Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2016 m. lapkričio 21 d., pirmadienis

Kaip nebūti legalistišku tininčiuoju. 2 dalis

John Fenn, 2016 m. lapkričio mėn. 5 d.,

Sveiki,
Pirmiauisia, du momentai dėl mano Facebook video. Pirma – būkite tikri, kad ieškodami manęs, ieškote John C Fenn, o ne John Fenn (radau kelis tokius). Antra – video taip pat galite rasti ir YouTube.com. Taigi, jei nerandate Facebook‘e, tuomet ieškokite www.youtube.com. Įveskite John C Fenn ir rasite mano video bei kitus mano mokymus ir interviu.



Kaip nebūti legalistišku tikinčiuoju...
Tie, kurių santykiai paremti atlikimu, nepažįsta To, kuris, kaip jie mano, reikalauja to atlikimo.

Pateiksiu pavyzdį. Kai augau, mano tėtis buvo nustatęs labai griežtas taisykles ir tik pagal jas buvo leidžiama jį pažinti, t.y. mes pažinojome taisykles daugiau nei patį tėtį. Jis buvo kaip pastatas, apdengtas pastoliais. Kad pasiekčiau jį, turėjau prasibrauti pro pastolių taisykles ir nuostatas, kurių niekada negalėjai numatyti, taigi aš galėjau pažinti tik tuos pastolius, kuriuos jis parinkdavo.

Labiausiai reglamentuotas buvo pietų metas - mes buvome mokomi, kaip ateityje turi elgtis jauni visuomenės žmonės. Privalėjome sėdėti tiesiai, vieną ranką laikyti švelniai priglaudus prie savęs, nelaikyti alkūnės ant stalo, kalbėti buvo leidžiama tik esant paklaustam. Tėtis klausinėdavo mus vieną po kito apie mūsų dieną. Kai jis baigdavo, pranešdavo, kad galime laisvai kalbėtis, bet jis griežtai nustatydavo tam pradžią ir pabaigą.

Tarnavimo rutina auditoriniame surinkime yra kaip pastoliai, pastatyti žmogaus aplink Dievo Tėvo širdį ir Viešpatį Jėzų, o tam, kad pasiektum Juos, turi prasibrauti pro pastolius, bet jie taip sukonstruoti, kad tai niekada nepavyksta. Vienintelis būdas pažinti Dievą auditoriniame surinkime yra per bažnytinę struktūrą, kuri suteikia žmonėms daugiau bažnyčios, nei Dievo pažinimą.

Kaip gi žmogus gali išvengti religingumo bažnytinėje kultūroje, kuri pakeičia Dievo buvimą emocijomis, Dievo judėjimą - tvarkaraščiu, o kūniškus ar demoniškus pasireiškimus vadina Dievo pasireiškimais?

„Tai yra amžinas gyvenimas - kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Jėzų Kristų, kurį Tu siuntei.“ –taip kalbėjo Jėzus (Jono 17:3).

„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ (Jono 14:6).

Šitos dvi eilutės parodo, kad Jėzus yra kelias, bet Tėvas yra kelionės tikslas ir pažinti Tėvą iš tiesų ir yra esmė.

Aš netaikau šito tiems, kurie suvokia, kad pažįsta Jėzų, bet gerai nepažįsta Tėvo, kaip tai dažnai nutinka dėl to, kad žmogus savo dangiškajam Tėvui perkelia nevykusius arba išvis neegzistuojančius santykius su žemišku tėvu, taip pat nesakau to tiems, kas nėra atgimęs iš naujo – visiškai ne. Aš sakau, jei tu pažįsti tik Viešpatį, bet nesijauti gerai pažįstantis Tėvo arba tas pažinimas prilygsta Viešpaties pažinimui, tai yra kur augti. Jono 17 skyriuje Jėzus meldėsi, kad mes pažintume Tėvą - Jis visada kreipia šia linkme viso gyvenimo proceso metu.

Kaip nebūti legalistu - pažinti Tėvą
Kai kurie iš jūsų galbūt prisiminsite, nes tuo jau buvau kažkada pasidalinęs. Kai žiūriu jau daug kartų matytą filmą, aš jau žinau visą filmo eigą. Lygiai taip pat pagalvojau, jog Tėvas absoliučiai viską žino, bet Jam vis tiek patinka, nors tai turėtų būti Jam labai nuobodu. Taigi aš paklausiau Jo: „Tėve, kur Tu randi pasitenkinimą?“ Nedelsiant Jis atsakė: „Aš mėgaujuosi procesu.“ Tėvas yra Dvasia, bet Jis sukūrė fizinį pasaulį. Gyvendamas mumyse Dvasia, Jis patiria žmogaus gyvenimo apribojimus fiziniame pasaulyje ir Jis džiaugiasi procesu, kurį mes vadiname mokinyste.“

Legalizmas atmeta procesą. Legalizmas apriboja žmogų nustatyta ar gerai suprantama struktūra, kuri panaikina individo asmenybę ir dovanas. Legalizmo surištas žmogus negali augti kaip asmenybė ar krikščionis. Legalizmas nėra paslankus. Legalizmas pabrėžia atlikimą, o ne santykius.

Tėvas mėgaujasi procesu. Galbūt prisimenate, kad tai rašiau jau daug kartų.

Vieno aplankymo metu Jėzus pakomentavo: „Supranti, žmonės išsigelbsti pagal Ef 2:6“ („Mūsų Tėvas...prikėlė mus kartu ir pasodino kartu su Juo danguje Kristuje“). Man paklausus, ką Jis turėjo omenyje, Jis pasakė, kad 6 eilutė apibūdina, kas mes esame Jame, kad Jame mūsų teisumas, valdžia, ir žmonės ateina pas Tėvą, nes Jis patraukia juos, kai jie ieško tiesos arba yra tragiškose situacijose ir atsigręžia į Jį ir t.t. Bet tada linktelėjęs galva ir su plačia šypsena pasakė:„Bet Tėvas ir Aš išgelbėjome tave dėl 7 eilutės.“

O 7 eilutė sako: „...kad ateinančiais amžiais Jis (Tėvas) galėtų parodyti mums begalinius malonės turtus per Kristų Jėzų“.

Mūsų Tėvas ir Viešpats jau galvoja apie ateinančius amžius ir apie tai, kokį gerumą bei begalinę malonę jie parodys mums – jie nesvajoja apie taisykles ir nuostatas, kurias mes turėsime vykdyti per ateinančius amžius.

Pirmiausia, ką darau tik pabudus, tai pasveikinu Tėvą ir paklausiu, ar yra kažkas, už ką turiu pasimelsti

Kurį laiką paguliu, apie 30 min. ar daugiau, melsdamasis Dvasioje už žmones, kuriuos prisimenu savo dvasioje – ne tuos, apie kuriuos aš pats galvoju, bet tuos, kurie iškyla iš mano dvasios – tai geriausia, kaip tegaliu apibūdinti tą ramią užuominą iš Tėvo, ateinančią kartu su vardais... ir aš meldžiuosi už juos, kol iškyla kitas žmogus...

Ar pastebėjote, kad laiškuose nėra nei vienos maldos Jėzui ar Šventajai Dvasiai, bet tik Tėvui? (Dvasia sako tik tai, ką girdi, ir ieško tik to, ką Tėvas turi mums, taigi prašymai niekada neskiriami Dvasiai, Jono 16;13, 1 Kor 2:9-12.)

Ar pastebėjote, kad Jėzus Viešpaties maldoje kreipiasi į Tėvą: Mūsų Tėve danguje, šventas yra Tavo vardas...

Jei jūs nepažįstate Tėvo, siūlau pradėti Jam kalbėti. Įveskite Jį į savo gyvenimą pirmiausia kaip Kūrėją. Parodykite dėkingumą už gamtą, kad Jis galvoja apie jus, kad Jis leido jums gimti šiuo istoriniu laiku, už natūralų pasaulį aplink jus, kai tik pastebite grožį, tvarką, dizainą. Tiesiog pasakykite: „Nuostabus saulėtekis, Tėve“, ar kažką panašaus, pvz.: „Oi, pažiūrėk, Tėve, koks nuostabus medis, kaip nuostabiai sukurta, kad mirštantis lapas toks spalvingas“ – kai pradėsite tai daryti, ims plaukti apreiškimai.

Pats pagrindinis būdas pažinti Tėvą, anot Rom 1:20-21, Apd 14:17 ir kt., yra kūrinija. Aukščiau pateiktame pavyzdyje apie padėką už spalvotus lapus, kai jie miršta sezono pabaigoje, jūs rasite apreiškimą, plaukiantį apie gyvenimą ir mirtį ir Jo procesą – jei tik susitelksite į savo dvasią, į savo gelmę ir ieškosite pažinimo.

Pradėkite taip – tiesiog kalbėkite Tėvui. Jis mėgsta procesą. Jis jau planuoja ateinančius amžius. Tegu jūsų tikėjimas būna pagrįstas santykiais, o ne struktūra. Kitą savaitę – nauja tema, iki tada, būkite palaiminti.


2016 m. lapkričio 19 d., šeštadienis

Kaip nebūti legalistišku tininčiuoju. 1 dalis

John Fenn, 2016 m. spalio mėn. 29 d.,

Sveiki,
„Vieną dieną aš atidariau duris ir radau ten keistą šunį su mūsų kasdieniniu laikraščiu dantyse. Sužavėtas šituo netikėtu aptarnavimu aš daviau jam šiek tiek skanėstų. Kitą rytą aš pašiurpau išvydęs tą patį šunį, vizginantį uodegą ir sėdintį su 8 laikraščiais. Visa tą rytą aš dalinau laikraščius jų savininkams. Istorija iš „Reader’s Digest magazine”.



Religija linkusi kaip tas šuo manyti, kad Dievas yra už didelių durų ir atlygins mums numatomu prizu dėl kažko ypatingo, ką mes darome, suteiks atsakymą į maldas, išgydymą, darbą, kurio ieškome, padės įvykdyti prekybinį sandėrį ir t.t. Triukui nepavykus, kaip tas šuo galvoji, kad padarei kažką ne taip, nors ketinimai ir buvo geri, ir tu sėdi po to sumišęs bandydamas išsiaiškinti, ko Dievas nori. Pridėk dar porciją su kaupu pasmerkimo ir turėsi krikščionį, besielgiantį kaip minėtas šuo, kuris padarė kažką ne taip, bet nežino, ką.

Ženk žingsnį link tapimo nelegalistišku krikščioniu
Mes nesame tas šuo. Dievas nėra asmuo už didelių durų, iš kurio tu maldauji saldumynų ir malonės.

Pirmas ir didžiausias dalykas, kurį reikia suprasti, yra tai, kad Kristus jau yra mumyse ir nėra nieko, kas galėtų pagerinti šitą faktą. Tiesa, kad Dievas nėra „išorėje“, bet „viduje“, tavo dvasioje, tikrai turi tapti dalimi tavo pirmosios prigimties. Jis jau mirė ir prisikėlė dėl tavęs ir atgimdė tave iš Dvasios – tau nereikia nešti Jam begalės „dvasinių laikraščių“, kad pagerintum Kristų savyje ar padarytum Jam įspūdį, geresnį, nei Jis jau turi apie tave!

Tėvas galvoja apie tave taip palankiai, kad Jis atidavė Savo vienatinį Sūnų Jėzų tau ir dar prie viso to nusprendė gyventi tavyje. Mes Jam labai patinkame. Tu negali nieko padaryti, kad patrauktum Jį į savo pusę ir kad Jam labiau patiktum. Malonė visiškai priklauso nuo malonės davėjo ir tai reiškia, kad Jis myli tave, atliko tai dėl tavęs ir tu nieko dėl to negali padaryti – viskas dėl Jo ir Jame, kad mylėtų mus – Jis tai daro dėl to, kad esame iš Jo gimę, turime Jo dovanas bei Jo asmenybės bruožus kaip dalį mūsų prigimties.

Jei tai tiesa...
...o taip ir yra iš tiesų, tai reiškia, kad Dievas Tėvas nėra tas, kuriuo galima manipuliuoti. Tu negali nieko padaryti, kad Jis taptų kitokiu ir nieko negali padaryti, kad labiau Jam patiktum. Jis yra meilė – Jis tiesiog yra toks!

Tai daro Jį nenuspėjamu daugeliu atvejų arba taip mums gali atrodyti dėl riboto mūsų supratimo. Tu ne visada žinai, ką Jis turi galvoje. Tu taip pat negali nusipirkti atsakymo į maldą, negali padaryti Jam įspūdžio darydamas kažkokius darbus, negali Jam pasiūlyti nieko, kas papirktų Jį taip, jog Jis imtų manipuliuoti dalykus, kaip tau patinka neatižvelgiant į kitų poreikius. Jis yra Dievas ir Jis vienas yra suverenus.

Lygiai taip, kaip aš pažinau savo senelį, tai, ką jis mėgsta ir ko nemėgsta, jis dažnai būdavo nenuspėjamas ir juo buvo neįmanoma manipuliuoti. Jis buvo senelis ir jo elgesys buvo nepakeičiamas. Aš vaikystėje tik bandydavau būti šalia jo, kad pažinčiau jį kaip galima geriau ir suprasčiau jo elgesį ir mintis.

Jis buvo akių, ausų, nosies ir gerklės gydytojas. 1960 metais, kai buvau dar berniukas, po sekmadienio pietų senelio namuose jis pasiimdavo mane kartu su savimi į ligoninę lankyti pacientų. Kiekvienas pacientas buvo skirtingas, kiekvienas turėjo kitokią ligą ir aš jokiais būdais negalėdavau nuspėti, ką mano senelis darys kaskart sustodamas prie vis kito paciento.

Bet aš pažinojau jį, aš pažinojau jo charakterį, jo elgesį, jo širdį, nes taip ilgai buvau šalia jo, taigi aš žinojau, kad nors jis nenuspėjamas elgesyje su kiekvienu pacientu, aš pažinojau savo senelio meilę bei ketinimus ir todėl žinojau, kad koks bebūtų sprendimas kiekvienam, tai plauks iš geros jo širdies. Mūsų dangiškas Tėvas yra panašus. Jis nenuspėjamas, bet tuo pačiu visiškai nuspėjamas.

Tu nepradedi savo dienos nuodėmėje, o po to šiaip ne taip prasibrauni į bendravimą ir ramybę
Tavo dvasinis žmogus niekada nemiega ir yra nuolatiniame bendravime ir vienybėje su Kristumi tavyje. Tu neamerki akių ryte ir akimirksniu nesijauti kaltas, kad esi nusidėjelis. Tu atsimerki, kad dar kartą taptum užtikrintas, jog Kristus yra tavyje ir tu vis dar esi bendravime ir pažįsti Visagalį Dievą.

Pakilti iš lovos ir pasiruošti dienai nėra nuodėmė. Būtinos mintys ir pokalbiai apie tavo dieną taip pat ne nuodėmė. Pusryčių valgymas nėra nuodėmė. Būti žmogumi nėra nuodėmė. Nuodėmė yra Dievo įžeidimas. Tu neįžeidi Jo, kai darai įprastus dienos darbus. Legalizmas susitelkia į save ir dėl to žmogus nuolat jaudinasi dėl savęs, spėlioja ir pergyvena, ar neįžeidė Dievo ir ar nepadarė kažko neteisingai. Jei tu nusidedi, Jis yra visiškai pajėgus leisti tau žinoti dvasioje, kad suklydai. Daugiau apie tai – kitą savaitę...

Aš pabaigiau straipsnio limitą šiandien. „Žiūrėk, kokia meile Tėvas pamilo mus, kad mes galime vadintis Dievo vaikais.“ 1 (Jono 3:1) Iš tiesų nuostabi malonė! Iki kitos savaitės, būkite palaiminti,


2016 m. lapkričio 3 d., ketvirtadienis

Gali būti, kad esi legalistas, jeigu... 3 dalis

John Fenn, 2016 m. spalio mėn. 22 d.,

Sveiki,
Šiandien baigsiu 3 dalių seriją „Gali būti, kad esi legalistas tikintysis, jeigu...“ Pirmi 2 punktai buvo tokie:
1)   Tavo dvasinė disciplina apibūdina tavo dvasingumą ir tai, kaip tu pats vertini savo dvasinę būklę.
2)   Tu iš tiesų nepažįsti Viešpaties (savarankiškai), bet pažįsti Jį per sistemą.

Pasigilinsiu į esmę to, kas daro krikščionį legalistu.

Legalizmas yra sujungtas su atlikimu, baime, pasmerkimu ir pastangomis patikti Dievui arba surinkimo (bažnyčios) vadovams (vaikas taip pat gali turėti tokių bruožų, kad patiktų tėvams).

Legalistiškas tikintysis yra susitelkęs į veiksmus ir savęs pateikimą, tikėdamas, kad Dievas dėl to bus labiau juo patenkintas ar labiau linkęs atsakyti į maldas. Jei esi turėjęs skubų maldos poreikį ir dėl to ėjai į tarnavimą (į kurį šiaip neitum) su viltimi, kad Dievas pamatys tavo papildomas pastangas arba tam, kad primintum Jam apie grėsmingai besiartinantį paskutinį terminą, esi apimas legalizmo.

Kitas pavyzdys: jei tiki, kad finansnis palaiminimas yra asmeninis Dievo patvirtinimo antspaudas tavo gyvenime, esi legalistas. Jei kada bandei nusipirkti atsakymą į maldą, duodamas kažkokią sumą pinigų už išgydymą, mylimo žmogaus išgelbėjimą ir t.t., – esi legalistas. Tėvas žiūri į mus per Jėzaus pralietą kraują ir faktą, kad esame gimę bei įsūnyti į Jo šeimą dėl Jėzaus kraujo, o ne dėl to, kiek įvairių dvasinių kalniukų susikuriame, kad po to per juos šokinėtume.

Dėl legalizmo žmogus susikuria klaidingą tapatybę. Jis gyvena fasadinį gyvenimą viešai, bet dažnai yra visai kitoks namuose, stengdamasis kompensuoti skirtumą tarp savo legalistinio tikėjimo ir savo gyvenimo realybės. Kompensuodamas tą skirtumą žmogus tampa kritiškas, laiko save pranašesniu, matuoja kitus pagal savo standartus bei tai, ką pats jaučia esant teisinga ar neteisinga.

Todėl 3 punktas: Tu jautiesi dvasiškai saugus, jei susitelki tik į vieną dvasinį mokymą ar discipliną vienu metu.

Žmogus, kuris negali paprastai vaikščioti ir kalbėtis su Tėvu remdamasis tiesiog tuo, kad Kristus yra jame, negali skaityti ar klausyti įvairių mokymų ir įsitikinimų iš įvairių šaltinių, nes jam atrodo, jog kažkas iš išorės kelia grėsmę susitelkimui, gali būti legalistas. Legalistai netoleruoja tų, kurie tiki kitaip, nei jie patys, ir jei jie negali palenkti į savo pusę, jie atmeta santykius (legalizmas sukelia pyktį ir tokie žmonės paprastai yra pikti ir/arba nelaimingi giliai savyje, bet gerai apsaugoję savo širdį).


Jie negali suvokti visų Dievo ketinimų iš dalies dėl baimės, kad praleis naujausią dalyką iš dangaus, arba jiems atrodo, kad tik jie vieni turi apreiškimą – ir bijo jį „prarasti“. Prisidengę dvasinio pažinimo ir augimo fasadu, iš tiesų jie motyvuojami nežinomybės baimės, o buvimas legalistu padeda jiems tą nežinomybę nuslopinti. Jie negali tiesiog vaikščioti su Tėvu ir pasitikėti Jo ramybe savo dvasioje – jie varomi baimės, apsigaubę dvasingumu.

4 punktas: greičiausiai tu esi legalistiškas tikintysis, jei... Tu atskiri savo natūralų gyvenimą nuo dvasinio

Tai asmuo, kuris leidžia, kad jo dvasingumą matytų tik tie, kurie tiki taip, kaip jis pats, arba tie, kurie turėtų, jų manymu, tikėti taip, kaip jie – kuriuos jie bando pataisyti ne romiai, kaip Raštas liepia, bet kaip turintys valdžią. Dažnai jie būna kitų atmetami ir laikosi tyliai, nes žino, kad jei pasakys apie tai, kuo jie tiki, bus atmesti, taigi kaip vanagas, laukiantis grobio, jie susilaiko, kol randa silpnesnį žmogų.

Jie dažnai jaučiasi taip, lyg jie ir Dievas yra prieš visą pasaulį. Jie nuolatos grėsmėje ir privalo nuo kitų apsaugoti tai, kuo jie tiki, jie turi šviesą, pažįsta aukštesnį kelią ir žino, kaip kiti gali ateiti pas Dievą ir gyventi šventą gyvenimą.

Tai veda į 5 punktą: Tu esi vienišas, nes užčiaupei kiekvieną dėl jų netobulumų, nuodėmių ir doktrinos klaidos. Dažnai jie neturi geriausio draugo ir negali pasidalinti tuo, kuo tiki su sutuoktiniu.

Apsupti žmonių, jie yra vieniši. Pagalvok apie fariziejus – jie reikalavo tobulumo kitų gyvenime, o patys gyveno turėdami dvigubus standartus ir sau tų pačių standartų netaikė (nors jie ginčijosi su Jėzumi, neva jie tų standartų laikėsi, tačiau nematė savo veidmainiškumo), tai reiškia, kad jie buvo vieniši savo mažoje grupelėje.

Aš galvoju, kad izoliacija yra blogiausia legalizmo dalis. Žmonės uždengia savo vienišumą būdami aktyvūs savo kryptyje ar socialiniuose tinkluose (arba abiejuose dalykuose), bet savo širdyje jie yra vieniši, ir tai žino. Numesk socialinius tinklus, surinkimą, jeigu jie jį lanko, paimk iš jų Bibliją ir krūvas užrašų, ir jų gyvenime nebeliks jokio vaikščiojimo su Viešpačiu. Jie pažįsta Jį per tos šventyklos struktūrą, kurią jie patys sukūrė dėl Jo, bet jie nežino, kad Jis negyvena toje šventykloje – Jis gyvena juose, tačiau jie susitelkia į tai, kas išorėje.

Kaip vaikščioti su Juo aš pasidalinsiu kitą savaitę. Aš pradėjau rengti tiesiogines transliacijas Facebooke, kurias galite matyti ieškodami manęs arba sekdami mano publikacijas. Pirmoji transliacija buvo prieš 2 savaites. Būkite palaiminti,