Kitos kalbos ir kaip jos veikia. Dvasios dovanos. 4d.

John Fenn, 2018m. gegužės 12d.

Sveiki,

Vieną vakarą ėjau iš koledžo namo ir eidamas garbinau Viešpatį (vert. kitomis kalbomis). Staiga mano kalbos pasikeitė anglų kalba  man neįdėjus jokių pastangų. Tai tiesiog plaukė iš manęs, iš mano meilės Viešpačiui. Mano išsakyti šlovinimo ir garbinimo žodžiai  Viešpačiui buvo nuostabūs, tačiau aš nesupratau, kas atsitiko.

Nesupratau, kol daug vėliau suvokiau, jog pats išaiškinau  savo maldos kalbą. Turiu vieną ar dvi  CD/MP3  serijas apie kalbas, tai gi neskirsiu čia tam daug laiko, tik atskleisiu kelis esminius dalykus.

Susitikimo su Viešpačiu metu, kai Jis mane apie tai mokė, paklausiau Jo: „Kam duotos kalbos? Kai kuriuose sluoksniuose tai suprantama taip prieštaringai!" Jis atsakė (sutrumpindamas pokalbį, paliesiu tik svarbiausius dalykus): “Įsigilink į Tėvo problemą. Žmogus buvo pasiųstas į žemę, bet vėliau žmogus į pasaulį leido įeiti nuodėmei. Jeigu gali priimti tai, suprask, kad didžiąja dalimi mes veikiame žemėje, kai mus pakviečia.“

(Aš padariau pauzę, šimtai dalykų iškilo mintyse, kurie staiga įgavo prasmę – Jis pasiliko teisę, kaip Kūrėjas naudoti kūriniją, o tai paaiškina, kodėl gamta paskutiniais laikais prieš Jam sugrįžtant tiesiog šėlsta, stengdamasi parodyti žmogui, kad jis iš tikrųjų jos nekontroliuoja, nors jis taip negalvoja. Seniai suvokiau, kad  Jis visapusiškai neatsako už visus, tačiau pakviestas Jis dalyvauja situacijose tų, kurie to nori. Jis taip pat  įsitraukia,  jei vienas iš Jo vaikų prašo jį įdalyvauti neišgelbėto draugo, ar mylimo žmogaus situacijoje.

Ji tęsė toliau. „Tai reiškia, kad žmogus turi melstis, pakviesti mus, kad mes galėtume dalyvauti situacijoje. Tačiau žmogus nemoka melstis, nes jo pažinimas yra ribotas*. Tėvas turėjo surasti būdą, kaip perteikti žmogui Savo neribotą pažinimą apie  situaciją, kad žmogus galėtų maldoje išsakyti Jam tuos dalykus, taip  suteikdamas Jam teisėtą  valdžią veikti žemėje .“ *Romiečiams 8:26

„Jis tai daro suteikdamas asmeniui kalbą arba kalbas, kurių jis niekad nesimokė, pripildydamas tuos žodžius Savo pažinimo, pagal Savo tobulą valią tam asmeniui ar situacijai, ir tada leisdamas jam išsakyti tuos dalykus maldoje Jam. Jis negalės būti apkaltintas paskutinę dieną. Visi pamatys, kad viskas padaryta teisėtai ir dorai...teisingai ir gerai.

Kalbos, kai dalyvauja visos 3 jūsų dalys

Iš savo patirties žinau, kad  racionalesniems, labiau į intelektinę veiklą susitelkusiems žmonėms dažnai sunkiau kalbėti kalbomis, nes kalbos kyla iš dvasios. Jiems nėra įprasta suvokti savo dvasinį žmogų, nes jie gyvena intelekto srityje. Aš turiu kalbėtis su jais apie tuos laikotarpius jų  gyvenime, kai jie jausdavo kažką giliai savo viduje, kai jausdavo savo viduje įtikinimą, nešvarą, sielvartą, kadangi pasakydavo arba padarydavo kažką, ko jų manymu jie neturėjo daryti.

Dauguma iš jų turėdavo gana giliai paieškoti, kad iškeltų šiuos prisiminimus, kadangi jie buvo sukurti tokiu būdu, visų pirma pasikliauti intelektu. Galima sakyti, kad jie turi emocijas, tačiau nėra emocionalūs. Beveik visada jie keliauja per gyvenimą, vadovaudamiesi savo protu, bet ne dvasia, jie nesupranta emocionalių žmonių. Dvasios dalykai nėra emocionalūs, tačiau asmuo, pažindamas savo emocijas apčiuopia ir savo vidinius jausmus ir naudoja šiuos jausmus savo gyvenime. O asmuo, gyvenantis pagal intelektą, to nedaro. Jis turi emocijas, tačiau intelektas jas nustelbia. Viliuosi, kad tai bus prasminga – tai nėra neigiamas bruožas, tiesiog šie žmonės yra taip sukurti.

Tai gi, kai kalba eina apie  Viešpaties patyrimą bendravime, Jo užuojautą,  arba „jausmus“ savo dvasioje, jiems tai yra išmoktos savybės, naujas skyrius, kadangi jie priima kalbėjimą kalbomis  intelektu, nors tai yra dvasinis dalykas.

 Dėl to jiems sunku.

Mano atvejis

Kai buvau 16, tarp gimimo iš aukšto ir Šventosios Dvasios krikšto praėjo tam tikras laiko tarpas. Mano dvasinis žmogus buvo Šventosios Dvasios atkurtas, ir tai man leido veikti Dievo dalykuose, tačiau aš nebuvau priėmęs Pačios Šventosios Dvasios. Dėl to aš alkau daugiau. Prisimenu, kad vieną dieną pasakiau Tėvui: „Nenoriu pasirodyti nedėkingu, tačiau, ar tai jau viskas?“

 Tada skaičiau, kaip mąstė Naujojo Testamento autoriai, skaičiau apaštalų patirtį per tas 50 dienų, kai jie atgimė iš aukšto, pamatę ir įtikėję prisikėlusį Viešpatį iki Sekminių, kol jie priėmė Šventąją Dvasią. Tarp atkuriančio Dvasios darbo priėmimo ir Dvasios asmens priėmimo buvo 50 dienų laiko tarpas.

Perskaičiau, ką pasakė Jėzus Luko 5:37-38 apie tai, kad jauną vyną turime pilti į naujus vynmaišius, nes seni vynmaišiai (neatgimusi dvasia) bus sunaikinta, jeigu bandysime įpilti jauną vyną (Šventąją Dvasią) į juos.

Skaičiau Apaštalų Darbuose 8:15-17, kaip evangelistas Pilypas atvedė žmones pas Jėzų, o Petras ir Jonas atėjo ir uždėjo rankas ant žmonių, kad jie gautų Šventąją Dvasią. Tarp įtikėjimo Jėzumi ir atgimimo iš aukšto, ir Šventosios Dvasios asmens priėmimo praėjo tam tikras laiko tarpas.

Apd 19:2 skaičiau, kad praėjus daugiau nei 25 metams po Sekminių Apd2, Paulius priėjo prie žmonių, kurie jo manymu buvo tikintieji Efeze, ir paklausė: „Ar įtikėję jūs priėmėte Šventąją Dvasią?“ O tai reiškė, kad Paulius tikėjo taip kaip Petras ir Jonas, kad žmogus atgimdamas priima atkuriantį Dvasios veikimą, o tada, Šventosios Dvasios krikšto metu - Pačią Šventąją Dvasią, dažniausiai tarp įtikėjimo ir Dvasios krikšto praeina tam tikras laiko tarpas.

Kaip sakiau prieš tai, aš turiu mokymų serijas apie kalbas, jeigu norite daugiau detalių, kurios padės jums plaukti maldoje kalbomis. Tačiau gali būti, kad jūs esate tame , kai esate atgimęs, bet dar nepriėmėte Šventosios Dvasios – aš jus drąsinu pasidomėti Šventosios Dvasios krikštu. Atkreipkite dėmesį, kad NT yra krikštas Šventąja Dvasia, o ne – į Šventąją Dvasią. Kai mes esame pakrikštyti vandeniu, mūsų kūnai išstumia vandenį, kai mes esame panardinami, bet, kai mes pakrikštijami Šventąja Dvasia, mes neišstumiame Dvasios „vandens“, bet Jis persmelkia mus ir pripildo;  mūsų dvasią, sielą ir kūnas.

Paieškokite atsakymo giliai savo širdyje, kodėl jūs džiaugiatės išgelbėjimu, kodėl mylite Viešpatį...

... ir tegul tai plaukia ne iš jūsų minčių, bet iš giliausio vidaus, jūsų širdies...ir iš jūsų dvasios, jeigu toliau tęsite, kils žodžiai, kurių niekada nesimokėte,  dalinai todėl, kad  vienu metu  garbinime, gimtoji (išmokta) kalba taps nepakankama, kad išreikštų jūsų meilę Jam. Šią seriją pabaigsiu kitą savaitę. Visus laiminu.

John Fenn

www.cwowi.org rašykite man cwowi@aol.com