu?“ Tokiu klausimu Jėzus jam atsakė. Didelis klausimas atsakantis į jo klausimą: ką jam reikia daryti, kad turėtų amžinąjį gyvenimą? Mes tai žinome, tikėdami Jėzumi, tačiau jaunas vyras galbūt tik bandė būti mandagus, vadindamas Jį „geruoju mokytoju“ – Jėzus suvedė tą momentą iki nulio, kad paklaustų: Ar tu tiki, kad Aš esu Dievas?

Štai čia kelias pasislinko po jo kojomis

Vyro emocinio pertvarkymo poreikis nebuvo pastebimas. Pagal šių dienų standartus, panašiai kaip „Klestėjimo judėjimas“ prieš 2 dešimtmečius, jis prilygino finansinį palaiminimą su Dievo pritarimu jam ir jo gyvenimo būdui. Klaidinga. Jis buvo palaimintas ne dėl to, kad Dievas jį palaimino, nes jis buvo rastas teisus. Dievas jį palaimino, kad jis pamatytų, jog ne jo paties teisumas atnešė jam palaiminimą turtais – Dievas tai padarė, nes Jis negalėjo jo pasiekti jokiu kitu būdu. Dievas bandė paliesti jį per jo pinigų ir užimamos padėties stabą, tačiau tai nebuvo pritarimas jo dvasiniam gyvenimui.

(Tą patį matome Laodikėjos bažnyčioje Apreiškimo 3:14-22, kuri manė, kad yra turtinga ir jai nieko dvasinio nestinga, tačiau Viešpats sakė, kad Jo akyse ji yra nuoga (neteisi – neapsirengusi teisumo drabužiu) ir akla, ir neturtinga, ir apgailėtina, ir vargšė.)

Nėra atsakymo – klaidingas atsakymas, taigi Jėzus pabando prieiti kitaip

Negavęs sąžiningo atsakymo, kurio tikėjosi, Jėzus atsitraukia ir kitu būdu priartėja prie to paties klausimo, kas to vyro manymu yra Jėzus, kalbėdamas apie Įsakymus ir jeigu jis nori amžinojo gyvenimo, turi parduoti visa, ką turi, ir tapti Jėzaus mokiniu. Vyras pasišalina liūdnas. Pokalbis iškėlė jo kovą tarp pinigų ir užimamos padėties, bei jo amžinojo gyvenimo troškimo. Pamatęs savo širdies bjaurumą, jis pasišalino, vietoj to, kad pasirinktų pereiti per savo nuodėmės bjaurumą ir emocinį skurdą, pasilikdamas prie amžinojo gyvenimo.

Taip pat yra su šių dienų žmonėmis – eina kalba apie mūsų širdies arba mūsų praeityje priimtų sprendimų, kurie mus nuvedė ten, kur esame šiandien, atskleidimą ir tada teisingo sprendimo priėmimą. Gal tai vienur, tai kitur kelionėje bus Dievo prisilietimų, tačiau dažniausia Jis paprasčiausiai duos mums apreiškimą apie mūsų širdį, nušvies savo tiesa mūsų praeities klaidas, ir tada suteiks galimybę žengti nauja kryptimi.

Ta kryptis yra emocinės sveikatos link, tačiau ne dažnai tai būna lengvas pasirinkimas. Paprastai tai sunkesnis sprendimas, kaip matėme moters prie šulinio atveju, kuriai reikėjo gyventi tame mieste, svetimavusios moters atveju, kuri turėjo eiti ir daugiau nebedaryti nuodėmių bei atstatyti savo gyvenimą, vyro, turėjusio Legioną atveju, kuriam reikėjo sugrįžti į savo namus, pas savo draugus.

Sunkus sprendimas labai dažnai yra toks sprendimas, kurį Viešpats nori, kad padarytumėm, tačiau tai tikėjimo aktas, įžengimas į kažką naujo – emocinę sveikatą. Sveikos mintys, sveiki jausmai, sveiki santykiai – štai kas atnaujina protą ir atstato gyvenimus. Net jeigu kelionėje Dievas ir prisiliestų galingu būdu, jūs vis tiek turite priimti teisingus sprendimus, ugdyti savo teisingą mąstymą ir jausmus – tai vienintelis būdas į emocinę sveikatą. Žodžio vykdytojai, o ne tik klausytojai, turi palaimintą gyvenimą.

Kitą savaitę bus šiek tiek susijusi nauja tema: „Savo emocijų suvaldymas“. Būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Kaip Jėzus gydo emocijas. 5 dalis

John Fenn, 2017 m. liepos mėn. 22 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Šiandien mes pažvelgsime į moterį iš Jono 8:3-11, kuri buvo sugauta svetimaujant.

Ši moteris buvo sugauta tiesiogine prasme lovoje su kitu vyru ir ištempta į gatvę, kad būtų įvykdyta skubi mirties bausmė. Įvairios versijos sako, kad rašto aiškintojai ir fariziejai „pastatė ją viduryje“.

Ironiška tai, kad Kunigų 20:10 sako, jog abu, vyras ir moteris, sugauti svetimaujant, turi būti nubausti mirtimi, tačiau religiniai žmonės randa būdų, kaip redaguoti Žodį, kad jis atitiktų jų įsitikinimus, o ne leistųsi Žodžiui pakeisti tai, kuo jie tiki, todėl matome tik moterį, stovinčią mirties bausmės akivaizdoje. Senovės Izraelyje bet kokio iš 10 Įstatymų sulaužymas užtraukdavo mirties bausmę, kai tuo tarpu kiti 603 Mozės įstatymai užtraukdavo įvairaus lygio bausmes, apimančias paprastas baudas už baudžiamąjį nusižengimą.

Pavyzdžiu gali pasitarnauti Juozapas, kuris aptikęs, jog Marija laukiasi, būtų galėjęs ją nubausti mirtimi, tačiau neieškojo, kaip ją apkaltinti, o galvojo apie skyrybas, kaip sakoma Mato 1:19. Noriu pasakyti, jog buvo galimas laisvas pasirinkimas netgi Didžiųjų nusižengimų atveju, ką Jėzus ir pasiūlė moteriai, pagautai svetimaujant. Jis nesulaužė Mozės Įstatymo, Jis tik priėmė lengvesnį nuosprendį – įskaitant laisvę, kaip tai ir atsitiko. Ir tada buvo parengtas kelias jos emociniam išgydymui.

Diena po šventės

Jono 7:37 sakoma, jog paskutinę Palapinių Šventės dieną (kai jie savaitę gyveno palapinėse, švęsdami Dievą gyvenantį su žmogumi, konkrečiai, dykumos patirtį po išėjimo iš Egipto), Jėzus skelbė, kad kas Juo tiki, iš jų tekės Šventoji Dvasia, lyg gyvojo vandens upės. Jis tai pasakė, kadangi Šventė taip pat dar vadinama Gyvojo vandens Švente, ir Jono 8 sakoma, jog moteris buvo sugauta svetimaujant kitą rytą arba 8-tą šventės dieną.

Diena po šventės, vadinama „Shemini Atzeret“ yra atskira perėjimo šventė. Žmonės pereidinėja iš palapinių atgal į savo namus, ir Jėzus šiai moteriai siūlo perėjimą. Ši diena, kaip senais laikais pakartojimas, apmąstymų laikas – nes tik po 6 mėnesių tauta vėl susirinks švęsti Paschos.

Jos reikalai palyginti čia su 8-os dienos turiniu, kas buvo lyg palapinė, laikina pastogė, tačiau dabar 8-tą dieną, naujos pradžios dieną, Shemini Atzeret, tą dieną ji galėjo sugrįžti atgal į savo namus, savo gyvenimą, savo normalų nenuodėmingą gyvenimą. Tai štai ką jai siūlė Gyvojo Vandens Versmė.

Situacija yra svarbi, nes sakoma, jog Jėzus rašė ant žemės, kas paskatino moters baudėjus, „teisiamus savo paties sąžinės“‚ palikti juos vienus, ir pradedant nuo vyresniųjų iki jauniausiųjų, pasitraukti, kol liko tik Jėzus ir moteris. Aš turiu audio mokymo serijas „Žydų akimis“, kur paaiškinu, ką Jėzus rašė ir kodėl tai tarp daugelio kitų papročių mes klaidingai suprantame arba visai nesuprantame, tačiau ši informacija yra labai svarbi.

Visą Palapinių/Gyvojo Vandens savaitę kiekvieną dieną buvo skaitoma konkreti eilutė, būtent: Jeremijo 17:13: „Viešpatie, Izraelio viltie! Visi, kurie palieka Tave, bus sugėdinti. Kurie nutolsta nuo Tavęs, (jų vardai) bus įrašyti į žemės dulkes, nes jie paliko Viešpatį, gyvojo vandens versmę.“

Taip smukiai bandau paaiškinti, kodėl Jėzus rašė jų vardus žemės dulkėse, kadangi iš tikrųjų Jis yra Gyvojo Vandens Versmė, kurią jie paliko, ir Jis ruošiasi padovanoti tai moteriai Gyvojo Vandens – kiekvienas turėjo tai suprasti – taigi, ji tikėjosi, kad Jis padovanos jai malonę, šiek tiek Gyvojo Vandens.

Dar kartą pastebėkime jos emocinio išgydymo modelį

Žinomas faktas, kad ji buvo sugauta lovoje su savo mylimuoju. Kai bausmės vykdytojai pasitraukė, Jėzus jos paklausė: „Moterie, kur tavo kaltintojai? Niekas tavęs nepasmerkė?“, jos atsakymas yra akivaizdus, kadangi jie buvo likę dviese, tačiau Jo klausimas turėjo aukštesnį tikslą – supratimą, kur ji yra būtent šiuo momentu. „Niekas, Viešpatie.“

Taip kaip su moterimi prie šulinio, kaip su vyru, turėjusiu Legioną, Jėzus paskatina ją suprasti, kur ji yra būtent dabar. Ir vėl, Jis nesiūlo jokios nuomonės, jokio pasmerkimo, tik tašką dabartyje, kai abu – Viešpats ir Jo sukurtas asmuo, susitinka viename laiko taške, kad suprastų, kur jie yra. Kiekvienu atveju, tai atskaitos taškas, kurio atžvilgiu keičiasi jų gyvenimas ir išryškėja nauja ateitis. Tai posūkio taškas, pradžios taškas – tačiau nei vienas iš trijų tais momentais to nesuvokė.

Klausimai apie tai, kaip ji pateko į tokią situaciją, klausimai apie dvigubus standartus, nes kodėl jie neišvedė ir jos meilužio, klausimai apie tai, ką jos širdyje reiškė surizikuoti, nors ir žinojo, kad jeigu bus sugauta, jai grės mirtis – nuo dabar visi jie atidėti, ir gal būt vieną dieną bus atsakyti danguje.

Štai ir ateina...

„Nei aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.“ Jono 8:11

Ką tas „Eik“, jai reiškė? „Eik“ reiškė atleidimo nuo mirties nuosprendį. Tai reiškė laisvę iš naujo pradėti savo gyvenimą. Jėzus visada įgalina žmones paimti savo gyvenimą į rankas. Pagalvokite apie ten dalyvavusius jausmus. Jos slaptas reikalas dabar tapo plačiai žinomas. Jos reputacija buvo sugriauta. Jos emocijos išskido, lyg būtų per daug sūrio įdėta į patiekalą, kadangi jos gyvenimo patiekalas iš tikrųjų dabar pasikeitė. Jai reikės atstatyti savo reputaciją, galbūt susirasti darbą, greičiausiai kelias artimiausias savaites būti apkalbėtai... tačiau pereiti per tai ir atsitiesti! Užsiauginti stuburą, kadangi tavo širdis nusiteikusi žvelgti į teisingumą ir teisumą savo gyvenime.

„Daugiau nenusidėk.“ Ką Jėzus jai sakė? Nutrauk santykius. Eik, tačiau ne atgal prie seno, greičiausiai, nutrauk santykius ir atstatyk savo gyvenimą.

Galbūt vyras sugriovė savo santuoką. Galbūt ji sugriovė savo. Gal ji buvo ištekėjusi, o jis vienišas. Gal jis buvo vedęs, o ji buvo jo meilužė, vyras jai suteikdavo butą, galbūt gyvenimo išlaikymą, galbūt sumokėdavo už tą prašmatnią karietą, stovinčią jos namų kieme. Kokie emociniai ryšiai siejo ją su tuo vyru? Ji jausdavosi jo mylima, pilnatvėje, reikalinga, vertinama, norima. Nesvarbu: „Daugiau nebenusidėk.“ Ne pasiūlymas, o įsakymas.

Ar stipriai nori pilno, ramaus, teisinga kryptimi einančio gyvenimo? Tada nutrauk santykius. Tegul tave pagauna tas „Eik“, nes tai Paties Viešpaties įgaliojimas. Tai tu prisiimi atsakomybę už savo gyvenimą, tu esi atsakingas visiškoje laisvėje - Eik! Tu laisvas, nėra jokio pasmerkimo - Eik!

Šiandien yra populiari krikščioniška emocijų psichologija

Jeigu ta moteris būtų gyvenusi šiandien, ji būtų galėjusi lankyti seminarus kaip nutraukti sielinius saitus. Galbūt ji būtų užsirašiusi į vidinio išgydymo paskaitas, kur jos būtų paprašę įsivaizduoti Jėzų esantį visuose savo reikaluose ir įžeidimuose, kuriuos ji kentėjo metų metus, su mintimi išsigydyti savo emocijas. Jeigu ji gyventų šiandien, kas nors galėtų ir suabejoti, ar tik ji nebuvo pasileidėlė, nes ji turėjo geidulio dvasią ir kitokių demonų, kuriuos reikėtų išvaryti. O jeigu ji tikrai norėtų patekti į branduolį, kas nors jai pasiūlytų apsilankyti išlaisvinimo ir vidinio išgydymo tarnystėje, kur ji galėtų atsižadėti savo protėvių iki 10-os kartos padarytų nuodėmių.

Dėkui Dievui Jėzus tada nežinojo nei vieno iš šių metodų, įsivaizduojate, Jis paprasčiausiai pasakė užsiauginti stiprią valią teisumui ir teisingumui ir daryti tai kas teisinga, nuslopink emocijas šiam vyrukui ir nutrauk su juo – ir ne tik su juo, nesiartink ir prie kitų vyrų lovos – Nebenusidėk. Eik...tačiau nebenusidėk.

Jėzus – Gyvojo Vandens Versmė

Kelias į gyvenimą dažnai yra aptemdytas dėl nesuderinamų emocijų ir sunkių pasirinkimų... tačiau jeigu turi tokį apreiškimą ir nori, kad tavo gyvenime įsitvirtintų teisingumas, pirmiausia tai turi įvykti tavo širdyje, ir turi niekada nepamiršti, kad tavo likimas tiesiogiai susijęs su kunkuliuojančiomis emocijomis. Tavo likimas tiesiogiai susijęs su sunkiais apsisprendimais. Kiekvienu atveju Jėzus įgalindavo žmones ir tada jau leisdavo jiems atstatyti savo gyvenimus.

Nebeliko daugiau vietos, mes užbaigsime tai kitą savaitę. Būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com