Sveiki,
Kalbėjau
apie šviesą – mes esame šviesos miesto piliečiai, dangiškos Jeruzalės, miesto, kuris
vieną dieną nusileis į žemę, kad Dievas galėtų gyventi tarp žmonių.
Kai nukeliavau į dangų
Maždaug
1990 metais vieną popietę meldžiausi mūsų bendruomenės surinkime ir staiga
Dvasioje pamačiau virš savo kairės rankos ore pasirodžiusią angelo ranką. Išgirdau
jį sakant: „Paimk man už rankos“ – aš taip ir padariau. Susižavėjęs stebėjau,
kaip mano dvasinio žmogaus kairė ranka išėjo iš mano fizinės rankos, o kai
pačiupau angelo ranką, akimirksniu Dvasioje buvau paimtas į kelionę po kosmosą...
...Pajutau,
kaip mes sulėtinome greitį ir pasisukome pažiūrėti į didžiulį miestą, kuris
driekėsi prieš mus su maždaug 20 aukštų aukščio ryškiai šviečiančiomis baltomis
sienomis. Mano regėjimas buvo toks, kokio reikėjo, kad gerai įžiūrėčiau viską,
tad atstumas nebuvo problema ir aš mačiau maždaug kas 300 mylių labai aukštus
vartai, kurių pamatas iš abiejų pusių buvo padarytas iš perlo. Buvau sužavėtas,
nes tiems vartams nebuvo į ką atsidaryti, aplink tik tuščia erdvė... bet
neturėjau laiko tada apie tai galvoti... vėliau suvokiau, kad tai miestas, kurį
mes vadiname dangumi, kuris nusileis į žemę, ir tada tie vartai bus naudojami (Apr
21:2-3, 25-27).
Mane
sužavėjo tyra balta šviesa, sklindanti iš miesto sienų, bet ji visiškai nerėžė
akių. Pastebėjau, kad kai susitelkdavau į šviesą ir žiūrėjau tiesiai į sienas,
galėjau pastebėti miriadus kitų spalvų, o kai pažiūrėdavau šalin arba nebuvau
susitelkęs į vieną tašką, matydavosi tik balta spalva, bet kai tik susikoncentruodavau,
tarsi pamatydavau, iš ko sudaryta ta balta šviesa, ir staiga buvo galima pamatyti
visas visų daiktų spalvas. Įtariu, kad tos spalvos buvo likusios šviesos
spektro spalvos, nematomos žemiškomis akimis (žr. schemą 1-oje šios serijos
dalyje).
Sienose
buvo skirtingų spalvų brangakmeniai. Daugelis jų buvo didžiuliai ir beveik
neapdirbti, nebuvo briaunų, kaip kad juvelyro padarytuose vėriniuose ar
žieduose. Daugelis buvo glotnūs ir ilgi, įvairių spalvų ir formų, įtaisyti sienose.
Didžioji dauguma jų – mažiausiai 1m ilgio. Kokiame nuostabiame mieste ruošiausi
pakeliauti (daugiau apie tai galite paskaityti knygose „Dievo laikų vykdymas“ (Pursuing the Seasons of God) ir tęsinyje „Dievo kelių pažinimas“ (Knowing the Ways of God) – abi jas galite rasti e-knygų skirsnyje anglų kalba)
Mes esame tas miestas!
„Ateik
, aš parodysiu tau nuotaką, Avinėlio žmoną, ir jis nunešė mane Dvasioje
į didį aukštą kalną, ir jis parodė man didį miestą, šventąją Jeruzalę,
nužengiančią iš dangaus nuo Dievo... pasipuošusią kaip nuotaką savo vyrui...“ (Apr21:2,
9-27)
Daugumas
žmonių nesuvokia, kad kai jie nusprendžia augti Kristuje, užuot pasidavę senai savo
prigimčiai, tai šitos pergalės yra reikšmingesnės, nei vien tai, kad tampame geresniais
ir labiau subrendusiais asmenimis Kristuje čia žemėje. Platesnė tiesa yra ta,
kad Kristaus nuotakos gyvenimas virsta ta dangiška statybine medžiaga – didžiu
dangišku miestu, kurį vadiname dangumi – kai gyvename savo gyvenimą Kristuje. Sprendimas
rinktis Dievo kelią, mūsų pergalės ir aukos, ašaros ir maldos – visa tai paverčiama
dangiška medžiaga.
Apaštalas
rašo, kad ant sienų pamato yra užrašyti apaštalų vardai ir jos išpuoštos visų
rūšių brangakmeniais. Nežinome, kaip mūsų gyvenimo aukos perkeičiamos miesto
sienos pamatais, bet Viešpats tikrai pasakė, kad Jis paruoš mums vietą.
Visi
12 vartų pavadinti Izraelio giminių vardais. Paulius rašė korintiečiams, kad jų
pavydas, priešiškumas, skilimai yra medis, šiaudai ir šienas, kurie bus
sudeginti (nors jie patys paklius į dangų) ir liepė jiems statyti ant Jėzaus
Kristaus pamato iš aukso, sidabro ir brangių akmenų (1 Kor 3:3-15).
Petras
pasakė, kad kai mes aukojame dvasines aukas Dievui, esame gyvieji akmenys,
statomi į dvasinius namus, ir kad Jėzus yra tos konstrukcijos Kertinis akmuo (1
Pt 2:5-6).
Prisiminkite,
angelas pasakė Kornelijui, kad jo maldos pakilo kaip paminklas prieš Dievą (Apd
10:4). Paminklas – tai kažkas tvirto, pastatytas kaip priminimas įvykio ar
įvykių, kuriuos verta prisiminti. Dovydas pasakė, kad Dievas surinks jo ašaras
į butelį ir užrašys jas į Savo knygą (Ps 56:8), ir Jonas matė indus, pilnus
smilkalų danguje, kurie yra šventųjų maldos (Apr 5:8).
Paulius
toliau rašo, kad mūsų gyvenimas yra pastatytas ant Jėzaus Kristaus ir apaštalų
pamato, „kuriame visas statinys auga į gyvą šventyklą, vietą gyventi Gyvajam
Dievui...“ (Ef 2:19-22).
Jis
surenka mūsų ašaras, mūsų aukas Jam, mūsų pergales virš žemesnės žmogaus
prigimties ir paverčia tuos fizinius ir sielos veiksmus, kurie yra mūsų
gyvenimas, dvasine medžiaga – dalimi miesto, vadinamo dangumi. Kažkaip Tėvas
paima gerumo veiksmus ir ašaras bei pakeičia juos dangiška medžiaga. Tokiu pat
būdu yra ryšys tarp Tėvo, kuris Yra šviesa Dvasios srityje, ir fizinės šviesos,
kuri ateina iš Jo. Taip pat yra ryšys, einantis kita linkme – mūsų sielos ir fizinio
gyvenimo sritys yra paverčiamos materija Jo srityje.
Materija negali būti sunaikinta. Tai
tinka ir šviesos spinduliams (fotonams)
Vienas
Visatos dėsnių teigia, kad materija negali būti sunaikinta, ji tik keičia
formą. Julijaus Cezario kūnas vis dar egzistuoja, bet jau purvo ir mineralų
forma kažkur dirvožemyje. Maistas, kurį jūs valgote, buvo suvirškintas ir tapo
jūsų dalimi, ir tas, kuris buvo išmestas, pakeitė savo formą, bet tebėra ir dabar,
egzistuoja chemine forma dirvožemyje arba buvo perdirbtas ir sumaltas į žemę,
upę ar vandenyną ir t.t.
Tie nukritę
lapai, kuriuos sudeginote praeitą rudenį, pasikeitė į pelenus, tapusius
dirvožemio dalimi. Dauguma jų išsisklaidė ore mažomis dūmų dalelėmis, iš kurių
vandens molekulės sudarė debesis, ir galiausiai išlijo lietumi ant žemės ar
jūros... bet vis dar egzistuoja.
Ir
šviesa, tie blykčiojantys spinduliai nakties danguje, kuriuos stebėjai
vaikystėje, vis dar kyla šviesos greičiu Visatoje, atskiesti ir absorbuoti
kitos šviesos, nematomos mūsų akims. Jie tampa dalimi didesnės ryškios šviesos,
pripildančios Visatą. Techniškai kalbant, fotonai, sudarantys tą šviesos
spindulį, yra arba absorbuojami ir tampa dalimi to, į ką jie atsimuša, arba
atsispindi atgal į kosmosą... bet tie fotonai vis tiek tebeegzistuoja kažkokia
forma.
Ir
tai reiškia, kad visų mūsų gyvenimo įvykių atspindys vis dar egzistuoja. Kai vaikystėje
nusibrozdinote kelį į kelkraštį, jūs matėte tai dienos šviesoje ir ta šviesa
vis dar tebeegzistuoja, kažkur išblaškyta, absorbuota Visatoje, bet ji vis dar
ten yra. Štai taip dvasinė šviesa yra viena iš priežasčių, dėl ko mes galėsime
atsiskaityti už mūsų gyvenimą Viešpačiui – Jo atmintyje visi dalykai egzistuoja
Jame.
Tai
mums yra lyg užuomina, kad Jis gali išsaugoti mūsų ašaras butelyje savo srityje
ir užrašyti apie tą sielvartą savo knygoje. Štai kaip Jis paverčia maldas ir
garbinimą į dangaus smilkalus. Štai kaip pinigų davimas ir maldos žemėje pakyla
kaip paminklas prieš Jį danguje. Štai kaip jūsų auka ir pergalės tampa gyva
medžiaga, iš kurios Jis stato miestą ir puošia dangiškąją Jeruzalę kaip nuotaką
vestuvių dienai.
Jis
vienas sugeba tai padaryti savo dvasiniais dėsniais, į kuriuos galime tik
žvilgtelėti, bet negalime suprasti to pilnai. Štai taip Jis sugeba nutrinti
praeities nuodėmės, praeities traumų, praeities gyvenimo prisiminimus, kai dar
nebuvome Jėzuje Kristuje. Visa tai ir toliau egzistuoja ir išliks tą dieną kaip
brangus akmuo, auksas, sidabras – arba, kaip Paulius sakė apie priešiškumą, užvaldžiusį
korintiečius, tai sudegs kaip medis, šiaudai ir šienas.
Būkime
nugalėtojai, pasirenkantys sunkesnį kelią vaikščioti meilėje, atleisti, palikti
praeities geismus ir vaikiškumą dėl meilės, džiaugsmo, taikos, dievotumo,
ištikimybės, sąžiningumo ir kitų dievotų charakterio bruožų bei Dvasios/dvasios
vaisiaus. Statykime iš aukso, sidabro, brangių akmenų – tai vyksta, kai
pašaliname pavydą, priešiškumą, susiskaldymus ir šio pasaulio dalykus bei meilę
pasauliui kaip kokį medį, šieną ir šiaudus.
Gyvenkime
žinodami, kad mums renkantis augti Jame tie sprendimai paverčiami dangaus
medžiaga, iš kurios statomas dangiškas šviesos miestas. Aš ilgiuosiu tos
dienos, kai miestas bus pabaigtas, nes kiekvienas Kristuje augęs gyvenimas bus
atbaigtas, kad pabaigtas miestas būtų papuoštas kaip nuotaka savo vestuvėms!
Kristus yra visa visame! Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsos, ir dabar
mes visi esame šviesa. Taigi gyvenkime kaip šviesos žmonės.
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu