Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2016 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis

Mes esame šviesa. 3 dalis: Dangaus šviesa

John Fenn, 2016 m. rugsėjo mėn. 17 d.,

Sveiki,
Kalbėjau apie šviesą – mes esame šviesos miesto piliečiai, dangiškos Jeruzalės, miesto, kuris vieną dieną nusileis į žemę, kad Dievas galėtų gyventi tarp žmonių.

Kai nukeliavau į dangų
Maždaug 1990 metais vieną popietę meldžiausi mūsų bendruomenės surinkime ir staiga Dvasioje pamačiau virš savo kairės rankos ore pasirodžiusią angelo ranką. Išgirdau jį sakant: „Paimk man už rankos“ – aš taip ir padariau. Susižavėjęs stebėjau, kaip mano dvasinio žmogaus kairė ranka išėjo iš mano fizinės rankos, o kai pačiupau angelo ranką, akimirksniu Dvasioje buvau paimtas į kelionę po kosmosą...

...Pajutau, kaip mes sulėtinome greitį ir pasisukome pažiūrėti į didžiulį miestą, kuris driekėsi prieš mus su maždaug 20 aukštų aukščio ryškiai šviečiančiomis baltomis sienomis. Mano regėjimas buvo toks, kokio reikėjo, kad gerai įžiūrėčiau viską, tad atstumas nebuvo problema ir aš mačiau maždaug kas 300 mylių labai aukštus vartai, kurių pamatas iš abiejų pusių buvo padarytas iš perlo. Buvau sužavėtas, nes tiems vartams nebuvo į ką atsidaryti, aplink tik tuščia erdvė... bet neturėjau laiko tada apie tai galvoti... vėliau suvokiau, kad tai miestas, kurį mes vadiname dangumi, kuris nusileis į žemę, ir tada tie vartai bus naudojami (Apr 21:2-3, 25-27).


Mane sužavėjo tyra balta šviesa, sklindanti iš miesto sienų, bet ji visiškai nerėžė akių. Pastebėjau, kad kai susitelkdavau į šviesą ir žiūrėjau tiesiai į sienas, galėjau pastebėti miriadus kitų spalvų, o kai pažiūrėdavau šalin arba nebuvau susitelkęs į vieną tašką, matydavosi tik balta spalva, bet kai tik susikoncentruodavau, tarsi pamatydavau, iš ko sudaryta ta balta šviesa, ir staiga buvo galima pamatyti visas visų daiktų spalvas. Įtariu, kad tos spalvos buvo likusios šviesos spektro spalvos, nematomos žemiškomis akimis (žr. schemą 1-oje šios serijos dalyje).

Sienose buvo skirtingų spalvų brangakmeniai. Daugelis jų buvo didžiuliai ir beveik neapdirbti, nebuvo briaunų, kaip kad juvelyro padarytuose vėriniuose ar žieduose. Daugelis buvo glotnūs ir ilgi, įvairių spalvų ir formų, įtaisyti sienose. Didžioji dauguma jų – mažiausiai 1m ilgio. Kokiame nuostabiame mieste ruošiausi pakeliauti (daugiau apie tai galite paskaityti knygose „Dievo laikų vykdymas“ (Pursuing the Seasons of God) ir tęsinyje „Dievo kelių pažinimas“ (Knowing the Ways of God) – abi jas galite rasti e-knygų skirsnyje anglų kalba)

Mes esame tas miestas!
„Ateik , aš parodysiu tau nuotaką, Avinėlio žmoną, ir jis nunešė mane Dvasioje į didį aukštą kalną, ir jis parodė man didį miestą, šventąją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo... pasipuošusią kaip nuotaką savo vyrui...“ (Apr21:2, 9-27)

Daugumas žmonių nesuvokia, kad kai jie nusprendžia augti Kristuje, užuot pasidavę senai savo prigimčiai, tai šitos pergalės yra reikšmingesnės, nei vien tai, kad tampame geresniais ir labiau subrendusiais asmenimis Kristuje čia žemėje. Platesnė tiesa yra ta, kad Kristaus nuotakos gyvenimas virsta ta dangiška statybine medžiaga – didžiu dangišku miestu, kurį vadiname dangumi – kai gyvename savo gyvenimą Kristuje. Sprendimas rinktis Dievo kelią, mūsų pergalės ir aukos, ašaros ir maldos – visa tai paverčiama dangiška medžiaga.

Apaštalas rašo, kad ant sienų pamato yra užrašyti apaštalų vardai ir jos išpuoštos visų rūšių brangakmeniais. Nežinome, kaip mūsų gyvenimo aukos perkeičiamos miesto sienos pamatais, bet Viešpats tikrai pasakė, kad Jis paruoš mums vietą.

Visi 12 vartų pavadinti Izraelio giminių vardais. Paulius rašė korintiečiams, kad jų pavydas, priešiškumas, skilimai yra medis, šiaudai ir šienas, kurie bus sudeginti (nors jie patys paklius į dangų) ir liepė jiems statyti ant Jėzaus Kristaus pamato iš aukso, sidabro ir brangių akmenų (1 Kor 3:3-15).

Petras pasakė, kad kai mes aukojame dvasines aukas Dievui, esame gyvieji akmenys, statomi į dvasinius namus, ir kad Jėzus yra tos konstrukcijos Kertinis akmuo (1 Pt 2:5-6).

Prisiminkite, angelas pasakė Kornelijui, kad jo maldos pakilo kaip paminklas prieš Dievą (Apd 10:4). Paminklas – tai kažkas tvirto, pastatytas kaip priminimas įvykio ar įvykių, kuriuos verta prisiminti. Dovydas pasakė, kad Dievas surinks jo ašaras į butelį ir užrašys jas į Savo knygą (Ps 56:8), ir Jonas matė indus, pilnus smilkalų danguje, kurie yra šventųjų maldos (Apr 5:8).

Paulius toliau rašo, kad mūsų gyvenimas yra pastatytas ant Jėzaus Kristaus ir apaštalų pamato, „kuriame visas statinys auga į gyvą šventyklą, vietą gyventi Gyvajam Dievui...“ (Ef 2:19-22).

Jis surenka mūsų ašaras, mūsų aukas Jam, mūsų pergales virš žemesnės žmogaus prigimties ir paverčia tuos fizinius ir sielos veiksmus, kurie yra mūsų gyvenimas, dvasine medžiaga – dalimi miesto, vadinamo dangumi. Kažkaip Tėvas paima gerumo veiksmus ir ašaras bei pakeičia juos dangiška medžiaga. Tokiu pat būdu yra ryšys tarp Tėvo, kuris Yra šviesa Dvasios srityje, ir fizinės šviesos, kuri ateina iš Jo. Taip pat yra ryšys, einantis kita linkme – mūsų sielos ir fizinio gyvenimo sritys yra paverčiamos materija Jo srityje.

Materija negali būti sunaikinta. Tai tinka ir šviesos spinduliams (fotonams)
Vienas Visatos dėsnių teigia, kad materija negali būti sunaikinta, ji tik keičia formą. Julijaus Cezario kūnas vis dar egzistuoja, bet jau purvo ir mineralų forma kažkur dirvožemyje. Maistas, kurį jūs valgote, buvo suvirškintas ir tapo jūsų dalimi, ir tas, kuris buvo išmestas, pakeitė savo formą, bet tebėra ir dabar, egzistuoja chemine forma dirvožemyje arba buvo perdirbtas ir sumaltas į žemę, upę ar vandenyną ir t.t.

Tie nukritę lapai, kuriuos sudeginote praeitą rudenį, pasikeitė į pelenus, tapusius dirvožemio dalimi. Dauguma jų išsisklaidė ore mažomis dūmų dalelėmis, iš kurių vandens molekulės sudarė debesis, ir galiausiai išlijo lietumi ant žemės ar jūros... bet vis dar egzistuoja.

Ir šviesa, tie blykčiojantys spinduliai nakties danguje, kuriuos stebėjai vaikystėje, vis dar kyla šviesos greičiu Visatoje, atskiesti ir absorbuoti kitos šviesos, nematomos mūsų akims. Jie tampa dalimi didesnės ryškios šviesos, pripildančios Visatą. Techniškai kalbant, fotonai, sudarantys tą šviesos spindulį, yra arba absorbuojami ir tampa dalimi to, į ką jie atsimuša, arba atsispindi atgal į kosmosą... bet tie fotonai vis tiek tebeegzistuoja kažkokia forma.

Ir tai reiškia, kad visų mūsų gyvenimo įvykių atspindys vis dar egzistuoja. Kai vaikystėje nusibrozdinote kelį į kelkraštį, jūs matėte tai dienos šviesoje ir ta šviesa vis dar tebeegzistuoja, kažkur išblaškyta, absorbuota Visatoje, bet ji vis dar ten yra. Štai taip dvasinė šviesa yra viena iš priežasčių, dėl ko mes galėsime atsiskaityti už mūsų gyvenimą Viešpačiui – Jo atmintyje visi dalykai egzistuoja Jame.

Tai mums yra lyg užuomina, kad Jis gali išsaugoti mūsų ašaras butelyje savo srityje ir užrašyti apie tą sielvartą savo knygoje. Štai kaip Jis paverčia maldas ir garbinimą į dangaus smilkalus. Štai kaip pinigų davimas ir maldos žemėje pakyla kaip paminklas prieš Jį danguje. Štai kaip jūsų auka ir pergalės tampa gyva medžiaga, iš kurios Jis stato miestą ir puošia dangiškąją Jeruzalę kaip nuotaką vestuvių dienai.

Jis vienas sugeba tai padaryti savo dvasiniais dėsniais, į kuriuos galime tik žvilgtelėti, bet negalime suprasti to pilnai. Štai taip Jis sugeba nutrinti praeities nuodėmės, praeities traumų, praeities gyvenimo prisiminimus, kai dar nebuvome Jėzuje Kristuje. Visa tai ir toliau egzistuoja ir išliks tą dieną kaip brangus akmuo, auksas, sidabras – arba, kaip Paulius sakė apie priešiškumą, užvaldžiusį korintiečius, tai sudegs kaip medis, šiaudai ir šienas.

Būkime nugalėtojai, pasirenkantys sunkesnį kelią vaikščioti meilėje, atleisti, palikti praeities geismus ir vaikiškumą dėl meilės, džiaugsmo, taikos, dievotumo, ištikimybės, sąžiningumo ir kitų dievotų charakterio bruožų bei Dvasios/dvasios vaisiaus. Statykime iš aukso, sidabro, brangių akmenų – tai vyksta, kai pašaliname pavydą, priešiškumą, susiskaldymus ir šio pasaulio dalykus bei meilę pasauliui kaip kokį medį, šieną ir šiaudus.

Gyvenkime žinodami, kad mums renkantis augti Jame tie sprendimai paverčiami dangaus medžiaga, iš kurios statomas dangiškas šviesos miestas. Aš ilgiuosiu tos dienos, kai miestas bus pabaigtas, nes kiekvienas Kristuje augęs gyvenimas bus atbaigtas, kad pabaigtas miestas būtų papuoštas kaip nuotaka savo vestuvėms! Kristus yra visa visame! Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsos, ir dabar mes visi esame šviesa. Taigi gyvenkime kaip šviesos žmonės.

John Fenn

2016 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

Mes esame šviesa. 2 dalis

John Fenn, 2016 m. rugsėjo mėn. 10 d.,

Sveiki,
Tęsiu apie šviesą...

Viena iš tiesų Naujajame Testamente sako, kad „anksčiau mes buvome tamsa, bet dabar esame šviesa“. Taigi neapsigaukime dėl to, kuo tikime, nes kai pakliūvame į visokius patikrinimus, išbandymus ir pagundas, tai ne Dievas mus gundo, nes iš Jo ateina tik gera ir tobula dovana. Jis yra šviesybių Tėvas ir Jame nėra jokio pasikeitimo ar permainų šešėlio (Jo charakteryje nėra dviprasmiškumo ar savanaudiškų motyvų). Ef 5:8, Jok 1:1-18

Šios ir daug kitų eilučių Biblijoje ištrina ribą tarp dvasinės tiesos, kad Dievas yra šviesa, ir fizinės šviesos, kurią matome savo akimis (ir tos bangos, kurių negalime pamatyti):

Po to, kai Mozė 40 dienų ir naktų praleido su Viešpačiu ant kalno, jo veidas švietė (Išėjimo 34:29-35). Kai angelai piemenims paskelbė apie Jėzaus gimimą, aplink juos švietė Viešpaties šlovė (Luko 2:9). Kai Jėzus atsimainė Petro, Jono ir Jokūbo akivaizdoje, ryškus debesis padengė juos ir Jėzus tapo ryškia šviesa. Viešpats pasakė, kad Jis sugrįš į šlovę, kurią turėjo pas Tėvą dar prieš pasaulio sukūrimą (Morkaus 9:3; Jono 17:5).

Dar neregėta sankirta, kai susitinka dvasinė ir fizinė šviesa, randama Jėzaus Kristaus asmenyje:

„...Jis (Jėzus), Dievo (Tėvo) šlovės spindesys ir Jo (Tėvo) esybės tikslus paveikslas, (Jėzus) viską laikantis (Tėvo) jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse...“ (Hebrajams 1:1-3).

(Atkreipkite dėmesį: tai ne „Žodžio jėga“ bet greičiau „Žodis apie Tėvo jėgą“. Galbūt ateityje Savaitės minčių skyrių skirsiu šiam skirtumui)

Ir štai dar: „...nes Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, neregima ir regima, ir Jame visa laikosi“ (gr. Jame visi dalykai stovi/laikosi kartu) – Kolosiečiams 1:16-17.

Ir toliau: „Nes tikėjimu mes suvokiame, kad pasauliai buvo sukurti (sudėti/sujungti) Dievo Žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima“ (Hebrajams 11:3).

Pažvelkime į tai ne tik kaip į vaizdžią kalbą ir išraiškingas metaforas
Naujajame Testamente (KJV) yra 94 žodžio „šviesa“ šaknies panaudojimo atvejai. Didžioji dauguma pavartota kalbant apie Dievo šviesą, apie tai, kad mes esame šviesa ir kad toji šviesa šviestų, ar apie kažką panašiai, bet susiję su šiais trimis dalykais.


O kas, jeigu, pavyzdžiui, Mato 5:14-16, kur Jėzus sako, kad esame pasaulio šviesa ir kad niekas uždegęs žibintą neslepia jo po dangčiu, bet leidžia šviesti visiems namams, ir kad mes turime leisti mūsų šviesai šviesti, kad ir kiti galėtų matyti Dievo Tėvo gerumą, taigi – o kas, jei tai ne tik vaizdinga kalba, bet ir dvasinė realybė nematomoje srityje?

Mūsų šviesa šviečia ir - kaip veikia demonai
Vieną naktį garbinamas staiga atsidūriau Dvasioje, Viešpats stovėjo priešais mane ir tarė: „Noriu pamokyti tave apie tai, kaip veikia demonai.“ Staiga mes atsidūrėme tamsoje, stovėjome už krikščionio vyro nugaros, maždaug apie 6m nuo jo, bet jis net neįtarė, kad yra stebimas. Jis žiūrėjo tiesiai pirmyn, o pats buvo panardintas spinduliuojančioje šviesos sferoje, kuri sklido iš jo visomis kryptimis, maždaug 3m spinduliu. Tai daugiau buvo panašu į neaiškią baltai šviesią miglą, nei intensyvią ryškią šviesą.

Toji šviesa buvo vientisa sfera, besidriekianti į tamsą, kuri, kaip žinojau, reiškė dvasinę tamsą pasaulyje. Nors mes stovėjome ir vaikščiojome, grindys šviesos nestabdė. Sakau grindys, nors net nesupratau, ar ten tokios buvo. Tiek Jėzus, tiek aš galėjome vaikščioti aplink tą vyrą ir žemyn, ir virš jo galvos, juosmens lygyje ar po juo, žvelgdami aukštyn į jo pėdas, kaip tik norėjome. Išties Viešpats ir aš vaikščiojome aplink tą žmogų. Viešpats man aiškino apie tai, kaip per Dvasią mes esame gimę iš Tėvo ir todėl esame šviesa ir ką tai reiškia realiame gyvenime.

Vienas įsimintiniausių dalykų, kurį bevaikštant apie tą žmogų pasakė Viešpats:
„Atkreipk dėmesį, jis yra šviesa ir yra paniręs šviesoje, bet menkai te suvokia, kas jis yra Manyje. Pažiūrėk, kaip lengvai jis nukreipiamas nuo šviesos ir jame esančio gyvenimo.“

Tik tada pastebėjau iš tamsos išėjusį demoną, besisukinėjantį aplink šviesos sferą. Jis taip intensyviai ieškojo priėjimo, kad net nepastebėjo Viešpaties ir manęs, stovinčių apie 3 metrus už jo. Demonas buvo apie 75cm ūgio ir atrodė kaip mažas, smulkus asmuo ar galbūt beždžionė. Jo veidas, kaip ir visas sudėjimas, buvo mažesni už vaiko – liesas, be jokio riebalinio sluoksnio, nuogas ir kaulėto kūno. Jis, kaip ir mes, sukiojosi aplink, nuo viršaus iki apačios, ir prie šonų, kaip koks liūtas, tykantis antilopės, žiūrėdamas ir tirdamas, kur jo silpna vieta.

Viešpats tęsė: „Šis vyras vaikščioja su Manimi, bet maždaug kas 2 savaites jis ima mąstyti apie savo mėgstamą nuodėmę, nes jis nedisciplinavo savęs ir nekontroliavo savo kūno troškimų. Jis žino savo polinkį ir silpnumą, apie kurį taip pat žino ir demonas, stebintis jį metų metus ir jį gundantis. Kadangi jo kūnui patinka nuodėmė, jis mėgaujasi mintimis ir įsivaizdavimais apie tą nuodėmę.“

Kaip tik tada, užuot žiūrėjęs tiesiai pirmyn, vyras pradėjo dairytis aplink. Tai man priminė, kaip Petras ėjo vandeniu, bet prarado akių kontaktą su Jėzumi. Jis pažvelgė į vėją ir bangas ir ėmė skęsti. Aš kažkaip žinojau, kad šis žmogus nusuko savo akis nuo Jėzaus vienoje mažoje srityje ir galvojo apie nuodėmę. Taip pat kažkaip žinojau, kad tas procesas žmogaus gyvenime jau vyksta kelias dienas, tarytum pirmadienį jis būtų pradėjęs mąstyti apie kažkokio dalyko, įvyksiančio penktadienį, planą. Viešpats tęsė: „Dabar stebėk, kas nutinka, kai jo nuodėmės troškimas susijungia su gundymu.“

Įslenka nuodėmė
Kaip tik tada pasitraukė šviesos sferos dalis ir lyg pyrago išpjova prie vyro peties nuo viršaus atsivėrė maždaug pusės metro anga išorėje, žemyn susiaurėjanti iki kokių 15 cm. Tai buvo žmogaus iniciatyva – besimėgaudamas mintimis apie nuodėmę vienoje mažoje savo gyvenimo srityje jis leido pasitraukti savo šviesai.

Galėjau matyti, kaip vyro įsivaizdavimai kyla kartu su mintimis apie nuodėmę. Demonas sukiojosi aplink ir artėjo prie jo, atsargiai, kad neleistų šviesos sferai jo paliesti. Prieš pat pasiekiant vyrą, jis liuoktelėjo ant jo peties ir ėmė jam kalbėti.

Kol demonas sėdėjo ant vyro peties jį gundydamas, Viešpats pasakė vieną dalyką. Kai suvoki esantis šviesoje ir prieini prie demoną turinčio asmens, tu suvoki apie to demono buvimą, demonas žino, kad tu žinai ir kas tu esi Kristuje, ir nenori būti demaskuotas. Demonas tavęs bijo, tačiau tol, kol asmuo jo pageidauja, negali jo išvyti, nors jie ir bijo.

Tai dažniausiai pasireiškia tuo, kad asmuo vengia kontakto su tavimi. Demonas jo viduje nenori būti arti tavęs, nes tai reiškia, kad demonas bus išvytas ir žmogus turės susitvarkyti su problema. Pasąmonės lygmenyje tas asmuo gali žinoti, kodėl tai vyksta, bet jis vaikiškai atsiprašinės arba tiesiog kaltins tave, nors jis žino ir pats turi padaryti sprendimą.

Viešpats mane pamokė, kad dauguma žmonių išsilaisvina tiesiog vaikščiodami su Juo ir klausydami Jo balso. Netgi ilgalaikiai šeimos demonai tuomet neberanda atviros angos ir turi ieškoti sau kito asmens. Bet visų pirma turi įvykti valios kova. Ar iš tiesų žmogus nori teisumo šviesos, ar jis nori pažįstamos ir patogios nuodėmės bei su ja susijusio demono – ir dar daug daugiau.

Jis kalbėjo, kaip tamsa ir demonai traukiasi nuo šviesos ir kaip tikintis asmuo daro įtaką savo netikinčiai šeimai, kaip šeimos gali paveikti kaimynus, ir dar daugiau. Visa tai susiję su dvasine šviesa, veikiančia tamsą ir demonų sritį. Tegu tavo šviesa šviečia... tai realybė tavyje!

„Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide“ (2 Kor 4:6).

Kitą savaitę - 3 dalis „Dangaus šviesa“. Iki tada, būkite palaiminti.

John Fenn

2016 m. rugsėjo 17 d., šeštadienis

Mes esame šviesa. 1 dalis; Visata - taip pat

John Fenn, 2016 m. rugsėjo mėn. 3 d.,

Sveiki,
Seniai žaviuosi Rašto nuorodomis apie ryšį tarp nematomo Dievo ir fizinio pasaulio. Yra pasakyta, kad pasauliai buvo sukurti Dievo Žodžiu – nematomybė sukūrė tai, kas matoma (Heb 11:3). Stebėdamas kūriniją Paulius mus moko Dievo dalykų (Rom 1:20). „Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės.“ (1 Jn 1:5)

Tamsus nakties dangus išties nėra tamsus – Visata yra panirusi šviesoje
Galbūt net nesuvoki, kokie pilni šviesos esame – tu ir aš. Visa Visata yra pilna šviesos. Mes žiūrime į nakties dangų ir matome tamsybes, bet tai nėra tiesa, nes mes matome tik siaurą šviesos spektro sluoksnį, esantį tarp infraraudonųjų ir ultravioletinių spindulių. Aplink juos yra pilnas spektras, tačiau savo fizinėmis akimis mes galime matyti tik dalį to šviesos spektro viduryje. Tai labai siaura atkarpa, spektro lentelėje paryškinta spalvomis.


Tai, ką galime matyti savo fizinėmis akimis, tėra siaura matomos šviesos juosta, tačiau aš buvau dvasioje ir mačiau spalvas, pranokstančias žemiškąsias (daugiau apie tai – kitą savaitę). Saulei nusileidus ir dienos šviesai išblėsus ir kai nesimato mėnulio, sakome, kad yra tamsu. Kartais atsikeliame viduryje nakties šviesoms visur esant užgesintoms ir apgraibomis ieškome kelio į tualetą.

Tačiau tiesa ta, kad naktis nėra tamsi, kaip ir jūsų namai vidury nakties. Tiesa ta, kad mūsų fizinės akys yra nustatytos matyti tik siaurą šviesos spektro dalį, tačiau tai nereiškia, kad aplink mus nėra šviesos. Iš tikrųjų mūsų kūnai (ir dvasios) spinduliuoja šviesą. 24 val. per parą kiekvienu momentu per mūsų kūnus pereina šviesos spinduliai. Visata yra panardinta šviesoje, todėl iš tikrųjų niekada nebūna tamsu.

Infraraudonoji spinduliuotė
Spektro lentelėje į kairę nuo mums matomos šviesos yra infraraudonieji spinduliai. Jie apima karštį. Tavo kūnas išskiria 10 mikrometrų bangos ilgių šviesą. Taip taip, tiesiog dabar paprastai sėdėdamas tu esi šviesos būtybė. Tavo kūno šiluma yra šviesa. Galbūt esi matęs, kaip kariai, teisėsaugininkai ar kiti pareigūnai, naudoja infraraudonuosius akinius, leidžiančius matyti gyvų kūnų išskiriamą šilumą. Krosnelė maisto šildymui taip pat yra šviesa. Maistą gaminame šviesos dėka – ant atviros ugnies, krosnelėje ar kitaip...

Toliau į kairę lentelėje – mikrobangos
Kai naudojatės mikrobangų krosnele, naudojate šviesą, nes mikrobangos taip pat yra šviesa. Krosnelės vidus dažniausiai būna apšviestas elektros lempute, teikiančia akims matomą šviesą, dėl kurios jūs ir galite matyti šviesoje kepamą maistą.

Toliau į kairę – radijo bangos
Radijo ir televizijos (taipogi Wi-Fi) naudojamos bangos yra šviesa. Perjunginėdami radijo stočių arba televizoriaus kanalus vieną šviesos srautą radijo bangų skalėje pakeičiate kitu (bangų ilgiai). Jei dar jūsų televizorius turi anteną, tai šis prietaisas padeda pamatyti šiaip mums nematomų (radijo/TV) bangų šviesą. Jos konvertuojamos į garsą ir į vaizdą.

Visos tos bangos 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę šviečia visur aplink mus, kiaurai per mūsų namų sienas į radiją ir televiziją, o šie yra sukonstruoti „matyti“ kiekvieną šviesos bangos ilgį atskirai ir konvertuoja juos į garsinę bei vaizdinę išraišką.

Kai studijoje pagaminamas televizijos šviesos signalas (pvz. iš sporto renginio), jis perduodamas į palydovą. Palydovas šį šviesos signalą siunčia atgal į žemę, panardindamas ją to signalo šviesoje. Įsivaizduojate, yra tūkstančiai televizijos ir radijo stočių, tuo pačiu metu siunčiančių savo signalus, ir visi tie šviesos spinduliai šviečia visur aplink mus ir per mus, o dar pridėkite sklindančius gamtoje natūraliai – iš žvaigždžių ir galaktikų!

Jei namie turite kabelinį įrenginį, tai to kabelinio tinklo bendrovė turi daug palydovinių lėkščių, gaudančių įvairių ilgių šviesos signalus iš šimtų stočių. Tą šviesą ji siunčia per stiklo vamzdelius, vadinamus stiklo pluošto kabeliais (arba varinės vielos kabeliais, vadinamais bendraašiu kabeliu), kurie teikia šviesą jūsų namams, prieš tai paversdami ją įvairiais TV stočių signalais jūsų televizoriuje. Visa tai – šviesa!

Dešinėje spektro pusėje – rentgeno spinduliai
Pajudėję spektro diagrama dešinėn pastebime, kad matomą saulės šviesą sudaro UV arba ultravioletinė šviesa, esanti už mūsų matomumo ribos. Tai tie UV spinduliai, kurie pažeidžia mūsų odą (degina ar sukelia įdegį), nublukina dažus, o plastmasę padaro trapią.

Dar toliau į dešinę yra rentgeno spinduliai, kurių kartais gauname ligoninėje. Tai mums nematomi šviesos spinduliai, prasiskverbiantys pro mūsų kūnus. Juos naudoja gydytojai, nes kai kuriuos rentgeno šviesos spindulius kieti kūnai, pvz., kaulai ar tankesni audiniai, sustabdo ir jie tampa matomi specifinėje rentgeno spindulių juostoje. Ir Visata yra pripildyta rentgeno ir gama bei infraraudonųjų spindulių, radijo bangų ir matomos šviesos, kurios žiūrėdami į nakties dangų paprasčiausiai neįžiūrime. Jeigu galėtume matyti nematomą šviesą, mums reikėtų saulės akinių, nes ji ryški. Visata, tikrąja to žodžio reikšme, yra apšviesta šviesos. Jūsų kūnai spinduliuoja šviesą. Šviesa pripildo Visatą.

Pagalvokite apie tai – Visata yra pilna, visiškai pilna šviesos, tačiau visa, ką mes galime pamatyti, tai mažas sluoksnelis spektro lentelėje. Taigi saulei nusileidus manome, kad sutemo. Taip nėra – tebėra šviesu kaip ir anksčiau, tiesiog mes nebefiksuojame to siauro šviesos ruožo, matomo mums, žmonėms.

Didysis AŠ ESU
Jis yra šviesa Dvasios srityje ir Jis sukūrė fizinę šviesą. Taigi žiūrėdami į fizinę šviesą matome Kūrėjo charakteristikas.

Tėvas yra šviesa ir Jėzus sakė, kad Jis yra tas AŠ ESU – visada esantis. Tokios yra dvasinės tiesos. Einšteinas paskaičiavo fizinėje srityje, kad jei jūs judėtumėte šviesos greičiu, masė taptų begalinė, o laikas sustotų.

Judant šviesos greičiu masė tampa begalinė ir tai paaiškina, kaip Tėvas Savo Dvasia yra visur esantis – Jo masė begalinė, nes Jis yra šviesa. Tai taip pat paaiškina, kodėl Kristus yra visada esantis – tas AŠ ESU, nes Jis yra šviesa, o tai reiškia, kad laikas Jam sustoja – ten nėra laiko.

Laikas Jam yra tarytum stalo paviršius. Jis stovi virš to stalo žiūrėdamas žemyn ir gali matyti nuo vieno krašto iki kito, iškart viską, kas ant to stalo yra. Jis gali laisvai judėti nuo vieno krašto iki kito – Jam tas pats, nes Jis yra virš stalo/laiko ir todėl yra visada esantis, visoms stalo paviršiaus dalims tuo pačiu metu. Jis yra AŠ ESU – visada esantis.

Efeziečiams 5:8-9 Paulius rašė: „Anksčiau jūs buvote tamsa, bet dabar esate šviesa Viešpatyje <...> gyvenkite kaip šviesa...“ Danieliaus 12:3 pasakyta: „Tie, kurie yra išmintingi, spindės skliauto ryškumu, o tie, kurie atvers daugelį į teisumą, kaip žvaigždės per amžius.“

Šiandien pabaigiau straipsnio limitą. Kitą savaitę apie tai parašysiu plačiau. Iki tada, apsvarstykime tai, ko nematome, ir tai, jog esame šviesos būtybės...

Iki kitos savaitės, būkite palaiminti,


2016 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis

Patrikas ar Konstantinas?

John Fenn, 2016 m. rugpjūčio mėn. 27 d.,

Sveiki,
Mačiau interviu su labai garsia aktore, kuri buvo žinoma kaip krikščionė. Po keleto dienų – kitą interviu su žymia dainininke, kuri taip pat teigė esanti krikščionė, tačiau abiejų moterų interviu skambėjo keiksmažodžiai bei pasaulietiškas požiūris, kaip dalis to gyvenimo būdo, kuris joms buvo savas.

Mačiau, kad visa, ką jos padarė, tai tik prie savo senojo gyvenimo pridėjo Jėzų. Jos nenorėjo, kad Jis jas pakeistų, tik tai kad pagerintų jų gyvenimo kokybę. Ir leido Jam daryti tik tiek, kol tai nemeta iššūkio ir nereikalauja kažką keisti jose.

Priešingai joms, mes su žmona, kai buvome išgelbėti, neprašėme Jėzaus ateiti į mūsų gyvenimą ir pagerinti jo kokybę. Mes patys atėjome pas Jį, kad Jis pakeistų mus ir naudotų taip, kaip Jis nori.

Mes taip stipriai troškome Jo ir Jo pakeitimų mumyse, kad praradome savo draugus ir dėl jų labai liūdėjome. Mes atmetėme išsilavinimo ir verslo galimybes, nes tai nublanksta, palyginus su Tėvo ir Viešpaties pažinimu. Metai po metų atsisakydavome verslo pasiūlymų. Nors tai būtų praturtinę mus šioje žemėje, bet nuskurdinę danguje.

Šiandien Kristaus kūne matome panašias kovas: vieni savo gyvenime Jėzaus nori tik iki ribos, kol Jis nemeta iššūkio ar nepareikalauja pasikeitimų, kiti Jėzui atiduoda visą save ir prašo, kad Jis juos keistų, augintų, nugriautų ir atstatytų jų gyvenimą taip, kad būtų Jo valdžia, nesvarbu, kiek tai pareikalautų.

Tie patys dalykai buvo matomi lyginant imperatorių Konstantiną ir Šv. Patriką iš Airijos
Praėjus šiek tiek daugiau nei 200 metų po apaštalo Jono mirties, 313 m. imperatorius Konstantinas pasirašė Milano Ediktą, legalizavusį krikščionybę. Svarbu paminėti, kad Milano Ediktas suteikė toleranciją krikščionims ir laisvę garbinti visiems žmonėms, nesvarbu, kokius dievus jie garbino.

Konstantinas neatvertė Romos Imperijos į tikėjimą Jėzumi, jis atnešė Jėzų į Romos Imperiją. Romėnų dievų ir deivių garbinimas tęsėsi ir toliau. Roma norėjo Jėzaus, bet tik tuo atveju, jeigu Jis nereikalaus iš jų atsisakyti savųjų stabų.

Taip gyvena daugelis krikščionių. Jie sako mylintys Jėzų, bet išties myli Jį tik iki ribos, kol Jis nepaprašo jų augti, keistis, nusižeminti ir/arba paklusti Jam. Kai Viešpats suteikia jiems galimybę augti – kai jie įžeidžiami ar kai jų nuomonei metamas iššūkis – jie pasitraukia ir kaltina kitus, teisindami savo veiksmus.

Jėzaus jie nori tam, kad būtų atsakyta į maldą, gauti malonei, išgydymui, aprūpinimui, tačiau kai Jis juos paprašo atleisti, susidoroti su kartėliu, vaikščioti meilėje ir kantrybėje, jie nusigręžia, nutraukia draugystes, palieka surinkimus, atsisako kalbėtis, rašyti laiškus, skambinti, siųsti žinutes tiems, ant kurių jie pyksta, bet juk tik taip gali įvykti susitaikymas.

Tol, kol Jėzus neliečia jų kūniškumo ir nebrandos (dievų ir stabų), tol Jis priimtinas.

Leiskite pristatyti Patriką iš Airijos
Airijoje Patrikas tarnavo apie 30 metų, maždaug nuo 431 iki 461 m. Jis dažniausia vadinamas pirmuoju misionieriumi po pirmųjų apaštalų. Pabrėžtina štai kas: jam mirus, 461 m., Romos Imperija paniro į chaosą, o Airija jo dėka ėmė kilti iš chaoso į ramybę ir saugumą. Ką darė Patrikas, skirtingai nei Konstantinas?

Konstantinas atnešė Jėzų į Romos kultūrą - Patrikas atnešė Airiją į Jėzaus kultūrą
Jis mokė, kad Dievas yra žmogaus, gamtos ir visko, kas gera, Kūrėjas ir žmonės turi būti Jam atskaitingi, todėl kiekvienas žmonių sprendimas turi būti daromas mąstant apie tai. Patrikas parodė, kad krikščionis yra drąsus, sąžiningas ir pilnas ramybės žmogus, netgi jei kyla pavojus būti nužudytam. Tai žmogus, pažįstantis Dievą ir turintis tikėjimą, kad galiausiai Jis įvykdys teisingumą.

Kai vieno klano lyderiai norėjo užpulti ir pavergti kaimyninį klaną, Patrikas išstojo prieš tai, rodydamas į Raštą. Pradėdamas laišku Filemonui, jis aiškino, kad vergai yra Dievo sukurti žmonės, todėl vergovė yra blogis. Jo mokymas rėmėsi Dievu kaip Kūrėju ir tuo, kad visi kentėjimai yra laikini, o Jis – Didysis Teisėjas – laikui atėjus atstatys visą teisingumą.

Patrikas mokė, kad žmonės savyje ir savo kultūroje natūraliai turi kai kuriuos žavesį keliančius Jo bruožus, kadangi pagal Jo atvaizdą jie ir buvo sukurti, pvz. lojalumą, dosnumą ir pan. Vadinasi, jų gyvenimas galėtų pasižymėti šiais bruožais, jeigu jie sektų Dievu, ir Jis padarys, kad tų savybių būtų dar daugiau – kaip iš širdies Jam pašvęsto gyvenimo vaisiaus.

Patrikas išryškino tai, kas jų kultūroje gera, ir tas charakteristikas sujungė su Dievo gerumu. Per 30 metų Airija atmetė senuosius savo dievus bei deives ir tapo viena, Dievui tarnaujančia tauta.

Klausimas kiekvienam asmeniui, susiduriančiam su galimybę augti: ar tu Konstantinas, ar Patrikas?
Jei esame įsižeidę ant draugo ir žinome, kad Jėzus nori, jog atleistume ir padarytume viską, ką galime, kad atstatytume santykius – ką darome, kai Jis ima dirbti su mumis? Ar atnešame tą įsižeidimą Jam ir tvarkomės su visu tuo, palikdami pyktį ir neatleidimą kryžiaus papėdėje, kaip tai darytų Patrikas? Ar pasiliekame kartėlį kaip kitą dievą mūsų gyvenime ir tiesiog gyvename toliau, toleruodami stabus ir Jėzų kartu, kaip darė Konstantinas?

Ar laikome priglaudę nuodėmę savo širdyje, įsileisdami Jėzų tik tiek, kol Jis nemeta mums iššūkio? Ar esame pakankamai sąžiningi sau ir Jam? Ar atnešame save Jam, kad būtume pakeisti?

Auk arba atsilik
Mes mylime Jėzų, kai galime pasiimti Jį kartu į nuostabią mūsų gyvenimo kelionę – puikų darbą, šaunius namus ir kaimynus, bendruomenę ir surinkimą – argi Jėzus nėra didis? Tačiau ar leidžiame Jam paliesti mūsų širdis, motyvus ir mūsų mintis, kad jos būtų pakeistos Jo mintimis, Jo motyvais ir Jo širdimi?

Tarkime, surinkimo (bažnyčios) komitetas nusprendžia, kokia bus salės kilimo spalva, tačiau aš nesutinku – ką gi, turiu teisę įsižeisti, nes ta burgundiška spalva per tamsi! Suvienysiu kitus, sutinkančius su manimi, ir paprašysiu vyresniojo Džimo tapti mūsų pastoriumi. Išsinuomosime patalpas iš Septintos dienos adventistų, nes jie juk negarbina sekmadienio rytais. O gal atiduokime savo širdis Jėzui, kaip tai padarė Airija?

Tarkime, tavo draugė pasako tau, kad dabar jai nepatogu kalbėti su tavimi, nes jos pačios gyvenimas pilnas streso ir ji nebegali klausyti kasdieninių tavo problemėlių. Tu gi turi teisę įsižeisti, ar ne? Pamanyk tik, jos gyvenimas toks pilnas streso, kad ji nebegali išklausyti mano problemų... ir ji dar vadina save drauge! Leidi įsižeidimui ir pykčiui gyventi širdyje kartu su kitais stabais, kaip Konstantinas Romoje, ar pavedi visą save Jėzui, kaip darė Airija Patriko laikais?

Ar priimi tai asmeniškai, kai kas nors meta iššūkį tavo tikėjimui? Ir jeigu kas nors nesutinka su tavimi, tu nutrauki santykius, užuot pasirinkęs susitelkti į kitus dalykus apie Jėzų ir Dievą Tėvą, dėl kurių sutariat? Ar pasitrauki nuo žmogaus, kurį pažinosi 10.000 metų nuo dabar, tik dėl to, kad kažkokioje doktrinoje jis nesutinka su tavimi? Ar atpažinęs savo stabmeldystę arba nuosavą teisumą atsisakai savojo stabo, kad tik atgautumei draugą? Konstantinas ar Patrikas?

Tegu ši perskyra lieka tavyje, ieškok jos ir kituose -
Gali įžvelgti apsisprendimų procesą, veikiantį kituose – stabmeldžiai tie, kurie pasirenka Konstantino kelią, skirtingai nuo tų, kurie renkasi Patriko kelią.

Daugelis geriau leis stabams savo sieloje egzistuoti greta Jėzaus, nei bus tyri ir brandūs Kristuje – tai per sunku. Jie myli Jėzų? Tikrai taip! Jie eis į dangų, bet kaip sakė Paulius korintiečiams, tie, kurie gyvena pavyde, priešiškume, susiskaldyme, lyg neatgimę žmonės... jie išsigelbės, bet kaip per ugnį. Mat jų gyvenimai tai tik medis, šienas ir šiaudai. (1 Kor 3:1-15)

Šalia Jėzaus leidusi egzistuoti savo stabams Roma subiro. Tai lyg provaizdis byrančios sielos, asmens, leidžiančio greta Jėzaus egzistuoti ir stabams. Priešingai, Airija augo pilnatvėje. Tai mums kaip pavyzdys, rodantis, kad vientisumas ateina, kuomet gyvenimą atneši Jėzui. Konstantinas ar Patrikas?...

Kitos mintys ateinančią savaitę.
Iki tada, būkite palaiminti!


2016 m. rugsėjo 3 d., šeštadienis

Vienas vergas, pakeitęs pasaulį

John Fenn, 2016 m. rugpjūčio mėn. 20 d.,

Sveiki,
ar esate kada nors sau uždavę klausimą, kodėl trumpas 25 eilučių laiškas apie pabėgusį vergą, kurį Paulius parašė Filemonui, buvo įtrauktas į Naująjį Testamentą? Gal ir mąstėte apie tai, o gal ir ne, tačiau visas šio Pauliaus laiško turinys skirtas vienam asmeniui – Onesimui.

Be jo nebūtume turėję mūsų Naujojo Testamento. Tai tiesa. Be jo Naujasis Testamentas, kurį vartote savo rankose arba turite kaip programėlę savo telefone, neegzistuotų. Nustebote? Leiskite papasakoti šią istoriją...

Seniai seniai tolimoje šalyje...
Gyveno kartą paauglys, vardu Onesimas. Jis gimė vergu Filemono namuose, senoviniame Kolosų mieste (moderniosios Turkijos teritorija), įsikūrusiame maždaug 193 km į rytus nuo Efezo.

Apaštalų darbuose pasakojama, kad Pauliui beveik 2 metus praleidus Efeze visi šiame regione, žinomame kaip Azija, išgirdo žodį (Apd 19:10). (Namų) surinkimai Kolosuose, be abejonės, gimė tuomet, kai Epafras paskleidė ten Žodį. (Kol 1:7; 4:12.)

Kolosai buvo įsikūrę šalia prekybinio kelio, ėjusio nuo Efezo link Artimųjų Rytų. Laodikėja – artimiausias kaimyninis miestas – buvo žinomas savo (dažyta) vilna, o prekiaujantys ja Romos imperijoje buvo atleisti nuo mokesčių .

Bet tai nieko nereiškė jaunajam Onesimui – nekrikščioniui vergui krikščionio namuose, kuriuose rinkosi garbinti šios naujos religijos pasekėjai. Jie rinkosi garbinti žmogaus, vardu Jėzus, ir klausėsi pasakojimų apie Jo gyvenimą. Onesimas turėjo didesnių svajonių – pamatyti pasaulį, būti pasaulio žmogumi, o pomirtiniu gyvenimu jis ketino pasirūpinti vėliau.

Pabėgėlis...
Visa tai vyko vėlyvos jo paauglystės metais arba tik ką perkopus dvidešimtmetį. Onesimas, kurio vardas reiškė „naudingas“ (onesimus), pabėgo į didžiulį miestą – Romą. Nežinome, kaip jis nukeliavo visą kelią nuo Turkijos į Italiją, ar jam buvo iškilę pavojai, kaip jis kelyje prisistatydavo tiems, kurie suabejodavo jo pateikiamais raštiškais liudijimais apie save, tačiau žinome, kad jis atsidūrė Romoje.

Maždaug 60-62 metais Paulius jau kalėjo Romoje, o Lukas jau buvo baigęs rašyti Apaštalų darbus. Jis teigė, kad Paulius 2 metus buvo namų arešte, bet jam buvo leidžiama priiminėti svečius. Tuo metu Paulius ir sutiko tą pabėgusį vergą iš Kolosų – jaunuolį Onesimą.

Laiške Filemonui Paulius sako apie jį: „<...> aš, Paulius, senas žmogus, o šiuo metu ir Kristaus kalinys, prašau tave už savo vaiką – už Onesimą, kurio tėvu tapau būdamas surakintas. Anksčiau jis buvo tau nenaudingas, o dabar ir tau, ir man naudingas.“ (9-11 eilutės).

12-14 eilutėse Paulius tęsia: „Siunčiu jį atgal. Todėl priimk jį kaip mano paties širdį. Norėjau jį pasilaikyti, kad jis tavo vietoje man patarnautų, <...> tačiau be tavo sutikimo nenorėjau nieko daryti...“

Taigi mes susipažįstame su Onesimu kaip pabėgusiu iš namų Kolosuose, namų, pilnų krikščionių. Romoje jis patenka tiesiai Pauliui į rankas ir pats tampa krikščionimi. Tai, kad Paulius sutinka jį būdamas kalinys, galėtų reikšti, kad Onesimui buvo baigęsi pinigai, jis neturėjo galimybių susirasti darbo dideliame mieste ir kreipėsi į savo pono draugą Paulių, kaip į paskutinę savo galimybę. Tiksliai to nežinome, bet žinome, kad mėgindamas pabėgti iš namų, jis pateko tiesiai pas Paulių, o tuo pačiu – į naują gyvenimą Kristuje.

Daryk tai, kas teisinga
Dabar tas Onesimas tapo tikinčiuoju. Paulius jam sako sugrįžti pas Filemoną ir priimti savo bausmę, o tai galėjo reikšti ir mirtį. Tačiau Pauliaus laiškas Filemonui Naujajame Testamente yra kartu ir jo rekomendacinis laiškas bei prašymas pasigailėti. Iš tiesų 12-16 eilutėse siūloma įžvelgti didesnį Dievo planą – Onesimas pabėgo kaip vergas, o dabar Dievo grąžinamas geresnis nei vergas. Čia susidaro žodžių žaismas – naudingas (onesimus) brolis Kristuje.

19 eilutėje Paulius sako Filemonui, kad netgi apmokėsiąs bet kokią Onesimo padarytą žalą, ką jis be būtų skolingas savo šeimininkui, ir primena, kad ir pats Filemonas Pauliui yra skolingas dvasinį gyvenimą. Norėdamas savo prašymui suteikti daugiau reikšmingumo, Paulius pabaigai prideda: „Tad kartu paruošk man ir svečių kambarį, nes turiu vilties, jog jūsų maldų dėka būsiu jums dovanotas.“ Jis atvyksiąs asmeniškai pažiūrėti, kaip elgiamasi su Onesimu!

Taigi taip atsitiko, kad Onesimas, kartą pabėgęs vergas, dabar namo grįžta su pinigais kišenėse, pasiruošęs apmokėti savo skolą, o rankose nešasi laišką savo ponui nuo didžiojo apaštalo Pauliaus. Kokį džiaugsmą ir kokį susijaudinimą jis turėjo išgyventi! Koks jis turėjo būti nusižeminęs, kad prašytų atleidimo! O kas, jei Filemonas būtų taip įpykęs, kad net nebūtų skaitęs Pauliaus laiško ir nuteisęs Onesimą mirti?

Nebuvo pašto, pristatančio laiškus per naktį ar per 2 dienas, telefonų, žinučių, jokių galimybių išsiųsti žinios prieš atvykstant - vieną dieną Onesimas tiesiog pasirodė tarpduryje su laišku rankose. Koks galėjo būti jo likimas?


Istorija užfiksavo...
Filemonas tikrai atleido Onesimui ir geriau nei tai – jis suteikė Onesimui laisvę ir pasiuntė jį atgal dirbti Pauliui. Kiek žinome, tai buvo paskutiniai keturi Pauliaus gyvenimo metai. Kitą kartą matome Onesimą dirbantį Efeze, į Vakarus nuo Kolosų. Prisimenate, jis dirbo su Timotiejumi, prižiūrinčiu tenai visus (namų) surinkimus.

Pasak mokslininkų, Efeze buvo apie 25 000 tikinčiųjų, arba 10% visų gyventojų. Tuo metu jie susitikdavo namuose pasikeisdami, paeiliui vadovavo susirinkimams, kartu valgydavo, o iškilus poreikiams paremdavo vienas kitą. Ten buvo daug pilno laiko tarnautojų, prižiūrinčių visus resursus bei tarpusavio komunikavimą.

Šoktelkime 30 metų į priekį: Dž. Fokso „Kankinių knyga“ pasakoja...
97 m., praėjus 30 metų po Petro ir Pauliaus mirties, Timotiejus jau buvo senas žmogus. Kaip ir prieš 30 metų, kai Paulius pasiuntė jį į Efezą ir kur jis gavo pirmąjį ir antrąjį jam skirtus laiškus, jis vis dar rūpinosi Efezo šventaisiais. Įsivaizduokite – Timotiejus liko ištikimas savo paskutiniajam paskyrimui, kurį prieš 30 metų jam davė Paulius. Jis neieškojo Dievo naujam savo paskyrimui ir ištikimai pasiliko ten, kur jį buvo paskyręs Paulius.

Tais 97-aisiais miesto žmonės šventė pagonišką Katagogiono šventę, kurios metu po miestą ant rankų buvo nešiojami stabai. Senyvas Timotiejus išėjo pamokslauti miniai prieš stabmeldystę, o minia jį sunkiai sumušė, beveik iki mirties. Galiausiai, po 2 dienų, jis neatlaikė...

Pasirodo buvęs vergas
Po Timotiejaus mirties buvęs pabėgėlis vergas, vardu Onesimas, tapo Efezo bažnyčios prižiūrėtoju ir pasiliko ten iki pat savo mirties 108 m. (nors kai kurie šaltiniai jo mirties metus nurodo esant 68 m., tačiau ši data nesutampa su žinoma istorija, teigiančia, kad 97 m. jis pakeitė Timotiejų ir mirė kaip kalinys Romoje, užmėtytas akmenimis ir/arba nukirsdintas 108 m).

Kaip jis pakeitė mūsų gyvenimą
Vienas dalykas, kurį tikrai žinome, yra tas, kad po 97 m. Onesimui pakeitus Timotiejų jis kaip nė vienas kitas pradėjo rinkti išlikusius Pauliaus laiškus, kuriems jau buvo daugiau nei 50 metų.

Galime tik įsivaizduoti, kas vyko Onesimo mintyse, kai rankose jis laikė Pauliaus laišką Filemonui, dabar kaip brangiausią asmeninę nuosavybę, pakeitusią jo gyvenimo kryptį. Pageltęs ir per tuos 50 metų suplyšęs trumpas laiškas iš 400 žodžių... O ką, jeigu prie to vieno, asmeniškai labai brangaus laiško, pridėjus kitus Pauliaus laiškus? O kas, jeigu ir kiti galėtų paskaityti Pauliaus laiškus, kaip kad galėjo skaityti jis pats, būdamas Pauliaus padėjėju? O gal ir kiti galėtų būti išlaisvinti skaitydami Pauliaus žodžius, kaip kad nutiko dėl to trumpo Filemonui nusiųsto prašymo?

Štai dėl ko mes turime Pauliaus laiškus Naujajame Testamente. Ačiū, Onesimai, kad įdėjai ir savo laišką – tą mažytę užuominą, skirtą mums, tarytum parašą, leidusį suprasti, kad tai tu asmeniškai surinkai Pauliaus laiškus. Tai leido mums sužinoti, kaip dėl vieno gerumo poelgio pajudėjo Dievo ranka. Taigi dabar žinai, kodėl tas mažas 25 eilučių prašymas už pabėgusį vergą yra Naujajame Testamente.

Kaip ir daugelio gerų darbų atveju, šio poelgio pasekmės davė neįtikėtinų rezultatų – jie nusidriekė per daugelį šalių iki pat mūsų dienų ir pakeitė mūsų gyvenimus dėl vieno žmogaus gailestingumo. Paulius pasidalino apie Jėzų su vienu pabėgusiu vergu, tačiau buvęs vergas neleido Dievo malonei ant jo pasilikti bevaisiai.

Mes prisiliečiame prie kitų gyvenimų. Belieka stebėti, kaip mūsų investicija kiekviename gyvenime atneša vaisių. Ne visada didžiausias stebuklas yra pakilti iš neįgaliųjų vežimėlio, bet didelis stebuklas, kai širdis būna pakeista. To pasikeitimo bangos nuvilnija per kartas, kaip tai nutiko tada, kai Paulius sutiko pabėgusį paauglį, ieškantį laimės dideliame Romos mieste...

Kitos Atsitiktinės mintys – po savaitės. Iki tada, būkite palaiminti!