John Fenn, 2013 m. kovo mėn. 30 d.,
Sveiki,
Praeitą
savaitę aš dalinausi apie tai, kaip Jokūbas kovojo su Dievu,
sakydamas, kad jis matė Dievo veidą ir išliko gyvas.
Šita
kova, kuri užsitęsė visą naktį, pakeitė jo prigimtį ne dėl
pačios kovos, bet dėl to, kad tuomet
kai jis kovojo – matė Dievo veidą.
To rezultatas buvo tas, kad Viešpats pakeitė jo vardą iš Apgaviko
į Dievo Princą – Izraelį.
Tas
veidrodis
Pradžios
knyga yra pradžių knyga ir daug kas iš to, kas tenai atsitinka,
sukuria Naujojo Testamento pamatus. Šį galynėjimąsi su Dievu ir
šiandien sutinkame mokinystės procese.
Priešingai
nei populiarioji bažnyčios kultūra, Biblija moko, kad lygiai taip,
kaip ir Jokūbo dienomis, didesnė mūsų kovos dalis vyksta prieš
Dievą, bet ne prieš velnią. Mus keičia ne galynėjimasis su
vidinėmis nuoskaudomis ar demonais, kurie slankioja aplink mus nuo
mūsų prosenelių laikų, ir netgi ne kova su priklausomybėmis ar
raganonomis mūsų šeimos genealogijoje.
Žmonės
praleidžia metų metus kovodami su šitais dalykais ir manydami, kad
jeigu jie tai nugalės, pasieks pergalę. Bet iš tiesų mūsų kova
yra daugiausia su Kristumi mūsų viduje, šlovės viltimi, kuris
bando nukreipti mus taip, kad augtume Jame, pritaikydami Jo gyvenimą
mūsų gyvenimams, atnaujindami mūsų mintis, kad mūsų gyvenimas
būtų transformuotas. Mūsų gyvenimai nėra pakeičiami kovojant su
demonais.
Kai
Efeziečiams 6 skyriuje yra minima kova su demonais, tai tik
vienintelis kartas, visi kiti laiškai Naujajame Testamente
akcentuoja augimą Kristuje. Romiečiams 12:1-2 kalba apie
metamorfozę – pasikeitimo procesą, kuris vyksta per proto
atnaujinimą (daugiau apie tai vėliau), 1 Korintiečiams 3 skyriuje
Paulius liepia atmesti priešiškumą, nes būti priešiškai
nusiteikus, tai tolygu elgtis taip, lyg nebūtum gimęs iš aukšto,
ir ragina statyti brangius dalykus ant Kristaus pamato mumyse.
2
laiške Korintiečiams jis sako, kad mes paimtume visas mintis į
nelaisvę, į paklusnumą Kristui. Galatams 2-4 kalba apie
vaikščiojimą dvasios vaisiuje, o ne kūne, ir apie Kristaus augimą
mumyse. Efeziečiams 1-3 apie sustiprinimą ir įsitvirtinimą
Kristuje, kad pažintume dalykus, kurie yra aukščiau pažinimo.
Filipiečiams 1:6 ir 3 apie leidimą Jam, kuris pradėjo mumyse gerą
darbą, tęsti jį, kad pamirštume dalykus, kurie įvyko praeityje
ir siektume aukščiausio pašaukimo. Kolosiečiams 1:27 – Kristus
mumyse šlovės viltis... ir taip toliau, ir taip toliau, baigiant 7
laiškais 7 surinkimams Apreiškimo knygoje, kad jie atmestų tai,
kas juos laiko, klausytų ką Dvasia kalba surinkimams ir vykdytų
tai!
Nes
per ilgai
krikščionys atsiprašinėjo mesdami kaltę velniui dėl to, kad jie
yra tokie, kokie yra. Jei jie susitelks į Kristų juose ir į tai,
ką Jis nori daryti, jie gali liautis žiūrėti į savo atbulinį
veidrodėlį ir pradėti savo gyvenime judėti pirmyn – jų
gyvenimas ims keistis. Nesakyk: „Jei tik aš galėčiau įveikti
šitą paskutinį dalyką, tuomet aš galėčiau vaikščioti tame,
ką man turi Dievas, bet tu tiesiog pradėk ten, kur tu DABAR esi
Kristuje.
Dievas
ar velnias?
Ar
galynėjimasis su Dievu išprovokuoja demonus, senus prisiminimus,
įpročius ir mąstymo būdą? Be abejo!
Kai
Paulius sutiko Jėšua
kelyje į Damaską, tai apvertė jo pasaulį aukštyn kojom. Jei tu
skaitei, ką jis sakė apie save, tai stebina savęs nuvertinimo
lygis. (Aš turiu serijas: „Aš myliu Tave, Viešpatie, bet tiesiog
dabar nesu patenkintas savimi“, ten detaliai išnagrinėjama jo
transformacija).
Vienu
požiūriu, 1 Korintiečiams 15 skyriuje, jis sako: „buvau kaip
nelaiku gimęs“. „Nelaiku“ graikų kalboje „ektroma“,
reiškia „abortas“ arba „persileidimas“. Jis kovojo su
mintimis, kad būtų geriau buvę negimti, nes jis persekiojo
surinkimą, nors Dievas sakė, kad jis turi pašaukimą ir tarnavimą.
Paulius
pabaigia toje pačioje pastraipoje: „Dievo malone aš esu tas, kas
esu“. Ta kova, kurią jis kovojo iš tiesų buvo galynėjimasis
tarp Dievo požiūrio į jo praeitį ir ateitį, ir to, ką jis
galvojo apie savo praeitį ir ateitį. Ar tai sužadino demoniškus
dalykus, taip, bet jo augimas kilo iš galynėjimosi su tuo, ką
Dievas pasakė apie jį ir šito priėmimu, bet ne iš to, ką
velnias sakė apie jį.
Tol,
kol mes esame šiame gyvenime, akivaizdu, kad šėtonas bus brolių
kaltintojas taip, kaip Apreiškimo 12 skyriuje. Bet jis yra kaip
mažas vaikas timpčiojantis suaugusio žmogaus kelnes, bandantis
įsiterpti į pokalbį vykstantį su kitu suaugusiu – tas vaikas
visada bus ten, bandydamas įsiterpti į pokalbį, bet užuot
susitelkus į trukdymą, mokykis priimti tai, ką kitas asmuo
(Viešpats) sako mums ir leisk kaltintojui būti tik vaiku, kuris
bando atkreipti mūsų dėmesį – lik susitelkęs į pokalbį, nes
jis galiausiai pasiduos ir pasitrauks, ar mažų mažiausiai jo
balsas pritils iki tokio lygio, kad jūs vos galėsite jį girdėti,
jūs TAIP būsite užimtas tuo, ką jums sako Dievas.
Jokūbas
nekovojo su demonu, jis kovojo su Dievu, kad būtų pakeista jo
prigimtis; todėl galynėjimasis su Dievu yra tai, kas pakeičia
asmens prigimtį (o ne galynėjimasis su demonais).
Nukreipk
savo akis nuo to, ką manai, jog daro velnias, ir tiesiog daryk tai,
ką prašo daryti Dievas - tas tylus balsas yra subtilus, ir
paprastai ves į pasirinkimą, kuris sunkus kūnui ir tam, ką tu
pats nori daryti.
Aš
prisimenu 2001 metų vasario mėnesio aplankymą, kuomet Viešpats
pasirodė man ir pasakė: „Matyk tai, ką Aš matau: žmonės
bėgioja iš susirinkimo į susirinkimą, ieškodami įspūdingų
reginių ir manydami, kad būtent TAI yra antgamtiška, tuo metu
nepastebintys antgamtiško darbo savo viduje ir netgi savo pačių
širdyse, nes mokinystės procesas YRA antgamtiškas“.
Štai
kodėl mūsų
Internetiniam tinklalapiui mes
naudojame pavadinimą „antgamtinė
namų bažnyčia“
www.supernaturalhousechurch.org
– visa, ką mes darome yra paremta mokinyste, o ne reginiu –
viskas dėl antgamtinio mokinystės proceso.
Kūnas
nori rasti lengvesnį būdą tapti tokiu kaip Kristus. Kūnas nori
sužinoti apie tą ar kitą naujausią dalyką ir pripildyti mūsų
krikščionišką gyvenimą nukrypimais, vedančiais į suklaidinimą
mąstyti, jog esame subrendę dėl to, kad daug mokomės. Bet
vienintelis būdas pateiktas Rašte, yra matyti Dievo veidą,
galynėtis su tuo, ką mes matome, ir būti pakeistu šio proceso
metu – pakeisk savo mąstymą, ir būk Žodžio vykdytojas.
Kaip
mes matome Dievo veidą? Iš atspindžio
2
Korintiečiams 3:17-18 Paulius kalba apie Dievo šlovę ir atspindį
matomą veidrodyje.
„Ir
mes visi, atidengtais
(be šydo) veidais, tarsi žiūrėdami į veidrodį regime Viešpaties
šlovę, ir esame
transformuojami į Jo atvaizdą
vis augant šlovei, kuri ateina iš Viešpaties, kuris yra (Šventoji)
Dvasia“ 16-18 eil.
Pašalink
tai
Pavyzdys,
kurį Paulius naudoja šiame skyriuje yra toks, kad Mozė nusileido
nuo kalno su 10 įsakymų (Žodis) išgraviruotų akmenyje, kuriuos
laikė savo rankose ir švytintis Dievo (Dvasios) šlove, bet
užsidengęs vualiu, nes kietaširdžiai izraelitai negalėjo
tiesiogiai žiūrėti į Dievo šlovę.
Čia
yra 2 elementai: Žodis ir šlovė (Dvasia).
Yra
pagrindinė taisyklė; į ką tu žiūri, tuo ir tampi. Netgi tai
tinka automobilių, motociklų ir dviračių avarijų atveju – į
ką tu sutelksi dėmesį, ten tu nukreipsi ir transporto priemonę.
Ką tu stebi, tuo ir tampi. Tai tinka porno ir smurto, keiksmų ir
nuodėmės pripildytai žiniasklaidai, tai tinka, nes tai pakaitalas
Dievo originalaus ketinimo – žiūrėti
į Jį ir tapti tokiu kaip Jis.
Štai
ką pasakė Paulius Filipiečiams 4:8-9, jei jūs galvojate apie
tyrus ir taikingus dalykus, jūs būsite pripildyti ramybės. Į ką
tu žiūri, tuo ir tampi. Apie ką tu mąstai, tuo ir tampi. Ką tu
skaitai, tuo ir tampi. Saugok akių ir ausų vartus, nes jie atveria
galimybes tapti tuo, ką girdime ir matome.
Štai
kokia yra vertė to, kad Jokūbas žiūrėjo į Dievo veidą, tuomet
kai galynėjosi su Juo; jis tapo toks kaip Jis, kuomet žiūrėjo į
Jį.
Paulius
sako, kad mes esame kitokie, nei tie netikintys izraelitai, kuriems
reikėjo vualio, kad uždengtų juos nuo Žodžio ir šlovės
(Dvasios), bet mes atviru veidu, tarsi
žiūrėdami į veidrodį, regime Viešpaties šlovę.
Kai mes matome gyvą Žodį, gyvenantį mumyse; ir Jo šlovė taip
pat yra mumyse, tai yra žiūrėjimas į veidrodį.
1
Jono 3:2 sako, kad tuomet kai Jis ateis, mes būsime tokie kaip Jis,
nes mes matysime Jį taip, koks Jis yra (pilnas šlovės). Mes judame
link to netgi šiame gyvenime.
Išėjimo
34:29 aprašytas įvykis, apie kurį kalba Paulius: „Ir kai Mozė
nusileido nuo Sinajaus kalno su dviem liudijimo lentelėmis... Mozė
nežinojo, kad jo veido oda švytėjo,
kai jis kalbėtojo su jais (izrelitais).
Jūs
matote, iš tiesų mes esame transformuojami mūsų galynėjimosi su
Dievu metu. Mes matome Jį mumyse, ir save Jame bei šlovę to, ką
Jis padarė dėl mūsų, ir kai mes stebime šlovę, tai skatina mus
norėti keistis, norėti augti, norėti matyti mūsų gyvenimus
transformuotus. Tai yra galynėjimosi procesas.
Bet
čia yra didis dalykas – Mozė
nežinojo, kad jis švietė – taip pat ir mes, nes kai mes
galynėjamės, žiūrėdami į Gyvąjį Žodį, mūsų viduje tas
procesas skatina mus šviesti tokiu būdu, kad mes vos atpažįstame
ką Dievas daro, bet kiti mato pasikeitimus. Jie mato, kad mes
pasikeitėme. Ir štai čia mes pratęsime kitą savaitę.
Palaiminimai,
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu