Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2017 m. balandžio 24 d., pirmadienis

Meilės istorija su posūkiu. 2 dalis. Šokinėjanti nuotaka

John Fenn, 2017 m. balandžio mėn. 8 d.,

Sveiki visi,
Daugiau nei bet kuri kita asmenybė Biblijoje, Izaokas atveria Mesiją, jis yra Jo įvaizdis ir šešėlis. Turiu pasidalinti keliais iš jų prieš mums toliau tęsiant dar vieną meilės istoriją.


Izaokas – pažado sūnus
Senais laikais sandoros sudarymas turėjo daug elementų. Vienas iš jų – apsikeitimas tuo, kas žmogui vertingiausia. Galime teigti, kad kas tik yra surišama arba atrišama žemėje, yra surišama arba atrišama danguje, kadangi mes apsprendžiame, kokiu laipsniu dangaus valia yra atlikta mūsų gyvenime. Iš tiesų dangus gali kažką mums atrišti, pavyzdžiui, išganymą, nebent tik žmogus nori, kad kažkas būtų surišta, tuomet tai ir lieka sulaikyta.

Taigi nors Izaokas buvo pažado sūnus, stebuklingai pradėtas vaikas, jis tampa paaukotu sūnumi. Pradžios knygos 22 skyriuje parašyta, kad 'Dievas mėgino Abraomą', tačiau žodis 'mėginti' čia reiškia 'patikrinti'. Kitais žodžiais tariant, Abraomas ir Dievas dviese sudarė sandorą, taigi Abraomas turėjo patikrinti savo intencijas ir paaukoti vertingiausią turtą – savo sūnų. Jeigu jis tai padarytų, tada dangus galėtų atrišti Savo Paties Sūnų kaip auką. Viešpats taip pareiškia Pradžios knygoje 22:16-18 - kadangi Abraomas paaukojo savo sūnų, visos žemės šeimos bus palaimintos... Tai aiški nuoroda į Jėzų kaip dovaną.

Abraomui buvo pavesta eiti į Morijos šalį ir ant kalno paaukoti Izaoką. Vėliau ant Morijos kalnų bus įsteigtas miestas – Jeruzalė. Daug kas galvojo, kad Izaoko paaukojimo vieta buvo būsima Golgota, nors to tiksliai nežinome šimtu procentų. Žinome tik tiek, kad Saliamono šventykla buvo pastatyta ant vieno iš šių 'Morijos kalnų' (2 Kronikų 3:1), taigi pagrįstai galime tikėti žydų tradicija, kad Saliamono šventykla buvo pastatyta toje pat vietoje, kur Abraomas aukojo Izaoką.

Judaizme yra mokoma, kad krūmai, kur buvo sugautas avinas, simbolizuoja žmonių nuodėmes. Jūs žinote šią istoriją. Abraomas pasakė savo sūnui, kad Dievas parūpins avinėlį, tačiau vietoj jo buvo sugautas avinas. Tai atskleidžia, kad Abraomas kalbėjo apie būsimą Dievo Avinėlį. Laiške Hebrajams 11:17-19 taip pat tai patvirtinama, jog Abraomas matė savo sūnų/Sūnų prikeltą iš mirties 'kaip įvaizdį'. Abraomas tą vietą pavadino 'Adonai Yireh' (Jehovah Jireh), tai reiškia 'Ant Viešpaties Kalno tai (išgelbėjimas) pasirodys', o Jėzus Jono 8:56 sakė vadovams: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi.“

Mesijo įvaizdžiai
Izaokas buvo stebuklingai pradėtas pažado sūnus. Jis buvo savo tėvo numylėtinis. Jis laisva valia guldė savo gyvybę, paklusdamas tėvui. Izaokas paėmė nuotaką būdamas 40 metų amžiaus, o tai reiškia, kad praėjus maždaug 4 tūkstančiams metų nuo Adomo Mesijas ateis į žemę susitikti su Savo Nuotaka. Izaokas susilaukė vaikų būdamas 60-ies, o tai yra nuoroda, jog išganymas žemėje - vaikai - įvyks po 6 tūkstančių metų (Pradžios 25:20, 26).

Pradžios 24 skyriuje Abraomas, kuris savo meilės istorijoje atstovauja Dievą Tėvą, siunčia savo tarną Eliezerą, simbolizuojantį Šventąją Dvasią, surasti nuotakos Izaokui, kuris yra Jėzaus provaizdis. Nuotaka Rebeka – tai bažnyčia.

Eliezeras paima 10 kupranugarių, apkrautų dovanomis nuotakai. Skaičius 10 yra labai paplitęs Biblijoje, pradedant nuo 10 Įsakymų iki 10 mergelių, taip pat 10 dienų tarp Jėzaus paėmimo ir Sekminių - ir gali būti, kad būtent šis '10' geriausiai tinka čia. 10 kupranugarių, apkrautų dovanomis nuotakai, su nuostata ją surasti, nors 10 dienų taisyklė nustojo galioti po Jėzaus žengimo į dangų ir Šventosios Dvasios bei visų Jo dovanų mums išliejimo.

Eliezeras - Šventoji Dvasia – išeina iš Tėvo stebint Sūnui, stovinčiam greta Tėvo, kad surastų Sūnui nuotaką, tačiau Eliezeras nenori moters, kuri taptų nuotaka per prievartą arba dėl užslėptų motyvų. Ji TURI NORĖTI tapti sūnaus nuotaka iš tyrų paskatų. Ji saugo save vien tik jam. Ir laukia, laukia, laukia...

Ji nenutuokia, kad dovanų gausybė ant šių kupranugarių buvo skirta jai. Vis tik ji maloniai sutinka Eliezerą ir duoda jam vandens – taip, kaip kad mes leidžiame laiką su Šventąja Dvasia, kai Ji derasi su mūsų širdimi dėl išganymo – atsiduosime Jai ar ne? Momentas, kai Rebeka susipažįsta su Eliezeriu ir maloniai bendrauja su juo prie vandens, tarsi nurodo į mus, kai Dievo Dvasia įsiterpia į mūsų širdis mums apmąstant amžinybę ir tai, kiek galėtume pasitarnauti Viešpačiui...

Ji tai padarė vis dar nežinodama, ką jis yra jai numatęs, lygiai kaip mes tai darome paprasčiausiai pasitikėdami. Taigi ji pagirdė visus kupranugarius. Eliezeras – kaip Šventosios Dvasios provaizdis - prižiūrėjo šulinį, vandens šaltinį, prie kurio ji vis sugrįždavo ir sugrįždavo ir prie kurio jie bendravo. Jis stebėjo ją, žiūrėdamas į jos širdį bei jos meilę patarnauti kitiems. O ir ji, be abejo, kalbėjo su juo semdama (gyvąjį) vandenį iš šulinio...vaikščiodama pirmyn atgal...ir jis pradėjo atpažinti, kad ji yra sūnaus nuotaka.

Ji sugrįždavo prie šulinio vėl ir vėl, Eliezerui stebint jos veiksmus, ji tai darė ne dėl dovanų, kurias atnešė kupranugariai - 10 yra išbaigtumo skaičius, nuoroda į laiką tarp gyvenimo prisikėlus ir Dvasios išliejimo... Jos širdis buvo tyra, ji tarnavo jam, kadangi vienintelis jos atlygis buvo pats patarnavimas kitiems.

Kokia įdomi yra sūnaus vardo reikšmė! Izaokas reiškia 'juokas', o Rebeka reiškia 'surišti arba susaistyti' ir nors tai galima būtų suprasti neigiama prasme, iš tikrųjų ji laisva valia susirišo su juoku – savo vyru - iš meilės, džiaugsminga sąjunga, kaip ir mes - Viešpaties tarnai - esame surišti. Mūsų išganymas – tai ne įstatymo raidė, o ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (Romiečiams 14:17). Ji buvo surišta su Sūnumi džiaugsme ir ramybėje - tai tikra meilės istorija.

Surištieji – tarnai – tai žmonės, laisva valia susirišę su šeimininku. Kaip Rebeka, priėmusi sprendimą tapti nuotaka, nors dar nebuvo mačiusi sūnaus/Sūnaus. Iš tikrųjų ji gavo visas dešimties kupranugarių atneštas dovanas priimdama kvietimą, kaip ženklą, jog ateityje pamatys sūnų, kaip mums yra pasakyta Efeziečiams 1:13-14, kad Šventoji Dvasia yra tik pradinė įmoka ir net mažiau – užstatas, numatytas kaip provaizdis to, kas dar bus.

Pradžios 24:64 pasakoja, kad Rebeka keliavo ant šių kupranugarių (Šventosios Dvasios) atgal pas sūnų, ten, kur sūnus/Sūnus gyveno, ir susitiko su juo ne jo namuose, tačiau jie pamatė vienas kitą iš tolo, ji nušoko nuo savo kupranugario ir bėgo pas jį. Izaokas stovėjo laukuose, kai pirmą kartą ją išvydo, ir tada ji pribėgo prie jo. Jėzaus palyginimuose žemė ir laukai (Morkaus 4) reiškia žmogaus širdį – vieta, kur, pavyzdžiui, buvo rastas labai vertingas lobis. Tai ta vieta, kur yra pasėta ir įsišaknija gera Dievo Žodžio sėkla. Ir būtent tame lauke – jos širdyje ir jo/Jo širdyje – jie susitinka ir sugrįžta į Tėvo namus, dabar tapusius sūnaus/Sūnaus ir jo/Jo nuotakos namais.

Mes pirmiausiai susitinkame Sūnų savo širdies laukuose, tačiau vieną dieną būsime Dvasios nunešti pas Jį į tuos laukus, kur Jis dirba, tarp Jo namų ir mūsų žemiškų namų, kaip ji buvo paimta į jo tėvo namus, taip ir mes, susitikę su Juo tame 'lauke', būsime paimti į Tėvo namus, kurie bus mums paruošti.

Klausimas yra štai koks: ar mes lygiai taip trokštame pamatyti Sūnų, kaip kad ji troško? Kupranugariai – Šventoji Dvasia – priemonė, kurios dėka mes esame nešami pas Sūnų, bet ji stryktelėjo nuo kupranugario nekantraudama susitikti su juo. Ji suprato, jog ne dovana buvo jos susižavėjimo objektas, o sūnus, ir ji išimtinai susitelkė ties savo meile jam/Jam.

Mes turime būti kaip Rebeka, laisva valia surišę savo širdis su Sūnumi, suvokdami, kad Dvasios dovanos ir visa kita, ką turime Jame, nėra žaislai ar pramogų objektas, net ne mūsų dėmesio sutelkimo dalykas, bet tik mūsų gyvenimo dalis. Šventosios Dvasios pasireiškimų dėka mes pilniau pažįstame Sūnų, suprasdami, kad kokie nuostabūs Dvasios dalykai bebūtų dabartiniu metu, jie yra tik užstatas to, kas dar bus.

Tiesa, kaip sako Efeziečiams 2:6-7, mes esame pasodinti danguje Kristuje, kad ateinančiais amžiais (Tėvas) parodytų Savo malonės turtus mums Savo Sūnuje...ateinančiais amžiais... Būk nuotaka.

Kitą savaitę – nauja meilės istorija.
Iki tada, būkite palaiminti,


2017 m. balandžio 22 d., šeštadienis

Meilės istorija su posūkiu. 1 dalis. Pasipiršusi mergina

John Fenn, 2017 m. balandžio mėn. 1 d.,

Sveiki visi,
Šios serijos yra apie meilės istorijas Biblijoje, kurios yra Viešpaties ir Bažnyčios įvaizdžiai bei šešėliai, arba vaidina svarbų vaidmenį Izraelio ar netgi Jėzaus istorijoje. Aš manau, kad jūs niekada nebežiūrėsite į šias Biblijos istorijas visiškai taip pat kaip anksčiau. Kiekvienos savaitės paskutinis skirsnis šioje serijoje vadinsis „Posūkis“, taigi skaitykite...

Pasipiršusi mergina
Rūtos 1:1 mums pasakoja istoriją, įvykusią teisėjų valdymo laikais. Teisėjai valdė (jie yra išvardinti Teisėjų knygoje) daugiau nei 300 metų po Jozuės mirties, iki Sauliui tampant karaliumi. Samuelis buvu paskutinis teisėjas ir jis paskyrė Saulių karaliumi. Tai buvo garsūs teisėjai, tokie kaip Gideonas, Samsonas ir Debora.

Mirus Mozei, Jozuė įvedė Izraelį į Pažadėtąją Žemę, pirmiausia užimdamas Jerichą, padedant prostitutei, vardu Rahaba, kuri paslėpė Izraelio žvalgus, o tada pamelavo apie tai Jericho vadovybei ir buvo Dievo pagerbta dėl savo poelgio. Ji pageidavo, kad dėl jos gerumo būtų pasigailėta visos jos šeimos, nes ji patikėjo Izraelio Dievu. Išorine siena ji nuleido raudoną virvę per langą ir kai Jericho sienos ėmė griūti, jos namas liko stovėti. Jozuės 6:25 mums sako, kad Rahaba gyvena Izraelyje 'iki šių dienų' (kai buvo rašoma Jozuės knyga).

Rūtos knyga buvo parašyta tada, kai Izraelis apsigyveno toje žemėje. Pirmosiose eilutėse mums pasakojama, kad dėl Izraelyje prasidėjusio badmečio šeima turėjo pasitraukti į Moabą - netoli Jericho esančią sritį. Po kažkiek laiko miršta vyras ir palieka savo žmoną Naomę našle, o abu jų sūnūs veda dvi moabites moteris: Orfą ir Rūtą.

Praėjus maždaug 10 metų miršta abu vyrai, palikdami visas 3 moteris našlaujančias ir skurstančias. Orfa nusprendžia pasilikti savo tėviškėje, tačiau Rūta primygtinai prašosi kartu su Naome grįžti į Izraelį ir ištaria vienus žinomiausių Rašto žodžių: „Neversk manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu; kur tu gyvensi, ir aš gyvensiu. Tavo tauta yra mano tauta ir tavo Dievas – mano Dievas.“ (1:16)

Piršly, piršly, parink man porą, sugauk man grobį...
Skyrius prasideda teigimu, jog Naomė turi tolimą giminaitį Boazą, kuris yra labai turtingas. Izraelio įstatymas sakė, kad jeigu brolis ar artimas giminaitis miršta ir palieka našlę, mirusiojo giminaitis turi atsakomybę, jeigu jis ieško žmonos, pirmiausia susiieškoti mirusiojo brolio žmoną, kad jo broliui pažadintų palikuonių. Jeigu nėra brolio, tada našlės vyru turi tapti tolimas giminaitis – taip sakant, dėl savęs ir savo vaikų geriau likti šeimoje, nei būti priverstai nutraukti giminystės ryšius.

Kitas įstatymas Izraelyje nurodė nuimant javų laukus palikti suapvalintus kampus kaip auką Viešpačiui, kad vargšai galėtų rasti sau maisto, nes Dievas pažadėjo, kad jeigu izraelitai tai darys, Jis laimins tą ūkininką ir visą Izraelį dėl parodyto rūpinimosi kitais. Būtent į tokią situaciją pateko Rūta ir Naomė, jos buvo pakankamai suvargusios, kad eitų pasirinkti varpų nuo Boazo lauko pakampių.

Tačiau Naomės galvoje gimsta planas ir ji pataria Rūtai eiti tik į Boazo laukus. Ji pamoko Rūtą, kad ši prieitų ir jam pasakytų, jog ji čia rinksis varpas. Boazas atpažįsta ją kaip giminaitę ir primygtinai reikalauja, kad ji liktų su juo ir jo laukuose... Siužetas plėtojasi būtent taip, kaip Naomė ir tikėjosi. Paaiškėja, kad Boazui Rūta 'patinka', nes jis pakviečia ją valgyti su juo ir jo samdiniais. (2:6-17)

Pasipiršimas ir ne tik
Trečias skyrius prasideda Naomės patarimais Rūtai, kurių mes nebesuprantame, nes mes, skaitytojai iš pagoniškų tautų, žvelgiame į šią istoriją po kokių 3.200 metų. Naomė duoda Rūtai patarimus kaip pasipiršti Boazui. Ji liepia Rūtai išsimaudyti, apsirengti švariais drabužiais ir atrodyti dailiai bei lūkuriuoti nepastebėtai iki vakaro, o derliaus nuėmimo šventei pasibaigus ir Boazui užmigus nueiti pas jį. Naomė tarė: „Priėjusi atidenk jo kojas ir atsigulk. Jis tau pasakys, ką daryti." (4 eil.)

TAI, mano draugai, yra pasipiršimo ceremonija. Šiandien žydai vestuvėse dažnai nuotaką ir jaunikį pastato po „čupah“ (palapine), ir tada (su šiokiomis tokiomis variacijomis) jaunikis tam tikru momentu uždengia šydu savo žmoną kaip simbolį to, kad jie nuo šiol yra viena ir kad ji yra po jo priedanga. Aš pasakiau, kad praėjus 3.200 metų yra variacijų, tačiau mes matome, jog Rūta, paimdama Boazo apklotą ir juo apsigaubdama bei miegodama po jo drabužiu prie kojų, tikrai buvo suprasta kaip besiperšanti. Mes tai žinome, nes...

7 eilutė sako, kad ji tai padarė, o 8 sako: „Vidurnaktį pabudęs vyras nusigando, pamatęs moterį, gulinčią prie jo kojų.“ Aš manau, kad tai juokinga! Kai Rūta pasisakė, kas ji tokia, ji parodė didelę drąsą, tęsdama savo piršimąsi 9 eil.: „Aš esu tavo tarnaitė Rūta. Ištiesk savo apsiaustą ant savo tarnaitės, nes tu esi artimas giminaitis.“

Geroji naujiena yra ta, kad jis priėmė jos pasipiršimą! Pažvelkite į Rūtos drąsą bei jos išradingumą!

Posūkis
Turėtume savęs paklausti, kodėl Boazas panorėjo vesti moabitę moterį ir kodėl jis ją pamilo? Kodėl iš visų Izraelio moterų būtent Rūtos drąsa, pirmiausia pasireiškusi jai atėjus tiesiai prie jo, kad pasisakytų, jog ji rinks varpas jo lauke, jį taip patraukė? Gal jis matė tai anksčiau kokioje kitoje moabitėje moteryje? Kai kas gali net paklausti, kodėl Rūtos istorija iš viso yra Biblijoje? Tai nei mokymas, nei pamokymas, o tik meilės istorija.


Posūkis pasirodo kitose Rūtos knygos eilutėse, kur vardijama šeimos geneologija. 21-22 eilutėse pasakojama, kad Boazo tėvo vardas yra Salmonas (Sal-mon), tačiau tik pažvelgę į Mato 1:5, į tos pačios šeimos sarašą, į sąrašą, kur Matas sako, jog ne tik Salmonas buvo Boazo tėvas, tačiau jo motina buvo ne kas kita, kaip Rahaba, buvusi prostitutė iš Jericho. Tikrai taip – Boazo motina buvo Rahaba – moabitė moteris, lygiai taip pat kaip ir Rūta, atsivertusi į Izraelio Dievą.

Dabar paaiškėja meilės istorija: Boazo tėvas kažką pamatė Rahaboje, moabitėje, atsivertusioje į Izraelio Dievą. Taigi kaip ir jo tėvas, pamatęs Rahaboje, Boazo motinoje, tą pačią meilę Dievui, išradingumą ir drąsą, kaip ir jo tėvas, kuris nekreipė dėmesio į senąjį Rahabos, kaip prostitutės, gyvenimą, nes Dieve visi dalykai yra nauji, taip ir Boazas pasielgė su Rūta. Tai bent kokių istorijų ši šeima galėtų papasakoti – sunkiai galiu išlaukti, kai susitiksiu juos danguje ir išgirsiu viską tiesiai iš jų.

Baigiamieji Rūtos knygos žodžiai pratęsia šeimos liniją: Boazas ir Rūta turėjo sūnų, vardu Obedas, kuris užaugo ir turėjo sūnų, vardu Jesė, kuris užaugo ir turėjo sūnų, vardu Dovydas – būsimą Izraelio karalių. Taip Rūta ir Boazas tapo Dovydo prosenele ir proseneliu, o Rahaba – Dovydo proprosenele.

Rūtos istorija prasideda su Rahaba ir tai yra išganymo Kristuje istorija bei patvirtinimas, kad sprendimai, kuriuos padarėme Viešpatyje dabar, gali turėti toli siekiančią įtaką, kuri pasimatys tik po to, kai jau būsime iškeliavę. Negalime pamiršti, kad abi šios moterys, Rahaba ir Rūta, yra Jėzaus žemiškų tėvų Marijos ir Juozapo šeimos linijoje.

Kitą savaitę – kita meilės istorija, iki tada būkite palaiminti,


2017 m. balandžio 16 d., sekmadienis

Būdai, kaip žmonės prasilenkia su jiems skirta tobula Dievo valia. 4 dalis

John Fenn, 2017 m. kovo mėn. 4 d.,

Sveiki visi,
Toliau panagrinėkime trečiajį iš septynių mažų sprendimų, kuriuos padarė Petras ir kurie nulėmė jo likimą. Tai buvo normalūs, kasdieniški bei paprasti sprendimai.

3) Jėzus apsistoja Petro namuose, Morkaus 1:29-39
Parašyta, kad namas priklausė Andriejui bei Petrui ir kad Petro uošvė sirgo. Tačiau Jėzus ją nedelsiant išgydė ir visą tą vakarą, kol nusileido saulė, visas miestas rinkosi prie durų, kad būtų išgydyti ir išlaisvinti.

Parašyta, kad kitą rytą Jėzus pakilo ir vienas pats išėjo į nuošalią vietą melstis. 36-39 eilutėse sakoma, kad Petras ir kiti išėjo ieškoti Jėzaus. Kai tik atrado, Petras pasakė: „Visi Tavęs ieško“, aiškiai turėdamas omenyje, kad „stebuklų ir išgydymų tarnavimas“ tęsis nuo ten, kur vakar vakare užsibaigė. Tai buvo Petro planas. Tai planas, kurį kiti sukūrė Jėzui. Visi to tikėjosi. Visi, išskyrus Jėzų.

„Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten pamokslaučiau, nes tam esu atėjęs (iš Tėvo)“ (38 eil.). Tai buvo Petro pirmasis didelis savo planų nukryžiavimas dėl Jėzaus. Petras turėjo dienos planą ir papildomai spaudimą iš savo kaimynų. Bet Jėzus pasakė: „Ne“. Jis eis į kitus miestus, kuriuose nebuvo vietos apsistoti, kur niekas jų nelaukė, kur jokia komanda iš anksto nebuvo nuėjusi.

Kiekvienas iš mūsų patyrėme tas akimirkas, kai manėme, jog Dievas ves vienu keliu, o tada įvyko staigus pokytis, kuris mus didžiai nustebino. Petras ir kiti prisitaikė. Priėmė šį mažą sprendimą ir tarė: „Gerai, Jėzau, mes sugalvojome tuos planus, bet aš pasakysiu kitiems, kad nieko daugiau nebedarytų ir su jais atsisveikinsiu“, arba kažkaip panašiai.

Nebuvo jokio pranešimo: „Tai išbandymas, Petrai, kur mes galime pamatyti, ar tu atsisakysi savo planų dėl to, ko nori, kad dėl tavęs padarytų Jėzus, arba jeigu tu seksi Juo niekuom neabejodamas.“ Toks mažas sprendimas prisitaikyti prie Viešpaties krypties pakeitimo, tačiau Petras priėmė teisingą sprendimą, nors jis ir nematė, kas bus iš to.

4-5) Jono 6:22-69 Jėzus pamaitino 5,000 vyrų, moterų ir vaikų
Ir anksti ryte Jis tiesiog perėjo ežerą, kad patektų kiton pusėn. Daugelis iš žmonių, kurie buvo stebuklingai pamaitinti, apėjo ežerą ir tuomet paklausė Jėzaus, kaip Jis čia pateko. Jis nukreipė jų klausimą, neatsakydamas, kaip Jis perėjo vandeniu ar konstatuodamas faktą, kad jie sekė Juo ne dėl to, kad yra tikintieji, bet dėl to, kad galėjo prikimšti savo pilvus; Jis nusprendė išravėti tuos, kurie „tikėjo“, turėdami slaptų motyvų.


Jis padarė tai, mokydamas suprasti palyginimus tokius, kaip „Jūs turite valgyti mano kūną“ ir „gerti mano kraują“. Tokie pareiškimai privertė net daugelį mokinių atsitraukti. Jis paklausė dvylikos, ar ir jie nenori Jo palikti. Petras tiesiai pareiškė, atskleisdamas esminę tiesą, sakydamas: Aš nežinau, apie ką tu kalbi, bet tu turi amžinojo gyvenimo žodžius ir esi Mesijas, taigi, pas ką daugiau mes eisime?

Mes taip pat susiduriame su situacijomis, kai Jėzus mūsų paprašo ko nors, ko mes nesuprantame ir negalime paaiškinti. Tai nebūtinai palyginimas apie Jo kūno valgymą ir Jo kraujo gėrimą, bet mums būna sunku suprasti dvasines tiesas, kurios tiesiogiai susijusios su mūsų gyvenimu. Koks buvo tavo pirmasis klausimas, kai reikėjo apsispręsti sekti Jėzumi, netgi nors ir visko nesupratai? Kas sukėlė pirminę sumaišties reakciją, kai Jis tau kalbėjo ar vedė? Daugelis pasitraukia nuo Viešpaties tame taške, sumišę, įsižeidę, sakydami, kad per sunku būti krikščionimi ir daryti tai, ką Jis liepia.

6) Petras naudojamas velnio, nes išryškėja Jėzaus plano detalės – Jis turi mirti, ir tuomet Petras sako: „Jokiu būdu!“ Mato 16:16-28 (21-28)
Šiuo gyvenimo momentu Petras nemylėjo Viešpaties besąlygiškai. Jis matė Viešpatį per akinius, kaip jis manė, koks Mesijas jam turėtų būti.

Mes visi susiduriame su kitu žingsniu – ištveriame ir priimame gerą sprendimą, išgirdę sumaištį atnešantį mokymą arba Viešpats paprašo mūsų kažko, ko mes nesuprantame tuo metu, arba gyvenimas pasisuka kita vaga, tačiau mes nusprendžiame pasilikti Jo valioje ir sekti Juo. Iki Jėzaus suėmimo, po trijų su puse metų sekimo Jėzumi, Petras VIS DAR nesuprato, kad Jėzus turės mirti. Jėzus pasakė jam, kad Petras myli žmogiškus planus labiau, nei Dievo planus. Štai kur veda Jam skirti tavo planai...

7) Luko 22:60-62 Petras ką tik trečiąjį kartą išsižadėjo Jėzaus, kaip buvo išpranašauta ir sakoma, jog „Viešpats atsigręžęs pažvelgė į Petrą“.
Tai momentas kiekvieno tikinčiojo, mokinio gyvenime, kai mūsų širdies bjaurumas yra atskleidžiamas mums patiems. Ir tada turime pasirinkimą. Petras nuėjęs karčiai pravirko, kai jo įsivaizdavimai, ką Jėzus, kaip Mesijas, darys, sudužo į šipulius, kuomet jis tris kartus išsižadėjo Jėzaus. Jis buvo sutrikęs, piktas, nekenčiantis savęs ir savo bailumo po to, kai prieš kelias savaites ir mėnesius padarė tokius drąsius pareiškimus. Jis pamatė pačią blogiausią savo širdies dalį ir suvokė, kad Jėzus matė Jo širdį taip pat.

Tokiais momentais žmonės nueina vienu arba kitu keliu, apsvarstę, kaip jų manymu, gyvenimas būtų pasikeitęs ir apgalvoję savo sprendimus, kurie atvedė juos į dabartinę situaciją. Tačiau Petras ir kiti nepasitraukė dėl paskutiniojo pažado – dėl prikėlimo iš numirusių. Ką tai reiškia?

Tai ir yra tiksliai tai, ko Jis prašo ir iš mūsų. Jis leidžia, kad mes patirtume skirtingas sprendimo akimirkas, kurios dalį mūsų nukryžiuoja ir užmuša, tačiau tai turi įvykti, kad patirtume viską pranokstantį prisikėlimą.

Mes pasižiūrėjome į seriją mažų sprendimų, kuriuos priėmė Petras ir kurie buvo esminiai, kad jis išsilaikytų tobuloje Viešpaties valioje. Viešpaties valios apreiškimai mums ateina subtiliai, paprastai ir švelniai. Tai lyg geležinkelio bėgiai, kurie išsidėstę lygiagrečiai pagal ilgą ir tiesų kelią. Tada viena linija bėgių šiek tiek pradeda suktis į šoną, kol pasiekia tašką, kai traukinys nebegali jais daugiau važiuoti dėl to, kad gali nuvažiuoti nuo bėgių. Būtent taip yra su Viešpačiu. Mes esame ant vienų bėgių, o Jis ant kitų, tačiau kai pradedame nusukinėti, mes nuoširdžiai tiriame savo širdis ir pamatome, jog atsivėrė didesnis atstumas tarp to kur mes einame ir kur link Jis eina. Kažkuriuo metu sustojame ir mąstome, kaip tai atsitiko, bet, kai nebesuprantame, reiškia, kad priėmėme po vieną mažą sprendimą per tam tikrą laiko tarpą.

Kitą savaitę nauja tema, o iki tada būkite palaiminti,


2017 m. balandžio 7 d., penktadienis

Būdai, kaip žmonės prasilenkia su jiems skirta tobula Dievo valia. 3 dalis

John Fenn, 2017 m. vasario mėn. 25 d.,

Sveiki visi,
Viešpaties valia dažniausiai pasireiškia kasdieninio gyvenimo rutinoje. Taigi su Jo valia prasilenkiama taip pat paprastoje kasdienybėje.

Pirmiausia mes privalome paklusti Jo valiai kasdieniuose dalykuose, prieš galėdami tikėtis, kad būsime pakviesti dideliems dalykams savo gyvenime. Tai apima meilę savo nemaloniam ir netvarkingam kaimynui, esančiam už mūsų konforto zonos, ir kai Viešpats kepšteli širdį nunešti jam lėkštę sausainių, mes tai atmetame. Jo valia apima tokius dalykus kaip pakviesti jus apkalbantį bendradarbį pietų ar laikyti prikandus liežuvį, kai kas nors apie jus taip neteisingai kalba, jog atsilyginant norisi nunešti jiems galvas, bent jau žodžiais.

Apaštalų darbuose 9:10-19 Viešpats apsireiškė Ananijui ir liepė nueiti bei uždėti rankas ant Sauliaus iš Tarso, tačiau šis paprieštaravo, tvirtindamas, jog Saulius suiminėjo tikinčiuosius. Tačiau Viešpats vis dėlto paprašė Ananijo surizikuoti savo gyvybe dėl Jo. Ir jis nuėjo. Tai buvo už Ananijo komforto zonos ribų, bet jis pakluso. Tą dieną Ananijas šiek tiek paaugo Viešpatyje.

Štai kaip Dievo pašaukimas veikia diena iš dienos, remdamasis nedideliais, išoriškai nieko nereiškiančiais sprendimais.

Kaip mes įgyjame meilės širdyje be jokių paslėptų ketinimų? Per mažus ir nereikšmingus iš pirmo žvilgsio  sprendimus...
Mes turime malonę stebėti daug mažų sprendimų, kuriuos padarė Petras, o jie tobulai susiję su sprendimais, kuriuos šiandien padaro žmonės, sekdami Viešpačiu arba prasilenkdami su Juo.

Sprendimai buvo štai kokie:
1) Petro brolis Andriejus supažindina Petrą su Jėzumi, kuris išpranašauja, kad jo vardas bus Petras, graikiškai 'petros' - akmenėlis. Jono 1:41-42
2) Jėzus pasinaudoja Petro valtimi, iš kurios kalba, o atsilygindamas parūpina tiek daug žuvų, kad joms pargabenti prireikia 2 valčių. Jėzus pakviečia Petrą sekti Juo. Luko 5:1-11
3) Jėzus apsistoja Andriejaus ir Petro namuose, išgydo Petro uošvienę, tada išgydo ir išlaisvina atėjusius prie namų durų žmones. Morkaus 1:29-39
4) Jėzus pasako sunkiai suprantamą palyginimą, kad atkristų tie, kurie sekė Juo dėl neteisingų motyvų, dauguma Jį palieka. Petras pasilieka. Jono 6:22-69
5) Pratęsiant 4 punktą, kur kalbama apie 5 tūkstančių pamaitinimą, Petras antrą kartą pareiškia, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, nesvarbu ką sakytų kiti. Mato 16:13-20
6) Velnio įtakos paveiktas Petras bando įtikinti Jėzų neiti ant kryžiaus, dėl to yra sudraudžiamas. Mato 16:21-28
7) Petras atsižada Viešpaties trečią kartą, Jėzus tuo metu atsigręžia ir pažvelgia tiesiai į Petrą. Luko 22:60-62

Žinoma, kad buvo daugiau nei 7 įvykiai Petro gyvenime, kuriuos mums parodo Evangelijos, tačiau su kiekvienu iš šių 7 įvykių yra susijęs mažas sprendimas, kurį Petras padarė kiekvienu kritiniu momentu, o tai leido jam tapti vis labiau būti priklausomam nuo Jėzaus. Taip pat yra ir su mumis. Kai Jėzus pasakė Petrui, kad jis bus žmonių žveju, Jis neapreiškė, kad po kokių 35 metų Petrui teks mirti kankinio mirtimi. Jis leido Petrui subręsti ir įeiti į savo likimą, suteikdamas jam galimybę arba eiti gilyn, arba atsitraukti.

1) Petro brolis Andriejus supažindina Petrą su Jėzumi.
Apie šį Petro pasikeitimą skaitome Jono 1:41-42, kai Andriejus pasakė savo broliui: „Radome Mesiją!“ - ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jonos sūnus, o vadinsies Kefas“ (graikiškai „petros“ reiškia: „mažas akmenėlis“).

Štai taip, raktas yra Andriejaus pareiškimas 'mes radome Mesiją'. Ką Petras padarė su savo brolio pareiškimu? Ką jūs darote, kai kas nors pradeda su jumis kalbėti apie Viešpatį? Petras tai apmąstė, štai kas. Žydų kultūroje buvo tikima, kad Mesijas antgamtiškai nugalės romėnus ir atstatys Izraelio didybę. Petras turėjo ištirti savo lūkesčius dėl Mesijo ir ką Jo atradimas turėtų reikšti asmeniniame gyvenime.

Tu ir aš reagavome panašiai. Gal tas žmogus išprotėjęs, todėl ir lenda į religiją? Kas atsitiktų su mano gyvenimu, jei patikėčiau Jėzumi taip, kaip jie sako? Ar Jis pakeis mano gyvenimą, argi religija nėra vien tik silpniems žmonėms? Kam man reikia Dievo... Taip, aš noriu eiti į Dangų, bet gal galėčiau tai sužinoti prieš tai? Bet ar mes visi to neišsiaiškinsime tik po to, kai mirsime? Kas, jeigu Juo seksiu? Kaip tai pakeis mano gyvenimą? Ar Jis padarys jį geresniu, o gal savo dienas užbaigsiu psichiatrinėje?

Petras tuo metu to nepripažino, kad atsiliepimas į brolio kvietimą pakeis jo gyvenimo eigą. Pagal Luko 5:1-11 Petras buvo žvejybos verslo dalininkas, turėjęs bent 3 valtis – jis buvo kylantis ir daug žadantis verslininkas.

2) Jėzus pasinaudoja Petro valtimi Savo kalbai ir atsilygina žuvų laimikiu. Luko 5:1-11
Mes tiksliai nežinome, kokią išvadą padarė Petras apie Jėzų, remdamasis savo brolio tvirtinimu, kad Jis yra Mesijas. Tačiau kitą kartą Petras, kaip stebuklingos žvejybos po Jėzaus kalbos liudininkas, puola ant kelių, sakydamas Jėzui (8 eilutė): „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Iš šių dviejų įvykių jo gyvenime galime spėti, jog Petrui reikėjo išvysti stebuklą, kaip akivaizdų įrodymą, kad Jėzus yra tas, ką Andriejus ir tvirtino, kas Jis yra. Be to, jis buvo užsiėmęs verslo savininkas ir neturėjo laiko bastytis po kraštą ir klausytis, ką tas Vyras kalba. Jis sunkiai dirbo, turėjo šeimą ir verslą.

Petras suvokė, kad Jėzus yra Mesijas – lygiai kaip ir mes įtikėjome. Kai Petras atgailavo, Jėzaus atsakymas buvo (10 eilutė): „Nebijok! Nuo šiol žmones žvejosi.“ Staiga Petras suvokė savo nuodėmingumą ir pripažino tai, tačiau Jėzaus atsakymas buvo: „Nebijok!“


Nebijok!
Tai vieta, kai tikintysis tampa mokiniu (besimokančiu) - matydamas savo nuodėmingumą, savo trūkumus, savo tuščią gyvenimą ir viso to siaubą - ir eina per visą šią baimę. Didelę mokinystės proceso tęstinumo dalį sudaro perėjimas per baimes: kažko naujo baimę. Baimę, jeigu aš jiems atleisiu, o jie supyks. Baimę išeiti iš komforto zonos ribų ir pasidalinti kažkuo, kas, manau, yra nuo Dievo, tačiau jeigu aš klystu, ką jie pasakys? Baimę vaikščioti meilėje, pasirodant silpnu ir bestuburiu.

Būti mokiniu – tai priimti nuolatinio asmeninio augimo ir vidinių pokyčių gyvenimą. Neturime jokio supratimo, kur bet koks mažas sprendimas, nugalint baimę, mus nuves – tai tikėjimo sritis. Petras neturėjo jokio supratimo, kad mažutis apsisprendimas patikėti tuo, ką Andriejus papasakojo jam apie Mesiją, jį nuves prie Petro, gydančio luošį arba rašančio laišką, - Dievo valia yra kasdienybėje ir retai kada paskelbia apie save.

Niekas neapsisprendžia būti mokiniu vieną kartą gyvenime, šis sprendimas daromas kiekvieną kartą, apsisprendžiant tapti labiau panašiu į Jį.


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com