Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2021 m. lapkričio 24 d., trečiadienis

Ar buvo jums iš anksto nulemta tai perskaityti?

 Were You Predestined to Read This?  #3 of 4

Sveiki,

 Laisva valia nėra paslėpta arba neegzistuoja, nes Romiečiams 8:29-30 ir Efeziečiams 1:5 ir 11 (graikiškai: iš anksto nustatyta, nulemta) sakoma, kad Tėvas iš anksto numatė tuos, kurie, Jis žinojo, priims išgelbėjimą, ir paruošė jiems aprūpinimą.   Aš kalbėjau apie priežastį, kodėl žmonės yra suverenios būtybės,


kodėl mes turime laisvą valią. Priežastys yra susijusios su tuo, kad Tėvas sukūrė mus pagal savo paveikslą ir panašumą. Bet tai reiškia, kad Dievas Tėvas žinojo, kas priims, o kas ne.

 Kadangi Dvasios/dvasios karalystė dabar turi priešingas jėgas, tiems pasirinkimams turi būti paruoštas aprūpinimas. Su Dievu ar be Jo. Šviesa arba tamsa. Meilė ar neapykanta. Ramybė ar kančia. Tiems, kurie nori būti su Dievu, reikia aprūpinimo. Tie, kurie atmeta Dievą, reikalauja aprūpinimo – visa tai todėl, kad fizinis kūrinys, kokiu mes taip pat esame, išplaukia iš dvasios / Dvasios sferos, kuri turi tuos priešingus elementus.

 

Žmonės nesuvokia, bet  pragaras, ir ugnies ežeras yra aprūpinimas tiems, kurie nenori Dievo. Jis tiesiog duoda jiems tai, ko jie nori, lygiai taip pat, kaip parūpino jį velniui ir jo angelams. Mato 25:41

 

Mūsų įvaizdyje, po mūsų panašumu – laisvos valios šaknys.

„Padarykime žmogų pagal savo atvaizdą ir panašumą“ Pradžios 1:26

 

Jau vien šis teiginys atskleidžia išankstinio nustatymo klaidingumą, nes Dievas yra laisvas, galintis nulemti savo likimą. Kad būtume sukurti pagal Jo paveikslą ir panašumą, mums reikia laisvos valios, kaip turi  ir Jis. Jei ne, „pagal mūsų atvaizdą, pagal mūsų panašumą“ nėra. Jis turi laisvą valią. Esame pagal Jo paveikslą ir panašumą, todėl turime laisvą valią.

 

Ar gali žmogus piešti paveikslą ir teigti, kad paveikslas kilo ne iš jo širdies ir proto, tekančio per tą teptuką, kad jį pamatytų ant drobės? Žinoma, ne, to paveikslo vaizdas atėjo iš jų vidaus, ir niekaip negalima to paveikslo nuo jo atskirti. Panašiai mes atėjome iš Dievo, pagal Jo paveikslą ir panašumą, ir Jis turi laisvą valią, kaip žmonės gali būti kažkuo kitu , BET ne būtybėmis turinčiomis laisvą valią, nes mes atėjome iš Jo.

 

Hebrajams 12:9, Zacharijo 12:1 ir daugybė kitų eilučių sako, kad Dievas Tėvas sukuria žmogaus dvasią. Esame pradėti „gyvi Dievui“, gimę tokie pat nekalti ir nuogi, kaip Adomas ir Ieva savo pradžioje. Gyvas Dievui, galintis matyti Jį (todėl maži vaikai dažnai mato angelus ir (arba) Viešpatį), kaip Adomas ir Ieva vaikščiojo nuogi Sode, matydami Viešpatį ir nesuvokdami, kad yra nuogi. Bet jie turėjo pasirinkti, kaip ir mes visi...

 

Ta frazė „pagal mūsų paveikslą ir panašumą...“

Žodis „mūsų“ čia  hebrajiškas žodis,  Dievas yra „Elohim“. Hebrajų kalbos priesaga „im“ yra daugiskaita. Reiškia Tėvas, Šventoji Dvasia ir Sūnus. Mes esame dvasia, turime sielą, gyvename kūne. Mes esame triasmeniai, kaip ir Dievybė. Ar kada nors kalbėjote patys su savimi? Ar kada nors viduje svarstėte daryti vieną ar kitą dalyką? Ar jūs kada nors susiginčijote su savimi?

 

Todėl, svarstydami apie žmogaus kūrimą, galime šiek tiek susieti Tėvo, Jo vidinės būtybės Jo Dvasioje ir Sūnaus, kontempliaciją. Žinau, sunku suprasti, o ši serija nėra apie trejybę, todėl pažvelkime į „panašumą“ ir „įvaizdį“.

 

Hebrajų kalboje žodis „panašumas“ yra „demuth“ ir reiškia „panašumas arba tapatumas“. Tai apimtų faktą, kad Tėvas apibūdinamas kaip vyras – Danieliaus 7:9 jis apibūdinamas kaip „Amžinasis“, kurio plaukai kaip vilnos. Apreiškimo 4 ir 5 skyriuose Jis yra soste, pas kurį Jėzus ateina, kad „paimtų knygą iš Sėdinčiojo soste dešinės rankos“. Taigi mes turime 2 akis, 2 rankas, 2 kojas ir taip toliau, nes esame panašūs į Jį.

 

Tačiau žodis „vaizdas“ yra hebrajiškas žodis „tselem“ ir reiškia „to, kas yra širdyje, forma, išorinė išraiška, išorinis parodymas“. Jis naudojamas apibūdinti stabų kūrimą kaip išorinę išraišką to, kas yra žmogaus, norinčio garbinti tą stabą, širdyje – išraiška to, kaip, jų nuomone, atrodo tas dievas ar deivė. Būtent ta tapyba ant drobės prasidėjo menininko vaizduotėje. Mes esame Jo išorinė išraiška.

 

Efeziečiams 2:10 sakoma, kad mes esame Jo „kūrinys“, o tai yra graikiškas žodis „poiema“, kuris reiškia „eilėraštis“. Kiekvienas iš mūsų yra unikalus Dievo eilėraštis. Jo sukurtas kaip tiesioginė Jo paties širdies, proto, emocijų ir minčių, to kaip Jis norėjo mus sukurti, išraiška... nėra tokio dalyko kaip žmogus be tikslo.

 

Nėra tokio dalyko kaip žmogus, kuris būtų be tikslo. Kiekvienas iš mūsų yra Jo vaizduotės produktas, o Jis yra Meilė. Todėl, remiantis šiais faktais, bet kurio žmogaus vienintelė „predestinacija“ yra ta, kad Jis pasiryžo sukurti mus ir aprūpinti visus tuos, kurie norės vaikščioti su Juo. Tuos, kuriuos Jis iš anksto pažinojo, Jis iš anksto nutarė aprūpinti per Kristų.

 

Tiems, kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos Jis iš anksto paskyrė būti panašiais į Jo Sūnaus atvaizdą... Romiečiams 8:29. Jis mus pažinojo, žinojo, ką pasirinksime.

 

Bet jei visi žmonės kilę iš Jo, tada Jis žinojo, kas pateks į pragarą; Kam juos kurti, jei Jis tai žinojo?

Lengviausias atsakymas būtų ,sakyčiau, samprotavimai yra paslėpti Dievo Tėvo širdyje, ir tai būtų tiesa. Bet tai  nedžiugina. Pažiūrėkime į galimybę. Bet aš turiu trumpam pakalbėti apie kvantinę fiziką...

 

1 Jono 1:5 mums sakoma, kad Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsos. Kiekvienas vaikas mokykloje  yra mokomas (arba naudojamas), kad balta šviesa, kurią matome iš saulės, iš tikrųjų yra raudonos, oranžinės, geltonos, žalios, mėlynos, indigo, violetinės spalvos. Tai galima lengvai prisiminti kaip ROYGBIV (Roy G Biv). Šios pagrindinės spalvos sukuria baltą saulės šviesą. Kai debesys ar dulkės ore išfiltruoja kai kuriuos bangos ilgius, galime pamatyti raudoną arba rausvą saulėlydį ar saulėtekį, ryškius geltonus arba subtilius mėlynos atspalvius – ir dar daugiau! Šios spalvos matomos kaip baltos, jei nefiltruojama visos dienos saulės šviesa.

 

Tai tik šviesos spektras, kurį matome žmogaus akimis. Tačiau rentgeno spinduliai taip pat yra šviesa. Tokios yra  ir mikrobangų krosnelės, kurios šildo jūsų maistą. Bet tos šviesos bangos žmogaus akiai nematomos, bet jos vis tiek yra šviesa. Radijo ir televizijos bangos taip pat yra šviesa. Kūno šiluma taip pat šviesa. Taip pat ir kaitlentės ar orkaitės karštis, ar laužo liepsna. Ši šiluma yra šviesos forma, kaip ir matoma saulės šviesa. Mes maudomės šviesoje 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, nors daugumos jos nematome. Netgi žmogaus kūnas išskiria matomą šviesą. https://www.nbcnews.com/id/wbna32090918

 

Tai reiškia, kad kai žiūrite į naktinį dangų, tikrai nėra tamsu. Jis yra apšviestas šviesa, tokia kaip gama spinduliai, rentgeno spinduliai, radijo bangos – naktinis dangus iš tikrųjų vis dar toks pat šviesus, kaip ir dieną, tiesiog matomos saulės šviesos kelias valandas nebėra.

 

Dabar įsivaizduokite, kad kiekviename šviesos bangos ilgyje yra visas pasaulis, visa karalystė. Pavyzdžiui, raudonoje spalvoje yra visko – nuo ​​ryškiai raudonos iki rožinės iki subtilių spalvų atspalvių, kuriuose beveik nėra raudonos spalvos. Ar lankėtės dažų parduotuvėje ir pamatėte visas turimas dažų spalvų korteles? Pagalvokite, kiek daug pasirinkimų kartų daug tūkstančių pasirinkimų. Ir tai kiekvienai spalvai. Tiek daug  raudonų. Tiek daug už geltonų. Tiek daug už žalių. Tiek daug mikrobangų krosnelėms. Tiek rentgeno nuotraukoms. Tiek daug dėl jūsų kūno šilumos. Atspalvių ar atspalvių skirtumų laipsniai yra nedideli, mažyčiai skirtumai. Milijonai milijonų subtilių spalvų atspalvių. Ir raudonoje spalvoje yra milijonai raudonos spalvos ribose. Geltonoje spalvoje yra dar milijonai milijonų atspalvių. Ir taip toliau.

 

Dievas YRA šviesa. Visi tie subtilūs atspalviai ir atspalviai yra Jo šviesoje, pačioje Jo esybėje. Dabar įsivaizduokite, kad iš kiekvieno iš tų atspalvių atsirado visi žmonės, kurie kada nors gyveno ar gyvens. Dievas yra šviesa. Tai yra Dvasios/dvasios sferoje. Mes žiūrime į natūralią šviesą kaip veidrodinį dvasingumo atvaizdą, nes natūralus buvo sukurtas iš dvasios.

 

Iš savo vaizduotės, iš viso to, kas yra šviesa, Jis sukūrė kiekvieną iš mūsų, kiekvieną skirtingą atspalvį, skirtingą savo šviesos atspalvį, nes mes plaukėme iš Jo, kaip eilėraštis išteka iš poeto širdies. Mokslininkai apskaičiavo, kad visą laiką gyveno apie 100 000 000 000 (100 milijardų) žmonių. Kiekvienas žmogus buvo, taip sakant, kitokio atspalvio Dievo šviesos spektre, Jo vaizduotėje niekas negalėjo būti visiškai vienodas. Mes esame pagal Jo paveikslą, į Jo panašumą. Jo eilėraščiai.

 

Kiekvienas spalvos atspalvis yra atskiras kūrinys ir kiekvienas turi pasirinkimą savo likime. Lygiai taip pat, kaip parduotuvėje galite pasirinkti dažus, kurie tik šiek tiek skiriasi nuo kito pasirinkimo... įsivaizduokite, kad šviesa, kuri yra natūralioje sferoje, pirmiausia buvo dvasios / dvasios srityje. Nes prieš sukuriant fizinę šviesą, buvo Dievo Tėvo, kuris yra visa šviesa, šviesa.

 

Likite su manimi šioje gamtos mokslų pamokoje, kurioje kalbama apie žmogaus laisvą valią ir nulemtumą... Aš ją pratęsiu čia ten kitą savaitę...

 

Iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

2021 m. lapkričio 18 d., ketvirtadienis

2021 m. lapkričio mėn. CWOWI naujienlaiškis

 

November 2021 Newsletter

Sveiki, 1975 m. pradžioje pasisiūliau „gaudyti žmones“, kai ji krisdavo paveikti Viešpaties Artumo per Charles ir Francis Hunter „išgydymo susirinkimų“ savaitgalį. Tada dar mokiausi vidurinėje mokykloje. Aš taip tarnavau iš eilės 2-3 kartus , kai


jie atvykdavo į mūsų miestą. Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais,  žinomi kaip „Laimingieji Hanteriai“, jie keliavo po šalį su savo garbinimo komanda, vadinama „Amigos“. Jie buvo švelnūs, bet tiesiakalbiai ir patepti. Viešpats tikrai veikė per juos, išgydydamas daugelį ligonių.

 

Vieną vakarą Charles kalbėjosi su žmogumi ant scenos, kuris sakė, kad jo koja pagijo, bet ne iki galo. Jis vis dar galėjo tik ribotai pajudėti ir jautė tam tikrą skausmą. Charles nurodė jam, kaip „ieškoti išgydymo, o ne to, ką dar reikia išgydyti“. Charles išmokė jį ieškoti gydymo proceso, o ne to, kas dar liko išgydyti. Kai vyras susikoncentravo ties tuo, kas buvo išgydyta, kokią judėjimo laisvę jau turėjo, ir garbino Viešpatį bei jam dėkojo, per kelias sekundes grįžo visiškai neskausmingas judesys ir jis nuėjo nuo platformos su džiaugsmu pasišokinėdamas šlovindamas Dievą taip kaip parašyta evangelijose.  Visi džiūgavo ir plojo.

 

„Ieškokite išgydymo, o ne to, kas dar turi būti išgydyta“, palietė  mano dvasią ir išliko su manimi  beveik 47 metus, ir ne tik dėl išgydymo.

 

Dalykai, kuriais šėtonas mus puola, dažnai yra patys garsiausi, šaukiantys mūsų dėmesio. Turime nusigręžti nuo to, ką daro Šėtonas, kad visiškai susikauptume ir įsitrauktume į tai, ką daro Viešpats. Tai principai ieškoti gydymo, o ne to, ką dar reikia išgydyti

 

Sėkmingieji ir taikiai gyvenantys išmoko atskirti, kas skubu, ir kas svarbu. Skubus dalykas, kuris šaukiasi jūsų dėmesio. Svarbūs brėžia jūsų gyvenimo eigą ir yra labai subtilūs. Vyro kojos atveju dar reikalingas gydymas šaukėsi jo dėmesio, o Charles mokė jį žiūrėti į tai, kas svarbu – kas BUVO padaryta ir kas buvo daroma jo kojoje, už tai dėkodamas ir garbindamas, didindamas savo tikėjimą Jėzaus vardu.

 

Paulius ir Silas giedojo šlovino Dievą vidurnaktį, nors buvo prirakinti Filipinų kalėjime. Neabejotinai jų  žaizdos nuo sumušimo šaukė iš skausmo  jų dėmesio. Skubu. Tačiau jie darė tai, kas svarbu – šlovino Dievą tol, kol Viešpats antgamtiškai atleido jų pančius ir išlaisvino.

 

Vėliau jis  parašė filipiečiams 1:6

„Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, tą darys iki Viešpaties Jėzaus dienos“. Jis rašė tai iš romėnų kalėjimo kameros, apie kurią jis tik trumpai nurodo 1:7, 13. Tuo metu filipiečiai buvo persekiojami, Paulius buvo kalėjime, bet jo dėmesys buvo sutelktas į procesą, kurį Dievas vykdė kiekviename iš jų. Kalėjimas buvo skubus, Dievo procesas buvo svarbus.

 

Net ir įteikdami skubius dalykus, kuriuos kartais turime padaryti, niekada neturime pamiršti to, kas svarbu.

 

Pauliaus „kalėjimo laiškuose“, skirtuose Efeziečiams, Filipiečiams, Kolosiečiams ir Filemonui, kalbama apie tai, ką daro Dievas, tik vos teužsimenama apie jo įkalinimą. Jis buvo priblokštas to, ką Dievas darė tarp žmonių, kuriuos pažinojo ir kuriems rūpėjo, o ne tuo, ką velnias daro prieš juos ir jį.

 

Susirūpinę žvelgdami į tai, kas vyksta su mūsų tautomis, daug labiau turime žiūrėti į tai, ką daro Viešpats! Spartūs visuomenės ir vyriausybių pokyčiai šaukiasi mūsų dėmesio, tačiau susitelkimas į tai, kas svarbu, nubrėžia mūsų kelią eiti taikoje su Juo  per visa tai.

 

 Kai „ieškosime išgijimo“, patirsime išgijimą. Kai ieškome, ką Viešpats daro, gauname Jo aprūpinimą mums. Tai, ką daro velnias, atkrenta į šalį, nes atmetame jo mums teikiamą skubą, kuri dažnai būna apgaubta baimės ir sumaišties. Spręskite tai, ką privalome natūraliai, bet niekada neleiskite, kad ši skubi problema užgožtų tai, kas svarbu.

 

Pasinerkite į tai, ką Viešpats daro mūsų gyvenime – ką gero matote Jį darant? Kas šiandien geriau nei buvo vakar? Ieškokite Jo gydymo proceso, pilnatvės mūsų gyvenime!

 

Paprastai neminiu mūsų mėnesinių garso įrašų mokymų šioje vietoje – aukščiau esančioje antraštėje  serialas „Kaip pasitikėti jo ištikimybe“ tikrai gali padėti patirti  ramybę ir poilsį. CD/MP3 serijoje pateikiamas žvilgsnis į Jeremiją, vadinamą „verkiančiu pranašu“, kuris matė savo tautos sunaikinimą , bet ilsėjosi Viešpaties ištikimybėje. Kartais esame taip arti situacijos, kad prarandame Jo ištikimybės pojūtį savo gyvenime. Žinome, kad Jis yra ir bus ištikimas, bet svarbu , kad  mes galime pasitikėti ir ilsėtis toje ištikimybėje?

 

Pranašiškai – skaitmeninė valiuta

 

Per vieną iš dviejų 2021 m. sausio mėn. apsilankymų Viešpats kalbėjo su manimi apie būsimą perėjimą prie skaitmeninės valiutos. Jis pasakė:

 

 „Vyriausybės pasinaudos Covid, kad paspartintų perėjimą prie skaitmeninių valiutų. Kai paklausiau kodėl,. Jis atsakė:

 

"Jie nori (jūsų) pinigų. Vyriausybės nevaldys savo išlaidų, todėl jos imsis skaitmeninės valiutos, kad galėtų sekti kiekvieną operaciją, kurios pagrindinis tikslas yra surinkti mokesčius. Jie taip pat nori ištrinti skolas. Jei nebus tikrinama, dvasia, kuri slypi už jos, lemtų kažką panašaus į Juozapo laikus, kai pinigai žlugo ir valdžiai priklausė kiekvienas žmogus ir daiktas. (Pradžios 47:14-24)

 

Iki šiol tuo nesidalinau, bet jaučiau paskatinimą pasidalinti  šiandien. Mes nematome, kad tai vyksta tiesiog dabar, ir paprastai kai Viešpats man sako tokius dalykus, tai yra „užkulisių“ tipo informacija – kitaip tariant, jau yra planų judėti šia kryptimi, tik tai nėra dar vieša.  Jis nesakė melstis dėl to, kaip liepė  melstis  dėl JAV prezidento sveikatos ir artėjančio perėjimo. Tai tiesiog buvo nurodyta kaip faktas.

 

Kai žinia pasiekė tautą, kuri sutiko apmokestinti tarptautines korporacijas 15 %, tai palietė mano dvasią.

Mūsų namų surinkimo pamaldų metu Jis vėl atėjo, ir dar mažiausiai 2 žmonės Jį pamatė, o kiti jautė Jį ten esant. Būtent tada Jis atsakė į mano klausimą, kodėl žinios apie tuos 15% apmokestinimą palietė mano dvasią. Jis tiesiog pasakė, tarsi tęstų ten, kur baigė ankstesnį apsilankymą:

 

"Būdas, kaip tai pasiekti yra skaitmeninis būdas. (Tarptautinis koordinavimas, sekantis pelną ir sandorius, siekiant surinkti mokesčius). Tai dalis pasiruošimo tam, ką sakiau anksčiau."

 

Taigi stebėkite tai. Jis man pasakė, kad valiuta iš esmės jau yra skaitmeninė, bet dauguma to nesuvokia. Tačiau yra sukurtas pagrindas pakeisti pasaulio prekybą, taigi ir ekonomiką. Apreiškime pasakojama apie būsimą (kaip atrodo) skaitmeninę valiutą, įvedamą per paskutinę pusę 7 metų laikotarpio, kurį mes vadiname Suspaudimu, ką judaizmas vadina „Jokūbo bėdų laiku“, bet mes tame dar nesame , tai nereikia panikuoti.

 

Nedažnai užsimenu apie mūsų „Zoom“ susitikimus šioje erdvėje

Manau, kad tiems, kurie domisi, pakanka pranešimų, kuriuos įdedame į mano savaitinių minčių ir šių el. naujienlaiškių antraštes. Tačiau gruodžio mėnesio „Zoom“ susitikime paminėsiu ir  tai. Apibrėšiu, kas Šventajame Rašte sakoma apie augimo procesą ir apie šventumą, tyrumą ir tai, kaip Jis siekia perkelti mūsų gyvenimą iš netvarkos į tvarką.

 

Kai užsiregistruosite, priminimai neišsiunčiami, o tų susitikimų metmenys yra skirti tik tiems susitikimams. Šie nemokami susitikimai yra 90–120 minučių mokymo, dalijimosi, klausimų ir atsakymų bei žmonių iš viso pasaulio „pavykimo“. Praturtina ir sveika klausytis, ką Viešpats veikia visame pasaulyje.

 

Pabaigai...

Labai ačiū tiems, kurie aukoja mūsų paramai. Kiekviena dovana mums padeda, o už kiekvieną dovanojantį žmogų meldžiamasi.

 

Namų surinkimas ir tai, ką aš vadinu „santykiais pagrįstu tikėjimu“, ... atima daug laiko. Vis daugiau žmonių kreipiasi pagalbos įkurdami namų surinkimą, o mes rengiame tokių prašymų „paketą“, į kurį įeina knygos, vaizdo įrašai ir garso mokymas apie Biblijos ir istorinį namų surinkimą. (Namų surinkimas nėra auditorijos miniatiūra, kurioje kiekvieną susirinkimą kontroliuoja / dalijasi tik 1 asmuo).

 

Statistika ir realus JAV gyvenimas rodo, kad nors bažnyčios yra atviros, jas vis dar vidutiniškai lanko tik 40–60%, palyginti su statistika prieš Covid. Daugelis niekada negrįžta, nes atrado, kad jiems patinka neoficialiai susitikti namuose ir jie nori žinoti, kaip paversti savo namų susitikimus Jėzaus surinkimais.

 

Aš esu gavęs daug el. laiškų, daug jų susikaupė mano dėžutėje prieš kelis mėnesius; Aš labai atsilieku. Dėkojame už kantrybę – dirbame su savo svetaine, su tais pradiniais paketais ir dar daugiau, kad supaprastintume savo darbą ir tarnavimą Kristaus kūnui.

 

Dar kartą ačiū. Kai aukojate internetu, aš sustoju prie kiekvieno ir meldžiuosi, o kai siunčiate maldos prašymus paštu, telefone taip pat laikau nuotraukas, už kuriuos  t reikia melstis. Maldos prašymus laikau 30 dienų, nebent atnaujinami.

 

Ačiū, kad esate mūsų gyvenime!

Palaiminimai,

Džonas ir Barbara, Brianas ir Amy

2021 m. lapkričio 17 d., trečiadienis

Ar buvo iš anksto nulemta jums tai perskaityti ? 2d. iš 4

 Were You Predestined to Read This 2(4)


Sveiki.

 Praėjusią savaitę baigėme dalindamiesi, kaip šėtono maištas atnešė priešingybių į Dvasios/dvasios sritį. Dievas yra šviesa ir meilė, šėtonas yra tamsa ir neapykanta, Dievas yra ramybė ir užtikrintumas, šėtonas yra baimė ir sumaištis ir t.t. Tamsa,


neapykanta, baimė, sumaištis, nesantaika, pavydas ir visa kita niekada neegzistavo, kol šėtonas sukilo. Buvo tik Dievas.

 Tas maištas paveikė mūsų fizinę visatą ir įgalino laisvą valią.

Mums sakoma, kad fizinė visata (saulė, žemė, žvaigždės) buvo sukurta nematomų jėgų Dvasios sferoje*, ir kai toje nematomoje Dvasios sferoje pradėjo veikti  priešingos jėgos, mūsų visata, iš tikrųjų mes patys, galėjome pradėti egzistuoti. Šėtono maištas ir vietos, kuri buvo priešingybė viskam, kas yra Dievas, paruošimas privertė nematomą dvasios sritį amžiams pasikeisti. *Hebrajams 11:3, II Korintiečiams 4:16, 18

 

Pirmą kartą dvasios/Dvasios sfera dabar turėjo šviesą konfrontuojančią visišką šviesos nebuvimą, meilę prieš neapykantą ir baimę, džiaugsmą prieš kančias, kantrybę prieš bedievišką pyktį, ramybę ir tvarką prieš sumaištį ir netvarką. Moralinis teisumas priešinasi moraliniam sugedimui. Švelnumas konfrontuoja smurtą. Priešingybės. Priešingos jėgos dvasios sferoje. Fizinė visata gali tik atspindėti nematomą sferą, kuri ją sukūrė.

 

Pavyzdžiui, jėgos, kurios neleidžia žemei pasitraukti nuo saulės traukos (gravitacijos), o taip pat neleidžia žemei artėti prie  saulės (išcentrinė jėga ir įcentrinė jėga). Dalykai, dėl kurių mūsų pasaulis yra įmanomas, yra įmanomi tik todėl, kad nematoma karalystė sukūrė regimą sritį ir pirmiausia turėjo priešingas jėgas.

 

Tai, kad mes esame iš Dievo šviesos karalystės, bet kažkada buvome tamsa, galima rasti visame NT ypač:

„Jų supratimas aptemęs, atitolęs nuo Dievo gyvenimo (šviesos)...“ Efeziečiams 4:18

 

„Anksčiau jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje, todėl gyvenkite kaip šviesos vaikai...“ Efeziečiams 5:8

 

„...grumtis su... šio pasaulio tamsybių valdovais...“ Efeziečiams 6:12

 

„... kai jie pažino Dievą, bet nenorėjo Jo pripažinti Dievu, jų mąstymas pasidarė tuščias ir jų kvaila širdis aptemo...“ Romiečiams 1:21

 

„...kuris (Tėvas) išlaisvino mus iš tamsos valdžios ir įvedė į savo brangaus Sūnaus karalystę...“ Kolosiečiams 1:13

 

„...jūs esate šviesos vaikai, dienos vaikai; mes nesame tamsos ir ne nakties...“ 1 Tesalonikiečiams 5:5

 

„Išmintingieji spindės kaip dangaus spindesys, o tie, kurie laimi kitus teisumui, spindės kaip žvaigždės per amžių amžius“. Danieliaus 12:3

 

Iki šėtono kritimo buvo tik Dievo šviesa, meilė, džiaugsmas, ramybė, švelnumas, sąžiningumas, kantrybė. Tiesiog Dievas.

 

Kai Dievas sukūrė žmogų

 

Tačiau su Šėtono maištu dabar dvasinė sfera turėjo priešingybių. Fizinei visatai, sukūrusiai mūsų visatą, reikalingi priešingybių dėsniai. Tai savo ruožtu leido Tėvui sukurti savo galutinį kūrinį: žmones: būtybes, galinčias veikti ir valdyti tiek dvasinėje, tiek fizinėje sferoje.

 

Kadangi kūrinija atspindi dvasios sferą, buvimas pagal Dievo paveikslą ir panašumą į Dievą reikštų, kad žmonės turėtų tokią pat laisvą valią kaip ir jų Kūrėjas – mes turėtume turėti galimybę apsispręsti pasirinkti Šviesą/tamsą, teisingą/klaidingą. Taip buvo su angelais, taip būtų su aukščiausia kūrinija – žmogumi.

 

Pagalvokite, kokie nuostabūs yra žmonės. Sukurdamas mums dvasią, sielą ir kūną, Jis įdėjo dvasines būtybes į fizinį kūną, ko dar niekada nebuvo padaryta. Angelai turi dvasinius kūnus. Dievas Tėvas yra Dvasia ir matomas sėdintis soste visame Apreiškimo 4 skyriuje, o Danieliaus 7 skyriuje matomas kaip Amžinasis, tas sostas ir vyresnieji aplink jį bei skaidrios grindys priešais jį, ir vaivorykštė virš jos yra Dvasios sferoje.

 

Jokūbo 1:2 liepęs mums „laikyti džiaugsmu, kai patenki į įvairias pagundas, išbandymus ir bandymus“, 13 eilutėje jis sako: „Tenesako niekas, kai yra gundomas, išbandomas ar bandomas, kad Dievas tai daro. Nes Dievas nėra gundomas, nemėginamas ir nebandomas blogio, ir Jis nieko negundo, nebando ir nemėgina  piktu.

 

Viena iš priežasčių, kodėl Dievas nėra gundomas blogio, yra ta, kad Jis neturi fizinio šio žemės kūno. Norint susigundyti, reikalingas žmogaus kūnas. Šėtonas užima tamsiąją savo karalystės sritį, bet siekia išplėsti savo ribas, paveikdamas žmones tamsos link.

 

Susigundėte lošti iš savo pinigų? Tai yra žemė ir šis kūnas. Suviliojo priklausomybė? Tai yra šio kūno. Susigundote valgyti per daug ar per mažai? Tai yra žemė ir šis kūnas. Tėvas neturi fizinio kūno, todėl Jis nėra gundomas blogiu, todėl Jis negundo, nebando ir nemėgina žmonių blogiu. Kaip Jokūbas pasakė, kad patvirtintų savo teiginį: „Kiekviena gera  ir tobula dovana nužengia iš šviesos Tėvo, kurio būtybėje nėra nei permainų, nei šešėlio keitimosi“.

 

Sunku apmąstyti idėją kad prieš pradžią buvo „laikas“ (kad būtų pradžia, pirmiausia turi būti laikas, kad „pradžia“ galėtų tapti pradžia), kai tik Dievas ir Jo savybės užpildė nematomą  sritį (-į) sritis (-is).

 

Bet kai mes suprantame, kai Šėtonas maištavo ir atmetė visa, kas yra Dievas, jam paruošė vietą, kuri suteikia jam tai, ko jis norėjo, nematoma Dvasios/dvasios sfera buvo amžiams pakeista. Fizinė visata, kurioje gyvename, galėjo atsirasti tik po to maišto, nes jai reikalingos priešingos jėgos, kad viskas būtų kartu. Tai turėtų įrodyti kiekvienam, kad esame sukurti laisva valia pasirinkti Dievą ar Šėtoną, šviesą ar tamsą, meilę ar neapykantą.

 

Mes čia pratęsime  kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

2021 m. lapkričio 14 d., sekmadienis

Ar buvo iš anksto nulemta jums tai perskaityti? 1 iš 4

Were You Predestined to Read This?

#1 of 4

Sveiki, Atrodo lyg seniai, tolimoje galaktikoje, aš buvau berniukas, stovintis su grupe vaikų, laukiančių mokyklinio autobuso. Mano kaimynė Pam stovėjo šalia manęs ir paklausė: „Ar tiki lemtimi? Kai paklausiau, ką ji turi omenyje, ji atsakė:


„Ar tu tiki, jei žengtum prieš autobusą, jei būtum iš anksto nulemtas mirti, tu mirtum, o jei buvo numatyta , kad gyvensi, gyventum, ar nebūtų jokio skirtumo?"

 

Kas yra lemtis?

Lemtis yra tikėjimas, kad prieš visatos sukūrimą Dievas nulėmė amžiną visų angelų ir žmonių likimą. Todėl tai, kaip žmogus gyvena, iš tikrųjų neturi reikšmės, nes mūsų amžinieji likimai buvo nulemti dar prieš sukūrimą.

 

Tikėjimas, kad Dievas „užrakino“ kiekvieną žmogų į dangui ar pragarui ir jie negali to pakeisti, reiškia, kad tik Dievo valia lemia viską; žmogaus valia su tuo neturi nieko bendra. Malda yra beprasmiška. Malda kovoja prieš Dievą, nes meldžiamės, kad pakeistume dalykus ar žmones. Jei tikime, kad viskas yra iš anksto nustatyta, kokia prasmė?

 

Tai fatalistinė teologija, kuri panaikina viltį gyventi. Jis pašalina visas priežastis gyventi dievobaimingą gyvenimą; Jei buvau iš anksto nulemtas dangui, galiu nusidėti, kaip noriu, nes vis tiek atsidursiu danguje. Taip pat yra priešingai: jei aš iš anksto nulemtas pragarui, kodėl turėčiau gyventi dorai, kodėl nepasilinksminus, kol ten pateksiu?

 

Vien remdamasis šiais punktais eilinis žmogus atmes predestinacijos( lemties) idėją

Kodėl malda turėtų būti tokia svarbi Biblijoje, jei viskas buvo iš anksto nulemta ir niekas neturi laisvos valios?

 

Neturėtų būti jokio „didžio pašaukimo“, jei žmogus neturi galimybės nustatyti savo amžinojo likimo. Kodėl mums liepta liudyti savo tikėjimą kitiems, jei jų likimai buvo iš anksto nulemti? Ir jei mes visi esame iš anksto nulemti dangui ar pragarui be apsisprendimo teisės, kodėl Dievas davė moralinius absoliutus dalykus, pavyzdžiui, sakydamas, kad žmogžudystė ir vagystė yra neteisinga?

 

Mano patirtis buvo tokia, kad tie, kurie ginčijasi dėl skyriaus ir eilutės dėl predestinacijos, dažniausiai turi neišspręstą kaltės ar nuodėmės, praeities ar dabarties problemą, kurios nenori susitvarkyti. Kartais tai – baimė, kartais – tikėjimo trūkumas, kartais – nuodėmė, kurios jie negali įveikti.

 

Kai kurie, gindami predestinaciją, įtikina save, kad Dievas juos tokius sukūrė. Iš esmės jie ieško teologinio pasiteisinimo, kad nereikėtų stabdyti savo elgesio ar keistis ir nustoti kovoti su potraukiais ir pagundomis. Ne visada, bet gana dažnai pastebėdavau būtent tokius dalykus.

 

Kartais, jiems sunku suvokti Dievo malonę, jie neįsivaizduoja, kad Jis yra TOKS geras, TOKS mylintis, ir kad Jis galėtų mūsų norėti.

 

Kodėl mes turime laisvą valią?

Romiečiams 8: 29-30 yra pamatinė ištrauka iš anksto nulemtai doktrinai: "Nes tuos, kuriuos Jis iš anksto pažino, tuos iš anksto paskyrė būti panašiais į Jo Sūnaus atvaizdą, ir tuos, kuriuos iš anksto paskyrė (iš anksto numatė), išteisino..."

 

Ši eilutė aiškiai parodo, kad Viešpats yra labai logiškas. Žinodamas viską dar prieš visatos sukūrimą, Jis žinojo, kad kai kurie pasinaudos Jo išganymo pasiūlymu, jei Jis jį pateiks. Taigi Jis tai suteikė. Tai viskas, kas pasakyta šioje ištraukoje. Tai nieko neatstumia ir nepažeidžia laisvos valios, nes viskas susiję su Dievo Tėvo visko žinojimu, o ne su mumis – tai tik sako, kad Jis viską žinojo prieš sukūrimą ir todėl parūpino tiems, kurie Jo norės.

 

Ar mes, tėvai ir seneliai, nedarome to paties savo vaikams? Kai mokiausi pradinėse klasėse, mama dažnai visai klasei gamindavo keksiukus ar sausainius ir siųsdavo juos į mokyklą su savo vaiku. Tarkime, 25 vaikai į klasėje, kuriai mama parūpino sausainių, ji žinojo, kad jos pačios vaikui patiks, ir anksčiau žinojo, kad daugumai klasės vaikų taip pat jie patiks – todėl ji parūpino visiems vaikams.

 

Ar tai, kad ji, gamindama pakankamai sausainių, neleido vaikui valgyti jam skirto sausainio? Ar jos nuostata pažeidė kiekvieno mokinio laisvą valią tada valgyti, ar pasilikti pertraukai, ar parsinešti namo? Ne. Mama iš anksto žinojo, kad jos vaikas suvalgys sausainį, jei ji jį paruoš, ir pasirūpino viskuo, jei kiti norės.

 

Reiškia tik tai, kad ta mama iš anksto žinojo, ji taip pat pasirūpino, iš anksto nulėmė, kad užtektų  sausainių tiek jos vaikui, tiek likusiems.

 

Kaip atsirado laisva valia: Kūrimas prasidėjo Dvasios karalystėje...

Hebrajams 11:3 sakoma; " Tikėjimu mes suprantame, kad pasauliai buvo sukurti Dievo Žodžio (Asmens). Taigi tai, kas matoma, buvo sudaryta iš nematomų dalykų."

 

Neregima Dvasios karalystė sukūrė fizinę, todėl egzistuoja nematomi dėsniai, valdantys fizinę visatą. Dėl šio fakto fizinė kūryba iš esmės atspindi nematomą sritį.

 

Dabar įsivaizduokite laiką, kai fizinės visatos nebuvo. Viskas, kas egzistavo, buvo Tėvas, Sūnus, angelai....Dvasios karalystėje. Jokių planetų, jokių žvaigždžių... tik Dievo šviesa, užpildanti viską Dvasios/dvasios  srityje.

 

Ten buvo tik meilė, džiaugsmas, ramybė, švelnumas, kantrybė, gerumas, romumas, moralinis tiesumas, susivaldymas – Dievo savybės. Tik šviesa. Tik meilė. Tik tie dalykai. Tamsos nebuvo. Nebuvo baimės. Ginčo nebuvo. Sumaišties nebuvo. Jokių priešingų jėgų Dievo šviesai, meilei, džiaugsmui. Tai reiškia, kad mūsų fizinė visata, kokią žinome šiandien, negali egzistuoti.

 

Fizinei visatai reikia nematomų jėgų, prieštaraujančių viena kitai. Kadangi dvasinė sfera neturėjo priešpriešos, bet kuri sukurta fizinė visata negalėjo turėti veikančių priešingų jėgų. Tai, kas nematoma, kūrė regimą, todėl tuo „laiku“ nebuvo „priešingybių“, buvo tik meilė, džiaugsmas, ramybė, švelnumas, kantrybė, gerumas, romumas...

 

Priešingos jėgos mūsų karalystėje neleidžia planetoms išskristi iš savo orbitų ir į kosmosą. Sferoje, kurioje egzistuoja tik Dievo savybės be priešpriešos, nematomi dėsniai, valdantys mūsų dabartinę visatą, negali egzistuoti. Aš kalbu apie „laiką“, kuriame yra tik šviesa, o tamsos nėra. Yra tik teisinga, nėra neteisinga. Tiesą sakant, toje sferoje nėra žinoma nieko kito, kaip tik meilė, džiaugsmas, ramybė, švelnumas, romumas, gerumas, kantrybė, moralinis teisumas, broliška meilė. Nieko kito, išskyrus Dievą ir Jo savybes, nėra.

 

Kai cherubas, kurį vadiname šėtonu, sukilo

Ezechielio 28:12-18 paprastai laikomi nuoroda į Šėtoną ir jo vietą danguje, kol jis sukilo. Jis vadinamas cherubu, kuris yra viena iš daugiasparnių angelų būtybių aplink sostą, matomą Apreiškimo 4 skyriuje ir vadinama „degančiaisiais“ arba hebrajų kalba serafu, reiškiančiu „deginančius“, Izaijo 6 skyriuje. Ezechielio ištrauka sako: „Tu buvai tobulas savo keliais nuo tos dienos, kai buvote sukurtas, iki tol, kol jumyse buvo rasta neteisybė.

 

Angelai buvo sukurti laisva valia ir „laiką“, kol laikas net neegzistavo, jie tarnavo Dievui be pasipriešinimo, nes prieštaravimas tuo metu nebuvo žinomas. Bet tam tikru momentu tas cherubas nusprendė, kad nori išstumti Tėvą nuo Jo sosto, perimti kontrolę ir turėti savo karalystę. Aukščiau esančioje ištraukoje sakoma, kad jį pakylėjo jo grožis ir valdžia, o ugnis iš vidaus jį prarijo dėl jo valdžios troškimo – pragaro liepsnų ir ugnies ežero šaltinio. (KJV sako, kad Dievas atneš ugnį iš jo vidaus, bet hebrajų kalba nurodo, kad ugnis kilo iš jo vidaus dėl jo valdžios, nuosavybės, vietos ir grožio troškimo).

 

Apreiškimo 12:4 užsimena apie trečdalį angelų, kurie ėjo kartu su juo, nusprendę, kad nenori Dievo savybių – visos tos meilės, džiaugsmo, ramybės, švelnumo, kantrybės, gerumo, moralinio tiesumo ir t.t. tiesiog jiems nebebuvo skirta, jie norėjo savos karalystės, ką turėjo daryti Dievas?

 

Apreiškimo 12:8 pasakojama, kad jiems „nebuvo daugiau vietos danguje“. Jėzus pasakė Mato 25:41, kad turi būti „vieta, paruošta velniui ir jo angelams“.

 

Tėvas savo dideliu gerumu ieškojo vietos danguje, bet nerado, todėl paruošė vietą visiems, kurie nenori viso to, kas Jis yra: jie nenori meilės, džiaugsmo, ramybės, kantrybės, gerumo, švelnumo, moralės. tiesumas ir pan. Taigi vieta buvo paruošta.

 

Būtent tuo momentu Dievas, kuris yra Šviesa, kuris yra Meilė, pasitraukė, kad paruoštų vietą be savęs – vietą, kuri natūraliai būtų tamsa, nes jie atstūmė Tą, kuris yra Šviesa. Ta vieta natūraliai būtų tuštuma, viso to, kas yra Dievas, nebuvimas, nes to jie norėjo – vienos vietos toje sferoje, kurioje nėra Dievo šviesos, nėra meilės, džiaugsmo, ramybės... ir dėl šios prigimties tai yra todėl yra kančių vieta. Visiškai trūksta visko, kas būdinga Dievui. Bet to jie norėjo, todėl savo malone Jis davė jiems tai, ko jie norėjo.

 

Tai buvo priešybių atsiradimas dvasinėje srityje. Dabar ten, kur anksčiau buvo tik šviesa, buvo tamsa. Dabar buvo neapykanta ir baimė ten, kur buvo tik meilė, džiaugsmas ir ramybė... dabar, jei būtų sukurta fizinė visata, žinant fizinius nematomos karalystės veidrodžius, ji turėtų priešingybių: šviesą ir tamsą. Gravitacija ir trauka prieš gravitaciją. Išsiplėtimas ir susitraukimas. Kiekvienam veiksmui yra lygi ir priešinga reakcija.

 

Visi tie neregimi dėsniai, laikantys mažas molekules kartu, taip pat palaiko planetas orbitoje aplink saulę. Jie galėjo egzistuoti tik po to, kai šėtonas nukrito, kai atsirado priešingybių, kai jis maištavo. Dabar Dievas galėtų sukurti visatą, kurią turime šiandien, ir, žinoma, bet kurios būtybės, sukurtos iš neregimos karalystės, taip pat turėtų galimybę dalyvauti priešingybėse: pasirinkti Dievą ar ne.

 

Viskas buvo įmanoma, nes Dievas savo dideliu gailestingumu ir malone suteikė vietą Dvasios karalystėje, kur Jis pasitraukė, kad suteiktų šėtonui ir pasekėjams tai, ko jie norėjo – karalystę be Dievo meilės, šviesos, džiaugsmo, ramybės, švelnumo, kantrybės, gerumo. ...

 

Ir mes pratęsime čia  kitą savaitę... klodami pagrindą mūsų fizinei visatai ir mūsų laisva valia... iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

2021 m. lapkričio 2 d., antradienis

Jau esančios pasaulyje Antikristo dvasios atpažinimas, paskutinės mintys

 Discerning the Spirit of Anti-Christ already in the World, Final Thought

 Sveiki,

 Norėjau pridėti keletą paskutinių minčių prie savo tyrimo apie antikristo dvasią, kuri šiandien pasireiškia įvairiose vyriausybėse, apžvelgdamas  judėjų-krikščioniškų vertybių atskyrimą nuo valdžios.  Vakarų vyriausybės buvo pagrįstos Judėjų-krikščioniškomis vertybėmis, kurios yra pagrįstos 10 įsakymų absoliutu.


Tam tikras tiesas laikome absoliučiomis: žmogžudystė yra neteisinga, meluoti yra neteisinga. Vogti yra neteisinga. Neteisinga geisti asmens ar kažko, kas nėra tavo. Keikti Dievą yra neteisinga. Vakarų vyriausybių įstatymai, teismai ir kultūra iš esmės sutaria dėl šių absoliučių.

 

Kadangi mūsų tikėjimas atitinka šias vyriausybines vertybes, mes šimtmečius galėjome praktikuoti savo tikėjimą taikoje ir dievotai. Tačiau šiandien matome, kaip vyriausybės greitai palieka šiuos absoliučius dalykus, sukeldamos krikščionių protuose ir emocijose didžiulę sumaištį. Daugelis yra sutrikę, nesuvokdami, kad prasidėjo procesas.

 

Staiga išaiškėja mūsų tikėjimo ir mūsų  vyriausybių bendrų vertybių susidūrimas. Daugelį krikščionių tai sukrečia iki širdies gelmių. Apima baimė. Sumišimas. Tačiau iš tikrųjų vyriausybės greitai atsisako tradicinių judėjų-krikščioniškų savo tautų pamatinių vertybių ir moralės.

 

Kas atsitinka, kai tauta palieka Dievo absoliutus?

Savo 1981 m. išleistoje knygoje „After Dore“ škotų filosofas Alasdairas MacIntyre'as pastebėjo, kad Vakarai nustojo būti valdomi tikėjimo, moralinių absoliutų ir tradicijų ir iškeitė juos į emocinį valdymą arba, kaip jis pavadino, „emotyvizmą“. Aš tai pavadinčiau „emociniu samprotavimu“.

 

Dorovingą ir dorą tautą sudaro piliečiai, kurie dalijasi bendru moraliniu gėriu. Tautos piliečiai sutaria, kas yra gera ir moralu. Tada valdžia tą bendrą moralinį gėrį ir tas vertybes nukreipia į tautos tobulėjimą, nutekančią iki mažiausių bendruomenių. Priešingai, emotyvizmo ar emocinio mąstymo valdoma tauta yra tauta, kuri nebesutaria dėl to, kas yra gera, kas yra absoliuti teisinga ir neteisinga, kas yra absoliučios moralinės vertybės.

 

Dėl to tai, kas buvo vadinama gėriu, dabar vadinama blogiu, o tai, kas buvo vadinama blogiu, dabar išaukštinama kaip gėris. Kaip ir senovės Roma prieš žlugimą, žmonės į praeitų šimtmečių istoriją žiūri pro šiuolaikinius akinius, kuriems trūksta moralinių absoliutų ir vertybių. Kaip ir senovės Roma, mes matome tą patį; memorialų ir statulų griovimas, istorijos perrašymą, bandymai pakeisti tautos steigimo dokumentus.

 

Visa tai atsitinka paliekant Dievo moralinius absoliutus ir vertybes.

JIE nuspręs, kas yra moralė,  kas – dorybė ir kaip reikia prisiminti istoriją. Individui visos išorinės filosofijos, religijos ir įsitikinimai yra atmestini, nes jie yra iš išorės. Tik tai, ką jis sako, yra dorybė, yra dorybė. Tik tai, ką jie sako, yra teisinga, yra teisinga.

 

Šie žmonės, net kai kurie krikščionys, tiki tik tuo, kuo tiki. Jie tiki tik tuo, kas kyla iš jų pačių minčių ir jausmų, o visa kita atmetama, dėl jų ginčijamasi, o rezultatas – arogancija ir užsispyrimas. Jiems Dievo Žodis sako viską, ką jie galvoja ir sako, ir jie atmeta visus iš išorės, kurie neatitinka to, kuo jie jau tiki.

 

Tokioje tautoje individai išaukština mintis ir emocijas tiek, kiek visuomenė tampa nepažįstamų žmonių, kurių kiekvienas siekia savo interesų, minimaliu kultūros ir visuomenės suvaržymų rinkiniu. Valdžia ploja, žiniasklaida ploja ir aukština tokį elgesį. Ta dvasia paveikia kai kuriuos Kristaus kūne, jie yra akli ir neišmanantys ir nemato, kad yra akli ir neišmanėliai. Atskleidžiamos tikrosios jų širdys. Laikydami save išmintingais ir išsilavinusiais, jie iš tikrųjų yra kvaili ir neišmanėliai.

 

Jie iš savo gyvenimo pašalina visus, kurie su jais nesutinka. Jie prarado arba galbūt niekada neturėjo širdies, kuri vertina diskusiją apie idėjas, nepuldama individo. Jų emocijos yra paviršiuje, pasiruošusios užpulti visus, kurie verčia juos galvoti kitaip. Aš kalbu apie krikščionis, kurie leido šiai dvasiai prisirišti prie savęs, o ne tik netikinčius.

 

Šis perėjimas nuo dorybės prie emotyvizmo arba emocinio samprotavimo gali būti vertinamas pagal šias 4 visuomenės savybes:

Absoliučių moralės normų ir vertybių atsisakymas.

Atsisakymas priimti bet kokią religiją, filosofiją ar kitą tikėjimą, kuris ateina iš išorės.

Tradicijų, herojų, memorialų, prisiminimų, kurie dabar vertinami kaip neteisingi, atmetimas ir numetimas.

Atskyrimas nuo bet ko bendruomenėje ar visuomenėje, kas yra tradicija.

 

Tai reiškia, kad žmogus gali vadinti gera ar bloga ką nori. Tai reiškia, kad valdžia gali vadinti ką nori, gera ar bloga. Vyriausybės nebesivadovauja tradicinėmis ir absoliučiomis judėjų ir krikščionių moralinėmis vertybėmis, kuriomis vadovautų. Jie atsisakė tų, kurie pasisako už gerų ar blogų vertybių priskyrimą bet kam, ką  vyraujanti valdžia apibrėžia kaip gerą ar blogą.

 

Krikščionys ir išsiskyrimas

Krikščionys tiki, kad kažkas yra gerai, nes Dievas sako, kad tai yra gerai. Gėris trykšta iš Jo, o gėris iš tikrųjų yra paties Dievo charakterio bruožų rinkinys: meilė, džiaugsmas, ramybė, švelnumas, kantrybė, romumas, gerumas, moralinis tobulumas, nuoseklumas, dievobaimingumas, broliška meilė. Šie dalykai yra geri, nes jie yra iš Dievo.

 

Todėl visa ko prasmė kyla iš Dievo. Jis formuoja mūsų pasaulio vaizdą. Jei Jis ką nors vadina blogiu, tai yra blogis, ir kiekvienas, kuris Jį pažįsta ir Jo laikosi, žino, ką Jis sako, yra tiesa. Todėl krikščionys tiki, kad žemė ir viskas joje turi prasmę ir tikslą.

 

Tačiau daugumoje šių dienų vyriausybių ir visuomenių tai, ką Dievas vadina geru, moraliu ir doru, buvo numesta į šalį, todėl daugelis krikščionių klausia, kas čia vyksta. Amerikoje yra krikščionių, kurie manė, kad Dievas ir Šalis yra susipynę, ir galbūt taip buvo pradžioje. Bet jau nebėra dabar. Būtent toks Dievo ir Jo moralinių absoliutų atmetimas dėl moralinio reliatyvizmo, emotyvizmo, sukrečia kai kuriuos krikščionis.

 

Kas nutiks?

Surinkimas turi sumažėti, kad taptų didesnis. Krikščionys ieškos tų, kurie vis dar laikosi Dievo absoliutų, tai parodo  santykių su kitais sistema. Nebereikia jokių santykių su  programomis statydinimui, nes jos netenkina. Daugelyje kyla dvasinis alkis, ieškant tų, kurie vis dar yra tame pačiame pagrindiniame dvasiniame puslapyje, ieškant tikrų santykių.

 

Kaip jau daug kartų sakiau: bet kas gali pasakyti, kad gimė iš naujo. Kiekvienas gali pasakyti, kad myli Dievą. Bet teisumas įrodomas santykių rėmuose. Čia randamas žmogaus gyvenimo vaisius. Jų teiginiai, kad jie yra krikščionys, yra įrodyti santykių tinkle.

 

Socialinės žiniasklaidos „draugų“ iliuzija sunaikinama ir daugelis susiduria su tiesa, kad yra vieni. Daugelis ieško tikrų žmonių, todėl (kalbu už save) matome, kad tiek daug žmonių daro išvadą, kad santykiai šeimoje, namų surinkime patenkina šį poreikį.

 

TAI yra likutis... štai kur vedamas Kristaus kūnas... į pasitikėjimo santykius su kitais „tame pačiame dvasiniame puslapyje“. Keletas dalykų, apie kuriuos reikia pagalvoti... žiūrėkite, kaip vyriausybės ir toliau atsiskiria nuo tradicinių vertybių, o tikrieji krikščionys išeina iš šios kultūros ir ieško kitokios kultūros. Dievo šeimos kultūros.

 

Nauja tema kitą savaitę...iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

2021 m. spalio mėn. CWOWI naujienlaiškis

 October 2021 Newsletter

 Sveiki,

 Mančesteryje, Naujajame Hampšyre, surengėme nuostabią konferenciją su giliu garbinimu, daugelis atsivėrė  Jo karalystei ir pamatė dalykus, kurie jiems tarnavo, o bendrystė buvo tarsi didelis šeimos susitikimas. Mūsų grupė pasiliko kelias


dienas, kad aplankytume Stowe, Vermont ir artimą CWOWI draugą, o paskui į Meino pakrantę į pietus nuo Portlando – judrioje, bet turtingoje konferencijoje, apsuptoje nuostabių rudens spalvų Naujojoje Anglijoje.

 

Kitais metais planuojame savo nacionalinę konferenciją Talsoje, Kolumbo dienos savaitgalį, spalio 7–9 d. Detalesne informacija pasidalinsime vėliau.

 

Prielaidos nuodėmė

Neseniai savo trečiadienio „YouTube“ ir „Facebook“ vaizdo įrašuose pateikiau trumpą mokymą apie prielaidos nuodėmę, ir tai sulaukė nemažos reakcijos iš daugelio. Daugelis atpažino save arba ką nors iš pažįstamų, kurie manydami, kad jie tiki, dabar supranta, kad tai tik spėliojimas. Kas yra prielaidos nuodėmė?

 

Prielaidos (arba spėliojimo, manymo) nuodėmė yra tada, kai žmogus mano, kad kažkas yra Dievo atsakomybė, nors iš tikrųjų tai yra mūsų atsakomybė.

 

Pavyzdys būtų Izaijo 39 skyriuje, kai Ezekijas parodė Babilono atstovams visus šventykloje esančius turtus, jis buvo išdidus ir manė, kad Dievas vis tiek saugos jo tautą, nors iš esmės buvo kvaila agresyviai, galingai tautai parodyti lobius iršventyklą – jis manė, kad Dievas jį vis tiek apsaugos. Tačiau vėliau Babilonas juos užpuolė ir tautos turtus nusugabeno į Babiloną. Jis manė, kad Dievas yra jo partneris ir „uždengs“ jį, kad ir kokie neprotingi būtų jo sprendimai, tačiau atsisakymas naudotis išmintimi ir sveiku protu buvo pasididžiavimas.

 

Kitas pavyzdys yra Išėjimo 14:13-16, kai Mozė atveda žmones prie jūros kranto, tada jiems sako, kad Dievas kovos už juos...  taip Mozė manė. Tačiau Viešpats jam sako: "Kodėl tu manęs šaukiesi? Turi liepti žmonėms eiti pirmyn, o tu pakelsi  lazdą rankoje ir padalinsi jūrą."

 

Mozė manė, kad Dievas kovos už juos, bet iš tikrųjų Viešpats davė Mozei lazdą, kurią jis naudojo Egipto negandoms atnešti, ir dabar  liepė ją panaudoti  praskirti jūrai – Kodėl tu šaukiesi manęs ? Paimk meškerę į ranką...

 

Mes visada turime daryti tai, kas teisinga natūraliai, o tada, kai tai padarome, veikia Viešpats. Jėzus suskirstė tūkstančius į grupes po 50 ir 100, TADA įvyko padaugintų kepalų ir žuvies stebuklas. Vyrai irklavo per ežerą, nes jie  žinojo kaip tai daryti, nors vėjas ir bangos buvo prieš juos – TADA pasirodė Viešpats, eidamas vandeniu, ir numalšino audrą.

 

Šiandienos pavyzdžiai

Pavyzdys gali būti, kai žmogus bijo kreiptis pas gydytoją dėl vizito ir tyrimų išlaidų arba bijo, kad gydytojas patvirtins jo baimę dėl to, ką, jo manymu, jis  turi.

 

Taigi žmogus prašo maldos, manydamas, kad Dievas jį išgydys. Ir tai gerai, jei Jis tai daro, bet paprastai iki to laiko, kai kas nors susisiekia su manimi, jie turėjo tokią būklę savaites ar mėnesius, ir iki šiol meldimasis dėl to jų nepagydė. Taigi jie slepia savo baimę už „tikėjimo“ ir maldos, užuot darę teisingus  dalykus.

 

Jie sudvasina savo baimę, aprengdami ją ir vadindami tikėjimu, nepaisydami atsakomybės daryti viską, ką gali, kad rūpintųsi savo kūnu. Dievas davė mums mūsų kūnus, todėl mes turime jais rūpintis. Mes aprengiame savo kūną, valome, maitiname, prižiūrime, kai jis yra sumuštas ar sužeistas ar serga. Tai mūsų, o ne Dievo darbas. Jei žmogų išgydo Viešpats, mes džiaugiamės, bet tikėjimas niekada neatleidžia mūsų nuo atsakomybės daryti teisingus dalykus natūraliai.

 

Kai mūsų vaikai buvo maži, mes dėdavome ant jų  rankas dėl būklės ar ligos, bet jei per dieną nepagerėjo, vesdavome juos pas gydytoją. Neatidėliotinais atvejais mes uždėdavome ant jų rankas ir nedelsdami kreipdavomės į medikus – galų gale pamatydavome medicinos mokslo patvirtintą Viešpaties gydomąją galią. Vaikai neturi kentėti , kai   tėvai „naudoja tikėjimą“. Jūs neturite kentėti  vien todėl, kad bijote piniginių išlaidų , ar sužinoti savo diagnozę.

 

Mama savo karščiuojant mažametį sūnų atsisakė vesti  pas gydytoją, bijodama išlaidų. Berniukas taip susirgo, kad galiausiai ji iškvietė greitąją pagalbą ir paaiškėjo, kad virusas pateko į širdies vožtuvą, nes ji per ilgai laukė ir negydė. 1989 m. ši širdies vožtuvo operacija kainavo daugiau nei 65 000 USD, tikriausiai 3 kartus daugiau nei šiandienos doleriais. Tačiau Viešpats buvo gailestingas ir per įvairias programas šeima sumokėjo tik apie 100 USD. Tačiau būtent mamos baimė, kurią ji pavadino „tikėjimu“ , buvo jos prielaida(spėliojimas, manymas), ir tai lėmė jo būklę ir galiausiai prireikė skubaus gydymo.

 

Tikėjimas daro tai, kas teisinga, ir pasitiki, kad Viešpats pasirūpins kelyje. Tikėjimas gimsta iš asmeninio apreiškimo apie konkrečią situaciją , žinant bei tikint, kad apreiškimas yra tikėjimas. Nojus gavo apreiškimą pastatyti arką, todėl jis tai padarė – jo atsakas į apreiškimą buvo tikėjimas.

 

Apreiškimu Mozei buvo liepta grįžti į Egiptą – jo atsakas į apreiškimą buvo tikėjimas.

 

Jozujė  ne pats  nusprendė 7 kartus žygiuoti aplink Jerichą, Viešpats , kuris jam pasirodė Jozuės 5 skyriaus pabaigoje ir 6 skyriuje pasakė, kaip užimti miestą, ir jo atsakas į tą apreiškimą buvo tikėjimas.

 

Tikėjimas neslepia baimės, nemano, kad Dievas kompensuos tai, kai nedarome to, ką galime padaryti. Tikėjimas yra atsakas į asmeninį apreiškimą, kurį Dievas mums duoda mūsų situaciją.

 

Kitas pavyzdys būtų toks, apie jaunuolį, kuris prieš dešimtmečius, metė darbą, nes tai buvo sunkus darbas su ilgomis darbo valandomis, o jis norėjo daugiau laiko praleisti su naujagimiu kūdikiu ir žmona. Jis išėjo iš darbo, prieš tai nesusiradęs naujo, manydamas, kad jo motyvai yra garbingi ir dievobaimingi, todėl Dievas bus su juo, kad jį aprūpintų. Kai jis atėjo pas mane, savo pastorių, jie buvo beviltiškoje situacijoe. Galiausiai jis gavo kitą darbą, bet prireikė labai sunkių metų, kad sugrįžtų į normalią finansinę padėtį.

 

Viešpats pasakė Adomui, kad jis turės dirbti, kad pavalgytų, o Paulius 1 Timotiejui 5:8 pasakė tą patį tik kitais žodžiais. Priimti kvailus sprendimus ir galvoti, kad Dievas tai uždengs, yra prielaida. Tai yra manymas, kad kažkas yra Dievo atsakomybė, kai tai yra mūsų atsakomybė. Ir Viešpats yra teisus – Jis neuždengs mūsų pasididžiavimo, bet duos kiekvienam žmogui tai, kas teisinga ir tinkama – tai reiškia, kad kenčiame už savo veiksmų pasekmes.

 

Kitas pavyzdys yra asmuo, kuris pradeda naują verslą, kurio nesimokė, niekada nedirbo tokio darbo ir mano, kad Dievas tai padengs, nes jis tai daro „Jam“. Buvo žmogus, kuris dėl 1 pranašystės iš 1 asmens, kuris pranašavo, kad vyras klestės nuomojamame būste, išėjo iš darbo, įkeitė namą ir nusipirko namus išnuomojimui.

 

Tačiau jis nieko nežinojo apie tai, ką daro. Jo manymas (prielaida) buvo tokia- kadangi Dievas jam tariamai liepė tai padaryti, jis palaimins jį, nors pats nieko nenutuokė apie tai, ką daro. Jis klydo. Dievas tikisi, kad mes stropiai  dirbsime.

 

Deramas stropumas yra tada, kai yra teisinių, moralinių ir etinių lūkesčių daryti tai, kas yra teisinga, nagrinėjant verslo proceso riziką ir naudą. Tai reiškia, kad pirmiausia tikimasi padaryti tai, kas teisinga. Tada Dievas. Dievas yra Tiesa, todėl Jis nepadengia tinginystės ar nesugebėjimo pasielgti teisingai. Vyras prarado namus, žmoną ir visus nuomojamus namus, nes priėmė prastus sprendimus, manydamas, kad Dievas padengs jo klaidas.

 

Darykite tai, kas teisinga natūraliai, o padarę viską, kad stovėtumėte, stovėkite. Bet pirmiausia darykite viską, kad stovėtumėte. Kartais tai reiškia daryti  sudėtingą dalyką   – likti dirbti tol, kol atsiras kitas darbas. Išgyventi baimę dėl medicininių sąskaitų ar testų ir pasitikėti Viešpačiu, kad jis duos tuos pinigus arba vaikščios su tavimi, kad ir ką gydytojas ras.

 

Kartais tai yra skambinti kreditoriui, o tai yra baisu, pasitikėti Viešpačiu, kad jis duos mėnesinę įmoką skolai grąžinti. Žmonės sako, kad dėl kažko „tiki Viešpačiu“, nors iš tikrųjų vengia elgtis teisingai, nes bijo.

 

Visuose šiuose ir kituose dalykuose būtų daug lengviau, jei Viešpats tik susitvarkytų su žmogumi, tik išgydytų, tik kažkaip apmokėtų sąskaitą, tik antgamtiškai aprūpintų pinigus – gyvenimas būtų daug lengvesnis. Tačiau, mano patirtimi, Viešpats dažniausiai sutinkamas atliekant sunkų, bet teisingą dalyką. Maistas apmąstymams...

 

Uragano Ida naujienos. Uraganas užklupo rugpjūčio pabaigoje, tačiau namų ir gyvenimo atstatymas yra ilgesnis procesas. Iš pradžių galėjome padėti mažiausiai 15 šeimų ir dėkojame aukojusiems šiam tikslui – mūsų paaukota suma gerokai viršijo tam skirtas aukas, bet dėkojame, kad galėjome padėti . Jei norite padėti kompensuoti skirtumą, tiesiog nurodykite auką „Idai“ arba „uraganui“.

 

CWOWI kiekvieną mėnesį skiria tūkstančius dolerių tinklo dalyviams JAV, ES, Afrikoje ir ten, kur reikia atsakymui į pagrindinius gyvenimo poreikius, duodame , kiek galime, mažai apie tai užsimenant. Nuomai, mokesčiais, automobiliu, medicininėms sąskaitoms apmokėti, namų remontu ir dar daugiau, kiek galime, mes suteikiame, o Viešpats patenkina mūsų poreikius.

 

Mes dirbame su savo tinklalapiu, esančiu skiltyje „Tinklas, tinklo naujinimai“, kad gautume naujienas apie šiuos poreikius visam tinklui. Taip pat įtrauksime tokius projektus kaip kiaulių projektas Ugandoje, kur perkame vaikingas paršavedes ir mokame už gyvulininkystės mokymą, kad šeimos galėtų apsirūpinti. Taip pat našlaičiai Ugandoje, verslo pradžia kitose šalyse, taip pat pagalba  tiek  individualių, tiek nacionalinių nelaimių ištiktiems.

 

Jūsų maldos ir finansinė parama yra labai svarbios ir labai vertinamos. Vien tik JAV žmonių, norinčių padėti steigti namų surinkimus, skaičius išaugo daug kartų,  mūsų tikslas padėti šiame procese – mūsų lėkštėje yra daugiau, jei taip galime pasakyti, nei malonė leidžia tęsti – jei žinote, ką aš turiu galvoje. . Ačiū, kad esate mūsų gyvenimo dalimi!

 

Palaiminimai,

Džonas ir Barbara, Brianas ir Amy