Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2015 m. gruodžio 30 d., trečiadienis

Pranašystės Dvasia. 1 dalis, Dvasinės rūšys

John Fenn, 2015 m. gruodžio mėn. 19 d., 

Sveiki,
Vieną dieną, kai mano tėvai buvo išvykę į vakaronę, o auklė ruošė namų darbus, mano broliai ir aš nusprendėme iš paklodžių, antklodžių ir baldų svetainėje pastatyti didelę pilį. Iš keturių vaikų aš buvau vyriausias – man turėjo būti apie 8, broliukams – 6 ir 4, o mūsų mažajai sesutei 2 metukai.

Mano broliai ir aš susijaudinę kalbėjome apie tos pasakiškos pilies dizainą ir kiekvienas pridėdavome kažką, kas bus naudojama jos statybai. Svetainės sofa turėjo būti panaudota pagrindinei konstrukcijai, nes mes galėjome lengvai nutiesti paklodes nuo jos iki sienos, o ant sofos atkaltės užkelti eilę kėdžių. Mes greitai pridėjome kelias kėdes, stalų galus, iš mūsų lovų išimtas paklodes ir antklodes bei kibome į darbą.

Mūsų vaizduotėje pilis turėjo užpildyti visą kambarį ir beveik pasiekti lubas. Mes planavome apversti kėdes aukštyn kojomis ir užkelti vieną ant kitos, o tada pasodinti mūsų sesę viršūnėje, kaip mergelę bokšte. Kadangi jai buvo tik 2 metukai, ją mes vertinome panašiai kaip namų augintinį, nes ji šliaužiodavo aplink ir atrodė lyg guminė, taigi mes buvome tikri, kad jai nebus pavojaus būti pakeltai į tokį didelį aukštį.

Na ką gi, ji nebuvo tokia milžiniška ir didinga, kaip mes įsivaizdavome. Ach, kėdes vieną ant kitos mes sudėjome pakankamai aukštai, sesė mumis visiškai pasitikėjo ir leidosi užkeliama ant viršaus, bet paskutinę sekundę aš pagalvojau, kad mes galime sužeisti mūsų sesę, taigi ėmiausi ją ginti.

Jos pasiuntimas į „požeminį kalėjimą“ tolimame paklodžių ir antklodės sujungimo kampe sumažino svetainėje pramogos ir pavojaus lygį. Kai tik mazgas nuslydo, nes kažkas per toli patraukė atlošą, kuris buvo mūsų pakeliamasis tiltas, visas statinys subliuško ir pavirto krūva paklodžių ir suverstų kėdžių.

Bet pastatyti pilį mums pavyko. Ji nebuvo tokia kokią ją matėme vaizduotėje, bet dvasioje – panaši, tikra reprezentacija kažko didingesnio. Mes buvome patenkinti tuo riterių nuotykiu.

Mozė ir palapinė dykumoje
Hebrajams 8:5 mums pasakyta, kad kai Mozė buvo ant kalno su Viešpačiu, jam buvo duotos instrukcijos statyti tabernakulį - kilnojamą palapinę, kurioje buvo talpinama Sandoros skrynia. Pasakyta, kad jam buvo liepta: „Žiūrėk, kad ji būtų padaryta pagal pavyzdį parodytą tau ant kalno.“


Ar galite įsivaizduoti, kokį darbą turėjo atlikti Mozė? Tėvo šlovėje jis buvo regėjęs tobulus dangiškus dalykus ir gavo nepavydėtiną užduotį – dangišką tobulumą paversti žemišku atitikmeniu. Gyvendamas dykumoje jis galėjo dirbti tik su medžiu, metalais, audiniais ir gyvulių odomis, kaip statybine medžiaga!

Geriausia, ką šioje situacijoje jis galėjo padaryti – tai pastatyti palapinę, širdyje laikydamas to, ką regėjo Dvasioje.

Kai iš Viešpaties gauname žodį apie mūsų gyvenimą, mums, kaip ir Mozei, Jis rodo dangiškąjį variantą – išbaigtą atvejį. Mes, kaip vaikai statę pilį iš paklodžių, tai laikome savo prote ir labai dažnai laukiame, kada tas dangiškas dalykas tiksliai išsipildys mūsų gyvenime. Dažniausiai nusiviliame ir stebimės, ką esame padarę ne taip, kad pilnatvė neįvyko, kaip mes esame matėme.

Nors mūsų pilis ir Mozės palapinė buvo tik grubi reprezentacija tikrosios tiesos, kuri buvo numatyta, abi buvo ištikimos tam, kas buvo laikoma širdyje ir vaizduotėje. Dažnai, kai girdime Viešpaties žodį tautai, regionui, šeimoms ar mums patiems, Dvasioje matome išbaigtą viziją, bet realybėje tai gali būti (tik) esminė dangiško paveikslo tiesa.

Kai kurie tikri gyvenimo pavyzdžiai
Ponia iš mūsų surinkimo labai prašė aplankyti jos mirštančią motiną, kad nuvykęs pasimelsčiau už ją. Ši ponia buvo labai nuliūdusi, nes prieš tai Viešpats jai pasakė, kad jos mama bus išgelbėta ir paklius į dangų. Visą laiką, tą Žodį ji interpretavo taip, kad jos mama paliks savo surinkimą (bažnyčią) ir pradės lankyti stiprų, Biblija tikintį surinkimą. Vylėsi, kad kai jos mama gilinsis ir augs Žodyje bei Dvasioje, jos bus tikros seserys Kristuje. Bet dabar mama merdėjo ir buvo aišku, kad tas žodis, kurį ji įsivaizdavo įvyksiant, neišsipildys.

Ji nesuprato, kaip gi galėjo taip neteisingai išgirsti (ji taip galvojo), tačiau faktiškai, pagrindinė Žodžio tiesa įvyko. Jos mama tikrai meldėsi su mumis ir Viešpaties buvimas pripildė kambarį, o po 5 dienų, didesnę laiko dalį kalbėjusi su savo dukra apie Viešpatį, ji mirė. Viešpats buvo maloningas, leido dukrai mokyti savo mamą apie teisumą ir naują gimimą, o prieš pat mirtį ji buvo pakrikštyta Šventąja Dvasia. Esminė pranašystės tiesa išsipildė, bet ne tas įsivaizdavimas, kurį savo galvoje turėjo duktė, kad mama tikės būtent taip kai ji manė.

Benamis žmogus
Vienas vyras norėjo pakalbėti su manimi. Jis pyko ant Dievo. Jam patiko pasakoti žmonėms apie Jėzų ir tai daryti jis norėjo kaip pilno laiko tarnautojas. Jis man papasakojo, kaip prieš eilę metų, Viešpats kalbėjo jam ir pašaukė jį būti evangelistu. Dėl to jis paliko gerai apmokamą darbą, bandė pamokslauti surinkimuose, bet jam nepavyko. Kai jis nutarė nebedirbti jį paliko žmona ir dabar jis gyveno benamiams skirto tarnavimo patalpoje.

Išgirdęs Žodį apie pašaukimą būti evangelistu, jis pridėjo savo patikslinimą apie tai, ką tai turėtų reikšti ir savo širdies viziją – pilno laiko taravimas, kalbėjimas didelėms minios ir per TV, ir visa kita kas susiję su tuo. Bet kai aš paklausiau, kaip jis laimi Viešpačiui žmones, jis man pasakojo istoriją po istorijos, kaip žmonės išsigelbėdavo, išgydavo, kaip būdavo pakeičiami jų gyvenimai. Būtent tai jam teikė pilnatvę. Kad vykdoma funkcija, kuriai jis buvo pašauktas, jam teikia pilnatvę, yra esminė tiesa, bet tai buvo tik šešėlis to, ką jis manė darysiąs. Jo laimei, po mūsų pokalbio jis suvokė tai ir galėjo pertvarkyti savo gyvenimą.

Daugelis žmonių liko sumišę, po to kai jie matė tikrą regėjimą Dvasioje, to ką Viešpats turėjo jiems numatęs, ar buvo gavę asmeninę pranašystę, bet gyvenimo eigoje jiems įvyko visokių dalykų. Jis mums parodo tai kas užbaigta – subrendusį dalyką, kaip tai atrodo Dvasioje. Mūsų darbas nėra pridėti kultūrines ar religines idėjas bei paversti tai moderniu gyvenimu.

Mozė matė tobulumą, bet galėjo sukurti tik grubią kopiją, nors tam laikui, toje vietoje, būtent to Viešpats ir norėjo. Tai buvo geriausia, ką Mozė toje situacijoje galėjo padaryti.

Elijas?
Mato 11:14, Jėzus apie Joną Krikštytoją pasakė: „Jei tu priimsi, tai jis ir yra Elijas, kuris turi ateiti (prieš Viešpatį).“ Jonas nebuvo Elijas, bet jo tarnavimas turėjo pagrindinius Elijo tarnavimo elementus – jis kvietė žmones atgailauti ir paruošti širdis Viešpačiui. Elijas iš tiesų buvo toks asmuo, o Jonas buvo grubus atstovas, bet turėjo visus Elijo tarnavimo elementus.

Jėzus pasakė: „...jeigu jūs priimsite, tai“ - reiškia grubaus Tiesos pristatymo priėmimą, kai suprantantis asmuo žiūri į širdies patyrimą praeityje ir į esminę tiesą.

Į ką žiūrėti
Prisimink kažką, ką tau Viešpats pasakė apie tave ir tavo mylimuosius. Pažiūrėk į esminę tiesą, ir tada numesk viską, ką tu pridėjai, kaip tai turi įvykti. Žiūrėk, į tai, kas jau įvyko, kas išsipildė, tai esminė tiesa. Kaip Mozė, galbūt tu arba jie matė dangišką regėjimą ir laikė savo širdyje, bet tu ėjai per dykumą ir padarei viską, ką galėjai geriausia savo situacijoje. Ir kaip Mozės atveju, Viešpats žino ir priima tai.

Izraelis tikėjo, kad prieš Viešpaties pasirodymą ateis Elijas. Savo prote jie turėjo paveikslą kaip tai turėtų būti, bet Jonas Krikštytojas šito paveikslo neatitiko. Vis tik kai kurie dalykai, kuriais jie tikėjo, patvirtino Viešpaties teiginį, kad jis yra Elijas kuris turi ateiti. Jie nujautė esminius bendrus elementus – kvietimą atgailai ir tai, kad jam lemta mažėti, o Kristui augti.

Nepriklausomai nuo to ką Viešpats tau pasakė, žiūrėk esminės tiesos, kuri išsipildė. Galbūt tavo gyvenimas buvo panašus į medžiaginę mano vaikystės pilį, bet savo širdyje tu laikei tikrą pavyzdį, todėl tu esi kaip Mozė, kuris padarė ką galėjo geriausio ir tai buvo priimta. Turiu vilties, kad tau tai bus svarbu...

Daugiau kitą savaitę. Būkite palaiminti,


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

2015 m. gruodžio 23 d., trečiadienis

CWOWI Naujienlaiškis. Gruodis 2015. Teisėjas

John Fenn, 2015 m. gruodžio mėn. 15 d.,

Sveiki visi,
Kai aš susirašinėju elektroniniu paštu arba kalbu su žmonėmis iš viso pasaulio ir girdžiu apie jų sunkumus bei poreikius, vienas dalykas iškyla virš visų kitų – Jo buvimas, dominuojantis virš kiekvienos situacijos, kiekvienos aplinkybės, kiekvienos širdies.

Jis ne visuomet išgydo iš karto, bet Jo buvimas visuomet šalia. Jis ne visuomet atsako į kiekvieną poreikį tą pačią dieną, bet Jo buvimas yra šalia visą laiką. Jis neatsako į kiekvieną mūsų maldą, taip, kaip mes to norėtume, ir kartais tam tikri dalykai yra atidedami specialiai, bet Jo buvimas visuomet yra su mumis.

Aš mačiau, jog nugalėtojas, sėkmingas mokinys yra tas, kuris išlieka susitelkęs arba greitai sugrįžta prie supratimo apie Kristų jame, ir jis išmoko jausti tą Buvimą savo viduje ir leisti jam valdyti kiekvieną mintį.

Arbitras / teisėjas
Kolosiečiams 3:15 sakoma: „Jūsų širdyse teviešpatauja Dievo ramybė, nes kaip vieno kūno nariai, jūs buvote pašaukti ramybei. Ir būkite dėkingi.” (KJV)

Man taip pat patinka išplėsta versija (Amplified version), kurioje graikų kalba išversta labiau šiuolaikišku būdu:
„Tegul Kristaus ramybė (vidinė ramuma to, kuris vaikšto kasdien su Juo) būna kontroliuojančiu faktoriumi jūsų širdyse (nusprendžiantis ir sureguliuojantis iškylančius klausimus). Šiai ramybei iš tiesų jūs buvote pašaukti kaip vieno (tikinčiųjų) kūno nariai. Ir visada būkite dėkingi Dievui.

Graikiškas žodis „brabeuo” naudojamas žodžiui „valdyti”, KJV reiškia „arbitrą” arba „teisėją” ir „spręsti”, ir štai kodėl mums sakoma leisti Dievo ramybei valdyti ar „būti kontroliuojančiu faktoriumi” arba „nuspręsti ir sureguliuoti iškylančius klausimus”. Ramybė turi būti teisėju/arbitru mūsų širdyse ir ta ramybė išsprendžia visus klausimus.

Pirmiausias ir pagrindinis jūsų gyvenimo pašaukimas yra ramybė
Žmonės kalba apie jų pašaukimą gyvenime – „aš esu pašauktas būti pastoriumi” arba „aš esu pašaukta būti žmona ir mama”. Bet ši eilutė sako, jog mes esame pašaukti ramybei. Mes esame pašaukti ramybei.

Išmokite tai, kaip padaryti, kad ramybė valdytų jūsų mintis ir emocijas. Tai bandymai ir klaidos. Tai procesas, mokant savo jausmus ir emocijas nusiraminti ir sąmoningai mąstyti apie didelį paveikslą, jog Tėvas turi tobulą Savo buvimo įrašą tavo gyvenime, ir kad Jis su tavimi per tai praeis. Jis niekuomet nesako, jog perkels tave iš mirties šešėlio slėnio, sakoma, jog Jis yra su tavimi tame slėnyje, tau ir Jam kartu einant per jį.

Leisk ramybei išspręsti klausimus. Išmok apmąstyti, mąstyti apie didesnę perspektyvą, jog tu iš tiesų pereisi per tai ir absoliučiai blogiausias dalykas, kuris tau gali nutikti šiame gyvenime, yra tai, jog tu būsi su Jėzumi! Paulius sakė, jog tai yra „didelis laimėjimas”. Taigi, jei blogiausias dalykas, kuris tau gali nutikti yra „didelis laimėjimas”, tuomet visą kitą tevaldo ramybė.

Prisimink „ankstesnes dienas” ir tai kaip Jis išgelbėjo tave iš vieno ar kito dalyko, ir leisk tam užtikrintumui pakilti į tavo mintis iš tavo dvasios bei patalpinti jį tuo pačiu metu ir toj pačioj vietoj. Nesiginčyk su ramybe!

Ugdyk save, kad nebūtų „Bet... Tėve, ar Tu supranti, jei mes neturėsime...”. Jis žino tai, kitokiu atveju Jis nebūtų davęs Savo ramybės. Negali būti jokių „O ne, jei tai nebus apmokėta tada, aš nežinau, ką aš darysiu” – sustok, leisk ramybei pripildyti tavo protą bei sustabdyk visus klausimus ir nuramink visas problemas. Ramybė yra įrodymas ir liudijimas iš dangaus, jog Jis valdo situaciją.

Tai nereiškia, jog mes neturime daryti to, kas yra natūraliai teisinga. Dievas gali pasakyti: „Tu esi išgydytas”, bet tai nereiškia, jog tu nedarai to, ką natūraliai gali padaryti – priimti vaistus, terapiją ar pan. Jis gali tau suteikti ramybę, jog sąskaita yra apmokėta, bet tai nereiškia, jog tu nesikalbėsi su tuo, kam tu esi įsiskolinęs, kad susitartum.

Ką aš sakau yra tai, jog bet kur, kur yra emocijų, minčių, impulsų ar poreikių konfliktas, Dievo ramybė turi išeiti į priekį ir nuspręsti kas laimės, kaip yra teisinga mąstyti ir jausti.

Konferencija Olandijoje įvyks balandžio 21-24 dienomis
Šiais metais mes pridėsime vieną dieną – ketvirtadienį skirsime seminarams, kuriuose bus siūlomos praktiškos ir atkartojamos idėjos, kaip pradėti ir palaikyti sveikas šeima pagrįstas bažnyčias, besirenkančias namuose. Tai bus ypatingai gerai tiems, kurie atkeliaus iš toli ir galės praleisti daugiau laiko vieni su kitais. Praeitais metais man rodos mes turėjome atstovų iš 14 ar 15 tautų, taigi papildoma diena bus laukiama.


Konferencija yra atvira visiems, kurie yra CWOWI namų bažnyčios dalimi, ir tiems, kas yra susidomėję pradėti namų bažnyčią ir nori būti susiję su kitais šiame tinkle. Be seminarų, Jis visuomet mus veda į nuostabų, Dvasios pripildytą garbinimą, įvairų mokymą ir kai mes visi kartu valgome maistą, būna puikus metas pamatyti senus draugus bei susirasti naujų pažinčių.

Asmeninės naujienos
Aš nesupratau, koks aš buvau pavargęs ir „perdegęs” po visų kelionių, apsilankymų ir tokių metų, kol prieš šventes nesustojau keliauti. Mus taip pat pribloškė keletos tūkstančių dolerių sąskaitos praeitą mėnesį, porą savaičių prieš padėkos dieną, iš kurių mes vis dar kapstomės. Mus užklupo visiškai netikėtai, nes jos visos atėjo vienu metu, iš įvairių šaltinių, pradedant nuo susijusių su mašina iki rekonstrukcinių medžiagų, kurias mes manėme, jog jau esame apmokėję, ar už paslaugas kai kuriems darbininkams, už kurių x darbus mes manėm, jog esam atsiskaitę, bet jie to nebuvo supratę, bei mokesčiai ir, ir, ir... mes jau dalinai atsikasėm iš to, bet dar laukia ilgas kelias.

Aš prašau, kad jūs prisimintumėte mus savo paaukojimuose ir kad duotumėte truputėlį daugiau, jei galite. Tai būtų didžiulis palaiminimas. Aš labai santūrus, kai kalba užeina apie finansus, ir kaip mano rašomos Savaitės Mintys, esu pakankamai permatomas, todėl tiesiog rašau tai, kur mes esame. Atsiliekame su sąskaitomis, bet jaučiame Jo ramybę ir buvimą bei leidžiame tam būti teisėju. Kartais mes girdime iš žmonių, jog jie norėtų duoti, bet negali dėl vienokios ar kitokios priežasties ir mes tikrai suprantame. Dažnai jie mano, jog negali duoti dešimtinės ar didelės dalies, nesuvokdami, jog net ir maža dalis tikrai padeda.

Mes turime keletą žmonių, kurie ištikimai aukoja $5 ar $10 per mėnesį, ir jų ištikimybė reiškia labai daug, nes ji yra patikima ir jie supranta, jog davimas yra gyvenimo būdas ir buvimo Jėzaus mokiniu dalis.

Bet su mumis viskas yra gerai. Krisui gerai sekasi, jo 36 gimtadienis bus gruodžio 23 dieną. Sunku patikėti, kad prieš 36 metus, 2 dienas prieš Kalėdas, galėtų nutikti kažkas, kas pakeis mūsų gyvenimus. Daktaras buvo namuose, laukdamas savo sūnaus grįžtant Kalėdoms ir nors 14 val. Krisas pateko į vaisiaus komplikacijas, gydytojas nusprendė neatvykti į ligoninę iki 19:25. Kai jis pamatė situaciją, nors ir buvo perspėtas telefonu popietę, jis įsakė skubų cezario pjūvį. Bet ligoninė negalėjo surasti (reikiamo) dalyvaujančio pediatro daugiau nei valandą. Pagaliau, Krisas gimė 20:50 su apsisukusia virkštele apie jo kaklą, sustabdžiusia deguonies patekimą. Tačiau, mes esame dėkingi. Jis kartu ir našta, ir palaiminimas. Jis priverčia mus juoktis savo puikiu humoro jausmu ir „niekada nesutikusio nepažįstamojo” perspektyva. Sako, jog protiškai jis yra maždaug 4 metų, bet kai kuriose srityse jis yra beveik normalus tame, ką jis supranta.

Daug metų Krisas (Chris) girdėjo žodį „Kalėdos” (Christmas) ir manė, jog Kalėdos yra apie Krisą. Senelis, rogės, eglutė, šeimos susirinkimas – Kalėdos ir Krisas – viskas, ką jis girdėjo, buvo „Krisas”. Praėjo daug metų, kol jame nusėdo supratimas, jog mes švenčiame Jėzaus gimimą IR Kriso gimimą, haha. Bet kuomet jis pamato kalėdines dekoracijas parduotuvėse, jis žino, jog jo didžioji diena yra arti. Šiais metais (deja) kalėdiniai pasipuošimai prasidėjo jau spalį. Taigi mes laukiame kelių puikių šventinių dienų ir meldžiamės, kad jūs turėtumėte Buvimu pripildytą Jėzaus gimimo šventimą ir saugius bei laimingus Naujuosius metus.

Ačiū, už tai, kad esate mūsų gyvenimuose,
Džonas, Barbara ir Krisas!

2015 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

Kada gimė Jėzus?

John Fenn, 2015 m. gruodžio mėn. 12 d.,

Sveiki,
Tai greičiau pramoga ar pagalba, nei gelmė ar svarus mokymas, bet aš tikiuosi, kad tai bus įdomu. Jūs be abejonės girdėjote, kad Jėzus iš tikrųjų nėra gimęs gruodžio 25 dieną, kuomet dauguma Vakarų krikščionių švenčia Jo gimtadienį (Rytų ortodoksai pagal Julijaus kalendorių švenčia sausio 6 ar 7 dieną).

Žinoma nėra jokių I amžiaus dokumentų rodančių, kad tikintieji būtų šventę Jo gimimą, to nėra ir Naujojo Testamento laiškuose. Taigi šis dalykas priklauso nuo mūsų pasirinkimo ir nėra skirtas tam, kad kažkas piktai dėl to ginčytųsi. Yra daug nuomonių, ir aš pateiksiu savąją.

Paeiliui išvardinsiu Mato 1-2 bei Luko 1-2 skyriuose aprašytus įvykius, o tada nustatysiu, kada gi galėjo gimti Jėzus. Pateiksiu skyrių ir eilutę, kartu istorinę bei kultūrinę informaciją.

Įvykių seka:
1)          Gabrielius pasirodo Zacharijui, Jono Krikštytojo tėvui ir paskelbia, kad jis turės sūnų ir jo vardas bus Jonas.
2)          Šeštajame Zacharijo žmonos Elžbietos nėštumo mėnesyje Gabrielius aplanko Mariją, ji pradeda lauktis Jėzaus.
3)          Šeima keliauja į Betliejų, apsistoja tvartelyje, ten gimsta Jėzus.
4)          Piemenys atvyksta į tvartelį pagarbinti Jėzaus.
5)          Marija ir Juozapas persikelia į namą mieste.
6)          Pasibaigus Marijos apsivalymo dienoms, jie nuneša 40 dienų amžiaus Jėzų į šventyklą, po to grįžta į Betliejų.
7)          Išminčiai ateina pas Erodą paklausti apie naują karalių ir jiems liepiama suradus jį grįžti pas Erodą su naujienomis.
8)          Išminčiai mato žvaigždę virš Betliejaus ir randa šeimos namą.
9)          Dievas įspėja išminčius nesakyti Erodui, kad jie rado karalių. Namo jie grįžta kitu keliu.
10)       Juozapas įspėjamas vykti į Egiptą, nes Erodas bandys nužudyti Jėzų.
11)       Nieko nesužinojęs iš išminčių, Erodas Betliejuje išžudo panašaus amžiaus vaikus.
12)       Erodas miršta rugsėjo mėnesį, 4 metais prieš mūsų erą
13)       Po Erodo mirties šeima grįžta ir apsigyvena Nazarete.

1)        Pradinis taškas – Jono Krikštytojo tėtis.
Nors jis dažnai nepastebimas, mūsų laimei, Lukas suteikia pradžios tašką. Luko 1:5 mums sakoma, kad Jono Krikštytojo tėvas buvo kunigas Abijos skyriuje. Kartą, tarnaujant kaip kunigui, jam pasirodė Gabrielius* ir pasakė, kad jis susilauks sūnaus ir pavadins jį Jonu. (Luko 1:8-23)*

1 Kronikų 24:1-19 aprašytas kunigų tarnavimų eiliškumo sąrašas. Abijos skyrius yra 8-tas eilėje (10 eil.). Dovydas nustatė, kad 1-as skyrius tarnaus pirmąją, pavasarį prasidedančio švento kalendoriaus savaitę. Antrasis skyrius tarnus antrąją savaitę ir taip kas savaitę visi 24 skyriai. Po to jie pradėdavo iš naujo nuo 1 iki 24, taigi 8-tojo skyriaus tarnavimas buvo vėlyvą lapkritį. Taipogi mes žinome, kad visi 24 skyriai tarnavo trijose privalomose šventėse: Paschos, Sekminių ir Palapinių šventėje, taip užpildydami metus.* (Pakartoto Įstatymo 16:16)

Diskusijos sumetimais aš kalbu apie antrąjį jų savaitės tarnavimą, turiu omenyje tai, kad Zacharijas tą kartą turėjo tarnauti vėlyvą lapkritį. Pabaigoje aš paaiškinsiu, kodėl pasirinkau rudens, o ne pavasario tarnavimą.

2)    Elžbietos nėštumas
Prieš Elžbietai pastojant, kai Zacharijas grįžo namo po savaitės tarnavimo, galėjo būti vėlyvas lapkritis arba ankstyvas gruodis. Luko 1:26-33 apie Jono motiną Elžbietą sako: „Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija…“

Taigi jeigu Elžbieta pastojo vėlyvą lapkritį arba ankstyvą gruodį, o šeštame jos nėštumo mėnesyje Gabrielius buvo pasiųstas pas Mariją, tuomet tai galėjo būti maždaug birželio vidurys, kai Gabrielius jai pasakė, kad ji pagimdys Jėzų. Jei ji greitai pastojo ir kūdikį nešiojo 9 mėnesius, tai Jėzus galėjo gimti anksčiausiai kovo viduryje, nes nėštumas paprastai tęsiasi apie 9 mėnesius (maždaug 40 savaičių).

3-4) Šeima apsistoja avidėje, gimsta Jėzus, pas naują karalių ateina piemenys
Luko 2:7-8 mums sakoma, kad ganydami avis piemenys buvo laukuose. Laukuose aplink Betliejų jie būdavo tik pavasarį ir rudenį. Prieš iškeliaujant į aukštumas vasaros sezonui, pavasarį jie nuganydavo pavasarinius augalus, o rudenį po derliaus, prieš prasidedant žiemai, nuganydavo paskutinius augalus. Taigi laiko ribos atitinka. Luko 2:16 teigiama, kad kūdikį piemenys rado gulintį ėdžiose – skirtose gyvūnų ėdalui.

5-6) Jie persikelia į namą Betliejuje, nuneša Jėzų į šventyklą
Luko 2:22 parašyta: „Kai baigėsi jos apsivalymo dienos nurodytos pagal Mozės įstatymą, jie nuėjo į šventyklą...“ Sutinkamai su apsivalymo įstatymu, šis veiksmas vykdavo, kai vyriškos lyties kūdikiams sueidavo 40 dienų (apie 6 savaites). Tai galėjo būti vėlyvas balandis arba ankstyva gegužė. (Kunigų 12:1-4)

Aišku, kad prieš pašventimą išminčiai dar nebuvo atvykę į Jeruzalę, nei Erodas, nei kunigai dar nežinojo apie Jėzaus gimimą. Mato 2:3 sakoma, kad kai jie atėjo pas Erodą ir paklausė jo, kur yra naujas žydų karalius, jis labai nusiminė ir „visi Jeruzalėje su juo.“ Aišku, kad tuomet kai šeima atėjo į šventyklą jie dar nebijojo dėl savo gyvybės. Taip pat atkreipkite dėmesį, kad Simeonas, o po to ir Ana, laisvai pranašavo apie Jį, nebijodami Erodo. Taigi išminčiai atėjo po pašventimo šventykloje, po to, kai Jam sukako 40 dienų.

Aš matau didelę Tėvo malonę, kad Jis parūpino laiką Marijai sustiprėti, o kūdikiui šiek tiek paaugti, prieš tai, kai jie turėjo bėgti gelbėdami savo gyvybes.


7-9) Išminčiai atvyksta praėjus šiek tiek laiko po pašventimo šventykloje ir klausia Erodo, kur yra gimęs naujasis Karalius? Erodas jiems įsako rasti Jį ir grįžus papasakoti jam apie tai.
Mato 2:1-2, 3-11 sako, kad išminčiai atvyko po to, kai jau buvo gimęs Jėzus. Erodas ir Jeruzalė buvo susirūpinę, kad gimė naujasis Karalius. Jis siunčia juos surasti ir po to pranešti jam apie tai.

11 eilutė: „Ir kai jie įėjo į namus, pamatė mažą vaiką su motina Marija, parpuolė ant žemės ir pagarbino Jį.“ 12 eilutė mums sako, kad jie sapne buvo įspėti negrįžti pas Erodą, todėl namo išėjo kitu keliu.

10-11) Nieko negirdėdamas apie išminčius Erodas nusprendžia išžudyti vaikus, šeima pabėga
Mato 2:16 sako: „Erodas, pamatęs, kad yra išminčių apgautas (gr. apmulkintas) labai supyko... ir išžudė visus vaikus Betliejuje, kurie buvo 2 metų ir jaunesni.

Šiandien Vakaruose mes sakome, kad po to, kai vaikas pragyvena 1 metus, jis yra metų amžiaus. Bet rytiečiai, nuo Kinijos iki Izraelio, ką tik gimimusį kūdykį laiko 1 metų amžiaus. Taigi, kai Matas mums sako, kad nužudyti kūdikiai buvo jaunesni kaip 2 metų amžiaus, reiškia jis neieškojo paaugusių vaikų, jis nužudė kūdikius.

12-13) Erodas miršta rugsėjo mėnesį 4 metai prieš mūsų erą, šeima grįžta ir apsistoja Nazarete
Mato 2:19-23 mums sako, kad į Egiptą jie pabėgo praėjus šiek tiek laiko po to, kai išvyko išminčiai, bet prieš tai, kai Erodas įsakė nužudyti kūdikius. Ten jie išbuvo kol Erodas mirė, tada jie grįžo ir apsigyveno Nazarete.

Kelionė iš Betliejaus iki Egipto sienos buvo apie 200 mylių (322 km). Panašu, kad toje pavojingoje kelionėje jie turėjo prisijungti prie karavano. Tai nebuvo savaitgalio iškyla, o 200 mylių ėjimas ir jojimas, kuris galbūt užtruko apie dvi savaites, ir jie keliavo drauge su kūdikiu. Jie tikriausiai gyveno iš tų pinigų, kuriuos gavo pardavę išminčių atneštas dovanas. (Tai mano išmąstymai).

Žydų istorikas Juozapas, rašęs žydų tautos, romėnų valdžioje, istoriją, pasakoja, kad Erodas susirgo pavasarį, per mėnulio užtemimą, kuomet keli mėnesiai iki mirties, nusidėjo prieš kunigus. Užtemimas vyko kovo 13 dieną, 4 metai pr. Kr. e., o Erodas mirė rugsėjį.

Šeima grįžo į Izraelį greitai po Erodo mirties, gali būti, kad rudenį, 4 metai pr. Kr. e. (Mato 2:19-23)

Čia yra tas „jei“. Jei Gabrielių Zacharijas pamatė per pavasario tarnavimą, tai turėtų būti gegužės vidurys, tuomet reiškia, kad Jonas Krikštytojas turėjo būti pradėtas iki birželio. Tai reikštų, kad Gabrielius turėjo būti pasiųstas Marijai gruodį, t. y. 6-ajį Elžbietos nėštumo mėnesį. Tuomet Jėzus turėjo būti pradėtas gruodį arba sausį, o tai reiškia, kad Jis turėjo gimti rugpjūtį arba rugsėjį. Jei Erodas mirė rugsėjį, jie nebūtų galėję atnešti 40 dienų Jėzaus į šventyklą iki spalio, mėnesis po Erodo mirties. Štai kodėl aš siūlau, kad Jis galėjo gimti pavasarį.

Kaip ir sakiau, ankstyvoji bažnyčia nešventė Jėzaus gimimo, taigi nėra priežasties dėl to ginčytis. Manau vieną dieną apie tai mes galėsime paklausti Juozapo, Marijos, piemenų ir išminčių, ar net paties Viešpaties!

Kitą savaitę nauja tema, būkite palaiminti,


2015 m. gruodžio 15 d., antradienis

Dabar aš supratau. 4 dalis, Baltas akmuo

John Fenn, 2015 m. gruodžio mėn. 5 d.,

Sveiki,
Šį rudenį vykome į „Naująją Angliją“, esančią tolimoje šiaurinėje JAV dalyje. Ten aplankėme draugus namų bažnyčiose. Paskutinę kelionės dieną sustojome Maine, mūsų mėgstamoje vietoje Lobster Shack Two Lights Road, Cape Elizabeth. Barbara mėgsta jų krašto omarų vyniotinius, o aš nevalgau nei omarų, kuriuos vadinu „jūros vabzdžiais“, nes jie veisiasi tiesiog ant uolėto kranto, nei panašių dalykų.

Aš pasiėmiau mėsainį ir šaltos arbatos. Aš stabtelėjau prie mažo prieskonių staliuko restorano kampe, ant kurio jie mažuose paketuose laiko kečiupą, garstyčias, majonezą ir citrinų sultis. Aš paėmiau porą citrinų sulčių pakelių savo arbatai ir nuėjau prie stalo.

Nuplėšęs kraštą atidariau citrinų sulčių pakelį ir įšvirkščiau į savo arbatą, tada paėmiau kitą, nuplėšiau, atidariau ir vėl turinį supyliau arbatą. Mano nuostabai, pakelyje, kuriame maniau esant citrinų sultis, iš tiesų buvo garstyčios! Pasijuokiau, nes supratau, kad sunkesnės garstyčios nusės ant dugno nesusimaišiusios su arbata. Taigi aš toliau gėriau savo arbatą ir valgydamas užmiršau apie ant stiklinės dugno laukiančias garstyčias.

Tikrai, paskutinis arbatos gurkšnis buvo vienos garstyčios, aš ir vėl juokiausi, nors vos dėl jų neužspringau, tačiau jos išvalė mano sinusus!

Išvaizda gali būti apgaulinga
Taigi, jeigu nežinotum kas joje buvo įdėta, arbata atrodė kaip normali.

Panaši situacija yra ir Mato 8:5-12, ir ši vieta tikintiesiems sukelia daug nerimo. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo vienaip, bet kai patikrini visas sudėtines istorijos dalis, tuomet atsiskleidžia tikrasis skonis.

Prie Jėzaus prisiartino romėnų šimtininkas sakydamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namuose paralyžiuotas ir baisiai kankinasi. Į tai Jėzus atsakė: „Aš ateisiu ir jį išgydysiu.“ Bet šimtininkas sušuko: „Viešpatie, aš nevertas, kad tu ateitum po mano stogu. Tik tark žodį ir mano tarnas pasveiks.“

Štai čia daugelis nemato konteksto ir nesupranta to meto kultūros. Šimtininkas nebuvo žydas, nors tikėjo Jėzumi ir suprato Jį turint valdžią. Kai jis paprašo Jėzaus tik duoti įsakymą išgydymui, Viešpats pastebi, kad pagonys taip pat gali turėti tikėjimą:

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: net Izraelyje neradau tokio tikėjimo! Todėl sakau jums: daugelis ateis iš rytų ir vakarų (iš pagoniškų tautų) ir susės dangaus karalystėje su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai (izraelitai) bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ (5-12 eilutės)

Jėzaus nuoroda į „daugelį ateinančių iš rytų ir vakarų“ yra apie pagonis, ateinančius į Karalystę, ir tas romėnas (pagonis) jau stovėjo prieš Jį. Tuo tarpu Karalystės vaikai (žydai) bus išmesti laukan. Galima pasakyti ir taip: „...vaikai, kuriems priklausė karalystė, atmetė ją, ir jie bus išmesti į tamsybes...

Neišsigąskite tikintieji – čia Jėzus nekalbėjo apie tikinčiuosius kurių laukia neaiški ateitis Jis kalbėjo apie pagonis, kurie kaip tas šimtininkas, turės tikėjimą Kristumi, ateis ir atsisės su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu Karalystėje, o tie, kuriems Karalystė priklausė, bus išmetami dėl netikėjimo Juo.

Atsistoti ar atsisėsti?
Apaštalų darbų 7:55-60, Izraelio vyresniesiems tardant Steponą viskas baigiasi tuo, kad jis išvelkamas už miesto ir negyvai užmėtomas akmenimis. Visas 7-as skyrius skirtas šio tardymo aprašymui, kuris rodos juda lėtu tempu tik pabaiga labai staigi. Tai skaitytojui kelia nuostabą, kodėl pabaiga tokia tragiška ir skaudi?

O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Jis tarė: ‚Štai! Regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje.‘ Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, <...> ir užmėtė akmenimis. <...> Taip jie mušė akmenimis Steponą <...> Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: ‚Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!‘ Ir, tai ištaręs, užmigo.“

Aišku, kad posūkio taškas buvo, kai jis pasakė vyresniesiems, kad mato Žmogaus Sūnų stovintį Dievo dešinėje. Bet kodėl?

Todėl, kad pagal Izaijo 3:13-15, to meto žydų kultūra teigė, jog Dievas stovės, kai teis žmoniją: „Viešpats keliasi daryti teismo ir stojasi (angl. vertimas) teisti tautas. Viešpats teis vyresniuosius ir savo tautos kunigaikščius. <...> ‚Ką galvojate, skriausdami mano tautą ir daužydami beturčiams per veidus?‘ – klausia Viešpats, kareivijų Dievas.“

Steponas jiems sakė tik tai ką matė Jėzus atsistojo teisti vyresniuosius, nes jie, dėl Stepono tikėjimo, nuteisė jį užmėtyti akmenimis. ŠTAI kodėl jie įsiuto. Tai užuomina, kad JIE Izraelio vyresnieji, bus teisiami.

Mintis kurią noriu perteikti yra tokia kuomet Steponas prašė Viešpaties neužskaityti jiems nusikaltimų: „Te nebus jiems įskaityta ši nuodėmė“, Viešpats turėjo atsisėsti ir paskutinę teismo dieną, Stepono nužudymo nuodėmė jiems nebus užskaityta. Mes turime nuostabų įgaliojimą iš Viešpaties kai atleidžiame ir išlaisviname asmenį nuo mums padarytų nuodėmių.

Baltas akmuo
Apreiškimo 2:12-17, mokiniams Pergame Jėzus perduoda žinią. Jis giria mokinius už tai, kad gyvendami mieste, kuriame vyko pagrindinės imperatoriaus garbinamo apeigos, jie nedarė tikėjimo kompromisų. Bet taip pat sako, kad jų tarpe yra tokių, kurie kaip Balaamas Izraelyje, pakišęs tikintiesiems suklupimo akmenį, moko nikolaitų doktrinos, kurios Viešpats nekenčia.

Ankstyvojo surinkimo (bažnyčios) lyderis vadinamas Nikolu buvo šitų erezijų autoriumi. Žodis nikolaitas reiškia „valdžia virš žmonių“ ir, jį sujungus su Viešpaties pateiktu Balaamo pavyzdžiu, kuris apgavo bei suvedžiojo Izraelį, matome, kad Viešpats nekenčia mokymų, kuriuose teigiama, kad lyderiai turi valdžią virš žmonių. Nes tai veda link to, kad vienas balsas kalba žmonėms ir nurodinėja jiems ką sako Dievas, o vadovaujantis Naujojo Testamento tiesa Kristus yra kiekviename tikinčiajame, todėl tuo atžvilgiu, mokinių tarpe turi būti lygybė.

Mokiniams, kurie laikosi nikolaitų mokymo Jėzus įsako: „Atgailaukite“, o tiems kurie nugalės: „...Aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas.“


Paslėpta mana yra nuoroda į dangų, prisiminkite, kad dalis manos, kurią Izraelis rado dykumoje, buvo padėta į Sandoros skrynią, kad Jo artumoje būtų saugoma amžinai. Viešpats sako, kad nugalėtojai bus su Juo danguje, tikrojoje Šventų Švenčiausioje.

Kas tas baltas akmuo?
Jėzus apjungia balto akmens įteikimą su paslėptos manos valgymu. Romėnų laikais balti akmenys buvo naudojami kaip verslo kortelės, o kartais kaip bilietai į romėnišką renginį. Bet pats populiariausias atvejis, kai jie buvo naudojami priimant nakties pakeleivį. Pakeleivis, išeidamas iš svetingų namų, jų šeimininkui palikdavo akmenėlį su užrašytu savo vardu ir adresu, kad pastarajam atvykus į jo miestą, būtų priimtas jo namuose, pavalgydintas ir apnakvyndintas.

Sakydamas, kad duos jiems tokį akmenėlį, iš tiesų Jėzus sakė: „Aš galėjau apsigyventi tavo širdyje ir dabar tau duodu asmeninį bilietą į Mano namus, nes tu esi Manojoje širdyje.“ Faktas, kad Jis suasmenina tai, kad tik Jis ir asmuo žinos kas yra ant kortelės, mums rodo kaip intymiai Jis mus pažįsta. Nuostabi malonė!

Kaip jūs ir matote paskutinė tema šioje serijoje: išgelbėjimo užtikrintumas užtikrintumas dėl mūsų namų danguje. Pradedant nuo šimtininko, kuris be abejonės yra vienas iš daugelio pagonių, ateinančių iš rytų ir vakarų atsisėsti su Abraomu, iki atsisėdančio Jėzaus, kuomet mes Jo prašome neužskaityti nuodėmių tiems, kurie prieš mus nusidėjo. Mums yra suteikti pažadai valgyti dangiško maisto ir įgyti teisę įeiti su tokiu asmeniniu bilietu, kad tik jūs ir Viešpats žinosite, kas ten yra parašyta. Mūsų laukia jaudinanti ateitis!

Efeziečiams 2:7, kalbama apie gerus Tėvo ketinimus mūsų atžvilgiu: „Kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje.

Kitą savaitę nauja tema. Iki tada, būkite


2015 m. gruodžio 12 d., šeštadienis

CWOWI Naujienlaiškis. Lapkritis 2015

John Fenn, 2015 m. lapkričio mėn. 18 d.,

Sveiki visi,
vasaros pabaigoje Tėvas man pasakė: „Šį rudenį, žiemą bei pavasarį pasaulyje nutiks daug įvairių dalykų vienas po kito, kai kurie žmonės pradės klausinėti baimėje, nuovargyje ir sumišime: „O, kas toliau?“ Tenebūgštauja tavo širdis, būk ramybėje ir išlik Mano reikaluose ir viskas bus gerai.“

Tai yra tai, ką Jis pasakė man apie mano gyvenimą, bet ką Jis sakė ir ką darė tavo gyvenime? Jei Jis tave mokė tam tikroje srityje, tas mokymas tęsis nepriklausomai nuo to, kas sukasi aplink mus. Ar Jis tave veda per krizę? Jis ir toliau vaikščios su tavimi, nepaveiktas įvykių pasaulyje.

Išlik ramybėje to, ką Jis sako tau šiuo metu, šiandien, nes ta ramybė yra kaip apsaugos ir saugumo kokonas. Saugok tą ramybę savyje. Neleisk puolimams iš pasaulio jos atimti: ir Dievo ramybė „išlaikys“ (graikiškai „saugos“) jūsų mintis. Filipiečiams 4:7.

Mes galime būti tokie kaip Marija, kuri Luko 2:19 išgirdusi Ganytojo istoriją bei savo ką tik gimusio Sūnaus pagarbinimą „...įsiminė šiuos žodžius, dėdamasi juos širdin.“ Mes galime turėti klausimų ir normalią baimę dėl to „kas toliau“, bet mes išlaikome ramybę mūsų dvasioje, kuomet apmąstome šiuos dalykus.

Namie šventėms
Peržvelgęs šiuos metus, aš matau, kad sudėjus visas keliones ir dienas, kurias praleidau atsigaudamas ir susigaudydamas po ilgų skrydžių, manęs nebuvo namie maždaug 4 mėnesius. Sąrašas dalykų, kuriuos reikia atlikti namuose yra ilgas ir mes su Barbara mėgstame tiesiog būti kartu be jokių numatytų kelionių kalendoriuje likusiai metų daliai. Visiškai nebėra įtampos, žinant, jog manęs už kampo nelaukia x kelionė.

Bet kai aš mąstau apie visus žmones, kuriuos mes aplankėme ir susitikome per visas keliones, visą svetingumą ir susitikimus su žmonėmis, mes matome Viešpatį einantį SU žmonėmis per gyvenimą žymiai dažniau, nei mes matome akimirksniu įvykstantį išvadavimą iš aplinkybių. Yra maldos už išlaisvinimą, už išgydymą, už įvairių konfliktų pabaigą, bet tai, ką mes matome – tai Viešpats, einantis su žmonėmis per „slėnį“, vietoj to, kad perkeltų juos iš „slėnio“.

Jis yra ištikimas ir mane stebina, kaip žmonės pasaulyje eina per gyvenimą be Jo, nepažinodami to Buvimo jų dvasioje, kuris skleidžia ramybę ir saugumą į visą mūsų esybę. Savo kelionėse aš matau žmones, kurie paliko formules, paliko sistemas, sukurtas tam, kad gautų iš Dievo kažką, ko Jis šiame laike jiems neduoda, ir tiesiog mokosi vaikščioti su Juo, esant artimuose santykiuose. Tai yra gyvenimas Kristuje, tiek vidinis gyvenimas, tiek artimi santykiai su kitais tikinčiaisiais.

Motyvų tyrumas
Vienas iš dalykų mano širdyje yra motyvų tyrumas, randamas Naujojo Testamento lyderiuose ir tai, kaip jie elgdavosi savo santykiuose su kitais, be jokios naudos sau. Tai atsispindi Pauliaus širdyje, Apd 15:36, kai jis pasakė Barnabui:

„Grįžkime, aplankykime brolius visuose miestuose, kur skelbėme Viešpaties žodį, ir pažiūrėkime, kaip jiems sekasi.“

Viskas – jis tiesiog norėjo pažiūrėti, kaip jiems sekasi. Paulius nepasakė „Grįžkime, ir tegul jie užregistruoja savo narystę“ arba „Grįžkime ir priverskime eiti į ląsteles“ arba „Grįžkime ir pasakykime jiems, ką jie turi daryti“ – jie tiesiog norėjo pažiūrėti, kaip jiems sekasi.

Štai kodėl Paulius pasakė korintiečiams „Mes juk neviešpataujame jūsų tikėjimui, bet esame jūsų džiaugsmo talkininkai, nes (savo) tikėjimu jūs stovite“ (2 Korintiečiams 1:24). Ši eilutė yra viena iš dviejų pamatinių CWOWI eilučių ant kurių mes statome, nes tai visuomet buvo mūsų širdyje.

Kita eilutė yra Galatams 2:9, kurioje rašoma, jog Petras, Jokūbas ir Jonas „pastebėjo malonę“ esančią su Pauliumi ir Barnabu. Šios dvi eilutės yra raktas į sveiką ir subalansuotą tikėjimo gyvenimą bei tarpasmeninius santykius – mes neiname į santykius su naudos siekiu, bet paprasčiausiai pastebime malonę vienas kitame ir atsakome į tai, darydami, ką galime, kad būtume talkininkai džiaugsme, nes kiekvienas iš mūsų stovime savo tikėjime.

Šis „be naudos, tik iš meilės“ tarnavimas reiškia, jog mes įžengiame į santykius visų pirma pamatydami, ką Dievas daro to žmogaus gyvenime ir tuomet atsakydami į tai.

Apaštalų darbų 11:19-30 graikai Antiochijoje tikėjo Jėzumi ir apaštalai išsiuntė Barnabą pažiūrėti, ką Dievas darė. 23 eilutėje sakoma: „Atvykęs, ir pamatęs Dievo malonę, jis apsidžiaugė ir visus ragino ryžtinga širdimi pasilikti su Viešpačiu.“

Pastebėkite – jis neatėjo su paslėptu tikslu ar mintimi pasakyti jiems, ką jis manė, jog jie turėtų žinoti apie Dievą. Paulius matė Dievo malonę ir tuo džiaugėsi. Jis atsakė į tai, ką Dievas jau darė. Čia yra mūsų širdis ir tai yra pamatas statomas ant Jėzaus. Tai yra santykiais paremtas tikėjimas, apjungiantis žmones, kurie susirenka namie – šeima pagrįstose sveikose bažnyčiose. Tai yra esmė.

Mes žiūrime į tai, ką Dievas daro. Stengiamės suvokti esančią malonę, vietoj to, kad bandytume viešpatauti kieno nors tikėjimui. Mes esame jų džiaugsmo talkininkai, mokydami juos, kaip stovėti jų asmeniniame tikėjime, judant jų pačių gyvenimo tempu.

Pažiūrėkite į Petrą – Apaštalų darbų 15:8-10, kai Petras pasakojo apie savo patyrimą Kornelijaus namuose, jis pakomentavo „Ir Dievas, kuris pažįsta širdis, paliudijo jų naudai, duodamas jiems Šventąją Dvasią kaip ir mums.“

Atkreipkite dėmesį, jog Petras visų pirma pamatė, ką Dievas matė jų širdyse, jis pastebėjo, jog Dievas liudijo jų širdims, duodamas jiems Šventąją Dvasią, ir Petras tiesiog į tai reagavo. Jis neįžengė į namus planuodamas įkurti naują namų bažnyčią ar pradėti naujų Biblijos studijų apie tikėjimo pagrindus – jis nuėjo suvokti malonę, pamatyti ką Dievas jau darė ir tuomet atsakyti į tai.

Mūsų kelionės
Aš kartais klausiau savęs dėl visų kelionių, kuriose mes kaip Paulius „aplankome brolius ir pažiūrime, kaip jiems sekasi“. Bet aš supratau, jog tai tiesiog mano širdis, tiesiog pamatyti, kaip žmonėms sekasi jų ėjime ir atsakymas į tai, ką Dievas daro – aš neturiu jokių kitų tikslų – tiesiog būti jūsų džiaugsmo talkininku, jums stovint jūsų pačių tikėjime.

Mes dėkojame jums visiems, ir visuomet meldžiamės už tuos maldų poreikius, kuriuos jūs užrašote ant paaukojimo vokų ar paliekate internetu. Ačiū, už tai, kad jūs duodate mums ir esate su mumis. Mes esame mažas tarnavimas ir jūsų dovanos yra jaučiamos asmeniškai. Ačiū jums.

Būkite palaiminti!
John, Barbara ir Krisas

2015 m. gruodžio 9 d., trečiadienis

Dabar aš supratau. 3 dalis, Draugas vidurnaktį

John Fenn, 2015 m. lapkričio mėn. 28 d.,

Sveiki,
Tą vasarą man sukako 16 ir mano mama pasiėmė mus, savo keturis vaikus ir mano pusseserę, kuriai taip pat sukako 16, beveik mėnesiui į kelionę aplink Europą. Mama išsinuomojo „Volkswagen“ markės autobusiuką su atidaromu stogu ir atskirą didelę palapinę, kurioje miegojome mes – 3 berniukai, o mama, pusseserė ir sesuo miegojo automobilyje. Kelionę pradėjome Amsterdame, darydami kelio kilpą važiavome link Romos ir atgal. Ši kelionė pakeitė mano gyvenimą.

Mums lankantis Vatikane, pusseserė dėvėjo rausvą, keli coliai virš kelių, sijonėlį. Kai priėjome vartus į Šv. Petro baziliką, jos neįleido vidun, nes jos sijonėlis buvo per trumpas. Tai buvo vienintelis „geras“ rūbas, kurį ji pasiėmė į kelionę. Neketinome pirkti kito, žemiau kelių siekiančio sijono, bet ir nenorėjome, kad tiek atkeliavusi ji turėtų apsisukti ir grįžti atgal.

Pradžioje ji labai įsižeidė, bet kai jausmai šiek tiek atvėso, jos pyktis virto iššūkiu. Ji nusprendė, kad parodys jiems. Nusmaukė savo sijoną žemyn ant klubų, užsileido palaidinę, kuri vos bedengė jos apatinius ir nužygiavo pro duris su sijonu žemiau kelių. Kai pateko į vidų, pasukusi galvą ir prikandus liežuvį - stebėdama sargus kitoje didžiulių durų pusėje, patraukė savo sijoną aukštyn iki jam būdingo ilgio.

Jei tu būtum pašalinis stebėtojas ir nežinotum to meto Vatikano taisyklių, bet tik stebėtum tai, kas nutiko mano pusseserei, tu visiškai nesuprastum, kas gi vyksta. Biblijoje yra dar viena istorija apie apvadus, ji mums įgauna prasmę tik tuomet, kai suvokiam to meto kultūrą. 1 Samuelio 24:1-8 rašoma, kad Dovydas buvo persekiojamas Sauliaus. Jis ir jo žmonės pasislėpė dideliame urve dykumoje.

Karalius Saulius
Karaliui reikėjo išsituštinti, dėl to jis nuėjo į urvą, bet nesuprato, kad ten slėpėsi Dovydas ir jo vyrai!

Kol Karalius Saulius darė savo reikalus, Dovydas prisėlino ir nupjovė apvadą nuo jo mantijos krašto, bet 5 6 eilutėse sakoma: „Dovydo širdis smarkiai plakė (arba Dovydo širdis apkaltino jį), nes jis nupjovė Sauliaus skverną. Jis tarė savo vyrams: - Apsaugok, Viešpatie, kad taip padaryčiau savo valdovui, Viešpaties pateptajam, pakeldamas prieš jį savo ranką, nes jis yra Viešpaties pateptasis.“

Kai jūs ar aš tai skaitome, įsivaizduojame sugadintą rūbą ir spėliojame, kodėl Dovydo širdis taip jautriai reagavo, o jis blogai dėl to jautėsi? Mes galime nutuokti, kad čia slypi gilesni dalykai, bet nesame tikri kas tai. Štai atsakymas.

Skaičių 15:37-40 ir Pakartoto Įstatymo 22:12, Viešpats įsakė, kad jie ant savo apsiaustų skvernų užsisiūtų kutus, kurie simbolizavo Viešpaties Žodį. Taigi kada tik jie būdavo apsirengę apsiaustu ir pažvelgdavo į kutus, jie prisimindavo Žodį ir simboliškai suprasdavo, kad yra apsirengę Žodžiu. Dabartiniais laikais mes įsivaizduojame maldos šalikus su kutukais, bet senovėje jie buvo ant kiekvieno rūbo.

Ortodoksų laidotuvėse, Dovydo dienų paprotys išliko iki šių dienų. Per laidotuves nukerpami kutai nuo asmens rūbų, simbolizuojant, kad mirusysis žmogus dabar jau nėra surištas įstatymu žemėje, jis gali išeiti ir būti su Viešpačiu. Taigi, Dovydas nukirpdamas Sauliaus kutus pademonstravo laidotuvių ceremoniją, pareikšdamas, kad jis yra miręs žmogus ir artėja prie mirties. Iš esmės, tai parbloškė Karalių Saulių myriop.

Štai kodėl Dovydo širdis „plakė“, nes jis ištiesė savo ranką prieš karalių Saulių ir štai kodėl, skaitydami toliau matote, kad jis atgailavo ir išpažino savo veiksmą padarytą prieš Saulių. Dovydas gerbė patepimą, valdžios autoritetą ir atsakydamas sąžinės balsui buvo greitas išpažinti savo širdies nuodėmę.

Draugas vidurnaktį
Jėzus savo požiūrio perteikimui naudoja daugybę mokymo stilių ir vienas jų tą patį dalyką apibūdinti 2 3 palyginimais iš eilės. Štai vienas mokymo pavyzdžių, apie tą patį subjektą pateikti iš eilės 3 palyginimus:

Luko 11:2-5 Jis, Senojo Testamento formate, savo mokiniams pateikia bazinį maldos pavyzdį, kurį šiuo metu vadiname „Viešpaties malda“. Ji parašyta „aorist“ laike, o tai reiškia, kad tai ne vienkartinis įvykis, bet besitęsiantis procesas. Ji pateikta kaip to besitęsiančio proceso teiginys, nors kai kuriose Biblijos eilutėse ji užrašyta išėmus ją iš to „aorist“ ir paversta serija atskirų prašymų pridedant „Duok mums...“ Bet štai ką sakė Jėzus:

Kai meldžiatės, sakykite: ‚Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo Karalystė. Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto’ ”

Štai taip, tai visa malda Luko evangelijoje. Jeigu jūs skaitysite ją kaip besitęsiantį procesą, ji taps jums nuolankumo ir padėkos malda. Tai procesas. Tėvas įgyvendina savo valią žemėje nenutrūkstamai. Jis kiekvieną dieną duoda mums duonos ir tai yra besitęsiantis procesas. Jis atleidžia mums, kai mes, kaip dalis besitęsiančio proceso, atleidžiame kitiems ir Jis visada, kaip nuolatinio proceso mūsų gyvenime dalis, veda mus šalin nuo pagundos ir išlaisvina nuo pikto. Tai gilu, skirk laiko tai apmąstyti.

Kai Viešpaties malda atskleidžia Tėvo gerumą ir Jo besitęsiantį dalyvavimą mūsų gyvenime, Jėzus nedelsdamas pateikia mums kitą palyginimą, kuris parodo koks Tėvas NĖRA. 5 ir 9 eilutės vadinamos „Draugas vidurnaktį“:

Jis kalbėjo jiems: ‚Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: - Bičiuli, paskolink man tris kepalus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir neturiu ko jam padėti ant stalo.‘ ‚O anas iš vidaus atsilieps: - Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti.‘ Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl draugystės, tai dėl jo atkaklumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia. Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir BUS jums atidaryta. Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. ‘“

Jėzus sako, kad su draugais čia žemėje, kartais reikia atkaklumo, kad gautum tai, ko tau reikia, bet ne taip yra su Tėvu: prašyk ir gausi, ieškok ir rasi, belskis ir tau BUS atidaryta.“

Kad būtų dar aiškiau, ir kad niekas tuo neabejotų, Jėzus apibūdina trečią punktą:
Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – duotų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo.“

Atkreipkite dėmesį: Jis pradėjo nuo Tėvo - „Viešpaties malda“ ir perėjo prie kietasprandžio draugo, kad parodytų, koks nėra Tėvas, tada grįžo prie Tėvo gerumo, kad apibūdintų žemiškus tėvus ir jų gerumą savo vaikams. Palyginimą apie kietasprandį draugą įterpė tarp dviejų mokymų apie Tėvo gerumą ir dosnumą.

Šios savaitės tema apie žemę ir dangų
Tėvo gerumas siejasi su Dovydo jautria širdimi Dvasios dalykams. Dovydas jau turėjo karaliaus patepimą, bet tuomet karaliumi buvo Saulius. Dovydas, kartą jau buvo teistas už savo širdies sumanymus ir pasimokė, dabar jis pasielgė teisingai, netgi rizikuodamas prarasti autoritetą, o galbūt net gyvybę.

110 Psalmėje Dovydas rašė: Viešpats tarė mano Viešpačiui: - Sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojomis.“ Viešpats (Tėvas) pasakė mano Viešpačiui (Kristui): „Sėsk mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojomis.“

Kadangi Dovydas pažinojo Tėvą ir tai, kaip Kristus bus pasodintas, kol viskas Jam bus pajungta, Dovydas sugebėjo peržengti pasipriešinimą Sauliui savo širdyje, atgailavo ir laukė savo karaliavimo eilės. Kadangi Dovydas pažinojo Tėvą, jis buvo jautrus Dvasios dalykams. Pažink Jį! Kalbėk Tėvui asmeniškai, o tada klausykis Jo tylaus atsako, dažnai be žodžių, bet bendravimo apimtimi.

Šią seriją pabaigsiu kitą savaitę, rašysiu apie baltą akmenį ir dar kai ką. Iki tada, būkite palaiminti.

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu