Atspindėtas gyvenimas. 2 dalis

John Fenn, 2013 m. kovo mėn. 30 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Praeitą savaitę aš dalinausi apie tai, kaip Jokūbas kovojo su Dievu, sakydamas, kad jis matė Dievo veidą ir išliko gyvas.

Šita kova, kuri užsitęsė visą naktį, pakeitė jo prigimtį ne dėl pačios kovos, bet dėl to, kad tuomet kai jis kovojo – matė Dievo veidą. To rezultatas buvo tas, kad Viešpats pakeitė jo vardą iš Apgaviko į Dievo Princą – Izraelį.

Tas veidrodis

Pradžios knyga yra pradžių knyga ir daug kas iš to, kas tenai atsitinka, sukuria Naujojo Testamento pamatus. Šį galynėjimąsi su Dievu ir šiandien sutinkame mokinystės procese.

Priešingai nei populiarioji bažnyčios kultūra, Biblija moko, kad lygiai taip, kaip ir Jokūbo dienomis, didesnė mūsų kovos dalis vyksta prieš Dievą, bet ne prieš velnią. Mus keičia ne galynėjimasis su vidinėmis nuoskaudomis ar demonais, kurie slankioja aplink mus nuo mūsų prosenelių laikų, ir netgi ne kova su priklausomybėmis ar raganonomis mūsų šeimos genealogijoje.

Žmonės praleidžia metų metus kovodami su šitais dalykais ir manydami, kad jeigu jie tai nugalės, pasieks pergalę. Bet iš tiesų mūsų kova yra daugiausia su Kristumi mūsų viduje, šlovės viltimi, kuris bando nukreipti mus taip, kad augtume Jame, pritaikydami Jo gyvenimą mūsų gyvenimams, atnaujindami mūsų mintis, kad mūsų gyvenimas būtų transformuotas. Mūsų gyvenimai nėra pakeičiami kovojant su demonais.

Kai Efeziečiams 6 skyriuje yra minima kova su demonais, tai tik vienintelis kartas, visi kiti laiškai Naujajame Testamente akcentuoja augimą Kristuje. Romiečiams 12:1-2 kalba apie metamorfozę – pasikeitimo procesą, kuris vyksta per proto atnaujinimą (daugiau apie tai vėliau), 1 Korintiečiams 3 skyriuje Paulius liepia atmesti priešiškumą, nes būti priešiškai nusiteikus, tai tolygu elgtis taip, lyg nebūtum gimęs iš aukšto, ir ragina statyti brangius dalykus ant Kristaus pamato mumyse.

2 laiške Korintiečiams jis sako, kad mes paimtume visas mintis į nelaisvę, į paklusnumą Kristui. Galatams 2-4 kalba apie vaikščiojimą dvasios vaisiuje, o ne kūne, ir apie Kristaus augimą mumyse. Efeziečiams 1-3 apie sustiprinimą ir įsitvirtinimą Kristuje, kad pažintume dalykus, kurie yra aukščiau pažinimo. Filipiečiams 1:6 ir 3 apie leidimą Jam, kuris pradėjo mumyse gerą darbą, tęsti jį, kad pamirštume dalykus, kurie įvyko praeityje ir siektume aukščiausio pašaukimo. Kolosiečiams 1:27 – Kristus mumyse šlovės viltis... ir taip toliau, ir taip toliau, baigiant 7 laiškais 7 surinkimams Apreiškimo knygoje, kad jie atmestų tai, kas juos laiko, klausytų ką Dvasia kalba surinkimams ir vykdytų tai!

Nes per ilgai krikščionys atsiprašinėjo mesdami kaltę velniui dėl to, kad jie yra tokie, kokie yra. Jei jie susitelks į Kristų juose ir į tai, ką Jis nori daryti, jie gali liautis žiūrėti į savo atbulinį veidrodėlį ir pradėti savo gyvenime judėti pirmyn – jų gyvenimas ims keistis. Nesakyk: „Jei tik aš galėčiau įveikti šitą paskutinį dalyką, tuomet aš galėčiau vaikščioti tame, ką man turi Dievas, bet tu tiesiog pradėk ten, kur tu DABAR esi Kristuje.

Dievas ar velnias?

Ar galynėjimasis su Dievu išprovokuoja demonus, senus prisiminimus, įpročius ir mąstymo būdą? Be abejo!

Kai Paulius sutiko Jėšua kelyje į Damaską, tai apvertė jo pasaulį aukštyn kojom. Jei tu skaitei, ką jis sakė apie save, tai stebina savęs nuvertinimo lygis. (Aš turiu serijas: „Aš myliu Tave, Viešpatie, bet tiesiog dabar nesu patenkintas savimi“, ten detaliai išnagrinėjama jo transformacija).

Vienu požiūriu, 1 Korintiečiams 15 skyriuje, jis sako: „buvau kaip nelaiku gimęs“. „Nelaiku“ graikų kalboje „ektroma“, reiškia „abortas“ arba „persileidimas“. Jis kovojo su mintimis, kad būtų geriau buvę negimti, nes jis persekiojo surinkimą, nors Dievas sakė, kad jis turi pašaukimą ir tarnavimą.

Paulius pabaigia toje pačioje pastraipoje: „Dievo malone aš esu tas, kas esu“. Ta kova, kurią jis kovojo iš tiesų buvo galynėjimasis tarp Dievo požiūrio į jo praeitį ir ateitį, ir to, ką jis galvojo apie savo praeitį ir ateitį. Ar tai sužadino demoniškus dalykus, taip, bet jo augimas kilo iš galynėjimosi su tuo, ką Dievas pasakė apie jį ir šito priėmimu, bet ne iš to, ką velnias sakė apie jį.

Tol, kol mes esame šiame gyvenime, akivaizdu, kad šėtonas bus brolių kaltintojas taip, kaip Apreiškimo 12 skyriuje. Bet jis yra kaip mažas vaikas timpčiojantis suaugusio žmogaus kelnes, bandantis įsiterpti į pokalbį vykstantį su kitu suaugusiu – tas vaikas visada bus ten, bandydamas įsiterpti į pokalbį, bet užuot susitelkus į trukdymą, mokykis priimti tai, ką kitas asmuo (Viešpats) sako mums ir leisk kaltintojui būti tik vaiku, kuris bando atkreipti mūsų dėmesį – lik susitelkęs į pokalbį, nes jis galiausiai pasiduos ir pasitrauks, ar mažų mažiausiai jo balsas pritils iki tokio lygio, kad jūs vos galėsite jį girdėti, jūs TAIP būsite užimtas tuo, ką jums sako Dievas.

Jokūbas nekovojo su demonu, jis kovojo su Dievu, kad būtų pakeista jo prigimtis; todėl galynėjimasis su Dievu yra tai, kas pakeičia asmens prigimtį (o ne galynėjimasis su demonais).

Nukreipk savo akis nuo to, ką manai, jog daro velnias, ir tiesiog daryk tai, ką prašo daryti Dievas - tas tylus balsas yra subtilus, ir paprastai ves į pasirinkimą, kuris sunkus kūnui ir tam, ką tu pats nori daryti.

Aš prisimenu 2001 metų vasario mėnesio aplankymą, kuomet Viešpats pasirodė man ir pasakė: „Matyk tai, ką Aš matau: žmonės bėgioja iš susirinkimo į susirinkimą, ieškodami įspūdingų reginių ir manydami, kad būtent TAI yra antgamtiška, tuo metu nepastebintys antgamtiško darbo savo viduje ir netgi savo pačių širdyse, nes mokinystės procesas YRA antgamtiškas“.

Štai kodėl mūsų Internetiniam tinklalapiui mes naudojame pavadinimą „antgamtinė namų bažnyčia“ www.supernaturalhousechurch.org – visa, ką mes darome yra paremta mokinyste, o ne reginiu – viskas dėl antgamtinio mokinystės proceso.

Kūnas nori rasti lengvesnį būdą tapti tokiu kaip Kristus. Kūnas nori sužinoti apie tą ar kitą naujausią dalyką ir pripildyti mūsų krikščionišką gyvenimą nukrypimais, vedančiais į suklaidinimą mąstyti, jog esame subrendę dėl to, kad daug mokomės. Bet vienintelis būdas pateiktas Rašte, yra matyti Dievo veidą, galynėtis su tuo, ką mes matome, ir būti pakeistu šio proceso metu – pakeisk savo mąstymą, ir būk Žodžio vykdytojas.

Kaip mes matome Dievo veidą? Iš atspindžio

2 Korintiečiams 3:17-18 Paulius kalba apie Dievo šlovę ir atspindį matomą veidrodyje.

„Ir mes visi, atidengtais (be šydo) veidais, tarsi žiūrėdami į veidrodį regime Viešpaties šlovę, ir esame transformuojami į Jo atvaizdą vis augant šlovei, kuri ateina iš Viešpaties, kuris yra (Šventoji) Dvasia“ 16-18 eil.

Pašalink tai

Pavyzdys, kurį Paulius naudoja šiame skyriuje yra toks, kad Mozė nusileido nuo kalno su 10 įsakymų (Žodis) išgraviruotų akmenyje, kuriuos laikė savo rankose ir švytintis Dievo (Dvasios) šlove, bet užsidengęs vualiu, nes kietaširdžiai izraelitai negalėjo tiesiogiai žiūrėti į Dievo šlovę.

Čia yra 2 elementai: Žodis ir šlovė (Dvasia).

Yra pagrindinė taisyklė; į ką tu žiūri, tuo ir tampi. Netgi tai tinka automobilių, motociklų ir dviračių avarijų atveju – į ką tu sutelksi dėmesį, ten tu nukreipsi ir transporto priemonę. Ką tu stebi, tuo ir tampi. Tai tinka porno ir smurto, keiksmų ir nuodėmės pripildytai žiniasklaidai, tai tinka, nes tai pakaitalas Dievo originalaus ketinimo – žiūrėti į Jį ir tapti tokiu kaip Jis.

Štai ką pasakė Paulius Filipiečiams 4:8-9, jei jūs galvojate apie tyrus ir taikingus dalykus, jūs būsite pripildyti ramybės. Į ką tu žiūri, tuo ir tampi. Apie ką tu mąstai, tuo ir tampi. Ką tu skaitai, tuo ir tampi. Saugok akių ir ausų vartus, nes jie atveria galimybes tapti tuo, ką girdime ir matome.

Štai kokia yra vertė to, kad Jokūbas žiūrėjo į Dievo veidą, tuomet kai galynėjosi su Juo; jis tapo toks kaip Jis, kuomet žiūrėjo į Jį.

Paulius sako, kad mes esame kitokie, nei tie netikintys izraelitai, kuriems reikėjo vualio, kad uždengtų juos nuo Žodžio ir šlovės (Dvasios), bet mes atviru veidu, tarsi žiūrėdami į veidrodį, regime Viešpaties šlovę. Kai mes matome gyvą Žodį, gyvenantį mumyse; ir Jo šlovė taip pat yra mumyse, tai yra žiūrėjimas į veidrodį.

1 Jono 3:2 sako, kad tuomet kai Jis ateis, mes būsime tokie kaip Jis, nes mes matysime Jį taip, koks Jis yra (pilnas šlovės). Mes judame link to netgi šiame gyvenime.

Išėjimo 34:29 aprašytas įvykis, apie kurį kalba Paulius: „Ir kai Mozė nusileido nuo Sinajaus kalno su dviem liudijimo lentelėmis... Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo, kai jis kalbėtojo su jais (izrelitais).

Jūs matote, iš tiesų mes esame transformuojami mūsų galynėjimosi su Dievu metu. Mes matome Jį mumyse, ir save Jame bei šlovę to, ką Jis padarė dėl mūsų, ir kai mes stebime šlovę, tai skatina mus norėti keistis, norėti augti, norėti matyti mūsų gyvenimus transformuotus. Tai yra galynėjimosi procesas.

Bet čia yra didis dalykas – Mozė nežinojo, kad jis švietė – taip pat ir mes, nes kai mes galynėjamės, žiūrėdami į Gyvąjį Žodį, mūsų viduje tas procesas skatina mus šviesti tokiu būdu, kad mes vos atpažįstame ką Dievas daro, bet kiti mato pasikeitimus. Jie mato, kad mes pasikeitėme. Ir štai čia mes pratęsime kitą savaitę. Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Atspindėtas gyvenimas. 1 dalis

John Fenn, 2013 m. kovo mėn. 23 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Visų pirma paaiškinimas. Praeitą savaitę aš dalinausi apie tai, kaip Barbara ir aš rinkomės kur valgyti - ar meksikiečių, ar italų restorane, ir aš paminėjau, kaip aš žinojau, ką ji galvoja. Tada aš pakeičiau temą pažymėtą nauju paragrafu ir paryškintu šriftu, ir pradėjau tą paragrafą „Ji“, kalbėdamas apie moterį garbinimo komandoje, kuri pranašavo iš savo pačios širdies.

Kadangi aš pradėjau: „Ji“, kai kurie skaitytojai gali neatkrepti dėmesio į paryškintą šriftą antraštėje bei naują paragrafą ir pagalvoti, kad aš vis dar kalbu apie Barbarą, bet iš tiesų – ne. Kai aš perskaičiau, ką aš parašiau po to kai „Savaitės Mintys“ buvo jau išsiuntinėtos, pagalvojau, kad geriau bus jei paaiškinsiu.

Atspindėtas gyvenimas

Pradžios 32 skyriuje Ezavas atvyksta susitikti su Jokūbu daugiau kaip po 20 metų po to, kai Jokūbas apgaule perėmė Ezavo pimgimystę ir palaiminimus. Jokūbas bijojo savo brolio, ir kai jis išgirdo Ezavą ateinant su 400 vyrų, jis buvo įsitikinęs, kad jis ir jo šeima pražuvo, 7 eilutė sako, kad jis „labai išsigando ir susirūpino“.

Bet tuo pat metu Jokūbas turėjo Dievo pažadus – Viešpats pasakė jam leistis į kelionę, kuri (kaip jis galvojo atsitiktinai) vedė į susitikimą su jo broliu. 9-12 eilutėse jis kalba Viešpačiui apie tai, ką Jis jam yra pažadėjęs: „Tu pasakei „Sugrįžk į savo šalį pas savo šeimą ir aš darysiu tau gera“... Nes tu pasakei, Aš tikrai darysiu tau gera ir padauginsiu tavo palikuonis, kad jie bus kaip jūros smiltys ir jų neįmanoma bus suskaičiuoti dėl gausybės’“.

Galynėjimasis su Dievu

Jokūbas buvo kovos tarp savo minčių ir Dievo pažadų sūkuryje. Dievas liepė jam sugrįžti į savo gimtą šalį, bet Jis nepaminėjo to fakto, kad ten įvyks susitikimas su Ezavu. Kodėl Viešpats nepaminėjo jam to „mažo siurprizo“, kai davė įsakymą ir pažadus?

Taigi jis padalina savo turtą ir bandas bei pasiunčia jas mažomis grupėmis prieš save ir savo šeimą, vieną po kito, kiekvienai grupei paveda pasakyti Ezavui, kad ateina daugiau paskui juos. Tuo būdu Jokūbas viliasi palaipsniui nuraminti Ezavo pyktį ir pademonstruoti savo turtą ir jėgą.

Galiausiai, kai visi buvo pasiųsti į priekį, Jokūbas pasako savo 2 žmonoms, 11 sūnų, 2 tarnaitėms perbristi Jaboko upelį ir eiti link Ezavo, palikti jį vieną dykumoje su ta kova viduje, kuri vyko tarp jo ir Dievo.

Apgavikas pasikeičia

Tu gali prisiminti, kad Ezavui gimus pirmam, Jokūbas buvo sučiupęs jo kulnį gimdymo metu. Jokūbas reiškia „laikosi už kulnies“, ir yra hebrajiška idioma reiškianti „apgavikas“ - pasinaudojantis kieno nors kito pastangomis, ar laukiantis galimybės manipuliuoti dalykais savo naudai; taip būtent jis ir pavogė pirmagimystę bei palaiminimą.

Tokiu būdu jis artėjo prie susitikimo su savo broliu – siųsdamas mažas grupeles prieš savo šeimą, jis bandė apgauti ir padaryti įspūdį broliui, koks galingas ir turtingas jis buvo, daug mažų grupių sukūrė klaidingą įspūdį didesnės jėgos ir turtų. Ir tame yra taip pat šiek tiek bailumo; siųsti pirmiausia pažeidžiamus, siųsti netgi savo žmonas ir vaikus savo priekyje!

Upeliukas „Jabok“ reiškia „pilant atgal“, ir kuomet Jokūbas pasiunčia visą savo nuosavybę ir visą šeimą per „pilant atgal“ susitikti su Ezavu, ateina naktis ir jam pasirodo Viešpats. Ta vidinė kova, kurią kovojo Jokūbas, tampa fizine kova.

Gaili būti, kad Jokūbas pradžioje nesuprato, jog galinėjosi su prieš įsikūnijimą apsireiškusiu Kristumi, nes pasakojimas prasideda „natūraliu“ požiūriu, kad Vyras kovojo su juo, o vėliau atskleidžiama, kad tai buvo Viešpats. Argi taip nebūna ir mums? Mes pradedame nuo vidinių kovų, nesuprasdami iki laiko, kad tai Dievas kovoja su mumis mūsų mintyse ir emocijose.

Galinėjimasis su Dievu

Jokūbas ir Viešpats kovojo iki aušros, ir Jokūbas vis dar nepasidavė. Vyras palietė jo šlaunį ir išnarino klubą, ir vis dar Jokūbas nepasidavė, kol negavo palaiminimo. Pradžios 32:28 Kristus pakeičia Jokūbo vardą ir pavadina jį Izraeliu, iš Apgaviko į Dievo Princą.

Reikėtų paminėti, kad jie kovojo naktį, ir auštant Jokūbo vardas ir charakteris buvo pakeistas – tai simbolizuoja mūsų kovą su Dievu mūsų mintyse ir emocijose, kas atrodo vyksta tamsiausiose mūsų esybės vietose ir tiesiog kartais, tai vyksta naktį, bet neabejotinai „tamsiausiose“ mūsų esybės vietose, o kai išaušta diena, mes suvokiame, kad esame nugalėtojai ir pradedame naują skyrių mūsų gyvenime.

Tavo vardas pakeičiamas į Dievo Princas, nes „Tu galinėjaisi su Dievu ir žmogumi bei nugalėjai“.

Izrelis pavadino tą vietą „Penueliu“, arba „Dievo veidas“, nes kaip jis sakė, jis matė Dievo veidą ir liko gyvas.

Šoko pirmyn

Pradžios 33:10, kai Izraelis atranda, kad jo brolis jam atleido ir neturi blogų jausmų jo atžvilgiu, jis sako pamatęs Ezavą: „...aš mačiau tavo veidą lyg aš būčiau matęs Dievo veidą, ir tu buvai man maloningas.“

Hebraiškai „matyti kieno nors veidą“, reiškia pažinti jo charakterį. Štai kodėl Pradžios 2:19 sakoma, kad Viešpats atvedė visus gyvulius Adomui norėdamas pamatyti, kaip jis juos pavadins. Matyti juos vedas į veidą taip, kaip jie buvo atvesti, reiškė pažinti juos pakankamai gerai, kad galėtum juos pavadinti – matyti asmenį veidas į veidą, tai reiškia pažinti charakterį, ar tai būtų gyvulys ar žmogus.

Taigi, kai Jokūbas, naujasis Izraelis, pareiškė Vyrui su kuriuo galinėjosi, kad jis matė Dievo veidą, jis sakė tai savo galinėjimosi metu visą naktį, ir pažino Dievo charakterį, Jo prigimtį, tokį, koks Jis buvo. Šitame procese jis pasikeitė nuo Apgaviko iki Dievo Princo. Taip lygiai ir mes Jį geriau pažįstame – galinėdamiesi su Juo. Pamąstykite apie tai.

Akistata

Tai reiškia, kai Jokūbas/ Izraelis atskleidė, kad jis matė Dievo veidą, jis taip sakė, jis pažino Dievo charakterį, matydamas Jo veidą galinėjimosi procese. Ir TODĖL jis unikaliai galėjo pareikšti matydamas Ezavą, kad matyti jo veidą, reiškia matyti „Dievo veidą“.

Kadangi jis matė Dievo veidą, Jo charakterį ir prigimtį, jis galėjo žiūrėti į atleidžiantį ir maloningą Ezavą ir pasakyti „Aš matau Dievą tavo veide“.

Ir štai taip įvyksta mūsų pačių transformacijos. Mes matome Dievo veidą ir mes pažįstame Jo prigimtį bei charakterį per Jo buvimą mumyse, ir kai pažįstame Jį, galime ieškoti Jo kituose, ieškoti Jo „veido“, kaip galima išsireikšti, kituose.

1997 „Titanike” viena ankstyviausių scenų yra „Sena Rožė“; dabar turbūt 100 metų amžiaus, sena ranka laikanti veidrodį, kuris išliko po avarijos vandenyno dugne. Ji sako: „Tai buvo mano! Kaip nepaprasta! Ir jis atrodo taip pat kaip ir paskutinį kartą kuomet aš jį mačiau… atspindys šiek tiek pasikeitė”.

Kai Jokūbas pirmą kartą pradėjo kovoti su Dievu jo „atspindys” buvo Apgavikas. Bet galinėjimosi proceso metu, kai jis tą savo sielos tamsią naktį pažino Dievą, jo prigimtis pasikeitė į Dievo prigimtį, ir jis buvo pavadintas Dievo Princu.

Taigi mes pažiūrėsime į tą procesą, kurį praėjo Jokūbas matydamas Dievo veidą, kai jis galinėjosi, ir tai, kaip jis matė, leido jam pasakyti tiesą matant brolio veidą: matyti tavo veidą tai kaip matyti Dievo veidą. Ir mes eidami pakeliui padarysime barbekiu iš kai kurių šventų karvių – pasilikite su mumis!

Iki kitos savaitės, gausių palaiminimų!

JohnFenn

www.supernaturalhousechurch.org

Kas yra patepimas? 4 dalis

John Fenn, 2013 m. kovo 16 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Praeitą savaitę aš pabaigiau kalbėdamas apie Jono 2:27, kur sako, kad Jo patepimas pasilieka mumyse. Tai reiškia, aš turiu pirmiausiai ieškoti Jo pasireiškimo ir buvimo ne susirinkime vadinamame „bažnyčia“, bet ieškoti savo viduje per visą dieną, kad galėčiau sekti ten, kur Jis mane veda.

Carrabba ar Abuelo?

Tulsoje yra 71-oji gatvė, ji turi daugiau kaip 3 mylių (5km) besitęsiančią parduotuvių ir restoranų eilę. Toje gatvėje Abuelo yra mūsų mėgstamiausias meksikiečių restoranas, o Carrabba mūsų mėgstamiausias italų restoranas. Jie yra tiesiog vienas šalia kito 71-ojoje gatvėje, ir ten mes eidavome į pasimatymus, kai draugavome. Vieną dieną per pasimatymą Barbara paklausė manęs, kur aš noriu pietauti.

Dabar supraskite, kad mes jau esame vedę beveik 35 metus, o prieš tai 4 metus draugavome. Mes turėjome bendrus draugus ir vaikščiojome į tas pačias gimimo dienas maždaug nuo 8 metų amžiaus. Kai mes buvome 12, ji dalyvavo Sutvirtinimo tarnavime Episkopalų surinkime. Taigi, kai Barbara paklausė: „Kur nori pietauti?”, ji iš tiesų sakė: „Aš jau žinau, kur tu nori pietauti ir šis klausimas yra lyg testas patikrinti, ar mes galvojame vienodai”.

Problema yra ta, kad aš esu harmonijjoje su jos mąstymu, ir žinojau, kad tą vakarą bus Abuelo. Bet klausiau savęs, ar tikrai aš turiu jai pasakyti, kad aš tą vakarą buvau iš tiesų alkanas ir norėjau Carrabba Filet Marsala, vieno geriausių kepsnių mieste? O gal aš turiu pasakyti jai, kad valgiau meksikietišką maistą vakar, kai priešiečiavau su vienu vyru iš mūsų surinkimo? Aš žinojau, kad ji nusileis man, jei aš jai pasakysiu, bet labiau už Filet Marsala, aš norėjau įtikti jai.

Gerai, kad aš myliu meksikietišką valgį, kurį mes valgėme tą vakarą.

Šito straipsnio skaitymas bus vienintelis būdas, kaip ji galės suprasti, kad aš tą vakarą norėjau itališko maisto, nes meilė neieško savo. Dažnai tai reiškia pakeisti kryptį, kad patenkintum poreikį ar troškimą ir patylėti apie tai, ko mums norėtųsi. Dievas yra meilė, tagi jei aš darau tai dėl savo žmonos, kaip dar daugiau Jis trokšta pakeisti kryptį dėl mūsų?

Pranašystė ar iš jos pačios dvasia?

Ji grojo instrumentu mūsų garbinimo komandoje, ir dažnai buvo naudojama Viešpaties pranašauti kongregacijai. Bet taip pat dažnai tai nebūdavo pranašystė bendruomenei, bet tai gimdavo ir iš jos pačios sielos, iš to, ką Viešpats mokė ją tą savaitę, ir kas tebebuvo gyva joje, o ji jausdavosi „vedama“ pridėti: „Taip sako Viešpats“ prie to ir pranašauti visiems. Dažnai ji įsiterpdavo su savo „žodžiu“ kaip tik prieš tai, kai kažkam turėjo būti išsakoma tikra paranašystė ar kalbos/aiškinimas ir tai turėjo pasakyti visai kitas žmogus, o ne ji.

Aš buvau pastorius, o mūsų garbinimo lyderis taip pat suprato, kas buvo iš Dievo, ir kas nebuvo, ir gana dažnai, kai ji pranašaudavo, mes su juo žiūrėdavome į vienas kitą, ir kantriai laukdavome kol ji pabaigs, ir leis kam nors kitam kalbėti tai, ką Viešpats IŠ TIESŲ nori pasakyti.

Jūs žinote, aš niekada nesakiau jai nė žodžio apie tai, nors netgi tai, ką ji pasakydavo nebūdavo Viešpaties ketinimas tuo momentu, tai vis tiek palaimindavo žmones ir neprieštaraudavo Raštui – tik tai nebuvo būtent tai, ką Jis buvo suplanavęs tam momentui. Bet Jis visada, atrodo, gali plaukti su srove tarnavime, taigi aš to taip pat išmokau.

Aš buvau tarnavime svečias pamokslininkas, o garbinimo komanda negalėjo įsitvirtinti tikrame garbinime, jie giedodavo giesmę, kuri visa buvo apie Jį – Šventas, Šventas, Šventas – ir tada vėl sugrįždavo prie lyrinių giesmių, kurios skelbė, kokie apgailėtini ir pagalbos reikalaujantys žmonės mes esame, o tada vėl susitelkdavo į Jį. Tai erzino ir buvo sunku likti susitelkus.

Viešpats pasirodė man tą vakarą, kuomet buvo atliekama viena iš tų giesmių, kai buvo susitelkiama į Jį, ir aš išreiškiau savo nepasitenkinimą garbinimu ir tuo, kad 2/3 kongregacijos, atrodė, kad tuo nesidomėjo. Jis atsakė: „Tai gerai. Aš padarysiu, ką galiu padaryti šį vakarą, o kitą kartą, kai tu ateisi, bus kitaip, ir tada Aš padarysiu daugiau“. Jis tada pasivaikščiojo, kalbėjo keliems žmonėms ir tada išnyko. Aš likau sužavėtas Jo maloningumu.

Įsiterpimai į Jo tvarkaraštį – eik kartu su srove

Apd 10:38 sako, kad Tėvas „patepė Jėzų iš Nazareto, kuris vaikščiojo darydamas gera, gydydamas visus velnio prispaustuosius“.

Jėšua buvo pateptas daryti gera. Ir dabar mes esame Jo kūnas žemėje, vienintelis Jėzus, kurį dauguma žmonių kada nors matys. Mes esame patepti daryti gera.

Mes turime nusiimti religinius akinius, paimti patepimą iš sekmadienio tarnavimo, ir suvokti, kad patepimas gali paprašyti mus pakeisti kryptį dėl kažko paprasto, „nedvasinio“ - nunešti sausainių lėkštę kaimynui, ar aplankyti kaimyną, kuris serga, ar paskambinti kažkam, kas pastaruoju metu yra tavo širdyje. Mes turime vaikščioti darydami gera... patepti daryti gera...

Vaikščiojo darydamas gera

Jis pavertė vandenį vynu ir padarė tai anonimiškai tokiu būdu, kad buvo pagerbti šeimininkas su šeimininke. Jis pamaitino 5.OOO ir 4.OOO vyrų, neskaitant moterų ir vaikų, po to, kai jie atsiskyrė, kad ateitų paklausyti Jo dykumoje ir sekė Jį iki pietų laiko.

Jis palaimino vaikus, kai jie atėjo pas Jį, netgi kai mokiniai bandė juos nuvyti šalin. Jis sumokėjo nuomą, kad galėtų pasinaudoti žvejybos valtimi duodamas Petrui, Jokūbui, ir Jonui pakankamai žuvies, kad valtis vos neskendo ir vos nesuplėšė jų tinklų (Luko 5:1-10).

Iš esmės, Jis tarnavo žmonėms ten, kur jie turėjo poreikių – kaip rašiau praeitą savaitę – vaikščiodamas su žmonėmis, kad išgydytų juos, jų vaikus, jų tarnus, kai jie įsiterpdavo į Jo keliones. Jis vaikščiojo darydamas gera, valgė kartu su tais, kurie buvo nemylimi, nekenčiami, ar nešvarūs, ir buvo pateptas Tėvo tai daryti . Ir Jis tai darė, nes Jis sakė, kad daro tai, ką mato darant Tėvą – noriai pakeisdamas kryptį su malone.

Susirūpinęs širdimi, o ne doktrina

Aš kalbėjau tradiciniame surinkime ir pastorius po to nusivežė mane ir kitus pavalgyti į meksikiečių restoraną. Mes buvome aštuoniese. Kai padavėja vaikščiojo pirmyn ir atgal nešdama gėrimus, traškučius, salsa ir pan., aš pastebėjau jos ispanišką akcentą, jis nebuvo meksikietiškai ispaniškas, taigi aš paklausiau ją iš kur ji kilusi. Ji sunkiu akcentu atsakė, kad iš Argentinos, ir kad ji netoliese lankė slaugių mokyklą.

Kai ji išėjo į virtuvę atnešti daugiau traškučių ir salsa, aš kaip įpratęs paklausiau: „Ar Tu turi kažką jai, Tėve?“

Nedelsiant, lyg Jis būtų laukęs manęs kada aš paklausiu, aš pamačiau tarsi didelį besisukantį langą, arba lyg ekraną ore. Aš pamačiau 5 ar 6 metų mergaitę, kuri kaip aš intuityviai žinojau, buvo toji dvidešimtmetė padavėja, jojanti ant mažo arkliuko. Aš mačiau tą arkliuką tik iš viršaus, ir mažą mergaitę nuo liemens aukštyn, bet galėjau matyti kaip ji jodama kilnojosi aukštyn ir žemyn. Už jos stovėjo vyras, kuris leipo juokais, kuris, kaip spėjau, buvo jos tėvas, susijaudinęs stebėjo jos jodinėjimą.

Gerai leidžia laiką

Kai aš stebėjau, Tėvas kalbėjo man: „pasakyk jai, kad jos tėvas yra su manimi, ir kad jis nuostabiai leidžia laiką, kaip tada, kai ji jodinėdavo savo arkliuku, o jis stebėdavo jos jojimą ir jie kartu žaisdavo: „tada scena išnyko“.

Kai ji antrą kartą priėjo prie mūsų stalo, aš paklausiau apie jos šeimą, ir ji nusiminė. Šluostydama ašaras ji paaiškino, kad neteko savo tėvo, kuris mirė prieš 6 mėnesius. Bet ji paaiškino, jog žino, kad jis yra danguje ir dabar ji meldžiasi jam kiekvieną dieną, o jis stebi ją, taigi kažkokiu tai būdu ji dabar jaučiasi jam artimesnė. Aš turiu pasakyti, kad ji buvo iš Argentinos ir pasakė, kad ji buvo kilusi iš Romos katalikų.

Kadangi Tėvas man davė instrukcijas, ir Jis pasirinko nekreipti dėmesio į jos akivaizdžią teologinę klaidą, aš pasielgiau taip pat. Tik paklausiau, ar jos tėvas buvo maldos žmogus. Ji pabrėžė, kad jis buvo, ir kad jis visada lankydavo mišias ir uždegdavo žvakes už žmones dėl kurių melsdavosi.

Kai aš pasakiau jai, ką aš pamačiau ir išgirdau, ji ėmė verkti, ir aiškinti pro ašaras, kad tai buvo besisupantis žaislinis arkliukas ir, kad ji ir jos tėtis žaisdavo kartu ir tikėjo įvairias nuotykiais, lyg tai būtų tikras pasijodinėjimas. Žinia, kad jis yra danguje ir nuostabiai leidžia laiką, nuramino jos širdį, taip pat kaltės jausmą, kurį ji jautė dėl to, kad nebuvo kartu namuose su savo motina ir šeima po jo mirties.

Ėjo darydamas gera... pateptas daryti gera

Tokia istorija kaip šita gali įžeisti kai kurių dvasinį jautrumą, kad Jis gali būti toks gailestingas žmogui darančiam tokią rimtą klaidą, nes ji meldėsi savo mirusiam tėvui, bet meilė ir Tėvo patepimas, patenkina poreikius ir nekreipia dėmesio į dalykus, kurie nėra svarbūs tam momentui. Jis gali pataisyti ją vėliau ir kitu būdu. Jėšua pasakė moteriai pagautai svetimaujant, kad Jis nesmerkia jos, bet kad tik ji daugiau taip nenusidėtų, Jis nepateisino jos, kad ji atvėrė duris svetimavimui. Jis tik patenkino poreikį, pasakė tai, kas buvo reikalinga ir ėjo toliau.

Kai Jėšua pasakė, kad Jis „romus ir nuolankios širdies, ateikite ir mokykitės iš manęs“, Jis tai ir turėjo omenyje. Mes turime būti romūs ir nusižeminę širdyje tokie kaip Jis , ir mokytis iš Jo. Vaikščioti meilėje, sekti patepimu, ir nieko nepridėti prie to.

Ką jis pasakė Chrisui

Šioje erdvėje aš dažnai kalbu apie mūsų neįgalų sūnų, Chris. Jam 33, bet protiškai jis apie 4 metų amžiaus dėl bambos virkštelės apsivyniojusios apie kaklą gimdymo metu, kuri sustabdė deguonies patekimą ir dėl to buvo pažeistos smegenys. Tai sustabdė normalų jo kojų augimą taip pat.

Vienas iš dalykų, kurių Chris neturi, tai laiko supratimo. Nors jis palaipsniui mokosi, dažniausiai, kai aš jam sakau, kad turiu eiti ir kalbėti žmonėms apie Jėzų ir vėl aplankysiu jį po 10 dienų, jis sako, „OK, pasimatysime ryte“ arba „Pasimatysime kitą savaitę“.

Taigi, pastangos paaiškinti jam, kad „Jo žaizdomis BUVOME išgydyti“, yra bevaisės. Jis nesupranta sekančios savaitės, tuo labiau, kad už jo išgydymą buvo sumokėta prieš 2.000 metų. Bet jis žino: „Kai aš nueisiu į dangų, nereikės jokio vežimėlio“ ir „kai aš pateksiu į dangų, aš bėgiosiu“.

Vieną dieną jis atšliaužė per koridorių, jis tai daro „kaip kareivis“, nes jis negali vaikščioti nei keturiomis, taigi jis traukia save rankomis. „Tėti! Tėti! Ar žinai, ką man pasakė Jėzus?” Aš pasakiau, „Ne, Chris, ką tau pasakė Viešpats?“

„Jėzus man pasakė, kad Jis vaikščios po kalnus su manimi! Taip, štai, ką Jis pasakė. Jis vaikščios po kalnus su manimi! Yahoo! (juokdamasis su džiaugsmu) Tai bus džiaugsmas, taip, Jis vaikščios po kalnus su manimi“.

Kuris buvo pateptas... vaikščiojo darydamas gera...

Jis darė gera mano sūnui duodamas jam šitą pažadą ateičiai, kad vaikščios su juo.

Patepimas yra mūsų viduje, ir tas buvimas yra nuo mūsų romaus, švelnaus, į žemę orientuoto Tėvo ir Viešpaties. Neturi taip būti, kad jūs ieškote Jo „patepimo“ pajautimo tik būdami surinkime, bet kai atsibundate kiekvieną rytą sakykite: „Labas rytas Tėve, ir ieškokite giliai savyje to visada esančio patepimo ar jūs meldžiatės, ar kažką veikiate tą dieną... tai gali būti taip paprasta kaip vandens stiklinė vaikui, rūbai tam kuris stokoja, ligonio ar kalinio aplankymas – mes esame patepti daryti gera, nes Jėšua VIS DAR tebelieka pateptas eiti ir daryti gera, ir toliau tai daro, ir daro tai per mus.

Kitą savaitę nauja tema.

Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

CWOWI Naujienlaiškis. Kovas 2013

John Fenn, 2013 m. kovo mėn. 13 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Brangūs draugai,

Aš esu sužavėtas, kaip suprantamas gali būti Viešpats. Aš dalinausi čia ir mano „Savaitės Mintyse“ apie tai, kaip pernai Tėvas pasakė man pradėti melstis už 2013 kovo mėnesį ir pavasarį dėl politinių ir ekonominių problemų, neramumų ir t.t. Dabar mes esame tokioje situacijoje: biudžetas išsiplėtė kaip tik šiuo metu, kai jūs gavote šį elektroninį laišką, prezidentas lanko Izraelį, kad pristatytų savo planą dėl Izraelio/ Palestinos problemų, Europos ekonomika kenčia nuostolius, išrinktas naujas popiežius ir t.t.

Visur, kur tik mes pasisuksime, atrodo yra priežastis nerimauti, bet aš norėčiau pasidalinti mūsų senos draugės Lizos regėjimu, kurį ji gavo metų pradžioje.

„Vieną naktį aš meldžiausi dėl lietaus... nes buvo sausra, po to meldžiausi Jungtinėms Valstijoms dvasinio lietaus, ir staiga tai pavirto „akimirksniu išnirusiu regėjimu“ apie Žemės planetą, kuri kybojo kosmose; nuostabi planeta tamsiame kosmose ir lietus lyjantis iš nematomo šaltinio tiesiai iš viršaus vertikaliai, tolygiai palaistantis visą planetą. Aš suvokiau, kad sudrėkinimo tolygumas buvo svarbus. Mane užvaldė antgamtinė ramybė. Aš žinojau, kad tuo momentu, kai Dievo buvimas buvo visur, kiekvienoje tautoje, tai perviršijo augančią tamsą pasaulyje. Aš neturėjau suvokimo, kad tai sustabdys „gaubiančią tamsą“, kurią mini Raštas, bet tai išstums ir pakeis priešo darbus...“

Veidrodžiai, kas vyksta mūsų širdyse – žinoti, kad tai ką daro Dievas yra daug daugiau nei tai, ką daro priešas. Raktas yra būti susitelkus ir prisipildžius Dievo, užuot ieškojus demono už kiekvienos antraštės ir įvykio. Tai reiškia, būti susitelkus į Jo darbą savo gyvenime, pažinti tą ramybę mūsų dvasiniame žmoguje ir leisti jai pakilti bei konfrontuoti kiekvieną baimę ir mus atakuojantį rūpestį.

Tik pasvarstykite; į ką dabar Dievas mane prašo būti susitelkus? Dažniausiai atsakymas susijęs su asmeniniu augimu, branda, prisiėmimu asmeninės atsakomybės arba pajudėti su drąsa, daryti sprendimus Jame, bet niekada Jis neprašė manęs abejoti Jo sugebėjimu pasirūpinti manimi, Jo sugebėjimu aprūpinti, Jo sugebėjimu nustatyti laikus mano gyvenimui taip, kad jo aprūpinimas ateitų ir mano klaidų būtų išvengta. Kai mes esame Karaliaus vaikai, Jis nori pasakyti mums, kad leistume Jam pasirūpinti tais dalykais, o mums tik reikia augti Jame.

Kovo/ balandžio kelionės – arba aš vienas, arba Barbara ir aš kartu balandžio 3 dieną išvyksime, bet tai priklausys nuo $ Barbaros bilietui, nes mūsų konferencija Olandijoje įvyks balandžio 5-7, o mūsų konferencija Helsinkyje – balandžio 12-14 dienomis bei tuo pat metu vys 3 mokymų įrašymas Suomijos TV7, krikščioniškoje TV, kuri yra taip pat matoma per jos filialą Izraelyje.

Ačiū jums už jūsų finansinę paramą ir maldas. Šiomis ekonominėmis sąlygomis jūsų aukos labai brangios, nes žinome kokių širdies motyvų reikia, duoti Viešpačiui per šį tarnavimą. Mes laikome tai nuolankia privilegija skaityti jūsų maldų poreikius, melstis už juos, prašyti Tėvo palaiminti ir išlaikyti jus. Jūsų partnerystė mums reiškia TIEK daug ir leidžia pasiekti daugelį.

Visiškai pasinėręs į tai, ką Jis daro.

Ačiū jums!

John ir Barbara

www.supernaturalhousechurch.org

Kas yra patepimas? 3 dalis

John Fenn, 2013 m. kovo 9 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Praeitą savaitę aš rašiau apie patepimą garbinimo metu, kaip įeiti į Jo buvimą, atiduoti save garbinime.

Tai nereiškia, kad aš nemėgstu dėkojimo ir šlovinimo giesmių, jos man patinka. Man labai patinka pasišventimo giesmės, kuomet išliejama širdis prieš Tėvą, bet aš nepajuntu Jo krypties (patepimo), kol palikęs giesmes apie savo širdies troškimus ir poreikius, nepradedu 100% susitelkti į Jį vieną. TADA tame bendravime, tame minčių ir jausmų pasikeitime, Jo buvimas yra jaučiamas stipriausiai. Tais momentais, kai mes nustojame giedoti Jam apie mus pačius, Jis pradeda giedoti ir kalbėti mums apie Savo meilę mums. Bet jei norite tai patirti, jūs turite nukreipti dėmesį nuo savęs į Jį.

Įgaliojimas

Visi tikėjosi, kad mano senelis mirs anksčiau nei senelė, bet atsitiko kitaip. Na žinote, kaip jie prieš operaciją paaiškino, kad tik vienu iš 27.000 atvejų pasitaiko asmuo alergiškas tiems vaistams. Senelė buvo tas vienas asmuo iš 27.000, kuris suregavo neigiamai ir jau niekada nepabudo.

Mano senelis buvo sužlugdytas, ir kai jis prarado norą gyventi, jo protinė būklė ėmė blogėti tiesiog per vieną naktį. Šiandien mes atpažįstame Alzhaimerio ligą, bet tada tai buvo „senatvinė liga“. Jis suteikė mamai įgaliojimą tvarkyti jo reikalus, kol jam bus taip blogai, ir ji turėjo tą įgaliojimą du metus iki pat jo mirties.

„Įgaliojimas“ yra valdžia tvarkyti kito žmogaus teisinius ir finansinius reikalus ir taip, kaip nori tas asmuo. Tai ne dėl asmeninės naudos, bet rūpinimasis, kad kito asmens valia būtų įvykdyta. Tai būtent Tėvas visų pirma davė Jėzui, ir dabar suteikia mums kaip Kristaus kūnui, kad mes turėtume valdžią vykdyti Jo interesus žemėje.

Tikėjimas, jėga, valdžia

Ši serija prasidėjo nuo pasakojimo iš Luko 5:17 apie tai, kad tuomet, kai Jėšua mokė „buvo jėga gydyti“, parodant, kad Tėvas yra jėga ir, kad Jėšua yra valdžia, kuri gali naudoti tą jėgą.

Jėšua pasakė apie Save Jono 5:19 ir 30: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. Iš savęs Aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu...“

Apaštalų darbų 2:22, Petras, kuris buvo su Jėzumi apie 3½ metų, pasakė: „Jėzų iš Nazareto – vyrą, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per Jį nuveikė Dievas...“

Jėzaus paskutinėje maldoje Jono 17 skyriuje, prieš eidamas į Getsemanės sodą, Jis pasakė Tėvui: „Aš pašlovinau Tave žemėje. Atlikau darbą, kurį buvai man davęs nuveikti. Aš apreiškiau Tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Tavo man duotus žodžius Aš perdaviau jiems“ (4, 6, 8, 14)

Kristaus kūnas

Tėvas buvo jėga už viso to, ką Jėzus sakė ir darė, nes Jis davė Jėzui valdžią veikti Jo vietoje. Modernioje kalboje tai reiškia įgaliojimo jėgą.

Jėšua sakė prieš savo pakilimą: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl jūs eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs... (Mato 28:18-20)

Visa valdžia yra duota Man... todėl jūs eikite... Mes turime autoritetą naudoti Jėzaus vardą išvarinėti demonus, dėti rankas ant ligonių, eiti drąsiai pas Tėvą maldoje kitų labui.

Bet aš aiškiai parodžiau pagal skyrių ir eilutę, kad valdžia naudoti Jėzaus vardą turi būti sąryšyje su Tėvo jėga – patepimu – kitaip vardas yra sakomas veltui be jokios jėgos veikiančios su juo.

Ką mums tai reiškia kasdienybėje?

Jei patepimas yra pasireiškimas Tėvo buvimo ir Jo valios apreiškimas konkrečioje situacijoje, ką tai reiškia tau ir man?

Mes pradėsime nuo tos eilutės, nuo kurios aš pradėjau, Luko 5:17: „Kai Jėšua mokė, buvo jėga gydyti...“

Atkreipkite dėmesį – Jėšua kažką darė, kai staiga pasirodė Jėga vedanti kita kryptimi. Tai reiškia, kad mūsų surinkimo mąstymas visiškai neteisingas. Patepimas tai nėra, kažkas ką tu jauti tarnavime, bet tai kažkas į ką jūs turite su kitais kartu judėti, kad tai išgyventumėte. Patepimą, arba jėgą skirtą kažką atlikti mes patiriame kasdieniniame gyvenime, visai kitų dalykų sukūryje.

Kada mes turime tikėtis „patepimo“?

Turėkime omeny, kad Jėšua pasakė, jog Jis darė tik tai, ką matė darant Tėvą, nors dauguma Jo stebuklų buvo įsiterpę į tai, ką Jis darė, o ne tai, ką Jis buvo suplanavęs. Tai reiškia, kad savo kasdieninėje dienotvarkėje Jis nuolatos ieškojo to, ką Tėvas darė ir sakė.

Mes iš tiesų viską darome blogai, ar ne? Mes esame išlavinti eiti į surinkimą ar susitikimą su specialiu pamokslininku, kad tada patirtume pateptą mokymą, arba pateptą garbinimą. Turiu galvoje, mes jautėmė Dievo jėgą ar suvokėme Jį judant tam tikru būdu. Šlovė Dievui už tuos kartus, bet kodėl mes esame mokomi ieškoti „patepimo“ TIK ten, kai Raštas mums pateikia stebuklus kasdieniniame gyvenime?

Turėkime galvoje Jono 2:1-11, kur Jėšua buvo tik svečias vestuvėse, kai dėl kažkieno aplaidumo, Jis maloningai pavertė vandenį vynu. Pažiūrėkime į tuos kitus įsiterpimus:

Raupsuotasis atėjo pas Jėzų, kai Jis nusileido nuo kalno, ir buvo išgydytas (Mato 8:1-4).

Kai Jis įžengė į Kafarnaumą, Jį dėl savo mylimo tarno sustabdė Romos šimtininkas (Mato 8:5-13).

Kai Jis atėjo į Petro uošvienės namus, sužinojo, kad ji guli lovoje ir karščiuoja, ir išgydė ją (Mato 8:14).

Kai Jis miegojo valtyje, mokiniai pažadino Jį, nes kilo audra, ir jie bijojo nuskęsti. Taigi, Jis pabudo, įsakė vėjui ir bangoms nurimti, ir jie nurimo (Mato 8:23-27).

Galėčiau tęsti ir tęsti – kai Jis paliko Jerichą, Jį pašaukė aklasis Bartimiejus, įsiterpdamas į Jo išvykimą, ir buvo išgydytas (Morkaus 10:46-52).

Mato 9:27-31 du akli vyrai nusekė Jį į kažkieno namus, kur Jis ketino pietauti, o ten Jis juos išgydė.

Morkaus 5:21-43 pas Jį atėjo Jairas ir pakvietė eiti į jo namus bei uždėti rankas ant jo dukters pirmajam nesuplanuotam stebuklui, o kai Jis ėjo, moteris turėjusi kraujoplūdį palietė Jo rūbus ir buvo išgydyta – tai kartojasi ir kartojasi per visas evangelijas.

Galbūt mes galėtume pasakyti, kad tai tinka tik Jėzui, bet Apaštalų darbų 3:1-7 Petras ir Jonas buvo kelyje į šventyklą, kai luošas elgeta paprašė pinigų, bet baigėsi tuo, kad tas luošas žmogus buvo išgydytas. O kaip Pilypo atveju, kuomet Jis buvo užsiėmęs savo paties reikalais Apaštalų darbų 8:26, kuomet angelas pasakė jam eiti į kelią dykumoje, kuris veda į Gazą, ten jis sutiko Etiopijos didiką, o tasai atgimė!

Galime dar prisiminti Petrą laukiantį ant stogo priešpiečių ir Apaštalų darbų 10 skyriuje matantį regėjimą, kuris jį nuvedė į romėno Kornelijaus namus. Ten Petras papasakojo jiems apie Jėšua ir pakrikštijo juos Šventaja Dvasia. Ir aš nemanau, jog Paulius planavo, kad jam mokant Eutichas užmigs, o kai jaunuolis nukris iš 3 aukšto ir užsimuš, Paulius prikels jį iš mirties, tada užlips laiptais į viršų ir toliau mokys iki aušros! (Apaštalų darbų 20:6-12).

Ar galite patvirtinti?

Taigi, jūs matote, Apaštalų darbai yra tikrai normali krikščionybė, ir ką daugiausia mes matome dabar aplink mus yra nenormali krikščionybė. Mes buvome lavinami ieškoti patepimo surinkime, netgi mūsų namų surinkimuose, kuomet Biblija iš tiesų demonstruoja patepimą, kuris yra pasireiškusi jėga, buvimas, ir Tėvo valios apreiškimas įvairių gyvenimo įvykių tėkmėje.

Ar galite tai patvirtinti? Aš buvau parduotuvėje ir savo akies krašteliu pastebėjau, kaip nedidelio ūgio moteris pasistiebusi bandė kažką nuimti nuo viršutinės lentynos. Aš būčiau taip ir praėjęs pro šalį, bet buvau paragintas sustoti ir padėti jai. Krypties pakeitimas, įsiterpimas į tai, ką aš dariau. Aš sustojau padėti jai ir po to meldžiausi už jos skaudamą petį. Ji pasakė, kad staiga pasijautė geriau, ir padėkojo man, o aš nuėjau savo keliais.

Automobilių stovėjimo aukštelėje prie manęs priėjo jauna moteris ir paprašė puodelio kavos, aš galėjau tiesiog nusigręžti, nes esu sutikęs daug išmaldos prašančių, bet buvau paragintas pakalbėti su ja. Baigėsi tuo, kad sumokėjau 20$ vietinėje kavinėje, kur ji turėjo kreditinę kortelę, kad ji galėtų išgerti kelis kartus kavos, ir tik paraginau ją melstis, nes tai buvo viskas, kam ji tada buvo atvira ir kai aš pasiskundžiau Tėvui, kaip aš norėčiau melstis su ja atgailos malda, Jis pasakė: „Tu padarei tai, ką Aš prašiau padaryti, ir tai viskas, ką ji gali šiandien priimti“.

Mūsų įgaliojimo jėga Kristuje yra tokia pat, kaip įgaliojimas natūraliame pasaulyje – tai reiškia, kad ją reikia vykdyti kiekvieną dieną, neužrakinti kokioje nors auditorijoje kartą ar du kartus per savaitę.

Ar šitos išimtys mūsų tvarkaraščiuose turėtų tapti norma, užuot buvę išskirtiniais atvejais? Ir kodėl tai vyksta, kodėl gi mes turėtume ieškoti patepimo mūsų kasdieniniame gyvenime, o ne tik tuomet, kai mes „einame į susirinkimą“? Dėl 1 Jono 2:27:

„Bet patepimas, kurį iš Jo gavote, pasilieka jumyse, ir nereikia, kad jus kas nors mokytų. (Tai nėra mokymo atmetimas, bet greičiau Šventosios Dvasios mokymo pabrėžimas mumyse). Jo patepimas moko jus visko, ir jis yra tiesa, o ne melas. Ir kadangi jis jus pamokė, jūs Jame pasiliksite“.

Ir čia mes pratęsime kitą savaitę, gausių palaiminimų.

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Kas yra patepimas? 2 dalis

John Fenn, 2013 m. kovo 2 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Praeitą savaitę, aš dalinausi iš Luko 5:17, kuomet Jėšua (Jėzus) mokė „Viešpaties jėga buvo gydyti“. Aš taip pat pasidalinau, kad Tėvas yra jėga, o Jėšua yra valdžia, kuri atpalaiduoja Jo jėgą.

Pateptas

Žodis, kuris naudojamas ne šventam patepimui apibūdinti yra „aleipho“, kaip matome Morkaus 16:1, kai moterys paėmė tepalų ir patepė (jos galvojo) mirusį Jėšua kūną. Tai taip pat panaudota Luko 7:38 apibūdinti moterį, plaunančią Jėšua kojas su savo plaukais ir kvepalais.

Bet žodis „Chrio“ reiškia šventą patepimą, iš kurio kyla žodis „Kristus“, ir yra naudojamas apibūdinti patepimui, kuris ateina iš Dievo Tėvo. Jėšua naudojo jį kalbėdamas apie save Luko 4:18:

„Viešpaties (Tėvo) Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane skelbti Gerąją naujieną vargšams, pasiuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų“.

Atkreipkime dėmesį: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane skelbti...

Visada yra tikslas, visada kartu su patepimu yra „nes“. Žinoma, kertinis akmuo yra Pateptasis, Kristus, kuris atėjo su tikslu į žemę numirti už mūsų nuodėmes.

Bet mūsų kasdieniniame pasišventime ir vaikščiojime su Juo, Jo patepimas atskleidžia Jo tikslą mūsų gyvenime, jei mes norime sužinoti tik apie šią vieną dieną. O susirinkime, ar tai būtų namų surinkimas ar auditorija, mūsų susirinkimai turi būti pažymėti troškimu turėti Jo patepimą, kuris atskleidžia Jo tikslą tame susirinkime.

Aš pradėjau nuo Luko 5:17 kuomet Jėšua mokė buvo jėga gydyti – tikslas atskleistas, bet tai buvo kita kryptimi, nei mokymas. Jėšua turėjo judėti su ta jėga, kuri buvo skirta gydyti.

Ėjimas kita kryptimi

Aš atėjau į trečiadienio vakarinį tarnavimą pavėlavęs, taigi atsisėdau gale. Beveik iš karto Tėvas atvėrė mano akis Savo sričiai. Aš pamačiau aukštą angelą, kuris stovėjo ant platformos už garbinimo lyderio, ir Tėvas pasakė, kad Jis nori gydyti ir išlaisvinti žmones, taigi aš žinojau, kad angelas turi suvaidinti tame vaidmenį, bet nežinojau kaip ir kokį.

Aš buvau sužavėtas, nes angelas turėjo nuostabius sparnus ir buvo maždaug 3 metrų ūgio. Kai jis jais mosavo, Jo sparnai išsitiesdavo į šalis maždaug dar po metrą ar panašiai nuo nugaros vidurio. Aš buvau liečiamas tų angelo „skridimo plunksnų“. Taip mes pavadintume erelio arba vanago plunksnas – tai yra tos ilgiausios plunksnos sparnų galuose. Angelo „skridimo plunksnos“ buvo maždaug metro ilgio. Koks gražus reginys!

Viešpaties jėga buvo gydyti ir išlaisvinti, bet man buvo įdomu, ar garbinimo lyderis tai supras. Angelas stovėjo ramus vienos ar dviejų giesmių metu, tada garbinimo lyderis įsiterpė į garbinimą ir pasakė: „Viešpaties jėga šį vakarą yra čia tam, kad gydytų ir išlaisvintų žmones, taigi jeigu jums to reikia – garbinkime iš viso širdies…”

Oi tie sparnai!

Su šitais žodžiais angelas pradėjo lėtai judinti tuos milžiniškus sparnus, tada aukštyn ir žemyn lėtai ir galingai, spausdamas orą virš kongregacijos taip lyg jie būtų natūralūs. Aš pamačiau Viešpaties šlovės debesį tokį, kaip dažnai matau: kiekviena dalelė yra skirtingos spalvos kaip rūke, ir kiekvienas vaivorykštės spalvų lašelis teka virš minios šimtais atspalvių.

Tada ir vėl, tie masyvūs sparnai judėjo pirmyn ir atgal su vis didesne jėga ir greičiu, ir kitas dar greičiau, ir su kiekvienu plasnojimu šis daugiaspalvis šlovės debesis prausė kongregaciją – tai vyko tol, kol žmonės iš tiesų garbino (truko maždaug šiek tiek ilgiau nei minutę), ir kai tai pasibaigė, angelo mosavimas sulėtėjo ir baigėsi, ir tada jis pradingo iš akių, kai mes stovėjome šventoje tyloje, pasinėrę Tėvo buvime. Vėliau pastorius pakvietė liudyti tuos, kurie tą vakarą buvo išgydyti, ir kalbančių buvo apie 20.

Jėga gydyti judėjo visiškai kita kryptimi nei planavo garbinimo lyderis – ar mes esame pakankamai drąsūs įžengti į nežinomybę ir pasitikėti mūsų gebėjimu suvokti Jo patepimą (buvimą) ir eiti tos jėgos kryptimi?

Tarnavimas Viešpačiui

Apaštalų darbų 13:1-2 mes randame 5 vyrus susirinkusius kartu ieškoti Viešpaties:

„Kai jie tarnavo Viešpačiui ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: „Atskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kurį aš pašaukiau juos atlikti“.

Jie ieškojo Viešpaties krypties... bet ką reiškia tarnavimas Viešpačiui? Ir ar galime mes kiekvieną dieną savo pasišventime atsistoti tokioje pozicijoje?

Savo pačių sąskaita

Žodis „tarnavo“ čia yra „leitourgeo“, iš jo kilo „liturgija“. Jo reikšmė pirmame amžiuje yra raktas supratimui, nes tai ne tik apie pasikartojantį ritualą vadinamam „Liturgija“ Romos katalikų ir Anglikonų šiandienos tarnavimuose.

Pauliaus laikais tai reiškė: „vykdyti viešą tarnavimą savo sąskaita; viešą tarnavimą savo paties sąskaita“.

Senovės Graikijoje miesto tarybos nariams nemokėjo algos, jie patys sau mokėjo algą, už privilegiją tarnauti žmonėms. Todėl panaudojimas šito žodžio kaip „tarnavimas Viešpačiui“ reiškė, kad 5 vyrai 100% buvo susitelkę į Jį, visiškai atsidavę ir pasišventę (tai rodė ir jų pasninkas). TODĖL Šventosios Dvasios buvimas atėjo ant jų ir davė jiems kryptį.

Karta „Man“

Jie garbino Tėvą ir Viešpatį savo sąskaita – turima galvoje be maldų „atverk akis“, ir be „patrauk mane arčiau prie savęs“, jokių maldos poreikių dėl savęs ar šeimos, jokių „man“, iš viso jokios „man“ krypties – jie atidavė save Jam, susitelkę 100% į Jį ir tik į Jį vieną.

Tai tas pats Dovydo principas 2 Samuelio 24:24, kai Arauna pasiūlė karaliui savo žemę dykai, bet Dovydas atsakė: „Aš neaukosiu Viešpačiui tai, kas man nieko nekainuoja“.

Šis principas vadovauja mūsų gyvenimams, ar turėtų vadovauti. Pavyzdžiui, dešimtinės, paaukojimai, turi jums kažką reikšti. Štai kodėl našlės 2 skatikai buvo didesnis paaukojimas, nei turtingųjų, kurie davė iš savo pertekliaus. Štai kodėl Jėšua sakė, kad jei mes mylime tuos, kurie mus myli, tai nieko nereiškia, bet jei mylime tuos, kurie mūsų nekenčia ar kalba blogai apie mus, taip daro Tėvas ir tokia Jo meilė.

Mūsų gyvenimas Viešpatyje yra manoma, kad mums kažką kainuos. Todėl proto atnaujinimas ir buvimas mokiniu reiškia pakloti mūsų gyvenimus, laikyti save mirusiu mūsų buvusiai nuodėmei, ir atiduoti viską, kad būtume tokie kaip Jis.

Bet šioje „man“ kartoje nestebina giesmės, kurias vadiname „garbinimu“, bet jos dažniausiai yra sutelktos į tą „man“. Tie vyrai nebuvo susitelkę į „man“ - jie tarnavo Viešpačiui – jie atidavė save Jam.

Kaip garbinti ir pažinti Jo buvimą, Jo patepimą

Kaip jie tarnavo Viešpačiui? Biblija aiškina Bibliją, taigi pažiūrėkime į tikrą garbinimą aplink sostą danguje. Iš Apreiškimo 4:8, 11 prieš Tėvo sostą (Tėvas matomas visame 4 skyriuje).

„Šventas, šventas, šventas, Viešpats, Visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateina! Vertas esi, o Viešpatie, priimti šlovę, pagarbą ir jėgą, nes Tu visa sutvėrei – Tavo valia visa yra ir buvo sutverta“.

Toliau seka Apreiškimo 5:9-10 garbinimas Avinėlio, Kristaus, kuris atėjo pas Sėdintį soste, kad paimtų knygą iš Jo dešinės rankos ir atidarytų antspaudus:

„Ir jie giedojo naują giesmę, skelbdami: „Vertas esi paimti knygą ir atverti jos antspaudus, nes buvai užmuštas ir atpirkai Dievui savo krauju mus iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių. Ir iš mūsų padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus, ir mes viešpatausime žemėje“ ir 13 eilutėje „Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie palaiminimas, ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!“

Jei tu nori garbinimo pavyzdžio su modernia muzika paklausyk Michael W. Smith „Agnus Dei“ iš jo garbinimo albumo. Nekreipk dėmesio į minią poroje vietų, ir nekreipk dėmesio į plojimą pabaigoje (Plojimas nėra garbinimas, o džiaugsmo išreiškimas dėkojant, bet tai nėra garbinimas, Jis nėra Elvis, Jis yra Dievas ir turi būti garbinamas, bet ne plojimais).

Amy Grant savo Kalėdiniame albume taip pat turi gražų „Agnus Dei“ variantą. Taip pat pasižiūrėk įvairius variantus „Revelation Song“ („Apreiškimo giesmė“) - Kari Jobe, Maranatha Music, Philips, Craig & Dean arba „Women of Faith Worship Team“ („Tikėjimo moterų garbinimo komanda“).

Man nerūpi, kad aš galėčiau... peršokti sieną, ar būčiau palaimintas, kad būčiau palaiminimu. Aš taip myliu Tėvą ir Viešpatį, kad man nerūpi jei mano akys atveriamos ar, kad Jis priartina mane prie savęs – mano širdis šaukia „Šventas, šventas, šventas esi tu Viešpatie... ir ten yra Jo buvimas, ten yra tikras garbinimas, tikras patepimo pasireiškimas... ir Jame nėra JOKIO trūkumo... taigi garbinkime Jį, įženkime į Jo buvimą, ir daugiau kitą savaitę.

Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu