Tikėjimo dekonstrukcija 1d.

  The Deconstruction of One's Faith #1

Sveikinu visus,

 Frazė „dekonstruoti savo tikėjimą“ vartojama apibūdinant 20–40- mečius, bet ypač 30- mečius suaugusiuosius, kurie „atkrito nuo Viešpaties“, nors užaugo  surinkime ir  krikščioniškoje šeimoje. Dabar jie atmeta savo tikėjimą, teigdami,

kad yra ateistai, agnostikai arba „aš tiesiog tuo nebetiki“.

 Jie dekonstruoja tai, kuo anksčiau tikėjo. Kaip ir atnaujinant namus, pirmiausia reikia išardyti viską, kas yra sena, pavojinga, paseno ar nepageidaujama. Tačiau, kaip ir apleistas namas, jie paliekami išardyti ir apleisti. Jie yra susikaustę ir žino daugiau to, kuo netiki, nei to, ką daro.

 Tėvus, kurie augindami šiuos vaikus buvo „gerame “ surinkime (bažnyčioje), tai labai skaudina.

 Kai kuriems sunku to nepriimti asmeniškai, jiems įdomu, kur suklydo. Jei nežiūrima asmeniškai, tai bent jau emociškai kenčia, nes tėvai buvo išgelbėti nuo daugelio dalykų, kuriuos dabar priima šie suaugę vaikai. Tačiau jie turi laisvą valią ir yra atsakingi už savo gyvenimą , kai tapo suaugę.

 Be to, daugelis šių jau suaugusių vaikų tėvų taip pat atsiskyrė nuo surinkimo, kur buvo įskaudinti ar patyrė kitokių išgyvenimų, dėl kurių jie atsiribojo nuo auditorijos surinkimo (bažnyčios) sistemos. Mes randame daug namų surinkimų, kuriuose žmonės  jungiasi ne iš tos nuoskaudos, o ieškodami  tikrų santykių ir to, kaip  apaštalai ir Naujojo Testamento žmonės šventė šventųjų susirinkimą – atrandame tikrą draugystę ir santykius Kristuje, einame per gyvenimas kartu.

 Daugelis neatmetė Jėzaus savo širdyje, nors kartais gali teigti kitaip, o greičiau atmetė struktūrą, per kurią jie sužinojo apie Jį. Jie atrado auditorijos surinkimas (bažnyčia) daugiau mokė apie Jį , nei iš tikrųjų pažinojo Jį. Sekmadieniais jie patyrė surinkimą( bažnyčią), o ne Dievą.

 Mes kiekvieną sekmadienį vesdavome vaikus į surinkimą, kas gi atsitiko?

 Labai dažnai, kai jie buvo jauni, jų tėvai ateidavo (arba grįždavo) pas Viešpatį ir atvesdavo savo jauną šeimą į gerą „Biblija tikintį“ surinkimą. Jie tikėjosi, kad jų vaikai taip pat „priims Viešpatį“ – ir jie manė, kad tai vyksta per darželį ir Vaikų surinkimą(bažnyčią), o vėliau – per Jaunimo grupę. Kai kurie iš šių vaikų išvyko į Biblijos mokyklas, stažuočių programas, misijų keliones; visa tai buvo skirta sustiprinti  tikėjimą, ko taip  tikėjosi jų vaikai.

 Bet kažkaip jų tėvų tikėjimas iki galo netapo jų pačių. Kiekvienas vaikas turi pereiti tą procesą, kad tėvų tikėjimas taptų savas. Tačiau vaikai puikiai mato dvigubus standartus ir veidmainystę, o kadangi jie mokosi mokykloje, jie žino, kaip atrodo struktūra, kuri vertina išvaizdą ir našumą. Jūs galite mokyti vaiką istorijos, bet negalite priversti jo mylėti istoriją. Galite išmokyti juos matematikos, bet negalite priversti jų mylėti matematikos. Jūs galite mokyti vaiką apie Jėzų, bet negalite priversti Jį pažinti. Vaikai žino, kaip veikti struktūroje.

 Pagrindinis dalykas buvo toks: jie pasitikėjo savo tėvais, kad jie yra teisūs. Daugelis vaikščiojo su Viešpačiu arba bent jau turėjo įvairius išgyvenimus  su Viešpačiu. Jie pasitikėjo tuo, kas jiems buvo pristatyta: struktūra, sistema. Bet kai jie užaugo, jie  išėjo iš tos sistemos. Mamos ir tėčio balsas tapo  nebe vienintelis; kuo tikėti?

 Jie auga...

 Kai šie vaikai išeina už tos bažnyčios ribų, jie koledže ar darbe atranda, kad geri žmonės iš daugelio skirtingų religijų gyvena ir gerai gyvena planetoje Žemėje. Jie pradeda matyti tiesas kitose religijose ir filosofijose, o tai jiems atveria akis, nes krikščioniškame išsilavinime jų niekas nemokė apie kitas religijas ir tikėjimo sistemas.

 Deja, krikščioniškose mokyklose ir dar daugiau, namuose, apie įvairias religijas ir filosofijas mažai mokoma, jei iš viso mokoma. Namai yra puiki vieta pasikalbėti su paaugliais  apie kitas religijas ir kitus balsus „iš ten“, kol jie „išeina“. Tačiau dauguma jų labai netikėtai persikelia iš apsaugotų krikščionių namų ir krikščioniškos mokyklos bei Biblija tikinčio surinkimo  į pasaulį. Ir jie neturi žinių, kad galėtų filtruoti ir samprotauti apie savo tikėjimą, nei gelmių savo pačių vaikščiojime su Juo.

  Tai reiškia, kad tai ne tik žinios.

 Šie paaugliai turi žinoti, iš tikrųjų pažinti Tėvą ir Viešpatį, ir iš ten jie saugiai mokysis kitų religijų ir filosofijų. Jie turi būti lavinami namuose ir patys skirti savo  laiką bendravimui su  Viešpačiu – garbindami, studijuodami, galvodami ir rašydami apie dalykus, kuriuos Viešpats „išsiskiria“ ir patraukia jų dėmesį. Pakartoto Įstatymo 11:19 rašoma tėvams nepamiršti kalbėti apie Viešpatį su savo vaikais: „...kai tu sėdi savo namuose, kai eini kartu, kai ruošiesi miegoti naktį ir kai tu atsikeli ryte“.

 Auditorijos surinkimas išskiria šeimas vos tik įėjus pro duris, ir, kai tik jos išeina pro duris, ir be asmeninio vaikščiojimo  su Viešpačiu daugelis iš šių vaikų, palikę pastatą atkris.

 Ne kitaip nei kariškiai ar profesionalūs sportininkai, kai savo programoje paklūsta išorinei struktūrai, reikalaujančiai fizinių pratimų, tačiau išėjus iš tos programos, pašalinus tą išorinę struktūrą, jie nustoja mankštintis, tampa stori ir tingūs. viskas todėl, kad būdami toje struktūroje jie niekada neišugdė savo vidinės disciplinos. Tai niekada netapo jų dalimi jų širdyje.

 

Tas pats yra su daugeliu šių jau suaugusių vaikų – surinkimas  suteikė struktūrą, bet kadangi jie neturėjo savo disciplinos ir nevaikščiojo su Viešpačiu, pašalinus struktūrą, jų tikėjimas išnyksta. Kai tai įvyksta, įsilieja kiti balsai, jie ima dekonstruoti savo tikėjimą lenta po lentos, nagrinėti, kas patiko ar nepatiko...

 

Rašte yra suaugusių vaikų, kurie „dekonstravo“ savo tikėjimą, pavyzdžių

 

Sūnus palaidūnas aiškiai išgyveno savo tikėjimo dekonstravimo laiką, bet ar pripažįstame, kad jaunas turtingas valdininkas darė tą patį? Artimas Pauliaus draugas Demas galiausiai jį paliko, nes Paulius pasakė: „jis myli šį dabartinį pasaulį“.

 Kitą savaitę pažvelgsime į kai kuriuos iš šių žmonių ir galėsime susieti su procesu, vykstančiu jų viduje. Tačiau atminkite tai, kad Dievas Tėvas yra Dvasia, ir Jis pirmiausia veikia už akių, giliai žmogaus širdyje, giliausiose jo mintyse. Paulius Galatams 4:19 sakė, kad jis „gimdymo kančiose  naujo dėl jų , kol Kristus bus suformuotas jumyse“.

 

 Tai procesas, ir nesijaudinkite dėl suaugusio vaiko, kuris dekonstruoja savo tikėjimą, išvaizdos – pasitikėkite, kad Kristus iš tikrųjų yra juose, sprendžiantis gilius dalykus, kuriems išspręsti gali prireikti metų ar net dešimtmečių... bet Jis ištikimas tą darbą tęsti.

 Daugiau kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,

 

Džonas Fenas

 

www.cwowi.org ir el. paštu john@cwowi.org

Seksas, seksualumas ir krikščionys 4

 Sex, Sexuality, and Christians 4

Sveikinu visus,

 Šios serijos apie seksualinę meilę ir Evangeliją pabaigoje turime suprasti, jei tikrai tikime, kad Kristus yra mumyse, tai, kaip elgiamės su savo kūnu ir su kuo susijungiame, yra mūsų tikėjimo atspindys.

 Jei mūsų gyvenimas yra priemonė, kuria Kristus atneša savo karalystę į žemę, įvesdamas mus ir tuos, su kuriais esame susiję, į savo dieviškąją tvarką, seksą ir seksualumą turime įtraukti į Evangelijos žinią. Neatskirti. Nepaslėpti nuo akių, nepalikti vaikus be jokio auklėjimo, kol jie pateks į pasirengimo vedyboms konsultacijas.

 Namų eklesijoje, kurios esmė yra platesnė šeima, susibūrus kelioms šeimoms, vaikai sėkmingas mato viso to, apie ką kalbame, pavyzdžius. Jie taip pat mato kovas. Mato ginčus, ir kaip čia  sprendžiamos problemos. Vaikai mokosi ginčytis, derėtis, atleisti, būti didesniu žmogumi konflikte.

 Nepriklausomai nuo poros amžiaus, nuo pagyvenusių iki naujai susituokusių ar jaunų porų, vaikai supranta, kad šias poras sieja toks dalykas, kuris vadinamas seksu, ir jiems įdomu, nes jie to dar nepatyrė. Tokiame kontekste jie supranta, kai mato mamą ir tėtį, kitas mamas, tėčius ir vaikus, kad seksualumas gali būti sveiko ir subalansuoto santuokinio gyvenimo dalis. Vienišiams jie mato savitvardą ir pavyzdžius, pagal kuriuos reikia gyventi. Ir visa tai yra suvyniota į tai, kaip jie gyvena  Kristuje. Šeimos dinamika, įskaitant seksualumą, yra krikščioniško gyvenimo dalis.

 Trumpai tariant, Evangelija ir seksualumas yra didesnės bendruomenės dalis. Pradiniame lygmenyje tokie dalykai kaip ūkininkavimas, naminiai gyvūnai ir gyvuliai, dauginimasis ir mirtis yra sveiko konteksto dalis, pagal kurią galima suprasti seksualumą ir Evangeliją. Jie nėra atskirti, net vaikai perima šiuos neapčiuopiamus sveikų suaugusiųjų santuokos elementus.

 

Romos pagonių pasaulyje vergų ir paprastų žmonių pagrindinis tikslas buvo gimdyti kūdikius ir tarnauti kitų seksualiniams potraukiams. Mokymas apie ištikimybę ir buvimą viena su Kristumi individualiai ir santuokoje išlaisvino ir buvo patrauklus žemesnėms visuomenės klasėms, kurios buvo įpratusios būti privilegijuotųjų išnaudojamos.

 Ko gero, vienas svarbiausių krikščionių iš romėnų kultūros elementų buvo tai, kaip Dievas žiūri į seksą. Romėnas galėjo lengvai suprasti dar vieną  dievą, vardu Jėzus, nes jie taip pat turėjo dievų. Jie net galėjo paaiškinti, kodėl šie krikščionys savo namuose neturėjo stabų, nors jiems tai buvo painu, bet tai buvo tik dar viena jų manymu religija.

 Tačiau mokyti, kad žmogaus gyvybė yra vertinga, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, sukurtas siekiant būti viena su Juo Kristuje, todėl žmonės santuokoje turi būti tokie pat ištikimi vienas kitam, kaip Kristus mums,  romėnų protui buvo neįtikėtina. . Apriboti ir pakelti seksualinę vyro ir žmonos sąjungą kaip mistiškos sąjungos su Dievu pavyzdį, o ne tik priemone gimdyti kūdikius ar įgyvendinti savanaudiškus troškimus, buvo negirdėta Romos kultūroje.

 

Gyvenimas dabar turėjo prasmę, tikslą, seksualinė sąjunga buvo ryškus vaizdas, kurį būtų supratę kiekvienas Romos imperijos žmogus, o sakyti, kad tai yra Kristaus ir bažnyčios paveikslas... toks išlaisvinantis! Taip išlaisvinantis! Lygiai taip pat viduramžių Europos vitražai buvo sukurti taip, kad papasakotų Evangelijos istoriją, nes visi buvo neraštingi, šimtmečius anksčiau romėnų kultūroje, kuri seksą vertino kaip priemonę savanaudiškiems troškimams įgyvendinti, mokymą, kad ištikimybė santuokoje ir seksualinė sąjunga su jūsų sutuoktiniu buvo Jėzaus ir Jo nuotakos atvaizdas, nupiešė ryškų pavyzdį šioje mistiškoje ir dangiškoje sąjungoje. Net ir pabaigoje dangiškoji Jeruzalė apibūdinama kaip „nuotaka, pasipuošusi savo vyrui“. (Apreiškimo 21:2) – koks ryškus vaizdas tikintiesiems, ir kuris  TAIP skyrėsi nuo romėnų kultūros.

 

Viena Dvasia

 

Kai Paulius 1 Kor 6:16-20 liepė krikščionims nesusidėti su  šventyklos paleistuvėmis, jis paminėjo viską, apie ką mes kalbame: „Argi nežinote, kad susijungę su  paleistuve, tampate tuo, kaip parašyta; jie abu taps vienu kūnu? Bet tas, kuris yra susijungęs su Viešpačiu, yra viena Dvasia su Juo. Bėkite nuo paleistuvystės, nes jūs esate viena su Kristumi, o Jis jus nupirko už brangią kainą, tad šlovinkite Dievą savo kūnuose..."

 

 Mūsų pasaulyje žmonės užduoda sau klausimą; Ar aš vyras, ar aš moteris? Tačiau Evangelija yra tokia: kaip mes galime būti vyru ir moterimi? Santuoka turi būti papildanti, nes tik vyrai ir moterys „sudera“ arba papildo  vienas kitą pagal dievišką visos kūrinijos tvarką. „Jis juos sukūrė vyru ir moterimi“, tai  yra pagrindas, ant kurio remiasi mūsų supratimas apie seksualumą dieviškoje kūrimo tvarkoje. Kai antropologai ir archeologai randa senovės žmonių skeletus, vyrų ar moterų atpažinimo būdas yra dubens forma. Moterų dubuo nuo gimimo yra platesnis nei vyrų, todėl jos gali gimdyti. Likusi dalis yra emocinės ir psichinės problemos, susijusios su tuo, kas kuo yra  identifikuojamas.

  

Sekite minties liniją...

 

Kai kas nors tiki evoliucija, jie, tikiu, kad tai atsitiktinis gamtos veiksmas. Sekite  tai iki logiškos išvados , o tai reiškia, kad vienintelis jų gyvenimo tikslas yra tai, ką jie priskiria sau. Moralė ir etika, teisinga ir neteisinga, yra tai, ką jie sako, nes viskas buvo vienas didelis atsitiktinumas. Nėra tikslo, nėra priežasties gyventi.

 

Evangelija pristato tiesą – mes esame unikalus kūrinys, sukurtas su tikslu ir mylintis Dangiškasis Tėvas, kuris su savo Sūnumi paruošė mums namus. Mes esame amžinos būtybės, būdami dvasinės būtybės ir jau esame amžinybėje.

 Taigi vadovaukitės šia mintimi....

 Jei žmogus atsisako tiesos, kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį, o santuoka tarp vyro ir moters yra aukščiausia Dievo sąjungos su vyru per Jėzų Kristų išraiška ir tipas, jis pradeda galvoti apie kitus dalykus.

 

Pavyzdžiui, gėjų santuokos yra jiems priimtinos, nes kai atmetate tai, ką sako Dievas, jie pažemina seksualumą iki žemiausio pavidalo, kaip kažką tik savanaudiško išsipildymo ir saviraiškos, o ne gimdymo ir Kristaus bei Jo nuotakos paveikslo. Tai reiškia, kad pasaulyje viešpatauja sumaištis dėl žmogaus seksualumo tikslo, o kai tuo tikima, žmogus laiko save mėsos gabalu, kurį naudoja ir skriaudžia kiti, palikdami juos ieškančius aukštesnės prasmės, tuščius ir nešvarius viduje. .

 

 Štai kodėl Evangelija ir seksualumas turi būti pateikiami kartu, viena kitos dalis. Tai yra Evangelijos laiško korintiečiams, romėnams, Efeziečiams, Galatams kontekstas – visame pasaulyje minimas žmogaus seksualumas ir tinkamas jo kontekstas. Kristaus ir surinkimo  sąjunga matoma seksualinėje vyro ir žmonos sąjungoje.

 

Romiečiams 1:18-32 jis pasakoja apie žmones, kurie atmeta Dievą, pasidavė  neteisingam mąstymui, netgi seksualiniam iškrypimui, nes „jie nenorėjo pažinti Dievą“. Priešingai – jei jie norėtų pažinti Dievą, jie suprastų seksualumą ir moralę taip, kaip Jis juos apibrėžia, ir išsikapstytų iš neteisingo mąstymo ir gyvenimo būdo.

 

Korintiečiams ir romėnams buvo kalbama apie seksualumą ir stabų garbinimą bei garbinimą šventykloje , išsamiai aprašant skirtumą tarp Kristaus ir vietos kultūros. Galatams jis mini kūno darbus, apimančius įvairias seksualines nuodėmes. Judo 4 eilutė įspėja nepaversti Dievo malonės palaidumu, seksualiai „laisvu gyvenimu“, kuris anuomet apibūdino bet kokią seksualinę veiklą. Žmogaus seksualumas yra visose Naujojo Testamento laiškuose.

  

Tėvai yra pagrindiniai auklėtojai ir pavyzdžiai

 

Kiek vaikų mokomi, kad jų kūnas yra geras dalykas? Ar jų kūnas yra šventykla, kurioje gyvena Dievas? Tai, ką galėtume pavadinti papildančia santuoka (vyrai ir moterys iš prigimties dera), yra esminė ir teisinga, kaip matyti iš kūrybos ir sveiko proto. Dievas sukūrė vyriškumą ir moteriškumą, ir jie tampa vienu kūnu.

 

Kai visuomenė iškelia ir skatina savo poreikius, viršijančius kitų poreikius, įvyks seksualinė painiava. Gyvenimas  šeimoje moko vaikus žiūrėti kitų poreikių, o ne savęs. Jie mato, kaip mama ir tėtis aukojasi ir dirba dėl jų. Jie savo ruožtu aukojasi už savo tėvus ir brolius ir seseris, o namų surinkime – padeda patenkinti draugų, su kuriais bendrauja kaip didesnės tikėjimo šeimos ir tikėjimo bendruomenės, poreikius.

 

Graikiškas žodis, reiškiantis seksualinę meilę, yra eros

 

Erosas be apribojimų, kai susitelkęs į save, sukelia nuoskaudą, sumaištį ir griūvančius gyvenimus. Kai Erosas suprantamas Kristuje, jis sukuria šeimas, kūdikius ir gerai veikia tikėjimo bendruomenėje. Pati teisumo samprata, hebrajiškas žodis „tsedakah“, parodo, kad esame teisūs su Dievu, Jo meilė teka per mus į išorę į mūsų pasaulį, su kuriuo esame sujungti kaip didesnės kūrinijos dalis.

 Kai vyras ar moteris, vaikas ar paauglys leis Dievo meilei sąlygoti ir apibrėžti  santykius, jų pasaulis bus nustatytas dieviška tvarka. Ir šiam pasauliui reikia dieviškos tvarkos, ar ne?

 Tikimės, kad tai buvo įdomu... nauja tema kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,

 

Džonas Fenas

 

www.cwowi.org ir el. paštu john@cwowi.org

Seksas, seksualumas ir krikščionys 3

 

Sex, Sexuality, and Christians 3

Sveiki,

Skaitant teiginį, kad Evangelija ir seksas buvo  tiesiogiai susiję su pirmojo amžiaus Evangelijos žinia, tikriausiai daugelį šokiruoja. Dauguma nesuvokė, kaip seksualizuota buvo Romos visuomenė ir kokia aktuali ir svarbi  jiems buvo tokia skirtinga žinia apie Kristų. Šiandien girdime evangelizacinę žinią, kurioje  nėra

sekso pristatymo tinkamame Dievo kūrybos  kontekste, tai- „man“ evangelija, labai sterili ir gerai skambanti. Tačiau tuomet Evangelija buvo praktiška, visais atžvilgiais revoliucinga, net įeinant į miegamąjį ir santuoką. Jėzus galėjo pakeisti viską.

 Grįžkite prie sukūrimo istorijos ir supraskite ją kontekste, tada supraskite, kodėl Paulius nurodė šį ryšį Ef 5:21 pabaigoje, sakydamas, kad vyras ir žmona Kristuje yra kaip Kristus ir surinkimas(bažnyčia). Jis minėjo seksualines praktikas beveik kiekviename savo laiške, taip buvo integruotas seksas į Evangelijos žinią. Nuostabu.

 Lyginant su visuomene

 Kai Dievo požiūris į seksą buvo pristatytas tokiems žmonėms kaip korintiečiai, romėnai galatai ir efeziečiai, tai buvo revoliucinga, didžiulis atstatymas po to, kaip šie (dabar buvę) pagonys buvo užauginti, ir kaip priešinga kultūra juos supančiam pasauliui. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Paulius daug kartų mini, kad reikia bėgti nuo  paleistuvystės. Bet jis niekada tiesiog nesakė „baik tai“, o nurodė jiems, kas jie dabar yra Kristuje. Tai sprendimas tinkantis ir mūsų dienoms.

 Nuodėmių sąrašas 1 Korintiečiams 6:9 atspindi šių dienų kultūrą: „Jūs žinote, kad joks neteisus žmogus neįeis į Dievo karalystę. Neteisieji, kurie yra ištvirkėliai (seksas už santuokos ribų), stabmeldžiai (seksas su šventyklos paleistuvėmis) , svetimautojai (neištikimieji savo sutuoktiniui), lesbijetės (homoseksualai/bi), masturbacija užsiimantys (seksualinis iškrypimas)....11: „Ir kai kurie iš jūsų buvo tokie, bet dabar jūs nuprausti, dabar esate atskirti Dievui, dabar esate išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu Dievo Dvasia“.

 Pabrėžimas: kai kurie iš jūsų buvo tokie. Šioje ištraukoje išvardytos praeities nuodėmės ir kultūra, kurioje jie gyveno, tačiau dėmesys sutelkiamas į tai, kas jie yra dabar Kristuje. Tai yra sprendimas – ką Dievas dabar daro jumyse. Ta kultūra vis dar buvo aplink juos Korinte. Tačiau jie turėjo sutelkti dėmesį į tai, kas jie dabar yra Kristuje.

 Žinokite apie savo praeitį, mokykitės iš savo praeities – štai kodėl Dievas neištrina mūsų prisiminimų, kai ateiname pas Jį – kad mes išmoktume, vertintume ir galėtume pasidalyti tuo, ką Jis dėl mūsų padarė. Paulius čia pristato sekso pakėlimą į numatytą dieviškąjį tikslą, tvarką ir vietą žmogaus gyvenime, kai paliekame praeities seksualines nuodėmes, kad turėtume teisingus patyrimus. Dabar tu pašventintas – gimęs iš naujo. Dabar tu esi pašventintas – atsiskirtas Dievo reikmėms. Dabar jūs esate išteisinti per Kristų Dvasia – išteisintas reiškia ne  tik nuvalytas nuo nuodėmės, bet turintis įrodymą, kad esi Dievo, kad Jis tavo gynėjas. Štai kur sutelktas mūsų dėmesys.

 Kiekvienas krikščionis yra pašauktas į tam tikrą susilaikymo laipsnį

 Abstinencijos mokymas paaugliams yra tik dalis tiesos. Kiekvienas yra pašauktas į tam tikrą abstinencijos laipsnį. Bet koks paauglio mokymas susilaikymo turi atitikti didesnį disciplinos ir savikontrolės gyvenimo kontekstą. Paulius mini, kad vyras ir žmona susilaiko pasninko ir maldos metu, bet ir vėl susitinka, kad  šėtonas nesugundytų  jų nesuvaldymu. (1 Korintiečiams 7:5)

 Abstinencija nėra skirta sumažinti malonumą, o apsaugoti meilės rezervuarą tinkamam žmogui tinkamu būdu.

 Savikontrolė neriboja, ji saugo. Kai pora duoda įžadus atsisakyti visų kitų ir pažinti tik vienas kitą, jie įsipareigoja saugoti savo santuokos vientisumą ir susilaikyti nuo lytinių santykių su bet kuo, nesusijusiu su santuoka.

 Kadangi Dievo seksualumo plano apreiškimas buvo toks revoliucinis ir priešingas romėnų pasauliui, kad per 300 metų po Sekminių jis panaikino pagonišką imperijos kultūrą.

 Pagalvokite, kad tinkamas seksualumo supratimas yra toks esminis Evangelijos aspektas, kad krikščionis, nusigręžęs nuo šių tiesų, nustoja tapti krikščioniu, turinčiu bet kokią reikšmę ar turinčiu savo gyvenimo liudijimą.

 Kiekvienas vyras ir žmona susilaiko nuo aukščiau paminėtų nuodėmių, kad būtų vienas kitam ištikimi. Vienišas asmuo turi susilaikyti, kol nesusituoks. Tai iš tikrųjų yra didžiulė laisvė, tikslo vieningumas, pakėlimas į seksualinę sąjungą į Kristaus ir bažnyčios pavyzdį dieviškoje kūrimo tvarkoje. Jei žmogus nori, kad jo gyvenimą tvarkytų Viešpats, jis įtrauks į tą tvarką savo seksualinius troškimus ir praktiką. Savikontrolė leidžia atskleisti žmogaus tikslą, Jame apibrėžti Jo dieviškąją tvarką jo gyvenimui, išsilavinimui, darbui ir santykiams.

 Surinkimas nesugebėjo išmokyti dvasinės ir mistinės vyro ir žmonos sekso prasmės. Surinkimas daugiausia gali skelbti susilaikymą, bet retai moko gilesnių tiesų, lygindama pasaulį ir jo vergiją, apsimetusią laisve, su laisvėmis Kristuje.

 Tačiau santuokoje yra didelė laisvė. Laisvė pažinti kitą žmogų taip, kad niekas kitas žemėje jo taip gerai nepažįsta – dvasiškai, emociškai, intelektualiai, fiziškai – santuokos ribose yra didžiulė laisvė ir pilnatvė.

 Kai vyras tarnauja ir gerbia savo žmoną taip, kaip Kristus myli bažnyčią, tada jis tampa Patarlių 31 moters vyru; – Jo širdis saugiai ja pasitiki. (v11) Tas saugumas, tas poilsis, tas saugumas yra didžiulė laisvė. Kaip ir tauta su saugiomis sienomis, tose sienose yra taika ir saugumas. Jei sienos, santuoka ar tauta, nėra apsaugotos, į vidų patenka destruktyvūs elementai ir galiausiai tie namai žlugs.

 Dar tiek daug galima pasidalinti... baigiame kitą savaitę, iki tol, laiminu,

 

Džonas Fenas

 www.cwowi.org ir el. paštu john@cwowi.org

Seksas, seksualumas ir krikščionys 2

 Sveiki ,

Praėjusią savaitę pasidalinau, kaip Biblija moko, kad fizinė vyro ir žmonos sąjunga yra Kristaus ir bažnyčios vienybės pavyzdys. Šiandien mes įtrauksime šį teiginį į pirmojo amžiaus Romos visuomenės kultūrą.

Jei vaikai būtų mokomi, kaip vyro ir žmonos sąjunga yra daugiau nei gyvuliškas veiksmas, o dvasinis ir mistinis
Kristaus ir bažnyčios sąjungos pavyzdys, jie turėtų kontekstą ir atsakymus, susidūrę su seksualizuotos visuomenės puolimu. Jie ieškotų kitų, kurie suprastų Kristaus paslaptį ir kaip atrodo Dvasios kupina santuoka. Popkultūra šiandien JAV atrodo kaip romėnų pasaulis, nes patiriame savotišką sekso pagonybę:

 Seksas romėnų pasaulyje

 

Romos visuomenėje jie neturėjo žodžių heteroseksualams ir homoseksualams. Suaugę vyrai galėjo turėti seksualinių santykių su bet kuria lytimi, įskaitant paauglius. To meto moterų seksualumas nėra pakankamai dokumentuotas, tačiau ant romėnų namų sienų buvo rasta pornografinio meno kūrinių, kuriuose vaizduojamas panašus moterų ir vyrų elgesys, netgi grupėse. Faliniai simboliai buvo kasdienio gyvenimo dalis – nuo ​​viešnamių iki sienų meno ir skulptūros, net ant valgomojo indų. Faliniai simboliai buvo „sėkmės kerai“, parduodami gatvėse. Jie netgi puošė duonos krosnių išorę ir sienas,  gatves ir namus. Jie kabėjo virš durų staktų... Romos pasaulio sėkmės žavesys. Seksas ir sekso vaizdai visur bombardavo žmones.

 Prostitucija buvo legali ir paplitusi visoje imperijoje. Buvimas susituokus nereiškė ištikimybės vienas kitam, nes buvo įprasta turėti meilužes ir lytinius santykius su bet kuria lytimi aukojant aukas dievams ar deivėms.

 Štai kur mus nuves šiandieniniai liberalūs siekiai. Iš pažiūros jie šaukia „laisvė“ ir „visaip gali būti“ ir svarbiausia  „tai, kuo aš jaučiuosi“ arba „su kuo aš tapatinuosi“. Tačiau  tiesa: fizinis gali tarnauti tik fiziniam, protinis gali tarnauti tik protiniam, o dvasinis gali tarnauti tik dvasiniam.

 Žmonės pasiduoda bet kokiai fizinei veiklai, tikėdamiesi užpildyti dvasinę tuštumą viduje. Tačiau jokios fizinės pastangos negali pasiekti dvasios žmogaus. Kadaise smurtą patyręs vaikas, dabar paauglys ar suaugęs, ieškos seksualinio partnerio po to kito seksualinio partnerio, tikėdamasis, kad tas kitas bus „būtent tas“, kuris užpildys  tuštumą viduje.

 Žmonės siekia išsilavinimo, psichologijos, sociologijos pamokų, aukštųjų laipsnių, ieško tos vienos pagrindinės tiesos, kuri užpildytų viduje esančią tuštumą arba paaiškintų, kuo ir kokiu tikslu  jie sukurti. Žmonės taip pat ieško dvasinių sprendimų iš daugelio šaltinių, kurių kiekvienas tikisi, kad užpildys tuštumą viduje.

 Fizinis pasitenkinimas negali pasiekti dvasinio žmogaus. Proto pripildymas žiniomis negali pasiekti dvasinio žmogaus. Dvasinės pastangos už Kristaus ribų negali užpildyti tos dvasios tuštumos – esame sukurti Dievo ir tik Jis gali mus užpildyti,  Savo dvasia nuo sielos iki kūno.

 Pauiaus mokymas suteikia  laisvę ir saugumą

 To meto žydų ir krikščionių vertybės labai skyrėsi nuo graikų ir romėnų kultūros. Judaizmas ir krikščionybė mokė, kaip minėta anksčiau, vyro ir žmonos sąjunga yra dvasinė kūrimo tvarkos dalis ir mistinė kaip vienybės su Kristumi pavyzdys. Ištikimybė sutuoktiniui Romos pasauliui buvo nauja sąvoka.

 Romėnų ar graikų moteriai Pauliaus mokymai reiškė laisvę. Šiandien pasaulis Biblijos vertybes laiko varžančiomis. Pauliaus nurodymai Efeziečiams 5:21-32 buvo tiesiog revoliuciniai. Paklusti vienas kitam, vienodai, abipusiai. Jos vyras turėjo elgtis su ja taip, kaip elgtųsi su savo kūnu. Vien šis teiginys, kalbant apie vyrų seksualinę laisvę užmegzti ryšius su bet kuo ir  bet kokio amžiaus, buvo visiškai priešingas romėnų kultūrai. Vyrai ir moterys, atėję pas Kristų, rado didelę laisvę santuokoje, ištikimybę, augimą kartu kaip žmogui ir Kristuje, buvimą ištikimais ir laisvais visais atžvilgiais visapusiškai ir giliai pažystant savo sutuoktinį. Evangelija juos išlaisvino. Tai apibrėžė kūrinijos pavyzdį, jų tikslą, kas jie gali būti kartu su savo Kūrėju, individualiai ir santuokoje, kurią Jis pats išrado, atvesdamas Ievą pas Adomą.

 Paulius ir Petras liepė vyrams elgtis su žmonomis taip, kaip jie elgiasi su savimi. Petras 1 Petro 3:7 pasakė „suteikti garbę“ žmonai ir būti jai švelniu. Romėnų moteriai tai buvo gaivaus oro gurkšnis! Tai suteikė jėgų. Išlaisvinimas. Jos jau nebėra vien seksualinio malonumo objektai, turintys mažai įtakos šiuo klausimu; Kristus suteikė joms garbę, pagarbą, kaip lygiavertėms partnerėms santuokoje. Paulius sakė, kad vyras mylėtų savo žmoną taip, kaip Kristus mylėjo  bažnyčią, atiduodamas savo (savo) gyvybę už mus, taip ir vyras tegu elgiasi su savo žmona.

 Perskaičiau senovės romėnų komentarą iš tų dienų, kuriame teigiama, kad krikščionis moteris buvo lengva atpažinti, nes jos nevaikščiojo 2 žingsniais atsiskyrę nuo savo vyro, kaip darė nekrikščionys; jos ėjo kartu su jais.

 Evangelija plačiai paplito šeimose didžiąja dalimi dėl to, kad krikščionys mokė apie vyrų ir moterų lygybę ir tai, kad seksas yra Kristaus ir bažnyčios pavyzdys, o ne pažemintas, kad tik patenkintų savanaudiškus geismus. Jų supratimo apie seksą pertvarkymas santuokos ribose pakeitė šeimos kultūrą ir šeimos „atmosferą“ taip, kad krikščionys tapo tikrai unikaliais.

 Bibliniame ir istoriniame kontekste negalime atskirti Evangelijos nuo sekso. Dievas paima neišgelbėtus, kurie gyvena pagal savo žemiškiausius gyvuliškus instinktus, ir pakelia juos į vienybę Kristuje, o tai parodo santuokoje, kurioje jie išgyvena tą kūno, sielos ir dvasios vienovę. Nesvarbu, ar jie būtų vieniši, ar vedę, paaugliai ar suaugę, jie gali matyti, ko moko Dievas. Šiuolaikinė kultūra iškreipė tikrąjį Biblijos supratimą apie santuoką ir seksą, kad tai atrodytų kaip nelaisvė, ypač žmonai, siekdama dar kartą supagoninti seksą.

 Pasvarstykite dar daugiau...

 Pirmuosiuose Pradžios knygos puslapiuose matome žmogų Adomą dviejose būtybėse, susivienijusiose ir viena Viešpatyje Dieve, savo Kūrėjuje. Atsiminkite, kad jie buvo vadinami Adomu tą dieną, kai buvo sukurti, o ji nebuvo pavadinta Ieva, kol neatėjo nuodėmė. (Pradžios 3:20; 5:2)

Matome, kad jie paskiriami valdyti „sodą“, o tai reiškia, kad darbas taip pat buvo dieviškosios tvarkos dalis. Tinkamiausiu kontekstu darbas yra Dievo plano dalis, užtikrinanti mūsų gyvenimą ir skatinanti nuo Jo priklausyti. Žydų malda prieš valgį pradedama pripažinti visatos Dievą, mūsų Kūrėją, kuris tiekia maistą, gėrimą, duoną ir t. t., kurį ruošiamės valgyti.

 Mes dirbame sau ir savo šeimai, kad aprūpintume juos taip, kaip Kristus suteikia mums namus Savo „Sode“, danguje. Apreiškimo knygoje 2;7, 22:2, 14 paminėtas, kad Gyvybės medis yra Edeno sode ir danguje – Edenas buvo puikus pavyzdys ir parodo, kad viskas baigsis. Seksualiniai vyro ir žmonos santykiai jau pačioje pradžioje parodė vienybę Kristuje saugiuose namuose ir yra mūsų amžinųjų namų ir vienybės su Kristumi pavyzdys.

Neįtraukdama tinkamo seksualinio supratimo į Evangelijos žinią, bažnyčia atsisakė savo atsakomybės pasauliui, o jų balsas yra garsiausias ir didžiausias.

 Kitą savaitę mes ir toliau lyginsime romėnų pasaulį su Dievo kultūra, iki tol, palaiminimai,

 Džonas Fenas

 www.cwowi.org ir el. paštu john@cwowi.org