Gyvenimo audinys Nr. 2 iš 4

 Weaving of Life #2 of 4

 Sveikinu visus,

 Tai istorija apie ilgą Dievo atmintį ir  Jo sugebėjimus vykdyti savo pažadus. Jei jaučiate, kad Viešpats davė jums pažadus apie mylimą žmogų, bet dar nematote,

kad tai išsipildė, tai jus padrąsins. Jei svarstote, ar kažkas, kas jums pažadėta, kada nors įvyks, tai jus paskatins.

 Tai vyko  maždaug 1400 m. pr. Kr

 Išėjimo 17 knygoje rašoma, kad Izraelis išėjo prasiskyrus jūrai kaip visiškai nauja tauta, ir atvyko į Refidimą, o tai hebrajų kalba reiškia: „Poilsio vieta“. Viena problema: jie neturėjo vandens.

 Viešpats pasakė Mozei, kad jis atsistotų ant uolos, ir liepė Mozei vieną kartą smogti į uolą  lazda, ir ji duos vandens. Simbolika yra graži. Uola ir ant jos stovintis Viešpats yra Kristaus Jėzaus tipas. Smūgis į Uolą 1 kartą lazda (Dievo žodis/pranašystė) buvo kryžiaus tipas, dėl kurio iš Uolos buvo išlietas vanduo (Šventoji Dvasia). Vanduo numalšino žmonių troškulį.

  Vėliau, Skaičių 20:8, Mozė susidūrė su kita tokia situacija, ir Viešpats jam liepė šį kartą tik kalbėti  uolai ir iš jos ištrykš vanduo. Pirmajame pavyzdyje buvo reikalaujama, kad Uolai būtų suduota, tai  Jėzaus atvaizdas ant kryžiaus, bet išgelbėjimas yra tikėjimas širdimi, o paskui burnos išpažinimas, kad Jėzus yra Viešpats.

 Štai kodėl antrą kartą jis turėjo kalbėti uolai, kad iš jos ištekėtų vanduo. Kadangi jis buvo įsitraukęs į  nesutarimus kongregacijoje, jis smogė į uolą, kaip ir pirmą kartą, smarkiai pažeisdamas tai, ką žinojo apie Viešpatį, Jo išgelbėjimo planą, ir iš tikrųjų tai buvo  Dievo veido įžeidimas. Dėl šios nuodėmės Viešpats jį teisė, uždraudė įžengti į Pažadėtąją žemę. Kuo daugiau žinai, tuo mažesnė malonė dėl kai kurių dalykų.

 Iš karto po to, kai Mozė trenkė į uolą, ištekėjo vanduo

 Izraelį užpuolė jų pusbroliai amalekiečiai (Išėjimo 17:8). Pradžios 36:12 pasakojama, kad Amalekas buvo nesantuokinis Ezavo sūnaus sūnus, ir būtent jo palikuonys užpuolė savo pusbrolius, naujai susikūrusį Izraelį. Mums sakoma, kad tai buvo pasala.

 tai Išėjimo 17:10-15 mūšis tarp pusbrolių buvo toks ilgas ir sunkus, kad tęsėsi visą dieną. Mums taip pat sakoma, kad tol, kol Mozė laikė iškeltas rankas, Izraelis laimėdavo, bet kai jis pavargdavo ir nuleisdavo rankas, laimėti imdavo Amalekas.

Išeitis buvo tokia, kad Aaronas ir Hūras pasodino Mozę ant uolos, o jie palaikė jo rankas. Vėlgi, mes turime išganymo tipą: Mozė reiškia „ištrauktas“, nes buvo ištrauktas iš upės, kad atsilieptų į aukštesnį šauksmą ir pailsėtų įsitvirtinęs ant  ant Uolos.

 Be to, Aaronas reiškia „stiprumas“, „išaukštintas“ arba „stiprus“, o „Hur“ šaknis (harar) reiškia šilumos šaltinį arba deginimą. Išvestinė reiškia „skylė arba urvas“, kaip ten, kur būtų galima kurti laužą, kad sušildytų vietą, ugnies šaltinį.

 Taigi mes turime tą, kuris ištrauktas, sėdi ant savo išganymo uolos, viena vertus, išaukštintas,  dega uolumu dėl Viešpaties, kita vertus, laimėdamas mūšį! Čia matome atperkamąjį vardą, duotą Viešpačiui, Jehova-Nissi, Viešpats, mano pergalės vėliava.

 Dėl Amaleko pasalos 14-16 eilutės mums sako, kad Viešpats pažada Mozei, kad jis kariaus su amaleku per visas kartas, kol jie bus visiškai išnaikinti.

 Žvilgsnis į priekį 400 metų iki maždaug 1000 m.pr.Kr

 Karalius Saulius karaliauja, o jam įsitvirtinus, Viešpats liepia jam kariauti su amaleku 1 Samuelio 15:1-3, sakydamas jam: „Prisimenu, ką Amalekas padarė Izraeliui, tykodamas pakeliui, kai jis (Izraelis) išėjo iš Egipto...todėl kariaukite ir sunaikinkite nusidėjėlius amalekiečius (18 eil.) visus ir visa, ką jie turi..."

 Bet Saulius pasigailėjo amalekiečių karaliaus Agago ir jo šeimos bei geriausių gyvulių gyvybės. Nors vėliau Agagui tą dieną buvo įvykdyta mirties bausmė, akivaizdu, kad dalis jo šeimos išgyveno. Iš kur mes tai žinome?

 Vėl pasukime pirmyn, 600 metų iki maždaug 480 m.pr.Kr

 Dabar esame maždaug 1000 metų po Mozės, 600 metų po karaliaus Sauliaus, ir mes randame vyrą, vardu Hamanas, kuris nekenčia žydų tautos. Jūs žinote istoriją; Hamanas rengia sąmokslą prieš žydų tautą, spendžia spąstus, nesuvokdamas, kad karalienė yra žydė. Per jos drąsą, rizikuojant savo gyvybe, sąmokslas  atskleidžiamas ir Hamanui įvykdoma mirties bausmė ant kartuvių, kurias jis paruošė Esteros dėdei Mordechajui.

 Galime stebėtis, kodėl Esteros knyga yra mūsų Biblijoje. Tai vienintelė Biblijos knyga, kurioje nekalbama apie Dievą, ir joje nenurodytas žymių Jėzaus giminės žmonių gimimas. Pateikiu vieną iš priežasčių, dėl kurių Viešpats pasirūpino, kad ji būtų įtraukta į mūsų Bibliją, – parodyti Viešpaties ilgą atmintį ir ištikimybę.

 Esteros knygoje  Hamanas 5 kartus identifikuojamas kaip „Hamanas Agagitas“. (3:1, 10; 8:3, 5; 9:24) Prisimenate, Agagas buvo karalius, kurio Saulius pasigailėjo maždaug prieš 600 metų. Jo išgyvenusi šeima išsaugojo vardą iki pat Esteros knygos, vis dar surišta  neapykanta pusbroliui Izraeliui.

 

Hamanas Agagitas turėjo tokią pat  neapykantą kaip  ir Amalekas Izraeliui, kaip senovėje buvo paspendęsjam pasalą. Tai buvo Viešpaties  teisingumo išsipildymas, kai Hamanas  padėjo spąstus  žydų tautai, jis vėl buvo Viešpaties  nugalėtas. Purimo šventė švenčia šią, galutinę Viešpaties pergalę prieš amalekitus.

 Pamoka mums?

 Daugelis iš mūsų gavome Viešpaties pažadus dėl visko, pradedant savo gyvenimu ir baigiant amžinais artimųjų likimais. Kartais rūpinamės ar nerimaujame, kai matome pažadui prieštaraujančias aplinkybes.

  Aplinkybės nėra Viešpaties pažado išsipildymo pažangos rodiklis. Hebrajams 11:13 išvardijami keli didelio tikėjimo žmonės ir daroma išvada: „Visi jie mirė tikėdami, negavę pažadų...“

 Nesvarbu, ar tu gyveni, ar mirsi, tai neturi jokios įtakos Dievo pažadų išsipildymui. Jūs jau esate amžinybėje, taigi, jei turite pažadą ir nematote jo išsipildant savo gyvenime ir tai neįvyks šiame amžiuje, duokite jam 200 ar 500 metų. Jo Žodis išsipildys.

 Jis padarys tai, ką tau pažadėjo, todėl ilsėkitės. Tiesiog nustokite bandyti tai išsiaiškinti ir pailsėkite. Priėjęs liepto galą besirūpindamas tiesiog  pailsėk. Išeik. Nurimk  Jo ramybėje. Grįžkite prie pradinio pažado ir vėl raskite tą ramybę. Leisk Jam tai tvarkyti.

 Jis tai padarys! Jis turi ilgą atmintį ir nėra kaip žmogus, kuris meluotų.

 Kita situacija kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,

 Džonas Fenas

2023 m. sausio mėn. naujienlaiškis

 January 2023 Newsletter

Sveikinu visus,

 Prieš įsigilindamas į kai kuriuos dalykus, apie kuriuos Viešpats su manimi pasidalino šiais metais, turiu suteikti jums šiek tiek informacijos ir

atnaujinimų. KWOWI: Dabar Ugandoje ir Kenijoje remiame 63 vaikus, o tai yra didžiulė palaima šiems vaikams ir šeimoms. Ši parama padeda aprūpinti juos maitinimu, išsilavinimu ir net įsigyti asmeninius daiktus bei mokyklinius reikmenis. Ši nedidelė mėnesinė 41 USD dovana yra labai svarbi. Jūs galite padėti vaikui klestėti.

 Mūsų Talsos namų surinkimų komanda nuo vasario 20 d. keliaus į Ugandą ir aplankys ten esančius vaikus bei kitus namų surinkimus. Prie jų prisijungs ir lyderiai iš Kenijos, todėl vertiname jūsų maldas dėl jų kelionės. Tai brangiai kainuoja, todėl būtų sveikintina viskas, ką galite padaryti, kad būtų padengtos kelionės išlaidos. Vaikus ir tenai vykdomus darbus galite pamatyti apsilankę adresu: www.kwowi.org

 Škotijos konferencija: Džiaugiamės galėdami surengti savo konferenciją Glazge, Škotijoje šiais metais, birželio 8–11 d., kaip matote aukščiau. Glazgas yra puikus pradžios taškas norint pamatyti likusią Škotiją, JK ar ES, o konferencija bus nuostabi.

 Į kainą yra viskas įskaičiuota, tai reiškia 3 nakvynes, 8 kartus  maitinimą, arbatas su užkandžiais, naudojimąsi patalpa ir konferencija. Jis vyksta viename iš  šeimai priklausančių viešbučių ir konferencijų centrų Glazge. Tiems, kurie apsistos pirmadienį, kartu apžiūrėsime kraštovaizdį. Jei užsiregistravote ir apsistojate, atsiųskite mums el. laišką adresu cwowi@aol.com, kad mūsų šeimininkai galėtų planuoti.

 Mūsų tikslas yra padėti įkurti namų surinkimus – mūsų svetainėje yra 10 klausimų ir atsakymų vaizdo įrašų apie namų surinkimą (pagal šaltinius), taip pat įvairūs straipsniai ir mokymai, knygos, podcast'ai. Garso serialai „House Church 101“ ir „Dalykai, kurių išmokau nuo pradžių steigdamas namų surinkimus“ taip pat labai naudingi. Jei jus domina namų surinkimo įkūrimas, susisiekite su mumis, nes čia nukreiptas  mūsų dėmesys!

 „Zoom“ susitikimas įvyks  kitą mėnesį, žr. registraciją aukščiau, bus apie tai, kaip sustiprinti ir plėtoti mūsų dvasinį branduolį, kaip nurodyta toliau.

 Pranašiškai

 Mano garso mokymo serija šį mėnesį yra apie tiesą ir konkrečiai apie „absoliučią tiesą“ yra dalis didesnės žinios, apie kurią Viešpats man kalbėjo apie šiuos metus.

 Ar per pastaruosius porą metų turėjote draugų, kurie su jumis liovėsi draugauti dėl politikos ar „skiepų“? Ar žmonės atsiskyrė tiesiog pasilikdami ten, kur jie dabar yra, dvasiškai kalbant, o jūs judėjote Viešpatyje? Ar jaučiate „dievišką

nepasitenkinimą, kuris iš vidaus ragina imtis pokyčių, o kiti draugai džiaugiasi galėdami gyventi taip, kaip gyvena“?

 Kodėl buvo leista įvykti tokiai nesantaikai ir susiskaldymui Kristaus kūne?

 Aš paklausiau Viešpaties, kodėl Jis leido tokiai nesantaikai ir susiskaldymui kilti savo kūne pastaruosius 2+ metus per JAV ir kitų šalių rinkimus, Covid skiepus ir politiką.

 Jis sakė: „Kad  daugelio širdys būtų atskleistos, ir  kad visi tai pamatytų, su viltimi, kad jie  galėtų teisti save. Nes daugelis laikė save išmintingais, manė esą subrendę, manė žinantys daugiau ir pakilo išdidume. Reikėjo atskleisti jų širdis, nes jie neteisė savęs. Jie jau turėjo valgyti kepsnį, bet aš net negalėjau jų pamaitinti pienu. Daugelis buvo kūniški, elgėsi taip, lyg jų nebūtų manyje. Buvo leista, kad tai( nesantaika, skilimas) tęstųsi , kad visi pamatytų, kokie jie yra, nes teisumas yra apreiškiamas iš tikėjimo į tikėjimą ir čia daugelis krito. Tačiau daugelis teisė save ir išlaikė savo širdis teisias prieš mane, net kentėdami netektį, ir rado malonę, nes jie ir toliau rūpestingai vaikščiojo priešais mane“.

 Jis tęsė, kad daugelis atgailavo. Tačiau dėl to, kad jie be pateisinamos priežasties atsiskiria nuo kitų, jų santykiai su tais, kuriuos jie atstūmė, nors ir bus atkurti, niekada nebebus ten, kur jie buvo prieš savo nuodėmę; „Nes jie turi patirti savo veiksmų pasekmes“.

 Išgyvenę visa tai...

 Po to Jis pasakė, kad šie metai yra (naujų) jėgų kaupimo ir stiprinimo tai, ką turime, metai. Tai jėgų kaupimo ir gyvenimo stabilizavimo metai. Tai grįžimas prie absoliučios tiesos, palikus nupjautus dalykus. Tai gyvenimas po apgenėjimo stiprinant   mūsų tikėjimo paprastumą ir vaikščiojimą su Tėvu ir Viešpačiu.

 Daugeliui šiais metais seksis gerai...

 Nes jie pasirinko teisingai ir nieko neprarado, net visais atžvilgiais įgijo per pastaruosius porą metų. Daugelis turi Biblijos tiesos apie santykiais pagrįstą tikėjimą, išreikštą namų surinkimo santykiuose supratimą.  Jie gilinsis į šiuos dalykus, sustiprės ir augs, ir daugelis pradės naujus skyrius savo gyvenime; ras išsipildymą, kurio jie niekada anksčiau nepažino Biblijos santykių ir tikėjimo modelio paprastume.

 Daugeliui tai bus stabilumo, paliekant išsiblaškymą, dvasinio gyvenimo supaprastinimo, grįžimo į savo branduolį metai. Tai bus metai, kai bus surišami palaidi galai ir pjaustomi dalykai, kurie yra periferiniai – tai, kas yra- dalykai, kurie „kabo aplink“ jūsų gyvenime, bet neprisideda prie jūsų gyvenimo. Jis tai kalba mums dabar, tai pasiruošimas metams kurie seks po šitų.

 Grįžti į savo esmę, prie to, kas tikrai svarbu dvasiškai, yra savęs vertinimo veiksmas. Kai kurie tai jau padarė per pastaruosius porą metų, o 2023-ieji bus didelio stiprėjimo ir augimo metai. Tai Jis sako daugeliui, bent iš dalies, šiais metais. Daugiau papasakosiu kito mėnesio „Zoom“ internetiniuose susitikimuose, ypač apie tai, kaip sustiprinti tai, ką turite, ir kaip šiais metais pakeisti kryptį į tai, ką Jis jums turi.

 Mano širdis visada buvo pažinti Viešpaties kelius, užkulisius, kaip Jis daro dalykus. Tikiuosi, kad šis informacinis biuletenis suteikė įžvalgos ir įkvėpė nuolankumo, troškimo išsaugoti pirmąją meilę ir prioritetus.

 Ačiū už kantrybę. Turime daug  žmonių, kurie nori įkurti namų surinkimus arba rasti netoliese esantį  su cwowi susijusią namų surinkimą. Viską suspėti mums iššūkis, dėkojame  už  maldas prašant išminties  ir už palaikymą.

 Labai ačiū, kad esate mūsų gyvenime. Dėkojame už jūsų maldas ir finansinę paramą! Mes jus vertiname!

 Laiminame jus

 John & Barb, Brian & Amy

Gyvenimo audinys 1 iš 4

Weaving Life #1 of 4, Careful Who You Offend,

Sveikinu visus,

 Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau matau, kaip Dievas Tėvas sujungia visus gyvenimo elementus, kad atskleistų savo dalyvavimą visose smulkmenose.

 Atrodo, kad Jis „mirkteli“ mums subtiliais būdais, o jei būsime atidūs ir pastebėsime, jis tarsi sako: „aš čia“. Šie „Dievo mirktelėjimai“ suteikia mums užtikrintumo ir pasitikėjimo Jo gebėjimu supinti mūsų gyvenimo audinį.

 Ar tai buvo skirta blogiui?

 Šioje serijoje nagrinėjamos 4 gyvenimo situacijos, kurias  Viešpats panaudojo , kad įvykdytų savo valią, kartais nepaisant net žmonių valios. Kartais tik po įvykio (-ių) galime atsigręžti atgal ir pamatyti veikiant  Jo ranką.

 Pavyzdys yra Juozapas, kurį pirmą kartą matome kaip arogantišką 17-metį. Pradžios knygos 37 skyriuje jis turi drąsos pasidalinti pranašiškais sapnais su savo šeima, įskaitant  vyresniuosius brolius. Nors jis buvo daug jaunesnis, jis buvo jų viršininkas ir akivaizdžiai tėvo numylėtinis. Jie pardavė jį į vergiją, melavo tėvui, sakydami, kad jis buvo nužudytas, o paskui kitus 13 metų lyg niekur nieko užsiėmė savo verslu.

 Jūs žinote istoriją: parduotas Potifarui, paaukštintas tvarkyti jo namų ūkį, melagingai apkaltintas, įkalintas, paaukštintas vadovauti kalėjimui, aiškinęs sapnus, atvestas faraonui, paskirtas aprūpinti Egiptą grūdais   7metai prieš  įvyksiant išpranašautam badui .

 Kai jo broliai atvyko į Egiptą nusipirkti maisto 2-ais  bado metais*, Juozapas atskleidė, kas jis yra. Pradžios knygoje 50:20 Juozapas komentuoja, žvelgdamas atgal į šiuos įvykius: „Nors jūs man norėjote blogo, bet Dievas tai pakeitė geru “. *45:6

 Hebrajų kalba yra aiškesnė ir gali būti išversta taip: „Tu sugalvojai blogį, bet Dievas savo mintimis panaikino tavo planus, paversdamas juos į  gera“. Kitame vertime tai sakoma taip: „Tu norėjai blogio, bet Dievas  supynė tokiu būdu, kad tai taptų gera“.

 Ši serija pasakoja apie tai, kaip Dievas supina(suaudžia) dalykus

 Tikiuosi, kad tai privers mus sustoti ir pažvelgti atgal, o  tada pažvelgti į dabartį, kad pamatytume Jo ranką, kuri sujungia mūsų gyvenimo elementus.

  Kita situacija: Dovydas ir Batšeba

 II Samuelio 11:1 mums sakoma: „Pavasarį, kai karaliai išeina į karą“, Dovydas išsiuntė savo kariuomenę, bet pats liko mieste. Tai pirmas užuomina, kad kažkas gali nutikti negero – jis nebuvo ten, kur turėjo būti, nedarė to, ką turėjo daryti.

 Rezultatas buvo tai, kad jis turėjo šiek tiek laisvalaikio ir, kaip nutinka daugeliui vyrų, kai jiems nuobodu, mintys krypo į moteris. Jis pamatė Batšebą, Ūrijos žmoną, besimaudančią ant savo stogo.

Esu tikras, kad žinote istoriją : jis paėmė Baršebą  gyventi pas save, po to, kai ji pastojo, o jos vyras buvo nusiųstas  į armijos priešakines gretas,  kad žūtų kare. Tai jį išlaisvino, kad galėtų vesti našlę. Natanas konfrontavo jį,  jo nuodėmė buvo atleista – ir štai mes turime 51 psalmę, kurią jis parašė atgailaudamas. Ypač išsiskiria 10 eilutė: „Sukurk manyje tyrą širdį, mano Dieve, ir atnaujink manyje teisingą dvasią“.

 Kas stebi?

 Tuo metu karalius Dovydas turėjo keletą karališkųjų patarėjų, tarp kurių pagrindinis buvo Ahitofelis. Ahitofelio išmintis buvo legendinė ir karalius Dovydas juo labai pasitikėjo.

 Dovydo sūnus Abšalomas sukėlė maištą, kaip pasakoja II Samuelio 15-17 skyriai. Ahitofelis įsitraukė į sąmokslą prieš Dovydą, tyčia duodamas Abšolomui blogus patarimus. Tačiau galiausiai sukilėlis nepaklausė jo patarimo ir, suprasdamas, kad pralaimės, nusižudė pasikardamas.

 Jis padėjo viską pradėti, skatindamas Abšalomą maištauti, patarė, kaip tai padaryti, planavo karaliaus nužudymą ir sugriovė bet kokią galimybę susitaikyti. Kodėl?

 Velnias slypi detalėse

 Yra amerikietiška frazė, kurią turi ir kitos tautos, arba kažką panašaus: velnias slypi detalėse. Šis posakis naudojamas paaiškinti, kad planas atrodo puikiai, tačiau realus darbas ir tikri rūpesčiai ateina  jį įgyvendinant. Šiuo atveju posakis yra gana pažodinis: velnias iš tikrųjų buvo sąmokslo prieš Dovydą detalėse.

 Mums sakoma II Samuelio 11:3, kad Batšeba buvo Eliamo duktė. Tai pakankamai įdomu, bet kai skaitome II Samuelio 23:34, skaitome, kad Eliamo tėvas buvo ne kas kitas, o mėgstamiausias Dovydo patarėjas Ahitofelis. Tai reiškia, kad Batšeba buvo Ahitofelio anūkė.

 Kodėl Ahitofelis sukilo prieš karalių Dovydą?

 Nes jis buvo čia pat, kad pamatytų visą bjaurią tiesą. Jo viršininkas karalius paėmė anūkę kaip savo, sunaikindamas bet kokią pagarbą jam. Jo anūkės vyras buvo nužudytas, kad karalius galėtų nuslėpti savo romaną ir jos nėštumą. Tą įžeidimą jis nešiojosi širdyje, kol jis tapo neapykanta, galiausiai suplanavo  savo viršininko karaliaus mirtį.

 Kiekvienos iš 4 situacijų, kurias nagrinėsime, esmė yra ta, kaip Dievas sujungia dalykus, kad įvykdytų savo didesnę valią, kartais nepaisydamas mūsų pačių. Tai ne tik apie Ahitofelį ir Abšalomą bei jų sąmokslą.

 Ne, kalba eina apie Dievo Tėvo sugebėjimą duoti mums Saliamoną, išmintingiausią iš visų Senojo Testamento žmonių. Kalbama apie tai, kaip, nepaisant Dovydo nuodėmės, nepaisant jo apgaulės, Dievas Tėvas vis tiek davė mums Saliamoną iš santuokos, prasidėjusios pačiomis blogiausiomis aplinkybėmis.

 Kad Saliamonas palaikė artimus ir meilės santykius su savo tėvu (Dovydu) ir motina (Batšeba), akivaizdu pirmuosiuose 9 Patarlių skyriuose.

 Tuose pirmuosiuose 9 skyriuose Saliamonas cituoja tai, ką jam pasakė tėvas. Patarlių 1:1-8 aiškiai nurodoma:

 „Mano sūnau, klausyk savo tėvo nurodymų, neapleisk savo motinos įstatymo (toros). (Jis pakartojo įsakymą nepamiršti motinos žodžių 6:20)

 Per pirmuosius 3 skyrius jis nuolat sako „Mano sūnus“, cituodamas savo tėvą karalių Dovydą. O 4 skyriuje: 3-5 Saliamonas rašė: „Aš buvau savo tėvo sūnus, švelnus ir mylimas savo motinos (Batšebos) akyse... Jis išmokė mane sakyti... mano sūnau... pasisemk išminties ir su išmintimi įgyk supratimo...“

 Ar nenuostabu, kad augame šioje mylinčioje šeimoje su tokiais atsidavusiais tėvais, liepiančiais pasisemti išminties, kad kai Viešpats pasirodė jaunam karaliui ir klausė, ko jis nori, Saliamonas pasakė, kad nori išminties ir supratimo? (I Karalių 3:1-10)

 Būkime padrąsinti, kad ir kaip smarkiai viską sujaukėme, kad ir kokios blogos būtų aplinkybės, kurias sukėlėme ir kas iš tų aplinkybių išėjo, Viešpats vis tiek gali įvykdyti savo valią.

 Dar daugiau, kad iš mūsų netvarkos galiausiai išplauktų  palaima!

 Ieškokite Tėvo, audžiančio jūsų gyvenimo siūlus, ir prisiminkite, kad Dovydas mirė, bet prieš tai , kai   pamatė savo sūnų užkopusį į Izraelio sostą. Viešpats buvo ištikimas, nepaisant Dovydo kūniškumo, nepaisydamas jo nuodėmių, kad įvykdytų Jo valią. Prireikė ilgiau nei Dovydo gyvenimas, kad tai išsipildytų, bet iš tikrųjų Jis įvykdė savo valią.

 Nukreipkite akis nuo savęs, melsdami „palaimink šią netvarką“ ir tęskite gyvenimą pasitikėdami Tėvo gebėjimu susieti daiktus, kad būtų palaima.

  Naujas pavyzdys kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,

 

Džonas Fenas

Elijas 3 iš 3

 

Elijah and Elisha, #3 of 3     01/14/2023

Sveikinu visus, 

Elijas ir Eliziejus dabar paliko Gilgalą  , kaip skaitome II Karalių 2 skyriuje ir atvyko į Betelį. Betelis reiškia „Dievo namai“. 

Betelis yra vieta, kur Jokūbas matė kylančius ir besileidžiančius angelus. (Pr 28)

 Vėliau Jokūbo gyvenime ( Pr 35:1) Viešpats jam pasirodydavo ir liepdavo grįžti į Betelį, primindamas Jokūbui, kad jis ten nuvyko, kai bėgo nuo savo brolio Ezavo rūstybės (prieš jiems susitaikius) ir visai netikėtai susitiko su Dievu.

 Argi tai nepanašu į Viešpatį? Kaip ir Jokūbas, kartais mes surandame savo likimą, kai bėgame nuo jo. „Dievo namus“ randame tarp baimės ir konfliktų, bėgdami nuo kažko ar kieno nors; ir mes bėgame tiesiai į Dievą.

 Elijas klausia Eliziejaus, ar jis nori pasilikti, bet šis atsisako. Atsigaivinti Betelyje yra malonu, bet Eliziejus turėjo judėti toliau, kad surastų savo likimą. Net Dievas negali vairuoti stovinčio automobilio.

 Jie atvyksta į Jerichą – pergalės vietą.

 Prisiminsite, kad prieš daugelį metų Jozuė nuvedė Izraelį į Pažadėtąją žemę, kad tik surastų sienomis aptvertą Jericho miestą. Mes matome Eliziejaus progresą: nuo Gilgalo pasienio, sritis šiaurėje, ėjimas į pietus iki verksmo vietos, toliau į Dievo namus ir atgaivą. Dabar į Jerichą, pirmąją pasienio žemę, kurią pasiekė Izraelis, pirmą mūšį, kurį Dievas laimėjo už juos, tai tipas  pirmojo mūšio, kurį Jis laimėjo už mus po to, kai mes gimėme iš naujo. Sienos atrodė neįveikiamos, bet Dievas padarė tai už tave, Jis tas sienas sugriovė! Koks džiaugsmas!

 Elijas prašo jo pasilikti. Ne. Negali būti. Elijas jam sako, kad Viešpats siunčia jį prie Jordano upės, o Eliziejus sako, kad jis eis kartu. II Kar2:6

Prieš daugelį metų, kai Jozuė vedė jauną tautą iš dykumos, Sandoros skrynią nešantys kunigai įžengė į Jordaną. Vandenys išsiskyrė ir jie pateko į Pažadėtąją žemę sausoje žemėje tarp vandenų (Jozuės 3:15-17).

 Taigi čia randame paskutinę Elijo ir Eliziejaus stotelę, o vanduo vėl išsiskiria, kai Elijas paima apsiaustą ir trenkia juo per vandenį. Kai jie pasiekia kitą pusę, ugnies sūkurys juos išskiria ir Elijo daugiau nebesimato. Jo apsiaustas  nukrenta ant žemės, o Eliziejus pakelia jį ir apsirengia. II Kar2:8

  Elijas atstovauja visiems Senojo Testamento pranašams ir pranašiškiems žodžiams. Ant Atsimainymo kalno Mozė (Įstatymas) ir Elijas (pranašai) kalbėjo apie Įstatymą ir pranašai Jėzui kalbėjo apie Jo mirtį. (Lk 9:30-31)

 Elijas yra tiesiogiai susijęs su Jonu Krikštytoju, kuris, pasak Jėzaus, buvo Elijo atvaizdas. (Mato 11:14) Tai reiškia, kad Elijas norėjo paraginti  Izraelį atgailauti. Jei Elijas reiškia atgailą, Eliziejus reiškia išganymą ir gyvenimą Kristuje, „kitą žingsnį“ po atgailos, t. y.  „tikėjimas Dievu“. (Heb 6:1-2)

 Eliziejus padarė 2 kartus daugiau nei Elijas stebuklų, ir dauguma jų buvo „socialiniai“ stebuklai.

 Dauguma Eliziejaus padarytų stebuklų nebuvo asmeniniai išgijimai, kurie nepaveikė nieko kito, išskyrus išgydytą žmogų. Dauguma jo stebuklų buvo tai, ką mes vadintume „socialiniais“ stebuklais, o tai yra Jėzaus atvaizdas ir į kuriuos turėtų būti nukreiptas mūsų pačių dėmesys kalbant apie „stebuklus“.

 II Kings 4 prasideda našle su 2 sūnumis, kurie paliko didelės skolas dėl netikėtos vyro mirties. Eliziejus paragino ją naudotis  kiekvienu indu, kurį turėjo ir galėjo pasiskolinti, ir stebuklingai aliejaus buvo padauginta tiek, kad pripildytų kiekvieną indą. Tada ji pardavė aliejų, kad padengtų skolas. Gedinti šeima galėjo  gyventi be skolų, tai buvo  „socialinis“ stebuklas.

 Didelė grupė išvirė puodą sriubos, tačiau pamatė, kad ji yra nuodinga, jie susirgo ir buvo  arti mirties. Eliziejus antgamtiškai neutralizavo nuodus, kad jie galėtų valgyti sriubą.

 Antrajame Karalių 5 skyriuje mes matome išgydytą raupsuotąjį Naamaną, visos Sirijos armijos generolą, taip suteikiamas saugumas visai Izraelio tautai ir sukeliant Sirijoje baimę prieš  Izraelio Dievą.

 II Kings 6 grupė pjauna medžius, kad pastatytų  namus,  kirvio galva nuskrieja nuo koto į vandenį. Eliziejus privertė kirvio galvą plūduriuoti, kad ją būtų galima paimti, o tai buvo naudinga visiems, kad jie galėtų tęsti savo statybos projektus.

 Dauguma surinkime nori „asmeninio“ arba į save orientuoto stebuklo, o ne vieno, palaiminančio ištisas žmonių grupes.

 Žinoma, stebuklai yra asmeniški ir individualūs. Eliziejaus, kuris yra Jėzaus ir Kristaus kūno pavyzdys, tarnyste matome stebuklus, kurie tiesiogiai naudingi žmonių grupėms ir tautai.

 Apsvarstykite, kaip Jėzus pamaitino tūkstančius gausindamas maistą ne vieną kartą, o du kartus. Vandenį vynu jis pavertė ne vienam asmeniui, o dešimtims susirinkusių į vestuvių puotą. Vyras su padžiūvusia ranka  pasveiko, galėtų grįžti į darbą, ir  išlaikyti save ir savo šeimą. Vienintelis našlės sūnus mirė, Jėzus jį prikėlė iš numirusių, kad ji galėtų išgyventi.

 Vyras su legionais demonų siaubė visą miestą, nes negalėjo būti surištas net grandinėmis – Jėzus jį išlaisvino, atnešdamas  taiką ir išganymą bei ramybę visam regionui. Šimtininko vyriausiojo tarno išgydymas dar kartą įvedė tvarką šio svarbaus karininko namuose, ir būtent tėtaip viskas vyksta.

 Apaštalų darbų 9 skyriuje siuvėja Dorkatė buvo prikelta iš numirusių po to, kai gedintieji Petrui parodė viską, ką ji pasiuvo vietiniam Kristaus kūnui ir kokia ji jiems svarbi. Apaštalų darbų 20:8-12 Paulius prikėlė iš numirusių jaunuolį, kuris užmigo, nes Paulius nuolat kalbėjo – žinoma, Viešpats prikels jį iš numirusių! Taigi niekas negalėjo kaltinti Pauliaus ar Viešpaties dėl jo mirties ir dėl to, kad visas kūnas pamatė Dievo galią.

 Stebuklai visų pirma yra patvirtinimas, kad Jėzus yra tas, kuo Jis teigia esantis. Stebuklai yra dangaus patvirtinimas Evangelijos žiniai. (Morkaus 16:20) Antra, stebuklai skirti šeimai, draugams, bendradarbiams ir tikėjimo draugams. Galiausiai, stebuklai yra griežtai vieninteliai, skirti tik asmeniui.

 Šioje paskutinėje dalyje aš pasidalinau tuo, ką Viešpats pasidalijo su manimi per apsilankymą prieš porą metų, kai pasakė, kad namų surinkimai bus pagrindinė vieta, kur bus galima patirti stebuklų. Dalis Jo samprotavimų yra ta, kad kai tu turi mažą grupelę žmonių, einančių per gyvenimą kartu, kai vienas yra palaimintas, visi yra palaiminti, kai kas nors skaudina, visi sužeidžiami. Taigi Jo prioritetas yra toks, kaip nurodyta aukščiau.

 Kristaus kūne atėjo metas, kai stebuklai, kuriuos matome tarp mūsų, bus individualūs, taip,  bet taip pat daugeliu atvejų „socialiniai stebuklai“, skirti visam kūnui ir turintiems didžiausius poreikius. Artėja laikai, kai maistas bus padaugintas šeimoms ir didesniems „bažnytiniams“ susirinkimams namuose. Stebuklai, tokie kaip darbas ir aprūpinimas, bus matomi dažniau. Kai pakeisime savo prioritetus į Viešpaties prioritetus, pradėsime Jo ieškoti kitose vietose, nei ieškojome praeityje, ir matysime stebuklus tokiais būdais, kokių nematėme praeityje.

 Tikiuosi, kad tai buvo įdomu ir privertė susimąstyti – laiminu! Nauja tema kitą savaitę, iki tol

 Džonas Fenas

Elijas 2 iš 3

 Elijah #2 of 3

 Sveikinu visus,

 Eliją ir Eliziejų palikome eidami tolyn nuo pasienio zonos Gilgalo. Aš dalinuosi, kad negalima gyventi viena koja praeityje ir viena ateityje. Tačiau Gilgalo

istorijoje yra ir daugiau, ir tai mums svarbu mūsų žygyje.

 Tai vyko dar gerokai anksčiau, nei Elijas ir Eliziejus vaikščiojo po šias apylinkes

 Teisėjų knygos 1 skyriuje rašoma,  kai Izraelio gentys įžengė į Pažadėtąją žemę, jos nenugalėjo ten gyvenusių žmonių, nepaklusdamos Viešpačiui. Jie darė kompromisus nusileisdami pagonims, manydami, kad yra pakankamai stiprūs, kad galėtų atsispirti jų dievams ir pasaulietiškam gyvenimo būdui.

 Tie  kompromisai prasidėjo beveik iškart, kai jie paliko Gilgalo pasienio zoną. Jie susijungė su to krašto žmonėmis, sudarė su jais sutartis ir leido jiems toliau tarnauti savo dievams. Viešpats pasakė Izraeliui, kad jie taps spygliais jo kūne ir spąstais vaikščiojime su Juo.

 Tai yra nuodėmės kelias. Atgaila reiškia visišką atitrūkimą nuo praeities, tačiau kompromisas dažnai padaromas prieš mums iš tikrųjų einant į  naują gyvenimą Kristuje. Izraelitai buvo pavargę nuo kovos, todėl padarė kompromisą, ir tai yra pavyzdys, kurį matome šiandienos krikščionių gyvenime. „Aš negaliu to įveikti, todėl turėsiu tai  savo gyvenime iki mirties“. Kartais narkomanas mano, kad „šiek tiek“ nepakenks. Naujojo Testamento frazė yra tokia: „Truputis raugo (mielių) užraugina visą gabalą (tešlos).“ I Korintiečiams 5:6 ir Galatams 5:9

 Palikimas savo „pasienio zonos“ su praeitimi ir nuodėme dėl  „pažadėtos žemės“ yra procesas.

Elijas ir Eliziejus turėjo pasitraukti iš tos vietovės. Jie negyveno pasienyje, kaip ir mes negyvename savo dvasinėje pasienio zonoje – jie ėjo toliau. Gilgal atsiminkite,  reiškia „ratas“ arba „riedantis“. Taigi judėkite į priekį. Nuostabios Margaret Becker dainos „Clay and Water“ priedainyje poetiškai sakoma: „Aš esu molis ir aš esu vanduo, Kūrėjo rankose (laisvas vertimas)  pasauliui sukantis  greitai, aš lėtai tampu tuo, kas esu“.

 Pamažu tampu tuo, kas esu. Veikiant Dievui Gilgale  vyksta atgaila ir seno palikimas, kad užleistų vietą naujam. Bet kai Izraelis  toje žemėje ėmė daryti kompromisus pagonims , ir susitaikė su tuo, Viešpats stojo prieš juos, ir jie turėjo atgailauti.

 Ir tai prideda dar vieną elementą – jie atgailavo, tačiau jų praeities kompromisai buvo įtvirtinti  ilgam  ir jie nieko negalėjo pakeisti. Laikas susitvarkyti su krašto gyventojais jau praėjo, dabar jie buvo įstrigę dėl savo sprendimo pasekmių – nors ir atgailavo – Dievas stebuklingai nepanaikino  jų nepaklusnumo vaisių – jie turėjo patirti savo veiksmų pasekmes.

 Jie buvo įstrigę dėl savo sukompromituoto gyvenimo pasekmių, nors ir atgailavo.

 Ta vieta, kur jiems pasipriešino  Viešpats yra netoli  Gilgalo, vadinama „Bochim“ arba „Raudojimas“.

 Teisėjų 2:1-3 sakoma, kad Viešpats išvyko iš Gilgalo, kad  juos konfrontuotų, sakydamas: „Aš niekada nesulaužysiu savo sandoros su tavimi“. Dievas pasakė jiems, kad jie sulaužė Jo įsakymą NEdaryti sutarčių su krašto gyventojais, kurie yra jo priešai ir paklausė jų tiesiai: "Kodėl jūs tai padarėte?" Būdami toje pasienio zonoje jie labai verkė, ir pavadino  ją Verkimu (Bochim).

 Taigi, kai Eliziejus atsisakė palikti Eliją, jis pareiškė, kad atsisako eiti į kompromisus; jis vaikščios su Elijumi iki galo. Jis negrįš į savo buvusį gyvenimą , kur jis ūkininkavo *. Jis žengs į Dievo pašaukimą savo gyvenimui. *(Kai Elijas jį pašaukė, Eliziejus arė lauką: I Karalių 19:19)

 Daugiau apie Gilgalo istoriją: Tai taip pat vieta, kur Saulius buvo paskelbtas karaliumi: 1 Samuelio 11:14

 Kai Saulius tampa karaliumi, Samuelis sako: „Eikime į Gilgalą, kad ten atnaujintume karalystę“. Tai yra naujos Izraelio dienos pradžia – nuo teisėjų iki karaliaus – ir jie ten „atnaujino“ karalystę, vėl atsidavimo ir kryptingo veiksmo vietą, paliekant seną naujam.

 Būtent pasienio zonoje mes iš tikrųjų keičiames. Žodis „atgailauti“ reiškia persigalvoti. Šis pokytis įvyksta, kol mes vis dar esame savo nuodėmėje, kompromise, savo dvasinėje pasienio zonoje. Paprastas pokytis mūsų širdyse nustato, kas yra karalius mūsų gyvenime. Kaip Saulius buvo karūnuotas karaliumi pasienio zonoje ir netoli verkimo vietos, kad būtų karūnuotas karaliumi, taip ir mes sprendžiame, kas bus karalius mūsų gyvenime, kol esame toje tarpinėje žemėje. Dabar mes tiesiog turime tai praeiti.

 Tai buvo Gilgale: I Samuelio 13:11-13...tai

 Saulius aukojo auką Viešpačiui, nors Samuelis jam aiškiai liepė jo palaukti. Jis pasisavino Samuelio valdžią, nes jis bijojo žmonių, ir     žmonės bijojo. Užuot pradėjęs naują savo gyvenimo sezoną palikdamas senas baimes, jis „įpuolė“ į seną nuodėmę. Taip elgdamasis, atsisakęs augti Viešpatyje ir užkariauti savo praeitį, jis prarado karalystę, kuri kilo iš jo šeimos linijos. Jis vis dar buvo karalius ir galėjo nugyventi savo gyvenimą su tam tikru  dvasinio ir asmeninio augimo lygiu, tačiau karaliavimas nepasiliko jo šeimai.

 Jei ne šis atsitikimas, Dievas būtų pakėlęs Izraelio karalius iš Sauliaus Benjamino giminėje, bet  jis susikompromitavo  nuodėmingai aukodamas, ir taip  prarado pozicijas. Daugelis krikščionių jaučiasi taip, tarsi jie buvo Dievo pašaukti ankstyvame gyvenime, o tada, kaip sakoma, gyvenimas pradėjo eiti savo vaga. Dabar jie paseno, o laikas, kai galėjo keistis, praėjo, ir jie nuliūsta, kad nuvylė Dievą.

 Geros naujienos yra tai, kad gyvename Naujojo Testamento laikais, kurie atskleidžia mumyse Kristų ir kad yra „ateinantys amžiai“ pagal Efeziečiams 2:7 ir kitas eilutes. Tai reiškia, kad jei  kažką praleidote šiame gyvenime, Dievo žodis jums vis tiek išsipildys, bet tai gali užtrukti dar 200, 500 ar daugiau metų – jūs  vaikščiosite tame į ką  Jis jus pašaukė. Mes jau amžinybėje, todėl mūsų laukia geriausios dienos.

 Paskutinė dalis apie Gilgalą: I Samuelio 15:11-13, Saulius tai padarė dar kartą – Jam buvo įsakyta nesileisti į kompromisus su žmonėmis, bet jis nepakluso, nes niekada nenugalėjo žmonių baimės. Jis pasilaikė gyvulius, kad aukotų Viešpačiui Gilgale. Jis manė, kad gali apeiti paklusnumą aukodamas Dievui ir kad Dievas bus tuo patenkintas.

 Būtent čia Samuelis jam pasakė 22-23 eilutėse: "Paklusti yra geriau nei aukoti... nes maištas yra kaip raganavimas (raganavimas manipuliuoja Dievo Žodžiu ir faktais, kad pritaikytų savo darbotvarkei), o užsispyrimas yra kaip stabmeldystė ir nedorybė."

 Visa tai buvo susiję su Eliju ir Elizieju, kai jie ėjo iš Gilgalo. Tolyn nuo pasienio žemių. Tolyn nuo praeities. Eliziejus tiksliai nežinojo, kas jo laukia, bet jis žinojo, kad daugiau niekada nebegrįš į pasienio zoną, kad būtų viena koja praeityje ir viena koja ateityje. Atėjo laikas judėti link ateities ir jis nusprendė nepalikti Elijo, kol jam nebus atskleista, kas jo laukia! Pratęsime čia kitą savaitę, iki tol,

 Laiminu,

 Džonas Fenas

Elijas 1 iš 3

 

Elijah #1 of 3

Sveikinu visus,

Šiandien kalbame apie mūsų vaikščiojimo (arba gyvenimo) su Dievu Tėvu ir su Viešpačiu Jėzumi procesą.

 Paulius 1 Korintiečiams 10:11 pasakė, kad tai, kas nutiko Izraeliui, yra mums

pavyzdys. Taigi šiandien pažvelgsime į tikrus Elijo ir Eliziejaus gyvenimo įvykius, kai jie ėjo į Elijo susitikimą su likimu.

 Istorija pateikiama II Kar2:

 11 , čia paprastai sakoma: „...kai jie vaikščiojo ir kalbėjosi, ugninis vežimas, traukiamas ugnies žirgų, juos atskyrė“. Karaliaus Jokūbo versijoje vartojamas žodis „sūkurys“, tačiau iš tikrųjų tai yra žodis „audra“ arba „uraganas“, čia matoma kaip ugninga audra, kuri išnyko taip pat greitai, kaip ir kilo.

 Bent vienas komentatorius teigia, kad hebrajų kalba gali būti išversta, kad Eliją „prarijo“ ugnis, kuri, kaip ir dera ugniai pakilo į dangų. Tai atspindėtų jo pergalę ant kalno I Karalių 18:38, kai ugnis nusileido iš dangaus ir sudegino auką, šiuo atveju Elijas aukodavo save Viešpačiui.

 Kitaip tariant, nėra nieko, kas leistų manyti, kad Elijo siela pateko į Dievo dangų,  greičiau jis prisijungė prie rojuje esančių mirusiųjų, kai jo kūnas buvo sudegintas ugnies audroje, kai ji pakilo ir išsisklaidė danguje.

 Apie tai reikia galvoti, į tai sutelktas mūsų dėmesys...

 Tačiau mus domina vietos, kuriose jie lankėsi prieš tą garsiąją dieną.

 Kur jie ėjo prieš Elijo paėmimą, yra pavyzdys mūsų pačių gyvenimui, procesams, kurių metu Dievas veikia mumyse, kai mes bręstame. Kai kas gali prisiminti, kad dalinausi, ką Tėvas man kartą pasakė, kai sakiau Jam, kad Jo gyvenimas turėtų būti nuobodus, nes Jis žino viską: „Man patinka procesas“.

 Kristaus buvimas mumyse reiškia, kad Jis nėra „išorėje“ , kaip šiek tiek suinteresuota trečioji šalis, stebinti mus išgyvenančius dalykus; ne, Kristus yra mumyse, mūsų dvasioje, todėl Jis vaikšto SU mumis ir mumyse, kai kartu einame per gyvenimą.

Jų ėjimas parodytas II Karalių 2:1-11, kai Elijas sako Eliziejui, kad jis gali išeiti, net primygtinai reikalauja, kad išeitų, bet Eliziejus atsisako. Jų kelionė prasideda  Gilgale, tada eina į Betelį, tada į Jerichą, tada „į Jordaniją“. I Karalių 17:1 mums sakoma, kad ten Elijas gimė, todėl jis ėjo namo mirti arba būti paimtas.

 Kiekviena stotelė pakeliui yra pavyzdys mūsų pačių „stotelėms“ einant į dvasinę brandą. Eliziejui 3 kartus suteikiama galimybė palikti Eliją ir kiekvieną kartą jis atsisako. Ar mes visi taip pat neturėjome progų pasitraukti su Viešpačiu, o jūs šiandien skaitote tai, nes atsisakėte? Net jei palikote tam tikrą laiką, kad nukryptumėte nuo Viešpaties kelio, tai buvo tik tam tikrą laiką ir praeityje. Ten tai turi ir  likti.

 Gilgal reiškia „ratas“ arba „riedėjimas“, ratas rieda apsisukdamas pilną apsisukimą , tai žymi vieno sezono pabaigą ir kito pradžią.

 Kai Mozė mirė ir visa ta karta, kuri išėjo iš Egipto, taip pat mirė dykumoje, jų vaikai įžengė į Pažadėtąją žemę, vadovaujami Jozuės. (Dėl savo paklusnumo Jozuė ir Kalebas buvo vieninteliai 2 iš kartos, išėjusios iš Egipto, kuriems buvo leista patekti į Pažadėtąją žemę)

 Gilgalas , kur jie sustojo, yra dykumos pakraštyje tiesiai į rytus nuo Jericho, dar ne Pažadėtojoje žemėje, bet jau ne visiškai dykumoje. Ten jaunuoliai, gimę dykumoje, buvo apipjaustyti, o tai reiškia, kad jie naujai sudarė sandorą su Viešpačiu.

 Romiečiams 2:29 ir Kolosiečiams 2:11 sakoma, kad apipjaustymas yra pavyzdys „širdies apipjaustymo“, kuris įvyksta, kai gimstame iš naujo – mūsų sandoros su Viešpačiu įrodymas, kuris taip pat užantspauduoja mus Šventoji Dvasia. (Efeziečiams 1:13)

 Jozuės 5:8-10 užrašomas įvykis, kai Viešpats pasako įdomius žodžius Jozuei: „Dabar nuo jūsų nuimama Egipto gėda“.

 Kodėl? Hebrajų vyro  apipjaustymas yra sandoros su Dievu sudarymas, todėl tai yra naujo ėjimo su Dievu ir praeities palikimo pradžia. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad jie fiziškai buvo ant ribos tarp savo praeities ir ateities. Taip atsitiko pasienyje: jų širdys ne tik pasikeitė, kad visapusiškai eitų su Viešpačiu, bet ir fiziškai jie priimdavo sprendimus ir veikė pagal juos, kad galėtų gyventi su Viešpačiu.

 Tai svarbu. Prieš fiziškai palikdami savo situaciją mes pirmiausia paliekame dykumą savo širdyse.

 Dykumoje šie jaunuoliai patyrė savo tėvų ir visos kartos, kuri juos vedė, netektį. Visi jų tėvų draugai buvo mirę. Visi jų giminaičiai iš tos kartos po vieną mirė dykumoje. Pusbroliai, seneliai, tetos ir dėdės – visi mirė. Tik jų karta liko gyva.

 Savo dykumoje mes taip pat patiriame mirtį; daiktų, įpročių, draugysčių su žmonėmis, kuriuos kažkada laikėme artimais, mirtis. Mes paliekame juos visus, kad galėtume nueiti į mūsų Pažadėtąją žemę. Tuo metu šie dykumoje gimę vaikai, dabar jau suaugę, tik girdėjo apie šią Pažadėtąją žemę. Jie apie tai svajojo, kalbėjo, bet iš tikrųjų tai matė tik Džošua ir Kalebas. Šie 2 buvo pavyzdžiai tiems „vaikams“, kaip reikia gyventi  – galbūt jūs turite tokį žmogų ar du – mokykitės iš jų!

 Tai vieta vadinosi Gilgalas, kur kaip užrašyta II Karalių 2:2, Elijas pirmiausia pasiūlė Eliziejui pasilikti ir toliau juo nesekti.

 Eliziejus atsisako. Jis nepatenkintas tiesiog būdamas tame pasienio mieste. Jie yra Gilgale, „rate“ arba „riedėjime“, ir Eliziejus nori toliau riedėti savo likimo keliu.

 Jis nenori gyventi viena koja praeityje ir viena koja ateityje, nes žino, jei pasiliks ten, niekada nepamatys Pažado. Taigi jis toliau vaikšto su Eliju, palikdamas pasienio laiką ir nežiūrėdamas atgal.

 Taip padarė ir jaunieji izraelitai, nes po to, kai jie pagijo po  apipjaustymo, prieš juos buvo galingas Jericho miestas – pirmas žingsnis į vaikščiojimą su Dievu ir jų laukė mūšis! Galbūt jie manė, kad vaikščioti su Dievu bus lengviau, bet ne, pirmiausia ką jie sutiko vaikščiodami pagal Jo valią, tai miestą su galinga siena, kuris turėjo būti sugriautas. Užuot susigūžę  iš baimės ir netikrumo, jie ieškojo Dievo, ir Jis parodė jiems, kaip iškovoti pirmąją pergalę.

 Mes čia pratęsime kitą savaitę, iki tol, laiminu,

 Džonas Fenas