Turite klausimų apie šabą? 3 iš 3

 Questions about the Sabbath? #3 of 3

Sveiki,

Aš dalinuosi, kaip Jėzus yra mūsų šabo poilsis, ir viskas, ką darome natūraliai, pavyzdžiui, laisva diena, yra mūsų poilsio Kristuje pavyzdys. 

 Kitas tipažų pavyzdys būtų drabužiai – kai Viešpats Dievas pagamino pirmuosius drabužius Adomui ir Ievai, jie buvo  ateities pavyzdys. Pradžios 3:21 sakoma, kad Viešpats

Dievas padarė pirmuosius drabužius, konkrečiai nurodant, kad jie buvo pagaminti iš gyvūnų odų. Gyvuliai buvo pirmoji kraujo auka, dengianti žmogaus nuogumą, kaip laikinas paskutinės Viešpaties Dievo aukos ant kryžiaus paveikslas.

 

Todėl kiekvieną kartą, kai apsirengiame, primename, kad Dievas kaip pradžioje taip ir dabar  uždengia mūsų nuogumą. Ar nenuostabu, kad žmogus iškraipė pradinį drabužių tikslą, kad jis būtų garbinamas, o dažnai – sukurtas kaip kažkas, kad NE visiškai paslėptų žmogaus nuogumą?

 

Kalbant apie mūsų temą, laisvą dieną mes kartojame tikrąją poilsio prasmę, kuri atsirado tada, kai Dievas atsiuntė savo Sūnų sudaryti taikos, sutaikindamas mus su savimi, kad būtume visiškame šabo poilsio Jame. Tiesiog būti.

 

Tikėjimas nėra problema. Tikėjimas yra iš dvasios ir Dvasios,

Taigi tikėjimo negali paliesti velnias. Pagalvokite, kad tikite ir pažįstate Jėzų. Šėtonas negali to paliesti. Demonas puola mūsų sielą, mintis ir emocijas, bet negali paliesti mūsų dvasios. Taigi ne tikėjimas problema, mes dirbame , kad įžengtume į Jo poilsį, nutraukdami savo pastangas. Stengiamasi įeiti į poilsį, įeiti į ramybę. Tai yra mūšis.

 

Kodėl jis sako dirbti, kad įeitų į poilsį prieš pat mums pasakydamas apie Dvasios kardą 12-13 eilutėse? Atsakymas yra tas, kad įėjimas į Jo poilsį yra susijęs su tikru asmeniu, o ne ritualų ar formulių rinkiniu, kad paskatintume Dievą ar pasistengtume, kad būtume geriau su Juo. Čia jis rašo apie tikrąją Jėzuje randamą ramybę, o Dievo Žodis, apie kurį jis rašo, yra ne skyrius ir eilutė, o Žodžio Asmuo, Viešpats Jėzus:

 

"Nes Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas ir aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Perveriantis net iki sielos ir dvasios, sąnarių ir čiulpų atskyrimo ir teisiantis širdies mintis bei ketinimus. Nieko nėra paslėpta, viskas yra atviri ir nuogi prieš akis To, su kuriais turime bendradarbiauti. Matydami, kad turime tokį vyriausiąjį kunigą, įžengusį į dangų, Jėzų Kristų teisųjį....drąsiai eikime prie sosto (Tėvo) priimkime gailestingumą ir malonę“. (iš dalies 12-16)

 

Hebrajams 4 pateikiama visa mūsų sabato poilsio Kristuje visuma. Jis yra 7-osios šabo dienos išsipildymas. Jis yra šeimos, susirinkusios laisvadieniui, išsipildymas. Jis yra kiekvienos aukos, paaukotos senais laikais, kad atneštų taiką ir susitaikymą tarp Tėvo ir garbintojo, išsipildymas.

 

Kai atiduodame savo rūpesčius Viešpačiui, kai atsisakome visų ritualų ir formulių, suvokdami, kad negalime daryti didesnio poveikio Tėvui, nes Jis jau atidavė mums savo viengimį Sūnų, mes ilsimės. Mes esame ramūs. Mes gyvename tarsi gyvenimo upėje, tekančioje Jame, žinodami, kad Jis parūpino viską mūsų gyvenimui ir pamaldumui, ir viskas, ko Jis nori, yra tai, kad eitume su Juo tame poilsyje, toje ramybėje...

 

O kaip šabo įsakymas yra amžinas įsakymas?

Paskutinį klausimą dažnai iškelia tie, kurie nori nekreipti dėmesio į Jėzaus darbą ant kryžiaus, kad suteiktų mums tikrąjį šabo poilsį, ir tai, kad Dievas įsakė Izraeliui, kad šabas būtų amžinas įsakymas. Tai ypač ryšku tarp mesijinių krikščionių ir 7-osios dienos adventistų. Viena panaudota ištrauka yra Išėjimo 31:13 ir 16:

 

„...laikysite mano šabo dienas, nes tai yra ženklas tarp manęs ir jūsų per visas jūsų kartas...“

„...laikytis šabo per savo kartas; tai amžina sandora“.

 

Galėčiau iškelti pirmąją Biblijos aiškinimo taisyklę – suprasti, kam buvo kalbama, taigi kam galioja įsakymas. Šiuo atveju Dievas kalba su Izraeliu maždaug 1400 m. pr. Kr., o ne su pagonių tautomis ar Naujojo Testamento žmonėmis. Bet net ir tai pasakius, ši ištrauka vis tiek galioja mums per Jėzų.

 

Būtent tame teiginyje, kad šabas yra amžina sandora, mes randame Jėzų. Nes Jėzus yra šabas, o JIS švenčiamas amžina. Amžinai. Įėjimas į Jo poilsį yra amžinas. Šis teiginys Išėjimo knygoje yra amžinojo šabo teiginys, randamas Kristuje Jėzuje, šabo Viešpatyje ir Valdytojuje. Tai amžina sandora.

 

Tai turėtų atnešti ramybę visiems, kurie kovoja ir galvoja, ar po 10 000 metų jie gali sukelti maištą danguje ir prarasti savo išgelbėjimą – jie nesugeba pripažinti, kad mūsų visa dvasia, siela ir kūnas yra pagaminti iš dangiškos medžiagos, su velniu susidorota ,ir  mes amžinai būsime viena su Viešpačiu. Nėra galimybės maištauti, nes jos tiesiog daugiau nebėra mumyse. Jėzus yra mūsų amžina poilsio sandora.

 

Kaip mes patenkame į tą poilsį?

Laiške Filipiečiams 4:6-7 mums paaiškinama, kaip įeiti į tą šabo poilsį.

 

„Nebūkite niekuo susirūpinę (nereikia nerimauti, bijoti) . Bet visuose dalykuose malda ir prašymu su padėka jūsų prašymai tebūna žinomi  Dievui (Tėvui). Ir Dievo (Tėvo) ramybė, kuri viršija bet kokį supratimą, išsaugos jūsų širdis ir mintis Kristuje  Jėzuje“.

 

Daugelį metų po maldos jaudinausi ir bijojau taip pat, kaip ir prieš pradėdamas melstis. Tada vieną dieną supratau, kad Šventąjį Raštą reikia priimti kaip įsakymą, o ne kaip skaitymo medžiagą ar pasiūlymą.

 

Pirmas žingsnis: liautis nerimauti dėl bet ko.

 

Priėmiau tai kaip įsakymą. Pradėjau nesimelsti tol, kol nesusitvarkiau su baime ir rūpesčiu. Viena problema, pasukusi mano gyvenimą šia linkme, buvo susijusi su situacija darbe, su bažnyčia, kai buvau Biblijos mokyklos direktorius. Auditorijos stiliaus  bažnyčia iš prigimties yra politinė, nes joje modeliuojama federalinė Izraelio vyriausybė, kurią įsteigė  Jethro , kaip skaitome išėjimo 18, su vyresniaisiais ‚kapitonais“ virš  1000, 100, 50 ir 10 žmonių.  Ji negali būti nepolitinė, kai visos   teritorijos yra saugomos  ir pastatomos viena ant kitos, tai panašu į politines struktūras.

 

Tiesiog tokia situacija,  mane žodžiais užpuolė kažkas iš personalo, sukėlė nerimą ir baimę. Bet aš buvau pasiryžęs „nieko nesirūpinti“, kol dar neprašiau Tėvo. 2 ar 3 savaites stengiausi tai kartoti mintyse. Blogiausias scenarijus, kad prarasiu darbą dėl melagingų kaltinimų, kilusių iš godumo užimti pareigas ir biudžeto departamento pinigų, kartojosi mano galvoje. Kaip aš aprūpinčiau savo šeimą? Ką darytume? Ar galėsime tęsti vaiko mokslą krikščioniškoje mokykloje? Ir dar daug daugiau.

  Maždaug po 2 ar 3 savaičių kiekvieną klausimą vieną po kito Viešpats atsakė. „Viešpats nenuvedė mūsų taip toli, kad nuviltų“ ir supratau, kad Jis visada mumis rūpinosi. Taip buvo susidorojama viena po kitos su visomis baimėmis. Pagaliau išsivadavęs iš baimės, aš pateikiau prašymą Tėvui, ir staiga mane apėmė ramybė. Ramybė tekėjo iš mano dvasios  iki sielos, manyje tiesiog burbuliavo  ramybė ir džiaugsmas... ir problema buvo išspręsta man nieko nedarant.

 

Reikia dirbti ,kad patektum į  Jo poilsį, ir tai daroma nutraukus savo darbus. Turėjau nustoti nerimauti ir baimintis. Jėzus yra šabo Viešpats. JIS YRA tas poilsis. Jokios formulės, tik pokalbio santykiai ir darbas  su gyvenimu kuris yra mūsų  širdyje, nes to reikia, kad galėtume augti Jame. Poilsis.

 

Nauja tema kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

Turite klausimų apie šabą? 2 iš 3

 Questions about the Sabbath? #2 of 3

Sveiki,

Praėjusią savaitę baigėme teigdami, kad garbinti šeštadienį yra gerai, nebent kas nors tvirtina, kad tai yra vienintelis teisingas būdas. Paulius susidūrė su šia problema tarp romėnų tikinčiųjų  ir nagrinėja tai 14 skyriuje:     

 

"Kodėl teisiate svetimą  tarną?...Vienas žmogus laiko vieną dieną šventesne už kitą, kitam visos dienos vienodos. Kiekvienas iš jų turi būti įsitikinęs savo prote. Kas vieną dieną laiko  ypatinga, tą daro Viešpačiui... o kas to nedaro, to nedaro Viešpačiui 14:4-8

 

Paulius taip pat pasakė Kolosiečiams 2:16-17: „Todėl tegul niekas neteisia jūsų dėl valgymo ir gėrimo, šventų dienų ,  jaunačių, ar šabo, nes tai yra būsimų įvykių šešėliai...“

 

Maistas ir gėrimas simbolizuoja laiką, kurį praleisime su Viešpačiu, didžioje santuokos šventėje. Jaunatis yra nuoroda į bažnyčios paėmimą, apie kurį Paulius mokė I Korintiečiams 15 skyriuje ir laiškuose Tesalonikiečiams. Dievo duota Trimitų šventė, apimanti tikinčiųjų Mesiju paėmimą, yra vienintelė šventė, kuri prasideda jaunaties faze.

 

Jaunatis yra tada, kai nėra mėnulio, sakoma, kad jis yra paslėptas nuo akių ir yra priešingas pilnačiai. Tikintieji judaizmu naudoja mėnulį kaip savo simbolį, o saulė yra Viešpaties simbolis – taigi, prisikėlimo  sprogimas pasigirsta  jaunaties metu, parodydamas, kad tikintieji bus paslėpti Kristuje būsimoje trimitų šventėje.

 

Šabo dienos simbolizuoja ramybę  žemėje, ir mus pačius besiilsiančius  Jame, niekada jau daugiau nebesusiduriančius su priešu  šiame velnio nusiaubtame žemės kūne ir pasaulyje.

 

Jėzus mūsų šabas – Jėzus mūsų poilsis

Laiške Hebrajams 4 autorius sprendžia žydų poilsio dienos – šabo – problemą. Jis nustato toną, sakydamas eil. 3: „Mes, kurie įtikėjome, įėjome į poilsį“.

 

Tai yra ta pati mintis, kurią Paulius nurodė II Korintiečiams 5:17-19, kad mes buvome atkurti mūsų dvasiniame žmoguje, nes Dievas Tėvas sutaikino pasaulį su Jėzumi, atpirkdamas Jame  jų nuodėmes. Todėl mes, kaip nauji kūriniai Kristuje, esame poilsyje ir ramybėje su Dievu Tėvu – mes esame sutaikyti.

 

Laiško hebrajams autorius sako: „Mes, kurie įtikėjome, įėjome į poilsį“, o tai reiškia, kad buvimas Kristuje yra poilsis. Tėvas yra taikoje su mumis.

 

Hebrajams 4:7 ir toliau kalbama apie šį poilsio laiką Kristuje. Jo mintis yra ta, kad savaitinis šabas yra poilsio Kristuje pavyzdys. Kiekvieną savaitę, kai Izraelis ilsėjosi kaip šeima, tai buvo dieviškas susitikimas ir laiko, kai Dievo šeima ilsėsis Dieve kaip šeima, paveikslas. Šie „šventieji susibūrimai“ buvo laikomi repeticija prieš ateisiant Tikrajam pasauliui.

 

Taigi laiško hebrajams autorius tęsia eil. 7: „Dievas (Tėvas) nustatė šią  dieną ir pavadino ją „šiandien“, sakydamas, kaip vėliau kalbėjo per Dovydą: „Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių“.

 

Ši eilutė yra dalinė 95 psalmės citata: 7–8, kurią žinotų kiekvienas ją skaitantis žydas, bet mes dažnai jos nepastebime. Visoje tų dviejų eilučių citatoje sakoma: "Jis yra mūsų Dievas, o mes esame Jo ganyklos žmonės ir Jo globojama kaimenė. Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdies, kaip dykumoje. Meriboje (kivirčas) arba Masoje (bandymas) dykumoje“.

 

Štai kodėl Hebrajams 4:8-9 tęsia: "Jei Jozuė būtų davęs jiems poilsį, Dievas nebūtų kalbėjęs apie vėlesnę šabo (poilsio) dieną. Todėl Dievo tautai yra sabato poilsis. kas įeina į Jo poilsį, taip pat turi sustoti (ilsėtis) nuo savo darbų, kaip padarė Dievas“.

 

„Kiekvienas, kuris įeina į Jo poilsį, turi liautis nuo savo darbų“.

 

Štai kodėl Jėzus pasakė Morkaus 2:27 ir 28: "Šabas buvo sukurtas žmogui, o ne žmogus šabui. Todėl Žmogaus Sūnus taip pat yra šabo Viešpats."

 

Jėzus čia pasakė, kad JIS yra šabo poilsis, ilgai  pranašautas su kiekviena žydų poilsio diena per šimtmečius. JIS yra šabo poilsis, sukurtas žmogui, nes ta laisva diena buvo skirta žmogui – ir Jis taip pat. Kiekvienas jautis, ožka, avis ir paukštis, aukojamas kaip kraujo auka, kalbėjo apie laiką, kai bus paaukota paskutinė auka, kad kartą ir visiems laikams atneštų poilsį taro Dievo ir žmonių. Jėzus yra tas poilsis. Jėzus atnešė tą šabo poilsį.

 

Tačiau norėdami įeiti į Jo poilsį, turite liautis nuo savo darbų. Jūs turite priimti malonę. Ir kartą priėmus, jūs negalite grįžti prie darbo formulių, kad rastumėte taiką su Dievu Tėvu. Kai jau turi Jėzų, kaip Paulius pasakė Romiečiams 8:32, turėsi viską.

 

Štai kodėl Paulius savo laiškuose korintiečiams ir kolosiečiams ir, kaip matome laiške hebrajams, moko, kad Jėzus yra mūsų sabato poilsis, todėl visos mūsų pastangos sudaryti taiką su Tėvu galima pasakyti paseno. Jėzus yra viskas, ko mums reikia. Kai mes Jį turime, tai yra įrodymas, kad mes nustojome  savo darbais (pastangomis) pasiekti Dievą.

 

Tikėjimas jaučiamas kaip ramybė. Tais laikais, kai pirmą kartą mokiausi apie tikėjimą ir malonę, kai susidurdavau su problema,   stengdavausi sužadinti tikėjimą, bandydavau kažką daryti.  Kalbėdavau ir skelbdavau  „tikėjimo žodžius“, galvodamas, kad tai yra tikėjimas. Bijodamas  arba nerimaudamas dėl sąskaitos, kuriai neturėjau pinigų, ir kalbėdamas teigiamai  apie aprūpinimą –  maniau, kad tai yra „ pasilikti tikėjime“.

 

Bet atsitiko kuriozinis dalykas. Pastebėjau, kai tiesiog sustabdžiau visas pastangas , įveikiau savo baimę ir atidaviau ją Tėvui, mano dvasioje atėjo ramybė, kurią paėmė mano protas. Ir tada atėjo atsakymas. Buvo tiesioginis ryšys tarp savo darbų nutraukimo, ramybės ir atsakymo gavimo. Lygiai taip pat buvo atvirkščiai. Kai nerimaudamas ir kažką darydamas sunkiai dirbau, kad galėčiau kalbėti ir pareikšti, tiesą sakant, iš baimės, kad poreikis nebus patenkintas, tai niekada neįvykdavo arba man reikėjo įdėti daug darbo, kad tai įvyktų.

 

Tikėjimas jaučiamas kaip ramybė – tai pamoka, kurią išmokau per sunkių smūgių, bandymų ir klaidų mokyklą. Ir vis dėlto čia visą laiką buvo parašyta Hebrajams 4: Tas, kas įžengė į Jo ramybę, liovėsi nuo savo darbų“.

 

Štai kodėl Hebrajams 4:11 sakoma: „Tad stenkimės įeiti į tą poilsį (ramybę), kad nepaliktume tikėjimo“.

 

Tikėjimas jaučiamasi kaip taika, ramybė – stenkitės įeiti į ramybės poilsį, nustodami nerimauti, baimintis ar naudoto religinės formules, kurios  skirtos „ką nors padaryti“, kad padėtų jūsų situacijai ir (arba) paskatintų Dievą veikti. Tiesiog paleisk. Tegul Jėzus būna tavo poilsis. Dirbk, kad patektum į Jo poilsį.

 

Čia mes pratęsime kitą savaitę, iki tol, laiminu,

Džonas Fenas